2008 m. Nr. 6 

Kelionės ir atostogos

Atostogos – tai vienintelis klausimas, kurio anuomet, besiaiškindamas Lietuvoje apie tą Ameriką, nesusiprotėjau užduoti. Man jis atrodė per daug elementarus, o informacijos tiekėjams gal nereikšmingas (ypač atostogų nevertina pinigo mėgėjai – Amerikoje reikia dirbti). Bet įsivaizduokime žmogų, plušantį be atostogų. Kaip jį pavadinti? Vergu, skruzdėle?.. Tačiau čia viršų ima kiti įvaizdžiai. Darbštuolis, pareigingas, atsakingas, sąmoningas ir t. t. Vis dėlto bent viena laisva diena savaitėje buvo įsakyta paties Dievo, kaip parašyta Biblijoje. Net vergams! Žmogus juk ne gyvulys.

Bet tokių atostogų, kaip dabar jas suprantame, senovėje nebuvo. Tai sužinojau iš vietinio Čikagos radijo diskusijos šia tema. Ten buvo konstatuota, kad Europoje žmonės ilgiau atostogauja, užtat Amerikoje daugiau uždirba… Tai buvo pabrėžta netgi pasididžiuojant.

Lietuvoje teko sutikti žmonių, ypač kaime, kurie per visą savo gyvenimą neturėjo atostogų, kurie taip ir numirdavo, net jūros neišvydę. Tai vis sovietinio gyvenimo nenormalybės, galvodavau sau. Bet Amerikoje nustebau, kad čia gyvenimas be atostogų yra ne tik bendra tendencija, o jau beveik norma!

Kol Amerikoje radau darbą, dažnai bendraudavau su dipukais, dažniausiai susitikdamas su jais bažnyčioje. Ne todėl, kad būtume tokie davatkos, bet kad nelabai čia kur nueisi, ypač būdamas mano amžiaus. Spoksoti užvertus galvą į Dauntauno dangoraižius greitai pabodo, norėjosi pabūti su gyvais žmonėmis. Apsilankydavom ir viename kitame lietuviškame renginyje, paprastai dailės parodose. Bet, man pradėjus dirbti, visi tie bendravimai baigėsi. Atidėti iki pensijos… Tiesa, vėliau kartą vėl buvo galimybė normaliai pabendrauti, – kai tapau bedarbiu.

Taigi matydavausi su dipukais, lankydavausi jų namuose, turiningai leisdamas laiką, nes galėjau daug ko išsiklausinėti. Viena dar ne itin senyva pensininkų porelė ypač mėgo dalytis praeities kelionių prisiminimais. Stipriausią įspūdį jiems paliko išvyka į Lietuvą sovietų laikais. Nors buvo net dviejų savaičių kelionė, Lietuvoje jiems leido būti tik tris dienas – ir tik Vilniuje. Dar su saugumo uodega iš paskos… O šiaip visą laiką tupėjo Maskvoje. Tokia būdavo sovietų turistinė programa, be pasirinkimo. Žodžiu, tikrai buvo „linksma“.

Šie mano nauji pažįstami turtiniu atžvilgiu gyveno vidutiniškai, netgi kukliai, todėl buvo įdomu išgirsti, kad jie tais sovietiniais laikais reikšmingai parėmė savo gimines Lietuvoje – padėjo nusipirkti žigulius ir pianiną. Savaime aišku, nuolatos siųsdavo ir siuntinius. Tad giminaičiai stebėjosi, kaip gerai gyventi toje Amerikoje… Jie taip ir nesužinojo, kad pianinas buvo ir šių amerikonų svajonė, tačiau taip ir likusi neįgyvendinta. Vis trūkdavo lėšų…

Dar jie man daug pasakojo apie kitą savo kelionę – į Kaliforniją, kur taip pat vyko aplankyti savo artimų giminių. Varčiau jų nuotraukų albumą, ir ne vieną. Amerikiečiai mėgsta fotografuotis. Tačiau, aplankius senukus antrą kartą, jie vėl pasakojo tą patį: viena kelionė į Lietuvą ir kita – į Kaliforniją. Trečią kartą – irgi tas pats.

Ne, tai ne Alzhaimeris, dar ne tokie seni buvo. Tai – įspūdžių perteklius! Juk taip miela jais pasidalyti, pačia  prisiminti. Neiškentęs (šiaip taktas reikalauja patylėti) šiek tiek pasitikslinau apie tas jų keliones. Pasirodo, jie daugiau ir neturi apie ką pasakoti. Tik viena kelionė į Lietuvą ir dvi į Kaliforniją. Ir tai – per visą mielą gyvenimėlį, o daugiau jie neturėjo nei jokių kelionių, nei atostogų. Tada labai aiškiai supratau amerikiečių būdą: kur nors nuvykus reikia iki valiai prisifotografuoti ir pasakoti apie tą išvyką visą gyvenimą… O mums, nieko neišmanantiems sovietų lietuvaičiams, lieka klausytis, vėpsoti ir pavydėti – koks nuostabus jų gyvenimas!.. Reikia pasakyti, kad amerikiečiai puikiai moka išnaudoti akimirką! Kelių dienų įspūdžius ištemps daugeliui metų, užpildys jais visą savo mielą gyvenimą.

Dar kita dipukė – jau sena moterėlė – kartą pasidalijo savo džiaugsmu. Keliaujanti į Floridą aplankyti vaikystės draugės. Jaunystėje toji ištekėjo ir išvyko pas vyrą kažkur Floridoje. Ši draugė Čikagoje lankėsi tik prieš dvidešimt metų, ir štai dabar jau mūsų dipukės atsakomasis vizitas. Pakviesta visoms dviem savaitėms, tačiau tiek laiko neišbuvo. Kaip tik tada vyko JAV prezidento rinkimai, buvo du kandidatai, o liaudis už juos balsavo apylygiai. Įtempta politinė situacija, daug kam čia tai įdomu ir aktualu. O mūsų toms moterėlėms tai buvo itin svarbu, gal dėl jų mėlyno kraujo. Abi aukštos kilmės, mūsiškės tėvas buvęs žymus Smetonos laikų karininkas. Deja, dėl amerikietiškos politikos jos buvo atsidūrusios priešingose stovyklose. Žodžiu, apsipyko ten, ir mūsiškė grįžo namo nutraukusi draugystės vizitą. Tada teiravausi jos ir apie kitus įspūdžius. Kaip ten gamta, kokia jūra? Nors tuomet buvo vėlyvas ruduo, bet Floridoje gal šilta? Į tai tik gūžtelėjo pečiais – pavaikščioję kažkur krantine, tačiau tai įspūdžio jai nepadarė. Nepaisant to, kad, – kaip vėliau išsiaiškinau, – jūrą savo gyvenime ji matė pirmą kartą…

Apie panašius dipukų patyrimus galima pasakoti be galo. Iš įdomesnių – nuskambėjęs apie vieną lietuvį gydytoją. Jis niekada nėjo atostogauti, visą laiką dirbo, triūsė ir būdamas pensininkas, o atostogų pinigai nusėsdavo į banko ilgalaikę terminuotą sąskaitą. Pagaliau terminas baigėsi (išaugo dideli procentai), suma pasidarė įspūdinga, užtai visi ir sužinojo. Taigi per penkiasdešimt nepertraukiamo darbo metų jis susitaupė pusę milijono dolerių! Kur jis dabar tuos pinigus dės, jo asmeninis reikalas (šiaip jau vienišius), tik jam pačiam jų tikrai neprireiks. Nes jis jau ir pats ligonis, nusibaiginėja senukų globos namuose.

Aišku, kilnu ir gražu taip prasmingai nugyventi gyvenimą. Tai apskritai būdinga intelektualinio, kūrybinio darbo žmonėms, kurie yra tiesiog atsidavę savo profesijai. Kad ir neatostogauja, bet nors senatvėje susilaukia kažkokios moralinės kompensacijos. Tačiau kaip sekasi paprastiems darbininkams, kokių čia yra dauguma?

Darbininkams atostogų priklauso tik penkios dienos per metus, ir jas toli gražu ne visada galima prijungti prie savaitgalio. Jei atostogos tau baigėsi penktadienį, šeštadienį prašom į darbą! Sako, toks kietas darbinis požiūris į gyvenimą apskritai būdingas anglosaksams (tas pats ir Anglijoje). Kita priežastis – amerikietiškas laikinų emigrantų veiksnys, jų samdymo bei darbo ypatybės. Atvykęs koks vos keliems mėnesiams, suprantama, išskyrus dolerį, apie nieką kitą negalvoja. Jam nieko nereikia – nei aštuonių valandų, nei savaitgalių, nei tuo labiau kokių nors atostoginių pauzių. Jam tik darbo duok – atsiilsės savo tėvynėje, ir tuo smagiau ilsėsis, kuo daugiau dolerių parsiveš. Tačiau tokiam išvykus, bosas štai jau ir įpratęs prie jam palankaus darbo ritmo. Jį sugriauti kartais reikštų ir bankrotą. Tad naujai atėjusiam darbuotojui iš inercijos keliamos tos pačios buvusio laikino emigranto darbo sąlygos… Tas buvęs emigrantas gali net papriekaištauti: aš va kaip sunkiai dirbau, bet užsidirbau, o tu ko atvykai į Ameriką?

Tačiau mano pirma darbovietė buvo išimtinis atvejis. Kadangi tai buvo sunkus baldų kraustymo ir pervežimo darbas, atostogų jau po pirmųjų metų skiriama visos dvi savaitės! Jų dar šiek tiek padaugėja išdirbus vienoje vietoje penkerius metus. O jei išdirbi dešimt metų, gauni jau visas tris savaites, ir kaip tik šis terminas garsiausiai visur triūbijamas…

Aš ten dirbau visai sėkmingai, buvau net giriamas, tačiau taip pat sėkmingai ir atleistas… Su teise bedarbio pašalpai, nes atleido be formalios priežasties. Tačiau priežastis buvo ne formali, o faktinė – atostogos! Būdamas nepatyręs, neatkreipiau dėmesio, kad čia darbininkai niekada neima visų atostogų iš karto. Daugiausia – savaitę, o kitą laiką išskaido per metus: kokią dieną ar kitą – ligos atvejui, dar pašto ir panašiems asmeniniams reikalams tvarkyti. O aš paprašiau visų dviejų savaičių iš karto! Dar daugiau – ir trečią savaitę nemokamų… Mat planavau Lietuvą aplankyti.

Toks įžūlus buvau todėl, kad jau ten dirbau per pusantrų metų, be to, aš ne reikalavau, bet tik klausiau – ar galima? Ir sulaukiau tik pritarimo. Amerikoje nemokama atsakyti „no“, tik „yes“ arba „OK!“, ir visada plačiai šypsantis. Šiuo atveju teigiamai buvo atsakyta dar ir dėl to, kad darbovietė panašius prašymus privalo patenkinti pagal visokias Amerikos konstitucines ir kitokias teises. Bet tas ir yra: kuo aukštesnis įstatymas (na kokia gi darbovietė remsis valstybės Konstitucija – jai užtenka vidinių darbo nuostatų), tuo labiau tas aukštumų Įstatymas švyti savo tobulumu. Juk tikras tobulumas mums, eiliniams mirtingiesiems, yra nepasiekiamas – to mokoma ir bažnyčiose. Ir atleido mane prieš pat atostogas…

Tačiau bedarbio statusas iš tiesų yra geras dalykas. Nors pajamos sumažėja, bet tada ir paatostogavau kaip reikiant. Vėl bendravau su dipukais, nueidavau į bažnyčią, tačiau svarbiausia – pabuvojau ir Lietuvoje. Tiesa, čia jau peržengiau įstatymą. Jei nori, kad tau būtų mokama pašalpa, reikia kas dvi savaites registruotis telefonu. Už mane šią procedūrą turėjo atlikti kažkas kitas… Nes bedarbis privalo ieškoti darbo, o ne lakstyti po pasaulį.

Visiškai panašiai su nelemtomis atostogomis atsitiko ir vienai mano pažįstamai dipukei (šį terminą kartais taikau ir tikrų dipukų palikuonims). Tai vieniša, šiek tiek už mane vyresnė moteris, nemažai gyvenimo metų paaukojusi vien darbui ir sergančiai motinai (ją kiek laiko prižiūrėjo ir mano žmona). Bet senutė mirė (sulaukusi devyniasdešimt dvejų metų), ir dukra įgijo daugiau laisvės. Įsikalbėjęs su ja apie Lietuvą kaip tik ir priminiau laisvės teikiamas galimybes. Kodėl jai dabar nenuvykus, neaplankius Lietuvos? Nes tai juk jos viso gyvenimo svajonė. Nors pati gimusi Austrijoje ir Lietuvoje jokių giminių neturi, tačiau jaučia Lietuvai kažkokią gyvą mistinę trauką. Ji ir pati planavo tai įgyvendinti, kai tik išeis į pensiją (toks planavimas – svarbiausių dalykų atidėjimas pensiniam amžiui – Amerikoje yra tipiškas). Daug ką jai papasakojau (juk pats Lietuvoje vienu metu dirbau ir gidu). Tad sudominau tą moterį, įkalbinau ryžtis kelionei anksčiau jos numatyto laiko. Kam laukti tos pensijos, jeigu, pasiėmus atostogų, į tėvų šalį galima vykti ir dabar? Turistinių kompanijų yra užtektinai, o jai kaip tik priklauso dvi laisvos savaitės. Be to, dar ir pavasaris, pats laikas keliauti.

Vargšė paklausė manęs. Ir tapo bedarbe. Moteriškę atleido dar jai nespėjus tų atostogų išvykti. Priežastis – visiškai ta pati, kaip ir mano (tiesa, oficialiai žmogui to nepasako, jis pats turi susiprotėti). Ji kone plūdo save už kvailumą, kad taip neatsakingai pasiprašiusi abiejų savaičių iš karto. Juk ten dirbo jau kelerius metus, viskas buvo taip gerai…

Bendra neoficiali amerikiečių nuomonė yra tokia: jei asmuo ilgesniam laikui atsitraukia nuo kompanijos, tai reiškia jo abejingumą kompanijos interesams. Kaip tada kompanija gali rizikuoti dėl tokio asmens?

Būdama diplomuota buhalterė kitą darbą susirado beveik iš karto, bet su manimi daugiau kalbėtis nebenorėjo. Ji net įžadą sau davė – niekada daugiau nebeklausyti jokių tokių neatsakingų ir neaiškių elementų, koks esu aš. Taip ji paaiškino telefonu mano žmonai. Ir tuo mūsų bendravimas baigėsi. Suprantama, ji galėjo pasinaudoti bedarbystės pauze, kaip padariau aš, slapta išvykdamas į Lietuvą, bet amerikiečiams tai nebūdinga, per drąsu. Kita vertus, kai visas gyvenimas paremtas kreditais, sumažėjusios pajamos žmogui gali reikšti ir katastrofą. Šitam veiksniui tada dar neteikiau reikšmės. Sumokėdavau buto nuomą ir man kažkiek likdavo, galėjau laikytis. Tiesa, tada supratau, ką reiškia psichologinė įtampa. O apie tikrą depresiją sužinojau kiek vėliau, bet čia rašau apie linksmesnius dalykus, apie amerikietiškas atostogas…

Dauguma emigrantų, kurie aplanko Lietuvą, yra arba darbų keitimo pauzėje, arba kaip nors ypatingai susitaria su darbdaviais. Ilgesnį atostogų poreikį dar supranta lietuvių, rusų, lenkų kompanijos. Aišku, tokiam atostogautojui ir jos mielai spirtų į pasturgalį, bet ne visada galima, ypač jeigu susiduriama su paklausia profesija, pavyzdžiui, sunkiųjų vilkikų vairuotojais. Vienas didelės lenkų kompanijos bosas, pas kurį man teko kiek laiko dirbti, skundėsi, kad jo vairuotojai dažnai į Lenkiją išrūksta net visai vasarai. Po trijų mėnesių sugrįžta, ir jis juos priima atgal dėl kelių priežasčių. Pirma: jiems mokama mažiau, nei reikalautų amerikiečiai vairuotojai, ir tai jam apsimoka. Antra: tų vairuotojų amžinai trūksta. Ir pagaliau trečia priežastis: iš patriotizmo. Bosas nori išlaikyti specifiškai lenkišką kompaniją.

Aš pats į Lietuvą teįstengdavau nuvykti tik tarp darbų pauzių, kai keisdavau darbovietes. O paskutinės mano atostogos buvo jau grynai amerikietišku principu, pagal visus reglamentus. Nes į Lietuvą nevykau. Tam reikėtų, kad atostogas gautų ir žmona, bet tokių aplinkybių suderinti nepavyko. Gavau apmokamas penkių dienų atostogas, – kadangi dirbau be jokios pertraukos visus dvejus metus, tai ir pasiėmiau dvi savaites. Atlyginimas, tiesa, skaičiuojamas tik už aštuonias valandas per dieną. Tos marksistiškos darbo valandos tam ir egzistuoja, kad pagal jas apmokėtų atostoginius… O dirbama toli gražu ne tiek. Su aštuoniom darbo valandomis čia neprasigyvensi. Todėl per atostogų dienas, tegul ir apmokamas, finansinė padėtis pablogėja. Aš, pavyzdžiui, tegavau pusę to, ką būčiau gavęs dirbdamas. Tai viena priežasčių, verčianti darbininkus pamiršti atostogas.

Kita atostogas šaldanti priežastis – niekada nesi tikras, kad grįši atgal. Štai mano sargybos kompanija surado tipą, sutikusį tą laiką padirbėti už mane. O jeigu jis kartais kaip nors labiau įsiteiks mano sargybos bosui arba įtiks tai darbovietei, kurioje budi? Tada sugrįžęs galiu nežinia kiek laiko pralaukti, kol man ras kitą darbo vietą. Ar užteks pinigų išgyventi? Juk neužsimokėjęs už butą kaipmat atsidursiu gatvėje. Beje, aš pats kaip tik taip ir gavau darbo vietą. Bosas nusprendė nelaukti grįžtant iš atostogų vieno darbuotojo (lietuvio iš Lietuvos!) ir nusprendė, kad aš labiau tiksiu už aną (gal tiesiog jam įgrisau nuolat skambindamas ir teiraudamasis darbo; mat iki tol tenkindavausi atsitiktiniais laikinais budėjimais). Taigi aš gavau pastovų darbą, o anam teko „atostogauti“ kur kas ilgiau, nei norėjo.

Tad visais atvejais atostogos yra rizikingas dalykas. Jos priklauso nuo piniginio veiksnio: jei turi sukaupęs nemažą kapitalą, gali sau atostogauti. Todėl Amerikoje atostogos paprastai būna retos ir trumpos. Kad ir kalbant apie dipukus. Susidariusi nuomonė, kad jiems seniau Lietuvoje svečiuotis neleido sovietų režimas, yra teisinga, tačiau ne visai. Visokios didesnės kelionės čia galimos tik žmogui išėjus į pensiją, ir tai tik teoriškai. Praktiškai – gali keliauti, jei dar leidžia sveikata, jei neišblėsę interesai. Juk per kelerius senatvės metus visą gyvenimą formuoto mentaliteto jau nepakeisi. Ir kam jį keisti? Gyvenimas laimingesnis be stresų, be visų tų kelionių.

O ar teisingas kitas įsigalėjęs stereotipas, kad amerikiečiai – patys didžiausi turistai pasaulyje? Mintyse gal daug amerikiečių svajoja keliauti, bet reikia turėti galvoje, kad jų tiesiog yra daug. Trys šimtai milijonų! Suprantama, jog ir pasaulyje pasklidusi jų dalis yra svari. Tačiau, jeigu paskaičiuotume procentais, atrodytų kitaip. Ypač įtraukus vadinamąją vidutinę ir varguomenės klases. Jei tuos procentus skaičiuotume tik nuo milijonierių aukštuomenės, sutinku, procentas jau kitas. Milijonieriai tikrai gali keliauti.

Aišku, pasitaiko normalių turizmo mėgėjų ir iš eilinių amerikiečių. Pažįstu tokį dipuką, kuris jau daug metų, bent jau nuo to laiko, kai paliko nuobodžią žmoną ir susirado žavingą negrikę (tikrai simpatišką, man teko netgi su ja šokti), nieko kita neveikia, kaip tik bastosi po pasaulį. Suprantama, su savo negrike. Vien kelionės, nauji įspūdžiai, gamtos ir muziejų stebuklai, restoranai ir t. t. Tik Lietuva jo kažkodėl nedomina. Bet tai jo asmeninis reikalas.

O reikalas tas, kad jis turi savo biznį! Kažkada sėkmingai įkūręs nedidelę statybos kompaniją, jau kiek laiko samdo tik lietuvius, beveik išimtinai nelegalius. Ir kadangi tie tarybukai darbštūs, sąžiningi, ne vienas dar ir su inžineriniu išsilavinimu, tad bosas viską jiems ramia galva ir patiki. Pats darbe pasirodo retkarčiais. Beje, kaip tik kartą užtaikė į vieno savo darbuotojo gimtadienį; ten ir aš linksminausi – alų midų gėriau (bedarbis tada buvau)…

Pažįstu dar vieną mėgstantį pakeliauti dipuką, tik jau pensininką. Bet vis dar kupinas jėgų ir interesų. Artimųjų su pasididžiavimu pramintas keliautoju, mat kuria pasauliui puikaus amerikietiško gyvenimo įvaizdį. O viena tokia dipukų šeima Lietuvoje įprato lankytis vis dažniau. Vis labiau jiems ten patinka. Tiesa, vyksta tik seneliai su anūkėle. Jie patys labai gerai išsilaikę, šauniai atrodantys, o jau šypsotis amerikiečių mokyti nereikia. Kartą sugrįžę jie man parodė lietuvišką laikraštį, kuriame puikavosi jų nuotrauka. Patikę kažkokiam pro šalį ėjusiam korespondentui, kuris nugirdo akcentą jų kalboje. Prisistatė: kaip miela pabendrauti su tokiais gražiais ir sveikais žmonėmis! Tuoj straipsnis apie jautrius ir prasmingus išeivijos ryšius su Tėvyne ir t. t. Iš tiesų visa tai natūralu, juk kiekvieną žmogų patraukia optimistiški ir gražūs dalykai. Tai pozityvūs gyvenimo orientyrai, tačiau kartu formuojasi apgaulingas įspūdis apie masinę Amerikos žmonių palaimą.

Kartą dar Lietuvoje užėjau į nedidelę rajono maisto parduotuvėlę. Ten mane pasitiko reklaminis plakatas, kviečiantis žaisti loterijoje. Jame palaima švytintys veidai: tie žmonės laimėjo! Suprantama, man tai turėjo būti argumentas ir stimulas. O kiek tokių, kurie nelaimėjo? – klausiu pardavėjos. Tik ji manęs nesuprato. Bandžiau aiškinti, kad jeigu visus pralaimėjusius surašytume vien smulkiomis raidėmis, tai jiems neužtektų šios parduotuvės sienų. Bet ji vis tiek nesuprato, ką aš čia postringauju. Jums reikia loterijos bilieto? – pagaliau paklausė. Alaus man reikia! – sukonkretinau savo tikslą.

Kaip jau esu minėjęs, dėl savo darbų pobūdžio dažnai klajodavau po visą Čikagos kraštą, tikrai daug bendravau su žmonėmis: kas dieną vis kiti veidai, vis nauji įspūdžiai. Tačiau atostogų klausimu – jokios įvairovės. Ypač vienodai darbininkams: jei kas kur ir keliavo, tai daugiausia jaunystėje. Tada pasitaikydavę ir jiems progų bei reikalų, pabuvodavo šen bei ten, paprastai JAV ribose. Vėliau, pradėjus dirbti, žmogui lieka tik ateities planai, dar vėliau – prisiminimai apie planus.

O viena pažįstama senutė prisiminė savo kelionę net po visą Europą! Ji gyvena pačiame Čikagos pakraštyje, jau vieniša ligota našlė. Jai klausimą apie Europą uždaviau neatsitiktinai. Jos sodyba man pasirodė kaip reta niūri ir nyki. Nei medžio, nei krūmo, nei tvoros. Aplinkui vien dirbama žemė, viskas išarta veik ligi horizonto… Suprantama, ne ji pati arė – žemė šiuo metu išnuomota. Bet vis viena – įdomus toks jos gyvenimas, pagalvojau. Nejaugi tik tai ir daugiau nieko? Gal vis dėlto bent keliavo, ką nors matė? Pasakojo ji nenoriai, trumpai, tačiau neslėpdama pašaipos. Tai buvusi vienintelė jos tolimesnė išvyka gyvenime, bet didelio įspūdžio nepadarė. Nors skamba gražiai – turnė autobusu per visą Europą! Klausydamas jos galvojau: bandymas viską vienu šūviu… Pailsėt nepailsėjo, taip pat ir nepamatė nieko ypatinga. Tik skubiai lėkė iš miesto į miestą: nespėja išlipti, vėl atgal į varginantį autobusą. Dar ir oras toks pasitaikė – daugiausia lijo.

Tai buvo ir man pažįstamas scenarijus. Turistinių kompanijų siekis kuo daugiau nusiplėšti iš žmogaus pagal atitinkamus išvykos mastus. Rusišku posakiu: galõpom po Evrope… Arba lietuviškai: pliku užpakaliu po Europą.

Pasidomėjau ir tos senutės šeimos. Vaikai užaugę, susirenka tik per Šv. Kalėdas. Žodžiu, banali istorija. Gal banalu ir tai, kad jos velionis vyras buvo lietuvis – dar iš tų pirmųjų grynuolių. Tai išsiaiškinau visiškai atsitiktinai – pagal nuotrauką ant sienos. Iš jos žvelgė tipiškas lietuvaitis! Čia jis vadinosi amerikietiškai – fermeris.

O amerikiečių turistų kažkada ir pats buvau sutikęs. Pirmą kartą dar sovietinėje Lietuvoje – JAV vidurinių mokyklų moksleiviai pažindinosi su LTSR pasiekimais… Be abejo, tai buvo abipusė akcija: kažkam iš aukščiausiųjų sovietinių nomenklatūrininkų rūpėjo savo atžalėles iškišti į JAV, kad pamatytų tą aukso šalį (tiksliau – prisipirkti buitinių niekniekių). Bet amerikoniukams apsipirkti nerūpėjo. Juos vedžiojo po muziejus, po parodas. Štai vienoje tokioje vietoje man ir teko juos matyti. Vaizdas nekoks. Vyrukai daugiausia stambūs, kaip ir priklauso patinams, kartu ir arogantiška, aplinkinius ignoruojanti laikysena: rankos kišenėse, persikreipę, jei kas su panele, tai sulipęs ranka per jos liemenį, tarsi Siamo invalidas būtų. Kai kas teikėsi netgi pastato viduje atsisėsti ant laiptų ir išsidėlioti savo pusryčius… Na, ir visų iki vieno gumą žiaumojantys žandikauliai…

Tačiau man dar įdomiau buvo stebėti mūsų ekspozicijos darbuotojas: kone ant pirštų galų, tarp savęs tik pašnibždomis… Pagalvojau – jei taip elgtųsi kas nors iš savų, kaipmat būtų ištėkštas lauk. Bet čia juk amerikonai… O dar sako, kad mūsiškiai šypsotis nemoka. Tos darbuotojos šiepėsi kaip įmanydamos.

Na ir dar vienas atvejis – dėl kontrasto – senukų kelionės partija. Tai buvo Italijoje, vienoje Florencijos turistinių autobusų stovėjimo aikštelėje. Mūsų autobuso turistai lietuvaičiai jau tolo link įvairių muziejinių bažnyčių, vedami gido ir vertėjo. Aš kiek uždelsiau su vairuotojais, ir kaip tik prie mūsų prisigretino kitas autobusas. Pro jo prasivėrusias duris žemėn pabiro – smėlis. Tikras smėlis ir tiek daug! Jį neštuvuose nešti reikia, o jis, žiūrėk, pats dar kruta. Tai – amerikiečiai turistai pensininkai ritosi iš autobuso. Nuo ilgo važiavimo visi stenėjo ir duso. Nenuostabu, buvo vasaros vidudienis, tvanku, tačiau svarbiausia dejonių priežastis – senatvė. Spėjau jauniausiąjį būsiant ne mažiau aštuoniasdešimties. Gidas visus nuvarė tradiciniu maršrutu bažnyčių ir muziejų veizėti, su pasauliu pažindintis.

Po kurio laiko ir aš pats nekaip pasijutau. Ilga kelionė autobusu (nuo Vilniaus) išvargino. Ir keleivių tokių pasitaikydavo, kad atsisako vaikščioti po miestą, užstringa kur vienoje vietoje – kavinėje arba prie jūros. Kadangi Florencijoje jūros nėra, tai grįžau į autobusą (aš kaip kelionės vadovas Florencijoje buvau jau kelintą kartą – man ten nieko naujo). Grįždamas pavijau ir tokį senuką. Labai jau jis sudejavo man priartėjus. Pasiteiravau – taip, tas pats amerikietis iš to autobuso. Bloga jam pasidarė ir nusprendė grįžti. Abu grįžome, jį kiek prilaikiau. Bandžiau ta proga ir daugiau kalbinti, bet jis tik ranka numojo. Man pasirodė, kad tuo mostu jis ne tiek atsakė į mano klausimus, kiek išsakė požiūrį į visą turistinę kelionę…

Bet ta senukų partija iš tikrųjų buvo patriotai – ištikimi savo tėvynės dvasiai. Amerikietį nuo mažumos auklėja daugiausia televizijos reklama. Ką valgyti, ką pirkti, kaip rengtis, kur eiti. Ir paskutinis akordas senatvėje – turistinių kompanijų marketingo aukos… Nors mūsų autobuso vairuotojai jų aukomis nelaikė. Matai, svarstė net susijaudinę, amerikonai ir senatvėje aktyvūs, važinėja štai, turistauja, ne taip, kaip mūsų pensininkai… Štai kur gyvenimas!

Jiems buvo sunku suprasti, kad daugeliui tų senukų tai buvo pirmoji išvyka gyvenime ir, aišku, paskutinė.

Liko aprašyti paskutines savo atostogas. Apie jas jau rašiau anksčiau – apie nesėkmingą bandymą nusimaudyti natūraliuose gamtos vandenyse. Tai padaryti geriausia Lietuvoje, nebent ir ten dabar viskas pasikeitę, privatizuota. Sovietų laikais prieigas prie Baltijos jūros saugojo užrašai: Stok! Šausiu! Dabar gal švelniau: Stok! Privatus šuo sukramtys!..

Pradžioje planavau kažkur pavažiuoti, kažką pamatyti, tačiau dvejojau. Europiečiams įdomūs amerikietiški dangoraižiai, bet mums kažkaip nelabai, nes čia gyvendamas esi priverstas jausti juos tiesiog organiškai. Tai didelių bosų teritorija, ir tiesiog visu kūnu jauti, kad ten esi svetimas. Dauntaunuose (miestų centruose) yra muziejų, ypač garsūs Čikagos Dauntauno muziejai. Bet vėlgi – atsiranda šioks toks psichologinis faktorius. Ateina gyvenime toks laikas, kai naujos žinios nieko nebereiškia, kai reikia apmąstyti, įprasminti tai, ką jau žinai. Kas kita Lietuvos, ypač Kauno muziejai žmogų veikia nostalgiškai. Ten tave pasitinka tokia miela, negrįžtama praeitis. Ir tarsi atsigauni, atjaunėji…

JAV dar garsios nacionaliniais gamtos parkais. Tam, aišku, taip pat reikia laiko. Kainuoja palyginti nedaug, netgi paskraidyti lėktuvėliu virš Didžiojo kanjono galima už beveik simbolinį mokestį. Bet rask tu tam laiko! Atostogavau aš vienas, bet išvykti be žmonos nesinorėjo. Ir taip jau pats vienas esu išsidaužęs po visą pasaulį. Be to, mažai laiko. Nukakus iki tų tolimųjų gamtos stebuklų liktų tik koks savaitgalis. Programa būtų perkrauta, tik pavargtume. Gal ir galima susiorganizuoti, bet mes nepratę, jau ir amerikiečiais virtę. Jų absoliuti dauguma atrodo kaip tikras užguitų žmonių paradas. Įpratau ir aš taip: vien tik dirbti ir beveik nebūti namie.

Todėl kiek padvejoję ir pasvarstę apsisprendėme: geriausios atostogos – savo namuose. Pirmą kartą per dvejus gyvenimo metus galėsiu išvysti saulėlydį pro savo kambario langą! Kas gali būti nuostabiau? Taigi išėjęs atostogų džiaugiausi tuo, ką seniau laikiau kasdienybe. Pirmą kartą mačiau vakaro saulės nušviestą kambarį. Ir netgi pasivaikščiojau su žmona po parką. Kaip tik jis man paliko didžiausią įspūdį.

Parkais čia vadinama viskas: tiek negyvenami laukai, jeigu jie Čikagos teritorijoje, tiek aikštės ir skverai. Tikrų parkų, kaip kad juos suprantame europietiškai, čia kaip ir nėra. Prie Dauntauno plyti didelis Mičigano parkas, kuris ne tiek didelis, kiek ilgas, ir svarbus daugiau tik dauntauniškiams. Man ten, prisipažinsiu, nejauku. Iš vienos pusės visai greta parko – greitkelis, iš kitos – Mičigano ežeras. Greitkelis arti, o ežeras atskirtas betono užtvaromis. Ten man nejauku, ir tiek. Be to, tai Dauntaunas, kuris su mano darbu ir gyvenimu neturi nieko bendra.

Visai netoli mano namų buvęs lyg koks stadionas, dabar ten tik takas likęs, dar tą erdvę supantys medžiai. Ir vaikšto visi tuo taku, ypač savaitgalių vakarais. Važinėja ir dviračiais, mes taip pat ketinome, bet dėl poros savaičių dviračių nepirkau. Užtat vaikštinėdami su žmona už parko atradome dar kitą tarsi parką. Tiesiog rajono pakraštys, už kurio prasideda jau negyvenama, nekultivuojama zona. Tikra laukinė gamta! Čikagoje tai ypatinga retenybė, tiesa, nelabai vertinama. Tas platus laukas apaugęs įvairiomis žolėmis, piktžolėmis ir vasaros meto gėlėmis. Vienas kitas krūmokšnis, dūzgė bitės, įvairūs vabalai vabaliukai, visai jaukus vieškelis vedė nežinia kur. Svarbiausia, pasijutome tarsi Lietuvoje! Ten vaikštinėdami, apimti malonių jaunystės ir net vaikystės kaimo prisiminimų, užsinorėjome tai kažkaip įprasminti. Kodėl namie vakare nesuruošus puikios lietuviškos vakarienės? Kaip kad kažkada vaikystėje pas senelius.

Diena artėjo į pabaigą, jau buvo metas nešdintis iš tų laukų. Jiems taip pat galioja bendra parkų ir aikščių taisyklė, kuri ir buvo iškabinta tarp laukinių žolynų bei dilgėlių: „Park closes at dusk!“ (parkas prieblandų metu uždaromas). Žinoma, niekas jokių vartų čia neuždarinėja, ir apskritai čia joks parkas. Užtat policininkas tikrai gali pasirodyti ir baudų išreikalauti. Arba gal koks maniakas taikosi iššokęs tau galvą nupjauti. Bet kokiu atveju verčiau tupėti namie. Saulei nusileidus visur būna tuščia, amerikiečiai įpratę anksti gulti. Nes anksti keliamasi. Ne dėl sveikatos, o dėl rytdienos darbų: juk laukia dideli atstumai ir eismo spūstys.

Todėl grįžę sėdome į automobilį ir nurūkome į parduotuvę bulvių ir rūgpienio! Bulvės čia skonio neturi, kaip ir visi kiti žemės ūkio produktai, o mums taip norėjosi bent šiokios tokios autentikos. Todėl pasiryžome apsilankyti netradicinėje ekologinio maisto parduotuvėje (juk vis dėlto atostogos, galime sau leisti). Ten tikras maistas, ne plastmasinis, ne genetiškai apdorotas. Tiesa, ir kainos tikros – nebe to amerikinio rojaus. Tokių parduotuvių klientai paprastai itin pasiturintys, o vidutiniokai užsuka retai, ypatingomis progomis. Už išsvajotų natūralių (nebūtinai šviežių, bet svarbiausia – be chemijos augintų) bulvių krepšelį sumokėjome šešis dolerius… Suskaičiavome: jame buvo penkios bulvės. Viskas ten maždaug už dolerį. Štai keturi kiaušiniai gražioje dėžutėje: keturi doleriai. Galima rasti netgi grybų. Tiesa, tai tik paprasti kelmučiai ir dar su nevalgomais kotais. Kaina: trys su puse dolerio už šimtą gramų…

Kainos paprastai rašomos savotiškai. Štai minėti keturi kiaušiniai – 3,99 dolerio… Bet ta kaina be mokesčių. Iš tiesų sumoki daugiau – už kiaušinius 4,3 dolerio. Tiesą sakant, apie tą mokestį čia negalvojama. Nuo jo niekur nedingsi, tačiau smegeninėje užsifiksuoja kita kaina, užrašyta pagal marketingo diplomatiją. Šitas psichologinis triukas jau naudojamas ir Lietuvoje. Kažkada buvojant Danijoje teko matyti užrašytą tokią kainą: 999,99. Vis atrodo pigiau nei visas tūkstantis.

Rūgpienio gavome lenkų parduotuvėje, o sūdytų lašinių spirgams – rusų. Taigi pirmąją atostogų vakarienę pasidarėme šventišką – senovišką ir sočią. Tad ir pirmąjį vakarą praleidome sveikame, vos ne lietuviškame ore, valgydami neką mažiau sveikesnį natūralų maistą. Egzotika! Vakaras iš tiesų nuteikė nostalgiškiems prisiminimams, tačiau taip pat ir apsimąstymams apie dabartį bei ateitį. Tegul ir su kaimišku pienu ir bulvėmis, bet visgi amerikonėjame! Kaip tik jiems tai būdinga: kad ir kas būtų, kas nutiktų, svarbiausia – pavalgyti. Ir nebūtinai kokių ypatingų patiekalų, tinka – gal ir apskritai yra geriausia – tie patys pilvus didinantys mėsainiai ir picos.

Dar prisiminiau praėjusias Šv. Kalėdas savo darbovietėje. Daug žmonių, šurmulys. Šeimos, daugiausia motinos su vaikų būreliais, atėjusios prie eglutės skubėjo tik į vieną vietą: prie ilgo ilgo stalo, nukloto tais amžinai jiems mielais mėsainiais ir kokakolomis. Vaikai valgė ir gėrė. Greta stovėjo milžiniška puošni eglė ir gyvas Senis Šaltis. Jis kantriai lūkuriavo visų tų valgančiųjų. Privalgę ir atsigėrę vaikai mielai stojo prie eglutės, o tėveliai pliauškino juos fotoaparatais. Ir viskas! Visa šventė! Paskui visi sulindo į savo automobilius ir namo. Tokios čia tradicijos. Pagalvojus, o ko daugiau tam žmogui reikia? Kad būtų pavalgęs, išmiegojęs…

Ir mes tuomet su žmona ir pavalgėme, ir pasišnekėjome, ir miegot nuėjome. Nors maistas dar lietuviškas, bet dvasia jau amerikoniška. O gal ir senstame? Kaipgi kitaip…

2008 m. Nr. 5 

Čikagos transportas atvykusiems yra viena pirmųjų amerikietiško gyvenimo patirčių ir problemų. Be savo automobilio čia negausi jokio darbo, nebent – senukų priežiūrą, nes šiuo atveju ir gyventi reikia su jais. Kadangi visi čia tik ratuoti, atitinkamos yra ir nusistovėjusios gyvenimo normos.

Iš pradžių mums rodėsi aktualus visuomeninis transportas. Automobilio neturime, žmona net vairuoti nemoka, vaikai – tuo labiau, o juk ne vien į darbą vykti, bet ir vaikus į mokyklą vežti teks. Gal vis dėlto mus išgelbėtų visuomeninis transportas? Taip galvojome, nes gatvėse matėsi autobusų, kurie – mūsų džiaugsmui – buvo tušti arba apytuščiai.

Turint minty Čikagos gatvių šachmatinio suskirstymo sistemą, atrodytų, šiame mieste taip paprasta judėti kur nori kaip tik visuomeniniu transportu. Įsivaizduokime šachmatų lentą, kur laukelius skiriančios linijos yra pagrindinės magistralės, o kvadratėliai – gyvenamųjų namų kvartalai su vidinėmis mažesnės reikšmės gatvelėmis. Paleisk autobusą tiesiai viena kokia pagrindine magistrale pirmyn atgal per visą lentą… Ir kiekviena tokia magistrale – po autobuso maršrutą. Vieni važiuotų skersai miesto, kiti – išilgai. Galėtum be jokio vargo nukakti į bet kurią Čikagos vietą. Taip čia kažkada ir buvo, pasakojo dipukai. Bet dabar yra kitaip, keliauti visuomeniniu transportu daug sudėtingiau. Įsigilinus į problemą, nesunku numanyti kodėl.

Kaip yra šiandien? Važiuoja autobusas tiesiai pagrindine magistrale, bet staiga ima ir nusuka kažkur į šoną, dažnai į beveik negyvenamą zoną. Jei nori tęsti kelionę toliau, geriausiu atveju lauk toje vietoje kito maršruto autobuso, bet dažniausiai tenka paėjėti pėstute ligi kito maršruto žiedo. Atstumai čia solidūs, tad koks kilometras ar du smagaus žygiavimo – tai tik vieni niekai. Be kokių trijų ar keturių persėdimų Čikagoje vargu kur nukaksi, o daugelis rajonų autobusais iš viso nepasiekiami. Ir važinėja tie autobusai daugiau „dėl formos“, tarsi koks miesto papuošalas. Kam gi jie iš viso reikalingi? Na, nesiimu čia atsakyti į visus klausimus. Jei sakoma, kad tokios Rusijos protu neaprėpsi, tai Amerikos tuo labiau. Bandau išsiaiškinti tik bendriausius principus.

Vienas dalykas yra visiškai aiškus: jeigu tas transportas būtų bent kiek logiškiau sutvarkytas, tada daugybei žmonių atkristų poreikis turėti automobilį. Kažkada daugeliui Lietuvos žmonių automobilis buvo svajonė, bet čia jis yra tikras kryžius. Juk važinėti reikia, tiesiog būtina ir jaunam, ir senam. Ir paauglys važiuoja į mokyklą, ir visai susenęs pensininkas – į parduotuvę. Visi čia išvarginti automobilių spūsčių, visi šnairuoja vienas į kitą iš tų savo mechaninių dėžučių. Jokio važiavimo malonumo.

Bet kaipgi Amerikoje be automobilio? Be jo nepasieksi jokios darbovietės. Automobilis tam ir buvo kuriamas, kad sparčiau dirbtum. Kadaise Lietuvoje galvodavome, kad automobilis reikalingas nuvažiuoti prie jūros, į kaimą, pas uošvę ar dar kokiais kitais maloniais tikslais. Amerikoje supratau, kaip tai naivu. Juk kiekvienas daiktas, kiekvienas kapitalistinės gamybos produktas visų pirmiausia turi atsipirkti. Automobilio išlaikymas ir degalų sąnaudos atima iš žmogaus svarią jo uždarbio dalį. Bet svarbiausia, kad automobilis ir tarnauja tik vienam tikslui – nuvykti į darbą. Kitkam ir laiko nelabai telieka. Milžiniškus atstumus kasdien padedantis įveikti automobilis čia – tik darbo įrankis. Ir ypatingas įrankis, nes dėl jo reikia smarkiai dirbti. Sovietų laikais pavydėdami sakydavom: pas mus automobilis prabanga, o ten – tik susisiekimo priemonė! Kaip ten jiems gerai!.. Negalvodavome, kad ta priemonė – būtina darbui ir kad kaip tik dėl jos reikia daug dirbti. Žodžiu, žmogus sukasi uždarame rate, kuris naudingas automobilių pramonei.

Privačių automobilių ir visuomeninio transporto interesų susidūrimo sprendimą galima įsivaizduoti pasitelkiant kovinio trilerio schemą. Pas autobuso parko bosą įeina solidus tipas ir, įrėmęs pistoleto vamzdį į kaktą, prisistato: atstovaująs automobilių gamybos kompanijoms. Pasuk savo autobusus kitais maršrutais, kad žmonėms nebūtų viskas taip paprasta. Arba lyriškesnis siužetas: pastato tas automobilių pramonės atstovas ant stalo lagaminą su doleriais ir paaiškina, kaip reikia dirbti… Tokią trilerinę versiją buvau pats sumąstęs, bet vėliau man ją kaip niekur nieko pasakojo dipukai. Kad kaip tik taip ir buvę…

Suprantama, Dauntaune yra kitaip. Ten jau beveik kaip Europoje, autobusai tik zuja visais kampais. Dar Čikagoje patogus nedidelių traukinių – metro transportas. Tik juo tarp miesto rajonų nepavažinėsi. Metro visi kursuoja vieno centro kryptimi – iš daugelio rajonų į Dauntauną, tarsi voratinklio gijos. Čikagos pakraščiuose gyvenantys, bet Dauntaune dirbantys žmonės turi tokią privilegiją: privažiuoja iš namų automobiliu iki artimiausios metro stoties ir paskui tęsia kelionę traukiniu iki Dauntauno. Taip į darbą greičiausia ir patogiausia nuvykti. Ir kainuoja kiek mažiau nei degalų automobiliui sąnaudos.

Tačiau šis patogumas mažai tinkamas darbininkams ir visokiam aptarnaujančiam personalui. Šie po Čikagą turi trankytis savo automobiliais. Aš pats vienu metu savo mikroautobusiuką buvau pavertęs dažų sandėliu. Toks buvo mano darbas. O traukiniu ar autobusu dar apskritai neteko važiuoti. Atrodo, ir neteks.

Čikagos gatvės atitinka bendrą šio miesto architektūrinį stilių ir taip pat yra vienodos, monotoniškos. Tačiau erdvesnės už europietiškas. Dar svarbi detalė – čia logiškesnės eismo taisyklės. Rodos, JAV pagal autoįvykių statistiką užima vieną žemiausių vietų pasaulyje. Gatvės daugiausia dviejų eismo juostų viena kryptimi, dėl to nereikia lenkiant išvažiuoti į priešingą juostą. Ir visai kitokia šviesoforų sistema.

Tie šviesoforai nemirksi kaip Europoje, neblaško vairuotojo dėmesio. Kelių eismo taisyklėse nurodyta: užsidegus geltonai šviesai turi alternatyvą – stabdai ir stovi arba spaudi akceleratorių ir praleki. Amerikos miestų sankryžose automobilių susidūrimai rečiausi. Kodėl taip? Pirma – kiek ilgiau dega geltona šviesa, antra, ir tai svarbiausia – po raudonos šviesos nebūna jokios geltonos! Jeigu kas sankryžoje ir įlekia į raudoną – niekas jam į šoną netrenks, nes maždaug apie sekundę raudona dar šviečia abiem pusėms. Raudona išsijungs (iškart bus žalia) tik jau degant kertančios gatvės raudonam signalui.

Todėl tokiose sankryžose nėra jokių galimybių susidurti. Nebent kas užmigęs važiuoja ar koks piktybinis pamišėlis lekia. Įvažiuojantieji į raudoną po geltonos (kurie atlėkė dar degant žaliai šviesai) rizikuoja tik bauda, nes šoninių gatvių mašinos iš karto didelio greičio neišvysto (tai ir techniškai neįmanoma). Šitokios sistemos rezultatas – aktyvus eismas kaip tik sankryžose, sudarant efektyvų eismo srauto pralaidumą.

Mano nuomone, blogai yra tai, kad sankryžose imamos montuoti vaizdo kameros. Mėgėjai lakstyti per raudoną šviesą (per geltoną galima lėkti be jokio pavojaus) gauna paštu baudos pranešimą su savo automobilio nuotrauka. Kai tokių kamerų bus visur, tada jau nebežinau, kaip čia reiks gyventi… Nes niekada nesustoju, kai dega geltona, kartais taip įlėkdamas ir į raudoną. Realaus pavojaus nėra, bet rizikuoji savo kišene. Ką gi padarysi, jei laikas čia – irgi pinigai…

Dar kita įdomi eismo taisyklė yra ženklas „Stop“, – kai jis iš visų sankryžos pusių. Važiuoti pradeda tas, kuris pirmas sustoja. Tai vairuotojus labai ramina ir drausmina, ypač kai neaiški situacija. Šio ženklo taisyklė įsigalioja sugedus šviesoforui. Tada visi taip ir važiuoja: po vieną, vienas kitą praleisdami. Nereikia nė policininko. Tiesa, susidaro spūstys. Bet tai geriau negu anarchija, be to, ir saugiau.

Užtat vadinamasis parkavimas (automobilio statymas) – palaida bala. Ženklas, draudžiantis stovėjimą ir sustojimą, čia tiesiog neegzistuoja, todėl vairuotojui reikia žinoti vietovę. Taip galbūt yra todėl, kad Čikagoje stovėti potencialiai draudžiama visur. Keliai skirti tik važiuoti. Ar galima statyti automobilį toje ar kitoje vietoje, reikia pasidomėti iš anksto – iš to rajono laikraščio, pasiklausinėti vietinių gyventojų, pas kuriuos atvažiavai. O jei neturi ko pasiteirauti – tai ko čia iš viso stovi?

Vietoj kelių eismo ženklų čia tik užrašai – ilgi nuobodūs tekstai apie painias stovėjimo valandas skirtingomis savaitės dienomis… Juos gerai žino aplinkiniai gyventojai bei policininkai, tačiau atsitiktiniam svečiui jie – tikras galvos skausmas. Dažnai tokie užrašai būna kažin kur gatvės gale, kur jų ir nesimato, nežinai nė kur ieškoti. Čia nėra tokios taisyklės, kad eismo ženklas (taip pat ir greičio apribojimo) galioja iki artimiausios sankryžos. Jis gali galioti ir už kelių sankryžų, arba priešingai – nebegalioti vos už dešimties metrų. Kartais pasikliauji greta stovinčiais automobiliais: jei kiti juos čia palieka, vadinasi, statyti galima. Bet būna, kad po kokio pusvalandžio grįžęs randi visą tą automobilių eilę jau su baudos kvitais… Įskaitant ir savąjį, aišku.

Baudą kartais mokėsi ir pastatęs automobilį ties mokesčių automatu, ir net sumokėjęs tam automatui! Čia vėlgi reikia įdėmiai skaityti. Visada būna nurodyta, už kiek laiko sumoki, tačiau neretai ir įterpiama dar viena informacija, paneigianti ankstesniąją: „Kitaip, jeigu nurodyta!“ Suprask, kaip nori, bet keliskart gavęs baudą, nori nenori, imi suprasti. Būna, kad gatvės gale, kažin kurioje jos vietoje, yra nurodyta, jog po tam tikros valandos šioje gatvėje stovėti draudžiama. Sumokėjai, tarkim, už kokias dvi valandas ir ramiai atlikinėji savo reikalus. Bet, atrodo, kad po valandos ten įsigalioja tas kitas kažin kur esantis ženklas. Taip daugiausia būna Dauntaune, ir ne kartą mačiau, kaip tą lemtingą valandą (paprastai 16-ą arba 17-ą) policininkai jau laukia pasirengę, net tirtėdami iš laimės… Dar kelias minutes, ir visa automobilių eilė jau spindės papuošta raudonais baudos kvitais, užkištais už priekinio lango valytuvų.

Dauntaune baudas paprastai gauna nesusitupėję turistai, nors kliūva, žinoma, visiems. Šiaip populiariausias parkavimo būdas yra automobilių stovėjimo aikštelės. Neretai jos yra kelių aukštų, dengtos, arba įsikomponavusios pastate, kokiame dangoraižyje. Tačiau kitą sykį išeina maždaug tas pats – ar mokėti už aikštelę, ar už baudą… Kad tik policininkai nenuvarytų automobilio. Tuomet jau blogiau.

Baudos už stovėjimo pažeidimus solidžios. Nuo 25 iki 100 dolerių. O jau palikus automobilį invalidams skirtoje vietoje – nuo 100 iki 300. Jų – tų invalidų – čia yra itin daug. Dažniausiai tai nutukimo liga. Eina vargšai žmonės krypuodami kaip antys. Na, bent automobiliuose atsigauna.

Kai kuriose skurdesnėse valstijose stovėjimo baudos mažesnės. Pavyzdžiui, šiaurėje esančiame Viskonsine pažįstamas gavo 10 dolerių baudą. Ir tik nusišypsojo. Jeigu jau taip atsitiko – galima ir paaukoti. Būtent! Policijos renkamos baudos taip čia ir traktuojamos. Jos renkamos visuomenės, bendruomenės gerovei! Manoma, kad eiti į teismus ginčytis dėl baudų, ypač dėl parkavimo, yra tiesiog nepatriotiška. Ir ten beveik nepamatysi grynakraujo amerikiečio. Vien suvargę emigrantai meksikiečiai, Rytų Europos atstovai, dar pasitaiko negrų.

Griežtas automobilių statymo reglamentas veikia netgi bažnyčių lankymą. Daug bažnyčių turi šiokias tokias savo aikšteles, bet toli gražu ne visos. Kurios be aikštelių, tos ir parapijiečių turi mažiau. Kartą teko būti vieno tokio įvykio liudytoju. Tuokėsi mano dukra. Apeigos vyko bažnytėlėje, kur automobilį pastatyti buvo sudėtinga. Šiaip lankytojai įpratę, susitaiko su nepatogumais, tačiau per vestuves žmonių būna daugiau negu visada. Gatvėje prie bažnyčios buvo galima statyti automobilius, bet ten jų jau buvo pristatę tos gatvelės gyventojai. Sukaišioję juos kas kur, kas kaip. Vis dėlto jaunųjų procesijai kažkaip nei šis, nei tas statyti išpuoštus automobilius kur papuolė. Tuo labiau, kad prie pat bažnyčios kaip tik puikiausia erdvė – specialiai įrengta automobiliams! Net ženklai yra: automobilius statyti draudžiama, nes tai – bažnyčios teritorija! Taigi, jei tu ne bažnyčios svečias, važiuok sau.

Deja, juos ten statyti draudžiama ir pačiai bažnyčiai. Prie bet kokio kito pastato automobilį statyk, prie bažnyčios – ne. Reikalas tas, kad iš bažnyčios valdžia reikalauja už tą vietą mokėti metinį mokestį. Kadangi ten tilptų vos trys mašinos, nuspręsta nemokėti – galima išsiversti ir be tos aikštelės. Nestato ten savo automobilio ir pats kunigas – užvažiuoja ant šaligatvio. Toje vietoje kaip tik jo vieno mašina ir telpa, bet už tai jo kažkodėl nebaudžia.

Vestuvinis trijų automobilių kortežas su žiedais bei kaspinais tą kartą jaunųjų laukė kaip tik toje gatvės vietoje, aikštelėje prieš pat bažnyčios duris. Po visų apeigų iškilmingai išėjusi procesija ant savo automobilių langų išvydo neką mažiau iškilmingai atrodančius raudonus baudos kvitus. Brangesnius nei įprasta – net po šešiasdešimt dolerių! Gal kad šventoje vietoje?..

Vėliau mums policijoje aiškino, kad nebaudžiama tik tuomet, jei ten būtų buvusi laidotuvių procesija, o visos kitos yra gyvybingos, taigi turi pasirūpinti. Čia visiems reikia funkcionuoti.

Na, Amerikoje bent jau gali ramiai numirti. Tiesa, tam reikalui irgi privalai turėti pinigų. Anot vieno dipuko, kuris man išaiškino čionykščių laidotuvių finansinį aspektą, reikia bent dešimties tūkstančių dolerių. Vaje, kaip brangiai! O jei pigiau? Jei va taip – be nieko? – teiravausi susirūpinęs. Na, atsakė kiek pasvarstęs, nebent kaip šunį – tada išsiverstum su keturiais tūkstančiais.

Vis dėlto čia yra ir pigesnių laidojimų būdų, ir jie vis populiaresni. Tai – kūno sudeginimas. Urna kainuoja vidutiniškai apie porą šimtų dolerių, pati procedūra – aštuonis šimtus. Taigi ir su tūkstančiu gali išsiversti, tik kur paskui tą urną dėti? Gali ją laikyti sekcijoje prie indų, bet užkasti ją kebliau – jau tenka už žemę mokėti. Ir tai nepigu. Tad geriausia nusiteikti kaip Einšteinui, kad viskas reliatyvu, ir – pelenus pavėjui! Tai kur kas geriau, nei pinigus – vėjams.

Bet kol dar sėdi savo automobilyje, kol esi gyvas, geriau apie tai negalvoti. Judėk sau į priekį, ir tiek. Visokios tokios mintys apninka tada, kai tenka sustoti, o ypač jos lenda į galvą gavus eilinę parkavimo baudą.

Automobilio statymo reikalai Amerikoje kartais lemia ir tokius egzistencijos aspektus kaip žmonių bendravimas. Reikia aplankyti draugą? O ar ten bus kur pastatyti automobilį? – štai koks klausimas. Antai dukra vienu metu buvo įsitaisiusi gyventi pačiame Dauntaune! Skamba išdidžiai, bet jei tiksliau, tai kiek šiauriau Dauntauno, kur jau prasideda ir prestižiniai Čikagos rajonai. Bet vis viena ten ankštoka, ir jokių specialių aikštelių automobiliams. Po kai kuriais namais įrengtos požeminės aikštelės, bet jos individualizuotos ir prikimštos vietinių gyventojų automobilių. Svetimiems savo transportą ten statyti ir draudžiama.

Nuvykęs aplankyti dukros, išlaipinau prie namų žmoną, pats, kaip sakoma, sukau ratais… Sukau ir sukau aplink tuos namus vis platėjančiu spinduliu: gal kur atsiras kokia vietelė mašinai įsprausti. Neradau. Po gerų dvidešimties minučių tokio važinėjimo vėl sustojau prie dukros namo, įjungiau avarinius žiburėlius (kurie, beje, policijai joks argumentas: tai tik šiaip, dėl eismo saugumo, – važiuos pro šalį koks tvarkos sergėtojas ir gausi baudą), tada bėgte laiptais į jos butą. Tiesiog stovėdamas išgėriau kavos puoduką, žmoną – už rankos ir – lapatai laiptais atgal į gatvę. Tiek ir pasisvečiavome…

Erdvesnėse vietose, toliau nuo Dauntauno, automobiliams pasistatyti yra daugiau laisvų vietų, bet vis vien ne visai nakčiai. Visada naktį, dažnai paryčiais, vienai ar dviem valandoms gatvėje automobilį statyti draudžiama. Nes tuo metu valomos gatvės. Tikrai ne visada, ne kiekvieną naktį jos taip skrupulingai valomos, neretai gal tik kartą per savaitę, tačiau ženklas – pastovus. Formali jo esmė – gatvių valymo tvarka, bet praktiškai – tai tiesiog žmonių pažabojimas.

Čia toli gražu nenuvyksi kaip niekur nieko pas draugą nakčiai. Jis apie tavo atvykimą turi pranešti policijai, ši tave laikinai registruoja, pasižymi tavo automobilio numerį ir, jeigu jį laikysi gatvėje, baudos gal išvengsi. Iš tikrųjų čia retai kas taip daro, bet vis dėlto toks reikalavimas egzistuoja. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad jis egzistavo ir Sovietų Sąjungoje. Kiekvienas asmuo, nuvykęs kur nors ilgiau nei 24 valandoms (kad ir savaitgaliui į giminaičio vestuves), privalėdavo ten prisiregistruoti milicijoje. Tačiau niekas niekada taip nedarė, daugelis net nežinojo, kad taip reikia. Tos tvarkos ir pati valdžia nepaisė, nes buvo neįmanoma visų sukontroliuoti.

Kaip buvo pas mus sovietmečiu, taip buvo ir tebėra JAV. Nežinau įstatymo subtilybių visose kitose valstijose, bet nepanašu, kad kas nors labai skirtųsi. Iš tikrųjų visur ta pati Amerika. Kad ta registracijos sistema bent šiek tiek veiktų ir yra įvesta tokia automobilių statymo naktimis tvarka. Tai, be viso kito, ir ekonominis rentabilumas: baudos valstybei visada naudingos. Tam įstatymui visiškai abejingi tie, kurie turi savo kiemus ir garažus, bet visi kiti (sovietine terminologija – komunalininkų armija) turi jam paklusti.

Tačiau tarp sovietinių ir amerikietiškų tikslų yra esminis skirtumas. Sovietai siekė kaip nors pažaboti žmonių migraciją ir kontroliuoti jų asmeninį gyvenimą, o amerikiečiams tai mažai rūpi. Todėl šį įstatymą gali laisvai ignoruoti, jeigu sumoki atitinkamą pinigų sumą! Tereikia nusipirkti to rajono registracijos lipduką, leidžiantį palikti automobilį nakčiai. Kiekvienas vairuotojas turi tokį savo rajono lipduką ir moka už jį kasmet po keliasdešimt dolerių. Tas lipdukas privalomas pagal gyvenamąją vietą, kitaip – bauda! Jei nori lankytis kituose rajonuose ir pasilikti ten nakčiai – malonėk nusipirkti ir to rajono lipduką, arba laikinai registruokis policijoje. Registracija turi pasirūpinti tavo artimas, pas kurį vyksti. O jei šiaip palikai nakčiai automobilį pas nieką konkrečiai neatvykęs – tavo reikalas. Baudos čia dažnos… Bet nekonkrečiai čia niekas niekur ir nevažinėja.

Įvairių rajonų lipdukai yra aktualūs tiems, kurie dažnai buvoja įvairiose vietose. Tačiau Čikagoje tų rajonų yra tiek, jog lipdukams neužtektų automobilio langų. Be to, už per didelį jų kiekį ant langų – taip pat bauda… Dėl teisybės reikia pasakyti, kad ne visada tie lipdukai būtini, kai kurie rajonai jų nereikalauja. Bet juk nežinai žmogus, kur ir kada iš tavęs bus pareikalauta.

Ir dar viena automobilio stovėjimo taisyklių smulkmena: miegoti naktį kad ir savo automobilyje draudžiama. Gali pabusti jame jau su antrankiais.

Tad jei nori be vargo gyventi ir su žmonėmis bendrauti – turėk nuosavą kiemą. Tik tada vargu ar liks tau laiko visokiems bendravimams. Tiek privatų kiemą įsigyti, tiek įsigijus jį išlaikyti gali tik toks žmogus, kuriam jokie naktiniai bendravimai nerūpi. Jeigu jau turi čia kokio turto, jam ir tarnausi, pamiršdamas visa kita. Todėl normaliems amerikiečiams visokios naktinės draugystės ar šiaip bičiulystės ir nerūpi. Nėra bičiulių – nėra ir rūpesčių.

Tačiau mes pagal savo europietišką, gal net sovietišką patirtį galime daryti išvadą, kad jeigu asmuo nėra šioks toks kapitalistas, tai nebelabai jis ir žmogus… Su tokiu susidėjęs tik baudą gali gauti! Čia gyventi reikia teisingai ir taisyklingai. Kad tau nerūpėtų visos tos problemos, kylančios iš žmonių bendravimo…

Gana senokai, prieš keletą dešimtmečių, gal tik po Antrojo pasaulinio karo kažkas Amerikoje ėmė ir sėkmingai išreklamavo kiliminius takus. Amerikiečiai reklamuoti moka, o jau už minkštą apklotą jiems nėra nieko geriau. Jie tais pigiais kilimais kloja net balkonus, išorės lauko laiptus ir netgi teko matyti jais užklotus kiemus! Beje, jais iškloja ir kapų duobes. Taip jau labai populiarus čia tas reiškinys.

Tačiau poreikis visur minkštai vaikštinėti turi ir kitą pusę. Kilimai surenka dulkes, smarvę, lauke pūva ir pelija. Vėlgi ir čia biznis: reklamuojami įvairūs kvapus naikinantys dezodorantai, valymo priemonės. Daugely vietų, ypač daugiabučiuose namuose, tie kilimai nuolatos siurbiami, o tai jau nemenkas bedarbystės naikinimo veiksnys.

Prisimenu įspūdžius, kai mano dukra nuomojo butą pačiame Dauntaune. Įžengęs į namus turi skubėti per koridorių užsiėmęs nosį link buto durų, nes tvoskia siaubingas dvokas. Tai šunų myžalai. Ypač Dauntaune žmonės mėgsta šunis, o juos reikia vedžioti. Bet kol tais kilimuotais koridoriais nupėdini – šunėkas vis lašą po lašo ir nuvarvina… Tų šunų – kone už kiekvienų durų, ir dar toli gražu jų laiko ne po vieną (atrodo, žmonėms tai padeda iškęsti vienatvę, be to, šuniui galima komanduoti – tai irgi socialinio pobūdžio psichologinė kompensacija). Duktė ten neužsibuvo, neištvėrusi išsikėlė kitur, ir labiausiai išskubėjo dėl tos nuolatinės smarvės. Nes šiaip namas ir aplinka atrodė visai padoriai.

Gerokai stebėjausi patyręs, kad ir mūsų lietuviai dipukai savo namų senas grindis – dažnai netgi gražiausią ąžuolo parketą – užlieja klijais ir užkloja įvairiais kiliminiais takais. Teiravausi, kodėl jiems negaila tokių puikių grindų? Atsakymas būna paprastas ir netgi šiek tiek autoironiškas. Mat visi atvykėliai labai jau norėjo būti tikri amerikiečiai, gyventi taip pat kaip ir jie. Dar ir jaunas amžius, mažai blaivaus proto. Pats sau pagalvojau, kad taip pasireiškė ir jų kilmės prisiminimai – pretenzijos atrodyti turtingam ir madingam. Taigi kas nors užeina pas tave, aiškino jie man, negi pasirodysi esąs nevaleika ir atsilikėlis? Reikia atrodyti madingam. Štai todėl visi ir užsiklijavo tuos savo parketus kiliminiais takais, kuriuos tuomet smarkiai reklamavo ano meto technikos stebuklas – televizorius. Jis buvo didžiausias autoritetas ir gyvenimo mokytojas…

Ilgainiui kiliminiai takai daugiabučių namų koridoriuose, išskyrus pirmą aukštą, tapo privalomi. Nes jeigu koridoriaus grindys yra medinės, apačioje girdėsis moteriškų batų kulniukų kaukšėjimas. Ir nesvarbu, kad tu tais koridoriais galbūt su šlepetėmis vaikštinėsi arba kad ten iš viso moterų nebus. Svarbu, kad yra visiems privaloma taisyklė, kurią nustato gyvenamųjų namų asociacijos, visiškai nepriklausomai nuo to, kad tas butas gali būti tavo privati nuosavybė. Viską nusprendžia asociacijos narių susirinkimas. Nesunku įsivaizduoti situaciją, kai viską lemia vietinių amerikiečių dauguma…

Pavyzdžiui, mano dukros jau nuosavame bute (jau buvusiame, nes pardavė, pirko kitą, dabar vėl dairosi jį parduoti, bet reikalai sustojo dėl bendro ekonominio nuosmukio) buvo draudžiama laikyti katę. Dukra bandė laikyti (nes turėjo iš anksčiau), bet tą jos katiną, tupintį balkone, kartą pastebėjo kaimynai. Amerikiečiai yra budrūs… Asociacija dukrai prigrasino bauda – po 100 dolerių kas dieną. Todėl turėjo tą katiną atiduoti mums. Čia pagal galimybes: kas gali, tas priima. Mes galėjom, tai ir priėmėm. Dar jos name buvo draudžiamos medinės grindys ir laikyti batus koridoriuje už savo durų. Iš pradžių juos ten laikyti buvo leidžiama, vėliau – ne, motyvuojant, kad tamsoje už jų gali kas nors užkliūti ir nusisukti sprandą. Gal ir racionalu, nors dukros buto durys buvo išskirtinės – nuo koridoriaus atitrauktos gilyn gerą metrą. Tačiau asociacija su išimtimis nesitaiksto. Paliksi batus – gausi baudos sąskaitą. Tai kas, kad tavo koridorius kažkoks ypatingas, individualus. Užtat tvarka turi būti bendra visiems – amerikinė!

Turėjau dar pažįstamų, kurie, nepaisydami bendros tvarkos, savo bute susidėjo puikias medines grindis. Jie netrikdė kaimynų kaukšėjimu, jokių problemų nekėlė ir liko nepastebėti. Bet problemos iškilo vėliau, jiems parduodant tą butą. Pirkėjas susižinojo taisykles, ir senieji savininkai buvo priversti nuleisti buto kainą – už medinių grindų išardymą ir kiliminės dangos užklojimą.

Aš pats gyvenu antrame aukšte, tačiau su visai puikia medine danga. Tad ne pagal taisykles, bet šis atvejis susijęs su ypatinga nacionaline politika. Buto savininkas prieš pardavimą bet kokiu atveju privalėjo jį remontuoti ir, prašomas kaimynų, sudėjo medines grindis. Tai buvo padaryta ne dėl buto kainos, bet dėl bendrų namo gyventojų interesų, kurių nepavadintume amerikietiškais. Mat daugelis gyventojų, kaip ir buvęs to buto savininkas, yra Rytų Europos atstovai – rusai, žydai, vienas lietuvis. Tas butas yra vieno miegamojo – šeima vargu ar jame gyvens, o jei vienišius – tas gali būti amerikonas, kuris būtinai rūkys čia populiarią narkotinę žolę. Jei ne jis pats, tai jo draugai tikrai rūkys. Tada visur pro visus plyšius sklis klaiki smarvė, nes tos žolės dūmai kažkaip ypač skvarbūs. Ir dėl to kentės visi kaimynai. Kaip tik medinės grindys ir turėtų atbaidyti potencialų pirkėją amerikoną. Juk jie viską ir visada daro tik pagal instrukcijas.

Kai pirmą kartą atsirakinėjau savo naujo buto duris, susirūpinusi kaimynė užklausė angliškai su ryškiu rusišku akcentu: iš kur aš esąs? (neduok Dieve, amerikietis!). Atsakiau jai trumpai drūtai, gryna rusų kalba, nuramindamas jos pavargusią sielą: byvšij Sovetskij Sojuz! Ir visi kaimynai lengviau atsikvėpė…

Įprasta, kad namai turi koridorius. Jų yra ir mano name, kuris gana solidus, dviejų aukštų ir ilgas. Įžengęs pro paradines duris patenki į savotišką fojė, o iš jos jau į koridorius. Kituose koridorių galuose irgi durys – per jas galima išeiti į laiptinę, kuri veda laukan. Bet jos visos – užrakintos, o ant jų – užrašai, kad tai priešgaisrinis išėjimas. Dėl to kilo nemalonus ginčas tarp gyventojų ir valdžios.

Kadangi mūsų koridorius yra valdiškas, jis privalo būti padengtas kilimine danga. O ta danga jau sena, sumyžčiota šunų, prisigėrusi kvaišalų žolės kvapo, dėmėta. Valytojai kasdien ją smarkiai brūžina savo triukšmingais dulkių siurbliais. Ypač stengiasi vasarą, kai karšta, tvanku, o koridoriuose nėra visiškai jokios ventiliacijos, tada smarvė ir tvanka tiesiog nepakenčiama. Todėl mano europietiškieji kaimynai, ypač sveikatą vertinančios žydės, nesismulkina dėl taisyklių: laiko koridoriaus duris atviras – vis šiokia tokia ventiliacija. Bet taip ne visuose koridoriuose. Štai gretimame analogiškame koridoriuje gyvena beveik vieni amerikiečiai ir meksikiečiai – tie yra paklusnūs, laiko duris uždarytas. Jų koridoriumi praeiti – tikras vargas: tik kartą buvau užsukęs ten ir bėgte išbėgau. Vos neuždusau.

Ir štai mūsų name, ant mūsų koridoriaus durų, atsirado toks taikus asociacijos skelbimas: prašome duris laikyti uždaras, jos turi būti uždaros dėl priežasties! (must be closed for reason!). Tai ir visas paaiškinimas, panašiai, kaip pas mus būdavo sovietmečiu: tak nado! O kodėl taip reikia – partija žino! Žodžiu, ne tavo reikalas.

Bėda ta, kad tos koridoriaus durys yra laikomos priešgaisrinės sistemos dalimi. Kilus gaisrui, kai durys atviros, susidaro stipri oro trauka, dėl to ugnis gali smarkiai įsiplieksti. Kartą čia sukaukė priešgaisrinė signalizacija (beje, klaidingai – kažkas joje buvo netvarkinga), į kiemą sulėkė bent tuzinas gaisrinių bei policijos mašinų, ir tai buvo pretekstas komisijai, kuri užgriuvo mūsų namą jau kitą dieną. Gana didelės galvos viską tikrino, žiūrinėjo visus užkaborius, taip pat ir duris. Tada iš apatinės fojė, kur būdavo galima maloniai pasisėdėti foteliuose už staliuko, buvo likviduoti visi tie kuklūs baldai. Dėl visa pikta… Ir pareikalauta visuomet laikyti duris uždarytas. Tų durų priešgaisrinę svarbą patvirtina ir privalomas užrašas visuose valdiškuose pastatuose: „Exit.“ Tai – durys, per kurias per gaisrą laukan gali sprukti pakrikęs pilietis.

Šitoje istorijoje svarbu tai, kad su valdžia niekada nepasiginčysi. Nei dėl baldų, nei dėl durų. Jos atstovai remiasi tik aukščiau stovinčiais (t. y. nežinia kokiuose kabinetuose sėdinčiais) autoritetais bei jų instrukcijomis.

Toliau gyvename jau dusdami savo koridoriuose, ypač vasarą, nes smarkiai įkaitęs stogas sulaiko ir karštį, ir kvapus. Per savo koridorių stengiuosi prabėgti kuo greičiau, kiekvieną kartą mintyse keiksnodamas amerikoniškąją logiką. Juk visa ta jų saugumo sistema paversta vienu reikalavimu, kad, kilus gaisrui, laukan lėktume pagal instrukciją: pro duris su užrašu „Exit“! (kitokių čia ir nėra). Tik kaip tas duris prašokti jų neatidarius ir nesukėlus oro traukos – to jau neišmanau. Bet tuščia jos, tos gaisro baimės. Užtenka suvokimo, kad kiekvieną kartą, išeidamas iš savo koridoriaus, aš bent akimirkai pažeidžiu amerikonišką įstatymą ir šios valdžios logiką. Aš juk praveriu duris!

Iš tiesų emigrantai Amerikai – visada pavojingi.

Mintys apie ežerus ar upes man dažniausiai primena atostogas. Jau gyvendamas naujame bute gavau trumpų atostogų. Na, laiko tarpsnio traktavimas šiuo atveju sąlygiškas. Jei pasakysiu, kad atostogų – ištisos dvi savaitės, tai amerikietišku požiūriu jos labai ilgos. Bet jei patikslinsiu, kad jas gavau po dvejų metų nepertraukiamo darbo (absoliučiai be jokios poilsio dienos), tai gal tos dvi savaitės ir nėra tiek daug.

Svajojau panirti į natūralius gamtos vandenis, į kokį ežerą ar upę. Visada apie juos su džiaugsmu galvodavau vaikystėje, tebetraukia jie mane ir dabar, jau žilės sulaukus. Vaikėju, kitaip nepasakysi. Bet tokios svajonės – kaip ir bandymas pasipriešinti sistemai. Savotiška dvasinio disidentiškumo išraiška. Deja, šį kartą ji buvo nesėkminga.

Pliažai prie Mičigano ežero, kuriuos žinojau esant Čikagos pietų rajonuose, man per toli, o kur jų esama šiaurinės dalies pakrantėje, kur man arčiau, tiesiog nežinojau. Galėjau iššniukštinėti, bet ir radus neaišku, ar būsiu ten įleistas. Šiauriniai miesto rajonai itin prestižiški, turtingųjų kvartalai, o aš – ne jų narys, ne visai tikras tų rajonų gyventojas, galas žino kas. Čia visur yra tvarka. Paprastai viską labiausiai išsiaiškina jaunimas, tačiau mano vaikai apie aplinkines poilsiavietes taip pat nieko nežinojo. Jie jau irgi seniai surimtėję, jiems rūpi savos šeimos ir darbai.

Kartą apsilankiau Dauntaune – turėjau reikalų vienoje įstaigoje, tvarkiau kai kuriuos savo dokumentus. Paėjėjau ir iki Mičigano ežero, didelis jis, tarsi Baltijos jūra. Ir kaip tik pataikiau į pliažą. Kuklus toks, prisiglaudęs prie vieno iš brangiausių dangoraižių. Tačiau amerikiečiai natūralius vandenis nelabai vertina, atitinkamai ir tas pliažas atrodo: nesutvarkytas, jokių persirengimo būdelių, tik plūdurai glaudžiu lanku apsupę maudymosi zoną. Tai, kas Lietuvos pliažuose įrengta taškytis mažiems vaikams – seklumoje ir arti kranto, čia taikoma visiems. Ten man hamletiškai svarstyti neteko, nes tiesiog neturėjau maudymosi glaudžių. O ir turėdamas, kurgi jas užsimausi? Už kokių krūmų? Pasistengus galima, bet tada kitas klausimas: ką vis dėlto veikti tokiame, atsiprašant, pliaže?

Šiek tiek žinojau apie dangoraižį, įsikomponavusį į pliažo teritoriją. Tiksliau, vieną detalę: kad kažkurio iš jo butų kaina – šeši milijonai dolerių! Tiesa, tas butas užima visą aukštą, o jį nusipirko žmogus, turįs sugebėjimų gerai pataikyti pagaliu į mažą kamuoliuką! Anksčiau man nė į galvą neateidavo, kad už tokius dalykus gali tiek daug mokėti. Bet moka, ir net laikraščiai apie tai rašo, iš jų ir sužinojau. Žodžiu, ten įsikūrusi kažkokia beisbolo žvaigždė. Bute daug visokių įmantrybių, tačiau kainos esmę sudaro būtent vieta: Dauntaunas, ir prie pat Mičigano. Spėju, kad vien už pavadinimą prie kainos primetamas koks milijonas. Bet pliažas tam dangoraižiui iš tiesų niekam nereikalingas. Juk jo viduje įrengti baseinai.

Amerikiečiai mėgsta baseinus, ir nors šalia pat Dauntauno – Mičigano jūra, jie kur kas maloniau kiurkso chloro junginiais praturtinto vandens talpyklose. Baseinų čia būna atvirų, tačiau kur kas daugiau uždarų, po dangoraižių stogais. Taip amerikiečiui daug saugiau ir ramiau.

Teko ir man patirti tą laimę – išsimaudyti baseine. Buvome su žmona atvirame baseine, esančiame Čikagos šiaurėje, netoli dukters namų. Dukra ir išrūpino mums leidimus, nes į baseino teritoriją teisę įžengti turi tik vietos gyventojai. Dieną ten visada tuščia, vakarais priguža vaikų. Jiems ir sargyba: prižiūrėtojas viską akylai stebi. Gal dėl to plaukioti baseine draudžiama. Nardyti – taip pat. Bet tūpčioti galima. Nors mes su žmona suaugę, vis dėlto mus visą laiką įdėmiai stebėjo gana rūsčiai atrodanti sargybinė moteris. Todėl drąsesniais mostais plaukti nesiryžau. Plūduriavau vandens paviršiuje švelniai rankomis bangeles į šalis skleisdamas, viena akimi į sargybinę dėbčiodamas. Žmona patenkinta patūpčiojo netoliese.

Buvome ten dar kartą, bet tada vanduo daug smarkiau atsidavė chloru. Tiek dvokė, kad tiesiog nebegalėjome maudytis. Gal šviežia dozė pasitaikė. Teko lėkti į dušines ir nusiplovus grįžti namo. Daugiau ten ir nesilankėme. Nelabai malonu dar ir dėl to, kad esi nuolat stebimas akylo sargybinio.

Užtai kartą apsilankėme kitame baseine. Ypatingame! Tolokai nuo mūsų namų, bet sužinojome, kad toks yra. Paprastas, normalus baseinas, su dušinėmis, persirengimo patalpomis, tačiau visada apytuštis, nes ko jau ko, bet pačių amerikiečių ten niekada nerasi. Kodėl? Nes ten nėra sargybos! Tuo tas baseinas ir yra specifinis, išskirtinis. Ir jo skelbimas įdomus: už skendimą atsako pats skęstantysis… Tai ir atbaido amerikiečius, o mums tai priminė rusų literatūros klasiką. Kas bendra tarp buvusių sovietų ir dabartinių amerikiečių? Ogi geležinis biurokratizmas.

Tame baseine, ko gero, minimaliausias vandens chloravimas, beveik nesijaučia kvapo. Gali sau plaukioti, gali nardyti, gali net ant gultų alaus pagurkšnoti. Priešais mus, kitoje baseino pusėje, kaitinosi dvi merginos, – tikrai dailios, tad aiškiai ne amerikietės (šios daugiausia būna dviejų rūšių: apdribusiais pilvais arba liguistai išdžiūvusios – vis nuo tos populiarios žolės dūmų). Vėliau prie jų prisigretino grupelė jaunų vyrukų ir – prašneko lietuviškai, rusiškai. Pasirodo, jie pažįstami. Jos besančios lietuvaitės…

Dar ir meksikiečių šeima atėjo, – vakarop čia padaugėjo žmonių, tačiau spūsties jokiose amerikietiško poilsio zonose nebūna. Europiečiams, kurie mato Ameriką televizoriaus ekrane, susidaro tikro rojaus įspūdis. Na, tame baseine iš tikrųjų pailsėjome.

Ir vis dėlto ilgėjausi atvirų vandenų, natūralios gamtos. Kaip tik netoli mūsų namų yra nedidelis ežeriukas, ir pliažas ten yra, tik kad mokamas. Bala nematė tos kainos (apsilankant kokį kartą per dvejus metus galima ir sumokėti), tačiau mus vis sulaikydavo viena aplinkybė: nėra kur pastatyti automobilio. Mat pliažas skirtas vien aplinkiniams gyventojams. Tad ir nesibrovėme. Tačiau paskutinę atostogų dieną ryžausi: nusimaudysime tame ežeriuke, o automobilį žūtbūt kur nors įkišiu.

Tada buvo sekmadienis ir be galo tvanki diena. Mano nuojauta kažkodėl kuždėjo, kad galima laukti kažko negero. Praėjusią dieną lijo, per naktį vėjas debesis išsklaidė, vėl buvo karšta, bet ir tas vėjas ne visai aprimęs. Vėju jo nepavadinsi, tam yra geras amerikietiškas žodis breeze, kuris ir lietuviškai reiškia ta patį: brizas. Vis dėlto girdėtas vietinių rusų posakis – kas rusui žiema, tas amerikiečiui mirtis – kėlė nerimą. Prisipažinsiu, apie gamtos kataklizmo pavojus negalvojau, tik jutau kažkokiu prigimtiniu jausmu – kažkas čia ne taip…

Iš pat ryto apsipirkę su žmona jau nedvejodami sukome vairą link to pliažo, nes įsidienojant vis labiau dusino karštis ir tvanka. Dairiausi, kur galėčiau pastatyti automobilį: visur ankšta, specialios vietos stovėjimui nebuvo, kai kuriose aikštelėse grėsmingi įspėjimai – nė nebandyk čia įvažiuoti – parkingas tik kažkokiems ypatingiems asmenims. Nors tos aikštelės buvo tuščios – juk sekmadienis. Tačiau ir pliažas buvo idealiai tuščias. Aptvertas aukšta vielų tvora, o ant paradinių vartų – išraiškinga spyna. Tada jau supratau ne vien savo miglotomis nuojautomis, bet ir protu: taigi brizas! Tas lengvai, vos pastebimai raibuliuojantis ežerėlio vanduo… Maudytis, aišku, pavojinga! Pro automobilio langus dar įžiūrėjau – kokios čia yra pasiplaukiojimo galimybės: tanki plūdurų virtinė puslankiu apibrėžė labai kuklią teritoriją, kurioje vandens, kaip spėjau, žemiau bambos. Komentarai nereikalingi. Nuspaudžiau stipriau akceleratorių…

Bet yra Čikagoje ir visai gerų vietų prie vandenų. Kitas reikalas – sužinoti, kur tai yra, kaip nors iki ten nukakti. Viena, kad visą laiką atima darbai, kita – čia nei draugų, nei pažįstamų. Visas pokalbis su kaimynais – tai pasisveikinimas. Jei pasakai ką daugiau – jau neleistinas familiarumas. Žmogus visada kažkur bėga, skuba, kaip jam trukdysi kažkokiais asmeniškais klausimais, į kuriuos tas greičiausiai ir atsakymo neturi. O senukai pensininkai težino, kaip į artimiausią parduotuvę nuvairuoti. Nes tai viskas, ką jie dar gali, ir tai ne visi. Jei ir turi kokį draugą ar pažįstamą, jis paprastai yra toli ir nepadės patarimais. Įsivaizduokime tokią situaciją: skambinu draugui, tarkim, iš Šiaulių į Kauną ir klausiu – gal žinai kur čia, netoli manęs, kokią gerą vietą nusimaudyti?..

Kitą sykį pravažiuoji kokį akiai mielą ežeriuką, bet nepastebi jokių požymių, kad ten būtų koks viešas priėjimas. Greičiausiai privati zona. Ir nieko nepaklausi, nes aplinkui – jokių pėsčiųjų, jei sustosi trumpam – dar baudą gausi… Kartą pravažiavau visai neblogą parką. Užsukome su žmona. Ideali vieta pasivaikščioti, bet į nuostabius ežerėlius, kurių matėsi aplinkui, gali paspoksoti tik iš tolo: jie atitverti vielinėmis tvoromis su užrašais, draudžiančiais ten net priartėti. Nes jei priartėjęs įbrisi, o įbridęs – nuskęsi, parko savininkai sulauks didelių finansinių nemalonumų. Žmogaus gyvybė čia labai svarbi.

Bet kam tos poilsiaviečių paieškos? Pavasarį vis tiek rengiamės kraustytis kur nors kitur, jei tik pavyks atsikratyti dabartinio buto (t. y. parduoti bent jau ne pigiau – kad nelikčiau skolingas bankui). Ir veltui bus sukauptos žinios apie šias apylinkes. Jau dabar visos mintys sukasi vien apie ateities darbus bei planus. Jei kam nors pasakyčiau, kad man dar rūpi kaip nors kur nors gamtoje nusimaudyti – mane čia tikrai palaikytų pamišėliu.

Tad nenuostabu, kad ir jų maisto parduotuvėse vis populiaresnis distiliuotas vanduo! Išgarintas kažkokiais mechanizmais, pravarytas per tūkstančius filtrų. Amerikiečiai tokį labai vertina. Nes jie turi didelius pilvus ir bijo visokių kalorijų. Kadangi mokslas kol kas negali tvirtai pasakyti, kodėl jų pilvai taip smarkiai pučiasi, žmonės bijo net paprasčiausio vandens. Aš taip pat kartais jį perku – pilu į automobilio radiatorių, skiedžiu antifrizą. Toks vanduo iš tiesų idealus. Jokių nuosėdų, jokių druskų, mineralų – nieko gyvo, tik gryna vandens formulė. Kaip kad ir patys amerikonai.

Dirbu antrą dienos pusę, grįžtu po pusiaunakčio, todėl miegu kiek ilgiau nei kiti. Ryte paprastai lauke daug judėjimo, garsų, triukšmo, tačiau man perkant butą atrodė, kad čia bus ramu. Nes iš tiesų vieta nuošali, prie namo jokio eismo. Vis dėlto triukšmas kai kuriomis dienomis tiesiog pragariškas. Ir gana dažnai. Nes po langais čia nuolat pjauna, kerpa žolę. Ir visada tik mechanizuotai. Net krūmai karpomi motorizuotai. Darbininkas tik laiko žirkles, jos pačios karpo, varomos oro spaudimo, kurį sukuria greta veikiantis, smarkiai kaukiantis motoras. Civilizacija!

Tas amerikiečių santykis su gamta vis dėlto ypatingas. Žolė nuolatos visur karpoma, glostoma, lyginama. Kartais net ankstyvais savaitgalio rytais, lyg būtų degantis reikalas. Bent kiek aukštėlesnė – jau nenormalu. Žolė turi augti kaip kareivinėse – visa lygiai. Bet gamta yra nenormali, ir nieko jai nepadarysi, nors tu ką. Tenka imtis griežtų priemonių. Todėl žolės kirpimą čia reglamentuoja įstatymas! Jis yra privalomas, kitaip savininkus nubaus policija. Amerikiečiai taip įprato ir dabar jie tiesiog nekenčia žolės. Ji privalo būti tik dekoratyvinė.

O štai dar ir ruduo. Pradeda kristi lapai. Nors jų dar kaip reikiant neprikrito, juos jau pradedama įnirtingai grėbti, šluoti. Ir ne tik nuo kelių ar gatvių, bet iš visur, kur tik auga koks medis – nuo pievų, laukų. Paprastai šis triūsas – meksikiečių užsiėmimas, jų darbo vieta. Tačiau ne šluotomis ar grėbliais darbuojasi – vėlgi tik motorais, jie lapus supučia į krūvas. Tad ir burzgina jie savo mašinas visais pašaliais – susišluoja lapus. Tokia savotiška žmogaus kova su rudeniu. Desperatiška – kad tų nukritusių lapų visai nebūtų. Atvirai kalbant, kiek čia mačiau į protą netelpančių žmogaus veiklos patologijų, tai ši man yra įspūdingiausia. Juk tie lapai mechanizuotai šluojami ne vien nuo gatvių ar kelių, bet ir šiaip nuo visų laisvų teritorijų, kur žmonės niekada ir nevaikšto. Įsivaizduokime, jei Vilniuje būtų privaloma nuolatos išrankioti lapus iš Vingio parko bei jo apylinkių. Sakytume – mažiau bedarbių. Tačiau iš tiesų tai yra ne kas kita, kaip žmogaus kova su gamta. Absurdiška, beprasmiška…

Dar įdomu stebėti amerikiečius lyjant. Kai lyja lietus, mano darbovietės žmonės į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę nusileidžia tiesiai iš pastato. Tad ir problemų nėra. Jų atsiranda tik kai lietus nestiprus, menkas, kokio Lietuvoje net lietumi nevadintume – dulksna. Nes toks lietus suklaidina: pro langą žvelgdamas, būna, nesuprasi, kad lauke purškia. O amerikiečiui bet kokiu atveju tai jau kažkokia pavojinga gamtos anomalija. Taip gamtoje neturėtų būti.

Pamenu, išėjau darbo metu į lauką esant tokiai lengvai dulksnai tyru oru pakvėpuoti. Iš dangaus kažkiek purškė, bet man stoviniuoti ir mėgautis gaiva tai nė kiek netrukdė. Kaip tik tada grupelė darbą baigusių moterų skubėjo pro tas paradines duris į lauką: iki jų automobilių požeminėje aikštelėje vos trisdešimt metrų. Betgi – lietus?! Skėčiai čia visiškai nepopuliarūs, nes visas gyvenimas visada po stogu. Žmogus jei ne pastate, tai – automobilyje. Iš savo namo patenka tiesiai į garažą, darbe irgi taip pat. Tad ir iškilo toms moteriškėms neišsprendžiama dilema. Būti ar nebūti? Matyt, pašnairavusios į mane pasvarstė: ar kartais nesu pamišęs? Juk stoviu lauke plika galva. Aš irgi svarsčiau: ar čia tikrai krapnoja lietutis, ar tik man taip atrodo? Bet moterys ilgai negalvojo. Pasibaisėjusios apsisuko, ir atgal – vos ne puskilometrį bėgte ilgais koridoriais į kitą pastato galą, kur išėjimas vedė jau tiesiai į tą pačią požeminę automobilių aikštelę.

Nubėgti iki aikštelės pro paradines duris joms būtų sekundžių reikalas. Turint omeny, kaip amerikiečiai vertina laiką, tos moterys pasirodė itin ryžtingos: kad kartais nesudrėktų lietuje, jos apsisprendė paaukoti savo egzistencijos dalį – tiesiog iškirpo šiek tiek savo gyvenimo laiko. Europietis skaitytojas greičiausiai pagalvotų, kad jos buvo su ypatingomis šukuosenomis ar brangiomis suknelėmis. Tačiau apie amerikiečių, ypač moterų, aprangą ir išvaizdą jau esu rašęs: jos verčiau viešai pasirodys kad ir su naktinėmis pižamomis, nei vargs ten su kažkokiomis šukuosenomis. Amerikiečiai pirmiausia praktiški žmonės, estetinė išvaizda ir elegancija jiems mažai rūpi. Tos moterys tiesiog bijojo lietaus, štai ir viskas.

Nors, kita vertus, retkarčiais jų praktiškumu stipriai abejoju. Štai kartą čia iš tiesų buvo didžiulė audra, per Čikagą praūžė netgi tornado. Tada gatvėse, keliuose susidarė nepaprastos eismo spūstys, kai kuriuose rajonuose dingo elektra. Neveikiantys šviesoforai dar labiau didino chaosą keliuose. Kai kur elektros nebuvo ištisas dvi paras. Vėliau darbe viena moteriškė pasipasakojo, kaip jai teko išgyventi tas dvi dienas be šviesos. Laimei, turime name rūsį, ten vėsiau – ten ir produktus iš šaldytuvo sunešėme. Bet negalėjome naudotis virtuvės virykle. Elektrine? – pasitikslinau. Ne – dujinė! Tai kaip čia išeina? – nustebau. Pasirodo, jų viryklė užsidega automatiškai nuo elektros kibirkšties, įmontuotos prie dujų degiklio (kaip ir mano, pagalvojau). Bet juk galima buvo ir degtuku, senoviškai – tik brūkšt ir dega, aiškinu jai. Ji į mane pažiūrėjo kažkaip keistai. Iškart prisiminiau, jog degtukai amerikiečiams – praeitis. Jų parduotuvėse tokių dalykų gal nė nebūna. Bent jau aš degtukus perkuosi nuo civilizacijos atsilikusiose rusų bei lenkų parduotuvėse.

Tiesa, perku tai nežinia dėl ko – tiesiog iš inercijos. Esu čia toks puslaukinis ir, matyt, ilgam… Mano naivus pasiteiravimas apie degtukus jai pasirodė gal kaip klausimas apie titnagą ar dviejų pagalių brūžinimą vienas į kitą – į senovėje populiarų mūsų protėvių užsiėmimą. Tuo pokalbį ir baigėme, nes darbovietėje ilgai nebendraujama. Ji tik patikino mane, kad artimiausiame kito rajono „McDonaldse“ jie be vargo apsirūpino mėsainiais ir kitokiais panašiais produktais, kurių mes, europiečiai, šiaipjau čia privengiame.

Vėliau prisimindavau tą pokalbį ir vis sprendžiau to amerikietiško veiksmo rebusą. Kaipgi vis dėlto su tais degtukais? Juk be jų dar yra ir žiebtuvėliai. Na, gal tie žmonės nerūkantys, tačiau juk amerikiečiai mėgsta namuose deginti visokias dekoratyvines žvakes. Jas tai tikrai reikia kažkaip uždegti. Žinoma, jas ir uždega. Tačiau dujinės viryklės uždegimas – visai kitas reiškinys. Juk amerikiečiai – labai civilizuoti žmonės ir visuomet elgiasi pagal instrukcijas. Tai ir saugumo garantija. Jei dujinė viryklė turi įmontuotą elektros kibirkštį – vadinasi, tik taip ją ir reikia uždegti. Jei kaip nors kitaip – jau bus visiškai neleistinas veiksmas. Ne pagal instrukciją! Ir visai nesvarbu, kad stichijos sukelta situacija yra nestandartinė ir aplinkybės reikalauja kitokio sprendimo.

Amerikiečiai mėgsta daug šnekėti apie saugumą, kartu ir apie praktiškumą. Nelaimės atveju jums labai pravers pilnas automobilio degalų bakas ir pakrautas mobilusis telefonas! – kartais skelbia net televizija. Tai tiesa, tik neaišku, ką amerikietis darys tiems degalams pasibaigus? Bet nelaimės čia tiek ilgai netrunka.

Nemalonu tai prisiminti, netgi neetiška, bet neiškenčiu. Kai kažkokie paaugliai, galima sakyti, snargliai, mosikuojantys plastmasiniais peiliukais, užgrobė amerikiečių keleivinius lėktuvus ir kai tapo aišku, kad jie skrenda į žūtį – visa, ką darė keleiviai, taip pat ir visi vyrai – puolė skambinti mobiliaisiais artimiesiems pasakyti, kaip labai juos myli… Vis dėlto pagalvoju: jei pats atsidurčiau jų vietoje – elgčiausi, ko gero, ne kitaip. Juk yra dar ir skridimo taisyklės! Ypač pavojaus atveju: keleiviai privalo sėdėti ramiai, nepanikuodami, prisisegę diržais, kaip kad to reikalauja instrukcijos. Taip pat ir stiuardesės.

Svarstydamas vietinių amerikiečių ir imigrantų santykius padariau tokią išvadą: vyksta abipusis skirtingų kultūrų susipažinimas, žmonės susikuria požiūrį vieni į kitus, tačiau savo nuomones išsaugo mintyse (kultūra ir padorumas neleidžia garsiai šaukti to, ką galvoji). Mes amerikiečius laikome nukvakusiais čiabuviais, o jie mus – puslaukiniais, atsibasčiusiais iš primityvaus pasaulio, kuriame svarbiausias yra gamtos veiksnys. Mums, europiečiams, tos gamtos vis dar reikia, amerikiečiams – vis mažiau. Amerikoje, net ir labai mylėdamas gamtą, nesurasi jai laiko. Civilizacija pirmiausia yra pramoninė industrija, kuri atima visą (žmogaus) laiką ir visą (gamtos) erdvę. Ir reikalauja gyventi griežtai pagal instrukcijas. Tačiau palaida ir nežabota Žemės gamta, kaip ir pati gyvenimo įvairovė, amerikiečiams tikrai netinka. Jiems nepakenčiamas bet koks chaosas, bet koks tvarkos pažeidimas.

Gal dėl to vargšai amerikiečiai taip smarkiai dairosi į kitus pasaulius, kur mažiau laukinės gamtos. Pavyzdžiui, juk tokiam Mėnuly, gerai pagalvojus, jiems būtų ideali vieta! Nei ten tau nedrausmingų piliečių, nei netvarkingų žolių ar išprotėjusių rudens lapų. Nei medelio, nei krūmelio ir net laukinio vandens. Absoliučiai nieko! Ideali tvarka, rimtis ir sterilumas! Lieka tik tą Mėnulį pasiekti, išasfaltuoti, išbetonuoti. Žinant amerikietišką darbštumą, visa tai – netolimos ateities perspektyva. Įsivaizduokime Mėnulį kaip plieninį šratą, kaip rutulį: visas lygus, blizgantis ir vienodas. Ir vidury įbesta Amerikos vėliava! Tai būtų tikra amerikietiškos būties kvintesencija. Ir kartu visos civilizacijos Olimpas!

Ir tai ne juokai, bet rimta futuristinė vizija. Štai Amerikoje jau yra kompanijų, kurios prekiauja Mėnulio sklypais. Pagal tarptautines sutartis dangaus kūnai negali priklausyti valstybėms ar korporacijoms, tačiau kažkaip buvo išleistas iš akių privatus sektorius, ir tą juridinį apsileidimą šiuo metu sėkmingai realizuoja amerikietiško biznio makleriai. Jau yra pasiskelbusių verslininkų, turinčių tokios prekybos teisę, ir Mėnulis gana sėkmingai parceliuojamas privatiems asmenims. Tuo užsiima dvi specifinės nekilnojamojo turto agentūros, konkuruojančios tarpusavy pagal visus kapitalistinio pasaulio veiklos principus: „Lunar Embassy“ ir „Lunar Registry“. Internete informuojama, kad vienos tų kompanijų bosas jau užsidirbęs 9 mln. dolerių. Ir nors oficialiai valstybiniu lygiu Mėnulio sklypų prekyba nėra nei įteisinta, nei pripažinta, tokiu bizniu užsiimti niekas nekliudo (šito juk niekaip neuždrausi). Todėl dygsta ir daugiau panašių kompanijų.

Taip pat internete nurodoma, kad Mėnulio sklypų savininkų jau per du milijonus. Tarp laimingųjų mėnuliečių amerikiečių yra įvairių kino, muzikos, sporto žvaigždžių ir netgi du JAV prezidentai (nenurodoma, kurie). Visi jie – patys pirmieji, įžvalgiausieji, kurie visada tokiame biznyje tik laimi (kol kas tų sklypų kainos nėra didelės, nes iki Mėnulio sunku nusigauti). Tačiau transporto technika vietoje nestovi, anksčiau ar vėliau rasis ir Mėnulio pionierių gabenimo kompanija. Štai tada Mėnulis ir taps itin brangia prestižine amerikiečių lokacijos vieta, dar vienu naujuoju pasauliu. Galima numanyti, kad iki to laiko amerikietiškas mentalitetas bus pasiekęs brandos pilnatvę, bus tobulas kaip šratas, ir kur jiems tada rasis geriau kaip ne Mėnulyje? Ir dar su tokiu milžinišku kapitalu! Negi jį investuosi laukinėje Žemėje, kur tiek daug chaotiškos gamtos?

2008 m. Nr. 4

Čikaga garsėja lietuvių gausa, nors kur jų nėra. Vis dėlto šiame mieste jų daugiausia – sovietiniais laikais girdėjau teigiant, kad Čikagoje daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste. Čikaga juokais net buvo vadinama Lietuvos sostine. Tai iš tiesų Lietuvos emigrantų centras Amerikoje. Kadangi Čikagoje sutelkta daug pramonės įmonių ir mokslo įstaigų, į ją patogu emigruoti tikintis gauti juodo darbo, o jaunimui – studijuoti.

Pokario imigrantai lietuviai vadinami dipukais. Terminas kilęs iš angliškų žodžių samplaikos: displaced persons – perkeltieji asmenys. Bet lietuviai JAV kūrėsi ir anksčiau. Ypač daug jų čia atvyko XIX a. pab.–XX a. pr. Tuomet į Ameriką daugiausia plūdo varguomenė, rasdavo joje prieglobstį ir įvairūs kriminalai. Tuos ankstesniuosius lietuvius dipukai praminė (gal ir jie patys save taip vadino) – grynuoliais. Na palyginti su pokario dģpais (amerikinė tendencija viską trumpinti), tie pirmieji emigrantai dabar iš tikrųjų yra kaip ir gryni amerikiečiai.

Tarpusavy šios dvi išeivijos bangos nesugyveno. Greičiausiai dėl skirtingų luomų. Išties, kas gali būti bendra tarp buvusio kaimo vargetos ir dvarininko, tarp paprasto darbininko ir Kauno inteligento. Nors yra ir bendrumo: visi yra tik buvę lietuviai, o dabar jau visi – tik amerikiečiai… Kaip reikalai klostysis toliau – kita kalba. Vienas svarbiausių išeivių sėkmės veiksnių, be abejo, buvo ir yra anglų kalbos mokėjimas. Tai žmogui teikia nepalyginamai daugiau galimybių.

Bet kartu tai ir svarbiausia išeivijos nutautėjimo priežastis. Čia net neverta kalbėti apie žmogaus pasirinkimą, apie jo tautinį sąmoningumą, laisvą valią. Dažniausiai perėjimas prie anglų kalbos yra tiesiog išgyvenimo klausimas. Tipiška situacija, kai abu tėvai dirba fabrikuose iki išnaktų, o vaikai leidžia laiką mokyklose, kur, suprantama, lietuviškai jų niekas nemoko. Grįžę namo, tėvai vaikus randa jau besirengiančius gulti – kada čia su jais bepasikalbėsi lietuviškai? Ir patys tėvai, suinteresuoti geresne vaikų ateitimi, skatina juos ir domisi, kaip mano atžalai sekasi kalbėti angliškai. Juk imlūs vaikai tėvelius džiugina savo žiniomis.

Todėl bent šiuo metu surasti tų grynuolių palikuonį, kalbantį lietuviškai, – didelė retenybė. Šiaip jie gerai ir taisyklingai ištaria savo tėvų pavardę, taip paliudydami savo tikrai lietuvišką kilmę, bet tuo jų lietuviškumas ir baigiasi. Daugiau protėvių kalba – nė žodžio. Mokyklos direktorius, kuriam pristačiau savo vaikų dokumentus, be protėvių pavardės, dar žinojo ir vieno miesto pavadinimą, tėvų gimtinę – Kaunas! Žinojo ir vieną keiksmažodį – rupūžė, tik buvo pamiršęs jo reikšmę. Susirūpinęs pasiteiravo, ar ne per riebus keiksmas?.. Ne, nuraminau, tai tokia varlė (kaip „rupūžė“ angliškai, nė pats nežinojau). Rupūžė yra kaip ir varlė, tik bjauresnė, šlykštesnė, nors naudinga daržams! – aiškinau jam kaip įmanydamas. Tuomet jis man pasakė, kaip rupūžė vadinasi angliškai – toad (taigi, ir mano anglų kalbos patirtis čia tvirtėja diena iš dienos). Iš tikrųjų labai neutralus, nepiktas keiksmažodis, – sutiko mokyklos direktorius. Dar jam paaiškinau, kad Lietuvoje jis nėra populiarus, nes nublanko prieš rusiškuosius kalbos „perlus“, bet direktorius šitą visuotinį reiškinį žinojo. Tik patikino mane, kad ir amerikietiški keiksmai už rusiškuosius ne menkesni.

Amerikiečių su senomis lietuviškomis šaknimis man teko sutikti daugybę kartų. Tokia buvo darbų specifika: daug važinėdavau po visą Čikagos rajoną, kas dieną vis nauji žmonės, laikinos pažintys. Žinoma, žmogaus kilmė čia nieko nereiškia, juk visi amerikiečiai iš kažkur atvykę. Kas iš Italijos, kas iš Prancūzijos, iš Airijos, Kinijos, Afrikos… Na, o Lietuva amerikiečiams, tegul ir tų grynuolių atžaloms, dažniausiai tėra tik terra incognita. Gal kaip mums kokia Nigerija. Ta Lietuva, reikia manyti, yra Europoje, bet koks skirtumas! Absoliuti amerikiečių dauguma geografiją teišmano labai apytikriai (mokyklose vietoj jos dominuoja JAV istorija). Bet visiems aišku, pavyzdžiui, kurioje pusėje yra Kalifornija. Tai privalo žinoti lėktuvų pilotai, ir to užtenka.

Kai kurie amerikiečiai giriasi turintys net kelių tautybių šaknis. Tėvas kilo iš vokiečio ir prancūzės, motina – iš airės ir italo… Arba dar egzotiškiau – negro, kino ir meksikiečio darinys… Tad kur čia visus supaisysi, kas iš kur kilęs ir kokia ten savo kalba kadaise kalbėjęs? Tam tiesiog nebelieka laiko, nei yra koks poreikis žinoti. Juk vyksta priešingas procesas – į visą pasaulį kartu su amerikietišku kapitalu eksportuojama ir jų kalba. Ir visas pasaulis žino – turi žinoti, kurioje pusėje ta Amerika. Bet jei susipainiojai paklaustas, tiesiog iškelk pirštą aukštyn! – ir nesuklysi iš principo.

Vienu metu lietuvybę palaikyti ėmėsi sąmoningesnio luomo dipukai. Ir mums susidaro įspūdis, kad lietuvybė čia tviskėte tviska. Kai pasakiau namiškiams Lietuvoje, kad štai vaikai jau eina į mokyklą, manęs su viltimi paklausė: į lietuvių?.. Kaip paaiškinti, kad kai kur pasitaikančios parapijinės lietuviškos klasės (kažkodėl vadinamos mokyklomis) tėra savaitgalio darželinukų arba vyresniems fakultatyviniu lygiu egzistuojantys užsiėmimai. Jokio išsilavinimo lietuvių kalba čia negaunama.

Tačiau ir tokios, fakultatyvinės, pastangos pagirtinos, tik kad labai jau minoriškai jos atrodo. Bandžiau tuo domėtis interneto išeivijos puslapiuose ir iš karto suvokiau esmę. Visur euforiškai rašoma apie tautišką veiklą, bet nėra jokios konkrečios informacijos, jokių skaičių. Nebent tie skaičiai išauga iki šimtų (tokie susidaro pateikiant daugelio metų veiklos ataskaitas), bet veikla niekada neįvertinama procentais. Nes nėra prasmės, kadangi Amerikos mastu tokie duomenys būtų nuliniai. Bet, žvelgiant iš Lietuvos, susidaro visiškai kitoks, neadekvatus vaizdas. Užtai ir susilaukiu iš savo giminaičių įdomių klausimų: apie išsilavinimą Amerikoje lietuvių kalba…

Šiuo atveju, deja, tinka sakyti: apie mirusius arba gerai, arba nieko. Juk tūkstančiams mūsų dipukų atžaloms tas lietuviškumas, kaip populiariai sakoma, dzin!.. Kone kiekvienas dipukas apsikabinėjęs savo namų sienas lietuviškais paveiksliukais bei suvenyrais, pasipuošęs tautinėmis vėliavėlėmis, greta visuomet ir amerikietiška vėliava, bet ar tai įstatymu reglamentuota – nepasidomėjau), tačiau jų vaikams visos tos relikvijos yra tik senolių kaprizas, į kurį jie, būdami kultūringi, žvelgia atlaidžiai ir supratingai.

Teko pabendrauti ir su tokiais jaunuoliais. Sveikinasi jau tik amerikietiškai, žaismingu Hello arba Hi (Lietuvos mokyklose išmoktos tirados How do you do? čia iš viso neteko girdėti – amerikiečiams ji atimtų per daug brangaus laiko). Sugėdinti senų tėvų, žiūrėk, bando ir lietuviškai išstenėti: liaa-ba dėna!.. Ar taip? – pasitikslina angliškai ir tuoj pat smagiai pasijuokia iš savo naujos patirties, kaip tai būdinga amerikiečiams. Aišku, pasitaiko ir antrosios kartos atstovų, dar mokančių lietuviškai, bet yra ir tokių, kurie nemoka nei to „liabas“. Na, ir apie juos mes tikrai – kaip apie mirusius. Jokios statistikos apie nutautėjusius dipukus neradau.

Dar atkreipiau dėmesį, kad iš dipukų atžalų, kad ir visai gražiai kalbančių lietuviškai, absoliuti dauguma nėra buvę Lietuvoje, nei galvoja ten kada lankytis. Juk gimę Amerikoje, čia visi artimieji, giminės ir draugai, – ką gi toje Lietuvoje pametė? Tik nesuprantama, kam jiems apskritai ta lietuvių kalba? Verčiau jau mokytųsi kokios nors čia populiarios lenkų ar ispanų kalbos (tai JAV ateitis, jei tikėtume neoficialiomis prognozėmis). Bet jeigu vis randasi dar ir tokių, kurie vaikaičius leidžia šeštadieniais mokytis lietuviškai, tai jie tikrai verti pagyrimo ar gal net Prezidento ordino.

Su dipukais daugiausia man teko susipažinti per bažnyčią. Ją lankydavau (nelabai čia kur kitur ir nuslinksi), kol pastoviau įsitaisiau gyventi ir dirbti. Tada ir bažnyčios lankymai baigėsi. Čia vyrauja nuomonė, kad emigrantams iš pradžių sunku rasti laiko bažnyčiai, bet vėliau, jiems prasigyvenus, prisitaikius prie amerikietiško gyvenimo, to laiko kažkaip turi atsirasti. Tačiau patyriau, jog visos bažnyčios čia turi tik vieną skundą – parapijiečių mažėja! Kodėl – žinau iš asmeninės patirties: žmonės vis labiau įsikinko į darbus… Kol buvau naujas atvykėlis, kol dar nedirbau, lankiau bažnyčią ir aš. Tai, aišku, dar priklauso ir nuo atstumo. Šiuo metu man artimiausia lietuviška bažnyčia – už 40 mylių. Tad ją matau tik Velykų ar kokia kita panašia proga, ir jei tą dieną dirbu, privalau boso prašyti, kad leistų šiek tiek į darbą pavėluoti. Visada maloniai leidžia. Jei neleistų, tai ir neičiau. Prieš vėją nepapūsi.

Dabartinė trečioji emigrantų banga įvardijama ekonominiais bėgliais arba „tarybukais“. Pačius pirmuosius išeiviai su viltimi traktavo kaip bėglius iš sovietinio pragaro – gal jie draugai ir bendraminčiai? Deja, pasirodė, kaip tik tarp jų buvo gausu kriminalinių padugnių, apgaudinėjusių tuos dipukus, išviliojusių pinigų ir pan. Tai buvo patys pirmieji, drąsiausieji, smarkiausieji. Po jų į JAV atvyko lėtesni, romesni, nuoširdūs ir dažniausiai labai darbštūs lietuvaičiai. Į juos dipukai žvelgė jau atsargiau, nors be reikalo.

Tiesa, dar vėliau paaiškėjo, kad tuos paskutinius bėglius galima vertinti ir kaip tautos išdavikus, nes, užuot kurdami naują Lietuvą (arba šerdami jos naują valdžią), jie rinkosi savanaudiškos egzistencijos kelią užsieniuose. Kad ir kaip ten būtų, jie išvyko dėl aiškaus ekonominio motyvo. Vis dėlto, kadangi pagal mūsų naują ideologiją turtas ir jo įsigijimas tapo žmogaus aukščiausia būties ir moralės vertybe, išdaviko sąvoka tapo nepriimtina ir buvo nutylima (juk žmogus palieka Tėvynę dėl pinigų, dėl kapitalo, tai jau šis tas!). Emigrantų niekam nesinori vadinti išdavikais, nes tai primintų sovietinę ideologiją. Kaip tik taip būdavo vadinami visi, pasprukę iš sovietinio rojaus.

Savotiškai simboliška ir gal net lemtinga buvo tai, kad mūsų pirmasis apsistojimas pasirodė esąs visai šalia įžymios Čikagos lietuviams vietos. Gyvenome netoli garsaus Marketo (Marquette) parko, buvusios svarbios pokario lietuvių teritorijos, nes ten sukosi reikšmingas parapijinis gyvenimas. Tad mums ir teko pirmiausia susipažinti su garbinga bei reikšminga Lietuvos dalelės praeitimi.

Dipukai su lietuviams būdingu darbštumu bei įsitikinimu, kad gyvens amžinai, savo aplinkoje statėsi tikrai įspūdingus mūrus: didelę bažnyčią ir ligoninę. Ir dar tame pat parke paminklą Dariaus ir Girėno skrydžiui atminti. Deja, dar esant gyvai pirmajai kartai, visa tai lietuviams teko ir palikti. Šiuo metu Marketo parko bažnyčią sekmadieniais aplanko tik uoliausiai prie jos prisirišę Čikagos lietuviai, atvykstantys net iš Lemonto, visa kita palikta naujiems gyventojams – gausiai įsikuriantiems negrams, kurie čia vadinami juodukais. Mat lietuviškas žodis „negras“ skamba taip pat kaip ir angliškas, jį atpažinę juodaodžiai labai įsižeidžia ir užpyksta. Šis žodis dėl Amerikos istorijos bei ilgamečių tradicijų yra tapęs „vergo“ sinonimu, o juodukai dabar yra laisvi žmonės. Tik ištark jų akivaizdoje žodį „negras“ ir gausi jei ne kulką į kaktą ar peilį į šoną, tai bent jau kumščiu į dantis – užtikrintai. Vis dėlto savo lietuviškame tekste renkuosi mums įprastą sąvoką. Nes mums žodis „negras“ pirmiausia turi rasinę juodaodžio afrikiečio, o ne socialinę vergo reikšmę.

Marketo parko negrai Lietuvos istorija ypač domėjosi prie Dariaus ir Girėno paminklo. Po kiek laiko tas paminklas taip aptriušo, kad lietuviams pasidarė nesmagu ir jie kreipėsi į miesto valdžią paramos. Laimei, jie buvo išklausyti. Valdžia parką sutvarkė, vietos gyventojams kažkokiu būdu išaiškino amerikietišką to paminklo reikšmę. Neva jame pavaizduoti amerikiečiai lietuviškais vardais, kurie savo skrydžiu išgarsino Ameriką. Ir galbūt kaip tik ši aplinkybė vertė naujuosius Marketo parko gyventojus laikytis tvarkos, saugoti aplinką. Kai mes jau įsikūrėme Čikagoje, tame parke, ypač savaitgaliais, matydavome daug sportuojančio jaunimo, vaikštinėjančių šeimų su vaikais. Girdėjau, kad vėliau tie naujieji Marketo parko gyventojai kažkur netoliese atsidarė ir savo bažnyčią.

O lietuviai vis dar išlaikė savo bažnyčią. Tiksliau – dvi. Viena buvo katalikų: didelė, įspūdinga, su aukštais bokštais ir labai ilgu Šv. Marijos pavadinimu, nes minimi visi jos titulai. Kita bažnyčia – liuteronų – visiškai nežymi, nežinodamas jos ir nerasi, net nepastebėsi. Tik pavadinimas protestantišku stiliumi konkretesnis, toks pasaulietiškas: „Tėviškės bažnyčia“.

Sekmadieniais po bažnytinių pamaldų Marketo parke dipukams būdavo labai patogu išsiskleisti pavėsines piknikui. Kalbos, dainos, nevengta ir išgėrimų. Nors ir aukšto luomo, bet susidūrė su tomis pačiomis problemomis kaip ir naujieji „tarybukai“. Amerikoje viešai gerti negalima. Namie sėdėk ir gerk, bet ne gamtoje. Be to, kai kurie ir padaugindavo. Tačiau po keleto skandalų su policija aprimo. Aprimti privertė ir amerikietiškas gyvenimo būdas: nė nemėgink kitą dieną pasirodyti darbe su kvapeliu ar pavargęs. Kita vertus, ir tarp savųjų reikia atrodyti solidžiai. Vienas senukas, pats iš savęs pasijuokdamas, man pasakojo, kaip jie sekmadieniais būtinai pasipuošdavo dar iš Europos atsivežtais kostiumais. Bet paklausti, kur dirba, arba pameluos, arba būtinai angliškai suraitys kokį įmantrų pavadinimą, kuris dažnai tereiškia sargo ar valytojo pareigas. Tai iš tiesų kartais skamba solidžiai. Pavyzdžiui, budėtojas ar tiesiog koks sargas čia vadinasi security officer. Pažodžiui: saugumo karininkas. Įspūdinga.

Daugiausia Amerikoje vargo meno ir kultūros žmonės. Norėdami save kaip nors išreikšti, jie rašė, kūrė. Todėl gyveno skurde, daugelis nykiai ir nusibaigė. Bet visa, ką jie sukūrė, buvo žinoma tik vietinių dipukų aplinkoje. Tai toli gražu ne Lietuva, ir ne taip jau įdomu čionykščiams, visiems laikams įsikūrusiems šioje dolerio kulto šalyje. O Lietuva per visus tuos okupacijos metus išaugo ir be išeivių kūrybos pažinimo, išskyrus, aišku, kultūrinį elitą. Taigi jei Dievas ir davė kažkam talentą, jis buvo bandomas realizuoti, tačiau, vaizdžiai pasakius, kūryba liko gulėti stalčiuose, arba Lietuvą pasiekė, kai jau buvo neaktuali. Ir šį būties tragizmą savimi patyrė beveik visi kūrybos dipukai, išskyrus vieną kitą legendą, kuri save susikūrė dar iki emigracijos į Vakarus. Dabar Lietuvoje jų kūryba prieinama, tik kam ji rūpi? Nebent literatūros ir istorijos studentams, nes visą jos reikšmę prarijo laikas.

Apie Marketo parko aplinkos istoriją man daug pasakojo viena senutė, iki paskutinio atodūsio išsilaikiusi tame rajone (dabar jau mirusi). Senutė turėjo kuklų namelį, įsispraudusį į kitų panašių namų virtinę. Kitame jos namo gale buvo šioks toks kiemelis, ir ji niekaip negalėjo atprasti nuo vietiniams nesuprantamo triūso: auginti sau kokią daržovę – pomidorą, svogūną, morką. Taip ji nešė savo kryžių iki galo, ir tai tikrai buvo kryžius, nes negrų vaikai naktį, sulipę per tvorą, nugrauždavo vos sužaliavusius jos sodinių daigelius.

Anot tos senutės, iš Marketo parko pirmieji ėmė trauktis garsiausiai apie lietuvišką vienybę šaukę vadukai, tuo nemažai suglumindami likusiuosius. Greitai ir visi kiti pajuto tikrąsias šio pasaulio vertybes – reikia gyventi saugiai, patogiai, turtingai! Ir ėmė dairytis finansiškai perspektyvesnės vietos. Namų kainos Marketo parke grėsmingai krito. Bendruomenės suirimas, dalies lietuvių išsikėlimas spartino ir negrų invaziją. Tad per gana trumpą laiką mažoji Marketo parko Lietuvėlė sunyko. Daugelis nusikėlė į Čikagos priemiestį Lemontą, kur tuo metu driekėsi vieni laukai, bet užtat buvo šventa ramybė ir didesnės garantijos prireikus namą parduoti brangiau. Ten ir dabar yra lietuvybės centras, nors tada daug lietuvių išsisklaidė ir po visą Čikagą ar jos priemiesčius.

Visgi Marketo parkas neliko visiškai apleistas. Jį gaivinti bando kaip tik naujieji „tarybukai“. Gal dėl strategiškai patogios vietos: kuo arčiau Dauntauno, tuo pigesnis pragyvenimas (to nepasakytume apie patį Dauntauną: ten jau kaip iš peklos į rojų įžengus – viskas iš karto kelis kartus brangiau, kaip ir turi būti centre). Taigi Marketo parke atsidarė porą naujų maisto parduotuvėlių, gana aktyviai lankoma bažnyčia, prie pat parko esantis vienas daugiabutis namas nuomojamas daugiausia naujiems lietuviams. Ir netgi yra viena kukli lietuviška kavinė. Tikrai Lietuva – didvyrius gimdanti žemė!

Bet darbo dienomis, ypač vakarais, tame Marketo parko rajone pavojinga. Kaip tik ten žuvo mano pažįstamo, taip pat naujojo emigranto, draugas. Jį negrai užmušė už tai, kad vaikštinėjo, kaip sakoma, netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku (vėlai naktį grįžo iš darbo). Ir tas atvejis ne vienintelis.

Kartą ir aš ten užtrukau iki vakaro, ir jau iš visų pašalių mačiau beišlendančius gengus (taip vadinamos gaujos), girdėjosi rėkavimai, šauksmai, grėsmingi švilpimai. Įsivaizduoju, kaip nejauku ten mūsų pasišventėliams – lietuviško maisto tiekėjams. Štai ne per seniausias įvykis iš jų gyvenimo: į parduotuvėlę įžengė negras, išsitraukė pistoletą ir pareikalavo pinigų. Tie ir paklojo, kiek turėjo. Po to atsitikimo virš parduotuvės lauko durų buvo įrengta videokamera, o durys – rakinamos. Klientui tenka iš lauko nuspausti skambutį – pardavėjas ekrane pasižiūri, kad tai ne negras, tada įleidžia į vidų…

Tačiau nemanau, kad su tuo skambučiu jie ilgai trauks. Geriausiu atveju iki pirmos kokio advokato ar policininko pastabos. Su diskriminacija čia nejuokaujama, ir bausmės už tai solidžios. Bet tai nėra padėtis be išeities. Samdyk prie prekystalio policininką ir mokėk jam algą. Jei neišgali, tai tokio biznio ir nepradėk. Čia daug priklauso nuo to, kokiame rajone gyveni ir dirbi. Marketo parko rajonas – vienas iš pačių pigiausių. Ten lengva įsikurti, bet sunkiau išsilaikyti. O priežastys visiems gerai žinomos…

Panašiai išeivių gyvenimas klostėsi ir kitame lietuvių centre Cicero rajone (tariama – Sģsero). Jis ne toks žymus kaip Marketo parkas, bet ten iki šiol išliko lietuvių būrelis. Tik jie savo lietuvišką didelę tvirto mūro ir nuostabių vitražų bažnyčią jau turi užleisti meksikiečiams. Nes šių aplinkui gyvena tiek daug, kad per savo pamaldas jie tiesiog netelpa bažnyčioje, griūva laukan pro duris. Atitinkamai meksikiečiai daugino savo mišių skaičių sekmadieniais tiek, kad lietuviams valandų beveik nebeliko.

Pasitaikius progai, pasidomėjau meksikietiškomis mišiomis, kažkaip įsispraudžiau į vidų. Ir man labai patiko. Jiems svetima mūsų europietiškos klasikos kultūra, vietoj vargonų jie skambino gitaromis, tačiau melodija man pasirodė nemažiau dvasinga. Įspūdingai atrodė ir tas žmonių susikimšimas, – tarsi bažnyčios viduje vyktų kažin koks pasaulio stebuklas. Visi su šeimomis, su vaikais ant rankų, pečių, taip pat daug jaunimo.

O per lietuvių pamaldas bažnyčioje tvyro rimtis ir tyla. Tautiečių į pamaldas susirenka tik tiek, kad didelės bažnyčios viduje gali gėrėtis išties meniška tuštuma… Prieš pat mišias galima laisvai pasivaikščioti, pasidairyti į gražius vitražus. Greta bažnyčios dar stovi didelis mūrinis parapijos pastatas, kažkada skirtas ir lietuviškai mokyklai. Jis irgi tuščias, apleistas.

Lietuviška veikla šioje bažnyčioje pagyvėjo tik iškilus klausimui dėl mišių laiko. Vietos kunigams tiesiog pagailo meksikiečių, kad šie turi su mažais vaikais sekmadienį anksti keltis, o tiems, kuriems tenka ateiti vėliau, diena jau būna pernelyg įsibėgėjusi. Tuo metu lietuviai, kaip bažnyčios šeimininkai, naudojosi geriausiu ryto laiku. Tad ir buvo nuspręsta lietuviškas pamaldas kur nors pastumti: į ankstyvą rytmetį arba kone į popietę.

Tačiau juk lietuviai be kovos nepasiduoda. Ir per Čikagos televizijos lietuvišką kanalą (turi valandą eterio per savaitę) imtasi raginti siekti teisybės – susieikime, susirinkime visi lietuviai sekmadienį į Cicero bažnyčią, pasirodykime vyskupui ir komisijai, kiek mūsų daug!

Po šių raginimų lietuvių išties prisirinko daugokai, parapijos namų salėje gausiai liejosi kava ir aidėjo reikšmingi pokalbiai apie tautinę vienybę, apie tai, kaip apmaudu kažkokiems meksikonams (taip čia vadinami meksikiečiai) užleisti taip puoselėtus savo maldos namus. Vis dėlto būdami ne vien lietuviai, bet ir krikščionys, turėjome nusileisti. Bažnyčios lankymo valandas teko pakoreguoti. Taigi kol kas pakeistas tik mišių laikas, bet aiški ir ateities perspektyva. Katalikų turtas priklauso arkivyskupijai, o ji bažnyčios reikalų tautiniu aspektu nesprendžia. Kas jai tie lietuviai, ir kur jie pagaliau yra?

Pokario lietuviai nesuprato, neįvertino vieno svarbaus amerikietiško gyvenimo faktoriaus – žmonių migracijos. Šiandien čia vienos bendruomenės rajonas, rytoj jis gali staiga pasipildyti kokiais šimtais, tūkstančiais ir dar daugiau kokių nors negrų ar meksikiečių. Čia neįsikursi visam laikui. Gal todėl Amerikoje dominuoja lengvo stiliaus pastatai, greitomis padaromi iš pigių, dažnai tik medinių ar plastiko medžiagų. Niekas čia neplanuoja gyventi amžinai. Išskyrus, aišku, lietuvius. Jie tikėjosi atsirėžti gabalą Amerikos ir paversti ją Lietuva. Pradžioje lietuviai buvo įsitvirtinę kaip namie ir vedė stiprią agitaciją, kad reikia visiems laikytis, gyventi įsikibus vienas kito. Iš principo tokia politika galima, kai kurių tautybių žmonės iš tikrųjų sugeba vienoje vietoje išsilaikyti ilgiau, sėkmingai laikėsi ir pirmieji lietuviai. Tačiau jau jų vaikai gyvenimo vietą buvo priversti rinktis pagal specialybę, pagal gaunamus darbus. Atstumai Amerikoje toli gražu ne lietuviški. Vis dėlto dipukai, galima sakyti, savo atgyveno, ir gana sėkmingai. Bažnyčias, ligonines pastatė, pėdsaką paliko. Bet svarbiausia, vaikus į gyvenimą išleido. O gyvenimas – tai juk Amerika…

2008 m. Nr. 3 

Pagal „Žalios kortos“ reglamentą man dar esant Lietuvoje reikėjo susirasti Amerikoje globėją, kuris priglaustų ir tris mėnesius išlaikytų mano šeimą (maždaug tiek laiko tenka laukti dokumentų, leidžiančių oficialiai įsidarbinti). JAV ambasada dar reikalauja turėti ir pinigų. Nepamenu tiksliai kiek, bet tikrai keletą smagių tūkstantėlių, paliudytų atitinkamais dokumentais (banko sąskaita, nekilnojamojo turto įvertinimu ir pan.). Tačiau nors ir kiek tų savo pinigų vežtumeis, būtina, kad tave kažkas globotų bent formaliai. Kad būtų kam galvą nurauti, jei ten tau kas nors bloga nutiktų. Tarkim, jei reikėtų išskaičiuoti draudimo išlaidas. Juk pirmus mėnesius, kol dar nedirbi, esi neapsidraudęs, o valstybei reikia garantijų. Tad globėjai ir yra tokia garantija. Taigi jie ir rizikuoja. Bet susirask, kad nori, tokių geradarių! Nei giminių ten, nei draugų neturėjau.

Tačiau kažkaip susiradau. Čia viską lemia pinigai. Yra netgi nusistovėjęs mokestis už prieglaudą patvirtinančius dokumentus, kuriuos reikia įteikti JAV ambasadai. Sumokėjau per tarpininką – Lietuvon trumpam užsukusį jaunuolį. Jis mums įteikė pasirašytus ir JAV notaro patvirtintus dokumentus, kad mūsų šeimos Čikagoje laukia tokie ir tokie asmenys – priims, globos, maitins, kol rasime darbo. Mes tam tarpininkui įteikėme pinigus. Dar gavome priedo nemokamos reklamos – pasakojimų, kaip Amerikoje puiku! Tik skubėk, kiek gali, išsiparduok, mesk viską velniop ir pirmyn į aukso glėbį! Kiek tas amerikinis vėjo pamušalas gauna už tokias reklamas – nežinau. Gal ir nuoširdžiai kalbėjo, nesu tikras. Čia kaip kam tas indiškos pasakos dramblys atrodo…

Oro uoste mus ir pasitiko tie naujieji šeimininkai – globėjai, nors sumokėti už parvežimą teko daugiau, nei šiaip taksi kainuotų. Na, čia už konspiraciją, pasakytų nemirtingasis Ostapas Benderis. Vis dėlto labai priekaištauti neturėčiau, nes ten cirkuliuoja ir fiktyvūs „prieglaudos“ dokumentai. Nuvykę emigrantai jokių globėjų taip ir nepamato, nes tokie dažniausiai ir neegzistuoja – pavardės netikros, taip pat ir visa kita. Svarbu, kad būtų popierius ambasadai, tačiau tikras dalykas čia tik tavo paties pinigai. Tik dėl jų ir veikia visa sistema. Neretai naujieji emigrantai kišenėje teturi popieriaus skiautelę su kokio panašaus likimo draugo ar pažįstamo adresu. Parodo tą popieriuką taksistui, ir – pirmyn.

Tad mūsų pradžia – galimybė realiai apsistoti pas tautiečius, iš tiesų buvo prabanga. Mus priglaudė pagyvenusi porelė, kiek ankstesni emigrantai. Lietuvoje jie kažkada užsiėmė intelektualia veikla, čia, suprantama, jau ne. Bet nepasidavė, kūrė savo biznį, kartu svajojo ir apie intelektualinių galimybių realizavimą. Bet tam būtina išsilaisvinti – kažkas kitas turi dirbti už tave ir tau uždirbti. Tada gali sau linksmas dainuoti, šokti, kad ir operas kurti. Blogiau, jei tos mėlynosios paukštės tenka siekti visą gyvenimą. Tada dažniausiai sulauki tik senukų prieglobsčio…

Kaip tik tokiu bizniu – emigrantų globa – mūsų geradariai ir užsiėmė. Jie jau buvo įsigiję antrąjį namą (kreditu), priiminėjo juose naujus emigrantus bei karšino senelius (vienas namas jiems ir buvo atitekęs iš nukaršinto senuko). Dar vėliau jie net ryžosi restorano bizniui, tačiau bankrutavo ir grįžo namo į Lietuvą. Apie juos rašė ir Lietuvos spauda.

Tačiau mums konspiracija ir toliau kainavo gana solidžiai. Kaina už parą, tiesa, su maitinimu – 100 doleriukų (bet kokiame motelyje būtų pigiau). Vėliau teko sutikti lietuvių, praėjusių tokią pat kapitalistinę globą. Kai iš tavęs jau išsunkia visus atsivežtus pinigėlius, tada ir eik sau, kur akys veda. Gerai dar, jeigu ištempsi iki to laiko, kai paštu ateis tas social security numeris (leidžiantis dirbti dokumentas). Bet žmonės puola į darbus nieko nelaukdami, dažniausiai kartu su nelegalais. Griebiasi įvairiausių valymo, globos, statybos darbų.

Tačiau mums pirmiausia rūpėjo šeimos reikalai. Svarbiausia buvo savo paaugliams rasti tinkamą mokyklą. Ne negrų ar meksikiečių, bet ir ne turtuolių baltųjų amerikiečių. Nes prestižinėse mokyklose vis dėlto blogiausia. Jeigu tėvelis neatveža savo atžalos paskutinės markės mersedesu – vaikas klasėje pajuokiamas, niekinamas. Čia kiekvienas turi laikytis savo luomo reikalavimų. Pagal mokyklą ir gyvenamoji vieta. Tad apie darbus iš pat pradžių galvoti negalėjau. Bet tai ir atitiko oficialias „Žaliosios kortos“ emigracijos taisykles.

Taigi, apsistojome tų globėjų name. Aplinka tipiškai monotoniška, kaip jau rašiau – kolchozinė. Kitokių miestų, tiesą sakant, Amerikoje beveik ir nėra. Tai tik Europa gali pasigirti tūkstantmete architektūros įvairove, romantiška miestų dvasia. O čia viskas daug praktiškiau. Romantiški čia tik mums neįprasti rajono gyventojai – daugiausia negrai ir arabai. Jie žmonės kaip žmonės, net labai malonūs, tačiau patogiai nesijautėme. Kelios parduotuvės aplinkui taip pat buvo neįprastos, vien arabiškas maistas, o modernių supermarketų be transporto nepasieksi. Globėjai mus maitino, tad teko tupėti jų namuose tarsi karšinamiems pensininkams ir laukti dokumentų.

Nenuostabu, kad iš pradžių jautėmės prislėgtai ir tiesiog košmariškai. Vaikai, prisiklausę kalbų apie amerikinį rojų ir pajutę, kad čia neteko visko, ką turėjo – draugų, Vilniaus gatvių, parkų, diskotekų bei kitų jaunimui svarbių dalykų, – kone pajuodę žvelgė į mane. Kaip vėliau prisipažino, mintyse sakydavo: tėve, į kokį pragarą mus čia nudanginai, vežk atgalios! Bet tylėjo, suprasdami, kad kelio atgal nebėra. Peržegnoti darbai, parduotas butas. Pamažu manyje brendo niūri mintis, kad tai buvo didžiausia mano gyvenimo nesąmonė, baisiausia klaida, kokią tik galėjau padaryti. 

Savo butą Vilniuje buvome pardavę už 20 tūkst. dolerių. O po kelerių metų jo kaina pakilo beveik iki 100 tūkstančių. Tai ne Lietuvos piliečių perkamoji galia pakilo, bet bankai atkuto. Jie, įvesdami kreditinio pirkimo mechanizmą, sudarė galimybę žmonėms lįsti į ilgametes skolas. Taip kilo sąlyginė žmonių perkamoji galia, pagal kapitalo dėsnius keldama ir butų bei namų kainas, kurių jie tikrai neverti. Tad, jei norėtume grįžti į buvusį gyvenimą, šiuo metu mums reikėtų užsidirbti ne mažiau 100 tūkstančių, bet iki tol kainos pakiltų dar labiau. Ir net jei man pavyktų kada nors pavyti tą Lietuvos klestėjimo fantomą, vėl įsikurti Vilniuje, tai tebūčiau atgavęs tai, ką ir taip turėjau, ką praradau, o visas tikrai amerikietiškai kruvinas prakaito vaisius tektų bankininkams! Na, gal Lietuvos gerovei – patikslintų mane verslo patriotai.

Galvojama, kad kapitalizmas padeda žmonėms geriau gyventi. Tačiau jei kalbėtume tiksliau: jis greitai padeda žmonėms rasti ir tikrąsias gyvenimo vertybes – pinigą, kaip esminę ideologinę orientaciją. Kapitalizmo pasaulyje visada žinai, dėl ko gyveni ir dėl ko esi gimęs. Ir tik pabandyk galvoti kitaip! Ne veltui čia, Amerikoje, kaip vėliau patyriau, vidurinės mokyklos absolventai paprastai nežino tokių vardų kaip Shakespeare’as, Goethe, Dante. Užtat visi moka išrašyti čekį ir manipuliuoti banko kortele. Juk pasaulio ateitis priklauso nuo verslininkų ir bankininkų. Ir jei netampame tokie kaip jie, tai bent jau jų dvasia persiimame, išmokstame jų akimis viską matyti ir teisingai viską vertinti.

Reikia mokėti gyventi – mąsčiau ir aš, veizėdamas į kepantį blyną mikrobangų krosnelėje. Tai buvo pirmas reikšmingesnis mūsų šeimos pirkinys. Čia jis kainavo nedaug (nors pirkome vis dar už atsivežtus pinigus), tačiau Lietuvoje sau šito negalėjau leisti. Ir kepu štai mikrobangų krosnelėje blyną, ir galvoju sau, stebėdamas, kaip jis svyla: mano mieli Lietuvoje palikti draugai, iškeičiau jus štai į šitą blyną. Ir pats po truputį apsikepinu, aklimatizuojuosi.

Mūsų globėjai vis dėlto skyrė mums dėmesio – rado laiko nuvežti į artimiausius prekybos centrus, aiškino, kaip ir kur geriau galima išleisti pinigus, kartu ieškojome padoresnės mokyklos vaikams. Tad apie juos turėčiau pasakyti daug ką gero. Jie tiesiog nuoširdžiai priėmė kapitalistinės sistemos diktuojamas prasigyvenimo taisykles. Tačiau visgi jie lietuviai inteligentai, ir dar buvę sovietikai. Tai reikšminga. Anot vietinio pokario lietuvių išeivių laikraščio, sovietų sistema sužalojo žmones pirmiausia todėl, kad neišmokė jų gyventi ir dirbti konkuruojančio kapitalizmo sąlygomis. Su tuo reikia sutikti, iš tikrųjų taip ir yra. Tik dar reikėtų patikslinti – sovietai nuzulino iltis. O jas reikėjo galąsti. Toks mat čia pasaulis. Sovietai apskritai zulino viską – tiek intelektualinę, tiek komercinę veiklą. Jie pažabojo ir Bažnyčią, ir prostitutes (šios iš viso negalėjo viešai rodytis – tai varganas laikas buvo!).

Tai kaip dabar tie mūsų vargšai solidaus amžiaus globėjai galėjo atsiauginti iltis, išsiugdyti šiam pasauliui būtiną sveiką plėšrumą? Jie buvo tiesiog žmonės. Supratę mūsų sunkoką situaciją (svetimoje šalyje, su vaikais), jie nuoširdžiai stengėsi mums padėti. Net sumažino kasdieninį mokestį ir padėjo įsigyti automobilį – visai šaunų mikroautobusiuką visai šeimai! Ir kas žino, gal kaip tik jų ta vis dar gyva altruistinė inteligencija neleido jiems galutinai įsitvirtinti, išsilaikyti toje Amerikoje. Dar po kelių savo intensyvios veiklos metų jie tiesiog kapituliavo. Kaip jau rašiau, viską metę, jie grįžo į Lietuvą. Amerikos pasaulis – kur kas kietesniems žmonėms. Kurių iltys sveikos.

Kiek pastoviau įsikurti Amerikoje mums padėjo laimingas atsitiktinumas. Maisto parduotuvėje kartą sutikome pokario kilmės tautietę – pagyvenusią vienišą ledi, bet ne pagal metus energingą. Tarp savo pokario išeivių ji pasižyminti kaip aktyvi kultūros veikėja. Taigi, susipažinome, įsikalbėjome. Ir ji mus maloniai pakvietė apsistoti savo namuose (veltui!), kol susirasime sau pastovų būstą. Tada lengviau atsikvėpėme, liovėsi baisus pinigų tirpimas, bent iš dalies atslūgo psichologinė įtampa. Su tokiu rūpesčiu galima ir iš galvos išeiti. Tad, jau spėję kiek išsigąsti kapitalizmo ilčių, dėkojome likimui gavę prieglobstį iš geros valios, ne už pinigus.

Vis dėlto tos geraširdės moteriškės elgesys buvo netipiškas sistemai. Per didelis gerumas ar altruizmas čia prie gero nepriveda. Jai teko panaši dalia kaip ir mano pirmųjų globėjų. Po kelerių metų ji jau nebeįstengė atlaikyti valdžios mokesčių spaudimo (yra toks turto mokestis namų ir butų savininkams, todėl, jei nesuki biznio, namą ne visada išlaikysi). Ji buvo priversta išsikelti į kuklų butuką, kuriame, jau ir geriausių norų vedama, svetimo nebepriglaustų. Amerikoje gyventi reikia pagal jos taisykles.

Maždaug po poros savaičių tos moters pastangomis išsinuomojome butą jau visai padoriame rajone, kur ir vaikams buvo mokykla. Ta buto nuoma nėra toks jau paprastas dalykas, kaip atrodo. Neretai sunku ištrūkti iš tam tikro uždaro rato. Buto savininko tavo pinigai nedomina. Čia niekas taip greitai netirpsta, kaip jie. Pinigus reikia nuolat uždirbti. Todėl visada klausiama apie einamąsias pajamas. Kur dirbi ir kiek laiko dirbi? Nuomotojas reikalauja bent poros paskutinių mėnesių atlyginimo paliudijimo (čekių šaknelių). Bet aš dar nedirbu. Laukiu socialinio draudimo numerio, be kurio neįdarbina. Tačiau darbo gali ieškoti tik konkrečiai kažkur gyvendamas (kitaip nepriims). Taip pat ir mokykla neapiformins tavo vaikų, jei negyveni tame rajone. Gal tu to savo socialinio draudimo numerio ir nesulauksi, kas tave žino? – sukasi mintis savininko galvoje. Todėl – viso gero! Tai tipiškas siužetas, bet žmonės įsitaiso ar įsidarbina kaip nors apeidami tas taisykles. Mums šiuo atveju padėjo mūsų geroji fėja, pateikdama nuomotojui savo dokumentus, duomenis – kaip savotišką mūsų patikimumo paliudijimą. Visa tai rašau, kad būtų aiškiau, su kuo žmogui tenka susidurti šioje sapnų bei svajonių šalyje.

Iš pradžių buvo sunku įsigyti net mobilųjį telefoną. Kompanija prašė užstato, kurio sąlygos tikrai žeminančios. Net 800 dolerių! Paskaičiavau, kad teoriškai pagal jų teikiamą planą – net jei piktybiškai nemokėčiau mokesčio – per metus susidarytų ne daugiau 400 dolerių skola. Tad nuo manęs lupo kaip nuo kokio nepatikimo kriminalo. Bet mus, europiečius, čia panašiai ir traktuoja. Kita vertus, kodėl aš turiu pasitikėti kompanija ir mokėti jai šitiek pinigų? Bet tenka pasitikėti, kur dingsi. Be to, tai ir gera pradžia pratintis prie visokiausių finansinių sandėrių. Atvykęs į šią šalį privalai jai tarti: aš visas tavo! Kartu su visais savo atsivežtais ir būsimais pinigais… 

Naujasis amžius

Į Ameriką emigravome prieš Naujuosius metus. Ne bet kokie tie Naujieji buvo, o ypatingi – 2000-ieji! Jau gyvenome sėkmingai išsinuomotoje, palyginti geroje vietoje, ne per toliausia nuo Dauntauno. Taigi vos ne geografiniame Čikagos centre. Turėjome keletą naujų pažįstamų, bet tai nereiškia, kad jau gali veržtis pas juos į svečius. Svečiuotis čia įprasta tik šeimos nariams ir paprastai per Kalėdas. Tada suaugę vaikai iš visų JAV kampelių keliauja lankyti senų tėvų. Vėliau sužinojome, – čia egzistuoja įsisenėjusi vienišų, apleistų senukų problema. Vaikai tėvų nelanko, nes neturi laiko – dirba!

Nagi mes, dar vakarykščiai europiečiai, nusprendėme Naujuosius sutikti bent jau gryname ore, lauke saliutų pažiūrėti. Gražiausi jie, suprantama, Dauntaune. Jau buvo vėlokas metas, nebedaug iki tų Naujųjų, bet susėdome ir išvykome. Kad ir nepasieksime Dauntauno, vis iš arčiau pasigrožėsime.

Kadangi tai buvo mūsų pirmosios savaitės Čikagoje, tai ir kelią težinojau iš žemėlapių. Todėl važiavome tylėdami, susikaupę. Tiesa, klausėmės muzikos iš automobilio radijo, kuri švenčių proga buvo linksma ir tinkama – senasis rokas… Tuščiomis gatvėmis lėkėme greitai, – vis dėlto kelias ilgokas, daug sankryžų. Dar nesigaudžiau, kaip važiuoti autostrada, be to, mums buvo įdomu stebėti naktinį miestą – tuščią ir lyg negyvą. Rodėsi keista – kaip čia viskas lygiai dvyliktą valandą ims ir atgis? Bet juk turės atgyti – miestas juk nemiega, laukia naujosios eros pradžios!

Tačiau kai tolumoje išniro dangoraižių siluetai, supratome, jog iki jų iki dvyliktos nebespėsime. Tada dar nežinojome, kad ir spėję, vargu būtume ką laimėję. Saliutai ten leidžiami nuo Mičigano ežero pusės, taigi, jau už visų dangoraižių, ir nežinia, ar mums būtų pavykę kur nors pastatyti automobilį. Ar saliutuojama iš laivų, ar tiesiog nuo pakrantės – sužinoti neteko (beje, kitais metais, kada jau dirbome, tai ir neberūpėjo). Tačiau saliutai geriausiai matosi nuo ežero pusės, todėl ten ir spiečiasi saliutų mėgėjų būriai.

Tą naujametę minią, daugiausia jaunimą, televizijos žinios traktuoja kaip specifinį reiškinį – saliutų mėgėjai. Tai man priminė lietuvišką terminą – automėgėjai… O nusipirkęs, pavyzdžiui, laikrodį, tampi laikrodžių mėgėju? Čia ne šiaip nesusipratimas ar kalambūras. Tai – politika ir ideologija! Sovietų laikais, kai automobilių buvo mažai ir įsigyjami jie būdavo ne vien pagal turtinius faktorius, bet netgi daugiau ideologinius, partinius ar dar galas žino kokius (juk paskyros automobiliui reikėdavo laukti išrinktųjų eilėje), tai ir pavadinimas buvo toks, specialiai sugalvotas, maskuojantis nomenklatūrinę sistemą. Tą automobilį gali turėti kiekvienas sovietinis pilietis, bet štai jį turi tik ypatingi aistruoliai – mėgėjai. O jei tu jo neturi, vadinasi, tau jo ir nereikia. Nemėgsti važinėtis, esi ne mėgėjas… Amerikoje yra kiek kitaip: pomėgį naujamečiams saliutams nulemia ne kokia nors ideologija, bet savaiminė būties tėkmė – tam tikros gyvenimo aplinkybės ir žmogaus galimybės. Čia mėgėjais tampama iš tikrųjų… Šiaip visas miestas prieš pat Naujuosius, kaip greitai patyrėme, irgi miegojo kuo tikriausiu vidurnakčio miegu.

Taigi mus automobilyje, kaip ir visą darbininkiškąją Čikagą, nuo saliutų saugiai skyrė Dauntauno dangoraižiai. Neįvertinę šios aplinkybės, nusprendėme sustoti ir reginio sulaukti kur nors neprivažiavę Dauntauno. Prisiglaudėme vienos gatvės šone, iš kur buvo gerai matoma Dauntauno panorama. Lengvai pasnigę, mirtina tyla, namų langai užgesę. Kiek tolėliau priekyje prapėdino keletas nuo šalčio susigūžusių vyrukų. Matėme tik siluetus, bet mums pasirodė, kad tai negrai. Dėl viso pikto išjungiau radiją ir liepiau šeimynai palenkti galvas – geriau, kad mūsų automobilis atrodytų tuščias, kaip ir visi kiti, stovintys gatvių pakraščiuose.

Elgėmės teisingai, juk visą Dauntauną supa kaip tik vargetų rajonai. Taip jau yra pagal žinomą gamtos dėsnį, kad tirščiausios sutemos būna prieš aušrą. Ir tą visų išsvajotą dauntaunišką rojų iš visų pusių supa klaikūs seni pastatų arba įtartinos erdvės, kur vegetuoja visokie laimės beieškantys arba jau tokią viltį galutinai praradę tipai. Mums pasirodžiusi įtartina grupelė nutolo kažkur į šoną, tarsi nuniro į visiškai tamsių, gal ir apleistų namų gelmę, bet staiga iš ten paleido automato šūvių pliūpsnį!.. Iš pradžių pagalvojau – pagal visus lūkesčius tai turėtų būti fejerverkai, kokios petardos. Bet nieko panašaus į fejerverkus nesimatė, nei čia kam rūpi tie saliutai (kaip netrukus įsitikinome). Taip ir likome spėliodami – kokie čia buvo garsai? Persigandusios žmonos nuomone, tai neabejotinai kovinio automato šūviai, man tai irgi nebuvo panašu į saliutą, sūnus nustebęs visaip galvojo, o duktė sakė – tik maunam iš čia nebesvarstydami!..

Po kelerių metų be žinios dingo vienas mano darbovietės kolega – jaunuolis amerikietis. Mane netgi, kaip vieną iš paskutinių jį mačiusių, apklausė FTB. Apie tą tragišką įvykį pranešė televizija. Jaunuolis nebeatsirado, aptiko tik jo automobilį – kaip tik tose apylinkėse, kur mes laukėme naujamečio saliuto.

Paskui, mūsų laimei, jokie vyrukai daugiau nesirodė, ir tie patys nebeišlindo, nors mūsų laikrodžiai jau skelbė dvyliktą valandą! Naujo tūkstantmečio pradžia! Vėl įjungiau radiją, tik nebe taip garsiai. Trumpi, lakoniški sveikinimai muzikos fone, kuri nenutilo nė akimirkai (šiaip, skelbiant reklamas, muzika nutildoma). Bet kur tie mūsų Dauntauno saliutai? Jų nebuvo! Tiksliau, jie buvo, ir kas žiūrėjo televizorių – juos matė, taip pat ir Lietuvoje. Ten gal net geriau, nei daugeliui buvo matoma Čikagoje. Galėjo bent įsivaizduoti naujametį amerikinį rojų, kurį iš tikrųjų sudaro daugiausia europiečiai studentai, šiaip pramogaujantys turtuolių vaikeliai ir smarkesni visokio plauko vietiniai dykūnai.

Tačiau mes, būdami visai šalia Dauntauno rojaus, nieko nematėme – absoliučiai nieko, tarsi šiame mieste nieko ir nevyktų. Buvome įsitikinę, – saliutai yra, tik mums juos užstoja masyvūs tolimų dangoraižių pastatai, kurie naktiniame fone atrodė gana niūrūs. Gal vis dėlto per arti privažiavome, iš toliau gal būtume ką nors ir išvydę, tačiau tie svarstymai jau nebeturėjo prasmės. Teko užvesti variklį ir pasukti atgal. Buvo gaila vaikų, nes jiems tas simbolinis perėjimas į dvidešimt pirmą amžių buvo reikšmingas ir kaip biografinis faktas, ir kaip dvasinis poreikis. Juk jie tikėjosi kažko ypatinga! Kažko tokio, ko jiems pavydėjo Lietuvoje likę draugai. Kurie, gerai žinojome, Naujuosius sutiko visiškai kitaip.

Atgal grįžome tuščiomis gatvėmis akompanuojant itin smagiems radijo šlageriams ir tai šiek tiek palaikė šventišką nuotaiką. Bet dairėmės ir akims reginių. Tačiau tuščios gatvės su vos vienu kitu pavėlavusiu automobiliu nerodė jokių gyvybės požymių. Ir nei greta, nei kur toliau – jokių saliutų. Jau tyčia liepiau saviems dairytis į visas puses. Kas pirmas pamatys bent kokį saliutą! Pamatėme. Vieną ir vienintelį. Kažkur toli priekyje iškilo tarsi didelis apvalus pienės pūkas. Suprantama, visų Čikagos rajonų iš vienos vietos neaprėpsi ir, be abejo, tų nedidelių privačių saliutų tą naktį buvo ir daugiau. Privažiavus arčiau savo rajonų dar išvydome kelias pavienes raketas, bet tuo mūsų naujametės šventės kelionė ir baigėsi.

Kaip vėliau sužinojau, prekyba fejerverkais Čikagos krašte (Ilinojaus valstija) yra paprasčiausiai uždrausta. Tačiau jaunimas vis tiek prisiperka tų petardų ir dar galai žino ko kitose valstijose, kur tokia prekyba neuždrausta (kur nėra ir tokių didelių miestų), ir smagiai saliutuoja. Tik ne per Naujuosius, nes amerikiečiams tai nėra reikšminga šventė, bet Nepriklausomybės dienos vakare. Be kita ko, tada ir daug patogiau – vidurvasaris! O šaltą žiemą, ir dar naktį, amerikiečiai šiltai miega. Nes ryte laukia darbas.

Sugrįžę tęsėme šventišką vakarienę, įsijungėme neseniai pirktą nedidelį televizorių. Tik mūsų kanalai tada dar buvo ne kabeliniai, vien valdiški (jei antena pagaunami, tai ir nemokami), užtai neką terodė. Kažkokie vietinių aktualijų pokštai, reklama, bet labiausiai stebino diskusijos, nežinia kodėl turinčios dominti kaip tik tokiu metu. Bet ir vėliau, kaip patyrėme, kino filmų nei koncertų čia beveik nerodo. Tai jau kita tema, nebent reikėtų pridurti, kad absoliuti dipukų dauguma vis dėlto tenkinasi tik antenine televizija, nes kabelinė kainuoja, tačiau svarbiausia – ir ji rodo neką daugiau. Užsisakius kino filmų kanalus, reikia mokėti atskirai už kiekvieną. Taip mėnesinis mokestis išauga maždaug iki šimto dolerių. Be to, darbais užsivertusiems žmonėms ne filmai galvoj. Tačiau, jau sulaukus pensinio amžiaus, žmogų veikia tik inercijos dėsnis. Žmogus tenkinasi praėjusio gyvenimo prisiminimais ir visokios naujovės bei kino filmai jam neberūpi.

Štai taip mes ir sutikome Naująjį amžių. Turint omeny tą naktį ramiai miegojusį milijoninį miestą, sakytume, sutikome normaliai, kaip visi.

Vėliau visgi čia pradėjo labiau gerbti šventes. Ir ne vien Naujųjų, bet ir visas kitas. Pirmaisiais gyvenimo metais prieš šventes akis badydavo ant parduotuvių ir kai kurių įstaigų durų reikšmingi skelbimai, kad jie švenčių dienomis dirbs, po kiek laiko reikalai apsivertė aukštyn kojomis. Daug kur ėmė puikuotis priešingo turinio skelbimai: dėmesio, per artėjančias šventes – nedirbsime!

Amerikiečiai man pasakojo, kad jiems anksčiau buvo įprastos šventiškos nuotaikos, jas mėgsta ir dabar, ypač pietinėse valstijose, kur mažiau pramonės. Tačiau augantys gyvenimo poreikiai ir gamybos tempai vertė žmogų susispausti, suvaržyti savo norus. Tad jei visuotinio darbo fone kartais subanguoja kokios šventinės nuotaikos – tai dėl Amerikos emigrantų įtakos. Ypač daug šventiškumo šiai šaliai suteikia meksikiečiai, nes jie mėgsta muziką ir dainas. Tiesa, jie labiausiai ir užguiti sunkiais, prastais darbais, – gal pagal šio pasaulio korekcijos dėsnį: kad greičiau aklimatizuotųsi prie amerikietiškos rimties ir pamirštų tą savo neramų poreikį linksmintis, švęsti šventes, turėti laisvų dienų.

Manyčiau, jog Amerikoje kintantis šventės vertinimas, kaip ir apskritai gyvenimo įvairovės tendencijos, yra „Žalios kortos“ politikos pasekmė. Nors amerikiečiai į emigrantus žvelgia iš aukšto – atsibasto čia visokie iš atsilikusių kraštų! – kaip tik šie teikia visai šaliai šiokios tokios egzistencinės atgaivos. Juk į Ameriką atvyksta ne vien nauja darbo jėga, bet ir nauja dvasia. Tarsi šviežio kraujo injekcija į pūvantį organizmą. Nors naują gyvybę pažangiausias pasaulyje kapitalizmas tuoj pat pridusina, po kiek laiko nuostolius vėl kompensuoja iš atsilikusių šalių plūstanti energija: visi, čia atskubėję, būna dar tokie gyvi, tokie viltingi, tokie naivūs…

2008 m. Nr. 2 

Danijos pamokos

Kartą dar sovietiniais laikais lankiausi Danijoje – dalykinė koledžų (tuomet – technikumų) dėstytojų komandiruotė. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį, reta galimybė Sovietų sąjungos žmogui išvykti į pasaulį. Viskas jame buvo nepaprastai įdomu ir reikšminga. Pamatyti, kas yra už tos atsivėrusios geležinės uždangos, buvo taip svarbu, kad kelionei ryžosi net vienas širdimi nesveikuojantis pagyvenęs vyras – vieno technikumo direktorius. Deja, smalsumo patenkinti jam neteko. Grupė vyko autobusu, kuris Lenkijos teritorijoje sugedo. Kadangi tai atsitiko savaitgalį, užtrukome. Dieną leidome laukuose, o nakčiai sulįsdavome atgal į autobusą. Ir tas direktorius neišlaikė. Infarktas, o vietos ligoninėje – ir mirtis. Jo kūną palikome Lenkijoje, patys tęsėme kelionę jau sutaisytu autobusu.

Daniją pasiekėme ankstų rytą. Kelionės tikslas buvo nedidelis miestelis, šioks toks rajoninis centras. „Sveiki atvykę į laisvę!“ – plačiai išskėtęs rankas iškilmingai sušuko mus pasitikęs vietinio koledžo dėstytojas, būsimas mūsų grupės vadovas. Tačiau ryto tyloje ir tarp mūsų tvyrančios rimties tai nuskambėjo pernelyg pompastiškai. Mums pasirodė nelabai suprantamas tas laisvės pabrėžimas. Kol kas težinojome vieną laisvę – išvykti iš Sovietų sąjungos. O kas laukia naujame pasaulyje, mums kol kas liudijo tik ano nelaimingo direktoriaus auka.

Danijos įspūdžių čia neaprašinėsiu, jų ir ne kažkiek. Bet tai, kas įstrigo, verta apmąstyti. Daugiausia bendravome su dėstytojais ir studentais. Vienas iš įspūdingesnių epizodų buvo toks atsitiktinis laisvas pokalbis su studentais. Kaip mokėdami angliškai aiškinome jiems, kaip pas mus sunku, kad mūsų mėnesinis atlyginimas teprilygsta jų dėstytojų dienos uždarbiui, kad kenčiame visokias cenzūras, laisvių suvaržymus ir t. t. Kai tas savo bėdas klojome jų dėstytojams, tie užjausdami supratingai lingavo galvas, tačiau ką galvojo, galas juos žino.

Užtat studentai buvo atviresni. Be jokių skrupulų žvelgė į mus paniekinamai! Pasijutome nekaip. Norėjosi šaukte šaukti, kad mes nekalti dėl okupacijos! Bandėme argumentuotai aiškinti savo situaciją, tačiau nesimatė, kad jie ką nors būtų supratę. Jie tiesiog viską įvertino savaip. Esi pavergtas, iškruštas (atsiprašau už tiesmukumą), vadinasi – silpnas ir skystas. Ir dar vapeni čia visa tai nesigėdydamas.

Mums patiems rodėsi, kad mes patys pilietiškumo požiūriu elgiamės netgi pareigingai, nes praskleidžiame komunistinės propagandos uždangą ir demaskuojame melą apie sovietinį rojų. Tačiau danų jaunimas gyvenimą suprato ne jiems nuobodaus politikavimo dvasia, o greičiau sportinių aktualijų aptarimo maniera. Kaip kad sergant už nacionalinę kokio nors sporto komandą – reikia laimėti, ir viskas. Pralošei – esi liurbis! O pralaimėjimo priežastys – kad ir kokios jos ten būtų – Sibiras, kolchozai, komunistų režimas ir ideologija – visai nesvarbios. Kiekviena šalis turi juodų savo istorijos puslapių, bet didžiuojamasi vis dėlto baltais lapais. Ir kaipgi danas, karingų vikingų palikuonis, čia nešyptels… Tada mintyse, pamenu, keiksnojau tų studentų neišmanymą, bet ir mes jiems pasirodėme kaip nieko nesuprantantys gyvenimo autsaideriai.

Šypsojosi man ir vienos gamyklos darbininkė už staklių, tik ne paniekinamai, bet liūdnai. Mūsų grupei patarė nesivaržyti, paklausinėti darbininkų apie jų darbą ir gyvenimą. Tad ir užklausiau tos pagyvenusios moterėlės (dauguma danų laisvai kalba angiškai) – kaip jai šis darbas? Puikiai! – atsakė lakoniškai. Ir nesiskundžiate, nesibijote? Ne! – jau net meiliai šyptelėjo už mano dėmesį, tačiau, kad bijo teisybės žodį ištarti, – perskaičiau akyse.

Ta gamykla buvo ypatinga, dauguma jos cechų įslaptinti, ir mūsų vadovai pasididžiuodami pasakojo, kad ne vienos užsienio valstybės svajonė būtų bent viena akimi žvilgtelėti į tai, ką dabar matome mes… Nežinau, kiek ji sukarinta, tačiau gamina guminius gelbėjimosi plaustus jūrų laivams. Jų pasiekimais iš tiesų yra ko stebėtis. Pavyzdžiui, viena normalios statinės dydžio kapsulė, numesta į vandenį, išsiskleidžia į dengtą plaustą, kuriame porą savaičių gali išgyventi net iki 20 žmonių. Ten įtaisyti įrenginiai, tiekiantys maistą ir gėlą vandenį. Kaip tik ta maisto bei vandens supresavimo technologija ir buvo laikoma didžiausioje paslaptyje. Ir tikrai – mums niekaip į galvas netilpo, kaip galima tiek daug visko suspausti į tas nedideles plastikines statines. 

Bet mus domino ir kitkas – darbo sąlygos bei darbininkų nuotaikos. Viskas ten šiaipjau idealu, išskyrus stiprų acetono kvapą. Acetonas įėjo į klijų sudėtį, kuriais buvo klijuojama plaustų guma. Jo kvapą mes vos ne vos ištvėrėme per tą susipažinimo turnė, o darbininkams jį kvėpuoti tenka nuolatos. Tiesa, ribotą laiką. Darbo reglamentas – penkeri metai. Ilgiau neleidžiama, kenkia sveikatai.

Vėliau, kalbėdamiesi su gamyklos valdžia, pasidomėjome ir darbininkų teisėmis. Ar gamykla gali darbuotoją atleisti laisvai, savo nuožiūra, ar ji tai turi derinti su kokiomis nors profsąjungomis? Mums pasirodė keista, kad į šį, rodos, paprastą klausimą valdžia ilgai ieškojo atsakymo, netgi tarėsi tarp savęs mums nesuprantama danų kalba. Ir pagaliau paaiškino. Gana lėtai, pabrėžtinai. Taip, darbuotojai nuolat stebimi, ir atleidžiamas blogiausiai dirbantis darbininkas. Tačiau žmonės atleidžiami ir planine tvarka, jei pasirodo, kad gamybai užteks mažesnio darbuotojų kiekio. Pavyzdžiui, jei ceche dirba dvidešimt žmonių ir bus paskaičiuota, kad užtenka devyniolikos, tuomet atleis ne vieną, o du darbininkus. Nes visada geriau kapstytis su mažesniu dirbančiųjų skaičiumi (reikia tik juos paspausti), nei vargti su jų pertekliumi.

Tada man pasidarė aiški ir tos moterėlės laikysena. Savo liūdna šypsena ji atsakė į mano baisoką neišsakytą klausimą: kada gi vėžį pasigausi? Tačiau tokių klausimų čia niekas neužduoda, bet ji susirūpino dėl kitko: ji gera darbininkė, ir tegul jos niekas netrukdo su provokuojančiais klausimais…

Lankėmės toje Danijoje ir viename nedideliame uostamiestyje – Esbjerge. Mus apgyvendino bendrabutyje. Išėjome pasivaikščioti, pasidairyti. Buvo gražus, dar nešaltas rudens vakaras. Staiga iš kažkur tvoskė nenusakomai šlykšti smarvė. Lyg ir išmatų dvokas. Bandėme sukti kita kryptimi – tas pats, visur kvapą gniaužia. Mūsų grupelė tiesiog bėgte pasileido link jūros, už miestelio ribų. Ten ir atsigavome. Stebėjomės, kaip gyventojai gali iškęsti tokią smarvę? Pavaikštinėję pajūryje gerą valandą ar daugiau, grįžome susirūpinę, kaip ten su tuo dvoku? Bet jis vis dar tvyrojo.

Šlykšti smarvė mus kamavo visą vakarą ir dar per naktį. Kambaryje mes, keli vyrai, dairėmės į langus. Jų uždaryti negalima – viduje tvanku, ir taip dusome, bet atvėrus – dar blogiau. Stengėmės daugiau būti koridoriuje – ten šiek tiek lengviau alsuoti, nors tai nebuvo išsigelbėjimas.

Beje, moterys čia gyveno atskirtos nuo vyrų, kitame bloke. Tokia čia tvarka. Net jeigu tai dėstytojai ir net jei vyras ir žmona – studentų bendrabučiuose jokios išimtys nenumatomos. Atskiri ne tik vyrų ir moterų kambariai, bet ir pastatai. Taip yra visuose rajoniniuose miesteliuose, kur tik lankėmės. Tačiau jokių nusiskundimų dėl to negirdėjome. Tėvynėje buvome visko prisiklausę apie nežabotą seksą kapitalizmo šalyse, apie palaidą studentų gyvenimą. Todėl, susidūrę su visiškai priešingais faktais, tikrai stebėjomės. Specialiai to klausimo nenagrinėjau, gal kitaip yra jų sostinėje, – mes matėme tik rajoninių lygių miestelius. Periferijoje, kaip žinoma, moralė dažniausiai būna konservatyvi.

Bendrabutyje sutikome kelis rusų studentus, atvykusius uždarbiauti iš Kaliningrado. Įsikalbėjome. Kaip ta smarvė? Pasirodo, vietinė žuvų apdorojimo gamykla kartkartėm atveria kažin kokius šliuzus ir priima naują žuvų partiją. O smirdi tai išskrostų žuvų atliekos… Siaubas! – baisėjomės, kaipgi galima taip gyventi? Betgi gyvena, tikino mus, įpratę čia visi. Ir ne kasdien smarvė tvyro, tik kai tuos vartus atveria. Iš pradžių ir jie galvojo, kad neištvers, bet kažkaip aklimatizavosi. Tik pamėginkite geriau įsiuostyti, patarinėjo mums, – ar ši smarvė neprimena rūgusios giros? Tarsi duonos gira garuotų! Iš tiesų – lyg ir panašu… Tai va, reikia tik pamankštinti smegenis, tada ir nosis pripras…

Laimei, ilgai „pratintis“ neteko. Kitą rytą dvoko nebebuvo. Iškvėpavom per naktį, ir vėjas išblaškė. Supratome – uždarė šliuzus. Tą pačią dieną, susitikę su kolegomis mokykloje, pasitaikius progai pasiteiravome apie šią problemą. Kokie kvapai? Kokia smarvė? – stebėjosi suglumę danai. Jie nieko nežino, pirmą kartą girdi. Gal jie gyvena kur atokiau, bet visas miestas tikrai skendėjo smarvėje – tikinome danus. Ir susilaukėme nuoširdaus pasipiktinimo. Kokias nesąmones paisto tie atvykėliai, kokie jie netaktiški! Mūsų miestelio oras visada grynas ir švarus! Susizgribome ir nutilome patyrę dar vieną savosios kelionės pamoką – apie danų ambicingumą ir patriotizmą. Gal tikrai jie prie tos smarvės taip įpratę, kad net nejaučia? Bent jau veidmainystės jų veiduose nepastebėjome.

Tuomet susimąsčiau, kad žmogui, ko gero, psichologiškai sunku pripažinti savo gyvenimo nepatogumus, taip pat visokius suklydimus. Juk pagal tai tave vertins, apie tave spręs kiti. Todėl išsivysčiusios kultūros etikos kodeksas – taktas, nutylėjimas, pagarba ir nesikišimas, kur nereikia. Žmogaus bėdos – tai tarsi nuogumas. Gėda, ir tiek. Tad jeigu jau sumanei kam nors pasakoti apie savo ar apie tautos kančias, tai vakarietiškam klausytojui pridurk (ar prikurk) ir gražių aplinkybių, kurios pridengtų tavo bėdiną nuogą kūną. Pavyzdžiui, kad tais baisiais sovietų laikais buvai įsitaisęs sočioje virtuvėje ir gerai sutarei su valdžia, todėl likai gyvas ir sveikas. Kitaip visiškai neteksi autoriteto. Auka visada yra apgailėtina…

Prisiminiau kažkaip vaikystėje skaitytą indų pasaką apie keturis neregius ir dramblį. Į ką panašus dramblys? – klausinėjo neregiai vienas kito. Ir palietę jį darė išvadas. Tas, kuris lytėjo straublį, nusprendė, kad dramblys panašus į storą virvę. Ausį lytėjęs neregys teigė, kad dramblys panašus į lotoso lapą. Apčiuopusiam koją dramblys rodėsi panašus į koloną, o ketvirtajam, palytėjusiam uodegą, dramblys buvo panašus į šluotą.

Į ką panaši Amerika? Prieš išvykdamas gana intensyviai klausinėjau, ieškojau iš ten atvykusių, skubėjau su jais pasikalbėti. Daugelio nuomonės iš esmės buvo standartinės. Amerika panaši į aukso gabalą. Tereikia smagiai padirbėti kirtikliu, ir atsivers laimingas gyvenimas. Į vieną kitą nestandartinę nuomonę daug dėmesio nekreipiau. Kažkas ten negerai, teigė kritiškiau nusistatę, bet konkrečiau suregzti minčių negalėjo. Vienam nepatiko dirbtinis pienas, kitam pagaugus kėlė plačios erdvės be žmogaus. Man tokie argumentai pasirodė nereikšmingi. Tai vis trumpalaikių kelionių įspūdžiai, kurie neperteikia esmės – galvojau ir guodžiausi. Galų gale tai juk smulkmenos. Esmę ir pats žinojau. Kad ir kas ten negero būtų, bet tai šalis, kur doru darbu galima prasigyventi.

Jau tiek daug buvau prisiklausęs apie darbo žmonių gerovę, apie valstybės pastangas rūpintis eiliniu žmogumi, kad ir pats norėjau tai patirti savo kailiu. Nejaugi nėra tokios šalies, kur žmogus galėtų tapti turtingas ir laimingas tiesiog sąžiningai, uoliai dirbdamas? Liaudies išmintis, kad nuo darbo būsi tik kuprotas, bet ne bagotas, tiko, suprantama, tik sovietiniam arealui. Juk Amerika kas kita! Tai – civilizacijos avangardas, rojaus paveikslas, kiekvieno darbštaus žmogaus svajonių šalis. Joje tikrai neturėtų būti nieko bloga.

Pamenu vienos savo giminaitės reakciją į Ameriką. Tai buvo dar gūdžiais sovietiniais laikais: užsienis daugeliui absoliučiai nepasiekiamas, bet jai geležinė uždanga šiek tiek prasivėrė. Ir prasivėrė ne bet kur, o tiesiai į Vašingtoną! Vyko ten kaip anglų kalbos specialistė į dviejų savaičių komandiruotę – konferenciją. Aplankiau ją sugrįžusią ir smalsiai laukiau, ką pasakys. Susijaudinusi, net springdama ta amerikietiško dangaus liudytoja iš pradžių tesugebėjo išstenėti vos vieną frazę: žinai, žinai… – tai vis dėlto rojus! Vėliau, kiek atsigavusi nuo tokio reikšmingo įvado, smulkiau papasakojo įdomesnį kelionės epizodą apie vieną grupės dalyvę iš Rusijos glūdumos. Ši, besilankydama maisto prekių supermarkete, ėmė ir išprotėjo. Pradėjo ten dainuoti dainas, šokti ir jau nebenustojo. Staigus skirtingų pasaulių pasikeitimas pavojingas smegenims. Vargšė moterėlė žvelgė į prekystalius, matyt, lygino visą tą gėrybių gausą su savo sovietinio miestelio parduotuvėmis, lygino, žinoma, ir kainas, ir kai sovietinė propaganda jos galvoje sukiužo, smegenys neišlaikė vakuumo…

Ypač apie Ameriką klausinėdavau ten gyvenančių tautiečių, kurie, man jau kuriant emigracijos planus, laisvai galėjo pas mus viešėti, gėrėtis Lietuva ir klausytis mūsų pasakojimų, kaip čia viskas blogai. Nors ir paradoksalu, kaip tik jie apie Ameriką galėjo mažiausiai ką nors papasakoti. Paprastai apsiribodavo kukliais mandagumo reveransais, telpančiais į vieną amerikinį OK! Pas juos viskas tik OK! – tarsi jiems už nugaros enkavėdistas stovėtų. Bet juk niekas nestovėjo, jie buvo visiškai laisvi, tad ir spoksojau į juos išpūtęs akis kaip į kokius dievaičius. Tai laimingi žmonės!

Kur kas daugiau apie amerikietišką aplinką pasakojo turistai ar trumpai pasisukiojusieji komandiruotėse. Jų informacija įspūdingiausia ir, be abejo, žavingiausia. Pasisvečiuoti turtingiausioje pasaulio šalyje! Įspūdžiai visuomet bus nepaprasti. Nenoriu neigti šventės vaidmens žmogaus gyvenime, – visos tos turistinės kelionės yra puiku. Tačiau blogai, kai visa tai painiojama su gyvenimu. Šventės juk – trumpalaikės. Argi nėra smagu suomiškoj pirty, kai įkaitęs trumpam pasineri į ledinį vandenį? Tikrai malonu. Bet jei pasiliktum tame vandenyje ilgam? Visam laikui? Jei iš šventiškos kelionės negrįžtum, o liktum laimės šalyje amžiams springti tais nuostabiais doleriais? Apie tai nespėji net pagalvoti, nes jau būni iššokęs laukan. Grįžęs į savo paprastą kasdienybę.

Deja, kitokia emigrantų lemtis. Jų kasdienybė jau praradusi krantus, jų tiesiog nebėra. Iš Amerikos taip lengvai neiššoksi. Ir iš dabartinės savo perspektyvos pažintį su Naujuoju pasauliu vertinčiau kitaip. Turistinis ar panašus Amerikos pažinimas yra lyg mistinis šydas, slepiantis tos šalies realybę. Tokie turistai nieko nepamatys, jie to stebuklingo dramblio neapčiupinės ir nesuvoks, į ką tasai iš tiesų panašus. Nebent kaip anie neregiai palytės uodegą ir parsiveš namo iliuzijas. Žmogui juk patinka visokios gražios vizijos. 

Pasaką apie dramblį kaip aliuziją prisiminiau neatsitiktinai. Šiaip buvau ją pamiršęs, bet nugirdau kartą šiuolaikinį tos pasakos variantą, tarsi tęsinį. Pagal naują versiją pasidomėjo žmogumi ir neregiai drambliai – į ką gi šis panašus? Ir vienas palietė žmogų koja. Žmogus panašus į plokščią daiktą… – padarė išvadą dramblys, ir visi kiti drambliai tai patvirtino. Galbūt tai doleris?..

Skrendame į Ameriką. Visa šeima. Lėktuve su manim – žmona ir du paaugliai vaikai: vyresnė duktė ir jaunesnis sūnus. Ir dar aštuoni lagaminai lėktuvo bagažinėje – visas mūsų buvęs gyvenimas. Su Lietuva nutraukėme visus ryšius – darbovietėse iškėlėme išleistuves, pardavėme butą, atsibučiavome su giminėmis ir draugais. Nors Amerikoje mūsų niekas nelaukė – joks dėdė ar teta, tik už pinigus sutartas asmuo, kuris laikinai priglaus. Sakytum, su protu susipykome. Ypač aš, kaip šeimos galva. Prisipažinsiu, ideologiniai prieštaravimai sunkiai derinosi ir mano smegeninėje. Vis dėlto, šiek tiek išmanydamas žmonių psichologiją, mėginau guosti artimuosius: turite bent žinoti, kad visa Lietuva mums pavydi! O tai jau šis tas…

Jei rimčiau, tai logika paprasta. Norėjosi būti kažkuo naudingu Lietuvai! Knietėjo ir man įdėti savo indėlį į taip visų išsvajotą, lauktą ir iškovotą Nepriklausomybę. Sovietinį pasą pakeičiau į naują lietuvišką, iš to džiaugsmo net vardą pasikeičiau (į naują pasą įkaliau krikšto vardą – kodėl jis turi būti tik simbolinis?). Biografijos keisti nereikėjo, nes niekur nieko prisidirbęs nebuvau.

Metas buvo aktyvus – tiek aplink visokių permainų, krutėjimo, skubėjimo dirbti ir kažką nuveikti atgimusios Tėvynės labui. Kam koks mūrelis nuskilo, kam dar ir su ežeru kartu, kas pasičiupo kokį daugiabutį Vilniaus senamiestyje… Radosi ir konfidencialios sąskaitos Šveicarijos bankuose, tiesa, apie tai nesiskelbiant. Yra dalykų, apie kuriuos šaukiama garsiai, ir yra tokių, kurie kukliai nutylimi. Tokiems kukliems darbeliams slėpti ir egzistuoja neutralitetu pasižyminti Šveicarija. Tiesa, ji buvo svarbi tik patiems stambiausiems banginiams.

Tačiau reikšmingi Lietuvai norėjo būti ir eiliniai bėdžiai. Tokie būna ypač jautrūs, taip pat ir visokioms gyvenimo permainoms. Juk savižudybių skaičiumi Lietuva pasaulyje yra beveik pirmaujanti. Na, bet aš tuomet buvau kupinas optimizmo. Siekiau bent kiek prisiderinti prie naujų laiko vėjų, dairiausi, kaip čia ir man įgijus kokio svorio. Nepatogu buvo likti senose vėžėse, gyventi kaip anksčiau, nieko nekeičiant. Išeina, kad tarsi būčiau likęs kažkoks sovietikas (arba – kvailio vietoje). Todėl ir „Žalios kortos“ pildymo blankas man tada rodėsi kaip tik tai, ko reikia – reikšmingas patriotinis aktas. Juk su pačiais amerikonais rengiuosi draugauti! Tai – laisvės gynėjai ir mūsų tautos bičiuliai.

Loterija – tai tik atsitiktinumas, bet visai rimtai bandžiau ir kitus, realesnius, gyvenimo pakeitimo variantus. Nors mano amžius tada grėsmingai buvo palinkęs link nurašomųjų ribos, vilčių atjaunėti kartu su laisva Lietuva nepraradau. Taikiau net į kai kuriuos geresnių pozicijų konkursus, nors įstaigos gal ir pernelyg autoritetingos buvo. Ką ten įstaigos – dievų Olimpas! Ministerijos ir net Seimo rūmai… Visais atvejais lindau, suprantama, per šiokias tokias pažintis, kurios man buvo tik tiek naudingos, kad iš anksto informavo apie laimėjusįjį, dar net neprasidėjus konkursui… Nebegaišdamas su tų konkursų farsais sutaupiau laiko, tačiau Lietuvoje laikas tada dar nereiškė pinigų. Reikėjo ir toliau ieškoti kažko tikro. Kaip tik tuo metu laimėta „Žalia korta“ ir buvo tikras dalykas. Visi mane tik sveikino, džiaugėsi. Gal mintyse pasakydami žinomą priežodį: mažiau žmonių, daugiau deguonies…

Tada daug kas svaigo euforija. Kitaip vietoj garbingų palydų į Ameriką būčiau sulaukęs bent priekaištų arba gavęs tai, kas labiausiai tokiu atveju priklausytų – spyrį į pasturgalį sėkmingai kelionei. Pareiga, pasiaukojimas, kryžiaus nešimas – visa tai suvokti kliudė mano sugadintos smegenys.

Kažkada skaičiau Krylovo pasakėčią apie lapę, kuri labai norėjo vynuogių, kabančių aukštai už tvoros. Šokinėjo, stiepėsi kaip įmanydama, bet taip ir neįstengė pasiekti. Nusispjovusi nubėgo patriotinių dainų giedoti. Bet aš galvojau savaip: pasakėčia moko, kad nebūtume tokie, kaip toji laputė. Todėl niekur nebėgau ir vynuogių nekeikiau, o iškeliavau pats – tiesiai į vynuogių šalį…

Šalia visų mano teorinių išvedžiojimų praktiniai argumentai buvo paprasti – blogiau kaip Lietuvoje tikrai nebus. Blogiau gali būti nebent kokioje trečiojo pasaulio skylėje. Bet ar gali kur nors būti geriau nei Amerikoje? Klausimas retorinis…

Tad prispaustas šios dilemos nusprendžiau, kad civilizacijos avangarde tikrai neprapulsiu. Net jeigu viską ten pradėsiu nuo dugno. Tuo labiau, kad nuo dugno ir nepradėsime: važiuojame juk su visu savo gyvenimo bagažu, kuris ne vien lagaminuose. Tai pirmiausia mūsų dvasinis turtas – išsilavinimas, apsiskaitymas, bendra europietiška kultūra. Vis tai yra daug, bet vėliau supratome, kad Amerikai tai visiškai nereikalingas balastas. Kultūra gerai, jeigu ji išmokė žmogų nuolankumo, bet šiaip ten naudingiausi yra tavo raumenys. Dar apsukrumas, gudrumas, jei tokio turi – savo paties labui.

Savo atvejo nepriskirčiau protų nutekėjimo problemai, nes Lietuvoje dirbto intelektualinio darbo Amerikoje netęsiau. Iš principo. Man buvo gaila vieno dalyko – palikti savo mokyklos studentus. Svarbiausia, ir jų pačių buvau vertinamas, ir išsiskyrėme nelinksmai. Tad mintyse pasidariau įžadą, kurio ir laikausi: Amerikoje neieškosiu darbo pagal turėtą profesiją. Tariau sau – dantimis žemę arsiu, iš bado dvėsiu, bet Lietuvos studentai man liks paskutiniais. Kitaip išeitų, lyg savuosius būčiau išdavęs – iškeitęs į kažkokius amerikonus. Jei viską ten darysiu dėl pinigų, tai ir uždirbsiu juos padoriu darbininko triūsu. Juk net Judas ir tas turėjo kažkokią sąžinę – pasikorė.

Vis dėlto kartą bandžiau dairytis darbo pagal kitą savo intelektualaus lietuviško kraičio sritį – kaip lituanistas. Užtikęs laikraštyje skelbimą apie lituanisto poreikį ėmiau ir paskambinau. Esu toks ir toks, gal galiu būti naudingas? Galbūt, atsakė nesveikai suvargęs jaunos moters balsas, jeigu jums tiks. Nes tai tik šeštadieninė lituanistikos mokykla keliems vaikams, ir ji toli – Čikagos šiaurėje. Ji priklauso kažkokiai (nebepamenu) lietuviškumo ideologijos žinybai, todėl dirbama visuomeniniais pagrindais – veltui…

Keista, pagalvojau, gyvena Amerikoje, nors dirba su sovietinio pareigingumo dvasia. Suprantama, tokios tautinės patriotinės intencijos yra gražios ir palaikytinos, bet joms reikia vienos sąlygos – būti laisvu pensininku. Aš toks nebuvau. Tai buvo paskutinis mano intelektualaus profilio karjeros akordas. Bent jau atpuolė rūpesčiai tvirtintis lietuviškus mokslo diplomus. Ne bėda – greitai įgijau kitokių specialybių, tiesa, darbininkiškų, bet užtat garantuojančių gerą gyvenimą. Ko gi čia važiavau, jei ne prasigyventi prakaitu savo?

Lėktuvui leidžiantis į Čikagos oro uostą mečiau smalsų žvilgsnį žemyn. Ir kaip ta Amerika atrodo, ypač jos dangoraižiai – gal lėktuvas užklius?..

Nors iš aukštai ne viskas gerai matėsi, bet vis dėlto pasijutau tarsi prabundąs… Iš viršaus šlovingoji Čikaga atrodė kaip akiai įprastas kolūkinis Lietuvos rajonas. Tik gal tūkstančius kartų didesnis. Kiek tik akys aprėpė, apačioje driekėsi tūkstančiai vienodų namukų, kuriuos gal ir buvo galima palaikyti rojaus gyvenimo ženklais (vis geriau nei Vilniaus daugiabučiai), tačiau dėl simetriško kvadratinio išsidėstymo bei ankštumo jie priminė visai ką kitą. Greičiau jau tipiškus darbininkų barakus. Visai kaip industriniuose sovietinės imperijos centruose.

Tolumoje driekėsi didžiulis Mičigano ežeras ir matėsi prie jo prilipę keli, kaip iš aukštai atrodė, neįprastai kuklūs dangoraižiai. Gėda prisipažinti, bet anksčiau galvodavau, kad dangoraižiais visa Čikaga nusėta. Ką ten Čikaga – visa Amerika tviskėdama kyla į padanges… Ar ne tokią ją matydavome atvirukuose, tautiečių siunčiamose nuotraukose? Manau, kad ne man vienam buvo susidaręs kaip tik toks šios šalies įvaizdis.

Tokį Amerikos įvaizdį susiformavau per visą savo sąmoningą antisovietinių pažiūrų gyvenimą, pasikliaudamas Vakarų radijo stočių pasakojimais, visokiais atvirukais su dangoraižiais ir pan. Tokios sąvokos kaip Dauntaunas (stambesnių miestų centras) tuomet net nežinojau – man visa Amerika buvo kaip Dauntaunas, juk radijo balsai visokių nereikšmingų gyvenimo detalių netikslino. Pavyzdžiui, kad Čikagos, kaip ir daugelio pagrindinių Amerikos miestų dauntaunus, supa daugiamilijoninės darbininkų masės, gyvenančios aplinkoje, kuri primena tipišką sovietinių kolchozų architektūrinį išplanavimą. O juk tie kolchozai buvo kritikuojami dėl architektūrinio vienodumo ir erdvės ankštumo. Bet tai puikiai atliepė sovietų ideologijos tikslus: monotoniška, vienoda aplinka turėjo pažaboti žmogaus mintį, jo dvasinius polėkius, niveliuoti asmenybę, visiškai pavergti ją darbui ir pan. Ta pati architektūrinė politika buvo įgyvendinama ir miestuose su jų daugiabučių namų rajonais. Todėl gerokai nustebau visa tai radęs Amerikoje, tik kur kas didesniais mastais…

Atsakymas čia aiškus ir be ideologinio aiškinimo: tokią architektūrą lemia elementarios fizinės galimybės. Žmonių vis daugėja, reikmės auga – visiems gyventi pagal vieną standartą daug ekonomiškiau. Štai milijardinėje Kinijoje ir aprangos tendencijos kaip kareivinėse – visi vienodais drabužiais, tarsi uniformomis. Kitaip pabandyk tokią masę aprengti ir dar pasotinti! Militaristinis dvasios muštras imperinių mastų valstybėse, ko gero, yra neišvengiamas.

Bet dabar jau daug kur pasaulyje iš įvairių kultūrų formuojasi lyg koks monolitiškas kapitalistinis gniužulas. Amerikoje galima įžiūrėti net antropologinį žmonių vienodėjimą. Ypač savo amžių nugyvenusius senukus – tiek vyrus, tiek moteris – galima suskirstyti į vos kelis žmonių tipus. Visi čia yra tarsi nusenę broliai, seserys ar netgi klonai: tas pats chemiškai ar genetiškai apdorotas maistas, vienodas gyvenimo būdas, per dešimtmečius mušama į galvas ta pati televizijos reklama. Taip visi ir supanašėja. Ką jau ten architektūra…

Dauntaunas (angliškai Downtown) – žemai (žemiau) esantis miestas. Nors pavadinimo kilmė yra kiek atsitiktinė, bet daugelio miestų istorinė pradžia kaip tik tokia ir yra – prie vandenų, žemupiuose. Europoje paprastai tai įvardijama senamiesčiu arba miesto centru. Tačiau Amerikos senovė palyginti jauna, patys seniausi pastatai buvę laikini mediniai ir daugiausia jau išnykę, užleidę erdvę moderniai architektūrai. Vis dėlto Amerika išvengė pasaulinių karų nuniokojimo, todėl tame pačiame Dauntaune išlikę šimto metų senumo mūrai.

Čikagos Dauntaune daug biznio įstaigų, mokslo centrų. Apstu studijuojančio jaunimo iš Europos, taip pat daug komandiruotų žmonių ir turistų. Tačiau aš čia atvykau ne studijuoti ar grožėtis miesto įžymybėmis, bet gyventi ir dirbti. Tik neturėjau supratimo apie šių dviejų sąvokų tarpusavio santykį Amerikoje. Dirbti čia galima ir užsidirbti taip pat. Kiek kitaip su gyvenimo samprata. Čia sužinojau ir patyriau tokių dalykų, apie kuriuos gimtinėje neturėjau jokios nuovokos – depresija, neviltis, senatvinis išprotėjimas (čionykščiai lietuviai jį vadina tiesiog nukvakimu – tai dažniausiai pasitaikanti senatvės liga, nors, sako, prasideda dar jaunystėje). Bet daugiausia žmonės čia yra tiesiog užguiti.

Visame Čikagos regione priskaičiuojama per dešimt milijonų gyventojų, pačiame Dauntaune – netoli trijų milijonų. Nors dauguma emigrantų gyvena aplinkui Dauntauną, tačiau jį mato tik sapnuose arba televizijos ekrane. „Žalią kortą“ gavai ne tam, kad tarp dangoraižių maltumeisi, bet kad pluštum savo barakų pasaulyje dėl to paties Dauntauno klestėjimo.

Dažnas dėl tų barakų aprašymo suabejos ar pasišaipys: juk amerikietiškas būstas karališkus palocius primena, bent jau filmuose matome, kokie jie yra gražūs ir jaukūs. Kaip čia dainuojama: Home, sweet home… Gyvenk ir džiaukis! Bet jei patikslintume, kiek žmogus tame savo būste buvoja, apie amerikietiškus namus kiltų visokių minčių. Jau patyriau, kad ne man vienam absoliučiai jokio skirtumo – ar tu gyveni rūmuose, ar vieno kambario bute. Neretai iš darbo grįžtama tik apie vidurnaktį ir tiesiai lovon, kitą rytą vėl į darbą. Dėl tokių aplinkybių „gero namo“ sąvoka, aišku, nepakito, tačiau pakito individo ir jo būsto sąveikos supratimas. Namas šiaipjau skiriamas žmogui gyventi ir išreiškia tam tikrą egzistencinį patogumą, bet laikas daro savo, todėl tos žmogiško gyvenimo vertybės priverstos keistis pagal laiko dvasią. Juk dvasia yra kapitalistinė, todėl namas pirmiausia yra kapitalo indėlis ir kartu biznis! Namą galima parduoti, galima nuomoti, o gyventi jame nėra svarbiausia.

Tad patikslinu provokuojantį barakų terminą: čia barakinis pats gyvenimo stilius, tegul ir klestinčiuose namuose. Kita vertus, Čikagoje gausu ir nusmurgusių namiūkščių, kuriems dar toli iki Lietuvos kolchozinio būsto lygio.

Tik atvykęs apie namų palaimą, suprantama, negalvojau. Bet dairydamasis aplinkui nejaučiau ir optimizmo. Gyvenimas kolchozinio tipo aplinkoje man visada atrodė nenormalus. Juk tai tarsi rezervatai, supami laukų ir miškų masyvo. Deja, kapitalistinis kolchozas dar siaubingesnis – jam nei galo, nei krašto. Dešimtys kilometrų iš tikrųjų vien tų pačių vienodų vienaaukščių ar dviaukščių namų, tų pačių lygių, nuobodžių gatvių. Ir vienodų parduotuvių prie didesnių sankryžų su absoliučiai tomis pačiomis prekėmis. Jeigu Lietuvoje išeisi iš kokio miestelio, kad ir pasivaikščiodamas, tai neišvengiamai atsidursi gamtoje. Gali pasidžiaugti ir vėl grįžti į miestą. Čia tokia egzistencinė galimybė visiškai eliminuota. Už vieno namo – kitas namas, už to – dar kitas, ir taip be galo. Jei tarp namų grupių atsiranda kokios properšos, jos ne praeinamos, tik pravažiuojamos. Šaligatvių ten nėra, o vienintelė pasitaikanti „gamta“ tėra neperžengiami brūzgynai. Tai sąmoninga gamtos atskyrimo nuo žmogaus politika, ir teigiama, jog tai daroma pačios gamtos labui. Na, ir siekiant apsaugoti nuo jos industrinio pasaulio elementą – žmogų.

Amerika – civilizacijos citadelė ir žmogus joje nuo gamtos atitrūkęs labiau nei kur kitur pasaulyje. Kuo arčiau Dauntauno, tuo mažiau gamtos. Pastatai susigrūdę, susispaudę šonais, žemės tėra vos ne vos už galinės sienos – šuniui uodega užkloti. Dažnas vaizdas pro šoninius namo langus – beveik ranka pasiekiama plika kaimyno namo siena. Užtai daugelis namų šoninių langų ir neturi. Kam tas langas, jei už jo nieko nėra?

Vis, nuvykę į Ameriką, pirmiausia stengiasi aplankyti jos sanctus sanctorum – dangoraižius. Kokia Amerika turtinga ir graži! Iš pradžių ir mes kažkaip rasdavome laiko pasivaikščioti tarp dangoraižių. Pastovėdavome galvas užvertę, nuotrauką vieną kitą pasidarydavom, pasiųsdavome į Lietuvą giminėms, draugams – tegul stebisi ir džiaugiasi. Aplinkui tokie civilizacijos tempai, reikšmingi vėpsančių turistų veidai. Toks pakilumas – štai aš esu čia! Šiame mieste! Aš galiu čia būti, praeiti! Ir jei susiduria mano ir kokio kito laimingojo žvilgsniai, maloniai vienas kitam linktelim! Jausdami solidarumą, suprasdami savo išskirtinumą. Juk čia ne kiekvienam duota būti.

Ir tikrai – ne kiekvienam. Greitai pajutau savo kailiu. Buvoti mieste, t. y. Čikagos centre, yra prabanga! Juk taip buvo nuo seniausių laikų.

Ir gana greitai pamiršau net kelius į tą Dauntauną. Tiksliau – kai tik pradėjau dirbti… Laimei, vėliau dėl savo darbo jame teko daug maišytis, tuomet ir prisižiūrėjau visko tiek ir tiek, bet jau kitomis akimis. Vietoj fotoaparato, suprantama, tampiausi kitokius reikmenis. Dažiau vonias, tąsiau baldus. Ir visko regėjau daug daugiau, nei šiaip turistai. Tai, ką mato jie, kasdien rodo televizorius, reklamuoja žurnalų paveiksliukai. Tačiau ar tokiu būdu galima pažinti svetimą šalį? Nusprendžiau, kad turistas iš tikrųjų niekur ir nebūna. Tai pati šalis įsiveržia į jį kaip įspūdžių srautas ir atsiveria kaip jo lūkesčius patenkinantis miražas. Bet tokie miražai paprastam žmogui – neįkandama prabanga. 

Tačiau pabandytų tokie keliautojai pagyventi čia be prabangos, pajusti rojaus šalies pamatus, jos dugną… Kai kur tokius tiesiog suėstų kanibalai.

Sykį svečiavausi pas panašaus likimo tautietį. Jis su šeima nuomojo butą dviaukščiame pastate, kurio užpakalinėje dalyje buvo nedidukė veranda. Ten kiek pastoviniavome. Aplinkui vaizdas buvo nekoks. Tipiškas pramoninio rajono peizažas – pajuodę ir apleisti šimto metų senumo pastatai. Nusifotografuok šiame fone ir nusiųsk namiškiams į Lietuvą – pasiūliau draugui. O tai vis makaronus kabiname, giriamės… Bet jis taip jau ir padaręs, tik atsakymo sulaukęs savotiško: ko čia skundiesi – taip gražiai viskas atrodo!.. Daugiau nuotraukų su savo aplinkos vaizdais niekam ir nesiuntė.

Iš tiesų, ar tu dangoraižį, ar šuns būdą fotografuotum, jei tik bus iš Amerikos – viskas amerikoniškai ir atrodo…