Grzegorz Bogdał. Aukštyn širdis

2026 m. Nr. 8–9

Iš lenkų k. vertė Edita Masiulianec

Grzegorzas Bogdałas (g. 1984) – Lietuvos skaitytojams dar nepažįstamas šiuolaikinis lenkų rašytojas, kuriantis trumpąją prozą. Taip pat redaktorius ir trumpametražių vaidybinių filmų scenaristas.
Yra išleidęs du apsakymų rinkinius: „Florida“ ir „Ateina didelis berniukas“ („Idzie tu wielki chłopak“). Abu sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, pelnė kritikų pripažinimą bei buvo nominuoti ne vienai literatūrinei premijai. Už antrąją knygą „Ateina didelis berniukas“, iš kurios vieną apsakymą ir siūlome perskaityti, G. Bogdałas įvertintas Gdynės miesto ir Witoldo Gombrowicziaus premijomis.
Rašytojo kūryba pasižymi taupia kalba, subtiliu humoru ir dėmesiu detalėms. Jo kuriamas pasaulis dažnai nėra šviesus – veikiau primena pilką, darganotą rudens dieną. Autorius nevengia sudėtingų temų: vienatvės, netekties, komplikuotų tarpusavio santykių. Šie kūriniai kviečia skaitytoją pamatyti kasdienybę iš kitos perspektyvos, galbūt kaip šio apsakymo herojui – iš krano kabinos.

 

Apsakymas

Ketvirtadienį mirė mano šuo, o penktadienį negrįžau namo iš darbo. Užuot nulipęs žemyn, likau kabinoje. Reikėjo jį užkasti laukuose arba miške, bet sugalvoti, kaip, viršijo mano jėgas. Dūlinti kelis kilometrus per miestą užsimetus ant pečių maišą, važiuoti taksi ar naktiniu autobusu, vengti klausimų ar teisintis. Tokiu metu ir taip niekur nebūčiau nusipirkęs kastuvo. Galėjau palaukti ryto, pasiimti laisvadienį. Vis dėlto, susupęs į pledą, nunešiau jį į kliniką. Dvidešimt kilogramų nėra daug, svarbiausia – patogiai sugriebti. Pakeliui vis slydo man iš rankų, todėl protarpiais turėjau jį pasimėtėti. Kartą paguldžiau ant šaligatvio, išvyniojau ir supakavau iš naujo. Išėjo brangiau nei taksi ir kastuvas, o vis tiek nusivariau nuo kojų. Nepažinojau nieko, kam galėčiau atiduoti pusę maišo ėdalo.

Niekada nesu suskaičiavęs, kiek pakopų veda į krano kabiną, nematavau ir kiek laiko reikia į ją užlipti. Rūpinausi tik, kad nenuslystų pėda, kad rankomis tvirtai įsikibčiau ir kad galvą laikyčiau tiesiai – taip lengviau išvengti svaigimo. Kiek metrų į viršų, tiek pat į apačią. Kai kurie mūsų išmoko ištverti pilna pūsle, nevalgė ir mažai gėrė, kad nereikėtų dienos metu lipti žemyn. Kartais panaudodavo tokiam atvejui paruoštą butelį. Aš pasidarydavau pertrauką pusiaudienį. Statybų aikštelėje stovėjo dar vienas kranas. Aukštesnis, naujesnis, su liftu. Jį valdė Valdekas. „Kai išeisiu, Boguti, – sakydavo man, – persėsi.“ Tyčia taip parinkdavo žodžius, kad nesuprasčiau, ką turėjo omenyje: pensiją ar mirtį, nes buvo patyręs du širdies smūgius. Koks skirtumas. Planavau ištempti iki kovo ir išeiti iš darbo.

Gyvenau per tris stoteles nuo darbo, už transporto mazgo, pro langą mačiau aikštę ir angaro formos sporto prekių sandėlį. Šalia riogsojo apleistas penkių aukštų biurų pastatas. Jau kelerius metus niekas jame nesinuomojo patalpų, reklama ant sienos išbluko nuo saulės. Vakarais girdėdavau pakeltus balsus, juoką, kartais kažkas sudaužydavo butelį. Pripratau, ir triukšmas netrukdė miegoti, iš miego prikeldavo nebent policijos švyturėlių blyksniai. Anksti rytais po parkuojamų automobilių ratais girgždėdavo žvyras. Vairuotojai gesindavo nuorūkas tuščiose energinių gėrimų skardinėse ir myždavo ant sienų. Virš jų galvų atsipalaidavęs aukštos įtampos laidas karojo kaip priverstinė šypsena.

Kol šuo dar buvo gyvas, popietėmis vesdavau jį pasivaikščioti pro statybas, kuriose dirbau. Greta buvo parkas, jis driekėsi palei užpiltą upės vagą, o prie jo – seni, tvirti namai, pasislėpę už mūro, išpaišyto grafičiais, skirtais čia subadytam berniukui atminti. Vardas užrašytas gotiškus imituojančiais rašmenimis, gimimo ir mirties datos, pažadas arba grasinimas. Žemiau, kitu braižu įrašyta: „Gerai, kad padvėsė.“

Penktadienį ryte persukau žadintuvą – nebeturėjau dėl ko taip anksti keltis. Šešiasdešimt procentų mėsos, daržovės ir mineralai. Taip galėtų atrodyti skelbimas. Pirkėjas įeitų į butą, apsidairytų, paimtų saują ėdalo, kamantinėtų. Slapčiomis pauostytų pirštus, o trupinius nusivalytų į kelnes. Bent jau aš taip daryčiau. Niekada jo neragavau. Tai ilgo galiojimo produktas, tegul guli.

Iš viršaus statybų apylinkės atrodė tarsi iš atsitiktinių medžiagų sulipdytas maketas. Muziejuose tokius laiko po užraktu, kamarėlėse su valymo priemonėmis ir nuo sienų nukritusiais portretais. Judėjimas čia – tai optinė apgaulė, neįmanomos figūros sukimasis. „Iš viršaus – vaizdai, apačioje – vargai“, – sakydavo Valdekas. Perdėdavo, mačiau prastesnių vietų. Buvau čia vienas pats, atokiau nuo likusių. Mano bendravimas su kitais darbininkais apsiribojo ženklais, nurodymais, klausimais ir atsakymais, susijusiais su darbų eiga ir krano valdymu. Ateidavau paskutinis, padarydavau, ką reikia, ir išeidavau pirmas, nesibičiuliavau.

Mano kairėje, iš rytų, augo naujas kvartalas, dešinėje, iš vakarų, už garažų ir sporto klubo, stovėjo biurų pastatas ir ilgas daugiabutis, užapvalintas viename gale, iki pusės žalias, viršutinė dalis balta. Vertikaliai sujungti aprūdiję balkonai ažūriniais turėklais priminė voljerus. Šeštame aukšte moteris, vilkinti treningais, darė mostus ir pasilenkimus. Trumpam liaudavosi, kad pažvelgtų žemyn į teniso kortą, kur keli žmonės tobulino smūgius su treneriu. Jei ne tai, manyčiau, kad siunčia užšifruotą žinutę ir laukia atsakymo.

Kairė ir dešinė, rytai ir vakarai – tai ne kažkas, bet man pats tas. Po visos dienos sukinėjimosi man jau gana. Per radijo stotelę pranešiau, kad netrukus nulipsiu. Vėjas siūbavo kraną, apsipratau ir nustojau spirtis į grindis kojomis. Užsidengti veidą delnais – vienintelis dalykas, kurį čia įmanoma padaryti. Kadaise mačiau filmuką: vyrukas bandė gelbėtis, išskleidė rankas ir dingo už kadro. Žiūrėjau jį vėl ir vėl. Buvau alkanas ir neturėjau plano, kas toliau. Laiką, kurį iki šiol praleisdavau vaikščiodamas su šunimi, nusprendžiau pralaukti kabinoje. Užmerkiau akis, kad negalvočiau apie tai, į ką žiūriu. Kad ir kas tai buvo, iškart mintyse tardavau pavadinimą: gatvės, automobilio, medžio, paukščio, bažnyčios, viaduko, reklaminio stendo, stotelės. Turbūt užsnūdau. Neilgam, bet kai vėl atsimerkiau, apačioje degė prožektoriai, o sargas be nykščio suko ratus aplink aikštelę. Vieną, antrą, trečią. Galėjo savo būdelėje klausytis kartojamų radijo laidų, sąsiuvinyje turėjo surašytas valandas, kada privalo apeiti teritoriją, bet kartą išsijudinęs skriejo savo orbita nesustodamas.

Norėjau išsmukti be būtinybės aiškinti, ką čia veikiu tokiu metu. Slankiojo lyg žinodamas, kad tykau. Orai nebuvo man palankūs, tik lapkričio pabaigoje baigė nužydėti pienės, o balandžiai tupėjo balose. Gruodis buvo sausas ir šiltas. Nebekreipiau dėmesio į sargą, iš nuobodulio įsistebeilijau į naujų daugiabučių langus. Seniau žmonės kabindavo užuolaidas, dabar galėjai žvilgtelėti į daugumą butų. Nieko įdomaus: virtuvės, vakarieniavimas, tušti kambariai, nešiojamieji kompiuteriai, televizoriai ant sienų, tyla ir detalių stoka, įėjimas ir išėjimas. Nėra, yra. Būtent to man reikėjo.

Visą naktį praleidau krano kabinoje. Paryčiais vienuoliktame aukšte šviesioje virtuvėje pamačiau žmogų astronauto skafandru. Neįmanoma buvo atskirti, vyras tai ar moteris, kostiumas maskavo figūrą, o tamsintas šalmo stiklas slėpė veidą. Asmuo judėjo nerangiai ir lėtai, bandė išlaikyti pusiausvyrą įsikibdamas į stalviršius ir spinteles. Vieną akimirką plačiai pravėrė langą, persisvėrė ir apsižvalgė, tarsi norėdamas patikrinti, ar tai tikrai ta planeta, kurioje turėjo nusileisti. O paskui pasitraukė į vidų ir išjungė šviesą.

Kai ėjau pro būdelę, sargas snaudė palikęs įjungtą radiją. Įsėdau į pirmą autobusą. Po bemiegės nakties nebuvau tinkamas niekam. Šuns dubenėlyje dar buvo likę vandens. Svarsčiau, kiek laiko prireiks, kol jis visas išgaruos.

Pasiruošiau atsargų visai dienai ir dar vienai nakčiai, nes norėjau stebėti astronautą. Gal šįsyk iššoks, o gravitacija iškrės jam pokštą ir jis sklandys priešais langus, negalėdamas nei grįžti, nei nukristi. Priešpiet mane išsiuntė namo. Valdeko kranas sugedo ir viršininkas liepė jam užimti manąjį. Terminai spaudė, o Valdekas turėjo daugiau patirties. Likusią dienos dalį prasėdėjau namie prie stalo. Ant kopėčių viršaus priešais sporto prekių sandėlį stovėjo vyrukas. Laikė ilgą lentą, apvyniotą spalvotų lempučių girlianda. Po truputį atvyniodamas kabino lemputes virš įėjimo. Padėdavo lentą į šalį, nulipdavo, kad perstumtų kopėčias, ir vėl užlipdavo. Dėliojo užrašą, kol kas dar nešviečiantį, ir jam neblogai sekėsi. Tikrino kiekvieną raidę iš apačios, išeidamas kone į važiuojamąją dalį. Kol vieną akimirką prarado pusiausvyrą ir nukrito nuo kopėčių. Pirmiausia atvažiavo greitoji, vėliau policija. Krisdamas nepaleido lentos ir nutraukė ką tik dėliotą raidę, taigi liko tik „Links“. Vėliau kažkas kitas baigė jo darbą, tačiau iškabino ne žodžius, tik banguotą girliandą. Sutemus lemputės jau žibėjo.

 

Dieną prieš šventes statybose dirbome trumpiau. Viršininkas pakvietė į vaišes mūsų barake. Pasirodžiau prieš pabaigą, vokeliuose turėjome gauti dalį atlyginimo. Dauguma jau buvo išėję, kai Valdekui pasidarė silpna. Jis neleido kviesti greitosios, įtikinėjo, kad tai nieko rimto. Paklausė, ar kas nors atneštų jam vaistų, kuriuos paliko kabinoje. Teko man. Apsisukau greitai, žvilgtelėjau į astronauto daugiabutį, bet buvo per šviesu ką nors įžiūrėti pro langus. Be to, nežinojau to asmens įpročių, gal tai buvo vienkartinis epizodas, o gal jis užsivilkdavo skafandrą ir žingsniuodavo po butą tam tikromis dienomis ir valandomis.

Valdekas atrodė išblyškęs ir išpiltas prakaito. Šluostėsi veidą bei kaklą popieriniais rankšluosčiais ir mėtė juos sau po kojomis. Nusiėmė akinius storais stiklais. Nežinau, kaip įtikino gydytoją, kad gali dirbti kranininku.

Kai pasijuto truputį geriau, palydėjau jį į autobuso stotelę. Vilkosi iš paskos šnopuodamas, nespėjome, paskutinis jau buvo nuvažiavęs. Gyveno už keturiasdešimties kilometrų, miestelyje, į kurį nevažiavo traukiniai. Pradėjo skambinti pažįstamiems ir perpasakojo man tuos pokalbius, aiškino juos siejančius ryšius. Laukiau tinkamos akimirkos atsisveikinti.

Niekas Valdekui nesutiko padėti. Buvusi žmona turėjo planų vakarui ir jo bėdos jos nejaudino. Dukra su anūke buvo išvykusios pas uošvius. Draugai jau buvo išgėrę ar nekėlė ragelio. Valdekas ramino, kad galų gale ką nors ras, taigi palinkėjau jam sėkmės ir nuėjau.

– Boguti, – sušuko, o aš apsimečiau negirdįs. Anksčiau mane erzino ši mažybinė forma, dabar buvo nė motais. – Boguti, palauk.

Sustojau.

– Gal galėčiau pas tave, kol kas nors atvažiuos manęs paimti? – paklausė. – Prisėsčiau kur nors, bet niekas nebedirba, – pridūrė, nes tylėjau.

Išsitraukė iš kišenės tabletę ir prarijo neužsigerdamas.

Buvo išalkęs. Perspėjau, kad turiu tik duonos ir sviesto, gyvenu vienas, nepriiminėju svečių ir neruošiu šiandien vakarienės. Netoliese stovėjo visą parą veikiantis maisto vagonėlis. Jame dirbo buvę kaliniai, porcijos buvo didelės. Užsakiau tortiliją su dvigubai jautienos, kad Valdekas ilgiau tylėtų, užsiėmęs kramtymu. Tikėjausi, kad kas nors jį vis dėlto pasiims. Jis ragino paragauti tortilijos. Išsiterliojo akinius padažu, šaliku nesėkmingai bandė nusivalyti ir užsispyręs tikino, kad tai juokinga.

Šalia esančioje parduotuvėje nusipirko nol septynis karčiosios degtinės, kuri, kaip teigė, geriausiai padeda virškinimui, jei įberi šiek tiek pipirų. Dar paėmė limonado ir cigarečių. Rašinėjo žinutes, rėkė, kad kiekvienas namie turi pipirų, ir skundėsi, kad toli gyvenu. Žingsniavo lėtai, o aš tyčia nusprendžiau eiti pėsčiomis, autobusu būtume atvykę per penkias minutes. Niekas neperskambino ir neatrašė. Gatvės buvo tuščios. Dangumi keliavo dirbtinis palydovas. Valdekas gėrė tiesiai iš butelio, aukštai užvertęs galvą ir užsimerkęs.

Kai įėjome į butą, pats pasijutau čia kaip svečias. Prieškambario linoleumas keliose vietose buvo išsipūtęs, o ankstesni gyventojai paliko nereikalingo šlamšto. Buto šeimininkė uždraudė ką nors išmesti. Buvo sena ir nevengė to pabrėžti. Daug daiktų neturėjau. Tai palengvindavo kraustymąsi, kurio nekenčiau. Jei galėčiau užmerkti akis ir atsimerkti jau naujoje vietoje, gal ryžčiausi tam dažniau. Dar gerai neišvėdinau po šuns, šlapimo dėmės neišvalytos, o kailis nesušluotas. Atsisėdau ant sofos, Valdekas įsitaisė prie stalo. Uždariau virtuvės duris, kad nesklistų užsikimšusios kriauklės tvaikas. Panašiai buvo ir su manimi, senokai nesimaudžiau vonioje. Kas keletą dienų tik pasilenkdavau virš jos ir kempine apsiprausdavau nuo juosmens aukštyn, o tada atvirkščiai – nuo juosmens žemyn, pritūpdamas ant vonios krašto ir iš pradžių pasisukęs veidu, po to nugara. Kartais apsiribodavau nusikarpydamas kojų nagus, tai sukurdavo įspūdį, kad kojos yra švaresnės.

Gėrėme iš stiklinių. Alkoholis manęs neveikia, išgėręs mąstau ir elgiuosi taip pat, kaip blaivus. Kartais kitą dieną vemiu, bet nieko daugiau. Valdekas arčiau pristūmė stalą, nes per toli vienas nuo kito sėdėjome ir jis prastai mane girdėjo. Be paliovos mane kamantinėjo. Maišė vaistus su degtine, o aš jo nestabdžiau. Sunkiai kvėpavo.

– Nieko tokio, – pasakė. – Nieko man nėra, tokia jau ta mano širdis.

Jo telefonas išsikrovė. Paėmė mano ir bandė prisiminti bent vieno artimojo numerį. Rinko atsitiktinius skaičius, skambinėjo svetimiems žmonėms, ginčijosi su jais ir keikėsi. Tuo pat metu pasakojo man apie gyvūnus, kuriuos jo pažįstami seniau mėtydavo iš kranų. Apie varles, balandžius surištais sparnais, kates. Pats to nedarydavo, tik stebėdavo. Apie tai, kaip sutraiškė kojas bendradarbiui, stropuotojui, kuris blogai pritvirtino krovinį. Tada jį ištiko pirmasis infarktas.

Išėjo nusišlapinti, o tada išgirdau už sienos šeimininkės kosulį. Ji kosėjo tąsiai. Dažnai skolindavau jai pinigų, nedideles sumas, nes ji nenorėjo smulkintis stambių kupiūrų. Žadėjo jas išskaičiuoti iš nuompinigių, bet niekada to nedarė. Neprimindavau jai. Kaimynai iš viršaus leido dainas su nesudėtingomis melodijomis ir nesuprantamais žodžiais. Atpažindavau tik pavienius. Staiga pagalvojau, kad pražiopsojau akimirką, kai galėjau įvykdyti kokį nors jaunatvišką nusikaltimą. Dabar galėčiau padaryti nebent ką nors šlykštaus, apie ką vien išgirdus dingtų apetitas.

Valdekui sunkiai sekėsi rasti kelią atgal į kambarį, šaukėsi manęs, o aš tylėjau. Tuo priminė mano šunį – atmintis jį apvildavo, jis pasiklysdavo ir lodavo, kol ateidavau jo parsivesti. Buvo bemaž aklas ir kurčias. Krumpliais pabarbendavau į grindis, kad atkreipčiau jo dėmesį. Senyvi šunys paprastai daug miega, o maniškis dieną naktį bidzeno, lyg jam iš paskos žingsnis po žingsnio pėdintų mirtis, tokia pat negaluojanti, ir jeigu jis sustotų, būtų pagautas. Vieną vakarą nunešiau jį į gultą ir pasirūpinau, kad daugiau nepasijudintų.

Paklojau lovą, bet Valdekas nenorėjo miegoti. Ant grindų patiesiau kelias antklodes sau, nors tai nesvarbu – svetimo žmogaus akivaizdoje ir taip neužmigčiau. Alkoholis baigėsi. Artėjo vidurnaktis, parduotuvė nebedirbo.

– Grįžkime į statybas, – pasiūlė Valdekas. – Paslėpiau butelį krano kabinoje.

Tikino, kad negali staiga nustoti gerti, kai jam daugiadienės.

– Tai pavojinga. Kartą taip padariau ir mane ištiko antras infarktas.

Sargas buvo taip apsnūdęs, kad būtų mus įleidęs ir be istorijos apie viršuje paliktą piniginę. Iškart grįžo į savo būdelę. Neleidau Valdekui lipti, kojos jam slydo nuo pakopų ir jis kabojo įsikibęs vien rankomis. Nutempiau jį, sugriebęs už drabužių, ir pradėjau kopti pats. Netikėtai pajutau baimę, lyg tai būtų pirmą kartą. Pakopos buvo šaltos ir negalėjau atsikratyti jausmo, kad stebiu save iš apačios, lipantį vis aukščiau, nelankstų tarsi nurašytas robotas. Jei dabar tėkščiausi į žemę, iš manęs pabirtų dantračiai, spyruoklės ir perfokortos.

Buvau įveikęs daugiau nei pusę, kai Valdekas pradėjo kažką šaukti. Pažvelgiau žemyn. Stovėjo apšviestas automobilio žibintų ir mosikavo rankomis. Vairuotojas ritmingai spaudė garso signalą. Supratau, kad kažkas jo vis dėlto atvažiavo. Nebekreipiau į tai dėmesio ir kopiau toliau. Kai pasiekiau kabiną, Valdeko jau nebuvo.

 

Budėjau iki aušros, neatitraukdamas žvilgsnio nuo astronauto lango, bet nieko nepamačiau. Šviesos buvo užgesusios. Po sėdyne užčiuopiau butelį. Raudonas limonadas su degtine. Ilgas kelias žemyn. Sargas vis dar miegojo, atkraginęs galvą. Pirmą kartą tą žiemą pašalo. Susisegiau viršutinį drabužį ir paspartinau žingsnį. Už šiukšlių konteinerių grotų kažkas sidabriškai žybsėjo. Ant betono, šalia konteinerių, gulėjo astronauto skafandras nenatūraliai išsukiotomis rankovėmis ir klešnėmis – tarsi kritęs iš didelio aukščio. Niekur nesimatė šalmo. Skafandras atrodė senamadiškas, skirtas kelionei tik iki Mėnulio. Atsiklaupiau ir pabandžiau pagaliu jį prisitraukti. Nosis varvėjo. Sekėsi neblogai, bet skafandras nepralindo pro grotas. Minutėlę palaikiau rankoje didelį batą, sujungtą su klešne. Padas kvepėjo šilta žeme. Tai turėjo būti imitacija. Net jei taip, ko tikiesi, idiote, pagalvojau, žiūrėdamas į juodus, žalius, geltonus ir mėlynus konteinerius. Viskas juk savo vietose: plastikas, stiklas, metalas, popierius, mišrios atliekos. Kai pajudinau pagaliu, iš po grotų išriedėjo šuns ėdalo likučiai. Perkandau tamsią granulę. Galų gale kas nors ateis ir atrakins.