Arminas Bartulis. Drakonai yra čia

2026 m. Nr. 5–6

Apsakymas

Šį povėsį rugpjūčio vakarą sėdėjau parke. Gėriau povėsę arbatą iš termoso ir stebėjausi, kokia podvėsė šiais metais buvo vasara. Sėdėjau ir neramiai lūkuriavau, tai bandydamas skaityti, tai kažką rašinėdamas į sąsiuvinį, tai mesdamas abu reikalus šalin.

Stebėjau, kaip parko balandžiai nervingai spardo nubyrėjusius liepų vaisius. Man tai priminė savotišką futbolą, kuriame rankų naudoti negalima, nes jų neturi, o galvos – neverta, nes vis vien niekas nelaimės. Grūdų čia nėra, gerbiami žaidėjai.

Mano suoliukas buvo prie pat šiukšliadėžės. Kol čia sėdėjau, ją aplankė bent kelios personos: vos paeinanti senutė su per trumpu ramentu, nedidukas barzdyla benamis ilgais žilais plaukais ir su tuščiu „Prada“ maišu, jaunas vyras rožiniais, bet suodinais marškiniais. Visi jie panėšėjo į balandžius, pernelyg nesigilinančius į gyvenimą, bet stipriai į jį įsikibusius.

Mano rudenėjantį protą pabudino ketvirta žmogysta. Senyvas vyras, prie šiukšliadėžės priėjęs lėtai ir užtikrintai, lyg toji būtų jo nuosavybė. Jo eisenoj neįžvelgiau nei skubos, nei gėdos. Taurus taromatininkas. Iš per didelės striukės kišenės jis išsitraukė masyvų, kumščio dydžio raktų ryšulį. Parinko tinkamą – juodą – ir po akimirkos šiukšliadėžę saugojęs geležinis sarkofagas atsivėrė. Raktininkas neskubriai išsitraukė šiukšlių kibirą ir susižvejojo tris! skardines, kurių nepasiekė jo konkurentai.

Žiūrėjau į jį su tokiu susidomėjimu ir atgaiva… kol protą vėl pasivijo nerimas ir laukimas. Vyras nuėjo. O aš mąsčiau, kodėl man taip gera į jį žiūrėti? Kas tokio raminančio ir glostančio slypi jo eisenoj? Tada prisiminiau. Ir supratau. Bet taip paprastai nusakyti negalėsiu. Yra visa istorija. Istorija apie Pranuką. Štai ji.

 

Kartą gyveno berniukas vardu Pranukas. Ligotas vaikas. Per metus išgerdavo mažiausiai šešis antibiotikų kursus, todėl dažniausiai tūnodavo namuose, o į lauką ėjo tik svogūniškai suvyniotas į megztinių, pėdkelnių, striukių ir šalikų gniutulą. Ledų gaudavo tik vasarą ir tik ištirpintų. O vasaras leido pas senelius.

Abu jie dirbo toj pačioj milžiniškoj gamykloj, kurios du rūkstančius kaminus Pranukas galėjo matyti iš visų jėgų pasistiebęs ir iškišęs nosį virš balkono turėklo. Močiutė – pramonės chemikė, baro vedėja. Senelis – ketvirtos kategorijos šaltkalvis, metalurgas, plikomis rankomis galėjęs perlenkti žviegiančią armatūrą, bet švelniai glostęs gamyklos agregatus, kurie jo dėka murkė kaip kačiukai.

Žinoma, Pranukas to nežinojo. Paklaustas būtų atsakęs:

– Močiutė skaniai daro valgyt. Senelis dirba su geležom.

Mėgstamiausia Pranuko diena buvo penktadienis, nes tada senelis parnešdavo naujų geležų ir leisdavo jas apžiūrėti. Tada, išskirstęs į dėžutes, maišiukus ir stalčiukus, užrakindavo savo Geležų spintoje. Geležos nebuvo niekuo ypatingos: varžtai, vinutės, spyruoklės, kartais – dalis kokio sudėtingesnio mechanizmo, dantračiai, atsuktuvų antgaliai. Bet ta Geležų spinta Pranuką traukė kaip magnetas. Jis jautė, kad vieną dieną senelis išims visas dalis, pasikvies jį, ir abu kibs į darbą. Galės konstruoti kiek nori ir ką nori! Neskęstančius laivus ir nekrentančius lėktuvus! Nors ne, lėktuvo Pranukas nenorėjo – bijojo aukščio. Iš tikrųjų būtų konstravęs bet ką. Svarbiausia – su seneliu. Jau buvo matęs, kaip jis iš skardos močiutei sulanksto kepimo formą, išgręžioja kiaurasamtį ir net išgraviruoja durų rankeną. Tiesa, niekad negalėjo stebėti paties proceso. Senelis dirbo rūsyje. Ir visada vienas.

– Seneliui reikia pabūti vienam, – sakydavo močiutė, kai Pranukas tarpdury įsikibdavo jo kojos.

– Noriu pažiūrėt! Prašau!

Rūsys buvo tamsi senelio šventovė, iš kurios jis grįždavo kažin koks ramesnis ir šviesesnis. Daug juokaudavo, žiūrėdavo televizorių ir anksti eidavo miegoti. O naktį už sienos Pranukas girdėdavo kikenimą. Matyt, tas šviesumas užkrėsdavo ir močiutę.

 

Vieną beprotiškai karštą vasaros dieną Pranukas pabudo iš pietų miego, pasitrynė lipnius nuo prakaito vokus. Saulė aštriais spinduliais ardė skyles nertose saliono užuolaidose. Balkono durys ir langai, nors praviri, nežadėjo nė silpniausio gūsio. Oras stovėjo. Jis dirstelėjo į laikrodį – filmuko laikas. Nelyg širšių lizdas suzvimbė televizoriaus kineskopas. Pro mirgėjimą kartais pasirodydavo personažai.

– Vėl tą patį žiūri?

– Aha.

Senelis įslinko į kambarį ir sukrito į fotelį. Atkragino prakaitu žliaugiančią galvą, ant pilvo sunėrė pirštus. Visad šitaip sėdėdavo. Karštis ir tylus zvimbimas migdė. Jis užsimerkė. Pranuko pietų miegas užslinko ant jo vokų.

– O drakonai buvo, kai tu gyvenai, seneli?

– Aš ir dabar gyvenu, durneli.

– Algi, kiek prašyta. Nu nevadink tu jo taip, – tarpdury pasirodė močiutė. Ji laikė šaukštą bulvių košės.

Senelio miegas išsilakstė.

– O kas? Gražus žodis…

– Aš ne durnelis.

– Gerai, gerai, – atsiduso. – Aš gi įžeist nenoriu. Pasakymas toks…

– Eikit, vyrai, valgyt, kai baigsis.

– Gerai.

Ekrane sušmėžavo drakono uodega.

– Ar buvo?

– Drakonai?

– Aha.

– Tep.

– O kokie?

Senelis pasitrynė nosį:

– O kokie būna?

– Ugniniai, vandeniniai, žaibiniai…

– Žaibiniai?! – senelis užsikvatojo. – Žaibinių tokių nežinau. Ugniniai.

– Tu juos gaudei?

– Gaudžiau, gaudžiau, – nusibraukė juoko ašarą.

– Kiek sugavai?

– Visus, kiek liepdavo kapitonas.

– O kaip gaudei?

– Medžiojom. Auksinėm kulkom šaudėm.

Pranuko akys išsprogo. Jis pažiūrėjo į žiedą ant didelio senelio piršto.

– Auksinėm?!

– Juokauju, durneli.

– Aš ne durnelis.

Pranukas susiraukė. Filmukas baigėsi. Senelis sunkiai atsiduso ir pasirėmęs į ranktūrius atsistojo. Priėjo prie Pranuko ir švelniai pabaksnojo į krūtinę.

– Visi drakonai gyvena čia. Eikiva valgyt.

 

Po pietų močiutė suplovė indus ir išėjo paskaityti. Senelis ruošėsi leistis į rūsį. Pranukas išgirdo metalo žvangėjimą. Iškart nubėgo ten. Geležų spinta stovėjo tamsiausioj buto kertėj, koridoriuj. Čia net dieną buvo aklinai tamsu. Senelis į dėžę krovėsi dalis.

– Parodyk auksinę kulką!

– Gal kada nors…

– Prašau… dabar.

– Kada kitą kartą.

– Kas čia? – parodė piršteliu.

– O kaip tau atrodo?

Senelis ištraukė storą, apibraižytą metalo plokštę dydžio sulig popieriaus lapu. Jos centre – trys skirtingo skersmens duobutės. Kitoje pusėje – gumos padas.

– Te, paimk.

Pranukas papurtė galvą.

– Ko bijai dabar?

Jis sugūžčiojo. Plokštė atrodė labai sunki.

– Kam šita skylė?

– Nu spėk.

Jis vėl sugūžčiojo.

– Riešutams. Žėk.

Senelis padėjo plokštę ant grindų, iš kišenės išsitraukė lazdyno riešutą, paguldė į duobutę. Tada sudavė plaktuku. Riešutas liko duobutėj, bet išsižiojo.

– Gerai sugalvojau, ką? – sukikeno ir atidavė branduolį Pranukui. – Skanu?

– Aha.

Senelis plokštę tvarkingai įdėjo atgal į spintą. Ištraukė variklį susipynusiais lyg plaukai laidais, įtupdė į dėžę, uždarė ir užrakino dureles.

– Galiu pažiūrėt, kaip tu geležas darai?

– Ten labai triukšmas. Gal kitą kartą.

– Prašau…

– Ne, ne. Eik, paskaityk su močiute.

– Nemoku.

– Te, pažaisk, – padavė metaliuką, panašų į lėktuvo propelerį.

Pranukas ištiesė ranką ir tą akimirką, kai turėjo pajusti metalo šaltį, išvydo žydrą elektros kibirkštėlę. Pirštus sugnybė aštrus skausmas.

– Au!

– Trankausi, – senelis juokėsi. Prieblandoje beveik nesimatė jo veido, švytėjo tik dantys.

Pranukas nebeėmė propelerio. Nubėgo pas močiutę.

 

Senelis iš rūsio grįžo vakare. Užuolaidos jau kartais lengvai sujudėdavo, padvelkė vėsesniu vakaru. Pranukas išgirdo kažką subildant virtuvėje. Iš ten ataidėjo ir džiugus močiutės šūksnis. Nubėgo pažiūrėt.

Ant stalo stovėjo keistas geležų junginys su uodega. Pranukas suprato, kad tą uodegą reikia kišti į rozetę.

– Tu pažėk! – močiutė net suplojo.

– Kas čia?

– Tarka! Elektrinė. Dabar tik drykst, brykst, ir cepelinai!

Senelis šypsojosi iki ausų:

– Nori įjungt? – padavė kištuką. – Tik čia neliesk, dar tobulinsiu, – parodė į varžtais prie medinio pagrindo prisuktus du vario laidus. Tai buvo kontaktai. Prie jų prijungtas variklis, o šalia – blizgantis cilindras su dangčiu ir siauru vamzduku. Pro jį turėjo ištekėt tarkė. Bet tai Pranukas sužinos daug vėliau. Dabar jis į rozetę kiša kištuką.

Mašina suriaumojo ir tratėdama savo varžtais pradėjo burgzti. Močiutė net sušuko iš laimės. Staiga metalinės pabaisos cilindre nugriaudėjo sprogimas, dangtis šoko į lubas, o mašina metėsi šokti nuo stalo. Pranukas ištiesė rankutes, kad pagautų. Močiutė suklykė. Jis dar spėjo pagalvoti, jog išgelbės močiutės džiaugsmą, ir pajuto metalo šaltumą. Pamatė daug daug žydros šviesos, o tada – juodą spalvą. Tik ji buvo kitokia nei užsimerkus. Prieš užmigdamas jis dar išvydo senelio veidą, išnyrantį iš tamsos, irgi žydrą ir šviesų. Tik niekaip negalėjo įžiūrėti, ar jis šypsosi, ar tik išsižiojęs. Grįžo juoda spalva su daug žydrų taškiukų.

 

***

Dangus buvo žvaigždėtas, lyg negalinti nukristi signalinė raketa spigino pilnatis. Kviečių varpos stovėjo nė nekrusteldamos. Šiltas laukų štilis apgaubęs laikė visa, kiek užmatė akis. Buvo tylu, išskyrus palaimingai putojančią Kapitono čiurkšlę.

– Nesimiega, Kapitone?

– Putain! Nu kas taip sėlina?!

– Atsiprašau. Nemačiau, kad jūs… rišat žirgą, taip sakant.

– Merde! Nežinojau, ar kelnes segt, ar pistoletą traukt.

– Atleiskit, atleiskit. Ar galėčiau?

Kapitonas linktelėjo ir užsisegė diržą. Meistras Renauld atsistojo kairėje. Abu giliai atsiduso. Šitaip jie pastovėjo valandėlę, tyloje žiūrėdami į tolį, kur žvaigždės ties horizontu jungėsi su miesto žiburiais. Kartais rodėsi, kad tai Paryžius šviečia ir priešais, ir viršuje, danguj, milijonai gyventojų ir žiburėlių skrenda virš jų galvos. Kartais – kad tolumoje plynė, tik naktį žvaigždėmis primenanti apie kadaise ten – tolumoj – stūksojusį miestą.

– Ar girdi, Renauld? – sušnibždėjo Kapitonas.

Jie klausėsi.

– Nieko negirdžiu, Kapitone.

– Būtent, – jo veide sušmėžavo skausmo kartėlis. – Visa Europa, visas pasaulis iki pat Japonijos mūšiuose ir sprogimuose… o čia… – jis išsitraukė portsigarą.

Mėnesienoj suspindo svastika. Renauld ją pastebėjo.

– Ne garbė, žinau, – Kapitonas elegantiškai pabaksnojo cigaretės galiuką, kad sukristų tabakas. – Bet velniškai gerai saugo nuo lietaus.

– Duotumėt man, aš tuoj nušveisčiau tą šūdą. Čia iš Marselio?

– Tu ir svarbesnių darbų turi, Renauld.

Kapitonas buvo teisus: meistras Renauld buvo vienintelis jų maquis – būrio – šaltkalvis. Nuo jo priklausė, ar vyrai – maquisards – turės iš ko valgyti (katiliukus ir gertuves dažnai kliudydavo kulkos), ar turės kuo apsirengti (trupėdavo sagos, trūkdavo sagtys) bei kuo atakuoti ir gintis (jis galando peilius, derino vamzdžius). Ką jau kalbėti apie Monstre – milžinišką karo mašiną – kurių visoje Respublikoje buvo likusios penkios, iš jų keturios užstrigusios Viši. Meistras Renauld buvo vienintelis maquisard, galintis ją surinkti ir prireikus pataisyti. Jai gabenti visada reikdavo mažiausiai dviejų vyrų, kuriuos, kaip parodė patirtis, mūšiuose nukaudavo pirmuosius.

– Kai neišsimiegi, viskas atrodo prasčiau. Nesisielokit, Kapitone, užgiedos dar Résistance!

Tą akimirką jiems už nugaros pasigirdo griaudėjantis knarkimas su pačepsėjimais. Jiedu atsisuko į daržinę, kurioje miegojo dar dvylika maquisards. Tada pažvelgė vienas į kitą ir prapliupo tokiu juoku, kuris, regis, nubangavo per visą kviečių lauką. Jis veržėsi iš jų nesulaikoma srove, kaip didžiausių kalnų papėdėje netikėtai ištryškęs šaltinis. Kapitonas sukniubo ant žemės inkšdamas ir raitydamasis, švokštė negalėdamas nustoti. Renauld veidas išpampo nuo raudonio, iš akių liejosi ašaros. Jis bandė kelti Kapitoną:

– Ša, Kapitone, vyrus prižadinsim, – bet tuoj vėl suinkštė ir pratrūko dar stipriau žvengti.

Šitaip jiedu raitėsi juoko agonijoj kokias dvidešimt minučių, kol visai be jėgų sukrito ant ištryptų kviečių gaudydami orą.

– Bet mums gi visiškas pyzdakas, ane, Kapitone?

– Taip… – nutęsė šis. – Visiškas pyzdakas.

– Ir mes vis tiek ten eisime?

– Be jokios abejonės.

Renauld atsistojo, nusipurtė šapus, timptelėjo uniformą žemyn. Nusivalė ašarotas akis. Kapitonas pakilo iš paskos.

– Tuo atveju, jeigu nebeturėsiu progos… – ištiesė ranką Renauld. – Man buvo garbė tarnauti jūsų kuopoj, Kapitone.

– Kapitonas be kuopos.

– Na, ne visad taip buvo.

– Man irgi buvo garbė, Renauld.

Abu pasuko daržinės link.

– Žinot, Kapitone, mano senelis buvo pusiau japonas.

– Nu tu duodi, Renauld. Pusiau japonas?

– Pusę gyvenimo ten pragyveno. Mokėsi lieti patrankas. Aš dar buvau pyplys, kai pasimirė, bet prisimenu jį pasakojant, kaip su kitais meistrais kopdavo į kalnus ieškoti geležies rūdos. Japonai tikėjo, kad patrankoms ji geriausiai tinka.

– Kodėl?

– Nepamenu, nežinau. Bet jis sakė dar vieną dalyką. Kad geriausia patranka yra ne ta, kuri toliausiai šaudo ar į kurią didžiausią sviedinį gali sugrūst.

Kapitonas pažvelgė klausiamai.

– Geriausia patranka yra ta, kuri net po kelerių amžių naudojimo niekad nesprogs savoje tvirtovėje. Šalia kurios ramu uždegėjui.

Jiedu sustojo prie pravirų daržinės durų. Netoli ant kalniuko stovėjo ūkininko namas. Languose buvo tamsu, stogą glostė trys kriaušės. Užsidegė dar po vieną. Šįkart rūkė ir Renauld.

– Tada ginčijausi, bet dabar suprantu, ką jis sakė. Jie, – parodė į Kapitono portsigarą, – yra prasta patranka. Jie patys save ištaškys. Mums tik reikia uždegti. Tfu, tfe, – nusispjovė, užgesino cigaretę į durų vyrį. – Niekad nemėgau šito mėšlo. Neinat?

– Ne, pabaigsiu. Gražu tie kviečiai…

– Ten avižos, Kapitone.

– Ką tik buvo kviečiai… Matyt, jau vaidenasi.

– Nes nemiegat kelintą naktį. Eikit jau.

– Eisiu, – Kapitonas išpūtė dūmų debesį. Akimirkai jame įklimpo mėnesiena.

Renauld žengė daržinėn, bet dar lyg tarp kitko grįžtelėjo ir pridėjo:

– Prisiminiau, kodėl rūda iš kalnų.

– Kas ruda?

– Metalo rūda. Patrankoms. Ją kasdavo kalnuose, nes manė, jog ten peri drakonai. Ir tai jų kiaušinių surūdiję lukštai.

Meistras Renauld išnyko daržinės tamsoje, sušnarėjo šienas. Galėjai girdėti tylų vyrų kvėpavimą. Kapitono išpūstas dūmų kamuoliukas lėtai slinko per kiemą link ūkininko namo. Jam pasirodė, kad tamsiame lange sujuda užuolaidos. Matyt, persigandęs šeimininkas stebi. Tas pats šeimininkas, kurio sūnų Kapitonas rytoj turės pasiimti su savimi ir paversti maquisard. Kitaip užduotis, kurią privalo įvykdyti, žlugs nė neprasidėjusi.

 

***

 

Grįžti pas senelius Pranukui leido tik po kelerių metų. Po nelaimės jautėsi gerai, beveik ją pamiršo. Tėtis pasakojo, kad tąkart pramiegojo tris dienas, labai neramiai ir vis vartydamasis. Jis to nepamena. Visą laiką regėjo keistą sapną. Nubudęs ilgai gulėjo ligoninėj, paskui prasidėjo sanatorijos… Kai grįžo, jau buvo pirmokas.

Po gamyklos bankroto senelis išėjo į pensiją, bet vis dar dirbo. Tapo ūkvedžiu vaikų namuose. Į darbą važiuodavo dviračiu ir kartais Pranukui parveždavo visokių smulkmenyčių: trintukų, liniuočių, drožtukų. Nors į rūsį beveik nebeidavo, kartkartėm atveždavo ir geležų, likusių po baldų remonto. Sykį sugebėjo atvilkti net sulūžusią mašinytę – dviratį. Pats vietoje vairo pritvirtino apvalią faneros plokštę ir padovanojo Pranukui.

Senelis buvo pensininkas, bet vis dar dirbo, o tai reiškė, kad pabūti su Pranuku galėjo tik vakarais arba savaitgaliais. Pranukui patiko ir su močiute – kartu gamindavo, eidavo į parką, piešė (voveres). Bet jis labai norėjo – svajojo! – kad ateis tokia diena, kai jie su seneliu liks dviese. Gal ir nekonstruos neskęstančių laivų ir nekrentančių lėktuvų, bet bent jau važiuos dviračiu, žvejos, riešutaus.

Deja, senelis tebedirbo. Pranuko tėtis nenorėjo, kad jis išeitų iš darbo.

– Kai dirbi, labiau nori gyventi, – sakydavo.

Kokia nesąmonė. Gyveni ilgiau, kai daug miegi ir ilsiesi, galvojo Pranukas.

– Ar dirbsi šiandien? – kiekvieną rytą klausė senelį.

– O kaip. Aišku.

 

Ir vis dėlto ta diena atėjo. Taip pat tyliai ir paprastai, kaip prieš tai buvusios. Iš ryto močiutė visiems papusryčiavus lyg tarp kitko tarstelėjo:

– Pranuk, šiandien pabūsi su Algiu.

Jis išsigando. Turėjo džiaugtis, bet vietoj šypsenos ir džiaugsmo šūksnio kūnu nubėgo šimtai skruzdėlių.

– Kodėl?

– Tėtis šiandien negali pasiimti. Rytoj. Man audimas. Tai pusę dienos pabūsit, vyrukai.

– Pabūsim, neprapulsim, – kavos gurkšnį nugurkė senelis.

Pranukas pajuto, kad skruzdėles nuplovė šilumos banga.

– Ar galim dviračiais?! Prašauuu… iki užtvankos.

– Kad toli labai…

– Prašau, prašau, prašau!

– Duok Algiui pabaigti kavą.

– Pažiūrėsim…

– Valio! – net pašoko Pranukas.

 

Apsirengė močiutės padėtais rūbais pats, apsiavė sportbačius. Koridorius kvepėjo saldžiais kvepalais, griaužiančiais gerklę. Laiptinė atsidavė dūmais, buvo tamsu. Pačios baisiausios pakopos apačioje, prie pat laukujų durų, kur nepasiekė lango šviesa. Palaukė senelio čia, tada nuėjo paskui jį. Girgždėdamos sunkiai prasivėrė šarvuotos durys ir dūmais tvoskiančią tamsą persmeigė rytinis saulės spindulys. Kvepėjo šiltu vėju, saule ir šlapiu šunimi.

– Lijo.

Senelio kišenėj subarškėjo didelis raktų ryšulys. Neskubėdamas pasirinko tinkamą ir atrakino rūsio duris. Iš juodumos padvelkė šaltas pelėsio ir drėgmės gūsis. Senelis peržengė slenkstį:

– Neik, jei bijai. Aš tuoj.

Pranukas nubėgo prie apsilaupiusio suolo. Mėgo nuo jo grandyt įvairiaspalvių dažų sluoksnius. Greta vešėdavo močiutės ir kitų kaimynių gėlynai. Dabar tesimatė stagarai ir sniego suguldyti pernykščiai lapai. Skraidžiojo dvi tik šįryt nubudusios musės. Staiga Pranukas pastebėjo kažką spindint sudžiūvusių juodų lapų krūvoje. Tas kažkas žibėjo tarsi žalia akis. Jis stojosi eiti pažiūrėti, kas ten, bet išgirdo senelio balsą:

– Te, laikyk, kol savo išvarysiu.

Pranukas prišoko ir tvirtai įsikibo ledinio dviračio vairo. Pasivedė toliau ir apsižergė.

– Palauk, sėdynę reikia pakelti, – pro duris išniro senelis su savuoju. – Augi kaip kumelys.

Pranukas išraudo. Tada susigėdo, kad išraudo, ir išraudo dar labiau.

– Patikrink skambutį.

Patikrino.

– Važiuok paskui mane. Jeigu kas, skambink, arba šauk. Aš greitai nevažiuosiu. Te, apsirenk.

Padavė naują ryškią liemenę, kaip tik Pranuko dydžio. Pats apsivilko seną, gurguziukais nuėjusią. Abu švytėjo kaip tas keistas daiktas juodų lapų krūvoje. Pranukas atsisuko pažiūrėti, ar jis tebėra ten, bet nespėjo. Reikėjo vytis senelį.

 

Išvažiavus iš kiemo prasidėjo lygus dviračių takas. Senelių devynaukštis, likęs už nugaros, greitai tolo ir traukėsi, kol tapo mažyčiu ledo kubeliu, tirpstančiu ant mėlyno horizonto. Galiausiai ištirpo visiškai. Prasidėjo pievos ir krūmynai, kurių viršūnėlės lyg mažytės lemputės buvo pernelyg silpnos, kad pamatytum po vieną, bet pakankamai gausios, jog švytėtų kartu. Šnarėjo stagarai, braškėjo karklai, kvepėjo šilumos pažadu. Buvo gera, bet reikėjo skubėti – senelis mynė spėriai, lengvai linguodamas į šonus. Pranukas prisimerkė: pro siauručius akių plyšelius atrodė, kad dviratis išnyko ir senelis skrenda arba joja ant nematoma geležim džeržgiančio drakono, kojomis nesiekdamas žemės.

Pranukas kai ką pajuto ir vėl išraudo. Sutilindžiavo skambučiu. Senelis sustojo, atsisuko:

– Kas yra?

Žodis užstrigo Pranuko burnoj.

– Viskas gerai?

Jis palinksėjo. Gal praeis… Ne, vėl tas jausmas. Vėl skambutis.

– Kas yra? Sakyk gi.

– Aš noriu… sysio.

Senelis apsižvalgė:

– Va, lįsk in krūmus.

Pranukas mindžikavo vietoj, žiūrėjo į žemę.

– O… tolėtinis?

– Kam tau tolėtinis? Gi ne merga. Stok ir daryk.

Pranukas dar labiau išraudo. Kokia gėda! Šitaip laukė šitos dienos, o dabar…

– Nu bet man reikia tolėtinio.

– Tai šikt nori? Ko namie nedarei? Su lapu reikės… – senelis apžvelgė plikas medžių šakas ir suprato – pavasaris. – Lįsk in krūmus, aš paieškosiu.

Pranukas nubrido pernykščiais lapais žemyn, kuo toliau nuo tako. Dviračių nebesimatė, tarp šakų pasirodė upė. Joje ledonešis plukdė debesis. Pirmą kartą gamtoj! Kokia gėda! Už nugaros išgirdo šlamant senelio žingsnius. Jis nešė tris didžiulius susiraukšlėjusius tamsiai žalius lapus. Varnalėšos savo švelnumu prilygo švitriniam popieriui.

 

Pasibaigus didžiajam gėdos aktui, jiedu grįžo prie dviračių. Pranukui nebuvo gera sėstis ant sėdynės.

– Jau nebetoli.

Važiuoti likęs tik galiukas. Vis labiau stiprėjo vėjas, nuo medžių plėšantis varnas, kurios vos per stebuklą nesitėkšdavo Pranukui po ratais. Takas traukėsi samanom ir bundančiom žolėm, kol visai pradingo. Dviračius reikėjo pasivesti į kalvą siauručiu pievos takeliu. Paskutiniai metrai labai sunkūs – statu. Senelis užsiropštė pirmas, tada prisitraukė Pranuko dviratį. Kalnas pasirodė esąs užtvankos pylimas. Nuo čia matėsi labai toli: iki pat melsvėjančio ruoželio horizonte. Tai buvo audra. Abu minutę stovėjo grožėdamiesi tokiu būdu ir gyliu, kokiu mokėjo. Tada senelis neskubėdamas tuo pačiu raktų gniužulu surakino abiejų dviračių ratus. Pasivedė Pranuką pylimu ten, kur vis garsėjo šniokštimas. Užtvanka.

– Matai?

– Aha.

Apačioje putojo tamsus, žalias vanduo. Panašus į tą, kurį mama leisdavo vonion penktadieniais, sugedus vandentiekiui. Kad Pranukui nebūtų baisu praustis, pildavo daug putų iš plastikinio buteliuko. Tik ančių vonioje trūko.

– Sene… Algi, – jis visad užsikirsdavo. Sakyti „seneli“ buvo keista (niekas kitas taip nevadino), o „Algi“ – nemandagu.

– Kas?

– Iš kur čia atplaukia?

– Kas atplaukia?

– Vanduo.

– Antai, – dūrė pirštu į horizontą ir Pranukui pasirodė, jog ten sužaibavo. – Iš kalnų: ko neišgeria medžiai, teka žemyn paskui. Ir subėga upėn.

– Ir ko neišgeria drakonai?

Senelis nusijuokė. Pirmąkart šiandien.

– O tau vis drakonai galvoj. Geriau apie panas galvotum.

– Man tėtis sakė.

– Jo… – nutęsė. – O aš sakiau jam.

– O kas tau sakė?

– Mano tėvas.

Sušiūravo nendrynai, kilo vėjas. Tamsus ruoželis horizonte platėjo. Jame vėl sužaibavo, bet griaustinio dar nesigirdėjo.

– Va! Drakonas!

– Visi drakonai gyvena čia, – senelis pabaksnojo sau į krūtinę. – Pasakojau tau, atsimeni?

Pranukas papurtė galvą.

– Pasakojau, pasakojau. Dar mažas buvai.

– Bet seniau jie gyveno kalnuose.

– Gali būti.

– Ir tada juos medžiojo blogi žmonės.

Senelis nutilo.

– Ir tada, kad neišnyktų, jie susimažino ir pasislėpė ten, kur žmonės nežudo.

– Šito nežinau.

– Ir tada pasislėpė žmonių viduj. Man tėtis pasakojo.

– Gal tėvas ir žino tada…

Senelio kaktoje įsirėžė raukšlė, jis nudelbė galvą ir nuėjo prie dviračių. Grįžo su batonu maišelyje.

– Te, patrupink, nemesk cielo, – parodė į prie kranto putose plūduriuojančias antis.

Kol Pranukas lesino, senelis nuo dviračio rėmo nusirišo meškerę. Bandė žvejoti, bet po valandėlės taip sukilo vėjas, kad užmesti kabliuko buvo nebeįmanoma, jį vis nunešdavo į meldus. Pasigirdo ir artėjantis griaustinis.

– Nu, drakonai atskrenda, pakuojamės.

Pranukas pažvelgė tokiom blizgančiom akim, kad senelis nejučia pridūrė:

– Juokauju.

Nė neįpusėjus kelio namo dangaus giedruma galutinai išnyko ir liūtis ėmė kliokti jiems ant galvų. Jie mynė kiek išgalėdami, kiaurai šlapi nuo prakaito ir lietaus. Vanduo nuo tako, užkabintas priekinio rato, purškė Pranukui į veidą. Jis vos matė senelio žalią liemenę. Medžiuose pasislėpusios varnos klykė kaip išprotėjusios. Gal jos bijo drakono?

Lietus buvo ledinis, jis nebejautė pirštų, į burną ir nosį plūdo vanduo, kurį spjaudė tiesiog sau ant krūtinės, kad neuždustų. Žalias taškelis vis labiau traukėsi – senelis tolo. Pranukas tilindžiavo skambučiu, bet lietus ir griaustinis prarydavo jo balsą. Jis bandė sušukti:

– Sene… Algi! – žaibu nudiegė šoną. – Algi!

Jis mynė iš paskutiniųjų, nebejautė kojų. Rankos pasidarė metalinės kaip dviračio vairas. Jie susiliejo. Žalias taškelis nebesitraukė, pradėjo pūstis. Senelis sustojo! Jau beveik matėsi ir jo mojantis siluetas. Juodas dangus akimirką vėl tapo akinančiai žydras, kažkas sprogo, lūžo ir plyšo vienu metu, pakvipo metalu.

Žalias taškelis užgeso.

 

Kas vyko toliau, Pranukas prisimena lyg per miglą: kaip vėl mina, valosi akis, nebejaučia kūno, tik mato tekantį raudonumą sau ant rankų. Kaip pamato žmones ir šaukia:

– Algis, Algis, Algis!

Negali daugiau nieko ištarti, tik:

– Algis, Algis, Algis!

Privažiuoja žmonės, bet mato ne juos. Tik Algį. Ir jį užgulusį gluosnį.

Tą naktį vėl sapnavo tą patį sapną, kaip ligoninėj. Ir nuo to laiko sapnuodavo jį vis dažniau.

 

***

Čia pat nugriaudėjo sprogimas, užsibaigęs garsu, panašiu į gyvatės šnypštimą. Taip teškiasi vanduo, krisdamas atgal į upę.

– Penki šimtai metrų, Kapitone! Sprendžiant iš garso. Pataikė į upę.

– Arčiau. Trys, – pataisė leitenantas Pierre.

Kapitonas neskubriai priėjo arčiau. Jo mieguistas žvilgsnis ir eisena keistai spinduliavo ramybe. Kiti maquisards, nors buvo patyrę ne ką mažiau už jį, nuo didelių sprogimų dar krūpčiojo.

– Iš ko sprendi? – lėtai paklausė.

Pierre pieštuku dūrė į žemėlapį.

– Štai. Tiltas. Jie taikosi ten.

– Manai?

Tą pačią akimirką ataidėjo dar vienas griausmas. Šįkart skardus.

– Na, jau nebesitaiko, – Pierre atsiduso ir kruopščiai suvyniojo žemėlapį.

Jie grįžo pas kitus.

– Dabar mažiausiai valandą bus ramu. Galim užkąsti! – sukomandavo. – Jie dar nežino, kad mes čia. Prevenciškai bando atkirsti. Žino, kad kelsimės per Seną.

Tik kelių vyrų akyse jis įžvelgė nepatiklumą. Kiti po tiek metų išmoko jeigu ne pasitikėti, tai paklusti ir negalvoti apie pasekmes. Juk tarnavo nuo tada, kai jų buvo pilna kuopa, o jis – Kapitonas ne iš įpročio, o dėl laipsnio.

 

Būrys į Paryžių įžengė vakar. Slinko lėtai, mažomis grupelėmis, apsivilkę civiliniais drabužiais, bet kurią akimirką tikėdamiesi pasalos. Baisiausia, kad nieko panašaus neįvyko. Priemiesčių gatvės buvo tuščios, namai išdurstytomis arba užkaltomis akimis, kur ne kur dvokė negyvomis žiurkėmis. Niekas čia jų nelaukė. Lėtai slenkant šiais tylos labirintais Kapitonui rodėsi, kad girdi, kaip daužosi jo vyrų širdys. Tuštuma juos gąsdino kur kas labiau už sprogimus ir kulkų zvimbimą. Viskas pasikeitė šįryt, įžengus į senamiestį. Juos pastebėjo iš oro. Išdavė prastai užmaskuota Monstre.

Slaptoji fazė, Kapitono nurodymas judėti mažomis grupelėmis, baigėsi. Visi susirinko sename parke ant Senos kranto. Ten tankiai sukibę lajomis platanai kurį laiką juos saugojo nuo akių iš dangaus. Buvo tuščia ir tylu, nesigirdėjo nė vieno paukščio, ant takų skaldelės pabirę riešutų kevalai išdavė čia gyvenus voveres. Bet ir jų nebuvo nė kvapo. Tik beprotiškai žalios, rodos, ką tik išsprogusios lajos su geltonais saulės prospigiais priminė gyvybę ir atgaivą, kurios semtis čia kadaise rinkosi žmonės, jų vaikai, paukščiai, gėlės ir sėklos.

Kapitonas prisėdo ant suoliuko, iš kurio buvo likusios tik metalinės kojos ir viena lenta. Nusiėmė béret. Lengvas vėjo gūsis sušiaušė sušutusius plaukus, galvą perliejo maloni vėsa. Akimirką pasirodė, kad jis jau yra buvęs šiame parke. Tik su kuo ir kada? Vėl svaigo galva. Viskas kaip sapne… Jis užvertė galvą ir pažvelgė į tas neįtikėtino žalumo šakas. Jo kūną pervėrė baimė. Jis neprisiminė savo vardo. Nagi, Kapitone, koks tavo vardas? Kapitonas…. Nagi, koks? Kuo labiau stengėsi, tuo labiau didėjo išgąstis. Rankos ėmė drebėti.

– Galiu?

Jis krūptelėjo.

– Čia tu, Renauld.

– Tas pats.

– Taip, prisėsk.

Suoliuko lenta susiūbavo, abu linktelėjo į priekį, kad nenuvirstų. Šitaip ir sėdėjo pusiaulinki. Renauld nuo tako pakėlė kelis riešutų kevalėlius:

– Alkis, visur alkis.

– Kaip jie? Labai prastai?

– Labai nenudžiugo sužinoję, kur eina, bet tai aukščiausias taškas…

– Ir labiausiai saugomas.

– Taigi. Bet jie žino savo misiją. Kartais tik pamiršta dėl alkio.

– O tu, Renauld, žinai savąją?

– Aš žinau daugiau, Kapitone.

Kapitonas pažvelgė klausiamai.

– Aš žinau savo istoriją. Ir kuo ji baigsis.

– Manai… – žodis užstrigo gerklėj, – baigsis?

– Nagi, Kapitone, juk jau apie tai kalbėjom. Jums reikia išsimiegoti… visai prastai atrodot.

– O aš nežinau savo istorijos, nežinau, kas ją rašo. Tikrai ne aš.

– Kapitone?

– Kartais atrodo, kad gyvenu sapne. Ir net ne aš tas sapnuotojas. Supranti?

– Taip, – Renauld nesuprato, bet matė, kaip svarbu Kapitonui tęsti.

– Kartais atrodo, kad mus kažkas sapnuoja… Šituos platanus, takus, vyrus, mane ir tave, Renauld, mūsų misiją. Kartais manau… kartais noriu tikėti, kad tai tik kokio nors žmogelio, gyvenančio kalnuose, košmaras. Ir kad kada nors jis atsibus, nusišluostys prakaitą, atsigers vandens ir eis gamintis pusryčių.

– Dieve, kaip pasiilgau kiaušinių! Ir kumpio!

Abu prunkštelėjo, tada Kapitonas tęsė:

– Supranti, Renauld, aš noriu, kad jis – tas žmogelis – pabustų. Ir kuo greičiau.

– Košmarai baigiasi baisiausiame taške. Kai siaubas, baimė ir kraujas išverčia iš lovos.

Kapitonas pajuto, kaip nosimi nubėga ašara. Staigiu judesiu nubraukė rankogaliu.

– Nenusiminkit, Kapitone, jaučiu, kad greitai jis nubus. Nedaug belikę. Ir eis kepti kiaušinių su kumpiu.

Jis šyptelėjo, nusivalė nosį.

– O kaip?.. – parodė smakru į liauną vaikiną, tikrinantį vežimo ratus.

– Algerie? Galėtų išeiti neblogas šaltkalvis. Beje, šiandien truputį pasikalbėjom. Jis ne prancūzas. Ūkyje tik nakvojo už pinigus.

– Labai bijo?

– Labiau pyksta.

– Gerai. Šiąnakt mums visiems reikės supykti.

Kapitonas užsidėjo béret, atsistojo ir sušuko vyrams:

– Maquisards! Dešimt minučių pasiruošti. Judėsim į vakarus. Kelsimės kitur!

 

***

 

Pranas vogčia pakėlė akis nuo dubenėlio su sriuba. Pažvelgė seneliui į veidą. Po nelaimės prabėgo tik dešimt metų, o rando nė nematyti. Nosis sveikiausiai pūpsojo veide. Senelis tąkart ilgai neatsigavo, kaip pats sakė, buvo lopytas sulopytas. Užkritęs medis perdūrė pilvą, pažeidė žarnyną, sulaužė nosį. Tiksliau, beveik visiškai ją nuplėšė. Kaip arklio nuspirta, juokėsi. O vis dėlto jokio rando.

Pranas turėjo kelias laisvas savaites tarp egzaminų mokykloj ir stojamųjų akademijoj. Nusprendė, kad reikia aplankyti.

– Kas yra?

– Ne, nieko, – nudelbė žvilgsnį atgal į sultiny plūduriuojančią raudonikio galvutę.

– Tai būsi meninyks?

– Toks planas.

Senelis nusijuokė, tada atsikrenkštė.

– O kada teises laikysi?

– Nežinau dar. Gal rudenį, – nurijo šaukštą grybienės. – O jūs dar „vairuojat“? Numinat kur?

– Netankiai. Silpna kojose kažkaip.

– Numinam dar iki užtvankos. Užvakar buvom, – į virtuvę įšoko močiutė. – Ar skanu?

– Labai. Sėsk gi ir tu, pavalgyk, nebelakstyk.

Ji prisėdo.

– Ai, tai kad aš ragaudama prisivalgau.

– Nu močiut…

– Pilnas pilvas man!

Senelis garsiai sušliurpė paskutinį šaukštą. Papurtė galvą.

– Su ja vis tep pat.

– Tai kiek tu pas mumis pabūsi? Savaitę, taip? – močiutė nuo stalo nubraukė nesamus trupinius. Gartraukio šviesoj sužibo auksinis žiedas.

– Galvoju ryt vakare jau judėti.

– Čia dabar! Bent iki penktadienio pabūk.

– Nu ką jam čia su seniais veikt, – suburbėjo senelis.

– Negaliu, stojamieji. Ruoštis reikia.

– Mokslinčius. Kaip mano tėvas.

– Ką jis baigė?

– Nebaigė. Išvažiavo mokytis ir partizanai sučiupo.

Pranas daug kartų girdėjo šią istoriją. Tiksliau, tas negausias detales apie senelio tėvą, savo prosenelį, giminės viltį, brangiai išleistą į mokslus užusieny, o grįžusį be nieko. Tik tos detalės vis keisdavosi, maišydavosi su kitomis istorijomis, kol galiausiai Pranas nė nebeatsiminė jo vardo:

– Koks buvo jo vardas?

– Taigi toks pat kaip mano…

– Nu jau! – užginčijo močiutė.

– Ot jau skirtumas: Algirdas ar Algis!

Pranas nenorėjo, kad jie susipyktų.

– Tai Algirdas?

– Nugi tep. Algirdas mano tėvas. Mane patrumpino, – nusijuokė. Tada pridėjo: – Algir, ar Alger, kaip anie prancūzai sakydavo…

– Nu jau žinai, kaip prancūzai sakydavo! Ant šio svieto dar nebuvai.

– Tai nesvarbu, man šiaip įdomu… – Pranas bandė glaistyt, bet pajuto, kaip ausyse ima spengti, akyse aptemo. Jis pasimarkstė, bet nepadėjo. Vaizdas raibuliavo, širdis daužėsi, išmušė šaltas prakaitas.

Tai pastebėjo močiutė:

– Jėzau, Pranukai, vėl tau.

„Vėl“ kartodavosi nuo mažumės. Gydytojai sakė, nuo elektros šoko. Pažeisti nervai.

– Eik, prigulk. Ko dabar sustresavai?

Gydytojai patarė vengti streso, ryškios šviesos, mirgėjimų.

Pranas atsigulė kambary, kuriame gyveno vaikystės vasaromis. Stengėsi giliai kvėpuoti, užsimerkė. Aš čia ir dabar. Aš čia ir dabar. Man niekas negresia. Aš čia ir dabar. Aš saugus. Tik mintys iškart peršokdavo: Algir, ar Alger… Kodėl taip keistai senelis taria savo tėvo vardą? Aš čia ir dabar, aš Alger… Man niekas negresia… Algir niekas negresia… Aš čia…

 

***

 

Vakarop ėmė niauktis. Sustiprėjo vėjas. Traukiant per Seną į juos pataikė. Ant tilto pakilo akmenų ir metalo burbulas ugnies šerdimi. Du maquisards nuplėšė kojas, teko juos palikti. Monstre judėjo gale ir liko sveika, o tai svarbiausia. Nusėdus dulkėms jie pagaliau išvydo plieno bokštą. Keturiomis kojomis tvirtai įsispyręs į žemę jis leido savo geluonį į besiniaukiantį dangų. Jie susirado priedangą. Kapitonas ir leitenantas per žiūronus stebėjo klaikiai pamėkliškus Champs de Mars.

– Nesuprantu. Ir čia tuščia, – neramiai sušnabždėjo.

– Negali būti.

Iš tikrųjų, nesimatė nė gyvos dvasios. Ant Kapitono žiūrono linzės užtiško vandens lašas. Jis užvertė galvą: debesys draskė vienas kitą nepasidalindami dangaus.

– Kapitone, vienuolikta valanda.

Jis pažvelgė. Tolimiausiame parko kampe gelto medžiai.

– Dujokaukes!

Visa rytinė Champs de Mars pusė gelto, raudo, medžiai tiesiog akyse metė lapus, o vėjas juos traukte traukė į dangų. Kažkuris vyrų pradėjo melstis.

– Nurodymai, Kapitone?! – suūžė leitenanto dujokaukė.

– Į bokštą!

– O Monstre?

– Nešti po dalį! Tu, tu ir tu! – dūrė pirštu. – Eisit su manim priekyje. Kiti! Dengiat Renauld. Atsakot gyvybe!

Vyrai nutraukė vežimo brezentą, paskubomis į kuprines krovė metalo dalis, krumpliaračius, laidus, spyruokles. Jau rudavo žolė ir visa vakarinė parko pusė. Nematoma banga artėjo. Prapliupo audra.

Per dujokaukes vos gaudydami orą jie kopė laiptais, slidžiais ir varvančiais nuo lietaus, patys varvėdami nuo prakaito. Kapitonas vos kėlė kojas – jo pečius slėgė sunkiausia Monstre dalis – šerdis. Viena ranka prilaikė apkrautą, geliantį petį, kita taikėsi į numanomą priešą.

Viršūnę pasiekė jau visiškai sutemus. Sunkiai švokšdamas Kapitonas susmuko ant aikštelės grotelių, nusitraukė dujokaukę. Vyrai pasekė jo pavyzdžiu: gaudė orą kaip į krantą išmestos žuvys, veidais tekėjo prakaitas ir lietus. Renauld sunkiai atsistojo, priėjo arčiau.

– Nesiremkit, Kapitone, įlenksit.

– Taip, taip, atsiprašau, – įdavė šerdį Renauld į rankas.

– Kokios dujos šitaip nudažo medžius?

– Nežinau, Kapitone, – leitenantas Pierre, nors ir išsekęs, vykdė savo pareigas: įsikibęs turėklo žiūronais žvalgė apačioje likusius Champs de Mars. – Bet pažiūrėkit…

Kapitonas išsitraukė savuosius.

– Ne… negi aš… mes susapnavom.

– Gal čia dėl tamsos?

– Negali būti.

– Gal taip naktį atrodo.

Parkas apačioje vėl žaliavo.

Koks mano vardas? Koks, po velnių, mano vardas? Kapitono nugarą perliejo ledinis prakaitas. Jis bijojo.

– Renauld!

– Taip, Kapitone?

– Koks mano vardas?!

– Ne laikas juokams, Kapitone.

– Atsakyk! Koks mano vardas!

– Nagi jūs…

Tą pačią akimirką į bokšto viršūnę trenkė žaibas.

– Nurodymai, Kapitone?! – sušuko leitenantas.

– Surinkti Monstre! Persirengt! – jis nė nepajuto, kaip iš burnos išskrido komandos.

Vyrai tuoj pat iškrovė kuprines, nešė dalis Renauld. Jis atsiklaupęs jungė jas tarpusavyje, o tada prie centrinio bokšto žaibolaidžio. Jam padėjo Algerie. Visi persirengė juodais odiniais lietpalčiais su gobtuvais. Apsimovė storos gumos pirštines, užsiveržė didžiulius tamsintus akinius. Netrukus Kapitonas aikštelėje matė nebe būrį karių, o vienuolika juodų skruzdėlių juodomis akimis. Jis pažvelgė į miestą: griaudėjo visas Paryžius, nuožmiausiai žaibai plakė už Senos. Iš sunkių švininių debesų į miesto gatves pliaupė vanduo, kaukė namų stogai, nuo jų plėšė skardas, lietvamzdžius ir kaminus. Milijonai blankių žiburėlių mirgėjo lietaus šuoruose. Juos tiesiog skalbė.

– Kapitone, nurodymai!? – Renauld teko rėkti, kad peršauktų vėją ir griausmą. – Pirštinės! Nepamirškit!

– Monstre paruošta?!

– Ir gyva kaip niekad!

Kapitonas pažvelgė pro Renauld petį. Didžiulė mechaninė pabaisa jau buvo prisisiurbusi prie bokšto ašies. Jos centre blizgėjo didelis plieno cilindras – šerdis.

– Tada pradėt!

Šalia išdygo leitenantas, perdavė komandą:

– Uuuužvest Monstre!

– Kiek reikės, kad pavyktų, Renauld?! – Kapitonas vėl išgirdo save lyg iš šono.

– Kai tokia audra… pakaks penkiolikos didelių!

– Vadinasi, imsim penkiolika!

Juodos skruzdės vėl sujudo aikštelėje. Kiekvienąkart į bokštą trenkus žaibui Monstre viduje suriaumodavo keleriopai garsesnis už griaustinį sprogimas, dantračiai sukosi kaip pasiutę, šerdis išsipūsdavo ir vibruodama vėl susitraukdavo, kaskart sumažėdama. Kapitonas su vyrais griūdavo ant aikštelės plieno užsidengę ausis ir melsdavosi, kad tik nepataikytų į juos. Pavojui praėjus Renauld prišokdavo prie mechanizmų, suverždavo ar prijungdavo atkibusias dalis. Paskui vėl puldavo ant žemės.

Gaudant dešimtąjį žaibą, jo atšaka, čirškiantis išlydis, pervėrė du vyrus. Kapitonas liepė juos nunešti aukštu žemiau ir tęsti darbą. Žaibai varpė miestą, ant žemės blokšdami ne tik likusius būrio maquisards, bet ir žibintus, arkas, namus. Po kiekvieno stipresnio audros ūžtelėjimo mieste matėsi vis mažiau žiburių. Po kiekvieno žaibo Monstre šerdis vis labiau traukėsi.

Gaudant tryliktąjį, Pierre ir dar trys vyrai buvo sunkiai sužeisti, gulėjo susmukę. Nebeliko kam jų išnešti. Kapitonas ir kiti iš paskutiniųjų bandė išjudinti užstrigusį dantratį. Monstre riaumojo ir kratėsi, grasindama bet kurią akimirką išsitaškyti į milijardus šrapnelių. Jis pajuto kažką gniaužiant jo petį, atsisuko. Tai buvo Renauld. Jo ranka drebėjo apdegusi, pirštinių guma buvo susvilusi, prikepusi prie kaulų. Jis rodė Kapitonui pažvelgti į šerdį: cilindras buvo sumažėjęs iki puodelio dydžio.

– Neišlaikys! – sušuko, bet joks garsas neišėjo iš jo burnos.

Tą pačią akimirką Kapitonas meistro Renauld akinių atspindyje išvydo, kad penkioliktasis šliaužia gleivėtu žaibolaidžiu. Kaip žalsva gyvatė nuslysta į Monstre vidurius. Šerdis išsipūtė, kažkas tolumoj suspengė. Užsimerkė ir pajuto, kaip pakyla į orą, kaip krenta, per nugarą ir galvą ritasi kažkas sunkaus. Atsimerkė: tamsus siluetas krenta žemyn – į Champs de Mars. Jie balti, pusto sniegas. Ranka dar bando sugriebti siluetą, bet kliudo tik lietų.

Kapitonas nieko negirdi. Tylus spengimas užtrenkęs ausis. Jis atsisuka į Monstre, bet pamato tik išsilydžiusio metalo krūvą, ji garuodama šnypščia lietuje. Šliaužia prie jos. Kakta teka karštas lietus, jis raudonas ir trukdo matyti. Šliaužia, nors nejaučia kojų. Ranka priliečia įkaitusį metalą, bet neskauda. Užčiuopia šerdį. Dabar ji mažojo pirštelio didumo, smaila ir blizga kaip auksas. Jis persiverčia ant nugaros, pamato veidą. Veidas nusiima akinius ir gobtuvą. Audra nutyla, jis vėl gali girdėti.

– Algerie?

– Taip?

Kapitonas atveria delną:

– Paimk.

Algerie paima.

– Dabar tu… Algerie… mane taip ima… miegas…

– Pamiegokit, Kapitone.

– Algerie, dabar tu… aš taip pavargau…

– Ilsėkitės, Kapitone.

– Dabar tu turėsi… sumedžioti drakoną.

– Gerai, Kapitone.

– Algerie… tavo veidas… jis man toks… matytas.

– Miegokit, Kapitone, ilsėkitės.

– Toks artimas… veidas…

– Miegokit.

– Algerie…

Kapitonas užsimerkia ir mato, kaip balta, kaip beprotiškai čia šviesu.

 

***

 

Pranas pabudo jau vakarėjant. Šįkart sapnas baigėsi. O šitiek metų nubusdavo viduryje. Nuėjo apsiprausti, kad močiutė nepastebėtų – buvo išpiltas prakaito.

Senelis paprašė padėti apkuopti rūsį. Bus renovacija. Remontuos ir rūsį, reikia sudėti daiktus į dėžes. Močiutė dūsavo, kad dar pailsėtų, bet jis sutiko.

Abu nusileido į apačią, senelis išsitraukė raktų ryšulį. Pranas jį buvo matęs daugybę kartų, tik šįkart senelio rankos atrodė mažesnės. Kol jis rakino duris, Pranas atsigręžė į saulės nušviestą gėlyną. Lelijų, rūtų, rožių kerai buvo sunykę. Močiutei nebepakako jėgų. Užtat ryškiai žaliavo – švytėjo kaip uranas! – paparčiai. Tokiuose išsirita drakonai, pagalvojo.

– Po jūsų, ponas, – sucypė durų vyriai. – Neik, jeigu bijai.

– Nebe vaikas, – šyptelėjo.

Jis žengė ir pajuto, koks artimas jam šis metalo ir pelėsių kvapas. Kažkas suspurdo krūtinėj. Suprato, kad pirmąkart išvys senelio dirbtuves. Jiedu ėjo ilgu tamsiu koridorium, senelis pasišvietė kelią senu rankiniu būdu elektrą generuojančiu žibintuvėliu. Jis girgždėjo kaip netepta grandinė. Pasuko kairėn, tada dešinėn, ėjo, kol pasiekė siaurutes geležines duris.

– Šičia.

Kairė durų pusė buvo prigręžiota mažų skylučių. Senelis atskaičiavo tą vienintelę ir atrakino slaptą spyną. Už durų kažkas sugirgždėjo, jos atsivėrė. Sužibo ant laido pakibusi vienintelė lemputė. Dirbtuvėlės buvo visai nedidukės: vieną sieną dengė lentynos su uogienėm ir agurkais, prie kitos stovėjo varstotas su spaustuvais, virš jo sukabinti raktai, pjūkliukai, kruopščiai sužymėtos skardinės su varžtais ir mažesniais grąžtais. Buvo ir priekalas su mažytėmis tekinimo staklėmis. Jomis nubėgo voras.

– Prie darbo.

Jiedu dirbo vos porą valandų. Bet kažin kodėl Pranas vėliau jas prisimins kaip vienas brangiausių ir trumpiausių gyvenimo akimirkų su seneliu. Jiedu traukė iš stalčių geležas, įrankius, dalis, nebaigtus, laidų kaltūnuose susivijusius senelio išradimus. Jis klausinėjo: kas čia, o kam skirtas šitas? Senelis ramiai pavartydavo rankose, papasakodavo, suvyniodavo į laikraštį ir įdėdavo į dėžę. Kartais burbteldamas: „Dieve, Dieve, o kaip paskui reiks atgal sunešt…“, bet taip tyliai ir ramiai, lyg pats netikėdamas, kad reiks. Pranas irgi nujautė, bet neliūdėjo. Brangino tas kelias valandas, žinojo, kad taip turi būti. Ir džiaugėsi: pagaliau jie konstruoja neskęstantį laivą arba nekrentantį lėktuvą. Tik šįkart ne Pranui. Seneliui.

 

***

 

– Kas tai? – jis čiupinėjo keistą, kulką primenantį smailą metalo gabaliuką. Jis blizgėjo kaip auksas.

– Aš pats nežinau. Bet čia auksas, taip?

– Tuoj pažiūrėsim.

Juvelyras į akiduobę įsistatė gemologinę lupą, arčiau prisitraukė buteliuką su rūgštimi. Pipete atsargiai prilietė tviskantį metalą. Įdėmiai stebėjo. Tada nuvalė nosine ir vėl apžiūrėjo. Susiraukė, pasvėrė.

– Grynų gryniausias auksas. Kur jūs jį radot?

Klientas tylėjo.

– Primena kulką, bet nėra parako kapsulės.

– Ar iš jo įmanoma pagaminti žiedą?

– Visą auksą įmanoma perlydyti… Bet kas tai buvo?

– Net jeigu papasakočiau, nepatikėtumėt. O ar įmanoma pagaminti du? Pakaktų aukso?

– Du žiedus?

Klientas linktelėjo.

– Turėtų pakakti. Jeigu ploni. Arba reikia maišyti su sidabru.

– Ne, nemaišykit. Kada man sugrįžti?

– Po dviejų savaičių.

Juvelyras niekaip negalėjo atitraukti akių nuo aukso gabalėlio. Klientas apsisuko eiti.

– Palaukit, kuo jūs vardu? Turiu užsirašyti į žurnalą.

– Algirdas.

– Kaip kaip?

– Leiskit, aš jums užrašysiu.

 

***

 

Šis povėsis rugpjūčio vakaras beveik baigėsi. Nebegėriau arbatos – ji atšalo. Tuoj užsidegs žibintas virš suoliuko. Gavau žinutę iš tėčio: „Pranai, aš beveik jau čia.“ Širdis praleido dūžį. Atsistojau. Takelis vedė į didžiulį baltą pastatą. Artėdamas spėliojau, kuris langas senelio. Ėjau ir galvojau, ar tąkart, kai buvau visai mažiukas ir jis pabaksnojo savo metalu kvepiančiu pirštu man į krūtinę, sučirškė nematoma kibirkštėlė? Ar nutekėjo žalsva elektra? Ar tebegyvas ten išsiritęs drakonas?

2025, Antalieptė, Vilnius