Saulius Vasiliauskas. Galėjo būti – gerai, kad nėra

2026 m. Nr. 8–9

Marijus Gailius. Augustė Gilytė. Romanas apie tai, kaip galėjo būti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 270 p. Knygos dailininkas – Nerijus Šimkus.

Pradėjęs prozininko kelią novelių rinkiniu „Šlapias spalis“ (2012), 2018 m. išleidęs distopinį romaną „Oro“, savo trečiojoje knygoje „Augustė Gilytė“, irgi distopijoje, Marijus Gailius kuria alternatyvios istorijos versiją: niūrų nepriklausomybės galutinai taip ir neatgavusios, į Vakarų pasaulį nesiintegravusios, socialistinės (kapitalkomunistinės) Lietuvos paveikslą. Šįsyk pasakojimui vystyti rašytojas renkasi protagonistės paauglės perspektyvą.

Augustė Gilytė gyvena užsitęsusios okupacijos sąlygomis „Imperiniame Sockapitalistiniame Krašte“, kur vis dar šlovingai minimos 1917-ųjų Rusijos revoliucijos metinės, gamyba ir prekyba orientuota į vidaus produktus („Elektronika KR-8“, „Tauras“, „Tauragės keramika“), tęsiasi ekonominė, socialinė ir politinė stagnacija: „Keisk nekeitęs baldus naujutėliais kad ir kas savaitę – nepadės, kai viskas iš vidaus supuvę“ (p. 12). Augustė ne iš karto atpažįsta šias sąlygas kaip primestas ir beprasmiškas – vidinis praregėjimas, kaip ir istorinės žinios apie Lietuvos praeitį, įžiebiančios norą maištauti prieš sistemą, ateina palaipsniui.

Romaną sudaro trys skyriai (+ Išplėštas lapas ir Pabaigos žodis), kuriems atskleisti pasirinktos skirtingos formos: 1 – Actas – tradicinis pasakojimas; 2 – Aš ta – dienoraštis; 3 – Aktas – tardymo protokolas. Dienoraštis labiausiai priartina prie protagonistės psichologinių būsenų ir moralės kismo: nuo prisitaikymo („Privalau maskuotis ir vaidinti maskarade kaip kiti. Turiu atrodyti ir pasirodyti, kad išlikčiau stabilia vidutinybe“, p. 161) iki savarankiškėjimo, praregėjimo, pasitraukimo į opoziciją („Rujų kalbą žinau, bet nemoku. Tai ne mano kalba“, p. 225).

Kurti distopinę aplinką romane padeda specifinė leksika, gausūs naujažodžiai ir (pseudo)rusicizmai: sėtis, rujai (vietoj „rusai“), febralis (vasaris), urokas (pamoka), socmetras, socetika, seksasaugė, kapitalkomunizmas ir t. t. Be paskirų žodžių, orvelišką atmosferą, sumišusią su ironija, farsu, kuria palyginimai, pvz.: „Naujojo memorialo bronzinė kupra iš tolo blizgėjo lyg povandeninio atominio laivo nugara betono vandenyne“ (p. 16), „Jis pabandė pasukti mano smakrą prie savo veido, bet kaklas liko sustingęs lyg komunaras ant tilto“ (p. 111). Pasakojimo kalba gyva, pagauli, nestinga savitų metaforų (pvz., „spoksojau į šaligatvio plytelių žvynelinę“, p. 44) ir jaunimo slengo, trumpinių („Susi prie tanko po 7 urk?“, p. 71). Viešojoje kalboje uždraudžiami prieveiksmiai („Už viešai pavartotą prieveiksmį – baudos, viešieji darbai“, p. 238) – jų nerasime ir dalyje romano.

Kaip atrodo M. Gailiaus vaizduojama kapitalsocialistinė valstybė? Vilnius čia nuobodus, nykus betoninis miestas, tarp žmonių tvyro įtarumas, fasadiškumas, apatija, o mokykloje, kurioje ir mokosi Augustė, netoleruojamos dviprasmybės – „literatūros kūrinių analizės privalo būti taiklios kaip chirurgo pjūviai skalpeliu, kaip puslaidininkių lazerio spindulys“ (p. 88). Rašytojai čia, visai kaip sovietmečiu, užima svarbią vietą propagandos mašinoje, toliau kuriama socrealistinė (tiksliau, „sockapitalrealistinė“) literatūra: „Autoriai rašė realistinius romanus apie kilnią kapitalproletariato misiją ir būtį, mokslinę fantastiką apie kosmoso užkariavimo keliones į Marsą ir naftos žvalgybos ekspedicijas į Arktį, eilėraščius apie susipratusio piliečio laisvę ir polėkį, meilės ir sekso poreikį“ (p. 94). Nepasitikėjimas vienas kitu auga, o vaikai skatinami skųsti ideologiškai nederamą tėvų elgesį specialiam Vaikystės komitetui.

Augustės tėvai palaiko tradicinį (distopijoje) šeimos modelį, kur tėvas yra vykdomoji, o motina – įstatymus priimančioji valdžia. Viena vertus, tėvai prie sistemos prisitaikę, apatiški („Jiedu atrodė pralaimėję vienas kitam ir sistemai, o aš – dar nelaimėjusi nieko“ (p. 52), kita vertus, tėvo darbas bibliotekoje ir rodomos uždraustos knygos prisideda prie paauglės dukters pasaulėvokos raidos.

Pati Augustė knygos pradžioje nužmoginama / sudaiktinama, pristatoma kaip tėvų reprodukcijos rezultatas. Apskritai kūnai šiame distopiniame pasaulyje laikomi valstybine, kolektyvine, o ne privačia „nuosavybe“; seksualiniai ryšiai čia skatinami, veikia lokali pažinčių programėlė „Kompanjon“, netgi tikrinamas jaunų žmonių seksualinis aktyvumas (reikia siųsti asmenukes – samofotkes – su tokio aktyvumo liudijimais), kurį Augustė imituoja, atsilikdama „nuo plano visu penkmečiu“ (p. 22). M. Gailiaus distopijoje ryški lyčių nelygybė, vyrauja seksizmas ir moterų išnaudojimas (priešingai nei Gražinos Kelmelytės distopijoje „Motinos“): „Sąvoka „ne savo noru“ mūsų mokykloje nebuvo žinoma“ (p. 26). Augustės aplinkoje bendraamžės oficialiai reikalaujamų seksualinių „standartų“ daugiau ar mažiau laikosi, tačiau pačiai Augustei santykių tema ilgai lieka atgrasi, pirmosios erotinės patirtys – forsuotos, bejausmės, butaforinės („Dvejodama įkišau liežuvį į jo burnos vakuumą“, p. 111).

M. Gailiaus romaną galima pavadinti distopišku alternatyviosios istorijos bildungsromanu (brendimo romanu), kur asmenybės laikyseną formuoja ir deformuoja politinė sistema bei su ja glaudžiai susijusi socialinė aplinka. Augustės brendimą ir išorinio pasaulio refleksiją romane stimuliuoja pažintis su Kristijonu ir jo draugais – „antivalstybinius“ grafičius piešiančia maištaujančio jaunimo kompanija, į kurią Kristijonas Augustę ir pakviečia, išsyk ją patraukęs savo kitoniškumu.

Tiesa, atsivertimą nulemia ir pokalbis su tėvu – apie kitą Lietuvą, kurioje jis gyveno ir kurios nebėra: „Kaip tau pasakius… Lietuva, Auguste, buvo nepriklausoma šalis. 1990 metais Lietuva atgavo tai. <…> Laisvę“ (p. 67). Ryžtą keistis (ir keršyti) dar labiau sustiprina literatūra (perskaitytas Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“, tėvo iš specfondo ištrauktas Sigito Parulskio romanas „Trys sekundės dangaus“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“).

Nors Augustė pamažu vaduojasi iš ideologijos pančių, jos kalboje, mąstyme vis iškyla ideologijos klišės, kartais tampančios struktūrine savirefleksijos dalimi, pvz.: „Pažvelgiau iš viršaus. Mano sijonas buvo trumpas. Mano lūpos buvo ryškios. Mano iškirptė buvo pjautuvas, o krūtys – kūjai“ (p. 180); „Aš pati – partinių elementų seksualinės veiklos faktas ir akivaizdus rezultatas“ (p. 191); „Nuo kada aš tėvynę pradėjau rašyti iš mažosios?“ (p. 200). Taigi ideologija iš dalies internalizuojama ir ilgam išlieka nusėdusi pačioje kalbos struktūroje ir pasąmonėje – šiame kontekste prisimintinas Czesławo Miłoszo aprašytasis Ketmanas.

Dalis temų, reiškinių romane kiek suprimityvinama, yra neįtikinančių detalių, siužetinė kryptis gana nuspėjama (jau nuo pradžių aišku, kad Augustė ilgainiui ims maištauti prieš sistemą), pasitaiko stiliaus netolygumų, kalbinio-stilistinio kičo ženklų (pvz., „Apvalainame veidelyje išvydau nebylų pagalbos šauksmą, sprangų graudulį Natalijos akyse“, p. 26; „Centriniam komitetui padėtis atrodė šviesi kaip dar nebučiuotos merginos veidelis“, p. 100) – netgi jei toks kičas vartojamas sąmoningai, tarkime, sarkastiškai, ne visuomet pasiekia norimą efektą.

Tokius ženklus papildo tiršti, muzikalūs, bet sykiais itin patetiški ir perkrauti (pernelyg suliteratūrinti) sakiniai, kuriuose prasmė ir logika kartais pasimeta ar bent lieka ne tokia svarbi, pvz.: „Ar iš tiesų migla apgaubia Vilnių sušutusia plėve, įsismelkdama į apirusių pastatų ertmes, nuo teršalų nualintos odos poras, į žmonių išraiškas ir vangius judesius, ar tai vien proto reiškinys, kai aptemsta pavargusių žmonių baltymai [gal veikiau parausta, jei nuvargusių? – S. V.], kaip būna, kai prisimerki ir regi lyg mikrobai vilnijančią akies plazmą?“ (p. 33).

Lengvai M. Gailiaus distopijoje atpažįstami literatūriniai intertekstai, pvz., Jurgio Kunčino poezijos citata („Tas pats, kaip sakyti: malūnų gatvė be malūnų“, p. 85); Henriko Radausko eilėraščio „Dainos gimimas“ pirmos eilutės parafrazė („Pasaulyje nemiegu, pasaulyje geriu“, p. 183). Šioje knygoje, nors ir ne tokiu mastu, kaip kad buvo romane „Oro“, paliečiama ir ekologinė problematika – ekologiški sprendimai kontrastuoja su „kapitalsocialistine“ sistema: nors „šalyje mašina yra socmetras“, Augustė mina dviratį net ir žiemą, o kava, nors ir šlykšti, geriama tik iš daugkartinių puodelių.

Autoriaus pabaigos žodis, aptariantis rašymo aplinkybes ir Rusijos invazijos į Ukrainą pradžią, suteikia romanui papildomos įtaigos. Išskirti verta knygos dizainą (dailininkas Nerijus Šimkus) – ir viršelis, ir sovietinį gimimo liudijimą imituojantis priešlapis taikliai atliepia kūrinio temą.

Nepaisant trūkumų, Marijaus Gailiaus „Augustė Gilytė“ – savalaikė distopija, nūdien vis didėjančių iššūkių demokratijai fone primenanti, kaip giliai ideologija gali įsismelkti ne tik į aplinką, bet ir į asmens sąmonę bei kalbą.