Junda Vaitkė. Šuniški mėnesiai
2026 m. Nr. 7
Romano fragmentas
Vis dar sausis. Jis
Bilsnojimas, iš pradžių tik santūrus bilsnojimas. Tokiu nepažadinsi gerai įmigusio. Jis susigūžia nušiurusio fotelio kamputy, suriestos pėdos virpa. Jis basas. Dun dun dun. Turėtų būti rytas. Vos vos beatsimerkiantis per nakties išrūgas dievo veidas. O gal tik akis, su melsvu krašteliu palei ašaros latakus. Jis nepažįsta dievo. Nei motina, nei tėvas niekuomet neminėjo aukštesniųjų jėgų. Jis nebuvo buvęs nei bažnyčioje, nei cerkvėje, nei mečetėje. Nebuvo girdėjęs ir apie pagonybę, apie gamtą ir jos stiprybę.
Bet visas šias bemieges paras jis kažką šnibžda po nosimi. Kažką, kas nesusideda į sakinius, netgi į žodžius. Tas ritmas, tas garsų kartojimas jį ramina. Lyg girdėtų tolyje būgnijant, o pats tik pritartų. Toks neapsakomai keistas, bet jaukus jausmas. Lyg ne visai vienas. Lyg ne visai paliktas.
O tada, kaip beldimas skambėjo tada? Turėjo būti pati sausio pradžia, kai jie išplėšė duris. Rytas, susiraitęs bežvaigždės nakties skreite, tebemiegojo. Aklina tamsa, tokioje pasiklysta net laikas. Įsitaisė plyšely prie senutėlio antkapio ir tūnojo, laukė. Kiek aklinai beužsiveržiančių kilpų būtų reikėję įveikti, kad laikas vėl būtų ėmęs tekėti. Jis jau kuris rytas nubusdavo prie suskeldėjusio antkapio. Niekaip neatsimindavo, kada, kokiu paros metu prie jo atsidūrė, kiek laiko prie jo prabuvo.
Motina mirė apie Kalėdų metą. Tą jis suprato iš aplinkinių namų papuošimų – lempučių girliandų lauke, pripučiamų senių šalčių ir besmegenių, iš kaitinamo karšto vyno kvapo. Į antrąjį aukštą pakildavo aštrus, visokių sintetinių pagardų prisotintas aromatas. Motina mėgdavo išgerti. Negausiai, bet dažnai. Tas kvapas įsigaudavo per uždarytas duris, prasmukdavo po antklode, pasiekdavo jo šnerves. Sunku nustatyti laiką pagal kvapus, bet įmanoma.
Jo motina nebuvo graži. Šiek tiek žvairoka, į kuodą susuktais skystais plaukais. Neaukšta, krūtininga. Jis neatsimena jos kitokios, tik su stipriais akiniais ant nosies ir tuo išsitaršiusiu kuodu. Kokie buvo jos plaukai? Lyg šviesūs? Ar ilgi? Jis neprisimena.
Beldimas nesiliauja. Tik darosi atkaklesnis, ne toks mandagus. Jis išgirsta savo pavardę. Ir toji pavardė, sutampanti su jo tėvo pavarde, priverčia jį žiaugtelėti. Jis tik dar stipriau įsispraudžia į šį svetimą, nepažįstamu žmogumi atsiduodantį fotelį. Tas žmogus jau miręs. Jis iš pradžių net nesusigaudo, iš kur tai žino. Gali prisiekti, kad matė jį vieną labai ankstyvą rytą. Jeigu motina būtų gyva, galėtų jai apie tai pasakyti. Ji susiimtų ties stambiomis krūtimis, aiktelėtų, bet vis tiek patikėtų. Jis tikrai matė, kai naktis, sumainiusi rankas su rytu, skverbiasi pasąmonėn pačiais ryškiausiais, bet jau nebeišsipildančiais sapnais. To vyro barzda buvo balta, pražilusi. Jis atrodė sudžiūvęs ir senas. Jam buvo atėjęs laikas numirti.
Kiek laiko jis praleisdavo kaimelio kapinėse? Iš augančios šlapių ir purvinų drabužių stirtos savo įšalusiame kambarėlyje galėjo suprasti, kad sugrįždavo į namus persirengti sausais rūbais. Taip pat matė, kad jų atsargos baigia išsekti, ir namuose tuoj neliks nė vieno švaraus ir sauso apdaro. Ar tai tada jis, nevilties pagautas, ir išsinešė ant to svetimo kapo motinos lovos užklotą? Būtų norėjęs nukirpti tą pusę, kuria apsiklodavo tėvas. Net sudeginti, kad jo neliktų nė kvapo. Bet tuomet būtų užsiliepsnojęs visas apklotas. Ir su juo, jis net kukteli pagalvojęs, išnyktų paskutinis jos aromatas. Ar jam rūpėjo motina? Nerūpėjo, kaip ir daugelis po namus pasklidusių daiktų. Jis ir vėl sukūkčioja apie tai pagalvojęs. Kažkodėl stveriasi už tarpukojo ir stipriai suspaudęs inkšteli. Motina juk nebuvo daiktas. Kada ji juo tapo? Mintis nauja, o beldimas į duris nesiliauja. Paštas!
– Registruotas laiškas! Atidarykite duris, – visas šis triukšmas primena tą paskutinį rytą prie antkapio.
Kai jis išskleidė motinos (ir tėvo) apklotą ant nežinomo jam asmens kapo, ore kažkas pasikeitė, atsiskyrė, pakilo. Lyg drėgmė nuo žemės. Ar dvasia nuo kūno. Kažkas turėjo pastebėti jį prie antkapio su tekintu kryžiumi. Pilkas, vietomis ištrupėjęs, jis atrodė savas, nors šaltas. Ant jo nebuvo datos, tarytum laikas būtų visai nesvarbus, tik vardas: Jonas.
Jie ėmė tvatinti į duris. Kumščiais lyg akmenimis. Varnų būrys už lango krankdamas sutartinai pakilo nuo šakų. Baugiai pranašaudamas, kad dar teks pagyventi. Jie šaukė pavardę. Jo ir jo tėvo pavardę. Kol durys nebeatlaikė. Jis stebėjo viską nuo antkapio. Jau atsistojęs. Ar ne tada ir pasirodė pirmoji ašara? Juk tada jie jį ir pamatė. Išbadėjusį, nesipraususį. O laikas? Kur tada buvo laikas, kai su juo vyko visi tie dalykai? Ar jis tebetekėjo įprasta kryptimi, o gal iškeliavo paskui motiną?
Beldimas. Ir vėl beldimas. Lyg aidas grumsto, atsimušusio į karsto dangtį.
Sausio pabaiga. Jis
Jis tik dar labiau susigūžia, bet durų neatidaro, nors beldimas darosi nebepakeliamas. Atrodo, beldžia dviese.
– Registruotas laiškas, – balsas aukštas, čaižus ir nemalonus.
– Išlaušim duris, – pritaria kitas, sprangus.
– Nustipo gal per tą laiką, – tai trečias, moters balsas.
– Duokit, pabandysiu aš, – vėl beldimas.
Jis įsiremia delnais į nugarą, ne taip lengva pajudinti sustingusį kūną. Jaučia, kaip išrasoja veidas. Kojos nutirpusios, sunkios, lyg su apkaustais. Basos pėdos paliečia įšalusias grindis, čia dar nebuvo kūrenta. Ar bent yra degaus skysčio? Tiesa, jis niekuomet jo nepirko ir nenaudojo. Jų senuose namuose, tuose, kurių neliko, tuo rūpinosi motina. Pats nė karto nematė, kaip tai daroma. Kur jo nusipirkti, paskui užpilti ir kūrenti. Viskas būdavo padaryta, namai lyg ir būdavo šilti, kartais net per tvankūs.
Motina pati susirinkdavo plastikinius kanistrus. Jis kartais ją stebėdavo pro žaliuzių tarpelį, kaip ji rankioja vėjo išvartytus kanistrus po visą kiemą. Turėjo jų bent šešis. Kieme nebuvo nei sandėliuko, nei pašiūrės. Tėvas tuo nepasirūpino. Jis, tiesa, niekuomet neparveždavo degiojo skysčio. Tėvas jų namuose turėjo ypatingas teises. Jis ir jo norai buvo svarbiausi. Jis nuspręsdavo, ką valgyti, ką žiūrėti per televizorių ir kur važiuoti šeštadienį. Kaip švęsti šventes ir kur vasaroti. Dėl to jų namuose nebūdavo švenčių. Neateidavo ir vasara.
Tas gana aukštas, anksti pražilęs vyras buvo šeimos kompasas. Jis savo nuotaikomis, lakoniškai reiškiama nuomone, o kartais vien veido mimika pakoreguodavo motinos planus. Jis buvo viršus, jis lyg maitinantis laidas tiekdavo visiems energiją. Dozuotai.
Jis pagaliau atsistoja ant ledinio linoleumo. Grindų turbūt niekas niekada neplovė, pajunta šapus, limpančius prie padų. Apima pasibjaurėjimas. Sunku ką įžiūrėti, dar tik brėkšta. Norėtų sprukti, prasibrauti pro tuos šūkaujančius balsus ir susisupęs į rožinę antklodę išsitiesti. Visu kūnu, be baimės, lovoje. Savo lovoje.
– Laušim duris, – rikteli lauke.
Jis ir vėl susiima už šakumo, velniškai šalta, o ir pūslė pilnutėlė. Žengsi žingsnį ir pasipils lyg iš pilamosios žarnos. Jis žengia žingsnį, stengiasi sausas pasiekti tualetą, bet perpildyta pūslė nebeatlaiko. Staiga pamiršta beldimą, šūksnius, pamiršta nepatogų, pelėsiais atsiduodantį fotelį ir prisimena savo motiną.
– Valgysi? – klausia ji.
Jos kalba buvo labai kapota. Lyg skiemenuodama žodžius siektų sudėti juos į vietas ir užsandarinti. Veidas visuomet atrodydavo toks pat, nesikeičiantis, užsisklendęs, bet balso tembras kartais kisdavo, ir jis, nors dažnai nesiklausydavo, ką ji sako, išgirsdavo, kaip sako. Jos balso tembras judėdavo lyg gyvsidabris termometre, tai į viršų, tai žemyn, o kartais apsistodavo ties nuliu ir nesikeisdavo visą parą. Nors retai jai atsiliepdavo, jis ją matė. Jautė.
– Valgysi? – dabar jos balsas šiltesnis. Aukščiau nulio.
Beldimas liaujasi. Pasigirsta čaižus džeržgimas, lyg metalas trintųsi į metalą. Nuo tokio garso surakina žandikaulius.
– Dovydai, – išgirsta riktelint, ir laukujės durys įgriūna.
Jis nežino, kiek laiko čia yra. Savaitę, keletą dienų. Nė karto nebuvo lauke, nė sykio neatidarė durų. Jų turbūt net dvejos, kaip senuose namuose – vienos į vidinį kiemą, kitos į gatvę. Jis neapžiūrėjo apatinio aukšto ir virtuvės. Vadinasi, nevalgė. Bet juk tai netiesa, truputį valgė. Delnuose laiko pakelį riešutų ir džiovintų mangų. Kelioms dienoms jų užteko?
Balsai kyla pas jį laiptais į viršų. Daug balsų. Visi susilieja į čaižų spengimą.
– Dovydai?
– Ar tai tu? – rikteli, kai vis dar patamsy, vis dar sausio ryte atsidaro durys į kambarį, kuriame jis tūno. Įsijungia elektros lemputė, nušviečia miegamąjį kambarį ir Dovydas pirmą kartą pamato buveinę, kurioje slapstosi.
– Viešpatie, apsimyžo.
– Čia nekūrenta.
– Sakiau, kad nieko nesigaus.
– Neadekvatus.
– Kas paskirtas iš psichiatrinio?
Jį suima gėda. Prie šakumo prispausti delnai virpa. Tirta ir basos pėdos.
– Dovydai?
Neįstengia nieko atsakyti. Burna plačiai išsižioja, nors jis nepakelia į įsibrovėlius akių. Visų jų ištartų frazių temperatūra lygi nuliui.
– Mes vis dar neradom tavo tėvo, – ištaria kažkuris, ir jam apkursta ausyse. Tą jau buvo patyręs anksčiau, net keletą kartų. Lyg patektum į visišką vakuumą, visišką garso išsiurbimą. Tada gali pakelti akis, gali net išsiviepti, nes niekas, visiškai niekas tavęs nepasiekia.
Jis mato visų trijų įsmeigtus žvilgsnius. Moteris skeryčiojasi, jos pūstos striukės rankovės kilsnojasi lyg mirties angelo sparnai, vyriškis su didele dėže rankose jai kažką įnirtingai aiškina. Trečiasis… Nebesvarbu. Jis pajunta, kad dreba. Iš pradžių vos juntamai, lyg pro šalį važiuojant traukiniui. Paskui susivokia, kad tai jo krūtinė, tai ji virpčioja, peršokdama per kažkokį tik jam regimą slenkstį. Jis juokiasi.
Sausio pabaiga. Jis
Tie žmonės jam kišo kažkokius lapus. Smulkiai prispausdintus, vietomis sulipusius. Daug lapų, dešimtis. Ir beveik ant visų jis turėjo dėl kažko pasirašyti, su kažkuo sutikti, kažką kažkam leisti. Moteris, vienintelė moteris, kuri stovėjo tame nuogame kambaryje, užsidengė delnais akis. Jis to nematė, tik nujautė.
– Problema, čia turime didžiulę problemą, – ištarė ji. Kažkaip aikštingai, įsiskaudinusi. Jis žvilgterėjo jos pusėn, bet nepakėlė akių, matė tik pėdas, apautas ryškios raudonos odos batais.
Visus tekstus jis perskaitydavo kompiuteryje. Nedaug, ieškodavo ko nors apie įvairiausias kompiuterines programas. Kitoks, techninis pasaulis, suvienodintas, užkoduotas skirtingomis algoritmų sekomis, jį šiek tiek domino. Knaisiodavosi ieškodamas informacijos, spaudydavo savo trumpais pirštais klaviatūros mygtukus.
– Aš jau beveik abiem rankom spausdinu, – apima džiugesys, jeigu tik teisingai įvardina. Emocijos, jausmai, pojūčiai, skirtingi jų atspalviai turi vardus, išraiškas ir savo simptomatiką. Per sudėtingi, per painūs. Ir dažniausiai susieti su kitu asmeniu.
– Ei, mam, – šūktelėjo dar kartą.
Mama dusulio užgniaužtu balsu atsiliepė laiptų aikštelėje.
– Ar atsitiko kas? Tau ko nors reikia? – ji kyštelėjo į kambarį įraudusį veidą. Jame, regis, atsispindėjo susirūpinimas. Veidas atrodė sugižęs, bet nepiktas. Jo motina niekuomet nepykdavo, tą tai jis gerai atsimena. Jiedu kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, bet jis nebenorėjo girtis savo nauju gebėjimu. Džiaugsmas nuskrido lyg nupūstas pūkas. Liko tik irzulys. Ko motinai kartis į viršų, galėjo juk atsiliepti iš apačios, galėjo prisimatuoti ir džiugesio tembrą. Irzulys ėmė ir dėl to, kad daug ilgiau sugaišo stengdamasis atpažinti džiugesį, nei šis truko. Nesąmones ta psichoterapeutė vapa. Ir visos jos brošiūros nieko vertos, išmes šiandien į konteinerį, arba, dar geriau – padegs.
– Ką valgysi? – tai visų motinos užkalbėjimų centrinė ašis. Ėdalas. Juo ji užtaiso visus eižėjančius plyšius, skersvėjų išpustytas kiaurymes. Juo ji pridengia savo jausmus ir jaučiasi svarbi maitintoja.
– Eik šikt, – atsako jis. – Eik iš mano gūžtos.
Ar tikrai jis tada taip pasakė? Mikliai, lyg sprigtą gavęs vabaliūkštis, peršoko nuo pakilaus džiugesio ant kito pojūčio? Negi buvo verta gaišti tiek laiko, kad atpažintum savo vidines spalvas, kurios, nepatvirtintos kito žmogaus, išsiversdavo bjauriąja išvirkščia puse?
– Šūdas, – tai raudonbatės balsas, – jūs net neturite leidimo užsiimti tokiomis apklausomis.
Jam pasidaro truputį įdomu. Tai pirmas dalykas, kurį jis ir vėl girdi. Ji labai savitai išspaudžia žodžius, lyg jai kur nors nemaloniai niežėtų, bet pasikasyti prie visų negalima. Kaip beveik visur ir visada negalima sakyti, ką galvoji.
– Ar nenutilsi? – tai vieno iš vyrų balsas. Jį irgi suerzino toji moteris.
– Mums tik reikia parašų, – tembras taikesnis. Tokiu kalbinami užsiožiavę vaikai. Trūksta tik pridėti tiū tiū tiū.
– Tiū tiū tiū, – išsprūsta jam.
O kai jau išsprūsta, nebeužsisklendžia. Vidinės velkės taip ilgai nesidarinėjo, laikė užsandarinusios nuodėguliais bevirstančią liepsną. Toji liepsna – gyvenimas, kokį turėjo ir kokio ilgisi, užduso. Jei būtų laiku stumtelėjęs tą savo vidinę velkę, gal liepsna būtų švyturiavusi ilgiau. Jeigu ne šildžiusi, tai bent apšvietusi.
– Tiū tiū tiū, – iš kažkur pasigirsta. Taip juokingai. Visai nederamai. Lyg balsas būtų nuspirtas į kitą kambario kampą ir rodytų jam špygą.
– Dovydai, negali vos sumanęs sakyti, ką galvoji, – tai motinos balsas iš po antkapio tamsos.
– Dovydai, negali šitaip viešoje vietoje kasinėtis, – motinos balsas, dabar jau nutūpęs ant geležinio kryžiaus.
– Dovydai, – pliaukšt. Dar kartą pliaukšt, ir nuskrido motinos balsas, susigėdęs įsimaišė į varnų kranksėjimą. Nebeatpažinsi, nebeišgryninsi.
Pliaukšt. Tai raudonbatė savo mažute rankele palietė jį. Ne palietė, o gana stipriai pliaukštelėjo.
Tyla. Visų akys pakeltos. Ir jo taip pat. Svetimos akys. Daugybė susitinkančių žvilgsnių. Tiriančių, pasibjaurėjusių, užjaučiančių.
– Tau tereikia pasirašyti, – sako vyriškis. Tas taikdarys. Jis nori tinkamai išnaudoti šį momentą. Raudonbatė nenuleidžia nuo jo akių. Jos akys triumfuoja, tai ji, ryžtingoji, nutraukė šią kakofoniją. Su tokiais tik taip ir tegalima, išgirsta jos mintį. Apsimyžęs smirdžius. Pats tai prideda mintyse ir ima į rankas jam brukamą parkerį.