Evaldas Tornau. Kuprinė
2026 m. Nr. 7
Apsakymas
Tonis atsisveikino su Vytu ir Erika, pastvėrė savo seną nutrintą kuprinę ir iškeliavo namo. Artinosi vidurnaktis. Galvoje ūžė nuo politinių diskusijų – mokslininkų kompanijose artėjant 1990-iesiems jų netrūko. Alkoholis, kaip tyčia – o gal kaip tik laimei? – pasibaigė per patį pokalbio įdomumą.
Išėjęs į lauką Tonis pirmiausia giliai įkvėpė naktinio Fabijoniškių oro. Jo laukė maždaug pusvalandžio kelionė į Šeškinę. Ten, prie Saltoniškių kapinių, viename iš didelių betoninių „bokštų“, neseniai buvo gavęs dviejų kambarių kooperatinį butą. Svečiuose nepadaugino – išgėrė alaus ir vyno, bet ne tiek, kad nepareitų pėsčiomis su dideliu ir nepatogiu nešuliu.
Užsimetęs griozdišką kuprinę ant pečių, prastai apšviestomis gatvėmis Tonis greitu žingsniu kulniavo Šeškinės link. Žmonių gatvėse nesimatė, vien benamės katės šmirinėjo pakampėse, prie kioskų šiukšlynų ieškodamos maisto, bet jis jautėsi saugus – daugelio namų languose dar degė šviesos. Kai kur daugiaaukščių namų šešėliuose glaudėsi paauglių būreliai, o jų elgesys buvo toks pat neprognozuojamas, kaip ir besibaigiančių sovietinių laikų orai. Šaunuoliai, norėdami pasipuikuoti prieš merginas, jo keistos formos kuprinę palydėdavo šūksniais, pašaipiomis replikomis, bet be agresijos ar priešiškumo, veikiau tingiai ir nerūpestingai. Retas sutiktas praeivis, dažniausiai koks ilgiau užšventęs vietinis girtuoklis, pirma lyg kokį egzotinį gyvį apžiūrėdavo jo deformuotą nešulį, tik po to žvilgtelėdavo į nešiką ir nusukdavo žvilgsnį šalin.
Visiems akis badė jo didelė turistinė kuprinė. Išblukusi nuo lietaus, ne sykį išsimaudžiusi Sibiro upėse, ištampyta ir nutrinta, su porolonu paminkštintais dirželiais, kad žygyje sunkus nešulys nenutrintų pečių, ji išties atrodė neįprastai naujame, dar tebestatomame Vilniaus rajone – turistinė egzotika miesto džiunglėse. Rytą išeidamas iš namų Tonis tiesiog nesurado didesnio maišo, o vienas iš šiandien planuotų pirkinių žadėjo būti nestandartinių matmenų. Tad daug nemąstydamas beveik atsitiktinai pastvėrė kuprinę – lyg susirangęs katinas ji pūpsojo neįrengtoje virtuvėje tiesiog ant grindų. Baldų dar neturėjo, o ir daugelio atsivežtų daiktų nespėjo išpakuoti ir surasti jiems tinkamų vietų.
Eidamas Fabijoniškių gatvėmis Tonis prisiminė japoną, kuris besiruošdamas žygiams į kalnus kasdien treniravosi ir mieste, regis, Tokijuje, kuprinėje nešiodavosi dvidešimt kilogramų plytų. Net keliaudamas į darbą tas pasišventęs vyras į portfelį įsimesdavo vieną kitą akmenį, kad sustiprintų rankų raumenis. Tačiau Tonis nebuvo japonas. Retkarčiais jam irgi užeidavo valios ugdymo priepuoliai, bet ilgai nesitęsdavo, praeidavo nepalikę nei kūne, nei sieloje jokių rimtesnių pėdsakų. Žinoma, nebuvo ir italas, kaip galima būtų pagalvoti. Tiesiog jaunystėje Antaną Toniu praminė draugai, ir tas vardas kartais sėkmingai pavaduodavo tikrąjį.
Jis ėjo greitu žingsniu ir, neturėdamas kuo daugiau užsiimti, stebėjo besikeičiantį savo šešėlį ant šaligatvio plytelių. Tas atrodė įspūdingai – kuprinė deformavo kontūrus, suteikdama ypač baugią išvaizdą. Tonis šyptelėjo nuo minties, kad taip dviese jie saugiai pareis namo, nebent Ukmergės plentas laikinai juos išskirs. Prie geriau apšviestų daugiaaukščių šešėlis išaugdavo lyg kuprotas milžinas, o dykynėse, statybvietėse ar prie namų, kuriuose dauguma žmonių jau miegojo, beveik išnykdavo.
Įveikęs nemažą kelią Tonis pasiekė Šeškinę ir, kai iki Ukmergės plento liko koks niekingas puskilometris, priėjo ryškiai apšviestą namą. Pažvelgęs į savo šešėlį ant šaligatvio pastebėjo dar vieną tamsų kontūrą, tas kiek atsilikęs kiūtino iš paskos. Šis pilkšvas, net išblyškęs šešėlis neatrodė niekuo ypatingas, bet Toniui jis iškart nepatiko. Nors abiejų šešėlių dydis stipriai skyrėsi, mažas įkyrus palydovas, tikriausiai kepurės padvigubinta galva, neatsiliko nuo Tonio šešėlio nė per metrą.
Netoliese prastai apšviestoje aikštelėje tarsi į krantą išmesti banginiai snaudė dideli krovininiai sunkvežimiai. Ir jie, ir apleisti kranai prie statybviečių, ir gatvės kioskai naktį atrodė nejaukiai.
Tonis nusprendė patikrinti, ar žmogėnas iš tikrųjų jį seka. Vengdamas išsiduoti, jis staiga perėjo gatvę ir tarsi netyčiom žvilgtelėjo atgal. Jam iš paskos tikrai ėjo vyras. Tačiau gatvės jis nekirto, toliau žingsniavo ta pačia kryptimi, tik savo gatvės puse. Dabar Tonis galėjo jį stebėti nežymiai pasukęs galvą ir prireikus pasiruošti susirėmimui. Ar bent jau išvengti smūgio iš už nugaros.
Taip du nepažįstami vyrai judėjo skirtingomis gatvės pusėmis slapčia žvilgčiodami vienas į kitą. Tonis mėgino įdėmiau apžiūrėti persekiotoją, bet nakties tamsoje ir dar per tokį atstumą nieko ypatingo nepastebėjo. Įkandin sliūkino neaukštas pilkas tipelis su kepe ir nailonine striuke. Paskutinės abejonės, kad yra sekamas, išsisklaidė už kelių šimtų metrų, kai palydovas perbėgo gatvę ir kone prilipo jam prie nugaros. Tonis pyktelėjo ant savo dėmesį traukiančios kuprinės.
„Iš kur tas banditas gali žinoti, kad kuprinėje nieko vertingo nėra? Prieš einant į svečius reikėjo ją palikti namuose. Dabar nešu tarsi taikinį ant nugaros. Gal jis turi peilį?“
Reikėjo skubiai sugalvoti, kaip teks apsiginti. Žvilgsniu ieškojo kokio nors didesnio akmens ar daikto.
Artėdamas prie tamsoje skendinčių kioskų Tonis prisiminė savo bičiulį Dirvą iš Mokslų akademijos turistų klubo. Išgėręs jis naktį pasileisdavo klajoti po naujus Vilniaus rajonus, tyčia provokuodamas susirėmimus. Kartą įsivėlė į rimtą nemalonumą, kai muštynėse trinktelėjo užpuolikui metaliniu strypu. „Tas tikrai žinotų, kaip elgtis, – pagalvojo Tonis. – Tik kaip dabar paklausi.“
Tiesą sakant, turistų bendruomenėje Dirva garsėjo ne muštynėmis, o straipsneliais „Mūsų gamtos“ žurnale. Jis buvo biologas, mėgo rašyti apie savo keliones po egzotiškas Sibiro vietas. Vieną sykį itin jautriai aprašė retą gyvūną: „Pasiekę kalno viršūnę, pastebėjome didingą kalnų ožį. Vieno žvilgsnio pakako įsitikinti, kodėl šie gyvūnai laikomi unikaliais, yra saugomi, įrašyti į Raudonąją knygą. Pasigėrėję spyruokliuojančia eisena ir elegantiškais ragais, šį ypatingą egzempliorių nufotografavome ir tęsėme savo kelionę tolumoje boluojančių kalnų link…“
Tonis tąsyk irgi matė ožį. Perskaitęs straipsnelį apstulbo, susižavėjo jo autoriumi – tada dar neįtarė, kad tiesa gali būti tokia subjektyvi, o meninė tiesa – taip nutolusi nuo vulgarios gyvenimo prozos. Visi jų grupėje žinojo, kas atsitiko tam nelaimingam kalnų ožiui. Po liūčių žuvys upėje nekibo, turistų maisto atsargos mažėjo katastrofiškai greitai, teko valgyti likučius ir žingsniuoti toliau. Dienos valgio norma – keli šaukštai aliejaus su keliais šaukštais cukraus. Nuo tokio meniu ėdė rėmuo, atsirūgus pasklisdavo saldus ir vimdantis riebalų kvapas. Vargšas keturkojis, išties įrašytas į Raudonąją knygą, tiesiog pasipainiojo ant kelio išbadėjusiems dvikojams, turintiems ne tik fotoaparatą, bet ir medžioklinį šautuvą.
Reikia pripažinti, kad to lieso, raumeningo ožio būta kerštingo – net ilgiausiai kepama jo mėsa neminkštėjo, liko kieta, guminė, lindo į tarpdančius, iš ten ją teko ilgai krapštinėti deficitiniu degtuku arba nusmailinta medžio šakele. Gyvūnas buvo vertas Raudonosios knygos.
„Įkaušęs Dirva žinotų, ką daryti“, – murmėjo Tonis, dairydamasis kokio nors gynybai tinkamo daikto. Prie vieno kiosko jis pastebėjo suplyšusią, iširusią sudedamąją lovelę styrančiomis spyruoklėmis. Nemažindamas greičio tūptelėjo ir ją pastvėrė, tarsi tai būtų pats natūraliausias pėsčiojo veiksmas. „Tegul mato, kad rankose ginklas, ir supranta, kad nepasiduosiu, priešinsiuos!“
Dabar jis nešėsi ne tik kuprinę, bet ir pusę lovelės. Sparčiai žingsniuodamas nuplėšė nuo jos brezentą ir perlaužė skersinius pusiau.
Jo pastangos padarė įspūdį. Skubrūs persekiotojo žingsniai sulėtėjo. Kai lovelės vamzdis lūždamas garsiai pokštelėjo, vyras pagaliau sušuko:
– Ei! Ei! Kam sakau! Stok!
Toniui tas šūksnis patiko, nes katės ir pelės žaidimas įgavo aiškumo. Jam nusibodo baugus nakties šešėlių žaismas, siutino nebylaus persekiojimo dviprasmiškumas. Tapo aišku, kad nepažįstamasis kreipiasi į jį, atėjo laikas pažiūrėti priešininkui į akis ir stoti į kovą. Jis atsisuko, stipriai sugniaužęs rankoje nulaužtą lovelės vamzdį.
– Mesk savo lazdą! – sušuko žmogus su kepe, apdairiai sustojęs gal už penkiolikos metrų. Geriau įsižiūrėjęs Tonis pastebėjo, kad vyras kiek vyresnis už jį. Jaunystėje net kelerių metų skirtumas atrodo didelis, ir kartais toks vyresniojo autoritetas suveikia.
– Kodėl turėčiau? – atsakė tokiu tyliu ir gergždžiančiu balsu, kad pats savęs nepažino.
Tyloje vyrai tyrinėjo vienas kitą.
– Fūros? – paslaptingai ir ironiškai paklausė žmogus su kepe.
Tonis nieko nesuprato. Jis ką tik praėjo pro nemažą aikštelę, pilną krovininių mašinų, bet nieko įtartino ten nematė.
– Ar kioskai? – taip pat ironiškai paklausė žmogus su kepe. Jis aiškiai mėgavosi savo pranašumu.
– Ką kioskai? – išsyk atsiliepė Tonis ir dėl drąsos pakėlė ranką su vamzdžiu. Ant šaligatvio nejučia pastebėjo savo šešėlį, kuris dabar priminė didžiulį vytį iškeltu kardu.
„Nuo begalinių diskusijų galva susisuko, – pagalvojo, pamiršęs apie išgertą vyną. – Reikia mąstyti aiškiai, o aš einu iš proto. Galvoje – migla.“
Ir vos nesusijuokė balsu. Taip jų instituto direktorius pavadino naująją instituto jachtą. Į klausimus dėl pavadinimo, kuris gali sukelti spėjimų, neva mokslininkų galvose tvyro migla, rūkas ar kiti nekonkretūs dalykai, direktorius atsakydavo paprastai: „Lėšas jachtai iš ūkiskaitinių projektų uždirbo mūsų Mokslinio Instituto Gamybinė Laboratorija. Vadinasi – „Migla“.“
– Ko šaipaisi? Patiko kioskai? – žmogus su kepe smakru parodė jų pusėn.
Tonis, kiek leido apšvietimas, geriau įsižiūrėjo į gremėzdiškus medinius statinius. Turėjo pripažinti, kad nei dieną, nei juo labiau naktį tos medinės dėžės grotuotais langais ir užvertomis, spynomis užrakintomis langinėmis neatrodė estetiškai patrauklios. Bet… ar jis galėjo savo diletantišką skonį primesti veik nepažįstamam žmogui?
Kad nepasakytų per daug, jis išlemeno:
– Nežinau. Negalvojau apie tai…
– Štai čia – esmė! – noriai atsakė vyras. – Jūs pirma darot, o po to galvojat. Kai jau būna vėlu.
„Cha, – pralinksmėjo Tonis, pajutęs didaktines gaideles. – Gal jis ne banditas? Mentas civiliniais drabužiais ar draugovininkas, jei tokių dar liko? Gal šiaip entuziastas, vietinis tvarkos ir teisybės gynėjas?“
– Jums kliūva mano kuprinė? – paklausė tiesiai.
Žmogus tylėjo.
Nesulaukęs atsakymo, Tonis tęsė:
– Ten nieko įdomaus nėra. Galiu parodyti…
– Taip ir patikėsiu. Prieisiu, pasilenksiu pažiūrėti, o tu man lazda per galvą? Neieškok durnių!
Nužvelgęs metalinį strypą, kurį tebelaikė sugniaužęs, Tonis turėjo pripažinti, kad žmogėno prielaida teisinga. Susigėdęs murmtelėjo:
– Ne. Net negalvojau apie tai…
– Mesk lazdą, sakau! – jau taikiau tarė vyras su kepe ir staiga, lyg kažką svarbaus prisiminęs, nusprendė atsisegti striukę. Užtrauktukas lyg tyčia užsikirto, ir vyras ne juokais susijaudino – ėmė plėšti per jėgą, tampydamas striukės skvernus. Tonis lyg pakerėtas stebėjo tą mizansceną – žmogėno kovą su užtrauktuku.
Galiausiai jam pavyko atsisegti, ir Tonis blausioje žibintų šviesoje išvydo po striuke milicijos uniformą. Iš švarko kišenės išsitraukęs dėželę su antena, milicininkas ją įjungė, ir nakties tylą užliejo tarškėjimas bei ūžesiai.
– Ketvirtas. Ketvirtas? Čia penktas! Penktas, sakau. Taip. Man reikia viliuko. Adresas? Koks adresas? Tuoj…
Milicininkas skubiai apsidairė, ieškodamas artimiausio namo numerio. Scena su užkimusia radijo stotele priminė sovietines kino komedijas.
– Ką ten turi? – sugergždė dėžutė.
– Panašu, kad fūristas, – žvilgsniu drausmindamas Tonį, kad tas nė negalvotų sprukti, atsakė milicininkas. Savimi patenkinto žmogaus išraiška tarsi bylojo: dabar nuo manęs neišsisuksi.
– Koks dar turistas? Džergžt! – nesuprato dėžutė.
– Ne turistas, o fūristas, sakau!
Nužvelgęs Tonio barzdą pridūrė nebe taip užtikrintai:
– Kosit pod turista, no ne turist! Fūrist! – pasakė rusiškai. Tada išvertė:
– Panašus į turistą, bet… neša didelę kuprinę. Pagavau netoli fūrų.
– Džergžt! Ūūū! Sakyk adresą… Džergžt! Džergžt! Ūūū! Girdi mane? Koks ten adresas? – anoje pusėje pasigirdo traškesys.
– Pagaliau! Centras susimylėjo… – draugiškai, lyg saviškiui, pasakė Toniui milicininkas. – Tuoj važiuosim.
Tonis lyg užkerėtas klausėsi dalykiško dėžutės ir milicininko pokalbio. Kai galiausiai tas ištarė adresą, vyriškas balsas dėžutėje netikėtai užsikosėjo ir sukriokė:
– Eik tu… Džergžt!.. nachui. Džergžt! Nesiuntinėsiu mašinos dėl kelių šimtų metrų. Pats parvesi.
Tonis suprato, kad jo persekiotojo vieta pareigūnų hierarchijoje, švelniai tariant, neaukšta. Tokį smūgį įtariamojo akivaizdoje jis priėmė skausmingai ir pabandė pasikelti autoritetą aktyviais veiksmais. Išjungęs radijo stotelę ir įsikišęs ją į striukės kišenę, išsitraukė antrankius ir šoko prie Tonio.
– Mesk pagaliau tą lazdą! – griežtai pareiškė. – Ir duok ranką!
– Lazdą metu. Rankos neduosiu. Nieko nepadariau. Į skyrių eisiu pats.
Tonis tyliai nusikeikė, supratęs, kad namo grįš negreitai. Paleistas vamzdis trinktelėjo į asfaltą, perskrosdamas nakties tylą. Žmogėnas pastvėrė beginklę Tonio ranką, tas pasipurtęs lengvai ją ištraukė, parodydamas, kad nesileis vedamas lyg nusikaltėlis. Galiausiai milicininkas nurimo, patikėjo sulaikytojo pažadu ir susitaikė su mintimi, kad taika geriau nei beprasmis stumdymasis.
Likusius kelis šimtus metrų iki milicijos skyriaus Šeškinės centre abu ėjo tylėdami – kartu, bet po vieną.
Toniui teko lankytis pasų poskyryje, bet niekada – tikrame milicijos skyriuje, ir dar naktį. Šios gyvenimo sferos jis visai nepažinojo. Galvoje nešiojosi stereotipą, susidariusį iš amerikietiškų kriminalinių filmų, matytų videojuostose: storas budintis policininkas už stiklo, tikrinantis leidimus, pro šalį bėgioja detektyvai pavargusiais veidais, koridoriuje savo lemties laukia apsimyžę girtuokliai, plūstasi viena kita prostitutė ar sulaikyta naminės pardavėja, tais laikais vadinta „močiute“. Jis tikėjosi kavos, nešvarių rūbų, gal net vėmalų smarvės. Triukšmo, nešvaros ir betvarkės ten, kur turėtų būti tvarka.
Bet tą naktį nieko panašaus nepamatė. Žmogėnas jį atsivedė iki namo su virš įėjimo degančiu užrašu „Milicija“ ir netoliese stovinčiu viliuku, matyt, tuo, kurio nepavyko prisikviesti. Mašinos viduje žybčiojo nusikaltėlius nuo pareigūnų skiriantis grotų tinklas. Įėjo į blausiai apšviestą pirmojo aukšto koridorių, kur palei sienas rikiavosi purvinų kėdžių eilės, o ant sienų kabėjo stendai su skelbimais „Milicija ieško“. Koridoriaus gale susirado šonines duris ir nesibelsdamas jas pravėrė. Tada, tarsi norėdamas pabrėžti, kokį reikšmingą darbą atliko, grubiai ir demonstratyviai įstūmė Tonį su visa jo kuprine į erdvų kabinetą.
– Atvedžiau sulaikytąjį!
Du teisėtvarkos pareigūnai, jaunas ir pagyvenęs, išsidrėbę sėdėjo prie didelio stalo ir rūkė. Ant stalo mėtėsi kelios bylos, stovėjo didelė granitinė peleninė su nuorūkomis ir du telefonai. Įjungta radijo stotelė gulėjo vyresniojo pusėje.
Abejingai nužvelgęs Tonį, bet žymiai įdėmiau jo kuprinę, vyresnysis paklausė jį atvedusio milicininko:
– Apieškojai?
Jo balse iškart nuskambėjo abejonė. Tonio palydovas, tikriausiai laukęs tokio klausimo, ėmė teisintis:
– Dar ne, nespėjau.
– Kam rašomos instrukcijos? Aišku, kad ne tau. Gal Puškinui?
Pastebėjęs laisvas Tonio rankas, vyresnysis padėjo cigaretę į peleninę ir šūktelėjo:
– Ir ką, blia? Be antrankių vedei?
– Tai kad ėjo pats. Nesipriešino.
– O jei peilį išsitrauks? Turi peilį? – paklausė Tonio.
– Nieko aš neturiu.
– Privalau patikėti? – tingiai ištarė milicininkas, bet net nebandė prieiti ir apieškoti kišenių. – Tai kaip fūros brezentą pjovei?
– Nieko aš nepjoviau. Iš draugų ramiai ėjau namo. Kol jūsų kolega nepri… nesustabdė.
– Kam ta kuprinė, jei ėjai namo? Kuprinė vidury nakties?
Šiuos vyresniojo pareigūno klausimus jo persekiotojas palydėjo įnirtingai linkčiodamas galva. Būtent, taip ir aš galvojau, sakė visa jo povyza. Tonis pradėjo teisintis, bet niekas jo neklausė.
– Nesinervink, išsiaiškinsim, – nuramino vyresnysis. – Visa naktis prieš akis.
Tonis nutilo. Jaunesnis milicininkas užsirašė visus jo duomenis, darbovietę, pareigas, po to paklausė Vyto ir Erikos adreso. Tonis niekaip negalėjo prisiminti jų namo numerio, visuomet orientuodavosi pagal taką nuo autobusų stotelės. Jis maždaug apibūdino namo vietą, pasakė buto numerį ir net aukštą.
– Penktas aukštas. Galiu namą parodyti, jei reikia, – pridūrė, turėdamas omenyje rajono planą, kabantį ant sienos, bet niekas į jo pasiūlymą nesureagavo.
– Gal jis ir kuprinėje nieko neturi? – pagaliau rimčiau įsijungė į pokalbį jaunesnis pareigūnas, bet galėjai suprasti, kad jis tenori įsiteikti vyresniajam, pasišaipyti iš Tonį atvedusio kolegos. Atrodė, jie neabejoja, kad kuprinėje aptiks įdomių dalykėlių.
– Na, gerai, – taikiai pasakė vyresnysis. – Dėk tą daiktą ant stalo ir rodyk, ką ten turi.
Tonis nusiėmė kuprinę, paguldė ant stalo ir ėmė atrišinėti raištelius.
– Tikiuosi, granatos ten nėra? – pajuokavo jaunesnysis.
Tonis nieko neatsakė. Atpainiojęs virveles iš kuprinės palengva ištraukė didelį ovalų daiktą. Tai buvo baltas unitazo dangtis. Ant jo raudonavo lipdukas su kaina.
– Produkt polski, – pritariamai sušnabždėjo vyresnysis. – Deficitas…
Vėliau iš kuprinės gerklės, lyg iš gausybės rago, Tonis neskubėdamas išrideno dešimt rulonų tualetinio popieriaus, dvi dėžutes vokiško kapoto kumpio konservų, porą stiklainių žirnelių ir nedidelį stiklainį majonezo. Visa šį turtą jis po pietų nusipirko už institute gautus talonus.
„Juk atims, – apgailestaudamas atsiduso. – Gerai, bent alų, kurį atsinešiau į svečius, spėjom išgerti. O patalynę irgi rodyt?“
Jis prisiminė savo draugo rusišką posakį apie tai, kad linksmybių kulminacijai atėjus taupyti nebegalima. Originale jis skambėjo taip: „Raz pošla takaja pjanka, rež poslednij ogurec!“[1]
Akimirką padvejojęs ištraukė du naujus komplektus melsvos baltarusiškos patalynės su meškiukais.
Reikia pripažinti, kad su patalyne Toniui nuskilo – galimybę ją nusipirkti išlošė instituto loterijoje. Po loterijos liko nemažai pralaimėjusių, nuskriaustų, nusivylusių. Vienas vyresnis bendradarbis skundėsi kitiems, kad po trisdešimties darbo institute metų net baltarusiškos patalynės nenusipelnė, ją laimėjo kažkoks piemuo, kuriam anais, teisingais laikais net konkurse dalyvauti nebūtų leidę. Kiti jam atkirto, kad dabar perestroika, nauji laikai, visi lygūs, o tas piemuo – naujakurys, jam labiau tokio turto reikia.
Tonis ir pats suabejojo, gal atiduoti patalynę murmančiam senukui, bet viską apsvarstęs nutarė nepasiduoti. Nepatiko jam sovietinio homo kvapas.
Galiausiai Tonis iš kuprinės iškratė rusišką Tomo Mano „Juozapo ir jo brolių“ tritomį. Ryte jį įsidėjo ketindamas grąžinti į biblioteką, bet visą dieną pralakstė su reikalais ir nespėjo, o vakare nusprendė užeiti į svečius. Biblines Juozapo ir jo giminių istorijas skaitė visą aną savaitę. Jos taip įtraukė, kad jis užmiršo apie straipsnį, kurį žadėjo pabaigti, išeidavo iš namų tik nusipirkti maisto. Perskaičius paskutinį tomą, gyvenimas iš šventųjų vietų vėl grįžo į savo vagą – keliavimas į institutą, rašomas straipsnis, politinės diskusijos, alus, draugai ir prekybos talonai.
Storos knygos dusliai trinktelėjo į stalviršį. Kartu su jomis išbyrėjo ir sauja užsilikusio Sibiro smėlio. Radijo stotelė į tai sureagavo pamerkdama raudoną akį.
Be daiktų kuprinė atrodė gailiai, lyg suglamžytas skuduras.
– Jooo, – po ilgos pauzės pasakė vyresnysis milicininkas. – Tokie štai reikalai…
Už nugaros Tonis išgirdo šurmulį. Atsisukęs pamatė, kad jį atvedęs milicininkas, jo šešėlio šešėlis, atatupstas sėlina durų link. Tai pastebėjęs vyresnysis griežtai jo paklausė:
– O tu kur susiruošei?
– Maniau, dabar patys susitvarkysit. Ar manęs vis dar reikia?
– Palūkėk. Dar su turistu alpinistu nebaigėm. Kažkoks užburtas kalnas, blia…
Vyresnysis pamąstė minutėlę. Tada kreipėsi į Tonį, ranka rodydamas į daiktus ant stalo:
– Ką visa tai turėtų reikšt?
– Bandžiau ir jums, ir jūsų kolegai paaiškinti, bet jūs įsikandote – fūros, fūros! Apsiprekinimo talonai, juos gavau institute. Šiandien viską supirkau, sudėjau į kuprinę ir nešiau namo. Kol mane sustabdė.
Staiga Toniui šovė netikėta mintis. Sudvejojęs jis atsargiai paklausė:
– O milicijai ką? Talonų visai neduoda?
Prie stalo sėdintys pareigūnai susižvalgė. Vyresnysis palingavo galva. Jaunesnis atsistojo, pasirąžė, iš lėto priėjo prie sieninės spintos ir atidarė vienas dureles. Ten gulėjo prapjautas „Palangos“ duonos kepalas ir dvi dėžutės vokiškų kapoto kumpio konservų.
Vyrai tylėjo. Visi trys žiūrėjo į Tonį, tarsi į visų savo bėdų kaltininką. Jam pasirodė, kad jie nežino, ką daryti.
– Gal galiu eiti namo?
Tik ištaręs tuos žodžius Tonis suprato, kad paskubėjo. Toks klausimas jų pokalbio kontekste atrodė kaip silpnumo ženklas. Be to, įžeidė jį atvedusį pareigūną. Tas net sustingo iš pasipiktinimo.
– Ne, negali. Optimistas, blia… – nusišypsojo vyresnysis. – Nesvarbu, kad tu nori namo. Net nesvarbu, ką man sako mano intuicija. Yra rimtesni dalykai – instrukcijos, procedūros, jas reikia vykdyti. Krauk savo daiktus atgal į kuprinę ir važiuosim. Tą savo smėlį irgi susisemk.
Palikę jaunesnįjį milicininką budėti skyriuje, kiti du pareigūnai išlydėjo Tonį į lauką. Priėję prie viliuko, pirmiausia atrakino sulaikytiesiems skirtą mašinos galą. Toniui liepė pasiimti kuprinę ir sėstis ant suolo. Vyresnysis iškart įsitaisė keleivio vietoje priekyje, o jį sulaikęs pareigūnas, užrakinęs galines duris, – prie vairo. Juos ir Tonį skyrė grotos. Viduje galėjai užuosti stiprų valiklių kvapą.
– Tau pasisekė, vakar tavo pusę išplovėm, – pasigyrė vairuotojas. – Šiandien dar niekas nevėmė.
„Va, jie šaiposi, liepia kažkur važiuoti, o aš paklūstu – jų pusėje jėga. Bet mano pusėje teisybė, – iš beviltiškumo ėmė filosofuoti Tonis. – Jie laikosi instrukcijų, o aš viduje – laisvas! Tad kas iš mūsų dabar už grotų? Jiems atsigręžus atrodo, kad aš. Bet žiūrint iš mano pusės…“
Tačiau šios mintys optimizmo nepridėjo. Jam niekas nepasakė, kur jie važiuoja, tai siutino labiausiai.
Truputį pasisukinėjęs ir kirtęs Ukmergės plentą, viliukas ėmė lėkti pagrindine Fabijoniškių gatve. Tonis stebėjo neseniai praeitas vietas – kioskus, krovininių mašinų stovyklą, kranus. Jo kelionė greitai lėkė atgal tarsi atsukamas filmas. Netrukus jie privažiavo autobuso stotelę. Nuo jos tarp namų vingiavo pažįstamas pėsčiųjų takas.
– Dabar rodyk! – pasakė vyresnis pareigūnas.
Tonis parodė tako link, bet palikti mašiną didžiojoje gatvėje ir eiti pėsčiomis milicininkai atsisakė, lyg tai būtų negarbingas reikalas. Prasidėjo ilgi svarstymai, paieškos gatvelių, kuriomis galima privažiuoti Vyto ir Erikos daugiaaukštį. Tai, kas pėsčiomis būtų trukę penkias minutes, kainavo kone pusvalandį. Svarbiausia, kad tirpo ir pareigūnų pasitikėjimas Toniu.
– Sakiau, kad meluoja! – burbėjo jį atvedęs pareigūnas.
– Nesinervink, viską tuoj išsiaiškinsim, – ramino jį kolega. – Ar jau čia?
„Jie tik ir laukia mano klaidos. Tamsoje visi kiemai atrodo tokie patys. Ir namai tokie patys, – niršo Tonis. – Vienu žodžiu – džiunglės!“
Po ilgų ir nesėkmingų bandymų pavyko įvažiuoti į kelių daugiaaukščių apsuptą kiemą. Toniui jis pasirodė panašiausias į tą, kuriame svečiavosi. Jis parodė į vieną namą.
– Lyg ir šitas. Pabandykim surasti taką į autobusų stotelę, – pasiūlė. – Taip sužinosim, ar tikrai jis.
– Užteks klaidžioti. Einam pas tuos tavo vadinamuosius draugus. Melskis, kad jie būtų namie. Jei susimausi, grįšim į skyrių ir lauksi ryto. Kameroj!
Perspektyva Tonio nesužavėjo. Vairuotojas atrakino duris ir išleido jį iš mašinos. Kuprinę liepė pasiimti su savimi. Į penktąjį aukštą trijulė kilo liftu. Su trenksmu atsidarius jo durims Tonis iškart nusiramino – Vyto ir Erikos buto durų negalėjai supainioti su jokiomis kitomis. Prie jų stovėjo metalinė dėžutė su sutirpusia žvakele, iš švedų pasiskolinta tradicija, buvusio vakarėlio simbolis.
Milicininkas paskambino į buto duris ir kantriai laukė. Atidarė susivėlęs, apsimiegojęs Vytas. Apstulbęs nužvelgė Tonį ir jo uniformuotą palydą. Atrodė, nesupranta, tikrovė tai ar sapno tęsinys. Pareigūnai prisistatė. Vyresnysis paklausė, rodydamas į Tonį:
– Pažįstate šį pilietį?
– Taip, labai gerai pažįstu. Tai – Antanas…
– Ar jis šį vakarą lankėsi jūsų bute?
Šeimininkas linktelėjo. Iš buto gilumos pasigirdo mieguistas Erikos balsas: „Vytai, kas ten? Ar kas atsitiko?“
– Nieko, brangioji, miegok, – šūktelėjo Vytas, o vyresnysis pareigūnas tęsė tylesniu balsu:
– Dar du trumpi klausimai. Kelintą valandą jis išėjo? Ar turėjo šią kuprinę su savimi?
– Apie dvyliktą. Atėjo su kuprine ir su ja išėjo. Siūliau ją palikti, bet jis sakė, kad nešis namo.
– Ačiū. Tai viskas. Atleiskit, kad sutrukdėm, – atsiprašymas buvo skirtas Vytui, o savo kolegai vyresnysis pareigūnas piktai sušnypštė:
– Kviesk liftą, važiuosim.
Atrodė, kad jis nori kuo greičiau dingti. Liftas lyg ištikimas šuo laukė penktame aukšte. Jo atsiveriančių durų girgždėjimas vėl sukėlė didelį triukšmą. Abu milicininkai skubiai nėrė į kabiną, kažkuris paspaudė pirmo aukšto mygtuką.
Galutinai išsibudinęs Vytas paklausė Tonio:
– Tau viskas gerai? Gal nori užeiti?
Sumurmėjęs, kad viską paaiškins vėliau, Tonis įkišo koją tarp beužsiveriančių lifto durų. Jos vėl atsivėrė. Tonis su savo griozdišku kroviniu įsigrūdo į ankštą lifto kabiną, o milicininkai nenoriai pasislinko, padarydami jam vietos.
– Ką man dabar daryti? – paklausė jis, kai trijulė priėjo prie mašinos.
– Ką nori. Tu laisvas kaip paukštis. Gali likti. Gali eiti namo.
– Aš jau vieną kartą ėjau namo. Bet jūs atvežėt mane atgal! – Tonis susigraudino, mintyse palyginęs save su Sizifu. Jis buvo velniškai pavargęs ir norėjo miego. – Nenoriu vėl eiti. Parvežkit mane namo.
Milicininkai susižvalgė. Jį sulaikęs pareigūnas papurtė galvą, jis nemokėjo pralaimėti. Vyresnysis pasakė:
– Tik iki skyriaus. Jei nebijai, kad persigalvosim.
Prie Šeškinės milicijos skyriaus Tonis atsisveikino su pareigūnais ir patraukė namų link. Beveik visiškoje tamsoje jis pėdino penkiolika minučių. Įsivaizdavo, kokią šaunią istoriją rytoj papasakos savo draugams. Svarstė, ar nereikėtų nutylėti kai kurių nereikšmingų ir jį diskredituojančių niuansų, o akcentuoti tik juokingas istorijos vietas. Galiausiai nusprendė pasakoti, kaip buvo.
Ant Šeškinės kalno, šalia Saltoniškių kapinių, jo laukė neįrengtas butas su pakampėse išmėtytais nesurinktais baldais. Virtuvėje jis iškratė viską iš kuprinės tiesiai ant grindų, unitazo dangtį nunešė į vonią, o maistą sudėjo į beveik tuščią šaldytuvą. Tomo Mano knygas sukrovė į padėvėtą odinį portfelį, nusprendęs iš pat ryto atiduoti jas bibliotekai.
Prieš guldamas miegoti žvilgtelėjo į ant grindų gulinčią tiek bėdų pridariusią kuprinę.
Prieblandoje ji atrodė panaši į neišsiskleidusį parašiutą.
[1] Jei jau toks balius, pjauk paskutinį agurką! (Rus.)