Mindaugas Milašius-Montė. Sibė
Apsakymas
M. D.
– Va, tokio vyro man reikia, – prabyla Sibė lėlės balsu.
Aga pakyla nuo rašomojo stalo, eina prie lango ir atsistoja Sibei už nugaros. Kaimyniniame sodo sklype, kur ant stiebo plevėsuoja istorinė Žemaitijos vėliava, triūsia pusnuogis kresnas vyriškis, kažkuo panašus į irzlų gauruotą lokį.
– Vismantas iš Bulionių… – pro dantis košia Aga.
Švelniai glėbia Sibę per liemenį ir pirštais perbraukia nuo prakaito drėgną pilvo odą.
– Senstelėjo mūsų Vismis, nemanai? Tikras lokys, tačiau ir jo kaklą antkaklis veržia; net iš daržo į girią nebėga…
– Mielasis, tiesiog žiūriu į dangų, juk į jį žvelgdama tampu patrauklesnė, ar ne?
Aga jos geidžia – plaštaka slysteli žemyn po šilkinėmis Sibės plačkelnėmis. Įsivaizduoja besimylinčią su Vismantu… ant automobilio variklio dangčio… O gal lubinuose, kai nuogą sėdimąją gelia skruzdės? Sibė rėktų iš malonumo, kad iš toli išgirsčiau, ir šiaip… Bet ne… Nebent stovėdamas, tikriausiai imtų ją lubinuose stovėdamas, išsišiepęs kaip vėliavoj.
Bučiuoja Sibę į kaklą, rąžydamasis grįžta prie rašomojo stalo ir, atsivertęs dienoraštį, žvilgteli į nuo lango nesitraukiančią moterį. Paskui gražia smulkia rašysena užrašo: „Kokia galinga yra saulėtekį sukelianti aistra!“
– Tikėtina, pastotum nuo jo, – ištaria tyliai, bet taip, kad Sibė girdėtų. – Kažkur skaičiau, kad kiaušialąstė neva pati atsirenka jai tinkančią spermą. Norėtum?
– Tikriausiai. Mielai pagimdyčiau tau Vismio kūdikį.
– Myliu tavo vaikus, Sibe, – žagteli Aga, užsimerkia ir stovi tarsi prieš sustingusį, ką tik prabėgusių kelių keblių akimirkų veidrodį. Numeta parkerį ant stalo ir vėl eina prie Sibės.
Įsisiurbia į ją kaip į augalą. Degtuku per liežuvį, degtuku per liežuvį nuteka liepsna. Ir įsisapnuoja Aga, kad regi riebų žemyn galva kabantį šikšnosparnį Tora Boros urvo bibliotekoje, knarkiantį taip, kad jį girdi visi Rojaus čiuožyklos lankytojai. Pjero:
– Mano kojos ledinės.
– Tai nepavojinga, – rangosi Kolombina.
* * *
Vidurnaktį busdamas Aga skeryčioja rankomis, gaudo, „stveria sapną už kasų“, džiaugiasi kiekvienu išpeštu plauku, bet susivokęs, kad šukuosenos suformuoti nepavyks, keliasi ir tykiai sliūkina iš miegamojo.
– Hey, pachuco[1], kur susiruošei? – snūdena Sibė.
– Nesimiega, užsiplikysiu arbatos, – Aga uodžia prakaitą, rauko nosį.
– Nemiegi naktimis kaip prostitutė. Paruošiau tau dovaną, rasi ant rašomojo stalo.
Tačiau Aga išsiverda kavos, patrypčioja virtuvėje. „Hey, pachuco… Sakytų tiesiai – pacukas, bet ne. Kur tik ir randa tokių žodelių?“ Atidaro šaldytuvą. Įdėmiai žiūri į iškėtotą, nupeštą skiauterėtą melsvakraujį Sibės kaplūną vardu Čiulbakojis. Fe, fe… Dar vakar smagiai, išdidžiai žirgliojo, džiugino baltų plunksnų fejerija, galiausiai Sibė nusprendė jį paaukoti „protėvių dievams“. Aga nusipurto, uždaro šaldytuvą ir pėdina prie rašomojo stalo. „Pacukas. Ei, tėveli, tu buvai gaidelių pacukas-pačiukas…“ Uždega stalinę, išvysta dailią kinišką dėželę, pagamintą iš žalių nefrito plokštelių. „Umbilicus Augustini“, – nustebęs perskaito ant dėželės dangtelio paliktą raštelį su piešiniu – šakutė, peilis, akmuo, o ant akmens – tupi du ereliai. Omfalas[2]? Augustino bamba? Kaip Džoisas vadino Delfų orakulą? Che, che… Sibė ištikima savo amplua. Ir ką gi mes valgysime: Apolono paukščius, o gal akmeninę bambagyslę? Geriau Čiulbakojį, karštą bambinį sužaidę.
– Vadinasi, teks susprogdint šitą bombą, – šiepdamas dantis murma po nosimi Aga, vartydamas dėželę rankose, lyg Bikfordo virvutės ieškotų. – Bomba dei bambini[3].
Jaučiasi taip, tarsi Sibė būtų smogusi kumšteliu jam į saulės rezginį. Ką ji čia sugalvojo? Aga delsia atidaryti dėželę – bijo joje paslėptos tiksinčios bombos. Išeina į kiemą ir, siurbčiodamas kavą, įsiklauso į Mėnulį, rūko vėsiame namo šešėlyje. „Warm smell of colitas… Such a lovely place, such a lovely face“, – niūniuoja. „Būčiau tamsi Mėnulio bambagyslė“, – liūdnai nusišypso, o cigaretei susmilkus: „Kasnaktinis pamaldžios somnambulės skruzdės ritualas – Konfucijus liktų patenkintas.“ Ir sužvarbęs, susikūprinęs kėblina atgal.
„Štai, raštelį tai tikrai derėtų suvalgyti, juk labiau garbinti kūrybos jau neįmanoma“, – šaiposi mintyse. Bam! Pakelia dėželės dangtelį, sušnypščia spyruoklė, suskamba senos senos Vienos dainelės posmas:
Oh, du lieber Augustin,
Augustin, Augustin,
Oh, du lieber Augustin,
Alles ist hin!..[4]
– O Dieve, kodėl turiu šito klausytis? – Agos veidą subjauroja kančia, bet jis nujaučia, kad Sibė siekė būtent tokio efekto: „Alles ist hin“, vienok, skamba grėsmingai, paslaptingai, tarsi raganos burtažodis, ir Aga prisiverčia, kad tas burtas šliaužtų lyg jaukas, lyg apvali ežero sraigė šamo lūpomis. „Alles ist hin?“ Aga gurkteli.
Dėželėje – užrašų knygelė kietais rusvais viršeliais. Aga varto apvalia, moteriška rašysena prirašytus lapus – pastraipos datuotos, eilutės netvarkingos; bet kur prasideda, bet kur baigiasi. Dienoraštis. Tačiau pirmame puslapyje – kaligrafiškai, tarsi japonišku kaišio stiliumi – didžiosiomis raidėmis, teptuku, juodu tušu: „DAR VIENA SIBILĖS KNYGA“. Aga užsideda akinius.
Uždega visas kambario lempas, prisikiša atverstą puslapį prie pat veido, įsispitrija į raides, mintyse spėdamas kiekvieną teptuko krustelėjimą, tarsi per rūką, per miglos užuolaidas, per švytinčius energijos vystyklus studijuotų Sibės sielą. Jo smakras tai kilsteli, tai krestelėjęs sustingsta: „…čia bėgo ramiai, čia teptukas ką tik suvilgytas tušu, o čia va – nervingai slystelėta… nepriekaištingai.“ Pagaliau atverčia kitą puslapį, kur taip pat juoda spalva, bet jau paprastu rašikliu užrašytas epigrafas:
– Simoras Glasas nuėjo basas, – kalbėjo Sibilė[5].
Šiluma nuo kambario lempų kriokliu tykšta ant dienoraščio jo rankose. Aga chaotiškai perverčia lapus. Dar kartą. Skaito.
* * *
2001 02 09
…
Iš Tora Boros išvažiavome skaudančiomis galvomis, nes namą radome peršalusį, aprasojusiais langais – teko gerai iškūrenti rūkstančią krosnį.
Pilnatis, rūkas. Pieva šalia žvyrkelio skendėjo piene.
Tora Boroje užvalgėme „Iki“ parduotuvėje pirktų rūkytų vištų kumpelių ir salotų. „Išsigimė vištos Lietuvoj – kumpeliai, sakyčiau, kaip balandžio špygelės“, – vaipiausi. Vanduo plastikiniuose induose virtęs į ledą – tad tik dabar, jau grįžęs į Užupį, geriu kavą.
Kita vertus, oras užmiestyje puikus: gaivus, net pavasariškas.
Kodėl suirzau?
2001 02 11
…
Iš „Jono kavinės“ paskambinau Sibei. Jos girtas tėvas pakliuvo po automobilio ratais, bet sako, kad nieko rimto – liko sveikas, net neišsigando. Sibė tvirtina, kad jos tėvas kilęs iš šamanų giminės. Ji pati labai panaši į tėvą: tankūs varno spalvos plaukai, išsišovę skruostikauliai, „žvairuojančios“ įkypos, nors mėlynos akys… „Urvas čia, urvas…“ – nepatenkintas urzgia Sibės tėvas, kai lankosi beveik apleistame jos name užmiestyje. Na, Sibės mama – lietuvė, o tėvas – sibas, o sibai – nedidelė mandžiūrams artima tauta. Sibė nekalba sibiškai, bet niekada nepraleis progos pasididžiuoti ir kiekvienam neišmanėliui paseks gražią istorinę pasaką, kaip sibai kadaise saugoję Didžiąją kinų sieną, mat buvo geriausi kariai imperijoje ir būtent jiems dangaus sūnus, t. y. imperatorius, patikėjęs šią svarbią misiją. Tokie vat, misionieriai. Kas žino, gal tai ir tiesa, lietuviai juk tiki, kad Vytautas Didysis ir panašiai… Būčiau labai patenkintas, kad pastatytumėm paminklą Juodosios jūros vandenį geriančiam Vytauto „Bucefalui“, kur nors… tiesiog jūroje. Bet nėra, nėra Leonardo. Jei rusų imperialistai būtų buvę gudresni, jų paminklų gal niekas ir negriautų. Kaip tėvas sibas, šamanas, atsidūrė Lietuvoje, Sibė nepasakoja. Įtariu KGB pinkles, bet man dzen jos tėvas (Dzen, Dzen – varpeliai). Man SIBĖ labai graži, ir gražiausia – nuoga. Jos kūnas lankstus, gelsvas ir putlokas, kaip kirmėlaitės. Kirmėlaitė savo urve – kaip karalaitė kokone. Tik va, kiek neramu, kad Sibės atveju iš to kokono išsivysto visai ne drugelis, o balandėlė, dažniausiai… Na, balandėlė irgi gražu, tik nuolat provokuoja mano Psichę. Kita vertus, akivaizdu, kad Gamta, Demiurgas, gal Dievas, visa sukūrė pagal vieną šabloną, užuominomis: gerai įsižiūrėjęs pastebi, kad kirmėlaitė ir balandėlė – sutvėrimai panašūs ir į žmogų, ir t. t., ir t. t. Aš, pvz., panašus į tą lapelį, kuriuo dorybingi žmonės buvo pridengę negėdingą Mikelandželo Dovydo gėdą.
Norėčiau rytoj su Sibe nueiti į kiną.
…
Nežinau. Ar man reikia Sibės? Nežinau net tuomet, kai jos pavydžiu.
…
Sibė… Argi galiu ja pasitikėti, su ja sugyventi?
2001 02 13
…
Sibė manęs išsižadės.
2001 02 19
…
Tamsų ketvirtadienio vakarą važiavome Pavilnio keliu ir stabtelėjome, kaip ir prieš kelerius metus, šalia Pūčkorių, tik kitoje Vilnelės pusėje, netoli traukinio pylimo.
Snigo šlapiais kąsniais, valytuvai braukė nuo priekinio stiklo lipnaus sniego gniutulus. Oras virto drėgna, pūkais krentančia sutema. Visur vien balti patalai – nuo jų linko lieknesni medžių kamienai.
Įriedėjome į laukymę – tuščia aplinkui, tik traukiniai šliaužė švytėdami, mistiški… Įstabūs sutvėrimai, išmarginti švytinčiais užrašais „Jim Jarmusch“. Susižavėjusi Sibė net šūktelėjo, kad šventinėmis dienomis važiuotų tais traukiniais į Naująją Vilnią Preslio jaunystės artefaktų ieškoti! Tipo? Burbtelėjau: „Tikrai, nedera dėl manęs aukotis ir sėdėti namie, kai norisi į šlovingąją, už pasaulio ribų kosmose skendinčią Naująją Vilnią.“
Baigė du kartus. Jos oda tą vakarą buvo ypač švelni ir jautri – prieš kelionę po darbo spėjo išsimaudyti ir persirengti švariais rūbais. Taip jos geidžiau, kad vairuodamas jutau, kaip nervingai spausdama akceleratorių virpa dešinė mano koja. Aptaškiau Sibę sėkla nuo tarpkojo iki pakaušio. Nuogi iššokome iš automobilio ir trynėmės, prausėmės sniegu. Garuojantys mudviejų kūnai strikinėjo grakščiai, nelyginant snieginiai leopardai. Buvau tikras, kažkur danguje slapta kamera iš už debesų mus filmavo Mėnulyje ir jaučiausi nepakeičiama, žėrinčia šio filmo žvaigžde. Čiulbakojis – taip ji mane apibūdino. Kas tai? Meilė? Pornografija?
Vėl jos geidžiau. Dar gašliau, dar aistringiau. Apkabinau, prispaudžiau prie savęs ir veblenau, kad vėl jos noriu, kad jaučiu savyje tokią jėgą, tipo, lyg gimstantį eilėraštį, kurį trokštu jai atiduoti, lyg kurčiau himną pačiai Sarasvatei[6]. Kvailys.
Sibė dejavo, klykavo, kartais suriaumodavo. Oro sklidinas, angeliškas, itin malonus mano ausiai josios dramatinis koloratūrinis sopranas skambėjo kažkaip pažeidžiamai… O po visko atsakė visai paprastai: „Tu atidavei.“ Lyg taip ir turėtų būti! Sibė vienintelė, su kuria tiek metų myliuosi nesibodėdamas, bet kartais jaučiu jai neapykantą; kalbėdama dažnai pritrūksta subtilumo. Tačiau ne, tai netiesa. Sibė tiesiog flirtuoja, provokuoja, kekšiškai prievartauja savo auką, dažnai plepalais. Kartais. Kartais dažnai. Ne ne, Sibei irgi patinka pasakos, patosas. Tai ką? Taika, Sibe. Dabar tikrai žinau, kad Naujoji Vilnia perkelta į International Space Station ir visi šie pro mus sniegu prašliaužę traukiniai yra ne kas kita kaip bėgiais važinėjanti mobilioji aptarnavimo sistema su robotais-manipuliatoriais, naudojamais darbams orbitoje.
…
Viešpatie, juk ji tebemiega su savo senomis lėlėmis, įkūnijančiomis jos mėgstamus commedia dell’arte personažus! Būtų gerai mudviem įsigyti kai ką progresyvesnio, na – robotą-humanoidą, pvz. Tai būtų tikrai gera ir išmintinga, bet gal tai – skonio reikalas? Bent jau taip kai kas tvirtina. Leiskite suabejoti.
2001 02 21
…
Mano būste tamsu ir dieną. Būvu apkiautęs, kartais klausiu savęs – ar dar esti pasaulis už šio būsto sienų? Tarsi nėra, net saulė užpustyta. Keista, kad išėjęs į gatvę jaučiuosi kitiems nematomas, tačiau nuo jų tiesiogiai priklauso mano pilvo sotis. An? Sotis. Aš niekam tikęs. Sverdėju kaip išpuvęs.
2001 02 26
…
Mėnulio plaukas virpėjo vakar virš Užupio.
Savaitgalį paskambinau Sibei ir pasakiau, kad sergu.
„Neįsipareigok“, – atsakė.
Tas pornografinis meilės filmas Pūčkorių sniegynuose iščiulpė iš manęs visą šilumą.
2001 03 12
…
Nerūpiu Sibei.
2001 03 14
…
Lygiagretės! Šliurė! Tikrai tikrai, ne vienas aš toks kiškutis – kišantis delniukus į Sibės kelnaites. Vakar, lyg tarp kitko, paklausiau, ką ji veikė užvakar vakare, ir ji sutriko. Na taip, betgi negaliu jos kaltinti velniava! Ir nekaltinu. Paskui išsakiau, ką galvoju – kad manęs nemyli, na ir… panašiai. Raudojo. Nenorėjau jos vakar. O ir ji manęs negeidė. Galėjau apsimesti ir viskas būtų likę kaip buvę. Sibė juk stengėsi maivytis: „Žinai, kokias kojines JIS dėvi? Mudu tarsi tikri innamorati[7].“ Tai šėtonas! Tai bent čiulbakojis! Kas čia per maskaradas? Ir kokia balandėlė, kaipgi, prima amorosa[8]! Toks tad paukštienos faršas ta jos vaidyba, susukta į kopūsto lapą. Bet kodėl? Neįtikėtina, kokios juslės suteiktos žmogui! Galiausiai tas šeškas, lokiukas Vismis iš Bulionių, kiškio uodegą ant klyno prisisegęs persirengėlis pragaro žuvies kojomis, o iš tiesų – vijurkas Arlekinas, tebemintantis Užgavėnių blynais iš realybės šou, laimi mano moterį! Filmas, žinoma. Daviau jai suprasti, kad pasitraukiu.
…
Taigi, netenku Sibės. Nujaučiau. Galėjau nertis iš kailio – nebūtų taip atsitikę. Bet nesinėriau – subyrėčiau tikriausiai. Tegu pačios aplinkybės klostosi kaip papuola. Nenoriu maivytis. Teatsiskleidžia tikrieji mudviejų tarpusavio santykiai, jausmai. Gimnastika ant lygiagrečių!
2001 03 15
…
Vis dėlto vakar sutarėme kartu praleisti rytdienos vakarą Tora Boroje. Laukiu to vakaro kaip apsivalymo. Labai laukiu. Gal pasiseks į Tora Borą ištrūkti pietų metu ir iškūrenti krosnį, kol Sibė atvažiuos?
…
Užupyje turėčiau ištverti. Deja, neturiu ko pasiūlyti Sibei. Kraujuoju. Tai ne fizinis, ne dvasinis PMS. Labiau panašu į dvasinę džiovą. Esu padžiautas Užupio kieme ant skalbinių virvės lyg šėtono moliuskais aplipę apatiniai.
2001 03 18
…
Ak, neturėčiau užmiršti praeito penktadienio vakaro Tora Boroje! Nuvežiau Sibei gėlių ir subtilų cache-sexe, su šilkiniais siūlais išsiuvinėtu mėlynu drugiu, plazdėsiančiu ant jos Veneros kalvelės. Borboleta[9]. Lotynų Amerikos ritmais. O pūstas trumputis subretės sijonėlis, taip pat melsvas, ir melsvos šilkinės kojinės iki šlaunų, ir balta kaip sniegas, daili kaip lopinėlis prijuostė jos laukia subtilioje melsvoje kartoninėje dėžutėje mano biure. O kas ant dėžutės užrašyta? „Discover Columbine“. Jai turėtų patikti. Ar Sibė žino, kad mėlyna spalva simbolizuoja begalybę ir transcendenciją?
Kaip ir buvau planavęs, nuvažiavau į Tora Borą anksčiau ir spėjau iškūrenti krosnį. Tyla ir ramybė. Nuvežiau vaisių. Sibė atsivežė keptos paukštienos. Apsiprausėme kambaryje nesigėdydami. Buvo šilta, jauku ir smagu. Borboleta. Tik nesupratau, ar Sibė skrido origamiu? Sklidina vidinių užtvankų. Kritau į trumpą snaudulį kaip užmuštas, tarsi pats Hipnas virš manęs būtų sklandęs ir viskas bei visa būtų išsipildę. Nubusti ir atsikelti prireikė milžiniškų valios pastangų.
…
Tikėtina, kad mane tapydama Sibė sektų hinduizmo tradicija – vaizduotų mėlyną, kaip dievą.
2001 03 20
…
Neįsivaizduoju, kokius gimnastikos pratimus turėčiau atlikti ant lygiagrečių? Penktadienį Tora Boroje parodytas abipusis švelnumas ir iniciatyva, regis, lėmė palankų man rezultatą, bet ateitis, deja, skendi miglose.
…
Paskui, vakare, į biurą pasiimti Kolombinos užbėgo Sibė – jiedvi neva kartu važiuosiančios namo.
Nežinau, gal buvau apsirūkęs, bet ėmiau ir perskaičiau jai vieną komentarą po patriotiniu būsimo klasiko eilėraščiu, kurį radau literatūrinėje interneto svetainėje:
„Taip, parašyta posmais Šventa tiesa, baigiam pragerti, prarūkyti „žolelėm“ Lietuvą, kiek vaikučių pasgimdom, taip ir aš kalta tik du, o mano mama gimusi iš devynių, tėvelis iš penkių, žemdirbystė miršta, nutrešėm chemikalais laukus, kad tik viksva gali aukti, ženijasi panelės už kitataučių, kitų religijų, paskum verkia dėl atimtų vaikų, taip nekrižminkim spalvų sunku bus jas nušviesint, vienas principas turi likti tauta, kalba, Tėvynė!“
Aš labai myliu Lietuvą, garbės žodis!
2001 03 21
…
Jei ji pastos, tai tik nuo manęs! Žinoma, Sibė. Vėl jos pasiilgau. Nušviesinkim Lietuvą! Ar aš panašus į surūdijusias Kristaus vinis tiesinantį Pjero? Kuo panašus? Norėčiau susukti magišką filmą apie Sibę. Labai „lietuvišką“ filmą. Ak, tas tinklines kojines iki šakumo užsitempęs kerėpla, žuvimi ir blynais dvokiantis čiulbakojis Vismis iš Bulionių, gašliai plekšnojantis Sibės kritę! Abu labu kaip vienas. Abu labu – aversas / reversas. Va, toks androginas. Tai kaip man būti? Nematau kito būdo žemaičių: vaikas, ir šventa!
2001 03 22
…
Pritraukiau į parkerį rašalo. Susitikome 19 val. „ABC“ valgykloje. Kalbėjomės apie visokias nesąmones, susijusias su mūsų verslais. Paskui išėjome į lauką ir Sibė… tarsi skubėjo namo, bet įšokau į jos auksinę toyota yaris, trumpam, kol įšils variklis… Ir mano ranka nusliuogė po jos palto skvernu, paskui už kelnių, už kelnaičių, ir apglėbė kūlverstuką. Keli žodžiai apie Šapo ir tik Kliak[10]… ir Sibė nuskriejo origamiu. Tada keli žodžiai apie… Atsegė, apžiojo, įsitvėriau kylančio origamio, skridau. Nusileidęs persėdau į savo automobilį ir… Staiga pastebėjau magnetolų vagį, lig juosmens sulindusį į naują, blizgantį BMW per išdaužtą vairuotojo langą. Čia pat, šalia. Darbavosi taip greitai, kad spigi signalizacija… šūdas, žo.
Visada jausiu jos burnos šilumą.
2001 03 25
…
Sekmadienis. Apie raidę O, ir ne tik. Apskritai apie O. Taigi, penktadienį Kolombina į biurą atėjo mėlynai nusidažiusi plaukus, į nosies šnerves įsivėrusi n’Oskarą. Visi ja žavėjomės: „O, Kola, tu – Lietuvos columna!“ O jau vakare, po darbo, žaidžiant bambinį origamis nuskriejo ir nuo mano darbo stalo. Kolombina droviai bučiavo man krūtinę lyg nepilnametė, andai bučiavusi… na taip, krūtis Rilkės angelui ir visiems kitiems, net puolusiems angelams. Ištiktas déjà vu dejavau su ja palubėj (Tomo Vaitso balsu) beveik skiemenuodamas:
– O Ko-la, o Ko-la, o Co-co Bon-go, o Co-ca Cola! O, būki man Po-nia, būk An-gelų Ka-raliene iš miestelio prie Porsiunk-ulos upės! O! O, ryškalais trykšt-anti Žvaigžde!
– Man patiko tokia glembančio angelo, hm… aha – nevykėlio idėja, – juokėsi paskui Kolombina.
…
Dabar mane vadina angelišku vardu Hm Aha.
Kai kam patiktų ir Dievo-nevykėlio idėja.
…
Riedėsime prie Ūlos… Gal… Norėčiau, kad atliktumėm piligrimystės aktą prie manosios Sarasvatės. Kiek skubu rašydamas.
2001 03 26
…
Vakar gėriau Ūlos Akies vandens. O šiandien jau pirmadienis – idiotų diena. Ak, gyveni ir pergyveni.
* * *
„Ne iš pėdos gerta, – suglumęs užverčia dienoraštį Aga. – Į mane persikūnijusi Sibė dienoraščio forma sutvėrė „Pasenusią“ pranašystę!“ Kokie Sibės motyvai? Ar tokia „pranašystė“ gali nulemti ateitį?
Ir ta Sibės aistra komedijai dell’arte, švelniai tariant… Tačiau Sibės įtaka akivaizdi ir Aga labiau linkęs tikėti komedija, nei pasitikėti tragedija, kurioje žmogus, jo manymu, pernelyg susireikšmina ir savanaudiškai vertina pasaulį. Juk tragediją graikai vadino „ožio daina“ – argi tai ne juokinga? Argi nesukelia kreivo šypsnio žmogaus lemtis scenoje, jį lydintys sukrėtimai, nelaimės? Argi žmogus išsižadėjo gyvuliškos prigimties? Kas tie herojai, jų herojiški žygiai? Kas tie šventieji ir kuo tokia ypatinga mirtis, kad žmonės rauda apspitę velionį, tarsi be jo nė žingsnio žengt negalėtų? Savigaila ir saviplaka, nes kad ir menkas, bet beprasmybės krislas negailestingai nuodija mūsų protus. Ar yra herojų, šventųjų be šio bauginančio auglio galvoj? Beprasmybė – vienintelis dalykas, panašus į neginčijamą tiesą, o ir pomirtinis pasaulis, kuriuo taip meistriškai manipuliuojama, kelia daug abejonių. Ar tie herojai, šventieji – ne cirko artistai, kai akrobatiškai kabo ore įsitvėrę kažkokio abstraktaus vilties kušplaukio, kurį tuoj tuoj nukirps gauruotas, barzdotas dangiškasis moira?
Aga jaučiasi apgautas ir šaiposi pats iš savęs. Nukabina nuo sienos prosenelio ožragį – nagi nagi, pagrok, padainuok gyvulėliams!
Patirliuoja negudrią melodiją ir užstaugia lyg girtas:
Dievas išdykavo tverdamas plėšrūnus:
kalė, kibirkščiavo kaulelius sustūmęs,
rijo šokoladą, lakė juodą kavą,
rūkė papirosą ir pirštu žaibavo.
Ai, manis Dievaliau, kas mani padėsa,
kai manis kaulaliai apaugs vilko mėsa,
kai pasklis po miestus žiurkės ir šeškeliai
lakuotais nageliais, kruvinom lūpelam?
Jau mėnuolio gilę medžio šakos mėto,
vilkas į ją staugia – nasreliai seilėti.
Sidabrinę kulką šausiu jam per širdį –
tegu jo staugimo dūšelė negirdi.
Ai, manis Dievaliau, kas mani padėsa?
Gilė šviečia dangų, žiobuoju pavėsiais.
Aga paglosto ožragį – „Vertas, vertas ožkelės Amaltėjos[11], maitintojos.“ Padeda jį ant Sibės dienoraščio ir grįžta atgal į virtuvę. Švelniai suvilgo veidą vandeniu, ištepa jį miltais. Paskui eina prie rūbinės, įsižiūri į baltą savo atvaizdą sieniniame veidrodyje: „Kaipgi tu atrodai, Pjero? Trūksta juodos didelės ašaros, čia, ant kairiojo skruosto, bet žiū…“ Nustebęs įsistebeilija į jam mojančią mėlynplaukę bobą – veidrodyje ji stovi šalia ir žiūri į jį žydrom lietuviškos kiaulės akim, tik jos veidas raukšlėjasi nuo staiga ją užplūstančio pykčio: Ak tu, ožy, pasistatei mašiną skersai, kaip koks kaimietis! Argi ne lerva? Ramiai, Pjero ją ramina, ragana, ko čia klykauji, užknisai, garbės žodis, ir įsivaizduoja, kaip atsilošęs smaugia Vismantą prispaudęs prie automobilio – na, avigalvi, pasipurtyk. O Vismanto boba mėlynais plaukais rėkia – paleisk! Ir iš už nugaros pakimba ant Pjero kaklo. Tada jau ir Pjero užriaumoja – tvarkyk savo bobą, Vismi, senas ištvirkėli, važinėjat abu aukso perlamutru tviskančia toyota yaris ir manotės turintys teisę nurodinėti? Galiausiai paleidžia kvarkiantį Vismantą ir staigiu judesiu nusipurto mėlynplaukę nuo kupros. Varla pupos’, varla pupos’, – primityvios dainelės žodžiais lyg maldelę sukalba Pjero. Lai jums jauka diena! Lai jums jauka diena[12], – linksi automobilių stovėjimo aikštelėje pilnašlaunės, plačiais klubais supančios kūdikius nėščiosios. Jų šypsenos ir nagai žeria kibirkštis. Jos vaikšto vilkėdamos, vilkės, vilkėdamos marškinėliais su užrašu „Titties’N’Beer“. Pjero sunkiai kvėpuoja.
– Šimtą kartų tau melavau, – žiovauja prie Augustino prisėlinusi Sibė.
2026
[1] Pachuco – 4-ajame dešimtmetyje JAV (El Paso, Teksase) atsiradusi meksikiečių-amerikiečių (čikanų) subkultūra. Jos nariai garsėjo zoot suit kostiumais, džiazo muzika, caló dialektu ir tapo kultūrinio maišto simboliu.
[2] Omfalas – gr. „bambagyslė“. Senovės graikų religinis akmens artefaktas, simbolizuojantis pasaulio centrą, arba ašį. Delfuose žymėjo vietą, kurią Dzeusas laikė pasaulio centru.
[3] Bomba dei bambini – it. „kūdikio bomba“, terminas dažniausiai vartojamas kalbant apie atominę bombą, numestą ant Hirosimos 1945 m. rugpjūčio 6 d., oficialiai vadintą „Little Boy“.
[4] Ak, mielas Augustinai, / Augustinai, Augustinai, / Ak, mielas Augustinai, / Viskas dingo!.. (Vok.)
[5] Citata iš J. D. Salingerio apsakymo „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“ (vertė Nerijus Maliukevičius).
[6] Sarasvatė (skr.) – 1. indų mitologijoje – upė, dalis jos teka po žeme. Jau vedų laikais indai garbino ją kaip deivę, vėliau kaip Brahmos žmoną; 2. „kalbos srauto“, iškalbingumo, mokslo ir intuicijos, dieviškųjų žodžių deivė. Manoma, ji sukūrė sanskritą ir jo raštą. Meno (pirmiausia muzikos) globėja.
[7] Innamorati – it. „įsimylėjėliai“, italų komedijos dell’arte personažai: jauni, gražūs, aukštos kilmės, pasipūtę savimylos jaunuoliai, nuolat vienas kitą įsimylėję, vaidindavo pagrindinę siužeto liniją. Judėdavo elegantiškai ir niekada nedėvėdavo kaukių, nes jų veidai įkūnijo grožio etaloną.
[8] Prima amorosa – it. „pirmoji įsimylėjėlė“, tai klasikinio teatro, ypač komedijos dell’arte bei Carlo Goldoni pjesių, personažo tipas. Jauna, graži, romantiška, dažniausiai protinga, grakšti, kartais kaprizinga, bet nuoširdi moteris, siekianti tikros meilės ir nepaisanti kliūčių. Ji yra siužeto ašis, dėl kurios meilės varžosi veikėjai. Skirtingai nuo kaukes dėvinčių personažų (pvz., Arlekino), prima amorosa vaidina be kaukės, kad išryškėtų jos grožis ir emocijos.
[9] Borboleta – port. „drugelis“.
[10] Šapokliakas – klasikinio cilindro tipo vyriška skrybėlė, kurią dėl viduje įmontuotos spyruoklių sistemos galima lengvai suspausti ir vėl ištiesinti. Sulankstytas šapokliakas buvo lengvai pasikišamas po pažastimi ar pasidedamas po kėde. Pavadinimas kilęs nuo prancūziškų žodžių chapeau – „skrybėlė“ ir claque – „pokštelėjimas, smūgis“, nurodant garsą, kurį skrybėlė skleidžia išsitiesdama.
[11] Amaltėja – graikų mitologijoje ožka (kartais nimfa), kuri Kretoje išmaitino mažąjį Dzeusą, kai šis buvo slepiamas nuo savo tėvo Krono. Anot Ovidijaus, iš vieno jos rago tekėjo nektaras, o iš kito – ambrozija. Vėliau nulūžusį jos ragą Dzeusas pavertė gausybės ragu, o Amaltėją – Ožiaragio žvaigždynu.
[12] Lai jums jauka diena – latv. „geros dienos“.
