Tėvynės varpai
Gintaras Bleizgys. Dzūkija – Graikija
1996 m. Nr. 11
„Dzūkija – Graikija“ – tai M. Kvietkausko, anoniminio eilėraščio konkurse užėmusio antrą vietą, eilėraščio pavadinimas. Šie du žodžiai – bene geriausias šiemetinio Poetinio Druskininkų rudens apibūdinimas, nes renginys, kaip ir senovės Graikija, jau spėjo suformuoti tam tikrą nekintamą savo specifiką ir tradicijas, o kartu sugeba išlikti dzūkiškai impulsyvus bei dinamiškas. Vis labiau tampa aišku, kad laikui bėgant jis taps populiaresnis ar bent jau svarbesnis reiškinys poetiniame Lietuvos gyvenime negu Poezijos pavasariai, kurių gyvybingumu kasmet imama vis labiau abejoti (čia galima prisiminti maždaug tokius Jono Krikštytojo žodžius apie Kristų: „Jis turi augti, o aš mažėti“).
Nuo Dzūkijos iki Graikijos – nemažas kelio galas. O galvojant apie didelius atstumus, prisimena Druskininkų kultūros centro kavinėje ištįsusi eilė – poetai ir literatūros kritikai, laukiantys vakarienės. Tai jokiu būdu nėra priekaištas Poetinio Druskininkų rudens organizatoriams; kai iškyla nedidelių nesklandumų, žmonėms atsiranda daugiau laiko vieniems su kitais pabendraut, geriau susipažinti, nukrinta slegianti ir atsibodusi oficialumo kaukė. Visi tampa paprastais, savo titulus ir pareigas primiršusiais Dievo žmonėmis, ypač kai yra praalkę. Taigi šioje ilgoje eilėje laukdami vakarienės visi buvo linksmi ir juokavo. T. Venclova ir B. Savukynas beveik pusvalandį pasakojo įvairiausius anekdotus ir Juokingas istorijas (kartais atsiprašydami šalimais stovinčių damų už kokį ekspresyvesnį žodį). T. Venclova sakė, kad ši eilė jam primena Kiniją, nes jeigu kinus sustatytu m vieną paskui kitą, tai jų eilė apjuostų visą pasaulį ir niekad nemažėtų (juk Kinijoj labai didelis gimstamumas).
Kai pagaliau atėjo mūsų eilė, T. Venclovai vėl teko gerokai nustebti. Padavėja, padavusi blynelių su varške, tarė: „Žinau, kad jūs varškę labai mėgstate“. – „Iš kur jūs žinote?“ – nustebo poetas. „Pernai daug valgėte“, – maloniai atsakė padavėja. „Bet juk aš čia pirmą kartą“, – nenusileido T. Venclova. „Na, ne jūs, tai kiti“, – nė kiek nesutrikusi atsikirto moteris.
Toliau viskas ėjo savo vaga: pirmajame Druskininkų kultūros centro aukšte buvo prekiaujama naujausiomis „Vagos“ ir „Baltų lankų“ leidyklų knygomis, antrajame buvo skaitoma poezija, vyko diskusija apie intelektualumą literatūroje.
Diskusijų tema – „Intelektualumas literatūroje“ – truputėlį svyravo. Nelengva buvo rasti tinkamų žodžių intelektualumui (o ypač literatūroje) apibrėžti. Remiantis heidegeriška filosofija, mėginta priešinti (?) intelektualumą ir autentiškumą. Kaip vienas autentiškiausių lietuvių poetų, prisimintas P. Širvys, o kaip intelektualu apsimetinėjantis, bet toks nesantis – E. Mieželaitis. Čia įsiterpė S. Geda, primindamas, kad apie E. Mieželaitį ir P. Širvį buvo daug kalbėta dar jo paties (S. Gedos) jaunystėje ir kad dabar apie tai kalbantys yra gerokai atsilikę nuo gyvenimo, nebeįdomūs. Kažkas tarai mėgino prieštarauti, bet diskusijos dalyvių dauguma pritarė S. Gedai. Diskusija tęsėsi. T. Venclova ir B. Savukynas kalbėjo apie R. Jakobsono kalbos teoriją. T. Venclova priminė R. Jakobsono Išskirtas kalbos funkcijas Ir plačiau kalbėjo apie pagrindinę literatūrinio teksto kalbos funkciją – poetinę. Buvo akcentuojama, kad literatūrinis tekstas yra nukreiptas į save patį, kad jis pats save reflektuoja. Svarbu, ko autorius siekia savo tekstu: pvz., P. Širvys siekia užmesti komunikaciją su savo adresatu, todėl jo tekstuose poetinė kalbos funkcija jungiasi su komunikacine kalbos funkcija, o kitos kalbos funkcijos jo tekstuose mažiau svarbios. Intelektualioje poezijoje šis derinys yra kitoks.
T. Venclova atskyrė dvi pagrindines poezijos kryptis – išcentrinę ir įcentrinę poeziją. Išcentrini poezija yra daugiau emocinė, empirinė (jai buvo priskirti S. Geda. V. Bložė), o įcentrini poezija yra analitinė, mažiau emocionali (šiai krypčiai T. Venclova priskyrė save). Pirmoji poezija yra kylanti iš žmogaus prigimties: joje gausu archetipinių konstrukcijų, pasąmonės srautų, o antroji kylanti studijuojant kultūrą, filosofiją (tampant snobais?).
Buvo mėginta emocionalumą priešinti intelektualumui. Šio straipsnio autorius tokią opoziciją mėgino neigti ir vietoj dvinarės sistemos (emocija / intelektas) siūlė trinarę – emocija 1 > intelektas > emocija 2. Čia intelektas yra tarsi emocijos veidrodis, tą emociją perdirbantis, analizuojantis ir paverčiantis nauja emocija. Intelektas yra tarsi būdas emocijai pažinti ir ją valdyti, bet tik tam, kad vėliau ja būtų galima mėgautis, semtis gyvybinės potencijos.
S. Geda siūlė sąvoką „emocija“ keisti sąvoka „aistra“, nes aistra yra tikroji, gryniausioji emocija, o B. Savukynas, prisiminęs pasijų semiotiką, siūlė aistrą vadinti pasija – dar tikslesniu ir geriau išanalizuotu terminu.
Publiką sukrėtė ir daug emocijų (aistrų ar pasijų) sukėlė M. Kvietkausko pranešimas „Šių dienų poetas: įvaizdžio krizė?“ Čia buvo kritikuojamas sovietmečiu susiformavęs poeto įvaizdis, kur „tikrieji“ poetai tampa autsaideriais arba rezistentais, visuomenės atstumtaisiais, o savo protestą dažniausiai išreiškia girtuokliavimu. Visuomenėje susidariusi poeto kaip nepritampančio prie bendrojo konteksto klišė nėra teisinga, be to, ji imama taikyti ten, kur visai nereikalinga. Tokiems poetams svetima akademinė (ar elitinė) mintis. Visuomenėje beveik užmirštas poeto kaip profesionalaus akademinės laikysenos intelektualo įvaizdis.
Įpykęs S. Geda klausė M. Kvietkauską, ar tik šis nenorįs poetų padaryti šventomis karvėmis, sakė, kad M. Kvietkauskas kalbąs kaip koks anų laikų komjaunuolis, o galų gale išreiškė norą susitikti su pranešėju po penkiasdešimties metų. Deja, manau, tądien Mindaugas nebuvo suprastas. Labai įdomu, kodėl niekas nepuolė ginčytis su T. Venclova, kai jis kitą dieną truputėlį kitais žodžiais išdėstė tokias pat mintis kaip M. Kvietkauskas? Nors dar nelabai matoma (arba sąmoningai nematoma), bet į lietuvių literatūrą ateina nauja kūrėjų banga. Jie visiškai nesiruošia būti autsaideriais arba rezistentais, o alkoholį keičia sportu ir akademiškumu. Mums jau nebereikia kovoti su visokiom KGB ir BGK; asmens laisvė ir kitokios laisvės jau yra duotybė, o ne draudžiamybė. Mes nesiruošiam bėgti nuo visuomenės, bet greičiau ruošiamės stverti Jautį už ragų (beje, čia tinka ir L. Donskio straipsnis „Lietuvos intelektualai ir kultūriniai elitai: kaip / ar galima visuomenės ir kultūros kritika nūdienos Lietuvoje?“ – žr.: „Metmenys“, 1996, Nr. 70). Beje, su S. Geda šio straipsnio autorius čia visai nepolemizuoja, greičiau plėtoja poeto mintį, kad nė vienas XX a. lietuvių literatūros impulsas ir srovė neapsiėjo be grubumo, šokiravimo arba intelektualios minties. Viena tvarka (arba režimas) gali pereiti į kitą tvarką tik per chaosą (anarchiją?).
Matyt, dabar ir atėjo pats laikas keletą žodžių tarti apie jaunųjų poezijos skaitymus Druskininkuose. O čia užteks pasakyti tiek, kad vos prasidėjus vakarui buvo labai demonstratyviai išmontuotos ir išneštos filmavimo kameros (tiesa, ne visos), nė vienas „vyriausiųjų“ taip pat nepanorėjo net akies krašteliu čia žvilgtelti. Vakaras buvo visai neblogas. Druskininkų kultūros centro kavinė buvo sausakimša: vieni atėjo alaus, kiti vyno pagurkšnoti, paplepėti, poezijos paklausyti. Teko iš antrojo aukšto tempti ilgas ir sunkias kėdžių eiles, kad visiems būtų kur atsisėsti. Nepasiruošęs tokiam žmonių antplūdžiui kavinės personalas nespėjo suktis: pritrūko vyno (anot S. Parulskio, liko tik rašalas), pritrūko taurių, šampanas imtas pilstyti į paprasčiausias stiklines, ore tvyrojo sodrus cigarečių dūmų kvapas. Prie jaunųjų prisigretino ir S. Parulskis su savo eilėraščiu apie Gediminą. Skęstančius Druskininkų vakaro prieblandoje linksmino ir graudino (graudeno?) N. Abrutytė.
O kitos dienos vakarą – premijų teikimas. Kai kam teko gerokai nustebti, kai Jotvingių premija buvo paskirta klaipėdiečiui Marijui Jonaičiui už gerą ir aktualią literatūros kritiką. Prisiminė pereiti metai, kai M. Jonaitis skaitė paskaitas VU. Deja, tada jis patyrė visišką fiasko. Nelabai gražu sakyti, kad prie griežtų teksto analizių pripratusiems VU studentams šio Klaipėdos dėstytojo kalbos pasirodė labiau mėgėjiškos nei akademiškos. Bet Poetinis Druskininkų ruduo nėra universitetas. Poetams reikia, kad apie juos rašytų, analizuotų jų tekstus. Visai suprantama, kad Jotvingių premija niekada nebus paskirta (?) dramblio kaulo bokšte tūnantiems literatūros mokslo asams, kartkartėm vieną kurią savo akį pramerkiantiems kokiame nors ne per daugiausia žinomame mokslo leidinėlyje (ar leidinyje). Matyt, gerai vis dėlto kalbėjo M. Kvietkauskas, kad reiktų labiau priartinti akademiškumą prie poezijos (ir literatūros) – mat neaišku, kas ką šiuo metu pas mus lenkia.
Ten buvo du žmonės, kuriuos prisiminus praeina noras ironiškai kalbėti arba šaipytis. Tai N. Miliauskaitė ir V. Bložė. Besišypsąs, geranoriškas V. Bložė tikrai priminė tarsi kokį išminčių ar net šventąjį. Matyt, švarus Druskininkų oras ir ramokas, lėtas gyvenimas kurortiniame mieste padeda atsipalaiduoti, naikina irzlumą, pyktį.
Taigi – iki kito Poetinio Druskininkų rudens! Smagu ten, Druskininkuose.
Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį
1996 m. Nr. 7
Keistas klausimas: kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui? Kaip parašyti vieną eilėraštį kurį skaitydamas žmogus tave atpažintų iš vieno kvėptelėjimo, vieno sakinio, vieno žodžio? Ką jau kalbėti apie skaitytoją, jei net patys profesionalai, patys poetai retą eilėraštį sugebėtų priskirti konkrečiam autoriui, jei nebūtų virš teksto jo pavardės. Pabandykite kokią nors antologiją, almanachą skaityti iš kito galo, idant nesugestijuotų autoriaus pavardė, ir pamatysite, kiek nedaug eilėraščių sugebate autorizuoti. Čia galbūt nieko keisto:visi eilėraščiai rašyti maždaug vienu metu, ir kūrinio savitumo neišgelbsti nei didžiuliai skirtumai, nei pasaulėžiūrų prieštaravimai. Daug įdomiau galvoti apie ką kita, – apie epochos bejėgiškumą prieš eilėraščio niveliaciją. Kiek daug S. Nėries eilėraščių, jei nežinotume jos kūrybos visumos, galėtume perkelti, pavyzdžiui, D. Kajoko rinkinius, A. A. Jonyno rinktinę! Ir atvirkščiai. Kiek daug K. Binkio futuristinio laikotarpio eilėraščių tiktų ankstesniajam maištininkui G. Patackui arba devyniasdešimčiai šiandieninių jaunųjų, užpildžiusių pusę šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho. Man regis, ši situacija didele dalimi lemia kartų nesusikalbėjimą, kūrybinius šūkius ir iššūkius: instinktyviai jaučiamas pavojus, kad gali būti atpažintas tavo neautentiškumas, kad būsi įterptas į kokią nors tradiciją, nors taip norisi galvoti, kad tradiciją kuri pats ir niekas kitas. Paprasčiausiai ratas apsisuko ir atmetė jaunuosius atgal. Savitumo kryptimi ryškiau buvo einama gal iki J. Juškaičio ar J. Vaičiūnaitės. O gal tik taip atrodo todėl, kad šios kartos poetus jau spėjome kanonizuoti, kad svarstome, kiek S. Gedos eilėraščių gali būti jaunesniųjų poetų rinkiniuose, o ne atvirkščiai. Pagaliau gal ne tai ir svarbu. Svarbiau tai, kad eilėraštis vien dėl savo prigimties neišsilaiko be kokios nors aplinkos, be kokio nors konteksto. Vienas ji neapsigina nei intonacijomis, nei žodynu, nei savo grafika.
Tai kas vis dėlto daro poetą poetu, jei jo neliudija jo paties eilėraštis? Ar tik nebus taip, jog poetas turi, privalo parašyti paprasčiausiai pluoštą prastų eilėraščių, kurių nebūtų įmanoma „vaikyti“ po visą poeziją, po giminingos pasaulėjautos poetų knygas? Paprastai tie eilėraščiai būna „angažuoti“, liudijantys religinę, politinę, etinę autoriaus ideologiją, bet jie apnuogina svarbiausių, kertinių poeto žodžių ir sąvokų prasmes. Kam Just. Marcinkevičiui reikėjo rašyti „Mažąją trilogiją“, jei yra didžioji? Kodėl J. Juškaitis savo rinkinį „Pučia vėjas į širdį“ suskaido į skyrius „Geltona“, „Žalia“, „Raudona“? Deklaratyvu, tačiau ta akivaizdi nuoroda „sukabina“, motyvuoja šiaip jau efemeriškus jo eilėraščių įvaizdžius, gana „gamtišką“ žodyną. Kiekvienas, rašantis kritikos straipsnius ar recenzijas, paliudys, jog, kalbant apie poetą, daug parankiau cituoti ne pačius geriausius autoriaus eilėraščius, o tuos, kuriuose yra aiški pozicija, autoriaus laikysena, kuriuose aptinkame tegu ir metaforišką, bet f o r m u l u o t ę. Tokie eilėraščiai yra geriausias įkaltis poetui, tačiau be jų geriausieji jo kūriniai iš tiesų pasidarytų visų ir niekieno, nes iš įvaizdžių visumos vargiai įskaitytume autoriaus pasaulėžiūrą, jo pasaulio sampratą. Angažuotieji eilėraščiai, nors jų žodynas poetine prasme akivaizdžiai nefunkcionuoja (tai publicistikos leksika), visuomet budi tarp neutraliausių žodžių, neutraliausių vaizdų ir palyginimų. Gerų eilėraštį visada lydi ir prastesnių kūrinių žinojimas, pažinimas. Tai – poeto kūrybos kontekstas, ir bepigu atpažinti autorių, kuris jau yra išleidęs keletą knygų. Žmogui, jų neskaičiusiam, geras eilėraštis lieka vėl vienas ir niekieno. O poetui norėtųsi, kad ir vienas eilėraštis būtų jo ir tik jo. Lietuvių poezijoje žinau tik vieną tokį eilėraštį – P. Morkūno „Šaipėrantą“. Ir keista – šio eilėraščio niekas nesugebėjo pamėgdžioti, nors paskui kitus, net pačius moderniausius, poetus driekėsi ir driekiasi pasekėjų ir epigonų virtinės, subanalinančios net originaliausius jų atradimus. Bet negi kiekvienas poetas privalo kurti naują fonetiką, savo morfologiją, savo sintaksę? Tiesa, yra dar vienas panašaus eksperimento pavyzdys, nelabai kieno ir pastebėtas – tai jaunojo B. Sruogos bandymai versti muzikalųjį P. Verlaine’ą.
Poetai instinktyviai priešinasi, kai kritikai prabyla apie kokios nors mokyklos, kokio nors konkretaus poeto įtaką jų kūryboje. Ir tai yra suprantama, nes patys poetai vis dėlto geriau nei kritikai jaučia, kaip griežtai mes esame apriboti visų pirma nacionalinės, lietuviškos pasaulėjautos. Mūsų poezijos žemėlapį nesunku išmarginti kelių pasaulėjautų, kelių pasaulio sampratų punktyrais: S. Nėries linija, futuristiškojo K. Binkio linija, V. Mykolaičio–Putino linija ir pan. Nuo septintojo dešimtmečio atsirastų dar keletas punktyrų. Nors ir suprasdamas jaunų žmonių ambicijas ir užmojus, nemanyčiau, kad jų kūrybai poezijos žemėlapyje reikėtų naujos linijos, naujo punktyro. Ar ne be reikalo jie, užuot kūrę poetinius tekstus, pirmiausia deklaruoja nelabai logiškas programas.
Mes niekur nepabėgsime nuo savo prigimties, kuri gauta iš šitos žemės ir palaikoma šitos kalbos. K. Navakas kažkada yra priekaištavęs, kad mūsų poetai neskaito Vakarų poezijos. Jei jos neskaito, tegu skaito bent jau išeivijos poetus Sutinku, kad, tarkim, švediškas eilėraštis, švediška pasaulėjauta yra nesumaišomi su lietuvišku eilėraščiu ir lietuviška pasaulėjauta. Bet tai – kalbant apie poezijos visumą. Atskiras švedų poeto eilėraštis taip pat lengvai galėtų nuskristi į kurio nors modernesnio mūsų poeto knygą. Galbūt todėl labiau pasitikėčiau ne poetika, o turinio autentiškumu – A. Žukausko eilėraščiu iš kasdieninių detalių, atsiminimų, kad ir, sakysim, iš kelionių su V. Kybartu po literatūros vakarus. Man regis, būtent autentiškas patyrimas nulemia ir A. Žukausko poetika, jo žodyną ir dzūkiškas, įsisiūbuojančias intonacijas…
Vadinasi savo eilėraščio parašyti neįmanoma? Turbūt taip. Bet skaitančiajam kūrinio autorystė vis viena būtina, gal net labiau už patį eilėraštį. Poetas kuria pats save visu savimi – ne vien kūryba, bet ir gyvenimu. Tas pats turbūt pasakytina ne tik apie eilėraštį, o ir apie novelę, visus smulkiuosius antologinius žanrus. Šitaip jie praktikoje ir reprezentuojami: XX amžiaus lietuvių poezija, XX amžiaus lietuvių novelė ir pan. Tos antologijos skaitomos rečiau ir mažiau, nes yra tarsi anonimiškos. Kas kita – romanas, dienoraščių ar laiškų tomas. Gyvenimo istorija visiems suprantama ir pažįstama. O eilėraštis turi. privalo ištirpti būtyje, gamtoje, žmogaus prigimties slėpiniuose. Kitaip jis – paprasčiausiai prastas eilėraštis.
Rimvydas Stankevičius. Poetinis Druskininkų ruduo
1995 m. Nr. 12
Kitados Mikalojus Konstantinas Čiurlionis laiške broliui Povilui rašė: „…Lėksime lankyti vidurinės Amerikos, Meksikos, neįžengiamų Amazonės miškų. Misisipės krantų, po to – Australija, Ceilonas, Rytų Indija, Afrika, Egiptas, piramidės, sfinksai, palmės, kupranugariai, daktiliai, krokodilai, na o tada – Pariečė, Ratnyčia, Ratnyčėlė, Liamoriukas (Čiurlionių šeimos šunelis), ir vėl visi drauge.“
Šiemet, Čiurlionio metais, ši frazė pasiekė jautrias poetų ausis. Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos (A.Vesčiūnaitė), kas Iš Amerikos (K.Keblys, V.Bogutaitė, L.Sruoginytė), kas iš Lenkijos (M.NiemoJewskis ir M.Wieczorekas), kas iš tolimosios Latvijos (L.Briedis, M.Briedis, E.Raupas, L.Zolnerovičius), o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos…
Vos tik poetas šeimininkas, globėjas, rengėjas ir šiaip geras žmogus K.Platelis spėjo atidaryti renginį (t.y. kavinės „Aidas“ duris), kūrėjai tuoj puolė į vidų, atkuto ir kad ims diskutuoti apie metų knygas bei literatūros procesą… O kaipgi – buvo ir įvairiasvorių, įvairiaspalvių nuomonių, ir karštų ginčų, ir piktų replikų, ir padrikų, nieko nereiškiančių garsų bei žodžių. Tačiau išvada padaryta vienbalsiai – literatūros procesas tebevyksta. Na o iš metų knygų kaip sunkioji artilerija išskirtos S.Parulskio „Mirusiųjų“, K.Platelio „Prakalbos upei“ bei A. Marčėno „Metai be žiogo“.
Toliau – poezija. Vakaras „Žodžiai iš Lietuvos ir pasaulio“ priklausė svečiams. Eilėraščiai buvo skaitomi anglų, rusų, latvių, rumunų kalbomis. Vieni klausytojai apsimetė, kad viską kuo puikiausiai supranta, kiti tiesiog žavėjosi žodžio muzika, treti lengviau atsikvėpė, kai skaityti ėmė Lietuvai atstovavę N.Abrutytė ir S.Jonauskas.
Naktinių poezijos skaitymų „Jaunųjų poezija“ niekas nė nebandė klausytis (turbūt viskas buvo žinoma iš anksto). Salė (kavinė) kiek pritilo, kai į sceną ėmė veržtis ir taip ilgai klausytojų vietose ištvėrę „Jaunieji“ A.Marčėnas, L.Jakimavičius ir kt.
Jau pirmąją renginio dieną K.Keblys pareiškė, kad visa, kas gyva lietuvių literatūroje, vyksta „čia ir dabar“ (t.y. Poetiniame Druskininkų rudenyje). Kitą dieną vykusi lietuvių PEN centro spaudos konferencija vadinosi „Knygų leidyba šiandien“. Dalyviai nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausybę deklaracija apie dabartinę knygų leidybos būklę. Gal kartais žodis taps kūnu?
Po „Įžąngos“ grupės akcijos, kurios nenorėčiau priskirti nei prie poezijos, nei prie pokalbių apie ją, buvo pristatomos metų knygos. Dalyvavo autoriai bei leidėjai (Rašytojų sąjungos leidykla, „Vaga“, „Skomantas“).
Na ir pagaliau pati Druskininkų rudens kulminacija – laurai. Garbingiausios Lietuvoje Jotvingių premijos laureatu tapo Sigitas Parulskis. Tas pats Parulskis su Ramūnu Gerbutavičiumi ir Artūru Valioniu nuskynė ir anoniminio eilėraščio konkurso premijas (visi įvertinti antrąja). Eilėraščio, skirto M.K.Čiurlioniui, konkurso nugalėtojais tapo Vytautas P.Bložė (I vieta), Kornelijus Platelis (II vieta), trečiąja vieta pasidalijo Julija Jekentaitė, Irena Bitinaitė ir šių eilučių autorius.
Juozas Šikšnelis. Šventė Klaipėdoje
1995 m. Nr. 7
Poezijos pavasario paukštė į vakarų Lietuvos pakrantę atskrido visą savaitę vėluodama. Poezijos maratonas prasidėjo gegužės 31 d. Laikrodžių muziejaus kiemelyje, kur jauniausieji miesto poetai skaitė savo eiles. Vakaro programą paįvairino Jaunimo centro kamerinis choras bei liaudies instrumentų ansamblis. Birželio 1 dieną
Jaunimo centre klausėmės Žemaitijos rašytojų bendrijos narių. Dalyvavo Muzikos centro retroansamblis „Prisiminimas“.
Svečių, kurių šiemet sulaukėme kaip niekada gausiai, vakaras vyko birželio 2 d. Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Muzikos skyriuje. Iš Olštyno (Lenkija) atvyko almanacho „Borussia“ redaktorius poetas Kazimierzas Brakonieckis, Alicja Bykowska-Salczynska, Marijuszas Siniewskis bei lietuvių-lenkų kultūrinių ryšių puoselėtojas profesorius Mieczyslawas Jackiewiczius. Iš Latvijos – poetas ir eseistas Leonas Briedis su žmona Marija, rašančia eilėraščius gimtąja rumunų kalba. Iš Karaliaučiaus atvažiavo Sergejus Pogoniajevas. Svečiams talkino kaunietis Viktoras Rudžianskas, skuodiškis Stasys Jonauskas, išvertęs į lietuvių kalbą nemažai latvių poetų (tarp jų ir Leono Briedžio) eilėraščių, bei Rolandas Rastauskas, skaitęs lenkų poetų eilėraščių vertimus.
Klaipėdos muzikinio teatro instrumentinis kvartetas pauzes užpildė J. Gershwino kūriniais.
Baigiamasis Poezijos pavasario vakaras vyko jau minėtos bibliotekos bendrojoje skaitykloje. Be minėtų poetų, dalyvavo Gintaras Grajauskas, Ričardas Šileika iš Radviliškio, Nijolė Kepenienė, Erika Drungytė – Klaipėdos universiteto literatų konkurso laureatė, M.Sposmanytė ir V.Brencius – Ievos Simonaitytės premijos laureatas.
Vakarą vedė Klaipėdos skyriaus rašytojų pirmininkas Rimantas Černiauskas.
Vladas Šimkus. Šventės ir kasdienybė
1995 m. Nr. 7
Gegužės pabaigoje per Lietuvą nuvilnijęs Poezijos pavasaris dar kartą įrodė šios tradicijos gyvybingumą. Netrūko svečių iš tolimesnio bei artimesnio užsienio, netrūko nei valdžios dėmesio, nei rėmėjų palankumo, kelionių ir susitikimų programa buvo plati ir įvairi. Jei dar turėsime galvoje, kad dažnas save gerbiantis miestas ar rajonas rengia savo pavasarius ir pavasarėlius, tai poetinių atlaidų panorama iš tikrųjų atrodo įspūdingai. Apskritai žmonės mėgsta susibūrimus ir šventes.
Kelia nerimą kitkas – katastrofiškai mažėja normalaus, kasdienio bendravimo su eilėraščių knyga poreikis. Tas nerimas ir padiktavo šių metų tarptautinės poetų konferencijos temą: „Poetas ir skaitytojas“.
Pradėdamas pokalbį, Kornelijus Platelis gana tiksliai diagnozavo nūdienę situaciją. Tobulėjančios komunikacijos priemonės poeziją stumia į pašalį, pažinimas plečiasi ne tiek į gylį, kiek į plotį, užkabindamas tik plokštuminio priežastingumo grandis. Avangardizmas iš esmės pakeitė ir pačią poeziją bei požiūrį į ją. Išorinių vertinimo kriterijų (visuotinai pripažintų normų) nebeliko, vien suvokėjo intuicija gali pasakyti – turi eilėraštis estetinės vertės ar neturi. Pasak K. Platelio, „kai niekas neteigia jokių teksto organizavimo principų, nėra ir kam prieš tai maištauti. Kūrybą ir vertinimus įsiurbia taikingas abejingumas. O ir mes patys, poetai, viešai beveik nebebandome apmąstyti savo ir kitų autorių kūrybos. <…> Turint galvoje dabartinį mūsų poezijos apmąstymo vangumą, kyla įtarimas, kad skaitytojai esame nekokie“.
Tad iškilo ir kitas temos aspektas – „poetas ir poetas“. Šių metų Poezijos pavasario laureatas Donaldas Kajokas perskaitė gražų esė apie poetų ložę. Poeto titulas – nenuperkamas, nepaveldimas. ne-padovanojamas, jį suteikia ne monarchai ir ne valstybės institucijos, o aukštesnė jėga. Tai slaptai viešas titulas. Į savo ložę poetai susiburia nesiburdami, juos sieja ne giminystė, ne aukštuomenės ryšiai, o talentas. Nors jokio narių sąrašo nėra, kiekvienas tikrasis narys visada gali jį išvardyti beveik tiksliai. Nerašyti įstatymai ir reikalavimai griežti. Būsi išaukštintas, jeigu įkūnysi savo talentą, o jeigu jį išduosi – ložės broliai tave užpuls žiauriau negu kiti piliečiai. Ir muša, ir aukština ložės broliai, pasak D. Kajoko, beveik neklysdami.
Nepaisant kalbėtojo išlygų (dėl įvairių priežasčių ložės narys kartais gali pateikti ir suklastotą sąrašą), „tikrojo nario“ statusas pasirodė kiek utopiškas. Šlovės ir kitų talento teikiamų gėrybių {ir negandų) dalybos visada buvo ir bus gana keblus dalykas.
Kazys Bradūnas patarė nedramatizuoti pokalbio temos ir pateikė pavyzdžių iš literatūros istorijos. Donelaitis savo skaitytojo sulaukė jau seniai gulėdamas gimtojoje žemėje. Maironiui skaitytojų netrūko, bet ne jie inspiravo poetą – jį nešė jau gerokai įsiūbuota tautinio atgimimo banga. Mačernio eilėraščiai plito tik nusirašinėjami iš rankraščių, o Bronius Krivickas poeziją rašė miškų ir bunkerių glūdumose, vargiai galėdamas net sapnuoti, kad jo knyga bus išleista laisvame Vilniuje. Tad kas nuo ko labiau priklauso – poetai nuo skaitytojų ar skaitytojai nuo poetų? Ir vienų, ir kitų dėka, pasak K. Bradūno, poezija Lietuvoj vis dar gajesnė negu kur nors kitur.
Kas yra skaitytojas Lietuvoje? – klausė Sigitas Geda. Mokiniai, kuriems įkalta galvon keletas eilėraščių, pervargę studentai, mokytojai ir gydytojai, keistuoliai ir nevykėliai? Gal deputatai? Anais laikais skaitytojo sąvoka būdavo demagogiško susidorojimo įrankis („skaitytojai reikalauja…“, „skaitytojas nesupras…“, „kiek dar bus bandoma skaitytojų kantrybė?“ ir 1.1.). Todėl S. Geda ragino negalvoti apie skaitytoją, o galvoti apie poeziją. „Teisingi eilėraščiai sukuriami tada, kai poetas supamas negandų, kai gelbstisi, gelbsti savo sielą ir savąją gyvastį. Tuo tarpu šiandien trapus žmogus niekam nereikalingas. Reikalingi antžmogiai, nuožmogiai ir apyžmogiai.“
Algimanto Baltakio nuomone, nereikėtų pagal principą „arba-arba“ skirstyti poetų į elitui kuriančius „ložės narius“ ir tuos, kurie rašo didesniam skaitytojų ratui. Yra daug pavyzdžių, kai poetas geba patenkinti abi puses. Vakaruose poezija pasidarė sunkiai suprantama, ir visi sakome, kad tai normalu. Bet kodėl? Štai per LIFE festivalį, matydamas, kaip publika reaguoja į E. Nekrošiaus ar R. Tumino spektaklius, anglų režisierius apgailestavo, kad Anglija nebeteko tokio teatro. Kodėl turime iš anksto save pasmerkti izoliacijai?
Izoliacijos motyvas buvo ryškus Lotharo Baltzerio (Vokietija) pasisakyme. Jis poetą, atsidūrusį žodžių saloje, prilygino Robinzonui, kuriam reikia susirasti savo Penktadienį – leidėją (svarbu, kad jis būtų ne kanibalas), įveikti rifus ir dideles knygų kainas, nebijoti sutikti delfino ir ryklio hibridą – kritikus. Ir jeigu pasitaikys knygomis prekiaujančių pirklių laivas, Robinzonas gal ir pasieks savo gimtinę…
Apskritai svečiai menkai galėjo mus paguosti ar ką patarti. Pasak Nielso Franko (Danija), „poezija, kaip ir visos kitos kūrybos rūšys, prarado švietėjišką misiją, pasišventimą. Iš jos dingo ir šlovinimo elementai. Ji užsiima tik savo reikalais“. Taigi poetai jau senokai atsidūrė kukliame intelektualinio gyvenimo kamputyje. Ir vis dėlto kaip įmanydami rūpinasi poezijos knygų leidimu, buriasi į draugijas ir klubus, rengia įvairias akcijas. Kaip papasakojo Anni Sumari, Suomijoje yra net toks renginys – „Poezijos tramvajai“ (poetai skaito savo eilėraščius tramvajų keleiviams arba tiesiog palieka juos matomose vietose).
Savo apmąstymais konferencijoje dar dalijosi Friedrichas Paffas (Vokietija), Janis Ramba (Latvija), Dmitro Čeredničenka (Ukraina). Lidija Šimkutė (Australija), Aidas Marčėnas, Vytautas Rubavičius, Alvydas Šlepikas.
Konferencijos baigiamojo žodžio („rezultatų susumavimo“) nebuvo. Tačiau ir be to aišku, kad ir gyvenimas, ir poezija, ir skaitytojai keičiasi iš esmės ir negrįžtamai. Poeto, kaip tautos vedlio, mokytojo ir autoriteto, paveikslas vis sunkiau įsivaizduojamas. Literatūros raidos dirbtinai nepakeisi. Rašančių skambius salomėjiškus eilėraščius moksleivių seniai nebėra. Nuotolis tarp poeto ir skaitytojo neišvengiamai didės.
Ir vis dėlto privalu iš aukštybių pažvelgti žemėn, padaryti visa, kas nuo mūsų priklauso. Bent jau todėl, pasak K. Platelio, kad leidėjai, išgirdę žodį „poezija“, neimtų graibytis revolverių.
Sigitas Geda. Ar galima kalbėti apie savo skriaudas?
1995 m. Nr. 1
Kitas tik pasijuoks iš mano naivumo. Sakys, ne tik galima, bet ir privaloma. Trečias pridurs, kad iš to jokios naudos. Antai lietuvių tremtiniai, – kiek knygų apie savo skriaudas prirašė! Kiek išėjo, o kiek dar stalčiuose pūva. Kokia iš to nauda? Jaunimui jos jau pabodo.
Profesorius Rimvydas Šilbajoris vienam pokalby man labai rimtai įrodinėjo, kad jeigu lietuviai kuo nors ir gali nustebinti pasaulį, tai nebent savo rimtimi, kažkuo panašiu į M. K. Čiurlionio „Tylą“, „Ramybę“.
Jaunas literatūrologas vakare per radiją kalė atvirkščiai. Girdi, panašus lyrizmas tėra nesubrendusių tautų sąmonės požymis. Subrendusios tautos (norvegai, švedą etc.) gelbstisi kandumu, šiurkščiu humoru, riebiais anekdotais.
Tai kaip čia yra iš tikrųjų? Ar išties tie lietuviai nelyginant kokios žaliuokės jaunam pušynėly? Kitos tautos kaip baravykai ar raudonviršiai, o čia viskas – vien paviršiai, paviršiai…
Prisiminiau staiga, kad yra pasaulyje tokia tauta kaip žydai. Kam kam, o lietuviams tikrai gerai pažįstama ir nesvetima. Sena jinai ar jauna? Kodėl žydai tiek amžių kalba, kala pasauliui apie savo skriaudas (iki paskutinio sukrečiančio spektaklio pagal G. Kanovičiaus romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie!“)?
Ne man į visus klausimus atsakyti. Man aišku tik viena: pasakyta, apreikšta pasauliui skriauda išvaduoja. Tai yra gal pats geriausias vaistas. Šitą tiesą Gotlando saloje patvirtino ir šviesaus proto Jonas Pajaujis, buvęs Štuthofo kalinys. Sako, išėjęs į laisvę, po karo labai ilgai negalėjęs atsipeikėti, dirbti, miegoti. Palengvėjo tada, kai viską išrašė.
Ar čia kas nors itin nauja pasaulyje pasakyta? Raštas išvaduoja žmogų, duoda jėgų gyventi.
Man regis, jeigu labiau paisytume šios elementarios tiesos, mažiau būtų kalbų apie literatūros nereikalingumą, apie skaitytoją ir tiražus. Problema: kiek mes patys, lietuvių rašovai ir rašovės, norime, drįstame, kiek esame pasiruošę ir pasiryžę šitam išsivadavimui?
Šitiek metų dainuota pakeltu balsu! Pesimizmas buvo vienas smerktiniausių dalykų kūryboje.
– Viskas gerai, bet kodėl taip liūdna. Negi nematote nieko šviesesnio mūsų gyvenime?
„Gerbiamas Sigitai, Jūs matote tiktai vieną, tamsiąją mūsų gyvenimo pusę…“ – iš laiškelio, kurį išsaugojau. Rašiusioji buvo uoli komunistė, dabar tokia pat uoli katalikė, bet jaunimą plaka dėl to paties beviltiškumo. Ar dabartinis jaunimas nepatiria skriaudų?
Skriauda yra skriauda. Antai moterų judėjimo dalyvės visame pasaulyje platina anketą, kurios pagrindinis klausimas toks: gal ankstyvojoje kūdikystėje (taigi vos ne lopšy) kas nors jus nuskriaudė seksuališkai? Ne veiksmu, tai žodžiu, užuomina, nešvankioj kalbom… Iš čia paskui brėžiama charakterio, elgsenos, laikysenos paradigma.
„Bernai kaip meitėliai, galėtų eiti kuolų tašyt, o poeziją lai sau kuria paliegėliai, nukaršėliai arba tie, kuriems nuvažiavęs stogas…“ (iš L. Jakimavičiaus raštų).
Pasakyta daug tiesos, bet gal ir per smarkiai. Ar apie daugelį lietuvių klasikų galėtume atsiliepti kaip apie kokius „nesveikuolius“? Baranauskas, Maironis, Binkis, Miškinis… Daugelis galėjo ir kuolą tašyt, ir eiles rašyt.
Vieną kartą besiginčijant apie M. Prousto sveikatą, mano bičiulis gerai replikavo (tada didelis lietuvių romanistas įrodinėjo, kad M.P. reikėdavo nunešt ir pasodint ant puodelio, toks paliegėlis buvęs…): „Matyt, ne apie tą sveikatą čia kalbame…“
Begalinis noras išeit iš savo vienatvės, nevilties, iš kalėjimo, iš skriaudos, kuri kartais beveik neįvardijama, gena žmogų į šviesą, raštą, gyvenimą ir sveikatą.
Dabar aš galvoju, kad tai ir yra didysis literatūros kontekstas. Bėda ta, kad ne viena ir ne dvi lietuvių rašytojų generacijos rašė ne dėl to ir ne taip. Rašė, kad išeitų, kad būtų garbės, pinigų, savotiško įteisinimo hierarchijoj.
Toks rašytojo tipas klestėjo nuo Rygos iki Vladivostoko. Dabar jie norėtų, kad viskas būtų kaip buvę.
– Kam jūs aitrinat senas žaizdas? Lyg mūsų kas neskriaudė? Čia logika beveik kaip kariuomenėj – pirmiausia gauni į snukį pats, paskui, tapęs seržantu, grąžini jaunesniam, jaunesnis duoda dar jaunesniam. Jeigu reikėtų nupaišyti, tai gal išeitų toks nuolatinis snukdaužystės paradas, karuselė, kur žmonės spardosi, spjaudosi, šaudosi iš kulkosvydžių ir drabstosi paprasčiausiais karvašūdžiais. Svarbu, kad gerai užvažiuotum! Štai ji, didžioji, metafizinė mina, kurią mums paliko mūsų vadai ir vadukai.
Visko buvo ir visko dar bus, bet nebus nei Lietuvoj, nei kitur taip svajojamos pilietinės visuomenės, kol žmonės neišsipasakos savo skriaudų, t. y. kol viskas neatsistos į savo vėžes. Negali juk toje pačioje „pilietinėje visuomenėje“ vėl bučiuotis auka ir buvęs jos budelis.
– Apsikabinkite, milijonai!
Jau buvome, jau gana.
Apie pilietinę visuomenę pirmą kartą išgirdau gal 1983 metais, – lenkai tada ėmė girtis, esą Solidarumo judėjimas subrandinęs tokią visuomenę, Lietuvoje irgi kažką reikėtų daryti. Paskui pasipylė ir pas mus serijinės teorijos, vienos pradedančios viską nuo senovės graikų polio, kitos nuo krikščioniškos bendruomenės, trečios – vienas Dievas žino nuo ko. Viskas gerai, tik bėda, kad retai čia sublizga koks nors perlas apie žmoniškumą, apie žmogaus skriaudą ir apie tai, kaip iš tos skriaudos išsikraustyti (kad neišsikraustytum iš proto su kitais besibroliaudamas).
Anksčiau vienaip sufalsifikuotą žmogų ūmai mūsų literatūroj pakeitė ne tikras žmogus (koks nors „mažytis lietuvis“), o nauja karikatūra. Ne žmonėmis, o creatūromis laikosi mūsų kūryba, dėl to ir visos vizijos – apokaliptinės arba kičinės.
Regis, J. Kossu-Aleksandravičius nei lagery buvo, nei kokių didelių nukrypimų turėjo, o kiek skausmo! Iš kur toji skriauda?
Visi nori rašyti, visi nori uždirbti, tik kad niekas nenori kentėti. Nesakau lipt ant kryžiaus. Paprastai, moraliai kentėti.
1994.XI.9
Juozas Aputis. Poezijos rudens metaforos
1994 m. Nr. 12
Spalio 14–16 d. būrys lietuvių poetų iš Vilniaus ir kitų miestų susirinko Druskininkuose. Kartu su jais atvyko ir keli latvių poetai, pasikalbėti apie poezijos tekstus ir kontekstus (tokia buvo teorinė šiųmetinio poetinio Druskininkų rudens tema) atvažiavo literatūrologų, kritikų, eseistų, istorikų. Poetinio rudens iškilmėse dalyvavo Druskininkų muzikos mokyklos dūdų orkestras, dainininkas Danielius Sadauskas, kurorto mokyklų literatai, miesto vadovybė.
„Tekstų ir kontekstų“ temos turinys, kaip pabrėžė ne vienas pranešėjas ir diskutantas, itin platus, daugialypis, todėl ir nuomonių buvo visokių. Bene dažniausiai visi užkliūdavo už minties, kad poezijos kontekstas yra autoriaus gyvenimas, tai, ką jis sugeria iš aplinkos – materialiosios ir dvasinės. Keičiantis visuomenės gyvenimo nuostatoms, laiko tėkmei jas griaunant, keičiasi ir kūrybos kontekstas. Dabar tas pasikeitimas ypač ryškus, sakė Kornelijus Platelis. Marijus Jonaitis, kalbėdamas apie praeito laiko ir šiandienos sąsajas, išsitarė, kad dabar laiko tąsa tarytum ir nutrūko ir kūrybai išgauti kokią prasmę darosi nelengva. Konferencijoje dar kalbėjo A.Marčėnas, S.Parulskis, A.Danielius, H.Baužytė, A.Bumblauskas, S.Geda, R.Šilbajoris, V.BIožė, L.Jakimavičius, S.Žukas.
Kad ir dejuodami, poezijos knygų kasmet išsileidžiame. Ir šiemet jų išėjo kelios, tad poezijos rudenyje jos buvo pristatytos – J.Vaičiūnaitės, S.Gedos, H.Čigriejaus, V.BIožės, poezijos antologija „Svetimi“. Beje, V.P.BIožės knygą „Sename dvarely“, ką tik išleistą Rašytojų sąjungos leidyklos, dar neataušusią antrąją poezijos šventės dieną atgabeno tos leidyklos redaktorius V.Sventickas. Kas norėjo, galėjo šiųmetinių ir anksčiau išėjusių knygų čia pat įsigyti. Gaila, kad šiemet vasarą išleistos J.Vaičiūnaitės knygos dėl neaiškių priežasčių poezijos gerbėjai Druskininkuose nematė.
Garbinga dešimtoji Jotvingių premija buvo įteikta S.Gedai. Nemažai poetų dalyvavo Druskininkų miesto dviejų šimtų metų jubiliejui skirtame eilėraščio konkurse. Premijuoti buvo trys: J.Vaičiūnaitė, K.PIatelis, D.Vaskelaitė. Anoniminio eilėraščio konkurse vertinimo komisija, vadovaujama R.Šilbajorio, premijas paskyrė V.Gedgaudui, A.Marčėnui ir A.AIišauskui. Jauniausiųjų poetų kūrybos vakare geriausia pripažinta kaunietės D.Laurinavičiūtės kūryba.
Tai bene ir visa oficialioji šiųmetinio poetinio Druskininkų rudens dalis. Neoficialiąją ne visą teko ir matyti.
Mieliausia ir jaukiausia buvo klausytis poezijos – ir vyresnių, ir jaunų, ir jauniausiųjų. Dažnai blykčiojo žavios metaforos, originalios pagavos, švysčiojo gražios, nuoseklios, skaudžios mintys.
Lietaus ruduo išleidžia žaltį
Ir žvilgsnis atmintį sukausto
Net mirusioms norėtųs keltis
Kai prasilenkia jųjų valtis
Su dievu viešpačiu ant plausto
Tai posmelis iš premijuoto A.Ališausko eilėraščio. Teisybė, išklausęs daugiau nei dešimties jaunųjų poetų vyrų, kartkartėmis jų eilėraščiuose imi pastebėti kyšant Aido Marčėno barzdelę…
Kas dar gražaus, įsidėmėtino ar nelinksmo buvo Druskininkų poezijos rudeny? Šalnų nenukąsti klevų lapai (apie juos nemažai prirašė dienraščių ir savaitraščių rašytojai), neįtikėtina kurorto ramybė, sutemoj suskambęs bažnyčios varpas, vis murzinesnis Nemunas su pakrančių lentelėmis, išlikusiomis nuo vasaros – kad maudytis draudžiama, vis labiau trupančios ir dūlančios senųjų kurorto gydyklų sienos, lenkiški žodžiai praeivių lūpose, duobėtos gatvės ir vietomis visai išardyti šaligatviai. Sumišai – rudeniškas džiugesys su kaži kokia slogumą, kartumu. Ne vien dėl Druskininkų
likimo. Negali nusikratyti negerumo, kad šalia talentingų, žmogiškų poezijos rudens žodžių kartkartėmis dvelktelėdavo stumdymosi dėl vietos po kūrybos saule slogutis, atėjęs čia iš Rašytojų sąjungos klubo, radijo laidų ar laikraščių, kai vieni išsileidę savo poezijos almanachą, atkakliai spiria pripažinti, kad įvyko vos ne perversmas, o kiti nori galutinai juos nuneigti; kai ir tekstuose, ir kontekstuose demonstruojamas apatinės anatomijos žodynas…
Gal klystu, bet ar nirštama ne dėl to, kad ateinančiojo niekas nenori sutikti išskėstomis rankomis? Kad reta kuriam po pirmųjų publikacijų į ranką įduodamas poezijos krapylas?
Tikrai – poeto ir visuomenės santykiai labai pasikeitė. Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto, aiškiau ar slapčiau nepritariančio likimą vairuojančiai padėčiai. Tokį rašytoją galėjo ėsti valdžia – jis atsigaudavo atsidūręs tarp žmonių. Galima sakyti, jog kaip tik dėl tos priežasties skaitytojai taikė retesnį sietą ir pro jį lengviau prasmukdavo šiūkai. Jei dabar taip nėra, tai ir į sveikatą – į žmones iškeliaus tik grynuoliai! Betgi ir tie, pas kuriuos išeis, bus atrinkti įvairiausių laisvų ar gudriai primestų sietų, todėl tokių žmonių gali likti ne taip daug. Juk ir į šiųmetinį poezijos rudenį Druskininkų žmonių susirinkdavo ne spiečiai. Ir iš tų pačių vienas kitas, menkiau pažįstantis poetų „kontekstus“, išraiškingai pakraipydavo galvą.
Kad ir ką niršdami sakytume būdami būriuose, vienatvėje pasijuntame besiilgį kokios nors darnos, paprastumo ir žmogiškos atjautos.
S. Eimutis. Poetinis Druskininkų ruduo
1993 m. Nr. 12
Spalio 15–16 d. keturios dešimtys poetų ir literatūros tyrinėtojų susirinko į poetinį Druskininkų rudenį. Šių susitikimų rengėjai – lietuvių PEN centras su prezidentu K. Plateliu priešakyje ir Druskininkų kultūros centras. Atvyko latvių pertai K. Skujeniekas, U. Berzinis. P. Cedrinis; jie surengė atskirą kūrybos vakarą (talkinant skaitymų vedėjui K. Nastopkai ir mūsų poetams vertėjams). K. Skujeniekas, poetas, lietuvių liaudies dainų ir poezijos vertėjas, šiemet pelnė Jotvingių premiją „už baltiškos dvasios atšvaitus poezijoje“. Šią premiją S. Geda ir K. Platelis įteikė lietuvių poetų skaitymų vakare, kuriame skambėjo A. Baltakio, J. Jekentaitės, A. Marčėno, R. Daugirdo, J. Strielkūno, R. Rastausko balsai.
Pavyko konferencija „Poezija ir laikas“, kurioje pranešimus skaitė S. Geda, S. Žukas, M. Jonaitis, V. Šiukščius, kalbėjo poetai. Erdvi tema teikė galimybę gretinti pokarinio laiko skirtingų poetų kūrybą, vertinti ideologijos ir poezijos sandūras, aiškintis elitinės poezijos sąvoką (kalbėta apie jos sąlygiškumą šiandien), kartų santykius ir kūrėjo savijautą rinkos pasaulyje. Šiame ir kituose pokalbiuose derėjo kategoriški ir tolerantiški balsai. Sutarta kasmet kviestis latvių poetus, taigi šis renginys tampa svarbiu kaimyninių tautų bendravimo židiniu.
K. Plateliui pasisekė suderinti renginio rimtį ir žaismę. Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai. Meilės lyrikai buvo skirtas paskutinis vakaras, kai dalyviai buvo persisunkę jau ne tik literatūra, tad nestigo bravūros ir erotinės poezijos pokštų. Anoniminių eilėraščių konkursą laimėjo K. Platelis ir A. Šlepikas. Poetai galėjo pasigėrėti savo portretiniais atvaizdais – renginių metu juos nupiešė Druskininkų dailininkai ir eksponavo Mažojoje dailės galerijoje, kurioje taip pat įvyko linksma jausmingos saviraiškos popietė.
Poetinio Druskininkų rudens skaitymai nesutraukia didesnių publikos būrių. Didžia dalimi tai savo vertės pasitikrinimo arena kolegų rate, intymi cechinių pokalbių, improvizacijų terpė, turinti savų pranašumų.
Renginį rėmė Jaunųjų verslininkų sąjunga, Kultūros ir švietimo ministerija, Druskininkų savivaldybė.
Janina Riškutė. Zigmo Gėlės premija – Vytautui Cinauskui
1993 m. Nr. 7
Jau septyniolika ąžuoliukų ir liepaičių pasodino Z. Gėlės premijos laureatai. Šiemet ši premija už geriausią metų poezijos debiutą paskirta V. Cinauskui. Jo eilėraščių knygą. „Kad būtume šalia“ 1992 m. išleido „Vagos“ leidykla. Poetui teko patirti tremtinio dalią, jo eilėraščių, publikuota, ir antologijoje „Tremtinio Lietuva“. V. Cinauskas į savo knygą įdėjo tik kelių pastarųjų metų eilėraščius. Poetas stengiasi apmąstyti tragišką patirtį, apibendrinti ją meniniu -vaizdu, todėl jis išsako ne savo emocijas, kalba apie kitus žmones, sulaužytus likimus, istorijos girnas. Z. Gėlės muziejuje vykusioje poezijos popietėje apie V. Cinausko kūrybą kalbėjo kritikas V. Sventickas, laureato knygos redaktorė J. Riškutė, Z. Gėlės premijos 1992 m. laureatas E. Ališanka. V. Cinauskas paskaitė savo naujausių eilėraščių, jų; skaitė ir aktorė D. Cinauskaitė.
Z. Gėlės premiją ir pereinamąjį prizą, kuriame išgraviruotos visų laureatų pavardės, V. Cinauskui įteikė Šiaulių rajono valdybos pirmininko pavaduotojas B. Čekanauskas, kultūros skyriaus vedėja V. Jurešienė. Šiaulių rajono valdyba perėmė Z. Gėlės premijos šeimininko funkcijas iš Naisių kolūkio.
Tradiciniai šventės elementai – laureatų gėlės ant Z. Gėlės kapo Sereikių kapinaitėse, ąžuoliuko sodinimas. Z. Gėlės muziejaus direktorė B. Stumbrienė pasakojo apie Z. Gėlę ir jo gimtuosius Naisius. Jau dabar galvojama apie poeto (1894 –1912) gimimo, šimtmetį, norima ta proga kitąmet į Naisius sukviesti visus Z. Gėlės premijos laureatus.
Vladas Šimkus. Poezijos pavasaris’ 93
1993 m. Nr. 7
Šių metų Poezijos pavasaris (jau dvidešimt devintasis) sukėlė ne tik įprasto šventinio šurmulio, bet ir diskusijų apie šį renginį bei jam skirtą almanachą. „Literatūros ir meno“ pateiktoje anketoje poetai išsakė daug nerimo, vilčių, kritiškų žodžių bei pasiūlymų, bet svarbiausia mintis buvo viena: materialiniai vargai neturėtų iš Lietuvos žmogaus atimti dvasinės šventės.
O gegužės 26 d. poetai ir kritikai buvo pakviesti į Vyriausybės rūmų konferencijų salę padiskutuoti tema „Poezija XX amžiui besibaigiant“. Įžanginį žodį tarė K. Platelis. Jis kalbėjo, kad šio amžiaus pabaigoje beveik nebeliko neišbandytų poezijos formų, neįžodintų patirčių, erdvės poetiniams atradimams. Praėjo laikai skelbti naujus kūrybos manifestus arba teksto vertę matuoti novatoriškumu. Poezija išbandė visus kalbėjimo būdus, žargonus, žanrus, jų sintezės teikiamas galimybes, net kitų menų patirtį. Tokia padėtis vadinama postmodernizmu. Bet terminai ir teorijos neką padeda žmogui, nutarusiam šiandien parašyti dar vieną eilėraštį. Lieka banalus tradiciškas būdas atmesti išankstines nuostatas ir laukti įkvėpimo. Šiandien poeto nevaržo jokios konvencijos, jis kaip niekad laisvas ir kaip niekad įkalintas savo laisvėje.
Eilėraštis turi turėti poeto patirtį perteikiančią struktūrą. Ne nusižiūrėtą, ne chaotišką, o turinčią būtinumo antspaudą, protingesnę už patį poetą ar jo analizuotoją.
Priespaudos metais poezija buvo viešos kovos prieš ideologiją frontas, ir daugelis žmonių joje ieškojo ne poetinių, o ideologinių dalykų. O kai cenzūra daugmaž liovėsi diktuoti formą, Lietuvoje susidarė labai geros sąlygos rašyti eilėraščius. Poetai turėjo viską: savo darbo reikšmingumo pojūtį, jų kūrybos ištroškusį skaitytoją, įdėmų ir atlaidų, kritiką, nekenčiamą valdžią, galimybę pragyventi iš literatūros, pagaliau (bent porą pastarųjų dešimtmečių) nebereikėjo atlikinėti režimo pašlovinimo prievolės. Dabar aukso amžius baigėsi, bet būtent dabar padėtis yra normali – anksčiau poezija parazitavo ant visuomenės kūno, sunkdama sau naudą iš jos nelaisvės.
Čia R. Pakalniškis replikavo: jei padėtis normali, tai nėra apie ką diskutuoti. Bet K. Platelis paaiškino kalbėjęs, apie visuomenę, poeto sieloje normalios padėties niekada nebūna. V. Sventickas pateikė duomenų, bylojančių apie skaitytojų mažėjimą (palygino knygų tiražus), nors į susitikimus žmonių ateiną neką mažiau. O kad poezijoje neįvyko tokio lemtingo lūžio kaip visųomenės gyvenime, tai, pasak V. Sventicko, todėl, kad poezija dar režimo sąlygomis sugebėjo išsikovoti laisvės lauką.
Daug kartėlio buvo mūsų bičiulio iš Estijos M. Traato kalboje. Anksčiau, pasak jo, spindint virš galvų penkiakampei žvaigždei, darkyta rusų kalba kalbėdavom apie tautų draugystę, dabar bendraujame darkyta anglų kalba, ir virš mūsų galvų plevėsuoja Europos bendrijos vėliava. Tai pranašauja naują unitarizaciją. Niekada per radiją ar televiziją neskambėjo tokia užteršta estų kalba. Negi mažų tautų likimas – per amžius iš apačios žiūrėti į didžiuosius?
Kai neturėjom politinės laisvės, mes, poetai, viduje buvom laisvesni. Laisvė slypėjo širdies gelmėsė ir spinduliavo viltingą šviesą. Poezija buvo tautinio identiteto- saugotoja, kovojo kaip galėjo, ir tai buvo aukščiausias jos įsipareigojimas. Išsikovoję nepriklausomybę, nei poezijos, nei kultūros, pakilimo, deja, nepatyrėme.
Nusivylimas – ne tas žodis. Poezija traukiasi į visuomenės sąmonės pakraštį, įsigali komercija ir kičas. Beviltiškai nyksta kai kurios, finougrų tautos (lyviai, vodai, ižorai), turėjusios savo kalbą, raštą, kultūrą. Jų atgimimas jau pavėlavo.
Kalbos ir kultūros tradicijų išsaugojimas svarbus ir suomiams. Jų poetas V. Kirstina priminė, kad profesionalioji suomių literatūra egzistuoja neseniai – tik šimtmetį. Kai iškyla ekonominių sunkumų, pirmiausia nukenčia humanitariniai mokslai, bibliotekų sistema.
Lietuvių kilmės kanadiečių poetas R. Filipas siūlė nekalbėti mažų tautų savokomis. Lietuva turi didelę dvasią ir gyvas tradicijas. Kanada – emigrantų kraštas, čia kuriama nauja kultūra. Pagaliau ne taip svarbu, kur poetas gyvena ir kokios yra tautybės. Jis yra žmogaus širdies nešėjas. T. Bergrenas (Švedija) sutiko, kad kalbos ir kultūros kartais iš tikrųjų nyksta, bet kuriamos naujos. Ne tik Kanadoje, bet, pavyzdžiui, ir Stokholmo priemiesčiuose, kur gyvena daug atvykėlių iš įvairių kraštų. Taip mūsų akyse formuojasi naujos bendrijos ir savita jų kultūra.
Šiame kontekste įdomi O. P. Ziero pastaba: „Aš gyvenu Austrijoje, rašau vokiškai. Ir atrodo, kad Austrija yra maža tauta su didele kalba. Bet austrų rašytojas Karias Krausas yra pasakęs: didžiausias skirtumas tarp Vokietijos ir Austrijos – jų kalba“.
S. Geda visiškai pritarė K. Plateliui, kad įvairiausių ieškojimų ir bandymų mūsų amžiuje būta net per daug. Jais paženklinta amžiaus pradžia, o pabaiga galbūt kelia atvirkštinį klausimą – kas yra amžinoji poezijos konstanta? Senovės egiptiečių irklininko daina, maginiai Šiaurės šamanų užkalbėjimai, siurrealistinis didmiesčio piešinys, etimologinis žaidimas ir lingvistinė pauzė atsiduria viename lygmenyje, spontaniški šūksniai ir mistinė ekstazė nekonfliktuoja su profesoriška išmintimi ir poetinio amato sureikšminimu. Tai, kas neįmanoma tikrovėje, įmanoma poetų brolijoje – polifoniškumas ir polilogas. Iš pleišėjančios, skilinėjančios, kaip mozaika į spalvotus gabaliukus subyrančios tikrovės poetas klijuoja naują mozaiką. Moderniojoje civilizacijoje poezija lieka tuo, kuo buvo senovėje – malda, skundu, mėginimu artikuliuoti.
Grąžindamas diskusijos dalyvius prie pagrindinės temos, V. Daunys pasakė, kad amžiaus pabaigos nebus. Poezija, kovodama su pertvaromis ir apribojimais, sunaikino sveiką ribos jausmą. Prisijaukino katastrofines nuojautas, prarasdama katastrofizrno skonį. Išmoko pateisinti ir išteisinti bet ką. Aribiškumas tapo jos principu. Tuo tarpu tikriems poetams (R. M. Rilke, C. Miloszas) daiktas gimsta ten, kur konfliktuoja amžinumas su baigtinumu. Juk amžiaus pabaiga poetui – ne istoristinė, o egzistencinė sąvoka.
Diskusijoje dar kalbėjo A. Franckaitis (Vokietija), L. Šimkutė (Australija), V. Rubavičius, V. Kubilius, A. Baltakis, S. Parulskis, D. Judelevičius.
Paskui poetai, kaip visada, pasklido po Lietuvą. Baigiamasis vakaras įvyko gegužės 30 d. Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme. Dvidešimt devintuoju laureatu tapo Algirdas Verba. Premijos įteiktos Kornelijui Plateliui (už poezijos vertimus) ir poezijos skaitovei aktorei Monikai Mironaitei.