Dominykas Matulionis. Nulis

2026 m. Nr. 8–9 

Dvidešimt aštuoneri. Septintus metus gyvenu Klaipėdoje. Čia baigiau teatro režisūros bakalaurą ir taikomojo teatro magistrą. Esu parašęs novelių. Su bendraplunksniais leidžiame „Gegutę“. Kartais statau spektaklius. Mėgstu kavą.

 

Pjesė dar nepavargusiam aktoriui arba bufonui

 

Tapatybės problema

Mįslė – kas aš? (Publikai)

(Parodijuoja Džekį Čaną, kol žiūrovas atspėja. Tuomet Arnoldą Švarcenegerį. Tuomet Donaldą Trampą. Parodijos gali keistis priklausomai nuo konteksto ir laikotarpio)

Mįslė – kas aš? (Nieko neparodijuodamas klausia taip kelis kartus)

Teisingai, visi buvote teisūs, bet iš tikrųjų aš esu… Na, kaip čia geriau pasakius… Aš… Na… Tikrai nepatogus klausimas. Turbūt tiksliai negalėčiau apibūdinti, kas esu.

O šitas vežimėlis? Kas čia per daiktas? Važinėja, metalinis, turi rankeną – bet kas tai? Kas tai iš tikrųjų yra? O jūs? Kas jūs? Ar, pavyzdžiui, jūs, pone, galit apibūdinti save? O iš tikrųjų, jei taip – kas esat? O ką tai reiškia? Nuostabu, taip, neįtikėtina… O gal kas galite duoti atsigerti vandens? Duokite vandens, prašau, prašau! Labai noriu atsigert. (Gavęs vandens, pasisavina gertuvę arba butelį)

 

Labai laukiau jūsų

Aš labai laukiau jūsų, o jūs manęs – ar laukėt?

Aš ruošiausi šiam susitikimui pusę metų, repetavau gatvėje – juk matėte tuos benamius, su savimi kalbančius. Nesišaipykite iš jų… Gal jie repetuoja spektaklį, už kurį po to mokėsite pinigus… Kaip ir aš – šiandien išmušė mano valanda priartėti prie to, kas esu iš tikrųjų!.. Taip!

O, matau, čia susirinko visi eiliniai pašalpų gavėjai. Va, Irmantas, visada su portfeliuku ryte vakare po miestą patruliuoja, bet niekas nežino, ką jis iš tikrųjų dirba. O kunigaikštis Vaclovas – vaikšto labai išsipuošęs gatvėje. O kur jūsų kostiumas, sere? Kas nutiko? (Į šoną) Manau, kad jis prašvilpė pensiją per vieną naktį. Stefanija! Pasakiškai atrodote. Ji – verslininkė. Kaip ir dera aukštos klasės verslininkei, jokiomis venerinėmis ligomis neserga, tik nežinau, kaip dėl to verslo liudijimo. O kur tavo mergytė, Stefa? Ar Vaiko teisės dar nesugrąžino? Aha… O, ponas Romas, „Lidlo“ pamainos vadovas! Dar „Lidle“ nepakorėte nė vieno užsieniečio? (Į šoną) Skundžias ir skundžias, kad jie ten nesilaiko higienos reikalavimų – mala liežuviu be priežasties. Ir dar matau čia daug pažįstamų veidų, bet jei pradėsiu visus sveikinti, visai susipainiosiu.

Prisimenat, kaip baliavojom anądien patiltėj? Irmantas atsinešė tris butelius vynelio. Atėjo pasigerti, nes žmona paliko jį dėl kažkokio mokytojo iš Kaišiadorių. Dvidešimt metų santuokos – ir tada op. Iš Kaišiadorių… Aišku, Irmantas norėjo nemokamai gauti iš Stefanijos, nes ji minkštaširdė – duoda veltui, jei tik mato, kad žmogus jau nieko gražaus iš gyvenimo gauti nebegali… Auksinė širdis. Bet Romas suuodė, kuo čia kvepia, ir kai pradėjo laidyti sąmojų fejerverkus ir anekdotus, taip užvaldė erdvę savo dialektiniais judesiais, kad vargšas Irmantas pasitraukė į pušų pavėsį, prie konteinerių, ir taip iš sielvarto prigėrė, kad šokti nebeatsistojo. 

O kokį balių visi mes užkūrėm! Ne kaip kokiam skystam klube ar bare. Patiltė – aukščiausia klasė ir čia renkas tik didžiausi bepročiai! Ai, Irmantas sugalvojo nusimyžt pakrūmėj ir įkrito į atvirą kanalizacijos šulinį. O mes taip juokėmės, kol galiausiai išgirdom, kaip jis balsu rauda iš šulinio. Stefanijos auksinė širdis neatlaikė. Viena ranka ištraukė jį už pakarpos. Visas toks šūdinas išlindo, kad jūs matytumėt, ir bliaut dar stipriau pradėjo. Iš tos neišvengiamos vienatvės ir bejėgiškumo, ištinkančios mus visus tokiomis naktimis, kai viskas sugriūva ir atrodo, kad niekas nesiseka. Ir tada aš išvydau jį tokį, koks jis gimė. Vargšas Irmantas – įskaudintas, girtas, visas šūdinas, bet toks nežmoniškai žmoniškas, toks pažeidžiamas, lyg mažas, ką tik gimęs kūdikis. Taip nusiristi per vieną naktį, pagalvojau aš. Ir niekas prie jo nepriėjo. Niekas. Ir aš nėjau, nes kažkokia jėga, glūdėjusi many, mane sustabdė. Ta jėga trukdė mums visiems! Na, ar man gaila? Ar Stefanijai ir Romui, ir visiems kitiems gaila paguodos? Na, ar mums gaila žmogui laimės? Gėda, kad mes nekreipėme dėmesio į tą gyvenimo sukramtytą ir prieš pat mūsų akis išspjautą žmogystą. 

 

Žaltvykslė

Nepatikėsit! Ryte atsibudau tam pačiam šulinio dugne – visas nubrozdintas. Ir žiūriu – ten tokia švieselė, pačiam šūdvamzdžio gale. Kaip žaltvykslė kokia – blykčioja. Aš apšalau, sustingau. O ta liepsnelė taip op – į viršų ir artėja, taip į mane. Galvoju, kad gal jau visiškai išprotėjau ir reiks į durnyną užsiregistruot, bet ar priims, kai tokios eilės? Prisiminiau, kad pachmielas man baisulinis. Tad nurimau ir prasikrapščiau akis – liepsnelė nedingsta, tik lėtai į mane artėja. Tada aš taip ėjau ir ji taip… op… pajudėjo… Ir… ai, nesvarbu. Vis tiek jūs nepatikėtumėt, ką ten, kanalizacijos šuliniuose, galima sutikti. Realiai. Ką čia. Nepyk, Irmantai, kad tada nepriėjom. Nė vienas. Nepyk, tikrai… Kažkokie užsisklendę… Ai, bet žiūriu, yra ir naujų žmonių. O tiems, kurie dar manęs nepažįstat… Nulis. Aha! Apgavau! Aš tai tikrai žinau, kas esu! Dykaduonystės meistras, išmaldos profesionalas, diplomuotas keikūnas. Amžinas bastūnas! Nulis! Būkime pažįstami!

 

Aš filosofas

Galvojat, man visada buvo malonu taip gyventi. Neeee, jūs labai klystat. Oi, aš ilgai troškau sugrįžti į savo seną budėtojo darbą universalinėj parduotuvėj – ech, toks naivus buvau… Bet vieną dieną jutubėj pradėjau domėtis Antika ir senovės Graikija ir radau tokį filosofą – kaip ten jį, iš D ar G… Genadijus? Ne, Jonas? Lyg ir ne, bet… Toks filosofas buvo žiauriai kietas, bet gyveno kaip paskutinis valkata – viską žinojo ir gyveno šuns būdoj, ir buvo absoliučiai laisvas. Bet svarbiausia – prie jo priėjo karalius, nes jis žymus buvo. Įsivaizduojat – karalius priėjo. Karalius! Ir sako: duosiu tau, ko tik nori. Ko tik nori! Įsivaizduojat?

O tas sako: pasislink, saulę užstoji. Ir pradėjo laisvai masturbuotis… Suprantat – jis gi tik gulinėjo, galvodavo visą dieną ir masturbuodavosi! O ką aš darau kiauras dienas gulinėdamas priešais „Lidlą“ ant kartono gabalo? Būtent! Aš esu filosofas ir masturbuojuosi kaip filosofas! Viskas, tyliu, aš tyliu, nieko nesakau… Tyliu…

 

Šiandien atsitiko tai, apie ką net nedrįsau svajoti

Atsikėliau ryte gana vėlai ir, kaip visada, nuėjau į savo vietą prie sankryžos. Tikrai būčiau ėjęs į kitą miesto galą išmaldos prašyt, jei būčiau žinojęs, kad „Lidlo“ apsauginis surauks savo nepatenkintą snukį. Jis man seniai sako: „Brolau, tu geriau eitum dirbti, ko čia dabar valkiojies, gyveni iš kitų išmaldos, smirdantis visas, apiplyšęs – gėda.“ Teisuolis prakeiktas. Kaip jis drįsta! Pavydi. Tai jis keliasi šeštą ir stovi prie parduotuvės durų iki pat vakaro. Jis vos minimumą uždirba, o aš čia sau „Džek Danielsą“ kas dieną geriu, jam po nosimi. Duodu ranką nukirst! Tas idiotas, jei nebijotų, pats sėstųsi šalia manęs ir ištiestų savo riebią ranką išmaldai. Bailys… Norėjau duoti jam į snukį, bet aš ne toks. Šitas kvaišis man visą rytą sugadino, o po to dar niekas neįmetė nė cento.

Galvojau, jau eisiu nuo to kampo į restoraną ko nors stipresnio gurkštelt. Atsisuku – o ten ji. Staiga, kaip Mozė jūrą, perskyrė ji žmonių minią – taip į šonus žmonės tik traukiasi, traukiasi, traukiasi, ir nė vieno nelieka – ir matau – JĄ. O Jėzau. Žiūriu – du eurai jos rankose, ir, o Viešpatie, ji artėja prie manęs! Negali būti, pamaniau, praeis kaip pro paskutinį šunį, kaip pro valkatą, bet pasilenkė prie manęs ir taip lyg angelas angliškai pragydo: „Dear sir, let God bless you.“ O Viešpatie, koks balso skambesys! Dainininkė! Ir jau žiojausi atsakyti jai: „Madam, aš esu didžiausias jūsų tarnas. Mostelkite ranka ir aš pulsiu nuo dangoraižio žemyn ir sumokėsiu savo gyvybe už šį nuostabų susitikimą, kurio nė sekundės nesu vertas!“ Bet tik pasakiau: „Yes.“ Ir ji įdėjo monetą man į delną. O jos aromatas! Obelų sodai pavasarį. Taip gailestingai ir tyrai mane nužvelgė – širdį suspaudė. Aš šyptelėjau, ir ji tik šypt, apsisuko ir nuplaukė. Likau sėdėt kaip apsvaigęs.

Tada vienas vyras įmetė pinigų ir nepatenkintas išblaškė mano svajones: „Tai ką, net nepadėkosi?“ Kaip aš jų nekenčiu – šitų vidurinės klasės prasčiokų! Šitų išpampusių miesčionių! Duoda dešimt eurų ir jau galvoja, kad su jais reikia elgtis kaip su dievais, batus jiems bučiuot, nors jie tik patys sau mėgina įrodyti, kad yra dosnūs ir geručiai. Sau jiems reikia to įspūdžio – sau, o ne kitiems. Tegul džiaugias, kad mano dėka bent kiek pasijunta žmogumi, kuris rūpinasi kitais. Dėl to jo milžiniškas ego ramiau miegos. Tarakonas prakeiktas. Tfu ant jo! Tfu! Ir dar triskart tfuu! Tfuu! Tfuu!

 

Aš toks kaip jūs

Ir ant visų spjoviau! Ir ant žmonelės spjoviau. Taip. Pabėgo… Matai, aš jai per prastas. Nepakankamai, matai, gražus. Nepakankamai iškalbus. Nepakankamai skyriau jai laiko, nepamyluodavau, gėlių nenupirkdavau… O svarbiausia – juk nėriausi dėl jos iš kailio ir save pamiršau. Laiko sau neturėjau, nesigilinau, kuo iš tikrųjų noriu būti, ką noriu daryt – ir va… Kodėl žmonės tampa tuo, kuo nenori tapti? Aš buvau nevykėlis, taip… Nevykėlis…

Ką čia… Anksčiau tikrai buvau nevykėlis, toks kaip ir daugelis kitų nevykėlių, kurie parduoda savo sielą nekenčiamam darbui už aštuonis eurus per valandą! Parduoti svajones, visą savo gyvenimą už aštuonis eurus per valandą ir žiūrėti, kaip jis plaukia pro šalį – beprotybė… Ir dar savo noru pasirašyti sutartį penkeriems metams, kuri bus pratęsiama ir pratęsiama iki pat mirties.

 

Kritika visuomenei

Nee, dabar jau neee. Tikrai nebesulauksit, kad bent vieną dieną eičiau į darbą. Kartu su šiais žmonėmis gatvėje – tie normalūs, orūs žmonės… Aha, normalūs… Normalūs, orūs ir dori žmonės, ant kurių laikosi visas pasaulis.

MĮSLĖ! 

Kas aš? (Parodijuoja miestietį)

O taip, aš esu sotus miestietis, oi koks sotus! Sotus nuo savęs paties. 

O iš tikrųjų, tarp mūsų kalbant, pasakysiu, kas jiems rūpi: banko sąskaita ir į namus pristatoma mėsa. Va, už ką jie atiduotų gyvybę, tie išdavikai, judai prakeikti. Ir visur ta pati palaiminga šypsena: „Laba diena, mielasis, kaip gera su jumis susitikti“, „Sveiki, labai malonu jus matyti“, „Laba diena, mielieji, leiskit pabučiuosiu jums į subinę.“ 

Aha, aš irgi vairuoju naujausią automobilį ir turiu gyvybės draudimą, nepraleidžiu nė vienų rungtynių ir kartais apsivelku sporto komandos marškinėlius su kito žmogaus pavarde, kad galėčiau bent truputį pagyventi kaip kitas. Truputį pasidžiaugti už kitą, bet ne už save… 

O vertybės… Jau modernios. Skandinaviškos. Pirma į lovą, o paskiau tik vardą sužino. Ten, tose programėlėse, sėdi visi – užpakalius išrietę, prisidažę, per penkis filtrus perfiltruoti ir dar dešimties metų senumo nuotrauką įkėlę, kur realybėj taip joks žmogus neatrodo. Ir kad kuo daugiau paimtų iš to pasaulio. Rankos taip – į save, tik į save! Visi pirštai va taip! Kad kuo daugiau pasidulkint, pagert, pakramtyt, pašniot, parūkyt – va, va, jiems kas rūpi. O svarbiausia – pastoviai kruštis ir kruštis. Krušti kitą, kol turi bent šiek tiek jėgų, ir kuo daugiau tų statistinių vienetų iš nuotraukos iškruši, tuo geresnis gyvenimas. Ir kuo tas statistinis vienetas, kurį kruši, gražesnis ir panašesnis į tą filtruotą nesąmonę nuotraukoj, tuo didesnis kaifas! Ot jums ir modernios vertybės, ot ir nenuginčijamas visuomenės triumfas!

Perka vilas stiklines, po tris sodybas, šaldytuvus, katerį ar jachtą. Ir dar jiems negana – reikia namo kur nors rezervate arba, va, prie atodangos, kaip mūsų prezidentas – draustiny sodybą pasistatė! 

O ką – čia senos naujienos, bet taip Lietuvoj ir yra: visi pamurma ir pamiršta, ir niekas nieko nedaro! O kam, nu, kam tau, žmogau, reikia viso to turto, kam tų vilų ir katerių? Ar nepakankamai šūdo prigaminta, o tie miesto dydžio sąvartynai, o smogas?.. Taigi neužtenka į mišką išeit pakvėpuot? Ne – reik prisipirkt visokio bereikalingo šlamšto… Ai… Negalima nervintis. Reikia nusiraminti. Duokit cigaretę. (Rimsta, prašo cigaretės)

Mįslė – Kas aš? (Parodijuoja apsauginį, savo didžiausią ir mėgstamiausią priešą, ir niekas neatspėja)

Juk aš apsauginis! Elementaru! Štai! Grynai tas, kuris visą laiką stovi prie „Lidlo“. O neseniai taip jį supykdžiau, ohoho! Ramiai, kaip kasdien įsitaisiau ant kartono lakšto, atsidariau vyno butelį, pasidėjau alyvuogių, išsitraukiau pelėsinio sūrio, duonelės keptos, humuso ir prancūziško batono, žodžiu, kaip visada, nusiteikiau maloniai sau užkąsti, o tas apsauginis išdygo priešais ir sako: „Ko tu čia amžinai triniesi?“ – „Noriu ir trinuosi…“ – „Kiek tau metų, jau turbūt kokie penkiasdešimt! Laikas jau pradėt mąstyt. Jo, jo, galvoji, aš nematau, kaip tu žiūrėjai į tą užsienietę, kuri čia būna ir tau išmaldą duoda? Pažiūrėtum į save – plikas, storas, be buto, be pinigų…“ – „Į save pasižiūrėk, galvoji, aš nematau, ką rezgi?“ 

Jis pats atrodo kaip šiukšlių maišas. Žinau, ko taip pyksta – tas idiotas, pardavęs savo laisvę „Lidlui“ už duonos kąsnį ir stogą virš galvos! Pavydi jis! Bet man neįdomu. Ojė, tie jo ūsai užriesti, kremais ištepti, batai išblizginti – ir žmogus jau galvoja, kad jam viskas galima! Kuo jis mane laiko? Aš juk esu kilmingas – mano dėdė buvo iš grafų giminės, va taip! Aš – Sapiega! O ką jis galvoja? Aš – grafas, ir, jei norėsiu, susirasiu darbą, gyvensiu kaip noriu. O ką jis sau galvoja? Prakeiktas mažakilmis. Šitie žmonės – idiotai, iš viso nenoriu jų matyt, jei tik man nereikėtų jų pinigų… 

 

Paskalos ir Lietuva

Lietuviai – kad tik ką apšnekėt, kad tik kažkur savo nosį įkišt, kad tik suniekint kitą. Va tau ir Vakarų civilizacija! Oj, o tos paskalėlės, paskalėlės, paskalėlės… (Sudainuoja greitai) Paskalėlės šen, paskalėlės ten. Va tas anas padarė taip ir taip, o va šitas – toks ir toks. Va tokia ta mūsų visuomenė. Aš pasakysiu jums – čia ne visuomenė, o kažkokia paskalų duobė. Ir nė vienas neišlips iš tos duobės nesusitepęs šūdais, kuriais vienas kitą tepa. Ojojoi, o koks ten automobilis – kibiras, o kaip jis apsirengęs – kaliausė, o koks prezidentas blogas, o Seimas – iš viso idiotai. Aišku, anot Genadijaus, ar ko ten iš Antikos, demokratija visada krizėje, bet ar per tuos visus laisvės metus mes bent vieną gerą žodį išgirdom? A? Apie valdžią. Ne. Nes inteligentai visi. Inteligentas – tai toks žmogus iš kaimo: gauna kažkokį išsilavinimą, ir jau, žiūrėk, – inteligentas su aukštuoju. Miestiečiu jis netampa – ne. Nes miestietis – greitai prisitaikantis, tolerantiškas, mąstantis. Kur tau tokį būdą? Tfu. Inteligentui vis dar rūpi kaimas, jo giminės, siauras jo interesų ratelis. O svarbiausia – ignoruoti visas problemas ir skleisti paskalas. Inteligentas. Tfu. 

Nekenčiu šito sovietinio termino! Po tokių terminų lieki it šūdą kandęs, bet ką darysi – reikia gi kažkaip tuos žmones apibūdint. Bet tų siaurų inteligentų pilna prisiveisę. Normalus valkata paklaus – o kur mūsų intelektualai? Nuli, Nuli. Nejau tu pamiršai? Taigi dingo. Padarė – opa, pusę milijono. Penktadalį tautos nušniojo taip, kaip šniūrą Vilniaus klubo tualete. Opa. Sovietai. Opa. Ir nebėr. Ir nebėr pusės milijono intelektualų. O dargi emigracija, visokios Amerikos. Dar tokį pusės milijono šniūrą nuo veidrodžio. Amerika, Anglija, Norvegija. Op, op. Lietuvis po lietuvio šniojamas iš Lietuvos. Op, op – va ir viskas. Ir dabar pažiūrėkim: po trėmimų, laisvės kovų, emigracijos bangų ir žudymų kiek čia ko liko ir kas tie, kurie čia liko? Opapa. Jūs tikrai, pagalvokit. Turėjai pergyvent trėmimus, nacius ir komunistus. Jei tavęs nesušaudė ar neištrėmė, tada neturėt proto nepabėgt į Ameriką, o po to, kai atsidarė sienos, dar neišemigruot geresnio gyvenimo, kur aišku traukė perspektyviausi visuomenės nariai. Ir kas liko? Kas toj Lietuvėlėj liko? Nejau tik vargana iškastruotų inteligentų krūvelė? Tfu, kaip tas žodis nelimpa. Ne, sakysite jūs? Tai paaiškinkit, kodėl Sapiegų palikuonis, giminė tokia kaip aš, va, kurie turėtų vesti tautą ir rūpintis gerovėm, dabar knisasi šiukšliadėžėse ir reflektuoja lietuvio būtį, išsidrėbę ant asfalto. 

Tai kur čia teisybė, paklausite jūs? Štai kur: mes gyvename anapus gėrio ir blogio, ir teisybė jau niekam nieko nebesako. Teisybė – tai jau seniai išsikvėpęs terminas, praradęs reikšmę ir užklumpantis mus kartu su sąžine nebent pagirių rytą. Postmodernas – klaiki šlykštynė! Nes kam tos žodžių prasmės, kam ta teisybė, kam esminiai dalykai, jeigu tokių iš viso nėra? Bet aš pasakysiu, kuo čia lieka džiaugtis! Mes juk turim tradiciją! Tuoj kaip pasakysiu, tai išvirsit iš susmirdusių savo batų! 

Taip! Yra paskalos. Oi, gerai paskalėlės, oi, gerai apšnekinėt! Galėtumėm sakyti ne „labas, kaip tau diena“, o iškart: „Ar parnešei kokių paskalų?“ Aj, va ką prisiminiau! Labai svarbų dalyką… Bet tik tarp mūsų šnekant. (Apžiūri, ar nėra čia apsauginio) 

 

Senelio ekshibicionizmas

Gerai, kad jo nėra, nes tūno čia pasislėpęs kaip žaltys… Kažkada prisigėrėm čia su šituo apsauginiu, dar kai nežinojau, koks jis krušlys. Ir žinot ką? Jis man pasakojo, kaip jo senelis jam bybį rodė. Nu, kai buvo mažiukas, kokių penkerių metų, atėjo senelis ir išsitraukė savo bybį, ir tiesiog va – pamakalavo priešais veidą. Bet, pagal jį, tai nieko nedarė… Tik jo akyse tas bybys – visas susiraukšlėjęs, susitraukęs senelio bybys, apdribęs oda – liko. Jėzus, galvoju, su senelio bybiu pasąmonėj žmogus gyvena visą gyvenimą, gal dėl to taip užpisa kitus. Bet vėliau aš supratau! Apie lietuvius galvodamas! Nejau mums irgi bybio nerodė? Rodė per tas visas okupacijas, jopštararai. Tai tas apsauginis išeina toks taiklus tautos simbolis! Va, va. Bet nereikia nusiminti. Su visais pasirodžiusiais bybiais mes išgyvenom, ir mums visiems, kaip ir apsauginiui, reiktų nueit į psichoterapiją!

Bet ką čia norėjau. A! Iš tiesų tik per paskalas Lietuva išliko. Lietuvių kalba per paskalas gyvavo – va čia ir svarbiausia, matot: kitus apšnekinėdamas jaučiuosi mūsų tautos, – ne, ką ten – karališkos tautos su dviem karaliais! Taip – Mindaugu ir Vytautu priešaky! Ech, tie lenkai, nušniojo antrą karūną Vytautui, bet ar jis, senis, dėl to kaltas? Ir kai mainausi paskalomis, susijungiu su savo tautiniu identitetu – va taip. Ir jau esu nebe vienas, bent trumpam nebe vienas, o su visa LDK, su visais protėviais, kurie pylė paskalų kibirus, apšnekinėjo represorius, visus priešus – nuo kryžiuočių iki KGB. Juk per paskalas mes žinojom kryžiuočių pozicijas Žalgirio mūšyje. Mindaugas ir iškilo, nes visus sukiršino per paskalas. Šventas Brunonas gi irgi akmeniu gavo į kaktą dėl paskalų. O Sąjūdis kaip atsirado – per paskalas, susivienijus prieš bendrą priešą. Reik suvokt, kad įprotis varyt apkalbas – mūsų tautos pamatas. 

Neklausykit čia šitų prognozių apie tautos smukimą. Ne į demografinius rodiklius čia reikia žiūrėti, kad suvoktum, ar išliks Lietuva, ar ne! Reikia žiūrėt į paskalų lygį! Ir kol aš, kol jūs, kol mes visi apšnekinėjam – tol tauta gyvuoja! Todėl skaitau tas „Delfio“ antraštes, pasigardžiuodamas ryju feisbuke tuos komentarus. Ir visur, kur paskalom kvepia, laikinu, šėrinu ir subskraibinu paskalas, taip prisidėdamas prie tautos išlikimo! Tai vienintelis patikimas ir laiko patikrintas lietuvių tautos išlikimo rodiklis!

 

Maniakas

O kaip aš norėčiau dar kartą išvysti tą užsienietę, pamatyti jos kambarį, įskristi ten pasivertęs šikšnosparniu ir apčiupinėti visas jos gundančias linijas, mano Tūla. Ji sėdi prie lango su naktiniais marškiniais, o jos kvepalai – saldūs, saldūs. Dieve mano, toji grakšti ranka visada duoda išmaldos. Oi, kaip norėčiau sužinoti, kur ji gyvena. Jeigu pavyks, reiks ją pasekti. Nieko nepagalvokit, aš ne koks maniakas… Ne, ne… Baikit. Aš čia šiaip sau. Kiekvienas juk turime įkyrių minčių… Na, jūs supratot apie ką aš… Baigiam. Tikrai! Viskas. Tyliu… Tyliu, tyliu…

Vidurdienį prašiau išmaldos, staiga pamačiau – lyg ją, lyg ne ją, kartu su kažkuo… Net bloga pasidarė. Galvoju, kas čia, gal nuo karščio haliucinacijos prasidėjo. Pakrapščiau akis, įsižiūrėjau. Matau, ateina ji… Į mane net nepažvelgė. Storuliui į parankę įsikibus. Kažką šneka savo ta laužyta anglų kalba: „I would like to say…“ To say kažką, Dieve tu mano. O tas vaikinas storas kaip statinė. Nesiskutęs, barzda iki krūtinės, atrodo, po jo smakru turėtų knibždėti mikrobų zoologijos sodas; ant galvos susuktas kuodas, apsivilkęs pusiau džemperį, pusiau švarką, o pirštai – dešrelės…

Bet kaip čia gali būti, kad ji modelis, deivė, o jis storas ir apžėlęs? Tik pamačiau jo tokią mažą tašikę su kompu… Ir supratau – informatikas. Informatikas, po velnių! Dabar man viskas aišku, kodėl ji į mane net nežvilgtelėjo. Taip ir žinojau! Aišku – jai, kaip ir visoms moterims, tik pinigai, tik pinigai galvoj. Kur tau kažko daugiau? Nes moteris myli tą bedugnę „Masterkard“ kortelę, tuos skaičius banko sąskaitoj – moteris yra priklausoma nuo pinigų: ji ne su žmogum, su jo kortele draugauja. Va tada ir nusprendžiau, kad nebereikia man draugysčių jokių. Man nieko apskritai nereikia, jokio glėbio, jokios lovos. Tik cigarečių ir kavos. Ai, kavos – jau kaip bus, taip bus, bet cigarečių! O tų moterų – ne, tikrai nereikia, ačiū! Nereikia. Nereikia sakau! Dėl manęs jos visos gali išnykt! Va taip man jų nereikia. Nė vienos! Nė vienos vienintelės. Tos, vienos…

Verkti pradėjau iš širdgėlos. Blioviau gatvėje kaip paklaikęs, ir nė vienas žmogus nepriėjo. Šimtai sušiktų beždžionių ėjo pro šalį, bet nė viena nepadėjo. Nė viena. Juk jie ir negali padėti niekam, išskyrus save pačius. Padugnės! O kam? Jie gi saugo tuos savo mažus nameliūkščius, tą mažą savo ramybę, kam jiems padėti žmogui, pakliuvusiam į apgailėtiną padėtį? Į dugnų dugną! Dieve mano! Būtų mano valia, sugrūsčiau visus už grotų ir rodyčiau moksleiviams kaip eksponatus, kad jie užaugę nenorėtų tokie būti. Juos tik parodyt reikia – tuos miesčionis, taip, aš kalbu apie miesčionis, tuos liumpenus, kurie negali net piršto dėl kito pajudint. Ojė, intelektualai! Kaip jie mėgaujasi apkalbom, kaip mėgaujasi. Jei ką nors alkūne pastumia, jie kraipo savo storas, riebalais aptekusias subines, laižo išbalintus dantis, merkia savo šlykščias akis tau, siūlydami prieiti ir apturėti kažkokį „intelektualų“ pokalbį, kad patirtų, anot jų, dvasinį pasitenkinimą. O anot manęs – tai yra žiaurus išnaudojimas, žiaurus idiotizmas, va, ką aš pasakysiu visiems tiems žmonėms, kurie su savo keturiais ar penkiais aukštaisiais stovi Užimtumo tarnyboj ir siurbia pinigus iš valstybės, ir net padėti kitam negali. Nes visa ši karta yra amorali, patikėkit manim – šita apsimetėlių ir slunkių karta – ligoniai. Paėst, pamiegot, padirbt. Ir dar dauginasi – oi, kaip jie dauginasi – greitai ir gausiai, kaip kokie triušiai. Prakeikti visaėdžiai triušiai!

Šitie atrajoja, miega ir dauginasi, lyg demografinė krizė būtų mitas. 

Pro ašaras matau – mano užsienietė ir tas apšašęs informatikas bučiuojasi… Po galais, net nežinau, kas man užėjo – paėmiau butelį, trenkiau į asfaltą ir ėmiau su tuo nuskilusiu kakleliu prie jų artintis. Maniau – smeigsiu jam į kaklą, ir viskas. Akys išsiplėtė, širdis tik kala, ir priėjau, bet nesmeigiau. Ne, aš ne toks – nesu idiotas, aš filosofas, ir dėl tokio niekniekio į kalėjimą nesėsiu…

Aušry! Dieve, kur mano Aušrys? Aušry, ateik čia, Aušriuk!

(Ima savo lėlę) Va kur tu, mano gerasis, mano brangusis. Neverk, Aušriuk, viskas gerai, viskas gerai… Žmonės tavęs nepaliko vieno gatvėje – aš tavim pasirūpinau… O tau taip nėra buvę, kad galvotum, jog sapnuoji? Tikrai, lyg sapnuotum visą laiką… Aš taip norėčiau prabusti! Kad užsienietė mane pažadintų ir sakytų: „Tu tik sapnavai, kad gyveni Lietuvoje, kad esi valkata, kurios niekas nemyli…“ Aš tiesiog noriu atsibusti, noriu prabusti, nes žmogus pusvalandį verkia gatvėje, pačiame miesto centre, ir niekas prie jo neprieina, Aušry, įsivaizduoji – niekam nerūpi! Bet ne – aš tikrai nebūčiau jo nužudęs, aš ne toks, Aušry, aš esu geras… Supranti? Ir nieko už tai negaunu, supranti? Geram būti neapsimoka, Aušry… Niekas nepriėjo prie manęs ir nepaklausė, ar man viskas gerai. Aš nekenčiu jų, nekenčiu… Bet aš nesu blogas žmogus, Aušry. Nenoriu niekam blogo ir niekam nieko nepadaryčiau… Kodėl niekas man nepadeda? Kodėl? Ir kam aš reikalingas, Aušry? Kam visa tai?

 

Vienatvė 

Bet tikrai – nėra ko gėdytis… Nereikia pasiduoti minčiai, kad esat nevykėliai, kad pardavėt savo gyvenimą už aštuonis eurus per valandą ir pasirašėte kontraktą ne su direktoriumi, o su pačia mirtimi. Nereikia galvoti apie gyvenimo prasmę – labai prašau, nekelti tokių klausimų. O jei negalite susilaikyti nuo tuščių filosofavimų, maldauju – tik nepermąstykite per daug, nenuliūskite, neikite žudytis. Gerai? Nesipjaustykite venų, negerkite mirtinų dozių vaistų. 

 

Ekonomika

Nes ekonomika! Vien ji mus išgelbės. Visi turės po namą, po mašiną, po 

„Huskvarnos“ žoliapjovę ir katerį – visi bus laimingi! Tikrai, Lietuva jau beveik tai pasiekė – tik dar truputį pakentėkim, ir nebekils jokių klausimų… Pažadu! Jei tik jūsų širdyse įsiplieks nerimas ar abejonės, kartokite kaip maldą: ekonomika, ekonomika, ekonomika – ir iš karto palengvės. 

 

Mįslė. O kas čia? (Parodijuoja lavoną, bet niekas neatspėja) 

Ne.

Ne.

Ne.

Čia jūs. Šiandien, ryt, poryt, kada nors – čia jūs!

(Išeina juokdamasis)