literatūros žurnalas

Karolis Baublys. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 10 

Paryžius, XIX amžiaus sostinė

penktadienio vakaras. sausio pabaiga. tamsu, lyja.
lėtai vaikštau Malzerbo bulvaru, inauguruotu 1861 m.
vargšas Kretjenas Gijomas de Malzerbas giljotinuotas už kontrrevoliucinę veiklą.
bet užtat turi savo vardo bulvarą. tokia kaina už amžiną gyvenimą Paryžiuje.
drėgmė skverbiasi per peršlapusius batus. vėsoka.
dažnai šitaip bastausi Paryžiaus gatvėm, ieškodamas to kažko, kas neegzistuoja,
apie ką pusbalsiu užsimena evangelijos, ką nuplauna lietus ir išgairina saulė.
žingsniavimas grindiniu ramina, apsaugo nuo skendimo jūroje, kurią pats susikūriau.
stoviniuoju priešais Aleksandrui Diuma skirtą paminklą,
ar čia Diuma tėvas, ar Diuma sūnus. jie atrodo tokie vienodi.
vos ne vos įžiūriu gimimo ir mirties datas ant monumento: 1802–1870. tėvas.
įsitaisęs patogiame krėsle. su plunksna rankoje. susivėlęs.
šlapi suoliukai, nėra kur atsisėsti. kažkaip kvaila mąstyti stovint vidury šaligatvio.
ir dar tas nesiliaujantis lietus, ir aplūžęs skėtis, vos sulaikantis varvančius lašus.
įvairiaspalvių šviesų atspindžiai balose. bala kaip kino ekranas, kuriame žiūrėtum filmą.
gatvių apšvietimas lygiai toks pat, apie kurį rašė Valteris Benjaminas „Arkados projekte“.
Paryžiaus bulvarai virtę naktiniu reginiu: spindinčios vitrinos,
apšviesti kelio ženklai, šimtais šviesų ir švieselių puoštos alėjos;
miestas kaip kapitalistinės civilizacijos fantasmagorija, skatinanti vartojimą.
miestas, įžiebiantis tiek pat meilės, kiek neapykantos,
tiek pat džiaugsmo, kiek liūdesio.

gatvių sankryža.
1896 m. spalį Paryžiuje viešėjęs Rusijos caras Nikolajus II ir jo žmona Aleksandra
lankėsi bažnyčioje Daru gatvėje. visai netoli.
šalia esantis Malzerbo bulvaras grūste prisigrūdęs žmonių,
trūks plyš norinčių pamatyti imperatoriškąją porą.
tuomet Prancūzija buvo pagrindinė Rusijos sąjungininkė,
pagal tėvų norą, jaunasis Nikolajus net turėjęs vesti

galantiškai dekoruoti pastatai. jų fasadai, pasakojantys ištisą Prancūzijos istoriją,
perteikiantys socialinę nelygybę: apatinio aukšto (vadinamojo rez-de-chaussée)
langai patys didžiausi, jie skirti aristokratams, kylant aukštyn, langai mažėja.
viršutiniame aukšte jie kone miniatiūriniai – čia kadaise gyvendavo tarnaitės.
šiais laikais tokius 9–11 m2 butukus nuomojasi studentai.
esu taip gyvenęs, jausdavausi vienu metu ir vonioj, ir virtuvėj, ir miegamajam.

patogus gyvenimas, sotumu dvelkiantys restoranai
baltomis staltiesėmis ir švytinčiomis taurėmis – lyg stebėčiau socialinę Eduaro Manė drobę.
vos prieš porą šimtų metų bulvaro vietoje driekėsi
„stebuklų dvaras“, pramintas Mažąja Lenkija: namų vietoje – lūšnos,
liūdnai pagarsėjusios pogrindžio slėptuvės; jokių grindinio akmenų,
tik plonas purvo ir mėšlo sluoksnis. sodrus šlapimo tvaikas ore,
nesiliaujantys riksmai nuo ryto iki vakaro: „Sargyba! Gelbėkit! Žmogžudystė!“
bet sargybiniai niekada nepasirodydavo.
žinoma, jei tikėsime Eženo Siu romanu „Paryžiaus paslaptys“.

viduramžius menančių siaurų gatvelių labirintas trukdęs vis gausesniam vežimų eismui,
ankšti kvartalai trikdę oro cirkuliaciją, plintančios ligos
(cholera, difterija, tuberkuliozė, raupai). turtingieji
paliekantys šiuos rajonus ir išsikeliantys kuo toliau.
galbūt viešieji darbai buvo pozityvus ir neišvengiamas sprendimas,
tačiau gaila prarasto viduramžių Paryžiaus, tų jaukių siaurų gatvelių,
vis dar aptinkamų Prancūzijos provincijose.

miesto kaita Antrosios imperijos laikais paženklinta Hausmano darbų:
gatvės, bulvarai, alėjos, fasadai, žaliosios erdvės, kanalizacijos ir vandentiekio tinklai,
viešųjų įrenginių ir paminklų reglamentai,
sostinės išplėtimas aneksuojant kelias kaimynines savivaldybes,
padidinant rajonų skaičių nuo dvylikos iki dvidešimties.

Magdalenos bažnyčia.
visai šalia jos, 9 numeriu pažymėtame pastate kiemo gale, septynių kambarių bute,
nuo 1873 iki 1900 m. gyveno Marselis Prustas su šeima.
jo langai išeina į Siureno gatvę. buto dešinėje – rašytojo kabinetas,
kairėje nuo svetainės – miegamasis su langu į kiemą.
prie lovos – didelis stalas, apkrautas knygomis ir popieriais.
priešais svetainę, kiemo pusėje, – valgomasis.
pastato papėdėje, priešais Moriso koloną – kuri vis dar išlikusi – siuvyklos,
viešbutis, jaukios parduotuvėlės. čia Marselis atbėgdavo kiekvieną rytą pažiūrėti
parodų afišų.

lietus stiprėja. žliugsintys batai, balos, besiveržiančios per kraštus.
pražiopsojau 167 numeriu pažymėtą pastatą.
ten jaunystėje gyveno Fransuaza Sagan,
1953-iųjų vasarą parašiusi pirmąjį romaną „Sveikas, liūdesy“.
bet tai jau XX amžiaus Paryžius
su nauju dangum ir nauja žeme,
nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo.

ir jūros daugiau nebebuvo.

 


Kovo idos Paryžiuje

Lietuva švenčia Nepriklausomybės atkūrimo dieną, mano motina – savo gimtadienį,
o pasaulis išprotėjo: karas Irane, bombarduojamas Libanas, galvas pametę metų laikai,
užmiršta Ukraina. pavydžiu ekstravertams, viešųjų ryšių specams, cholerikams
jie geba visus slegiančius rūpesčius vienu ypu išrėkti ir ramiai gyventi toliau.
perdėto jautrumo gėjui viskas kitaip: iš pradžių nerimo bakterija jaukiai įsitaiso
patogiame guolyje atokiame širdies kamputyje, vėliau
lyg nevaldomas virusas užvaldo visą kūną, suparalyžiuoja širdį lyg aštuonkojis,
imu isterikuoti, nevaldomo pykčio bangos prasiveržia pačiu netinkamiausiu momentu,
kai geriau tiesiog išmintingai tylėti.

senovės romėnų laikais kovas buvo pirmasis metų mėnuo:
gerų orų sugrįžimas žymėjo karo laikotarpio pradžią. apie tai yra rašęs Ovidijus.
Paryžiuje kovą įsteigta Collège de France, menanti Pranciškaus I epochą.
Anri Bergsonas, Žoržas Diumezilis, Mišelis Fuko – dėl šių vardų
stabteliu kaskart ties įėjimo vartais. išbalusi kovo saulė nedrąsiai kyšteli špygą
lyg murzina piemenaitė iš Salomėjos Nėries eilėraščio. šypteliu – Salomėjai patiktų Paryžius.
kovas – poetų mėnuo: kovo 30 d. gimė Polis Verlenas, kovo 27 d. – Alfredas de Vinji,
kovo 18 d. – Stefanas Malarmė, kovo 10 d. – Borisas Vianas.
norėčiau prasieiti Senos krantinėmis susikabinęs už rankų su Poliu Verlenu.
gal būčiau geresnis meilužis nei Artūras Rembo?

korektiška, gal net rafinuota, prisiminti kokį kilnų ar dramatišką istorinį kovo įvykį
Julijaus Cezario papjovimą ar Pranciškaus I mirtį Rambujė pilyje;
Henrikui II perėmus valdžią, jo žmona Kotryna Mediči tapo Prancūzijos karaliene
(tai jos įsakymu išskersta tūkstančiai hugenotų Baltramiejaus naktį).
iki šiol nesusivokiu skirtingose konfesijose: ar turėčiau melstis Kovui ir jo juodam žirgui,

ar Marsui ir jo egidai su Medūzos galva?
iš visų į galvą šovusių istorinių asmenybių išsirenku Grigalių IX,
išrinktą popiežiumi 1227-ųjų kovą. inkvizicija – gražiausias jo išradimas, beveik poezija.
kur dėti tuos homoseksualus? ant laužo!
mes – lūzeriai, kovojantys dėl išlikimo, vienos dienos poetai, skurdžiai,
elgetaujantys gatvėse ir bulvaruose, tie, kuriems nepasisekė, –
mes esame istorijos dalis.

Sen Mišelio bulvaras, atskiriantis 5-ąjį ir 6-ąjį Paryžiaus rajonus nuo Senos iki Port Rojalio.
Kliuni viduramžių muziejus, saugantis „Damą su vienaragiu“ –
šešių prancūziškojo Renesanso gobelenų kompoziciją.
Sorbona, erdvios aikštės, grįstos akmenimis, jaukūs kino teatrai.
1274-ųjų kovą miręs Tomas Akvinietis mielai pasivaikščiotų po Paryžiaus Lotynų kvartalą,
pasigrožėtų Panteonu, senasis miesto universitetas nuo seno jo namai.
jei eičiau išpažinties, tik pas jį – gal pagaliau įsikirsčiau į man iki šiol
nesuvokiamą Aristotelį?

1851-ųjų kovą prancūzų fizikas Žanas Fuko, naudodamas Panteone įrengtą
jo vardu pavadintą švytuoklę, visuomenei pademonstravo, kad Žemė sukasi apie savo ašį.
šitaip Koperniko ir Galilėjaus stebėjimai buvo moksliškai įrodyti.
pavydžiu planetoms, jų gebėjimui tvarkingai judėti vis ta pačia linkme. nesu pavyzdingas
fizinis kūnas, eidamas į priekį, visada jaučiu pasipriešinimą, lyg gyvenčiau vandenyje.
dažnai jaučiuosi kaip sūnus palaidūnas, kuris nežinia kada sugrįš. mano gyvenimas nėra
tiesi linija, veikiau sinusoidė ar kardiograma, rodanti sutrikusį širdies ritmą.
užvertęs galvą stebiu užrašą ant frontono: „Tauta dėkinga didiems žmonėms.“
ką turėčiau padaryti gyvenime, kad mano palaikai ilsėtųsi Panteone?
ar užtenka būti tiesiog išsilavinusiu imigrantu, skaityti knygas ir rašyti eilėraščius,
skaitomus saujelės lietuvių? prasiskleidę narcizai gėlių parduotuvėje kandžiai šypsosi,
juodas Kovo žirgas spiria man į pasturgalį, kovų išmatomis apskretęs Panteono stogas.

žvilgteliu į Google Maps. teks žingsniuoti 11 minučių iki Liuksemburgo sodo.
būtų ideali akimirka išbandyti šaunų Blezo Paskalio išradimą – karietą už penkis solius
(ji viešojo transporto pirmtakė). pirmąjį maršrutą karieta įveikė 1662-ųjų kovą
ir įrodė, kad kartais filosofai gali būti visai neblogi verslininkai. man su verslu tai nekas –
jau mokykliniais laikais daugybos lentelė buvo didžiausias košmaras.
iš anksto buvau pasmerktas tapti kvaištelėjusiu literatu, keistuoliu menininku, slunkium,
bomžu ar šiaip neaiškiu tipu be rimtos profesijos, be ateities
(bent jau pagal komersantų taisykles sukurtame pasaulyje). mano kišenės tuščios,
jose švilpauja vėjai ir kelios kūrybingos idėjos.

juodaodis padavėjas, įnirtingai šveičiantis taures, musulmonė moteris,
prisidengusi hidžabu, paauglys iš Senegalo, garsiai kalbantis mobiliaku,
arabai, rūkantys kanapes ant suoliukų. 1685 metų kovą Liudvikas XIV paskelbė potvarkį,
vadinamą „Juoduoju kodeksu“, kuris įteisino vergovę Prancūzijos kolonijose.
oficialūs teisiniai dokumentai prilygina vergus asmeniniam turtui, tokiam kaip stalas ar kėdė.
šios idėjos tęstinumas akivaizdus ir šiandieniniuose restoranuose ar kavinėse –
jų savininkams ekonomika svarbesnė nei jiems turtus nešančių pavaldinių gerovė.
prisimenu savo patirtį paryžietiškuose restoranuose, ir man sulinksta kojos.

Liuksemburgo sodas, įkurtas 1612 m. Marijos Mediči prašymu.
pasak turistų, gražiausias sodas Europoje.
antiką menančios skulptūros, atsipalaidavę, knygas skaitantys prancūzai.
čia vaikštinėdamas gali patikėti iliuzija apie įsivyravusią taiką, ramią, sočią kasdienybę,
visuomenės kilniadvasiškumą. deja,
1915-ųjų kovą per pirmąjį Paryžiaus bombardavimą vokiečių dirižabliu Cepelinu
žuvo 24 žmonės. XX amžiaus istorija primena beprotybės proveržį,
ar pasikartos tai, kas jau patirta? 1933 m. kovą Vokietijoje
Adolfas Hitleris įgijo visas galias, vėliau, 1938-ųjų kovą, visuomenės mylimas fiureris
aneksavo Austriją, dar vėliau, 1942 m. kovą, iš Le Buržė stoties išvyko pirmasis traukinys
į Aušvico koncentracijos stovyklą su 565 žydais. dar vėliau, 1944 m. kovą,
Dransi koncentracijos stovykloje, šalia Paryžiaus, mirė žydų rašytojas Maksas Žakobas,
o gestapo kankinamas žurnalistas ir pasipriešinimo kovotojas Pjeras Brosoletas,
užuot kalbėjęs, nusižudė iššokdamas pro savo kameros langą.

istorija mūsų nieko neišmoko, tik atbaladoja ilgą moralizuojančią kalbą
lyg kunigas iš sakyklos, o mums nusišvilpt. mes ir toliau varom savo,
gyvenam juokingus, tragikomiškus gyvenimus, nieko neišmokę ir ant visko dėję.
juk niekas nepasikeis, tik nuvytusį narcizą nustelbs sentimentalios tulpės,
vėliau jas pakeis pakalnutės, iki koktumo pobodusios, –
bedarbės arabų moterys jas įkyriai perša praeiviams Gegužės 1-ąją.

 


Šv. Dionizo katedra, vasarvidis

mėlynas dangus virš katedros stogų, vien jis turėtų suteikti išganymą.
gotikinis fasadas, dvelkiantis tvarka ir ramybe.
viduramžiais įkurta kaip abatijos bažnyčia, nuo 1966 m. įgijusi katedros statusą,
ji stovi galų-romėnų kapinių vietoje, kur apie 250 m. palaidotas kankinys šv. Dionizas.
bazilikos ištakos siejasi su frankų istorija, su senosiomis
Robertinų ir Kapetingų – dinastijomis. milžiniškas bažnyčios transeptas
tapo Prancūzijos karalių nekropoliu: 40 valdovų, 26 karalienės, 63 princesės, 10 didikų
norėjo būti palaidoti šalia nukankinto šventojo, šitaip tikėdamiesi žūtbūt patekti į rojų.

Šventoji koplyčia, Didžioji Paryžiaus mečetė, budistinė pagoda, Šv. Dionizo bazilika.
bastausi iš vienų šventyklų į kitas lyg klajoklis beduinas,
mano namai yra čia ir dabar, nesvarbu kur būčiau.
arkangelas Mykolas su iškeltu durklu stebi mane akylai, lyg priekaištautų:
meluoji, bedievi!

gal ir meluoju. esu nomadiškas atsiskyrėlis, neprisirišęs prie nieko, neturintis namų
nei artimųjų. mano šeima – apatiški asteroidai, lėti, apspangę debesys,
plokščias mėnulis, apgirtęs Saturnas, išėjęs iš rikiuotės. dirbtinės gėlės,
amžinai žydinčios. karališkoji karūna, mantija ir šalia paberti centai.
ar tai ką nors reiškia? šešiolika imigracijos metų tebuvo nuolatinis bandymas išgyventi,
su retais džiaugsmo proveržiais, kai nieko nebeskauda ir įmanoma žengti į priekį,
įmanoma judėti pirmyn nesusidūrus su kliūtimis, kurios nuolat, be perstojo dauginasi.
abejingi šventieji žvalgosi vieni į kitus, Pranciškus I ir jo pirmoji žmona
Klaudija Prancūzė ramiai ilsisi po arka, prieblanda kriptoje, Burbonų koplyčia, citatos
iš evangelijų ant sienos, pageltę vitražai, kenotafai ir urnos. čia karaliauja švelni mirtis
ir abejinga visata.

atmintyje iškyla iliuminacija ant pergamento iš „Valandų knygos paryžiečiams“,
dar žinomos kaip „Karolio VIII valandos“. viename iš rankraščio puslapių –
šv. Dionizas, po nukirsdinimo laikantis rankose savo galvą
su vyskupo mitra. pasak legendos, jis nunešė savo nukirstą galvą į vietą,
kurioje turėjo būti pastatyta bazilika ir pavadinta jo vardu.
jei Dievas neegzistuotų, bibliotekos būtų tuščios, – pasakytų Tomas Akvinietis.
gal ir jo tiesa. vis viena toks durnius kaip aš niekada to nesužinos, nepatikrins, juo labiau
neįrodys. šventajam su baltu gobtuvu patiko mano nusižeminimas – tiesia man kryžių:
te, nukryžiuok pats save! tikrai imsim į dangų. kad nežinau, ar noriu, nuobodu ten pas jus.
verčiau svilsiu pragaro ugnyse kartu su viso pasaulio gėjais, dainuosim Dalidos dainas
ir gersim vyną. mūsų namai ten, kur esame mylimi. net jei tai – pragaras.
šmėkšteli kunigas it šmėkla ar šešėlis. norėčiau pasisveikinti lietuviškai, palinkėti ramybės,
bet jis manęs nesupras.

Liudviko XVI ir jo žmonos Marijos Antuanetės antkapinis paminklas.
vargšai, abu neteko galvų. Antuanetė susiėmusi už dešinės krūties ir lengvai palinkusi į priekį,
lyg mane atpažintų. jei man būtų leista pasirinkti ankstesnį gyvenimą, norėčiau būti
Marija Antuanetė. bent jau smagiai ir prabangiai pagyvenčiau trisdešimt septynerius metus.
mokėčiau gražiai šokti, ištekėčiau keturiolikos, tapčiau Prancūzijos karaliene aštuoniolikos.
kasdien į savo lovą tempčiausi po keletą vyrų ir moterų ir nesukčiau galvos dėl nieko.
ieškau prasmės ten, kur jos nėra. istorija tėra istorija. liko tik relikvijos.
dabartyje pešasi prezidentai, nepasidalindami pliušinių žaislų.
Nikola Sarkozi niekada nekalba apie savo šaknis, lyg jų nebūtų.
jo tėvas – imigrantas iš Vengrijos, kurio vienas iš tolimų protėvių kovojo su Osmanais,
buvo sugautas ir nukirsdintas. Sarkozi motina – Graikijos žydė, gimusi Paryžiuje,
jos protėviai buvo sefardų žydų šeima iš Ispanijos, po 1492 m. ištrėmimo
prieglobstį radusi Salonikuose. kelios šios šeimos šakos buvo išnaikintos Aušvice.

ar tapau mankurtu, nežinančiu, kur jo gimti namai? ar dėl išpirkimo turiu nukirsti sau galvą
ir nešti ją Kankinių gatve iki pat Šv. Dionizo katedros? šiaurinė ir pietinė rozetės,
jų centre – Dievas, jį supa 6 pasaulio kūrimo dienos, 12 Zodiako ženklų
ir 24 per metus atliekami žemės ūkio darbai. Liudviko XII ir Anos Bretonės kapas,
XVI amžius. ieškau Kristaus, bet jo nėra. tik mirga uždegtos žvakės.
niekas negali manęs išgelbėti. nei nuo depresijos, nei nuo prieš save patį pakeltos rankos.
gelbėtis turiu pats. kaip kiekvienas iš mūsų. bet būtų gera, jei kas pajėgtų mane mylėti.
kartais įsivaizduoju nepažįstamą bičiulį prancūzą, draugą, kurio nėra,
jis pasikviečia mane į svečius, priima kaip savą, bendrauja kaip su sau lygiu.

vitražas su Kristumi, iki kelių įbridusiu į vandens telkinį. dešinėje
Jonas Krikštytojas su lazda ir iškelta dešiniąja ranka.
atjauta. štai ko reikia vargstantiems. pasigendu švęsto vandens. vasara, karšta,
taip norėtųsi nerti tiesiai į Jordano upę.
čia niekas nešvenčia nei vasarvidžio, nei Joninių, tik valgo ledus ir eina į pliažą.
esu plepys. lyg davatka, nuolat sėdinti bažnyčiose
ir su pavydu stebinti gražiai apsirėdžiusią buržuaziją.
spjaudausi žodžiais, kurie neturi prasmės. pavydžiu poetams, Burokui ar Kazlauskaitei.
kiek litrų poezijos mano tekstuose? gal koks 1,5 mililitro, gal daugiau.
poezija – tai tyla bažnyčioje, kai klausaisi savęs, tai žvilgsnių susitikimas,
kai norisi prisirišti prie kito, tai draugo mirtis, kai lieka tuštuma,
tai – vienatvė, kai slegiančios sienos prabyla.

per XVIII amžiaus pabaigos revoliuciją bazilikos karalių kapai išniekinti,
40 valdovų, 26 karalienių, 63 princesių, 10 didikų palaikai suversti į griovį.
pro šoninius vitražus įsprūsta žaismingas saulės spindulys, glostantis Chlodvigo
frankų valstybės įkūrėjo – veidą. į baziliką suguža jaunimas,
diskutuojantis apie Dagobertą I ir Kotryną Mediči, Kapetingų dinastiją ir jų kenotafus.
šalia bažnyčios stoviniuoja arabai, tykoja paparčio žiedo.
gal kuris iš jų nusiveš mane į Alžyrą, kad pagaliau išvysčiau žemę,
juodą nuo saulės.

Ieva Rudžianskaitė. Įstabieji poezijos šešėliai

2023 m. Nr. 12 / Karolis Baublys, Neringa Dangvydė. Sirenos ir vienaragiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2023. – 108 p. Knygos dizainerė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8–9 / Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Karolis Baublys. Originalumas iškreiptos sąmonės kaina

2009 m. Nr. 10 / Elžbieta Latėnaitė. Apsichė: proza. – Vilnius: Tyto alba, 2009. – 181 p.

Karolis Baublys. Į sielą įsėlinęs ūkesys

2005 m. Nr. 8–9 / Donaldas Kajokas. Karvedys pavargo nugalėti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 100 p.