Laurynas Katkus. Kiešos klipai
Romano „Retro vakarėlis“ fragmentas
Kieša Kieša Kieša.
Kieša, sėdintis ant parapeto, šalia pasidėjęs užrašų knygutę odiniais viršeliais, ant jos – dvi cizas. Elektroveniška šukuosena išskustais smilkiniais, plati plaukų juosta per visą makaulę. Kvadratiniai akiniai storais stiklais, kaip seno biurokrato, ne į temą. Jei juos nešiotų kitas, chebra rodytų pirštais ir žvengtų.
Kieša, susikaupęs rakinėjantis degtukų dėžutę. Stalčiuko dugne darantis ženklą. Storais pirštais remiantis degtukus į stalčiuko sieneles. Du įstriži, vienas skersas. A raidė, kaip Anarchija.
Pataikė kaip pirštu į akį, nes nuo stadiono pusės prilekia kazilokas, iš jo iššoka du mentai ir, rankomis prilaikydami uniformines kepures, puola gaudyt pankelių, o tie pažyra į visas puses tarsi žvirbliai.
Strikeris, pačiupęs skeitą, davė į kojas žemyn laiptais ir per aikštę. Girdėjo persekiotojo žingsnius, net šnopavimą į nugarą, kol, nuvaręs iki baseino, išdrįso grįžtelti ir pamatė, kad aikštė tuščia, kad niekas neatsiveja. Dar kurį laiką pastovėjęs ir įsitikinęs, kad aplinkui ramu, patraukė atgal – atsargiai, akimis matuodamas distanciją ir tikrindamas pabėgimo kelią. Išgąstį įveikė smalsumas: kaip nepažiūrėsi, kas nutiko.
Bėginėdami po terasą milicininkai pastebėjo Kiešą, kuris lyg niekur nieko sėdėjo už kampo. Mentai pačiupo jį ir įkišo į kaziloką.
Reidas nukrito kaip iš giedro dangaus. Paskutiniuoju metu nebuvo nei kokių incidentų, nei targavojimo. Jokio judesio, galėjusio atkreipti dėmesį – visą savaitę chebra rinkosi vangiai. Azartas važinėtis buvo priblėsęs, pankeliai daugiausia sėdėjo atskirom grupėm palei langus, ant skeitų užsikėlę kojas. Biškį parūkydavo, biškį persimesdavo šnekom.
Vienas bičas, atėjęs be skeito, užtat su pana, papasakojo, kas jam nutiko užlipus ant devynaukščio stogo. Suprantama, jis turėjo alaus – „Žalgirio“ gėrimų skyriuje nupirko chronius, navaro paėmęs tik dvim kapeikų, – ir įsitaisė ten, iš kur puikiausiai matėsi ir Sportrūmis, ir Gedo kalnas. Įsivaizdavus tas aukštybes Strikeriui pasidarė negera, bet jis to neparodė. O Kieša pasakojimu labai susidomėjo, pradėjo taip klausinėti, kad bičas negalėjo nepasijusti įvertintas. Jis noriai pasidalijo smulkmenomis ir pridūrė, kad jį pamatė senis – žinai, iš tų vriednų, kur rūko prie lifto su balta maike ant šleikučių ir karaūlina. Išsiropštęs ant stogo, senis bandė jį sugauti, bet jis per bromą pateko ant gretimo namo, kurio vienas liukas buvo neužrakintas.
– Rizika ne fizika, – baigdamas apibendrino pasakorius ir klausytojai palingavo galvomis, nors ir ne visai suprasdami, ką tai reiškia.
Iki tol žodžio nepratarusi bičo pana trikampiu veidu ir pusilgiais tamsiais plaukais, sušukuotais ant šono, nusprendė, kad atėjo laikas parodyti jų artimą ryšį, ir pradėjo bičui glostyti nugarą.
Tiesa, šis tas šiandien vis dėlto vyko. Nors vėl, kaip pažiūrėsi – užkietėjusiems skeitininkams ne baisiai kas. Bet čiuvas su pana ir, ko gero, Kieša terasoj atsirado todėl, kad Sportrūmy turėjo vykti koncertas, dargi tarptautinis – dainininkės iš Lenkijos Marilės Rodovič. Sklido gandas, kad ji yra lenkų pankų motina su dažytu ežiuku. Pats koncertas buvo ne jų nosims. Tačiau kiekvienai kliūčiai yra savas prijomas: prieš koncertą juk būna repeticija, o prie šoninių durų, kur stogo atšlaitė stačiai kyla į viršų, girdisi, kas vyksta salėje. Taigi valandą ar net porą sumanus jaunimas išbuvo prisispaudęs prie tų durų. Repeticijai pasibaigus nuomonės išsiskyrė. Prisidegęs cizą ir nusispjovęs, Kieša pasakė, kad čia ne pankrokas, o kažkokie valsai. Anas bičas paprieštaravo, jog geriau nei mūsų estrados žvaigždės, Ščiukaitė ir Miščiukaitė (pastarąją pavardę jis ištarė „Myžčiukaitė“), į ką Kieša atkirto, jog tas pats, tik tiek, kad šitos balsas užkimęs.
O paskui atvažiavo mentai, įgrūdo Kiešą į kaziloką ir išvažiavo. Negi Rodovič repeticijų klausymasis – draudžiamas dalykas? Ar čia kažkoks naujas išmislas, apie kurį jie dar nežino?
Šiaip ar taip, grįžti ten nevertėjo.
Tai Strikeris parėjo namo ir pasidėjo skeitą. Laikė po savo lova, kad bet kada užsigeidęs galėtų išsitraukti ir apžiūrėti. Iš tiesų jį brangino. Mat su skeitu jis, vaizdžiai tariant, išvažiavo iš savo kiemo. Iki šiol prisiminė, koks džiaugsmas apėmė pirmą kartą supratus, kaip reikia važiuoti. Kieme jie mėgino tiesiog linguoti kojomis pirmyn atgal ir manė, jog nesiseka todėl, kad išsimuša iš ritmo. Bet išdrįsęs nueit prie Sportrūmio, jis suprato, kad reikia ne linguoti, o sukinėtis per liemenį: tada ratukus laikančios gumos pradeda veikti kaip spyruoklės, ir atsiradusi jėga varo į priekį. Grįžo atgal ir pabandė, ir pasijuto lyg išmokęs skaityti. Aplinka išsijudino, kietas asfaltas virto bendrininku, ką ten, tarnu, paslaugiai nešančiu tolyn. Strikeris mokėjo važiuoti dviračiu, bet dviratis – sunkus metalo gabalas, o čia visai kas kita: plokščias daikčiukas, panašiausias – aišku į ką – į skraidantį kilimą. Kelis kartus pasiekus didesnį greitį išties susirodė, kad atsiplėšė nuo žemės ir lekia oru.
Stebėdamas kitus važinėtojus, Strikeris kaifuodavo nuo jų grakščių, banguojančių judesių, nuo
greičio, kurį išvystydavo, ir didžiuodavosi, kad yra vienas iš jų, kad ir jis taip moka ir daro.
Skeituoti pradėdavo lėtai, sekdamas kūno signalus – kokio stiprumo posūkiuose negresia prarasti pusiausvyros, koks greitis nebaisus ir taip toliau. Apvažiuodavo kiekvieną terasos, juosiančios Sportrūmį, kertę, kad apreikštų savo buvimą ir žinotų, ko iš jų laukti. Dėl to jam pavyko išvengti pirmojo paiko kritimo nuo skeito, kokį ne kartą teko stebėti: kai įsilėkęs ir jau pasiruošęs triumfuoti naujokas pajunta, kad prarado kontrolę, o gal jam tik pasivaidena, – šiaip ar taip, jis supanikuoja, užsinori staigiai sustoti, nulipti, kūnas suglemba, jis lošiasi atgal ir drebiasi ant subinės.
Apskritai Sportrūmis buvo karališka vieta važinėtis. Čia tau ne išsiklaipę šaligatviai, ne mašinų aikštelės, kur nuolat kas nors atvažiuoja ir išvažiuoja – visad tuščią terasą dengė didelės, lygiai suleistos plokštės. Ne tik tuščią, bet ir erdvią: panašaus dydžio plotas, sako, buvo tik kitam miesto gale, prie Parodų rūmų tolimuosiuose Lazdynuose.
Važiuojant per plokščių sandūras skeitai mušdavo ritmą tartum traukinio ratai – tatak, tatak, tad įsiklausęs galėdavai nustatyti, kiek pankelių važinėjasi už kampo. Atėjęs į savo vietą prie garsiųjų šoninių durų Strikeris mėgdavo paspėlioti. Kartais į vagoninį ritmą įsiterpdavo tylesnis, bet greitesnis tak tak tak. Tai reiškė, kad tarp mėgėjų įsimaišę profai, mokantys pakelti skeito priekį ir dėlioti jį į šonus. Netrukus šį lygį pasiekė ir Strikeris – beje, liuks būdas staigiai pagreitėti.
Bet labiausiai 198* metais prie Sportrūmio traukė chebra. Ji turėjo kažką, ko kitur nebuvo. Ar čia veikė terasos ilgis ir pastato tūris, ar tai, kad skeituotojai buvo nauji pažįstami – nors ne visai, nes sutikdavo ir bičų iš savo šulios. Bet ir jie be uniformų, vėjo gairinamais veidais, ant skeitų atrodė kitokie nei mokyklos koridoriuose.
Jis ir pats nepajuto, kaip iš ten parsinešė pravardę. Savo vardo nesigėdijo, jis jam patiko, bet faktas, kad chebra jį perkrikštijo, maža to – kad čia jį pažinojo tik kaip Strikerį, patvirtino Sportrūmio išskirtinumą.
Ir dar čia galėjai sutikti Kiešą. Jis buvo trim ar keturiais metais vyresnis už daugumą, bet atrodė nelažovai, jei neskaitysim smarkų žlibumą rodančių akuliorių. Bet ir juos jis nešiojo išdidžiai, net iššaukiančiai. Kai taisydavosi nuvažiavusius nosimi žemyn, smiliumi ir nykščiu suimdavo už rėmo, o kitus pirštus truputį sulenktus pakeldavo į viršų, panašiai kaip poniutė, laikanti kavos puodelį.
Kieša sėdėdavo atskirai ir skeitais nevažinėjo; sakydavo: „Aš ne fizkultūrininkas, kad užsiiminėčiau tom jūsų lentom.“ Arba: „Aš vedu nesveiką gyvenimo būdą.“ Užtat jis išmanė, kokios radijo stotys leidžia gerą muziką: Liuksemburgas, BBC angliška, tada BBC rusiška. Su BBC Kieša, atrodo, susirašinėjo, netgi buvo priimtas į ištikimiausių klausytojų klubą – žinios skurdžios ir nepatikrintos, nes šios temos jis neplėtojo. Užtat apie vizitus į plokščių turgų Antakalnio gale, miškelyje prie degalinės, visi žinojo tiek, kiek norėjo žinoti.
Ne taip seniai su plokštėmis jis atkeliavo ir iki Sportrūmio. Tiesa, vienos nebeturėjo, „Pinkfloidų“ „Enimals“. Anot Kiešos, prie jo prisistrigęs kažkoks hiparius ir iškaulijęs parduoti. Ir tu sutikai, atėjo klausimas. O ką, vis tiek pinkus mintinai žinau. O tai už kiek prakalei, atėjo klausimas. Daug žinosi, greit pasensi, atsakė Kieša. Gerai nusiteikęs, jis ištraukė vieną diską ir pademonstravo chebrai blizgantį viršelį su nespalvotais portretais – tai buvo duetas, abu su odinėm striukėm, kurių matėsi tik apykaklės ir pečiai. Kokie jie buvo ryškūs: ir veidai, ir išsidraikiusios ševeliūros, viena sruogomis dažyta, ir auskarai ausyse. Pas mus už tai iškart supakuotų, dingtelėjo Strikeriui, bet Kieša nesustojo, atsargiai ištraukė plokštę, įdėtą į vidinį voką, bet ne permatomą plastmasinį, kaip „Melodijos“ plokštelių, o popierinį, nuspalvintą margom spalvom, derančiom su vidinio plokštės skritulio dizainu. Kažkuris iš aplinkinių ištiesė ranką – be piktų kėslų, tik rodydamas susidomėjimą, bet to užteko, kad Kieša sureaguotų: jis staigiai žengė žingsnį atgal. Iškėlęs plokštelę į viršų, atrodė iškilmingai, kaip koks žynys su įstatymų lentelėmis.
– Be rankų, – pasakė.
Bet supratęs, kad situaciją įvertino neteisingai, apsiramino. Strikeris pakreipė galvą ir pradėjo garsiai skaityti albumo pavadinimą, bandydamas išlaužti anglišką tartį. Lukterėjęs, kol jis baigs, Kieša įdėjo plokštę atgal į dėklą, o tą – į platų medžiaginį maišelį.
– Šiaip šitie du yra Mančesterio universiteto dėstytojai. Fizikai. Groja laisvalaikiu. Bet žalia rūta! – kiečiau už profus.
Grupelė skeituotojų su Kieša gana greitai užmezgė pragmatinio pobūdžio ryšius. Kitaip sakant, jis įrašydavo jiems muzikos. Iš pradžių mažai kas žinojo grupių ir diskų pavadinimus, tiesiog duodavo tuščią kasetę ir gaudavo pilną. Strikeris neturėjo netgi to, taigi padavė rublius, kuriuos gavo už priduotus butelius, o kiek trūko – iškaulijo iš motinos, ir paprašė, kad įrašytų ką nors faina. Kieša pirmiausia informavo apie turimas kasetes – „Agfa 60 Ferro“, kitokių dabar nėra. Tai buvo liūdna žinia, nes keli draugeliai turėjo „Sony“ su puikiomis melsvomis etiketėmis, kuriose tilpo net devyniasdešimt minučių, taigi trečdaliu daugiau muzono. Kita vertus, „Agfa“ buvo nepalyginamai geriau nei tėvyniniai gaminiai, kurių kartais išmesdavo muzikos parduotuvėse – jie cypė, šnypštė, tempė juostą, versdami muziką vapesiais ir baubimais.
Tada pro savo dioptrijas Kieša apžiūrėjo Strikerį.
– Tu iš devinto forto? – paklausė.
Strikeriui patvirtinus, jie dar truputį pasišnekėjo bendrom temom, iš kurių Kieša, atrodo, užfiksavo tą momentą, jog Strikeris lanko muzikalkę. Aha maha, sumurmėjo.
Po kelių dienų namo parsinešęs įrašytą kasetę, Strikeris įkišo ją į tėvo dovanotą magą ir paspaudė mygtuką PLAY. Be abejo, roko jau buvo klausęsis. Bet ansamblio iš VDR ar Vengrijos gabalai jam nepatiko. Pratusiam prie klepo intymumo, netašytas balsas ir elektrinės gitaros skambėjo prastai; labiausiai erzino būgnai, į priekį išstumtas, į klausą besibraunantis ritmas. Šį kartą buvo kitaip. Kieša nuspėjo jo skonį: melodingas muzonas, grojamas daugiausia klavišiniais. Dainavo bičas – aukštu ir beveik saldžiu, jei ne gerkliniai perėjimai, balsu. Viskas vyko greitai, netempiant gumos, poros akordų įžanga, posmas, priedainis, antras posmas, vėl priedainis – ir viskas, tyla, nors praėjo tik pora minučių.
Be abejo, ritmas kalė, bet neerzino, priešingai, traukė pajudinti koją ar ranką į taktą, juk taip paprasta. Strikeriui dingtelėjo, kad ritmas ir melodija elementarūs ne todėl, kad atlikėjai nemoka groti, kad tai sąmoningas pasirinkimas. Jis pabandė įsivaizduoti, kokie judesiai tiktų prie tokios muzikos; išėjo kažkas panašaus į stakles gamykloje – pasikartojantis dalykiškas judesys, be jokių išsidirbinėjimų ir plačių mostų kaip pramoginiuose per teliką. Būtų faina įsijungti į tokią gamybą…
Kieša užtikrino Sportrūmiui nuolatinį muzikos tiekimą, bet savo sąlygomis. Apie nuolaidas net seniems klientams negalėjo būti nė kalbos. Arba sutinki su kaina, arba neimi. Kartais net nesutikdavo įrašyti, ko prašomas. Tau nepatiks, ne tavo muzika… Kadangi kasetės kainavo nežmoniškai daug, kažkas sumąstė, kad reikia pirmiau išklausyti visą diską, o įsirašyti tik kelis labiausiai patikusius gabalus. Kiešai tas nepaėjo: ką čia rankiosi razinas iš torto. Tie kavalkai atsirado kartu, ir klausyt juos reikia kartu. Nesileido į derybas ir dėl trumpalaikės plokščių nuomos. Todėl dalis chebros po kurio laiko atsisijojo, surado kitus įrašinėtojus.
Juos buvo galima suprasti, juoba turint omeny, kad pasipūtėlis Kieša nieko neįleisdavo pas save. Reikalus tvarkydavo prie Sportrūmio – nors gyveno visai netoliese Gajaus gatvėje, visokių viršininkų ir šiškų name. Tik toksai šviesiaplaukis su švarple tarp dantų, Kristis, galėjo pasigirti kartą buvęs Kiešos padjezde. Vykstant sandoriui, jis pro praviras duris įžiūrėjęs, matyt, paties Kiešos kambario kampą su plakatu, vaizduojančiu lyg ir indėnų kaukę, ir oho kokią aparatūrą! Dar Kristis pasakojo, kad Kieša jam pasakojo, jog būtų įrašęs naujausias „OMD“ ir „A-HA“ plokštes, kurias gavo iš užsienio (tikriausiai iš BBC?), bet, pašte atsiėmus siuntinį, jos skersai išilgai buvo subraižytos piderų saugumiečių.
Vis dėlto Strikeris, Kristis ir dar keli laikėsi Kiešos, nes įsitikino, kad jo muzonas geriausias. Net ir tai, kas iš pradžių atrodė šizova, po antro ar trečio karto rasdavo vietą klausoje. Be to, išmanymas apie grupes, stilius, kitus reikalus… Strikeris, pavyzdžiui, sužinojo, kad pankų pavadinimas ir šukuosenos pereina ne nuo indėnų genties, kaip jis manė. Bet toj jo pirmoj įrašytoj kasetėj buvo ne pankrokas, o njuveivas (šaltinis: Kieša).
Taigi nenuostabu, kad, mentams prasinešus pro Sportrūmį, Strikeris pasijuto keistai. Neilgai pabuvęs namie, vėl išsiruošė į lauką. Patikrins vietą, kurioje rinkdavosi kiemo chebra – metalinį namelį vaikų darželio sode. Perlipęs neaukštą tvorą, namelyje rado sutūpusius ir dūmą pešančius Basą su Obuoliu, taip pat Kristį. Jie irgi nieko nežinojo. Ramus buvo tiktai Kristis, pareiškęs, jog Kiešai nieko nebus ir jis greitai parsiras. Iš kur toks užtikrintas? Taigi jis tokį stogą turi, atsakė Kristis ir, pastebėjęs nuostabą jų veiduose, tęsė – jūs ką, nežinot, kad jo tėvas – buržujus raudonasai, Ministrų Taryboj dirba? Pašnekovams gromuliuojant šitą žinią, Kristis kreivai šypsodamas pridūrė, kad iš čia ir visa jo aparatūra, iš kur kitur.
Tas skambėjo įtikinamai – kaip kitaip Kieša gyventų ten, kur gyvena? – tačiau Strikerio nerimas neišsisklaidė. Kitiems išsiskirsčius, jis liko sėdėti namelyje. Sutemoms tirštėjant vieną po kitos surūkė tris „Astras“, net ėmė pykinti.
Kieša, alio, girdi mane, įsivaizduojamu telefonu skambino Strikeris, Kieša, prijom, ja Striker, – taip kaziloke atlapotomis durimis kartą rėkavo milicininkai. Kieša, prijom, bandė užmegzti ryšį, ar tau viskas tvarkoj?.. Kad būtų tvarkoj, kad ūsočiai su uniformomis nepadarytų nesąmonių, Kieša, girdi, pakrutink lėkštutę, pakrutink degtukų dėžutę, gulinčią ant suoliuko, duok ženklą, kad viskas gerai, tik taip moku, tiek žinau –
* * *
Sportrūmio terasoje tarsi žuvytės akvariume šmirinėjantys skeituotojai pamatė neaukštą, pasitempusią figūrą su plaukų juosta ir drobine terbele ant peties, ateinančią nuo „Žalgirio“ stadiono pusės. Žiūrėdamas, kaip ji artinasi, Strikeris pagalvojo, kad fizinio mokytoja, amžinais treningais vilkinti ragana, kuri visiems be perstojo ryškino apie kuprius, klaustukus ir sudribusius maišus, jo laikysenai priekaištų neturėtų.
Kiešai atsisėdus savo vietoje, jį apspito chebra, ir prasidėjo spaudos konferencija. Ne, nieko. Greitai. Nuvežė į kirpyklą, padarysim pričioskę kaip žmogaus. Bet prie durų paleido.
Jis išsitraukė cigaretę, užsirūkė ir paklausė – ar žinot, kad paskutinis mados klyksmas dabar yra filmukai pagal muziką?
Tyla. Paaiškinęs, kad juos pastoviai leidžia per užsienio televiziją, ir dar labiau sužadinęs smalsumą, Kieša pasakė, kad tuos klipus galima pamatyt. Pas jį, šeštadienio vakare. Kai turės vidiaką. Pasirašot? Tai aišku. Aparatas ne mano, nuomotas, turėsim susimest. Tinka? Tai aišku.
Sutartą valandą Strikeris mindžiukavo erdvioje laiptinėje mygdamas durų skambutį. Tiek laiko paslaptyje laikytas Kiešos butas pasirodė esąs erdvesnis ir aukštesnėm lubom nei blokinis standartas. Koridoriuje akį traukė paltų kabykla iš laukinių žvėrių ragų. Butas buvo tuščias, šeimynykščių nesimatė ir nesigirdėjo. Nusiavęs savo traktorius ir likęs vienomis kojinėmis, Strikeris pasijuto lyg vaikas, atėjęs į draugelio gimtadienį suvalgyti torto ir pažaisti aklą vištą. Kristis nemelavo: Kiešos kambaryje kabojo plakatai su rūsčiomis kaukėmis ir perpiešti albumų viršeliai ir stovėjo garso aparatūra. Ten jį pasitiko lepšes į visas puses iškėtojęs būrelis – vieni bernai, išskyrus nepažįstamą išvaizdžią paną, kuri tvarkingai suglaudusi kojas sėdėjo ant sofos krašto. Kalba išėjo apie ragus priemenėje. Čia patėvio laimikiai, pabrėždamas žodį „patėvis“, pasakė Kieša. Jis ir dabar medžioklėj, ir, kreipdamasis į Strikerį su Krisčiu, pridūrė – su jūsų šulios diriku, kaip ten jo pavardė?
Kieša priėjo prie komodos, ant kurios stovėjo užsienietiškas telikas, o šalia jo – juoda plokščia dėžė. Tai ir buvo videomagnetofonas. Mažu pulteliu nustatęs kanalą, jis įkišo masyvią, gerokai didesnę nei paprasta kasetę į atitinkamą angą; apsauginis skydelis pasikėlė, vidiakas suūžė ir kaip besotė pabaisa įtraukė kasetę. Visi nuščiuvo. Laukdamas, kol ekrane pasirodys vaizdas, Strikeris spėliojo, kaip dabar bus. Turėtų būti stipriai, kietai, naujoviškai – bet kaip?
Ir pasipylė: miestai, laukai, barai, diskanai, namai, kambariai… Šalys, kuriose nė vienas nebuvo ir niekada nebus. Vaizdai kaip iš gausybės rago – vaikinai, vyrai, merginos, sulėtintuose kadruose žengiantys per gatves, sales ir koridorius, jų džinsai, maikės, švarkai, lietpalčiai, kepurės, karoliai, apyrankės, amuletai, šukuosenos, plaukai, plaikstomi vėjo… Veidai, lūpos, dažytos ir ne, burnos – raiškios, lėtai ir aiškiai tariančios žodžius, burnose judantys liežuviai –
Bachūriuko žvilgsnis, pana ant motorolerio, besišypsanti tiesiai į tave, tau!
Paskui tik čikšt, ir jau kitas vaizdas; čikšt – kitas; nesuskaičiavus iki trijų – vėl! Bet nieko netrūksta, visko per akis. Kiek nedaug, pasirodo, reikia, kad pagautum nuotaiką, pagautum, kas įvyko.
Vienam klipe, kuris Strikerį iš karto užvežė, solisto veido išraiška staigiai pasikeisdavo iš liūdnos į linksmą, iš linksmos į nepatenkintą ir taip toliau; bet iš minoriškai gaudžiančių sintezų buvo aišku, kad iš tikrųjų jis liūdi, o džiaugiasi ar pyksta dirbtinai, tik apsimesdamas. Keitėsi ir jo drabužiai, ta pati liko tik juoda jūreiviška kepuraitė ant pakaušio, kurią jis, lankstydamasis į dainos ritmą, vis patapšnodavo abiem rankom.
Kai kurie klipai pasakojo istorijas – pavyzdžiui, vienas pusiau multiplikacinis, vykęs dviejuose pasauliuose, tikram ir įsivaizduojamam, kuriame bičą persekiojo pikti seniai su veržliarakčiais. Dar kitam klipe išvis dyvai: iš dainininko burnos išlindo traukinys, į ausis trenkėsi lunaparko mašinėlės, įlindo ir išlindo žuvis, į ką jis sureagavo susiraukdamas, lyg išgėręs rūgščių vaistų, paskui galva virto plastilinine, paskui virto kiaušiniu, iš jo išsirito višta, bet jau nupešta ir išdarinėta, ir šita skerdiena su kita skerdiena, susikibusios sparneliais, pradėjo šokti prožektorių apšviestoje scenoje, žvengas!
Čia tau ne telikas, ir net ne kinas; lyg varytum su skeitu, koksai pagreitis, kokia fantazija, be ribų, garbės žodis!
Keli gabalai buvo girdėti. Išstojo ir tiedu nuo Kiešos rodytos plokštės viršelio – kaip ir reikėjo tikėtis, fainai. Grojo jaukią, bet nenusaldintą baladę, pagal kurią labai tiktų šokti lėtą, ir Strikeris mėtė žvilgsnį į panos pusę.
Kaip tyčia sekantis klipas buvo dainininkės, labai dailios, bet tokios smulkutės, kad su koncertine gitara ji atrodė kaip skruzdė su didesniu už save šapu. Kitam kadre dainininkės veidą rodo iš arčiau, ji nuleidžia akis, pūsteli išsitaršiusius tamsius plaukus, vėl pasižiūri – liūdnai, bet biškį ir koketiškai. O kaip ji apsirengusi: basketkėm, bananais, balta maikute ir per dideliu džemperiu su kapišonu, žodžiu, be žodžių! Kitam kadre pakelia rankas, pirštais prispaudusi džemperio rankogalius, ir sukasi ant vienos kojos, žavingai šokčiodama.
Tai visai nenuostabu, kad gerbėjai prie scenos ardosi kaip išprotėję, o ji narsiai stovi ir brązgina gitarą, ir pakėlusi mažytę galvą dainuoja į retro mikrofoną.
Šituos pasaulius varanti jėga, muzika. Jos įgaliotiniai, jos šventikai – muzikantai, su nuostabiais instrumentais, būgnais su dideliais užrašais, blizgančiom gitarom.
Sutapę su savo partija, melodija, kuriai atiduoda viską. Tą parodo ir kūnu, ir grimasomis, tarsi grojimas būtų didelio svorio kėlimas, neįsivaizduojama įtampa. O kartais atvirkščiai – groja šaltomis minomis, atsainiomis pozomis – mums tai smulkmena, menkniekis, bet jei labai prašot, tiek to, šekit. Solistas irgi, į publiką nežiūri, ir nežinia kam, gal sau pačiam, daro neįtikėtinus judesius, makaluoja rankomis taip, kad, atrodo, jos tuoj atitrūks nuo liemens, išsilenkia, mėšlungiškai trūkčioja visu kūnu. Kaip tik šitas kontrastas tarp išorinio ledo ir vidinio susijaudinimo Strikeriui pralaužė užtvaras ir sudavė lemiamą smūgį: galingą, bet visiškai neskausmingą.
* * *
Galiausiai atsitiko tai, ko niekas nelaukė – muzika nutilo, ekranas pajuodo, paskui sumirgėjo pilkais elektronais. Nė vienas nepajudėjo iš vietos, nė vienas neprabilo. Kieša ėmė varyti juos iš kambario: viskas, koniec filma, antros serijos šiandie nebus. Chebrai aunantis batus, Kieša pravėrė kito kambario duris ir garsiai pasakė: jau gali. Atsiliepė moteriškas balsas.
Atsidūręs kieme Strikeris apsidairė ir išvydo Kristį. Kompanija, įskaitant panelę, išsivaikščiojusi. Bet tas buvo nesvarbu, nes krūtinėje varinėjo elektronų srautas. Dalindamiesi įspūdžiais, jiedu patraukė namų link. Dažnai stabčiojo, nes ėjimas neleido išsamiai aptarti svarbiausių dalykų. Matei, kaip tas bičas varė, rankomis, va šitaip, – bandė pamėgdžioti Strikeris, ir Kristis energingai pakinkuodavo galva. O kaip tas baltapūkis perkreipė lūpas, taip vieną pusę į viršų? – klausė Kristis, ir Strikeris atsiliepdavo – aha, jo, žiauriai čiotkai, svarstydamas, ką tai reiškia – kaifą ar mėginimą apspjauti žiūrovą, bet neaiškumas visai netrukdė, kaip tik pridavė intrigos.
– O tu matei… Ne, mes turim irgi! – sušuko Kristis. – Davaj padarom – aš, tu su klepu, kas nors ant bembų, ką?
Strikeris prisipažino, kad ši mintis ir jam atėjo į galvą. Ji neapleido jo atsisveikinus, namie, vakarieniaujant, ir paskutinis vaizdas prieš užmingant buvo prie instrumento prisilenkęs negras gitaristas, neįtikėtinai mikliais pirštais skabantis garsų uogytes.
Kitą pavakarę Kristis užėjo pas jį. Ant bangos jie sugalvojo daugybę grupei būtinų dalykų – pavadinimą („Postartūrikas“), albumo pavadinimą („Mėlyna šviesa“), kas dar galėtų prisidėti, į ką bus panašiausias skambesys ir taip toliau. Pasišnekėjo su čiuvu iš Strikerio laiptinės, pravarde Matumba, kuris sutiko prisijungti kaip būgnininkas, ilgai ginčijosi, bet galiausiai pakeitė albumo pavadinimą („Neesmė“).
Skeitas vis dažniau likdavo tūnoti po lova. Juolab kad šitam mene Strikeris buvo pasiekęs tam tikrą ribą. Ir ne tik jis – visai skeituotojų kompanijai varinėjimas pirmyn atgal pradėjo įgristi. O ką daryti toliau, nelabai žinojo. Vieni ėmė lankytis Kalnuparkyje, kur važiuodavo šlaitu žemyn – bet ne tiesiai, o skersai, nuo krašto iki krašto, tada staigus posūkis, ir vėl. Neskaitant šito posūkio, pačiam įdėti pastangų nereikėjo, viską už tave atlikdavo nuokalnė. Todėl Kalnuparkio skeituotojus jis įvertino kaip mudakus ir daugiau ten nėjo. Likę prie Sportrūmio pradėjo eksperimentuoti su triukais – pašokti į orą ir vėl nusileisti, pačiuožti per betoninį kraštą arba užvažiuoti ant šoninės stogo atšlaitės, akimirką pastovėti nejudant, o paskui su pagreičiu rauti atgal. Strikeriui tai labai patiko, ypač pašokimas ir nusileidimas važiuojant, taigi nusprendė pamėginti. Čia nutiko tai, ko iki šiol pavyko išvengti – kritimas, kraujas iš kelėnų ir alkūnių, daug kraujo. Džiaukis, kad nieko nesusilaužei, sutvarsčiusi žaizdas pareiškė motina. Jos traukėsi taip klaikiai lėtai, kad pagautas nekantrumo jis nusikrapštė šašus, o paskui dar kartą. Kol jie visai sugijo, pasibaigė ruduo ir atėjo žiema.
O kitais metais atsitiko rimti, daug rimtesni nei mentų ablava dalykai, ir su skeitu į Sportrūmio terasą Strikeris nebegrįžo.
