Dovydas Grajauskas, Austėja Jakas: „Neaprengti savo minčių svetimu pasaulio rūbu“

2026 m. Nr. 8–9

Poetus Dovydą Grajauską ir Austėją Jakas kalbina Greta Ambrazaitė

Jaunesniosios kartos kūrėjai Dovydas Grajauskas (g. 1996) ir Austėja Jakas (g. 1994) gerai žinomi literatūros pokyčius sekantiems skaitytojams. Abu ne tik rašo poeziją, bet ir aktyviai reiškiasi kitose meno disciplinose. Dovydas verčia šiuolaikinę danų ir anglakalbių šalių literatūrą, groja būgnais grupėje „Pigūs rūbai“, anksčiau buvo „Kontrabandos“ perkusininkas. Austėja kultūrinėje spaudoje publikuoja autobiografinę eseistiką ir dienoraščius, jos grafikos darbai tapo ne vienos leidyklos knygų viršeliais. Abiejų autorių poezijos knygos susilaukė palankaus skaitytojų ir kritikų dėmesio. 2025 m. už knygą „Debreceno gatvės bliuzas“ („Baziliskas“, 2025) D. Grajauskui įteikta Jaunojo jotvingio premija, A. Jakas debiutinis eilėraščių rinkinys „Mėlynieji malonumai“ („Baziliskas“, 2024) išrinktas Metų poezijos knyga, pernai autorei skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Metų debiuto premija.

O aš su Dovydu ir Austėja esu pažįstama nuo paskutinių gimnazijos klasių, kai visi trys jau rašėme, bet dar toli gražu nežinojome, kur tai veda, ar apskritai veda, o autorinės knygos atrodė labai tolima svajonė. Paskatinta „Metų“ redakcijos, uždaviau klausimų savo dviem bičiuliams, poetams, kurie nesirenka šabloniškų kelių, spinduliuoja vidine autentika, vengia konformizmo.

 

– Mąstydama apie mūsų kartą, vėlyvuosius „milenialsus“ (gimusius maždaug 1989–1996 m. ir jau peržengusius trisdešimtmetį), bandau ieškoti bendrybių, kūrybos panašumų. Rodos, atsiribota nuo angelų, amžinybės, dievoieškos, atsigręžta į kasdienę socialinę tikrovę ir visokius mažmožius, kurie rečiau pritraukdavo ankstesnių kartų poetų dėmesį. Štai ir Alfonsas Andriuškevičius, atsakydamas į „Poezijos pavasario 2025“ anketos klausimus, pažymi, kad mūsų kartos autorių „poezijos medžiaga tapę galybė naujų „nekilnių“ objektų: šiukšlių, lūženų, sendaikčių, nuoliekų, kūno skysčių… Ir dar: nauja poezijos medžiaga taipogi yra tapusi joje anksčiau teisių beveik neturėjusi visokia smulki gyvastis“. Ar iš tiesų visi tie mikroreiškiniai tapę iškalbingesni už makro-? Ką jūs patys įvardintumėte kaip atsiskleidusias mūsų kartos temas, bruožus?

A. J. Vengčiau kalbėti už visą kartą – esu tik maža jos dalis, o atsakyti visos kartos balsu būtų per daug sąlygiška. Poezija, kurią skaitau ir kuria domiuosi, apima įvairiausias kartas. Kalbant apie mikro- ir makroreiškinius – gražiausia, kai eilėraštyje susitinka jie abu. Abu gali būti tolygiai iškalbingi, vertingi – tik svarbu, kokiu tonu eilėraščio pasaulyje jie prabyla. Kaip pavyzdį čia galiu pateikti Vytauto V. Skripkos dvieilį (visai ne mūsų kartos): „Ant suolelio Žirmūnų sėdėjom / tarytumei Dievą praradę.“ Suolelis Žirmūnuose, Dievas – mikro, makro, – ir viskas čia gerai.

A. Andriuškevičiaus pastebėjimas, kad naujos medžiagos „įsibrauna“ į mūsų kartos kūrybą, manau, teisingas. Mūsų pasaulis išties užgriautas visokiausių daiktų, materijos. Ir mano eilėraščiuose to tikrai gausu, nes augau aplinkoje, kur tvyrojo baimė, kad daiktų vieną dieną pritrūks, kad jų visų staiga prireiks – taip mano vaikystės namuose jų vis daugėjo ir daugėjo. Beje, bandant įsivaizduoti tuos „nekilnius“ objektus, prieš akis iškyla Valentino Antanavičiaus asambliažai, o ir pats A. Andriuškevičius savo knygoje „Pro A. A. prizmę“ apie V. Antanavičių rašo: „Kartais ir rasdavau jį bežaidžiantį: ant grindų paguldytuose senoviniuose rėmuose bestumdantį tas „šiukšles“.“

Tai gal žaidimas „šiukšlėmis“ dabar pasiekė ir mūsų eilėraščius? Be to, manau, kad tose „šiukšlėse“ glūdi tam tikras pačią žmoniją liudijantis klodas – jis spindi laikinybe ir liūdesiu, tam tikra baime, kartu tai bandymas įsiamžinti (už daiktų daug žmonių laikosi, atrodo, kad jie įprasmina jų būtį ir buitį).

D. G. Nepasakyčiau, kad dievoieška – ar bent saviieška, – amžinybė ar angelai iš mūsų kartos kūrybos dingo, jų tiesiog imta ieškoti arba juos pastebėti kiek kituose dalykuose. Nors ir tai priklauso nuo konkretaus poeto. Manding, tokie vyresnės kartos poetai kaip Rimantas Kmita, Gintaras Grajauskas, Daiva Čepauskaitė, Sigitas Parulskis, neseniai ton pačion amžinybėn išėjęs Aidas Marčėnas, netgi ir dar ankstesni – Marcelijus Martinaitis, Stasys Jonauskas, Judita Vaičiūnaitė – tekstuose tikrai nekalbėjo vien egzaltuotomis temomis, o jei kalbėjo – sakyčiau, dažniau iš panašios, buitiškos, gyvenimiškos perspektyvos.

Makroreiškiniai apskritai yra traktatų ir šlovinimo giesmių reikalas, o poezija, mano supratimu, dažniausiai fokusuojasi būtent į mažus, iš pirmo žvilgsnio bereikšmius dalykus, per kuriuos ir pasirodo visi tie nemarūs, belaikiai dalykai. Lygiai tas pats galiotų mūsų kartai: temos daugmaž tos pačios, bruožai gi – kiekvieno(s) savi, jie jau asmeninis poetų ir poečių reikalas. Kažkiek pasikeitė stilistika – rodos, didžioji dalis mūsų kartos rašančių nutolo nuo klasikinių formų, griežto metro ir rimo ir šiuo atžvilgiu laikosi laisviau. Nors, kai pagalvoji, turiu bent vieną mylimą mano metų ir svorio kategorijos poetą, kuris kuo puikiausiai apsieina su sonetais.

– O kur link ir kokių paskatų vedamas krypsta jūsų pačių, fiksuojančių ir užrašančių, žvilgsnis?

A. J. Kūrybos paskata – būtis, o dalyvaujant joje žvilgsnis savaime krypsta link visokiausių reiškinių, įvykių. Rašydama stengiuosi išlikti nuoširdi pati sau. Pagrindinis uždavinys – neaprengti savo minčių svetimu pasaulio rūbu.

D. G. Miglotai nutuokiu, kad savo poetinio žvilgsnio nelabai kontroliuoju ir niekada negaliu nuspėti, kada ir kodėl kokia nors gyvenimo detalė taps kabliuku ką nors parašyti. Bet aiškiai suprantu tiek, kad visų žuveliokų, sumestų many verdančion žuvienėn, jau nė nebegaliu išvardinti.

– Pastaruosius keliolika metų atsiranda vis daugiau multimenininkų – tai kūrėjai, neapsiribojantys viena siaura meno šaka, turintys įgūdžių ir ambicijų veikti keliose disciplinose iš karto. Žinoma, ši tendencija būdinga visai Europai. Norisi klausti, ar kitų meno formų (jūsų atveju muzikos, dailės, vertimų) praktikos sąveikauja, susišaukia su jūsų autoriniais literatūriniais tekstais?

D. G. Vertimai ir eilėraščių rašymas susišaukia, nors tai nėra tikrasis „tarpdiscipliniškumas“. Daugiausia verčiu poeziją, o tam tikrai padeda, kad rašau ir pats. Kita vertus, tai, ką perskaitau versdamas, man neretai palieka įspūdį, savaip daro įtaką. Bet pavadinčiau tai „grįžtamąja reakcija“ – juolab kad versti ir rašyti poeziją yra vienas kitam pernelyg artimi užsiėmimai.

Kiek kitaip su muzika. Mano galvoje tai, ką grojam su „Pigiais rūbais“, ir ne tik jais, atsiję nuo rašymo ir vertimo. Grupė yra grupė, visi trys nariai ką nors atsinešam, ką nors sugalvojam, diskutuojam, žodžiu, tai kolektyvinis darbas ir malonumas. Tiesa, klausydamas muzikos visada klausausi ir teksto, bet ir tekstus „Rūbuose“ rašom visi, o dažniausiai frontmenas Andrius Kaniava, mes su bosistu Roku Abromiku jo karkasus tik paredaguojam. Be to, groju būgnais, man priklauso laikyti ritmą, pulsą, o tai sunkesnės muzikos grupėse fiziškai gana alinantis užsiėmimas. Tad muzikinė iškrova man visai kitokia nei tekstinė.

Šiaip ar taip, tikrai ne visi žmonės, kurie skaito mano tekstus, gerai jaustųsi mūsų grupės koncertuose, bet manau, kad dauguma tų, kurie eitų į mūsų koncertus, visai mielai skaitytų ir mano tekstus.

A. J. Esu baigusi grafinio dizaino studijas, o mokykliniais metais ir studijų laikotarpiu mane labiausiai domino būtent iliustracija, piešimas. Vis dėlto studijos buvo dizaino, o ne dailės krypties, tad savo iliustracijomis nepretenduoju į vadinamąjį aukštąjį meną. Jei gyvenimas būtų kryptelėjęs kitaip, būčiau atsidūrusi dailės lauke, bet tuo metu aplinkybės nesusiklostė. Iki šių dienų patiriu daug džiaugsmo, net savotišką išsipildymo jausmą, kai galiu atsisėsti prie stalo ir piešti.

Rašymas atveria ir gludina vienokias mano širdies briaunas, piešimas – visai kitas. Rašydama stengiuosi eiti vertikalumo link… gal ir nesistengiu, man taip išeina. O piešdama tartum ilsiuosi horizontalėje, kurioje savaime daugiau lengvumo, net lengvabūdiškumo. Žinoma, nutinka ir taip, kad tam tikras mano ar kito autoriaus tekstas „priglaudžia“ ir mano kurtą iliustraciją. Jei ištinka sinchronizacija ir jaučiu, kad ji vykusi, mane aplanko dvigubas ar net trigubas džiaugsmas: džiaugsmas teksto, džiaugsmas piešinio ir džiaugsmas abiejų sąjungos.

Vasarį, besiruošdama vieniems skaitymams, atradau rašytoją ir iliustratorę Aldoną Gustas. Vartydama rinktinę „Eilėraščiai. Proza. Piešiniai“ (1994) aiškiai pajutau kūrėjos laisvę – save ji išreiškė tiek rašydama, tiek piešdama. Abu pasauliai joje tilpo, suderėjo. Sužavėjo ir tai, kad Aldona Gustas buvo savamokslė, įgijusi neformalų išsilavinimą. Atrodo, toji kūrybos sėkla joje tiesiog buvo, ji kūrė klausydama savo širdies. Manau, būtent tai kūrėjui svarbiausia.

– Ar esate reiklūs sau, kiekvienam parašytam žodžiui? Ar daug redaguojate savo eilėraščius, o gal jie atsiranda vienu prisėdimu, kaip srautas?

A. J. Visi mano eilėraščiai atsirado kaip srautas, buvo parašyti vienu prisėdimu. Per visą eilėraščių rašymo kelią esu ištrynusi tik porą vieno eilėraščio eilučių. Tas eilutes iki šiol puikiai prisimenu. Man taip išeina, kad jų beveik niekada nereikėjo redaguoti. Jie pasirodydavo, ir viskas. Bet jų pasirodymo momentai nebuvo dažni. Pastaraisiais metais pradėjau rašyti eseistinius tekstus – jų rašymo procesas kiek kitoks, yra du būdai. Pirmasis – srautas (principas panašus kaip eilėraščio), antrasis – gerokai lėtesnis rašymas, atsispyrus nuo tam tikrų minčių, kurios tarsi prašosi būti ilgiau apmąstytos, gludinamos. Malonūs abu rašymo būdai, nors, žinoma, labiausiai nustebina tas netikėtai užgriūvantis, protu niekaip neišmąstytas, nesuplanuotas eilėraščio srautas.

D. G. Kaip internetuose, lyg ir vis dar, populiaru sakyti: why not both? Paprastai tariant, būna visaip, bet net ir srautinius tekstus dažniausiai dar redaguoju, vis grįžtu prie jų, neretai net ir kai jie jau išleisti knygos pavidalu. Nors šito jau stengiuosi vengti, nes kokio patobulinimo sugalvojimas, kai tekstas jau paleistas pasaulin, mane labai išmuša iš vėžių.

– Ne kartą esu girdėjusi rašytojus pasakojant apie produktyvumo strategiją, pavyzdžiui, leisti knygas kas trejus–penkerius metus. Jei pakankamai neprirašo ir planas žlunga, kyla savivertės dilemų. Pirmąją ir antrąją Dovydo knygą skiria aštuonerių metų pertrauka. Austėja kelerius metus iki debiuto skelbė savo eilėraščius „Facebooke“ tarsi šiaip sau; nors jie buvo aktyviai skaitomi literatūros bendruomenės, buvo justi stiprus palaikymas, knygos teko dar ilgokai palaukti. Visa tai kontrastuoja su mūsų dabartimi, gyvenimu greito tempo, greito vartojimo laikais. Ar jaučiate kovą su laiku, įsipareigojimą ką nors nuolat kurti ir publikuoti, nes antraip nesunku smukti į periferiją ir net po sėkmingų knygų tapti literatūros lauko vaiduokliu?

A. J. Neturiu jokios ateities strategijos ar plano. Jeigu turėčiau, jausčiausi žymiai labiau žlugusi, negu jų neturėdama. Man kūryboje svarbiausia laisvė – jeigu jos netekčiau, kūryba liktų eiliniu mechanišku veiksmu. Jeigu tapsiu literatūros lauko vaiduokliu, bet taip bus išsaugota manoji kūrybos laisvė, tebūnie, puiku.

Žinoma, po „Mėlynųjų malonumų“ pasirodymo galvoje įsikūrė visokiausių minčių, kurios tai nuslopdavo, tai suintensyvėdavo. Pavyzdžiui, apie tolesnį rašymą ir antrą knygą (to manęs klausdavo ir kiti), apie spaudimą kurti, kurį iš dalies susikūriau pati, iš dalies primetė aplinka. Tokios mintys kamavo apie keturis ar penkis mėnesius; tuo etapu nesiėmiau beveik jokių sumanymų, o galiausiai jos visiškai nunyko.

Manau, kad tiek gyvenime, tiek kūryboje svarbu išlikti nuolankiam. Jeigu noriu rašyti, bet man nesirašo, nulenkiu galvą ir einu veikti ko nors kito. Pavyzdžiui, skaityti gerą kito autoriaus kūrinį, juo gėrėtis. Be to, jeigu noriu rašyti, bet man nesirašo – tai reiškia, kad rašymo laikas neatėjo. O jeigu galvoje ima „gamintis“ tam tikri sakiniai, idėjos, tekstų trupinėliai, bet vis dar neišeina užrašyti – vėl tas pats, rašymo laikas dar neatėjo. Viskas man vyksta gana paprastai.

D. G. Visa tai galima apimti trumpa formule: rašau tiek, kiek rašosi. „Rašosi“ šiuo atveju, sakykim, reiškia, kad man pačiam bent iš pradžių patinka rezultatas. Kartais patinka labiau, kartais mažiau. Po pirmosios knygos tikrai išgyvenau vieną tų „mažiau“ etapų. Nors ir ji neatsirado visa iškart, su visomis grožybėmis ir siaubingumais. Ankstyviausi „Apie reiškinius“ tekstai parašyti prieš gerus septynerius metus iki jos pasirodymo, tad, tiesą sakant, viskas dėsninga. Kiti kaip kiti, metodikos pagrįstai skirtingos, o aš negaliu pats sau pildyti ir tvirtinti tokių kultūrinių projektų kaip „N knygų per x laikotarpį“, nebent taip išeina nesąmoningai.

Šiuolaikinis tempas ir informacinis krūvis rašymui dažniausiai trukdo. Lieka mažiau laiko tiesiog įsižiūrėti, nurimti, palaukti, kol ežeras mintyse nustos raibuliuoti. Taipgi nesijaučiu ir kam nors įsipareigojęs parašyti daugiau ir greičiau, ypač jei tai vien tam, kad nelikčiau periferijoje.

Poezija Lietuvoje apskritai tebėra gana periferinis reikalas, tad nematau tikslo ją kaip nors suasmeninti ar nusismulkinti dar ir iki asmeninio matomumo. Tai, aišku, nereiškia ambicijos trūkumo – gal tik nuostatą, kad kur kas svarbiau, kas parašoma, o ne kiek vienetų ir kokiu dažnumu.

– Negaliu nepritarti Dovydui, kad poezija yra periferinis reikalas. Bet būtent dėl to ji yra atkirtis komercializacijai, vartotojiškumo įsigalėjimui, rinkos manipuliacijoms. Jaučiu šiais laikais poeziją turint šį tą subkultūriško. Gal rašyti poeziją, siekti būti poetu (ar bent tos etiketės nesiginti) yra ir tam tikra maišto forma? Nebent poezija taptų madinga… gal įžvelgiate ir tokių prošvaisčių? Juolab kad Vakaruose, bent tarp jaunų žmonių, formuojasi naujas trendas „reading is the new cool“.

D. G. Poezija tikrai yra, ar mažų mažiausiai turi potencijos būti, maišto, nors gal tiksliau – rezistencijos, forma. Galima problema tik ta, kad imti rašyti eilėraščius vien dėl maišto – tuščias reikalas. Kaip klijuoti ant savo naujausio „iPhone“ lipduką „Mirtis kapitalizmui“ – bepiga eiti prieš sistemą, kai sistema sykiu ir tave išlaiko. Tačiau kaip rezistencija poezija neabejotinai veikia. Ramiais laikais ji gali būti priešprieša Tavo minėtiems dalykams, o nelabai ramiais pati savaime funkcionuoti ir kaip pilietinis rezistavimas.

Kalbant apie madą, toks įdomus niuansas su „reading is the new cool“. Kiek esu supažindintas, dabar populiaru skaityti viešose vietose arba filmuotis beskaitant, idant pasirodytum simpatiškesnis ar patrauklesnis. Kitaip tariant, tai tapo žmonių poravimosi šokio dalimi. Bet įdomiausia tai, kad šitame šokyje vis dar nė kiek nedalyvauja poezijos skaitymas. Tad bent kol kas ženklų, kad poezija taps madinga, nematau. O dėl minėto trendo – profesorius Paulius Subačius mane turbūt nukirsdintų, jei pasakyčiau, kad užtikrintai žinau atsakymą į klausimą: „Ar geriau, kai žmonės skaito tik pramogines knygas ir self-helpą ar kai neskaito išvis?“ Į tai atsakyti kol kas beveik tolygu suformuluoti absoliučiai tikslų pačios literatūros apibrėžimą. Tad pasinaudodamas savo, kad ir kokiu skylėtu, filologiniu išsilavinimu, štai taip gražiai ir išsilenksiu šito klausimo.

A. J. Pradėsiu nuo to, kad rašyti poezijos nepasirinkau, taip tiesiog nutiko, dėl to šio „įgūdžio“ nedrįstu laikyti savo nuopelnu. Rašyti nebuvau apsisprendusi ar nutarusi. Viename interviu A. Marčėnas yra pasakęs: „Jei esi poetas, tai ne tu renkiesi. Tave renkasi. Neturi labai daug galių atsisakyti. Toks jau yra poezijos pasirinkimas.“ Ši jo pozicija man labai artima. O dėl visokiausių madų – ir skaitymo, ir poezijos, – tai bet kokia mada yra laikina, todėl žvelgčiau kiek skeptiškai. Kita vertus, būtent tokio tipo mada (susijusi su skaitymu, literatūra) yra sveikintina. Skaitymas labai svarbi mano gyvenimo dalis – patekusi į gero kūrinio pasaulį išgyvenu ir didelį džiaugsmą (tuo pasauliu gėrėdamasi), ir daug kitokių jausmų. Neabejoju, kad skaitymas mane keičia, gludina sielos briaunas. Be to, perskaitytų kūrinių pasauliai kartais švysteli ir mano pačios kūryboje, kartais jiedu susitinka – ir tai irgi labai džiugina.

– Kad rašytojų balso trūksta, savaip išryškėjo ir Kultūros protestų laikotarpiu. Ieškota būdų, kaip rašytojai galėtų įsitraukti į kultūros politikos klausimus ir tapti girdimesni, taip pat daryti stipresnę įtaką viešajai nuomonei savo kūryba, aktyvizmu (nebūtinai knygomis, o ir hepeningais, performansais), efektyviau deklaruoti pilietinę laikyseną: buvo steigta Kultūros asamblėjos paramos grupė, Lietuvos rašytojų sąjungoje vyko Laimos Kreivytės moderuota diskusija apie rašytojo balsą visuomenėje. Kokia jūsų nuomonė apie šiandieninę rašytojo misiją, ar ji egzistuoja (jei taip, kaip ją apibrėžtumėte)? Ar manote, kad literatūra ir literatai gali daryti poveikį visuomenei (taigi ir jūs), ar labiau esate kuklūs žmonės, kuriems visai nereikia nei įtakos, nei galios ir rašymą laikote tik savo estetine saviraiška?

A. J. Nežinau, ar gali egzistuoti toks reiškinys kaip „rašytojo misija“. Kaip jau minėjau, kūryba man susijusi su laisvės sąlyga, tad ir kuriantis žmogus turi būti laisvas. Kartu laisvas ir nuo misijų. Kūryboje neturi būti jokių taisyklių, tam tikros temos neturi būti specialiai primestos, nebent atsiranda savaime. Todėl čia norisi atskirti kūrybą ir visuomeniškumo temos apraiškas joje – nebūtinai tai turi veikti kartu. O visuomeniškumas, žinoma, svarbu – jo kruopa turėtų glūdėti kiekviename žmoguje.

Tikiu, kad rašytojo balsas visuomenėje turi tam tikrą galią. Ir čia vėl sugrįšiu prie laisvės, kuri yra ir mano kūrybos sąlyga, – toks balsas įgyja galią būtent dėl to, kad yra laisvas, nenupirktas balsas. Kaip sau itin svarbų pavyzdį noriu paminėti poetą, vertėją Marių Buroką, kuris nuo karo Ukrainoje pradžios savo „Facebook“ paskyroje bene kasdien informuodavo, kokie judesiai ten vyksta. Dauguma tikrai laukdavome jo įrašų. Taip pat, kartu su bičiuliais, bendražygiais Donatu Petrošiumi, Laurynu Katkumi, Justinu Žilinsku ir kitais, ėmė rinkti paramą kariams. Be to, atmintyje išlikęs ir puikus Mariaus eilėraštis „Černihivo vyšnia“, parašytas iš asmeninių patirčių, kai vyko į Ukrainą: „pasaulį praplėšė, pradūrė it kamuolį, kiša veidą vidun plėšri ir bejausmė tamsa, viskas kaip visad, / griuvėsiuose skleidžiasi pienės, kybo berže lango rėmas ir rausias it kurmis gilyn minos skeveldra.“

D. G. Mano supratimu, bet kokia kūryba savaime daro įtaką ir poveikį. Apie tai daug kalbėta ir protestų metu: kultūra yra esminis valstybės pamatas, be jos valstybė tampa tiesiog sąlygiškai apibrėžta teritorija, kūnu be sielos.

Pilietinė pozicija vis dėlto kitoks žvėris – kuo puikiausiai galima ir nerašyti jokių protesto eilėraščių, apskritai tekstais nekalbėti apie aktualijas, bet vaikščioti į mitingus ir ramia sąžine rodyti visiems pardadūšiams vidurinį pirštą. O ar tai darys menininkas, ar traktorininkas, absoliučiai nesvarbu. Kitaip tariant, kūryba ir kultūra pati savaime yra pilietinis ginklas, bet būtinybės ant to ginklo užrašyti „Čia ginklas“ nėra, jis veikia ir be akcentavimo.

– Užduosiu turbūt dažniausiai interviu pasitaikantį klausimą: kas jums yra rašymas? Mane visad nustebindavo, net savaip šokiruodavo, kai koks nors rašytojas atsakydavo, jog rašymas jam tėra žaidimas. Be abejo, rašymas panašus į laboratoriją, bet joje įgyvendinami bandymai vis dėlto orientuoti į išliekantį rezultatą, o tai jau peržengia žaidimo, neįpareigojančio eksperimentavimo rėmus. Visada domina giluminė motyvacija. Ar jums rašymas – vien malonumas, kurstomas sportinio azarto? O gal ir terapinė priemonė, alternatyva psichologo kabinetui? Turbūt yra ir kitų dedamųjų, pasidalinkite.

D. G. Giedojimas su angelais ir šokis su velniu, sielos santechnika ir kūno psichiatrija, mikrochirurgija ir nutrauktų galūnių prisiuvimas, siuvinėjimas kryželiu ir nėrimas vąšeliu, darbas ir poilsis, triukšmas, tyla ir muzika, fizika, chemija ir dailės pamokos, paleistuvystė, skaistybė ir aseksualumas, tėvas, motina ir šventoji dvasia, seniausia, pirmoji ir paskutinė profesija.

A. J. Rašymas man gana intymus aktas (ar veiksmas), kada jaučiuosi labiausiai susijungusi su savimi, save girdinti. Jausmas, kai į tave ateina tekstas, neprilygsta jokiam kitam jausmui. Tai ir sumišęs džiaugsmas, ir dvasinis išgyvenimas, pakilimas – tuo metu daug visko įvyksta kūne. Nepasakyčiau, kad pats rašymo procesas yra malonumas, bet malonumas, kaip jausmas, aplanko tuomet, kai jaučiu savyje plazdant tekstą, sakinius, įžvalgas. Aplanko ir tada, kai tekstą pavyksta užrašyti. O būtent rašymo metu itin didelių jausmų lyg ir neišgyvenu – esu susikaupimo būsenos, panirusi į veiksmą, išorinė būsena – gana neutrali.

Dar norėčiau pasakyti, kad rašymas yra tikrai svarbi gyvenimo dalis, bet būties visuma neparemta vien juo. Jeigu vieną dieną tekstai manęs nebepasiektų – nenusiminčiau ir eičiau skaityti, vaikščiočiau ir patirčiau pasaulį, jį stebėčiau, juo stebėčiausi. Jeigu tekstai manęs nebepasiektų (tokie tekstai, kurie išsigrynina apibrėžtu pavidalu), manau, vis tiek jie mano viduje toliau „gamintųsi“, tiesiog nebūtų išreikšti forma. Tam tikras rašymas viduje sklendžia beveik visada – tai tokia nuotaika, būvis. Ši būsena apima gana dažnai, ir būdama šios būsenos taip pat jaučiuosi visai išsipildžiusi (suprantu, gal ir nesąmonė – juk tada jokio teksto, rezultato išorėje nematyti). Taigi, ir tie tekstai, kurie niekaip neįsikūnija, netampa apčiuopiami, ir jie mane džiugina. Tekstų dvaselės, kurios lieka manyje, su manimi kontaktuoja.

– Lietuvoje iš literatūros pragyvena tik vienas kitas sėkmės sulaukęs autorius. Ką jau kalbėti apie poetus. Jei tik rašytume ir verstume eilėraščius, akivaizdu, kad būtume finansiškai ir socialiai nesaugūs. Net didžiausioje Lietuvos poezijos šventėje, festivalyje „Poezijos pavasaris“, savaime suprantamu reiškiniu laikoma poetų savanorystė, neatlygintinas važiavimas į provinciją, dalyvavimas skaitymuose ir pan. Lietuvos kultūros tarybos stipendijos, jei pasiseka konkurse, tampa bene vienintele solidesne parama kūrybinei veiklai. Oru gyvas nebūsi, nebent multitaskinimu. Kaip verčiatės jūs? Iš ko susideda jūsų darbo savaitė ir kiek laiko joje lieka autorinei kūrybai?

D. G. Dirbu paprastą, normalų ofisinį darbą, verčiu, kartkartėmis gaunu ir kitokių pasiūlymų, pavyzdžiui, kažką paredaguoti, kažką sudaryti – paprastai tariant, tenka vadovautis senu geru, per gerklę ir visus kitus galus išlindusiu „nesisuksi – negyvensi“ principu. Laiko autorinei kūrybai toks principas, tiesa, palieka nedaug, bet būna juk ir atostogų, ir savaitgalių – kūrybinė mano esaties ir veiklos dalis bet kuriuo atveju dirba 24/7.

A. J. Iš poezijos niekaip nepragyvensi, nebent siektumei tapti bado meistru. Bet, tiesą sakant, niekada ir nesukau galvos, kad iš šios veiklos man nepavyksta išgyventi. Jei to siekčiau, kūryba turėtų vykti nenutrūkstamai, o tai mano atveju neįmanoma – produktyvumas ir kūryba man koja kojon kartu neina. Gyvenime esu dirbusi visokiausių darbų – nuo darbo reklamos agentūroje iki darbo padavėja bare, darbo viešbutyje, kur dar įvairiausios savanorystės keisčiausiose pasaulio vietose. Iki šiol nesibaidau iliustravimo. Kartais, kai žvelgiu į pastaruosius dešimt savo gyvenimo metų, pasidaro sunku suvokti, kaip juos išgyvenau. Bet man, nors ir su daug trukdžių ir iššūkių, visada pavykdavo tai padaryti. Netgi pavyko visai nemažai pakeliauti.

Mane domina daug dalykų, daug vis dar neišbandytų veiklų, žvilgsnis dažnai krypsta tai šen, tai ten, nors viduje išsiblaškiusi nesijaučiu. Esu lanksti, prisitaikanti prie situacijų, nesibaidanti jokių veiklų. Kur mane gyvenimas nusvies toliau, irgi nežinau. Priimu nežinomybę ir visada klausausi širdies, nes kitaip negaliu.

O dienotvarkėje autorinei kūrybai laiko lieka tiek, kiek prireikia. Jeigu man tokio laiko tikrai trūktų, stengčiausi apkapoti kitas veiklas. Bet visada stengiuosi sau būti sąžininga – pavyzdžiui, savęs paklausti, ar man laiko autorinei kūrybai iš tikrųjų trūksta, ar aš tiesiog truputį simuliuoju ir išsigalvoju, kad man jo trūksta. Be to, tasai kūrybos laikas nenuspėjamas. Būna, kad jokia kūryba neįvyksta, kai laiko tikrai turiu. Prisimenu visai neseniai perskaitytą Thomo Bernhardo romaną „Kalkinė“. Pagrindinis veikėjas apsėstas minties parašyti studiją apie klausą: „Jis kaip tik nusiteikęs rašyti studiją, yra visos sąlygos greitai parašyti studiją, pagalvoja jis, bet Hioleris pradeda kapoti malkas.“ Svarbu, kad su kūryba nenutiktų taip, kaip šio romano veikėjui su jo studija… turi būti nuoširdus pats sau. Gal nesirašo ne dėl to, kad Hioleris kapoja malkas?

– Šiais informacinio ir projektinio triukšmo laikais linkiu rašyti – arba nerašyti, – nepaisant to, ar Hioleris kapoja malkas. Ačiū už pokalbį.