Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai
Vienovė
Tai užmiršimo ir tylos vienovė,
Arba abiejų būvių atskirtis:
Ten mirusios šventovės tebestovi
Ir stingsta nuolat gęstanti viltis,
Rusena blėstančių laužų žarijos,
Ką tik išėjusių gyventojų balsai,
Tiesa užmiega žemėj neprigijus…
(Gal ne visai? – Duok Dieve, – ne visai.)
O mėlyna viršuj, o žemėj žalia,
Virpėjimas – žolėj ir debesy,
Žolėj uždusę ar sniege sušalę
Visi visų. Ir būsimų visi.
O po klavišais jau sustingę pirštai,
O mėlyna ir žalia – čia ir virš.
Pajutus, kad visi visus užmiršta,
Pati save melodija užmirš.
Pakartota
Lyg būtų nuojauta. Bet ne:
Kažkas
Tarytum pakartota –
Likimo įraiža delne,
Užprašius pamaldas. O votą
Palikus šviesti sidabru,
Taip pakartoti praradimą.
Už blogį užmokėt geru,
Kai griaudėt ima.
Sprogti ima.
…toj navoj visąlaik giedos
Tyla.
Tuštumas.
Nebuvimas.
(Be jokio garso,
Be gaidos
Išplaukia
senas tuščias rimas.)
Noras
Vidurdienio vėtra,
Duris atlapojus, nurimsta.
Gal tik mirksniui, o gal
Kiek prisnūs, prisiglaudus prie staktos
Ar prie slenksčio akmens –
To raudonu variu apkraštuoto.
Betgi ne: tik sustojus, giliai atsiduso
Ir, atodūsio vėsą į vidų įstūmus,
Panorėjo išsyk, vos vėtraut atsiminus, –
Tuoj atplėšti ką nors
Daug stipresnį nei durys.
Priminimas
Toks priekaištas keistas
Į širdį randuotą:
Paskolinta buvo,
O ne atiduota!
(Nejau nežinojom –
Reikės sugrąžinti
Nutilusį žodį,
Išdilusią mintį,
Paguodusį vardą, varge paminėtą,
Net dulkėse rastą varinę monetą…
Ir vasarų kaitrą –
Toli, ne namie,
Kai atilsį siūlė ledinė gelmė…
Ir ilgesio skonį,
Ir kąsnio kartumą,
Ir debesio atneštą tėviškės dūmą…)
Kas užmiršta – viską
Reikės prisiminti.
Beje!
Ir eilėraščius prašo grąžinti.
Lėlės. Tyla
Tu esi ir esi.
Tik kažkur nuėjai.
Pagrioviai, avietynai – ne kliūtys.
Po avietėm – gyvatės!
Bet tu jų nebijai.
(Mūsų laidotos sraigės paliudys.)
Buvo šaltas birželis.
Ir lėlių paslaptis.
Buvo samanos lyg pagalvėlės
Ir miškų pamėtėta dar ne mūsų mintis:
Mes ar jos esam tikros lėlės?
Ligi šiol nežinau. Suvokimas – tyla.
Rytą paukščiai gieda be garso.
Visos spynos seniai apraizgytos viela.
Tavo durų jau niekas nevarsto,
Nes namai – nebe tu. Tu tenai tik buvai.
Ir tik buvo džiūstančios gėlės…
O ant knygų lentynos
Rodos, taip sapnavai –
Suguldytos numirusios lėlės.
Akys
Kažkas yra, ko dar nėra.
Kažkas dar bus, kas jau praėjo…
Dėmėta nuovargio skara,
Begęstant žvakei, aplašėjo.
Staiga pasikeitė šviesa,
Net pats pavasaris nuliūdo.
Diena, liūdnumo paliesta,
Beauštant vos ne vos pabudo.
O pamačiau tada akis
Visų, kas kančią ištylėjo
Ir per suplėšytas naktis
Į lauktą nežinią išėjo.
Buvimas
Jei esu –
Tai gyvenu sode
Gėlės varde
Ruda skruzde…
Jei esu –
Vingiuoju tarp žolių
Labai tyliu
Žalčių keliu.
Jei esu –
Tai gyvenu visur
Bet kuo.
Bet kur.
Sabalai
Nebuvo jie mano.
Tai aš jų buvau.
Jų – maumedžiai, kedrai ir sniegas.
Jiems pušys dainavo
Ir aš dainavau,
Kai nebedainuodavo niekas.
Nebuvo jie mano.
Ir niekad nebus:
Tarp mūsų – tolybė ir laikas.
Tik žmonės –
Ten mirę –
Palikę kapus,
Virš tirpstančio įšalo laikos.
* * *
Užuovėja.
Nuokalnė.
Žydras varpelis
Ir nieko nieko daugiau.
Bet speigas.
Bet sniegas.
Bet kelias ir kelias.
Bet viską
Seniai pasakiau.
Namai?
Į pradžią neįėjus – išeinu.
Į pabaigą – seniai esu atėjus.
(Išeiti, aišku, reikia iš namų.
Bet negaliu: buvau tik priartėjus.)
O ir pareit į niekur negaliu,
Kai duota tik ateiti ir išeiti.
Kokiu keliu?
Ar kas sutiks kely?
Ar dar pajusi
Pagreitį
Ar greitį?
…Namai, namai – regėjimas, balsai
Ir savasties esmių susiliejimas.
Bet šiandien nežinai, ar jau visai
Tau blunkanti šviesa,
Ar dar – likimas?
O gal ir priartėjimas – namai?
Ant lango stiklo saugiai vaikšto musė.
Suvokt bent pusę! –
Skaudžiai pamanai
Ir pajunti, kad ne.
(Kur tau ta pusė!)
