Indrė Malinovskaja. Rugpjūtis

2026 m. Nr. 8–9

Gimiau ir augau Mažeikiuose, gyvenu Vilniuje. Lietuvos edukologijos universitete baigiau anglų filologijos studijas, o nuo šio rudens studijas tęsiu Vilniaus universiteto literatūros antropologijos magistrantūroje. Dirbu kalbų mokymo srityje. Nors mano profesinė kasdienybė susijusi su anglų kalba, artimiausias man išlieka lietuvių kalbos žodingumas.
Nesvajojau parašyti knygos. Bet vienu gyvenimo tarpsniu manyje netikėtai apsigyveno rašymo gyvuonis – alkanas ir neramus. Teko kasdien jį maitinti. Taip atsirado romanas „Olei“. Rankraštis laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą ir iki metų pabaigos išeis knyga. Čia publikuojama jos ištrauka.

 

Romano fragmentas

Martinas! Vijos veidą nušviečia šypsena, kai pamato bičiulio vardą telefono ekrane.

Martinas klausia, ar ji nenorėtų iššifruoti vieno veikėjo interviu latviškam žurnalui, leidžiamam anglų kalba. Net nesusimąsčiusi Vija atsako, kad norėtų, ir dar kaip. Naujos knygos versti taip ir nepradėjo, o honoraro avansą, kurio niekada negavo, mintyse jau seniai buvo išleidusi.

Nors viską galėtų aptarti nuotoliu, nusprendžia važiuot į Rygą ir pasimatyt su Martinu gyvai.

Vaikystėje Vija mėgo žaisti tokį nuobodulį nuvejantį žaidimą – skaityti žodžius nuo galo arba kaitalioti skiemenis ir ieškoti dar neatrastų anagramų, tokių kaip dog–god, alus–sula, ten–net, lėkiau–kiaulė, ir pan. Dabar, eidama Rygos gatvėmis, tyrinėja besisluoksniuojančius art nouveau statinius. Užvertusi galvą praeina Elizabetes iela, Alberta iela, Strelnieku iela. Iela – alei, iš seno įpročio perskaito atbulai. Ir kaip dursteli į smilkinį, kai aptinka taip ne vietoje atsidūrusią a. Jeigu ji būtų o, olei istorijoje beveik būtų galima dėti tašką. Bet taip nėra. Beveik yra niekingas, jeigu ne niekingiausias žodis leksikologijoje. Jis taip klastingai ir meistriškai nuneigia šalia esantį žodį, kad iškart nė nepastebi, kad, pavyzdžiui, beveik pasveiko iš tikrųjų reiškia nepasveiko, beveik laimėjo – nelaimėjo, o beveik išgyveno – neišgyveno.

 

Jeigu bent viename linksnyje a virstų o, Vija įtikintų save, kad, kai Nino lankėsi Rygoje, vienoje iš šių jugendo Mekos gatvių, jai atsitiko kažkas nepaprasto: trenkė déjà vu, ant sienų groteskiškai atgijusios žmonių ir liūtų galvos išpildė slapčiausią jos norą arba, prasilenkiant su atsitiktiniu praeiviu, įvyko lemtinga sielomaiša, ir ji parašė apie tai dainą. Olei – Gatvėje. Jai visai tiktų toks dainos pavadinimas. Suvyniotų į popieriaus skiautę ir paliktų įstabaus Alberta iela 13 numeriu pažymėto namo fasado klostėje, lyg Raudų sienoje, ir niekada nebegrįžtų, net mintimis.

Kol pavėsyje ant dviejų ielų kampo laukia Martino, telefone pirštu braukia per naujienas. Venesueloje jau kelios dienos siaučia liūtys ir potvyniai. Nuošliaužos griauna namus ir laidoja žmones po žeme. Tačiau didžiausio valstybės kontroliuojamo šalies laikraščio El Universal feisbuke nieko apie tai neužsimenama – čia šypsosi įspūdingo grožio mergina su antrašte: Mariangel Villasmil, state representative Zulia, became the winner of Miss Venezuela 2020 on Thursday night.

– Hey, Minnie, – šūkteli Martinas ir pakšteli į skruostą. Išskyrus Martiną, niekas daugiau Vijos taip nevadina. Tokią pravardę jai buvo davusi jos viršininkė Helena, kai tą vasarą abu dirbo supermarkete.

– Minnie Mouse, if you’re not busy, pretend to be busy, – sakydavo Helena, kai jiedu sulindę į mažytę pagalbinę patalpą kimšdavo iš kepinių skyriaus nukniauktas Bostono spurgas ir nesustodami kalbėdavo apie Krisą Jangą ir Kimberli Skopino: Krisas buvo vietinės roko grupės Kill Devil Hills vokalistas, su kuriuo Vija tą vasarą susitikinėjo, o Kimberli – Šakiros išvaizdos kasininkė, kurios per visus tuos mėnesius Martinas taip ir neišdrįso užkalbinti.

Kai rudenį baigėsi darbo sutartis, jie dar kelias savaites važinėjosi po rytinę pakrantę. Lenio Kravico koncerte Atlantik Sityje sutraukė po pirmą suktinę, o Niujorko parke ant suoliuko su visokio plauko benamiais dalinosi paskutiniais sumuštinių trupiniais. Nuo to laiko, jau praėjus beveik septyniolikai metų, jiedu su Martinu vis dar artimi bičiuliai, susitinka bent kartą per metus, dažniausiai Vilniuje arba Rygoje. Būna žmonės – žemė, jie suturi ir pristabdo, o Martinas visada buvo Vijos aitvaras. Su juo skrido ten, kur pūtė vėjas, negalvodama, kur ir kaip nusileis.

Bet dabar jos bičiulis atrodo pavargęs, paakiai pajuodę, akių baltymai išraizgyti rausvu kraujagyslių tinkleliu, o masyvūs raginiai akiniai ant lieso gelstelėjusio veido pūpso kaip akvalangas. Užėjus į pirmą pasitaikiusią kavinę, vietoje dvigubo Johny Walker su ledu jis užsisako mažą kapučino su sojos pienu. Ji – savo espresą.

Netrukus paaiškėja, kad po kovido Martinui išsivystė inkstų nepakankamumas ir jau pusę metų jis du kartus per savaitę važiuoja į klinikas dializėms. Tai reiškia, kad negali išvykti iš miesto ilgiau nei trims dienoms, ir taip iki gyvenimo pabaigos.

– Blemba, Martinai, kodėl anksčiau nepasakei?

– Tai dabar sakau, – liūdnai nusišypso.

Žinia taip pribloškia, kad Vija nebegali nuosekliai mąstyti, klausinėja tai vieno, tai kito, dalies atsakymų nebegirdi, norisi verkti, bet tvardosi. Probėgšmais pasidomi jai pasiūlytu darbu, tada pasiteirauja, kaip laikosi jo dukra Paula, kuri po skyrybų liko gyventi su Martino buvusia žmona Agnese Briuselyje. Apie Nino ir Mozį vėl nieko neužsimena. Susitaria, kad spalį per jo gimtadienį abu vėl susitiks Rygoje. Dar išgauna Martino pažadą, kad jo dovanotu juostiniu Canonu galės padaryti kelis jo paties portretus.

Atsisveikinant abu apsikabina, bet nestipriai: Martinui turbūt pritrūksta jėgų, o Vijai turbūt pasidaro baisu suspausti ir taip trapią jo būtį.

Eidama jugendo gatvėmis link automobilio aplink jau nieko nebemato, espresas, sušokęs į gumulą, prilipo prie gomurio, vos gali nuryti seiles.

Išvažiavusi iš Rygos, nusprendžia namo neskubėti. Pakeliui sustoja nedideliame pajūrio miestelyje įkvėpti jūros oro. Čia kur ne kur ant smėlio dar vartosi iki traškumo įrudę kūnai, gaudo vakarėjančios saulės spindulius. Kiti jau purto rankšluosčius, rankioja išsibarsčiusias formeles ir bando ištraukti vaikus iš vandens. Praeina šeimyninį būrelį, jų kakavinis pudeliukas viauksėdamas taikosi įsisegti į kulną, vyriškis vešliu kailiuku ant krūtinės kelis kartus nuoširdžiai atsiprašo. Vija nepyksta. Juokingas tas jų pudelis. Šeimininkas su kempiniuko trumpikėmis irgi juokingas. Prasilenkia su pagyvenusia vokiečių pora, jie pasisveikina ir plačiai nusišypso. Iš jūros išbrenda tėtis su mažyliu, praeina dar viena pora, jai iš paskos – bėgikas, po minutės – kitas bėgikas, ir daugiau žmonių priekyje nebematyti. Miestelis lieka už nugaros, balsai tolsta. Jūra ošia vis garsiau.

Žodžiai dar kurį laiką daužosi galvoje kaip bangos į krantą, bet ties trečiu ar ketvirtu kilometru pradeda rimti. Išsijungia vidinis traškesys, dingsta visokie gal reikėjo, gal nederėjo, o gal turėčiau. Vos girdimai giliai galvoje suskamba daina, pažįstama iki kaulo, bet apie ją dabar galvoti nenori. Minčių nebedrumsčia joks šuns lojimas ar juokas, tik jos pačios viena kitą pertraukia. Vija nesikiša ir neverčia daryti nieko, ko jos nenori, tik stebi, kaip mintys savaime susimezga ir išyra, įsižiebia ir nutrūksta.

Tolumoje dvi žuvėdros pešasi dėl žuvies, trečioji stebi, kuo viskas baigsis. Vijai priėjus arčiau, varžovės pasibaido ir klykdamos nuplasnoja, kartu nusinešdamos grobį. Stebėtoja lieka. Pasikaso sparną ir nutipena prie jūros. Abi eina palei krantą, viena nuo kitos vos žingsnio atstumu, tai Vija ją aplenkia, tai ji – ją. Ilgai taip eina. Kartą miške ją ilgokai lydėjo stirna, bet taip eiti su paukščiu Vijai dar neteko. Gal jaučia, kad kuprinėje turi sumuštinį su kumpiu.

– Kur trauki? – juokais paklausia Vija.

– Į priekį, – atsako paukštis nepasukdamas galvos.

– Netrukdau?

– Jei atvirai, tai labiau mėgstu vaikščioti vienas.

– Koks sutapimas! Aš irgi!

– Nejaugi? – pakreipia galvą paukštis.

– Taip! Manau, kad vienatvė – tai laisvė.

– Na…

– Gali eiti į priekį ir gali eiti atgal, o gali visai sustoti.

– Tas tai tiesa…

– Tik kartais labai norisi su kuo nors pasikalbėti.

– O tu kalbėkis su savim.

– Tai ir kalbuosi, negi manai, kad su tavim kalbėsiu, juk tu – žuvėdra.

– Aš ne šiaip žuvėdra, aš – Džonatanas Livingstonas Žuvėdra.

Taip pasakiusi žuvėdra išskleidžia sparnus ir pasišokinėdama neria į švelnų auksinės valandos dangų. Ilgai ten išdarinėja visokiausias figūras, o tada, atlikusi mirties kilpą, praskrenda Vijai virš galvos ir sušunka: Keep working on love.

Keep working on love, keep working on love, skamba galvoje. Galėtų būti gražios dainos priedainis. Galiausiai danguje iš Džonatano lieka tik mažas juodas taškelis, toks… ant įžiūrėjimo ribos, kai abejoji, ar tikrai kažką matai, ar labiau žinai, kad ten kažkas yra. Gerai jam ten aukštai, be lubų ir sienų, pagalvoja Vija.

Kartą ji sapnavo, kaip sklando virš sutemose vėstančio vasaros miško, lengvai ir be pastangų, o vėjas, šukuodamas prieš miegą medžių viršūnes, protarpėmis šiurena jos plunksnas. Tas skrydis buvo išsipildymas kažko nepaprasto, gal pačios laimės, nes tuo metu niekur kitur nesinorėjo būti, tik ten, aukštai, kur viskas lengva ir tikra.

 

Saulei už nugaros paskendus raudonuose šilkuose, tolumoje išryškėja žiburiai, tik jau sunku įžiūrėti, vandenyje jie ar sausumoje. Priekyje virš kopų susirpsta balkšva pilnatis. Vijai ji panaši į baltąjį Kampoto pipirą. Juodų bazaltinių laukymių ir kraterių kontūrai, lyg džiovintos pipiro uogos raukšlės, žiūrint tai išryškėja, tai susilieja. Temstant gali įžiūrėti didžiąsias lygumas, vadinamas jūromis, kalnus, kalvų grandines ir iškyšulius, reljefo įdubimus, slėnius, ežerus ir pelkes. Jūros ten gražiausių vardų – Mare Frigoris, Mare Imbrium, Mare Tranquillitatis, Mare Nubium, bet įdomiausia Vijai Mare Cognitum. Įkopus į kalnų iškyšulį, virš jos būtų galima pamatyti visą nueitą kelią. Žemė iš ten atrodytų kaip mėlynasis pipiras. Gal žiūrint į ją iš Mėnulio galiausiai paaiškėtų keisto buvimo čia, vadinamo gyvenimu, prasmė.

Netrukus menkiausias vėjo kvėptelėjimas jau verčia iš kojų. Vija gurkšteli iš gertuvės vandens, apsidairo. Nematyti nė vieno žmogaus. Reikėtų grįžti, bet bus nuėjusi kokius dešimt kilometrų. Krenta be jėgų į kopą. Naktis šilta ir giedra. Danguje spingsi žvaigždės. Parulskis rašė, kiek daug laiko sugaištame bandydami aprašyti tokias banalybes kaip žvaigždės. Bet paskui pripažino, kad vis dėlto gerai tos žvaigždės, nes yra kur žvilgsniu paklaidžioti tamsią naktį, kai nesimiega. Negalima su juo nesutikti.

Sutemus jūra įsišėlsta, bet Vijai taip tik jaukiau. Kuo bangos didesnės, tuo viduje šilčiau ir ramiau. Miegas svarina blakstienas, užmerkia kairę akį. Dešine, kaip ciklopas, dar žiūri į Mėnulį, galvoja, jeigu Žemė iš tikrųjų tik plaukiojantis pipiras kosmoso sriuboj, tai kas tada ji? Nuo to klausimo dar labiau sumažėja, susiriečia į sraigės kriauklę. Atsakymo nebesulaukia, užsimerkia ir antra akis.

Kai ryte prabunda, prieš akis ant smėlio kauburėlio aukštyn kojomis mataruoja vabaliukas.

– Labas rytas, Gregorai, – sako Vija.

Nori ištiesti ranką ir padėti jam atsikelti, bet kūnas sunkus kaip šarvas, vos pajuda iš vietos, gal vis dėlto per daug kilometrų vakar užsimojo, kad taip viską skauda. Vabaliukas apsiverčia ant pilvo ir per naktį supūstais smėlio vėpūtiniais nukerėplioja link jūros.

– Kas dabar Gregoras? – pasišaipo nueidamas. Jo trapios kojytės paskui save nepalieka jokio pėdsako.

Vija pasiremia alkūnėmis ir kurį laiką lydi jį akimis. Jūra rami ir glotni, lyg sušukuota. Tik kur ne kur į paviršių išbanguoja pavienės nepaklusnios sruogos, kurias ji tuoj pat susikaišo atgal po vandeniu. Horizonto linija, vakar aiškiai dalijusi pasaulį į dvi mėlynas puseles – vaiskiai žydrą ir gilią vidurnakčio, – šiandien nepaliko nė menkiausio punktyro: jos susiliejo pilkšvai baltoje migloje. Gal taip susitinka mūsų mintys, kai galvojame vieni apie kitus tuo pačiu metu? Juk būna, kad jos, besusisiekiančios iš atokiausių žemės vietų ar to paties miesto priešingų upės krantų, kažkuriame laiko ir erdvės taške susijungia. Tik ar pajuntame tai? Gal tuo metu, lyg antenoms pagavus signalą, pasišiaušia plaukai ir stuburu nukibirkščiuoja šilta artumo srovė? O gal, lyg kas iš toli paimtų už rankos, sudilgsi delnai ir ore suvirpa pirštai?

Padaro telefonu kelias nuotraukas ir nusiunčia Moziui.

– Gyvai atrodo kaip kine, – prirašo.

Po kelių minučių jis atrašo:

– Ar kvietimas į Vilnių dar galioja?

– Žinoma, – atsako Vija. – Kada planuotum atskristi?

– Po dviejų savaičių.

Vija net kelis kartus kvietė Mozį į Vilnių. Brolio mirtis jį visiškai palaužė, tad ji norėjo bent trumpam prasklaidyti jo liūdesį. O ir jai pačiai pastaruoju metu ne viskas lengva. Bet dabar, kai jis tuoj pirks bilietus, truputį išsigando. Kur jis apsistos? Kur miegos? O kas, jeigu susitikę gyvai neturės vienas kitam ko pasakyti?

<…>

 

Pirmoji diena kartu prabėga akimirksniu. „Mint Vinetu“ jie išgeria bukinistų kavos, Mažvydo bibliotekoje pavarto periodinius leidinius, MO muziejuje aplanko parodą „Kodėl taip sunku mylėti“, o vakare Romeno Gari skvere su vaizdu į raudonus miesto stogus geria vyną, valgo čiorizo picą ir kalbasi apie laisvę.

Kaimyninėje Baltarusijoje kaip tik kelias savaites vyksta protestai prieš suklastotus prezidento rinkimus. Žmonės nebenori batios šeštai kadencijai, o jis bando juos užčiaupti – daužo strypais ir masiškai veža į savo vietinius helicoide, o tuos, kurie priešinasi, šaudo tiesiog gatvėje. Naujausi Konstitucijos pakeitimai leidžia omonui žudyti žmones net ir už administracinius pažeidimus.

– Kaip manai, pavyks jiems atsilaikyti? – paklausia Vija ir nuryja paskutinį gurkšnį jau pašilusio Pinot Grigio.

Mozis atsakyti neskuba. Jo žvilgsnis trumpam sustoja ant tuščios taurės krašto. Tas Mozis, ryškiai geltona striuke ir dešimto numerio šypsena, su kokiu ji susipažino niūrią žiemos dieną Anglijoje, būtų iškart pritaręs, kad anksčiau ar vėliau batia sulauks Kadafio ar Čaušesku baigties. Bet po visko, kas nutiko Karakase, po Chorchės mirties, po vilčių žlugimo ir galimos išdavystės – žodžius renka atsargiai, tarsi kiekvienas galėtų kam nors kainuoti gyvybę.

Apie žuvusį brolį neužsimena, bet ilgai kalba apie Birmos Šafrano revoliuciją, Irano Žaliąją revoliuciją, skerdynes Tiananmeno aikštėje, kurios nieko tuomet nepakeitė, tik padidino politinių kalinių skaičių kalėjimuose.

– Bet ar tai reiškia, kad jiems nevertėjo bandyti? – paklausia Vija ir mosteli padavėjui sąskaitos.

– Ne ne, jokiu būdu ne tą noriu pasakyti, tiesiog anksčiau ar vėliau režimai paverčia žmones bailiais, – atsako Mozis. – Jei nepavyksta nupirkti privilegijomis, palaužia prievarta. O tie, kurių nepaveikia nei taip, nei kitaip, baigia kaip Chorchė arba aš…

Pirmą kartą jiems susitikus jis ištaria brolio vardą. Pastūmęs tuščias taures į šoną, iš piniginės ištraukia į keturias dalis sulankstytą nuotrauką.

– Čia tą vasarą, kai Chorchė baigė mokyklą ir persikėlė pas mane į Karakasą, – sako, dėdamas nuotrauką ant stalo.

Vija pasilenkia arčiau.

– Akys ramios, visai kaip tavo, – tarsteli. – Ir šypsena…

Mozis linkteli, bet nenuleidžia akių nuo nuotraukos.

– Vieno nesuprantu, – lėtai taria jis. – Jeigu Libertad buvo atšaukta, kodėl jis tiesiog negrįžo namo? Kodėl jie vis tiek laikėsi plano? Patys taip sugalvojo ar kieno kito nurodymus vykdė?

Padavėjas ilgais riebaluotais plaukais atneša sąskaitą. Mozis ramiai sulanksto nuotrauką per tuos pačius linkius, įsideda atgal į permatomą piniginės kišenę ir, išėmęs penkiasdešimties eurų kupiūrą, padeda ant metalinės lėkštelės.

Jo piniginėje Vija pastebi dar vieną nuotrauką.

– O kas čia? – pasmalsauja.

Mozis truputį delsia. Tada atsidūsta ir vėl atverčia piniginę.

– Maribela, – švelniai atsako ir ištraukia nuotrauką.

Vija linkteli. Moteris nuotraukoje atrodo kaip viena iš tų Miss Venezuela nugalėtojų –spindinčiomis akimis, žvilgančiais plaukais, pasitikinti savimi.

– Labai graži, – ištaria ji. – Niekada apie ją neužsiminei. Tavo mergina?

Mozis nuleidžia žvilgsnį, perbraukia pirštu per nuotrauką, lyg šluostydamas laiko dulkes.

– Buvo.

Vija klausiamai įsmeigia akis į jo sumišusį veidą.

– Kai colectivos man antrą kartą sulaužė šonkaulį, aiškiai pasakė – kitą kartą baus ne mane, o ją.

– Ir ką tu jai pasakei? – paklausia Vija.

– Pasakiau, kad nesu pasiruošęs šeimai, kad mums būtų geriau… atskirai.

– O ji?

– Pyko, verkė, sakė, nesupranta, kas vyksta, o tada tiesiog apsisuko ir išėjo.

Trumpa tyla.

– Gal ji vis dar laukia tavęs? Nebandei parašyti?

Mozis papurto galvą.

– Raulis sakė, kad ruošiasi vestuvėms su kažkokiu beisbolo žaidėju iš Marakaibo.

Kišdamas nuotrauką atgal į piniginę jis staiga sustingsta. Išima ją, kelis kartus perplėšia ir išmeta į tuščią peleninę.

– Seniai reikėjo, buvau net pamiršęs, kad vis dar ją turiu.

Vija nusuka žvilgsnį į tuščią taurę, bet nieko neatsako.

Padavėjas nykščiu prispaudžia banknotą metalinėje lėkštelėje, pasišalina ir netrukus grįžta su keliomis monetomis grąžos. Palinki gražaus vakaro ir, krestelėjęs styrančius plaukų makaronus, vėl dingsta už baro.

<…>

 

Dieną pasibastė po senamiestį, o vakare nusprendė dalyvauti simboliniame Baltijos kelio atkartojime, surengtame palaikyti kovojančiuosius už demokratiją Baltarusijoje.

Tirštame raudonos ir baltos spalvos vėliavyne, nusidriekusiame nuo Katedros aikštės iki pasienyje esančių Medininkų, garsiai ošė laisvė. Susirinkusi minia skandavo Žive Belarus ir siuntė stiprią palaikymo žinią broliams ir sesėms už sienos, kur vykdomas brutalus demokratijos dusinimas, o pasaulis sulaikęs kvėpavimą stebi, ar pavyks jai atsilaikyti, ir svarsto, kas bus po to.

Tūkstantinė kardelių ir balionų jūra bangavo Minsko plente. Vija ir Mozis dėl susidariusių spūsčių šiek tiek vėlavo, o Mozis dar būtinai turėjo sustoti pafotografuoti ir ką nors pakalbinti. Ji tempė bičiulį už baltų marškinių skverno ragindama pasiskubinti, o šis, šluostydamasis nuo tebeprivalomos kovidinės kaukės aprasojusius akinius, tik juokėsi iš tokio nekantrumo ir ramino, kad ne į Filharmoniją su sėdimomis vietomis skuba – tikrai nepavėluos. Galiausiai Vija pasidavė ir sulėtino žingsnį. Ko gero, Mozis žino geriau, juk tokiuose protestuose prieš žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus jis su tėvais dalyvaudavo nuo vaikystės. Kontreresų šeima niekada nepalaikė Hugo Čaveso ir jo vadinamosios Bolivaro revoliucijos. Mozio tėvas Felipė kartu su kitais dvidešimt tūkstančių Petróleos de Venezuela darbuotojų surengė didžiausią streiką Marakaibe, taip išreikšdamas nepritarimą Čaveso politikai, o mama Roza socialistų šalininkams nevengdavo į akis pasakyti, ką apie juos galvoja, ir niekada jų nevaišindavo savo saldainiais.

Vijos tėvai net taikiame Baltijos kelyje nedalyvavo… Kolektyvinė laisvės ir išsivadavimo idėja juos mažai jaudino. Tėvas laisvės įkvėpdavo po atlyginimo – tada kelioms paroms pradingdavo, o mama, viską metusi, išskubėdavo į slaptą spekuliantų pop-upą nusipirkti iš laisvų šalių atgabento importo. Paskui salione su draugėmis gurkšnodavo tirpią indišką kavą ir iš garsiai čežančių maišelių vieną po kito traukdavo trofėjus, pristatydama lyg kokius kviestinius svečius: prancūziški kvepalai, itališkas kremplenas, suomiški treningai, amerikoniški kedai, originalai, iš siuntinio. Ir nesvarbu, kad tuos kedus slėpė nuo Vijos tol, kol ši juos išaugo. Gal ir dabar jie guli ten pat, miegamojo antresolėje, šalia suomiškų baltų treningų, kuriais irgi niekas niekada nebuvo apsivilkęs.

Jau beveik pasiekė sektorių E – organizatorių jiems paskirtą vietą. Netoliese tipena garbanotas šešiametis ir gailiai verkšlena, kad jam per karšta kvėpuoti, maldauja mamos leisti nusiimti kaukę, o kai ši subara, ima klykti, kad visai nenori čia būti, paleidžia dūdas, garsesnes už būrelį studentų iš Baltarusijos, kurie eidami jiems iš paskos traukia grupės Kino dainą Chačiu peremen.

Mozis su tais studentais jau spėjo susipažinti ir kai ką iš jų pasakojimų pasižymėjo į bloknotą, o su dviem – Aleksandru ir Mira – apsikeitė kontaktais. Šie žadėjo atsiųsti nuotraukų tiesiai iš įvykių epicentro Minske.

Vija išverčia Moziui Kino dainos Chačiu peremen priedainį ir, žvilgčiodama į vis dar kūkčiojantį vaiką, pro nusmukusią kaukę leidžiantį burbulus iš nosies, galvoja, kad greičiausiai ir ji vaikystėje nebūtų supratusi Baltijos kelio prasmės, jei tėvai vis dėlto būtų į jį nusivežę. Juk vaikui laisvę reiškė belaikė vasaros diena, kai galima sukišti nosį į ką tik nupjautos žolės kupetą, visą dieną karstytis tvoromis ir medžiais, o jau sutemus, pro langą išmaldavus tėvų dar kelių minučių kieme, dalintis su draugais fantazijomis, visokiomis uždraustomis temomis ir siaubo istorijomis, kurios tikrai nutiko tolimai antros kartos pusseserei iš kito miesto.

Paauglystėje laisvė Vijai reiškė taisyklių laužymą ir pavojingą balansavimą paribiuose. Su draugais tranzuodavo šimtus kilometrų į koncertus Vilniuje, be jokio plano, kaip po vidurnakčio parsigaus namo. Per paskutinį „Foje“ koncertą Vingio parke bandė įsmukti be bilieto ir, bėgdama su sunkiais platforminiais batais nuo tiesiai į ją šuoliuojančios raitosios policijos, išsisuko kulkšnį. Kai vėliau bičiulis staigiu mostu pamėgino ją „atsukti“, kažkas trakštelėjo, ir koja ties čiurna ištino kaip trilitrinis stiklainis. „Meilės nebus per daug“ atšokinėjo ant vienos kojos, o paskui ilgas valandas su tvinkčiojančia iš skausmo galūne autobusu beldėsi į kitą Lietuvos galą namo. Susižalojus, išalkus ir pavargus nuo tokios laisvės, lengvai ją vėl išmainydavo į mamos virtus balandėlius ir minkštus namų patalus. Iki kito karto.

Tačiau per trisdešimt nepriklausomybės metų Vijos laisvė užaugo. Ir šiandien ji jau tvirtai žino, kodėl stovi Minsko plente ir rankoje laiko raudoną kardelį. Tokios žmonių vienybės ir pasididžiavimo savo šalimi nejautė nuo Džordžo Bušo kalbos Vilniuje, kuomet jis pažadėjo, kad grėsmės akivaizdoje NATO gins kiekvieną Baltijos šalių centimetrą.

Turėti tokį pažadą užantyje dabar atrodo kaip niekad reikšminga. Lietuvos geopolitinei nelaimei, dvi susigiminiavusios kaimynės tampa vis agresyvesnės, o pãčios viduje virsta visiškomis diktatūromis – miesto aikštėse šaudo į žmones, ginančius savo teisę į demokratiškus rinkimus.

Mozis sako, kad Rusija ir Baltarusija, kaip ir Maduro Venesuela, jau dabar atitinka visus diktatūrinės santvarkos požymius – nuolat kalba apie išorines grėsmes, ypač NATO ir ES, nepaliaujamai skleidžia aukščiausios kokybės propagandą, griežta cenzūra kontroliuoja žodžio laisvę ir represuoja opoziciją.

Kaip tik prieš keletą dienų Kremliui vos nepavyko nunuodyti aktyviausio jų oponento Aleksejaus Navalno. Paaiškėjo ir kitas Putino projektas – Konstitucijos pakeitimai, kurie leis jam išsilaikyti valdžioje dar dviem kadencijoms.

Per Vremia, kreipdamasis į tautą prie neseniai atidengto monumento, skirto Antrajame pasauliniame kare kritusiems Rusijos kariams, jis sakė: „Balsuojame ne vien už Konstitucijos pakeitimus, balsuojame už šalį, kurioje norime gyventi.“ Išvertus iš zombių kalbos, Volodia norėjo pasakyti: „Balsuokite už šalį, kurioje aš noriu gyventi ilgai ir laimingai, maždaug iki 2036 metų, arba kol mano mirtis mus išskirs.“

Viją net šiurpas nukrato pagalvojus, kokie dar projektai sukasi jo galvoje. Tokioje pašonėje jokia laisvė niekada nebus visai laisva – grobuoniškai tykančios letenos gali bet kada vėl jos gvieštis.

Pagaliau atėjo momentas, kai visi, kaip kadaise Baltijos kelyje, susikibs už rankų. Kai baltarusė studentė Mira ištiesia melsvą pirštiniuotą delną, Mozis ima nerangiai raustis kišenėse – neberanda lateksinių pirštinių, kurias prieš atvažiuodami kartu su Vija nusipirko vaistinėje.

– Que se joda el corona! – susikeikia vis dar inertiškai tapšnodamas per krūtinę ir šonus, kur paprastai būna kišenės. – Tikriausiai palikau autobuse, – kaltai prikanda lūpą.

Dėl griežtų viruso prevencijos taisyklių rankomis susikibti jiems neteko, bet ore tvyrojusi energija buvo tokia pralaidi, kad daugiatūkstantinėje žmonių grandinėje jautėsi gyvais laisvės laidininkais. Kartais nematomos jungtys susieja tvirčiausiais saitais, o mintimis pasakome daugiau nei žodžiais ir paliečiame jautriau nei rankomis.

Po baigiamosios motociklų procesijos minia dar neskubėjo skirstytis, būriavosi, darėsi selfius ir žaidė žaidimą – dalino vieni kitiems kardelius, kurių nebenorėjo neštis namo. Ir Mozis su Vija savus atidavė linksmai senjorų porai, bet jau netrukus rankose laikė po du naujus, lygiai tokios pat sodriai raudonos spalvos, kuriuos jiems įsiūlė dvi šviesiaplaukės mergaitės. Vienai, labai mielai, trūko priekinio dantuko.

Kurį laiką jie tylėdami kilo į kalną link autobusų stotelės. Atrodė, kad viskas, kas šiandien svarbiausia, jau pasakyta, bet vis dar sklando ore. Tik kai priėjo kažkieno paliktą, į elektros stulpą atremtą plakatą su užrašu For free and democratic Belarus!, Mozis sustojo, nusiėmė kaukę, giliai įkvėpė nuo pievos kylančio rūko vėsos ir paklausė:

– O tu tiki, kad jiems pavyks?

Vija stabtelėjo, atsiduso. Labai norėjo tikėti. Juk Sausio 13-ąją jiems pavyko. Ir ukrainiečiams Maidanu pavyko išvyti auksinių tualetų prezidentą. Galvoje dar šmėkštelėjo viltingasis Arabų pavasaris…

– Blemba! Kodėl vieniems pavyksta, o kitiems ne? – atsako klausimu. – Jei nebūtume fatalistai, kokios dar yra universalios taisyklės – kaip sukelti šalyje perversmą ir nuversti diktatorių? Kodėl niekas neparašo knygos How to Stand up to a Dictator?

– Ir kas iš jos?

– Galima būtų verst ją į uzurpatorių kalbas ir iš savaeigių dronų mėtyti virš jų teritorijų.

Mozis šypteli.

– Tektų nemažą Žemės rutulio dalį apskraidyti. Kaži, ar knyga čia padės…

– Bet tu juk rašai straipsnius, vadinas, tiki, kad padeda.

Mozis nieko neatsako. Atsiremia į medį. Išsitraukia savo storą bloknotą, kuriame visą dieną žymėjosi įvykių detales, kažką išbraukia ir užrašo iš naujo. Nors jau prietema, kelias eilutes iš jo būsimo straipsnio Vija įžiūri: „…cenzūruoti, represuoti ir kitaip pažeidinėti žmonių teises yra didelis blogis, bet dar didesnis blogis yra tyliai kapituliuoti – stebėti, kaip blogis laimi, ir nieko nedaryti.“

Žiūri į tą jo bloknotėlį ir jau vaizduojasi, kaip jį praryja platūs Maduro propagandos nasrai. Apima niūri bejėgystė. Kaip jai norisi, kad Marafloreso rūmai, Kremlius ir Drozdai virstų liūnais, o jie galėtų žiūrėti, kaip skeltanagiai juose springsta klampia samanų pluta ir savo pačių įsirpintais godumo ir melų vaivorais – lygiai kaip dūsta tie, kurie išdrįsta vaduotis iš jų tironijos. Žiūrėtų ilgai, kol tie liūnai užaktų.

Aplinkui nebeliko nė vieno žmogaus. Dar kurį laiką jie sėdėjo pievoje ant kalno ir stebėjo, kaip kartu su lėtai išplaukiančiais debesimis išeina diena.

Vasaros pabaiga kvepėjo šienu ir medumi.