Rimvydas Stankevičius. Palydint didžiausiąjį
2026 m. Nr. 8–9
In memoriam Aidas Marčėnas (1960 09 24–2026 07 08)
Kai miršta žmogus, kurį nuoširdžiai mylėjai, ir dar toks, kurio kalibru ir verte nė per nago juodymą neabejoji, kurio vardas nenutrinamai įrašytas tautos ir jos nacionalinės kultūros istorijoje, neišvengiamai liūdi ne tik dėl netekties, bet ir dėl negebėjimo vertai apie tai pasakyti. Juk norisi pasakyti taip, kad žodžiai deramai apvainikuotų to žmogaus gyvenimo, talento, indėlio esmę, kad suimtų savin visas prasmines gijas ir parodytų visiems tą žmogų, apie kurį kalbi – tokio ūgio, koks jis išties buvo, nesupaprastintą, neapvogtą tavojo kalbėjimo… Bet tai – neįmanoma. Norint pasakyti, kas buvo, kiek buvo ir kaip labai buvo Aidas Marčėnas, – reikėtų tiesiog valandų valandas deklamuoti jo eilėraščius, nes tobuliau ir trumpiau už poeziją – nepasakysi, o aukščiausios prabos, nepraleistinai svarbių eilėraščių Aido palikime tiek daug, kad tiesiog suglumsti, it šaukštu jūrą mėgindamas išsemti.
Liūdnai žiniai vos pasklidus, kažkuriam iš skambinusių žurnalistų pasakiau, kad mūsų laikų Maironis numirė. Buvau priblokštas juodos žinios, užkluptas ir nepasiruošęs kalbėjimui, neapgalvojęs šių žodžių. Galbūt tie žodžiai nebuvo tai, ką derėjo pasakyti, bet ir nesigėdiju jų. Žinoma, bus pamaniusių, kad kalbėjau apie silabotoniką, tobulai išgrynintą eilėraščių formą, jų dainingumą… Bet išties norėjau pasakyti apie netekties mastą, apie poeto, kurio netekome, svarbą.
Ir išties, Aidas Marčėnas nebuvo vienas iš daugelio. Net ir iš to nedidelio būrelio geriausiųjų jis išsiskyrė. Precizišku dėmesiu poetikai, tikrumu, kategorišku atsisakymu koketuoti su laikmečio madomis ir šutvėmis, atsakomybe ne tik lietuvių literatūrai, bet ir už lietuvių literatūrą. Kalbant metaforiškai, Aidas Marčėnas poezijos padangėje buvo planeta, turinti nuosavą orbitą, gebančią formuoti, traukti ir verčiančią suktis aplink save kitus dangaus kūnus.
Ką čia slėpti, ir aš pats nemaža dalimi esu iš jo padarytas. Tikrai tikrai – mano gyvenimas būtų keliais spiečiais aukštųjų akimirkų skurdesnis, jei ne Aido Marčėno „Dulkės“, „Metai be žiogo“, „Pasauliai“, „Dievų taupyklė“ – knygos, maitinusios mane kaip skaitytoją ir formavusios kaip poetą. Pirmiausia – gimdžiusios tikėjimą poezijos galia, svaiguliu ir šviesa, kursčiusios aistrą, norą poezijoje būti.
Pirma Aido Marčėno knyga, patekusi į mano rankas, buvo „Angelas“. Buvau dar moksleivis, užsidaręs tarp vadovėlinių poetų ir nuoširdžiai manantis, kad tai, ką gaunu iš jų – tai viskas, ką gali duoti poezija. Stipri ir svarbi buvo „Angelo“ perskaitymo patirtis. Pirmiausia pajutau džiugią nuostabą, kad tie eilėraščiai nenustygsta puslapiuose, kad sueiliuoti ir surimuoti jie taip, kad vos atversti ima pleventi, skristi. O antroji nuostaba ir atradimo džiaugsmas ištiko supratus, kad klasikine forma parašytuose eilėraščiuose slypi ne klasikinės tiesos, o dabartis – manasis laikas ir manosios patirtys. Tada gal pirmą kartą giliai ir neatšaukiamai suvokiau, kad tikra poezija tai ne „žiūrėkit, kaip moku“, o tik tai, kas išties pasverta asmenine patirtimi, kas autorių (taigi ir skaitytoją) išties svaigina, kelia, žeidžia, stulbina – ko vienam žmogui taip smarkiai per daug, kad būtina tuo dalintis.
Kitą, 1993 metais išėjusią Poeto knygą „Dulkės“ turiu jau su autografu: „Rimviui – kūrybinės sėkmės. Aidas.“ Buvau pirmo, o gal jau antro kurso studentas. Tai dar nebuvo tikroji bičiulystės pradžia, tik pripažinto poeto geranoriškas gestas, nepaprastai svarbi žinutė jaunam, iš kiaušinio besilupančiam eiliuotojui: „Matau tave.“
Dar po trejų metų būtent Aidas Marčėnas tapo pirmosios mano poezijos knygos redaktoriumi. Pirmi Aido žodžiai, lydimi šypsenos, mums susitikus darbui prie manojo rankraščio, buvo: „Tai ką, indėne, rasim bendrą kalbą?“
Manau, radom. Nuo tos dienos Aidas tapo ne tik beveik visų kitų mano knygų redaktoriumi, bet ir artimu bičiuliu, su kuriuo net ir be jokio reikalo susiskambindavom, kuris užeidavo į svečius, su kuriuo pavykdavo išsišnekėti… Nors Aido bendravimo džiazas, kupinas šmaikštumo, poetinių pasažų ir daugtaškių, mane dar ilgą laiką glumindavo ir retsykiais netgi erzindavo – likdavau iki galo nesupratęs, ar jis kalba rimtai, ar tik traukia mane per dantį… Pavyzdžiui, antrosios savo knygos rankraštyje buvau įdėjęs rimuotą eilėraštį pavadinimu „Gerai temperuotas klavyras“. O Aidas ir klausia: „Rimvi, o tu nenorėtum jo pavadinti „Blogai temperuotas klavyras“?“ Kai suirzęs kategoriškai atrėžiau, kad ne, jis giliai atsiduso ir tarė: „Na, ką gi – tada teks daug taisyti…“
Artimesnis bendravimas išsklaidė lig šiolei literatūrinėje bendruomenėje gajų, tikrovės visiškai neatitinkantį mitą, esą Marčėnas arogantiškas ir didybės manija sergantis žmogus. Kai esi artėliau, netrunki pastebėti, kad ta „didybės manija“ – ne kas kita, kaip saviironija, atlaidi šypsena žmogiškąjį (taigi ir savąjį) kvailumą, ribotumą palydėti. O „arogancija“ – ne kas kita, kaip begalinis jautrumas, baimė būti užgautam, sužeistam. Neišradingas vaikiškas šarvas, visai kaip rožės spygliai, tenorintys pasakyti: „Neskink manęs.“ Kai artimiau Aidą pažįsti, nepaprastai gražus tampa tas jo pažeidžiamumas, atrodytų, nepritinkantis ir neargumentuotas tokio kalibro ir pripažintumo poetui. Štai tada viskas ir stoja į savo vietas – ir tas „burbulas Dievo panosėje“, ir „nors mirs visi, bet aš – vis tiek labiausiai“, ir tas deminutyvas „eilėraštukai“, ir savęs menkinimas, akivaizdžiai lydimas noro, kad kiti tai paneigtų…
Labai giliai įstrigo darbo prie mano rankraščio „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ akimirka. Marčėnas ilgai ir kantriai mane tikino pakeisti kelias, jo nuomone, silpnas eilėraščio eilutes, o aš buvau tiek įsimylėjęs tą eilėraštį, kad nesileidau į kalbas. Galiausiai, trūkus kantrybei, Aidas tarė: „Negi tu išties galvoji, kad taisau tavo rankraštį tenorėdamas parodyti savo autoritetą ir viršenybę? Žinai, aš dirbu ne Stankevičiui ir jo savimeilei, o lietuvių literatūrai.“ Žinoma, pataisiau tas eilutes, bet net ne tai svarbiausia – tik tada suvokiau, kad esama tokios atsakomybės, kad Aidas ją prisiima, ir kad ją prisiimti – kiekvieno doro poeto pareiga.
Paskutinį kartą gyvai mačiausi su Aidu Jaunimo teatre, aktoriaus Andriaus Bialobžeskio poezijos skaitymų vakare, skirtame poetui Liudvikui Jakimavičiui atminti. Po renginio Marčėnas dar pajuokavo savuoju stiliumi, esą mirusio Liudviko eilėraščiai – nepalyginti geresni, nei gyvas būdamas rašė. Paskutinį kartą telefonu su Aidu kalbėjau likus gal porai savaičių iki jo mirties. Apie poeziją, apie tęstinumą… Pagyrė Aivaro Veiknio tvirtėjantį balsą, krimtosi, ar nebus savo pašmaikštavimu eilėraštyje įskaudinęs artimo bičiulio Alvydo Šlepiko, prašė atsiųsti savo būsimos knygos rankraštį… Poezija, poezija – būtent ji išliko svarbiausia iki paskutinio Poeto atodūsio. Liks ir per amžius, prisiminus įtaigų jo imperatyvą: „Reikia rašyti eilėraščius net ir sekmadieniais, nes tai yra šventė, tai yra darbas, prilygstantis kunigo darbui“, kuris nuo šiolei virtęs ir testamentiniu.
Kitados, grįžęs iš Venecijos, Aidas pasidalino su manimi įspūdžiu, parsivežtu iš San Mikelės kapinių, kur matė didžio, jo itin mėgto poeto Ezros Poundo kapą: „Tu įsivaizduoji, Rimvi, ant paminklo akmens tik du žodžiai: Ezra Pound. Ir jokių įvardijimų, paaiškinimų, epitetų, gimimo ir mirties metų… Įsivaizduoji, kokio kalibro asmenybe reikia būti, kad pakaktų tik vardo bei pavardės – visa kita visiems visada ir taip bus aišku…“
Todėl ir aš, nors ir nesiseka netekties gniaužiama gerkle kalbėti sklandžiai, nesistengsiu nieko daugiau pridurti.
Sakau: Aidas Marčėnas.
Ir visiems viskas aišku.