Proza
Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio
1993 m. Nr. 5
SAVAITĖ SVARSTYMŲ APIE NAKTIRAŠTĮ
(Gal dar parašyk, kas tas naktiraštis yra, – tarė A., ir aš tuoj prisiminiau Pradžios Knygą.)
1. Gal čia eilėraščiai?
2. Arba beveik eilėraščiai.
3. Arba tai, kas galėjo tapti eilėraščiais.
4. Tik mintis čia buvo greitesnė.
5. Už tą kažką, kas greitesnis už mintį.
6. Todėl neįvyko.
7. Tai – gal čia romanai?
AKIS
Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas, jau vien dėl to, kad yra poetas, pats turi ką pasakyti apie šitą mūsų pačių sumautą gyvenimą, kaži kaip kitaip į viską pažvelgti. Dar keisčiau, kad kai kuriems poetams tatai visai neprastai pavyksta. Visgi įtariu, kad jie, kaip ir aš, apie tai, kas čia daros, ničnieko neišmano, ir tik tame magiškame trijų P lygiašoniame trikampyje ar piramidėje – popierius (pergamentas, papirusas) pieštukas (parkeris, plunksna), poetas (pranašas, paminklas) – įsižiebia lyg ir kokia Akis. Toji pati – išpaišyta kur nematomoje provincijos bažnytėlėje ar dolerio banknote.
JEI PATIKĖČIAU
Mano motina sako, kad esu galvijas, o ką gero parašau ne mano, padiktuotu kaži kokio ten angelo.
Mano moteris sako, kad esu gyvulys, ir seniai netiki nė vienu mano parašytu žodžiu.
Aš tikiu šiomis moterimis ir taip pat netikiu nė vienu savo parašytu žodžiu.
Jei patikėčiau – kokiems galams dar rašyti?
ATSPINDŽIAI
Kai buvau mažas berniukas, tėvai stengėsi apsaugoti mane nuo visokių netikėtumų. Apskritai mane, regis, laikė nevykėliu bei šiek tiek kvaileliu. Manau, tėvas mane tokiu ir dabar tebelaiko. Manau, tokiu mane laiko didžiuma mano pažįstamų.
Kai buvau dešimties ar dvylikos metų, per televizorių rodė Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“. Norėdami apsaugoti mane nuo visokių netikėtumų, tėvai, uždraudę žiūrėti tą kiną, paliepė išeiti iš kambario. Aš atsistojau už pravirų durų ir visą filmą žiūrėjau atspindėtą pianine.
Uždraustas Viešpatie! Juk tada, tada tasai mažas išgintas iš kambario gudruolis berniukas išties regėjo Tave, atspindėtų Rubliovo Trejybės, atspindėtos Tarkovskio kinematografo, atspindėto motinos pianino, o, magiška, magiška formulė!
Ir dabar, Viešpatie, vis labiau abejodamas, regiu tą nuo manęs nesulaikomai tolstantį susikaupusio vaiko atspindį, daugiau nei porą valandų stebeilijant į pianiną, ir dar, regis, įžiūriu jame vis blėstančią blėstančią šviesą iš ano mistinio televizoriaus pianine.
Manau, mano tėvas teisus.
APIE PERLĄ
Poezijos rašymas – tai sunki, veik nepagydoma liga. Poetas – tarsi kriauklė, į kurią nežinia kada pateko smiltis. Ir tokia kriauklė arba žūva arba ima auginti perlą. Ir mums, kaip visiems savanaudžiams, rūpi tiktai perlas – kriauklė išmetama arba pasmerkiama žūčiai – šliužas, ir tiek. Ir, šnekėdami apie poetą, šnekame apie kriauklę atspindėjusį perlą.
APIE JUOKINGUMĄ
Paklaustas, kur nakvojo, S. papasakojo, kad jie su J. visų naktį neturėdami kur pasidėti slankiojo po Žvėryną, o paryčiais nuvargę atsisėdo ant suolo, nuo kurio J. snūduriuodamas nupuolė ir, susimušęs kaktą, paklausė: o jeigu dabar aš negalėsiu rašyti?
Kažkodėl tada man tai pasirodė juokinga.
AKVARIUMAS
Akvariumas, kuriame patalpintas: trisdešimt šeši kubiniai metrai, liuminescencinė lempa, stalas 2×0,5, kėdė, sulankstoma, gultas du čuižiniai ant grindų, spinta, ant spintos kaži koks daiktas, kurį labai jaunas ir labai teikiantis vilčių dailininkas pavadino paveikslu, šūsnis senų, bet jau desovietizuotų laikraščių, sklidinų arogantiško debilizmo, bjaurių vedamųjų bei puikių skelbimų, pvz., siuvame iš kliento odos, gal dvidešimt šiaip sau knygų, žmogus, ieškantis prasmės, nemirtingumo iliuzija, pavydo kliedesiai ir t. t., retsykiais veikiantis televizorius, – nespalvotas langas į galutinai nuprotėjusį pasaulį, tušinukas, pieštukas, tušti pieno pakai, į kuriuos šlapinuosi, tušti popieriaus lapai, prirašyti popieriaus lapai, veidrodis, į kurį nedrįstu pažiūrėti. Kartais įleidžia patelę.
Akvariumas, kuriame gyvenu: žiema, už nešvaraus lango stiklo – švariai apsnigtas parkas, sutemose vis melsvėjantis sniegas, šunų tylus amsėjimas tolumoj, tada varnų krankimas, Li Bo, Hessė ir Pasternakas. Apreiškimas Jonui, Adventas, tušti popieriaus lapai, prirašyti popieriaus lapai, – brangioji, ir visgi kaip labai aš tavęs pasiilgau.
Akvariumas, kuriame esu: trisdešimt šeši kubiniai metrai drungno, sūraus vandens iš to vandenyno, kuris vadinas Poezija.
APIE TIKSLUS
Tikslus nepataikymas – regis, taip šovė vienas iš žinančių ir, regis, į poeziją. O į ką gi dar būtų galima taip tiksliai nepataikyti?
Betikslis tikslumas, – būdamas ano šūvio aidu, antrinu aš.
Nesuprantančiam čia norėjau dar šį tą paaiškinti, bet ar verta?
APIE ŽINOJIMĄ
Žinau, kad nieko nežinau, – žino žmogus išmintingas ir, žinoma, filosofas.
Nežinau, kad žinau viską, – turėtų žinoti žmogus taip pat išmintingas ir tikriausiai poetas.
Ir kas man, tatai žinančiam, įrodys, kad jie vienas kitam prieštarauja?
BAIMĖS ARKLYS
Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtieji, vasara. Maišymai, baisingai šėlsta audra, man treji metai ir dešimt mėnesių, sapnas:
didžiosios svajonės išsipildymas, – važiuoju Prano dviračiu, koją prakišęs pro rėmą, gigantiškos varnalėšos, keliukas suka aplink kalvą už kluono, link Žukausko, raudonuoja šermukšniai, saulės šviesa pro lapus į akis, matau: prieš mane du vyrai vežimuos greta, pagyvenę – dabar bandau lygint – trisdešimtmečiai, gal kiek daugiau, jie laiko ištemptą virvę, ant kurios tabaluoja arklio galva, – ką čia vežate? – klausiu. – Arklį be Galvos, – atsako jie šypsodami, ir aš šaukdamas nubundu.
Kai šiaip taip nuramintas vėl užmiegu, sapnas:
su tėvu važiuojame mūsų automobiliu, keliukas pievoje saulėlydis, išgeltus žolė, bronzinė šviesa, kokia būna rugpjūčio pabaigos vakarą dar raiškesnė sapne, staiga už kalvelės, nutviekstas besileidžiančios saulės, didžiulis medinis arklys, – dabar, veik po trisdešimties metų aš šį tą jau žinau apie Troją, – taigi neapsakomo dydžio medinis arklys, į kurio bedugnę ertmę begalės vyrų neša ir neša aukso ir brangenybių skrynias, regis, viso pasaulio turtus. – Nežiūrėki, šaukia tėvas, nežiūrėk, ten Arklys be Galvos! – ir kai jis uždengia mano akis suprantu, kad daugiau niekada neprabusiu.
APIE INTELEKTUALUS
Naujoji Vilnia, knygynas, mąstau: durniai išpirko Kantą, o Heidegerio – ne.
Mąstau dar: o aš nusipirkau Heidegerį, o Kanto – ne.
BIČIULĖNAS PĖTERIS BRŪVERIS
1.
Bičiulėnas Pėteris Brūveris netikėtai. – Seniai svajoju apie žmoną lietuvaitę, tekėk už manęs, pasiimk savo daiktus ir tuojau pat važiuojam į Rygą, antraip – šoku pro langą.
Moteriškė. – Kad aš turiu vaiką.
Bičiulėnas Pėteris Brūveris. – Pasiimk ir vaiką.
Moteriškė, galutinai sutrikusi. – Kad aš ir vyrą turiu.
Bičiulėnas Pėteris Brūveris. – Pasiimk ir vyrą.
2.
– Atvažiavus į kokį miestą, svarbu, kurią parduotuvę pirma prieisiu – knygų ar alkoholio, – vis dar puikiai lietuviškai sako bičiulėnas Peteris Brūveris, ir aš, mokėdamas latviškai tik kelis negražius žodžius, tuojau suprantu, kad jis labai geras poetas. Taip ir yra.
CHICAGO
Chicago – voverių miestas. Kas dar? Gyvų lietuvių gal yra ir Lietuvoje. Bet ten daugiau. Nors maža.
APIE TAUTINĘ SAVIMONĘ
Tadzikui
(O, mediniai kalavijai! O, iš motinų pavogti didesnių puodų dangčiai!)
Kai vaikystėje, tik prasidėjus pavasariui, išrikiavom pulkus lietuvių ir kryžiuočių kovom, su mano vėliavom stojo visi aplinkinių kiemų lietuvaičiai, o Tadzikas, banditų banditas, susikvietė visus lenkiukus bei rusiukus.
Ir buvo tada šie lietuviais, o mes buvom kryžiuočiais. Užtat kad kryžiuočių šalmai gražesni (o tokį savo pily iš kartono buvau dar žiemą pasidaręs), ir jau vien vardai ko verti! Ulrichas fon Jungingenas! Tai ne koks ten Vytautas, kad ir Didysis.
Ir, smagiai apsilamdę su tais lietuviais šonus, jau kaip komančai ir apačai ėjome į vadinamąsias Pelkes rūkyti Taikos pypkės. Bet tai jau visai kita istorija.
APIE PREZIDENTĄ
Štai apie ką tikrai niekada nenorėjau šnekėti. Tai gal ir nešnekėsiu.
Verčiau, mielas Janusai, pasišnekėkime apie kalbos dalykus.
Latviai, regis, neturi žodžio „liaudis“. Visus jie savo mažutėje Latvijoje priversti vadinti tauta. Gal iš to ir visos jų bėdos.
O rusai – atvirkščiai. Neturi žodžio „tauta“. Save (ir ne tik) jie vadina liaudimi. Narod. Ir čia viskas aišku.
Bet lietuvių kalba yra didžiai turtinga. Tuos pačius žmones štai galiu pavadinti ir liaudimi, ir tauta.
O kad lietuvių kalba ir teisinga, puikiai įrodė prezidento rinkimai.
Liaudis sau išsirinko prezidentą. Tai tegul jį ir turi. Ar ne taip, mielas Janusai? Ar ne taip, tauta?
APIE RELIATYVUMĄ
Andai regėdamas, kas nuveikta Karaliaučiaus krašte, pasibaisėjęs pagalvojau, – čia nebeįmanoma rašyti poezijos. O, sancta simplicitas! Dabar, žiūrėdamas Lietuvon, drąsiai sakau: Karaliaučiaus krašte poeziją rašyti galima.
„IR DANIJOS PASAULYJE NĖRA“
Amerikos nėra – kažkada mano paauglystėje viename savo apsakyme puikiai įrodė kažkuris danų rašytojas. Man visa tai labai patiko, betgi puikiai žinojau, kad tai tėra meninė išmonė, ir tik papuolęs Amerikon supratau, kad tasai danų rašytojas kalbėjo visišką tiesą. Dabar galvoju, ar yra Danija?
AMŽINAS MIESTAS
Ne Roma. Ir netgi – naivuolio akim pamėginus į vis viena prašvisiančią ateitį žvelgt – ne sapnuojamas Vilnius. Achajai arklį didžiulį, gal pirmą rimtesnį pragmatiško mąstymo vaisių, palieka prie vartų (kariai jame pasislėpę nedrįsta nė čiaudėt) ir šitaip, apsukę jiems galvas, budriuosius trojėnus apgauna. Tada krinta Troja didinga, nes viskam vienas galas pasauliuos.
Taip, pats nenorėdamas šito, įkuria amžiną miestą gudrus Odisėjas.
APIE PROSENELĮ
Žmonės pasakoja, kad prosenelis net ir vėlyvoje jaunystėje buvo gana laisvamaniškai nusiteikęs, ne per dažniausiai ėjo bažnyčion ir, užuot dievobaimingai gyvenęs, mėgo šį bei tą. Bet štai vieną pavasarį užsimanė jis pasisėti pupų, surado uolą, pasisėjo, ir ką jūs manot? – o rudenį nė pupelės, plyniausia uola. Tas pats jam nutiko ir kitą pavasarį, pasėjus pupas ant kelio, ir dar kitą – tarp erškėčių. Nuliūdo prosenelis, susimąstė, gal net subrendo ir, vėl atėjus pavasariui, pasėjo pupas geroje dirvoje. Ir išaugo pupos, ir rudenį davė nuostabų derlių.
Dar žmonės pasakoja, kad tą rudenį prosenelis nepaprastai surimtėjo, tapo net griežtas, visiškai užmiršo šį bei tą ir kas sekmadienį ėjo bažnyčion, o kas mėnesį – išpažinties. Ir dar – prieš valgį visuomet sukalbėdavo maldą. O jei koks vaikas anksčiau nei jis griebdavos šaukšto, tai – kaukšt per nagus.
APIE PIRKLĮ
Vienas pirklys, žmogus gerbiamas, didžiai turtingas ir jau senyvas, tiek turtingas, kiek ir tikintis, užbaigė klajones ir už visus savo pinigus liepė padaryti adatą, pro kurios skylę pravedė ištisą karavaną. Tada gana greitai pasimirė, nuskurdęs ir, kaip žmonės stebėjos, – laimingas. Kur tu dabar, naivioji siela? Vienas Dievas težino.
SANCTA EXCRETIO
Vieną ryškų ankstyvą vėlyvo pavasario rytmetį Šunparkyje paklaustas, kaip visgi tuštinas angelai, E., žmogus, gilokai tikintis ir, kaip maniau, nusimanantis apie visa tai geriau negu aš, staiga paspringo šampanu ir gerą amžinybę su manim nebesišnekėjo.
Greitai aš parašiau knygą, kurią pavadinau „Angelas“, ir dabar numanau, jog angelai tuštinasi žodžiais, po kuriais mes, sklidini nuolankaus išdidumo, pasirašome. Šventi ekskrementai, po kuriais pasirašyti negėda. Bet kaip? Kaip jie tai daro? – visiškai nesidrovėdama klausi, begėde Echone. Nežinau. Tatai įprasta vadinti įkvėpimu, bet jau greičiau primena iškvėpimą O man regis, jog tai paprasčiausia metafiziologinė būtinybė.
DANGUS VIRŠ BERLYNO, DANGUS VIRŠ KAUNO
Kai vaikas buvo vaikas…
Kai vieną pragerto rugpjūčio rytmetį ant R., o po to man ant peties nusileido drugelis, mes nusprendėme, kad vėl susiliejome su gamta. Ir jau lapkričio pabaigoj, o gal tai buvo gruodžio pradžia, atsikvošėjau Kaune, K. būste bibliotekoje, kai R., surijęs miriadą sumuštinių, čiupo pirmą pasitaikiusią knygą.
– Kaip tu šitaip gali, taukuotomis rankomis! – pasipiktinęs pasakiau aš.
– Tat ne rankos, tai sparnai! – pasipiktinęs pasakė R.
Viešpatie, kur mes nusiritome per tuos keliolika tūkstančių metų!
APIE VAGIS
Šiame gyvenime aš labiausiai nemyliu policininkų. Tai kažkokia ontologinė nemeilė. Policininkų aš nemyliu dar labiau nei vagių. Jei būtų mano valia, išnaikinčiau visus policininkus. Tu klausi kaip, mielas Hermi? Aš paprasčiausiai įsakyčiau jiems kas dieną, ne, kas mėnesį (juk dabar kalbu apie policininkus) atmintinai išmokti po kokį gerą eilėraštį. Bet ne, mielas Hermi. Policininkas, kad ir kuo jis būtų, visuomet liks policininkas. Kaip ir vagis.
APIE JAPONUS DETEKTYVUOSE
Gan neblogai suraitytame detektyve toksai japonas sako: „Šitame gyvenime turėjau du brangius dalykus – savo dukrą ir savo mintis. Jie atėmė iš manęs dukrą. Dabar jie nori iš mano minčių atimti mane.”
Ir man jau visai nesvarbu, kas dar ką nužudys bei visi kiti nereikšmingi dalykėliai.
APIE RAŠYTOJUS
Šiandien S. ir vėl pasakoja, kaip kažkada jiedu su J., neturėdami kur dėtis, visą naktį bastos po Žvėryną, o švintant prisėda pailsėti ant suolo, nuo kurio J. užsnūdęs nupuola ir, susimušęs galvą, susimąsto ir prataria: „O jeigu aš dabar negalėsiu rašyti?“
– Aš jau tai parašiau, – pats sau netikėtai išsitariu.
– Niekše, tai mano, – desperatiškai sako S.
Negi aš jam galiu prieštarauti?
TRISDEŠIMT TRYS ŽODŽIAI APIE TRISDEŠIMT TREJUS METUS
Žinoma, susimąstau. Žinoma, lyginu. Ir, žinoma, krizė. Kuo panašūs? Sulaukęs šio amžiaus nebepasitikiu, išskyrus motiną, nė viena moterimi.
Kuo, jei jau apie tai, skiriamės? Vargiai nors viena moteris gali manimi pasikliauti. Netgi motina.
MORALINIS IMPERATYVAS MANYJE IR ŽVAIGŽDĖTAS DANGUS VIRŠ MANĘS
„Tėtuk, kokie ten danguje žiburiukai?“ – paklausė trimetis mano draugo sūnus. „Tai žvaigždės“, – atsakė mano protingas draugas, ir visas tuoj pat vėl atsidūrė savo vietose.
KELEIVIO DAINA
Dainiui
Kadai, vėlyvoje paauglystėje, jaunas, kaip man tada rodėsi – protingas, gražus ir veržlus, galvodamas apie induistų, guru ar chasidų rabius, bandydavau įsivaizduoti mistinę kelionę nuo Mokytojo pas Mokytojo Mokytoją ir nuo Mokytojo Mokytojo pas Mokytojo Mokytojo Mokytoją, lyg nesibaigiančia spirale kopčiau į nesibaigiantį kalną, kol išretėjęs oras užgniauždavo kvapą, o kažkur vaizduotės kertelėje išvysdavau pašvaistę tos akinančios šviesos, į kurią, kaip maniau, eidamas šiuo keliu, anksčiau vėliau turėčiau pasinerti.
Dabar, jau pajutęs lengvą senatvės vėją, vėl medituoju Mandalą, vėlei mąstau nesibaigiančią kelionę nuo Mokytojo pas Mokytojo Mokytoją, ilgą ir, kaip mums atrodo, sunkų kopimą, kol vieną kartą, pažinus galybę Mokytojų ir Išminčių, staiga atsivėręs nustėrusioms akims visų Mokytojų Mokytojas, visų Išminčių Išminčius, paklaustas, ar net ir jis turi Mokytoją, o jei turi, tai kur ir kas tasai yra, atsako: turiu. Jis yra čia. Tai tu, kvaily.
APIE SAVE
Žmogaus psichiką sudaro sąmonė, pasąmonė bei savimonė, – neseniai perskaičiau sąsiuvinyje. Taip mane, aštuoniolikmetį, protingai mokė kaži koks psichologijos docentas. Jeigu taip kvailai šnekėt ir toliau, tai dabar aš jau gerai žinau, kad be sąmonės, pasąmonės bei savimonės, dar didžiąją žmogaus psichikos dalį sudaro nesąmonė. Tūlo galvoje sąmonei, pasąmonei bei savimonei nė vietos nelieka.
AMERIKA, KOKIA JI YRA
New York, rugsėjo dvidešimt ketvirtoji, mano gimtadienis; esu vienas didžiuliame Mariaus bute. Nusipirkęs butelį kalifornietiško rašalo. Tamsi, lietinga, liūdna ir be galo ilga diena. Hudzonu, užsižiebusios žiburius, lėtai slenka baržos. Visa kita neturi reikšmės.
INITIATIO
Vilnius, vasara, sausra, trisdešimt dveji nežinia kaip prabūti metai. Sapnas: ankstus rytas, aš rymau prie Rymečio ežero, lygus vandens paviršius, tylu, ryškiai matau savo atspindį, staiga iš gelmių klaikiai klegėdamas išneria pulkas liepsnojančių gulbių, ir aš rėkdamas nubundu savo gyvenimui.
Jurgis Kunčinas. Novelės
1993 m. Nr. 5
Žiemos debesys
Vis dar stebiesi savo gajumu, žilas jaunuoli? Apšerkšnijusioj priemenėje nukabini virvę ir trauki į mišką malkauti. Eidamas kažkodėl galvoji apie Vogėzų kalnus, kuriuose niekad nebuvai.
Štai tu jau ant miško gūbrio, sniegas šviečia pro švarius kamienus, o kokio pusantro tūkstančio metrų aukštyje ir žemiau plaukia šėmi žiemos debesys. Juos reikėtų kruopščiai aprašyti, nufotografuoti ir nufilmuoti, sudėti dainas, išleisti spalvotą „Debesų albumą“, o pačius gražiuosius – tuos rausvus ir žalio dūmo spalvos – saugoti atminty amžinai: tokių debesų daugiau nebebus!
Tik iš kur tu tai žinai, niekad nebuvęs Vogėzuose, Beskiduose, net Ardėnuose nesilankęs? Ak, tai visai kas kita, be galo teisingai sakai pats sau, tai nesulyginami dalykai. Šitie debesys kvepia kadagiais, šlapiu smėliu, šviežiu sniegu ir vos vos dvelkia žvėrių muskusu.
Bet malkos. Kiti turi rogeles, net arklius, o tu tik šitą nykščio storumo virvagalį. Užtat čia, ant gūbrio, surandi savo kablį šakoms laužyti. Tiek puikių, sakingų sausšakių – traškių irgi kvepiančių. Tokios be dūmo ir degdamos net svaigina. Kitaip nei debesys. Ant jų nereikia pilti brangaus žibalo. Žibalas skirtas lempai, jo nebedaug. Taigi kablys, ilga kartis su metaliniu kriukiu gale, laibajame. Užkabini nužiūrėtą šaką, įsiręži, įsitempi visu kūnu, kitą sykį net pakimbi ore ir… trioookšt! Virsti į sniegą, o šalia ar tiesiog ant tavęs nukrenta šaka…
ilgai sėda sniego dulksna. Kliegia kėkštas, tolyn sprunka voverės su voveriais, o tu jau dairaisi naujos šakos – dar sausesnės, dar gražesnės!
Šitaip malkaujant galima išsiugdyti net šiokias tokias estetines pažiūras! Mistines pažiūras ir gan primityviu būdu apgauti save – buities nėra, ją sugalvojo kiti. Tie, kurie turi mažiau laiko ir daug pinigų. Tie, kurių nebaugina degtinės ir tabako kainos, kurie nedejuoja, kad žmonės jau nebeperka knygelių, paveikslų it gaidų. Žinoma. Kvaila pirkti gaidas, kai stinga riebalų. Vatos irgi nėra. Ko, ko? Vatos, vatos! Žadėjai juk pradžios mokyklai, tuoj Kalėdos! Eglutei jiems mat reikia, dar kaži kam. A, maskaradui. Na, tiek to, nėra tai nėra. Trioookšt! Hop!
Drrruuumninim!
Ė, betgi sugriaudėjo! Vos girdimai, toli. Drruuumm! Štai dar kartelį. Dar kartelį! – sakė pradžios mokyklos mokytoja, kuriai žadėjai kalną vatos, nejau gaila, dar kartelį! Drum. Nuje, žiemą būna tokių griaustinių, labai retai, bet pasitaiko, pasitaiko. Betgi šalta dabar, skaidru. Ir griaustinis. Ogi nieko nepaprasto: kažkur šaltas frontas susidūrė su šiltu frontu, trenkėsi vienas į kitą kaktom ir štai – drruuum! Bet jau nutilo, baigta. Reikės kam nors papasakot. Gal net tai mokytojai. Šaltis, pusbadis. Londonas nė nežada padėt, o širdies neskauda – drruuuummm!
Štai tie debesys! Jie neplaukia, o teka: dabar danguje aiškiausiai matyti nuolydis – jie teka iš viršaus nuožulnuma, atsidaužia į kitus debesis, truputėlį susidrumsčia, pajuosta ir vėl subaltuoja jau tolėliau. Verdasi tarsi dūmai iš pakuros – tiršti, riebūs. Užspirginęs tokius beveik galėtum valgyt. Tik apie jokį valgį nedera dar galvot – pirmučiausia reikia parsivilkti malkas. Štai jau surišai jas virve, suveržei, primynęs aulinio padu. Dabar ant peties tą virvutę ir jau tempk, tempk!..
Bet ne. Reikia nueit prie Grūdos žiočių ir, išgėrus šlaką, užsigert šaltinio vandeniu. Kaip obuolį sukrimst svogūną: kad dvoktum ar kvepėtum – kaip kam.
Jau tie debesys. Tiek apie juos pripaistyta, pripliurpta! O juk juose nei krizių, nei stagnacijų. Nei klasių kovos. Teka sau ir nuteka. Kaip Vogėzuose. Kaip Ardėnuose ir Beskiduose.
Palik šakas! Niekur jos neprapuls, čia ne miestas. O prapuls, tau dar užteks.
Eik, eik prie Grūdos žiočių, prie Gnedos žiočių, Nilo žiočių, keliauk į Ronos ar Volgos deltas, debesys seks iš paskos kaip vilkai, kol išsekęs parkrisi ir jie prarys tave!
Štai čia. Čia vasarą gulėjai po alksniu su Gedos tomeliu po galva. Gulėjai kaip negyvas, aptūptas muselių ir mašalų. Kiek ėjo prošal, nė vienas nestabtelėjo. Net toji mokytoja! A, ji buvo su vaikais, nepatogu mat. Gulėjai – kojos vandeny, liemuo klane ir tik galva ir pečiai ant žolės. Taip nuilso rankos, kad nebepakilo baidyti tų gyvių. Sliekai suės! – suktelėjo toks vaikas. – Kirmėlaitės!
Ak, vaike! Ak, vaike, vaike! Dievas duos, ir tu kada nors taip gulėsi, ir tavo vaikas, ir tavo vaikų vaikai… Taip jau be galo, kaip tie žiemos debesys. Tik – jokios nevilties! Kai jau gerai suvoki kokią neišvengiamybę, niekas nebaisu, niekas nebeįstengs nuvilti. Tai ar tikrai čia? čia, čia, antai rausvas alksnio kamienukas – juk jį nulaužei tada keldamasis. Pasvyravai ir nubridai į kitą krantą titnagų rinkti, juokindamas žmones. Žmones, žvėrelius irgi paukštelius.
Kaip jie lekia, pasiutėliai! Tarsi nespėtų pamažu slinkdami. Tokia jų, debesų, prigimtis. Kai pagalvoji, romantikų ir niekdarių pramanas, bet apie juos prabyla mokslas, vis dėlto koktu. Susidarę, girdi, iš lašelių… Kokie čia lašeliai, po perkūnais, jei griūva, sminga žemyn kaip lavina, kaip švinas ir plienas, atmiešti sidabru ir auksu. Metaliniai žiemos dantys, kramtantys tokius kaip tu, nė nejusdami mėsos ir kaulų. Rastum ten ir kobalto, vario, rūgščių gal visokių – chemija irgi viską paaiškintų, ypač šiais apšviestais laikais. O iš tų debesų būtų galima gaminti puikiausius baldus – minkštus, lengvus, patogius, visaip sukiojamus ir kilojamus. Juos būtų įmanoma nešiotis visur, kur tik eitum. Visur galėtum prisnūst nuvargęs. Vienas kvailys taip ir pasakojo prie butelio: skrendu, sako, lėktuvu ir matau pro iliuminatorių: guli ant minkštasuolio toks ponas – girtas, be abejo, čepsi lūpom ir šypsosi per miegus… Niekai, žinoma, taip nebūna… Kita vertus, kodėl gi ne? Mokslas irgi ne viską gali paaiškinti. Ypač šiandien, tokiais sujauktais laikais. Anksčiau viską o viską išmanė, šiandien nebe. Tokiais painiais atvejais jis, mokslas, be galo sutrinka, išrausta, ima mikčioti, taukšti nesąmones. Arba tiesiog užpila frazių srautu. Numoji tik ir eini sau. Kur akys mato, kur kojos veda. Ne, tik juokas: mokslas ir gyvenimas! Tiek lengvatikių aplink, kad mirk iš juoko!
Tai jau guli ant sniego, žilas jaunuoli, jau guli! Ar gražu?
Plauks, oi dar plauks ir tekės tie debesys, smigs vis žemyn kriokliu– kais, puls slenksčiais, bet juk pasaulyje visuomet rasis analogų, taip irgi teigia tasai mokslas. Mokslas pavirtęs į pleiskanotus, akiniuotus vyrus įdubusiom krūtinėm ir ne kaži ką geresnes moteris – tik pabandyk neigti analitinius jų protus ir dvišakus liežuvius! Suvirškins kaip kirminą, jei tik turės laiko. Irgi nė nepajus.
Gulėk, jei guli. Malkos palauks. Kablys juk savo vietoje.
Dabar jie ritasi kaip vikšrai.
Keli sustojo ir žvelgia į tave iš viršaus. Nulėkė. Liko tik vienas kaboti, atsiskyrėlis. Panašus į beždžionžmogį – kojos, rankos, gauruotas. Ataugėlė, kur kitados raitės graži riesta uodega. Tokių dar gali sutikti patiltėse ir turguose, irgi ne retenybė. Žiū! Ką jis ten daro? Kodėl nesiveja saviškių? Begėdis debesis kasosi sau užpakalį, pučia pilkšvą garą, nuodingas dujas leidžia. Aiškiai prisiputęs. Girtas kaip dūmas debesis.
Dabar, kai šis sustojo, aiškiausiai matyt, kaip greitai slenka kiti. Ir jau nė truputėlio nenustembi, kai iš jo nusileidžia tavoji virvė – lygiai tokia pati, kuria suveržei malkas. Aiški provokacija! Virvė leidžiasi vis žemiau virš gulinčio tavęs… jau kadaruoja tokiame aukštyje, kad kilstelėjęs ranką nutvertum galą. Taip ir pasielgi – stveri, įsikimbi, stojiesi, apsivynioji tą virvę kojom ir rankom ir sliuogi, sliuogi, sliuogi. Delnai kaista, kojos pinasi, kaktą išpila prakaitas… užtat kaip nuostabiai atrodo miškas, žiotys, trobos su kaminėliais ir apšerkšniję beržai!
Kelio atgalios nebebėr! Lipk, kopk aukštyn, malkautojau, šūktelėk iš aukštybių savo droviajai mokytojai, pažerk jai sniegą! Dangus juk šiuose kraštuose visai neaukštas. Tik mokslas ir šįkart pasišaipytų iš tavęs: tokius triukus, girdi, Indijoje išdarinėja kiekvienas vidutinių gabumų jogas ir šiaip fokusininkai, tai visiškai nesunku. Imama žmogų galinti išlaikyti virvė…
Ė, o gal pasileist atgal? Maut į mišką, kol nesutemo, parsivilkt kuro, užkurt krosnį, užkaist arbatinį? Pasikviest tą mokytoją ir viską jai išklot? Ak ne! Nesupras ji. O ir kas čia beliko – keli sprindžiai. Ypt, ypt, dar keli pastenėjimai ir didžiai patenkintas jau sėdėsi ant to debesies kraštelio, papusi delnus ir…
Ir – nieko! Ypt, ypt. Ir kai lieka tik užsikeberioti, tarsi ant palangės, virvė smukteli žemyn gal pusmetrį, nukrenta kaži koks dangtis, ir iš debesio ūžteli lavina sniego! Na, argi ne provokacija?! Sūriausiais keiksmais čia nebeišsiversil
Ta lavina tave mala, sukalioja, varto, neša, ir kai iš svaigaus aukščio dribteli kaip pėdas ant tavo suneštos šakų krūvos, atšoka akių vokai, tu dar spėji išvysti skliaute sužibusią žvaigždutę – rausvą kaip anų nekonvencinių debesų laibi krašteliai. Šįkart ji tavo ir niekieno daugiau.
Šiltas ruduo
Nedaug kas beatminė tokį šiltą rudenį. Kad ir grybštelėti ugnies, lapai, rodos, nė nesirengė kristi – sultingi, stangrūs džiugino akį geltoniu bei raudoniu, dar labiau ryškindami likusią žalumą. Ir tai kone lapkričio vidury. Po Visų Šventų, po seniausiai pamirštų „spalinių“! Tais metais laikraščiai po kurio laiko vėl prisiminė Černobylį: pasirodė pirmieji aiškus mutantai. Ne, ne pas mus, kažkur į pietus nuo Gomelio, o ir apie Černigovą. Čia veršio didumo zuikis, čia sulig žalčiu kirmėlaitė. Visos tos naujienos buvo spausdinamos „Pabirų ir įdomybių“ skiltyse, šalia pranašysčių apie pasaulio pabaigą, galimus susidūrimus su asteroidais – skaitytojas prie visko įpranta, lengvai jo neįbauginsi!
Paskutinę vėlyvų atostogų dieną išsirengiau į mišką, o kad iškyla būtų turiningesnė, nutariau aplankyti savo sodyboje už Nemuno kiurksantį jaunyvą kompozitorių. Malonus, šnekus vyrutis, tik be laiko ėmęs vaikėti. Juk žinojau: vėl trauks iš komodos bajorystės dokumentą, birbyne kvies iš pirkios kampų taip sunkiai prisijaukintus žalčius, lakins juos pasterizuotu pienu, o tada jau vyniosis juos ant rankų kojų ir bandys vynioti man. Bet jau nueisiu, užsuksiu, seniai prisižadėjau!
Išsirengęs miškan, visuomet imuosi peilį. Kad ir duonriekį, koks po ranka. Gal lazdyno šmaikštį išsipjausiu, gal šaknį kokią, o ir šiaip. Maža kas. Su peiliu, vis su. Išgėriau butelį giros, brūkštelėjau rankove per ūsus ir išėjau.
Ankstyva priešpietė, žydrynė, dar šilta saulė. Drumsta Nemuno juosta tarp gelsvų kalvų. Nusivilkau brezentinę striukę, pasėdėjau ant aukšto gelžkelio pylimo ties seniai sugriautu tiltu – kokie toliai, aidai, ūkai! Švarkelius nusimetę mokiniai netoliese klausėsi lieknos mokytojos pasakojimo:
– …tuomet lietuviai aukščiausiam kuore uždegdavo ugnį. Taip perspėdavo kaimynus apie artėjantį priešą…
Didgalvis, plikai nusiskutęs berniukas šaukė:
– Ir mes užkurkim, ir mes! Aš turiu degtukų!
Kitame Nemuno krante stūksojo dvikupris piliakalnis. Pabandžiau įsivaizduoti jame liepsnojantį kuorą, bet prieš akis kažkodėl iškilo į cerkvę su kupolų svogūnais panaši Černigovo geležinkelio stotis – kokia ji man kitados pasirodė kraupi! Didžiulė, aidi, purvina, kupina pavojų – tamsiose laukiamosiose salėse gąsdino net Šiškino meškiukai… Prisiminiau tuščias konservų skardinėles, prirakintas prie gazuoto vandens automatų, ir tualeto pasieny įmigusį vyrą – man įžengus, jis prasimerkė ir iš mažo buteliuko siūlė išgerti balzgano, aitriai kvepiančio skystimo. Tai buvo senokai, dar prieš visus černobylius ir revoliucijas.
– O! – tarė mokytoja, pažinusi mane. – Jūs tikriausiai traukiat pas kompozitorių J.?
Nenorom patvirtinau: teisybė, pas jį. Ji kažkodėl atsiduso, tikriausiai mielai būtų palikusi savo mokinius ir ėjusi kartu.
Vos įžengus miškan, į mane plūstelėjo tvanka, taip būna miškuose nebent rugsėjo pradžioje, kai grybai tiesiog akyse lenda iš spyglių ir samanų, ir dabar jų buvo pilna prisėta – vienos meškutės!
Išspjoviau šmaikštį ir mosikuodamas juo žygiavau pačia panemune – .žemai, upės vagoje, išvydau juodą žvejo valtelę ir jos dugne užsnūdusį. Tai bent lapkritis!
Štai ir tiltas. Už jo – serpantinu išmetęs senkelis, grįstas lauko akmenimis. Tuščias, jau beužželiąs. Nukasus kalną kelias į rytus sutrumpėjo bent puskilometriu, bet dabai man pasirodė, kad naujuoju tiltu ir neva greitkeliu riedančios mašinos važiuoja vos vos, be garso, tarsi nebyliam kine. Tik kai viena visai šalia supypino, šastelėjau prie turėklų.
Ėjau senkeliu, pačiu viduriu, vis rasdamas ką prisiminti. Antai kadaise sulaužiau slidę. Ten vos neprigėriau, išvirtęs iš baidarės. O štai ten, ties anuo kelio posūkiu, dar prieš karą nuo šlaito nudardėjo cirkininkų sunkvežimis – tiesiai į gilų slėnį. Aš, tiesa, dar nebuvau bet apie įvykį miestas kalbėjo net po karo! Cirkininkai, kad ir kokie mitrūs, užsimušė, žuvusiuosius iškilmingai palaidojo mūsų miesto kapinėse, garbingose vietose. Bet po gero pusšimčio metų juos netikėtai išsikasė kažkokia Vyriausioji Cirkininkų gildija ar komitetas. Išsikasė ir išsivežė laidoti kitur: buvo mat nutarę visus šios rūšies (ar srities?) menininkus sulaidoti greta. Tai ir davėsi po visą Lietuvą, ieškodami tokių kapų. Šyptelėjau pagalvojęs: jei žmonės sumanytų iš naujo perlaidoti visus degtindarius, batsiuvius, provizorius, gaisrininkus… žvejus ir muzikantus? Tai būtų vargo! Ir sąmyšio, žinoma.
O, šit ir sodyba. Tuščia, tylu. Nei užburtosios birbynės garsų, nei žalčių šnypštimo.
– Očiačia, opapa! – šūktelėjo kompozitoriaus močiutė ir peržengė slenkstį. – Nėr jo, nėr! Atalakė iš miesto kaži kokis su mažu avtobusu i isivežė! Grot, grot. A alaus gersi?
Išgėriau butelį vėsaus alaus, skaniai atsiriaugėjau ir atsisveikinau nė kiek nenusivylęs. Nėr tai nėr. Nuo kalno dar nužvelgiau slėnį, tiek kartų regėtą! Išaugę medžiai jau visai užstojo upę. Užtat pačiame horizonte pilkavo daugiaaukščiai, niūrūs net iš tokios tolybės.
Antai, dar nenuimti griežčiai. Kokia didelė rupūžė tupi po lapu! Veik permatoma oda. Pasilenkęs, rodos, mačiau, kaip kraujo apytakos ratu srūva lipnus rupūžiškas skystis. Išsprogusios akys piktai žvelgė į mane – ko tau? Eik, kad eini!
Leidžiantis serpantinu, dabar tai jau tikrai be garso, mane pavijo lengvoji mašinėlė – leidosi išjungtu motoru ir sustojo.
Išlipo garsus muzikas, jis irgi ieškojęs kolegos. Žinojau jo vardą ir pavardė, buvau net klausęsis jo kūrinių, bet asmeniškai nebuvom pažįstami. Kad ir didis, čia, ant kelio, jis nė kiek nesipūtė.
– Sveiks! – riktelėjo vos išlipęs. – Rūkysi?
Stovėjom, rūkėm, žvalgėm slėnį ir jau matomą Nemuno juostą. Paaiškėjo, kad jis vos prieš kelias dienas grįžęs iš Balkanų.
– Ko tie mūsų žmonės nori! – protingai kalbėjo kompozitorius. Aha, prisiminiau, prieš mėnesį jis buvo paskelbtas Planetos Žmogumi Nr. 00000059. Kažkodėl įsidėmėjau tokį ilgą numerį.
– Ko jie dar nori! Ramu juk pas mus. Žalia, žavu, niekas nešaudo, nesivaiko vienas kito! O ten… pyškina iš už kiekvieno kampo.
Nuoširdžiai pritariau jam; tikra tiesa, mūsiškiams viskas smirda, viskas neskanu, tik ir žiūri, ką čia dar nugvelbus, apstačius, papirkus! Kokiam nors grožiui niekas tiesiog laiko neturi. Tik koks valkata pražiota burna rydamas lietų ar džiovindamasis atokesniam paupėly, dar vis ką nors tokio pastebi. Kas tiesa, tai tiesa. Muzikas pritariamai palingavo galva.
– Žinai, – jau tyliau prašneko jis. – Kas ten per žmonės! Žemė dunda, stiklai dreba, o jie… supranti, jie kone visų akivaizdoj…. nu, duodam kaip šunes!
– Ten klimatas kitoks, – atsiliepiau. – Ten šilta!
Užmindėm nuorūkas. Jis nuoširdžiai siūlėsi pavėžėti mane, gal net šitiek užsigavo, kai nesėdau į mašinėlę. Bet taip jau buvau nutaręs – ir namo pareiti mišku.
Grįžau į savąjį krantą ir vėl žengiau pažįstamu taku. Tas muzikas buvo įsiūlęs gerą mauką stipraus gėrimo, tada pakeliui suėmė tokia snūdą, kad neištvėriau ir priguliau šalia storulės, kerpėm aplipusios išvartos – alksniai retai kada tokie stori užauga, išvirsta jauni. Gerokai snūstelėjau, nubudus saulė jau vos šmėžavo tarp kamienų. Bet dar netamsu.
Atsisėdau, pasirąžiau – tai gražus ruduo! Ir – kaip gera, kad čia nei Libanas, nei Sudanas! Kai išsikraustė rusų desantininkų pulkas, miško nebedrebino jokie sprogimai ir automatų papliūpos. Kur buvo jų šaudykla, dabar įrengta milžiniškas turgus. Aūūū! – nusižiovavau ir dar sykį pasirąžiau. Laikas kilt. Dešinės rankos pirštais apčiuopiau prie alksnio priaugusią kerpę – didelę kaip skriblius, šviesiai rausvą. Dar jauną kerpę – šviežią ir minkštą. Kitur tokias netgi valgo. Spustelėjus iš jos ėmė sunktis balkšvas skystis. O ant piršto liko rausva žymė.
Nežinia, kas kartais šauna žmogui į galvą. Suėmiau šalia gulėjusį savo aštrųjį duonriekį ir tvirtai suspaudęs medinę rankeną smeigiau į tą švelnią kerpę. Norėjau perrėžti ją pusiau. Nei reikėjo man jos, nei ką – šiaip sau!
Viena ranka prilaikydamas kerpės kraštą, perrėžiau ją kiaurai. Omai pasigirdo toks veriantis klyksmas, toks kliegimas, kad peilis pats iškrito iš mano rankos, o aš pašokau tarsi katapultuotas. Kas gi čia darosi?! Viešpatie! Iš kerpės kuprelės atsivėrusi raudona, karšta burna šiepė baltus dantis ir klykė! Drebėjo rausvas liežuvėlis, o ten, kur aš ką tik rėžiau peiliu, į samanas virto kruvinos gleivės ir plonos, melsvos kažkokio gyvūno žarnos! Kraujas kliokė kaip iš ką tik paskerstos kiaulės!
Po kelių akimirkų tas siaubingas riksmas nutilo, tik liežuvėlis vis dar tebevirpėjo – neįstengiau atitraukti nuo jo akių. Bet ir jis palengva sustingo, pro tą baisią burną vėl kliūstelėjo tirštas kraujas.
Viską aš ten palikau – peilį, striukę, artipilnį pakelį brangių cigarečių „Ramon“. Tik pribėgęs pylimą stabtelėjau. Tik tada nusibraukiau kruvinus pirštus į šiurkščią žolę.
– Kelinta jau valanda? – paklausė toji pati mokytoja. Ji žiūrėjo į mane ir vos šypsojo. – Juk aš žinojau, kad jūs šituo keliu grįšit.
Pasukom prie jos automobiliuko. Ačiūdie, kai kas dar moka gerbti tylinčius žmones. Bet kai mes užkopėm šešiolika laiptelių į jos nuomojamą kambarį už parko, kraują ji vis dėlto pastebėjo.
– Susižeidėt? – blykšdama paklausė, o aš ėmiau taip drebėti, taip purtytis, tarsi iš jos mažytės burnos būtų pasigirdęs ne duslus, išgąstingas „susižeidėt?“, o anas spigus, sužeisto plėšraus žvėrelio klyksmas. Šokau į virtuvę ir sugniaužiau dar didesnį nei manasis duonriekį.
– Nesiartink! – sunkau kiek įstengdamas. – Tik pabandyk! Vieną aš jau nudėjau!
Ji vis tiek artinosi, jos burna kartojo vieną kaži kokį žodį.
Tik kai užsimojau peiliu, mokytoja suspigo (lygiai taip pat!) ir atšoko.
Sviedžiau peilį aslon, atbulas išvirtau laukan, nusiritau laiptais ir pasileidau bėgti sutemusiu, plūktu parko taku, kol užkliuvau už šaknies ir išsitiesiau. Patikėkit, daktare, daugiau aš tikrai ničnieko nebeprisimenu!
Ką mes radome negyvėlio kišenėse
Trečia diena slydinėjom paupiais, patižęs sniegas nakčia vėl sustingdavo į plutą, šaltiniuoti šlaitai apledėdavo. Upė plūdo sulig krantais. Žvejų takai apsemti, brautis sunku. Užtat niekas mūsų nestabdė, nereikalavo parodyti nei leidimų, nei pasų, nei lytinių organų. Sunkiai įkurdavau laužą, o įkūrus vis tiek nebuvo ramu – sklido rimtas gandas, kad apylinkėse siaučia gauja iš Gudijos: plėšia, pjauna gyvulius, prievartauja vyrus, moteris ir net vaikus. Tai, girdi, kažkur nuo Uralo atklydęs būrys iki dantų ginkluotų nusikaltėlių, tokiems spjaut ant visų valdžių. Bet vengėm ir oficialių postų, kontrolių, viešesnių kelių bei kryžkelių.
Ėjom dviese – Doloresa Lust ir aš. Kvailas buvau, kad sutikau išvesti ją iš miesto. Mat ir mieste sklandė gandas: visus, kada nors viešėjusius beprotnamiuose, įrašytus į neatmenamų laikų įskaitas, naujoji valdžia vėl žada suvaryti į aptvarą, kontroliuoti ir iš naujo gydyti kažkokiais visai naujais vaistais. Oficialiai akcija vadinosi: apsaugosim visuomenę nuo psichiškai nesveikų asmenų! Visi žino, kuo tai kvepia. Siautė klaiki suirutė, prasidėjusi jau po 2000-ųjų. Dvi kadencijas buvo ramu, o dabar štai vėl. Sąskaitų susikaupė galybė, ir naujoji valdžia skubėjo jas suvesti.
Taigi apsiėmiau lydėti Doloresą Lust paupiais iki atokaus miesteliuko, palikti ją ten pas kažkokius gimines negimines ir tada ramiai grįžti į miestą Ramiai? Kažin. Juk ir aš kadaise varčiausi tuose apartamentuose! Šiaip jau su protu susipykęs nebuvau, bet „ligos istorija“ tikriausiai kur nors liko. Ką aš žinau!
Išėjom patį nykų viduržiemį, pirmadienio rytą. Įsimečiau puskilį arbatos, tirpios kavos skardinę, lašinių. Dar neprašvitus jau buvom užmiesty, mynėm pagelžkele, tada pasukom paupiais, kas žingsnis toldami nuo Doloresos Lust taip nekenčiamo miesto. Bėda, kad aš visiškai nebegeriau svaigalų, o arbatai virtis reikėjo laiko, ilgainiui tai pakyri. Užtat mano bendražygė maukė kaip jaunas traktoristas: daug, smagiai, neužsikosėdama. Nakčiai pririšdavau ją prie medžio, girtą aptalžydavau, ir kol rišdavausi savo hamaką, ji inkšdavo. Kniaukdavo, cypdavo, kandžiodavo orą, elgėsi kaip nėščia katė. Maldaudavo dar gurkšnelio, kol užmigdavo stačia, o aš migdydamasis dar ilgai supdavausi tarp dviejų pušų. Rytą atmazgydavau virves tik užvirus vandeniui; keikdamasi ji tūpdavosi čia pat ir čiurkšdavo ant sukietėjusio sniego. Praurbindavo jo plutoje plačią žalsvą skylę, paskui užmindydavo kulnimis. Kaip koks šunšunis. Arba kaip koks desantininkas. Pati vilko ant liesų pečių „kanistrą“ kvaišalo rusvo, potirščio, rodos, salsvo. Nemeluosiu: ji neatsilikdavo, necypavo net iki kraujų nusibrozdinusi veidą į apledijusį šlyną. Pasitrindavo savo gėralų ir slydom toliau. Doloresa Lust, senoji kovotoja už teisybę! Atsikišę dantys, pilkšvi plaukai, kojos prasideda nuo pažastų – tai veikiau pergamentu aptraukti kaulai. Vadinau ją „kaulų vyniotiniu“, ji nepyko. Žvėrie, užtat sakydavo rišama prie alksnio, kaip tu šitaip gali? O juk taip sutarta buvo. Neprikiši – nugrius girta ir sustirs. Buvau prižadėjęs vienas žmogui (net dabar neturiu teisės sakyti, kas jis), atvesti ją gyvą. Atvesti iki to miestuko, pasodinti vienintelėje restoranu vadinamoje smulkėje, atsiprašyti išvietėn ir dingti, dingti, dingti! Ten Doloresa jau neprapuls. Ji dar pašokdins savo tolimus, niekad neregėtus giminaičius!
Bet iki miestuko buvo dar para ėjimo. Galėjom, aišku, giria pasukti į plentą, susistabdyt kokį sunkvežimį ar pėščiom drožt, kiek čia to kelio! Tai ne, ėjom it tikriausi kvailiai paupiais, vingiuodami kartu su vaga, čiulpėm lašinių odeles, gėrėm arbatą ir vėl mynėm.
Ketvirtos dienos pavakare radom negyvėlį. Jis gulėjo ant kranto, nedidelėje aikštelėje ties upės pusvingiu, atmetęs rankas į šalis, negyvas ateis išsproginęs į šarmotą dangų. Pirmoji negyvėlį pamatė Doloresa Lust. Spygtelėjo, užsiėmė bumą. Tada priėjusi nesmarkiai spirtelėjo koja – ar tikrai negyvas? žagtelėjo, išsitraukė gertuvę, nukliukino gerą pusę. jos akys sublizgo.
– Negyvas! – riktelėjo man. – Negyvas, nebgyvas.
– Eime, Dole, – paraginau. – Kas mums rūpi! Gal čia tų banditų darbas. Tų, nuo Uralo. Nu, kaukaziečių.
Bet ji užsispyrė. Atsitūpė, užspaudė vyriškiui akis, bandė sudėti rankas ant krūtinės ir kažką į jas įsprausti, bet tuojau visiškai pasigėrė ir t pargriuvo šalia. Žliumbė, šnekino negyvėlį. Ne, ji tikrai trenkta! Gal tokias tiesiog būtina izoliuoti? Grieždamas iš piktumo dantim, rišau ją prie pušies, jaučiau, kad ji jau apsišlapinusi. Daviau užtraukt porą dūmų, užleidau ant akių striukės gobtuvą ir, nors tirtėjau iš šalčio, laužo nekūriau. Štai kiek kainuoja blaivystė!
Nubudau kalendamas dantim. Kovo paryčiai šalčiausi. Po pilnatim švietė gelsvas numirėlio veidas. Jis gulėjo vis taip pat atmetęs rankas, bet akys buvo užmerktos. Atrodė ramus. Kojos kiek pražergtos. Juodi pusbačiai. Platus drapo paltas. Šviesūs plaukai. Neiškentęs susikūriau lauželi ir išsiviriau arbatos. Rijau ją kaip liepsną ir palengva atšilau.
Prašvitus pastebėjom už krūmų pririštą luotą. Ilgas, juodas luotas, ilgas irklas su apkaustu gale. Tokiu Ir prieš srovę gali irtis. Taip ir knietėjo sėst ir plaukti Bet visur postai, visur pavojai.
Doloresa, vos atrišta, puolė prie savo smarvės.
– Ką darysim? – paklausiau, nors jau buvau nusprendęs, ką daryti.
– Paliekam, kaip radę, ir einam, – tingiai atsiliepė ji.
– Nei – atrėžiau. – Nei Paleisim jį pasroviui. Juk čia jo luotas. Paguldysim į dugną ir teplaukia.
– Kaip sau nori, – burbtelėjo ji. – Tik greičiau.
Priėjau prie negyvėlio. Jaunas dar vyras. Ne, čia ne tie kaukaziečiai jį. Pats tikriausiai. Kiekvieną rytą radijas praneša: rasti devyni lavonai. Kartais šeši, kartais net tuzinas. Savižudžiai. Buvom antroj vietoj visoje Europoj, rodos, po vengrų ar juodkalniečių. Ne, po rumunų. Dabar jau pirmi. Prisiminiau, kaip vienas žilas ponas per kažkokią sueigą šaukė: Aria, aria, išlipa iš kabinos, bėga į krūmus ir pasidžiauna! Kur eini, tėviškėle? Quo vadis? – taip klausė jis. Ir pats atsakė: Skradžiai! Ir tai dar komunistų laikais, beveik prieš trisdešimt metų. Drąsus žmogus. Rašytojas ar matematikos profesorius? Nebepamenu.
Lūpa to lavono perskelta, jau pa juodus, atvipus. Paakiai patinę – aiškus girtuoklis. Nevilties akimirką ėmė ir… bet kaip? Pilki marškiniai, kaklaraištis, kelnės sulaidytos. Šundaktaris ar bibliotekininkas? Niekas nešneka apie skaitymo žalą, tai jis… Ne, tikriausiai nė nesižudė, atsiyrė, išlipo… dar maktelėjo ir nudvėsė. Irgi ne… va šalikas prasiskyrė, kaklas per mėlynas. Pakaruoklis. O gal ir luotas ne jo? Per daug man mįslių. Per daug mistikos. O dar toji Doloresa Lust, girtas galvijas, karvė nešventinto tvarto, su vos įžiūrimais papiukais, spokso padėrusiom akim! Argi jai naujiena negyvėliai? Kiek ji išnešė jų iš savo pusrusinio kambariuko ant kaulėtų rankų – dar leisgyvių, – kiek jau negyvų suguldė ant sniego, kad kas pasiimtų! Kiek užkasė darže vasaros metu, kad nedvoktų, ne visus ji per savo girtą galvą ir prisimena. Ir mane žadėjo nugalabyti, jei neisiu su ja į šitą žieminį žygį! Kitos nebijotum, skeltum į ausį ar paleistum juką, bet kai šitaip žada pati Doloresa, vyržudė, šešerius metus atpylus sustiprinto režimo beprotnamy, verta susimąstyti. Ne, tie vėl į valdžią įlipę komunistai gal ir gerai daro, reikia tokius izoliuoti. Tik kad jie ir čia maišo tą daiktą su pirštu. Visus ant vieno kurpalio, kaip pratę.
O juk Doloresa buvo kitados poetė, rašė eiles, spausdino jas, net knygšę išsileido. Tik vėliau taip nevykusiai ištekėjo, kad tą vyrą tiktai nukepti ir beliko, ji taip ir padarė. Menki juokai, kai Dolė šitaip varto savo akilėkštes ir dar vapa. Dabartės tai aš jos nebijau, kirvukas makštyse ant diržo, visad po ranka, o ir ji visąlaik pusgirtė. Ne, nė kalbos, negali būt – nakčiai tik pririšti! Dar mieste kietai sutarėm tuo klausimu. Pirmutinė mano sąlyga!
Krūptelėjau. Užnugary trekštelėjo šakelė, ir Doloresa Lust prarūkytu bosiuku ištarė:
– Koks panašus į Vaidulį.
Tikrai panašus. Vaidulis, tai yra Vaidotas, ir buvo tas velionis jos vyras. Meno kritikas ir poetas, ir dar kaži kas. Ilgaplaukis švelnus vaikinas, ašarojančiom nuo vėjo, graudulio ir silpno vyno akim. O, kaip seniai, rodos, tai buvo!
– Nu, varom, varom, sustipsim.
O gal tikrai nevilkt jo į luotą? Kokia kvaila mintis! Besaikis skaitymas vėl kaltas. Luotas su numirėliu pasroviui… ne!
– Geriau pažiūrėk jo kišenes. – Vėl Doloresa Lust.
Tai jau ne. Jei nori, pati žiūrėk. Jei turi ūpo. Gal rasi pinigų, jei savižudis. Bet vargu, atrodo, girtuoklis. Toks paburkęs veidas.
– Leisk, aš pati.
Tiesa, ji moka ieškoti. Dirbo kažkada moralės policijoj, kratydavo spekuliantes. Lįsdavo joms už ančių ir po sijonais. Šit, pritūpė, atlapojo paltą, prasegė kelnes. Ir jau meta viską, ką radusi, ant sušalusių viksvų. Nosinę, peiliuką, išsižiojusį cigarečių pakelį, juodas šukas, dar vieną nosinę, tabaku aplipusį saldainį… Švyst, švyst, viskas.
– Viskas. Va, vokas dar.
Vokas. Taigi tikriausiai savižudis!
Ištraukiau lapuką. Vos įskaitomai šratinuku sukeverzota: „Vyrai, karkitės, kol nevėlu!“ Ir viskas, tiek. Nei parašo, nei datos, nieko. Taip ir turi būt, kam reikės, viską supras. Ne pedantas koks. Gal net labai drąsus vyrutis. Psichologai, žinoma, moka pilnas ausis prikalbėti, o paskui imi ir išgirsti – nusižudė toks ir toks psichologas. Buvo toks Antanas, pažinojau. Vis mėgo kitus mokyt, kaip reikia gyvent. Buvo ko! Žmona dailininkė, liaudies meistrė, vaikai aprengti kaip lėlės. Jis pats tarsi šeimos vyr. psichologas. Buity be galo mandagus, taisyklingai kirčiuodavo visus žodžius, apsiskaitęs kaip kunigas. Ir še tau: stryktelėjo iš savo ketvirtojo aukšto ant žalios žolės, dar tris dienas pagyveno, verkė, verkė visų dar spėjo atsiprašyt ir padėjo šaukštą. Bet ką čia Antanas! Guli va, raštingasis vienas! „Vyrai, karkitės, kol nevėlu!“ Nė vieno kablelio, žinoma, o šauktuką aš čia pridėjau, dabar. Mažaraštis. O gal per skubą. Mūsų protmaišiai tomus prirašytų iš šito sakinio. Motyvų beigi komentarų. Bet iš kur aš čia toks protingas? Reikia greičiau dingt! A, ji dar po apatinius naršo! Ir va, traukia kaži ką – maišiuką! Atriša, rankos ir kaulai dreba iš nekantros – kas ten? Ogi šlamštas paskutinis – pirmieji lietuviški pinigai. Šimtai, tūkstančiai, dešimtys tūkstančių. Nieko jie jau seniai neverti.
Ji dar įkiša ranką į maišiuko vidų ir iškrenta – moneta. Dešimt caro rublių. Už žando kiša ją Doloresa Lust, išspjauna, dreba, nė nežino, kur dėt. Tai jau apšvarinom tave, negyvėli? Jau. Nebepaliksim. Plauksi, kaip ir buvau pažadėjęs. Į luotą jį!
Velku, sugriebęs už tiesių kojų, lieka vos įžiūrima šliūžė. Įverčiu į luotą, stumteliu tą laivę nuo kranto ir ploju delnais sau per klešnes – viskas! Luotas lėtai pasisuka ir jau plaukia – upė kaip akis. Gal greit neužklius?
Maunami Pusgirtė, pusprotė Doloresa Lust ir aš, jos palydovas, globėjas, jos ponas ir tarnas sykiu! Vergas, ką jau čia.
Miestelis už penketo kilometrų, kas čia yra, kai kažkas nematomas stuksi į nugarą: greičiau, greičiau!
Kurių galų ji ėmė iš negyvėlio tą pinigą! Bet pabandyk tokiai pasakyt? Dabar, kai nepririšta, Doloresa Lust pavojinga it laukinė. Reikia jos saugotis. Nieko, smuklėj aptalžysiu, jei prisireiks. Būsim atsiskaitę už, viską. Už visą šitą beprotišką žygį.
– Pala! – šaukia ji iš paskos. Atsigręžiu. Stovi pražergus savo kartis, vieną pakėlusi ant kelmo. Užsiverčia tą savo rezervuarą, išlaižo paskutinius lašus, numeta ir jau vysis mane. Klupteli, pargriūva, nusižvengia klaikiu balsu ir vėl šuoliuoja. Giltinė, tikrų tikriausia Giltinė! Ša! – šaukiu, ša, kretena! Gerai, kad jau temsta. Pasivijo. Smogiu jai į pažiaunę, klupdau, uždengiu galvą maišu – dar spėjau! Miško keliu žygiuoja tie plėšikai. Tie kaukaziečiai iš Uralo. Musulmonai. Pro kadagio kerą, žvelgiu, koja prispaudęs Dolę. Viens, du, viens, du. Koja į koją. Visi aukšti, raumeningi. O gal tik taip atrodo? Vis po du gretoje. Juodi, ūsuoti, tik akių baltymai šviečia. Ant pečių automatai, bazukos. Priekyje dvikinkis vežimas, ir iš paskos vežimas – girdėt, kaip vaitoja, Alacho šaukiasi jų sužeistieji… Nužygiavo. It vaiduokliai pranyko.
Miestelis beveik sugriautas. Rūksta gaisravietės. Kitur girdėt raudos, dainos, girti balsai. Langai išbarškinti, durys nukabinėtos nuo vyrių, ant šaligatvių žmonių ir arklių lavonai. Še tau ir gandai. Mudu sustabdo raitas patrulis su raudonu raiščiu, dar du tokie su raiščiais eina jam iš šalių. Užtveria kelią, laižosi, žvelgdami į Doloresą Lust, o manęs klausia kažkodėl rusiškai:
– Banditov ne videli?
Švelnus minkštas kaimiečio akcentas. Kiti du jau grabalioja Dolės kaulus, – jie irgi girti.
Nykus, nuniokotas miestas. Apverstas sunkvežimis, nuplėšytos vėliavos. Kam čia rūpės kažkoks miškuose galą gavęs savižudis? Mudu veda Pas komisarą B. Aukštas, stuomeningas vyras. Žilas plaukas, liūdnos lietuviškos akys. Naganas ant stalo, puslitris šalia. Kaip kokiam prastam filme. Pažiūri mano Ligonių kasos pažymą, Doloresos Lust išrašą iš Psichiatrinės ligoninės Sunkiųjų ligonių skyriaus – tikrai paleista. Nepabėgi. Palinguoja galva, tarsi šypteli. Matyt, ne psichų gaudynės jam čia rūpi! Bet paklausia ir jis:
– Banditov ne videli?
Purtom galvas – ne, ne. Jis veja mus lauk, dar kelia koj1 spirti – žyvej!
Vargšas miestelis. Užvažiuodavau čia su mergom prieš kokį šimtą dvidešimt metų. Alaus būdavo šviežio, vėžių. Valtys, kinas, šokiai. Vitaminai tiesiog spragsėjo ore. O dabar!
Centrinėje gatvėje kas antras praeivis svyruliuoja. Krautuvės išplėštos. Po baisaus antpuolio moterų beveik visai nebeliko – išsivarė priešai. Užtat išliko ligoninė, bažnyčia, spirito varykla, areštinė ir smuklė. Viskas, ko reikia save gerbiančiam miestui. Vedu Dolę į smuklę, ten ištarsiu jai sudie.
Prieina malonus kelneris – juodas švarkas, juodi marškiniai, kreivai parišta peteliškė, niekis! Užsakau litrą vyno, po puslitrį degtinės – dabar jau ir man galima, žygis baigtas! Dar po kotletą. Išgeriam, mirkteliu vienas kitam. Atsiprašau į išvietę, bet Dolė eina man iš paskos, lenda į tą pačią kabiną, užkabina kablį ir kyšteli man prie gerklės skustuvą – sprukt norėjai, a?
Šįkart ji manęs dar pasigailėsianti. Grįžtam į salę ir geriam geriam. Rūkom, dainuojam karo dainas. „Kur statūs krantai šiapus Nėrio“ ir – „Ąžuolėlio šakos linko!“ Sėdim iki uždarant, o kai ateina metas atsiskaityti, Doloresa Lust kyšteli skustuvą administratoriui. Truputėlį net įpjauna riebų pagurklį, ji moka tai daryti. Ne juokas – šešeri metai užgrotiečių šaly!
Grasindama veda tą kuklų žmogų į virtuvę ir liepia krauti į mūsų kuprines vištas, paštetus, raudonųjų burokėlių salotas, žuvį. Vynus, brangvynius, degtinę.
– Ir tik pabandytum kam žioptelėti! – čia ji melsvam iš siaubo administratoriui.
Komendantas B. galėtų mus sušaudyti vietoje. Be jokio teismo ir tyrimo. Bet mudu apsikabinę einam per mirusį miestą, mormorando traukiam karo dainą – ir niekas nieko. Tempiu baisiai sunkų krepšį su kruvinom kiaulių galvom ir degtine. Laša kraujas ant seno šaligatvio, tyliai lyja, netrukus ir tikras pavasaris. Mudu einam prie upės žiočių, sėdam ant hamako, supamės ir geriam.
Po vidurnakčio matau: atplaukia luotas. Numirėlis guli ramiai. Kažkas susagstė jam visas sagas, pataisė kaklaraiščio mazgą. Šviesi plaukų sruoga užkritusi ant kaktos – gyvas Vaidulis! Luotas sustoja, Doloresa Lust atsargiai išneša Vaidotą, paguldo jį į hamaką ir tyliai supa, svirpdama po nosim kažkokią žmogėdrų lopšinę…
Tada jau sėdam į luotą. Sėdim kaip du šešėliai – vienas vienam gale, kitas – kitam. Be menkiausio garso išplaukiam į didžiąją upę. Ji juoda, tik su žvaigždynų langeliais.
Pririšu Doloresą, siurbteliu degtinės, kramtau žalią mėsą ir prisimenu sąsiuvinį, kurį paėmiau ten. Taip, taip, kai vilkom, iš palto kišenės iškrito plonas mėlynas sąsiuvinėlis, išsitraukiu jį ir vos įžiūrėdamas mėnesienoje skaitau:
„Trečia diena slydinėjom paupiais, patižęs sniegas nakčia vėl sustingdavo į plutą, šaltiniuoti šlaitai apledėdavo. Upė plūdo sulig krantais. Žvejų takai apsemti, brautis sunku. Užtat niekas mūsų nestabdė, nereikalavo parodyti nei leidimų, nei lytinių organų.“
Čia juk apie mudu rašoma! Apie mane ir Doloresą Lust! Apie mus, apie mus, pagalvoju, luotui lėtai nirstant į juodą vandenį. Bet žvaigždynų langeliai vis šviečia ir šviečia… tai ir yra keisčiausia… tai ir yra čiausia…
Jonas Mekas apie Lietuvą ir save
1991 m. Nr. 10
Tolyn, tolyn vis stumiamės,
Žiūrėdami kaip iš po plytų,
iš po griuvėsių rinkos išbadėję žmonės.
Jonas Mekas
Pirmą kartą brolius Joną ir Adolfą Mekus sutikau 1960 metų vasarą New Yorke, tradiciniame Shakespeare’o dramaturgijos festivalyje, kuris vyko Centriniame parke po atviru dangumi. Jonas Mekas buvo apsirengęs paprastais rūbais, išblyškęs, itin kuklus.
Gyvendami perkeltųjų asmenų stovykloje Vakarų Vokietijoje, broliai Mekai kartu parašė trumpą linksmą vaidinimą vaikams „Trys broliai“. Atvykę į JAV, savo širdį jie atidavė kinui. Jonas studijavo kino meną New Yorko universitete. 1954 m. sukūręs avangardinio kino entuziastų grupę, jis pradėjo su broliu leisti žurnalą „Film Culture“, paskelbė „karą“ Hollywoodui.
– Nekreipkite į mane dėmesio, – pasakė ramiu balsu Jonas Mekas, nutaikęs į mane padėvėtos kino kameros „Bolex“ objektyvą. – Aš rašau savo dienoraštį.
„Bolexo“ objektyvas, patyrinėjęs mano batus ir kaklaraištį, staiga nusisuko ir nusivijo bėgančią paskui vėjo skraidinamą margaspalvį balioną mergaitę. Tokia jo dienoraščio „rašymo“ maniera. Bet gyvenime jis labai dėmesingas ir nedaro staigių posūkių.
Jonas Mekas daugiau kaip dešimties poezijos, prozos, publicistikos ir kritikos knygų autorius. Tai ryški žvaigždė XX amžiaus lietuvių kultūros padangėje.
Vieną savo eilėraščių rinkinį jis pavadino „Pavieniai žodžiai“ (1967). Poetas visą gyvenimą ieško visuotinio atsakymo į pavienius, gyvenimo keliamus tragiškus klausimus.
Vaikystėje broliai Mekai grožėjosi J. Mateikos paveikslu „Žalgirio mūšis“, žavėjosi ir pasakojimais apie žuvusią liepsnose dėl Tėvynės Gražiną. Amerikoje jų sukurtas pacifistinis filmas „Medžių ginklai“ laimėjo kelias tarptautines premijas New Yorke J. Mekas kartu su bendraminčiais viename Broadway’aus teatre statė spektaklį „Kalėjimas“. Premjeros išvakarėse jis buvo uždraustas. Tada statytojai sulindo į teatrą pro langą ir suvaidino tuščioje salėje. Spektaklį žiūrėjo vien tik šalta ir objektyvi kino kameros „Auricon“ akis. Kino užfiksuotą „Kalėjimą“ pamatė nepalyginamai daugiau žiūrovų, negu būtų pamatę kuklioje Broadway’aus teatro scenoje.
Adolfas Mekas vedė italę dainininkę Paolą. Lemtingai apsispręsti Amerikoje lengviau negu Milane arba Biržuose. Dalį savo gyvenimo Adolfas atidavė politikai. Dalyvavo liberalo, panorėjusio tapti senatoriumi, rinkiminėje kovoje. Adolfo Meko remiamas kandidatas rinkimus pralaimėjo. Rinkiminės kovos melu Adolfas Mekas patyrė tai, ko nebūtų patyręs basomis kojomis perbėgdamas skersai ir išilgai Lietuvą ir visą Ameriką. Rinkiminė kampanija nėra realus amerikiečių gyvenimo vaizdas, tačiau įsivaizduoti Ameriką be prezidento ir kongresmenų rinkimų neįmanoma.
Jonas Mekas bėgo į Vakarus savo jautrioje širdyje saugodamas nuo tankų Semeniškių idiles. Plieniniais vikšrais sutrypti galima knygą, bei ne poeziją poeto širdyje. „Semeniškių idiles“ (1948) New Yorke perskaičiau vienu atsikvėpimu. Iki tol nežinoti eilėraščiai sukrėtė kaip jaunystėje Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Vėliau panašų jausmą patyriau perskaitęs Chicagoje gyvenusio Mariaus Katiliškio romaną „Išėjusiems negrįžti“. Skaudžiausia buvo, kad tuo metu Lietuvoje mes beveik nieko nežinojom nei apie Joną Meką, nei apie Marių Katiliškį bei kitus talentingus stalinizmo ir hitlerizmo toli nuo gimtosios žemes nublokštus rašytojus.
Į Wiesbadeno perkeltųjų asmenų stovyklą Jonas ir Adolfas Mekai atvyko 1945 metų vasarą, nešini dulkinais, nudaužytais kampais lagaminais. Jie buvo prikimšti knygų ir rankraščių. „Mūsų abiejų bendras amžius – 44 metai“, – prisistatė broliai, nors jie nebuvo dvyniai. Gimę ir vaikystę praleidę Biržų žemėje, Semeniškiuose, vėliau gyveno Panevėžyje. Jonas dirbo miesto laikraščio „Panevėžio balsas“ redakcijoje. Redaktorius Jonas Vytautas Narbutas buvo išvežtas į Sibirą. Jo sūnus, gimęs Sibire, dabar studijuoja pas Joną Meką kino meną. Gyvendami Panevėžyje, broliai Mekai lankė Juozo Miltinio teatro studiją. Vėliau Biržuose įkūrė teatrą. Vaidino „Atžalyną“. Tai, ko broliai nepasakė Lietuvoje, nuo scenos arba laikraščių puslapiuose, jie pasiryžo paskelbti visam pasauliui Vokietijoje, prisiglaudę „perkeltųjų asmenų“ stovykloje.
Sutikęs pirmą žmogų, Jonas paklausė:
– Ar yra čia literatų būrelis?
Netrukus stovykloje pasirodė rotatorium išspausdintas žurnalas „Žvilgsniai“. Jį redagavo Jonas Mekas.
1947 m. visame pasaulyje buvo pažymėtas lietuviškos knygos 400 metų jubiliejus. Ta proga „Patria“ leidykla Tūbingene išleido Adolfo ir Jono Mekų 39 puslapių knygutę – poetinės prozos ir pasakų suaugusiems rinkinį „Knyga apie karalius ir žmones“. 1951 metais „Žvilgsnių“ leidėjų grupė išleido Jono Meko novelių rinkinį „Proza“.
1951 m. Philadelphijoje Jonas Mekas susitiko su lietuvių literatūros klasiku Vincu Krėve. Iki šiol Jonas gailisi, kad šio susitikimo neužfiksavo savo kino dienoraštyje. Kaltas ne jis. V. Krėvės bičiuliai griežtai įspėjo J. Meką, kad jis pirmojo susitikimo metu to nedarytų. Vėliau buvo per vėlu. V. Krėve mirė. Gal tada Jonas Mekas subrandino mintį: kuriant svarbu save įtikinti, kad tai, ką darai, darai pirmą ir paskutinį kartą.
1957 m. Kanados lietuviai Jonui Mekui už poezijos knygą „Semeniškių idilės“ suteikė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Priimdamas Montrealyje garbingą premiją, jis pasakė kalbą, su kuria „Metų“ skaitytojai šiandien turi galimybę susipažinti.
– Kada ir kaip Tu įsivaizduoji mūsų sugrįžimą į Lietuvą? – prieš 33 metus paklausė New Yorke gyvenantis žurnalistas Almus Šalčius iš Vakarų Vokietijos į Ameriką atvykusį Joną Meką. Poetas neatsakė, bet po kelių dienų įteikė žurnalistui septynių puslapių kūrinį „Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi“. Originalą išsaugojo Almus Šalčius.
Čia skelbiame ir Jono Meko referatą, skaitytą 1957 m. rugsėjo 7 d. studentų Santaros suvažiavime.
Jono Meko karyba padeda geriau suprasti išeivijos lemtį ir sudėtingą lietuvių literatūros kelią.
Albertas Laurinčiukas
Jonas Mekas. Žodis, pasakytas 1957 m. rugsėjo mėn. Monrealyje įteikiant Vinco Krėvės premiją
Priimdamas šią premiją, aš vėl prisimenu Semeniškius ir pagalvoju: gal mano knyga yra tik antkapio lenta, tik kaip antkapio lenta. Galbūt Semeniškiai, kuriuos aš pažinau, kuriuose aš augau, kuriuos aš dainavau, yra jau mirę. Semeniškiai yra nebe tie, žmonės yra nebe tie.
Tik many jie tebėra tie patys. Tie patys, kuriuos vaikas aš mačiau. Dažnai man matos tie ūkininkai, tie piemenys, tos moterys – tos moterys, baltos didelėm skarom, kur pasilenkusios, kur pasikūprinusios velėdavo prie upių skalbinius ar eidavo galulaukėmis iš ganyklų su šilto, dar garuojančio, laukų žolėm kvepiančio pieno kibirais.
Tai šituos Semeniškius aš nešuos su savimi, dar vis sapnuotojas, ir rūpinuos, ar bėra ten Marčiaus seserys, Kraupas su krūva murzinų, išblyškusių vaikų, antstolių išvaržytas, skolų išėstas, ir Čigo kiemas, ir Marytė, ir upelis, o ir Naciūnų šilas, nuo kurio visi lietūs atrūkdavo, pilnas gyvačių, svaiginančiai kvepiąs mėlynėmis, išsikerojusiais girtuoklynais, ir malūnas, išskėtęs savo keturias rankas, kurių betgi nemainyčiau, rodos, dabar į nieką – dabar, kai jau jo neturiu.
Aš nežinau, ar dar vis ten yra trys pušys ant Laumės kalnelio. Ir molduobes gal jau ne tos: nei išdagėlio pievos, skersai ir išilgai išvaikščiotos, išbraidžiotos viksvom ir asiūkliais apžėlusios, vėjuose dainuojančios. Aš nežinau, ar jos bėra.
Su miesčionim išėjau… Su tais, iš kurių rankų, iš kurių manierų juokdavaus, iš visų daiktų, kurių jie siekė, ir iš jų pinigų, ir iš jų darbų, tarnybų – kas visa tai prieš saują žemės? Dabar gi jau kai kas mane miestiečiu įtaria, inteligentu… O mes gi, abudu su broliu, du ūkininkai, du mieste uždaryti ūkininkai, du ūkininkai pačiame New Yorko vidury – užsidarinėję langus po kambarį šlitinėjam ir basom kojom džiaugiamės, laukus prisimindami – su basų kojų ilgesiu.
O mano raštinei draugai iš Lietuvos man rašo: „Tavo idilėse per maža socialistinio realizmo.“ Ir toliau mano raštingi draugai prideda: „Vasarojam Palangoj. Čia labai gražu šią vasarą.“ Ir galvoju pats sau, ir piktai – miesčionys. Ar Smetona ar Chruščiovas – jie vis tiek miesčionys. O mano Semeniškiams vis tas pats, mano Semeniškiai nevasaroja Palangoj, kaip jie nevasarojo prieš penkiolika metų. Tai jų kraujas yra socialistinis realizmas, tai jų prasti valgiai, prastas apsiėjimas, prastos kalbos, ir jų prasti darbai. Tai ne socialistinis realizmas dainuoti sau mentaliai apie plūgą ar apie traktorius tais pačiais rimais ir šildytis Palangoj. Semeniškių gyvenimas ir kolchoze grubus, ir jų dainos grubios ir nedailios. Nei jos nuo žemės atskirsi, nei nuo vėjo, nei nuo rudens, nei nuo mėšlavežių. Atsilaikė prieš carus, Semeniškiai išlaikys ir prieš Chruščiovą – jie ir kalėjime išliks, kai tuo tarpu jų broliai laisvoje Amerikoje virsta vis kasdien, tampa į nieką. Ir aš gerai žinau: ar mūsų rašytojai šildos Palangoj ir kuria socialistinė realizmą, ar jie sapnuoja kur nors vidury Čikagos – aš žinau, kad tuo metu mano broliai Semeniškiuose velka prakaito ėdamom nugarom sunkias naštas, skubina nuimti derlių: tai jie, pliekdami botagais arklius, juda dumblotais vieškeliais su vežimais duoklės, tai jie šlapiais rudens laukais ropoja, rankiodami nuo laukų išlytas bulves, imdami daržus, ir moterys, kaip paukštės, vienišos laukuose krato mėšlą. Tai mano broliai, kurie liūdnai dainuoja rudens laukų akiraty. Tai mano seserys, tai mano broliai taip liūdnai dainuoja.
Ir aš, mažiausias iš jų, lenkiuosi prieš juos, lenkiuos prieš Semeniškius. Nors žodžiu, savo prasta, nedidele savo knyga priminti juos, pagerbti juos norėdamas, niekados jau jų nepamirščiau. Nes jie man yra kaip šventieji.
Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi
1
Žmogus gulėjo vidury lauko. Naktį lijo ir žemė buvo molina, ir visi jo drabužiai buvo molini ir sulipę. Jis gulėjo aukštielninkas ir žiūrėjo į dangų. Dangus buvo mėlynas ir grynas. Mano vaikystės dangus, – galvojo žmogus. Šitoks buvo mano vaikystės dangus, kai aš gulėdavau aukštielninkas ganydamas karves, krūmų atokaitoje, ir žiūrėdavau į debesis.
Žmogus atsisėdo ir pradėjo autis kojas. Jo dideli kareiviški batai buvo suplyšę – vieni skutai. Jis padėjo juos šalia ir ėmė vyniotis autus. Jis vyniojo atsargiai ir žiūrėjo į savo sutinusias ir žaizdotas kojas. Jis čiupinėjo jas pirštais, ir jos skaudėjo. Tačiau saulė joms mėgėsi. Saulė gerai kojoms, – galvojo žmogus.
Aplinkui buvo tik rugiai ir begalinė tyla. Kolchozo rugiai ėjo išilgai visą slėnį, kaip didelė žalia jūra. Turėjo būti jau liepos mėnesis ar rugpjūčio pradžia. Žmogus čiupinėjo rugius, jų koteliai buvo švelnūs ir geri. Kaip motina, – galvojo žmogus.
Tačiau jis buvo išvargęs ir alkanas, ir be miego, po visos nakties ėjimo. Jis ėjo naktimis, o dienom jis miegojo. Jis miegojo krūmuose, javų laukuose ir balų švendrėse. Jis miegojo krūmuose atviromis akimis, kaip žvėris, ir jis mito kaip žvėris – žolių lapais ir žaliais laukų vaisiais – viskuo, kas pasitaikė po ranka. Jis buvo pusiau žvėris ir savo pūliuojančiomis žaizdomis, ir savo neišsenkama aistra eiti tolyn. Tačiau jis buvo visai išvargęs ir jis dabar miegojo. Žmogus gulėjo vidury rugių lauko ir miegojo veidu į dangų.
2
Naktis buvo vėsi ir gera. Ir lietus nebelijo, ir viskas buvo išdžiūvę. Jis išbrido iš rugių ir dabar ėjo palauke, retkarčiais sustodamas ir pasiklausydamas. Tačiau jis tegirdėjo tik putpeles. Naktiniai vabzdžiai atsimušdavo į jo veidą ir krisdavo ant žemės. Į dešinę, toli, matėsi kaimo ir vienkiemių šviesos.
Žmogus ėjo palauke tolyn. Dabar matėsi žvaigždės. Žvaigždės buvo vienintelės jo šitų bėgimo naktų draugės, vienintelės, kuo jis galėjo pasitikėti, kas ir neišdavė jo. Jis nebebuvo žmogus, kuris galėjo kreiptis į žmones, jis dabar buvo pusiau žvėris. Jis buvo gamtos dalis, jo elgsena buvo kaip laukinio žvėries. Jis bėgo nuo žmonių, kaip žvėrys bėga. Žmonės buvo, kurie jį atplėšė, kurie jį išvežė, kurie jį persekiojo, kurie jo nesuprato. Žmonės, ne laukai ir ne medžiai ir ne gyvuliai. Dabar jis pasitikėjo tik gamta, laukine gamta. Jis atgydavo tik naktimis, kaip visa gyvūnija, ir dienomis jis pasislėpdavo ir miegodavo taip pat budriomis ir nemiegančiomis akimis, kaip visa gyvūnija.
Iš kaimo jis dabar girdėjo muziką. Jis turėjo praeiti pro vienkiemius. Jis turėjo praeiti pro kaimą, pakluonėmis ir pro laukus. Jis dabar girdėjo muziką. Kažkas dainavo. Daina nebuvo linksma, bet jie dainavo. Žmogus valandėlę sustojo ir klausėsi. Jam atrodė, kad turėtų būti sekmadienio vakaras. O gal subatvakaris, – galvojo žmogus. Jam visos dienos jau seniai buvo vienodos ir vis viena. Gamtoje nėra švenčių ir nėr subatvakarių. Gamtoje yra tik naktis ir diena. Tačiau kartais jam tekdavo stebėti žmones šokant ir dainuojant. Kaip vilkas jis žiūrėjo iš tamsos į apšviestą vienkiemio kiemą, trobesius ir galėjo įžiūrėti žmones. Jis žiūrėjo į naktį ir klausėsi muzikos, jis galvojo apie savo vaikystę. Muzika jam daug ką priminė, ji lyg prikėlė žmogiško gyvenimo ilgesį, civilizacijos ilgesį. Jam daug kas kilo ir slūgo, kilo ir slūgo, prisiminimai, veidai ir vietos, ir jis sustingęs ir nejudėdamas žiūrėjo į šviesos ratą. Ar ne visi naktiniai žvėrys jaučia tą patį, ar nepergyvena ir jie to paties vienišumo, žiūrėdami naktimis iš tamsos į kaimus ir sodybas savo spingsinčiomis akimis? Jis žiūrėjo be pykčio ir grobuoniškų tikslų, tik šiaip ilgesingom žvėries akimis, žvėries, kuriam visa tai nebėra prieinama. Jis nepavydėjo, dabar jis nebeturėjo pavydo nei keršto, visa tai išbluko, nutolo, ir jis galėjo tuomi net džiaugtis. Jam netgi rodėsi, kad visos tos aistros: jis dabar buvo nuo jų laisvas ir nepriklausomas.
Jis apsuko lanką aplinkui ir dabar jis ėjo tiesiai į miško pusę. Šitas miškas jam rodėsi lyg ir pažįstamas savo juoda linija ir savo juodomis viršūnėmis. Visi miškai jam naktį rodėsi lyg pažįstami, visos sodybos. Tačiau dieną, žiūrėdamas, jis rasdavosi vėl svetimose vietose ir vėl visą naktį jis ėjo į priekį. Jis žinojo, kad jis turį dar daug eiti. Bet jis ėjo jau tiek daug, kad jis prarado visą laiko ir vietos supratimą. Jis dabar tik ėjo, kad turėjo eiti, kad jis negalėjo likti vietoje. Jį traukė, galėtum taip pasakyti, kad jį traukė ta pati gamta, kuri rudenį išveda ir pavasarį parveda paukščius, tas pats jausmas.
Užu kaimo jis priėjo tvenkinį ir jis ilgai sėdėjo ir ilsėjosi. Jis dabar jautėsi pavargęs, ir naktis dar buvo nepraėjusi. Dabar išėjo mėnulis. Naktis buvo šilta šviesi vasaros naktis. Naktis, kai žmonės negali miegoti ir ilgai neina gulti. Tačiau žmogus jau žinojo užtektinai atsargumo, jo ausys ir akys budėjo jau pačios, kaip visų laukinių žvėrių. Jis atsigulė ant upelio kranto ir išsitraukė porą vėžių. Jis buvo alkanas po ilgo ėjimo ir pavargęs. Todėl jis dabar sėdėjo prie upelio ir čiulpė upės vėžius.
3
Tris sekančias dienas ir naktis ėjo. Vėl lijo ir merkė, ir merkė. Jo drabužiai buvo kiaurai perlyti, šlapi ir prilipę. Jis vis ėjo ir ėjo, tačiau dienomis jis gulėdavo po karklų krūmais, jie buvo šlapi, ir kai ateidavo naktis, jis buvo toks pat šlapias kaip ir iš ryto. Lietus nebuvo šaltas, ir balos ant laukų buvo šiltos. Jis ėjo palengva, saugodamas savo skaudančias kojas ir įtempęs visus savo pojūčius, kiekvieną momentą pasiruošęs šokti ir bėgti. Tačiau visą laiką lijo, ir atrodė – visi triūsė aplink namus ir mažai kas rodėsi laukuose. Daugelį kartų jis vos neužėjo ant žmonių, bet ir dabar, kai jo tikslas atrodė taip arti, kai jis jau buvo taip ilgai, taip ilgai ėjęs, jo budrumas buvo dar didesnis. Jis buvo visas skauduliai ir nuovargis, ir alkis, ir žaizda, tačiau žvėries instinktas ir ištvermė vertė jį būti įsitempusį, ir jis ėjo ir ėjo į priekį. Žiūrėk, – galvojo žmogus; aš niekados negalvojau, kad žmogus gali turėti tiek daug ištvermės. Žmogų nėra lengva užmušti. Aš mačiau, kaip žmones muša ir pjausto, ir degina, ir bado. Tačiau jie ištveria. Jie gyvena, be rankų ir be kojų jie gyvena, jie gyvena žaizdotom rankom, ištraukytom gyslom ir sulaužytais sąnariais, jie gyvena. Jie žino, kad žmogų nelengva užmušti, jie žino, kiek daug žmogus gali ištverti, todėl jie jį tiek daug bando. Jie jį bando kančia. Tačiau aš ištvėriau, aš irgi ištvėriau. Aš nežinau, kur mano draugai, bet aš tikiu, kad jie irgi ištvers, jie visi turi tą patį žvėries troškulį ir atsparą ištverti. Visi tie, išbadytom akim, sulaužytom nugarom, nuplėšytais sąnariais, mėsos, žaizdų ir sopulių mazgai – visi jie turi savo geidulį ištverti.
Lietus lijo, ir jis vis ėjo ir ėjo. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar jam priešais tebuvo tik viena pilka masė, ir vienas vanduo, ir jo kojos lipo ir dubo į lauko molį. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar buvo tik viena pilkuma, tačiau jis žinojo, kad lietus nustos ir jis vėl matys žvaigždes. Jis žinojo, kad žvaigždės jo nepames. Žvaigždės žmonių niekad nepalieka, jos surištos su jais tuo pačiu likimu, – galvojo žmogus. Ir jis ėjo ir ėjo, nieko negalvodamas, gyvybės ir laisvės troškulio, instinkto ar inercijos vedamas.
4
Vieną naktį jis išėjo į pažįstamus laukus. Staiga visame laukų akiraty jam viskas rodėsi lyg pažįstama. Jis išėjo iš miško ir žiūrėjo į naktinį akiratį. Buvo jau rugpjūčio pradžia, turėjo būti jau rugpjūtis. Jis pažįsta šitas vasaras, šitas rugpjūčio naktis, šitą šilumą ir žiogų čirpėjimą žolėse, jis jį pažįsta iš nupjauto šieno ir rugių gubų laukuose. Jis stovėjo krūmų pakrašty kaip naktį iš girios išėjęs vilkas, jis žiūrėjo savo liepsnojančiomis akimis į laukus ir matė, ir matė, kaip viskas buvo jam pažįstama. Kaimo linija ir medžių viršūnės. Ten toliau turi būti upelis. Ir kai jis ėjo, upelis tikrai buvo ten ir jis švietė mėnesienoje, ir jo vanduo buvo pilnas žvaigždžių, ir buvo toks geras. Jis atsisėdo ant upelio krašto ir ėmė plautis subraižytas kojas. Upelio vanduo jam rodėsi senas ir pažįstamas, kaip motina.
Kaime buvo tylu. Jis žiūrėjo į žvaigždes, jos buvo dar pačiame dangaus vidury.
Jis brido pačiu laukų viduriu. Aplinkui buvo dobilai, tokie pat kaip visada. Jis lietė jų drėgnas galvas. Tada jis apsidairė aplinkui. Kaimas buvo visai čia pat. Ir medžių linijos buvo jam pažįstamos, ir sapnuojančių šunų lojimas. Kairėje baltavo naujų sodybų pastatai ir keletas medžių. Jų ten nebuvo, kai jis paliko. Kaimas buvo ramus dabar, naktį. Tačiau dabar jam buvo jau vis vien. Jis atsisėdo palaukėje po medžiu ir žiūrėjo. Jis staiga pajuto tokį didelį nuovargį, ir visas jo kūnas skaudėjo, visi jo sąnariai degė. Jis staiga pasijuto taip pavargęs po visos šitos begalinės kelionės. Bet jis žiūrėjo į kaimą, į medžius ir jis jautėsi namuose. Jis nebežiūrėjo dabar kaip žvėris, jis nebežiūrėjo tomis pilnomis atsargos ir budėjimo akimis kaip visą savo ėjimo laiką. Viskas staiga nukrito, visas jį slėgęs svoris. Jo tikslas buvo pasiektas, jam nebebuvo kur toliau eiti. Jam nebereikėjo jokių pastangų ir jokio įsitempimo. Žiūrėk, – galvojo žmogus, – aš visą šitą laiką ėjau ir nemačiau, koks esu silpnas ir pavargęs, Aš jaučiu, kad mano mirtis yra čia pat. Aš galiu numirti bet kurią minutę, kada tik aš panorėsiu, kada tik atleistu paskutines savo raumenų pastangas. Mirtis yra mano paties rankose, – galvojo žmogus.
Mirtis man nieko negali padaryti. Ar ne aš išėjau laimėtojas iš jos, ar ne mirtis man pralaimėjo? Jie mane degino ir plėšė, jie mane kankino ir mušė – dabar mirtis man nieko negalėjo padaryti, ji buvo mano rankose, ji buvo bejėgė pakirsti mane pakeliui, kol aš dar nebuvau pasiekęs savo tikslo. Dabar aš vėl žiūriu į savo vaikystės dangų, kaip ištikimas šuo prie savo namų durų. Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.
Jis gulėjo po medžiu, prie dobilų lauko, ir žiūrėjo į dangų. Žvaigždės tebedegė ir graži rugpjūčio naktis buvo aplinkui pilna žiogų čirškėjimo. Jam buvo ramu ir gera. Jis buvo pilnas žvaigždžių, šitas rugpjūčio dangus, jis buvo geras ir pažįstamas, jo vaikystės dangus. Jis liko man ištikimas, – galvojo žmogus. – Žvaigždės yra tos pačios ir nesikeičia.
Jis paskutinį kartą pažiūrėjo į rugpjūčio dangų. Jis jautė, kaip palengva jo gyslomis eina miegas, kaip mirtis palengva ima prisivyti, vis arčiau ir arčiau. Jis sustojo ir truputį palaukė, dar, dar, ir dabar jie ėjo visai greta, vienas šalia kito Ir jis nusišypsojo. Jis gulėjo šypsodamas ir veidu į rugpjūčio dangų: Aukštai degė jo vaikystės žvaigždės.
Rašytojas (lietuvis ir tremtinys) XX amžiaus vidury (ir Amerikoje)
Referatas skaitytas 1967 m rugsėjo 7 d. Studentų Santaros suvažiavime
Pirmoji dalis: Objektyviai žiūrint
Menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra nuo pirmos savo vaiko dienos sąlygotas vietos, kalbos, etikos to krašto, kuriame jis auga. Kiekvienas tikras menininkas gali sakyti kartu su Goethe, kad „aš patyriau tokį draugystės ryšį su kiekvienu daiktu aplink mane, tokią stiprią ir visišką uniją su gamta, kad kiekvienas vietos ar sezono pasikeitimas paliečia man pačią širdį“.
Saistomas šito savo žemės ir savo praeities ryšio, nė vienas lietuvių rašytojas ar dailininkas niekados nebus, pavyzdžiui, amerikietiškas. Mes galime smulkiai išanalizuoti daugelį sudėtinių elementų, išnarplioti po gabalėlį Sheeleno, Bensono ar Hartley kūrybą – spalvos, temos, kompozicijos ar pasaulėžiūros aspektu, – mes galime mėginti pamėgdžioti ir kopijuoti juos, bet niekados iki galo nenustatysime, kas jų kūrinius padaro tikrai amerikietiškais. Detalių kūrybinė suma yra kur kas daugiau negu jų anatomiška suma. Amerikietiškumas yra daug giliau, amerikietiškumas yra visa Sheelerio ar Bensono asmenybė, maži, sunkiai apčiuopiami vidiniai niuansai – daugybė neišmokstamų, bet įauginamų niuansų. Galima daug ko netekti, užmiršti, išsižadėti – bet mes negalime visiškai išrauti savo vaikystės.
Ir aš čia turiu sakyti savo pirmąjį BET: vaikystės negalima išrauti, bet ją galima sužaloti. Menininkas yra atviras įtakoms. Yra kultūrų, kurios mažai nutolusios nuo mūsiškės, kurios tik padeda mums išryškinti mūsų pačių kūrybinį originalumą. Yra įprasta susipažinti su kitų tautų menais, kad geriau ir sąmoningiau paimtume ir išvystytume mūsų pačių meną. Aš neįsivaizduoju Maironio be Puškino ir lotynų poetų. Niliūno be prancūzų poezijos, Radausko be Mallarmé. Vienas padeda augti kitam. Kitaip tačiau atsitinka, kai menininkas turi gyventi ilgesnį laiką jam prieštaraujančioje kultūroje, kaip dabar lietuvis menininkas Amerikoje. Amerikos civilizacija, paremta konkurencijos principu, yra asociali ir amorali, tuo tarpu lietuvis, kaip ir dauguma europiečių, yra iš esmės (neskaitant dar užsilikusių socialinių anachronizmų) moralus ir socialus. Europos Smithas ir Carnegie yra jau mirę ir pusiau supuvę. Amerika aštriai kontrastuoja su mūsiške kultūra dėl žmogaus būties, tikslo ir socializmo supratimo. Gyvenant Amerikoje ilgesnį laiką visų šitų skirtingumų ir nužmogintų sąvokų įtakoje, mūsų vidinis pasaulis, stovėjęs tvirtai nuo vaiko dienų (mažiausiai tų, kurie augo kaime), pradeda svyruoti ir plyšti. Jeigu dėl santykio su kitom svetimom kultūrom mes susvyruojam ir sudrebam – mes sudrebam atradę ką nors nauja, kas mus tik praturtina, kas praplečia mūsų žmogiškąjį horizontą. Amerikoje gi kiekvienas sukrėtimas ir susverdėjimas pastato mus į pavojų nupulti su visom turimom vertybėm į nieką – ir ne į tą nieką, apie kurį kalba Sartre, bet į tą, kuri simbolizuoja cocacola.
Nors mūsų vidinio patyrimo ir išgyvenimo branduolys, į kurį mūsų kūrybos sunkiausias trikampis remiasi, susiformavo Lietuvoje ir jis niekados nebus visiškai išdraskytas, nauja stipri tikrovė gali menininką padaryti aklą ir kurčią savo paties vidui. O visa menininko stiprybė ir yra jo sugebėjimas įsiklausyti į save, savo kūrybos valandą žiūrėti į būtį, ir pasaulį savo vidaus akimi – klausytis iš to kūrybinio atstumo (ar, teisingiau – artumo), kuriame viskas įgauna savo tikrą prasmę ir mastą. Šitą kūrybinio susikaupimo valandą menininkas kalba visos savo tautos lūpom ir vedžioja visos savo tautos pirštus drobe – ar, teisingiau gal, tauta jį vedžioja. Kaip tik čia ir glūdi tikrasis meno tarptautiškumas – kada jis, taip sakant, yra pergalėjęs asmeniškumą ir pasidaręs visos žmonijos balsu ir sąžine.
Bet tik didelis menininkas gali kūrybiškai susikaupti ir transcenduoti realybę didelių sukrėtimų metu. Būdami pažeisti įvairių smūgių, daugelis iš mūsų dažnai netenkame šito susikaupimo intensyvumo, tikrovė taip skardžiai rėžia mūsų jausmus Hieronimo Boscho trimitais ir būgnais, kad ir savo kūrybos valandą mes negalime atsipalaiduoti nuo minčių, idėjų, šauksmų, girdėtų kasdienybėje, ir šitos įvairios detalės dažnai įsiskverbia į mūsų kūrinius grubia, žalia forma, sukeldamas disonansą. Ne tą sąmoningą disonansą, kurį, sakysime, Picasso naudoja savo „Gernikoje“ kaip kūrybinę priemonę – bet disonansą, kurį sukelia neišgyventas, netobulas jausmas, nedarna tarp turinio ir formos. Bet menininkas visados buvo jautresnis negu dauguma jo bendralaikių ir visados stovėjo priešaky – kaip šauklys, kaip juokdarys, kaip būgnininkas ar kaip verkėjas. Svarbu yra išgyvenimo tikrumas, intensyvumas. Mickevičius dainavo savo tremtyje taip, kaip nė vienas mūsų tremtinių dar nedainavo; Traklio poezija, rašyta karo lauko ligoninėse; ir dabar dar virpa kiekvienu jo būties virpėjimu, ir Goya piešė savo karo ciklą civilinei gvardijai šaudant, ir Maileris aprašė bėgimą iš Mount Anaka su mūšio purvu dar ant blakstienų. Atstumas nėra matuojamas metais, bet išgyvenimo stiprumu. Išgyvenimo tikrumas, autentiškumas mene yra daug svarbiau negu koks objektyvumas, bet koks tautiškumas, bet koks patriotiškumas. Menininkas kaip žmogus, jo reakcija yra meno centras.
Todėl antrojoj savo pastabų daly aš turiu prieiti prie menininko kaip žmogaus – ne vien tik menininko kaip savo tautos balso. Gerai, labai gerai būti lietuviu, labai gerai būti lietuvišku, bet ar yra tai vienintelė žmogaus problema? Rašytojo problema? Rašytojas nėra akmuo, ir tuo labiau, kai jis gyvena 1957-aisiais metais. Ir visa, ką sakiau apie tautiškumą, – yra momentų, kai tai pasidaro nesvarbu, antraeiliu dalyku. Ir visi šauksmai užu šį ir užu tą, visi tie balsai, kurie su dideliu autoritetu – kraujo ir praeities, ir patirties šaukia – jie dažnai neturi prasmės. Ir tai nėra vien tik mano problema, viso dvidešimtojo amžiaus problema, visos mano generacijos problema, kada laikas pralenkia žmogų.
Antroji dalis (asmeniškoji): Ištraukos iš dienoraščio
Pirmoji ištrauka
Anądien pas mane viešėjo Leonas. Taip vidury nakties, staiga atsirado. Netikėtai ir be tikslo, kažko viduj ėdamas kaip visada. Tada sėdėjom ilgai ir šnekėjom. Ir jis barė mane, ir jis barė save. Ir tada sako, per daug mes šaukiam. Žmonės per daug šiandien šaukia. Amerikietis galvoja, kad jis viską žino ir kad jis turi teisę viską keisti, jis visur skverbias kaip laisviausias, net nežinodamas, kas laisvė yra, parduodamas laisvę kaip abstrakciją. Aš jam sakau: o ar Dostojevskis nešaukė, ar nerėkė – argi jis nenorėjo taisyti pasaulio? Matai, sako Leonas, svarbiausia ir yra, kad seniau šaukė tik pavieniai, kurie žinojo, kodėl jie šaukia, o šiandien kiekvienas tariasi viską žinąs.
Tuštėdami ir tuštėdami savo viduj vis labiau ir labiau, šitie nei žmonės, nei šešėliai, kurie greit bus kaip nušlifuotas emalis, – jie rėkia tikri savo tikrumu. Ir ne tik tieji: tremtiniai rėkia, ateitininkai, santariečiai, šviesiečiai darbiečiai ir visi kiti -ininkai ir -iečiai rėkia savo tikrumo tikrumu.
Menininkas turi visados rėkti, menininkas visados rėkė. Vaižgantas mirdamas rėkė: gelbėkit Lietuvą. Bet dabar rėkia visi, ir viskas taip melu ir propaganda supinta, kad lygiai yra juokingas ir tas, kuris tiki demokratija, ir anas, kuris tiki komunizmu, tik tiek, kad vienas eina su idealizmu, o antras su pinigu.
Todėl aš stoviu ir abejoju. Ir abejoju viskuo.
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
aš įėjau į tokią tamsią girią,
kur kelio nėra priešais, nei takelio.
(Dantė)
Antroji ištrauka
Jis išėjo su koktumu gerklėje, jis ėjo ir ėjo išilgai gatvių, ligi parko, žiūrėdamas aplinkui į praeinančius, ir tas pats koktumas tebestovėjo gerklėje ir nenyko. Jis buvo tarp Scilės ir Charibdės, – galvojo žmogus. Šitie, kurie yra mano draugai, mano pažįstami, ratas, kuriame gyvenu, šitas ratas yra plokščias ir tuščias, sudžiūvusios civilizacijos ir pseudokultūros, negyvos moralės. Žmonės, kurie šimtą kartų girdėtais žodžiais kartojo savo mirusias tiesas. Ir dabar antroje pusėje stovėjo išsigimęs ir nesveikas pasaulis, supuvusios gleivės ir koktulys gerklėje. Iš vienos pusės, tie, kurie visom pastangom stengiasi užkopti iki namuko ar vakarinio bahaus kostiumo, šokdami frakuoti ir kietais rankogaliais, – ir kitoj pusėj šitie, kurie nieko neturi, tačiau mėgdžioja kiekvieną anų žingsnį ir kurie yra šešėliai.
Bet ką aš galiu jiems prikišti? Mirštančioj civilizacijoj tik obuolys gali gimti protingas. Mes esame sugadinti savo pirmuos metuos. Aš atmintinai turėjau mokytis skautų vadų, šaulių vadų, Tūbelių, Putvinskių biografijas. Dabar mano draugas X sako: Sartre’as, žiūrėk, kaip tu gali gerbt Sartre’ą: jis nuolatos sau prieštarauja, jis yra vis pagal kitą vėją.
O kad mes turėtumėm vėjų, kurie mus siūbuotų! Kurie mus mėtytų! Šiandien aš labiau gerbiu žmogų, kuris ieško, kuris bando atitaisyti savo sugadintų vaikystę, visos žmonijos sugadintą vaikystę – kaip Sartre’as per klaidas ir per degimą, per nerimą, nuolatos, nesigėdindamas pasakyti prieš visus, kad klydo, ar, jei reikės, ir vėl grįžt prie to paties, atsižadėto, Sartre’as marksistas, Sartre’as komunistas, Sartre’as egzistencialistas, Sartre’as komunistas, Sartre’as marksistas, Sartre’as šis, Sartre’as tas. O mano draugui X viskas čia aišku, jis yra taip tikras savo tikrumu. Bet Sartre’as ieško. O mes šiandien mes juokiamės iš Sartre’o ir iš komunistų išpažinčių, rytoj mes juoksimės iš bažnyčios išpažinčių – o gal jau ir juokiamės. Mes esame cinikai jau minties ženkle.
Trečioji ištrauka
Kaip man anksčiau buvo daug kas labai tikra ir apie daug ką turėjau savo nuomonę – taip dabar vėl viskas krinta ir prie visko turiu prieiti iš naujo. Vėl kaip vaikas visiškai nieko nežinau, jeigu taip galima pasakyti, ir man dažnai keista ir kartu nuostabu, kad kai girdžiu ir skaitau, su kokiu tikrumu jie kalba apie viską – apie žmogų ir apie Dievą, nematydami to melo ir atgyvenusių pažiūrų tinklo, kuris juos supa, kuris juos nuo vaikystės supo ir kuris vadžioja jų lūpas ir jų mintijimą. Mano tikslas dabar yra bandyti ištrūkti iš to tinklo. Todėl tad gyvenu labai daug ekspromtu, ir leidžiu sau gyvenu be jokių gairių, išraudamas pripuolama, ir dažnai keičiu savo nuomones apie daiktus ir žmones, stengdamasis pažinti vis iš naujo ir iš naujo, kad išeičiau, kad išeičiau iš praeities tinklų, iš griūvančios civilizacijos tinklų, kad nebūčiau palaidotas po jais.
Laikui griaunant, Vydūno demonui griaunant pačius pagrindinius būtosios tvarkos, politikos, valstybių, ekonomikos, teologijos, socialinio gyvenimo dėsnius, žmonėms staiga viskas pradeda slysti iš rankų, nors dar ir fanatiškai, kaip Vakarų Europoje ir Amerikoje, įsikibę keli laiko senuosius, atgyvenu sius rėmus – jie nenorom slysta, ir abejojimas, nerimas ateina. Pasiūlytosios, laiko atneštos tiesos atrodo dar tokios nepriimtinos, taip nenorima dar tikėti, kad valstybių, karų, nuosavybių civilizacija baigiasi – dar taip nesinori tikėti, kad žemei aprėpti nebereikia 24 valandų ir kad atomas jau yra sprogęs, žmogus pats savimi dar netiki. Kas dar guodžias, kad senosios formos tebėra, tas temato fikcijas. Senosios gyvenimo formos kabo ant negyvų griaučių – teikia tik vėjo joms nupūsti, atominio vėjo: ir demokratiją, ir Anglijos karalienę, ir lietuvio nacionalizavimą, ir panslavizmą. Ir kai žiūriu, kai klausaus kur nors Brooklyno vidury susirinkusios grupelės lietuvių jaunuolių, šaukiančių, kad jie bus tie, kurie parneš namo pažangos ir laisvės idėjas, atrodo, lyg žiūrėčiau į būrį pasenusių, susenusių senolių, susėdusių nuklotų giliu dulkių ir voratinklių sluoksniu, sapnuojančių, kalbančių per sapną. Kažkaip pats laikas pralenkia žmones, jų konservatyvų galvojimą, jų susitvarkymus, jų siekimus, – žmonės nespėja eiti patys su savimi. Laikas priverčia krauju žmones žengti žingsnį į priekį, pasivyti save; fiziškai, realiai juos prispaudžia, priaugę milijardai pramuša laiko ir erdvės ribą.
Bet mūsų rašytojai, mūsų Mazalaitės teberašo savo senam sapne, tom pačiom miesčioniškom gleivėm; mūsų pakeliui sustingę Baronai tebesisuka vis aplink ir aplink savo nesubrendusi pasaulėlį, ir mūsų poetai dar vis bando prikelti iš numirusių devynioliktojo amžiaus sentimentus; dar tik Niliūnas stovi šimtmečio Vidury, kažkur pakeliui, ir Kėkštas, ir Landsbergis. ir Nagys, ir Škėma. Bet jau ir jie atsilieka, jau ir jie patys atsilieka nuo savęs ir nuo laiko ritino, jie daros jau tikri savimi, jau stingsta ir šalsta, ir pradeda eiti ratu.
Ketvirtoji ištrauka
Šio šimtmečio pradžioje buvo daigai išmesti gero ir pikto. Turim dabar labai atidžiai klausytis, bandyt atrinkt. Jei žmonės aklai seka – yra menininko pareiga suabejoti, kad išlaikytų žmogų gyvą, kad jis nepasidarytų emaline lenta, dar kartą tabula rasa. Žmogų lygiai galima pražudyti laisve, kaip ir kalėjimu, demokratija, lygiai kaip ir diktatūra. Parafrazuodamas Tolstojų, aš galėčiau klausti, ar daug laisvės žmogui reikia?
Rašytojas, menininkas turi tą jaust. Tiek vyresnioji generacija – Sartre, Camus, Silone, Miłoszas, Koestleris, tiek ir jaunieji amerikiečių, italų, vokiečių, jaugi ir rusų rašytojai tai jaučia. Jie jau ateina ne ciniški, bet optimistiškai abejodami. Yra jaučiamas entuziastiškas tikėjimas žmogum, kad jis praeis per visą makalynę. Nes mitas, kad žmogaus prigimtis yra pikta – mitas, kurio dar visa mirštanti civilizacija laikos – yra jau miręs. Svarbu yra šio šimtmečio vidury išsilaikyt prieš diktatūras. Eisenhowerio, lygiai kaip Chruščiovo. Ne jėga, karu – bet žmogaus giminyste tiki naujoji generacija. Nepasitikėjimas auga tais, kurie per daug pasitiki savimi. Nesistebėkit tad, jeigu naujojoj literatūroj rasit daug anarchizmo. Ir anarchizmas pasidaro lauko druska, kai diktatūros siaučia. Žmonės per daug tikri savimi. Vienintelis dalykas, ko noriu dabar, yra sugriauti, padėti sugriauti šitą tikrumą savimi, savo senom tiesom, kad atsiverčiau dvidešimtajam amžiui. Tai yra pirmas pozityvus veiksmas, kurį kūrėjas šiandien – šioj ir anoj pusėj Uždangos – gali daryti. Ir tai yra, ką jaunoji prancūzų, vokiečių, amerikiečių, anglų ir rusų generacija pradeda daryti.
Būti lietuviu? Aš nežinau, kas yra būti vien tik lietuviu ar būti vien tik amerikiečiu, ar būti vien tik kuo kitu šiandien. Būti žmogum yra jau daug svarbiau. Linijos ir sienos nyksta. Išlaikyti žmogų laisvą ir abejojanti yra jau daug svarbiau, negu išlaikyti tautiškumus ar tautiškus menus. Ko verti visi tautiški menai, jeigu nebus žmogaus, kas jais maitintųs? Jeigu emalinė, nužmoginta civilizacija palengva rėpia visą globą suniveliuodama, sulygindama, nužmogindama. Ne tik Amerikoje. Tai visai nėra Amerikos savybė. Amerika yra nekalta, kad čia technika išsivystė greičiausiu tempu. Tas pats yra su Lietuva. Yra tik laiko klausimas, kol ir Lietuva bus tas pats, kas Amerika ir kas esate jūs. Todėl menininkas šiandien turi kitų problemų šalia tautiškumo. Kai negras Afrikos vidury sėdi prie televizijos ir kramto gumą, kai lenkas sėdi prie Varšuvos geto griuvėsių ir skaito „Reader’s Digest“, kai rusas vidur Maskvos moka 20 dolerių užu naujausią Elvio Presley plokštelę – tada problema pasidaro ne tautiškumo, bet ŽMOGAUS PROBLEMA. Hamletiškasis klausimas šiandien yra ne BŪTI AR NEBŪTl, bet KAIP BŪTI? KAIP?
Šituo klausimu aš galėčiau ir baigti savo pastabas. Bet kad dar noriu pateikti keturias iliustracijas, vaizduojančias rašytojo ir išeivio – ar tremtinio – situaciją svetimame krašte ir jo laikysenas.
Trečioji dalis: Dviprasmiškai žiūrint
Pirmoji iliustracija
Thomas Mannas sėdėjo savo studijoje ir žiūrėjo pro langą. Visi daiktai jau buvo sukrauti į automobilį: knygos, rankraščiai ir keli suvenyrai, draugų dovanos.
Keista, – galvojo senas Thomas Mannas. – Dvidešimt metų aš žiūrėjau kas rytą į šitą kraštą – bet kas galėtų apie tai spręsti iš mano knygų?
Aš atvažiavau čia su savo šešiom dešimtim Vokietijon metų ir gyvenau, ir rašiau, žiūrėdamas atgal į savo praeitį, o visą šitą kraštą, nors daugelį kartų pervažiavau, laikiau atokiai, lyg bijodamas įžvelgti jį. Ir tik dabar, prieš išvažiuodamas, jaučiu lyg kaltę lyg gailestį jį palikti, jaučiu lyg neteisingas tam būčiau buvęs užsidarydamas nuo jo. Bet po dešimties metų būsiu Šveicarijoje ir dirbsiu prie savo rankraščio, ir Ameriką prisiminsiu tik kaip silpną vėją, – galvojo senas Thomas Mannas, žiūrėdamas paskutinį kartą pro atvirą langą į didelį ir nepažįstamą kontinentą.
Antroji iliustracija
Conradas dabar stovėjo ant denio tvirtai apgniaužęs lyną ir žiūrėjo į žmogų, nueinantį krantine.
Jis žiūrėjo į uostą, į pakrantės namus, ir jo akyse degė pikta šviesa. Jis klausėsi jūreivių kalbos ir jos nesuprato. Jis klausėsi moterų šnekėjimo ant kranto ir nesuprato jų. Bet jis žiūrėjo ir gėrė savo akimis, visu savo kūnu, savo siela – jaunuolis žiūrėjo ir gėrė viską, ir jis žinojo, kad niekados negrįš namo, kad jo sprendimas yra padarytas, kad šitas gyvenimas bus jo gyvenimas, šitie žmonės bus jo knygose aprašyti ir šita dar nesuprantama kalba bus jo kalba.
Jis žiūrėjo dar piktai į nueinantį žmogų. Jo žodžiai dar skambėjo jo ausyse:
– Jeigu nori būti rašytojas, važiuok atgal į Lenkiją ir rašyk apie Lenkiją. Lenkija yra tavo namai.
– Ne! – šaukė Conradas. – Jūra bus mano namai, Londonas bus mano namai, ir anglų kalba bus mano kalba. Ir visi daiktai, kuriuos aš kasdien liečiu, ką aš girdžiu – visas šitas pasaulis yra mano, nors aš jo dar ir negirdžiu savo viduje. Bet aš jį išgirsiu. Aš guliu naktį ir atkuriu kiekvieną matytą vaizdą. Kiekvienas daiktas, veidas atgyja vėl manyje, nors aš ir negaliu dar jų aiškiai matyti – dar jie maišosi su kitais veidais ir kitais daiktais. Ir kai aš ieškau žodžių jiems išreikšti ar pradedu karščiuoti aš jų dar nerandu, ir aš negaliu naudoti lenkiškų žodžių, nes šitas pasaulis nėra lenkiškas. Važiuoti namo! Ne. Aš turiu savy užtektinai užsispyrimo įsiauti visą savo praeitį, įsodinti visą naują gyvenimą į save. Aš negrįšiu atgal, nė vienu žingsniu, mano gyvenimas bus čia.
Ir jaunuolio sugniaužtos rankos paleido virvę, ir ji krito piktai ant denio. Ir jūreiviai žiūrėjo į jį, jauną lenką, Conradą, kaip į pamišėlį.
Trečioji iliustracija
Jis visą naktį vaikščiojo degančiom reklamom liepsnojančiom gatvėm. Federico García Lorca. Ir kai jis jau buvo savo nedideliame viešbučio kambarėly, tos pačios raudonos šviesos krito ant grindų, ir jis vėl vaikščiojo ir vaikščiojo, ir negalėjo užmigt. Pro jo akis bėgo veidai rankos, spalvos, susikimšę vakariniai traukiniai ir liūdnos, tokios liūdnos negro akys, Hudsono žiburiai – ir jis norėjo viską išlieti ant popieriaus, visą šitą didžiųjų tautų, kultūrų mišinį, ir jis rašė – piktai ir liepsnodamas savo pietietišku krauju. Baugus jam buvo šitas miestas, ir jis nieko daugiau nenorėjo tik bėgti, ištrūkti iš jo. Bet jo laivas išplaukia tik poryt. Eilėraščių knyga, pilna ir pranašysčių nuostabos, ir išgąsčio pilna, šita knyga yra tasai New Yorkas, perėjęs per jo kraują. Bet jo visa būtybė traukė jį tolyn iš čia – namo. Namo, kad dar kartą išvystų Ispaniją, kad daugiau jos nebepaliktų.
Ketvirtoji iliustracija
– Aš neturiu kito pasirinkimo, – tarė Mickevičius. – Jie kaltina mane lenkišku mesianizmu. Jie sako – aš išmainiau poeto skeptrą į politiko skrybėlę, bet pasakyk jiems ten, Varšuvoj, mielas Fridrikai, pasakyk, kad mano buvimas politiniu revoliucionieriumi ir mano buvimas poetu yra vienas ir tas pats dalykas.
– Taip, – atsakė Šopenas. – Tu neturi to sakyti man. Aš tai gerai žinau. Aš žinau, kaip lengvai jie įpranta poetą matyti tik poetu – taip, kaip jie temato manyje tik romantiką. Jiems nelengva matyti užu kūrėjo žmogų, kuris gali keistis pagal skausmo dydį.
– Aš žinau, mielas Fridrikai, aš žinau. Tu išgyveni Lenkijos tragediją tiek pat, kiek ir aš, nors tavo jausmai ir išsilieja kitokia forma. charakteris yra kitoks, Fridrikai. Aš esu per daug temperamentingas. Bet aš žinau, ką tu išgyveni.
Jie ėjo Senos pakrante, ir buvo naktis, ir jie buvo toli nuo Lenkijos, bet juos abu jungė bendras likimas. Mickevičius pasilenkė ir paėmė nuo kranto akmenį ir tarė:
– Imk šitą akmenį, parvežk mano draugams dovanų. Pasakyk, kad aš dar ne akmuo. Aš esu gyvas poetas, ir žmogus. Aš ne akmuo, gulįs pasyviai ant jūros kranto – aš greičiau esu jūra, pati atspindinti savo širdy visas audras.
Toliau jie abu ėjo tylėdami, ir Šopenas spaudė savo pirštais šaltą Senos akmenį. Tada Mickevičius staiga paėmė akmenį iš jo rankų ir sviedė jį į Seną.
– Ne, kam sakyt: jie vis tiek nesupras. O gal – gal ir esu kaip akmuo. Akmuo, išsviestas ir lekiantis, nešamas paties savo širdies sunkumo – pačios savo esmės.
Ir jie ėjo Senos pakrante, du draugai, toli nuo Lenkijos ir nuo – jie ėjo tylėdami dabar naktimi, ir tik iš jų laikysenos galėjai spėti apie intensyvumą audros, kuri siautė jų viduje.
Kadras iš filmo „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ (1972)
Jurgis Kunčinas. Novelės
1991 m. Nr. 2
Aikštė
Ne taip jau reta Lietuvoje miestų ir miestukų, kurie kilo, stumdėsi rangėsi ir plito aplink vienut vienintelę stačiakampę aikštę. Viskas o viskas prasidėdavo ir baigdavosi čia – turgūs, sambrūzdžiai, paradai, mitingai, niautynės. Juk tokioj Aikštėje ir vyksta visa miesto politika, juolab kad ir valdžios namai, ir nuovada – čia pat, už kelių žingsnių. Patys žiūrėkit: paštas, stotis ir prievartos institucija – anksčiau policija, dabar dar milicija. Vis tokia pat – žiauri menkam triukšmadariui ir virpinanti kelius prieš plėšiką ar žmogžudį.
Aikštė, kurią tariuosi pažįstąs, pasikeitė per vieną žmogaus gyvenimą, netgi greičiau. Laiko girnos – ne tik Dievo – irgi mala smulkiai: jau komunistmečiu mūrytų namų plytos daiktais sueižėję, o iš betono išlindus armatūra. Jei šiai dabar čia staiga atklystų 1944 metais su frontu išdundėjęs miesto patriotas, tarkim, tikras lietuvis, tuometis gimnazistas, šitos Aikštės jis tikrai nebeatpažintų – aikčiotų ir stvarstytųsi už širdies. Ne, ne iš nuostabos, arba kaip tik iš nuostabos. Ir taip pagalvoju: ot, imtų iš, netolimų kapų atsikeltų ir ateitų čion koks prieškario gyventojas – ir tokiam nejauku čia būtų. O gal ir jauku… Iš kapų atsikėlus viskas jauku.
Prisigalvoti, žinoma, galima visko. Faktas, kad Aikšte vaikštinėjo caro kareiviai ir žandarai. Kaizerio karininkai su smailiais šalmais Pirmieji Lietuvos kariškiai, lenkai tai ne. Čia lakstė ir tie komisarai su rombeliais tada, 1940 metais, o jau 1941 metų birželio 22 dienos popietę vermachto karininkai tikriausiai nuėjo į parko restoraną išmesti kufelio alaus. O paskui vėl – raudonieji, raudonieji, vieni už kitus raudonesni nuo kraujo ir degtinės, – jos čia, atrodo, visais laikais nestigo,
Kai komunizmo statytojų karta rimtai ėmėsi šios aikštės, grįstos lauko akmenimis, su tašytų akmenų juosta per vidurį, nieko visko čia ir neliko. Neliko iškilių medinių išviečių, kepyklos, redakcijos, benzino kolonėlės, žibalo krautuvės, teismo, viešbučio, knygyno, arbatinės, batų krautuvės, tiro, senojo restorano, sifonų pripildymo punkto ir dar aibės „įžymybių“, dėl kurių dūsavo ne vienas senbuvis. Užtat iškilo restoranas. Paskui neva rotušė. Bet Aikštė pasidarė lyg ir nebe Aikštė… Lyg ir nebe.
Aikštė prisižiūrėjo visko – vėliavų, mitingų, vežimų ir automašinėlių. O ir vardus ne sykį keitė – čia visos valdžios ne tinginės – tekšt lenčiukę ant sienos, ir vardas!
Jau ir 1988-ieji. Vasario šešioliktoji. Oi nerami diena, oi nelengva kai kam. Ką čia, visiems nelengva, bet kai kam – ypatingai. Aikštė kaip aikšte – statybų pastoliuose, aptverta tvorom, pribarstyta spalvotų kioskų, o pačiam jos kamputy, ankštam pusrūsyje, tebeošia vienintelis alaus bariukas, kažkodėl „Vaidila“. Jau kelinta žiema nebežiema, ir kas prigėręs alaus dar turi keletą rublių, keliasi ir eina į restoraną, į „Šimanskio barą“, kaip jį vadina čia, mieste, dirbantys vokiečiai. Jie niekuo nesistebi, jie dirbę visur – Argentinoj, Sirijoj ir Kinijoj, Jie sako: o nieko, būna ir dar blogiau! Šitiek „šampanskoje“! O ir žmonės daugiausia malonūs, danke!
Tik tie vokiečiai gal ne nežino, kad ne visi žmonės tokie malonūs. Kur ten! Jie pikti, įsitempę, sėdi savo kabinetuose surauktais veidais ir švampia cigaretes su filtru. Čirškia ir čirškia telefonai, ir uniformuoti, o ir neuniformuoti vyrai gauna vis naujus nurodymus ir įsakymus, dažniausiai įsakymus kad nebūt jokių vėliavų! jokių lapukų, jasno?! Saugumo viršininkui primena tada ir tada ant restorano stogo iškėlė! Nebijok, prisimenam Kad nieko panašaus nebūt! A, sako viršininkas į ragelį. A, taigi ten tas valkata buvo, jis dar ir šiandien tupi, penkis gavo už chuliganizmą! Banditas, ginklą laikė, pardavėjas gąsdindavo. Baigt kalbas, sako ragelis. Jokių valkatų! Tu dar syki klausyk, ką aš tau sakau jokių vėliavų! Jokių lapukų! Ar supratai? Geriau užsirašyk. Ir jokių pasiteisinimų! Ar tu tinai, kad Gardino plente jau buvo susišaudymas? Ne? Tai dabar žinok!
Susišaudymas, sako viršininkas savo pavaduotojui, susišaudymas buvo, ką tik iš Vilniaus skambino… Čia, blia, nebe juokai! Tu man žiūrėk! Svarbiausia – Aikštė!
Ir partijos vadas draugas Baibakovas, čiabuvis, tikras lietuvis, jau čia. Vyrai, šaukia jis, ar jau girdėjot?) Man iš Vilniaus… Žinom, žinom, kerta saugumo vadas, jis čia dabar vis tiek pats vyriausiasis vadas, susišaudymas septyniasdešimt aštuntam kilometre. Vyrai, sako partinis, vyrai, jei naktis praeis be „ČP“ – statau! Ei bogu, statau! Visiems! Pastatyk savo… – burbteli saugumietis; jie čia visi savi, nėr ko cackintis. Ir tęsia: geriau, aišku, jei būtų ir jei mes visus susemiam, viską išsiaiškinam! A? Capt, capt ir į požemiuką! A? Tai teoriniai samprotavimai, sako partijos vyras, kaip sau norit, aš pats einu į Aikštę, bent jau už Aikštę turiu atsakyt. Man irgi skambino – jokių listovkių! Duok man porą savo vyrų, aš pats noriu būt Aikštėj.
Štai kaip, mieli ponai iš „Schimanski Bar“, o jūs geriat šampaną ir viena akim blėsčiojat į raino barmeno (tai tik jo liemenė) įjungtą klipą viršum baro. Jūs teisūs, jums tai ir neturi rūpėt, tegul tas vėliavas kelia kad ir virš jūsų galvų – jūs turit Europos pasus ir nesikišat į šiuos ketinius reikalus, ja, Heinz? Eben, sako Heinz, wir sind hier, leider, nur Gaste!
O Baibakovas jau skuodžia temstančia Aikšte. Šiandien trečiadienis: savaitės vidurys, dar atidarytos parduotuvės ir kai kurios įstaigos, štai kad ir fotografijos ateljė. Čia jis įlekia šaukdamas: Valūnai! Valūnai! Kur Valūnas?! Pastovėkit lauke, nieko! Tai jau specvyrukams – tokie vinį dantimis perkanda. Iš raudona šviesa užlietos laboratorijos išlenda ūsuotas vyras ir iškart apsimeta kvailiu –– fotografuositės, sekretoriau? Tai jau ir šitas tyčiojas? Valūnai, bliaka muka, neištveria sekretorius, tu ką, nežinai, kokia šiandien diena? – Trečiadienis, murma fotografas, bet traukiasi atatupstas: žinau, žinau! Išdrąsėjo jie čia visi, ištvirko, o man vienam atsakyt! Valūnai, susitvardo vadas, iš tavo dirbtuvių – tik iš tavo vieno!– čia yra išėjimas ant stogo. Tai žinok: jeigu šiąnakt kas iškels vėliavą – pats žinai kokią! – atsakysi kaip geras! Tai kas, kad naktį nedirbi… padirbėsi! – Betgi, sekretoriau, jau rimtai sako meistras, juk yra ir gaisrininkų kopėčios, ką aš… – O čia jau ne tavo reikalas, šaukia sekretorius, čia jau mano! Ir susigriebia: tai nejau jis ir stovės pernakt prie tų kopėčių? Pasikartų jie su tom vėliavom! Galva plyšta. Tu, Valūnai, žiūrėk, burbteli dar išeidamas, – aš tau viską pasakiau! Ir išlekia.
Vis tamsiau ir tamsiau Aikštėje. Kaip niekad anksti baigiasi alus tam vieninteliam bariuke. Restoranas, tiesa, veikia, bet ten gal tuzinas lankytojų ir pusė iš jų – savi vyrukai. Ką čia restoranas, ką čia alinė, ką čia kažkokia fotoateljė! Visur gi neįlįsi, – Baibakovas dar nesuvaikėjo, kad prie kiekvieno stulpo statytų po sargą! Tai ką daryti? Ką daryti? Dar Nikolajus Cernyševskis taip klausė, dingteli jam visai ne vietoj. O gal vietoj? Paskambinti į desantininkų pulką vadui, juk padėtų, juk ir ten savi? Duotų Miša vyrų kiek reikia. Medžiojam kartu, geras žmogus… Tikras rusas, o tikri rusai visai kitokie žmonės. Tai ne šitie užsilikę, apsitrynę, viskuo nepatenkinti. Teisybė, sekretorius Baibakovas irgi lyg ir tikras rusas, bet jis vėlgi kitoks – jo bočiai jau nuo Katrynos laikų aria Aukštaitijoj. Desantininkai… Aišku, jie padėtų, betgi nesuderinta, gali tik blogiau išeiti. Visus jie čia išgąsdintų, o jau kalbų! Kam to reikia! Vienas dalykas, kai koks praporas su ta dėmėta palaidine eina alaus prie gelžkelio lakt, ir jau visai kitas, jau visai kitas… Ne, taip nieko neišdegs, o specvyrukų per maža. Ai, o dėl jo, sekretoriaus, tai baisaus čia rarito – iškeltų vieną, na du tokius skudurus, na tris, ne daugiau! Ir kas gi atsitiktų? Ogi nieko, absoliučiai nieko! Pakabėtų iki ryto, o ryte ir nurankiotų. Tfū! Nebe Stalino laikai! Aišku, būtų gerai, jei ką nors sučiuptų, – pagirtų. Pozicijos centre sustiprėtų, nelinksniuotų per konferencijas. Dėl to, atvirai pasakius, ir laksto kaip šuva liežuvį iškišęs po Aikštę. Tikrai, va įlėkė į tą alinę pro užpakalines duris, vos prisibeldė. Viešpatie, taigi trys mentai su padavėjom sėdi! Alaus juk kiek nori, vos prieš kelias valandas visa cisterna iš Utenos atriedėjo, atpūkštė. Tai tik nurodymas toks – nėra! O tie bernai jau apduję, nenori jo nė klausyt– „tu mum ne načialnikas!“ Na, palaukit! Vienas gyvulys net bokalą kiša – nu, sekletoriau, suslakam ir ainam! Reikėtų ir čia vyrukus užsiundyt, nieko, kitą kartą! Ne, per šitas vėliavas ir šventes durnyne gali žmogus atsidurt. Vasario 16–oji! Ir sugalvok tu man, vidury žiemos, vasarą negalėjo? Ką aš čia paistau, ką aš čia paistau! Ne, reik eit namo, į savo vilą. Reikia eit namo. Girdėt, kaži koks savininkas atsirado kitam Lietuvos kampe. Išgrauš! Čia jau nuo 1945 metų tik sekretoriai ir gyvena – neišdegs! Bet ir pats asilas, ėda save Baibakovas, asilas aš, ir baigta! Koks velnias truktelėjo už liežuvio pasakyt Aikštę atsakau galva! Atsakai, tai ir lakstyk, gąsdink valūnus, kazlauskus ir kitokius! Kiek jis matė tų vėliavų, dar savo miestuky už Molėtų! Tiek ir tiek! Vis tykiai apsieidavo, vis beveik gražiuoju. Kas čia labai nori terliotis? Ne, pasauly kaži kas keičiasi, anksčiau taip nebūdavo! Jei jau dėl kažkokios vėliavos visa milicija, visas saugumas sukelti ant kojų, autoinspekcija kryžkeliuos budi… vaikai įbauginti namie tupėti… O jau 1988-ieji! Tai gal ir vėl iš pradžių? Gal ir vėl iki vagonų prieisim? Nu ne, mąsto sekretorius, taip gal ir nebebus, bet tuos gaivalus reikia laikyt saujoj, oi reikia! Bet va, sulaikyk, kad geras. Susišaudymas… o gal ten kas kita? Fu, kaip sušilau! Kur tos mano uodegos? Aha, ateina… Kurgi jie dar galėtų iškelti? Ant naujo vykdomo bokšto? Nu niet, neišdegs, iskliučieno! Ai, einu į komitetą, maktelsiu lašą konjako, nuims gal tą velnio įtampą! Tuos tris paleisiu ratu, gal nieko neatsitiks!
Jau ir dvylikta. Dar ramu, bet juk iki ryto visko gali būt. Baibakovas skambina šen, skambina ir ten: ne, daugiau jokių susišaudymų! Ne, ačiū, sekretoriau, ramu. Yra dar padorių ir mandagių žmonių! Et, trauksiu namo, sako jis sau, ir tyčia vienas, ir tyčia pėščiom, – stribaudamas nieko nebijojau, tai ko čia! Penki šimtai žingsnių, ir namie! Teisybė, per mišką, bet koks gi čia miškas – miško parkas! Plekšt per švarką – patranka savo vietoj.
Dar apsuka Aikštę – tą garsiąją, tiek mačiusią, girdėjusią, tiek atlaikiusią. Ramu, tylu.
Antai žybsi jo vaikinų cigaretės. Kažin ar Valūnas paklausė, dirba? Tie tai stovi, rūko. Gerai, ties viešbučiu. Visokių gali būt privažiavę. Gal palydėt, sekretoriau? Šnapseliu trenkia gyvatė, bet ką jam pasakysi, pats kauštelėjęs… tai kas, kad konjako. Nors imk, tikrai, nors imk ir liepk jiems patiems iškelt, patiems nulupt… et! Per vėlai sugalvota, tiek to! Nū, ja pašol, būkit, vyručiai!
Ir jau eina kaip kokiais 1951 metais: vienas, per mišką, į užduotį. Vienas, per mišką, į užduotį! Aišku, nėr ko ir lygint, – visur lempos. Išsitraukia iš kišenės plokščią butelį ir dar trukteli – vis tiek namo eina. Ir ko gi čia bijotis? Uch, gerai nutekėjo… užkaito pilve. Juokas – vėliavėlę iškels! Tepasiunta, tatata ta! „Vypil ja stakan siropu!“, negarsiai traukia sekretorius, eidamas per mišką. Namai jau tuoj už stadiono. „Vypil ja stakan syropu… tramtaram cyganku v žopu!“, ot velnias, po.šitiekos metų vis tiek imi ir prisimeni kokį stribišką brudą! Tfu! Pyksta ant savęs sekretorius, oi pyksta, juk negalima šitaip. „Vypil ja stakan syropu!“ Ladna! Matai, namie dar langai dega, o jau tuoj pirma. Laukia, vadinasi, jaudinasi, žino… Ek, kad jau dabar būtų rytmetys!
Ūmai sekretorius pasileidžia ristele: jis moka, jis rytais dar pabėga, jis dar ne visai sukriošęs. Bet kad ir bėgti yra ko! Ką gi jis ten išvydo? Ogi vėliavą! Prie savo namo! Prie sekretoriaus namo! Įkištą, kur visados kišama, į vėliavos lizdą! Trispalvę! Uti – tata! Stakan siropu! Jis pykteli per dekoratyvinę tvorelę, per veją lekia iki namo, išlupa vėliavą lizdo! Pats ją, aš ją pats! Drykst! Stipri, rupūžė! Peiliu ją, kojom! Snukin jai! Taip ir galą galima gaut! Snukin! Stakan siropu! Niekam nė žodžio! Nei žmonai! Nei sūnui! Nei tarnaitei! Nei šoferiui! Jis eina prie namo durų šviečia blausoka elektros lempelė – ir praskleidžia audeklą bog japonski! Taigi čia mūsų, m ū s ų trispalvė! Va – raudona, va – balta, va ir žalia… Nu, kaip nesiskeisi? Mūsų! Mūsų vėliavą gyvatės pakabino! Mūsų!
Tikras anekdotas!
Žmonai jis tikrai nieko nesako, juk ji pati viską ir mato, ir supranta. eina į savo kambarį ir susiranda vos pradėtą butelį degtinės. Šįkart jau degtinės. Vypil ja stakan siropu… Būk sveikas, Serioža, sveikina save. Su šventėm!
Novelė poeto atminimui
„Boulevard“, „bolivar“ ir „bon vivant“ jaunajam poetui tokie visai jau nežinomi ar svetimi žodžiai, jis suvokė juos tik rašydamas mąslias eiles apie nemigą, draugą ar ledonešį, žinoma, niekad jų nevartojo. Bet kuriančiam žmogui kiekviena beprasmybė vis tiek turi kokią nors prasmę, kad ir pačią menkiausią. Tad poetas, nors ir nedėvėjo bolivaro (iš kurgi gautų?), niekad nevengė antraeilių kavinių, knibždančių plevėsomis, kino žmonėmis, pilnų nevykėlių ir vykėlių poetų, žurnalistų, mergaičių, svajojančių suvaidinti Ofeliją ar bent Paskenduolę.
Poetas, apie kurį noriu trumpai papasakot, nes plačiau gal nieko ir neišeitų, buvo nedidukas, liesas, studijavo gal tik porą metų – užtat perdėtai rimtai, o nusivylęs studijomis daug skaitė vienatvėje ir savo silpnybes dangstė pabrėžtinai atsainiu tonu bei kandumu „pripažintiems“ kolegoms, iš kurių eilių taip ir tvoskė mašinine alyva ir jauno tekintojo arba mūrininko prakaitu. Šnekėdamas poetas raukydavosi, o cigaretė tarp plonų pirštų virpėdavo. Jam būdavo koktu ginčytis su tokiais plunksnabroliais, bet vis tiek ginčydavosi – metus studijas, laisvo laiko pakako viskam. Patys anų skambių eilių kūrėjai trenkė nešviežiu alumi, prastai išskalbtom puskojinėm ir valgyklos kopūstais. Gal dar prikūrentų kambarių slogia šiluma, tabaku ir surstelėjusiu priemiesčio vėju. Kaip ir jis pats, beje. Tik tokie garsiai teisindavosi, kad dirbti ir valgyti vis tiek reikia – esą nėra kūrybos be nuostolių. O kiti ir niekuo nesiteisindavo, anot jų – teisinasi tik kalti. O kuo gi kalti jie?
Poeto kolegos buvo greiti ir talentingi prasimanyti vis naujų (tai jiems taip atrodė) išdaigų, stichiškai surengiamų puotų: štai vos ne paryčiu pakeldavo iš miegų visą svajingą filologių kambarį bendrabutyje – užgriūdavo su buteliu, versdavo kepti kiaušinienę, kaip tikri miško broliai, ir klausytis savo kūrybos bei svetimų eilių. Tokiais įsūniais vizitais merginos netgi būdavo patenkintos – „demimondas“ humanitarams visad prie širdies – ne tik kažkas paslaptingo, bet ir patrauklaus. Be to, bus ką prisiminti mokytojaujant tipinėj vidurinėj kur nors palatvėj ar palenkėj. Kas žino, gal kuris iš šitų naktinių naktibaldų tikrai talentingas? Tačiau ar tie vyrukai, atlėpusiom ausim kertantys kiaušinienę, jau „demimondas“? Aptriušęs poeto paltelis buvo tikro ne vaisius, o ne padūkusi bohemiška poza. Kad ir miglotai, jaunasis poetas jau tuomet vokė, kad ir tariamoji bohema, kaip ir vaidinamas „demimondas“, yra tik eretiškos kaukės, nevykusios iškamšos, pusiaukelė į miesto morgą ar neišgydomą girtuoklystę. Bet nelabai visa tai ėmė į galvą, nes bent anuo, postudijiniu metu, jokios kitos išeities nematė. Kuo gi visą šitą tuštybę pakeisi? Nebent eremito poza ir nesuvokiamumo šydu. Tokia buitis, o eilėraščiai palauks, gal kada ateis ir geresni laikai? Kas žino! Betgi tą šydą nubraukus lyg voratinklį, nieko juk ir nebelieka, arba lieka tik lavonas miesto morge, kurį, mostelėjęs menzūrėlę gryno spirito, jau ruošias užsiūti pusamžis morgininkas. Menki juokai! Kuo pridengsi savo skaudžią būtį, o ir buitį, jei ne eilėm? Tai kas, kad jų kratosi net studentų laikraštis. Tai kas, kad poezijos konsultantas jo rankraščiuose neapčiuopia „gyvenimo pulso ir realybės“? Tik jau neužmirškim, kokį metą gyvenam, sako jam nesenas dar konsultantas. Kur jau čia užmirši. Kiekvienas fasadas, kiekviena tvora primena. Beje, už tokias pastangas konsultantas ima neblogą algą. Jaučiasi visai neprastai. O kaip jaučiasi jis, poetas, sukrapštęs šimtui gramų trauktinės ir kavos puodeliui „Literatuose“? Šimtas gramų – devyniasdešimt kapeikų, kava – aštuonios, grąžos nereikia! Jei pavyks iš aktoriaus skaitovo pasiskolint tris rublius, vakaras bus tiesiog puikus, nuolat pusbadžiaujančiam daug ir nereikia. Taigi poetas jaučiasi visai neblogai, neverkšlena, nes nėr dėl ko ir verkšlenti. Juk jis net panelės neturi! Panelės? Kokios? Tokios, su kuria galėtų pasėdėti kavinėje ar pasivaikščioti skurdžioj mėnesienoj. Neturi net tokios viską suprantančios draugės. O gal ir turi, kas jį žino. Niekas jo neklausia, o pats ir nesipasakoja, ne toks.
Ne, aktorius skaitovas vaizdingai i š s i r e i š k i a, kad jis vargšas, kaip bažnyčios pelė, kad jam – liesosios karvės metas. Nieko, antai atplevėsuoja du plevėsos, du „bulvarinio“ laikraštėlio vyrai – abu jau pakaušę ir iš tolo moja: eikše, poete! Garsiai sako jie „poete“, su vos juntama pagarba ir tikra ironija. Bet jie nieko, jie nepikti vyrukai, patys kitados rašę eiles – kai buvo įsimylėję ir tarnavo kariuomenėj. Raštingi! Dabar jie garsiai nagrinėja problemas ir įvykius. Pseudoproblemas ir pseudoįvykius, visai teisingai pamano poetas, bet jis jau sėdi prie jų stalelio, prisistūmęs penktą kėdę. Jam kiek nesmagu, bet po trečios taurelės jau ir gerai, jau gerai. Kokia čia gali būti gėda, juk ir jie, ir jis – plunksnos broliai, na, bent pusbroliai. Šitoj žurnalistų kompanijoje yra ir vienas visai rimtas vyras – jis rašo apie sporto varžybas, mat ir pats sportavęs, buvęs netgi Lietuvos rekordininku (estafetė 4 X 400 m). Štai jis, eksrekordininkas, ir nesišaipo iš poetiškų ambicijų, juk ir jis – ką čia slėpt! – rašė eiles. Sporto vyras mirkteli ir užsako dar vieną grafiną – juk supranta, kad iki tam tikro laipsnio šitie degalai įkvepia, atpalaiduoja nuo rutinos. Ir ne tik patį žmogų, bet ir jo nematomą vidinį cenzorių – patį bjauriausią ir pikčiausią nedraugą! Tuomet, jei dar turi įniršio ir kruopą talento, gali gal ką ir paskaitomo parašyt. Kad bent prieš patį save nebūt gėda.
– Semionai! – sako jau užkaušęs poetas. – Semionai, ačiū, kad bent tu supranti!
Buvęs rekordininkas visai ne Semionas, Semionas jo draugas, sėdintis šalia, eksbėgikas, ačiū Dievui, Mindaugas! Bet jis neširsta, kvatoja, jis jau toksai – visai neišdidus. O poetas nutyla ir rūko, nes rūko čia visi, netgi tie, kurie nerūko.
– Ela Ficdžerald, – oriai sako Leonardas, imčių meisteris, – aš juk žinojau!
Tai tik dėl to, kad būtent jis įmetė į „Hi–Fi“ aparatą penkiakapeikį ir pradėjo suktis kažkokia plokštelė. Gal ir Elos Ficdžerald.
Bliodseris, žydas, stropiai piešia tik prieš mėnesį pagarsėjusį barzdotą prozininką, ir jie abu – dailininkas ir rūstus modelis – nieko daugiau aplink nemato. Ne, prozininkas it aklasis atsargiai tapnoja pirštais po stalą, apčiuopia taurę ir vienų mauku ją išgeria. Nusibraukia raudonas lūpas ir pozuoja toliau. Kažkoks tipelis Bliodseriui už apykaklės įkabina ant servetėlės nupieštą Dovydo žvaigždę, bet Mindaugas tuoj pat nuima popiergalį ir dar pasiūlo kabintojui į snapą. Bliodseris piešia, poetas stebi – jam patogu stebėt, – ir jam atrodo, kad prozininkas. tikras l i e t u v y s, Bliodserio piešinėlyje kažkodėl darosi vis panašius į žydą, ko gero, į patį Bliodserį. Čia jau tikra kūrybos mįslė, šaiposi jis mintyse jau kaušdamas. Viskas h i p e r t r o f u o t a! Juk negali būt, kad grafienės Granovskos akys (portretą jis įsidėmėjo Galerijoj) tikrai buvo tokios išsprogusios! Čia irgi lygiai tas pat.
Prie stalo atsvyruliuoja Ptenčikas, bando prisėsti, bet Mykolas, jaunimo problemų skyrvedys, atstato delną – stop! Nepriimam! Ptenčikas jau buvęs aktorėlis, nors jam vos dvidešimt treji. Dar gražus. Dar gali pašiurpinti eilėm fukses ir mergaites iš Kultūros mokyklos! Jos čia ateina ketvertukais, apsėda visą stalelė, užsisako du tris kavinukus kavos, butelį sausvynio ir droviai, bet godžiai dairosi. Kad yra į ką! Vien tas pozuojantis barzdočius ko vertas! Netikėtai viena tokia prieina prie poeto, kiša apglamžytą laikraštį su dviem netrumpais jo eilėraščiais.
– Pasirašykit… – prašo mergaitė. Droviai prašo, nevaidina.
– Nesirašysiu, – šypso tas. – Rašomasi tik ant knygų.
– Bet… – sako ji, ir poetas pasirašo automatiniu koteliu juodu rašalu (kotelį visad turi vidinėj švarko kišenėj), pasirašo ir apsidairo – gal niekas nepastebėjo? Laidys paskuitės liežuvius. Čia visi pažįstami, nekenčiami ir pasiilgstami, čia visi vienas apie kitą viską žino viską, netgi tai, ko apie save dažnai nežino net aptariamasis asmuo.
– Atidavė Povilas žmonai honorarą, – sako Grigaliūnas, kažkokios informacijos skyriaus vedėjas, – o po valandos uždusęs parbėgo namo ir atėmė!
– Visą? – pasibaisėjusi klausia „kokotė“ Marina Vladi (jai atsirado ir šeštoji kėdė!). Kiekvienas čia žino, kad tikrasis jos vardas Lina (kirčiuoti reikia LinA!). Niekas jos klausimo negirdi, jai pila sausvynį, ji tikrai panaši į būsimą Vysockio žmoną, ji geria ir net iškišus liežuvio galiuką atvirai spokso į bundantį prozos genijų, kuriam iš šalies sėdi bręstanti kritikė ir jau subrendęs literatūrologas (keista profesija, pamano poetas). Anie kalba lėtai ir rimtai, lyg prieš mirtį, kai kiekvienas žodis svarbus. Poetui net juokas: kalba, matyt, ir iš esmės, nes pašaliais nesidairo, ir grafiną jiems Marytė keičia vos kuriam pirštą pakėlus.
Poetas pajunta silpnumą po krūtine, jis jau nuo mažens negali pasigirti tvirta sveikata. Nei akmenskaldžiu, nei duobkasiu jis negalėtų dirbti vien dėl fizinės negalios. Nespėtų lygiai su kitais nei akmenų tašyti, nei gilių duobių kasti – kas ne, tai ne! Daug mieliau suvalgytų „boeuf Stroganoff“ už rublį trylika – tokį sotų patiekalą su kepintom bulvėm „fri“, gausiai aplietą rusvu, skaniu padažu… Fe, net seilių prisirinko! Bet tokia jau meno žmonių mada: stato – gerk, o apie befstrogenus nė negalvok! O pigiosios valgyklos vakarais tai neveikia.
Kai paliko universitetą (Gėtė jo irgi nebaigė!), poetas per dienas tūno respublikinėje bibliotekoje, stengiasi apie jokius valgymus negalvoti. Verčia tenai Pasternaką ir Bloką. Varto senesnes, prieinamas ir paprastam žmogui knygeles. Rūko laiptuose. Kartais panelė Domą nusiveda ji į specfondo skaityklėlę ir atneša jam pavartyt vieną kitą įslaptintą leidinį. Jis tik stebisi – kas gi čia slapto! Juk visi šitą žino, ir tokie skaitymai trumpučiai, dažniausiai tik per pertraukas ar kai sanitarinė diena. Ir vis tiek Doma stovi prie durų, kad niekas neužkluptų. Ot senmergė, galėtų gi užrakinti!
– O kas bus, kai mudu vieną kartą ims ir demaskuos? – vis juokom klausia jis Domą. – Kai tu s u d e g s i? Man tai kas, aš vėjo pamušalas, o tu?
– Tylėk! šnypščia Doma. – Nepatinka, neateik daugiau!
Bet jis ateina ir ateina, kur daugiau dėsis. Juk žino, kad labai jau prispyrus Doma „paskolins“ rublį, o algų dieną duos ir tris. Tai tada jau šis tas? Jei Doma neturėtų šeštokės dukros, gal viskas būtų kiek kitaip, abu tai jaučia. O dabar taip, ir viskas. Į „Literatus“ Doma su juo neina, į parką irgi, į kiną – tik retai ir nenorom, į dieninius seansus – jei ištaiko. Nes nieko tarp juodviejų nėr – negali būti. Gal kada ir bus. Kai šeštokė užaugs, kai gal ištekės, o jis jau bus žymus poetas ir jie gaus gerą būseną. Taip bent Doma galvoja, ji juk gera moteris, jei savo aštuoniasdešimčia rublių išsisuka iš visų gyvenimo kilpų. A, tiesa, ji dar mašinėle spausdina.
– Kam jie laiko aikštėj tą Vensbergą! – šaukia Leonardas, imtynininkas. – Tai kas, kad ilgas, kas?!
– Ana tas, prie baro, – tyliai parodo Mindaugas poetui, – aš gi sakiau tau…
– Kas? – nubunda iš savo godų poetas ir tuojau susivokia: – Aaa… Žinau. Tai kas. Visi žino, kam reikia. Ir kam nereikia!
Tikrai, nevykėlį VSK žmogelį visi pažįsta, nebent koks idiotas ar studentėlis užkimba ant jo negudraus jauko. Daug anam ir nereikia – puikiausiai tenkinasi anekdotu apie Lionios antakius ir naujausiu „fintu“ apie komunizmo ar BAM’o statybą. Jam irgi reikia užsidirbti kelis rublelius stikliukui ir užkandai. Kitas dalykas – kokia kaina.
– Geriau jau jis kur kitur eitų, – negarsiai sako tikrasis Semionas. – Oi neturi jie kadrų!
– Tu tik nebijok, – sako kažkuris. – Dar ir kokių turi! Tik tu nežinai. Galėčiau lažintis, kad ir čia, prie šito dosnaus stalo…
Visi tikrai nejaukiai nutyla, netgi Marina Vladi nudelbia dideles akis. Leonardas vėl užveda šneką apie sportus, bet kad ir šita tema nėra jau tokia nekalta, priešingai! Nejau atvirai džiūgausi, kad kažkokie čekai vėl nukelnėjo „zbornają“? Taip, taip, ledo ritulininkai! Ką, čekai draugai? Kaip kam. Po šešiasdešimt aštuntųjų jie jokie draugai! Na, baigiam, baigiam…
Poetas smakso kėdutėj ir rūko. Ko dar? Alkis jo jau beveik visai nekamuoja, iki kavinės uždarymo dar gera valanda, o ir gyventi iki pavasario dabar jau turi kur. Pavasarį, kai iš mokslų Maskvoje grįš sofos savininkas, teks nešdintis lauk, bet dabar nėr ko sukti galvos – iki pavasario dar daug vandens po ledu nutekės! Ir mokėt ten nieko nereikia, o kai visi išeina į savo darbus, „rūmų statyt“ – kaip patys juokiasi, jis ikipiet gali ramiai rašyt. Nemėgsta jis rytinių rašymų, nelimpa, bet kitaip irgi neišeina: perpiet pareina trumpam moterys – ir ramybės nebėr. Tada ir traukia į biblioteką, o iš ten į „Literatus“. Kad ir pinigo neturėdamas eina. Aštuonias kapeikas kavai visada sugraibysi.
Eilėraščiai kaupiasi, sau jis tikrai negailestingas, pats iš savęs nuolat tyčiojasi. Bet popierių nedrasko, kam gi tada rašyti. Geriau jau darsyk grįžt prie to paties eilėraščio, pavartyt rankose, gal dar sušildysi? Gal įpūsi. Jei ne, tai irgi ne. Darosi šalta prisiminus vėl atmestą rinkinio rankraštį. Subtiliai atmestą! Viską jie rado: ir „savimonę“, ir originalią mąstyseną, pagarbą žodžiui ir „netikėtus“ rimus. Kam netikėtus? Štai atsakymas: rankraštis spaudai netinka, prie jo dar reikia padirbėti, „apvalyti nuo svetimo tarybiniam žmogui nihilizmo“. Be to, argi taip jau verta dabar poetizuoti tą 1863 metų sukilimą? Galim būti neteisingai suprasti… Et cetera, užbaigia mintyse šitas tiradas pats Poetas.
– Tau tai gerai, – sako jam sykį toks aukštas kino vyras raudonom nuo nemigų ir trejų devynerių akimis. – Parašei eilėraštį, tarkim, niekas jo nespausdina. Bet jauti – gerai parašei, a! Paskaitei draugui, paleidai per rankas… O man ką daryt? Ką? Kam aš parodysiu savo filmuotus juodraščius? Žmonai su uošve? O ar žinai, kiek kainuoja šimtas metrų kino?
Sena daina, nors režisierius, aišku, teisus. Čia, prie baro, visi teisūs, neteisių nėra! Tas, kuris neteisus, sėdi kalėjime. Pažįsti tokį Henrį? Aha! O kas iš jo teisumo? Kas iš to rašymo į stalčių?
– Draugai! Ne vieno mūsų jaunojo poeto posmai serga anemija! Vis tie patys hedonistiniai paistalai! – taip, rodos,, per vieną jaunų plunksnos bičiulių susirinkimą kalbėjo diktas vyras su šviesiu kostiumu, tamsiu kaklaryšiu ir ežiuku subrauktais plaukais. Toks nežemas, judria burna. – Kur kraujas, kur?
Ir jis priminė laikus, kuriuos gyvenam. Ne, jau nebe tie laikai, kai kiti už tave vedžiotų plunksną. Užtat ir kala galvon aptakias frazes. „Parškolose“ tų dalykų neblogai išmoko. Laužia juos ten – kur kraujas?
– Vaikinai! – džiugiai sako Marina Vladi. – Vaikinai! Važiuojam visi į mūsų bendrabutį! Mergaitės nustebs ir apsidžiaugs!
– O komendantė ar apsidžiaugs? – kandžiai klausia poetas, jo niekas negirdi – idėja tai nebloga, ryt šeštadienis, honorarai dar kišenėse, kodėl gi nenuvažiuoti?
Semionas nevažiuoja, eksrekordininkas irgi, poetas svarsto ir nutaria važiuoti, juolab kad tas bendrabutis jam pakeliui. Bet jau privažiavus taksiui su žalia lempele, jis apsisuka ir eina sau, kas žino kur.
Toks liūdnas, kiek kauštelėjęs jaunasis lietuvių poetas, ironizuoja jis pats save…
Pašalęs sausio vakaras, žnaibo šaltukas, kodėl gi neužėjus į tą dar šviečiančią daržinę? Kavai pakaks. Geriau, nei brautis į nepažįstamą kambarį ir klausytis tų pačių šnekų. O gal paskambint Domai? Irgi ne, Ką gi jis jai pasakytų?
„Daržinėj“, o iš tikrųjų centro kavinėje, poetas sutinka mane su dviem nepažįstamais vyriškiais – šlubu pusamžiu ir visai dar jaunikaičiu, su ūsiukais. Aš irgi jų nepažįstu, paprašiau tik leisti prisėsti – jie leido. Švarko kišenėj turiu aštuonis rublius, o labai slaptoj kišenėlėj (tai aš taip manau)– dar trisdešimt. Gavau keturiasdešimt rublių už kadų kadės atliktą darbą, jau buvau pametęs viltį juos gauti, ir štai! Tad ir užsukau pavakarieniauti – jau užsakiau jautieną su kadagių padažu, arbatą ir du šimtu gramų. Ketvirta kėdė kaip tik laisva.
– Sėskis, sėskis, – sodinu jį. – Aišku, kad laisva, tūpk!
Jis oriai „tupia“, oriai remiasi alkūnėm ant stalo, bet nieko nesako.
Tik:
– Mačiau tavo eilių „Studente“.
Ir viskas. Matė. Daug kas matė!
Kai mums atneša grafiną, šlubis visąlaik įdėmiai mus žvalgęs ir, rodos, netgi klausęsis mūsų šnekos apie naujausius socrealizmo laimėjimus, staiga ima ir sako:
– Jeigu nieko prieš, galim susipažint, labas vakaras! Guzas man pavardė, chemikas esmi.
O kadangi mudu su poetu tik linktelim, jis paaiškina:
– Įdomiai šnekat, vaikinai!
– Galim, aišku, ir susipažint, – sako poetas. Jis trejais metais vyresnis už mane. – O kas iš to?
– Oho!– kvatoja šlubis. – Iškart naudos ieškot, jaunuoli? Gal bus ir naudos!
Ir nejučia, žodis po žodžio, labai sumaniai pasuka kalbą apie… kapus, lavonus, karstus, lavonų kremaciją… baisingai apleistas Rasų kapines ir vargšus tenai palaidotus rašytojus… Ant mūsų dar jaunų galvų suverčia visą kalną antkapių ir vainikų! Apstulbina giliu tų dalykų išmanymu – junti, kad žmogui tai rūpi, iš širdies kalba. Poetas betgi šypso, pusgirtėj kavinėje mirtis visai neatrodo baisi. Ji galėtų netgi ateiti čia ir prisėsti šalia. Taip jis ir pasako:
– Poniai Mirčiai būtų smagu pasiklausyti jūsų kalbų, tamsta.
Šlubis kvatoja ir net neklausęs mūsų užsako butelį degtinės, Pasisakom vardus, išgeriam susidauždami ir toliau laidom sąmojus Giltinės adresu. Pritariam (kaipgi nepritarsi!), kad kremacija neišvengiama ir tik laiko klausimas, kada ji pagaliau pas mus prasidės. Rodos, būtų gatavas krematoriumas, tiesiai iš čia žygiuotume į jį ir išlėktume pro kaminą!
– Tai aišku kaip dieną, – sako šlubis, – bet aš jums, vaikai, va ką pasakysiu.
Ir laukia tylos. Sulaukia.
– Jūs, literatai (šitą jis jau žino), tiesiog žavitės mirtim ir kapais, patylėkit, palaukit, leiskit pasakyt! Naudojatės jais savo kūryboje. Kiek kartų apdainuotas ir aprašytas vinių kalimas į grabą ir grumstų dunksėjimas į jo dangtį? Šimtus! Tūkstančius! Tai šit, ponai, greit jūs neteksit bent pirmojo įvaizdžio!
– Kodėl gi taip? Jūs atimsit? – kandžiai teiraujasi poetas. Jam jau patinka toksai gyvas pokalbis apie mirtį.
– Ogi todėl, mano jaunasis drauge, – šlubis irgi kandus, – kad mano firma visai neseniai sukonstravo tokius karstus, kurie ir be vinių labai sandariai užsivožia! Verstehen Sie?
– Ganz gut! – atkerta nesutrikęs poetas. – Tai ką jūs tiems grabams padarėt, leiskit paklaust?
– Ogi kaištis įšoka į skylę, klapt! Ir tu, dovanokit – aš, jau uždarytas. Amžinai. Gatava!
Ir kvatoja šlubis, tarsi būtų pasakęs geriausią gyvenime sąmojį. Tik ūmai surimtėja, šypsenos nervas sustingsta. Veidas kone rūstus.
– Mirtį reikia gerbt, – visai blaiviai sako jis. – O mes skiedžiam nežinia ką. Gerai. Gerai, sakykit, mano mieli, kur palaidota mūsų poezijos lakštingala? Tikiuos, suprantat, apie ką aš?
Mudu linktelim. Jis, aišku, tikisi, kad mes atšausim – kur daugiau, jei ne Rasose! Drauge su visais savo kolegom.
Poetas labai trumpai ir dalykiškai pasako, kur palaidota lakštingala ir kaip atrodo antkapis. Še tau, klastūne, še!
– Labai gerai, – šypsos mirties specas, – tiesiog puiku. Ne visi jus dar sugedę, ne visi… keista! Na, už tai ir išgerkim!
Atsisveikinant jis dar sykį geraširdiškai primena, kad mūsų posmuose neaidėtų plaktukų dūžiai į užkalamą karstą. Ir geriau būtų, kad nedunksėtų grumstai. Iki pasimatymo gyvųjų tarpe!
Nuo ano vakaro praėjo (praslinko?) dvidešimt metų. Aš tebesu gyvas, o mano bičiulis poetas jau seniai nuskriejo iš balkono į nežinomybę. Kaip jam ten sekasi? Kas žino…
Kremacija vis dar ateities dalykas. Deja. „Literatai“, kitados tikrai literatūrinė karčema, jau seniai išsigimė į pižonų ir maklerių saliūną. Tai kas kad ant durų užrašyta „High class cafe“. Kas iš to! Ten viskas netikra: pseudopegasai, pseudograikiškos vazos, pseudogėrovai. Kartais kad ir padavėjos, durininkas, metrdotelė – pseudo.
Šlubio aš daugiau neregėjau, o su tuo nebyliu jaunikaičiu, kurs aną vakarą nepratarė nė žodžio (nors aktyviai kilojo stiklą!), mudu susidūrėme psichiatrinėje ligoninėje. Tik aš ten buvau sanitaras, o jis – pacientas, tiesa, nesunkus. Įtariau, kad jis tik simuliuoja atminties praradimus – matyt, kažko visiškai nenorėjo prisiminti, ir tiek. Juk mąstė daug blaiviau ir logiškiau ne tik už sanitarus, bet ir už didžiumą gydytojų. Šiaip jau, prisimenu, kaip maro vengė kietai virtų kiaušinių ir bijojo uždarų patalpų – neidavo vienas net į tualetą.
– Žinai, – pasakė man jis, kai keičiau paklodę gretimai gulinčiam debilui, – o tas šlubis savo pasiekė!
– Ką pasiekė?– nesupratau.
– O! Jį tikrai paguldė į kaiščiais užšaunamą karstą ir nuvežė į krematoriumą. Berods net į Rygą, mudu jau nebedirbom kartu.
– Tai mirė?
– Tai mirė. O kaip tavo anas bičas?
– Jo irgi nebėr… Išskrido į dausas.
– Ką?! Sakyk kaip žmogus, nedurniuok!
– Taigi ir sakau. Atsidarė balkoną ir išskrido. Amžiams.
– Tu matai! Žinai, man atrodo, jis jau tada buvo paženklintas.
Nieko jis nebuvo paženklintas! Toks kaip daugelis. Tik jautresnis, dirglesnis, uždaresnis. Tik labiau žinojo, ko nori. Labiau jautė, kad jokio tunelio galo nesimato. Vėliau vis mažiau šnekėdavo, ypač be reikalo. Sirguliavo. Jam dar porą kartų atmetė knygelės rankraštį, o jis ir nelandžiojo klausinėti – kodėl, gal dar galima ką pataisyti. Dar sutikdavau jį ir dar persimesdavom žodžiu kitu, kol… Kol tikrai vieną naktį jo nebeliko.
Parėjęs iš budėjimo ligoninėje pradėjau tvarkytis ką tik išsinuomotame pusrūsyje. Knygų buvo nelabai daug, bet vis dėlto. Po vieną dėjau jas į neobliuotų lentų stelažą nupūsdamas dulkes, kai kurias ir pavartydamas. Radau ir visiškai pamirštą savo „svečių knygą“ – buvau tokią kitados įdomumo dėlei užsivedęs. Tarp daugybės banalių, girtų įrašų radau ir seną ano poeto: „Si muero, dejab balcono avierto. Federico Garcia Lorca. Vilnius, Visų Šventų dieną“. Data. Parašas, nesunkiai įskaitomas. Rašyta praėjus šešeriems metams po susitikimo šlubiu. „Kai numirsiu, atidarykit balkoną.“ Nejau jis būtų jau tada ką nujautęs? Vargu. Netikiu! Tai ką reiškė toji potekstė? Gi tuomet jos ir nebuvo. Gal jis tikrai buvo „paženklintas“? Irgi niekai! Bet ne, Lorką jis tikrai labai mėgo. Vis kalbėdavo, kad kada nors sės jį versti. Bet taip ir neišvertė…