literatūros žurnalas

Vaiva Grainytė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 10 

Jeigu Saulė būtų gimusi ne kaip viena žvaigždė

Bet jei mūsų Saulė būtų gimusi ne kaip viena
žvaigždė, o dviejų žvaigždžių sistemoje, tada dvi
iš šių žvaigždžių atsiradusios baltosios nykštukės
galėtų sąveikauti, keistis medžiaga ir viena iš baltųjų
nykštukių augtų vis didesnė ir didesnė, kol galiausiai
susprogtų kaip milžiniška termobranduolinė bomba.

2011 m. Nobelio fizikos premijos laureatas
prof. Brianas Schmidtas

Saulė žino:
po penkių milijonų metų jai baigsis branduolinis kuras.
Ji susitrauks iki standartinės žvaigždės dydžio ir
taps viena iš n vidutinybių
visoje galaktikoje;
netekusi hierarchinės galios
nugarmės į
užmarštį.

Jeigu tik saulė turėtų jaunesniąją seserį,
prieš mirdama išsiplėštų jos širdį ir
prasibrovusi per laiko sriubą atgal
iškabintų akis visatai
už tokį apgailėtiną
laikinumą.

 


One man’s meat is another man’s poison

ežiuolė pražydo
ežys peršalo
nuo lietaus.

 


Izaokės sugrąžinimas

Vaišės, žolė, klegesys:
pripučiami 3 namukai
2 pripučiami baseinai
1 čiuožykla
7 vaikai (4 mergaitės, 3 berniukai)
ir 1 gaidys.
Jo nugaroje
1 violetinis aukuras:
penkiametės gimtadienis kieme.

Mergaitės tėvai susigraudinę tai apsikabina,
tai didžiuliu peiliu raikydami arbūzą susišnabžda.
Staigiu judesiu nukreipia peilį į dukrą
ir beda į širdį:
prieš 5 metus tave sukūrę,
po penkerių metų mes tave (su)grąžiname.

Motina išima širdį,
tėvas užkuria ugnį.

Mano lūpų spalva – audros ir aukuro,
esu vienas iš trijų berniukų, svečias su širdies yda.

Spiegdamas lendu į namuką ir nageliu
įduriu jam
(neturiu tėvų, man niekas nenukirpo nagučių).
Išeina oras
subliūkšta namukas.
Paskui jį – antras,
toliau – trečias.
Įduriu čiuožyklai – išeina oras.
Prakiurdau baseinus – išeina oras ir
išsilieja vanduo, kuris
tekėdamas sustoja prie aukuro.

Kaka-riekū ka-ka-rie-kū-kū
užgieda gaidys
ir vaikai
(kaip velniai kokie)
išsilaksto:
jie visi su sveikomis širdimis greitai bėga.

Aš dusdamas
aukuro ir audros spalvos lūpomis
įsisiurbiu į žemę ir atsikandu jos
tvirtybės.

Aš nurimęs
aukuro ir audros spalvos lūpomis
apžioju ugnį ir užgesinu ją.

Aš nurimęs apsvilusiomis
aukuro ir audros spalvos lūpomis
siurbteliu vandens.

Ramus pažvelgiu į tėvus:
jie sustingę stebi skylę dukros krūtinėje, į kurią
plūsta (iš visų namukų-čiuožyklos-baseinų išėjęs)
oras.
Jie nežino, ką daro.
Jie nežino, ką padarė dabar.
Jie nežino, ką daryti toliau.
Jie nežinojo, ką darė,
kai darė pirmagimę dukrą
prieš penkerius metus.

Aš nurimęs, troškulį numalšinęs, apsvilusiomis
aukuro ir audros spalvos lūpomis
apžioju skylę mergaitės krūtinėje ir
įpučiu savo širdį.

Ji įkrenta pernešta srovės:
žinau, ką darau.

Mergaitė prisikelia:
sugrįžta negrąžinta
pamėlusiomis lūpomis,
perėmusi mano širdį ir ydą,
aš numirštu.

Tėti
Mama
sako penkiametė.
Judu mane nužudėte,
o atsitiktinis svečias berniukas mane prikėlė.
Kaip galiu dabar pasitikėti pasauliu,
jeigu viskas veikia atbuline tvarka
be jokios logikos
ir saugumo garantijos?

Tėvai tyli
nežinodami, kaip ir ką atsakyti,
jie abu raudonuoja iš gėdos.

 


Pati gražiausia nežinomybė

Telefonas kaukdamas praneša apie įskridusį droną:
raginimas susikrauti krepšį
bėgti į priedangą
įsijungti radiją
slėptis ir laukti
tolesnių nurodymų.
Užsidarau tualete:
prisispaudusi
prie klozeto ir kačių kraiko dėžės
uodžiu į granules susigėrusį rytinį gyvūnų šlapimą
abi jo autorės miaukioja alsuodamos šalia.
Radijas transliuoja karininko žodžius
kurie nei ramina
nei gąsdina –
niekas neaišku
niekas nieko
nežino
vyksta tyrimas
nepakanka informacijos.

Kraiko granulės lėtai ima kilti į orą
mestis į spiečių:
švyti lyg jonvabaliai
svirpia lyg pievos
šokdamos prieš pat veidą –

pačios gražiausios nežinios pavidalu.

 


Buitinis golemas, buitinis smurtas

Baltas rožes vazoje išmetu
pakeičiu
raudonomis
iš miltų ir vandens nusilipdau
berniuką.
Pradžioje liepiu jam išplauti grindis
užveisti sodą
nudeginti karpas
prinešti benzino į automobilio baką
ir pagaminti skanią vakarienę.
Paskui pereinu prie dar didesnio įsakymo:
pabaigti karą rytų europoje, vidurio rytuose ir afrikoje.
Išklausęs paliepimus
berniukas
išlupa baltų rožių spyglius
iš šiukšliadėžės
ir raudonų rožių spyglius
iš vazos
ir jais apsivilkęs pervažiuoja
per mano kūną
lyg kelio dangą klojantis
bobcat.

 


Raktas sudomina vagį

Gulbė atryja raktą
raktas sudomina vagį.

Ateina į namus:
bet čia tik juodos užuolaidos
grąžtai
kaktusai
ir aš
miegu.

Susibado pirštus
ir kojas
keikdamas godumą
pabėga
nieko nepavogęs.

Pabundu
upės dugne
ir palieju
pražydusį
kaktusą.

Vaiva Grainytė. Sraigtiniai laiptai

2023 m. Nr. 12 / Mama mergaitei duoda lagaminą su vinilinėmis plokštelėmis ir prigrasina, kad gali groti visus vinilus, išskyrus žaliąjį. Dukra, likusi namuose viena, pirmu taikymu užsileidžia uždraustąją plokštelę…

Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai

2022 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“.

Neringa Butnoriūtė. Pirmosios poezijos knygos: santūrūs analitikai, pasyvus įniršis ir hipsterės epas

2020 m. Nr. 1 / Recenzijoje aptariamos keturios 2019 m. išėjusios pirmosios poezijos knygos: Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“, Simono Bernoto „Reivas“, Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“, Ievos Rudžianskaitės „Kita“.

Giedrius Genys. Sėkminga literatūrinė avantiūra

2014 m. Nr. 8–9 / Vaiva Grainytė. Pekino dienoraščiai. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.