Artur Dron. Hemingvėjus nieko nežino
2026 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Arturas Dronis (g. 2000) – ukrainiečių rašytojas ir Rusijos–Ukrainos karo veteranas, poezijos knygų „Bendrabutis Nr. 6“ ir „Čia buvome mes“ autorius. Jo eilėraščiai išversti į daugiau nei dešimt kalbų. Didelio tarptautinio pripažinimo sulaukusi knyga „Čia buvome mes“ jau pasirodė Švedijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Lietuvoje.
„Hemingvėjus nieko nežino“ – debiutinė esė ir trumposios prozos knyga, parašyta autoriui sveikstant po sunkių sužeidimų fronte. Tai knyga ne tik apie karą, tačiau ir apie žmogaus tikėjimą fronte, karių brolystę, baimę ir viltį, mirtį ir Meilę. Rašytojas kalba apie save, pasakoja apie tikrovę ir sapnus, bet pirmiausia fiksuoja gyvenimą ties riba. Atvirai ir tiesiai, skaudžiai ir be jokių užuolankų. Taip kalba tie, kurie buvo ties riba. Ir kurie sugrįžo.
Šį rudenį knyga pasirodys ir lietuvių kalba, išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Apkasų Viešpats
O Remarkas mus visus apgavo. Parašė, kad apkasuose nėra ateistų. Garsi frazė, bet iš tiesų visiška kvailystė. Būtent apkasuose pažinau mieliausią ateistą.
Mudu išsikasėme nedidelę duobę, kurioje sėdėdavome tarp apšaudymų ir kalbėdavomės apie įvairiausius dalykus. Jau esu jam sykį pasakojęs, kaip stipriai myliu Dievą, o jis – kaip stipriai netiki Dievo. Tai buvo pokalbiai, kokie įmanomi tik savomis rankomis iškastoje duobėje per atokvėpį tarp apšaudymų.
Jis kalbėjo taip: „Kai atsidursiu ties gyvenimo ir mirties riba, pabandysiu suprasti, ar Dievas yra. Jei jį ten pamatysiu, tada patikėsiu, o jei ne – tai jau visam laikui.“ Turistas. Toks yra mieliausio ateisto šaukinys. Turistą aš myliu. Tačiau netrukus jis prisišnekėjo.
Tą patį mėnesį, per pėstininkų susišaudymą, Turistą sužeidė į krūtinę. Su kulka plautyje jis gulėjo rusų apkase – sektoriuje, iš kurio pasitraukė ir mūsų vaikinai, ir priešai. Tąkart jis ir atsidūrė ties gyvybės ir mirties riba.
Su vaikinais buvome pozicijoje gretimo miško juostoje ir girdėjome kovos eigą per radijo stotelę.
Ilgainiui eteryje liko tik silpnas Turisto balsas. Sakė nebegalįs tverti skausmo, prašė jį pasiimti. Sakė, jam temsta sąmonė ir jis „išsijungia“.
Meldžiausi, kad Turistas išgyventų. Ir ne tik aš: kai kas iš ginklo brolių vėliau pasakojo, kad kreipėsi į Dievą. Bet geriausia malda mums visiems – mestis pas Turistą, įskrieti į miško juostą ir jį ištraukti. Vos gavę leidimą, rovėme iš vietos.
Turistą radome gyvą, o jį benešant rusai jau buvo persigrupavę ir grįžo atsikovoti pozicijų. Jei būtume uždelsę bent kelias minutes, pirmieji menkai sąmoningą Turistą būtų pasiekę priešai.
Po kelių mėnesių, kai baigęs gydymą ir reabilitaciją Turistas grįžo, mudu prisiminėme tą pokalbį apkase.
– Tai įžiūrėjai ten ką nors, – klausiu, – ties gyvybės ir mirties riba?
– Ai, – sako Turistas, – viskas, kaip sakiau. Nepamačiau jokio Dievo, matyt, niekada ir nepatikėsiu.
Tai tiek, ką reikia žinoti apie tikėjimą ir netikėjimą. Ta pati situacija man tapo tikru Dievo esaties įrodymu, o mano draugui – galutiniu nusivylimu Juo. Tačiau esmė ne Dievas – Jis ten yra ar ne, – esmė mes.
Kai nusprendžiau rašyti apie Dievą kare (iš tikrųjų apie Dievą visur kur), supratau: svarbu ne tai, ką ir kaip parašysiu, o tai, kas vėliau šitai skaitys ir išgirs. Nes tai, kas vienam yra Dievo egzistavimo įrodymas, kitam gali būti Jo paneigimas.
Tai kokia yra Dievo prigimtis? Jis yra Tas, Kas yra visados. Kai mes, krikščionys, sakome, kad tam tikrą akimirką Dievas sukūrė pasaulį, turime omenyje, kad Dievas sukūrė ir tą akimirką. Jo paties egzistencija nepriklausė nuo laiko, laikas jos nevaržė. Kitaip tariant, Dievas tapo galingiausiu impulsu, Didžiuoju Sprogimu, kuris pradėjo laiko skaičiavimą. Kai klausiama, kas gi tada sukūrė Dievą, šis klausimas – beprasmis, nes ir sąvoka „sukurti“ – Dievo kūrinys. Iki jos nebuvo nei „prieš“, nei „po“.
Jis sukūrė galybę dalykų, o savaitės pabaigoje – žmogų. Kūrinijos vainiką – kaip rašoma Biblijoje. Dembelišką akordą – kaip sakoma kariuomenėje. Antrasis apibūdinimas, mano galva, labai aktualus, nes dažnai kyla įspūdis, kad Dievas, sukūręs mus, demobilizavosi, palikęs vienui vienus be pasirengimo ir kovinės patirties.
Tačiau kartu esame sklidini begalės dalykų, kurie peržengia fizines ribas. Ir būtent tai mumyse yra labiausiai iš Dievo.
Žmogus geba mylėti, nekęsti, prisiminti, jaudintis, liūdėti dėl praeities, liūdėti dėl ateities, liūdėti čia ir dabar, džiaugtis be priežasties, trokšti to, ko dar niekada nematė, galvoti ir planuoti, analizuoti ir daryti išvadas, dainuoti, šaukti ir šnibždėti, ruošti vienas kitam staigmenas, prisipažinti, kad myli. O dar jausti nostalgiją, pavydą, pasididžiavimą vaikais, tinginystę darbui, įkvėpimą, moralinį nuovargį, rūpestį dėl kito, užuojautą, susižavėjimą kuo nors. Kaip ir Pirmasis Kūrėjas, žmogus geba kurti. Roką, paveikslą su saulėgrąžomis, tekstą apie ateizmą, filmą su Silijanu Merfiu, koncerto afišą, tvarką iš netvarkos, naujus žmones. Žmogaus viduje – prisiminimai apie patirtį, svajonės apie ateitį, kito ilgesys, neapykanta skriaudėjui, narsa apginti silpnesnį, stipresnė už atstumus meilė, mėgstamų ledų skonis ir prakaito kvapas po futbolo, polinkis čiaudėti, kai žiūri į saulę, gebėjimas sapnuoti, kartų tęstinumo jausmas. Ir švelnumas.
Ir visa tai išlaksto į šalis kojomis, rankomis ir viduriais, kai šalia smogia sviedinys.
Sprogimo banga nuplėšia nuo kūno visus prisiminimus ir svajones. Snaiperio kulka į galvą ištaško iš suglebusio kūno gebėjimą jausti kvapus ir skonį. Visi įgūdžiai ir aistros, mūsų pomėgiai paskutinį kartą įkvepia ir iškvepia, vos skeveldros sukapoja kepenis. Visą šį Dievo savybių rinkinį užveržia turniketas ant kojos, kuri vėliau bus amputuota aukščiau kelio. Šis kūrinijos vainikas nueina ilgą psichologinės reabilitacijos kelią po kankinimų nelaisvėje. Arba mokosi iš naujo kalbėti po visko, ką pamatė. Arba žiūri į karstą, kuriame – nužudytas sūnus. Arba guli ant karsto, kuriame nužudytas sūnus.
Tai kurgi Dievo išmintis ir tobulumas? Kur Jo meilė mums, egzistavusi prieš mūsų atsiradimą? Kur tas Amžinasis ir Visažinis? Kur Visa Mylintis? Jei Dievas – tobulas protas ir meilė, tai kodėl Jis leido šį karą? Nejaugi Jam OK, kol mes kenčiame? Jis tiesiog stebi?
Dievas sukūrė mus labai panašius į save. Davė mums svarbiausią ir pavojingiausią dalyką. Laisvę rinktis. Galimybę rinktis ne Jį. Ir kiekvienam laisvės davė vienodai. Ir neatima.
Mes, krikščionys, taip pat tikime, kad blogis nėra sukurtas. Jis kaip tamsa – ne esatis, o nebuvimas. Blogis – tai Dievo nebuvimas. Jis atsiranda tada, kai žmogus renkasi ne Dievą, kai Jį atstumia.
Jis nevaldo mūsų kaip lėlių. Nediktuoja kiekvieno žingsnio, nežaidžia su mumis kaip su lego ar kareivėliais. Mes esame tie, kurie visada turi pasirinkimą.
Kaltinti Dievą dėl karų patogu ir paprasta, nes tarp mūsų visų Jis – vienintelis visagalis. Bet ne Dievas įvažiavo tankais į šiaurinę Saltivką Charkive. Ne Dievas paleido kulką Turistui į krūtinę. Ne Dievas apšaudė šimtus cerkvių Ukrainos rytuose. Ne Dievas sunaikino Bachmutą ir Mariupolį.
Šitai padarė žmonės. Jų maždaug 143 milijonai. rusai. Jie nusprendė sunaikinti ukrainiečius. Jų karinė technika kirto Ukrainos sienas. Jie žudo mūsų žmones, griauna mūsų namus. Visus karus pradeda ir vykdo žmonės. Šį karą pradėjo rusai.
Karas – ne Dievo išbandymas, ne tautos brandos egzaminas ar kaip ten kartais sakoma. Tai nusikaltimas gyvybei, gamtai, žmogui ir pačiam Dievui. Tai sprendimo žudyti ir plėšti pasekmė. Karas – Dievo priešingybė.
Kurgi Jis yra, kai mus užklumpa tokie žiaurumai?
Su mumis. Tuose žiaurumuose. Saltivkos griuvėsiuose. Turiste. Dievas yra visuose, kurie sužeisti, kankinti, išprievartauti ir traumuoti. Persekioti, dingę be žinios, paimti į nelaisvę. Visuose nekaltai nužudytuose, nukankintuose, sušaudytuose. Žuvusiuose mūšio lauke. Visuose, kurie padarė sunkiausią mūsų dienų pasirinkimą. Nepabėgo nuo siaubo, nepasislėpė, nepasidavė ir nedingo. O gina gyvybę.
Štai ukrainietis studentas – jis mėgaujasi jaunyste, keliauja autostopu ir dar kelerius metus neatitiks mobilizacijos kriterijų, bet staiga jis ima ginklą, pasivadina Turistu ir lenda į Donbaso apkasus, nes supranta, kad dabar taip reikia. Ir tai yra didžiausia ir gražiausia Dievo apraiška per žmogų. Net jei atsidūręs ties gyvybės ir mirties riba jis neįtikėjo Dievo. Dievas vis tiek yra su juo. Gulėjo peršauta krūtine apkase. Bėgo per sąžalynąą. Nešė ant pečių ginklo brolį.
Kai temperatūra 20 laipsnių šalčio ir kasdien kas nors žūsta, bet sergantys ir išsekę kareiviai neignoruoja įsakymų, o vėl ir vėl lipa į apkasus, šąla ir stebi priešą – tai ir yra Tarnystė Dievui, kokios nerasite nė vienoje šventovėje.
Kai dvasininkas apsivelka kamufliažą, o vietoje automato ima seną, palaikę Bibliją ir lenda po kulkomis, kad pasimelstų su tais, kurie nori pasimelsti kartu, – tai apie Bažnyčią pasako daugiau nei Romos popiežiai ar maskvos patriarchai.
Kai žmogus, atsidūręs ties emocinio lūžio riba, nusibraukia ašaras, gavęs laišką su vaiko piešiniu, – tai jame tiek daug apsireiškia Dievo, kad net neįmanoma suvokti.
Taip, mes tikime, kad Viešpats viską gali ir visus myli. Bet Jis vis dar nesustabdė šių baisybių. Kodėl? Aš taip pat noriu išgirsti atsakymą. Kada nors tikrai Jo paklausiu. Kodėl Jis pats nesustabdė karo, jei yra visagalis. Turėsiu daug nepatogių klausimų.
Bet tikrai neklausiu, kur Jis buvo, kur buvo Dievas per karą. Nes aš žinau. Mačiau ir jaučiau. Jis buvo su mumis kiekvienoje duobėje, per kiekvieną apšaudymą. Mūsų Apkasų Viešpats, kuriam turime tiek daug pretenzijų ir klausimų. Su mumis apšaudytas, su mumis išsekintas.
Kartais pasidaro neapsakomai sunku – klaiki bedugnė. O tada staiga kyla mintis, kad esu teisingiausioje vietoje visoje planetoje. Visame sukurtame laike ir visoje erdvėje. Ir dabar turiu būti tik čia.
Koks nuostabus esaties įrodymas.
Turistas pradėjo kelią nuo pėstininko iki bepiločių skraidyklių žvalgo ir FPV drono piloto, o vėliau perėjo į 3-iąją atskirąją šturmo brigadą. Jis toliau gina mus visus. Tegul Dievas, kurį aš myliu, o tu Jo netiki, saugo tave, drauguži!
Kol Charkive buvo leidžiamas pirmasis knygos tiražas, sužinojome, kad 2025 m. birželį gindamas mus nuo rusų okupantų Vitalijus Karvackis-Turistas žuvo Charkivo srityje. Amžina šlovė ir padėka tau, Vitalikai. Tavo auka – tikriausia Dievo apraiška. Nors klausimų Jam vis daugiau…
Rytų fronte viskas pasikeitė
Škotų žurnalistas Gilesas Sutherlandas atvyko į Lvivą 2023-iųjų lapkritį pabendrauti su ukrainiečių rašytojais. Kaip tik atostogavau, todėl taip pat priėmiau kvietimą susitikti. Kartu su Kateryna Michalicyna[1] ir Gilesu pusryčiavome, kalbėjomės apie plataus masto rusijos invaziją ir Europos karą literatūroje. Žurnalistas labai užjautė ukrainiečius, norėjo padėti visais įmanomais būdais. Jau vien jo atvykimas buvo tarsi kovos aktas, nes škotas atvirai prisipažino, kad leistis į Ukrainą buvo baisu. Sakė, jei būtų jaunesnis, įstotų į mūsų kariuomenę, bet sulaukęs šešiasdešimties nedaug kuo galėtų padėti.
Iš viešbučio nuėjome į garbės palaidojimo vietas. Pakeliui tęsėme pokalbį apie karus ir knygas, bet pokalbis vedė į niekur. Mūsų bičiulio sakiniuose prasprūsdavo žodžiai apie „putino karą“, abiejų tautų kančią, politikų vykdomą teritorijų padalijimą. Nepamenu pažodžiui visko, ką jis sakė, bet gerai prisimenu savo susierzinimą ir viduje užverdantį pyktį. Kaip galima suderinti tokį nuoširdų norą mums padėti su tokiu nuoširdžiu nesuvokimu apie tai, kas pas mus vyksta?
„Gilesai, jie prievartauja vaikus.“
Mes vadiname rusus orkais ar šunkiaulėmis, nes net kalba priešinasi vadinti juos žmonėmis. O Gilesas klausia, kodėl mes dehumanizuojame priešą.
„Jie dehumanizuoja save savo veiksmais“, – atsakė Kateryna.
Neturiu daug bendravimo su užsieniečiais patirties. Nebuvau užsienyje, išskyrus keliones į Varšuvą pas mamą prieš šešerius metus. Nedalyvavau viešose diskusijose, nesilankiau knygų mugėse užsienyje. Tačiau dabar šnekėjausi su Gilesu Sutherlandu. Ir šis pokalbis virto savotišku pašnekesiu su Europos intelektualais. Su išsilavinusiais žmonėmis, kurie taip atsidėję mums padeda ir taip stipriai nesupranta, kas dedasi šioje suluošintoje Europos dalyje. Aš pasakiau Gilesui tai, ką pasakyčiau visiems Europos intelektualams, jei turėčiau tokią progą.
Nereikia mūsų išlikimo karo lyginti su abiem pasauliniais karais. Iki šiol būtent jie paliko didžiausią įspaudą kolektyvinėje atmintyje. Galingiausia, aukščiausio lygio karinė literatūra – pirmiausia knygos apie Pirmąjį, o tada apie Antrąjį pasaulinius karus. Bet gana viską matuoti remarkais, hemingvėjais ar jungeriais. Netgi vonegutais ir hašekais. Nes pas mus jų vertė susvyravo. Nors mes taip pat laikėme šiuos kūrinius literatūros viršūne, kol nebuvome atsidūrę savo kare. Ne dėl teritorijos – dėl teisės egzistuoti. Ir dabar daugybė ukrainiečių negali tų knygų skaityti, nes jos ne apie mus. Taip atsitiko, kad kanoniniai kūriniai iš tikrųjų negali mums nieko pasakyti apie karą, kuriame dabar gyvename ir mirštame. Karą, kurio liudininkais jie netapo.
Mano pirmoji pažintis su Remarque’u įvyko sulaukus septyniolikos. Tada atrodė, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ – galingiausia knyga, kokią kada nors kas nors yra parašęs. Prisimenu vieną mane labiausiai sukrėtusį epizodą. Pagrindinis veikėjas, vokiečių kareivis Paulius, atsiduria apkase kartu su priešu. Apimti adrenalino, baimės ir pykčio, jie susikauna, ir Paulius kareivį nužudo. Jis atgauna kvapą, nusiramina, tada ištraukia nužudytojo dokumentus, sužino jo vardą ir pavardę, pamato jo žmonos nuotrauką. Pauliui priešas tampa konkrečiu žmogumi, jis kreipiasi į mirusįjį vardu, prašo atleidimo, sako, jie panašūs, beveik vienodi. Paulius verkia ir gailisi jų abiejų – jaunų žmonių, prapuldytų beprasmio karo. Politikai žaidžia dalydamiesi teritorijas, o paprasti vaikinai vienodai žūsta abiejose pusėse. Remarque’o veikėjas nebejaučia neapykantos priešui. Visi jie – prarastoji, tapačių žmonių su skirtingais vardais karta.
Tokia galinga antikarinė literatūra. Ir tokia mums tolima. Ukrainiečiai galėjo ją skaityti ir ja tikėti iki 2022-ųjų vasario 24-osios (o kai kurie – iki 2014-ųjų). Iki mūsų didžiojo, egzistencinio karo su pačiu blogiu. Nuo tada ši knyga mums tiesiog nebeaktuali. Nes mums nerūpi, kuo jie vardu.
Užpuolę rusai nuo pirmųjų valandų vykdė nusikaltimus žmoniškumui. Kasdien žudė ir žudo civilius. Užfiksuota daugybė atvejų, kai rusai prievartavo, o paskui žudė motinas jų vaikų akivaizdoje, prievartavo vaikus, net mažamečius. Mokyklose jų kariai įrengia kankinimo kameras. Belaisviams rusai vykdo egzekucijas, gyviems nupjauna galvas, galūnes, lytinius organus ir viską viešina internete. Jų žmonos sako, kad „leidžia“ vyrams „linksmintis“ su ukrainietėmis. Kai kurios net skatina ir juokauja, esą reikia parodyti, „kas yra tikras rusų mužikas“. Yra galybė tokių pokalbių įrašų, yra nusikaltimų nuotraukų ir filmuotos medžiagos, yra šimtai liudijimų iš deokupuotų teritorijų.
Pasaulis pernelyg jautrus, kad galėtų suvokti tokį žiaurumo ir skausmo mastą 2025 metais. Tegul pasaulis žino: mums nerūpi, kuo jie vardu. Koks skirtumas, kas parašyta priešo, atėjusio į tavo namus ir išžudžiusio tavo šeimą, pase? Jis turi mirti. Galima nepaliaujamai kalbėti apie „putino karą“, bet jei kareiviai gauna įsakymą užimti miestą, jie gali tai padaryti be kankinimų, plėšimų ir žiaurumų. Ir net jei putinas asmeniškai įsakė prievartauti ir žudyti, žmogus to nedarys. O šitie taip elgiasi, nes gali. Dar blogiau, nes nori. O šiurpiausia – jiems patinka.
„Kodėl dehumanizuojate savo priešus?“ – klausia Europa.
Nes Europai lengviau ir saugiau manyti, jog visa tai „putino karas“ prieš „koloniją“. Dar vienas diktatorius, kuris kada nors mirs, ir viskas kažkaip išsispręs. O rusai, be abejo, agresoriai, bet jie patys vargšai, režimo įkaitai. Iš tiesų niekas neišsispręs. O rusai – ne režimo įkaitai, jie – jo autoriai.
Tad kokios literatūros mums griebtis šioje išlikimo kovoje? Tai, kas iki šiol buvo laikoma geriausia antikarine literatūra, prarado savo aktualumą. Negana to, gali pakenkti. Jei dabar nenutolsime nuo Remarque’o, galime nepastebėti, kaip jo žodžiais prabils rusai. Ar jau prabilo?
Nepaisant visos meilės vokiečių rašytojui, reikia prisiminti, kad jis yra vokiečių rašytojas. Ir būtent jo, agresoriaus tautos atstovo, balsą perima rusai. Kada nors jie panaudos Remarque’o poziciją apie vargšus apgautus berniukus, kad išbalintų save. Būtent taip rusai bandys manipuliuoti Europa ir pasauliu, pralaimėję šiame kare. Viską pateiks taip, kad iš esmės gera tauta buvo apakinta, apgauta ir įmesta žiauraus putino ir kompanijos į skerdynes. O aš bijau, kad Europa lengviau užjaus vargšus apgautus berniukus nei žmones, kuriuos šie berniukai nukankino…
Mums reikia naujos antikarinės, bet ne antimilitaristinės literatūros. Literatūra įprato smerkti ginklus. Tačiau ji turėtų atskirti tuos, kurie su ginklu puola, nuo tų, kurie ginklu ginasi. Šiuo metu mes, ukrainiečiai, tai suprantame geriausiai. Mes niekada neatsisakysime gebėjimo šaudyti, nes tai mūsų saugumo klausimas. Ir mūsų literatūra visada smerks agresorių, bet niekada nepasakys „ne“ ginklams. Bet kokia sveika literatūra yra antikarinė. Tačiau nuo šiol amžiams ukrainiečių tautos gamykliniuose nustatymuose bus numatytas visatautinis pasipriešinimas, jei kas nors vėl pradės karą prieš mus.
Mes parodėme Gilesui antikarinę literatūrą – atvedėme jį prie įėjimo į Lyčakivo kapines. Nuo vartų pasukome į dešinę ir priėjome prie vos pastebimo kapo, ant kurio dar nėra paminklo, tik šviežiai pastatytas kryžius.
Čia, Gilesai, ilsisi mūsų draugė, ukrainiečių rašytoja Vika Amelina. Ji dirbo prie knygos apie rusų karo nusikaltimus, kad pasaulis sužinotų ir pasmerktų juos. Be to, ji surado ir išleido Volodymyro Vakulenkos, prieš metus rusų kankinto ir nužudyto vaikų rašytojo, dienoraštį.
Ji palaidota čia, Gilesai, nes atvežė užsienio žurnalistus į pafrontėje esantį Kramatorską, kad jie viską pamatytų savo akimis. Kai Vasylio Stuso, prieš 38 metus rusų kalinto, kankinto ir nužudyto ukrainiečių rašytojo, gatvėje sprogo rusų raketa, Vika Amelina buvo sunkiai sužeista. Ji mirė po kelių dienų ligoninėje – nužudyto Volodymyro Vakulenkos gimimo dieną.
O čia, Europa, ant jos kapo atnešamos rašymo priemonės.
Kultūra kuprinėje
2022-ųjų rudenį atėjome į vieną ūkį, kuriame anksčiau veikė rusų perkrovimo bazė. Viename iš kambarių jie įsirengė sandėlį. Visa patalpa užversta didžiuliais languotais baūlais, o juose: kuprinės, krepšiai, vaistinėlės, neišpakuoti marškinėliai su užrašu „rusijos armija“ ir kitas šlamštas. Vaikinai, aptikę šį second-handą, rado ir tris dronus su papildomomis baterijomis, todėl nusprendėme perkratyti visą tą jovalą, kad nepaliktume ko nors naudingo.
Baūluose buvo veik vienodas turinys: šiek tiek drabužių, higienos reikmenų, vaistinėlių, avalynės, kareiviškų kepurių, ševronų, antpečių ir panašiai. Bet viena kuprinė mane suglumino. Kartu su šlamštu iš jos iškračiau knygą. Tai buvo Sergejaus Jesenino rinktinių eilėraščių tomelis. Kitaip tariant, kažkoks rusas, eidamas į Ukrainą mūsų žudyti, kartu su ypač kukliu daiktų rinkiniu, šalia kelnių ir vaistinėlės, pasiėmė su savimi knygą. Didžiojo rusų poeto Jesenino eilėraščiai atsirado tarp būtiniausių daiktų.
Maniau, esu žmogus, kuris myli literatūrą ir neblogai ją išmano. Stengiausi daug skaityti, šiek tiek rašiau pats. Bet išeidamas į karą nepaėmiau nė vienos knygos, išskyrus kišeninę Bibliją, kuri liko Jakovlivkoje, netoli Kramatorsko.
O štai jis, eidamas žudyti nekaltų žmonių, pasiėmė su savimi rusų poezijos. Matai, koks literatūros vertintojas! Apatiniai, kojinės, uniforma, vaistinėlė, Jesenino tomas. Raštingas, nebukas saldafonas. Intelektualas. Išsilavinęs žmogus. Rusų kultūros nešėjas. Ką apie rusų kultūrą sako jos nešėjai, vykdantys genocidą su tautiečio poeto knyga rankose?
Stovėjau tarp išmėtytų rusų žudikų daiktų ir žiūrėjau į Jesenino rinkinį. Tai buvo aiškiausia suvokimo akimirka, kad žmogus priklauso kultūrai. Toks gilus atskirties jausmas – sava ir svetima. Štai rusas ir jo literatūra. Jie neegzistuoja atskirai, jie visada nešioja vienas kitą kuprinėje. Sergejus Jeseninas kartu su Vladimiru Majakovskiu, Josifu Brodskiu, Ana Achmatova ir kitais – tai jų kultūra. Ne šiaip svetima – priešiška. Žudikų kultūra, teroristų kultūra. Pasternakas gali būti parašęs hermetiškiausių eilėraščių apie lapelį ir gėlytę, o jo skaitytojas gali būti filologijos magistras, tačiau kokia prasmė, jei rusų filologijos magistras lengvai tampa rusijos armijos seržantu, kankina ir žudo ukrainiečius (kartvelus, čečėnus, sirus…)? Ko verta nacionalinė kultūra, gimdanti tiek žudikų?
„Nu, aš nesuprantu, kuo kaltas, pavyzdžiui, Puškinas. Juk tai jie su mumis kariauja, o ne jų knygos“, – sako Paša.
O literatūrologas Rostislavas Semkivas vaizdo įraše, kurį žiūrėjau tą pačią dieną, pateikė geriausią atsakymą, be kita ko, pasakęs, kad „rusų literatūra – tai literatūra, kuri neveikia“.
Mano galva, tai kol kas tiksliausias paaiškinimas. rusų literatūra daugiausia yra imperinė, šovinistinė, antiukrainietiška, ksenofobiška, pataikaujanti kiekvienai savo valdžiai ir turinti daug kitų nemalonių savybių. Toji kultūra apskritai yra ideologijos žymuo, įtakos priemonė, didžiosios rusų idėjos skleidimo įrankis. Bet visų pirma kalbama net ne apie tai. Esminis aspektas yra tas, apie ką kalba Semkivas. Net augę su eilėraščiais apie lapelį ir gėlytę, jie išauga žudikais ir prievartautojais. Taigi dar kartą: ko verta nacionalinė literatūra, jei tauta per visą savo istoriją tik vagia, žudo ir vykdo genocidą?
Jeseninas, stovėjęs už rusų kareivio nugaros, dar kartą išryškino, kas stovi už mūsų nugarų. Sunkiu metu niekada nebuvome vieni, nes mūsų kultūra taip pat yra kuprinėse. Su mumis yra Jevhenas Plužnykas, liūdintis ir gedintis žuvusiųjų. Vasylis Stusas, nerimaujantis dėl mūsų nepaklusnumo ir tvirtybės, – ar tai būtų apkasas, ar nelaisvė, ar slėptuvė per oro pavojų. Franko primena apie neaprėpiamas darbo apimtis ir nesibaigiančią kovą. Su mumis ir Chvyliovas, ir Sosiura, ir Olesis, ir Teliha, ir Lesia, ir Kotliarevskis, ir Skovoroda, ir Čubajus, ir Vinhranovskis, ir rašytojai emigracijoje, ir tie, kuriuos laikome literatūros kanonu, ir tie, kuriems turime daug klausimų, ir sušaudytieji, ir įbaugintieji, ir nepalaužtieji, ir laimingieji, ir bedaliai, ir mirę, ir gyvi, ir atgimę kitose kartose, ir Ševčenka. Visada, užtikrintai ir nuolatos – Ševčenka. Megasėkmingas buvęs baudžiauninkas Ševčenka. Kuris niekur nedingsta. Kuris yra tarp mūsų jau du šimtus metų.
Viena įsimintiniausių Didžiojo karo naujienų – kai 2022-ųjų rugsėjį Ginkluotosios pajėgos išvadavo Balakliją ir mes visi internete pamatėme tą graudinantį vaizdo įrašą. Karys[2] su bendražygiais filmuoja save prie rusų propagandinio stendo. Vienas vyrų nuplėšia plakatą ir paaiškėja, kad po juo – Ševčenka. Didįjį dainių rusai užklijavo savo agitacija, jie vėl bandė priversti jį nutilti. Ir jiems vėl nepavyko. Poetas dar kartą pasakė: „Jūs kovokite – laimėsit“[3].
Pamačiau tą vaizdo įrašą netoli Kramatorsko. Vakare pas mus atvažiavo kuopos vadas su tojota, ant kurios langų buvo keletas lipdukų. Vienas jų – pagal Che Guevarą stilizuotas Tarasas Ševčenka su užrašu „She“. Ir tada pamaniau: „Tu netgi keliauji su mumis. Tu visada ir visur šalia.“
Nacionalinė literatūra veikia, jei kovoje už laisvę tautą lydi jos rašytojai. Kaip per Orumo revoliuciją, kai ukrainiečių klasikai grįžo įgavę naują įvaizdį, tapo šiuolaikiški ir aktualūs. Prisimenate grafitį su Ivanu Franko statybininko šalmu ir Molotovo kokteiliu rankose?
„Amžinasis revoliucionierius, / Dvasia, kuri veda kūną į mūšį. / Veda dėl pažangos, laimės ir laisvės, – / Ji gyva, ji dar gyva.“
Tai yra mūsų kuprinėse.
Troboje, kurioje įsikūrėme po Torskės (Donecko sritis) išlaisvinimo, visos knygos buvo rusų kalba. Kieša rado vienintelę ukrainietišką. Oleksandro Dovženkos „Užburtąją Desną“.
– Normalus tipas, ką? – pirmiausia paklausia. – Mes, rodos, mokykloje mokėmės.
Vėliau, kai visi sėdėjome viename kambaryje ir klausėmės, kaip sviediniai daužo kaimą, pradėjau garsiai skaityti „Užburtąją Desną“, o kai stabtelėdavau parūkyti, Kieša nepaliaujamai kartodavo: „Achujena. Nu, čia achujena. Kaip gali būti taip juokinga?“
Mes taip juokėmės iš tų babos prakeiksmų ar velykinio potvynio. Reikėjo išeiti į karą, atsidurti kaime, kur frontas – po tavo langu, įstrigti troboj su vienintele ukrainietiška knyga ir skaityti ją žvakės šviesoje, per pliekiančius apšaudymus, kad įsitikintum, kokia pasiutiškai smagi knyga! Koks gi tas Dovženka juokingas tipas, pasakytų Kieša. Ir koks poetiškas. Koks poetiškas ir jautrus tipas tas Dovženka.
Kaip gera, kai obuolys, kurį manei būsiant rūgštų, pasirodė esąs saldinis. Gera, kai žiovauja senelis ir kai vasaros tyloje aidi mišparų varpai. Ir dar gražu, – ką labai mėgau, – kai senelis kalbėdavosi su arkliu ir kumeliuku tarsi su žmonėmis. <…> Mėgau mergaičių vasarvidžio sutartines, kalėdines giesmes, sūpuoklines, pabaigtuvių dainas. Ir tą obuolių bambsėjimą sode sutemus, kai jie ūmai krinta į žolę. Girdėdamas tą vaisių kritimą visada jutau nepaaiškinamą paslaptį, liūdesį ir nenumaldomą amžinybės dėsnį.
[1] Ukrainiečių rašytoja ir vertėja. Poezijos ir knygų vaikams autorė, aktyvi kultūros veikėja, savanorė ir ukrainiečių literatūros populiarintoja (aut. past.).
[2] Per literatūrinius skaitymus Ternopilyje prie manęs priėjo moteris ir pasakė pažinojusi šį karį. Jo vardas Ivo, jis žuvo praėjus keliems mėnesiams po aprašytų įvykių. Tegul jo vardas bus įrašytas į šią knygą. Jam amžina pagarba.
[3] Vertė Antanas Venclova (vert. past.).