Amžių ribos poetų karta: kūrybos trajektorijos

2026 m. Nr. 8–9

Giedrės Kazlauskaitės, Rimanto Kmitos ir Mindaugo Kvietkausko pokalbis, vykęs 2026 m. gegužės 27 d. festivalio „Poezijos pavasaris“ metu Vilniuje, MO muziejuje

 

Mindaugas Kvietkauskas. Idėją surengti tokią diskusiją man pasiūlė „Poezijos pavasario“ organizatorė Indrė Valantinaitė, pasakiusi, kad pats galiu pasirinkti temą ir pašnekovus. Svarsčiau, kas būtų įdomu ir aktualu, ir supratau, kad norėčiau susitikti su bendraamžiais poetais, rašytojais ir pabandyti pasikalbėti, kas vis dėlto mus jungia, kokie bendri kodai, yra jie ar nėra, kokia toji mūsų karta, egzistuoja ji ar neegzistuoja. Debiutavome panašiu laiku, ties 2000-ųjų riba. Kartais esame vadinami individualistais, o kartais esame skatinami save suvokti kaip kartą, jau Nepriklausomybės laikais atėjusią į literatūrą ir patyrusią tikrai nemažus perversmus, transformacijas, išgyvenusią socialinio lūžio laiką. Taigi kyla klausimas, ar yra mūsų kūryboje bendrų kodų ir, žinoma, kokias pozicijas mes renkamės šiandien, dabartinėje situacijoje.

Tokiais klausimais šiandien diskutuosime su šių metų „Poezijos pavasario“ laureate, poete ir kritike Giedre Kazlauskaite ir rašytoju, poetu, literatūrologu Rimantu Kmita. Visi šio pokalbio dalyviai pirmąsias knygas išleido XX ir XXI amžių paribyje, tradicinėje Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ serijoje: Rimantas debiutavo 1999 m. eilėraščių rinkiniu „Nekalto prasidėjimo“, Giedrė – 2001 m. prozos rinkiniu „Sudie, mokykla“, paskui perėjo į poeziją, mano debiutinis rinkinys vadinosi „Rabi“ ir pasirodė 1998 m. Net keista, nuo mūsų debiutų pralėkė jau ketvirtis amžiaus, objektyviai pasibaigė XXI amžiaus pradžia, per ją išties būta daug vyksmo ir nemažai nuveikta, tad galime atsigręžti ir klausti, ar iš to laiko ryškėja mums bendros prasmės.

Mūsų pokalbio kontekstas yra ir MO muziejuje veikianti jaunesnės Z kartos menui skirta paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“. Parodą ką tik pasižiūrėjome, tad galėsime pasilyginti ir šiuo aspektu.

Auditorijos dalyvius, žinoma, kviesiu įsitraukti ir papildyti mūsų pokalbį klausimais ar komentarais.

Pirmiausia noriu jūsų teirautis, kokį jaučiate santykį su panašaus amžiaus, panašiu metu į literatūrą atėjusiais rašytojais? Kokius vardus galėtumėte paminėti kaip savo literatūrinės kartos ar nebūtinai kartos, gal tiesiog rato ar terpės, autorius? Su kuo saistotės ar nuo ko atsiribojate? Nes generacinis konfliktas yra vienas iš svarbių požymių, kad karta egzistuoja.

Rimantas Kmita. Diskusija apie kartą yra šiek tiek pavojinga, nes esi priverstas kalbėti visų pirma apie save. Be to, kad ir kokius galvoji terminus apie grįžimus, sąlygas, kuriomis debiutavome, veikėm, kai bandai bendrų vardiklių ieškoti, vis tiek randi išimčių iš tos pačios kartos, bet taip turbūt yra visada – nėra tokios kartos, kuri būtų apibendrinama vienaip ir neturėtų jokių išimčių… Taigi šį vakarą daugiausia kalbėsiu labiausiai iš savo patirties.

Mano kelias į literatūrą turbūt prasidėjo tada, kai 1996 metais įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti filologijos ir režisūros, tokios dvigubos specialybės. Tuomet jau nedrąsiai rašiau pirmuosius eilėraščius.

Į Klaipėdos universitetą įstojo ir Mindaugas Valiukas, atvažiavęs po pirmo kurso Vilniaus pedagoginiame universitete. Jis atvažiavo jau turėdamas publikaciją „Poezijos pavasario“ almanache, ir man atrodė labai rimtas poetas, iki kurio eilėraščių man šviesmečiai. Ką aš rašinėjau, jam nerodžiau, rodydavau grupiokėm, bet jos vis tiek jam parodė. O jis nunešė Gintarui Grajauskui ir tas pradėjo publikuoti dienraščio „Klaipėda“ priede „Gintaro lašai“. Tai jeigu klausi apie artimiausius žmones, tai jie ir buvo – Mindaugas Valiukas ir Gintaras Grajauskas, kuris yra kitos kartos, maždaug dešimtmečiu vyresnis.

Mano studijos ir susidėjo iš dviejų mokyklų, arba terpių. Viena mokykla – tai su Gintaru Grajausku, pas kurį nueidavai, gaudavai knygų, kurių nebūdavo bibliotekose, gaudavai filmų, gaudavai muzikos. Kai mes brendom, nebuvo savaime suprantama, kad tu skaitai tai, kas tau patinka. Tu apie tuos dalykus, pirma, turėjai kur nors išgirsti ar perskaityti, o antra – juos gauti. Norėdamas gauti, turėjai pažinoti žmonių, kurie turi priėjimų prie kitokių filmų, prie kitokios muzikos ir knygų. Aš iki šiol nesu Grajausko paklausęs, iš kur jis gaudavo Jimą Jarmuschą, kitus režisierius, kurių šiaip nebūdavo videonuomoj. Tai buvo iš esmės toks trijų žmonių ratelis, labai glaudus ir su savo „edukacine programa“ Gintaro Grajausko virtuvėj.

O universitete pagrindiniai žmonės buvo Marijus Šidlauskas ir Rolandas Rastauskas, kurie savaip mus formavo, ugdė. Ir Rolandas Rastauskas irgi kartais pasidalindavo tomis knygomis, kurių nebūdavo bibliotekoje. Man kuo toliau, tuo labiau atrodo svarbi ta aplinkybė, kad mes atėjom į studijas labai dar posovietinėj erdvėj. Aš, kai atvažiuodavau iš Klaipėdos į Vilnių ir nueidavau į Atviros Lietuvos fondo biblioteką, nors anglų kalbos beveik nemokėjau, bet vien žiūrėti į tas knygas, matyti tuos pavadinimus, jas vartyti, skaitinėti turinį jau buvo kažkoks stebuklas. O šiaip bibliotekose būdavo kelios sovietmečiu leistos knygos kuriai nors temai, iš kurių galėjai mokytis taip – tu skaitai knygą, ten yra kažkas cituojama, yra išnašos, tu išsirašai, kas yra išnašoje, ir ieškai tų knygų. Ir tai visas tavo informacijos pasiekiamumas, gali dar ką nors per radiją ar kur kitur išgirsti, dar dėstytojai pasako – ir viskas.

O grįžtant prie žmonių, tai man buvo svarbūs ir artimi tie žmonės, kuriuos paminėjau. Aš tuo metu nepažinojau Vilniaus jaunųjų, gal tai buvo labiau dėl tokio sostinės ir kitų miestų atsiribojimo. Aš daug ko, ką jie ten darė, nelabai supratau, man kaip tik visą laiką atrodė svarbiau, įdomiau, ką rašo Nijolė Miliauskaitė, Donaldas Kajokas, Gintautas Dabrišius ar dar kas nors, visą laiką vyresni žmonės, ir aš su jais stengdavausi užmegzti kontaktą, bendrauti. Net nežinau, kada iš tikrųjų su savo bendraamžiais iš Vilniaus susipažinau artimiau, tikriausiai kai pats persikrausčiau į Vilnių. Tai buvo apie 2010 metus… O kaip, Giedre, Tau buvo?

Giedrė Kazlauskaitė. Rimantas vykusiai prisiminė Atviros Lietuvos fondą, į kurį aš irgi slankiojau, ir tikrai ten pažiūrėjau visus nematytus klasikus, Bergmano, lenkų režisierių filmus – iš dar juostinių kasečių, ten videoekranai stovėjo.

Mano patirtis ganėtinai panaši. Į Vilniaus universitetą įstojau 1998-aisiais, bet neįpuoliau į ratelius, bendrijas, grupes: matydavau Marių Buroką, Andrių Jakučiūną, bet nedrįsdavau prie jų prieiti. Žinojau, kad yra Arnas Ališauskas, Rimvydas Stankevičius ir Marius Ivaškevičius – tokia trijulė, bet juos aš laikiau truputį vyresniais, kita karta. Septyneri ar aštuoneri metai man atrodo pakankamas laiko tarpsnis kitai kartai. Pabandžiau išsirašyti vardus, kuriuos matau aplinkui, tai, aišku, asmeniškas matymas: Eglė Frank, Marius Burokas, Agnė Žagrakalytė, Andrius Jakučiūnas, Laura Sintija Černiauskaitė, Antanas Šimkus, Donatas Petrošius, Daina Opolskaitė, Gytis Norvilas, Jurgita Jasponytė, Akvilina Cicėnaitė. Tikriausiai dar daug praleidau, kai kurie man truputį per vyresni, kiti per jaunesni, bet pagalvojau, kad nė vienas iš tų vardų ligi šiol manęs nenuvilia, ką galima būtų pasakyti apie jaunesnius arba vyresnius. Bendraamžiams esame atlaidesni negu visiems kitiems. Neturėjome filosofų, kurie mums būtų esmingai svarbūs – kad sakytume, jog galime tapatintis, pvz., per Heideggerį, nes visi rašėme darbus universitete ir rėmėmės juo. Ne, tikriausiai ne, nebuvome pamišę dėl filosofijos, bet sakyčiau, kad labai selektyviai pasinaudojome ne filosofija, o religija. Čia jau tikrai labai įvairus spektras nuo Černiauskaitės iki Jasponytės – pastarosios poezijoje unikalus santykis tarp senosios baltų mitologijos ir katalikybės. Mano pačios poezijoje esama blasfemijos, bandymo tikėti neigiant. Religinės dimensijos nevengia Šimkus, Žagrakalytė, Frank. Tada pradėjau apie visus mus galvoti iš kairės ir dešinės perspektyvų, kas mes tokie.

Nėra nė vieno anarchisto, beveik visi šiek tiek elitistai. Norvilas skelbėsi esąs kairysis, bet dabartinėje publicistikoje, sakyčiau, nugravitavo link dešinės – reikalauja iš užsieniečių lietuvių kalbos. Daugelis žmonių, kuriems jaunystėje būdingos kairuoliškos idėjos, sulaukę vyresnio amžiaus nejučia ima ir sudešinėja.

Bet daugeliui mūsų visiškai nebūdingas katastrofizmas, bent jau kol kas. Aišku, metai ar keleri, ir gali visko būti. Užtat būdingas įtarumas, atsargumas, ypač kokio nors aktyvizmo ar politinio aktyvumo atžvilgiu. Čia Tu, Mindaugai, galbūt esi maloni išimtis?

M. K. Ne, aš to įtarumo taip pat turiu.

G. K. Taip, jei būtų atskira tema, politinės atsakomybės prisiėmimas nė vienam iš mūsų, kuriuos vardinau, nėra būdingas. Labai svarbus lūžis – ironijos atsisakymas. Ne visi mes, bet, tarkime, Laura Sintija, Jasponytė, Šimkus, Cicėnaitė sugebėjo ironijos atsisakyti. Kiti tebevargstame. Aš, pavyzdžiui, tikrai buvau labai veikiama vyresniųjų, Rolando Rastausko eseistikos, visos eseistinės „Šiaurės Atėnų“ mokyklos. Tokiu būdu ironija yra tapusi ir mano įrankiu. Jau viešai gėdinuosi, sakau, reikia mesti, įtikėti naujuoju nuoširdumu, kaip jaunimas daro, bet praktiškai to lūžio pati nesugebu pereiti.

M. K. Tikrai įdomus tas patirčių spektras. Bet aš dar noriu grįžti prie vienos klausimo dalies apie kartų konfliktą. Ar jūs kaip nors tą kartų konfliktą su vyresne karta patyrėte? Ar jo nebuvo? Nes iš abiejų to neišgirdau. Gal jeigu to konflikto nėra, tai nėra ir ryškaus atskiros kartos jausmo?

G. K. Jaunystėje tai tikrai ne, arba nesugebėjau jo atpažinti ir reflektuoti. Iki kokių 2015-ųjų, kai suvešėjo socialiniai tinklai. Realiame gyvenime to nesimatydavo: spaudoje, kavinėse, renginiuose neišryškėdavo aštrus kartų konfliktas, ar bent nekreipėme dėmesio. Kai atsirado socialiniai tinklai, pasimatė, kad mes visgi nesutariame pažiūrų klausimais, nepriklausomai nuo amžiaus. Politiniais, visuomeniniais. Ta poliarizacija iki dabar. Bet anksčiau, man atrodo, mus, kaip rašančius, vyresnieji globojo (Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Kukulas, Jūratė Visockaitė ir kt.). Skatino, palaikė. Patys buvome gana godūs, lįsdavome į kultūrinę spaudą, į „Litmenį“, „Šatėnus“, „Metus“, „Nemuną“. Buvo toks, ko galbūt dabar nėra, estetikos badas, gyvenome dar be planšečių. Menas buvo ganėtinai sunkiai pasiekiamas. Reikėdavo eiti į ALF’ą žiūrėti tų juostinių filmų. Skaitėme godžiai, kaip tik tuo metu atsivėrė svarbiausieji humanistikos vertimai. Dirbdami kultūrinėje spaudoje imdavome akreditacijas į kino festivalius ir panašiai. Turėjome natūralaus alkio Vakarų kultūrai, kuri vis dar nebuvo gerai pažinta.

Jeigu per kokį „Poezijos pavasarį“ vyresnieji sakydavo – jaunimas nemoka rimuoti, neįvaldę amato, neišmano eilėdaros, – nežiūrėjome rimtai, atrodė juokinga ir tiek. Negi XXI amžiuje rašysi barokinėmis formomis.

R. K. O tai kai Druskininkuose per PDR’o skaitymus rėkdavo vyresnieji, Jakimavičius su kokiu Parulskiu…

G. K. Na, tai priimdavai kaip tokią normalybę, nes tiesiog kitaip nebūna. Ir tą patį patys darydavome kitais metais be didelės savigraužos.

R. K. Pirmą kartą tai būdavo baisu tai girdėti, paskui jau suprasdavai, a, tai čia taip turi būti, viskas gerai, tokios žaidimo taisyklės.

Man irgi panašiai, kai galvoju, kaipgi buvo su konfliktu, bet aš tą suprantu kaip kažkokį naivumą. Tu esi dar jaunas, tu darai savo, ir visi, kurie kažkokios kitos poetikos, tai jie ten nesąmones rašo (juokiasi). Visi turi rašyti kaip tu, nes čia yra geriausia. Ir tu iš to jaunatviško užsidegimo surasti savo kalbą, savo braižą viską matuoji pagal save. Tai tik tiek ir buvo, be jokių didelių konfliktų, ir tai iš to nepatyrimo gal daug ką vertinai. Klaipėdoje irgi buvo Rašytojų sąjungos skyrius, tai tau ten, aišku, viskas nepatikdavo, ką ir kaip jie daro, viską reikėjo daryti kitaip. Dabar tu, aišku, jau supranti, kodėl jie taip darė ir kad jie turbūt kitaip ir negalėjo daryti, ir viskas vyko kaip vyko.

Nežinau, gal čia toks su amžiumi ateinantis kompromisų ieškojimas arba jų pateisinimas, nežinau, bet dabar aš neįžvelgiu jokių didelių konfliktų.

M. K. Man tame vardų sąraše, kurį perskaitė Giedrė, labai daug kas sutampa. Tikrai iš tų žmonių yra bičiulių, Antanas Šimkus, Andrius Jakučiūnas, taip pat iš bendros senamiesčio aplinkos Laura Sintija Černiauskaitė, žinoma, dar iš labai ankstyvų, debiutinių laikų. Gytis Norvilas, irgi tuo metu pažinotas. Daug kas tikrai sutampa.

Gal kiek labiau mane buvo įtraukę neoavangardiniai eksperimentai su poetų grupe „Įžanga“, kur užsiėmėm poetiniais performansais. Ypač ryški figūra buvo Mantas Gimžauskas-Šamanas. Ir iš tikrųjų buvo to avangardinio provokavimo, eksperimentavimo kurį laiką. Nors aš tarp jų buvau toks nuosaikiausias. Ir paskui tas mūsų neoavangardas arba perėjo į teorinį lygmenį, kaip Tomo Butkaus-Slombo atveju, kuris faktiškai tapo urbanizmo teoretiku, arba tragiškai lūžo kaip Šamano atveju, arba perėjo į kažkokias kitas laikysenas.

Mane patį kaip literatūrologą avangardas tikrai toliau domina. Aš jį tyrinėju, apie jį rašau, aš jį dėstau, prisimindamas ir savo jaunystės patirtį, bet jau taip tikrai savo kūryboje nebeeksperimentuoju. Tokio impulso nebėra.

R. K. Tu sinonimiškai pavartojai „eksperimentavome“ ir „provokavome“. Man atrodo, kad gal tai yra mūsų kartos ypatybė, kad eksperimentatorių mūsų kartoje tikrai yra. Kad ir Andrius Jakučiūnas ar Gimžauskas, ar net ir, sakykime, Mariaus Buroko pirma knygelė, yra ir daugiau. Bet provokatorių, man atrodo, mes mažiau turim, daugiau eksperimentatorių. Jeigu palygintume „Įžangos“ almanachą – ką jie atsineša ir ką pasako, ir, pavyzdžiui, „Svetimų“ – prieš tai buvusios kartos almanachą. Kai vartydavai „Svetimų“ leidinį ar jų publikacijas „Poezijos pavasario“ almanache, tada dar tau jaunesniam kėlė nuostabą, ką jie čia daro, kaip taip galima, ką jie čia sau leidžia. Tai skambėdavo kaip provokacija. Man atrodo, mūsų kartos ieškotojai skamba labiau kaip eksperimentatoriai negu provokatoriai.

M. K. Teisinga pastaba. Tas aiškiau žiūrint į dar kiek vyresnę formaciją. Tarp jų yra, sakykim, Sigito Parulskio laikysena. Ten tikrai būta ryškesnio kontrakultūrinio veikimo. Aido Marčėno bohema irgi labai ryški, principinė.

Bet mūsų kartoje tikrai daugiau būta ieškojimo, eksperimentavimo ir kultūrinių reikšmių atradinėjimo. Galbūt tai buvo svarbiau. Bet, kalbant apie kartų konfliktą, aš vis dėlto sakyčiau, kad jį jaučiu. Ir labai įprastu klasikiniu būdu – tai yra jaučiu kartų konfliktą su šiek tiek vyresniais, kurie būtų daugiau vyresnieji broliai, o palankumą – dar kiek vyresnei kartai.

Čia buvo minėta jau ir Rimo, ir Giedrės, kad tikrai gražūs ryšiai jungia su penkiasdešimtųjų metų poetų karta, vadinamaisiais gėlių vaikais. Rimantas minėjo Rolandą Rastauską, mano atveju tikrai Nijolė Miliauskaitė ar Valdas Kukulas buvo svarbios figūros. Vaidotas Daunys man taip pat svarbus iš tos kiek vyresnės kartos.

O Parulskis ir Marčėnas buvo mano jaunystės absoliučios poetinės žvaigždės. Aš tiesiog susirgau pirmiausia Parulskio poezija, po pirmosios knygos „Iš ilgesio visa tai“ pasirodymo. Marčėno „Dulkės“ buvo iki užsimiršimo mokykloje skaitytos. Jie tikrai man buvo dievai visiški.

Dar atsimenu iš savo pradžios, jauno poeto veiklos laikų, kaip aš dar dvyliktoje klasėje asmeniškai pakviečiau į mūsų mokyklą, į savo klasę Sigitą Parulskį, ir kaip atėjęs į susitikimą Sigitas pas mus klasėje dėstė visokias šokiruojančias mintis. O po to, kaip dovaną Sigitui, klasės vardu aš padovanojau Heideggerio knygą. Toks buvo filosofinis tonas.

Su šypsena tai prisimenu, nes po to mano santykis su jais pasidarė gana įtemptas. Įtemptas, kritiškas, na, literatūrinė bendruomenė iki šiol prisimena mano susikirtimą su Sigitu Parulskiu dėl romano „Tamsa ir partneriai“. Iš Aido Marčėno esu irgi gavęs visokiausių replikų. Šiandien, bandydamas pasitikrinti tą santykį, dar pasiėmiau Aido Marčėno eseistikos knygą „Sakiniai“ ir lygiai taip pat susinervinau, kaip tada, kai ji išėjo. Tai supratau, kad ta įtampa yra, bet tokiu tradiciniu būdu, su buvusiais autoritetais, žodžiu, kaip Haroldas Bloomas sako, su ta įtakos baime, Anxiety of Influence, įtakos nerimu, jos atmetinėjimu.

Bet aš tos įtampos, žinoma, nesuabsoliutinu.

R. K. Šiaip tikrai dabar pagalvojau, aš irgi jausdavau įtampą Marčėno ar Parulskio orbitoj būdamas, ar fiziškai, ar intelektualiai. Ir buvo vienas, man atrodo, toks skirtumas, pradėsiu gal nuo toliau.

Eugenijus Ališanka leido almanachą „Miestelėnai“. Gal keturi numeriai išėjo, du iš jų buvo skirti postmodernizmo kultūrai. Tai mes studijavom, tada reikėjo lietuvių literatūroje atrasti to postmodernizmo. Ir ieškojom, ir atrasdavom, nors ir negausiai. Bet viename iš almanachų Eugenijus Ališanka publikavo verstinę Donaldo Kuspito esė „Pakankamai geras menininkas“. Ir kai aš gavau Zigmo Gėlės premiją, Eugenijus Ališanka kaip tik ten dalyvavo, pasakė kalbą ir pavartojo tą sąvoką kalbėdamas apie mano kūrybą, ir man ji visai patiko. Nes ji reiškia tokį nuolankesnį santykį su tradicija, didelės pozos išsižadėjimą, kasdieniškesnį menininko vaidmenį – ne mesijas, ne pranašas ir ne genijus. Gal Ališanka vėliau ir išspausdino tą savo kalbą, bet Aidas Marčėnas už to užsikabino ir vienoje apžvalgoje parašė: „Man tai nepatiktų, jei mane pavadintų pakankamai geru menininku.“ Man atrodo, čia ir yra toks skirtumas, pavyzdžiui, genijaus klausimu, – mūsų karta jau nebeturi ambicijų save matyti genijais… Jei pagalvotume, tai gal iš mūsų kartos dar Marius Ivaškevičius norėtų į tą pusę gravituoti, daugiau nelabai kas. Man atrodo, tai irgi vienas iš riboženklių. Dar tas genetinis kartų skirtumas – 1950-ųjų karta mus priimdavo kaip seneliai anūkus, o su vėliau einančia karta būdavo tos įtampos… Aš iki šiol su Parulskiu kalbėdamas įsitempęs būnu (juokiasi).

G. K. Bet gal nereikia ir to genijaus klausimo. Kai važinėju į „Poezijos pavasario“ susitikimus regionuose, pastebiu, kad vyresni žmonės, klausytojai iš atvažiavusių poetų tikisi ko kito, negu galime duoti. Netyčia nugirdau tokį pokalbį, kad apdovanotos knygos yra pervertintos, o poetai neberašo, kad įkvėptų, pakylėtų, suteiktų žmonėms ką nors šviesaus. Paskui galvoju – tikrai taip, nė vienas iš mūsų dabar nenorėtų bent laikysena priminti Marcinkevičiaus – atsistoti, iškilmingai skaityti, byloti etines tiesas. Nemanau, kad nors vienam iš mūsų tai būdinga.

Svarbus skirtumas su Parulskio karta: vengdami monotonijos, jie savo hobį, tarkime, fotografiją, paverčia atsarginiu ėjimu (rašytojų-fotografų ne tiek ir mažai). Mes vargu ar taip darytume, veikiau pasitenkintume instagramu.

R. K. Bet gal tai reiškia, kad mes nenorim atsakomybės prisiimti, visuomeninio požiūrio…

G. K. Man regisi, netikime, kad toks kalbėjimas veikia. Mums jis atrodo nebe mūsų. Aplankę regioną, puikiai suprantame, kad mūsų ir tenykščių poezijos recepcijos prasilenkia. Klausytojai iš poetų neretai tikisi tikslių, jiems priimtinų atsakymų lietuvių kalbos, tautos, politikos ir net šeimos politikos klausimais. Žmonės tikisi vieno, mes skaitome ką kita, tada tikriausiai apima abipusis nusivylimas. Suabejojame ne klausytojais, ne recepcijomis, bet pačiais ritualais ir „Poezijos pavasario“ prasme – kodėl tai virto rutina ir inercija? Ir kodėl susitikimas neįvyksta, nors įvykdavo vėlyvuoju sovietmečiu ar Atgimimo metais.

M. K. Dabar norėčiau mūsų pokalbį pasukti į kitą pusę. Klasikinė sociologinė kartų teorija, kurios pagrindus sukūrė Karlas Mannheimas, teigia, kad kartos tapatumo pojūtį skatina stipri bendra patirtis, vadinamasis generacinis įspaudas, pagal kurį žmonės vieni kitus atpažįsta ir jaučia tarpusavio artumą. Tarkim, vadinamajai Vakarų literatūros „prarastajai kartai“ buvo itin svarbi Pirmojo pasaulinio karo patirtis, karą jie patyrė kaip humanizmo iliuzijų žlugimą. Tai toks chrestomatinis pavyzdys. O jei žvelgtume į savo patirtį, ar mes galėtume ką nors įvardinti kaip tą generacinį įspaudą, pagal kurį vieni kitus atpažįstame, skiriamės nuo jaunesnių ir vyresnių? Kas tai būtų, jūsų manymu?

G. K. Aš pamėginau prisiminti, kas tuo metu buvo… Černobylis, Nepriklausomybės paskelbimas, Sausio 13-oji, gariūnmetis, interneto atsiradimas, paksmetis kaip šiokia tokia valstybės destabilizacija, ekonominė 2009-ųjų krizė, pandemija, karai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose. Istoriškai literatų grupuotės, pavyzdžiui, žemininkai ar bežemiai, rasdavosi ekstremaliomis aplinkybėmis. Bent aš tokių išgyvenusi nesu – nebuvau linkusi ir glaustis prie jokios grupės. Kine, dailėje, gal ir muzikoje procesai vyko panašiai: mūsų visų kūryboje – panašios temos, motyvai, įvaizdžiai. Mėginame daryti savo dirbinius panašiai: vengiame egzaltacijos, išnaudojame kasdieninę kalbą, rupesnę socialinę tikrovę, bet tai irgi nėra labai originalu, nėra grynai mūsų, mes perimame iš tradicijos, modifikuojame, ir todėl to, kas yra generacinis kodas, negalėčiau apibrėžti. Iš arti nematau, gal kas nors mato iš toliau.

R. K. Šitas Mindaugo klausimas vertas tyrimo, disertacijos, iki tol aš nebuvau apie tai galvojęs, šį tą pasirašiau dabar ruošdamasis. Jokio didelio įvykio mūsų karta neturėjo – ir tai irgi yra lemiamas veiksnys mūsų brandoje. Nebuvo karo, nebuvo pokario, nebuvo partizanų, to, kas mus taip sujungtų. Dėl Sąjūdžio, kurį Giedrė mini, tai manyčiau, kad mes buvome per jauni, maždaug dešimties metų, daugiau ar mažiau, kai vyko Sąjūdis, taigi arba tave tėvai nusiveda už rankos į mitingą ir tu turi kokių nors prisiminimų, arba ne, bet tai nebuvo tavo pasirinkimas, o tuose dideliuose įvykiuose tu turi rinktis – turi pasirinkti, kas tu esi, kurioje pusėje esi, ką tu darai. Mes tokio įvykio, kur būtume turėję prisiimti gyvybišką, egzistencinę atsakomybę, manau, neturėjome. Mes atėjome jau po Sąjūdžio, mums tai buvo kaip palikimas, kaip duotybė, mes atėjom į tas sąlygas.

O kas mus jungė – tai mus visada jungė aplinkybės. Mes atėjom šiek tiek po to, kai dešimčia metų vyresni debiutavo gariūnmečio laikais, kai buvo visiškai laukinis kapitalizmas, kai buvo tikrai neaišku, ar tos knygos dar iš viso eis, ar bus dar kokios leidyklos, atrodė, kad visa tai gali pasibaigti. Taip maždaug buvo 1990–1993-iaisiais. Tas pats Gintaras Grajauskas išleido knygą, kurios dabar išsižada, netraukia į jokias bibliografijas. Pasakojo – kažkas pasakė, kad va, yra pinigų, galima knygą išleisti, tai surinkau viską, ką turėjau – pjeses, poeziją, kažkokią prozą, – ir sudėjau, kad išleisčiau, kad ta knyga būtų. Nes tikrai atrodė, kad viskas, užvaldys ta rinkos ekonomika, kur poezijai nėra vietos. Tai kai mes atėjom apie 2000-uosius plius minus, tai viskas jau buvo stabilizavęsi. Kai mes atėjom, buvo atkuriamos buvusios institucijos arba kuriamos naujos – buvo leidiniai, buvo Knygų mugė, Kultūros ministerija dalino stipendijas, tu galėjai išvažiuoti. Prisimenu, į Visbį išvažiavau, atsidarė visokie keliai, rezidencijos, ir atrodė, kad viskas bus gerai, referendumas ir stojimas į Europos Sąjungą – irgi ne įvykis, visi to norėjom, neabejojom, kad einam į europinę kultūrą, kur kultūra yra, yra poezija, yra menininkai, vienaip ar kitaip viskas veikia.

Jaunas būdamas dar nelabai išmanai, kaip ten viskas veikia, bet supranti, kad nebėra panikos, tau tik reikia apsispręsti, koks čia tavo vaidmuo toje visuomenėje. Mes nepatyrėme to, ką Albertas Zalatorius įvardino metafora „smuikininkas turgaus aikštėje“, kai tu tiesiogine to žodžio prasme turi pardavinėti savo kūrybą. Mes tos dalies išvengėm. Laikas, žinoma, suformavo mūsų apsisprendimus. Studijų metais sulaukėme interneto, mes jį išnaudojom. Marius Burokas, Andrius Jakučiūnas kūrė interneto svetainę „Nevykėliai.lt“, Slombas darė savo svetainę, kiti, atsirado tokių raiškos formų ir internete. Tokios buvo aplinkybės. Bet mes, man atrodo, neturėjome savo kartos manifesto, paskutinis manifestas buvo „Svetimų“, nežinau, ar „Įžangą“ galima vadinti manifestu. Taigi manyčiau, kad mes visą laiką buvome jungiami politinių, socialinių aplinkybių, pokyčių, kultūrinių institucijų stiprėjimo Lietuvoje ir tuo pasinaudojom, bet esam tokie truputį paveldėtojai – nes ankstesnė karta darė ir rinkosi. Giedrė va yra „Šiaurės Atėnų“ paveldėtoja, ji redagavo, kas jau buvo įsteigta ir sukurta, mes ateinam jau po steigėjų ir kūrėjų, gyvenam tokioj tikrovėj, kur svarbiausi pasirinkimai tarsi jau būtų atlikti.

G. K. Grynai dėl socialinių ir ekonominių aplinkybių rūpėjo ne steigti ką nors naujo, bet išsaugoti. Steigti net nešaudavo į galvą, nes atrodė, reikia rūpintis tuo, kas jau yra.

R. K. Naujo šiek tiek buvo – Mindaugas pradėjo stovyklą studentams – „Literatūros salas“, mes prie jūros darėm „Placdarmo“ festivalį. Literatų namai yra mūsų kartos įsteigti, yra tų institucijų, bet, mano manymu, kertinės institucijos, kertiniai leidiniai, festivaliai yra tos ankstesnės kartos įsteigti.

M. K. Rimo atsakyme labiausiai užsikabinau už to vykimo į Vakarus, man atrodo, tai buvo vienas iš specifinių patyrimų – mums buvo atsivėrusi kelionių laisvė. Vyresnė karta dar susidūrė su geležinės uždangos fenomenu, mes jo visiškai nebepatyrėm. Ir tie pirmieji išvykimai ir euforija, kita vertus, labai ryškaus kontrasto pojūtis, skirtumo tarp ano ir mūsų pasaulio suvokimas, savojo kitoniškumo ir kompleksų jausmas, noras iš to komplekso išsiveržti, peržengti tas ribas, laisvai komunikuoti anglų kalba, įveikti tą atskirtį – tai buvo labai būdinga. Dar ieškojimas, alkis, noras pažinti, kai viskas staiga tampa atvira, labai didelis galimybių laukas. Aš iš savo jaunystės labai atsimenu pirmąsias keliones, dar paauglystėje, į Vakarus, į Daniją, Vokietiją, Austriją, pirmosios mano pamatytos valstybės, su jaunimo grupėmis, su Taizé ekumeniniu sąjūdžiu. Beje, čia irgi iškyla tuometinių religinių paieškų tema. Tas erdvės pojūtis – labai atviros, laisvos erdvės, kurią nori pažinti, jis duotas, kaip Tu, Rimantai, sakai, bet tai pozityvus, ne trauminis patyrimas.

R. K. Gal todėl mus ir vadina individualistais, nes atsivėrė daugybė kelių, ir tau reikėjo tik rinktis iš tų naujų galimybių. Tu galėjai eiti ir ten, ir ten, ir ten… Aišku, nebuvo tiek galimybių, kiek dabar turi paaugliai ar studijuojantys, bet jų buvo tikrai daugiau negu ankstesnėms kartoms. Dar mūsų kartą yra palietusi užsienio kalbos problema. Mokykloje šalia rusų kalbos turėjai rinktis antrą užsienio kalbą – būdavo arba anglų, arba vokiečių ar prancūzų. Bet baigdavom mokyklą nelabai mokėdami, jos nelabai mokydavo, ypač kai lygini, pavyzdžiui, dabar su savo vaikų karta, kurie gali užaugti daugiau vartodami turinį anglų kalba. Jeigu norėjai išmokti tą tarptautinę anglų kalbą, tai, man atrodo, reikėjo kiekvienam asmeniškai individualaus pasiryžimo, užsispyrimo, nes to turinio tai nebuvo. Aš baigiau mokyklą, kurioje antra užsienio kalba buvo vokiečių, ir anglų, aišku, reikėjo mokytis. Tu pradedi lankyti kokius nors kursus, nueini į biblioteką, ir ten stovi lentynoj anglų kalba „Mažasis princas“, dar kokios pasakos, dar kas nors – va tau anglų kalbos turinys. Tas neįkvepia labai. Filmų anglų kalba nebūdavo, visi buvo užgarsinti rusiškai. Jeigu tu negauni galimybės išvykti, su „Erasmus“ ir panašiai, tu neturi to gyvo kontakto. Kai aš dabar susitinku savo klasiokus, tai sako, kad taip aktyviai ir laisvai taip ir neišmoko užsienio kalbos, kas turėjo kontaktų, tas išmoko, kas neturėjo, tas ne. O dabar neišmokti beveik neįmanoma. Mūsų karta tuo ir skiriasi nuo jaunesnių, ir tas įsitraukimas į tarptautiškumą nėra toks pat kaip jaunesnių kartų.

M. K. Reikia pripažinti, kad rusų kalbos mokėjimas mus žymi, įgytas iš mokyklos laikų, tai sudaro tam tikrą patirties ir akiračių skirtumą nuo jaunesnių.

G. K. Mes dar ir universitete skaitėme rusų kalba įvairius teoretikus, pavyzdžiui, tą patį Derrida. Angliškai tuo metu jo nebuvo, gal net būtume nesupratę, ir rusiškai suprasti buvo nelengva. Tuo metu nebuvo pačių knygų, nebuvo šaltinių.

R. K. Kai pradėjo eiti Thomo Manno tetralogija „Juozapas ir jo broliai“, pradėjau skaityti, važinėjau iš Klaipėdos į Nidą, kad paskaityčiau daugiau apie kontekstą vokiškai, bet patį ketvirtą tetralogijos tomą, kurio dar nebuvo lietuviškai, skaičiau rusiškai.

M. K. Na, dabar jau eikim prie kertinių pozicijų. Lietuvių literatūros pasakojimas iki 2000-ųjų stipriai remiasi kartų kaitos principu. Vėlyvojo modernizmo kartą, kuriai priklauso Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis ir kiti – septintajame dešimtmetyje keičia 1950-ųjų karta, arba „gėlių vaikai“: Antanas A. Jonynas, Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonė, Kornelijus Platelis, Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Rolandas Rastauskas… Po jų 1990-aisiais įsitvirtina lūžio karta, kurios tapatybė apibrėžiama dairantis į vokiškąją „Wendeliteratur“ sampratą. Pasirodo Sąjūdžio laikais ir išsyk po to iškilę rašytojai – Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, Jurga Ivanauskaitė, Gintaras Grajauskas, Herkus Kunčius, kurie jau patiria pagrindinę transformaciją, gilųjį lūžį iš vienos sistemos į kitą. Neseniai yra pasirodžiusi knyga apie virsmo literatūros laiką, vėlyvąjį sovietmetį, kurią Rimantas sudarė, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Joje yra apžvalginis istoriko Valdemaro Klumbio straipsnis būtent apie sovietmečio kartas, ir Klumbys įvardija – mano nuomone, kai ką jis išranda – net septynias sovietmečio kartas, taiko joms įvairius pavadinimus – „pakeleivių karta“, „statytojų karta“, „atotrūkio karta“ ir pagaliau pabaigia šį pasakojimą tarpine „duobkasių karta“. Duobkasių karta – tai tie, kurie, anot Klumbio, laidojo režimą. Šiaip plačiau įsitvirtinęs yra lūžio kartos pavadinimas. Klumbys mini tą patį Sigitą Parulskį, prozoje – Herkų Kunčių, intelektualiniame pasaulyje mini Neriją Putinaitę kaip tos kartos žmogų, kurie tiesiog laidoja sovietmetį. Bet toje kartų eilėje jis brėžia esminį brūkšnį – kad štai ta duobkasių karta baigiasi 1988 metais. Jeigu baigei mokyklą iki 1988 metų, tai dar priklausai kartai, kuri su sovietmečiu turi labai aštrų ir tiesioginį santykį, o jeigu baigei mokyklą po 1988-ųjų, tai šitai duobkasių kartai nebepriklausai. Mes visi baigėm mokyklą po 1988-ųjų, ir štai iškyla klausimas – jeigu pagal mūsų literatūros sociologijos diktuojamą kartų logiką apibūdintume save, jeigu jums reikėtų parašyti skyrių apie savo bendraamžių kartą, pratęsiant Klumbio seką, tai kaip jūs tą mūsų etapą pavadintumėt, kokia metafora ir sąvoka, ir apskritai, jūsų požiūriu, ar reikia toliau laikytis tokios kartų sekos?

G. K. Prisimenu labai ryškiai – tai irgi susiję su Černobyliu – moksleiviams uždėdavo dujokaukes ir paleisdavo bėgti per miestelį į priedangą. Makabriškas vaizdas, visi su dujokaukėmis, kaip kokie ufonautai, repetuoja, kas būtų, jeigu vėl kiltų grėsmė. Dar toliau galvoju, kas čia mus išskirtų… Akvilė Kavaliauskaitė yra parašiusi romaną „Jausmai“: pigūs skrydžiai, oro uostai… Bet mūsų kartai gal labiau būdingi dviračiai, mes labiau mynėjai. Nelabai veržiamės į egzotines šalis (išskyrus Jakučiūną), mums įdomiau vietinės kelionės, pamatyti daugiau Lietuvoje, išvažinėti kampelius. O apie moterų literatūrą galvojant – esame rankdarbistės: Agnė Žagrakalytė, Jurgita Jasponytė, kuriai įdomu, kaip galima nuausti, susiūti, numegzti… Su Jasponyte esu keliavusi, atrodo, kad turime panašius kodus, nors esam labai skirtingos, ir poezija mūsų skirtinga, bet jeigu mus apgyvendintų natūriniame ūkyje kartu, tai mes išgyventume. Ir, aišku, ekologinė sąmonė, bet ji ne moralistinė, neterorizuojanti kitų, ne ideologiška, kaip gal jaunesniems būdinga. Mes niekaip nesugalvotume į kitą žemyną nukakti laivu; esame priėmę kapitalizmą kaip neišvengiamybę, susivokę kaip kapitalistai, vartotojai. Mums gėda vartoti, bet gėda ir moralizuoti, gėdinti kitus. Daugelis mūsų praėjo gydymąsi nuo priklausomybių, šiokį tokį beprotybės romantizavimą – gal tai dėl Škėmos, kurį gavome lyg uždraustą vaisių: Garšva, beprotnamis, tai atrodė labai romantiška. Tikrinome tas ligonines, kaip ten viskas būna, gal tikrai jos menininkui svarbios; bet tik jaunystėje, vėliau palikome tą temą, ėjome toliau.

M. K. Tai kokia ta pagrindinė metafora – dujokaukės ar dviračiai?

G. K. Ne, ne, aš vis tiek sustočiau ties karu Ukrainoje. Metaforos neturiu, bet kol kas baisiausia, kas ištiko mus, yra tas karas, bejėgystė prieš agresorių. Jokių apkasų ligi tol neturėjome, partizanų karą pažinome miglotai.

M. K. Tai manytum, kad dabar karas Ukrainoje, jau tarsi post factum, kuria mūsų kartos identifikaciją?

G. K. Kai susitinka jauni žmonės, studentiško amžiaus, jų pirmas klausimas vienas kitam būna – ką tu manai apie Palestiną? Atsakymas lemia, ar jie su tuo žmogum norėtų turėti reikalų. Pirmas klausimas apie pažiūras, tada tampa aišku, ką veikti su santykiu. O mes vieni kitų neklausiame – ką tu manai apie karą Ukrainoje, visiems aišku, atsakymas nekelia jokių abejonių. Jei mūsų kas nors klausia apie Palestiną, arba tylime, nes nuoširdžiai nežinome, neturime pozicijos, arba nerišliai ką nors sumurmame.

Labai įdomu, neseniai skaičiau Manto Balakausko poezijos knygą „Ferrum“, jis už mus jaunesnis, bet tas pats modelis – labai aiški pozicija karo Ukrainoje atžvilgiu ir visiškai nieko nėra apie kitus konfliktus.

Man tas požymis atrodo labai svarbus. Mums nelengva aprėpti kitus kontinentus, pasitikėti net užsienio žiniasklaida, o neturėdami išsamių žinių, vengiame turėti emocinę nuomonę. Mūsų maištai buvo vidiniai: mano asmeniškai labiausiai pasireiškė prieš lyčių vaidmenis, bet jokiu būdu nesiečiau to su visa karta, to buvo ir anksčiau, o sprogimas įvyko vėliau.

R. K. Tai gal čia tas pats – jaunesnės kartos gyvena iš esmės anglakalbiame diskurse, ten dabar Palestinos tema dominuoja, ne Ukraina ten dominuoja. Mes tame anglakalbiame diskurse negyvenom, arba pusę kojos ten, pusę kojos ten, tai gal dėl to tokie skirtumai. Aišku, dar geografiniai skirtumai. Ukraina yra šalia, tavo istorijos dalis, tai yra kaimynystė.

Čia aš irgi šiandien atvažiavau dviračiu, į Vokietija, kai studijavau, plaukiau keltu, nemėgstu aš tų lėktuvų, bet vis tiek skirtumų labiau ieškočiau ten, kur mes formuojamės, tuose metuose… Aš turbūt grįžčiau prie to savo „pakankamai gero menininko“ ir, ką ir Giedrė minėjo, tos ironijos, kurios nesugebam išsigydyti kaip kokių paauglystės spuogų, negalėjom iš to išsinerti. Jei galvočiau apie kokį nors vaizdinį, tai labiausiai apie deheroizuotą menininką, tą, kuris negali prisiimti jokio vaidmens – ar tai būtų genijus, ar tai būtų beprotis, ar tai būtų pranašas, to modernistinio vaidmens. Jis labiau kalba, renkasi kalbėti iš kasdienio žmogaus perspektyvos. Aišku, tai nėra joks nuopelnas, manyčiau, kad tai gal ir atsakomybės vengimas, arba gal mūsų pilietiškumas, socialumas kitaip reiškiasi, mes ieškom kitokių būdų būti – juk vis tiek atiduodam savo laiką ir energiją ar redakcijai, ar kokiems sambūriams, pilietinėm iniciatyvom ar dar kažkam, esam įsitraukę į tai, bet vis tiek negalim prisiimti iš ankstesnių laikų ateinančių menininkų pozicijų, nes susireikšmintume, man taip atrodo. Mes esam gal tokie labiau darbininkai ar… Mes atėjom į literatūrą jau tuo metu, kai literatūra nebebuvo kažkas išskirtinio. Tai buvo kaip viena iš veikimo kultūroje formų, kaip viena iš erdvių, ir jinai toli gražu nebuvo svarbiausia, nebuvo pagrindinė, ir tu priėmei tas žaidimo taisykles ir pasilikai, matei ten prasmę, bet tai nebuvo kažkas ypatingo…

G. K. Ir netgi regėjom skausmą tų, kurie niekaip negalėjo suprasti, kad rašytojas nebėra stabas.

R. K. Negalėjo susitaikyti su tuo. Mums nereikėjo susitaikyti, mes jau į tai atėjom…

G. K. Nusivylimas atrodė komiškai…

R. K. Graudžiai…

G. K. Ir graudžiai. Nesišaipydavom, bet labai nenorėjom būti su tuo tapatinami, buvo gėda.

M. K. Na gerai, deheroizuotas rašytojas – tas pokytis būdingas mūsų mąstymui. Tikrai galiu su tuo sutikti. Bet bandau dėlioti kitus mūsų bruožus. Visi vienaip ar kitaip esam daugiažanriai: pereiname iš poezijos į prozą, paskui vėl grįžtame, toks judėjimas yra svarbus. Visų kūrybos nemažą dalį sudaro eseistika, literatūros kritika ir literatūrologija. Visi esame ragavę literatūros teorijos, akademinės aplinkos, esame universitetiniai poetai – nesikratome to vaidmens. Tai irgi yra tam tikras savitumas, jeigu lygintume su kiek vyresniais, sakykim, Rimvydu Stankevičium. Jų kartai būdingas atokumas nuo universitetinės aplinkos, įtarumas toms negyvoms literatūros teorijoms, mūsų santykis jau šiek tiek kitoks.

Taip pat kalbėta apie eksperimentavimą, o ne provokavimą, nuosaikumo dozę, ieškojimą atvirų galimybių, kartu apie tam tikrą kultūrinį įsipareigojimą, aktyvizmą, bet ne kokiomis labai maištingomis formomis. Svarstau, kokia sąvoka visa tai galima apibūdinti. Todėl dar norėčiau paklausti apie jūsų santykį su postmodernizmu, su jo estetikai būdingu vadinamuoju „kultūriniu posūkiu“, požiūriu į tapatybes, vertybes, į didžiuosius pasakojimus kaip konstruktus, kaip sąlygiškus dalykus, į kuriuos reikia žiūrėti įtariai, kuriuos galima keisti. Man kyla mintis, kad be viešų deklaracijų, be jokio viešo manifesto tas kultūrinis posūkis mūsų mąstymą labai stipriai veikė. Galvodamas apie Rimantą aš prisimenu, kad jis yra literatūros sociologas, vienas iš pirmųjų atvedęs į kritiką Vakarų sociologinę mintį, Pierre’o Bourdieu mokyklą, literatūros lauko analizę, kritikavęs kai kuriuos labai žymius rašytojus, autoritetus dėl jų vaidmens konstravimo, dėl dalyvavimo socialiniuose ir politiniuose žaidimuose. Giedrė labai įdomiai svarsto apie lyčių tapatybės problematiką, man atrodo, čia irgi tąsa postmodernistinės minties, požiūrio į lyčių vaidmenį kaip socialinį konstruktą, to konstrukto kritika. Galvodamas apie save sakyčiau, kad man, kaip ir daugeliui jūsų, svarbus kultūrinės atminties klausimas, bandymas lietuvių kultūrinę atmintį ir praplėsti, ir ją pakeisti, regint mūsų tradicinę tapatybę kaip ne visai pakankamą, pernelyg siaurą, bandant papasakoti ją kitaip, ir čia kultūros istorijos, postmodernios kultūros istorijos motyvai taip pat veikia. Gal mes to nesam viešai deklaravę, bet man ima atrodyti, kad tas kultūrinis posūkis yra bendras mūsų bruožas, kaip jums atrodo?

R. K. Man atrodo, kad mes nejutom spaudimo būti postmodernistais, gal ankstesnė karta juto tą spaudimą, jie turėjo atnešti į lietuvių literatūrą postmodernizmą. Aš asmeniškai perėjau keletą to santykio fazių: kai tu studijų metais iš bet kokių šaltinių bandai suprasti, rašai referatus apie tą postmodernizmą, kas tai yra, o šaltinių mažai, aiškiniesi, bandai kūryboje tą santykį suformuluoti, o paskui jau, gal net į mūsų studijų pabaigą, tas postmodernizmas visiems atsibodo, liovėsi jo ieškoti ir apie jį kalbėti, ir apskritai visi tie -izmai tuo ir baigėsi. Todėl mes ateinam be manifestų, bet jau su tuo, ką postmodernizmas padarė intelektualiniame diskurse, ir kultūroj, ir kūryboj, mums tai jau buvo duotybė, gal todėl apsiėjom be deklaracijų ar manifestų. Giedrė labai ramiai į kūrybą atneša homoseksualumo temą. Šiandien aš dalyvavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dramaturgų darbų gynimuose, studentai gynėsi savo scenarijus, aiškino, kaip juos rašė, ir viena mergina labai ramiai pasakojo apie lesbietiškos meilės istoriją kaip vieną svarbiausių savo biografijos siužetų ir apie tuo pagrindu parašytą scenarijų, ir aš pagalvojau, kad prieš dešimt ar penkiolika metų – kaip tik toks kartos atstumas – mes būtume klausę tos istorijos su šiokia tokia įtampa auditorijoje, nebūtų labai patogu, o dabar tu jau klausai kaip visai natūralų dalyką.

Regis, mes ne tiek kažką perkeitėm, perdarėm, kiek truputį praplėtėm. Giedrė ramiai praplėtė seksualumo, lytinės tapatybės temą, Mindaugas parodė kultūros daugiakalbiškumą, daugiatautiškumą, sudėtingumą, kad nėra vienos kultūros. Aš truputį kaip prozininkas dirbau su kalba, tarmėm, su slengais ir matau pokytį per tuos metus.

Mes kai kalbėjom, kad atsivėrė galimybės ir galėjom rinktis ir eiti tais keliais, kai brendom, tai jau pabrendę turbūt priėjom ir plėtėm tam tikrus naratyvus. Mes jų, sakyčiau, nelaužėm, bet praplėtėm, parodėm, kad jie yra daug platesni ir galima daug atviriau žiūrėti. Man atrodo, mums trims tai tinka, kiti iš mūsų kartos irgi panašiai matytų.

G. K. Pamenu, kai 2002-aisiais vyko Frankfurto knygų mugė ir Lietuva buvo jos viešnia, visi kalbėjo apie euroromaną. Bandyta į tą modelį sprausti Šerelytę, Ivanauskaitę, versti jų romanai, ir mums tuo metu – buvau studentė – euroromanas atrodė baisybė, komercinis dalykas, gerai parduodamas, kokio jokiu būdu negalima rašyti – vis tiek Literatūros katedros auklėjimas davė savo, nors gyvenimas nevyko vien tik akademinėje aplinkoje, o visur, bet tai veikė. O Rimantas nuėjo labai įdomia trajektorija – rašo popromanus, kas rodo santykio su popkultūra demokratėjimą. Aš asmeniškai su popkultūra stengiuosi susipažinti; priimti, vartoti man sunku, bet kai pasiklausau jaunų žmonių, kokios muzikos jie klausosi, ką skaito, suvokiu, kad tai jau per toli nuo manęs, nesugebėsiu keistis. Kai Tu sakai, kad anuomet Grajauskas ar melomanas Šlepikas turėjo muzikos įrašų, galvoju apie savybę pasivyti jaunus žmones, klausytis, ko klausosi ir jie, tokiu būdu ir perprasti jiems atpažįstamus kodus.

Naujausiame „Metų“ numeryje yra Jurgos Tumasonytės pokalbis su Mindaugu, kur jis sako: „Literatūrą ir kultūrą suvokiu kaip savo namus. Lietuvių kultūra yra egzistencinė tikrovė, kurioje gyvenu ir jaučiuosi savimi.“ Gal skamba kiek senoviškai, bet atrodo, kad galioja ir man, nors į megavalstybėse stiprėjantį nacionalizmą žvelgiu su baime. Susitapatinimas – esu lituanistė, tą studijavau, man tai nuoširdžiai įdomu, pirmiausia renkuosi lietuvišką kiną; iš knygų irgi ne vertimus pirmiausia griebiu. Tikrai rūpi, kaip kas ką padarė, nulipdė, parašė. Gal tai ir gimtosios kalbos klausimas, kad ji man labiausiai prieinama; literatūros įrankis vis vien yra kalba, jos minkymas. Nebuvome tie, kurie visai neturėtume autoritetų, visi kuo nors rėmėmės. Ir man patiko, kaip Tu, Mindaugai, tame pokalbyje papasakoji, kaip pabijojai prieiti prie Vaidoto Daunio, pamatyto Pilies gatvėje. Prisiminiau, kaip irgi bijojau prie Tavęs prieiti Sarbievijaus kieme. Buvai parašęs kritišką straipsnį apie mokslo žurnalą „Darbai ir dienos“, aš galvojau, o, reikia apie tai užkalbinti. Bet mūsų kartai būdingas drovumas, santykio baimė. „Litmenyje“ skaičiau Sigito Parulskio esė, joje užsimenama, kaip filologyno kiemelyje prie pasakotojo prieina studentas ir drąsiai klausia, o jis esė reflektuoja – mes taip nedarydavome, nedrįsdavome eiti prie rašytojų… Tikrai šia prasme buvome neišsilaisvinę ir komunikacija vyko labai jau santūriai.

M. K. Galbūt tai kartos mentaliteto bruožas – dar vis didelis galios nuolydis tarp vyresnės ir jaunesnės kartos, mes dar labai jautėm hierarchišką santykį su vyresniais. Ar mes to hierarchiško santykio sugebam atsisakyti, ar esam patys prieinamesni, ar, kai bendraujam su jaunimu, tas galios nuolydis yra sumažėjęs, – to galim paklausti savęs. Man atrodo, kad taip yra. Aš bent jau bandau elgtis labiau egalitariškai su jaunimu, su studentais, stengiuosi tos hierarchijos nekurti. Šiokia tokia vis tiek yra neišvengiama, bet labiau linkstu į egalitarinį santykį. Gal tai irgi bendras mentaliteto ženklas.

R. K. Mes gal patys pasiūlėm su tuo „kasdieniško menininko“ modeliu tokį santykį, prie mūsų gal paprasčiau prieina, nors irgi visaip būna. Bet gal tai jauno žmogaus ypatybė. Tarkim, kai aš Vilniaus universitete kviečiu rašančius studentus ateiti pasidalinti savo kūryba, yra būrelis, mes aptarinėjam, tai vis tiek girdžiu, kad yra tokių jaunų studentų, kuriems – kaip Giedrė sakė – porą metų vyresnis atrodo jau kažkoks rašytojas, jo akivaizdoj tu tiesiog nedrįsti parodyti savo kūrinių, tai šitai, regis, yra nesikeičiantis, amžinas dalykas. Bet kai kas, aišku, pasikeitė.

Dar kalbant apie tuos autoritetus, tai Klaipėdoje, kadangi bendruomenė mažesnė, tu daug greičiau ateini į lygiavertį santykį, gali su dėstytoju eiti aptarinėti tau rūpimas temas – po paskaitų, po seminarų, už universiteto ribų. Atvažiuodavo ir dėstytojai iš Vilniaus, su jais gal ne taip lengvai, bet megzdavai santykį. Aišku, buvo skirtumas, ir tam jaunam žmogui atrodė, kad Vilniuj taip paprastai neprieisi. Nors čia asmeniškai nuo žmogaus priklauso. Su kai kuriais profesoriais ar klasikais labai paprastai tas ryšys užsimegzdavo.

M. K. Ketinau jus provokuoti pasvarstyti apie mūsų konformizmo ir maištingumo santykį, bet jį mes jau šiek tiek aptarėm. Norėčiau eiti prie pokalbio pabaigos ir paklausti apie santykį su mūsų pačių vaikais. Ta tema pasirodo ir mūsų kūryboje. Giedrės knygoje „Marialė“ yra puikus eilėraštis „Stojamieji egzaminai“, kuriame mama kalbasi su dukra, ketinančia pasukti menininkės keliu. Ir ji iš patirties savo dukrai bando kai ką perduoti. Mano klausimas toks ir būtų – kokią žinią iš savo kaip rašytojų patirties norėtumėte perduoti jaunesnei, savo vaikų kartai?

G. K. Laisvė kainuoja. Aišku, čia taip dramatiškai nuskambėjo…

R. K. Nežinau, ar mes mokėjom tą kainą… Žinoma, pasirinkęs menininko kelią kainą moki, bet labai nedidelė buvo ta mūsų kaina.

G. K. Pratęsiant eilėraščio temą – dukra prieš peržiūras nemiega visą naktį; kvaila Čiurlionio mokyklos tradicija, irgi taip dariau. Bandau jai pasakyti – tu taip nedaryk, neverta, nereikia krapštyti piešinių, nebūk perfekcionistė. Bet argi klausys. Teisingai Miłoszas sakė: vaikuose – mūsų ydų koncentracija.

R. K. Taip, ar jie nori girdėti. Kai tikrai blogai, tai jau nori girdėti.

O ką gali pasakyti – kad tikrai rinktųsi tą kelią, kur jaučia aistrą. Tiktai dabar jų pasirinkimų, lyginant su mūsų, padaugėjo beprotiškai. Dabar tu gali būti kuo tik nori, absoliučiai, studijuoti kur nori, nėra jokių apribojimų. Tu matai, kaip mus džiugino atsivėrę pasirinkimai, dabar matai, kaip mūsų vaikus jie jau spaudžia, nes jų yra per daug. Ir tu jau negali jų aprėpti, baisu, kad pasirinksi neteisingai, nes tikrai kažkur yra geresnis pasirinkimas, ir tas varo iš proto. Tai bandau sakyti, kad ką tu bepasirinksi, tai yra tik dalis tavo likimo. Nes jiems atrodo, kad jei pasirinks, tai nulems labai daug, o juk studijos tik dalelė tavo gyvenimo, tavo likimo. Pagrindas – ką tu įdėsi, ką pati darysi, ko norėsi, kur suksi, ką užauginsi. Bet aišku, mūsų šnekėjimas jiems skamba labai teoriškai, o jiems tai yra egzistencinis pasirinkimas. Jie gyvena, o mes tik šnekam.

M. K. Aš taip kláusiau galvodamas ir apie savo santykį su dukra, kuri irgi pasirinko menininkės kelią. Praeitą rugsėjį vežiau ją automobiliu į studijas Berlyne. Tas jos džiaugsmas, kone euforija, svajonės išsipildymas – kaip ir mums buvo, tas erdvės atsidarymas, tik jau natūralus jos priėmimas, be jokio komplekso. Tame kelyje tarp Vilniaus ir Berlyno aš vis galvojau, ką gi norėčiau jai pasakyti, – ir man, kaip Rimantui, pradėjo atrodyti, kad atsivėrusios galimybės begalinės, bet norėčiau perduoti, kad yra svarbus ir savo vietos pojūtis, vietos, kuriai priklausai, kuri yra vis dėlto tavo namai, kad tas ryšys nepradingtų, kad turėtum kur sugrįžti ir norėtum sugrįžti.

Gal atsiranda po visų atvirumo patirčių toks balansas, po mums būdingo veržimosi, eksperimentavimo norisi, kad pagrindas po kojomis neišnyktų.

R. K. Prisiminiau tokį Grajausko eilėraštį, kai internetas atsirado. Gal tiksliai nepacituosiu, bet maždaug toks: „Įdomiausia jog internetas yra Niekur, mes ten turime savo adresus.“ Tai būtų gerai, kad taip nebūtų, kad visi būtume vietinėj labai konkrečioj erdvėj, ne tik virtualioj.

G. K. Daugiau tikrovės.

M. K. Gal būtų klausimų ar komentarų iš auditorijos?

Gintautė Žemaitytė. Esu keleriais metais vyresnė, ir mano kartai, ar kartos pokartei, Sąjūdis sutapo su mūsų paauglyste, mes jau patys bėgom į tuos mitingus, tai mūsų ypatybė būtų ta laisvė, individualizmas ir nenoras burtis į būrelius, bendrijas, atsargumas, įtarumas – ką labai gerai aptarėte. Aš gal pasidalinsiu pusiau komentaru, pusiau klausimą užduosiu – man pasirodė įdomu, ką Giedrė pasakė apie klausytojų regionuose lūkestį, ko laukia iš poetų ir nesulaukia, nes nori sublimacijos, kažko pakylėto, kitokio, kas yra Poetas, ir kad įvyko santykio tarp auditorijos ir poeto pokytis. Poezija yra šiuolaikinio meno dalis, o šitas atotrūkis, lūkesčio nepatenkinimas, sublimacijos negavimas ir atsisakymas ją duoti įvyko anksčiau šiuolaikiniame mene, kuris dabar po truputį vėl prisijaukinamas auditorijos. O poezija dar sovietmečiu buvo išskirtinis būdas susikalbėti, jausti tautos vienybę. Poetinis žodis ilgiau išliko pakylėtas ir daugiau iš poetų tikėtasi. Už tos geležinės uždangos mes ilgiau išlikome savotiškame poetiniame burbule kaip lietuvių tauta ir su kalba, poezija, kai kiti menai greičiau atitrūko ir dabar bando prisijaukinti auditoriją iš naujo. Būčiau dėkinga, jei sureaguotumėte, man atrodo, kad čia daugiau kartų įtraukta.

G. K. Šiais metais skaičiau „Pirmosios knygos“ ir „Filologijos rudens“ konkursų rankraščius. Buvo įdomu, nors jaunų žmonių poezija man jau irgi sunkiau suprantama, tiesiog pasikeitė poezijos paradigma. Man atrodė, kad mūsų karta rašo kampuota, šiurkščia kalba, nenudailintais rimais, bet jauni žmonės eina dar radikaliau. Pavyzdžiui, eilėraštis – atsikėliau ryte, atsidariau jogurtą, suvalgiau sausainį, – fiksuojami visi buitiniai judesiai.

R. K. Jauti kaltę, kad Pandoros skrynią atidarei?

G. K. Aišku, yra ir kita tendencija – jie rimuoja, grįžta prie klasikinių formų, rašo gana egzaltuotai – tas vėl atsinaujina ir grįžta. Taip ir bus, vieni rašys vienaip, kiti kitaip. Gintautė teisingai sako – dailininkai daug greičiau išėjo į pasaulį ir perėmė tuos kodus nei literatūra. Vizualumas imlesnis pokyčiui.

R. K. Todėl, kad nereikėjo vertimo. Vizualus menas ar kinas – tau nereikia vertimo. O mes apie postmodernizmą skaitėm, net ne pačias knygas, nes anglų kalba buvo per sunku, o kas tau išvers tas knygas ir kas išleis, ir ką tu suprasi per tą vertimą, kas daroma toje postmodernistinėje literatūroje, gal todėl literatūra liko konservatyvesnė.

G. K. Bet pati lietuvių kalba patiria milžinišką anglų kalbos įtaką. Jauni poetai rašo ne tik angliškomis konstrukcijomis, bet ir angliškais žodžiais.

R. K. Jie taip ir kalba. Šiandien scenarijuje perskaičiau: „Ko tu specifiškai norėtum gimtadienio proga?“ Ir jaunimo kartai tas žodis „specifiškai“ jau įgavo reikšmę „konkrečiai“, jau beveik į žodyną reikia įtraukti tą žodžio reikšmę (juokiasi). Prisimenu, kai aš pats porą metų turėjau doktorantūros programą Vokietijoje, atsiranda visokių ryšių, galvoji, ar likti, ar grįžti, Lietuvoje ryšiai jau truputį aptrūkinėję, bet nusprendžiau grįžti ir dirbti tai erdvei, kaip, Mindaugai, sakei, kiek reikės. Ir tada atsirado toks nusistatymas, kuris, kai pagalvoji, taip ir liko. Prasidėjo nuo tokio važinėjimo po mokyklas, šiuolaikinės poezijos komentavimo vyresniems moksleiviams, pasiimdavau Benedikto Januševičiaus, Neringos Abrutytės, visokių eksperimentinių eilių – kad parodyčiau, kokia ta šiuolaikinė poezija gali būti. Vieną kartą atvažiavau, man sako, kad vyresni moksleiviai užsiėmę, bet va yra šeštokai. Ir per pamoką pamatai, kiek čia yra žaidybiškumo, gali ir taip būti, ir taip, jiems įdomu, kad poezija ir tokia gali būti. Aš tada supratau, kad apie poeziją galima įvairiai papasakoti, kad reikia pristatyti tuos dalykus paprastesne kalba. Ir todėl tos temos, apie kurias aš noriu kalbėti, turi tokias romanų formas, kurios gali pereiti sieną ir nebūtų vien konceptualus menas. Bet kad vis tiek būtų tam tikras turinys, apie ką aš noriu kalbėti. Tam reikia apsisprendimo, ir tai visai įmanoma. Tą patį minėtą Rimvydą Stankevičių, man atrodo, „Poezijos pavasario“ išvykose visai gerai priima, ir daugiau yra tokių poetų, ne visų mūsų poezija yra tokia, kad… Žinoma, kartais klausytojai neranda ryšio su atvykusiais poetais, nes koks žmonių skonis susiformuoja vaikystėje, toks lieka, sunkiai jis keičiasi, o ir kodėl turėtų keistis, jie nori tokios pačios poezijos, kokią girdėjo ir kurią suprato. Kaip Tu, Giedre, ir sakai, mes kai dabar skaitom jauniausių, mums gal tai irgi nelabai poezija?..

G. K. Svarbiausia nepradėti bambėti.

Parengė Deimantė Kukulienė