Tėvynės varpai
Petras Dirgėla. Nenustebkite, aš gyvenu Versalyje
2008 m. Nr. 1
Vėl esu čia, kur beveik prieš trisdešimt metų parašiau daugiau nei pusę romanų dilogijos „Joldijos jūra“ teksto. Tada keldavausi penktą valandą ryto ir sėsdavau prie rašomojo stalo. Aštuntą valandą – pusryčiai. Paskui – šienapjūtės darbai iki sutemų.
Tada šis namas Endriejave atrodė dar naujas, geltoni sienų dažai blizgėdavo saulėje, sodas buvo senas, jo paunksnė tarsi pavėsinė, nupinta iš žalialapių šakelių, padėdavo greitai atgauti jėgas.
Šioje sodyboje vasarodavo mano sūneliai, brolio dukrelė, į darbymečių talkas iš Klaipėdos atvažiuodavo mano dėdės. Mums ūkio darbai trukdydavo savus darbus dirbti, reikalus tvarkyti, dažnai – ir nerūpestingai ilsėtis. Be to, tie „juodi“ darbai atrodydavo per sunkūs ir neprasmingi. Šieną suės karvės ir avys, bulves – kiaulės. Pieno ir mėsos produktų į miestus, kuriuose gyvenome, mažai išsiveždavome, mums jų beveik nereikėdavo. Tačiau mano tėvas manydavo, kad jo ūkis mus maitina. Mes jam neprieštaraudavom – mūsų krūtinėse, kad ir kaip suktum, plakė agrarijų širdys, kurioms darbas gamtoje buvo šventas.
Ar naudingas?
Ar prasmingas?
Tarp šių klausimų ir atsakymų žiojėjo begaliniai gili praraja, iš jos dvelkė į mūsų protus šaltis, baimė ir aitri abejonė, ko apskritai žmogaus gyvenimas vertas.
1986 04 24, ketvirtadienį, mano žiguliais Vytautas Kubilius ir aš važiavom iš Vilniaus į Klaipėdą, į kūrybinį ir tarsi teorinį seminarą „Regionalumas literatūroje“. Važiavau negreitai. Branginau autoritetingo literatūrologo ir kritiko gyvybę. Pakeliui apie daug ką kalbėjome. Aš maniau, jog rašytojai ir poetai (Saulius Šaltenis, Leonidas Jacinevičius, Romualdas Granauskas Rimantas Šavelis, prieš kelerius metus – 1980 – nusižudęs Bronius Radzevičius, Jonas Strielkūnas, Vytautas Skripka, Onė Baliukonytė), su kuriais apytikriai kartu pradėjau sėlinti į literatūrą, jau yra joje įsitvirtinę. Tačiau literatūros mokslininkas tik galvą kraipė.
Maniau, tarė, kad jūs – vienišiai. Pasirodo, vienas kitą palaikote.
Buvau šiek tiek priblokštas. Visuomenės pripažintas autoritetas apie mūsų literatūrinę kartą nieko – nei gero, nei blogo – nenorėjo pasakyti, gal net vengė pasakyti, tarsi mes visi jau būtume išmirę.
SPONTANIŠKAS INTARPAS. Dabar virpulys nugara nueina, kai prisimenu Onės Baliukonytės 1991 03 12 poliklinikoje man pasakytus žodžius: „Kaip pasenom!.. Aš nebematau jokios vilties… Būt našta vaikams? Savižudžių karta išėjo jauna. Mes užsikabinom… Kam?“
Užtat kaip įkvėptai pakeleivis ėmė kalbėti, kad Sauliaus Tomo Kondroto, jaunėlesnio už mus rašytojo, pasirinkto kūrybos kelio jis nepalaiko.
S. T. Kondroto literatūros „nunacionalėjimas“ – blogybė. Skausmas plūsta iš mūsų širdžių, o ne iš visatos į mūsų širdis. Mūsų skausmas turi padėtį, aplinkybes, priežastis, būdingas tik mums. Aš, tėviškė, tauta – tai centras, iš kurio kyla mūsų skausmas ir grožio suvokimas. Tai taškas, nuo kurio mūsų sielos pradeda keliauti į visuotinybę, į visa ko jungtį.
Klausiausi pakeleivio išvedžiojimų ir tylėdamas mintyse lyginau du autoritetus – Vytautą Kubilių ir Albertą Zalatorių. Pirmasis ža~vi sugebėjimu apibendrinti, įvairiopą kontekstą apžvelgti ir suvokti, ką priešais akis mato, ką rankoje laiko. Antrasis, puikus kritikas, to, ką saujoj laiko, ryšį su visa kuo silpniau junta. A. Zalatoriaus žvilgsnis yra „pražiūrėjęs“ (akimis pragręžęs) į plačiuosius horizontus kelias išlandas, suprantama, apie jas ga~li pradėti visas pasaulis suktis, tačiau Albertas tarytum baiminasi, kad pradės suktis, tame suktuke, atrodo, jis pasijustų nesaugus.
Konferencija Klaipėdoje turėjo įvykti kitą dieną. Pernakvoti užsukome į Endriejavą pas mano tėvus. Tada miestelis buvo kitoks nei dabar. Svarbiausia – jame buvo daug vaikų, jaunuolių, jaunų žmonių. Gyvenimas virte virė. (Dabar jauni endriejaviškiai verda Airijos, Anglijos, Norvegijos prakaito katiluose.) Tad aną vakarą aš pasididžiuodamas rodžiau V. Kubiliui liepų alėją, bažnyčią, mokyklos sodą, iš tolo – Kapstato ežerą, tyvuliuojantį slėnyje. Aš veikiausiai rodžiau Endriejavo „mitines vietas“ per daug entuziastingais rankų mostais. V. Kubilius, visada kiek nuliūdęs žmogus, įdėmiai į mane pasižiūrėjo.
Pavydžiu jums, tarė. Rodote šiuos namelius tarsi Versalio rūmus ir paviljonus.
Per vakarienę mano tėvas ir V. Kubilius paniro į bendros – prieškario Lietuvos – patirties rūkus. Nei vienas, nei antras nepamatė, kai aš ir mama atsitolinom nuo stalo, suplovėm indus ir užlipom į mansardą miegoti. Negreit užmigom. Mąstėm apie svečio ir tėvo prisiminimus, jie, atrodė, tarsi viesulai ėmė suktis apie mūsų namą. Nesaugiai jautėmės.
Ką čia ir šnekėti, pasaulis žmogučiui saugiausias yra įsčiose. Jose jam neįkąs šuo, neįgels uodas. Bet ir įsčiose žmogutis nesaugus, jeigu mamai aplinka visokių pavojų kelia. Prieš daugelį metų tėvų sodo pakraštyje, prie serbentų, mačiau, kaip visų miestelio girtuoklių sugėrovas kumščiu užsimojo smogti nėščiai Riebždaitei į pilvą. Staiga vienu ilgu šuoliu vyriškį užpuolė juodas šuo, mūsų nedidelis ilgasnukis Meškis. Kodėl jis tuos girtuoklėlius sekė? Kodėl manė, kad dabar kaip tik šuoliui turi būti pasiruošęs?
1995 05 25, ketvirtadienį, anksti rytą Vilniuje mano jaunėlis – trylikametis – sūnus Titas į namus parsinešė mažytį šunelį. Sakė, radęs inkščiantį jazminų krūmuose.
Taip jau – lyg niekur nieko – ir radęs? Tokį mažą ir gražų – radęs? Kilo tėvo ir sūnaus konfliktas. Ar mūsų šeimai Vilniuje reikia šunelio? Šitaip dramatiškai šiandien kits kito klausiame: ar mūsų valstybei reikia atominės elektrinės?
1995 05 31, trečiadienį, vėlai vakare mano šeimynykščiai parėjo iš baleto „Don Kichotas“ spektaklio. Mažasis šunelis – lapatai, lapatai Tito pasitikti.
Tai šuo rastas, dovanų gautas ar pavogtas? – aš sūnų vėl klausiu.
Rastas, Titas žiūri man į akis.
Ko vaiką užsipuolei? – žmona stoja ginti mūsų jaunėlio. Yra trys mergaitės, kurios liudija: šunelis cypė krūmuose.
Gali rasti skvere vežimėlį – jame kūdikis klykia, aš sakau. Tai ar kūdikis rastas? Jau tavo? Gal šunelis pasiklydo, gal šeimininkas jo ieško. Ar mes tai žinom?
Žinom, žmona atsako. Niekas šio vargšelio neieško.
Išvežėm šunelį į Endriejavą, į mano tėvų sodybą. Joje Meškis sargo pareigas gerai ėjo. Bet metai – bėgo.
Meškis buvo jautrus. Kai mano senelį laidojom, šuo iš būdos tris paras neišlindo. Giesmių klausėsi ir tyliai inkštė. Naktį prieš mano tėvo mirtį Meškis į prorečiais žvaigždėtą gruodžio dangų žiūrėdamas kaukė. Bet kai iš namų staiga mirusį mano brolį išvežė, susenęs šuo nieko nedarė (nei inkštė, nei lojo, net ėdalo nelietė) – nebeišmanė nei kodėl, nei kam jis yra, nei ką čia turi daryti.
2007 11 02, Vėlinių vakarą, mano mama, kaip jau buvo įpratusi, Meškį nuo grandinės paleido. Niekas niekur – nei ant kelio suvažinėto, nei šiaip kur padvėsusio – šuns nerado. Tačiau namo jis nebegrįžo. Vėlinių naktį ėmė plūsti visais takai vėlės, Meškis įsimaišė į jų šnaresius, pats vėle tapo.
Nuo to laiko ypač gerai pradėjau girdėti, kaip vėjas pučia. Suprantu: šnaru³, ūžiu³ ne aš, ne jis, ji, jie: nėra nei prie ko nors kibti ir teisybės ieškoti, nei dėl ko nors krimstis – pučia vėjas: ramu. Kas aš? Ką turiu čia daryt? Nė šie klausimai man nebesvarbūs.
Bet ar ir pačioj nuošaliausioj širdies kertelėj nebesvarbūs?
Vėl esu čia, Endriejave, tėvų sodyboj. Kodėl tai man svarbu? Ar man svarbu čia būti tik dėl to, jog šioje sodyboje parašiau kelias knygas? Rūkų rūkai tos knygos!.. Iš tiesų tikrovės geluonis gelia į pačią mano gyvastį.
1989 04 30, sekmadienį, aš vaikščiojau po Versalio menes, akmenimis grįsta aikšte leidausi į pakalnę, medžiais apsodinto bulvaro gale stovėjau ir atsigręžęs į rūmus žiūrėjau. Dabar tėvų namai Endriejave iš tiesų man panašūs į Versalį, į tokį Versalį, koks jis liko, kai daugiau nei prieš du šimtus metų Prancūzijos karalius Liudvikas Aštuonioliktasis (1755-1824) karališkuosius apartamentus perkėlė atgal į Paryžių. Ten nebėra karaliaus ir didybe dvelkiančio šurmulio, čia nebėra mano tėvo, niekas nebedirba ūkio darbų. Ten – kolonų, čia – sienų nublukus spalva vienodai gelsva. Ten akmenų grindiniu per kalvą vėžlina sena įstorėjus vienuolė, čia per kiemą malkų glėbį į trobą neša sudžiūvusi senutė – vieniša mano motina.
Ar ne įspūdinga visus ir viską sulyginanti laiko galybė?
1569 07 04, pirmadienį, Liublino unijos dokumentus (Lenkijos ir Lietuvos seimai juos pasirašė prieš tris dienas) patvirtino Lenkijos karalius Žygimantas Augustas ir jo vasalas Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, taigi vienas žmogus. Dokumentų artikulai preciziškai nesuderinti. Derinti nėra kada. Laikas dabar labai trumpas. Visada – trumpas. Trūksta laiko dabar sumažinti, tarkim, infliaciją, sutramdyti, tarkim, korupciją ir terorą. Visada tam trūks laiko. Ir visada dabar pasirašoma ne šiaip kokia nors politinė ar ekonominė sutartis, bet sudaroma praėjusių ir ateisiančių metų, praeities ir ateities sandora.
Aš vertinu nuošalės ramybę, mėgaujuos sodų, miškų paunksnėmis, kalvų, rūmų, iškilių asmenybių metamais šešėliais. Esu šešėlio (pavėsio) žmogus. Kitų metamuose šešėliuose aš slepiuos, dažnai pasislepiu, tada atrodo, jog esu saugus, tačiau mane persekioja ir mano paties – kūno, minčių, jausmų, veiksmų etc. – metami šešėliai. Jie visokie: linksmi ir liūdni, jaukūs ir baugūs, groteskiški ir absurdiški, kitiems rodytini ir nuo kitų slėptini. Kad ir kokie tie mano šešėliai būtų, nė vieno neišsižadu, stengiuosi ir karčiausią kartėlį nuryti, kad tik su jais visais geruoju gyvenčiau ir nė vienos naujos dienos, nė vienų prasidedančių metų nebijočiau. Juk gyvenu bendriniame versalyje. Vos neparašiau – bendrinėje europoje. Tai jau visai būčiau nusišnekėjęs.
Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui
2007 m. Nr. 12
Alberto Zalatoriaus 75-mečiui
Septyniolika naujosios Nepriklausomybės metų – labai daug vieno žmogaus, taip pat ir vienos tautos gyvenime. Tarpsnis ilgas ir literatūrai; pradžioje stabtelėjusi, greitai ji atsigavo, plėtėsi ir koncentravosi, į pagalbą telkdamasi teorinius samprotavimus ir laisvėje pažinti galimą kitų literatūrų patirtį. Kaip ir visada – laisvės vėjų įtemptos burės skubinosi kuo greičiau tolti nuo kranto į didžiuosius vandenis, į kitas pakrantes. Iš ten vienos burės savo keleivius atgal plukdė greičiau, kitos užtrukdavo, atgal grįždamos ne tik su naujomis kūrybos koncepcijomis, bet ir su anų krantų žmonių įpročiais, kūno ir dvasios drabužiais. Pamename arba esame matę senose nuotraukose – apsivilkę bostoniniais kostiumais, užsidėję iki tol niekad neturėtas skrybėles ir mažumėlę sukeitę kojas… Pasižiūrėję – ne į nuotraukas, o į gyvus sugrįžusiųjų eksponatus – tuometiniai mūsų žmonės stipriau ant kaktos spausdavo kepures ir tvirčiau susisegdavo milinių švarkelių sagas. Ir ne vien dėl kokių nors gilumoj tūnančių ambicijų – bostoninių drabužių gimtinėj kol kas nelabai buvo iš kur paimti.
Šiandien – imk kiek nori! Tačiau jei užsigeisi anų laikų milinuko, teks pavargti, jei kur nors ir rasi, tai bus ne mūsų ėrelių vilnos, bet jau kokiais nors laivais pargabentos iš anų pakrančių… Prisiminkime ir dovanas iš priverstinių ir laisvų kelionių į vieną raudonžvaigždę sostinę, iš kur buvo atsivežta geležim surakinta teisė išstoti iš broliškų sesių glėbio… Ir pamokymų, koks turi būti socialistinio realizmo literatūros herojus…
Vis iš svetur ar svetimi.
Gana šito sociumo!
Mintimis perbėgęs septyniolikos metų naujosios Nepriklausomybės laiką ir to laiko mūsų literatūros nuotraukas pamatai: jau tikrai toli anieji metai, kuriuos dar didelė dalis vyresnės ir senosios kartos žmonių gyvenome! Ir taip pat, jei žvilgsnio neprievartauji jokiomis išankstinėmis nuostatomis, pamatai, kad anų metų mūsų literatūros milinukai nebuvo tokie nedailūs, turėjome labai gražaus drabužio, gerų senamadiškų ir madingų siuvėjų. Turėjome ir vaikystėje milinukais vilkėjusių modernių literatūros drabužių vertintojų.
Šių metų spalio ir lapkričio dienomis vieną iš jų – Albertą Zalatorių – minėjome.
Atsisveikindami su tais, kuriuos išlydėjome ir kasmet išlydime Anapus, sakėme ir sakome, jog jų neužmiršime, bet laiko švinas nesiliauja sunkėjęs ir vis giliau grimzdęs į miglotą gylį. Iš ten į šiuolaikinius sambūrius ar į vienatvės šėtras parsišaukiame artimiausius, mylimiausius, tuos, su kuriais esame susiję ne vien giminystės, bet ir kūrybos, idėjų, žmogiškumo gyslomis, nes buvo, yra ir bus žmonių, šalia kurių gyvenimas darosi įdomesnis, gyvesnis, kokioje nors įgrisusioje beprasmybėje tų žmonių dėka jis tampa jaukiomis ir viltingomis būties salomis. Į tokią salą daug metų mūsų literatūros sąmonę plukdė talentingas lietuvių ir kitų literatūrų skaitytojas Albertas Zalatorius.
Šiemet, gruodį, bus jau aštuoneri nuo jo mirties.
Motinos viltingai taikytas į kunigus, pats lengvai perpratęs matematikos ir geometrijos formules ir galvojęs išmokti architektūros meno, ėmė mokytis literatūros perskaitymo meno, atsidėdamas lietuvių beletristikos studijoms. Potraukis architektūrai, kūrinio formos jutimas buvo tikrai prigimtinė dovana, padėjusi matyti kūrinio visumą ir svarbiausia – jo prasmę. Savo raštuose ar kalbose ne itin mėgdamas vartoti daug įmantrių žodžių, sakydavo: perskaitau kūrinį ir klausiu: ar norėčiau gyventi to kūrinio gyvenimo lauke?
Viešąjį literatūros žmogaus kelią pradėjęs „Literatūros ir meno“ savaitraštyje sovietinio laiko septinto dešimtmečio viduryje, Albertas Zalatorius per tuos keturis dešimtmečius tapo ne tik iškiliausiu beletristikos vertintoju, bet ir labai ryškia mūsų kultūros asmenybe, kuria buvo (ir tebėra!) galima pasikliauti, kai susidurdavom su rafinuotomis, painiomis ano meto gyvenimo, idėjų ir kūrybos klastomis. Ne sausas, svetimų minčių prisigaudęs literatūrologas, bet tikras dvasios intelektualas, jis buvo stiprus traukos taškas, asmenybė, įsiliejusi ne tik į literatūrinę aplinką, o ir į visą iš sovietizmo čiauptų besiveržiančią visuomenę.
Ne vienam 1956 metų Vilniaus universiteto lituanistui jis įsiminė nuo to sykio, kai per moksleivių atostogas kartu su kitais mokytojais iš rajonų buvo pakviestas susitikti su pirmakursiais studentais. Pas studentus jis tada atvažiavo iš Varnių, kur mokytojavo. Tas dailus vyras tuomet mums, pirmakursiams, gražia ir labai logiška kalba sakė: nemanykit, kad provincijoje nėra žmonių, su kuriais galima protingai pasikalbėti. Lavinkitės ir galvokit, ką baigę mokslus pasakysit ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Provincijos mokytojo kalbėjimas įsiminė dar ir todėl, kad jau po daugelio metų, kai Bitė Vilimaitė, Albertas Zalatorius ir aš buvome vienoje Žemaitijos mokykloje ir kai susitikime su kelių aplinkinių mokyklų mokytojais paklaustas, kodėl paliko mokyklą ir išvažiavo į Vilnių, Albertas Zalatorius greitakalbe atsakė: nenorėjau pasidaryti provincialu, kokiu tampa dauguma mokytojų! Regis, tada jis buvo pajutęs klausiančiojo priekaištą, kad va čia dabar gudrus šnekėti, bet pats tai pabėgai…
Ta jau nutolusi šiurpokai drąsi smulkmena rodo sąmoningą Alberto Zalatoriaus apsisprendimą eiti tolyn, nes jis pajuto, kad tokiam žingsniui jėgų užtenka. Apsisprendęs ėjo tvirtai įgydamas vis didesnį autoritetą, o sovietiniams ideologams keldamas nerimą, gal net ir baimę. 1989-ųjų pavasarį Lietuvos mokytojams sakė: „Valdovai visada tik vaizduoja, kad jie bijo minios, labiausiai jie bijo asmenybių, kurios gali minią vesti, o vėliau tuos valdovus pakeisti.“ Savo knygoje „Literatūra ir laisvė“ ne vienoje vietoje pasakoja nemaža istorijų, kaip buvo stengiamasi ne tik jam, bet daug kam kliudyti pasireikšti. Dešimtys anuometinių mūsų literatūros kūrėjų ir šiandien dėkingi, kad autoritetingas ir drąsus literatūros kritikas Albertas Zalatorius jų kūrybą yra užtaręs, pasakęs jai gerų žodžių. Partijos parankiniai negalėjo dovanoti, kad štai nepartinis žmogus su partiečiams aiškiai priešiškomis idėjomis išeina į literatūros vertintojų priekį! Naujosios Nepriklausomybės priešaušryje, 1987 metais, „Literatūros ir meno“ savaitraštis išspausdino tuometinio CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus straipsnį, grėsmingai puolantį kūrybos žmones, ypač Albertą Zalatorių. Tą straipsnį, žinoma, rašė ne sekretorius, vienas jo padėjėjų, lituanistas; kai būrelis Alberto Zalatoriaus bičiulių, gindamas jo teises, parašė sekretoriui viešą laišką, juos susikvietęs kitas aukštas tuometinis CK ideologas ramino, kad gal ir per aštriai straipsnyje parašyta, bet jame daug principingos tiesos, jūs žiūrėkite, žiūrėkite…
Netrukus Albertas Zalatorius paniro į Sąjūdžio veiklą, apie kurią jis daug rašo knygoje „Literatūra ir laisvė“. Šis jo gyvenimo tarpas – ypatingai įdomus, pilnas vilčių, nusivylimų ir suklydimų. „Visais laikais veikia vienas dėsnis: už tautos laisvę ir nepriklausomybę, už kultūros pažangą kovoja pasišventę ir gabūs idealistai, bet kol jie džiaugiasi pergale, kovos vaisiais ima naudotis apsukrūs pragmatikai ir jau nebepaleidžia iniciatyvos. Jie būna energingesni, stipresni, nes jėgų dar neiššvaistė nelaisvėje – manevruodami, rizikuodami, ieškodami geriausių taktinių variantų. Taip buvo visur ir visada. Kodėl dabar turi būti kitaip?“ – rašė jis 1992 metais. Tais metais minėjome ir jo šešiasdešimtmetį. Lapkričio 3 dieną tada sveikinome jį Rašytojų sąjungos pirmininko kabinete, šiltus žodžius jubiliatui sakė dabar jau amžinybėje Vytautas Kubilius. Jis turbūt žinojo, o mes ne, kad jau 1976 metais savo dienoraštyje buvo įrašęs: „Kritika gyvena apologetiniu intelektu. Ji neturi kritiško intelekto. Ir tai jos svarbiausia spraga. Kritikos intelektas – tai Zalatorius.“ Pirmaisiais Nepriklausomybės metais išryškėjo gražus Alberto Zalatoriaus asmenybės bruožas: engtas ir stumdytas sovietmečiu, jis draugiškai padavė ranką ne vienam, sąžiningai atsisveikinusiam su praeitim ir pasukusiam į naują ateitį.
Šiemet Albertas Zalatorius būtų šventęs septyniasdešimt penkerių metų gimtadienį. Buvusio savo profesoriaus ir Lietuvių literatūros katedros vedėjo gimimo sukaktį spalio 29 dieną pažymėjo Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros katedra ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, surengę įspūdingą nacionalinę mokslinę konferenciją. Prasmingo pavadinimo – „Lituanistikos keleivis Lietuvoje ir pasaulyje“ – konferencijoje perskaityta dvylika pranešimų, klausytojams priminusių, koks plačiašakis buvo Alberto Zalatoriaus gyvenimas ir kokie svarbūs jo, mokslininko ir dėstytojo, darbai. Pranešimus skaitė Pedagoginio universiteto dėstytojai, Literatūros ir tautosakos instituto, Šiaulių universiteto, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centro mokslininkai ir magistrantai. Pedagoginio universiteto magistrė Ginta Čingaitė prisiminė kadaise Alberto Zalatoriaus pasakytus žodžius studentams: „Su viltimi lenkiuosi jūsų jaunystei.“ Universitete buvo atidaryta Albertui Zalatoriui skirta paroda ir vardinė jo auditorija. Antroje konferencijos dalyje apie Albertą Zalatorių atsiminimus pasakojo jo šeimos nariai, bičiuliai rašytojai, mokslininkai.
Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė, žavinti savo giliais įsitikinimais, etinėmis ir patriotinėmis nuostatomis bei noru pakilti virš kitų ir čia pat skaudžia priešingybe – kompleksais ir baime būti nesuprastam, gal net ir paniekintam. Užsimindama apie likimo gniaužtus, ji turėjusi omeny ne tik viską stebinčios ir fiksuojančios sistemos akį, bet ir paties mokslininko charakterį. Jis buvo stoiškas, išdidus, pasitikintis jeigu ne savim, tai savo talentu, darbštumu ir savo žodžio jėga, be galo reiklus – ne tik kitiems, bet pirmiausia pačiam sau. Ta jo charakterio savybė neretai atsisukdavo prieš jį patį nervacijomis, nemiga ir nerimu.
Savo auklėtinio gimtadienį paminėjo ir Ramygalos gimnazijos mokiniai ir mokytojai, lapkričio 15 dieną gausiai susirinkę į mokyklos salę. Mažųjų smuikininkių melodija ir čia nuteikė jaukiam pokalbiui ir prisiminimams. Iškilaus ramygališkio minėjime dalyvavo Petras Bražėnas, Vytautas Martinkus, Juozas Aputis. Tomas Vaisieta perskaitė kelis puslapius iš knygos „Literatūra ir laisvė“. Mokytojai, dabartiniai moksleiviai, į minėjimą atėję Alberto Zalatoriaus gimnazijos moksladraugiai ir jo brolis Antanas vilniškiams įdavė puokštes gėlių, ir jos kitądien pražydo ant baltu sniegu nukloto kapo Vilniaus Antakalnio menininkų kalnelyje.
Zita Mažeikaitė. Švedai apie Henriką Ibseną ir Augustą Strindbergą
2007 m. Nr. 4
Dar prieš dešimt metų atrodė, kad Henrikas Ibsenas (1828–1906) gali pasitraukti iš norvegų kultūros. Oslo nacionalinis teatras retkarčiais sudurstydavo kokį naftalininį šio dramaturgo spektaklį, o šiaip tenkinosi H. Ibseno statula priešais įėjimą. Oslo miestas tesugebėjo rašytojo vardu pavadinti keliaaukštį automobilių parkingą.
Paradoksalu, bet daugiausia H. Ibseno dramos statomas užsienyje, čia nuolat atsiranda literatūros tyrinėtojų, mėginančių savaip pagvildenti šio rašytojo kūrybą.
Tačiau pernai H. Ibsenas ir savo tėvynėje sulaukė renesanso, čia plačiai paminėtos jo šimtosios mirties metinės. Ta proga atsirado H. Ibseno centras, muziejus ir festivalis. Miestas rašytojo vardą suteikė gatvei, kurioje ir yra tas muziejus. H. Ibseno centras išleido naują rašytojo rinktinių raštų leidimą, pasirodė nauja dramaturgo biografija, keletas mokslinių darbų. Atsirado ir naujos dramaturgijos, sukurtos H. Ibseno dvasia, trumpų televizijos filmų pagal H. Ibseną. Norvegijos finansų magnatas netgi įsteigė Pero Giunto premiją. Taigi H. Ibsenas beveik taip pat sparčiai tapo nacionaliniu simboliu, reprezentuojančiu šalį, kaip norvegiškos naftos klodai.
Bet ar H. Ibsenas iš tikrųjų tinka būti nacionaline ikona? Ar nepavargo žiūrovai matydami, kaip Nora tranko duris, Osvaldas prašo saulės, o Heda nusišauna?
Laikraščių straipsniai, monografijos iškelia H. Ibseną ne vien kaip rašytoją, bet ir kaip mąstytoją, moralinį filosofą, visuomenės kritiką. Pateikdami skirtingus savo tėvynainio paveikslus, norvegų literatūros tyrinėtojai nori įterpti savo nacionalinę ikoną į europinį kontekstą.
Maždaug šitaip su pašaipėle ar lengva ironija kalba švedų literatūros tyrėjai apie garsųjį savo kaimynų klasiką. Tačiau H. Ibseno pjesės tebėra populiarios, sėkmingai vaidinamos daugelyje pasaulio šalių. Juk patys švedai stato pjeses ir, ko gero, ne vien dėl to, kad jos yra vaidybiškos ar kad parodo prieštaringą ano laikotarpio kasdienybę. H. Ibsenas tebėra aktualus, daugelį žiūrovų žavi stiprios jo dramų moterys, konfliktuojančios su problemiškais, bet pakankamai vitališkais vyrais (Nora, Heda Gabler, fru Alving). Abiejų lyčių atstovams dramaturgas palikęs platų potekstės lauką, jo moralizavimas neįkyrus.
Švedai didžiuojasi, kad jų meilė ir pagarba didiesiems savo literatūros klasikams – tvirta ir pastovi. Augustas Strindbergas (1849–1912), beje, ne itin mėgęs vyresnio savo kolegos, dabar jau ne taip skaitomas kaip anksčiau. Šių dienų literatūros studentams nelengva įkąsti „Raudonąjį kambarį“, bet A. Strindbergo pjesių aktualumas nė kiek neišblėsęs, gal net priešingai. „Freken Julija“ ar „Erikas XIV“, rodomi Stokholmo teatruose, sutraukia pilnas sales žiūrovų. A. Strindbergo pjesės dažnai statomos visame pasaulyje. Apie šio dramaturgo populiarumą švedų rašytojas Svenas Delblancas yra pasakęs: „Strindbergas – tai praeitis, dabartis ir ateitis.“
Kai A. Strindbergas 1901 m. sukūrė „Mirties šokį“, to meto rašytojas ir kritikas Oscaras Levertinas rašė: „Šitas mirties šokis – tai kerėpliškas, lėtas ir nuobodus trepsėjimas medinėm klumpėm, jis negali nei pavergti, nei sujaudinti.“ Kritikas apsiriko. Šiandien ši pjesė laikoma viena garsiausių. Dažniausiai vaidinama pirmoji šio dance macabre dalis, nors švedai nevengia ir antrosios to vedybinio inferno dalies.
A. Strindbergas buvo visapusiškesnis menininkas negu H. Ibsenas. Kai negalėdavo rašyti, jis griebdavosi teptuko, neseniai Londone buvo surengta jo drobių paroda. Tapybą jis laikė savotiška terapija. Užsienyje jis vertinamas ir kaip fotografas. Be to, A. Strindbergo interesai labai platūs: tapyba, alchemija, fotografija, ornitologija, budizmas, kinų raštas, magija, okultizmas, mistika ir t. t. Tie dalykai vienaip ar kitaip atsispindi ir jo kūryboje. Jis buvo labai produktyvus rašytojas, vien jo laiškai sudaro 22 storus tomus. Dažną savo laišką jis mėgdavo užbaigti kokiu nors post scriptum, tai tikras P. S. Meistras.
Švedai linkę manyti, kad abu šie garsūs rašytojai išliks aktualūs, nes jų keliamos egzistencinės temos nepripažįsta laiko.
Zita Mažeikaitė. Karalienė Kristina – rašytoja?
2006 m. Nr. 6
Švedijos karalienė Kristina – viena įdomiausių istorinių figūrų. Apie jos gyvenimą knygas parašė Curtas Weibullas, Svenas Stolpė, naujausia – Peterio Englundo „Sidabrinė kaukė“. Skyriai čia trumpi tarsi scenos iš kino filmo. P. Englundas karalienę Kristiną laiko didžiausia XVII a. rašytoja, Švedijos teatro įkūrėja.
Ši moteris tarsi pati sukūrė save. Būdama šešiolikos, ji yra pasakiusi: „Kas priklauso pačiam sau, negali priklausyti kam nors kitam“. Ko gero, tai buvo drąsiausia monarchė, atsisakiusi sosto dėl tikėjimo, nors abejojama, ar tai buvo tikroji priežastis. Anais laikais net Švedijos valdovai nedrįsdavo palaikyti kokių nors ryšių su Katalikų bažnyčios hierarchais, tad Kristinos pasirengimas pereiti į katalikybę vyko slapta. Toks jos poelgis buvo labai radikalus. Pasak P. Englundo, tai buvo maždaug tas pats, jeigu dabar George’o Busho duktė priimtų islamą. Po Trisdešimties metų religinio karo kovotojo už protestantizmą duktė, atsisakiusi tėvų religijos, iškeliauja į Romą. Tai ne tik drąsus, bet ir sunkiai suvokiamas žingsnis. Ji tarsi norėjo pajusti moters galimybių ribas. Žavėjimąsi tos karalienės asmenybe papildo ir jos sugebėjimas pasišaipyti iš savęs, tarytum pažvelgti į save iš šalies.
Karalienė Kristina – bene labiausiai apšmeižta moteris istorijoje. Dar jai gyvai esant, buvo klastojami dokumentai, laiškai, siekiant sudaryti seksualinės iškrypėlės ar psichiškai ne itin sveikos įvaizdį. Kiekvienas šimtmetis kūrė vis kitokį jos paveikslą. Iki pat XIX a. ji buvo laikoma pamišėle. Net ir Viktorijos laikais ji peržengė visų įmanomų moters vaidmenų ribas, vėliau karalienė Kristina pervertinama kaip politikė ir nepakankamai įvertinama kaip intelektualė, kultūros politikė.
Švedijos didybę ji suvokė ne vien geografiškai, ne vien kariniu požiūriu, ji siekė, kad jos šalis pasiektų ir kultūrinę didybę, ir jai tai pavyko. Karalienė Kristina, kviesdama į savo šalį iškiliausius to meto mokslininkus, menininkus ir kultūrininkus, praplėtė ribotą Švedijos akiratį. Prancūzų filosofas – Descartes’as, viešėdamas drėgnose ir šaltose Švedijos karaliaus rūmų salėse, gavo plaučių uždegimą ir pasimirė.
Taikos metu, XVII a. viduryje, ji įkūrė rūmuose Švedijos teatrą, kurio uždangai pakelti (simboliška!) buvo naudojami patrankų sviediniai. Teatras netrukus išplito už karaliaus rūmų sienų, keliaujančios trupės iš visos Europos atvykdavo į Švediją. Teatras, kultūra buvo didžiausia karalienės aistra, kurią ji sumaniai politinėmis priemonėmis mokėjo kurstyti.
Per savo valdymo dešimtmetį Kristina sugebėjo Švediją paversti Europos kultūros centru. Pastatė rūmus ne tik teatrui, bet ir bibliotekai, sutelkė baleto trupę. Ji net buvo įkūrusi savo teatrą Romoje. Ypač domėjosi prancūzų dramaturgija – P. Corneille’iu, J. Racine’u, ji pasirūpino, kad būtų pastatytas Molie³re’o „Tartiufas“, skandalingiausias ano meto kūrinys scenai.
Būdama gyva, ji susilaukė net kelių apie save parašytų pjesių, pvz., ispano P. Calderóno. Vėliasniais amžiais – A. Strindbergo, J. H. Kellgreno. 1933 m. filme „Karalienė Kristina“ ją suvaidino G. Garbo.
Kristinos testamentas būsimoms kartoms – nebaigta autobiografija ir daug aforizmų. Jų rinkinys išverstas į švedų kalbą (ji rašė prancūziškai) ir išleistas atskira knyga, pavadinta „Laisvalaikio valandėlės“.
„Esama vyrų, kurie tokie pat moteriški kaip ir jų motinos, yra ir moterų, kurios tokios pat vyriškos kaip jų tėvai, nes žmogaus siela neturi lyties.“
Šios eilutės daug pasako apie pačią kūrėją. Ji buvo auklėjama kaip berniukas, bet dėl to visai nesielvartavo, nes nemėgo moteriškų užsiėmimų. Jaunystėj, užuot siuvinėjusi, ji mieliau jodinėdavo, medžiodavo, puikiai šaudė, be to, įtemptai mokėsi – po šešias valandas iš ryto ir vakare. Sulaukusi dvidešimties, ji mokėjo vokiečių, prancūzų, olandų ir lotynų kalbas, vėliau dar išmoko graikų, ispanų ir italų. Kristina buvo rimtai rengiama tapti sosto įpėdine, ji turėjo teisę į šį postą, nes tokia moterų teisė Švedijoje buvo įvesta 1606-aisiais.
Pagal naują įstatymą sosto įpėdinė privalėjo ištekėti ir susilaukti vaikų. Tačiau Kristina laikė save netinkama nei vedyboms, nei vaikų gimdymui. Ji net buvo prasitarusi, jog negali tekėti, nes turi tam paslaptingų priežasčių. Gal ji buvo lesbietė? Daugelis tyrinėtojų taip manydavo, tačiau vieningos išvados taip ir neprieita. Ji buvo aistringos prigimties, keletą kartų buvo įsimylėjusi, iš pradžių – dvarininkaitę, tačiau vėliau – tik vyrus. Ją traukė kitokie, dvasiniai dalykai, o ne šeimyninis gyvenimas. Ji rašė:
„Meilė ir vedybos – praktiškai nesuderinami dalykai“.
Arba:
„Vedybos – ne valstybės reikalas“.
Ir dar:
„Vedyboms reikia didesnės drąsos negu leidžiantis į karą“.
Galimas daiktas, kad nenusisekusi jos tėvų santuoka sustiprino šios moters bodėjimąsi šeimyniniu gyvenimu.
Kristina gimė 1626 m., karalius Gustavas Adolfas Antrasis ir jo žmona Maria Eleonora laukė sosto paveldėtojo, jiems jau buvo gimę du negyvi sūnūs, tačiau visi ženklai rodė, kad trečiasis vaikas išgyvens. Jis gimė „su marškinėliais“ – amnionu, gemalo apvalkalu, visas kūnas buvo apžėlęs plaukais, balsas žemas. Rūmuose pasigirdo džiaugsmingi sveikinimo šūksniai, trenkė saliutas, tačiau netrukus buvo apsižiūrėta, jog gimė mergaitė.
Karalius tikriausiai nusiminė, bet savo nepasitenkinimo nerodė, Kristina tapo jo numylėtine. Kai ji buvo trejų metų, karalius išjojo į karą, o kai sulaukė šešerių, jos tėvas žuvo. Motina karalienė užsidarė juodai drapiruotame kambaryje, vėliau beveik pamišo. Kristina liko viena, ją ėmė globoti karalystės kancleris ir laikinas regentas A. Oxenstierna.
1644 m. sulaukusi pilnametystės, Kristina buvo įteisinta kaip karalienė. Tačiau tais nepastoviais laikais ji nebuvo gera valdovė: ūmi, įtari, atkakliai siekianti mokslo. Iš jos aforizmų matyti, kad ji įsivaizdavo tokį karalių, kuris būtų ne tik geradaris, bet ir dvasinis, kultūrinis tautos vadovas. Tačiau tikrovė buvo kitokia. Karalienė Kristina pasidygėjusi savo luomu rašė:
„Skirti naują ministrą – tas pats, kas vieną vagį pakeisti kitu“.
Bėgo metai, tačiau karalienė Kristina nesirengė tekėti. Ji buvo šiek tiek įsimylėjusi vieną grafą, bet nepakankamai, kad galėtų sukurti šeimą. Galiausiai po dešimties karaliavimo metų ji ryžosi atsisakyti sosto perleisdama jį savo pusbroliui Karlui Gustavui. „Aš niekada neištekėsiu. Ratio tokiam žingsniui užtektų, bet man stinga jausmų. Karštai meldžiausi Dievui jų prašydama, bet taip ir nesulaukiau.“
Tais pačiais metais ji išvyko iš Švedijos, priėmė katalikybę. Įsikūrė Romoje, lankydavosi Paryžiuje – visur jos pasirodymas sukeldavo sensaciją: karalienė išsiskirdavo iš kitų didikių paprastais drabužiais, žemakulniais bateliais, o svarbiausia – visus stebino savo intelektu ir žiniomis. Deja, ji netapo pamaldumo simboliu, kaip to tikėjosi Vatikanas.
Daugelis istorikų veltui mėgino išsiaiškinti, ar ji iš tiesų buvo tokia religinga, ar tiesiog norėjo išvengti vedybų. O gal liuteronizmas jai pasirodė per sausas ir puritoniškas, o švediška aplinka – pernelyg kaimiška ir varžanti? Aišku tik viena, kad karalienė netrukus nusivylė katalikybės dogmom ir griežtom taisyklėm. Vienu metu ji buvo pasidavusi laisvesnei, mistinei katalikybės krypčiai, kvietizmui. Ji rašė:
„Ir vienuolės, ir ištekėjusios moterys yra nelaimingos. Tik vienos ir kitos skirtingai“.
Karalienė Kristina bendravo ir su pasauliečiais, ir su dvasininkais, domėjosi daugeliu dalykų. Ją žavėjo mokslas ir menas, teologija ir alchemija, baletas. Romoje jai buvo nukaldintas medalis su įrašu: „Laisva gimiau, laisva gyvenau, laisva ir numirsiu“. Pasimirė Romoje 1689 m., palaidota Šv. Petro bazilikoje.
Tai buvo gabi, talentinga moteris. Jeigu jos nebūtų kamavęs nerimas, vidiniai prieštaravimai, prieštaringi įsitikinimai, jeigu ji būtų turėjusi dvasinę ramybę ir gyvenusi uždaresnį gyvenimą, ko gero, būtų tapusi garsia rašytoja. Dar jai gyvai esant buvo išleistos dvi jos pastabų ir aforizmų knygos.
Gintaras Beresnevičius. Paukščių gripas
2006 m. Nr. 3
Paukščių gripas įpareigoja. Jo siautėjimas tiesiog įpareigoja valgyti vištas; pajusti vištos valgymo džiaugsmą, nemeluotą ir aštrų. Višta yra kažkiek mirtis. Kažkiek mirties yra kiekvienoje vištoje; koks nesusipratimas ir koks džiaugsmas. Jeigu vištos valgymas anksčiau buvo buitis ir nuobodis, tai dabar jis reikalauja drąsos; žmogus, vištą valgantis, kelia sau pačiam deramą pagarbą. Ir siaubą aplinkiniams. Net kietų nervų žmonėms, kurie nevalgo vištų, nes bijo numirti. Anksčiau buvo baisu valgyti jautieną, nes jaučiai sirgo gripu, o dabar ta jaučių liga užmiršta; nebepamenu pavadinimo, ar tai buvo karvių maras? Bet jeigu karvių, kuo čia dėti jaučiai. Bet dabar ateina kita baimės mada, visai kitas reikalas.
Kempinligė. Atsimenu dabar, kiekvienas, kuris suvalgydavo jautį, pavirsdavo kempine. Tada buvo tokia mada. Bene trys žmonės Anglijoje taip pasielgė, o per visą Žemės rutulį keliavusi epidemija pareikalavo gal penkiolikos gyvybių per dvidešimt metų. Liga buvo rimta, jaučiai krito nuo elektros iškrovų ir kaip kokia branduolinė atlieka būdavo kasami į žemę.
Pamenu, mada bijotis jaučių tvyrojo šaltojo karo pabaigoje. Bet tada žmonės bent jaučių bijodavo, o dabar – koks epochos nuosmukis – vištos.
Anądien įlipau į troleibusą ir pamačiau žmogų su višta pažastyje. Jis elgėsi ramiai, niekam nesiskundė, prie nieko nelindo. Bet pakeleivingi asmenys ėmė priekaištauti žmogui, kad jis gal vežasi užkrėstą paukštį, tokiais laikais!
Tas žmogus romiai atitarė, kad taip, jam ta višta įtartina, ir jis dabar ją veža ištirti pažįstamam veterinarui į Kuktiškes. Keleiviai išlipo visi kaip vienas paltais užsiėmę šnerves, ir mes patogiai nuvažiavome, o aš paklausiau to žmogaus, kas yra Kuktiškės, bet jis sakėsi nežinąs, bet manosi rasiąs tą vietovę intuityviai. Blogiausiu atveju – atpažinsiąs ją iš paslaptingų nesuprantamų ženklų danguje. Višta žiūrėjo į mus paklaikusiu žvilgsniu. Aš paklausiau žmogaus, ar jiedu su višta jau buvo AIDS centre, gal ten būtų tą vištą ištyrę; jis pasisakė buvęs, tik juodu iš ten išmetė apsauginis su marle ant veido. Jiems mat višta irgi pasirodžiusi įtartina.
Šiais laikais žmonės silpnų nervų, – sutarėme, kai vairuotojas išlaipino mus kažkur prie girios. Jie bijo vištų. Tokia jau laiko mada. Anksčiau žmonės bijodavo dar ir šokolado, ir kavos, – pasakiau aš. Mokslininkai mat sakė, kad jie nuodingi ir kenkia širdžiai. Dabar gi eina kalbos, kad mokslininkai kitaip ištyrę ir jau šokoladas lieknina ir teikia valgančiajam išminties, o kava padeda širdžiai ir nuo infarkto. Tik, žinoma, nereikia viršyti tam tikro kiekio – šešiasdešimties puodelių per dieną.
Mes nutarėme, kad net neverta priminti, nes per dvidešimt keturias valandas ir taip nesuspėsi tiek kavos išgerti. O aš pažinojau žmonių, kurie, išsigandę ankstyvesnių gydytojų rekomendacijų, buvo perėję į kavą be kofeino, nors labai mėgo kavą su kofeinu, ir taip gėrė tą brangų ir šleikštų erzacą dvylika ilgų metų, ir dar brangiau mokėjo, nes kavą nukavinti kainuoja brangiau, nei pateikti natūralią. Tai dabar jie labai keikiasi, nes suprato, kad buvo apgauti ir prarado dvylika metų ryto skaistumo, nes be kavos gėrimo niekaip negalėjo ryte atsipeikėti. Kaip jie niršo, sunku apsakyti, – prisimindamas tuos žmones ir jų veidus, kalbėjau aš.
Tikriausiai jų veidai buvo iškreipti, galima pasakyti, netgi rūgštūs, – pamanė tas žmogus, ir man beliko sutikti. Ir dar pridūriau, kad paskui tie žmonės spjovė į mokslą, net į mokslo populiarinimo straipsnius, perėjo į ufologus ir pradėjo matyti lėkštes, o du net lankėsi Kvilio planetoje.
Didelė jėga yra mokslas, – nutarėme mudu su žmogumi ir aš pasiteiravau, ar tie ufologai padėkojo mokslininkams už suteiktas galimybes, o mano pašnekovas pamąstęs atsakė nežinąs, bet turbūt kad ne, nes niekas negali iškęsti dvylikos metų kavos be kofeino pragaro. O Kvilio planeta pasirodė esanti dirbtinė, ufonautai to net neslėpė nuo apsilankiusiųjų.
Mums ėmė rodytis ženklai danguje, ir mano pakeleivis pasakė, kad jau turbūt Kuktiškės, ir tai išties buvo Kuktiškės. Jų grožio nė neįmanoma apsakyti, bet ne apie tai kalba. Nerūpėjo mums nei dvarai, nei amfiteatrai, nei gražios kapinės, mes tik susiradome veterinaro sodybą Kuktiškių pakraštyje. Kelią jos link rodė daug baltų vištų plunksnų po kojomis.
Veterinaras priėmė mus palinkęs prie mikroskopo. Jis sakėsi laisvalaikiu tyrinėjantis kvarkus, kai netiria, ar višta, ar žmogus nepakirsti epidemijos pjūklo – šį žodį jis ir pavartojo, nors man geriau būtų patikę „kalavijo“ ar „dalgio“. Veterinaras iš mūsų rankų paėmė vištą, įdėmiai sužiuro į jos akis ir pasakė, kad, spėtina, ji serga paukščių gripu, mes galime ją palikti, jis padarys skrodimą ir ištirs. Tačiau mano palydovas nesutiko ir sakė, kad tegu padaro jis tos vištos testus iš audinio pavyzdžio ar iš vištos kako, neleisiąs jis bet kaip tos vištos tirti. O jeigu ji pasirodys sveika ar tiesiog iš dalies apsirgusi, ne gripu, o kokia sloga, kas tada? Grynas nuostolis.
Veterinaras nusiminė ir, apimtas keisto atvirumo priepuolio, prisipažino, kad patikimas vištų gripo testas kainuoja dešimt kartų daugiau nei visa višta. Tad tirti jis netiriąs, o kai žmonės jam privelka tų vištų, jis pasako, kad jos įtartinos, kad reikia ištirti, nukerta joms galvas, padaro skrodimą ir išsikepa ar išsiverda. Ir kol kas dar nieko, – pasakė jis. Šitaip jis bent jau užsitikrinąs pragyvenimo minimumą. Taip jis atviravo, tas veterinaras, ir mano pakeleivis atsiėmė vištą, plėšte išplėšė iš kibių godaus veterinaro pirštų.
Višta tuo metu nepritariamai lingavo galvą, markstė akis ir rėkė nežmonišku balsu. Paskui ėmė ir padvėsė. Ir paliko mus tris nežinioje. Ar ji atidavė savo vištos sielą Viešpačiui, ištikta paukščių gripo, o gal nuo tampymo atsitiko šitaip? Gal neatlaikė nervai? Tokiu atveju ji valgoma.
Taip mes ir stovėjome nežinodami. Aš pasiklausiau, ar turi veterinaras tablečių nuo paukščių gripo, o jis sakėsi turįs tik tų latviškų, kurios neveikia. Bet mums nebrangiai parduosiąs visą saują. Žmogus pinigų neturėjo, tai atidavė veterinarui nutampytą vištą.
Mudu išsiskyrėme troleibuso stotelėje. Man reikėjo į vieną pusę, jam – į kitą. Tylomis atsisveikinome. Danguje siautėte siautėjo ženklai. Bet ar mums tai begalėjo rūpėti?
Nuėjau į prekybos centrą, nes supratau, kad turiu suvalgyti vištą. Ten valgyti man neleido. Liepė namo parsinešti tą vištą, nes jos bijojo ir pardavėja, ir kasininkė. Kad atrodyčiau drąsesnis, nusipirkau dar dvidešimt kiaušinių. Tiesa, višta kainavo labai pigiai, pigiau, nei turėjau kišenėje pinigų.
Paukščių danguje nėra, – pastebėjau eidamas namo ir supratau, kad tai ir yra vienas iš ženklų, nes paukščiai turi būti ne laukuose, o uždaryti ir užrakinti paukštynuose.
Tie, kurie bijo numirti nuo paukščių gripo, tegu pagalvoja, kodėl niekas nesako, kiek tūkstančių žmonių šiaip ima ir miršta nuo žmonių gripo, kasdien miršta šimtai, o nuo paukščių gripo – gal kas trečią dieną Kinijoje ir Indonezijoje po vieną nelaimingąjį.
Ir ką, dabar galvoju, negi anksčiau nebūdavo paukščių gripo? Per tūkstantmečius? Bet kuo aš dėtas? Mada tokia. Panikuoti dėl kavos, tabako, šokolado, dabar dėl vištų?
Paukščių gripas įpareigoja kalbėti, prognozuoti, nerimauti, bėgioti iš kampo į kampą. Skambinti televizijos laidoms. Rašyti laiškus. Nevalgyti vištų. Baimintis, kad nesuvalgytum vištos. Perspėti kitą. Artimą. Budėti prie parduotuvės ir perspėti kiekvieną įeinantįjį, kad paliktų viltį ties kojų valikliu, tokiu žaliu. Skaityti laikraščius, kurie praneša apie dar vieną įtariamą Paukščių Gripo Atvejį. Sakyti, kad jau svieto galas, baisi epidemija, civilizacijos griūtis. Skatinti pensininkus partrenkti savo naminę vištą balkone. Rūpintis, ar užteks vakcinos. Skiepytis. O kai jau paskelbs pavojų, prisipirkti ir prisileisti į visokias vietas tiek vakcinų, kad farmacijos kompanijos neištvėrusios pasakys gana ir tu galėsi pagaliau atsikvėpti.
Iki kito rūpestingo mokslingų būdrautojų perspėjimo. Juk taip svarbu solidariai sirgti eiline pasaulio piliečiui derama fobija. Jų nepritrūks, bet dabar – Vištos metas.
Man tai – metas vištai.
Juozas Aputis. Su dolomitais, žodžiais ir muzika.
2005 m. Nr. 12
Vytauto Narbuto 75-mečiui
Esti žmonių, kurių visur pilna, kurių viskam užtenka. Kas pažįsta Vytautą Narbutą (o kas jo nepažįsta?), tas gerai žino, kokia visokių potraukių gausybe šis žmogus apdovanotas – geologija, menai, muzika, senasis Vilnius, mūsų miškai, gražieji Lietuvos kampeliai, upės, kokie nors akmenys Žemaitijoj, kokios smegduobės Biržuose, pagaliau – ekspedicijos Ukrainoje, krašte ne tik su žemės klodų praeitim, bet ir su jos istorija, kuri ne vien žemės pluta susijusi su mūsų kraštu. Ir dar: kai Lietuvos Atgimimo aušroj daugybė žmonių spietėsi į Nepriklausomybės šauklių būrius, Vytautas visada buvo tarp pirmųjų. Negailėdamas laiko, nebodamas visokių pralaimėjimų, jis vaikščiojo iš susirinkimo į susirinkimą, rašė raštus, rezoliucijas, šoko į tribūnas – gynė savo ir daugelio žmonių tiesą, ieškojo išeities, energingai į dienos šviesą traukė tuos, kurie sąmoningai ar dėl nežinojimo, nesusigaudymo, sukdavo nuo tiesaus kelio į šalį… Beje, jo bendramoksliai prisimena, kad pačiais pirmaisiais pokario metais gimnazistas V. Narbutas buvo pagarsėjęs bėgikas – šitaip jis norėjęs parodyti, kaip sakydavęs, ką lietuviai gali. Ir dar vienas beje: tikrai negarantuoju, bet lyg ir yra taip – iki šiol garsus Nepriklausomybės šauklys nėra gavęs jokio ženklo ar medalio! Tai yra patikimas įrodymas, kad V. Narbutas šauklio darbą dirbo vidaus, širdies verčiamas…
Gimęs ir augęs patriotinėj šeimoj, vėliau ir pats tokią šeimą sukūręs, jis tikrai negailėdamas savęs visada šokdavo ten, kur galėdavo prie savo krašto gerovės ar pažangos prisidėti.
Neteko girdėti, ar jo bendramoksliai jau pačioje Vytauto jaunystėje žinojo ir dar vieną jo ypatingą potroškį – palinkimą prie literatūros, prie tos literatūros kūrimo paslapčių. Į literatūrą jis iki pat šiol tebėra įnikęs – kalbėdamas apie kokį dvasingesnį, paslaptingesnį reikalą, jis nuolat išmesdavo ir išmeta kokią nors V. Šerio, A. Čechovo, E. Poe, G. de Maupassant’o citatą…
Kai V. Narbutas pasirodė literatūrinėj spaudoj, kas jį pažinojo, su juo bendravo, mažumėlę turėjo suklusti – beveik miesto vaikas, savo kūryboje jis taip jautriai kalbėjo su gamta, su kaimo žmonėmis arba su herojais, atsidūrusiais kaime, kad nežinantis jo gyvenimo aplinkybių ne vienas pamanė: matyt, koks iš kaimo į Universitetą atklydęs filologas! Dėmesingas, visad pasiruošęs žmogui padėti, ir savo novelėse jis yra toks pat. Novelių rinkinyje „Rudenį, saulei šviečiant“, kuris išėjo 1982 metais, gana ryškiai nubrėžtas tas kūrybos laukas, po kurį autorius vaikščios ir ateity: žmogų laužo ir istorija, ir lemtis, žmogus nutremtas vienatvei, vienatvė glaudžiasi prie gamtos, bet jai reikia ir kito žmogaus, galbūt – irgi kitos vienatvės.
Ta V. Narbuto novelių knyga gražiai pritapo prie tuometinės mūsų novelistikos nuotaikų.
Po dešimties metų (1992) pasirodęs romanas „Per toli pažadėjo“ yra jau kur kas sudėtingesnis – kūrinys skirtas meilės temai, jame gausu komplikuotų psichologinių peripetijų, ir vaizduojamojo laiko tarpsnis ganėtinai ilgas. Romano kompozicija nervinga, trūkčiojanti, jausmų užplūstas herojus gyvenimą kartais mato lyg pro kokį daugiasluoksnį stiklą. Išgyvenimų nervas čia įtemptas iki paskutiniųjų. Be kita ko, romano herojus yra gydytojas, ir šis V. Narbuto kūrinys gražiai įsiterpia į negausią mūsų beletristinę kūrybą apie gydytojus.
Septyniasdešimt penktąjį gimtadienį švenčiantis V. Narbutas dabar, rodos, yra labiau atšlijęs nuo geologijos ir visokių kitokių mokslų, tat gal nulykins daugiau laiko beletristikai, juo labiau, kad ir visokie kitokie „pagalbiniai“ darbai tampa kuo toliau, tuo atgrasesni – naujųjų laikų gamtos, jos paminklų, Vilniaus architektūros išsaugojimo reikalai, buvę savotiškos ideologijos ar politikos objektais, sukišti į storas pinigines!.. Gal užmetęs iki šiol laiką ėdusias priedermes (nors ir labai keliančias nerimą), pasigrožėdamas ir pasigėrėdamas kol kas dar galutinai nesunaikinta mūsų krašto gamta ir Vilniaus baroku, Biržų smegduobėmis, gražiais kokio nors politiko darbais, Onos Narbutienės knygomis ir Onutės Narbutaitės muzika, beletristas ir Jubiliatas Vytautas Narbutas šalia vėl pasisodins ar tik ne pagrindinę savo mūzą.
Šita mūza gera: ji kankina ir glosto!
Zita Mažeikaitė. Andersenui ji atkišo veidrodį
2005 m. Nr. 12
Hanso Christiano Anderseno pasakos yra palikusios neišdildomą įspūdį daugeliui skaitytojų visame pasaulyje.
Andersenas labai mėgo keliauti. Šiemet švedai jo dviejų šimtų metų jubiliejaus proga išleido knygą „Nuostabios H. C. Anderseno kelionės po Švediją“. Pirmoji jo kelionė į Stokholmą laivu ir diližanu truko visą savaitę, vėliau jis tai aprašė savo knygoje „Kelionė į Švediją“. XIX a. viduryje Švedijoje pradėjo veikti pirmosios geležinkelio linijos, o 1865 m. H. C. Andersenas traukiniu iš Malmės per Geteborgą nuvažiavo į Stokholmą. „Koks pasikeitimas, koks greitis!“ – susižavėjęs rašė jis. H. C. Anderseną žavėjo ne tik traukiniai ir geležinkelis, jį apskritai kerėjo technikos naujovės. Falu miestelio vario kasyklose jam didžiulį įspūdį padarė aštuoni šliuzai, o Motalos dirbtuvėj jis pirmą kartą pamatė garlaivio sraigtą, turėjusį pakeisti tuo metu įprastą mentinį ratą. H. C. Andersenui patiko ilgi, šviesūs švedų vasaros vakarai, banguotas kraštovaizdis, aukšti kadagiai, kuriuos jis lygino su kiparisais.
Vis dėlto stipriausią įspūdį jam paliko bendravimas su švedų rašytojais, kultūros žmonėmis. Stokholme ir Upsaloj jis susipažino su daugeliu to meto garsenybių, buvo kviečiamas į literatūrinius salonus, kur skaitydavo ištraukų iš savo kūrinių. Lankydamasis Švedijoj H. C. Andersenas susitiko su garsiu publicistu Larsu Johanu Hierta ir leidėju Albertu Bonnieru.
Knygoje „Nuostabios H. C. Anderseno kelionės po Švediją“ pasakojama, kaip jaunas Andersenas, plaukdamas Jotos kanalu, sutiko savo bendraamžę, būsimąją garsią švedų rašytoją Fredriką Bremer. Abu dar buvo menkai žinomi rašytojai, tad nesivaržydami diskutavo apie kūrybą ir kūrėjo misiją. Iki Stokholmo jie taip atvirai įsišnekėjo, jog tapo draugais visam gyvenimui.
H. C. Anderseno kūryba, ypač jo pasakos, buvo reikšmingos ne vien švedų vaikų rašytojams Astridai Lindgren ar Marijai Gripe, bet ir Selmai Lagerlöf, Augustui Strindbergui, P. Q. Enquistui ir daugeliui kitų. A. Strindbergas buvo vienas iš tų, kurie užaugo su H. C. Anderseno pasakom. Perskaitęs „Skiltuvą“, jis taip buvo paveiktas, kad Hagos parko drevėse ieškojo paslėptų lobių. Anderseno pasakojimo stilius jaučiamas A. Strindbergo novelėse, jos tarsi parašytos H. C. Anderseno pasakų dvasia.
1905 m., švenčiant H. C. Anderseno šimtmetį, A. Strindbergas „Politikoje“ rašė, kad šio rašytojo kūryba atskleidė jam kitą pasaulį – „tą aukso amžių, kuriame vyrauja teisingumas, gailestingumas, kur tėvai iš tikrųjų myli savo vaikus, o ne vien tampo juos už plaukų…“ Savo straipsnį jis pasirašė: Augustas Strindbergas, H. C. Anderseno mokinys.
S. Lagerlöf yra prisipažinusi, jog savo knygą „Nuostabioji Nilso Holgersono kelionė“ ji parašė paveikta H. C. Anderseno pasakų.
Rašytojas ypač mėgo muziką. Kai garsi to meto švedų dainininkė Jenny Lind lankėsi Kopenhagoj, jis akimirksniu ja susižavėjo. Tačiau keturiasdešimt aštuonerių metų liesas, aukštas, negražus rašytojas dvidešimtmetei nepadarė jokio įspūdžio. Po kelerių metų vėl koncertuodama Kopenhagoj, dainininkė kiek šilčiau jį priėmė, nes F. Bremer buvo sakiusi, kad tai vienas garsiausių pasakų rašytojų. Tačiau J. Lind jis atrodė toks negražus, jog ji vieno pasimatymo metu atkišo jam veidrodį, kad pats tuo įsitikintų, bet ir tai atkaklaus įsimylėjėlio neatbaidė. Galiausiai jis atvirai prisipažino mylįs, o dainininkė išsigandus parašė jam laišką: „Dėl Dievo meilės, nevykite virvės inkarui iš voratinklio. Nerodykit to, kas mane gąsdintų ar verstų susigėsti Jūsų akivaizdoj. Būkite man Brolis, o aš Jums visada liksiu tik seserimi“.
Savo knygoje „Mano gyvenimo nuotykiai“ H. C. Andersenas vėliau rašė, kaip 1845 m. prieš Kalėdas jis viešėjo Berlyne. Tuo metu ten gastroliavo ir J. Lind. Tikėdamasis Kalėdų išvakares praleisti kartu, jis atmetė visus kvietimus, mat Vokietijoj jis jau buvo išgarsėjęs pasakų kūrėjas. Tačiau dainininkė jo neprisiminė. Kalėdų rytą jis parašė jai liūdną laišką. Jenny iškart atsakė ir pasiūlė kartu sutikti Naujuosius. Jiedu kalbėjosi, vakarieniavo, gurkšnojo arbatą, valgė ledų. Šiaip ar taip, jie tapo sielų draugais. Abu turėjo sunkią, varganą vaikystę, bet sugebėjo prasimušti ir išgarsėti. Apsakyme „Lakštingala“ H. C. Andersenas vėliau pavaizdavo nelaimingą savo meilę švedų dainininkei.
F. Bremer, dėkodama H. C. Andersenui už atsiųstą „Naują pasakų knygą“, 1884 m. rašė: „O didis Andersenai, rašykit savo pasakas! Vaikus jos žadina būti mąstančiais žmonėmis, o mums, pagyvenusiems, vėl leidžia pasijusti linksmais ir gerais vaikais“.
Regimantas Tamošaitis. Pakeista tikrovė
2005 m. Nr. 7
Tikrovė dabar apsikeitė su poetine
ir tapo dar netikresnė, nebūtinesnė.
K. Platelis. „Progresas“ (p. 139)
Poezija yra pavasaris, o pavasaris yra poezija – tokios euforiškos nuotaikos sklando tiesiog ore, įvairių šalių eiliuotojams susirinkus į kasmetinę žodžio išaukštinimo šventę. Vilniuje ir visoje Lietuvoje – jau 41-asis poezijos pavasaris. Nežinia, kuris žodis labiau svaigina – poezija ar pavasaris, – bet jie abu kažkaip esmingai susiję. Atrodo, be vieno nebūtų kito. Poezija šiuo laiku įgyja ypatingos gaivios jėgos, – ji tarytum sutampa su gamtos ritmais bei archetipais, nes jos visų laukiamas kasmetinis proveržis yra ir cikliškas, ir stichiškas – kaip ir visa tai, kas vyksta gyvybės pasaulyje. Tarytum kokia gamtos jėga eiliuotas žodis išjudina žmones, sutraukia juos į būrius ir susieja sunkiai nusakomais emociniais dvasiniais ryšiais. Poezija yra gaji, atsinaujinanti it gyvatė, o jos renginiai šiuo metu primena misterijas – juose yra kažkas džiugaus ir tikrai šventiško. Nes šventėje išsiskleidžia šventumas – gyvybės ir gyvenimo intensyviausia patirtis, kuri vienija žmones, jų egzistencijai nurodo aukštą tikslą, o pasauliui suteikia ypatingos prasmės. Šventė padeda mums gyventi, stiprina mūsų gyvybę, kuri vienu metu yra ir dvasios, ir gamtos stebuklas. Šių abiejų galių susiliejimas pavasario metu sukuria sakralaus įvykio įspūdį ir kreipia mintį į Vytauto Mačernio misterijas:
|
Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj
|
Taigi šis žmones surenkantis įvykis yra ir džiaugsminga misterija, ir kultūros tradicija, ir protėvių pagerbimas, ir ypatinga kalba, ir gražuolės moterys (koks ten Poezijos pavasaris be jų!), ir pagaliau įstabūs vakarai ar net ištisos naktys… Visi rašiusieji apie poezijos pavasarius savo mintį suka kaip tik apie tuos euforiškus vakarus ir švytinčius veidus. Nelaimingi, kurie visame tame nedalyvauja. Nepatyrę poezijos šventumo yra tiesiog profanai…
Poezijos pavasario šventėje magiško žodžio žyniai pasitikrina savo tapatybę, įsitikina savo triūso kultūrine reikšme, ir dingsta visos abejonės dėl poreikio rašyti tuos jausmingus, ritmiškus ar net rimuotus tekstus. Žodžio ritmais šie žyniai rimuoja vidinio bei išorinio gyvenimo chaosą, paversdami jį dvasios kosmosu. Poezijai būtina juslinio chaoso žaliava ir energija. Tai tam tikras antropomorfinis tikrovės keitimo būdas, matyt, susijęs su seniausiais ritualiniais poreikiais, animistine vaizduote, magiškosios valios ekspansija, šventumo priepuoliais ir giliausiais sąmonės, pasąmonės bei nesąmonių klodais. Iš ten skamba visa tai, kas mus jaudina, nes primena mus pačius. Iš ten – ir šventės poreikis.
Taigi net tikrovė darosi netikresnė, nors renginių plakate popierinė poezijos gėlytė šalia gyvų žibučių atrodo apgailėtinai. Bet ji atsigauna perskaityta ir išgirsta, ji nušvinta mūsų sąmonėje kaip mūsų buvimo prasmės patvirtinimas. Todėl ji brangi ir nuostabi. Be to, niekada nenuvysta. Perskaitoma nuolat atgaivina, perduoda skaitančiajam ją išauginusio žmogaus jausmą, – net tada, kai paties poeto seniai nebėra.
Poezijos pavasario renginiai, kaip cikliškas dvasios ir gamtos reiškinys, išryškina permainas, atskleidžia naujus talentus, nušviečia naujus vardus. Atrodo, jog tai kažkoks judėjimas į priekį. Bet – pažvelgus į poetinių tekstų visumą – šis judėjimas gali būti įsivaizduojamas ir kaip slinktis atgal. Poezija – nemirtinga, bet poetai yra žmonės, jie kinta ir sensta. O kartu su jais sensta, raukšlėjasi ir traukiasi jų poezija. Ji darosi blyški, inertiška, kūrybinį savitumą keičia etinis kategoriškumas, visuomeninės nuostatos, pilietiškumas ir visa kita. Taip kūrybinis šventumas netenka gyvybės ir lieka tiesiog šventumu. Tokių grynų šventųjų bijo net artimieji, ką jau kalbėti apie tolimuosius. Tolimiesiems visi rimti poetai yra mirę, o jei koks iš jų netikėtai sutinkamas gyvas, jis sukelia begalinę nuostabą, tarytum dėl savo poetinių nuopelnų jau neturėtų teisės gyventi kartu su visais normaliais žmonėmis.
Taigi chaosas vėsta, įsigali rimtis, inercija ir idėjinis gyvenimo aiškumas. Iš inercijos kuriamas eilėraštis būna teisingas, protingas, idėjiškas, ir tai – jo vertės argumentas. Šilumos kartais jam dar teikia skundo intonacijos. Vis tiek tas eilėraštis rašomas, nes tai įpročio jėga, ir nėra kur trauktis. Vienas kitas poetas išlieka gyvybingas visą kūrybinį gyvenimą, bet tai stulbinamos išimtys, kažkoks gamtos dėsnių pažeidimas.
Poezija atrodo kaip vandenynas, kur bangos viena po kitos artėja į krantą, į savo neišvengiamą pabaigą. Kranto riba – visų bangos galimybių pabaiga. Krante stovi laukiantieji ir stebi, vertina šį begalinį judėjimą, nesuvokdami, kad jame iš esmės nebūna nieko naujo. Tie patys pavidalai, purslai, skundai.
Baigianti savo kelionę seniausioji banga yra arčiausiai stovinčiųjų ant kranto, ji geriausiai matoma. Jos kelionės pabaigą išduoda nuovargis ir liūdesys, bejėgiškumas ir, žinoma, skundas. Ji pilna nuoskaudų, neteisybės jausmo, išvirstančio moralizavimu arba kreipimusi į aukščiausius etinius ir tautinius idealus. Palaikyti šias galutines reikšmės atramas turi sudievinti protėviai, kurių vėlės prišaukiamos kaip kokios visiems privalomos šventenybės (šiemet ryškiausiai nušvito P. Širvys – tartum koks mitologinis Lietuvos poetų tėvas). Moralizuojanti patetika kaltina komercinį pasaulį, reklamos blizgesį ir jos skurdą. Be abejo, liūdna, kai aplink mus yra tiek daug tuščių dalykų, įžūliai badančių akis, bet visiškai nesusijusių su poezija. Visų tų tuštybių neturėtų būti. Primityvių poreikių žmogus neturi teisės egzistuoti, kužda poetinė nuojauta, – tai kažkokia šėtono išmonė.
Vidurinė poezijos banga – įniršis, energija, nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad būtų ryškesnė už tą prie kranto, – jau lūžtančią ir senkančią. Ir turi skubėti, nes iš paskos ateina nauja, jauniausia poezijos banga – dar gerai neįžvelgiama, bet laisva, linksma, patenkinta savimi. Jai ši kūrybinė kelionė – dar tik žaidimas, saviraiška, eksperimentas, jai dar viskas prieš akis. Kūrybos jaudulys kyla iš gyvenimo aistros, todėl bet koks žodis atrodo savaime gražus. Ir jokios atsakomybės, jokių ten autoritetų.
Keistas ir kiek fatališkas tas poezijos vandenynas: bangos ateina ir praeina, o bangavimas lieka. Tokia individo lemtis, o jo nesuvokiamas santykis su pasauliu kaip visuma sukelia metafizines jausenas. Kuriančioji sąmonė susitapatina tai su gamta, tai su transcendencija, tai atranda aukščiausią buvimo prasmę, tai visišką beprasmybę. „Nesu ribojamas aplinkybių“, – budistinės išminties paguoda, bet čia pat sakoma: „taip, tuštuma tik ir – beprasmiškumas“ (Vytautas P. Bložė). Beprasmiškumo ir tuštumos pojūtis verčia glaustis prie žemės, trupiniais prisivilioti bent kokių nors paukštelių, kad nebūtų taip nyku. Tikriausi šiame pasaulyje darosi pelės ir kurmiai. Iš jų egzistencijos kyla ir esminės etinės problemos.
Kartais kūrybinei savimonei sustiprinti reikia ryžtingai griebtis kūno, ir drąsiausiai tai daro – susišaukia ir apsinuogina – moterys. Antai, rašytoja rašo kompiuteriu (aišku, kad visokį pretenzingą niekalą), bet daug autentiškesnis kūrybos atvejis yra, kai moteris rašo kūnu: rašo visais savo organais, buitimi, vargais ir t. t., išrašydama tikrą gyvenimą. Kuo daugiau moters, tuo jos kūryba yra stipresnė ir tikresnė. O pati aukščiausia kūrybos apraiška yra gimdymo galia. Šis natūralistinis fiziologinis argumentas, tapdamas absoliučiu etiniu kriterijumi, sviedžia kūrėją į aukščiausios vertės rangą, jei toji pasižymi visomis minėtomis kvalifikacijomis.
Tikrovę būtina nuolat keisti, kitaip ji išnyks. Arba išnyksime patys.
Poezijos pavasario renginių maratonas prasidėjo gegužės 15 d. VU Botanikos sode. Jame dalyvavo poetai E. Ališanka, A. Baltakis, H. A. Čigriejus, J. Ivanauskaitė, A. A. Jonynas, E. Juodvalkė, A. Marčėnas, B. Marcinkevičiūtė, D. Petrošius, R. Stankevičius, A. Šimkus, D. Zelčiūtė. Kitą dieną „Vagos“ Knygų namuose įvyko almanacho „Poezijos pavasaris’ 2005“ sutiktuvės. Renginyje dalyvavo almanacho redaktorė J. Riškutė, sudarytojai V. Kukulas, L. Masytė, autoriai. Vėliau Poezijos pavasario renginiai pasklido po visą Lietuvą ir net už jos ribų (lietuviškose salose Lenkijoje). Gegužės 24 d. Rašytojų klube įvyko moksleivių kūrybos skaitymai, kuriuose dalyvavo net keturiasdešimt devyni jaunieji autoriai iš visos Lietuvos. A. Baltakio vardinė premija atiteko dešimtokei iš Panevėžio Eglei Ščiukaitei. Pirmoji vieta buvo skirta Tomui Peruliui (Panevėžio „Žemynos“ vidurinė mokykla), antroji – Sigitai Tamošauskaitei (Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija), trečioji – Eglei Čepaitei (Šeduvos vidurinė mokykla), ketvirtoji – Loretai Bendorytei (Švenčionėlių vidurinė mokykla), penktoji – Daivai Žukauskaitei (Punsko Kovo 11-osios I lietuvių licėjus). Gegužės 25 d. vakare nepriklausomoje Užupio respublikoje įsikūrusioje kavinėje vyko skaitymo vakaras „Pažintys“. Jame savo poeziją skaitė D. Razauskas, Poezijos pavasario viešnia iš Anglijos Menna Elfyn, pristačiusi savo dvikalbės poezijos knygą „Vualiuotas bučinys“, J. Jackevičius, R. Stankevičius, K. Sh. Keys, poetė iš JAV Julie Kane, prieš kelerius metus dėsčiusi Vilniaus pedagoginiame universitete, poetas iš Nyderlandų Willemas van Toornas ir kt. Renginį vedė A. A. Jonynas, L. Jakimavičius ir L. Masytė. Poezijos pavasariui skirtos konferencijos tema – „Kaip gyvenimo tekstas tampa poezija“. Kaip ir pernai, ji vyko iškilmingoje aplinkoje – Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje gegužės 26 d. Pranešimus skaitė R. Dragenytė, D. Zelčiūtė, Germainas Droogenbroodtas (Belgija), J. Kane, Taja Kromberger (Slovėnija), Janas Volkeris Röhnertas (Vokietija). Renginį vedė R. Tamošaitis.
Svarbiausias renginys – Poezijos pavasario laureato vainikavimas literatūros vakare Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje. Svarus ąžuolo lapų vainikas šiemet teko poetei iš Kauno Daivai Čepauskaitei už eilėraščių rinkinį „nereikia tikriausiai būtina“ (2004).
Gegužės 29 d. VU Sarbievijaus kiemelyje įvyko šventės kulminacija – Poezijos pavasario baigiamasis vakaras, kurį vedė Laura Sintija Černiauskaitė ir Valdas Gedgaudas. Vakarą savo eilėraščiais pradėjo 41-ojo Poezijos pavasario laureatė D. Čepauskaitė. Vėliau savo kūrybą skaitė poetai iš Lietuvos ir užsienio: E. Karnauskaitė, L. Gutauskas, Aarne Puu (Estija), V. Šoblinskaitė, J. Kane, Marekas Wawrzkiewiczius (Lenkija), A. Baltakis, M. Elfyn, J. Juškaitis, G. Droogenbroodtas, jauniausias renginio skaitovas, dešimtos klasės mokinys iš Panevėžio Tomas Petrulis, J. Ivanauskaitė, vyriausias poezijos debiutantas M. Sluckis, Sergejus Gandlevskis (Rusija), W. van Toornas, A. Marčėnas, Lam Quang My (Vietnamas; jo eilėraščius, išverstus į lietuvių kalbą, įspūdingai sugiedojo muzikantas ir dainininkas Remigijus Audiejaitis), J. V. Röhnertas (Vokietija), A. Šimkus, H. A. Čigriejus, D. Petrošius. Aktorius L. Noreika perskaitė M. Martinaičio eilėraščių, o skaitymus užbaigė poetas K. Platelis.
Valdas Kukulas. Basomis visais asfaltais
2005 m. Nr. 3
In memoriam. Elena Mezginaitė 1941. X. 31–2005. II. 9
Jei ne mistifikuoja Elenos Mezginaitės bendradarbiai panevėžiečiai, jau išvažiuodama į Vilnių, į Rašytojų suvažiavimą, ji prasitarusi: gal šiais metais nieko ypatingo nenutiks (turėjo galvoje būtent ankstesnio suvažiavimo dieną mirusį J. Kunčiną). Bet kas bus, tas… Ir štai įvyko tai, ko ji intuityviai bijojo (nes, ko gero, kaip ir dera poetei, intuityviai nujautė), ir įvyko ne kam nors kitam, o jai pačiai: staigus slydis nuo laiptų, ir – atsiminimai, svarstymai, hipotezės. Ir jokie keiksmažodžiai šiandieninės medicinos reformų adresu jau niekuo ir niekam nebepadės.
Susipažinom mudu su Elena gėdingai seniai. Sakau – gėdingai, nes tuomet man buvo gal tik keturiolika metų, o ji jau buvo išleidusi gerokai pavėluotą savo pirmąją poezijos knygą. Lemtingas Kupiškio ženklas: jaunystėje Elena yra dirbusi Kupiškio rajono laikraščio redakcijoje (ten ir aš įsidarbinau nuo septintos klasės). Nuo tada mes ir susikalbėdavom: tarsi nevalingai, tarsi be žodžių (apie literatūrą, kolegų kūrybą, bet visą laiką – lyg tarp kitko, lyg apie savaime suprantamą dalyką; niekad nekalbėdavom apie vienas kito rašymus, tačiau teko rūpintis bendrų pažįstamų kūrybos leidyba). Tai svarbu pasakyti: jau žinoma poetė susibičiuliauja su jos vaikų amžiaus piemeniu. Ir svarbu todėl, kad tai šiek tiek primena rusų poetų gyvenimo tradicijos (tarkim, A. Achmatovos) liniją. Tiesa, kas įsiskaitė į Elenos poeziją, daugiau ten suras M. Cvetajevos, o ne A. Achmatovos. Bet dominantė išlieka: laisvė, kuri nepaiso nei lyčių, nei amžiaus, nei pažiūrų skirtumų. Elenai jie niekad nebuvo svarbūs. Per visą Kupiškio miestą basi eidavom į kapines ieškoti kokio nors mums svarbaus žmogaus kapo, jei būdavo geros nuotaikos, ji drąsiai keliaudavo ne šaligatviu, o tilto turėklais; kartą viduržiemį šokdami ant ledo esame įsmukę į silpnai užšalusią Kupą, ir Elenai į namus teko grįžti vyriškais drabužiais… Tai nuotrupos, kurių, be manęs, niekas kitas nepaliudys, todėl jas ir užrašau, nors nekrologui tai ir nepritinka.
Bet nekrologui pritinka bendresnė išvada: vidinės laisvės imperatyvas mūsų visuomenei niekada nebuvo, beje, ir dabar nėra priimtinas. Dažnai labiau aktualizuojamas gyvenimo būdas, negu darbai, kūryba. Ir E. Mezginaitės kūryba, man regis, Panevėžyje nebuvo pastebima, nors ji redagavo literatūrinius puslapius, organizuodavo „Lino žiedo“ konkursus ir kitus literatūrinius renginius. Vežimo teatre pristatant jos paskutinę knygą „Šaltas ginklas“ Elena sakė: man niekada nerūpėjo, kas ką apie mane galvoja… Aš žinau, kad gyvenu AŠ, ir mano reikalas, kaip tvarkytis… Dar ta pačia tema: kodėl savo knygos neteikei prestižinei leidyklai? Atsakymas: o koks skirtumas? Ir šitas atsainumas, savo v i d i n ė s vertės pajutimas buvo svarbiausia Elenos savybė ir vertybė, kuri jungė mus, traukė prie jos visus, ją arčiau pažinojusius. Nors šiaip jau ir ji pati sakydavo, kad į Vilnių ją traukia seni pažįstami, bičiuliai, ten ji pajuntanti laisvą kvėpavimo ritmą, natūralią būseną. Panevėžyje, kiek žinau, ilgus dešimtmečius ji bendravo tik su teatralais. Deja, bet tas Vilnius ją ir pražudė. Gal visada taip būna? Ten, kur veržiesi, visada laukia dvasinė ar fizinė mirtis? Kiek vilniečių dabar svajoja išsiveržti į provinciją… Maždaug kaip A. Čechovo kūryboje.
Mes dar susitiksim, Elena. Ir apie mus susiburs visi, kurie nepaisė visuomeninės opinijos, kurie norėjo gyventi, o ne vaidinti, kuriems rūpėjo paprasčiausiai rašyti, o ne eksponuoti save kaip rašančius. Taip jau būna: savo lemtį mes visada nujaučiame, tik ne visada žinome, kada ji išsipildys. Ir tik vienas Viešpats tepasakys, gerai ar blogai, kad ji išsipildė taip, kaip mes ir nujautėm.
Darius Pocevičius. Nerašyti!
2005 m. Nr. 2
Gerai nebeatmenu, kur mes su tėvu tada ėjome. Gal grybauti, gal meškerioti, gal šiaip pasivaikščioti. Tik puikiai prisimenu, kaip įbridome į vešlią, tankią, susipynusią ir susiraizgiusią žolę. Aš, mažas snarglius, vis klupau ir griuvinėjau, kas keli žingsniai nosimi žnektelėdamas į minkštą dobilų ir man dar visai nepažįstamų augalų patalą. O tėvas vis kėlė ir kėlė mane, kol galų gale neištvėręs užsisodino sau ant pečių.
– Tėti, kaip vadinasi ši keista pieva? – paklausiau.
– Visi ją vadina kultūrine, – išgirdau iš apačios. – Ji netikra, dirbtinė.
Stori sultingi stiebai poškėdami trūkinėjo po tėvo kojomis. Paskui mus driekėsi gili tamsiai žalia brydė. Atsisukęs per petį stebėjau, kaip ji palengva nyksta, tolumoje visiškai susiliedama su vienoda tingiai linguojančia tirštuma. Atrodė, jog augalai stengiasi kuo greičiau užlyginti, užglaistyti mūsų paliktą pėdsaką, ištrinti mus iš savo atminties, lyg mes čia nė nebūtume praėję…
Šis vaikystėje matytas vaizdas nuolat iškyla prieš mano akis, kai klausausi solidžių dėdžių, postringaujančių apie kultūrą, meną ir literatūrą, apie jų svarbą žmogaus, piliečio ir visos šalies gyvenimui. Klausausi ir patyliukais šypsau į ūsą.
Taip, dabar esu paūgėjęs, gal net visiškai suaugęs, mano kojos tokios pat tvirtos kaip ir tėvo, todėl jaučiuosi galįs pats braidžioti po visokias pievas, net ir kultūrines. Ir dabar metu velniop visus seilėtus prisiminimus ir tiesiai šviesiai imu pasakoti apie tokią kultūrą ir literatūrą, kokią matau aplinkui.
Lietuvoje tarpsta tik oficialioji literatūra, t. y. literatūra kaip valdžios remiamos kultūros sudedamoji dalis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog viskas lyg ir gerai – per metus Lietuvoje pasirodo tūkstančiai originalių prozos bei poezijos knygų. Šimtai leidyklų dieną ir naktį štampuoja lietuvių autorių parašytus tekstus. Ko gi daugiau norėti? Ogi panorėti būti akylesniems: daugelis šių leidyklų yra nykštukinės, keliais šimtais egzempliorių išleidusios kelias ar keliolika knygų; daugelis jų išleistos pačių autorių lėšomis, nes Lietuvoje dar labai gajus rašytojo – išskirtinės asmenybės – mitas, todėl beveik kiekvienas trokšta tapti „kūrėju“. Mažos leidyklėlės vos gyvuoja ir greit bankrutuos, neįstengusios įsisprausti į jokių kompromisų nepripažįstančią rinką; beveik visi jų leidžiami autoriai jau nugrimzdo arba greit nugrims į visišką užmarštį – juk neužtenka vien išleisti knygą, reikia ją dar „įpiršti“ skaitytojui, t. y. padaryti taip, kad autoriaus vardas ir pavardė arba knygos pavadinimas taptų gerai žinomais prekiniais ženklais. O tam reikalinga nemažai pinigų, reikia gerai išmanyti rinkodarą ir kt. Taigi drįstu tvirtinti, jog devynios iš dešimties lietuviškos grožinės literatūros knygų yra iš anksto pasmerktos užmarščiai. Išlieka „tikroji“ literatūra. Kokia ji? – paklausite. Ogi jau žinomo arba „literatūros grandų“ proteguojamo jauno autoriaus knyga, išleista kurioje nors didžiausių Lietuvos leidyklų. Tai knyga, kurios leidimą būtinai remia ministerija arba vienas iš fondų. Štai trys „tikrosios“ literatūros atpažinimo kriterijai, o pagrindinis jų – trečiasis. Reta leidykla rizikuos leisti knygą negavusi pinigų „iš šono“, t. y. iš ministerijos ar kurio nors fondo. Todėl prieš perkant knygą reikia būtinai atsiversti 4-ąjį jos puslapį ir paieškoti ten užrašo: „Knygos leidimą rėmė Kultūros ministerija“. Jei jis yra, knyga gera, ji bus populiari, ir ją verta įsigyti.
Literatūrą Lietuvoje „daro“ saujelė vadinamųjų „literatūros ekspertų“.
Jei manote, jog sprendimą remti ar neremti kokią nors knygą priima ministerijos ar fondų klerkai, tai esate visiškas naivuolis. Sprendimo teisę čia turi specialiai samdomos „ekspertų komisijos“. Pastarųjų pareiga – perskaityti ir įdėmiai susipažinti su šūsnimis prašymų, juos profesionaliai įvertinti ir atrinkti pačius vertingiausius jau parašytus arba ketinamus parašyti kūrinius. Kas yra šių komisijų nariai? Tai – vieša paslaptis. Metai iš metų „ekspertais“ dirba vieni ir tie patys asmenys, kurių pavardžių čia net neverta minėti – jas visi ir taip mintinai moka. Kaip tik šie žmonės yra šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrėjai ir demiurgai, tik jų valios pastangomis gimsta „tikroji“ lietuvių literatūra.
Lietuvoje nėra nepriklausomos periodinės literatūrinės spaudos.
Suskaičiuoti literatūrai skirtus Lietuvos laikraščius ir žurnalus užtenka vienos rankos pirštų. Įvairiais valstybinės „kultūros politikos“ vykdymo etapais tie pirštai čia užlenkiami, čia atlenkiami. Tokias kombinacijas reikia atlikinėti dėl vienintelės priežasties – visi šie leidiniai finansuojami iš valstybės biudžeto, t. y. iš „valdžios kišenės“. Visi jie priversti rašyti projektus – duoti „įžadus“, pvz., pasižadėti ugdyti skaitytojų pilietiškumo jausmą, prisidėti prie vienos ar kitos valstybinės politikos krypties propagandos. Deja, deja, tačiau senelis K. Marxas buvo teisus: kokia „bazė“, toks ir „antstatas“…
Nostalgiškai atsimenu praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžią. Štai kada buvo geri laikai! Per žmonių rankas ėjo tūkstančiai leidinių leidinėlių – tai kas, kad išleistų savilaidos būdu, tai kas, kad atspausdintų ant blogiausios rūšies popieriaus ir kad kai kurios raidės neįskaitomos. Tačiau tai buvo nepriklausoma spauda, joje galėjai rasti ir literatūros, kuri šiandien „nekotiruojama“. Gaila ir „Keturių vėjų“, ir „Proskynos“, ir „Žaltvykslės“, ir… Et!
Per penkiolika metų Lietuvoje išleista tik keliolika originaliosios grožinės literatūros knygų, kurios nebūtų galėjusios pasirodyti anksčiau.
Literatūros kritikas V. Sventickas straipsnyje „Suokalbiai ir eilėraščiai“ klausia: „Nebėra cenzūros. Rašyk, ką nori. Kas literatūroje dėl to pasikeitė?“ Vėliau pats sau ir atsako: „Naujausioje lietuvių poezijoje nėra akivaizdaus lūžio ir tikrai esmingo pokyčio, kuris tiesiai priklauso nuo politinės pervartos“. Absoliuti teisybė! Juk iš tiesų 1990–1995 m. buvo prispausdinta tiek daug politiškai angažuotos literatūros, kad išprusęs šiandieninis skaitytojas jos nepavadintų „grožine“. Tonos tremtinių kūrybos, buvusių literatūros „milžinų“ išpažintys ir „atsivertimai“…
Prieš konjunktūrą neatsilaikė net tokie, rodos, visiškai apolitiški poetai kaip, tarkim, V. P. Bložė – galite palyginti dvi jo knygas: „Nesudegantys miestai“ (1964), kurioje pilna raudonų vėliavų, revoliucijų ir leninų, bei „Sename dvarely“ (1994), kurioje pilna partizanų, tėvynių ir viešpačių (beje, abiejose knygose spausdinami beveik tuo pačiu laiku parašyti eilėraščiai, t. y. apie 1960 metus).
Taigi smarkiai išpūstas muilo burbulas apie neva atsiradusią „kūrybos laisvę“ jau senokai susprogo. Nemažai rašytojų taip pat rašė ir „tada“, taip pat rašo ir „dabar“.
O kurios tos keliolika knygų? Tai lietuvių „egzilių“ kūryba ir keletas marginalesnių jaunų autorių. Viskas.
Per penkiolika metų Lietuvoje išleistos tik kelios PK serijos knygos, kurių autoriai nebūtų studijavę filologijos.
Jei kas nors iškart paprieštaraus posakiu: „Kiekvienas dirba savo darbą“, aišku, liks teisus, tačiau šiuo atveju – tik iš dalies. Juk geriau ar blogiau valdyti žodį moka kiekvienas žmogus, turintis vidurinį išsimokslinimą. Tūlas būsimasis medikas ar teisininkas gali būti daug geresnis „žodžio virtuozas“ už, pavyzdžiui, VPU studentę filologę, įstojusią universitetan su daug prastesniais balais. Tai pirmas argumentas.
Antra priežastis, kodėl neigiamai vertinu šiandienę „filologėjimo“ tendenciją, yra daug svarbesnė. Pavartęs pastarųjų dešimties metų „Poezijos pavasario“ almanachus, beveik neklysdamas gali atspėti, kuris autorius yra ragavęs filologijos mokslo. Juk ne vieno universiteto „literatų kalvėse“ tiesiogine šio žodžio prasme kalami ir štampuojami tik „teisingai“ rašantieji. Esu lankęsis ne viename „Filrudenyje“, klausęsis taisyklingos studentų tarties, gėrėjęsis taisyklingais eilėraščių konstravimo principais…
Šia proga verta prisiminti ir senesnių laikų „nefilologus“: K. Platelį, G. Patacką, V. Rubavičių, E. Ališanką, R. Daugirdą…
O kas tie „Pirmosios knygos“ autoriai, neturintys filologinio išsilavinimo? Jų – trys: žurnalistė L. Burbaitė, režisierė L. S. Černiauskaitė ir istorikas G. Norvilas. „Beveik filologai…“
Tai ką gi daryti jaunam žmogui, kuriam plunksna mielesnė už lyrą ar arklą? Tam, kuris šia plunksna nori, o svarbiausia – turi ką pasakyti kitiems. Trumpai drūtai siūlau penkias išeitis.
1. Tapti jaunuoju verslininku, t. y. ilgai ir atkakliai derėtis su visomis didesnėmis Lietuvos leidyklomis ir žadėti joms nepaprastą komercinę sėkmę.
2. Tapti naiviu teisuoliu, t. y. kiekvienais metais dalyvauti PK konkurse ir tikėtis anksčiau ar vėliau jį laimėti.
3. Tapti išsilavinusiu elgeta, t. y. kurti projektus, rašyti paraiškas, skaičiuoti sąmatas, visa tai siųsti ministerijai bei fondams ir laukti išmaldos.
4. Tapti paklusniu sūnėnu, t. y. lįsti į vieną vietą kuriam nors „dėdei“ iš ekspertų komisijos ir viltis užtarimo bei pagyrų.
5. Tapti kuo nors kitu, t. y. nerašyti visai, rašyti tik sau arba tik savo mamai, susikurti dvasinę ramybę ir ilgai bei laimingai gyventi.
Aš rinkčiausi penktąją išeitį, jei nebūčiau jau pasirinkęs pirmųjų keturių. Nerašyti! Laukti rašytojams geresnių laikų, kurie niekada neateis! Net nemąstyti apie rašymą! Vienas gudrus žmogus – filosofas ir rašytojas V. Rozanovas, prirašęs tomų tomus, – kartą nusistebėjo: „Tylūs žmonės, neliteratūrinės tautos neprataria pasauliui nė žodžio, jų kalba – vaikai. Motina, pakėlusi naujagimį ant rankų, gali ištarti: „Štai mano pranašiškas veiksmažodis“.