Sukaktys
Viktorija Daujotytė. Liepa – Liūnės Sutemos mėnuo
1997 m. Nr. 7
Liūnės Sutemos 70-mečiui
Šis vidurvasaris yra Liūnės Sutemos. Pagal gimimo teisę. Pagal kūrybos galią. Kaip gėlė, kurios neįteiksime, Janinos Degutytės eilėraštis iš „Vidurvasario triptiko“ – „Ąsotis“:
Vasara!
Neišsenkantis aukštas ąsotis!
Sklidinas upių tėkmės ir tylos kaitrios.
Nori? – atsigerk volungės čiulbesio.
Nori? – užplūstančios audros…
Gerk, – mūsų amžiaus valandos trumpos kaip niekad…
Gerk, – trūkčiojanti, neramų liepų žalsvą pavėsį…
Ir baikšti, ir narsi raudonsparnė volungė
Krūtinėj dar neužmiega
(ji bijo nebūt, bet mirti nebijo), –
Gerk, – paskutinį gurkšnį dievams išliesi…
Tas neišsenkantis aukštas ąsotis!
Debesų puta, – o vidugirio aitris – dugne…
Akis užmerk –
ir gerk,
tūkstantį metų gerk –
už save ir už mane… (1966)
Vytautas Kavolis yra perspėjęs: dar niekam nepavyko Liūnės Sutemos atskleisti. Taip, tiesa. Gražiai skaityti ir perskaityti Jos tekstai (A. Mackaus. V. Kavolio. R. Silbajorio. D. Vasiliauskienės, S. Daugirdaitės…). Pasakyta daug tiesos. Bet paslaptis lieka. Paslaptis slypi ne tekste, paslaptis slypi kūrinyje. Paslapties negalima atskleisti, galima tik pripažinti ją esant. Išpažinti, kaip traukiančią savo likimine galia. Kur nėra paslapties, nėra ir traukos, nėra galios. Galima svarstyti, kad teksto autorius yra problemiškas ar net miręs. Bet nėra abejonės, kad kiekvienas kūrinys yra autorinis, nes jis yra sukurtas iš dvasinės energijos, iš dvasios įvykio, iš akimirkos, kurioje atsiveria tai, ko be šios akimirkos nėra ir būti negali. Kūrinys yra dvasinės energijos švytėjimas tekste, tekstu, per tekstą, virš teksto.
Vienas paslaptingiausių Liūnės Sutemos kūrinių – „Vendeta“, sukurta 1975–1977 m. Tai kūrinys, kuris Liūnės Sutemos kūrybai suteikia būtinąją komplikaciją arba kitą matmenį.
Pirmoji komplikacija kyla iš paties pavadinimo. Vienoje autobiografijoje poetė yra užsiminusi: „Kai kas mane klausė, kodėl rinkinį pavadinau tokiu korsikiečių kraujo kerštą reiškiančiu vardu? Ir kaip suderinu rinkinyje atsispindinčias nuotaikas su mūsų krikščioniškos moralės dėsniais?“ Taip, vendeta – keršto žodis, atėjęs iš Korsikos, Sardinijos salų, susijęs su kraujo keršto papročiu. Lietuviai linkę save matyti romumo, gamtiško nuolankumo, dvasingumo apšviestus. Gamtiškumas, interpretuotas ir Lietuvos filosofų, iš tiesų į pirmą planą iškelia refleksiją, rezignaciją, graudulį, susitaikymą. Lietuvių tautosaka šią žiūrėjimo į save kryptį patvirtina: gražu gražiai liūdėti dėl šio pasaulio netobulumo. Gražu gražiai verkti.
Liūnė Sutema tarsi meta iššūkį, žmogaus santykį su pasauliu pasukdama kitu kampu. Ji ištaria keršto žodį – ištardama ir pridengdama – vendeta. Bet vien šis motyvas kūrinio neišsemia.
Kūrinio žanrinė nuoroda – užrašai (pirmą kartą šią tiesioginę nuorodą į užrašų fragmentą davė Šatrijos Ragana „Sename dvare“). Užrašai beržo tošyje, bet dvidešimto šimtmečio viduryje. Įsirašymas į gamtą dramatiško laiko, padalytos erdvės perspektyvoje. įsirašymas ir sunykimu – vos juntamas judesys į „Graffiti“. Dedikacija – Mariui, literatūriniam, susikurtam ir sukurtam vardui. Vardui – ženklui.
Kūrinys prasideda kosminio vyksmo įtampa: „Dieną ir naktį plaukia / saulė balta migloje, / vietos nerasdama nusileist…“ Balta, išlydyta šviesa, šviesa be saulėlydžio. Kūrinio vyksmas – šioje baugioje šviesoje.
Žanro požiūriu „Vendeta“ apibrėžtina kaip poema, lyrinių fragmentų lydinys, būdingas XX a. poemos modifikacijoms. Vieną pačių ryškiausių šios poemos modelių yra sukūrusi Marina Cvetajeva; viršūnėmis laikytinas jos diptikas „Poema gory“ (Kalno poema) ir „Poema konca“ (Galo poema). Fragmentus jungia kalbėjimo strategijos, orientuotas į bendrąsias egzistencines ir kultūrines atramas, į simbolius, kodus, archetipus. M. Cvetajeva atsiremia į Bibliją, į antikos mitologija, į rusų folklorą ir poeziją.
R. M. Rilke būtų pati stiprinusia grandis, kuri M. Cvetajevą ir Liūnę Sutemą leistų matyti bendrų dvasinių patirčių ir sąlyčių erdvėje. Su R. M. Rilke’s kūryba ir asmeniu susiję aukščiausi M. Cvetajevos dvasiniai išgyvenimai. D. Vasiliauskienė („Lietuvių egzodo literatūra“) yra patelkusi įstabų Liūnės Sutemos pasisakymą: „Rilkę skaitau, skaitau ir skaitau kaip kiti Šventąjį Raštą…“ Bet ir Šventraštis, kaip liudija lr „Vendeta“, atidžiai skaitomas; skaitomas atsiremiant ir priešinantis, iškeliant atskiro žmogaus santykio, atskiro pasirinkimo, sąmoningos rizikos galimybę
Veltui mokė mane,
Veltui pirštu vedžiojo Šventajame Rašte:
– Atsuki kitą veido pusę
– Aš kitos neturiu…
Veidas yra žmogaus metonimija. Turėti tik vieną veido pusę, vadinasi, turėti tik vieną veidą, atsisakyti keistis prisitaikant, atsukant, atsisukant, paklūstant prievartai. Pasirinkti žiūrėjimą atvirom akim, pasirinkti buvimą be gailesčio – absoliutų egzistencinį atvirumą, kurio akivaizdoje nustoja galioti konvencijos.
Pagrindinės kalbėjimo strategijos „Vendetoje“ išsiskiria pagal šias nuostatas: „Aš turėjau gimti Korsikoj…“; „Turėjau negimt, o esu…“ Skirtingos kalbėjimo strategijos sietinos su vyro ir moters balsais, su jų identifikacijos galimybėmis. Kita žemė (Korsika), kiti archetipai iškyla kaip labiau atitinkantys kalbančio dvasią, besiveržiančią iš savęs, trokštančią to, kas stipru, gryna, aukšta, aistringa. Tai lokalizuojama Korsikoje – ne kaip realioje saloje, o kaip archetipinėje dvasinės rizikos, likimo provokavimo žemėje:
Aš turėjau gimti Korsikoj,
uolienų papėdėj,
apaugusioj krūmokšniais dygiais –
Ne Lietuvoj, po beržais svyruonėliais,
ilgesingai liūdnais…
Uolos, uolienos, kalnai. M. Cvetajevos „Kalno poemoje“ kalnas, kalno viršūnė iškyla kaip dvasinio aukščio absoliutas. Aukščio, kuris visada yra rizika. Kur kalnai, ten ir bedugnės. Kalnų aukštis matuojamas bedugnės trauka, – iš M. Cvetajevos.
Lietuva – tai jau kito kalbėjimo nuostata – išlyginanti, labiau pasiduodanti konvencijoms, įvardijanti ilgesingai liūdnus beržus svyruonėlius. Daug tekstų – nuo tautosakos, nuo Jovaro iki Salomėjos Nėries, J. Degutytės – tvirtintų svyruojančio lietuviško beržo ilgesinga liūdnumą.
Pasiremti ir atsitraukti. Nieko neatiduoti. Nieko nepasiimti. Liūnės Sutemos balsas nėra įsiliejantis, persiliejantis. Jis yra atsiskiriantis. Atskiras. Jis yra kietas, bet ne žeidžiantis, o ieškantis, į ką galėtų susižeisti. Kraujas kaip keršto potekstė atsiranda ir iš šio troškimu priklausančio ir pasąmonei, ir sąmoningumui. Sąmoningumui, kurį Vytautas Kavolis yra brėžęs ir pagal Liūnės Sutemos poezijos liniją: „Viešpatie, / neatleisk, / nes aš žinau, ką darau…“ – žinojimas ir yra sąmoningumas, žinojimas, kuris yra pasirinktas. Sąmoningumas yra pasirinkimas.
Tarp Korsikos kietumo, aštrumo, dygumo ir Lietuvos ilgesingo švelnumo dar yra Žemaitija, atšiaurioji, aštrioji, tamsioji, gilioji Lietuva:
ŽEMAITIJOJE –
šimtmečiais teriotoje Žemaitijoje,
šimtmečius iškentėjusioje Žemaitijoje,
šimtametei liepai žydint,
negalėjau pasirinkti:
būt ar nebūt –
šimtmečius būsiančioje Žemaitijoje
e s u –
Keturis kartus pakartotas Žemaitijos vardas – įtvirtinantis ir sutvirtinantis: esu. Teriota, iškentėjusi, su šimtmečiais kaip su amžinybe susieta Žemaitija yra pakankama ir kraujo keršto, ir kraujo–gyvybės (prasidėjimo, žydėjimo) atrama. Pakankama ir skaudumui – susižeidimui: kas trokšta žaizdos, ras į ką susižeisti. Berželis Žemaitijos erdvėje yra apledėjusiom šakom; ledas aštrus, žeidžiantis:
mano plaukus šukuoja
ne pirštai pilni žiedelių –
apledėjusios šakos berželio,
skaudžiai rauna, šukuoja.
Santykis su gamta – ir glaudus (šukuoja), ir žeidžiantis – rauna. Teksto šaknys vėlgi remiasi į tautosaką, dar giliau – į mitą, kur plaukas, plaukai priklauso svarbiems herojaus ar veikiančio asmens prigimties metonimams. Ir saulės spinduliai ne kartą traktuojami kaip Aušros (Aušrinės) plaukai (A. J. Greimas).
Saulė „Vendetoje“ yra aukšta, nenusileidžianti, nerandanti vietos nusileisti (ir neužtekanti, ir nenusileidžianti saulė seniausiuose lietuvių tautosakos tekstuose yra ypatingų pokyčių ženklas). Saulė šakninga, turinti šaknis, besikabinančias į tą, kurio gyvybė yra senkanti, kurio burna yra „pilna žemės– (ne žemių: žodis dalyvauja kaip planetos metonimas). Didžiulės, nužydėjusios pienės (ir S. Nėries, J. Degutytės poezijoje) atkartoja sferiškumą: saulė, žemė, pienė./Saulė yra persmelkianti: „Saulės šaknys, kibios ir gajos, / kabinasi į mane…“ Saulės šaknys apraizgo, įauga į sąnarius.
Kūrinyje sukuriamas stiprus gamtiškumo podirvis: saulė, debesys (debesėliai), pienės, beržas, žemė, vanduo, miškai, aguonos, dobilėliai, žydinti liepa, žiedai… Mitinės gamtos metamorfozės (saulės šaknys, baltų dobilėlių saldumas, virstantis druska, apledėjusios berželio šakos) liudija nepaliaujamą kitimą, dramatišką rūstį. Skiemenavimui – tarimui balsu – skirtos išryškintos keturios eilutės:
k r a u j o k e r š t a s s v a i g u s
k a i p a g u o n ų p i e n a s
s a l d u s k a i p b a l t ų
d o b i l ė l i ų m e d u s.
Kerštas susiejamas su apeiginiu (Kūčių vakarienė) valgiu – aguonų pienu, su augalų gyvybės nektaru – medum. Stiprinamas išeinančio, atsiskiriančio balsas:
Nieko nepasiimu,
visa lieka beržo tošyje,
įrėžta titnagu…
Kieno šis balsas – su kuo jis identifikuojamas: su moterimi ar vyru? Tai vyro balsas (įrėžta titnagu – ne įrašyta), balsas žmogaus, be gailesčio teisiančio save, išeinanti, jaučiančio savyje neatleidžiamą metafizinę kaltę už savuosius, savo kalbą, kuri vėlgi yra tautos likimo metonimas:
Kas man atleis
kad mano kalba,
ne Viešpaties valia,
ugniavietėm springo,
pelenais duso? –
Niekas ir niekada,
Prašantis atleidimo nesitiki atleidimo lr neatleidžia pats, Jis prašo Viešpaties neatleisti, keisdamas Biblijos išminties kryptį; „Viešpatie, neatleisk, / Jie žinojo ką darė – / Viešpatie, neatleisk, / nes žinau, ką darau../. Sunkus, neatleidžiantis bejėgio išdidumas totalių išdavysčių akivaizdoje („…medis medį išduos…“), baltos šviesos – mirties akivaizdoj gimimo gailestis, krentantis ant gyvenimo, nebepajėgiančio išsilaikyti keršto svaigus saldumas virsta keršto sūrumu, susiejamu su vienintele tėvo ašara, su druska: „Aš turėjau negimt…“ Balso pasikeitimas – perėjimas į moterišką paradigmą – žymi ir kalbėjimo paradigmos kitimą. Moters balsas, iš dalies girdimas ir pačioje pradžioje, ima stiprėti nuo fragmento „Turėjau negimt, o esu…“ Dalinė priešprieša atviram vyro negailestingumui: „Aš turėjau negimt…“ Pasirodo, liepa – moterų medis. Žydinti šimtametė liepa – gyvybės pradėjimo ir prasidėjimo simbolika. Pasigirsta gegės balsas, šukuojami plaukai taip pat priklauso moters reikšmėms. Išskiriamos svarbiausios esu būsenos: ir girdžiu, ir jaučiu. Santykyje su gamta paneigiamas vyriškas, pragmatiškesnis aspektas: „Beržo tošis ne degutui degti, – / tesupleišėja ratų ašys…“ Moteriškas judesys: lieku čia, ateisiu – „kartu su beržu verkti / dar negimusio sūnaus…“ Ratų transformacijos galimybė – ne vežimui, ne vežti, ne išvežti, o gandralizdžiais „ant klojimų ir liepose“ (liepos, moteriškojo medžio, pakartojimas, sūnaus, lizdų akcentai). Po šių akcentų vyro balse pasigirsta raudos intonacijų („dūzgia, ulioja bitelės / baltų dobilėlių lauke“ yra šienaujamos pievos prisiminimas), pereinančių į išrašyto, išsakyto gyvenimo prasmę: „Viskas beržo tošyje, / įrėžta titnagu…“ Vyriškoji balso tapatybė pasirodo ir kaip gramatinė forma: „Jeigu būčiau gimęs Korsikoje…“ įbrėžiama, įtvirtinama kuriančio, rašančio žmogaus linija: beržo tošis. į kurią įrėžiama titnagu (vyriškas judesys), raidės, skiemenys kaip rašto ženklai. Ir dramatiška skirtis: rašto žmogaus likimas neužpildo tarpo – pareigos giminei. Jos kalbai.
Vyro įrašas skiemenimis – keršto. Moters – godų, raminimo:
KAS MAN ATLEIS,
KAD NAŠLAIČIAI GODAS GODOJA,
KAD KLAJOJANČIAS VĖLES RAMINA
BERŽO TOŠELĖ BALTA?
Moters atsakomybė už našlaičius, už klajojančias vėles. Vyro balsas prisimena motiną, Vėlinių naktį iš Raktuvės kapinių parbėgusi išeinančiam sūnui pagelbėti: apeigiškais veiksmais išausti dvinytį „ir užkloti mane“. (Vienintelis tikrinis vardas – iš Raktuvės kapinių – sumezga balso lr Mariaus Katiliškio ryš|. Raktuvė, Raktė, XIII a. žiemgaliu piliakalnis ir pilis Žagarės apylinkėje, minima Livonijos kronikoje, deginta, atstatyta, narsiai ginta, krauju laistyta.) Lygiai taip Žemaitija identifikuoja Liūnės Sutemos kilmės vietą. Bet tik tiek.
Moteris turi ryš| su vėlėmis, su mirusiais ir gimstančiais, su esančiu girdimu, jaučiamu. Vyras susietas su pasaulio tvarkos palaikymu ir keršto būdu.
Vyro ir moters balsai–partijos „Vendetoje“ tiesiogiai nesilieja, lieka monologiški. Vyras tesitiki pagalbos tik iš motinos: niekas neužglostys, neužmigdys – / tik motina mano,..“ Moteris girdi ir jaučia, perima, prisiima vyro kančią ir balsą. Paskutinis fragmentas yra moters balsas, suėmęs savin vyro balsą – jau nebesantį, suėmęs pasaulį, kuriame įvyko skaudžiausia metamorfozė – netektis: saulė nebespindi. Ji surado vietą nusileisti. Išsipildęs saulėlydis – mirties šalies vaizdinys: „Mano akys pilnos saulėlydžio, / mano saujos pilnos saulėlydžio…“ Vyro balsu išsakytas artėjimas į žemę siejamas su vandeniu, su polaidžiu. Moters – su ugnies metafora – saulėlydžiu. Metaforos, arba metaforinio judesio grynumas pabrėžiamas: „saulėlydžiu, kurio niekada nemačiau“. Moters balso tragika kyla iš prarasties, kuri yra visa apimanti, tarsi prasidėjusi prieš praradimą: „iščiulpto korio vaškas burnoje“, blunkančios spalvos („…susigeriu žemėn pilkai rusvu / saulėlydžiu…“), – nematyta, nematoma tai, ko pilnos akys, saujos…
Vyro ir moters dialogo vieta yra tarsi numanoma: moters užrašai beržo tošyje, vyro – žymenys, beržo tošyje įrėžti titnagu. Skirtingi rašto pavidalai, bet – rašto, pasaulio, kuris yra užrašomas skirtingais būdais.
„Vendetos“ skaitymas, įsiklausant į vyro ir moters balsus, į galimas jų identifikacijas. Įsiklausymas į svarbiausią būties santykį – moters ir vyro santykį. „Vendeta“ nėra dialogiška tiesiogine reikšme (kaip, sakysime, dialogiškos yra minėtos M. Cvetajevos poemos). Specifinis moters–vyro ryšys „Vendetoje“ sukomplikuotas skirtingų kūrybinių ir likiminių intencijų. Ir neišvengiamos įtampos.
Vyro balsas moters yra tarsi perkoduojamas. Moteris dalyvauja vyro balse kaip su moteriškumo substancija susijusi kūrybos galia. Kuriančio, kūrybingo vyro drama kyla iš įprastųjų, konvencialiųjų vyriškumo orientacijų – ir keršto galimybės – silpnėjimo. Stipri prigimtis priešinasi, ieškodama pačių ryškiausių vyriškumo konotacijų – iki vendetos – metaforos. Moteriškojo prado „įsiskverbimas“ į vyro balsą – kraujo keršto svaigumo palyginimas su aguonų pienu, dobilėlių medum.
„Vendeta“ – stiprus Liūnės Sutemos kūrinys. Stipraus, skirtingų identifikacijų balso kūrinys, girdintis ir jaučiantis kitą, formuojantis savitą tiesiogiai nevykstančio dialogiškumo aspektą.
Kūrinio meniškumas yra esančių ir galimų prasmių tankis. Prasmių judėjimas, atsiradimas, reaguojant į tai. kas kultūroje jau yra (Šventasis Raštas, tautosaka, istorija), ir į tai, kas čia pat randasi, skleidžiasi. Randasi ir iš kalbos, iš intonacijų, sąskambių: „Gelia, tirpsta sąnariai, / skaudžiai, saldžia gėla – / limpa lūpos, korėja žodžiai…“ Iš netikėtos metaforos: korėjantys žodžiai yra ir kūną įgaunantys, ir nykstantys, isiliejantys į kitimų, metamorfozių tėkmę.
Ar Liūnė Sutema pasirodys Lietuvoje? Daug jos laukiančių. Ir Žemaitijoje, šimtametėms liepoms žydint, vidurvasarį. Medaus, korio, vaško, baltųjų dobilėlių mėnuo – liepa.
Liūnės Sutemos gimimo mėnuo – „neišsenkantis aukštas ąsotis“…
Rimvydas Šilbajoris. Žodis, perkeistas poezijoje
1997 m. Nr. 7
Liūnės Sutemos 70-mečiui
Jubiliatę sveikinant atrodo, lyg laikas pats tekėtų poetų eilėmis. Nuplaukia jomis metai, nučiurlena dienos ir vis vien jauti, kad kažkas dar jų širdy neišdainuota liko, ir tuo džiaugiesi, lauki naujo žodžio, naujo vingio poezijos laiko upėje.
O Liūnės Sutemos žodžių upė, eilių motina, tekėjo ir teka pro didelį, turtingą kūrybinių išgyvenimų kraštą. Tiesa, ten ir Bevardė šalis, ir sprangi Badmečio žemė, bet ir jose gyvena atkakli, nepalaužiama dvasia, tvirta valia žodžio, sakančio „tebūnie kaip pasakoj“, kad nebeliktų nieko svetimo, nes toji valia yra valia mylėti, kad ir kaip siaustų Žvėris iškankintam, anot Algimanto Mackaus, tėvynės vizijos ir prisiminimų plote.
Ši valia mylėti gal ir bus didžiausia Sutemos dovana mūsų poezijai.
Mylintieji gi viską atiduoda. Čia ir rasime ypatingą Sutemos talento bruožą – jos eilės yra tarsi ryžtingas ir aistringas savęs atnašavimas. Sutema atiduoda save savo pačios poezijai, būdama ne vien eilėraščio „aš“ – persona, bet ir tiesiog tapdama kartu pasakotoju ir veikėju, įvaizdžio kūrėju ir pačiu įvaizdžiu. Štai kaip ji „žaidžia“ su veidrodžio šuke:
Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena1.
(p. 9)
Pasakojimo vyksme daiktas – veidrodis – tampa žmogaus veidu, eilėraščio personos antrininku, ir tarp Jų užsimezga neatskiriamumo ir kartu išsivadavimo troškimo santykis, sudarantis visą eilėraščio įtampą, taip pat ir jo turinį. Ši autorės metamorfozė gali išreikšti ir lemtingo įvykio gilų, daugialypį išgyvenimą:
Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse –
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos. (p. 35)
Tai radikalus savęs atidavimo aktas tremties žemei, kurioje dabar tenka gyventi. Jis ne tik nusako išeivių istorinio apsisprendimo momentą, bet liečia ir mitologines gelmes, randamas Ovidijaus „Metamorfozėse“, drauge įprasmindamas mūsų pačių egzilį ir mito, ir istorijos plotmėse.
Šis aktas veda prie vieno iš svarbiausių Liūnės Sutemos poezijos aspektų – paties poetinio žodžio transformacijos ne į kitą žodį, o į naują, adekvatų iš gimto krašto poezijos tradicijų paveldėtą žodį. Tai kūrybinio žodžio praradimas ir jo atgavimas, atkūrimas naujam kontekste:
Mano atsineštiniai žodžiai
nebeturi daiktų,
mano atsineštiniai daiktai
nebeturi vardų –
Noriu likti Niekieno Žemėje,
kad nebūtų namų,
kad nereiktų palikti ir išduoti jų,
kad nereiktų ilgėtis namų. (p. 96)
Tačiau namų ilgesys taip ir lieka vienu ryškiausių Sutemos poezijos motyvų. Galima būtų sakyti, kad ir visa jos kūryba yra savo tapatybės ir gyvenimo prasmės meno žodyje ieškančio žmogaus nenutrūkstanti tėvynės ilgesio giesmė. Savo žemės, savo vaikystės ir jaunatvės toje žemėje, Tėvynės Liūnė Sutema niekad neišdavė. Ir neišduos. Netolimoje praeity, kai tūlas užjūrio lietuvis kalbėjo, kad myli Lietuvą tik tokią, kokią jis kadais apleido, arba tokią, tokią jis savo egzilio dienų ir naktų svajonėse išsapnavo, Liūnė Sutema garbingai ir tvirtai stojo už savo nebegražią, iškankintą,naikinamą ir’bevarde tapusią šalį, tokią, kokia ji tuo metu buvo:
Amaro naikinamas medis
tebestovi gatvės gale –
visų gatvės, bet mano medis.
Kai žiūriu į jo iškraipytas
gumbuotas šakas,
mėšlungiškai laikančias paukščių lizdus,
į juostančius jo lapus kai žiūriu,
žinau, kad savo medį myliu –
kai liečiu jo pleišėjantį
išmargintą pjūvių kamieną,
nebeišlaikantį širdžių
su mergaičių vardais
žinau, kad šitą medį myliu,
tokį, koks jis yra.
ir dabar – (p. 45–46)
Sutemos poetinis žodis įėjo į mūsų literatūros dabartį taip giliai, kad jis pasiliks su mumis visiems laikams. Jis aitrus, skaudus, bet jis gajus – kaip molyje nesumindoma šalikelės žolė, ir lyriškas, mylintis ir daugiaspalvis – kaip lietuviška liaudies daina.
Prisimenant sunkius pastaruosius Liūnės Sutemos gyvenimo dešimtmečius, kartais norisi apie ją galvoti lyg apie mūsų išeivijos moterų poezijos mater dolorosa. Tačiau būtų nedovanotina šį jausmą sutapatinti su kokia nors iš laimingesnio žmogaus nusileidžiančia neprašyta užuojauta. Ji ne to verta, o greičiau šviesios ir draugiškos pagarbos, draugiškos meilės. Norisi būti jai dėkingam kaip savo dvasios seseriai, ištvermės galia padėjusiai, padedančiai ir mums visiems pakelti savąsias, jokiam žmogui neišvengiamas naštas. Mąstydamas apie Liūnę Sutemą lengviau, drąsiau imi suprasti, kad kiekvienas esam savo skausmo tėvas ir motina. Kaip ir savo dvasios ramybės ir laimės.
1 Čia ir toliau cituojama iš Liūnės Sutemos „Poezijos rinktinės“ (Vilnius, Vaga, 1992).
Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį
1997 m. Nr. 5
Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.
G. Bleizgys. Straipsnyje „Galima ir negalima literatūros istorija“ („Metai“, 1996, Nr. 10) jūs skiriate dvi literatūros istorijos rūšis: literatūros istorijos aktyvą ir jos muziejų. Kur būtų J. Degutytės vieta?
V. Daujotytė. Ir ten, ir čia. Kiekvieno kūrėjo ir jo kūrybos dalis priklauso literatūros muziejui, dalis – literatūros aktyvui. Bet niekad negali būti tikra, kad to, ką iš rašytojo kūrybos atiduodi literatūros muziejui, rytoj vėl neisi prašyti: „Leiskit man išsinešti atgal.“ Yra laiko dėmenys, yra laiko šviesa, kuri krenta tai ant vienos, tai ant kitos kūrybos pusės. Ryto saulė apšviečia vienas puses, vakaro saulė – kitas.
G. Bleizgys. Matyt, mes aktualizuosim dar neapšviestas J. Degutytės kūrybos puses, ieškosim, ko iki šiol nebuvo atrasta.
V. Daujotytė. Mes jau kitaip matysim tuos dalykus, be kurių negalėjo išeiti pirmosios poetės knygos. Duoklė sistemai. Ir maža vilčių, kad šiuos dalykus reikės kada nors išimti iš literatūros muziejaus. Jie ir liks ten gulėti. Bet, žinoma, rasim ir ką nors naujo.
G. Bleizgys. Su J. Degutytės poezija aš susipažinau iš poezijos rinktinės „Artumas“. Būtų įdomu išgirsti, kodėl šiai knygai atrinkti tik gamtos eilėraščiai? Koks šios knygos tekstų atrankos principas, kas lėmė knygos struktūrą? (Nežinantiems čia reikėtų pasakyti, kad jūs esat „Artumo“ sudarytoja – knygos leidėjai šito nenurodo.)
V. Daujotytė. Gal man taip atrodė, kai ryžausi šią knygą sudaryti, kad J. Degutytės gamtos eilėraščiai yra labiausiai esantys, arčiausiai mūsų. Ji turėjo tokią stebuklingą – girdėjimo – prigimtį, žmogaus girdėjimo ir to, kas nėra žmogus. Čia jos balsas nesuvaidintas, nesuvaržytas, artėjantis, besiartinantis.
Knygelę ir pavadinau „Artumu“, vieno eilėraščio vardu. Ir šiaip – patiko pats žodis, labai sąskambingas…
Šiaip jau ne taip dažnai aš su ja bendravau, apskritai nesu itin bendraujanti, įstrigo į atmintį, kad poetė kartais kalbėdavo nuskriausto vaiko balsu, ypač kai dėl ligos negalėdavo važiuoti į savo Mazgeliškį… Žiūrėjimas, drovus akių liūdnumas.
Patirties įspūdžiai nėra literatūra, bet jie veda į poetės būsenas, pajautas. Manau, kad ji turėjo labai stiprių, grynų gamtos išgyvenimų. Lietuvių kalba gamtos išgyvenimus lengviau suima.
R. Kiškytė-Bleizgienė. Bet jeigu grįžtume truputėlį atgal, pamatytume, kad besitęsianti literatūros istorija, arba literatūros aktyvas ir muziejus, yra labai sąlygiški dalykai ir priklauso nuo žiūrinčiųjų į literatūrą, nuo jos vertintojų, kritikų. Šios dvi dabar išleistos J. Degutytės knygos ir yra pastanga atgaivinti, sustiprinti poetės funkcionavimą kultūroje (tame literatūros aktyve). Juk šiuo metu mes jau esam primiršę ją. Tai ar „Artumas“ ir „Atsakymai“ išties yra bandymas J. Degutytės kūrybą perkelti iš literatūros muziejaus į jos aktyvą?
V. Daujotytė. Taip, be abejo, rašytojo vieta literatūroje priklauso ir nuo tyrinėjančių, analizuojančių, bent jau skaitančių. Tik aš negalėčiau pasakyti, kad turėjau sąmoningą nuostatą priminti ar sugrąžinti J. Degutytę į aktyviąją kultūrą. Negaliu sakyti, kad vykdžiau kokią programą. Tai tarsi savaiminiai darbai. Be abejo, esu Janinai ir įsipareigojusi. Vis paskaitau iš naujo, pasiilgstu kokio jos žodžio ar eilutės. Autografo, laiškelio, eilėraščio. Skaitau ir pastebiu, kad kažkas iš naujo jungiasi, atsiveria. O dar ima kas ir paskatina – kaip „Santara“, išleidusi „Artumą“. Ir vieną, ir kitą darbą dariau sekdama lyg nuojauta, lyg kokia atsirandančia gyvybe. Džiaugiuosi, kad „Atsakymai“ buvo išpirkti, ir džiaugiuosi ne už save – juk tai nėra mano knyga. Aš tik ją padariau, leidau jai būti. Tai pačios J. Degutytės knyga. Džiaugiuosi už ją, kad ji yra atpažįstama iš tos knygelės, iš pačių skaudžiausių dalykų. Kad skaitantieji tų dalykų neatmeta, nesako, jog jie yra nesvarbūs, kad jaudina ne biografija, o kūrėjo likimas. O leisdama šią knygelę bijojau, kad gal ji nebus suprasta. Kad kas nors pasakys – koks mūsų reikalas J. Degutytės ašaros. Daug ką šiandien lengva nubraukti ar išbraukti.
R. Kiškytė-Bleizgienė. Bet įdomu, kad panašus likimas ištinka labai artimas poetes. S. Nėries ir J. Degutytės poezija tarsi reikalauja kokio nors paaiškinimo. Moterų poezija reikalauja (?) biografinio paaiškinimo, komentarų, tarsi ji nėra pati savaime pakankama. Kodėl taip atsitinka? Ir V. Aleknos knyga apie S. Nėrį nėra vien apie jos kūrybą: poetę vis norima paaiškinti, patikslinti ar iliustruoti biografiniais faktais. Ar negalima apie kūrybą kalbėti be gyvenimo faktų?
V. Daujotytė. Aš mėginčiau formuluoti atvirkščiai. Ne kūryba reikalauja papildymų, bet į gyvenimą įsiterpiantys tekstai tarsi reikalauja platesnių paaiškinimų. Gal ne visai paaiškinimų: interpretacijų. Gal ir aš komentuodama „Atsakymus“ padariau panašią klaidą – tiesiogiai pailiustravau eilėraščiais. Tai nėra gerai. Ji pati vengė iliustruoti. Apie pirmąsias savo knygas sakė, kad visi džiaugėsi jos kūrybos viltimi, šviesa, o ji pati tada traukė save iš juodžiausios nevilties… Sudėtingas ryšys – kūryba ir yra tas savęs gelbėjimas. Ir kitų kartu. Vėlesnėse knygose poetė daug tiesiau reiškė savo skaudžią patirtį. Nemanyčiau, kad biografijos reikia kūrybai paaiškinti. Kūryba yra ir gali būti savaime. Gyvenimu paaiškinti kūrybos ir neįmanoma, šitą mes visi gerai žinom.
Bet… yra kūrybos ir yra gyvenimo tekstai. Kiekvienas žmogus gali turėti labai įdomių ir sudėtingų gyvenimo tekstų, bet jie lieka nežinomi. Gyvenimo tekstus provokuoja ir atveria tik kūrybos tekstai. Ne gyvenimas kūrybą paremia, bet kūryba – gyvenimą. Ji gyvenimą daro įdomų keliais aspektais. Be to, žmogus yra smalsi būtybė. Jis trokšta žinoti, kaip gyvena kitas. Ypač tas, kuris dar yra ir kitoks – kuriantis. Kūrėjai atstovauja ir kitiems. Daugelis ir savo patirti ten atpažįsta.
Į V. Aleknos „Salomėją“ žiūriu rezervuotai. Kūrėjo gyvenimo ir kūrybos tekstai yra daugiabriauniai: susiliečia, suskamba, nutyla, atsiskiria.
G. Bleizgys. Nors ir keista, bet kuo ilgiau mokausi Universitete, tuo labiau tas autorius man tampa „gyvas“ (nors pirmam kurse tekstų autoriai buvo visiškai „mirę“). Gal todėl, kad ir pats rašau, o gal tiesiog laikas keičiasi. O toks literatūros tyrinėjimo aspektas, kai paralelių randama autoriaus kūryboje ir biografijoje, tiksliau – sąmonės biografijoje, yra labai įdomus ir mūsų kritikoje beveik neegzistuojantis (čia kalbama apie psichoanalitinį požiūrį į literatūrą; nereikėtų jo painioti su V. Aleknos kryptimi).
Aš ir norėjau paklaust – ar iš tiesų J. Degutytės kūryba egzistuoja pati savaime? Ar nevertėtų šituo suabejoti? Mat aš manau, kad ne visi J. Degutytės eilėraščiai yra tokio aukšto lygio ir ne visi jie yra verti mūsų dėmesio. Knygoje „Artumas“ – taip pat. Man gražiausi – 1971–1972 metų eilėraščiai, kur gamta jau yra tapusi visatos metafora: obuoliai tarsi meteorai ar žvaigždės, gamtoj įkūnytas kosmoso vientisumas ir paslaptingumas. O knygos pradžioje esantys eilėraščiai yra daug paprastesni ir prastesni.
V. Daujotytė. Taip. Grįžtant prie minties, kad kūryba egzistuoja atskirai, galima ją dar praplėsti: egzistuoja, jei egzistuoja. O jei neegzistuoja, neįmanoma jos atgaivinti biografinėmis įdomybėmis. Galima sukurti intrigą, teksto sociologiją, ko pas mus iš tiesų labai trūksta, imtis psichoanalizės, bet tekstas liks toks, koks jis yra. Griežti tekstų analizės būdai užspendžia griežtose struktūrinėse ribose. Tu, Gintarai, sakai, kad pradedi ilgėtis iš gyvenimo į tekstą plūstančios gyvybės. Tai, žinoma, gali būti teksto sociologija, teksto psichologija. Jie įdomu ir kaip humanitariniai užsiėmimai, kaip žaidimai, kitų tekstų kūrimas. Bet tekstas egzistuoja tik tada, kai jis egzistuoja savaime. Padėti tekstui neįmanoma. Galima tik jį paaiškinti, interpretuoti. Tiesą sakant, tik savaime esantis tekstas sukelia impulsą ką nors su juo daryti.
J. Degutytės gamtos eilėraščių yra ir prastesnių, ir geresnių. Ne vienas gamtos eilėraštis rašytas vaikams… Bet aš nematau neperžengiamos ribos. Skaitant svarbu skirti, kas stipriau, svariau, kas silpniau skamba. Bet ir silpnesni eilėraščiai svarbūs visumai. J. Degutytės kraujažolė vienur yra tik paprasta žolė, kitur – jau žvaigždynų metafora… Arba obuolys, nukritęs į žolę, tėra tik obuolys, kitur – jau visatos vyksmo atbalsis… Tiesa čia vėlgi labai paprasta, reikia matyti kūrybos visumą, bet poetą matuoti jo didžiausiomis galimybėmis, viršūne to, ką jis pasiekia. Didžiausia skriauda poetui – vertinti jį iš silpniausių tekstų. Poetas taip pat turi balso diapazoną.
G. Bleizgys. Rašydamas recenziją J. Degutytės „Artumui“ („Metai“, 1996, Nr. 11–12), truputėlį suklydau: sugretinau ją ne su tuo poetu. Parašiau, kad jos kūryboje yra labai daug dalykų, primenančių M. Martinaičio kūrybą, bei, matyt, šie panašumai (subjekto suskilimas, paradokso principas ir t. t.) atėję iš V. P. Bložės. Juo labiau kad J. Degutytė ir V. P. Bložė yra tarsi ir tos pačios kartos poetai (be abejonės, toks priskyrimas labai sąlygiškas). Kaip jūs manote, ar V. P. Bložė yra daręs įtakos šiai poetei? O gal tiesiog ta pati laiko jausena? Tiesa, tokio stiliaus eilėraščių J. Degutytės kūryboje yra labai nedaug. Galbūt jie tik atsitiktiniai, kitų poetų įtaka?
V. Daujotytė. Vargu ar J. Degutytei šią įtaką yra padaręs V. P. Bložė. Kitas poezijos tipas. Labiau galimi yra sąskambiai. Galbūt ji išgirdo V. P. Bložės eilėraščio melodiją, o toliau ėjo pati. Gal buvo koks signalas ir iš jo. J. Degutytė nesekdavo kitų poetų įvaizdžiais. Pagal savo tipą ji nebuvo linkusi atsiliepti į kitų poetų balsus. Labiau atsiliepdavo į gamtą, į zylę, lesančią ant jos palangės, į briedžiuko balsą, į muziką, į nuotaiką.
R. Kiškytė-Bleizgienė. Ir „Atsakymuose“, paklausta apie kultūrą, J. Degutytė tarsi nė nepastebi šalia jos esančių kūrėjų. Apie V. P. Bložę, J. Vaičiūnaitę ir kitus, ne per toliausiai nuo jos esančius, visiškai nekalba.
V. Daujotytė. Teisingai pastebėta. Ryškesnis jos santykis su tradicija ir autoritetais, bet apibrėžtesnio santykio su savo meto kūryba neturėjo. Tik atvirai prisitaikančius niekino. Kai paklausdavau, kaip jai tas ar kitas poetas, ji toli nesileisdavo. J. Degutytė buvo J. Vaičiūnaitės pirmojo rinkinio „Pavasario akvarelės“ (1960) redaktorė. Tikrai ją vertino.
R. Kiškytė-Bleizgienė. Mane sudomino, kaip keičiasi J. Degutytės kalba: kai ji prisimena vaikystės išgyvenimus, yra labai atvira, dėsto faktus, o kai pradeda kalbėti apie gamtą – staiga atsiranda metaforiškas, poetinis kalbėjimas: „Aš – gyva gamtos akimirka“. Iš karto keičiasi kodas. Ir todėl jos gamtos eilėraščiai yra geriausi: atsitolinama nuo savo skausmo, tuo skausmu neužgožiama savarankiška gamtos būtis.
V. Daujotytė. Taip. Čia įdomu. Lyg taip būtų galvojusi: tas mano toks skaudus, nevykęs, o gal tiksliau – neįvykęs, gyvenimas, bet aš esu ne tik tai. Ji, šita mano konkretybė, neapima manęs visos: tada ir keičiasi kodas – aš esu gyva visos gamtos, viso kosmoso ritmu, o manyje vyksta dar ir tai, ko visiškai nevyksta mano konkrečiame gyvenime. Vyksta, ko aš gal ir nesuvokiu, bet tik tada, kai aš kuriu. Tada tarsi ir pereinama į kitą lygmenį. Aukštu tonu – „Aš – gyva gamtos akimirka“ – poetė kalba jau ne kaip privatus asmuo, bet kaip kūrėja, kaip žmogus, akimirką pralenkęs save, virš savęs pakilęs. Kartą viename Europos lietuvių renginyje, paklausta apie kūrėjo moralumą, atsakiau, kad kūrėjas visada yra moralus. Man buvo pateikta daugybė pavyzdžių iš rašytojų ir menininkų gyvenimų: apie pasileidusius, kitaip nemoralius kūrėjus. Bet juk čia tiesa labai paprasta. Tuo metu. kai menininkas kuria. Jis yra absoliučiai moralus, skaidrus kaip krištolas. Bet kitą akimirką jis jau gali būti kitoks. Jis gali ir amoraliai elgtis – nekurdamas menininkas yra tik žmogus. Kūryba yra tik akimirkos, o visas kitas kūrėjo gyvenimas yra kaip ir visų mūsų. Taip gamta savo signalais J. Degutytę labiausiai išskaidrindavo kaip kūrėją.
G. Bleizgys. Kai Jūs anksčiau rašėt knygą apie J. Degutytę, ten nebuvo tokių skaudžių ir balsių jos vaikystės aprašymų, nebent tik užuominos. O dabar, kai Jau ir pati poetė, ir jos motina yra mirusios, tie vaikystės raktai, skaudžios patirtys surašoma į knygą. Gal tai yra pačios poetės valia? Ir ką reiškia tai, kad skaudūs gyvenimo dalykai pasakomi tik po žmogaus mirties?
V. Daujotytės. Kai gavau poetės atsakymus į savo klausimus, kiek nustebau dėl tokio atvirumo. Ji pasakė: gali daryti, ką nori, tavo valia. Kaip parašyta, taip ir bus. Mašinraščio („Janina Degutytė“, 1984) nunešiau perskaityti. Sutiko, nieko neprašė keisti. Bet buvau atsargi, nenorėjau, kad kam būtų skaudu, ypač motinai. Žmogui reikia manyti, kad jis turi labai daug laiko, nors jis to laiko kartais visiškai nebeturi. O ir J. Degutytė tada labai sirgo. Bet keičiasi situacijos, keičiasi ir kalbėjimo galimybės. Žmogų mirtis atleidžia nuo būtinybės būti savo gyvenimo autoriumi. Janina labai skausmingai sutikdavo kiekvieną savo knygą. Tarsi bijodavo ją atsiversti. O dabar… tegu lieka ir jos konkretaus gyvenimo ženklų. Pati Janina dabar jau atskirai – ir nuo savo gyvenimo, ir nuo savo eilėraščių. Janinos motina mirė 1983 metais, paskutinėm vasario dienom. Ir po Janinos mirties jau praėjo šešeri metai (mirė 1990 m. vasario 8 dieną). Negaliu sakyti, kad ir „Atsakymus“ lengvai parašiau. Ar bus kam nors nuo to geriau, ar atsiras kokios šviesos? Juk ne visada esame atsargūs su kitų gyvenimais. Kartais įsiveržiame į kito gyvenimą šiurkščiai, be atsiprašymo.
Janina buvo labai subtili. Bet pati ji gūždavosi net nuo neatsargaus žvilgsnio. Jos penkiasdešimtmečio minėjimas iš tiesų buvo vienas skausmingas judesys…
O kai ji kalbėdavo apie savo gyvenimą, ypač paskutiniais savo mėnesiais, dienom, aš ją stengdavausi išvesti iš to paties prisiminimų rato. Norėjau, kad ji pakalbėtų apie gimnaziją, apie mokytojus, apie suimtus paralelinės klasės berniukus. Norėjau, kad kalbėtų apie Universitetą, apie žmones, kuriuos pažino. Bet ji buvo tarsi užblokuota tos patirties. Ir autobiografiją ji vėl pradėjo nuo to paties. Tarsi kas laikė ją, nepaleido. Niekaip nepaleido, nors Janina ir tikėjosi peržengti šį slenkstį. Jos vaikystės patirtis buvo tarsi svarsčiai ant kojų, ir jie vis gramzdindavo, grąžindavo ją atgal.
R. Kiškyté-Bleizgienė. Kai knygoje jūs klausiate J. Degutytę apie jos mėgstamus autorius, dailininkus, muzikantus, ji atsako labai trumpai. Tiesiog išvardija pavardes. Ką reiškia toks išvardijimas, kai knygoje ištisi puslapiai skiriami prisiminimams, kančiai, skausmui?
V. Daujotytė. Čia, matyt, būtų galima ir psichoanalitiniu požiūriu pasižiūrėti, paanalizuoti. Kuo toliau ji gyveno ir kuo labiau silpo, tuo labiau grįžo prie vaikystės, prie nepatirtos motinos meilės, prie skriaudų ir nuoskaudų. Gal ir taip sakyčiau: kai silpdama, kentėdama mažiau berašė, buvęs gyvenimas darėsi svarbesnis.
R. Kiškytė-Bleizgienė. Ir jos autobiografijos pradžioje rašoma: — nedrįstu lygintis su tais. kurių kaulai įšalo Igarkoje, bet…“ („Atsakymai“. p. 55). Ar kančia čia netampa poetės vertės ženklu? Ar poetė čia ne per daug sureikšmina savo kančią?
V. Daujotytė. Ne, čia ne visai taip. Čia yra jos paskutinė ir beveik vienintelė reakcija į pasikeitusį laiką. Kai buvo pradėti spausdinti tremtinių, politinių kalinių atsiminimai, pasirodė D. Grinkevičiūtės tekstai, pradėjo vertis kitų patirtis. Ir ji tarsi matavo savo gyvenimą: kas yra iškentėta kitų ir kas yra iškentėta jos čia. Tarsi mėginama lyginti. Atsargiai, bet vis dėlto… Kartą atsargiai paklausiau, ar buvo skaudūs lietuviškumo klausimai. Labai atsargiai paklausiau. Ir ji paskubom atsakė: taip, labai…
Tas atsargus palyginimas grąžina mus prie bendrų klausimų. Kai žūsta jaunas žmogus – ar atsitiktinai, ar Sausio 13-ąją – vėl tas pats. Čia skleidžiasi visuomeninė, bendruomeninė prasmė. Bet jeigu motina autoavarijoje netenka vienintelio savo sūnaus, ar jos skausmas mažesnis? Jausmas tas pats – netekau, praradau. Skiriasi tik motyvacija. Galvodama apie savo sunkų gyvenimą, Janina gal jautėsi arčiau tų, kurie buvo išvežti, ištremti.
Ji nepasakodavo žmonėms apie savo gyvenimą, nedidino savo kančios vertės. A. Baltakis, su kuriuo jie gyveno viename name ir buvo pažįstami dar iš Universiteto, dažnai susitikdavo, kalbėdavosi, su nuostaba sakė man nieko panašaus negirdėjęs.
R. Kiškytė-Bleizgienė. Turiu lyg ir kokį priekaištą J. Degutytei: ji nekuria savo kultūrinės laikysenos. Tarsi užsideda kaukes, slepiasi, atsisako žaisti kultūrinį žaidimą. Kai kalba apie filosofus, psichologus, sako, kad juos skaito tik sau. Ji neperima idėjų, iš kurių vėliau galima būtų kurti savo programą. Filosofai ir psichologai koreliuoja ją ne kaip kūrėją, bet kaip asmenybę. Nėra intelektualaus santykio.
G. Bleizgys. O gal čia atsakomybės baimė? Tuometinės sistemos įtaka? Daugelis to meto kūrėjų šitaip darė.
R. Kiškytė-Bleizgienė. Visi jos eilėraščiai kyla spontaniškai. Matyt, čia asmenybės problema: ar tokia asmenybė negali turėti jokios sąmoningos sistemos? Juk kūryba, kaip ir gyvenimas, tokiam kūrėjui yra tarsi savaiminė.
V. Daujotytė. Čia reikėtų pagalvoti ir apie asmenybės tipą, ir apie laiką. J. Degutytės laiko lyrikos samprata buvo paremta įsitikinimu, kad visa, kas yra kūryboje, yra iš asmenybės, iš jos savaiminės programos. Ne iš kultūrinio žaidimo, ne iš filosofinės nuostatos, ne iš intelekto reikšmių. Rašai tik dėl to, kad to reikalauja tavo vidujybė, tavo kūrybos energija. Janina ilgai nedavė savo eilėraščių viešumai. Tik „atlydžio“ laiku E. Matuzevičius palydėjo ją į poeziją. Ištikimybė sau atrodė sauganti nuo prisitaikymo, ideologinio paklusnumo. Tvarka kūryboje yra. bet ji spontaniška, net nebūtina jos suprasti. Ji yra duotybė.
Bet pasižiūrėkime į J. Degutytės vertimus. Pasirinkimas autorių, kurių tekstus ji verčia, daug ką sako. Ji vertė R. M. Rilke, M. Cvetajevą. J. Prevert’ą. E. Verhaereną… Žinoma, jos vertimuose yra vienas kitas ir atsitiktinis vardas. Bet beveik visi kiti tekstai – klasika. Vertimai juk taip pat kalba apie kultūrinę laikyseną. Tuo laiku J. Degutytė buvo pakankamai ambicinga kūrėja ir vertėja. Ji puikiai mokėjo prancūzų kalbą, vertė ir iš vokiečių.
Iš praeities J. Degutytei svarbiausi buvo neoromantikai arba tautiniai romantikai.
Ji turėjo programą, bet jos neeksponavo. Galima pridurti, kad ir dabartinis meno požiūris į spontaniškumą ir panašias programas nėra palankus.
G. Bleizgys. Matyt, todėl mums ir iškyla visokiausių abejonių. Bet ką gi…
Pradėjome nuo J. Degutytės, baigiame to meto kultūros apmąstymais, menininko vietos to meto kultūroje ieškojimu. Manau, kai kurie pokalbyje spontaniškai iškilę pastebėjimai, mintys ar net temos yra aktualūs ir dabarties kultūrai (ar mes irgi netyčia tampame tais, kurie mėgina J. Degutytę grąžinti į literatūros arba kultūros aktyvą?).
Belieka viską atiduoti didžiajam teisėjui – laikui.
Spaudai parengė Gintaras Bleizgys
P. s. Spausdiname ir E. Matuzevičiaus atsiminimus, kuriuos jie parašė paprašytas V. Daujotytės.
Aš visiškai nenoriu slėpti, jog manau, kad Janinos Degutytės kūrybinėje biografijoje suvaidinau gana svarbų vaidmenį ir 1957 m. sugebėjau ją įtikinti, padrąsinti įžengti į literatūrą. Aš tada dirbau Lietuvos TSR rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu. Ir štai 1957 m. gaunu iš Janinos Degutytės draugės laišką ir nemažą pluoštą Janinos eilėraščių. Tada J. Degutytė dirbo Tauragėje. Tame laiške buvo aiškinama, kad pati autorė nedrįstanti siųsti, o jos drauge mananti, kad tai tikri eilėraščiai, tikra poezija. Klausia, kokia būtų mano nuomonė apie tuos eilėraščius. Aš iš karto perskaičiau atsiųstąjį pluoštą. Ir pajutau didelį poetinį džiaugsmą: štai kur tikra poezija, tikri eilėraščiai! Dirbdamas poezijos konsultantu, buvau pripratęs prie gana didelio srauto pilkų, bejėgiškų „sueiliavimų“…
O Janinos Degutytės eilėraščiai man buvo lyg šviesus atpildas už darbą, už viltį ir tikėjimą, kad turi ateiti jaunų gabių autorių. Aš tuojau pat parašiau laišką Janinos Degutytės draugei ir paprašiau, kad pati autorė man parašytų apie save, apie savo kūrybą. Janina Degutytė man dar atsiuntė pluoštą eilėraščių. Aš iš karto pajutau, kad tai poezija, kurią galima drąsiai siūlyti mūsų solidžiausiems periodikos leidiniams. Ir nieko nelaukdamas pradėjau redakcijoms siūlyti bei rekomenduoti Janinos Degutytės eilėraščius, kurie tuo metu iš tikrųjų buvo kaip gaivi, nuostabi versmė. J. Degutytės eilėraščiuose plakė gyvoji lyrikos dvasia. Man parekomendavus tuo laikotarpiu (1957–1958 m.) Janinos Degutytės eilėraščių buvo išspausdinta „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“, „Jaunimo gretose“, „Jaunųjų“ almanache ir kt.
Viename iš to laikotarpio laiškų J. Degutytė man rašė:
„…Poete būti nesvajojau; poezija man buvo per daug šventa, kad aš drįsčiau nors svajonėj gretinti save prie jos kūrėjų. Per ketverius studijų metus visiškai nerašiau. Taip, kaip rašiau, nenorėjau rašyti, o kitaip – nemokėjau. Paskui vėl pradėjau. Ne dėl to, kad pasijutau mokanti, o dėl to, kad tylėt turbūt dar sunkiau, negu prastai rašyti. Vieną sykį gyvenimas lyg iš naujo atsivėrė, apstulbino savo grožiu. Pasirodė, kad daug ko anksčiau nemačiau ir daug ko nesupratau. Ir norėjosi visiems šitai pasakyti. Taip pasibaigė tylėjimas.“
To meto savo užrašų knygutėse randu tokius įrašus:
„J. Degutytės lyrikoje labai ryškiai skamba atsakomybės jausmo motyvas. Šis motyvas yra lyg ir išeities taškas daugeliui rinkinio eilėraščių, daugeliui poetės apmąstymų, svarstymų ir teiginių. Poetė sukūrė aktyvų, ugningą lyrinį herojų, kuris kupinas valios ir ryžtingumo, kuris, siekdamas tikslo, kalbėdamas apie savo idealus, visų pirma jaučia didelę atsakomybę prieš kitus žmones ir prieš savo paties sąžinę…“
(Čia kalbama apie J. Degutytės rinkinį „Ugnies lašai“ )
Kitoje vietoje mano įrašyta:
„Skaitydamas rinkinį „Ugnies lašai“, aš beveik visą laiką jaučiu, kaip žmogaus kelią J. Degutyte priima kaip dramatišką kelią, kurį reikia mokėti įprasminti, pakelti iki džiaugsmo, iki laimės, iki heroikos. Todėl J. Degutytės poezijoj toks stiprus optimistinės heroikos motyvas, kuris labai glaudžiai susipina su darbo, kūrybos motyvu.“
Dar kitoje vietoje mano pastebėta:
„Skaitydamas geriausius J. Degutytės eilėraščius, labai ryškiai jaučiu poetės asmenybę. Jos tam tikrą kategoriškumą, iškeliant ir sprendžiant žmogaus vertės, žmogaus vidinio turiningumo klausimus. Man atrodo, visa tai organiškai išplaukia iš tų uždavinių, kurie sudaro J. Degutytės poezijos turinio, jos estetinių pažiūrų pagrindą. Poetė iš savęs ir iš kitų reikalauja aukštų polėkių, dvasios herojiškumo, taurumo, grožio… Atsisakoma kompromisų, pilkumos, vidutinybės. Lyg skamba savotiškai maksimalistinis principas: arba viskas, arba nieko. Pats žmogus atsako už savo gyvenimo prasmingumą.“
Dar kitoje vietoje mano įrašyta:
„Man atrodo, kad J. Degutytė turi nemažus improvizacinius sugebėjimus. Ir gal neapsiriksiu, teigdamas, kad daugelį eilėraščių ji parašo greit, vienu atsikvėpimu. Tas improvizacinis prasiveržimo momentas gana ryškus formoje. Staiga matai, kaip lūžta posmo struktūra, subyra rimavimo sistema, lyg kalnų griūtis ima kristi žodžių, metaforų luitai…“
Šie mano įrašai buvo padaryti užrašų knygutėse, skaitant J. Degutytės rinkinį .Ugnies lašai“. Man to rinkinio likimas rūpėjo, nes aš taip pat šiek tiek tarpininkavau jį įtraukiant į leidyklos planus.
Atsimenu, kaip po pirmųjų didesnių J. Degutytės publikacijų periodikoje daugelis skaitytojų labai apsidžiaugė, kad štai po Salomėjos Nėries į lietuvių literatūrą vėl atėjo tikra poetė. Ir visi labai laukė jos pirmojo rinkinio. Pirmosios didesnės ir reikšmingesnės publikacijos periodinėje spaudoje buvo paskelbtos 1957 m., o „Ugnies lašai“ išėjo 1959 metais. O jau 1960 m. J. Degutytė dirbo redaktore leidykloje. Čia mes vėl su ja „susitikome“. Jai buvo pavesta redaguoti mano poezijos knygą „Negęski, švyturio ugnele“.
Mano gyvenime viena iš šviesiausių akimirkų ir valandų – poetės Janinos Degutytės atradimas… Aš to neužmiršiu visą gyvenimą.
Eugenijus Matuzevičius
1980. VII.
Vytautas Martinkus. Metaforos link
1996 m. Nr. 11–12
95-osioms Juozo Grušo gimimo metinėms
1
Juozas Grušas priklausė prie tų menininkų, kurie norėjo ir stengėsi suprasti ir tai, ką jie daro, ir tai, ką jiems pavyksta padaryti. Anot A. Zalatoriaus, „klausimas „kodėl“ jam buvo lemtingas“1. Tai tradicinė, nuo nuostabos prasidėjusi filosofinė nuostata, kuri, užuot priėmusi pasaulį be klausimų, reikalauja pažinti racionaliuosius pasaulio dėmenis, kaip sakė Aristotelis, nuolat klausti – kodėl? Be abejo, polinkis analizuoti, klausti ir galbūt atsakyti yra prigimties dovana. Kaip su ja elgėsi J. Grušas, šiek tiek paaiškina ir jo biografijos faktai. Tai, kad vėluodamas kibo į mokslus ir vijosi savo bendraamžius, matyt, ne slopino, o skatino domėjimąsi priežastiniais ryšiais, spyrė, rašytojo žodžiais, „daugiau suprasti, mažiau teisti“.
Universitete pasirinktieji studijuoti dalykai (teisė, filosofija, filologija) pratęsė santarvės su prigimtimi liniją. Lavinamas intelektas, aiški konstruktyvi sąmonė tapo labai svarbi literatūrinio darbo pradžioje. „Pirmąjį apsakymą sugalvojau (išskirta mano – V. M.) jau būdamas studentas, 1926 metais, tėviškėje, raitas jodinėdamas po laukus. Meilės trikampyje šuoliavo drąsus raitelis, ilgesingai grojo romantiškas smuikininkas, aikčiojo į dvi dalis plėšoma graži mergina; „užburtas“ smuikas nusivylusio smuikininko sudaužomas į šipulius – pabaiga efektinga ir jaudinanti“2.
Rašytojo „šlovės pagunda“ atmetė prastus eilėraščius liaudies dainų stiliumi, rimuotus epinius posmus arba „poeziją prozoje“ ir ėmė pasikliauti epine-pasakojamąja, intelektualia socialinės-psichologinės prozos erdve. Iki pat 1940 metų, kai Lietuva atsidūrė ant imperijų karo kelio, J. Grušas kaip rašytojas, atrodo, jautėsi gana patogiai ir saugiai šitokioje erdvėje.
Romantinio pasaulėvaizdžio tradicija Lietuvoje ne tiktai saugojo literatūrą nuo modernizmo vėjų, bet ir neleido nykti tradicinio realistiškumo krypčiai, skatino mokytis iš didžiųjų autoritetų. „Estetinio ir filosofinio poveikio turėjo Dostojevskis, L. Tolstojus, Šekspyras, Gogolis. Čechovas, Balzakas, Stendalis, Folkneris3, Bodleras ir daugelis kitų žymių rašytojų ir poetų.“ Novelių rinkinyje „Sunki ranka“ (1937), o iš dalies ir romane „Karjeristai“ (1935) jau galima rasti meistriškai sumodeliuotų ne tik etinių idealų, bet ir žmogaus nuopuolio, tamsiųjų jo prigimties jėgų „kodėl“ punktyrų. F. Dostojevskio, bene dažniausiai paties J. Grušo prisimenamo ir cituojamo, literatūrinė patirtis buvo labai svarbi: „Jaučiau kai kurių personažų tiesioginę įtaką; dariausi sentimentalus, jaudinausi dėl žmonių vargu, kitų skausmą išgyvenau kaip savo“4. Patiria anuo metu J. Grušas ir skandinaviškosios literatūros trauką. S. Gaižiūnas teigia, kad H. Ibseno poetika pagristas J. Grušo „Tėvas“5.
Literatūrinio kelio pradžioje per įvairias įtakas ieškoma ir savito požiūrio į kūrybą. Kas galėjo žinoti jau anuomet, skaitydamas „Židinyje“ ir kitokioje spaudoje skelbiamus straipsnius literatūros klausimais, kad jų autorius, pradedantis prozininkas, teišleidęs vos vieną knygą, jau yra atradęs savąjį literatūrinės medžiagos rinkimo (kaupimo, įgijimo) principą, kurį vėliau teprireiks papildyti nauju tos medžiagos transformavimo principu?
Medžiaga rašytojui – viskas, prie ko jis prisiliečia, ką jis išgyvena, išgirsta, perskaito ir t. t. Tokiame universalume slypėjo XX a. prozos, dramos ir poezijos meninių formų integracijos, literatūros ir kitų meno rūšių, jų žanrų sąveikos ir sintezės tendencija.
Vėliau (1974 m.) J. Grušas šitaip formuluos: „Medžiagą renku visur ir visada: skaitau laikraščiuose korespondencijas, klausau pasakojimų apie visokius įvykius, stebiu žmones gatvėje, traukinyje, kavinėje, nejučiom klausausi parke ant suolelių jaunuolių ar senių pasikalbėjimų; visada rašau pastabas bloknote. Iš anksto nežinau, kam tai panaudosiu ir iš viso ar panaudosiu: kartais atrodo, kad visa tai nereikalinga“6.
Kam tai panaudoti ir iš viso ar panaudoti priklausė nuo gana racionaliai iškeliamo kūrybos tikslo ir su juo siejamo literatūrinės medžiagos transformavimo. Rašydamas pirmuosius kūrinius, J. Grušas jau teigė tam tikras tikslo universalijas, kurios negalėjo likti susietos tiktai su romantiniu ar realistiniu7 teksto diskursu. „Štai dailiosios literatūros uždavinys: pažinti save, pažinti ir suprasti kitą žmogų, patenkinti mūsų sielos grožėjimosi troškimą ir tuo mus žmoninti, kelti ir auklėti“8, – rašė J. Grušas 1926 metais žurnale „Pavasaris“. Praktinė sėkmė nebuvo šimtaprocentinė (V. Mykolaitis-Putinas, recenzuodamas pirmąjį novelių rinkinį, pagyrė tiktai „Žuvėdrų kerštą“ – „jau literatūrine forma perteikianti siužetą“), tačiau analitinis autoriaus žvilgsnis, matyt, neatsitrenkdavo į jokią akliną sieną, tekstas visuomet būdavo parašomas kaip literatūrinis gyvenimo modelis, nepareikalaujantis iš autoriaus tiek. kad tasai nežinotų, kaip rašyti, ką daryti su pačia didžiausia ir sunkiausia medžiagos našta.
Vieną literatūrinę formą į kitą nesunkiai keičiantis intelektas sparčiai grindė kelią į profesionalumą. Nors prieš karą J. Grušas nevalgė duonos iš beletristo plunksnos, tačiau tokią jo plunksną drąsiai galima vadinti profesionalia. Geriausios novelės iš antrojo rinkinio („Už saulę gražesnis“, „Sunki ranka“ ir kt.) parašytos tokia – profesionalia – plunksna, žaidžiant subtiliomis užuominomis į prigimtį, kurią žmogus turi tramdyti, turi valdyti tamsiuosius ir puoselėti šviesiuosius jos pradus.
Tačiau „profesionalo“ ir „menininko“ sąvokos vis dėlto skiriasi. Vienas dalykas – profesionaliai rašyti tekstą pagal proto aprobuotą, tegu ir įspūdingą literatūrinės medžiagos transformacijos į novelę ar romaną principą, visai kitas – rizikuoti daryti tai, ko protas nepalaimino, kas atsiranda ir iš pradžių būna vien kaip vidinė sąmonės paslaptis, vien vidinė sąmonės erdvės-laiko forma, toji absoliuti savo subjektyvumu valios pastanga sujungti dorovinę (anot V. Kubiliaus, „imperatyviąją“) ir visas kitas galimas sielos vertikales į vieną bekompromisinę menininko ištarmę.
Analizuodamas prieškarinę J. Grušo novelistiką, A. Zalatorius pabrėžia: „Nepažinęs pavojų, kurie tūno jame pačiame, nekeldamas sau apsisprendimo alternatyvos, nepradėdamas nuo savęs, žmogus gali niekais paversti daugelį racionaliai sukonstruotų gražių idealų ir išeičių“9. Tai pasakyta apie J. Grušo personažus, tačiau šiose pastabose keliamų klausimų kontekste literatūrologo žodžiai turi platesnės reikšmės: ar pats autorius yra išgyvenęs pradžią „nuo savęs“, ar tik renkasi ir matuojasi svetimą patirtį, nes racionaliai išsiaiškino tokio meninio kelio privalumus?
Paklausykime J. Grušo: „Kalbant apie rašytojo darbą, reikia pastebėti dar vieną dalyką: iki karo, iki didžiųjų įvykių buvome pripratę prie paprasto žmogaus modelio (žinoma, tai nereiškia, kad iš esmės buvo paprastas), matėme žmogų ramioje buityje, smulkiose intrigose, kovoje dėl valdžios, klasiniuose susidūrimuose… Ir visa tai lydėjo tam tikras aiškumas, suprantamumas, visa tai buvo suimama į logikos kategorijas“10. Nuvalius mintyse nuo komentaro 1974 metais dar būtinas konjunktūros kerpes („klasių kova“, 1940-ųjų „didingumas“), jo esmė nė kiek nesuseklėja. Jei pradžia „nuo savęs“ protu nepatiriama, jos reikėtų ieškoti istorinėje-asmeninėje laiko atkarpoje po 1940-ųjų… Išvada grindžiama tiktai tuo, kad šitoje atkarpoje rikiuojasi nauji J. Grušo draminiai ir prozos tekstai, apšviesti šviesos, kurios neįprasta kryptis, be abejonės, yra paties autoriaus fenomenologinė-egzistencinė patirtis. Jos estetinė-literatūrinė forma čia pasižymi visais mūsų amžiui būdingais žanrų kaitos, jų tarpusavio įtakos, taip pat ir sintezės bruožais.
Kita vertus, jokios fenomenologinės patirties, matyt, nereikia sieti su jos modernia raiškos galimybe literatūroje. Šitai būtina pasakyti, kad nepamanytume, jog tarpukario gyvenimas visiškai šykštėjo tokios patirties, vadinasi – ir galimybės. Viską vertindamas kaip literatūrinę medžiagą, J. Grušas (kaip kiekvienas „realistas“) tebejuto jos rūšių nelygiavertiškumą: perskaitytos knygos, išgirstos nuomonės, ginčai su kolegomis liko antrine, kultūros srities tikrove, kuri tik formaliai lygiomis teisėmis kartu su egzistencinės realybės proveržiais buvo kraunama į transformacijos kamerą.
Paradoksalu yra tai, kad J. Grušas tik antroje savo gyvenimo pusėje priartėjo prie to, ką jam artimi žmonės savo kalbomis ir asmeniniu pavyzdžiu atskleidė pirm sovietinės okupacijos.
2
Kodėl J. Grušas neišgirsta aistringų monologų apie meną kaip dvasios gamtą, apie metafora virstančią ne tik visą poeziją, bet ir dramą, visą teatrą, apie jausmo ir minties sinchroniškumą, medžiagos ir formos sintezę, apie improvizaciją kaip nuolatinį žmogaus atgimimą?.. Tokius monologus jam 1937 metais sako ką tik iš Paryžiaus į Lietuvą sugrįžęs ir naujame J. Grušo name Žaliakalnyje laikinai apsigyvenęs Juozas Miltinis.
Ne tik neišgirsta, bet ir supyksta.
Pakaušęs ar iš proto besikraustantis rašytojo bičiulis galįs padegti lovą, namą…
Ir išvaro J. Miltinį kaip „velnią“11 iš savo namų.
Galbūt todėl, kad tuose naujuose rašytojo namuose lieka laukiamas ir dažnas svečias V. Mykolaitis-Putinas?
J. Grušą ir V. Mykolaitį-Putiną siejo ypatinga dvasinė artuma.
„Baigęs gimnaziją, iš karto įstojau į teisių fakultetą (anuo metu egzaminų laikyti nereikėjo) ir nueidavau į Mykolaičio-Putino paskaitas teologijos filosofijos fakultete, kur jis dėstė lietuvių literatūrą ir estetiką12. Profesorius savo paskaitose skelbė tokius dalykus, kurie man atrodė esminiai ir būtini. Persikėliau į šio fakulteto filosofijos skyrių.
Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas giliausia to žodžio prasme: rašytojo ir žmogaus pavyzdys <…>.
Užsimezgusi draugystė su Mykolaičiu-Putinu nenutrūko niekada; buvau laimingas, kad profesorius domėjosi mano kūryba, laikė mane savo draugu. kviesdavosi pas save, lankydavosi mano namuose“13.
Šiandien jau įprasta susieti J. Grušą ir V. Mykolaitį-Putiną kaip tam tikros vienos tradicijos kūrėjus: „Juozas Grušas mūsų literatūros take yra perėmęs klasikinių humanizmo idealų estafetę iš Vinco Mykolaičio-Putino ir neša tą skaidriai spinduliuojanti deglą toliau“14. Moderni J. Grušo psichoanalizė ar intelektualinis dramatizmas ne vieno tyrinėtojo kildinamas iš V. Mykolaičio-Putino tekstams nesvetimo psichologizmo ar intelektualumo. Arba: J. Grušo pastangos matyti už daiktų idėjas (aišku, ne tradicine, o fenomenologine eidos, t. y. daikto esmės, prasme) gali būti susietos su simbolistinėmis (neoromantinėmis) V. Mykolaičio-Putino pasaulio vertikalėmis.
Neginčydami tokių ir jokių kitų realių sąsajų, galėtume tik apgailestauti. kad J. Grušas nepaliko konkrečių atsiminimų iš savo studijų universitete laikų (nenorėjo „tampyti už ūsų liūto“, t. y. erzinti sovietinės valdžios: jo patriotinė-tautinė veikla ir visa, kas su ja susiję, buvo tabu per visą sovietmetį). Kas traukė ir tapo literatūrine medžiaga J. Grušui, besiklausančiam V. Mykolaičio-Putino paskaitų, tenka spėlioti iš antrinių šaltinių: paties profesoriaus paskaitų ir straipsnių tekstų arba kitų anuometinių studentų įspūdžių.
Anuomet „skrajojantys po visą Europos civilizaciją“ (V. Katilius) kai kur vis dėlto ilgiau sustodavo: jų dėmesys būdavo kreipiamas į vokiečių-austrų literatūros tradicijas, pabrėžiamas filosofijos ir literatūros ryšys, po simbolizmo ir liaudies meno poetikos buvo atvertos meninių krypčių ir formų integracijos bei sintezės galimybės. Nusigręžiama nuo tradicinio realizmo, po neoromantizmo ir modernizmo pakeltu dionisiškuoju kūrybos sparnu – prieblanda: iracionalumas, subjektyvumas, prieštaringumas, fragmentiškumas, asociatyvumas, alegoriškumas, metaforiškumas, intuityvumas, fantastiškumas, pesimistiškumas, avangardinis ryžtingumas griaunant senas ir ieškant naujų meno taisyklių. Iš po tokio sparno nelengva prasimušti apoloniškajai šviesai – analitiškumui, objektyvumui, socialumui, optimistiškumui, aiškumui, harmonijos ilgesiui, pažinimui, tikėjimui pažanga ir autoritetais.
J. Grušas, jau atšventęs savo 75-metį, iš atminties cituodavo Aristotelį, Platoną, Nietzsehe, Goethe, Schellingą, Kantą, T. G. Masaryką (juo remdavosi apmąstymuose apie demokratiją). Iš savų profesorių, be V. Mykolaičio-Putino, vis minėdavo L. Karsaviną.
Tad per draugystę su V. Mykolaičiu-Putinu į J. Grušo transformavimo kamerą, atrodytų, buvo sudėti tokie dalykai, kurie kaip esminiai ir būtini negalėjo būti suimti į logikos kategorijas. Ne tik paskaitų kursai ar perskaitytos knygos, bet ir pati V. Mykolaičio-Putino paradoksali, romantiškai maištinga dvasia, konfliktiška jos vidaus vertikalė negalėjo būti apibrėžta profesionalios rašytojo plunksnos. Šioje vertikalėje rikiavosi antinomiški įvaizdžiai (viršūnės ir gelmės, dangus ir žemė, skausmas ir laimė, gyvenimas ir mirtis, šviesa ir šešėlis etc.), dramatiškas kontrastingumas valdė ne tik į asmenybę plūstančią ar jos pačios kuriamą dvasią. Literatūrinės medžiagos, suvokiant ją tik kaip kalbą su jai įprastinėmis reikmėmis, asociacijomis, metaforinis žodžio judesys V. Mykolaičiui-Putinui buvo labai svarbus. „Giliai filosofinės refleksijos bei mintys“, kurios „gali būti išgyvenamos emociniai ir duoti medžiagos lyrikos menui“ (V. Mykolaitis-Putinas), buvo nuoroda ir į simbolišką būties mirksnių didybę: neautentiškos, nepagaunamos amžinybės raišką, ryšį su kitais pasauliais, XX amžiaus vizijos trapumą.
V. Mykolaitis-Putinas kartu su J. Grušu liko okupuotoje Lietuvoje, juodu susiejo tie patys (arba panašūs) išgyvenimai, tačiau estetinis vertybių lūžis J. Grušo kūryboje formavosi per „velnią Miltinį“. Vertėjui, aktoriui ir režisieriui J. Miltiniui likimas skyrė „švento Juozapo“ gundytojo vaidmenį: vis aplankydamas bičiulį su knyga, vyno buteliu ar vien gerai pakabintu liežuviu, sutikdamas pats statyti naują dramaturgo pjesę arba pasiūlydamas ją kitam teatrui, J. Miltinis skatino J. Grušą ieškoti autentiško pradžios taško – „nuo savęs“, padėjo pakeisti ne tiek bičiulio santykį su pasauliu, kiek su savimi pačiu – kūrybos procesu, įsivaizduojamu estetiniu teksto poveikiu skaitytojui.
3
Kaip vyko šių dviejų menininkų požiūrių į kūrybos procesą suartėjimas, šiandien tegalima spėlioti. Negalima abejoti tik pačiu suartėjimo faktu. Jau minėta, kad J. Miltinis kvietė (ragino, drąsino) J. Grušą imtis dramos15. Nėra abejonės, kad jau pirmoji pjesė „Tėvas“ (vėliau vadinama „Tėvas ir sūnus“) buvo parašyta per diskusiją su J. Miltiniu. (Jos premjera įvyko 1944 m. Kaune.) Estetinė (ir psichologinė) intencija, kurios link ėmė krypti rašytojas, šitos pjesės tekste (Jos formoje arba struktūroje) dar nėra ryški. (Keista, kad griežtasis J. Miltinis liko ja patenkintas.) Žanro studijos, diskusijos tekstui suteikė estetinę struktūrą, medžiaga ištirpo formoje, tapo kalba (literatūrine ir teatrine) apie žmogų, jo santykį su amžiaus dvasia, tačiau intelektualinės kūrybos galios liko tradicijos nelaisvėje. XX a. dvasia, kurią J. Grušui teigė ir V. Mykolaitis-Putinas, ir J. Miltinis, matyt, nebuvo baigusi kristalizuotis. Ji tebebuvo matoma kaip ištikimybė Švietimo epochos vizijai, kur žmogus – visatos centras, o pažanga ir pažinimas – beribiai, ir romantiškajai XIX a. vizijai, kur asmens saviraiška blaškėsi tarp kasdienybės ir svajonės, skendo apokaliptinio angelo atrakinto šulinio bedugnėje.
Paradoksalu buvo ir tai, kad sovietinė ideologija stiprino senus naujo žmogaus racionalaus kūrimo principus, rašytojai ir filosofai (kartu su kitais intelektualais) buvo spiriami propaguoti ir vykdyti tokį projektą. Socialistinio realizmo kodas, kurį po 1940 metų privalėjo įsiminti kiekvienas lietuvių rašytojas, aukštyn kojomis vertė tikruosius XX a. dvasios bruožus, moderniąją (ir postmoderniąją) pasaulio viziją. Lyg ir neliko pažangos ir Dievo, pažinimo beribiškumo, vertybių piramidės, žmogus ėmė pralaimėti žvėriui.
J. Grušo straipsniuose ir interviu, paskelbtuose sovietinės okupacijos metais, yra duoklės konjunktūrai ir cenzūrai apakinti. Juose randame sąvokų „socializmas“ ir „komunizmas“, „teigiamas herojus“ ir „tarybinio teatro principai“, tačiau tie maskaradiniai kalbos drabužiai nė kiek neslepia tikrosios jo intelektinių ieškojimų krypties – kalbėti epochos kalba. Atsargiai nubrėžta punktyrinė linija tarp gyvenimo iki karo ir po karo iš tikrųjų reiškė lūžį jo egzistencinių klausimų srityje. Gal taip „velnias Miltinis“ įgijo nelauktų bendrininkų? 1974 metais J. Grušas rašė, kad „dalis žmonių karų ir audrų sūkuriuose, bėgdami iš baimės ar gindamiesi grobį, pamynė žmogaus vardą, nuėjo gyvulėjimo keliu“16, ir tai buvojo paties egzistencinė patirtis. 1940 metų socialinės-politinės pervartos, viena po kitos ėjusios Lietuvos okupacijos. pagaliau pokarinio stalinistinio režimo sąlygomis J. Grušas pats išgyveno ne vieną akistatos su baime, mirtimi, gyvulėjimu valandą, kuri anksčiau tebuvo vien racionaliai pagrįstas literatūros formos elementas.
Ką reiškė Jam pačiam galimybė rinktis, anot J. P. Sartre’o, situacijose, kuriose jis atsidurdavo? Reiškęs „lojalumą“ okupacinei valdžiai iš Rytų, P. Cvirkos padėjėjo įrašytas tarp pirmąją karo dieną atsišaukimą J. Stalinui kūrusių asmenų, neišdrįsęs priimti ministro portfelio laikinojoje J. Ambrazevičiaus vyriausybėje, pasislėpęs nuo nacių žmonos tėviškėje (kur ir sulaukė karo pabaigos). J. Grušas, kaip ir kiti žinomi mūsų literatai, pakliūva į labai racionaliai sugalvotas ir praktiškai tobulai įrengtas menininkų perauklėjimo girnas. Ima kankinti ir ligos, duonos šeimai stygius.
Pastangos (ne)rašyti taip, kaip reikalaujama, ištikimybė „klasikiniams humanizmo idealams“ J. Grušą slėgė ne menkiau nei V. Mykolaitį-Putiną. Galbūt net labiau slėgė, nes Juk J. Grušo tuoj po karo nesaugojo gyvojo klasiko vainikas. 1953 metais po ritualinių pasiaiškinimų su Rašytojų sąjungos vadovybe, ką jis kaip tarybinis rašytojas rašąs, buvo pervestas į narius-kandidatus. Kitas (potencialus) žingsnis – ir šito statuso praradimas. Pašalintas iš Rašytojų sąjungos – jau kandidatas į gulagininkus. Laimei, J. Staliną ištiko mirtis, o po Jos prasidėjo ir atlydys. J. Grušas. Prisimindamas 1953-iuosius. sakydavo: „jau sėdėjome ant „čemodanų“, V. Kubiliaus pastabą, kad J. Grušas „atkakliai tylėjęs stalinizmo metais, gresiant represijoms“17, reikėtų tikslinti: J. Grušas ne „atkakliai tylėjo“, o atkakliai ieškojo savo balso intonacijos, kuri net tomis brutaliomis, priešiškomis laisvai kūrybai sąlygomis negalėjo nebūti filosofiška. Galbūt jinai ir tapo kliūtimi „Dūmų“ ir „Nenuoramos žmonos“ kelyje į teatro sceną (po „Tėvo ir sūnaus“ premjeros kitos – „Dūmų“ premjeros – teko laukti lygiai dešimt metų), o pjesė „Eduardo Dargio nusikaltimas“, dėl kurios pastabas iš J. Šimkaus gavo 1949 metų rudenį, rankraštyje liko iki 1991-ųjų… „Teatrų ir leidyklos durys, kaip rašė P. Palilionis, palydėdamas šią pjesę pas „Metų“ skaitytojus, J. Grušui be ceremonijų buvo užtrenktos.“
Atlydžiui tylenis J. Grušas buvo netikėtas, bet reikalingas radinys. „Herkaus Manto“ triumfas praveria ne tik leidyklų, bet ir bet kurio Lietuvos teatro duris. Tačiau J. Miltinio teatras Panevėžyje savos pjesės – „Adomo Brunzos paslapties“ – turės palaukti… visą dešimtmetį. (Premjera įvyko 1966 m.)
Pradėti „nuo savęs“ J. Grušui reiškė ne tik pačiam patirti egzistencinę laiko-būties atvertį, bet ir išsaugoti vertybių erdvę, kurioje jis, kaip žmogus, galėtų racionaliai veikti. Kaip klausinėti „kodėl?“ XX amžiuje, kuris R. Descartes’o tradicija grindžiamą mokslą prilygina magijai, kaip argumentuoti moralės principus, kurie kartu būtų ir teisingumo bei kūrybos principai? Ar „epochos kalboje“, iš kurios išbrauktos viduramžių, naujųjų amžių, pagaliau net XIX a. vertybių reikšmės, gali išlikti pareiga kaip kategorinis proto dėsnis (I. Kantas)?
Posūkis teatro link, žanro keitimas ir žanrų sintezė teikė naujos prasmės tokiems ir panašiems J. Grušo klausimams, keitė prozininko literatūrinę patirtį. „Teatrinio meno veikalas sąlygojamas teatro galimumų, jis turi laikytis bent būtiniausių dramaturgijos dėsnių: griežtos įvykių ir charakterių vystymosi logikos, labai šykščių, glaustų ir taiklių žmogaus vidaus atskleidimo priemonių“18. Pripažindamas, kad kiekvienas žanras turi savo privalumų ir sunkumų, J. Grušas visur ir visada pabrėždavo, kad „dramaturgijos sunkumai – didesni“, o teatras turi „savo magiją, stipriausią meno poveikį, prilygstantį muzikos galybei“19. Visažiniui (moralistui) Aš tvirta žemė slysta iš po kojų. Ar ir naujame kelyje J. Grušas gali negirdėti „velnio Miltinio“: „Kaip kurti meną, niekas nežino. Ir Dievas nežinojo, kaip jis kūrė pasaulį. Dirbo, dirbo visą dieną, nuvargo ir atsigulė pailsėti. Kas žino, gal daug kas liko nepadaryta“20. Pradėdamas naują pjesę, dramaturgas J. Grušas dažnai tekalba tik apie „vaizdą – be siužeto ar net pagrindinės kolizijos, o svarbiausiu dalyku jam tampa dramatiškumo esmė, kurią tegalima vien justi“.
Šitai dramatiškumo esmei teksto konstrukcija kuriama neatsisakant filosofavimo: ar mes pakankamai pažįstame šių dienų žmogų? ar turime teisingą požiūrį į jį? ar gerai suprantame pagrindines jo gyvenimo ir charakterio vystymosi tiesas? Tačiau klausimų (ir dalinių atsakymų) dalia J. Grušo tekstuose yra paradoksali. J. Miltinis reikalaudavo, kad aktorius visų pirma būtų filosofas, o paskui uždrausdavo jam tokiam būti. J. Grušas ėmė elgtis panašiai: sveikina (bet jau ne vien iš tradicijos) filosofiją ir tuo pat metu lyg mūsų amžiaus nihilistas Emile’is M. Cioranas taria jai „sudie“. („Mes ne diskutuojame apie visatą, o išreiškiame ją. O filosofija jos neišreiškia. <…> Tikrą gyvenimą imame gyventi tik ten, kur filosofija baigiasi – jos griuvėsiuose. Supratę, kad ji – grynas niekis, kad bergždžiai jos ėmėmės, kad ji nepadeda“21.)
Filosofija skatina apmąstyti situaciją, suvokti jos santykius su visomis gyvenimo pusėmis, bet tai tėra artėjimas prie ribos, už kurios prasideda (turėtų prasidėti) teksto semiotinių reikšmių (prasmių) gausa. Kas vyksta ties riba, kur jau dingsta filosofija?
J. Miltinis: „Aš, tarsi „Makbeto“ raganos, į savo žinių katilą metu viską: drakono nagus, gyvatės mėsą, šuns liežuvį, salamandros akį – žodžiu, viską, ką randu. Katilas verda, kunkuliuoja, ir pagaliau išverda kažkoks viralas, kurį jūs vadinate mano mokykla“22. J. Grušas elgiasi panašiai. Į jo transformacijos kamerą“, kaip ir J. Miltinio raganišką katilą, lekia visa, kas yra tikra ir yra netikra, asmeniška ir visuotina, dieviška ir velniška. Čia atsiduria ir žinios, ir jėga (pažanga), ir sąžinė, ir grožis, tačiau ten pat verda ir visos tokių vertybių antinomijos – melas, bejėgiškumas, antiistoriškumas, moralinis nihilizmas, žvėris žmoguje ir t. t.
Nei J. Miltinis, nei J. Grušas nebuvo jokie pirmeiviai, pasiekę filosofijos ribą ir savaip tariantys jai „sudie“. Riba tebuvo nuoroda į ką kita, į pasaulį, kurio kitaip ir negalima išreikšti. Pavyzdžiui, anot P. Valėry, tai organiškų ir laisvų proto potencialių galimybių pasaulis“, Pasak poeto, jis apibūdinamas kaip „traukos, trumpiausių kelių, rezonansų“ pasaulis, kibirkšties „fotopoetinis fenomenas“, tetrunkantis vieną mirksnį, nes „mes negalime kibirkšties pakeisti į pastoviai nukreiptą šviesą“23.
Taigi filosofijos „nykimas“ yra poetinės šviesos, metaforos, nurodančios Kitus pasaulius, akimirka, sustabdytas laikas, literatūrinio teksto struktūros sukuriamas vertikalusis laikas, laikas kaip erdvės metafora. Apie tokią akimirką svajojo ne tik P. Valėry, bet ir S. Mallarmė, T. S. Eliotas ir kiti poetai. J. Grušas suvokė, kad draminis tekstas – ne trumpas eilėraštis, tačiau ji kerėjo pati metaforos – perkeltinės teksto reikšmės – magija. J. Grušui (kaip ir J. Miltiniui) parūpo metaforiškoji meno kalbos prigimtis, transcendentalus tokios kalbos subjektas.
Literatūriniame dramos tekste J. Grušas stengiasi išgirsti kalbos kalbėjimą (M. Heideggeris). stengiasi pažadinti kiekvienoje kalbos, kaip visumos, dalyje slypinti alegoriškumą, metaforiškumą. Transformacijos principu tampa transcendentinis žodžių reikšmių keitimas. J. Miltinio filosofinėje vertikalėje atsirandantis begalinumas (išmintis „kyla“ aukštyn. beprotybė leidžiasi žemyn) apčiuopiamybę išreiškia ne vien žodžiais; J. Grušas, tai pabrėždamas, sako. kad teatrinė kalba „ne visada sutampa su literatūrine pjesės kalba“, kad teatras, „visada priklausęs nuo literatūros. stengiasi nuo jos išsivaduoti; vietoj teksto leidžia kalbėti rankoms, kojoms, spalvotiems skėčiams, balionams, dėžėms, kėdėms, ratams, karstams“24. Sustabdyta P. Valėry poetinės akimirkos vertikalė apšviečia (išreiškia) daiktus kitų pasaulių, kurių apšviesti negalima, fone. J. Grušas savojoje vertikalėje, kur tariama sudie filosofijai, akina skaitytoją galimybėmis peržengti kalbos ženkliškumą, skleidžia vertikalės Logą (Dievybę, Imperatyvą) per kalbos dialogiškumą ir dialektiškumą.
4
Tad tiems, kas stengtųsi atskleisti metaforos principą J. Grušo kūryboje. būtų nelengva nustatyti pradines perkeltine reikšme vartojamų žodžių (scenų) izotopijas, paties autoriaus brėžiamas konkrečiuose dramų ar novelių tekstuose. Tai ir nebūtų labai svarbi analizės kryptis, nes kūrybinė (literatūrinė) medžiaga gana smarkiai keisdavo J. Grušo sumanymus, taigi jie neturėtų būti mąstomi atsietai nuo galutinio teksto. (Draminių veikalų tekstus J. Grušas keitė repeticijų ir net popremjerinių spektaklių metu.) Kita vertus, skaitytojo (aktoriaus, režisieriaus, žiūrovo) kaip tam tikro kintamojo x reikšmė kalbos dialogiškumui, jos metaforiškumui yra nemažiau svarbi nei paties autoriaus kūrybinė intencija.
Pasikliaudamas filosofavimu ir per jį atsirandančia išmintimi, J. Grušas patį filosofavimą ir jo rezultatus laiko metaforos dalykais. Taigi metaforiškumas neturėtų būti suprastas kaip konkreti kalba. Filosofijai svarbūs žodžiai J. Grušo tekstuose atsiranda laisvai ir paslaptingai, jie keičia konkrečius žodžius ar vaizdus, ir tik jų metaforiškumas gelbsti juos nuo abstrakcijų sausybės. Pačių aukščiausių filosofinių abstrakcijų ir pačių kasdieniškiausių (buities) žodžių sambūvis J. Grušo tekstams yra savaimingas. Keliolika ar keliasdešimt per visus tekstus keliaujančių, nuolat pasikartojančių filosofinių kategorijų sukuria metaforinę vertikalią erdvę, kurioje ir atsisveikinama su filosofija, ir susiformuoja ypatingos metaforinės slinktys į istoriškumą, visuomeniškumą, individualumą, reliatyvumą, konkretumą. Dažniausiai suartėja, atsitrenkia viena į kitą, daugiausia metaforoms gimti reikalingų kibirkščių įskelia trys J. Grušo didžiojo Logo pusės – Tiesa, Gėris, Grožis. Iš čia kyla beveik visų intelektualių žodžių metaforinių reikšmių tripusiškumas.
Sovietmečiui būdingos meno cenzūros sąlygomis toks metaforinis literatūros formos sluoksnis, sąmoningas formos sudėtingėjimas, turinio ir formos inversija buvo reikšmingas kaip politinės, tautinės ir individualios laisvės aktas. J. Lankutis yra rašęs25 apie istoriją kaip metaforą J. Grušo dramaturgijoje. Literatūroje toks jos formos atvejis nėra naujiena: kai autoriui draudžiama prabilti apie ateitį ar dabartį, jis griebiasi laiko inversijos ir prabyla apie praeitį kaip dabartį ir ateitį. Daugelio J. Grušo pjesių („Herkus Mantas“, „Barbora Radvilaitė“, „Unija“, „Švitrigaila“ ir kt.) metaforiškosios sąrangos slinktys yra pagrįstos tokia inversija: negalėdamas kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės rūpestį, patriotinius ar tėvynės išdavimo klausimus, dramaturgas tuos pačius (ir kartu kitus) motyvus perkeldavo į istorinius laikus. Laiko (istorijos, kultūros, valstybės, politikos ir t. t.) daugiareikšmiškumo erdvė J. Grušo teksto struktūroje yra svarbus orientyras, kai ieškoma semiotinės kūrinio, kaip vieno ženklo, prasmės.
Toldamas nuo epinės kūrybos, kurioje laiko vienalinijiškumas yra būdingas ir net išskirtinis bruožas, J. Grušas linksta į minimalistinį siužetą, o svarbiausiuoju dalyku tampa „dvasinių molekulių sproginėjimai, procesai ir tapsmai, kol iškyla ir sušvinta sielos esmė“26. Nors savo esme dramaturgijos pamatas lieka klasikinis („…pirmiausiai imu veiksmingą charakterį, stengiuosi surasti konfliktinį santykį su kitu žmogumi, o per jį su pasauliu, visuomene, epocha“), tačiau teksto struktūrinių elementų ir jų ryšių ansamblis ima priminti poetinius XX a. tekstus.
Sproginėja jame ne tik dvasinės molekulės, bet ir dvasiniai atomai – žodžiai. Fabulos fragmentiškumas, paradoksiški aforizmai ir dialogai, asociatyvūs ryšiai, užuominos, ženklai, simboliai, metaforos, metonimijos, ironija, groteskas, parabolė paliauja buvę svarbūs kaip anapus teksto ribų esančios tikrovės raiška. Kur kas svarbesni yra vidiniai jų ryšiai, savirefleksija. Prie sustabdytos filosofijos vertikalės teksto sąranga prideda ir anksčiau jau minėtąją (sustabdytą) poetinę akimirką: joje, kaip laiko erdvėje, vienas šalia kito rikiuojasi įvairūs kūrinio laikai.
Apie sonoristiniu būdu gimstančią poetinę akimirką yra rašęs G. Bachelard’as. Nuo eilėraščio skaitymo laiko (prozodijos), kurį vadina horizontaliuoju, jis eina prie pačios poezijos, sugebančios „pranokti gyvenimą“, paverčiančios „vientisa labiausiai susiskaldžiusią būtį“, prie sudėtingos akimirkos, jungiančios savyje „simultaninę begalybę“, eina griaudamas „paprastą, nuoseklų ir nenutrūkstamą laiką“, kad prieitų vertikalumą – „gylį arba aukštį, sustabdytą akimirką, kurioje tam tikra tvarka išsidėstydami vienalaikiškumai įrodo metafizinę poetinės akimirkos perspektyvą“27. Priskyręs tokiai akimirkai dialektines savybes (ambivalentiškumą, androgeniškumą), G. Bachelard’as, kaip ir J. Grušas, patiki tokios akimirkos transformacine galia: „Poetinė akimirka verčia žmogų didinti arba mažinti savąsias vertybes. Poetinę akimirką jis kyla aukštyn arba leidžiasi gilyn, nepriimdamas pasaulio laiko, kuris ambivalentiškumą vėl paverstų antiteze, o vienalaikiškumą – nuoseklumu“28.
„Subjektyvaus santykio galia persmelkti medžiagą“ (V. Kubilius) G. Bachelard’as siūlo kokybiškai transformuoti laiką, žodžiais nesuformuluodamas. o tik pastūmėdamas laiko kaip erdvės link: „Bet ar ši vienos akimirkos viens kitam prieštaraujančių įvykių daugybė, virš poetinės akimirkos sklandanti vertikali perspektyva yra laikas? Taip, nes visi kaupiami vienlaikiškumai dėstomi tam tikra tvarka. Suteikdami šiai akimirkai vidinę tvarką, šie vienlaikiškumai suteikia jai apimtį“29. Tai primena E. Husserlio pastangas nurodyti, kas yra vidinis sąmonės laikas: absoliutaus sąmonės laiko fone užčiuopti toje pačioje sąmonėje vienas šalia kito glūdinčius fenomenus atmintis-dabartis-laukimas. G. Bachelard’as ištaria tris „nesieti“: 1) nesieti savo asmeninio laiko su kitų žmonių laiku, t. y. griauti laiko socialinius rėmus; 2) nesieti savojo laiko su daiktų laiku, t. y. griauti laiko fenomenalius rėmus; 3) išmokti – o tai yra visų svarbiausia – nesieti savo laiko su gyvenimo laiku, nežinoti, ar plaka tavo širdis, ar jaudina džiaugsmas, t. y. griauti laiko vitališkuosius rėmus), tačiau šitaip tik pailiustruoja savąją ambivalentišką nykstančio argumento vertikalę. Kuo iš tikrųjų virsta sustabdytoji poetinė akimirka, G. Bachelard’as tegali nurodyti per perkeltines prozodijos reikšmes. Jeigu poetas, anot G. Bachelard’o, įrodo, kad „forma yra asmuo, o asmuo yra forma, jeigu už tokios akimirkos tėra proza ir daina“30, tai kaip toje prozoje nepastebėti J. Grušo novelių? Arba ieškojusiųjų prarasto laiko (M. Prousto), rašiusiųjų XX a. žmogaus sąmonės bibliją (J. Joyce’o)?
Sustabdytos akimirkos proza ir dramaturgija yra būdinga XX a. literatūrai, – atsisakę tai pripažinti daug ko nesuprastume J. Grušo kūryboje.
5
Laiko erdvės vertikalėse atsidūrusios tiesos, gėrio ir grožio sąvokos yra veikiamos keleriopo ambivalentiškumo ir įtraukiamos į daugybę „poliarinių srautų“. Epochos ir kosmoso pusiausvyros deficitas J. Grušo tekstuose skleidžiasi per košmariškus regėjimus, žmogaus ir žvėries androgeniškumą, sąvokų turinys pereina vienas į kitą transcendentalioje subjekto sąmonėje. „Stengiausi sakyti tiesą apie epochą“, – teigė J. Grušas per savo 75-mečio iškilmes, girdint aukščiausios sovietinės valdžios Lietuvoje pareigūnams. Taigi – lūžinėjančiu, trupančiu, sproginėjančiu ir po visus tekstus besiskleidžiančiu moraliniu tiesos sakymo imperatyvu buvo bandoma kompensuoti išnykusią pasaulio harmoniją. Abstrakčios (nebūtinai – estetinės) kosmoso formos ne sykį žmogui jo istorijoje padėdavo gintis nuo jam priešiškų, susvetimėjusių jėgų.
Postmodernistinės kultūros padangėje J. Grušas ėmėsi klasikinio ir kartu šiuolaikiško darbo: sukurti savą pastovumo ir tvarkos, harmonijos ir sielos amžinybės iliuziją, kuriai nereikalingas daiktų pasaulio erdviškumas, o atvirkščiai – nykstant tokiam erdviškumui, literatūrinis tekstas kuria laiko erdvės formą. Šioje formoje tiesa gali būti tapati gėriui, ir ne vien kaip pažinimo tikslas ar praktinės veiklos instrumentas, bet – svarbiausia! – kaip pareigos (dorovės apskritai ir sąžinės konkrečiai) egzistencinis išbandymas: viltį apginti tiesą, gyventi teisingai ir sąžiningai visada lydi baimė – baimė suklysti, netesėti, atsižadėti tiesos kankinimų ar mirties akivaizdoje. Tad tiesa J. Grušo personažams atsiskleidžia apsisprendžiant, įveikiant baimę, per sąžinės akistatą, sielos gimdomą gilią intuiciją, aštrią analizę:
„Ir kai, išbalusi ir uždususi, pravėrė raštinės duris, ji pamatė siaubą buhalterio akyse. Sustojo prieš jį be žado ir laukė negailestingo teismo. O jis, norėdamas nustatyti kaltės dydį. ištarė pro dantis:
– Kalbėk!
Tada ji pasiryžo pasakyti jam visą tiesą, pasakyti suvaldžiusi baimę, drąsiai, netgi protingai. Jeigu jau būti teisiamai, tai tiktai už tiesą.“ (Novelė „Mergaitė ir vienišas žmogus“)
Trumpos novelės personažas (mergaitė) savo mąstysena, jausmais, etine tiesos įtampa nenusileidžia personažams iš daug sudėtingesnės struktūros dramų. J. Grušas klausia: „Ar galima nustatyti šviesos ir tamsybės ribas, tarp kurių sukasi visa, kas gyva?“, ir palengva (prozodiškai) stumia mergaitę prie vertikalės, kuria aukštyn srūva „purvas su dievu ar velniu, bet paskui kažką nemirtingą brolių ir seserų būryje“:
„Ir mirtis, kuri yra šimtą kartų baisesnė vienatvėje, pažadino jos sąžinę, atsakomybę, ilgesį, gailestį.
Ji pajuto savyje to žmogaus gyvenimą, tokį mažą ir kartu tokį didelį, – gyvenimą, audrose nepalūžusį, švelnios meilės pripildytą. Ir pajuto jo likimą, nežinomo, užmiršto žmogaus likimą, nematomais siūlais, saitais surištą su jos likimu. Ji ėjo paskui karstą – ji negalėjo neiti – paskui sielvartą, paskui neišmatuojamą vienatvę.“ (Ten pat, p. 131)
Dviejų žmonių – kasininkės ir buhalterio – akistata dėl pavėluotai ir nesaugiai parneštų atlyginimams išmokėti skirtų pinigų transformuojasi į tiesos vertybę:
„Pradėdama kalbėti jam, ji jautė baimę, bet dabar pati pamatė, kad tai nėra baimės ir silpnumo žodžiai; pati suprato, kad tai iš tikrųjų yra tiesa.“ (Ten pat, p. 136)
Kadangi tiesa J. Grušui niekada nėra „gatavas rezultatas“, o greičiau spindulio analogija (Beatričės tiesa pjesėje „Meilė, džiazas ir velnias“ kaip C. P. Baudelaire’o poetinės akimirkos šviesa: „Staigių spindulių nušviesti veidai tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių“), tai visuomet yra svarbus netiesos (tamsybių, gęstančios šviesos) kontrapunktas. Per santykį su autoriaus kuriamo logo daugialaikišku vienlaikiškumu tiesos (taip pat – gėrio, grožio) dialektika apsaugoma nuo reliatyvizmo, tariamybės, apsimestinumo atakų. Žmogui be Dievo atskleidžiama alternatyva: estetinės formos Absoliutas (Tiesa, Gėris, Grožis), jei ir nematomas, tai visur esantis. Pasirinkimo situacijoje renkamasi ne didesnė ar mažesnė tiesa, ne didesnis ar mažesnis gėris, ne didesnis ar mažesnis grožis, o svarstoma, pajuntama ir pasirenkama pati alternatyva: kas yra tiesa čia ir dabar? kas yra gėris čia ir dabar? kas yra grožis čia ir dabar? ir t. t.
J. Miltinis yra pastebėjęs, kad J. Grušui gėris visuomet yra abstraktus, O blogis – konkretus: „Neigiamybę Grušas dažniausiai pateika konkrečiai, individualizuodamas, psichologizuodamas, o gėrį Jis suvokia poetiškai, pranašiškai, visuotinai“31.
Kitaip ir negalėjo būti, kai „geležinis kumštis ties kiekvieno galva“ (J. Grušas), kai XX a. trasimachai kartoja: „Aš teigiu, kad teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam“ (Platonas), kai neįmanoma atskirti, kas yra tikra, o kas – ne (J. Baudrillard’as), pažinimas, moralė ir pati kūryba, kaip menas, turi sugrįžti prie banaliausių savo ištakų – teorijos, imperatyvų, literatūrinių ir kitokių estetinių formų. Metaforomis užminuotas didžiojo Logo laukas (vertikalė) negali būti susprogdintas. Žengimas į konkrečią situaciją yra amžinas bėgimas ten, kur sprogimas neįmanomas. Literatūra pilna situacijų-pavyzdžių, kuriuose tiesos, teisingumo, sąžinės, kosmoso harmonijos klausimai netelpa proto erdvėje, tampa beprotybe. J. Grušas taip pat regi, pavyzdžiui, neteisingumo auką ir tik beprotybe tegali atsakyti į klausimą: „O kas yra teisingumo vietoje?“, tik išprotėjusi auka randa kelią į Absoliutą. Iš to paties Absoliuto kyla „juoddebesiai, nešantys dievų teisingumą“, kyla rankos, „susukusios iš telefono vielų rimbus“, „uždarinėjusios langus, kad garsas nepasiektų ko nors“, „užkabinėjusios duris“ ir ėmusios „pliekti“ Konstanciją:
„Plakė ritmingai, retais tikrais smūgiais. Jie vykdė nematomo viešpaties įsakymą, viešpaties, kuris saugo amžinai nusistovėjusią tvarką, turto gėrybes ir padorumą. Ne. Jie ne už pirčių padeginėjimą plakė beprotę, jie vykdė sakramentalinę pareigą.“ („Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją“)
Aukos priešinimasis – simboliškas, sukeliantis tiktai vidinį rūstaus teisingumo pasikeitimą:
„Ji įkando vienam vyrui į ranką. Tada jie pasikeitė. Ėmė plakti tie, kurie laikė. Nors jie buvo dabar jau įpykę, bet stengėsi negalvoti apie pyktį, o tik apie teisingumą.“32
Paradoksaliai įsisukęs metaforinis žodžių, dialogų, scenų ratas savo vertikalėje sustabdo išgalvotą, netikrą teisingumą, tokio teisingumo vykdytojų ideologijos realumą, o akimirkos šviesa teapšviečia paties J. Grušo sukamą Logą. Kam tokios nuorodos nepakanka, tas ir lieka su niūria XX a. vizija. Neteisingumas gimdo vien neteisingumą, kaltės jausmas gimdo priešų – kaltųjų dėl patiriamo savojo kaltės jausmo – gretas, chaosas neprasiveržia iki jokios tvarkos pėdsakų. Labai lengva pradėti elgtis kaip visi, tarnauti neteisingumui lyg teisingumui, skęsti savose kaltėse kaip svetimose, apsiprasti su nutrūkusiais, nebeegzistuojančiais mūsų ryšiais su kosmosu. Kategorinis J, Grušo imperatyvas novelių ir dramų tekstuose paslėptas, implikuotas ne tiktai kiekviename žodyje ar sakinyje, bet ir vidiniuose charakterių konfliktuose, pačiuose personažuose, kurie tik nujaučia galimybę priartėti prie Absoliuto. Realus priartėjimas niekada neįvyksta, nes kitaip ir negalima: tiktai paties autoriaus, paties J. Grušo transcendentali sąmonė tėra peržengus kalbos antženkliškumo ribą ir metaforų kameroje apšviečianti visą literatūrinę medžiagą savos biografinės atminties atžvilgiu. Tačiau pačios J. Grušo autobiografinės medžiagos čia nelikę. Ją autorius rūpestingai yra išėmęs iš tekstų sąrangos, semantinių tokios medžiagos pėdsakų lengviau rastume vos poroje novelių („Laimingasis – tai aš“ ir „Rūstybės šviesa“). Kartu yra išmestas, nuskandintas raktas, kokį Absoliutas teturi vienui vieną.
1 Zalatorius A. XX a. lietuvių novelė (iki 1940 metų). V.: Vaga, 1980 – P. 180.
2 Neramios šviesos pasauliai (Red. A. Samulionis). – V.: Vaga, 1976. – P. 23.
3 W. Faulknerio vardas, matyt, yra minimas dėl septintame aštuntame dešimtmečiais išpopuliarėjusių šio rašytojo knygų Lietuvoje.
4 Ten pat. – P. 21.
5 XX amžiaus lietuvių literatūra (Red. V. Kubilius). – V.: Vaga, 1994. – P. 97.
6 Neramios šviesos pasauliai. – P. 37.
7 „Vertindamas savo paties kūrybą, J. Grušas ją visuomet vadino „realistine“. Kitas klausimas, kas tuo žodžiu buvo mėginama išreikšti. Pvz., „tikrovės daiktams duodu tapatybę, žodžiams įprastą prasmę. Tačiau ieškau šviesos, kuri ateina neįprastu kampu.
8 Grušas J. Raštai. – T. 5. – V.: Vaga, 1981. – P. 7.
9 Zalatorius A. XX a. lietuvių novelė (iki 1940 metų). – V.: Vaga, 1980. – P. 193.
10 Neramios šviesos pasauliai. – P. 25.
11 1976 m. dovanodamas J. Miltiniui savo dramų rinkinį, J. Grušas užrašė: „Tam velniui Miltiniui, kuris įviliojo į dramaturgijos pelkes…“
12 1929 metais V. Mykolaitis–Putinas perėjo dėstyti į Humanitarinių mokslų fakultetą.
13 Ten pat. – P. 21.
14 Ten pat. – P. 133.
15 Prie dramos J. Grušą viliojo ir kiti jo bičiuliai: „1938 m. B. Dauguvietis, gatvėje sutikęs, kalbėjo man paradoksalius žodžius: „Grušai, rašyk dramas – tai garbė ir pinigai. Parašyti novelę – tai tas pats, kas pasiūti pirštinę. O dramą – pasaulį sujudinti!“
16 Ten pat. – P. 73.
17 Kubilius V. XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija. – V.: Alma littera, 1995. – P. 608.
18 Neramios šviesos pasauliai. – P. 55.
19 Ten pat. – P. 70.
20 Sakalauskas T. Monologai. – V.: Vaga, 1981. – P. 119.
21 Valery P. Ob iskusstve. – M.: Iskusstvo, 1993. – P. 1.
22 Sakalauskas T. Monologai. – P. 118.
23 Valery P. Ob iskusstve. – P. 162–163.
24 Neramios šviesos pasauliai. – P. 47.
25 Reikėtų prisiminti ir tai, kad žymiausiųjų J. Grušo karybos tyrinėtoju J. Lankučio ir A. Samulionio tekstuose buvo atsiradę lyrinio objektą atitinkančios metaforiškos mąstysenos.
26 Ten pat. – P. 44.
27 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – V.: Vaga, 1993. – P. 51l.
28 Ten pat. – P. 512.
29 Ten pat. – P. 512.
30 Ten pat. – P. 516.
31 Neramios šviesos pasauliai. – P. 97.
32 Grušas J. Raštai. – T. 5. – V.: Vaga, 1981. – P. 370.
Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui
1994 m. Nr. 7
iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvų
Liepos mėnesį žymus išeivijos poetas A. Nyka-Niliūnas švenčia savo 75-metį. Redakcija kreipėsi į kelis poetus ir kritikus, prašydama atsakyti į šiuos klausimus:
1. Ką šia proga norėtumėte pasakyti poetui?
2. Kas yra A. Nyka-Niliūnas mūsų šiuolaikinės poezijos kontekste?
3. Kas labiausiai žavi, patraukia jo eilėse?
Onė BALIUKONYTĖ:
Ką gali skruzdėlė pasakyti kalnui? Tiesiog nusižeminusi žvelgti jo viršūnėn. Arba kantriai kopti… Ir kuo aukščiau, tuo mažiau lieka žodžių, ypač ganėtinai plepios, palaidos, pasipūtusios „šiuolaikinės poezijos kontekste“. Jų tolydžio mažėja ir Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje: nuo plačių ir erdvių sielos kraštovaizdžių „Praradimo simfonijose“ iki skaidriausių skausmo grynuolių „Žiemos teologijoje“ ar neseniai sklaidytuose „Metmenyse“. Tačiau, pasak Viktorijos Skrupskelytės, „ką Nyka pralaimi kiekybe, jis laimi kokybe, pvz., minties aiškumą, nepaprastai stiprų vaizdo kondensuotumą ir sugebėjimą tiriamą įspūdį išmatuoti iki pat gelmės“. Aš dar pridurčiau: ir stulbinančią VIDINĘ LAISVĘ (o tai ir nuostabus išgyvenimų raiškos įvairumas, intonacijų kaita) – visų didžiųjų kūrėjų naštą ir privilegiją. O savo sielos ir balso metamorfozę Poetas viename paskutiniųjų eilėraščių nusako labai paprastai: „…nes aš pats tuomet buvau / Tik ieškantis savęs beprasmis žodis, – / Dar ne žaizda, kuria dabar tapau.“ Taigi: ŽODIS, TAPĘS ŽAIZDA, – kad skaudėtų, šviestų ir telktų tikrumo visiems, net labiausiai netikintiems… Todėl ir įvairiai varijuojamas A. Nykos-Niliūno kūryboje NIEKAD NIEKADOS virsta galop visa apimančia savo priešybe, o nesyk ir dieviškąja visų opozicijų sinteze: VISAD. Tačiau dažniausiai – tiesiog nuostabaus grožio tragiškąja poezija – kaip „Cante jondo“:
Aš tau padovanosiu
Niekad niekados
Nesibaigianti liūdesį
Ir ilgiausią pasaulyje kelią,
Kad tavo kraujas
Niekad niekados
Nesužinotų, kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klyksmas naktį:
Niekad niekados.
Skaitydamas A. Nyką-Niliūną nuo pat pradžių jauti: DVASIOS ARISTOKRATAS. (Matyt, ne veltui studijoms kadaise pasirinktos romanistika ir filosofija…) čia beveik neaptiksi lyg ir „privalomo“ aukštaičiams lengvumo, dainingumo, lyrinės žaismės. Regi: iš kitų, daug tamsesnių, slaptingesnių, metafizinių versmių išteka jo Poezijos Upė. Tai pasaulis intelektualaus, modernaus kūrėjo, ieškančio Tiesos ne vien apribotoje ir laikinoje žmogiškojo buvimo erdvėje, o ir bekraštėje „antrinėje realybėje“, Vakarų Europos, pasaulio kultūros archetipuose bei simboliuose. Todėl A. Nykos-Niliūno polifoniniai, daugiabalsiai, daugiasluoksniai eilėraščiai (ausylesniam atverią ir įvairius gimtosios kalbos klodus: nuo kasdieninės šnekamosios iki aukštųjų idealiosios sferos sąvokų) – ypač „Simfonijos“ ir „Elegijos“ – niaurūs ir kartu viltingi, katastrofiški ir katarsiški, uždari, hermetiški – ir nuostabiai atviri, net kosmiški. Lengvai atpažįstamas gimtųjų Nemeikščių realijas čia pat perkeičia sapnai, regėjimai, filosofo refleksijos. Tad A. Nykos-Niliūno poezija – be galo santūraus, stoiško, net asketiško, o kartu ir labai drąsaus žmogaus kalbėjimas apie Gyvenimą ir Mirtį, jo sukrečiančios NEIŠSIPILDYMŲ ISTORIJOS, neretai pasakojamos net galantiškai arba ironiškai. Tačiau tik šitaip, be baimės žvelgdamas į akis tūkstančiaveidei Nebūčiai, įstengi KELTIS! Pakilti virš totalios vienatvės, klaikios egzistencinės beprasmybės, akivaizdaus šio pasaulio pasmerktumo, realios ir metafizinės žmonijos tremties – ir vėlgi pasiekti savy jų sintezę: PRARADIMŲ PILNATVĘ. (Juk dar 1938 m. parašytos „Vaikystės“ pirmoji eilutė: „Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!“ O paskutinioji: „Bet tu nesikeli… Ir aš dainuot imu.“ Taigi jau čia regime užkoduotą viso gyvenimo užduotį, išreikštą dviem lygiavertėm sąvokom: KELTI(S) – DAINUOTI…) Todėl net sapnai be pabudimo, keliai be pabaigos, tolydžio senkanti bei eroduojanti būtis parveda galiausiai NAMO, kur visi „Žiūrėjo jam į veidą, ir visi / Tikrai žinojo, kas yra ramybė…“ („Emmaus keleiviai“). Tokios Ramybės ir norėčiau palinkėti šiandien Poetui.
Taip, kalbėti apie A. Nyką-Niliūną – tai sunkiai mikčioti apie Aukštąją Realybę, prieš kurią jautiesi menkas ir varganas. Vien jo eilėraščių materija gali tave įtraukti ir paskandinti: tokia ji tiršta, klampi, daugiaformė ir daugialypė (ir drauge nepaprastai skaidri)! O dar poeto idėjų, pajautų, įžvalgų ir vizijų erdvė, visos modernaus žmogaus psichologijos problemos, tampančios Dvasios pasaulio atvertimi. O dar EXILIO būties veik „nepakeliama lengvybė“ (kartais atsiverianti taip apnuogintai: „Ir tik dabar aš sužinojau, / Kas yra tremtis: kapų paminklai / Tyli svetima kalba…“ – eil. „Sunkiai krito paskutinis“). Ir, žinoma, metaforų apstas, vaizdų turtingumas, eilučių plastika, kalbos muzika… Tiesiog Poezijos Dievas, nepakartojamą savo pasaulį tveriantis ČIA ir DABAR, skaitytojo akyse! Tačiau Poetas, kaip jau sakiau, kuria dažniausiai iš baisaus vidinio nepritekliaus, alinančio ir žeidžiančio stygiaus, šiurpios egzistencinės tuštumos, niekuo nepagydomos žemiškosios NYKOS. Tačiau ir jis ir iš pirmapradės gausos tveriantis Dievas mums dovanoja naujas visatas. O kas pasakytų, kiek kainuoja abiems šis chaoso tapsmas Kosmosu, ši amžina alcheminė transmutacija, blankių, kasdieniškų žodžių virsmas Poezijos Auksu? Štai kad Ir šios trumpos, karčia ŽINANČIOM ramybe dvelkiančios „Lopšinės Tanitai“ eilutės: „Miegoki / Dabar tu esi,/ Bet mirus/ Tu būsi dar labiau…“
Taip, A. Nykos-Niliūno poezija man – į nieką nepanaši, su niekuo nepalyginama VISATA. Ji pažini iki tam tikros ribos – kaip pats kūrėjas. V. Skrupskelytė irgi tvirtina: „todėl Alfonsas Nyka-Niliūnas yra sau mokykla, ir raktas į jo kūrybą eina tik per jį patį, o ne per kitus. Tatai lėmė jo talentas ir išeivijos situacija…“ Tašiau drauge jis – ir mūsų visų Mokytojas nuolat teigiantis, jog IŠEITI ir GRĮŽTI, NETEKTI ir ĮGYTI, galiausiai GYVENTI ir MIRTI – tas pat, ypač atsikračius sielą žudančios ne-būties baimės. Tą visad klykia, kužda ir tyli jo nuostabioji, sudėtinga ir paprasta poezija, nuo pirmų iki paskutinių eilučių kviečianti žmogų MIRTI IR GYVENTI TOBULAI. Siekti tikrosios išminties, autentiško Žinojimo „iš pirmų lūpų“ apmokėto gyvu savo paties ir artimųjų krauju, – kaip dar 1943 m. parašytos įspūdingos „Pavasario simfonijos“ V dalies pabaigoje: „Dabar žinau, kodėl mane kaip šunį prie būties pririšo / Krauju ir gyslom motinos basos: / Kodėl nubudęs naktį klykdavau ilgai: šviesos!..“
Tad Viltis visuomet gyva – net rūsčioje „Septintojoje arba Agnostiškojoje elegijoje“, net „Inferno“ – klaikiame žmogaus be Dievo pasaulyje su jo esminiu klausimu ir tokiu pat tiesiu ir nuogu atsakymu: „Tai neparnešei mums Dievo? – / Ne. Aš jo niekur neradau…“ Toji „keista iliuzija“, be kurios žemiškoji egzilė mums būtų išties nepakeliama. Tas Tikėjimas, jog „laiko erdvėse pavysiu milžino sparnais / Plasnojantį Bellini angelą, pas Dievą nešantį jų kūnus, / Ir po sunkios kovos jiems sugrąžinsiu prarastąjį dangų…“ O visa galiausiai yra ARS POETICA –
…nes žodis
Yra daugiau nei kūnas, nes nėra
Daiktų, yra tik žodžiai:
Dievas ir žmogus.
O prieš juos – DIEVĄ ir ŽMOGŲ, anoje po sunkių sielos kovų sugrąžintoje PRARASTOJO DANGAUS realybėje, – skruzdėlė ir kalnas, istorija ir transcendencija, išnykimas ir prisikėlimas, gramatika ir alchemiją riksmas ir tyla – pagaliau lygūs.
———————————
Sigitas GEDA:
1. O ką čia gali pasakyti! Septyniasdešimt penkeri – tai jau savaime Dievo dovana žmogui. Juolab poetui, nes jie dažniausiai miršta jauni. Džiaugiuosi matęs jį gyvą ir sveiką 1988 metų rudenį. Pasakyčiau tą patį ką ir tada, kai jis mane ir K. Almeną pasitiko prie savo namo. „O, koksai jaunas!“ Visa šita generacija nuostabiai jauna. Visi žemininkai, kurie dar gyvi. Nemačiau nė vieno suvaikėjusio, kaip čia, Lietuvos šalelėj, – vaikėjimas prasideda maždaug nuo 40-ties. Laikykitės!
2. Keblu teisingai nustatyti jo vietą. Daugeliui jis – garsenybė, didžiausias lietuvių poetas. Metras, modernistas, kritiškas lietuvių literatūros analitikas ir vertintojas. Man pirmiausia – gyvas, drovus žmogus. Išeivijos poezijos kontekste jo vieta vienokia, mūsų – kiek kitokia. Žavėjausi ja prieš kokius 28 metus, paskui kiek atšalau. Kodėl?
Kartais jo poezija man regisi pernelyg knyginė. Kas joje gražiausia – tai vienišo žmogaus, tremtinio vizija. Kartais tas vienišumas irgi knygiškas, kaip ir vizija.
Jautriausia vieta – trapus ryšys su tėviške, vaikyste, Aukštaitija, jaunystės draugais. Tikros pagavos – vaikas, bėgantis per pavasario audras, alksnio žieve ištepliotom lūpom, kokia nors samdinė Uršulė, dusliai daužanti skalbinius upėj ant liepto… Čia jis tikriausias. Kartais jam kenkia intelektualizmas (juo labiausiai žavisi snobai).
Šita generacija labai smarkiai bėgo iš lietuviško ketureilio. Pavyzdžiui, Mačernis. Bet jis pirmas (sonetuose) į jį ir sugrįžo. Nykos bėgimas kartais man atrodo dirbtinis. Ne man mokyt vyresnį poetą, tačiau jei sudėtume abi poezijas į daiktą (laikas sudės), regis, Nykos avangardizmas pasirodytų kiek forsuotas, nenatūralus.
3. Laisva intonacija, muzikalumu. Išvaduota eilėdara. Tik kad Nyka viską per greit įklampina į egzistencinę filosofiją. Man čia artimesnis jo jaunystės draugas H. Nagys, siekęs gilyn, ėjęs link to, ką aš vadinčiau „pirminiu poezijos instinktu“. Nyką traukia pažinimas (jo paties rašomas iš didžiosios). Man artimesnė poezija, kur pažinimas gelmėj, o ne paviršiuj.
Šiaip ar taip, tai jau modernizmo klasika, ir apsiplunksnavęs Lietuvos jaunimas, bepradedąs rašyti angliškai, pasmerktas Nyką rimtai studijuoti.
Dar rimtesnių studijų reikalauja jo straipsniai apie lietuvių literatūrą, jo vertimai. Nebūtinai tam, kad visur jam pritartum.
———————————
Nijolė MILIAUSKAITĖ:
1. Jeigu jį pamatyčiau, tai tikriausiai nieko nedrįsčiau pasakyti. Turbūt prarasčiau amą, nes esu tiktai mažas vaikas priešais Meisterį. Tačiau mano tylėjimas reikštų giliausią pagarbą ir dėkingumą. O dabar, kai jis taip toli, tai norėčiau tik dar kartą patvirtinti, kad mano širdy, tamsioj kamaraitėj su dulkėtu langeliu, aptrauktu voratinkliais, yra sena skrynia, o toj skrynioj visi mano skarbai, ir kad dažnai išsitraukiu iš ten mašinėle perrašytą „Balandžio vigiliją“ (kokie pageltę ir nušiurę lapai). Būtent šis varganas egzempliorius, gautas kažkada dovanų man mielesnis už kitus. Ničnieko tada nežinojau apie poetą – užrašyta tebuvo pavardė, pavadinimas, išleidimo metai ir paskyrimas – Sandrai. Bet ta knyga buvo kaip žaibas, nutvieskęs besiformuojančios sielos tamsą, stebuklinga permaina, po kurios visa tikrovė iš tikrųjų pasikeitė, nors atrodytų ir ta pati tebesanti. Gal nedaug tada supratau, tačiau daug pajutau. Visi juk turime keletą knygų savo gyvenime, keletą autorių, kurie tiek daug mums reiškia, prie kurių vis grįžtame. Nuo to laiko myliu šios poezijos pasaulį ir trokštu jame gyventi, nors tebesijaučiu tik vaikas, keverzojantis pirmas raides.
2. Nors „Būties erozija“ išleista 10 000 egz. tiražu, esu tikra, kad dar nesam deramai įvertinę A. Nykos-Niliūno. Jo pavardė mūsų literatūriniame gyvenime vis dar lyg kokio svetimšalio. Panašiai kaip O. Milašiaus ir Cz. Miłoszo, kurių taip pat dar nesame tinkamai priėmę ir įvertinę. Juk turėtume jausti pareigą ir džiaugsmą pažinti, mokytis, studijuoti jų kūrybą. O gal man tik taip atrodo, gyvenant toli nuo Vilniaus? Bet kartais pasijuntu, lyg tebebūtume barbarai – su savo fanaberijom, įsitikinimu, kad esamo pasaulio bamba, užsirištom akim, sakykim, norėtųsi žinoti, ar po šimto metų (o gal kada anksčiau?) sulauksime visų septynių M. Prousto tomelių lietuviškai (juk neužtenka to vieno!). Argi tai nebūtų visos mūsų kultūros garbės dalykas, brandos įrodymas? Miniu M. Proustą. žinodama, kad šis vardas brangus A. Nykai-Niliūnui. Negalėčiau atsakyti, kas yra A. Nyka-Niliūnas mūsų šiuolaikinės poezijos kontekste. Žinau tik, kad ne vienas poetas šį vardą taria su tikra pagarba, ir jaučiu, kad jo kūryba yra mums visiems tarsi didžiulis išbandymas.
3. Ši poezija pavergia savo grožiu – tai pajutau pirmiausia, dar viai jaunutė. Negalėjau atsiskaityti (ir dabar negaliu! norėtųsi cituoti nuo pradžios iki galo „Himną Mistiškajai Rožei“, „Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm šiaurėje“, „Žiemos elegiją“, „A l’ombre des jeunes fllles en fleur“, „Madoną su žuvim“, „Euridikės kapą“, „Cinquecento“, „Vergilijus grįžta į Brundislumą“ (vardinti galėčiau dar ir dar!). Ar galima būtų buvę kada pagalvoti, kad lietuvių kalba yra sukurtas toks grožis? Tokio lygio kultūra? Tai tikri kerai, kurių nelaisvėje liksiu visą gyvenimą. Šis grožis telkia tikrą laimę, panašiai kaip netikėtas pojūtis – esu, gyvenu. Su džiaugsmu mokiausi A. Nykos-Niliūno poezijos kalbos, stengiausi pažinti paminėtus vardus ir kūrinius, daugybę laiko praleidau vartydama dailės albumus… Džiaugiausi atpažinus (gal tik tariausi atpažinus) aliuzijas, užuominas, citatas, sutartinius ženklus… Nors žinau, kad šios poezijos pasaulis yra neišsemiamas, begalinis. Tai nepaprastai gili kūryba, pasiekianti tolimiausias mūsų vidaus sanklodas. Tai tikra, gyva sielos kalba, pasakanti neįmanomai daug.
Kai kurios eilutės tapo man tarsi kokiom magiškom formulėm, burtažodžiais, užkeikimais. Sakykim: „Šiandien ir vėl atėjo žiema“ (cituoju iš mašinėle perrašyto egzemplioriaus). „Sausom lyg vabzdžio rankom ir be lūpų // Klastingu hieroglifo veidu celio // Ir skaudžiai negražus, bet šilto šypsnio, // Juodais dvasiškio rūbais kontrabosas“, „Elisabeth von Österreich ant balto žirgo…“, „Per petį persimetęs mandoliną bėgo // Princas Gesualdosu manim… Vaiduokliai apleistų // Tiuringijos pilių koridoriuose…“ (šie žodžiai visada išspaudžia man ašaras, tik nežinau kodėl, juk visai visai nepažįstu Tiuringijos pilių…), „L’été sera fini! L’été sera fini!“ Tokių eilučių yra daug daugiau, tapusių lyg ir slaptažodžiais, kažkokiu keistu susikalbėjimu (kieno ir su kuo?). Tai tarsi kokie prie jūros rasti akmenys, kuriuos bet kada panorėjus išsitraukiu iš skrynios ir pasidėjus ant delno žiūrinėju.
———————————
Kęstutis NASTOPKA:
A. Nyka-Niliūnas yra apibūdinęs kūrybą kaip nepertraukiamą ir nuolatinį sienos statymą savo nuolat mažėjančiai teritorijai ginti:
Neilgai trukus
Aš būsiu
Karalius be valstybės,
Valstybė be teritorijos,
Vienintelis pasaulyje valdovas,
Gyvenąs ir puotaująs
Sienoje.
Poezijos karalystėje valdžia nepaveldima, „nes mokiniai, nors ir geriausi, / Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas, / Bandydami paversti jas / Materija ir kasdienybe: duona, / Vynu ir žudančiu peiliu“. A. Nyka-Niliūnas nesubūrė poetinės mokyklos, nesusilaukė pamėgdžiotojų. Jo kontekstą apibrėžia sėjėjo rankos mostas, nuo kurio priklauso sėklos ateitis. Kaip ir kiti šio amžiaus poetai, siekiantys ne aprašyti, o išsakyti pasaulį, jis sukūrė poetinę kalbą, galiojančią tik jo kūrybai.
Karališką poeto išdidumą A. Nyka-Niliūnas apibūdina provokuojančia antifraze: „Kad mano poezija būtų / Kaip žiedas, išsiskleidęs / Totalioje vienatvėje, / Kurį temato negyvos / Rytą nubudusio / Vabalo akys.“ Tikrasis jo poezijos adresatas nesitenkina amžinu gamtos dvelkimu, vabalo, kirmino, minioje išnykusio pingvino ar sienoje gyvenančios trandies sėsliąja tiesa, o renkasi „pažinimo darganą ir liūtį“. Anapus daiktų regimybės jam veriasi žmogiškoji būtis.
XX a. lietuvių poezijos kontekste A. Nykos-Niliūno kūryba yra laisvinimasis „iš privalomos prasmės į prasmę be prievartos“ (V. Kavolis). Kaip ir H. Radauskas, A. Nyka-Niliūnas demistifikuoja ritualinį patriotizmą „nes kas yra / Ideologijos prieš ryto šviesą / Ir valstybės / Prieš paukščio riksmą aušroje“. Poeziją atsisakiusi mokyti ir teisti, tikrina žmogaus atsparumą prisiimtajai reikšmių naštai: „Teisėjas neateis. Teisėjas, / Kurio jūs laukiat, niekad neateis, / Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.“ Paneigęs laimingą šešėlinį gyvenimą ir mirtį tų, kurie neturi paslapties, poetas kviečia maitintis šviesą, kuri neturi šešėlio, ir mirti savo paslaptim.
Žilpinanti pažinimo šviesa lydi A. Nykos-Niliūno poezijos proveržius į tikresnę ir tobulesnę būtį. Jo žodyje nyksta laiko ir erdvės nuotoliai, kultūrų pertvaros. Paslaptingame Emmaus apšvietime ryškėja – tarsi dievadirbio išskaptuotos – kaimiečio šeimynos figūros, Nemeikščių peizažas įsilieja į ezoterinį viduramžių aprašymą, tai pačiai lašo ir akmens paradigmai priklauso balandžio mirtis ir „tąsyk Kartaginoje“, ir „tąsyk Vilniuje“. Lietuviškąjį regėjimo tašką atpažįstame ne vien iš įvardytųjų realijų, bet ir tada, kai jos nutylėtos:
Einant gatve,
Staiga pakilęs vėjas
Sušiaušė juodus tulpės plaukus,
Ir aš dar kartą pajutau,
Kad gyvenu svetimame krašte.
(„Pavasaris Washingtone“)
Svetimumas šiuo atveju primena ir išeivio dalią, ir poeto situaciją pasaulyje, kurio neįmanoma prijaukinti. A. Nykos-Niliūno poezijoje tautos problemos drauge yra ir žmonijos problemos, istorinių epochų garsai, kvapai ir spalvos kreipia į būties universalijas.
Istorija skleidžiasi A. Nykos-Niliūno eilėse kaip žmogaus buvimo pasaulyje legenda. „Visa, kas gimsta ir nenori / Mirti, sūnau, yra legenda“, – Marko Aurelijaus žodžiais kreipiasi poetas į žmogų, stovintį ties trečiojo mūsų eros tūkstantmečio slenksčiu. Ar atsilieps į poeto kreipimąsi suokalbininkas skaitytojas? Ar išskaitys poeto piktogramose „geologinį procesą akmens ir laiko dialogo žodžiuose“?
———————————
Judita VAIČIŪNAITĖ:
1. Norėčiau pasakyti dėkingumo, pagarbos, meilės, susižavėjimo žodžius. Žinau, kad juos surasti nėra lengva, beveik neįmanoma. Bet pabandysiu. Alfonso Nykos-Niliūno jau pats vardas man ir kitiems mano generacijos literatams buvo lyg magiška formulė. Pirmąkart perskaičiau tuos pasaulio vėjais padvelkusius jo eilėraščius vėlokai – septintojo dešimtmečio pabaigoj. Į Lietuvą tada man nežinomas knygnešys atgabeno „Balandžio vigiliją“. Pačios knygos savo rankose niekada nelaikiau. Mane pasiekė aptrintas kažkelintas mašinraščio egzempliorius. Laikiau jį pas save ne kelias naktis, o gal kelias savaites. Neturėjau rašomosios mašinėlės, bet turėjau neseniai gimusią dukterį ir nemigos naktis, todėl tų niūrioj kasdienybėj stebuklinga žiemos saule sušvitusių eilėraščių nepersirašiau ranka, kaip ankstyvoj jaunystėj. Todėl toji įstabi lyrika liko nugrimzdus giliai atminty, pasąmonėj, ji susipynė su asmeniniais išgyvenimais. Naujųjų metų naktį, gal 1967, mudvi su Aušra Marija Sluckaite iki svaigulio skaitėm juos prie degančios žvakės ir iš jų mėginom išsiburti. Štai tie eilėraščiai, sukeliantys anų dienų virpulį – „Rytas“, „Žiemos elegija“, „Requiem Gelsominai“, „Mėlynos žolės gatvė“, „Madona su žuvim“, „Himnas Mistiškajai Rožei“, „Euridikės kapas“ ir kiti. Anais tolimais metais jie tiesiog sukrėtė ir išliko širdy. Žymiai vėliau mane pasiekė gilus, subtilus ir santūrus „Vyno stebuklo“ ir „Žiemos teologijos“ žavesys. Šias knygas aš jau turiu. Ir tik dabar jau Lietuvoj išėjusi rinktinė „Būties erozija“ parodė visą kūrybos atodangą. Didelė laimė, kad mes visi šito sulaukėme. Nors meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man lengva kalbėti ir kad šie žodžiai atskleidžia visa, ką jaučiu. Kažkoks mūsų visų pergyventas kartėlis, sunkiai įvardijamos nuoskaudos, nedrąsa, išsilavinimo stoka sulaiko arba iškraipo kalbėjimą. Tie šiurpūs dešimtmečiai paliko jau nebe geležinę, bet ledinę sieną. Dar norėčiau pridurti, kad ką tik „Poezijos pavasary-94“ perskaičiau Jūsų prisiminimus apie Vytautą Mačernį „Never more“, man atrodo, kad nieko nuostabesnio nesu skaičiusi.
2. Mūsų šiuolaikinės poezijos kontekste Alfonsas Nyka-Niliūnas pirmiausia yra aukštos prabos poetas, jo lyrika, be abejonės, patenka į mūsų literatūros aukso fondą. Didžiulė poeto erudicija, Vakarų kultūra, filosofija, miesto estetika, kurios gilios šaknys išmaitintos gimtųjų Nemeikščių dirvos, pagaliau didžiulis poeto talentas, genialumas daro jį ryškia žvaigžde. Didelė laimė, kad jis yra. Nesu kritikė, literatūros mokslininkė, todėl man sunku išsamiai atsakyti į šį klausimą. Kiekviename gyvame literatūros procese daug netikrų vertybių, mados, purvo, o dabar ypač. Juk visa taip politizuota, susikerta slaptosios raudonosios jėgos su tokiom pačiom nemaloniom „tautinėm“, juk taip dažnai šlamštas iškilmingu veidu pateikiama kaip tauri vertybė. O čia dar ir purvo, pornografijos, tuščių mados blizgučių, miesčionijos, prieškarinio raugo prasiveržimas. Tokiame fone A. Nykos-Niliūno estetinė vertė dar padidėja, ją sunku net aprėpti. O tai, kad jis laikomas hermetišku poetu, man artima. Izoliacija, man atrodo, yra šiuolaikinio žmogaus normali būsena. O jo eilėraštis „Užgavėnių kaukės“ iš „Žiemos teologijos“ atrodo lyg parašytas dabar:
Po neramios kankinančios atodrėkio nakties
Miestus ir kaimus nežinia iš kur
Užplūdo šiurpios Užgavėnių kaukės.
Dabar jos tyko mus visur, visur mus seka;
Jų pilnos gatvės, medžiai ir langai. Jos sėdi
Už mūsų stalo, valgo mūsų duoną, ir mes žinom,
Kad Jos netruks apsigyventi mumyse. Jų balsas
Skamba mūsų žodžiuose ir sunkiai
Išsikovotame rašte………..
3. Alfonso Nykos-Niliūno poezija labiausiai žavi savo emocingais vaizdais, kontaktu su Vakarais, miesto kultūra, tikrovės ir meno sinteze. Bet, žinoma, tai mano tuščias kalbėjimas. Labiausiai žavi tas kažkas – dvasia, kuri lyg vėjas iš teksto, lyg medžių šlamesys – nesugebu to įvardyti.
Algimantas Mackus. Ties nepriklausomybe ir ties žemėn neįaugusia karta
1992 m. Nr. 2
Algimantui Mackui – 60
Algimantui Mackui – poetui, meno kritikui, publicistui, aktyviam mūsų kultūrininkui santariečiui – šių metų vasario 11 d. būtų sukakę šešiasdešimt. Tačiau jam nebuvo lemta sulaukti net Kristaus amžiaus – žuvo autokatastrofoje 1964 m. gruodžio 28-ąją.
Algimanto Mackaus poezija mūsų visuomenei gana žinoma, tad šį sykį – pora eseistinių rašinių iš rengiamos knygos „Ir mirtis nebus nugalėta“: „Ties nepriklausomybėje neįaugusia karta“ – „Metmenys“, 1960, Nr. 2, p. 7–18 (šis žodis, pavadintas „Vasario Šešioliktoji po keturiasdešimt vienerių metų ir žemėn neįaugusi generacija“, buvo perskaitytas 1959 m. vasario 22 d. Santaros susirinkime), „Iš užrašų apie egzilę“ – „Margutis“, 1963 m., sausis, p. 14–16; rugsėjis, p. 15–17; parašas: Algirdas Indra.
Pirmąjį kartą leiskite pradėti Jono Aisčio „Pilnaties“ žodžiais:
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai –
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,
Liko netesėti mūsų pažadai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,–
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai.
Šiose eilutėse, man rodosi, sukaupta moderniosios Lietuvos valstybės ir tautos tragedijos esencija. Veiksmo, lygaus žodžiui, stoka. Kažkas kažkada įmetė netikrą pinigą, žvangėjusį alchemikų auksu. Dabar tąjį netikrą pinigą turime išpirkti.
Antrąjį kartą leiskite pradėti Alfonso Nykos-Niliūno paskutiniąja „Išduoto medžio“ strofa:
Tiktai dabar, sugrįžus iš kelionės, lyg nebepažįsti
Ir, nusisukęs nuo manęs, raudodamas šlami.
Aš išdaviau tave! Seniai turėjau grįžti!
Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi.
Šiose eilutėse, man rodosi, sukaupta visos mūsų išklydusios (ca. 1930 metų) generacijos dramos užuomazga. Stoka medžio, prie kurio galėtume prisirišti gyslomis. Kažkas kažkada labai melagingai sušuko, kad žemė, prasmė ir džiaugsmas yra duonos baltumas. Mūsų šaknys, gimtųjų dirvonų nepridengtos nuo saulės ir vėjo, tapo ligūstai jautrios.
Ir leiskite pradėti trečiąjį kartą.
Penktajam prarastos nepriklausomybės dešimtmetyje apie Vasario Šešioliktąją derėtų kalbėti asmenims, savo akimis regėjusiems prisikeliančią Lietuvą iš amžiaus „be rašto ir be druko“. Derėtų šnekėti jiems – liejusiems senos, o sykiu tokios jaunos, mažos, o sykiu tokios didelės valstybės pamatus.
1918–1940 metų epocha su idealistinės kovos, entuziastiškos valstybinės kūrybos, gyvenimo bei švietimo lygio stiebimosi aukštyn ir totalinio praradimo fazėmis istorijon įtilpo neįprastai anksti. Mūsų praeitis – valandos ir pastangos – tebėra šiltos: jeigu ne rankomis, tai atsiminimais liečiamos tą praeitį kūnijusių ir toje praeityje buvusių žmonių. Užmirštant esamą vietą bei esamą laiką, tebekvėpuojama anuo džiaugsmingu oru, tebegyvenama ano meto problemomis.
Praeitis nervingai diskutuojama: jos vardu steigiamos ir likviduojamos vienybės, jos vardu, pakopus ant estrados, eksponuojamas būtinai nešvarus kaimyno lietuvio nuogumas, ir jos, tos pačios praeities, vardu laisvinimo veiksniai laisvina vieni antrus iš laisvinimo darbų. Ieškodami nesamo ir nebuvusio, tik kažkodėl būti turėjusio, nūdien žuvusios valstybės pamatų dulkes neatsakingai ir dažnai nesąžiningai sijoja net ir tie, kurie vos prieš keletą dešimtmečių anų pamatų nedrįsdavo glostyti, nenusimazgoję rankų, lūpų ir sąžinių.
Tokioje portretūroje gal pateisinama Vasario Šešioliktosios tema šnekėti po svarbiais dokumentais nepasirašinėjusios, valstybinėmis apeigomis neatšventusios ciklo jubiliejų ir už juos – už sukaktis, už jubiliejus (rečiau už darbus) – ordinais ir medaliais neapdalintos generacijos žmogui.
Tiki ir jis, tos generacijos žmogus, nauju Vasario Šešioliktosios aktu. Bet viltis kiekvienais metais mąžta. Ir kiekvienais metais tenka susimąstyti, ar jinai reikalinga? Toji viltis, į kurią žmogus neturi („vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“) jokios teisės.
Man prisimena ano vengrų sukilėlio žodžiai: „Motin, yra ir mirtyje vilties.“
Apie neviltį verčia pagalvoti emigrantiška lietuviška atmosfera. Lyg gailestingosios seserys prie gęstančio ligonio lovos mes kažką nepaprastai perdėtai guodžiame, o tai silpnesnės valios tautiečiui kelia nemalonų įtarimą. Emigrantiškoj visuomenėj esama per daug ir per dažnos paviršutinės, blizgančios politūros; per maža – nuogos, kudirkiškos tiesos, bendros ir asmeninės. Gailestingosios seserys per dažnai švirkščia morfiną į mūsų venas.
Jeigu protarpiais manyje bus jaučiamas kartėlis, jeigu bus jaučiamas stiglius dvasinio pakilimo, išgaunamo visais linksniais kaitomais Lietuvos meilės žodžiais, – nebus tai įvykę dėl to, kad man tie žodžiai būtų mažiau brangūs; atvirkščiai – tie žodžiai man yra duonos brangumo, tie žodžiai man yra kasdienybė, o ne iškilmingų minėjimų progomis, su pasididžiavimu viešumon išnešama prabanga. Tiktai į prabangą – į tai, kas gyvenimui nebūtina, – žiūrima iš tolo. Į duoną – į tai, be ko gyventi neįmanoma, – ne tik žiūrima iš arti: duoną laužome, duoną riekiame švariomis ir švelniomis, pūslėtomis ir prakaituotomis, žaliomis ir žilomis rankomis.
Vasario Šešioliktosios aktas nebuvo vien dvidešimties vyrų pasirašyta patraukli deklaracija. Aktas buvo visos tautos, pasiryžusios eiti savos nepriklausomybės keliu, krauju bei darbu paliudytas žodis. Akto signatarai nėra tiktai daktaras Jonas Basanavičius ir devyniolika: į signatarų eiles rikiuojasi ir pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovose ties Kėdainiais žuvęs kareivis Povilas Lukšys, ir pirmasis karininkas, ties Alytumi pakirstas, Juozapavičius.
Tačiau kraujo ir deklaracijos suma taip pat nėra valstybės nepriklausomybė.
Nepriklausomybė kuriama be atvangos ir neretai be poilsio, ir tokie žmonės kaip Vydūnas, Šalkauskis, Šliūpas; kaip Maironis, Binkis ir Sruoga; kaip Glinskis, Naujalis ir Šimonis; kaip Jablonskis, Tumas ir Jakštas. Ją kūrė ir tie, kurie kartu su Kudirka ir Čiurlioniu pačios nepriklausomybės nebesuspėjo sulaukti.
Kada po sunkios metų vilkstinės Antanas Miškinis matė Lietuvą „pačiame žydėjime ir pačiame pavasaryje“, jinai, Lietuva, jau buvo įrodžiusi esant verta laisvės ir nepriklausomo laiko. Tas laikas – idealistinės kūrybos etapas.
Lietuva, tarytum nujausdama reikalą greitai subręsti, kūrė vakarietiškos valstybės sistemą, Lietuva statė pradžios bei aukštąsias mokyklas, Lietuva tiesė kelius, Lietuva elektrizavos, Lietuva dairės į Vakarų Europos kultūrą. Ne kiekviena tauta su tokiu priešnepriklausomybiniu laikotarpiu kaip mūsų turi tiek pagrindo didžiuotis pažanga kiek mes – pirmoji ir antroji daugiausia mažažemių ūkininkų karta, abėcėlei skaityti užpūtusi balaną.
Tiktai vėliau, kai nuo Lietuvos kojų nuavėm klumpes, negero šešėlio sparnas užlūžo ant šviesios gimtųjų namų statybos.
Ne šių žodžių paskirtis analizuoti supilkėjimo priežastis, ką nors smerkti, ką nors kaltinti, ką nors ginti.
Lietuva tapo šneki. Ji apsisiautė ištaigingais kailiais, išėjo į savo miniatiūrinių miestų gatves ir jose kartojo Paryžių ir Berlyną su Petrapilio priemaiša, neretai koketiškai deklaruodama tėvynės meilę, daug šnekėdama, bet mažiau dirbdama.
Antrajam pasauliniam karui artėjant ir paviršutiniško pasipuošimo epidemijai nesibaigiant, mes buvome raminami iškilmingom priesaikom bei iškilmingais žodžiais, iš kurių dažnai plūdo nelabai tikro kraujo upokšniai. Plakatuose mes visi buvome pasirengę savo kūnais pridengti žemę; tikrovėje – pažadus palikome pažadais. Ir tuomet, tik tuomet pasidarė įmanu suvokti, kas Lietuvą tikrai mylėjo, o kas jos meilę vien deklamavo. Medaliais apkabintos krūtinės, demosteniškai gražbylios burnos ne visada įrodė esančios vertos Lietuvos žemdirbio pūslėto delno ir bent vieno iš tų, kurie kiekvieną rytą ir vakarą Karo muziejaus sodelyje sušaudytom rankom, bet nesušaudyta dvasia ir širdimi, vedusia juos į Radviliškio bei Širvintų laukus, pagarbiai kėlė ir leido savo kovos konsekruotą vaisių – valstybės vėliavą. Būkime tikri: šie pilkieji vyrai, medinėm rankom ir medinėm kojom, pašaukti savosios žemės ginti, būtų bent išdidžiai, garbingai pralaimėję.
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai…
Dar kartą žodžiai iš Jono Aisčio „Pilnaties“.
Tačiau meilė žmogui ir žemei uždeda prievolę suprasti, o „supranti“ sinonimas dažnai būna žodis „pateisinti“.
Nežinau, ką atsakys mūsų valkai savo vaikams, kai bus paklausti esminio dalyko: ar žodis ir veiksmas yra taip svetimi vienas antram, kad jų negali suartinti iki nulinio nuotolio net gimtoji žemė pavojaus valandą? Jiems, kaip ir istorijai antraeiliai, neesminiai detalūs motyvai nebegalios. Į esmini klausimą reikės jiems duoti esminį atsakymą.
Mes to esminio klausimo nesame paklausę. Mes dažnai tebevykdome žmogaus ir žemės meilės savanorišką prievolę. Mes visi pripažįstame, jog padarėme ne daugiau už kitus. Tiktai: ar nebūtų buvę tų klaidų mažiau, jeigu bent didžiųjų tautos ir valstybės, šventadienių metu būtume išdrįsę pažvelgti į save kritiškai, ištartus žodžius patikrinti darbais?
Nepriklausomybės laikotarpis Kudirkos buvo ne mažiau reikalingas kaip „Aušros“ ir „Varpo“ laikotarpis.
Netiesa būtų tarus kudirkiškos dvasios žmonių anomis dienomis neturėjus. Kartkartėm pakildavo tokie balsai, kol ateinančią akimirką jie suduždavo, atsimušę į oficialaus valstybinio optimizmo sieną. Sklido tie balsai ne visada iš ten, iš kur galėtume laukti; jie sklido iš vadinamųjų nepraktiškų individų, iš svajotojų, poetų, įvairaus plauko menininkų bei rašytojų. Toks balsas buvo Antano Miškinio, Jono Aisčio, Kazimiero Binkio. Šie ir jiems tolygūs vardai, o ne fondai šautuvam pirkti įteisino ir įprasmino Lietuvos nepriklausomybės epą.
Nemenkas to laikotarpio nepasisekimų nuošimtis nebuvo vienos ar kitos asmenų grupės veiklos išdava; greičiau paprasto fakto, kad mūsų nepriklausomybės saulėtekis buvo per trumpas naujai, maždaug aštuonioliktaisiais metais gimusiai, Lietuvoje augusiai ir Lietuvoj mokslus ėjusiai kartai subręsti ne vien amžiumi, bet ir įtaka bei svoriu visame mūsų valstybės gyvenime. Aštuonioliktųjų metų generacija nestigo pajėgaus idealizmo, kurs nebūtų nepaveikęs ano meto atmosferos Lietuvoje, užnuodytos slavizmo bei tuščios ambicijos bacilomis. Karta, įaugusi visomis šaknimis savon žemėn, tėvų ir protėvių klaidų nebūtų sugebėjusi pakartoti. Ilgainiui, reikia tikėti, būtume išrovę piktžoles to mūsų politinio elemento, kaip jos buvo išrautos, įsteigus visą eilę akcinių bendrovių, ir iš mūsų ekonominio gyvenimo.
Lietuvos valstybės kelias visais laikais, – nuo josios žydėjimo ir galios kulminacijos, Mindaugo ir Vytauto epochos, iki dviejų nepriklausomybės dešimtmečių, – man atrodo, yra didžiai paradoksiškas.
Istorinė Lietuvos valstybė, kai tauta savo žemėje atstovavo mažumai, išlaikė šeimininko padėtį; nepriklausoma Lietuva, kai tauta savo žemėje atstovavo daugumai, neretai būdavo dominuojama mums žalingų kai kurių tautinių mažumų tendencijų.
Istorinė Lietuva, iš vienos pusės, buvusi stiprus fortas prieš Vakarų it teutonų bei kryžiuočių – bei Rytų – Rusijos ir Turkijos – imperializmus, iš kitos pusės, pati nebuvo visiškai laisva nuo imperializmo apraiškų. Nepriklausoma Lietuva, gal ir ne vienu požiūriu buvusi demokratiškesne už tradicinius demokratijų pavyzdžius, vis dėlto – būkime vienų ar kitų pažiūrų – tikros demokratijos neišskleidė. Prie demokratijos, galimas dalykas, būtume priėję valstybinio gyvenimo pulsui atstovaujant 1918-ųjų kartai. Tačiau nedemokratinės Lietuvos faktas neturėtų sudaryti bazės visiems mūsų vėliausios vyriausybės žygiams ir darbams be atodairos pasmerkti.
Gilios politinės išminties ir tolios orientacijos sinonimas yra vienas iš paskutiniųjų svarbiausių Lietuvos vyriausybės sprendimų. Kilus lenkų–vokiečių karui, iš mūsų vakarų kaimyno diplomatiniais kanalais buvo daromas spaudimas ir duodami vylingi pažadai už įstojimą karan prieš Lenkiją Vilniaus atvadavimo pretekstu. Lietuvos vyriausybė pagundai atsispyrė. Palikome nesutepę rankų tuo metu nelaimingos, herojiškai, bet beviltiškai kovojusios, nors mums nelabai draugiškos Lenkijos krauju; netapome Krylovo pasakėčios asilu, įleidusiu nagus į žaizdotus besibaigiančio liūto raumenis.
Paskutinėmis laisvojo gyvenimo valandomis Lietuva tapo ne vieno nelaimingos Lenkijos piliečio užuovėja. Demarkacijos linijos barjeras buvo perdėtas net besitraukiantiems lenkų armijos daliniams.
(Prisiminę ir vokiečių liudijimus, kad okupuotosios Lietuvos duona ir druska su badaujančiais svetimtaučiais, negalime nusikratyti šilto jausmo, kad toji duonos riekė, kuria okupuotas lietuvis pasidalijo su vokiečiu, galėjo būti buvusi naujas parašas ant naujo Vasario Šešioliktosios akto.)
1940 metai buvo tamsi vieno lietuvių tautos istorijos puslapio užsklanda. Išsisklaidymo išvakarės jau buvo čia. Be ypatingo skrupulo, o tiktai su baime išplėšėm jau pradžios mokyklų vadovėliuose įrašytus šūkius, tarp jų ir „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“ (Ir mes, 1930-ųjų generacija, buvome ruošiami antpečių kultui, kada iš tikrųjų ne be reikalo jau ir mes atmintinai mokėjome ir vyskupo Baranausko raudą „Sudiev, Lietuva!“)
Traukdamiesi iš Lietuvos, bučiavome paskutinę gimtosios žemes pėdą, akimis glostėme paskutinį dangaus virš Lietuvos skliautą, prisiekeme kovoti, prisiekėme neužsimiršti, kas esą, prisiekėme pareiti.
Bet vos pasibaigus karo spektakliui, susispietę stovyklose ir ten maitinami, lyg naminiai gyvuliai, kartais piktesnio, kartais malonesnio šeimininko, netrukus pradėjome užmiršti tikrąją savo būseną. Pasijutome esą didesni kankiniai už tuos, kurie pasiliko ten, ir pagaliau – ar tai dėl nuobodulio, ar dėl emigrantams nevisiškai nebūdingo proto suminkštėjimo – uždusę įkopėm aukštos tribūnos ir aukšto misionieriškumo Medvegalin, pro lenciūgėlių infliaciją šaukdami esą tautos ambasadoriai, kada iš tikrųjų ne vienas buvome vaizbūnas. Ligūstai pamilome savo pusiau tragišką, pusiau komišką vaidmenį, dėdamiesi susikrimtę ir mikitos lazdomis kovoją, kol vieną rytą nutarėm pakelti savo emigrantinę kategoriją: sudūmojome nesą vien tiktai ambasadoriai, bet tikri Lietuvos žmonių valios reiškėjai, seimo, o galop ir ministerių kabineto nariai. Laimingu sutapimu iš mūsų pabėgėlių visuomenės išnyko visi Lietuvoje buvę, kaip ir daugelis, eiliniai žmonės. Palikome viršininką, pulkininkų, departamentų direktorių ir kitų patentuotų patriotų mišraine. Mes turėjome atrodyti labai juokingi ir užuojautos verti, įsivilkę į tuos mūsų pačių įsivaizduotus drabužius.
Maždaug tokiomis opera–bouffe dekoracijomis 1930-ųjų karta sutiko vėlesnę ar ankstesnę jaunystę. Stovykliniais metais, kada ne vienas mūsų emigraciniam žodyne įsipilietnęs rikiuojąs veiksnys naiviai skelbė ankstyvo sugrįžimo galimybę, o truputį vėliau – kompaktines emigracijos mitą, mes neturėjome progos susigyventi su mintimi, jog kada nors vis tiek atgimstančiai Lietuvai 1930-ųjų karta privalės duoti (kartu su jaunąja generacija ten) pagrindinius ir esminius politinio bei kultūrinio, ekonominio ir visuomeninio gyvenimo tonus. 1930-ųjų karta yra paskutinė išeivijos generacija, kuriai anksčiau ar vėliau, teks atsistoti prieš alternatyvą. nebeegzistuojančią jokiai kitai išeivijoj brendusiai kartai.
Kalbėdami apie reikalą išlaikyti lietuvybę čia, sudarome klaidingą įspūdį, kad lietuvybės išlaikymas čia yra definityvus išeivijos tikslas. Būtų džiugu, jeigu didžioji jaunosios kartos dalis pasiliktų lietuvybėje, kad ir šiame kontinente, tačiau pagrindas džiaugsmui žymiai praplatėtų, jeigu didžioji jos dalis nepasiliktų lietuvybėje čia, bet grįžtų (lietuvybės klausimas tokiu atveju atkristų) ir vėl į nepriklausomą Lietuvą. Pasilikti ar sugrįžti, pasirinkti čia ar tenai yra toji 1930-ųjų kartą skirianti alternatyva. Išeiti šiai kartai iš lietuvybės absoliučiai – nebėra įmanoma. Jinai gali pasirinkti tik labiau ar mažiau aktyvų lietuvybės laipsnį. Šios generacijos bus ypatingai reikalinga jaunoji, okupuotame krašte užaugusi karta, kuri nebus nepaveikta ją išugdžiusios sistemos. Atėjus laisvo ir demokratinio gyvenimo laikui, toji karta bent kurį laiką kūrybiškai bus sužalota, kaip dažnai sužalojamas iš vieno kraštutinio klimato į kitą persodintas augalas. Į laisvą Lietuvą grįšiančiai generacijos daliai (kompaktinis grįžimas yra toks pat mitas kaip ir kompaktinė emigracija) aklimatizacijos problema nebus būdinga: jinai grįš iš laisvės į laisvę. Prieš aklimatizacijos pavojų atsistos jie, jaunosios kartos broliai ir seserys ten.
Generacijos narių apsisprendimas grįžti ar negrįžti, esu įsitikinęs, turės daug įtakos naujai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau grįžimo ar negrįžimo klausimas, kaip ir visa, kas susiję su aplinkybių, laiko ir sąžinės sąlygomis, turi būti atsakytas kiekvieno paties sau. Būdami karščiausi ano prie Baltijos prisiglaudusio dirvono mylėtojai, mes vis tiek niekada nebūsime tik lietuviai: mes visada būsime ir žmonės, kuriems natūralu bei įgimta ieškoti ir rasti geresnį asmeninį gyvenimą, šiltesnę, sotesnę kasdienybę. Išėjus iš tautos ir žemės, už jas be kompromiso apsispręsti nėra racionali kalkuliacija, o kažkas labai panašaus į pašaukimą.
Minėtoji alternatyva, apskritai kalbant, visiškai atkris tiems 1930-ųjų generacijos žmonėms, kurie kasdienę duoną valgys užsidirbę ją rankomis, jėga ir prakaitu. Turbūt nereikia nė klausti kodėl. Atsakymas būtų per aiškus.
Negrįš į laisvą Lietuvą ir nemenka dalis tos pačios kartos žmonių, užsidirbančių duoną kitais būdais. Kaltinti nei vienų, nei antrų nedrįsčiau, nes ne tiktai tauta gali, turi teisės reikalauti tam tikros duoklės iš atskiro individo, bet ir atskiras individas gali ir turi teisės kai ko reikalauti ir iš savo tautos. Čia mes prieinam prie labai lemtingos mūsų vienokiam ar kitokiam nuosprendžiui tautinės kultūros potencialumo problemos. Paraštėje norėtųsi pažymėti tiktai tiek, kad mūsų pasitraukimo iš gimtosios žemės pateisinimas neglūdi vien lietuvybės išlaikyme, bet lietuvybės – o ją sudaro visos mūsų tautos kultūrinės, plačia prasme suprantamos, apraiškos – augime ir ugdyme.
1930-ųjų generacija – generacija, kurios balsu turėtų kalbėti ir šaukti šio žurnalo puslapiai, – yra viena iš pačių dramatiškiausių visoje mūsų tautos istorijoj. Tai nelaiminga kryžkelės karta, neįaugusi į jokią žemę, sužalotai pergyvenusi gražiausią laiką – vaikystę, susidūrusi su kasdienybe greičiau, negu paprastai susiduriama, ir to susidūrimo veikiama per greitai pasenusi. Šios generacijos amžius yra amžius, užrašytas dokumentuose, ir bent vienas dešimtmetis, formaliai dokumentuose neužrašytas. Šios generacijos dramos priežastis yra tai, kad jinai buvo per jauna visomis šaknimis įaugti ten ir per mažai jauna visomis šaknimis įaugti čia. Šioji generacija geriau už bet kurią kitą pajuto, nes patyrė, kad nėra nieko baisesnio žmogaus gyvenime, kaip neturėti žemės, kurią visais atžvilgiais galėtum pavadinti sava. Šios beiliuzinės generacijos viltis tėra tiktai viena: generacinėj įtampoj gimsianti kūrybinė įtampa privalėsianti tąją generaciją įvietinti ir įlaikinti. Šioji generacija supranta, kad jos sudarytoji kultūrinė įtampa bus reikšmingas faktorius ir vos penkeriais metais už ją jaunesniem žmonėm, neišeisiantiem tuojau pat iš lietuviškojo išeivijos gyvenimo apskritimų. Šioji generacija supranta, jog tie žmonės generacine prasme yra dalis 1930-ųjų kartos, bet dalis, gal geriau tarti – pokartė, susidursianti su visai kitomis problemomis.
1930-ųjų generacija yra paskutinioji karta, iš kurios lietuviška išeivija turi dalinės moralinės teisės reikalauti bei laukti kažko daugiau, negu išlaikyti lietuvybės pelenų urną savo vaikams.
Vasario Šešioliktosios šventė šiandieną nėra džiaugsmo. Veikiau susikaupimo ir rimties. Susikaupimas bei rimtis tebūnie mumyse tikri, teesie nemeluoti. Mūsų dalis, neišliksianti sąmoningais lietuviais, teišlieka, jeigu tada bus tebegalima, sąmoningais žmonėmis. Nieko nėra mažiau simpatingo, kaip jaunas žmogus, demonstruojąs prisitaikytą, netikrą fasadą. Toks lietuvis mūsų tautai ir išeivijai bus žalingesnis už tą, kuris lietuvių tautos visai prisipažinti nebenorės.
O išduotas medis ir šiandieną šlama ne tik Niliūno strofoje, bet ir tolimoje žemėje.
(1960)
Iš užrašų apie egzilą
Nusipirkau Brechto eilėraščių rinktinę. Vienas iš tų dvikalbių leidinių – lentynoje šalia Rilke’s, Quasimodo, Baudelaire, Lorcos ir kitų. Verso puslapyke – originalas, recto – vertimas. AUF DER MAUER STAND MIT KREIDE: sie wolen den Krieg./ Der es geschrieben hat/ Ist schon gefallen. ON THE WALL IN CHALK IS WRITTEN: They want war./ He who wrote it/ Has already fallen. ANT SIENOS KREIDA UŽRAŠYTA: Jūs norite karo./ Kas tai parašė,/ Jau krito Brechtas krito ne kare. Jis paprastai ir normaliai mirė, prieš tai apklausinėtas Amerikos kongresinės komisijos.
Mr. Stripling. Dabar, pone Brechtai, Jūsų užsiėmimas?
Mr. Brecht. Esu dramaturgas ir poetas.
Mr. Stripling. Dramaturgas ir poetas?
Mr. Brecht. Taip.
Mr. Stripling. Kur Jūsų dabartinė darbovietė?
Daugelis dalykų yra tarptautiniai. Tarp jų kvailumas, biurokratizmas ir baimė. Taip neseniai dar buvo mąstyta: kraštą išgelbės tik karas. Kai tavęs tavajam krašte nėra, kai manai, kad karo laukas nebus tavoji buveinė, kai esi įsitikinąs, jog tenai palikęs tavo brolis mielu noru iškeistų sunkų pavergtojo gyvenimą į lengvą mirtį – nes ir pati lėčiausia mirtis trunka trumpiau už greičiausią gyvenimą – lengva tai pasakyti. Juk kalbu už jį – savo brolį krašte. Už jį, kursai dažnai neturi teisės prabilti tikruoju savo balsu. Už jį, kuris tebeturi teisę, kad ir dantis sukandęs, išgyventi tyloje. Bet apie tą teisę pagalvota ir mąstyta mažiau. Nes be skrupulų norėta rasti sprendimą.
Karas! Dar keletą kartų pakartoju – karas! Palaimintasis karas, karas karams užbaigti, karas išlaisvinsiąs gyvuosius ir ne mažiau išlaisvinsiąs ir negyvuosius, bet karas, kuris manęs neužkabins!
Ir tai vadinosi patriotiška. Kaip ir kadais, vos dešimtmečiu skaičiuojant, anas hipokritiškas skatinimas nepalūžti aniems jauniems vyrams ir merginoms Lietuvos miškuose. Granatomis susprogdinami jauni kūnai. Bet tai kilnu ir didvyriška. Todėl jūsų dvasia nemirtinga, o mes jūsų neužmiršime. Mums verkiančiai reikia naujų šūkių, naujų minčių prakalboms. Ir mūsų šūkiuose, mūsų prakalbose, mūsų kivirčuose, kas iš tikrųjų įgaliotas, visa tai skambės jaudinančiai.
„Koks jaudinantis patriotizmas!“
Taip atajė Don Alfonso Kazimiero Binkio „Generalinėj repeticijoj“. Ištarė ir išsitraukė baltą iškvėpintą nosinaitę, kai telegrafistas Zajončekas (ar Haeschen, ar Kiškelis) ėjo iš namų į karą. Taip ištarė ar ne vienintelio lietuvių literatūroj pasicifistinio veikalo priklus tipelis.
Pats sau noriu prieštarauti – tai praeitis. Dabar jau kitaip. Ir, deja, čia stabteliu. Reiktų sau pačiam nusakyti tą „kitaip“. Jeigu kitaip, ar būtų man įstrigęs Brechto ketureilis? Ar iš viso man gali įstrigti Brechtas? Man, pabėgėliui iš komunizmo?
O vis dėlto įstrigo.
Turbūt esu bailys. Baisiai norėjau būti sunaikintas anomis dienomis, kai Kennedy paskelbė Kubos blokadą, kai ir pats didysis netikėtumas, kuriam sąžiningai ruošias Rytai ir Vakarai, kuriam sąžiningai norėtų ruoštis ir Pietūs bei Šiaurė, buvo galimas. „Dideli juodi vabalai ateina į ežerą gerti./ Dideli juodi debesys / Žmonės, šaukit vaikus namo.“ Taip Lietuvoj užrašė ir Leonardas Gutauskas.
Tegul neateina į ežerą gerti juodi vabalai, tegul žmonės dar leidžia vaikams pažaisti. Aš gerai žinau, ką reiškia netekti žaidimų. Tegul būna neatimtos vaikystės su žaidimais. Ne po karo užsilikusiais šalmais ir ne panzerfaustų kumščiais. Bet su žaidimais, kurių neplatina kareiviai.
Buvau neginčijamai įsitikinęs, jog ateina laikas, ir tas laikas buvo dabar, dabar yra tas laikas, kada poezija neprivalo būti poezija, kada simbolis privalo būti grąžintas simboliui, kada poezija privalo šaukti plakato balsu: plakatas esu aš ir jūs, mano ir jūsų, tėvų ir vaikų, žmonų ir vyrų kūnai, kūnai žmonių, kūnai gyvenimų mano ir jūsų baimė, mūsų visų žmogiška apokalipsinės dykumos baimė, nes kolei šaukiu, kolei galiu išrėkti – tebesu gyvas. Aš turiu teisę būti gyvas, nes buvo duota teisė ir mane pagimdyti.
Tada, lyg ir naiviai tikėdamas sąžiningos baimės galia, sąžiningos baimės telepatija, užrašiau: „Nekalbėkite man apie tiesą ir netiesą,/ nekalbėkite man apie laisvę ir nelaisvę./ Aš gerai žinau – laisvė mirusiems nereikalinga,/ o tiesa nepriklauso gyviesiems.“
Nieko iš to neišėjo. Tebuvo patosas ir savęs gailestis. Trūko tikros tragiškumo dimensijos, ne tiesos. Baimė būti sunaikintam buvo labai arti. Per arti transformuoti ją į poeziją. Tuo labiau – į laisvės galimybės kraštui protinį suvokimą. Tačiau tai nėra tiesa. Net ir laisvės kaina iš savo krašto nenoriu matyti Hiroshimos. „Vilnius mon amour.“ Pagaliau mes neturime ir Alaino Resnais’o.
Ne apie laisvę galvoji, kai tuojau pat gali būti sunaikintas. Arba lėtai ir neatlaidžiai, įsisiurbus į kūną radioaktyviom erkėm. Kaip antraštė: „Lavonai vaikšto gyvi.“ Pavergtasis ar pavergėjas, ponas ar tarnas, – kaip išlikti gyvam, štai apie ką galvoji. Laisvė yra gyvųjų siekimas. O apie mirtį poetizuoti gali tik tada, kai mirties pavojaus nėra; apie gyvenimą, kai gyvenimo pavojaus nėra. Pagaliau gal tai vienas ir tas pats. Nes abu lygiai pavojingi.
Aš noriu būti gyvas. Tai yra mano dienos šauksmas. Ir aš į jį turiu tokią pat teisę kaip ir į laisvę. Ir aš nesu nedrąsus: aš nebijau būti paliktas gyventi. Kodėl ši mano drąsa neturėtų būti respektuojama? Drąsa gyventi.
Apie ją prakalboje neužsiminė.
Man iš tikro keista, kad apie save taip mažai užsimenam. Turbūt dar nepasiekėm išeivio ar egzilės gilumos. Dar tik stebim savo veidą šulinio vandens paviršiuje. Dar jo neišsėmėm, dar jo neiškėlėm kibiru ant žemės. Nejau tas veidas tik paviršiuje? Kitaip: kodėl bijome jį išlieti? Juk tai tik tiek. Daugiau nieko negalime netekti. Tiesa: dar keleto knygų, keleto paveikslų, keleto žurnalų. Totalaus praradimo pavojus mums nebegresia. Praradę dalį, nebegalime prarasti savęs totalumo. Čia tik mūsų profiliai. Čia tik dviese esame vienas. Keturiese – du, ir taip toliau.
Gal tai ir bus mūsų paradoksas. Bėgdami pakelyje baimės neiškratėm. Pasitraukdami nepasisakėm už ryžtą. Bet kiti – tie laisvieji savuose kraštuose gyveną Vakarų piliečiai, jie tai ir bailūs, jie tai ir neryžtingi. Neutralistai, pacifistai, russellistai, hipokratai, komunistai, pseudoprorasistai… Jie, tai vis jie, tai vis ne mes. Patriotai, idealistai, racionalistai, moralistai… Tai vis mes, tai ne jie. Tai tiktai mes.
O mes, argi mes nebuvome neutralūs, argi ir mes nebuvome naivūs, argi ir mes nesame naivūs, nesuprasdami naivumo? Argi ne mes esame ištarę: geriau bėgti, negu kentėti? Argi ir mes nekalkuliavom gyvybe, o anksčiau ir jėga? Savo gyvybės prasmingumu prieš mirtį, savo jėgos mažumu prieš kitų jėgą? Tai buvo kalkuliacija. Kodėl kalkuliacija nėra „geriau raudonas negu lavonas“? Kodėl vienas naivumas pateisinamas, o kitas smerkiamas? Gal ir čia reikia Landsbergio žodyno. Pavyzdžiui: „Vaidilutės – dėvėjo baltus rūbus, buvo nekaltos ir kurstė ugnį. Pasiduodavo pagrobiamos kunigaikščių.“ Ir mes kartą norėjome gyventi savarankiai, kaip dabar nori afrikiečiai. Be Rytų ir Vakarų. Būti afrikiečiais. Ir tik tiek. Nei Rytų, nei Vakarų satelitais. Tik afrikiečiais. Kuriems irgi baisu į ežerą ateinančių gerti vabalų ir didžiulių debesų, kaip juodų musmirių.
O šnekame mes, tarytum visa tai mūsų neliestų. Tarytum mes, išeiviai ar egzilai, būtume anapus to pavojaus, kuris gali sunaikinti ne tik Chartres’o ir Roschampo koplyčią, ne tik Tokijo Wrightą, atlaikiusį kažkada žemės drebėjimą, bet ir šv. Oną netoli Neries, ir Vytauto Didžiojo bažnyčią prie Nemuno.
Tariamės turį imunitetą. Piktokas tas mūsų imunitetas: tegul ir jis pergyvena tai, ką pergyvenome mes. Be to, ką Trečiuoju atveju pergyvens jie, mes irgi nesame pergyvenę.
Man nebegresia pavojus visko netekti. Aš jau esu dalies netekęs. Tačiau ko aš stebiuosi, jei John Smith dar nori išsimokėti už naują šaldytuvą, pagyventi naujam bungalow. Juk ir aš bėgdamas į lagaminą kroviau tiek, kiek panešiau.
Ir aš noriu ne tik gyventi. Aš noriu kada nors ir vėl pamatyti ir Chartres’o vitražus, ir Ronchampo architektūrą, ir Vilniaus Oną, ir Kauno Vytautą Didįjį. Nes Vakarų civilizacija yra ir mano civilizacija. Nes ir aš vieną kartą nebebūsiu išeivis. Iš drąsos ar iš baimės. Nes dabar ir New York yra mano Niujorkas.
O vis dėlto, prisipažįstu, ne visai taip. Kai kas yra duota ir kai kas yra atimta. Tai gal ir bus viena iš tų nemoksliškų išeivio definicijų.
„Atsiveria durys į smėlį, atsiveria durys į egzilę…“ Taip pradeda „Egzilę“ St. John Perse.
Aš vėl grįžtu į visą tą painiavą. Į šulinį, į vandenį, į kibirą, į duris, kurios veriasi smėliui ir egzilei. Iš tiesų jos nesiveria, mes jas aklinai užstūmėme velke.
Ar tai nebus mūsų hybris, toji lygybė: išeivija – bendruomenė – tauta? Antikinėj tragedijoj hybris baudžiamas kapitaline bausme. Tik graikai žinojo ir semnotos. Jie žinojo žmogaus majestotą, skirtumą tarp mirties būdų. Tragedija baigiasi ten, kur nėra sąmoningumo neišvengiamumui. Melodramoj protagonistas nežino pabaigos. Todėl jinai ir nėra tragedija. Sunaikinamas embrionas nėra tragedija. Būti netikėtai suvažinėtam irgi nėra tragedija. Bet mirtis melodramoj yra visiškas pralaimėjimas. Mirtis tragedijoj – ne. Aš pasigendu savyje tragiškos vilties. Jeigu ją turėčiau, aš išbrisčiau iš išeiviškos painiavos.
Už savąjį hybris, už jo erzacą gal ir nebūsime kapitaliai nubausti. Yra ir blogesnė situacija. Situacija be vietos žmogaus majestotui, ne kažkokiai verkšlenančiai figūrai ar jos priešingybei tik paviršiuje – sočios ir aprengtos būtybės povyzai, gestikuliuojančiai ir šnekančiai didįjį patriotizmą toli anapus fronto, jau ne to, kovojančio su mirčiai paruoštais spąstais, o su spąstais, paruoštais gyvenimui. Su tais spąstais dabar kovoja mano dvynys tenai. Mano respektas ir tokiai kovai. Jinai kažkuomi net sunkesnė už tą, po kurios į turgaus aikštę išvilkdavo drąsiųjų save susisprogdinusių vyrų ir moterų nuogų kūnų likučius.
Ir po to kažkaip juokinga kalbėti apie egzilę. Juokinga net pradėt save aiškint. Tačiau reikia. Kad nebūtume nubausti visiškos racionalios pusiausvyros netekimu – pamišėlio didybe ir protingojo nesąmone.
Hybris yra tragedijos sąlyga. Tik po jo ateina kitos sąlygos. Dabar ir klausiu: išeivija – ar tai tragedija, ar pasišalinimas iš tragedijos dimensijų? Militarinio mokslo žinovai gal rasių vidurį – strateginis pasitraukimas. Kaip baigiamo mušti Wermachto komunikatai: strateginiais sumetimais planingai atsitrauksime. Sieg Heil!
Aš ieškau mūsų tikrosios egzilės bent literatūroj. Man neužtenka tikrojo pajautimo Ir išsakymo surogato. Maždaug: „O kas guos tave kelionėj, tau tėviškę atstos?“ Tuo laiku gal tiek ir tebuvo galima pasakyti. Dabar jau galima pasakyti daugiau. O gal čia lyg dviejų Atikos tragikų dialogo nuotrupa Aristofano „Varlėse“.
Euripidas. Ne, tu neturėjai tinkamo stiliaus Afroditei patraukti.
Eschilas. Man geriau be jo.
Rūpintojėliu gal išreiškėme baudžiauninką. Išeivio – pabėgėlio iš baudžiavos – egzilo rūpintojėliu nebeišreikšime.
Aš įtariu – mes tampame socialistinio realizmo dogmatikai. Mieliau pasinešam kalbėti tai, kas nėra tikra, bet tai, kas, mūsų nuomone, privalėtų būti. Pavyzdžiui, mes nebijome karo, jei po to lavonui bus grąžinta balsavimo teisė. Pavadinome tai tautiniu idealizmu. Kitais atvejais tikrovės pabaltinimo reikalaujam tradicinės lietuvių tautos moralės ir tradiciškai „švarios“ lietuvių literatūros vardu. Man nebeaišku, iš kur tos rūtelės sudygo mūsų liaudies dainose.
Žiūriu, prieš socialistinį realizmą daugiausia rėkia tie, kurie savo kūryba iš tikrųjų propaguoja kažkokį socialistinį realizmą. Tokia steriliška kūryba. Nematau meninio rezultatų skirtumo tarp dviejų čia ir tenai pažiūrų. Čia – lietuvis – doras, aukštos moralės žmogus; ten – partijos narys – garbingas ir ne mažiau doras, ne mažiau aukštos moralės pilietis. Nors vieno ir kito gyvenimas nėra tik doras buvimas be konfliktų, bet vienur ir kitur bekonfliktiškumo teorija praktikoje tebėra gyva ir nepakanti.
Tik sau pačiam atviros akys gimdo kontradikcijas, kontroversijas, ekstremus, o šie – konfliktą ir kovą. Ir taip toliau. Iki paties lygio klausimo.
Gyvybės dėlei trokštu atsisakyti supratimo baimės.
Bijau būti lietuvis išeivis. Ko gero, užmiršiu mąstyti. Ar kalbėti pats su savim. Tai vienas ir tas pats.
Ir, tiesą tariant, bijau atominės bombos. Ežeruos man geriau patinka stebėti šmaikščias undines, ne juodus vabalus.
Antrasis žvejas. Tai žemė, Undine. Tai ne tau vieta.
Undinė. Ne. (Tolumoj dainuoja undinės)
Antrasis žvejas. Ateik, mažoji. Šią vietą apleisim.
Undinė. O taip. Apleiskim šią vietą. (Ji žengia keletą žingsnių, tada sustoja prie Hanso kūno, gulinčio ant platformos laiptų) Palauk. Kodėl šis jaunas gražus vyriškis čia guli? Kas jis toks?
Antrasis žvejas. Jo vardas Hansas.
Undinė. Koks gražus vardas! Bet kodėl jis nejuda? Su juo kas nors negero!
Antrasis žvejas. Jis miręs.
Pirmoji undinė. Ateik, Undine.
Undinė. O, kaip jis man patinka! Seni, gali grąžint jį į gyvenimą?
Antrasis žvejas. Neįmanoma.
Undinė. Kaip gaila! Kaip aš jį būčiau mylėjusi!
Po to Giradoux nuleido UŽDANGĄ. O aš ką tik dabar sutraiškiau grindimis kažkur ropojusį juodą vabalą.
Aš gyvenu netoli didžiulio ežero. Atlanto. Jis skiria mane nuo, Lietuvos. Nusipirkau Brechtą. „Žinia, kuri šaukia tave namo, pažįstama tau kalba parašyta.“
„Žinia, kuri šaukia tave namo, pažįstama tau kalba parašyta.“ Jūs, Bertoltai, Jūs, iš Augsburgo, iš juodųjų miškų. Jūs, motinos įsčioje atneštas į miestą. Jūs, šaukiamas namo, bet dėl visko įsigijęs vilą Šveicarijoj, Jūs, Bertoltai Brechtai, atsakykite mums, egzilams šiapus, ar iš tikrųjų į namus šaukusi žinia buvo pažįstama ir suprantama kalba parašyta? Jūsų pomirtinis gyvenimas man neįdomus, todėl ir noriu atsakymo epinio teatro lauke, atsakymo iš čia, iš egzilės šiapus.
Vieną kartą aš parašysiu laiškus bičiuliams egzilėj ir paklausiu jų, kiekvieno iš jų paklausiu, ar iš tikrųjų taip. Paklausiu ir savęs, paklausiu tam, kad atsakymo nereikėtų duoti. Neatsakyti sau nėra nemandagu ir nebičiuliška. Atsakymo laukti iš Jūsų, egzilo anapus, netikėjusio pomirtiniu gyvenimu juk būtų kvaila. Ar ne taip? „Die Nachricht die dich heimruft ist in bekannter Spreche geschrieben.“ Bet Jūsų, bičiuliai egzilėj, paklausiu, paklausiu Jūsų pačių žodžiais. Ir atsakysite savimi, savo atsakymais, koks yra nuotolis tarp Jūsų ir Jūsų poezijos, tarp Jūsų ir Jūsų vaidinimo, tarp Jūsų ir Jūsų prozos, tarp Jūsų ir Jūsų minties. „Between the idea/ And the reality/ Between the motion / And the act/ Falls the Shadow“, arba iš T. S. Elioto kitoje vietoje: „The Naming of Cats is a difficult matter,/ It isn’t just one of your holiday games. You may think at first I’m mad as a hatter/ When I tell you, a cat must have THREE DIFFERENT NAMES“. Ar iš tikrųjų žinia, mane pašauksianti į namus bus parašyta man pažįstama – tuomet ir suprantama, rodos, taip? – kalba. Aš tikriausiai suprasiu kiekvieną jos žodį, atskirai ir bendrai, suprasiu sakinį, jei tai bus telegrama, suprasiu paragrafą, jei tai bus laiškas, suprasiu puslapį, jei tai bus knyga, suprasiu visa tai, kas iš tiesų nereikšminga, bet nesuprasiu gal to, kas reikšminga: aš kalbu apie žodžio intonaciją, niuansus, potekstes, pauzes – apie visa tai, ko šiandieną nebemokame skaityt, apie visa tai, kas skiria gimtąją nuo išmoktosios ar pamirštosios kalbos. Žinia, kuri šauks tave namo, bus parašyta gimtąja kalba; žinia, kuri prišauks tave namo, bus parašyta svetimąja. Aš noriu iš visos egzilės cinišku juoku, ciniškomis ašaromis – GENTE LITUANUS, NATIONE POLONUS. Žinia, kuri prišauks tave namo…
Ne vien tik Jūsų, bičiuliai egzilėj, ir savęs turiu paklausti cinišku juoku, netikinčiojo tikėjimu – kokia distancija tarp tavęs ir tavo šešėlio žodyje, kokia distancija tarp žinios ir tavęs, tarp tavęs ir teisės žinią suprasti? „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“, (o iš Aisčio į Nyką) „Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti/ Ir iki galo taip kovot su mirtimi“. Ir iš čia iki savęs, iki savo distancijos: galėjau žinios nelaukti, galėjau ją duoti. Egzilo išdidume meldžiamės į tave laikraščių vedamaisiais, meldžiamės rezoliucijomis, monodijomis, meldžiamės stasimomis, iš senų kantičkų, nuo bado, maro ir ugnies, kai rašto žinovai ištaria oremus, o po to (Pro Patria!) Karazijos vyno interliudas, vėl monodija, vėl stasima, egzilo išdidumas: žinia, pašauksianti mane namo, privalo būti man pažįstama tarme parašyta! Tik ten, kur išdidumo reikia, išdidumo nematau; matau šakos išdidumą prieš kamieną, baltų principo pirštinių išdidumą prieš Šveiką, tariamumo išdidumą prieš sukaustytą teisybę.
Kai ateis į namus šaukianti žinia, aš paklausiu mandato, parodysiu savąjį aš nusipirksiu vilą Šveicarijoj, o po to – gudrusis egzilas! – įteiksiu egzilinės lietuvių kalbos vadovą ir antrą kartą „po to“ pakalbėsiu apie egzilės koegzistenciją su tauta, ne vice versa, ne atvirkščiai, ne priešingai.
Ir jeigu klimatas patiks, krašto ekonomijai atstatyti nusipirksiu vilą ir Lietuvoj.
Tikrai, man būtinai reikės pailsėti nuo egzilės Pažaislio pušyne. „Nėra niekur tokio miško, kaip mūsiškis –/ Ant pušelių, kaip varpeliai, skamba šiškos.“ Well, Tony, isn’t that cute? I mean, really cute. „Tu Liethuva, tu mano, tu grashi teveene.“ I like it, I like it very much.
„Die Nachricht die dich heimruft ist in bekannter Sprache geschrieben“. Aš juokiuos, man linksma, ar kaip ten… juokiuos, nes linksma, ar atvirkščiai – linksma, nes juokiuos? Pala. Ir ko tu ieškai, žmogėnai? Ko tu ieškai? Atsakymas yra, jis buvo seniai, seniai buvo atsakymas: „Aš juokiaus, kol pravirkau.“ Aristofanu pradeda „Pypkės“ juoko analizę Ostrauskas.
Aš truputį pasimečiau, tačiau tai atleistina – mūsų egzilės dvidešimtieji metai – Anno Domini 1963.
Ar nebūtų racionaliau ramiai ir nuolat rengtis imigranto gyvenimui? Atsisakyti dviejų pilietybių: Utopijos – kuo tebenoriu tikėti, ir Eldorado – būto, bet būti daugiau nebegalinčio. Visa tai skambėtų paprastai ir aiškiai: „Iš užrašų apie emigraciją.“ Ir žinia daugiau nebešauktų, ir visko būtų per daug, kaip visiems emigrantams, ir visko nebūtų per maža, kaip visiems egzilams. Visa tai atsiduotų statistikomis, lentelėmis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis ir tobulais vidurkiais, nesugriaunamais apibendrinimais. Egzilė įpareigoja, imigracija ne, nebent kasdieniškąją egzistenciją norėtumėme pavadinti įpareigojimu. Herojiškoji kasdienybė irgi priklauso egzilui, ne imigrantui. Heroizmas turbūt visada priklausė nelaimingiesiems. Gal reikėtų pridurti: kurie laimės nepakeltų.
Aš pasilieku egzilėj. Dviejų nesamų valstybių pilietis. Pretenzijos į heroizmą sunkiausiai paslepiamos. Po galais, aš noriu būti egzilas, ir todėl su savim pykstuosi, kol pats savęs nesuėsiu hermetiškam egzilės apskritime, kuris būtinai stiklinis. Nustatykite ribą – kur baigiasi heroizmas, kur prasideda ekshibicionizmas. (Ar gali būti atvirkščiai: kur baigiasi heroizmas, ekshibicionizmas, kur prasideda heroizmas?)
Iš neparašytos melodramos:
Teisėjas. Už priešvalstybinę veiklą jūs baudžiamas mirtimi. (Teisiamasis įtemptai žiūri į teisėją) Rytoj lygiai 12.00 jūs būsite viešai pakartas rotušės aikštėje. (Nuteistojo nervai atsileidžia, ant jo lūpų formuojasi smulki pasitenkinimo šypsena) Egzekucijai stebėti rytoj bus prailginta pietų pertrauka dirbantiesiems. (Dabar šypsosi ir teisėjas) Jums priklauso paskutinis žodis.
Nuteistasis. Tegyvuoja laisvė!
Teisėjas. Tik tiek?
Nuteistasis. Tegyvuoja laisvoji valstybė!
Teisėjas (ironiškai šypsodamasis). Jau manėte, kad mes neapsižiūrėjom, ką? (Į policininką, kuris saugo kaltinamųjų suole sėdintį nuteistąjį) Uždekite jam cigaretę. Nes bandymo valanda jau čia.
Nuteistasis. Ačiū, cigaretės iš jūsų malonės nenoriu.
Teisėjas. Kaip jums geriau. (Į teismo raštininką) Perskaitykite dabar tikrąjį sprendimą.
Raštininkas. „Pilietis N. N. už kontrrevoliucinę veiklą nuteisiamas mirtimi. (Teisiamasis nervingai krūpteli) Rytoj lygiai 12.00 pilietis N. N. bus pakartas uždarame kalėjimo kieme. Egzekucija įvyks be liudininkų, neišskiriant vietinės ir užsienio spaudos atstovų.“
Teisėjas. Tai reiškia, kad jūs mirsite vienas. (Nuteistojo akyse siaubas ir baimė) Ir tai reiškia, kad dirbantiesiems pietų pertrauka rytoj nebus prailginta. Dabar jums iš tiesų priklauso paskutinis žodis. (Nuteistasis neigiamai krato galvą) Nenorit paskutinio žodžio? Kaip jums geriau. Norite cigaretės? (Nuteistasis teigiamai linkteli galvą)
Tyla. Teisėjas stebi, kaip virpančiais, prakaituotais pirštais Nuteistasis prineša prie lūpų cigaretę, kaip policininkas uždega, kaip Nuteistasis užtraukia kelis dūmus, kaip Nuteistajam iškrenta cigaretė, kaip Nuteistasis kniumba, kaip Nuleistasis norėtų gyventi, kaip šilta tarp drėgnų kalėjimo sienų, kaip neskauda tardymo kambary, kaip gera prisipažinti kaltam, kaip buvo gera ir šilta, kaip buvo šilta ir gera.
Aš nežinau, kiek yra savarankios Lietuvos vizijų. Žinau tik tiek: vizija ten ir vizija čia nėra tos pačios. Ir galiu savęs paklausti: kas svarbiau – jų vizija ar mūsų vizija, toji vizija, kurią skelbia nuolatiniai ir šabloniški veiksnių komunistai Vasario Šešioliktosiomis? Tai materialistiniai atsišaukimai tariamai idealistinėj visuomenėj! Jeigu reikia kam nors poros šimtų dolerių memorandumui į Washingtoną nuvežti, sakau – nereikia poros šimtų dolerių memorandumui į Washingtoną nuvežti! Tik pusės tiek pritrūko Škėmai į New Yorką lėktuvu sugrįžti! Tik pusės tiek pritrūko ir kitiem į New Yorką lėčiau nuvažiuoti. Tik du šimtai dolerių visa būtų taip lengvai padengę.
Ne paskutinį kartą likimas pasityčiojo iš tikrąjį tautos memorandumą rašančių žmonių. Ne mažiau vulgariai likimas pasityčios ir iš kitų.
Įpraskime į laidotuves, į laidotuves, kada negalima atverti karsto ir paskutinį sykį įsitikinti, į laidotuves, kada karstai privalo būti uždengti. Pravažiuojančio sunkvežimio ratai ne vienam iš mūsų bus paskutinis kūno kontaktas su žemės sukimosi dėsniu. Kai žūstame, esame visatos centras, Kopernikai. Bent tiek mums paliks visame pravažiuojančio sunkvežimio ratų tragedijos suvokime.
Nežinau, kam ateina eilė. Tik gerai žinau, iš jos neišsipirks anei lietuvių egzilės kūrėjas, dar tebeturįs fatališkos, į mirties trauką panašios drąsos netapti eskęipistu, netapti dvigubu egzilu.
Daug kas mūsų egzilėj pasmerkta sunykti. Garbingiau, gal net prasmingiau nyksta tas, kuris žino, kad nyksta, negu tas, kuris nyksta, o mano, kad klesti. Pastarieji juokingi ir tuomet, kai jie tariasi esą rimti; pirmieji rimti ir kai jie būna ir sąmojingi. Šiurpiai, bet sąmoningai, kukliai, bet didingai, nes sąmoningai prakalbėjai, Mariau, kai viename pasikalbėjime ištarei: Šaknys kad ir giliai įsiverpusios molin, nebeturedamos lietaus nei rasos, nei pūvančių lapų trąšos, trūnija ir nyksta. Jos turi sunykti kaip kiekvienas organinis, laikui ir vietai, epochai ir madai neatsparus dalykas. Tas taikoma ir dvasinei sričiai, kuri negalėjo praeiti visai nuošaliai pro Vakarų literatūrą, naujus vėjus, ieškojimus eksperimentus. Pro sujaukto pokario pasaulio problemas, pro žmogų benamį ir įgąsdintą iki pamišimo, deginamą, prievartaujamą ir pastatomą plikut plikutėlį cementinės autostrados painioje kryžkelėje. Nors man bus gaila, kad niekada nebūsiu atskleidęs savęs, savęs tąja prasme, kad tik maža dalis tebuvo prakalbėta iš to, kas kaupėsi ir prašėsi išnešama. Tai bus vienas iš nesmagiausių pralaimėjimų. Neseniai perskaičiau kai kurias Ghelderode’o (ne benamio, ne egzilo!) laiško ištraukas. Vienoje jis sako, kad tik savo gimtinės (net ne krašto, Mariau) aplinkoje jisai tegali kurti, kad tik ten jis yra tikrasis jis, kad tik ten visiškai pabunda jo dvasinės, kūrybinės galios. Ir tai jis pasakė grįžęs iš Paryžiaus, kuriame tuo metu repetavo net kelis jo vaidinimus. Koks tuomet bus mūsų pralaimėjimas, Mariau? Pralaimėjimas, kurio kaltė bus biblinė, krentanti ant mūsų vaikų? Ar visi mes būsime pajėgūs kalte pasidalinti?
Reikėtų kada nors nuvežti ir tokį memorandumą į Washingtoną. Ne silpnų pasigailėjimo prašančių žmonių, o tragiško, įsisąmoninto ir išdidaus likimo memorandumą, memorandumą kūrybingo, pralaimėjimo pasmerkimą pačioje racionaliausioj sąmonėj suvokiančio egzilo, įteiksiančio šį tragedijos dokumentą iškelta galva ir nelauksiančio banalaus, iš anksto žinomo atsakymo (kitaip ir nulemtos galvos tenai nevyktų). Bet kas surinks tokiam memorandumui kelias šimtines, be kurių nei pėsčiomis, nei helikopteriu nenutūpsi Baltųjų Rūmų sode? Ikaro likimas gerai žinomas. ,
Čia ir grįžtu prie ankstesnio klausimo, kiek yra savarankios Lietuvos vizijų? Pasineriu į egzilės jūrą ir stebiu, kokiais prabangiais laivais turistai į namus. Mokinuosi gyventi taip, kaip kiti sugeba tik mirti. Pasilaikau gimimo teisę negyvenamoj situacijoj, pasilieku mirties teisę gyvenamoj situacijoj. Pasilieku klausimo teisę ten, kur tėra atsakymai, pasilieku atsakymo teisę ten, kur klausimo nėra. Pasilaikau didžiausią egzilui likusią privilegiją – dikciją.
Kada nors palaidosiu Polyniko lavoną.
Rodos, jau sakiau: dviese esame vienas, keturiese – du, ir taip toliau. Esu Polynikas, esu Eteoklas, bet esu ir Kreontas. Kažkas dar priklauso nuo manęs. Ir tai palengvina gyventi.
Aš dar galiu uždraust palaidoti Polyniko lavoną.
Spaudai parengė Virgilijus Gasiliūnas.
Vytautas Kavolis. Antano Škėmos žmogus
1991 m. Nr. 11
Antanui Škėmai – 80
„Prisipažįstu. Kūrybinis nihilizmas yra mano religija. Mirties momentas – reikšmingiausioji tikrovė“, – kalbėjo Antanas Škėma Santaros suvažiavime prieš trejus metus1.
„Po tokios įžangos, – rašė Rimvydas Šilbajoris „Metmenų“ antrajame numeryje, – logiškai reikėtų Škėmą išvadinti juodu pesimistu, dekadentu ir panašiai. Bet grožinėj kūryboj logika yra ne ta pati, kaip kasdieniniame gyvenime. Ant kasdienybės kalėjimo sienų yra užrašytas pasmerkimas: du ir du bus keturi. Kas netiki laime, yra pesimistas. Kas kankina ir žudo, yra besielis žudikas… O literatūroj sudėjus du ir du dažnai gaunami ne keturi, bet begalybė: atsiveria nauji akiračiai ir sugriūva kasdienybės dėsnių sienos.“ Šilbajoris prieina prie išvados, kad „Antanas Škėma yra didelis optimistas, nes tiki aukščiausias žmogaus savybes – jo veržimąsi į laisvę ir jo veržimąsi į meilę“.
„Po visos pasibaisėtinos autoriaus atskleistos žmogiškos komedijos, – tęsia Šilbajoris, – kažkodėl pasilieka nesuprantamas dvasios pakilimo įspūdis, lyg kažkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinančio būtų suteikta.“
Tas kažkas skaudaus ir brangaus, kas yra mums palikę Antano Škėmos kūryboje, yra žmogaus gyvenimo neužmirštamumo liudijimas. Pro žmogų, kurį kasdien sutinkame, dažnai lyg galima praeiti nejučiomis ir jį tuojau pamiršti. Galima, nes to žmogaus nepažįstame, ir galbūt jis pats savęs nepažįsta, o kiekvienu atveju nesiryžta savęs atverti be baimės ir be patoso, ir be devyngubų tuštybės kaukių. Bet pro žmogų, kuris yra atėjęs Antano Škėmos knygų puslapiuose, negalima bejausmiškai praeiti ir užmiršti. Jis mums palieka skaudus ir intymus, ir tikras.
Antanas Škėma, kūrybinis nihilistas, kuriam mirties momentas buvo reikšmingiausioji tikrovė, mums liudija gyvenimo reikšmę, nes jis mums yra palikęs žmogų, kurio gyvenimo negalima užmiršti, kurio įbrėžto pėdsako kiti iš savęs niekada nebeištrins.
Antano Škėmos žmogus pirmą sykį pabunda gyvenimui 1918 metais Ukrainos mieste Rostove. Martynukas – „atrodo, kad šis berniukas visuomet kažko klausia ir nesulaukia atsakymo“– bėga vaikų būryje į Kurilkino skersgatvį, kur ant gatvės žibintų pakaiti baltagvardiečių karininkai. Vaikai įsuka pakaruoklį už kojų – Martynukas mato akių baltymus, užkritusį ant kaktos sulipusį plaukų kuokštą ir nustemba – violetinis liežuvis beveik siekia smakro galą“– ir paleidžia: „kūnas sukasi atgal, mirgėdamas lyg sukutis, ir vaikai straksi, ploja rankutėmis, ir visiems baisiai linksma“. Gal iš šitokios vaikystės ir kyla pajutimas, kad mirties momentas yra reikšmingiausioji tikrovė.
Antrą sykį Antano Škėmos žmogus pabunda neramiuose adolescento metuose. Jis trokšta išsvajotosios, kuri neturėtų nei vyriškų, nei moteriškų daiktų, kuri būtų panaši į jo motiną, mylimosios, kuri nemirtų. Ir kai Ignas grįžta pro tamsų sodą namo, jis girdi kapelioną šnabždant jo motinai: „Aš tau atleidžiu tavo nuodėmes. Jos labai menkos, aš atleidžiu, nes tu myli mane, ir aš myliu tave ir esu drąsus, ir nebijau paties Dievo. Dieve mano, aš taip myliu tave, aš taip myliu tave, – iš kapeliono balso išniro plėšiamo popieriaus gaidos, plaštakos išskėstais pirštais sliuogė vis žemyn, ir netrukus Ignas matė nuogas motinos šlaunis.“ Ir Ignui Skaidrai pasiliko visam gyvenimui įdegintas šis dvilypis vaizdas: nepaliečiamosios ilgesys ir paliestosios degradacija.
Trečiasis Antano Škėmos žmogaus pabudimas yra jo motinos išprotėjimas. „Kur dingo pailgas veido ovalas, šviesūs plaukai, drėgnos ir didelės akys, vešlūs blakstienai, siauras liemuo, pilnos, bet nenudribusios krūtys?.. Dabar ji buvo šlykšti moteris. Nutįso oda. Smakras, skruostai, krūtys nukaro lyg išmirkę baltiniai. Sukrešėjusios lūpos priminė nuospaudas. Sunkiai lingavo drimbąs kūnas ant išbrinkusių kojų…“
Motina turėjo būti išvežta.
„Buvau vienintelis, kuriuo motina pasitikėjo. Todėl įvykdžiau apgavystę. Įtikinau motiną: mudu važiuojame vasaroti į Palangą. Ji džiaugėsi kelione. Ji kalbino mane… Jai patiko plentas, medžiai, trobos, moteriškė su kibirais… Vakarėjant įvažiavome pro vartus ir sustojome prie raudonų plytų pastato, kuriame buvo užrašyta: Psichiatrinė Ligoninė.
Vairuotojas, sanitarai ir aš vos išvilkome iš automobilio mano motiną. Ji nerėkė. Ji žiūrėjo. Turbūt šitaip žiūrėtų mirusiojo žmogaus siela, kuri pamatytų, kad aname pasaulyje tėra pragaras.
Ir šis motinos žvilgsnis man vaidenosi, kai mano mokytojai aiškino, jog visata yra sutverta Gėrio, Grožio, Harmonijos ženkle ir kad žmogus kaltas savo nelaimėse.“
Šis motinos žvilgsnis Antano Škėmos žmogui nebeleis būti tikru ir pažadėtuoju išganymu, kurio realumu visiškai pasitiki tik laimingi vaikai.
Trys jaunystės pabudimai. Pabudimas laikotarpio korupcijai, kuri užkrečia vaikus, dar nesuprantančius savo veiksmų brutalumo. Pabudimas žmogiškai silpnybei, kurios kokiu nors pavidalu nė vienas neišvengia, ir pabudimas aplinkybių prievartai, kuri reikalauja iš sūnaus išduoti motiną, kaip tik dėl to, kad jis buvo vienintelis, kuriuo jinai pasitikėjo. Pergyvenimai, amžinai įsirėžią žmogui, juos patyrusiam, vaizdai, neužmirštami tam, kuris su tokiu žmogum susitinka. Pabudimai žmogaus egzistencijos skausmingumui.
Bet laikinai šie pergyvenimai gali būti užmiršti. Nes ateina jaunystė, pilna gaivališkų jėgų, ir užvaldo Antaną Garšvą, gimnazistą, laimintį Palangoj plaukimo lenktynes. „Namo jis grįžo su asistentais. Dvi šviesiaplaukės merginos ėjo iš abiejų pusių, ir Garšva joms pasako|o apie kraulį, naujausiąjį plaukimo stilių… Kai jo basos kojos įsibedė į šiltą kopų smėlį, jis suprato, kad laimėjimas linksmas dalykas. Jis apkabino abi merginas per pečius, žaviai nusišypsojo ir tarė; „Gal norite, kad judvi treniruočiau?“
Ir Antanas Garšva, aštuoniolikmetis, nedrįsta pabučiuoti Jonės. Ir vieną vėlų vakarą jis bėgte su ja nubėga ligi geležinkelio, kuriuo nebevažinėja traukiniai, ir ją jėga paima, ir po to jos atsiprašo, ir pažada vesti. „Žinoma, mudu mylėjomės. Trejus metus. Aukštosios Panemunės pušyne. Jiesios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.“
Tokia užsimiršusiojo jaunystė: linksmas laimėjimas, aistra ir apgaudinėjimas. Vitališkosios jėgos žmogų neša kaip audra, ir jis jaunystės karščiui pasiduoda. Kol pirmasis karštis atvėsta ir Antanas Garšva susiformuoja savo konvencionalią kaunietiškos ramybės viziją. „Noriu vesti Jonę. Noriu vaiko. Noriu eilėraščių. Noriu pinigų. Noriu garbės. Noriu būti laimingas. Gyventi noriu.“
Bet ramybė negalima. Ramybė apskritai žmogui negalima, net neramumas yra jo tikroji ir esminė būklė, kurią tik laikinai tegalima užmiršti. Antanui Garšvai užsimiršusią jo jaunystės ramybę suardo du trenkią smūgiai. Jį ištinka pirmasis epilepsijos priepuolis. Ir psichiatras jam pataria nevesti, nes jis būsiąs našta savo žmonai. Antanas Garšva atsisako savo laimės vizijos ir tada parašo pirmąįį gerą eilėraštį. Iš praradimo skausmo – kūrybinės galios šaltiniai. Kuriama, kadangi kenčiama.
Antruoju smūgiu ištinka Lietuvos okupacija. Antaną Garšvą tardo NKVD. „Vienintelis langas buvo užtvertas pinučiais… Kampe stovėjo emaliuota spjaudyklė. Snarglėtoje košėje plūduriavo geltonos nuorūkos… Simutis sugavo Garšvos žvilgsnį. „Tu atsiklaupsi ir liežuviu išgraibysi nuorūkas iš spjaudyklės“, – tarė jis. Garšva bandė atsikelti. Trūko kvėpavimo. Pilvas ir kojos buvo nejudrios. Tada jis pradėjo žingsniuoti rankomis, vilkdamas apatinę kūno dalį. Kaip šuo, kuriam pervažiavo kojas. Į spjaudyklę. Jis ir urzgė šuniškai… Jis pasikėlė, drebėdamas smulkiu virpuliu. Jis tejuto baimę. „Aš darysiu viską, viską, aš įkišiu liežuvį, kad jis nemuštų.“ Prie pat jo nosies stovėjo Simučio pusbatis. Tepalas dvokė aršiau nei Garšvos išmatos. Garšva kilstelėjo akis, vaikiškai nusišypsojo ir, žiūrėdamas į iškilų Simučio smakrą, tarė: „Nenoriu“. Simutis smogė su presspapje per viršugalvį.“
Didžiausio žmogaus nužeminimo momentu nužemintajame prabyla nesąmoninga impulsyvi pasipriešinimo valia. Ir iš šio pasipriešinimo momento įsimezga nauja gija Antano Škėmos žmogaus gyvenime. Kankinamojo padėtyje pajutęs vitališkųjų impulsų ir žadamos konvencionalios laimės trapumą, nužemintasis tenori vieno: „Aš noriu būti žmogum“, – rėkia Kazys „Pabudimo“ dramoje, kankinamas tardytojo Pijaus, komunisto, buvusio jaunystes draugo
Be šio pabudimo žmogaus reikšmei kažin ar būtų galima Igno Skaidros meilė šventajai Ingai. Prieš savo nužeminimą jis buvo pernelyg egocentriškas per daug paskendęs savo aistroje ir savo konvencionaliuose idealuose, kad būtų pajėgęs, meilės mirusiajai vedamas, praskirti uždangą tarp šio ir ano pasaulio.
Mažytėje karinės Vokietijos geležinkelio stotelėje Ignas Skaidra susipažino su Inga Karaliūnaite ir su ja keturias valandas išlaukė traukinio. Po to jį sulaikė esesininkai ir nuvarė kasti apkasų, o jinai nuvažiavo traukiniu, kuris pakeliui buvo subombarduotas. Bet Ignas netikėjo, kad Inga būtų žuvusi ir, karui pasibaigus, jis apkeliavo visas užsieniečių stovyklas, niekur jos nerasdamas, ir pagaliau nuvyko į tą vietą, kur buvo sudaužytas jos traukinys. Bet vietoj sudaužyto traukimo tą naktį jis rado stovintį sveiką traukinį ir jame susitiko su Inga. Gyvojo ilgesys buvo tiek stiprus, kad jisai keliom akimirkom galėjo įsiveržti į aną pasaulį. Pasaulį, kuris susideda iš nesibaigiančių mirties momento pasikartojimų.
Tais mirties momento pasikartojimais neaiškių ano pasaulio autoritetų siekia palaužti ir po mirties tebesitęsiantį žmogaus pasipriešinimą savo likimui Bet lnga tebesipriešina, ir todėl ji šventoji, ir Ignas jos ilgisi, ir įvyksta stebuklas. „Mudu ėjome kelis žingsnius. Mirusioji su gyvuoju. Tikrajame pasaulyje.“ Po to stebuklas išnyksta, ir Ignui tepasilieka miglotas sapnas, o Ingai – nuolatinis žuvimo momento kartojimasis. Daugiau jis jos nebepasieks, nes jo ilgesys bus silpnesnis, ir jis susiras kitą moterį, galbūt „Izaoko“ romano Živilę, kuri nebebus nepaliečiama ir kuri jį išduos.
Bet nors Ignas jau niekada nebepasieks aname pasaulyje amžinai žūstančios Ingos, šis Didysis Nuotykis vis vien yra svarbus, nes jis liudija, kad kai žmogus yra tikrai pasidaręs reikšmingas, jo ilgesys gali, nors ir tiktai akimirkai, nugalėti siaubingą mirties galutinumą. Igno ir Ingos susitikimas liudija žmogaus svarbumą žmogui, nugalintį mirties bedugnę.
Ir nuo dabar Antano Škėmos žmoguje atsiveria jautrus kitų žmogiškumo – jų svajonės ir skausmo – supratimas. Jis mato „Čelestoje“ pusaklį ukrainietį, kuris valė Manhattane banko lempas ir svajojo apie žuvingą Mijuso upę prie Azovo ežero, ir nukrito paslydus kopėčioms, ir prarado regėjimą: senio akyse pasilikęs sustingęs žuvimis aplipusio Mijuso kranto vaizdas.
Ir jis mato, iš labai arti, šešiolikos metų mergaitę gražiausiais plaukais Chicagos South Greenwood gatvėje, kurios kojos jau vienuolika metų suparalyžuotos, panašios į užsigulėjusių bulvių daigus, kuri norėtų mylėti, bet žino, kad meilei reikalingos gyvos kojos, rausva oda, stangrus ir šiltas šlaunų apvalumas.
Antano Škėmos žmogus žiūri į savo šešerių metų Madoną, liesom ir purvinom rankutėm surandančią apvytusį gvazdiką šiukšlių dėžėje. „Jos akyse – sausos ašaros, sūrų skystį sugėrė siela-kempinė, teliko vaivorykštinis šviesos mirgėjimas.“
Ir jis negali užmiršti smulkios moters, kurios vyras sugriuvo nustojusia plakti širdimi požeminių stoty Bedford Ave., Canarsie Line. Ji supranta, kad jo mirtis suliedino tikrovės ir vaizduotės ribas ir kad nuėjimas į anapus yra didžioji tiesa, ir ji tikra, kaip Žilvino kraujo putos „Eglėj žalčių karalienėj“.
„Galimas dalykas, jis sėdi ant mėnulio briaunos įsikibęs į geltonus ragus ir moja jai ranka. Galimas dalykas, jis plaukia East–River, alyviniame vandenyje, tarp purškiančių vilkikų, stveriasi slidžių inkarų… jis narstosi vienas ledinėje košėje, iškelia į viršų pagalbos prašančią ranką, tačiau jo batai sunkūs, jis grimzta, ir jo ranka tepasiekia gleivėtą inkaro grandinę, kad tuojau vėl ją paleistų…
Galimas dalykas, jis įkrito į fabriko kaminą, fabrikų kaminai styro šalia, šitaip dažnai atsitinka. Ir ji sapnuodama skrajojo virš tūkstančių kaminų kiaurymių, krisdavo žemyn rėkdama ir pabusdavo lyg keltuve, kuris staiga sustojo. Jis rangosi visu kūnu į viršų, plytos lygios ir slidžios, kaip vilkikų inkarai, aukštai – mėnulio riekė, ant kurios jis sėdėjo, jo karštos numirėliškos rankos sutirpdė sucukrėjusią masę, ir jis turėjo nupulti, kaip tas nusikaltęs angelas. Aukštyn, aukštyn, raumenys skauda net ir numirėliui. Jei jis nusitvers kamino briaunos ir pasikels kaip gimnastas – tolimesnė kelionė tėra vieni juokai. Vieni juokai skraidyti pražuvėliui. Tačiau plytos lygios ir slidžios, ir jis palengva smunka žemyn, apačioje yra deganti krosnis, naktinis darbininkas ką tik ją užkūrė.
– Žilvine, Žilvinėli, – šaukia ji pilnu balsu South penktojoje. Ir bėga šlitiniuodama.
Nemaža girtų ir pavargusių moterų Brooklyne. Stovinėją italai ironiškai šypsosi, ukrainiečiai išspjauna įžeidžiantį keiksmą, ir senė lietuvė prašnabžda maldos sakinį. Ji nežino, kad senos pasakos nemiršta.“
Antano Škėmos žmogus kaip niekas kitas lietuvių literatūroje pergyvena žmogaus reikšmę, nes jis yra savyje pajutęs galutinį žmogaus nužeminimą ir jis yra pažinęs begalinį žmogaus ilgesį, nugalintį („Šventojoj Ingoj“) net mirtį, nors ir tiktai momentui.
Du žmogaus reikšmės liudijimai. Žmogus yra galutinė realybė, nes jam nepakenčiamai skauda, ir žmogus yra galutinė realybė, nes kitam nepakenčiamai skauda jį praradus. Ir viskas nublunka prieš šį skausmą. Tai – neabejotini egzistencinės atspirties taškai Antano Škėmos žmogui. Man skauda, taigi esu. Visa keičiasi, bet šis taškas yra pastovus visatos sąrangoje. „Jūsų kūryba verčia kentėti“, – sako Elena Antanui Garšvai. Kaip tik tai jį padaro XX amžiaus humanistu. Ir tikrą savo kūryboje. Ir nekenčiamą.
Antano Škėmos žmogus save laiko neurasteniku, nes jis labai jautrus, bet iš tikrųjų jis nėra neurotikas, nes jis nepasitenkina savo skausmo pajutimu, o poetas, kurio begalinį norą pasakyti nors keletą reikšmingų žodžių veda jau Martynuko Rostove pajusta naivi Dievo ieškojimo aistra.
Ir Ignas Skaidra negali užmiršti savo vaikystės tikėjimo:
„Aš tebeprisimenu juos. Tiksliau, jį – Kalėdų Senelį. Aš tikėjau juo, kai jau nebetikėjau… Kalėdų Senelis tebuvo užsigrimavęs tarpininkas… Bet už tų pakulinių ūsų ir barzdos egzistavo tas kitas, tas tikrasis, tas – kuris užgimsta per kiekvienas Kalėdas. Ir, kai aš bandžiau perkelti vaikystės pergyvenimus į suaugusiojo eilėraščius, aš nepamiršau to kito…
Aš visą laiką laukiau, aš norėjau laukti. Vieną kartą, šviesiose Kalėdose, prieš mane gulės balto popieriaus lakštas, ir tas, kuris stovės šalia manęs, tas, kuris užgims vieną kartą per šviesias Kalėdas, tas, amžinas ir nemirtingas – pasakys man, ir aš išgirsiu, kas man reikia užrašyti. Tai bus labai paprasti ir labai svarbūs, ir labai poetiški žodžiai. Ir, kai šį eilėraštį skaitys žmonės, jie pajus, kad pagaliau, pirmutinį ir paskutinį kartą, jie drąsiai žiūri į juodą prarają ir supranta, kas yra juodoji praraja… Gal tada jie supras, kas tai yra meilė.“
Bet Antano Škėmos žmogus jaučiasi iš anksto pasmerktas, ir tai ne dėl savo nuodėmių, kurias jis atvirai pripažįsta, bet dėl paties ieškojimo. Ši pasmerkimo nuojauta du sykiu kartojasi „Baltoje drobulėje“. Pirmąjį sykį Antanas Garšva kalbasi su savim:
„Aš sutalpinu savyje savo visatą. Praeitį, dabartį, ateitį. Bet nesu antžmogis. Aš – žmogėnukas, suvystytas į kartūninį, purviną žiurstą. Kuris nori pašvęsti save išsisakymui. Nepaisysiu užpatentuotos realybės. Nebijosiu auto dafe. Tegul mane veda basą, apvilktą geltona mantela, su įstrižu kryžiumi, tegul užkabina man ant kaklo ilgus škaplierius, o į rankas įspraudžia geltoną žvakę. Aš tikiu: manęs pasigailės amžinybės inkvizicija, ir jos sprendimas bus tolygus Giordano Bruno išrašytajam.
Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti gyvą.“
Antrąjį kartą Antanas Garšva mato save Juozapato pakalnėje ir yra tardomas galutinųjų teisėjų. Jis prisipažįsta gimęs „tikinčiųjų pasaulėžiūroje“, bet dogmatiškai nevykdęs tikinčiųjų įstatymų. Teismas pagal aštuntąjį paragrafą jį nusprendžia sunaikinti.
„Ar galėčiau sužinoti aštuntojo turinį?
Tai ilgokas paragrafas. Trumpai. Sunaikinamas kiekvienas, kuris nesiekė įsakymų. Pavyzdžiui. Tikintysis – tikinčiųjų, netikintysis – netikinčiųjų, melagis – melagiškųjų, žmogžudys – žmogžudiškųjų, bailys – bailiškųjų, moralias – morališkųjų. Gi įsakymus vykdžiusieji perkeliami į dangų.
Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus.
Dabar trys teisėjai ritmingai nusikvatoja. Lyg operos choristai:
Šitokia kategorija neegzistuoja Juozapato pakalnėje.“
Anas pasaulis šioje neviltingoje vizijoje yra vienu atžvilgiu tarytum šiame pasaulyje vyraujančio nežmoniškumo transponacija. Šiame pasaulyje gali būti bet kuo, kol esi nuosekliai. Galima atstovauti bet kurioms pažiūroms, kol teatstovauja plonai aiškiai pažiūrai, nesvarbu, kuriai. Bet jeigu esi ir tikintis, ir netikintis, ir žmogžudys, ir moralistas, jeigu esi mistikas, sentimentalistas, cinikas ir (virš visko) humanistas, jeigu esi visa tai, kas žmogus savyje yra, neaiškus ir sunkiai apibrėžiamas, – tada šventąsias doktrinas saugą biurokratai nusprendžia, reikia sunaikinti, ir dėkingos buržuazijos šiam balsui pritaria. Juozapato pakalnė čia yra projekcija sutikimo, kuris žemėje laukia to, kas nori paskirti savo išsisakvmui ir nepaiso patentuotų realybių.
Vieną raktą Antano Garšvos ano pasaulio vizijoms suteikia jo motinos paskutinysis žvilgsnis, antrasis yra jo katalikiškoji tradicija, kuriai kiekvienas sukilimas prieš autoritetą savaime nuodėmingas, o trečiąjį raktą duoda Antano Garšvos santykis su lietuviškąja visuomene, kuriam išreikšti jis parafrazuoja Martyną Mažvydą, pirmosios lietuviškos knygos autorių.
„Imkiet mane ir numarinkiet ir tatai marindami permanykiet.“
Aname pasaulyje tad laukia pasmerkimas, nes ir anas pasaulis taip sutvarkytas, kaip šis. Anas pasaulis tėra šio pasaulio svarbiausiųjų įvykių – ypač mirties ir kančios momentų – nuolatinis pasikartojimas. (Šiame pasaulyje mirtis ir kančia yra jautriam žmogui realiausia tikrovė, tad anas pasaulis tėra sutirštinta šio pasaulio realybė.) „Šventojoj Ingoj“ kartojasi mirties momentas. Paskutinėje Antano Škėmos dramoje „Ataraksija“ ir paskutiniame „Izaoko“ romane kartojasi tarpusavio kankinimo momentas. 1941-aisiais metais NKVD rūsiuose Izaokas kankino Andrių Gluosnį, leisdamas į jo panages adatas, o karui prasidėjus Andrius Gluosnis buvo išlaisvintas ir, suradęs Izaoką tarp žydų belaisvių, jį užmušė kareivišku kastuvėliu, pritariant senutei marga skarele – viešosios opinijos simboliui: „Tai atsikeršijai, vaikeli“.
Dabar Izaokas ir Gluosnis abu aname pasaulyje, ir jų bausmė yra nesibaigiamai kartoti vienas kito kankinimą. Bet kaip „Šventojoj Ingoj“ ir po mirties kovojama su likimo nuosprendžiu, taip ir „Izaoke“ tebevyksta žmogaus maištas, prasidėjęs NKVD tardomo Antano Garšvos vaikiškai ištartu „Nenoriu“. Galutineje „Izaoko“ scenoje, aname pasaulyje, kuris yra įsikurdinęs beprotnamio pavidalą turinčioje įstaigoje, Izaokas ir Gluosnis pajunta, kad jie neturi teisės vienas kitą kankinti, nes jie iš tikrųjų vienas kitą myli. Tai pajutę, jie sunaikina mechanišką ano pasaulio pareigūną, beprotnamio prižiūrėtoją, kuris juos verčia vienas kitą kankinti.
Tuo jų likimas neišsisprendžia, nes yra išlikęs kitas, atminti praradęs įnamis, kuris paskutinėje romano scenoje priekaištauja: Kodėl jūs jį nužudėte? Juk aš esu Paaukotasis!
Liūdno, pasaulio neatpirkusio – ir net Dorothy Parker ilgesio nenuraminusio – Kristaus klausimas. Kristus Antano Škėmos žmogui rodėsi įvairiais pavidalais, bet jis vis būdavo nepasiekiamas. „Jis stovi prieš mane ir stebi mano veidą. Jis vienas. Matau save Jo vyzdžiuose. Erškėčių karūną, kraują, norą mirti Jo brezentinės kelnės dailiai sulopytos, mediniais bruožais vaikščioja skruzdės, riebios ir pasitikinčios, jos graužia, graužia, graužia, graužia. Mudu abu mielai susėstume ant aukštų kėdžių valkatos tavernoje, ten alus pigesnis ir stiklai sunkūs. Bet mudu negalime net paliesti vienas kito. Mudu teturime giesmę, ir ji amžina kaip mirtis. Mudu teturime ilgesį, ir jis nesibaigia.“
Tiktai „Kalėdų vaizdelyje“ Kristus grįžta į žemę ir yra Igno Skaidros nužudomas tam, kad vėl prisikeltų. Tarytum reikėtų visą laiką žudyti užmirštą ir riebių skruzdėlių padorių ir savimi pasitenkinančių piliečių – graužiamą Kristų, kad jo auka būtų vis gyva.
Nebuvo Antano Škėmos žmogui reikalinga jokia bažnyčia, tačiau jisai buvo tikėjimo ieškotojas. Ieškotojas, kurį galbūt jo išprotėjusios motinos paskutiniojo žvilgsnio prisiminimas bus pasmerkęs nesuradimo nuojautai.
Jis spūstelėjo rankeną, ir durys prasivėrė.
Ir jų buvo kitos durys.
Jis spūstelėjo rankeną, ir kitos durys prasivėrė
Šitaip jis atidarė šimtą dvidešimt keturias duris
Tada jis pavargo ir sukrito
„Už šimtas dvidešimt ketvirtųjų durų yra sodas,
jame ką tik išsiskleidė rožės“, galvojo jis,
snaudulingai mirdamas
Už durų buvo durys.
Kai nebebus manęs
Kai nebebus mūsų
Mūsų vienintelis draugas transcendencija
Mirs tardama
Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?
Bet jeigu teisus išmintingasis teologijos profesorius Paul Tillich sakydamas, kad religiškumas yra sąžiningas galutinių klausimų kėlimas, tai Antanas Škėma yra religiškiausias mūsų rašytojas. Nes visa jo kūryba, visi kraštutiniai jo geidulingo ir poetiško, ir iškankinto žmogaus pergyvenimai yra aštrūs ir nuogas klausimas tylinčiam XX amžiaus Dievui. (Ir vis dėlto, nors Jis ir tyli, transcendencija palieka „mūsų vienintelis draugas“.)
Antanas Škėma mums yra palikęs žmogaus reikšmingumo pajutimą, mozaikiškai sudėliotą, tarytum iš brangakmenių, iš egzistencijos skausmingumo sąmonės, maišto prieš likimo nuosprendį, tikėjimo ieškojimo aistros ir svajonės ilgesio. „Mano Kristau, aš lenkiuosi prieš Tave, nes Tu ilgėjaisi pasakos“, – galvojo Antanas Garšva. Svajonės saugotojas ir ieškojimo žmogus. Svetimasis (kaip ir visi) ir brolis, nes savimi sužeidęs.
„Juk aš esu Paaukotasis“, – būtų buvę paskutinieji Antano Škėmos rašytieji žodžiai. Bet antrą valandą vienos nakties šiame neužmirštamame 1961 m. santariečių sąskrydyje sėdėjome keliese ir negalėjome sugalvoti, ką parašyti suvažiavimo laikraštin. Vienintelis žmogus, kurį atrodė galima – net savaime suprantama – vėlyvą valandą tokiam nedideliam reikalui kelti iš miego, buvo Antanas Škėma. (Miniu šį epizodą, nes tikiu, kad jis daug pasako apie žmogaus, didelio rašytojo, dideliems rašytojams deramos pagarbos niekad nereikalavusio, asmeninę kokybę ir jo dvigubai už jį jaunesniems pažadintą artimumo atbalsį.)
Antanas Škėma atėjo apsisiautęs jau irgi miegojusio Jurgio Jaks-Tyrio chalatu, ir mes visi buvome kaip vaškinės žvakės pageltę nuo paskaitų ir ilgų diskusijų, ir šnekėjomės tyliai tą begarsę naktį, vos spingsėdami, beveik per miegą. Mes juokavom, kad jis neturi teisės švęsti penkiasdešimties metų sukakties, nes neturi nei žilų plaukų, nei raukšlių, ir jis gulėjo skersai lovos ir kalbėjo, kad mes niekada nežinosim, kiek daug jis yra gavęs bendraudamas su mūsų jaunaisiais.
Iš magnetofoninio įrašo – lyg Antano Škėmos tragedijos finale – ėjo prislopintas „Ugnies šokis“, ir jisai pasakojo – rimtai ir liūdnokai, lyg prisimindamas, lyg savo paties pramatomon ateitin žvelgdamas – neseniai išlydėjęs mirusią pažįstamą, kuriai laidotuvių direktorius buvo gražiai padažęs skruostus; ir kiek vėliau Antanas Škėma, pagaliau pristatytas laikraščio rašyti, suimprovizavo paskutiniais paliksiančius – neišdailintus, vien jauniems, vien bičiuliams skirtus – savo žodžius:
Yra didelės naktys, ir nėra manęs.
Seniai nuplaukė žuvys į prieplauką.
Dideli laivai ir maži laivai
skambina prisikėlimo giesmę.
Tylėkit: manęs nėra žuvų akyse,
ir kriauklėse aidi senas prisiminimas:
uostas, vanduo, žuvų akyse
mano meilė.
1961
1 Pranešimas skaitytas 1961 m. Santaros suvažiavime, išspausdintas „Naujienose“, 1962 m. sausio 27 ir vasario 3 d. numeriuose.
Sigitas Geda. Įvadas į vienužystę
1991 m. Nr. 9
Antanui Vienažindžiui – 150
Kur dingo mano jaunystės drąsužė? Dvidešimties būdamas, nelyg tas dainų kareivėlis, žadėjau „tėvynei pasiaukoti“, bet viskas baigėsi eilių rašymu… Tėvynei pasiaukoti gal tada nebuvo nei tinkamos progos, nei šautuvėlio, nei kareiviško bato, eiles rašyti buvo neuždrausta, man strigo ir tiko Antanas Drazdauskas, Strazdelis – tuojau bus trisdešimt metų, kai neišlendu iš jo posparnės. Netoli Strazdo ir Vienužis, Vienažindys, Aukštaitija, Lietuva, XIX amžius, atgimimas, vėl išplukdys į paviršių visas tautines mįsles.
Sakoma, kad senovėje Algirdaičiai niekaip negalėję valdyti suvaldyti lietuvių, žūtbūt turėję ateiti Kęstutaičiai. Tais laikais Lietuva apytikriai skirstėsi į keturias zonas: slavai (labiausiai į rytus), greta aukštaičiai, paskui žemaičiai, suduviai. Sužinoję apie artėjantį krikštą, apie būtinumą krikštytis (viena iš Krėvos unijos sąlygų), aukštaičiai klausę valdovų: „Kur melsimės?“ Žemaičiai: „Ar teisingas tikėjimas?“ Sūduviai nesileidę į jokias kalbas… Kam šita priešistorė? Tam, kad šiek tiek suvoktume etninius lietuvių tipus. Trys zonos (gentys ir tautos čia nelabai tinka, nes skirtumai – begaliniai) galėjusios bendrauti per aukštaičius, paslankiausius ir atviriausius žmones.
Antanas Miškinis buvo tikras aukštaitis, kruvinas aukštaitis, pataisytų mane Petras Repšys. 1965-ųjų pavasarį, aš, penkto kurso studentėlis, važinėju su juo (Miškiniu) po Žemaitiją, deklamuodavau eiles apie Strazdelį, kurias maestro labai greit išmoko ir erzino mane, pats jas deklamuodamas. Daug pasakojo apie savo brolį Motiejų, Vaižgantą, Baranauską, kai ką vėliau užraše, kai ką radau jo brolio knygose ir laiškuose, bet ne tai svarbu. Išgėręs Antanas Miškinis mėgo vieną dainą, esą ir Vaižgantas ją mėgęs, ir brolis, girdi, tai galėjęs būti ir aukštaičių himnas, bent jau karo daina, nes, kai užtraukdavę Utenoje išrikiuoti rekrūtai, dangūs drebėdavę, o moterys klaupdavosi ant kelių: „Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai, visi pakraštėliai… Jei būt Dievas nesutvėręs Adomo ir Jievos, Adomo ir Jievos… Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos…“
Man regis, čia didelio mito atskala, kiekvienas poetas pradeda mitu ir vienaip ar kitaip į jį nugrimzta, pasilaidoja. Du dideli aukštaičių mitai yra Strazdas ir Vienažindys. Ar tik ne 1985 metais Maskvos pažiba profesorius V. Ivanovas, skaitydamas paskaitas Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, daugiausia apie lietuvių mitologiją, bet probėgom ir apie kitką, prasitarė, kad, jo nuomone, devynioliktasis amžius buvęs arčiau tiesos nei dvidešimtasis. Nebuvo kada sukonkretinti šito teiginio, sukonkretins gal pats amžiaus galas, mes grįžkime į savo devynioliktąjį, apie kurį dar negreit visą tiesą pasakysime, bent jau ligi šiol šnekėdavom apie jį puse lūpų. Kurių veidų, figūrų negalėsime apeiti. Pirmiausia, Adomo Mickevičiaus, Strazdelio, Vienažindžio, paskui Baranausko, O. V. Milašiaus, J. Baltrušaičio, Maironio… Tegul niekas manęs nekaltina tokiu pasirinkimu, t. y. fragmentiškumu. Net ir Saliamonas neaprėps viso amžiaus, būkime kuklūs, pabandykime žvilgtelėti pro vieną kitą langiuką – užteks, pro didelius langus – ar visai be langų – tegul pasižiūrės mūsų vaikaičiai…
Vienas protingas žmogus ne be pagrindo sakydavęs, jog Baranauskas didesnis poetas nei Mickevičius. Nebijokim erezijų, Strazdas ir Vienažindys – irgi ne iš kelmo spirti. Kaip žiūrint? Taip, kaip į atskalas, didelio rūmo, šventyklos atskalas, fundamentą, šonus ar sienas… Stogą gal ne visuomet, ne visi spėja uždengti. Toks žiūrėjimas tinka visur, kad ir archeologijoj, kur iš vienos segės, kaulo ar gintarėlio pasakomi, „išbūnami“ neįtikėtiniausi dalykai. O dvidešimtasis amžius Lietuvoje, gal ir daug kur kitur, pasižymėjo ypatinga panieka devynioliktajam. Iš kur tai? Kita tema, kol kas negalvokim, nes gaĮima ir išprotėti apie tai pernelyg susimąsčius. Daugelis ir išprotėjo jo pradžioje, matyt, pamatę, pajutę, kokia bedugnė prieky; anam šimtmety irgi visko buvo, tačiau dabar pasakytume „buvo stabilesnis“ – tradiciškesnis, kaimiškesnis. Edgaro Poe ir Baudelaire’o liga ėjo iš Vakarų, čia siautė savos ligos, vėjai dažniau jas atpūsdavo iš Rytų, ypač vieną ligą, tiksliau – ligos nutraukimą – ugnimi, kardu, katorga. Kitakalbiai lietuviakilmiai yra ano amžiaus stogas, dengęs mūsų kultūrą (skydas nuo radiacijos?), po tuo stogu žėlė savos girios, šileliai, giedojo savi paukščiai, kilo savos bažnyčios ir vienuolynai, kuriuose galėjo glaustis savi strazdai, dagiliai, dagilėliai, vienužiai.
Aš bijau, kad neaprėpsiu visos tiesos net apie du kuklius aukštaičius, todėl skubu pasakyti tik tai, ko savo jaunystėje nesupratau apie Strazdelį (per jį paaiškėja ir ne viena Vienužio mįslė). Neseniai laikrašty perskaičiau, esą Strazdas kadaise yra rašęs: „Mano gyvenimas žeidžia mano sielą“. Viskas teisybė, – pagalvojau, – tik kažkas čia ne taip…
Pirmiausia čia yra ne Strazdo, o švento Pauliaus žodžiai, Pauliaus, Evangelijos šulo, ir Strazdas jų niekados nesisavino, o tik pavartojo savo skunde Vilniaus vyskupui A. Klongevičiui (visa citata lotyniškai skamba taip: „Heu mihi, quia incolatus meus prolongatus! Laedet animam meam vita mea…“).
Didysis mūsų strazdininkas V. Vanagas paaiškinimuose ją verčia: „Vargas man, kad mano keleivystė taip ilgai užsitęsė; mano sielą žeidžia mano gyvenimas…“ Gal kokio niuanso ir stinga, bet viskas čia gerai. O kas negerai? Negerai, kad labai ilgą metą, beveik visą savo gyvenimą mes buvom beatsieją Strazdą ir Vienažindį nuo evangelinių tiesų. Ir jų studijos, ir gyvenimas, ir kūryba, ir tai, ką jie mums reiškia, viskas yra šv. Evangelijos paraštėje (kaip ir visa Lietuva, bent jau netrumpi jos istoriniai periodai, kaip ir Lenkijos kaip ir daugelio šviesių ir ne tokių šviesių šalių periodai telpa (gali būti talpinami) metafizinės išminties paraštėje.
Tad – žeidžia mano gyvenimas mano sielą!.. Tą galį pasakyti žmogus, kuris turi sielą, kuris jaučia šiurpų įskilimą (apie tokią įskilą yra rašęs R M Rilkė „Duino elegijose“ – kaip brūkšnys eina per kiniško porceliano puodelį…). Gal panaši įskila pasirodo ir mūsų sapnuos, per žemės drebėjimus – egzistencinio siaubo įskila, psichologinė įskila; penktą dešimti baigiant, kai išsisklaido didžioji Iliuzija, nieko nėra, vien tavo siela, bet jinai sužeista, jinai priversta čia krūpsėti… Štai kur buvo Strazdelis 1831 metų kovo vienuoliktąją! Aš nežinau, negaliu dabar patikrinti, kur tuo metu buvo Adomas Mickevičius, bet žinau, kad tokią pačią būseną jis turėjo patirtis, buvo patyrę visi iš tikųjų gyvenę ir mastę! Ir O. V. Milašius, ir J. Baltrušaitis. Ir mes, mielas skaitytojau, ir mes visi, o Vienužis savo „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo…“ devynioliktojo gale gal ir su girto ašara akyse, gal ir armoniką traukdamas uždainuos Palatvijy, palei Vadaksties vandenis:
Kaip dėl lavono, jau man vis viena –|
Ant žemės minkšta ar kieta;
Ar šimtas metų, ar viena diena
Dar reiks gyventi ant svieto –
Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!
Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!..
Taigi, mielos poezijos skaitytojėlės, iš kokios sielos ėjo tas… kauksmas? Nujaučiu, kad dar vienas aukštaitis iš Utenos Saulius Šaltenis čia imtų ir paklaustų: klausyk, gal, gal taip, sakau, staugė ir kunigaikščio Gedimino vilkas, anam prisnūdus ant šventos lietuviškos žemelės?.. Gal, bet čia jau ne mūsų ir ne apaštalo reikalas, aš tik prisiminiau apgailėtiną savo gyvenimo istoriją, epizodą iš 1970-ųjų, kai per vieną raudoną išpuolį prieš poeziją, net gerai nenujausdamas, kaip reikia gintis, pacitavau šios, 25-os Vienužio dainos pirmą posmą:
Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo –
Viskas ant svieto man juoda!
Ar kas gražybes po kojų kloja,
Ar karčią tulžį gert duoda,–
Man vis tiek pat! Man vis liek pat!
Dabar gal net ir pienburniai žino, kad karčia tulžimi buvo girdomas Kristus ant kryžiaus, tada aš nešifravau detalių, ir, tiesą sakant, kas tos tulžies būtų norėjęs… Visi mes dar troškom, bent jau intuityviai, prieš savo valią, gyventi, kažkas troško mumyse, bet ar ne R. Granauskas, paskui ne vienerius metus sėdėjęs prie „Rožės pražydėjimo tamsoj“, priminė, kad kitoje giesmėje esanti eilutė: „Ir kryžiai kris kaip gausus lietūs…“ mūsų irgi buvo nesuvokta, kad kryžiai čia yra kančios… Štai kas buvo parašyta ne šakėmis ant vandens, o poeto plunksnele, netgi neparašyta, o išdainuota, nelyg paukštelio balsu „ant dangiško skliausmo“.
Ir Strazdas, ir Vienužis priklauso devynioliktajam amžiui, o Maironis, Baltrušaitis, Milašius jau dalijasi – ir tas, ir kito amžiaus pradžia. Tegul didesnės rankos atnarplioja, kas kam priklauso… Strazdelis neturėjo savo bažnyčios, didžioji jo bažnyčia buvo lietuviškai senoviška – gamtoje, su medžiais, paukščiais ir gyvulėliais, kartais aukodavo mišias traukdamas iš vienos parapijos į kitą, kartais pripuolamai – kokioj nors koplyčioj, kartais gal ir karčemoj (nėra ko juokaut, yra studija apie A. Mickevičių, „Pono Tado“ karčema čia prilyginama alcheminei retortai, – negi didieji Pabaltijo virsmai neturėję ryšio su karčemomis? J. Kaaplinskis mano jaunystėje prilygino visą Estiją vienai gerai karčemai…). Vienužis turėjo bažnyčią, kuri sudegė, paskui statė savąją (apie tai daugiau R. Granausko pjesėje), Maironis turėjo ir bažnyčią, ir seminariją, V. Milašius – ką turėjo? Labai daug… Ir vis dėlto: Strazdelis, mano galva, savo giesmes sudėdavęs galvoje, Vienužis, jo paties liudijimu, didelėje spintoje (šėpoje, plg. su Šėpos teatrais dabar ir anksčiau…) užsidaręs, verkdamas ir dantimis grieždamas, Maironis prisipažįsta prieš tai daug melsdavęsis, vidurnakčiais atsiklaupdavęs, ašaras liedavęs, šv. Dvasios malonės prašydavęs… Tai kodėl Justinas Mikutis sakydavo, kad Maironis tebuvo tik į bažnyčios priekį įžengęs (krikščioniškos poezijos sampratos šviesoje)?
Tūkstantis tų kodėl. Iš ko ir kaip statomos bažnyčios – akmens, plytų, marmuro statiniai, kaip statomos poetinės – Žodžio šventyklos Lietuvoje, mes jau beveik beužmirštą buvome. Dvidešimtajame amžiuje ne viena jau buvo statoma, bent jau dažoma, perdažoma, daug namų, J. Girniaus žodžiais, ir namai be Dievo, bet kol žmogus gyvas, tol kažką stato. Vaikai, ir tie Palangoje, vos tik spėję pasimazgot savo liesus kūnelius, jau, žiūrėk, stato pilis, veda kanalus.
Pirmiausia, kaip regėdavote, smagiai nusiprausę…
Dabar būtų pats laikas grįžti į mūsų straipsnelio pradžią. Vienaip ar kitaip versi, o lietuviška dvasia turėtų būti šifruojama iš Žemaitijos. Žemaičįai rinkosi tik teisingus dievus. Jeigu dievelis pasirodydavo neteisingas, jį nuplakdavę… kaip toje pasakoje nepasakoje, o aukštaičiams per visą Lietuvos istoriją tekdavo pakelti išbandymus. Vytautas, kuris negalėjo nežaisti su velniais, žinojo, ką galima užrašyti kryžiuočiams, – pasiimk, kad gudrus, velniams teisingi dalykai nereikalingi… Strazdelis ir Vienažindys – du svarbūs savo amžiaus aukštaičiai, kurių lemtis neatskiriama nuo Žemaitijos. Ką reikštų šis Strazdelio skundas ir išpažinimas: „Ei Dieve, dievulaitis, esmu tikras žemaitis?..“
Kad būta dviejų Drazdauskų, apytikriai vienu metu gyvenusių aukštaičių įrodė V. Vanagas, deja, neįtikėtina versija, jog Strazdelis ir iš motinos, ir iš tėvo buvęs žemaitis. Jo prisipažinimas yra poetinis, dvasinis, maždaug: esu tikras lietuvis, Žemaitijoje patikrintas… Visos, bent didžiuma lietuviškumo mįslių atsidaužia į S. Daukantą, plačiausiai, giliausiai ir poetiškiausiai aprėpusį Lietuvą devynioliktajame amžiuje. Man regis, jis aprėpė ir šiuodu aukštaitėliu, poetinį jų likimą. Ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme.
Mano jaunystės laikais V. Vanagas preciziškai užbrėžė mokslinę ribą: tie kūrinėliai yra Strazdo, tie – neįrodyta kieno, panašus likimas ištiko ir Strazdelio „antrininką“, pratęsėją – Vienužį… Deja, labai greitai turėjome trauktis nuo šitos precizijos. Prisimenu, jau A. Baltakis, recenzuodamas mano poemą, apgailestavo, kad čia dingusi sąsaja su eilėraščiu „Atskrido ulyčion varnas…“ 1985 metų 10–ame „Pergalės“ numeryje V. Daujotytė paskelbė straipsnį „Strazdo trauka“, kur beveik įrodė, kad „Atlėk sakalai…“ esanti Strazdelio. Tekstas – iš S. Daukanto „Žemaičių tautosakos“.
Visą šitą mielą pavasarėlį, vargdamas ties tomis pačiomis mįslėmis (saldus vargas!), iš naujo skaičiau daugelį šaltinių, kas ir kaip rašyta apie tuodu poetu, ir drįstu skelbti, kad didžioji Strazdo ir Vienažindžio giesmių dalis yra likusi Daukanto rinkiniuose, konkrečiau I jo „Raštų“ tome (žr. „Žemaičių tautosaka“/ „Vaga“, Vilnius, 1983, skyrius „Literatūrinės kilmės dainos ir eilėraščiai“, p. 328–456, taigi – 128 pozicijos). Nieko nauja čia nepasakau, nes žmogus, gyvenimą atidavęs mūsų kultūros branduoliams rakinėti, nesigarsinantis Kazys Grigas gal pasakytų tą patį: Žemaitijoje turėjo likti ne vienas, gal net pats saldžiausias, brandžiausias ir Strazdo, ir Vienažindžio obuolėlis! Kas užrašyta Aukštaitijoje, vėl, man regis, „suaukštaitinta“…
Kam galėtų praversti čia peršama šių dviejų poetų „rekonstrukcija“? Niekam kitam, tik… poetiniam teisėtumui atstatyti. Jeigu nūnai ši užduotis mums atrodo ne pagal kepurę ar panašiai, tuomet reikėtų įsivesti didžiojo poetinio anonimo sąvoką. Jam atiduoti devynioliktojo amžiaus dvasinį lietuvių paveikslą, rūmą, architektūrą. Ar čia labai baisu? Senosios kultūros ypač Rytų, tokį supratimą turėjusios ir tausojusios.
Juolab kad anonimiški lietuviškumo amžiai buvo ir XVII ir XVIII… Kolei kas neturime konceptualių požiūrių, tačiau turime doru tyrinėtojų, iš jų ir J. Čiurlionytė, ir D. Sauka yra patvirtinę, jog lietuvių dainų klestėjimo amžiai – čia paminėtieji, taigi ir lietuviškiausi, ne anoniminė – rašytinė lietuvių poezija glaustėsi prie kitomis kalbomis kuriamos. Išvyta iš rūmų ir dvarų jinai pliūptelėjo Laukuose, Gamtoje.
Dieviškojo anonimo palikimas griuvo iš praėjusių amžių į mūsiškį – jau per V. Kudirką, J. Basanavičių, Maironį. Šiame amžiuje būta dar daug ir įvairių lietuviškos dvasios žybtelėjimų. Mes gyvenome laikais, kai iš jos, iš tos dvasios, buvo likusi tik karikatūra, tik tai, kas netrukdė reikštis jau visai kitokio plauko Anonimui – raudonrankiui.
Visos įtakos ir įtekmės, mano protu, labai gerai, bet – kodėl senovėje Lietuva klausė Kęstutaičių? Kodėl esama ženklų, spalvų, žodžių, melodijų, kurios mus ypatingai jaudina? Kaip ir Strazdelio, ir Vienažindžio, ir Maironio stygos? Galbūt dėl to, kad čia pati jautriausia šventos druskelės atsarga?.. Sako, apie 1943-uosius į Kauną atvažiavęs (nežinau, ar arkliais, gal ir traukiniu…) Kazys Jankauskas (vėliau atsėdėjęs sibirus) ėjęs pas inteligentus, sakęs nedaug, tik: „Reikia gelbėti lietuvybę…“ (rengėsi leisti „Varpus“). Ne tikėjimą, ne tautą, ne valstybę, ne kultūrą (jos buvo – vokiškos, rusiškos, dar kokios nors…), o lietuvybę.
Kęstučio vardas Daukanto knygose rašomas Kieystus, būtų kažkas tarp „Kristaus“ ir „keisto“ (Kristus pasaulyje jau buvo apsireiškęs anksčiau, nei Kęstutis vedė Birutę); kur nėra r, ten, regis, vengiama aštrumo, kraujo, – žodyje „kančia“ jos irgi nėr. Lieka keistumo atspalvis, tai, kas mus ir paskutiniajame teisme išskirs iš kitų, tą savybę tebešifruojame. Kaip savo garbę, orumą, kilnumą, taurumą, didžiadvasiškumą. Mažytes, trapias žmoniškumo atskalas.
Nieko baisaus nėra atsitikę, nes ir viskas aplinkui – iš tokių atskalėlių. Freskos, mozaikos, paveikslai, simfonijos ir polifonijos.
Pabaigai – maskviškio profesoriaus tezė; jeigu ją priimsime, tai išeitų, jog labai smarkiai tolome nuo tiesos, tiesa mums buvo likusi tik teisminė ir medicininė, na, dar partinė (grožis – irgi partinė sąvoka,– rašė mano jaunas kolega, dabar sėkmingai atgimdantis Lietuvą). O vienužystė, o strazdystė, daukantystė? Ir dar, ten toli, tik, bėda, kad atgalios…
Lietuvybė ne tas pats, kas lietuvystė, lietuvių karalystė. Lietuvybė tokia savybė, iš kurios mes atpažįstame, kuria laikomės. Formulė – jai pakitus, nei mūsų kontūro, nei spalvos, nei tembro nelieka. Žodžiu – transmutacija!
Paskutinė mintis, kurią čia norėčiau užrašyti, tai atsakymas, žinoma, ne galutinis, į klausimą, kodėl gi Žemaitijoje norėta „patikrinti“ naujo tikėjimo teisingumą? Aš apsistojau ties seno žemaičių herbo insignija – meška. Kas yra, Aukštaitijos herbe? Arklys, raitelis, tarkime, žemdirbystės ir karybos ženklas, o lokys, šventas Bernhardas, sen. vokiečių aukštaičių – „stiprus, tvirtas lokys“, Evangelijoje per jį kreipiamasi į Mergelę Mariją, Įsikūnijusio Žodžio Motiną… Kas gali būti tikriau, tvirčiau nei įsikūnijęs Žodis, žodis, virtęs kūnu – pasaulis. Iš kur eina geri ir teisingi žodžiai tikram oratoriui, į ką ir kaip jis remiasi? Pasitikrinkim…
Suslavinta forma „miedviedys“ gal galėtų būti skaitoma ir kaip medvedys, miško reikalų vedėjas, jo bylų sprendėjas, tvarkytojas? Ką geresnio atrasdavo žemdirbiai ir raitininkai, juk irgi turėdavo būti patikrinama, išbandoma. Taip galvojant, Žemaitija dar ir devynioliktajame amžiuje, o gal ir dabar, buvo ir lieka savotiškomis svarstyklėmis, aukso praba.
Pietų lietuviams, iš kur esu kilęs, tiesa, tas netiktų, nes pas mus „Eik tu, niedviedzi!“ būdavo apšaukiami tinginiai. Tai nereikštų, kad dzūkai niekino teisybę, greičiau jiems tai atrodė ne Visų žmonių, o tinginių – poetų, medaus valgytojų darbas…
Ėjau aš po bažnyčias,
Lietuvos kozalnyčias,
Kaip bitelė siausdamas,
Ant pakūtą vesdamas.
Čia Strazdelis apie save; trys eilutės tiktų šiam „bitinėliui“, Vienužiui liktų gal paskutinioji – pakūta, ir dabar man neateina galvon geresnis „aukso svarstytojo“ XIX a. pavyzdys, kaip S. Daukantas, aprėpęs senovę ir prosenovę, dainas, pasakas – viską, iki bitelių auginimo.
Taigi: kam Lietuvai buvo reikalingi aukštaičiai ir žemaičiai, bent jau man pradeda aiškėti, tačiau kam dar kitos tautos ir kodėl Gediminas džiaugėsi rašydamas „rex multorum ruthenorum“ – jis pats geriau pasakytų.