2023 m. Nr. 2

Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė

Prieš 490 metų, 1533 m. vasario 28 d., gimė Michelis de Montaigne’is, vienas žymiausių Renesanso epochos filosofų. Mokėsi Bordo mieste, baigė teisės studijas, dirbo teisme bei parlamente. 1581–1585 m. dviem kadencijoms buvo išrinktas Bordo meru.

Mirus tėvui, Michelis tapo didžiulio turto ir XIV a. pilies, kurią kartu su kilmingu titulu įsigijo dar jo prosenelis, paveldėtoju. Po poros metų nusprendė išeiti į pensiją ir likusias dienas ramiai praleisti Montaigne’ių pilies valdose Perigoro regione. Didžiąją laiko dalį jis paskyrė meditacijai ir tūkstančių knygų, sukauptų jo bibliotekoje, skaitymui. Viršutiniame pilies bokšto aukšte įrengtoje bibliotekoje jis ir miegodavo, taip pabėgdamas nuo šeimyninių ir visuomeninių įsipareigojimų. Ant bibliotekos lubų sijų jis išraižė antikos skeptikų maksimas, Šventojo Rašto citatas.

Kiek vėliau jis pradėjo užrašinėti savo apmąstymus ir 1580 m. išleido pirmąjį savo „Esė“ rinkinį dviem tomais (essais prancūzų k. reiškia „bandymai“). 1582 m. pasirodė papildytas leidimas, o 1588 m. – trečias „Esė“ tomas. Paskutinius gyvenimo metus filosofas praleido pilies bokšte, kur paruošė ketvirtąjį „Esė“ leidimą, pasirodžiusį tik po jo mirties. M. de Montaigne’is mirė 1592 m. savo bokšto bibliotekoje.

Pažinti save buvo svarbiausias M. de Montaigne’io tikslas, o į klausimą, iš kur jis kilęs, Sokrato pavyzdžiu atsakydavo: „Esu iš pasaulio“, taip neigdamas bet kokią geografinę ar luominę diskriminaciją tarp žmonių. Jis gerbė socialinius ir religinius skirtumus, o ne aklai laikėsi siaurų visuomenėje įsigalėjusių principų. M. de Montaigne’is padėjo pirmuosius humanizmo pagrindus, teigiančius, kad visuomenė turėtų tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai.

Šioje esė M. de Montaigne’is aptaria papročius, ritualus ir įsitikinimus skirtingose kultūrose ir visuomenėse. Jo manymu, bet kurios visuomenės atstovui atrodo, kad tik jo gyvenimo būdas yra teisingas, o kitų – ne. Žmogui būna sunku pabėgti nuo įpročių ir įsitikinimų įtakos ir grįžti prie savo tikrosios prigimties, tačiau tai nėra neįmanoma, nes kiekvienas gali sąmoningai pasirinkti gyvenimo būdą, kuris galbūt ir neatitinka jam primestų visuomenės nuostatų.

Atrodytų, jog puikiai įpročio jėgą perprato pasakos apie vieną kaimietę, įpratusią glostyti ir nešioti ant rankų ką tik gimusį veršiuką, kūrėjas. O jai taip nuolat besielgiant, vien dėl papratimo pavykdavo jį pakelti jau ir užaugusį[1]. Ir iš tiesų, nėra negailestingesnio ir klastingesnio mokytojo už įprotį. Jo įtaka mums didėja pamažu, nepastebimai; tačiau po kuklios ir nuolankios pradžios, su laiku sustiprėjęs ir įsitvirtinęs, jis netrukus parodo mums siaubingą ir despotišką savo veidą, į kurį mes nebedrįstame net pažvelgti. Mes pastebime, kaip jis laužo pačios gamtos nustatytas taisykles: Usus efficacissimus rerum omnium magister[2].

Kalbėdamas šia tema, prisimenu Platono urvą „Respublikoje“ ir gydytojus, kurie įpročio veikiami nuvertina savo meno priesakus, o štai vienas karalius pripratino savo skrandį prie nuodų. Albertas Didysis[3] pasakoja, kad viena mergina paprato valgyti vien vorus.

O Naujosios Indijos pasaulyje[4] buvo aptiktos ištisos tautos, gyvenančios skirtingo klimato sąlygomis, kurios taip pat mito vorais, kaupdavo jų atsargas ir net augindavo juos lygiai taip pat, kaip tą darydavo ir su skėriais, skruzdėlėmis, driežais bei šikšnosparniais. Sykį badmečiu rupūžė buvo parduota už šešis ekiu. Jie visa tai kepdavo ir ruošdavo naudodami įvairius padažus. Buvo rasta ir tokių tautų, kurioms mūsų mėsiškas maistas buvo nuodingas ir mirtinas.

Consuetudinis magna vis est. Pernoctant venatotes in nive: in montibus uri se patiuntur. Pugiles caestibus contusi ne ingemiscunt quidem[5].

Šie svečių šalių pavyzdžiai neatrodys tokie keisti, jei mes pasitelksime asmeninę patirtį ir suvoksime, kaip įprotis atbukina mūsų jausmus. Tam visiškai nebūtina griebtis pasakojimų apie žmones, gyvenančius prie Nilo krioklių[6], nei filosofų veikalų apie dangiškąją muziką, dėstančių, kad tvirtos ir glotnios dangaus sferos, sukdamosi ratu, liečiasi ir trinasi viena į kitą, o tai neišvengiamai skleidžia nuostabius, harmonijos kupinus garsus, pagal kurių ritmą ir bangavimą juda ir danguje ratelį šoka šviesuliai. Kad ir koks stiprus šitas nepaliaujamas skambėjimas, žemės padarų ausys nieko nebeįstengia girdėti, nes jų ausys apkurtintos kaip tų egiptiečių prie Nilo krioklių.

Kalviai, malūnininkai ir ginklakaliai negalėtų ištverti juos supančio triukšmo, jei girdėtų jį taip, kaip mes. Iškvėpintos manosios odinės liemenės kvapas iš pradžių kutena mano nosį, tačiau jei panešiočiau ją tris dienas iš eilės, jos aromatą užuostų jau tik greta manęs esantys žmonės. Stebina ir tai, jog įprotis mūsų pojūčiuose geba išlikti ir pasireikšti nepaisydamas nei ilgesnių laiko tarpų, nei pertraukų, kaip tai žino gyvenantieji šalia varpinių. Aš pats gyvenu bokšte, kuriame yra didžiulis varpas, saulei tekant ir leidžiantis skambinantis „Ave Maria“. Nuo jo griausmo dreba visas mano bokštas. Iš pradžių man tai buvo nepakeliama, tačiau praėjus kuriam laikui aš taip prie jo pripratau, kad dabar jis manęs visiškai nebeerzina, o kartais net ir nepabudina.

Platonas subarė vieną vaiką, žaidžiantį su riešutais[7]. Vaikas atsikirto: „Tu bari mane už menkniekį.“ „Įprotis, – atsakęs Platonas, – nėra menkniekis.“ Mano nuomone, pačios blogiausios ydos įsirėžia mumyse nuo pat gležnos vaikystės, o mūsų charakterio formavimas yra žindyvių rankose. Dažnai motinoms būna maloni pramoga stebėti, kaip vaikas nusuka vištai kaklą ar linksminasi kankindamas šunį ar katę. Kai kurie tėvai yra tokie kvaili, kad, matydami, kaip jų sūnus žiauriai muša negalintį apsiginti valstietį ar liokajų, laiko tai džiaugsmą keliančiu stipraus charakterio pranašu, arba sumanumo ženklu, jei šis apmulkina savo draugą griebdamasis klastos ir apgaulės.

Juk tai ir yra tikrosios žiaurumo, despotizmo ir išdavystės sėklos bei šaknys: jos būtent taip ir sudygsta, vėliau gausiai suželia ir galiausiai klesti globojamos įpročio. Toks auklėjimas, kai šie vulgarūs polinkiai pateisinami dėl jauno amžiaus ar dėl aplaidumo, yra labai pavojingas. Pirmiausia dėl to, kad tuomet girdimas pačios Gamtos balsas, skambus ir aiškus, dar nespėjęs sugrubti. O antra, apgavystės bjaurastis nepriklauso nuo to, ar kalba eina apie pinigus, ar apie smeigtukus: ji šlykšti pati savaime.

Manau, kad daug teisingesnė išvada yra ši: „Argi jis nesiryžtų apgaulei su pinigais, jei apgaudinėja su smeigtukais?“, nei ta, prie kurios prieinama dažniausiai: „Juk jis sukčiauja tik su smeigtukais, jis niekuomet to nepadarytų su pinigais.“ Nuolat reikia mokyti vaikus neapkęsti ydų, atskleisti joms būdingą šlykštumą taip, kad jie vengtų jų ne tik savo poelgiuose, bet svarbiausia – ir širdyje: net mintis apie jas turėtų būti pasibjaurėtina, kad ir kokia kauke jos prisidengtų.

Nuo vaikystės mane auklėjo rinktis vien tiesius ir atvirus kelius, visada niekinti apgavystės ar klastos griebimąsi vaikiškuose žaidimuose, o juk į juos reikėtų žiūrėti ne kaip į žaidimus, o kaip į pačius rimčiausius poelgius. Nėra tokio užsiėmimo, kad ir paties lengvabūdiškiausio, kuriuo užsiimdamas aš nejausčiau savyje tūnančio prigimtinio pasibjaurėjimo sukčiavimu. Lošdamas kortomis iš sū, skaičiuoju juos taip, lyg tai būtų ekiu, nesvarbu, ar kortuočiau su žmona ir dukterimi (kai man tas pats, laimėsiu ar pralaimėsiu), ar rimtai lošdamas. Visur ir visada man pakanka savų akių, kad vykdyčiau prideramą pareigą, jokios kitos akys taip akylai manęs nestebi, ir nėra tokių, kurioms jausčiau didesnę pagarbą.

Neseniai savo namuose teko matyti nedidelio ūgio žmogų, kilusį iš Nanto, kuris gimė be rankų. Jis taip gerai ištreniravo savo kojas, kad jos pasitarnautų jam vietoj rankų, kad kojos, tiesą sakant, primiršo pusę joms priklausančių prigimtinių pareigų. Be to, jis jas ir vadina rankomis: jis moka pjaustyti, užtaisyti pistoletą ir iššauti, įverti siūlą į adatą, siūti, rašyti, nusitraukti kepurę, susišukuoti, lošti kortomis ir kauliukais, mesdamas juos su tokiu pat miklumu, kaip ir kiti. Kai jam daviau truputėlį pinigų (mat jis juos užsidirba pasirodydamas kitiems), jis juos paėmė su koja taip, kaip mes tai darome rankomis. Būdamas vaiku, mačiau kitą berankį žmogų, kuris dvirankį kalaviją ir alebardą laikė smakru spausdamas prie krūtinės: jis svaidė juos į viršų ir gaudė, mėtė durklą ir taip šauniai pliauškino botagu, kaip ir bet kuris kitas vežikas Prancūzijoje.

O dar geriau įpročio poveikį mes galime suvokti iš tų keistų atspaudų, kuriuos jis, nesutikdamas didelio pasipriešinimo, įspaudžia mūsų sielose. Ar esama tokių pažiūrų ir įsitikinimų, kurių įprotis negalėtų paveikti? Nekalbėsiu čia apie religijų, kurios apkvailino tiek daug didžių tautų ir išmintingų žmonių, pasibjaurėtiną apgaulę, bet kadangi ši sfera yra už žmogiškojo proto ribų, tai jei kieno neapšvietė dieviškoji malonė, ne nuodėmė ir pasiklysti. Vis dėlto, ar esama tokių pažiūrų, kad ir kokios keistos jos mums atrodytų, kuriose įprotis nebūtų įsišaknijęs ir įstatymais įsitvirtinęs visur, kur tik jam tai atrodė reikalinga? Iš tiesų, koks teisingas šis senas šūkis: Non pudet physicum, id est speculatorem venatoremque naturae, ab animis consuetudine imbutis quaerere testimonium veritatis![8]

Manau, kad nėra žmogaus vaizduotėje užgimusio tokio išsigalvojimo, kad ir koks beprotiškas jis būtų, kurio negalėtume rasti kur nors kaip papročio ir kurį, būtent dėl to, pateisina ir palaiko mūsų pačių protas. Yra tokių tautų, kur sveikinamasi atsukant nugarą ir kur niekuomet nepažvelgiama į tą, kurį norima pagerbti. Yra ir tokia tauta, kur, karaliui panorus nusispjauti, jo dvaro mylimiausia dama ištiesia delną. O štai kitame krašte įtakingiausi valdovo aplinkos žmonės panašiu atveju lenkiasi iki žemės ir išvalo spjūvį skudurėliu[9].

Skirkime šiek tiek vietos vienos istorijos aprašymui. Vienas prancūzų didikas[10] buvo įpratęs išsišnirpšti nosį pirštais, o tai visiškai prieštarauja mūsų įpročiams. Norėdamas apginti tokį savo poelgį (o jis garsėjo savo samojingumu), manęs užklausė, ar tos šlykščios išskyros tikrai nusipelno tokios privilegijos, kad nuvalymui paaukotume puikų audinį, į kurį jas suvyniotume, bei kuo rūpestingiausiai nešiotumės prie savęs? Tai sukelia daug didesnį pasibjaurėjimą, nei kad jų palikimas kur papuolė, juk taip mes elgiamės ir su kitomis savo atmatomis? Pagalvojau, kad visa, ką jis kalbėjo, nėra taip jau neprotinga: aš pripratau prie šios keistenybės ir nebekreipiau į ją dėmesio, nors panašiais kitų šalių papročiais mes vis dėlto bjaurimės.

Stebuklai kyla ne iš pačios gamtos, o dėl to, kad mes ją nepakankamai pažįstame. Papratimas atbukina mūsų nuovoką. Barbarai mus stebina ne mažiau nei mes juos, o juk tam nėra jokių priežasčių; kiekvienas tai pripažintų, jei tik pajėgtų, peržvelgęs iš toli mus pasiekiančius pavyzdžius, susitelkti ties savaisiais bei sveiko proto lydimas juos palygintų. Žmogaus protas yra kaip nuoviras, gaminamas iš daugmaž panašios masės, talpinančios savyje visus įpročius ir papročius, nepriklausomai nuo jų pavidalo: o jų apraiškos yra beribės, beribė ir jų įvairovė.

Tačiau grįžtu prie pagrindinės temos. Yra tokių tautų, kur, išskyrus žmoną ir vaikus, į karalių galima kreiptis tik per vamzdelį. Vienoje ir toje pačioje šalyje nekaltos merginos atvirai visiems rodo intymias savo kūno dalis, o ištekėjusios moterys jas skrupulingai dangsto ir slepia nuo svetimų akių. Su šiuo papročiu tam tikra prasme siejasi ir kitas: ten padorumas vertinamas tik santuokoje, o merginos gali atsiduoti kam tik įsigeidžia, o sykį pastojusios, nesislapstydamos darosi abortus, panaudodamos tam tinkamus vaistus. O be to, jei veda pirklys, tai pirmiausia su jaunąja permiega visi sukviestieji į vestuves pirkliai, o kuo jų būrys didesnis, tuo moteriškė įgyja daugiau garbės bei pagarsėja kaip ištverminga ir seksualiai pajėgi. Viskas vyksta lygiai taip pat, kai veda pareigūnas, tas pat taikoma ir didikams bei visiems kitiems. Tačiau jei tai valstietis arba koks žemakilmis, ši pareiga atitenka jo ponui. Vis dėlto santuokiniame gyvenime raginama griežtai laikytis ištikimybės.

Yra tautų, kur galima išvysti vyrų viešnamius, ar net leidžiamos vyrų santuokos; kur moterys lydi į karą savo sutuoktinius ir ne tik dalyvauja kovose, bet ir vadovauja joms; kur žiedai nešiojami ne tik nosyje, lūpose, skruostuose ar ant kojų pirštų, bet gana sunkūs auksiniai strypeliai veriami ir į spenelius ar sėdmenis; kur valgant pirštai šluostomi į šlaunis, sėklidžių kapšelius bei kojų padus; kur ne vaikai tampa paveldėtojais, o broliai ir sūnėnai (o dar kitur tik sūnėnai, išskyrus karališkąją įpėdinystę); kur viskas yra bendra nuosavybė ir tik tam tikri aukščiausieji pareigūnai yra atsakingi už žemių dirbimą bei derliaus paskirstymą žmonėms pagal poreikius; kur raudama mirus vaikui, o švenčiama mirus senoliui; kur vienoje lovoje miega po dešimt ar dvylika vyrų kartu su žmonomis; kur moterys, kurių vyrai mirė smurtine mirtimi, gali ištekėti dar kartą, o visos kitos – ne; kur moterys taip mažai vertinamos, kad vos gimusios mergaitės užmušamos, o reikalui prispyrus, moterys nusiperkamos iš kaimyninių kraštų; kur vyrai gali išguiti savo žmonas net nenurodę priežasties, tačiau šioms neleidžiama palikti savo vyrų, kas benutiktų; kur vyrai turi teisę parduoti savo žmonas, jei šios pasirodo esančios nevaisingos; kur žmonės verda mirusiojo kūną, paskui sutrina, kol iš jo gaunasi kažkas panašaus į košę, tuomet sumaišo su vynu ir geria; kur geidžiamiausias laidojimo būdas yra būti suėstam šunų, dar kitur – sulestam paukščių[11]. Yra tautų, kur žmonės mano, jog palaimintos sielos gyvena įstabiose lankose, besimėgaudamos visiška laisve, aprūpintos visokiausiomis gėrybėmis, ir kad tai jos sukelia aidus, kuriuos retkarčiais mums tenka nugirsti[12]. Kur žmonės kaunasi vandenyje ir plaukdami geba pasiųsti strėles iš savų kilpinių tiesiai taikinio link. Kur reikia kilstelėti pečius ir nuleisti žemyn galvą, norint išreikšti savo nuolankumą, bei nusiauti batus prieš įeinant į karaliaus kambarius. Kur eunuchams, saugantiems pasišventusias religijai moteris, nupjautos netgi lūpos ir nosys, kad nebūtų įmanoma jų pamilti; arba kur šventikai išsibado sau akis, kad galėtų suartėti su demonais ir sužinoti jų pranašystes. Kur kiekvienas Dievu pasirenka tai, kas tik jam patinka: medžiotojas – liūtą arba lapiną, žvejys – kokią nors žuvį; kur kiekvienas žmogiškasis poelgis ar aistra tampa stabu; kur saulė, mėnulis ir žemė yra pagrindiniai dievai: duodant priesaiką žemė liečiama ranka, žiūrint į saulę. Kur mėsa ir žuvis valgoma žalia. Kur svarbiausios priesaikos išsakomos mirusio žmogaus, užsitarnavusio geriausią vardą tame krašte, vardu, uždėjus ranką ant jo kapo[13]. Kur karaliaus Naujųjų metų dovana, siunčiama kunigaikščiams, jo vasalams, yra ugnis[14]: pasiuntiniui ją pristačius, senoji ugnis dvare užgesinama, o visi žmonės, pavaldūs tam vasalui, verčiami ateiti ir pasiimti sau naujos ugnies, grasinant jiems bausme už jo didenybės įžeidimą. Kur, karaliui nusprendus apleisti savo pareigas ir atsidėti pamaldumui (o tai pas juos nutinka gan dažnai), jo įpėdinis privalo pasekti jo pėdomis, o sostas perleidžiamas trečiajam karalystės paveldėtojui. Kur šalies valdymo forma keičiama pagal susidariusias aplinkybes: žmonės pašalina savo karalių, kai tai jiems atrodo naudinga, ir valdžią perleidžia senoliams, o kartais vadovavimas atiduodamas tiesiog į visuomenės rankas.

Yra tautų, kur tiek vyrai, tiek moterys apipjaustomi ir krikštijami vienodai; kur kariui, kuriam pavyksta po vieno ar keleto mūšių pristatyti valdovui septynių priešininkų galvas, suteikiamas kilmingojo titulas. Kur žmonės gyvena manydami, jog sielos yra mirtingos, kas itin retai pasitaiko ir nėra priprasta. Kur moterys gimdo nedejuodamos ir be jokios baimės; kur jos ant abiejų kojų nešioja varinius antblauzdžius; ir kur, įkandus utėlei, jos laiko kilnia pareiga savo ruožtu įkąsti jai atgal. Kur merginos nedrįsta tekėti už vyrų prieš tai neatsiklaususios valdovo, ar kartais šis nepageidaująs jų nekaltybės[15]. Kur sveikinamasi pridedant pirštą prie žemės, o paskui – iškeliant jį į dangų. Kur vyrai nešioja nešulius ant galvos, o moterys – ant pečių[16]. Kur moterys šlapinasi stovėdamos, o vyrai – tupėdami[17]. Kur nuosavas kraujas siunčiamas kaip draugystės ženklas ir kur smilkalai deginami žmonėms nelyginant dievams, norint juos pagerbti[18]. Kur giminystės ryšiai vedybose yra draudžiami ne tik iki ketvirtojo laipsnio – visiškai nepateisinami jokie, kad ir kokie tolimi jie būtų. Kur vaikai žindami iki ketverių, o dažnai net ir iki dvylikos metų, nors tame pat krašte laikoma mirtinai pavojinga maitinti kūdikį krūtimi pirmąją jo gyvenimo dieną. Kur tėvams priklauso pareiga bausti berniukus, o motinoms, savo ruožtu, – mergaites. O bausmę vykdydavo pakabindami vaikus už kojų virš dūmų. Yra tauta, kur apipjaustomos moterys[19]. Kur žmonės valgo visokiausių rūšių žoles, išskyrus tas, kurios jiems pasirodo nemalonaus kvapo[20]. Kur viskas yra atvira: kad ir kokie dailūs bei prabangūs būtų namai, neturi jie nei durų, nei lango, nei skrynios, kurią būtų galima užrakinti, o vagys ten baudžiami dukart griežčiau nei kitur. Kur utėlės sutrinamos dantimis, kaip tai daro beždžionės, o jų traiškymas nagais sukelia pasibjaurėjimą. Kur per visą gyvenimą nekerpami nei plaukai, nei nagai; dar kitur – kerpami tik dešinės rankos nagai, o kairiosios auginami estetikos sumetimais[21]. Kur plaukai paliekami tokie, kokie yra, dešinėje kūno pusėje, o kairėje – nuskutami plikai. O kaimyniniuose regionuose plaukai auginami vienur iš priekio, kitur – iš užpakalio, nuskutant priešingąją pusę[22]. Kur svečiams palinksminti tėvai perleidžia savo vaikus, o vyrai – žmonas, gaudami už tai atlygį[23]; kur visiškai garbinga turėti vaikų su nuosava motina, tėvui lytiškai santykiauti su savo dukterimi ar sūnumi[24], o visiems susirinkus į kokią nors šventę, smagintis apsikeitus vaikais, nekreipiant dėmesio į giminystės ryšį.

Štai čia mintama žmogiena[25], o ten – laikoma garbinga pareiga užmušti tam tikro amžiaus sulaukusį tėvą[26]; kitur, vaikams dar tebebūnant motinos įsčiose, tėvas nurodo, kuriuos geidaus pasilikti ir auginti, o kurių teks atsisakyti ir užmušti. Štai ten pagyvenę vyrai skolina savo žmonas jaunesniesiems pasidžiaugti; dar kitur – vėlgi, jokia nuodėmė turėti bendras žmonas[27]. O štai aname krašte kaip išskirtinį garbės ženklą moteriškės palei suknelės apvadą nešioja tiek puošnių kutų, kiek vyrų teko pažinti[28].

Argi ne įprotis pagimdė moterų respubliką? Argi ne jis įbruko joms ginklus į rankas, privertė burtis į kariuomenes ir kovoti mūšiuose[29]? Argi įprotis savais būdais nepamoko eilinio prasčioko to, ko filosofija nepajėgi įkalti į išminčių galvas?

Juk žinomos ištisos tautos[30], kur mirtis būdavo ne tik niekinama, bet ir su džiaugsmu sutinkama: kur septynmečiai leisdavosi mirtinai užplakami, o jų veide nekrustelėdavo nė raumenėlis[31]. Kur turtas būdavo taip neapkenčiamas, jog net skurdžiausias miesto varguolis nesiteikdavo pasilenkti ir pasiimti prigrūstos monetų piniginės. Mums taip pat žinomos tokios vietovės, kur galima rasti gausybę visokiausio maisto, tačiau įprasčiausiais ir skaniausiais patiekalais ten laikomi duona, pipirnės ir vanduo[32].

Argi ne įprotis padarė stebuklą Chioso saloje, kur septynis šimtus metų niekas neatminė tokio atvejo, kad moteris ar mergaitė būtų praradusi savo garbę[33]?

Taigi, apibendrinant, mano manymu, nėra nieko, ko įprotis nesukurtų ar negalėtų sukurti, tad Pindaras[34] visiškai teisėtai jį vadina (kaip man buvo sakyta) „pasaulio karalium ir imperatorium“.

Tas, kurį užklumpame mušantį savo tėvą, aiškinasi, kad toks jų šeimos paprotys: jo tėvas lygiai taip pat mušė jo senelį, o tas – prosenelį, bei rodydamas į savo sūnų priduria: „O štai šis mane muš, kai sulauks mano metų“[35].

O kuomet sūnus, nutvėręs tėvą, tąsė jį po gatvę, šis liepė jam sustoti ties vienomis durimis, kadangi, jo paties teigimu, savojo jis irgi toliau nebetempė: tai buvo šio paveldimo užgaulaus elgesio su tėvais, priprasto tos šeimos sūnums, riba.

Dėl tradicijos, nė kiek ne rečiau nei dėl ligos, teigia Aristotelis[36], moterys raunasi plaukus, graužia nagus, valgo anglį ir žemę. Ir veikiau[37] dėl įsigalėjusio įpročio nei dėl natūralaus poreikio vyrai gulasi su vyrais.

Sąžinės principai, kurie, mūsų įsitikinimu, užgimsta natūraliai, iš tiesų yra papročių kūrinys: kiekvienas giliai viduje gerbia tas pažiūras ir tradicijas, kurios aplink jį susiklosčiusios ir visuotinai priimtos, niekas negali jų atsisakyti be tam tikros graužaties nei laikytis nepritardamas joms.

Kai senųjų laikų Kretos gyventojai panorėdavo ką prakeikti, maldaudavo dievų, kad tas žmogus įgytų kokį blogą įprotį[38].

Vis dėlto svarbiausias įpročio galios pasireiškimas tas, kad jis taip geba mus sugriebti ir suspausti savuose gniaužtuose, jog tik per didžiausius vargus mums pavyksta išsivaduoti ir atgauti laisvę tam, kad galėtume apmąstyti ir užginčyti jo priesakus.

Išties, kadangi mes papročius sugeriame kartu su motinos pienu vos gimę, o pasaulis mūsų vaikiškoms akims pirmiausia pasirodo būtent tokiu pavidalu, atrodytų, jog mums lemta ir toliau eiti tik tuo vieninteliu keliu. O vyraujantys samprotavimai ir įsivaizdavimai, kuriuos mes sutinkame savo aplinkoje, įskiepijami mūsų sielose kartu su tėviška sėkla, todėl mums atrodo prigimtiniai ir visuotini.

Dėl šios priežasties tai, kas yra už papročių ribų, yra laikoma esant ir už proto ribų: tik vienas Dievas težino, kaip dažnai mes šitaip neprotingai elgiamės.

Jei ir kiti gilintųsi į save taip, kaip mes, įprastų tai daryti nuolat, beigi, nugirdę kokį išmintingą posakį, tučtuojau pasistengtų susivokti, kiek jis galėtų būti naudingas jiems patiems, tuomet suprastų, kad toji mintis tai ne tik taiklus pasakymas, bet ir taiklus smūgis jo priprastų nusistatymų kvailumui. Tačiau Tiesos patarimus ir nurodymus norima suprasti kaip skirtus bendrai visiems žmonėms, bet niekuomet sau asmeniškai. Užuot pritaikę savo elgsenoje, mes kaupiam juos savo atmintyje, be jokio tikslo ir naudos. Bet grįžkim į įpročio imperijos valdas.

Tautos, išauklėtos laisvės dvasia ir turinčios savivaldą, bet kokią kitą valdymo formą mano esant iškreiptą ir dirbtiną. Įpratusieji prie monarchijos elgiasi ne kitaip: net jei likimas jiems suteikia pačią palankiausią progą pokyčiui, jie, per didžiausius vargus atsikratę kokio nors vieno valdovo jungo, lygiai taip pat vargsta skubėdami jo vieton pasodinti kitą, nes neįstengia šlykštėtis valdžia[39].

Darijus pasiteiravo graikų, už kokią kainą šie sutiktų perimti indų tradiciją suvalgyti savo mirusius tėvus (toks buvo jų papratimas, mat jie manė nerasią geresnės vietos kapui nei savyje)[40]. Šie atsakė, kad už nieką pasaulyje to nepadarytų. O bandydamas įkalbėti indus atsisakyti šio papročio ir perimti graikiškąją tradiciją – mirusius kūnus sudeginti – įvarė jiems dar didesnį siaubą nei graikams. Kiekvienas reaguoja savaip, nes įprotis užgožia tikrąsias daiktų formas.

Nil adeo magnum, nec tam mlrablle quicquam
Principio, quod non minuant mirarier omnes
Paulatim[41].

Sykį, norėdamas patikrinti vieną mūsuose itin paplitusį įsitikinimą, kurį daugelis mano esant neginčijamą, ir, nesitenkindamas vien tik nuorodomis į teisės aktus ir atitinkamais pavyzdžiais, kaip paprastai tokiais atvejais elgiamasi, bet kaip visuomet stengdamasis prisikasti prie pačių ištakų, aptikau tokį menką jo pagrindimą, jog mažai tetrūko, kad pats būčiau jo atsisakęs – ir tai aš, tas, kuris ruošėsi jo teisingumu įtikinti ir kitus.

Tokio pat būdo, vadinto esminiu ir vieninteliu, Platonas ėmėsi, kad išguitų jo gyvenamuoju metu populiarias meilės formas, prieštaraujančias prigimčiai[42]: svarbiausia siekti, kad viešoji nuomonė jas pasmerktų, o poetai ir visi kiti vien bjauriai apie jas atsilieptų. Tuomet ir gražiausios dukros nebekurstys tėvų geismo, o broliai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų, nevilios seserų. O mitai apie Tiestą, Edipą ir Makarą savo eilių puikumu įtvirtins jautriose vaikų galvelėse pasibjaurėjimą panašiais dalykais[43].

Tikra tiesa, skaistumas yra šauni dorybė, kurios nauda visuotinai pripažinta, tačiau itin keblu ją vertinti ir teisinti vien prigimtiniais pagrindais, nors tą visiškai nesunku padaryti remiantis tradicijomis, įstatymais ir moralės priesakais. Bandyti pagrįsti pirmines ir universalias tiesas nėra lengva. Mūsų mokytojai jas visuomet apžvelgia tik paviršutiniškai, nedrįsdami pažvelgti iš arčiau, ir skubinasi slėptis po įpročio teikiama priebėga, kur pasipūtę gali didžiuotis lengvomis pergalėmis.

O tie, kurie nesileidžia atitolinami nuo pradžių pradžios ir visa ko ištakų, dar labiau klysta, apsiribodami vien laukine nuovoka, kaip, pavyzdžiui, Chrisipas[44], daugelyje vietų savo raštuose leidęs suprasti, koks jis atlaidus kraujomaišai, kad ir kokia ji būtų[45].

Kas siekia visiškai atsiriboti nuo visagalio įpročio prietarų, tas pastebi daugybę dalykų, kurie lyg ir nekelia abejonių, bet sykiu neturi jokio kito pagrindo, kaip tik juos lydinčių papročių žilus plaukus ir raukšles. Sykį nuplėšus kaukę ir viską pastačius tiesos ir proto šviesoje, toks žmogus pajustų, kad nors ankstesnis suvokimas ir apvirto aukštyn kojomis, vis dėlto jis atsirėmė į tvirtesnį pamatą. Ir tuomet aš jo užklausčiau, ar kas nors gali būti keistesnio nei matyti liaudį, verčiamą laikytis įstatymų, kurių jinai nesupranta, matyti ją visuose namų reikaluose, santuokose, dovanojimuose, testamentuose, pardavimuose ir pirkimuose nuolankiai paklūstant taisyklėms, kurių ji negali žinoti, nes jos užrašytos ar atspausdintos ne liaudies kalba, ir dėl to ji privalo susimokėti už jų išaiškinimą ir tinkamą taikymą?

Visa tai toli gražu neprilygsta išmintingam Isokrato pasiūlymui, kuriuo jis pataria savo valdovui leisti pavaldiniams laisvai, pelningai ir be jokių suvaržymų prekiauti, o jų ginčus ir prieštaras apsunkinti apkraunant juos dideliais mokesčiais. Priešingai, laikomasi tos siaubingos tvarkos, kuri net patį žmogiškąjį protą paleidžia į rinką, o įstatymams nustatinėja kainas nelyginant prekėms. Ir aš be galo dėkingas likimui, kad, mūsų istorikų teigimu, pirmasis, pasipriešinęs Karolio Didžiojo lotyniškiems ir imperatoriškiems įstatymams, buvo kažkoks dvarininkas gaskonas, mano žemietis.

Ar gali būti kas nors atgrasesnio nei matyti tautą, kurioje paprotinės teisės pagrindu pardavinėjamos teismų pareigos? Kur už sprendimus atsilyginama grynaisiais? Kur teisingumas visiškai teisėtai nepasiekiamas tam, kas neturi pinigų už jį susimokėti? Ir kur ši prekė yra tokia svarbi, jog visuomenėje be trijų įprastinių sluoksnių – bažnyčios, aukštuomenės ir liaudies – susiburia ketvirtasis, sudarytas iš intrigantų teisininkų? Pastarasis, turėdamas savo rankose įstatymus ir absoliučią valdžią tiek tvarkant piliečių gyvenimus, tiek jų nuosavybę, sudaro atskirą nuo aukštuomenės darinį. Dėl to ir turime dvi rūšis įstatymų: garbės ir teisingumo, kurie daugelyje vietų prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, vieni kuo griežčiausiai pasmerkia apšmeižtuosius melu, kurie nuolankiai priima mestą kaltinimą, kai tuo tarpu kiti nepritaria keršijantiems už tai. Pirmuoju atveju, ginklą nešiojantis žmogus, besitaikstantis su įžeidimu, yra laikomas negarbingu ir nevertu kilmės titulų, tuo tarpu pagal civilinę teisę, atsilyginęs už savo reputacijos teršimą, prisišaukia mirties nuosprendį. Tai reikštų, jog tas, kuris kreipiasi į teisingumą, siekdamas apginti savo įžeistą garbę, netenka gero vardo, o kuris nesikreipia – įstatymo vardu yra kaltinamas ir baudžiamas. Ir iš šių dviejų taip tarpusavyje skirtingų sluoksnių, pavaldžių, beje, vienam ir tam pačiam valdovui, vieni užsiima karu, kiti – taika, vieniems rūpi nauda, kitiems – garbė, vieniems – žinios, kitiems – dorybė, vieniems – žodis, kitiems – veiksmas, vieniems – teisingumas, kitiems – narsa, vieniems – protas, kitiems – jėga, vieniems – ilgas apsiaustas, kitiems – trumpas.

Kas dėl paprasčiausių dalykų, kaip antai drabužių, geidaujančiam grąžinti tikrąją jų panaudojimo paskirtį, tai yra pasitarnauti mūsų kūnams, suteikiant jiems kuo didesnį patogumą, – o tai nulėmė jų pirminį dailumą bei patrauklumą, – aš pasiūlyčiau imtis mūsų kvadratinės kepuraitės, kaip paties keisčiausio apdaro, kokį tik begalima įsivaizduoti, o tiksliau, tos ilgos klostyto aksomo uodegos, svyrančios nuo moteriškių galvų, išsiuvinėtos visokiausių spalvų papuošimais. Tas pretenzingas ir nenaudingas daiktas labai primena organą, kurio padorumas neleidžia įvardyti, tačiau mes juo puikuojamės ir demonstruojame viešumoje.

Beje, šie pamąstymai neturėtų atkalbėti žmogaus nebesidomėti madomis, netgi priešingai, nors man ir atrodo, kad keisti ir įmantrūs drabužiai yra veikiau kvailumo ar puikybės ženklas nei sveiko proto pasireiškimas, ir nors išminčius turėtų laikytis nuošalėje nuo minios, kad ši galėtų pati laisvai ir tinkamai viską vertinti, kalbant apie išorę kaip tik reikia griežtai laikytis savo laiko stiliaus taisyklių. Visuomenei visiškai nerūpi, ką mes galvojame, tačiau visa kita, tai yra mūsų veiksmai, darbai, padėtis ir privatus gyvenimas, turi būti pašvęsta josios paslaugoms ir viešam vertinimui; taip pasielgė šaunus ir didis Sokratas, atsisakęs gelbėti savo gyvybę vien dėl to, kad tuo būtų parodęs nepaklusnumą valdžiai, kad ir labai šališkai bei neteisingai. O juk tai yra taisyklių taisyklė, įstatymų įstatymas: privalai paisyti tos vietos, kurioje gyveni, nustatytos tvarkos.

Nomoiz epesuai toisin egcwrioz[46].

O dabar šis tas iš kitos statinės: didžiai abejotina, ar pakankamai naudos duotų priprasto įstatymo pakeitimas, palyginus su tuo, kiek blogio tai atneštų. Juk valstybė yra kaip pastatas, sudarytas iš atskirų dalių, taip tarpusavyje sujungtų, jog neįmanoma pajudinti vienos jų, nepakenkus visumai. Turijų įstatymdavys[47] pareiškė, kad bet kuris žmogus, panorėjęs atšaukti senąjį ir vietoj jo paskelbti naująjį įstatymą, turės stoti prieš žmones su virve ant kaklo, kad būtų iškart pakartas tuo atveju, jei kas nors atsisakytų priimti jo siūlomą naujovę. O spartiečių įstatymų kūrėjas[48] praleido gyvenimą bandydamas išgauti iš piliečių pažadą nesulaužyti nė vieno jo įsako.

Eforas[49], taip grubiai nutraukęs dvi stygas, kurias Frinisas buvo papildomai pritvirtinęs prie savo lyros, net nepasivargino pasidomėti, ar jos patobulina muzikos instrumentą, ar papildo akordais: jam pakako vien to, kad buvo nukrypta nuo įprastojo būdo. Tokia buvo ir to seno surūdijusio teisingumo kardo, kabančio Marselyje, prasmė [50].

Aš bjauriuosi bet kokiomis naujovėmis, nesvarbu, kokiu pavidalu jos mums pasirodo, ir turiu teisę taip elgtis, nes pačiam yra tekę regėti, kokias pražūtingas pasekmes jos gali sukelti. Toji, kuri mus slegia jau daugelį metų, nėra vienintelė dėl visko kalta[51], tačiau galima drąsiai teigti, kad visiškai nenorėdama ji sukėlė ir daugybę kitų nelaimių. Nors visos negandos ir griuvėsiai randasi ir be jos, ji privalo prisiimti atsakomybę. Ir tekaltina pati save: Heu! patior telis vulnera fasta meis[52].

Tie, kurie klibina valstybės pamatus, dažniausiai pirmi ir pražūva jos griuvėsiuose. Nesantaikos vaisiais džiaugiasi ne tie, kurie ją pradeda: jie tik išjudina ir sudrumsčia vandenį, o žuvį gaudo jau kiti. Vos tiktai mūsų vieningoji monarchija buvo sudrebinta minėtos naujybės, jos didis statinys susvyravo ir ėmė griūti, o kadangi tai nutiko jau garbiame amžiuje, panašiems puolimams vartai buvo atkelti kuo plačiausiai. Valdovo didybė, kaip rašė kažkuris senovės rašytojas, nuo viršūnės iki vidutinio lygio nusileidžia daug sunkiau nei nuo ten iki dugno.

Nors iniciatoriai ir pridaro daugiau žalos, tačiau juos mėgdžiojantieji yra dar labiau sugedę, nes jie seka pavyzdžiais, kurių sukeltą siaubą ir nelaimes patys išgyveno bei pasmerkė. O jei egzistuoja kokie garbės laipsniai, net ir blogo elgesio, tai pirmųjų privalumas prieš antruosius tas, kad jie patys viską sumanė ir išdrįso žengti pirmąjį žingsnį.

Visokio plauko naujos suirutės semiasi patirties iš to pirminio neišsenkančio šaltinio, rasdamos ten formas ir modelius visuomenei kiršinti. Netgi mūsų įstatymuose, sukurtuose šiam blogiui šalinti, galime rasti pamokymų apie netinkamus poelgius bei jų pateisinimo apraiškas. Su mumis vyksta tai, ką Tukididas[53] įžvelgė kalbėdamas apie savojo laiko pilietinius karus: tuomet, siekiant sumenkinti bei pateisinti visuomenės ydas, jos būdavo perkrikštijamos naujais, gražesniais vardais, pasaldinant ir iškreipiant tikruosius jų pavadinimus. Tokiu būdu norima perkeisti mūsų sąmonę bei įsitikinimus. Honesta ratio est[54]. Tačiau net ir geriausia dingstis naujovei yra pavojinga: Adeo nihil motum ex antiquo probabile est[55].

Taigi, kalbant atvirai, man atrodo, kad tik savimylos ir pernelyg savimi pasitikintys žmonės gali būti taip įsitikinę savo požiūrių teisumu, jog, siekdami juos įgyvendinti, jie pasiryžta sudrumsti visuotinę ramybę ir sukelti tiek neišvengiamo blogio bei tautos moralės nuosmukį, kurie visuomet eina tokių reikšmingų įvykių kaip pilietiniai karai ar politiniai perversmai įkandin, ir visa tai vykdoma savoje šalyje. Nejau neapsirinka toks žmogus, kuris duoda valią akivaizdžioms ir visiems gerai žinomoms ydoms vien dėl to, kad pašalintų ginčytinus ir abejotinus trūkumus? Ar begali būti blogesnė nedorybė nei ta, kuri sukrečia mūsų sąmonę ir prigimtinius jausmus?

Romos Senatas ginčo su liaudimi religijos patarnavimo klausimais metu drįso jį išspręsti išsisukdamas štai tokiu būdu: Ad deos id magis quam ad se, pertinere: ipsos visuros ne sacra sua polluantur[56].

Panašiai atsakė ir Delfų orakulas karo su medais metu[57]: bijodami persų įsiveržimo, žmonės klausė dievo, kaip jiems elgtis su šventaisiais šventyklos lobiais, juos paslėpti ar gabentis su savimi. Jiems buvo atsakyta nieko neliesti ir žiūrėti tik savęs, mat jis gebąs ir pats pasirūpinti savo nuosavybe[58].

Krikščionių religija yra grįsta pačiais teisingiausiais ir naudingiausiais principais, tačiau aiškiausiai tą liudija tvirtas jos priesakas paklusti valdžiai ir išlaikyti nustatytą tvarką. Kokį nuostabų pavyzdį mums pateikia dieviškoji išmintis. Norėdama užtikrinti visos žmonijos išsigelbėjimą ir laimėti garbingą pergalę prieš mirtį bei nuodėmę, ji vis dėlto nusprendė veikti neprieštaraudama mūsų politinei sistemai, atiduodama savo be galo kilnaus bei vertingo tikslo įkūnijimą aklam mūsų papročių ir įsitikinimų neteisingumui į rankas. Ji leido pralieti tiekos išrinktųjų, savo numylėtinių, šventą kraują ir sutiko laukti daugybę metų, kol sunoks tas neįkainojamas vaisius – mūsų išsigelbėjimas.

Giliausia praraja skiria žmogų, kuris paklūsta savo šalies įstatymams ir įpročiams, nuo to, kuris gviešiasi jais manipuliuoti bei pakeisti naujais. Pirmasis, teisindamas savo pasirinktą kelią, mini paprastumą, paklusnumą, pavyzdingumą: kad ir ką jis darytų, niekuomet nebus vedamas piktų kėslų, nebent (blogiausiu atveju) jį ištiktų nesėkmė.

Quis est enim quem non moveat clarissimus monumentis testata consignataque antiquitas?[59]

Be to, kaip teigia Isokratas, trūkumas yra artimesnis nuosaikumui nei pertekliui [60]. Antrasis yra daug keblesnėje padėtyje; juk tas, kuris imasi viską keisti, prisiima sau ir sprendimo teisę, dėl to turi būti tvirtai įsitikinęs, jog geba įžvelgti trūkumus to, kuo siekia nusikratyti, bei gėrį to, ką naujo atneša. Štai toks elementarus mąstymas pastatė mane į vietą bei sutramdė nežabojamą mano jaunystę: pasižadėjau sau neužsikrauti ant pečių nepakeliamos naštos, kaip antai atsakomybės už tokį svarbų mokslą, bei nedrįsti jame imtis to, ko, sveiko proto vedamas, neišdrįsčiau padaryti pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, kurių buvau mokomas, net jei neapdairus sprendimas niekam ir negalėtų pridaryti žalos.

Man rodos, labai neteisinga keisti susiklosčiusias visuomenėje taisykles bei papročius, pajungiant juos permainingos individualios vaizduotės savivalei (kadangi individualus mąstymas teturi individualią vertę), ir kėsintis į dieviškuosius įstatymus, ko jokia valdžia nepakęstų civilinių įstatymų atžvilgiu, ir nors šie labiau siejasi su žmogiškuoju protu, vis dėlto išlieka aukščiausiais savo teismų teisėjais. Daugiausia, ką mes galime padaryti, tai aiškinti ir plėtoti taikymą to, kas jau priimta, o ne atšaukinėti ir siūlyti kažką nauja. Jei kartais dieviškoji apvaizda ir prasilenkia su taisyklėmis, kurių mus neišvengiamai privertė laikytis, tai tikrai ne dėl to, kad suteiktų mums laisvę elgtis kaip tinkamiems. Tai jos rankos prisilietimai, kuriuos turime ne atkartoti, o žavėtis jais; nuostabūs pavyzdžiai, aiškaus tikslo pasireiškimo ženklai, kaip stebuklai, kuriuos ji mums siunčia paliudyti savo galybei, toli gražu pralenkiančiai mūsiškius sugebėjimus. Būtų kvaila ir šventvagiška bandyti atkurti kažką panašaus, mes neprivalome jais sekti, tiesiog su nuostaba juos tyrinėti. Toks pasireiškimas priklauso dieviškumui, o ne mums.

Gajaus Aurelijaus Kotos pasisakymas šiuo klausimu čia būtų pačiu laiku: Quum de religione agitur Т. Coruncanium, Р. Scipionen, Р. Scaevolam, pontifices maximos, non Zenonem aut Clearithem aut Chrysippum, sequor[61].

Dievas mato, šiuo metu esame priešinami nesantaikos[62], kalbama apie tai, kad reikia panaikinti ir pakeisti visą šimtą dogmų, ir dar tokių svarbių bei reikšmingų; o ar daug yra galinčių pasigirti, kad atidžiai išnagrinėjo tiek vienos, tiek kitos pusės argumentus bei motyvus? Jų skaičius, jei tai galima iš viso pavadinti skaičiumi, per menkas, kad sukeltų sąmyšį. Tačiau kur link traukia likusiųjų minia? Po kieno vėliava jie dangstosi? Jų pagalba veikia tiek pat, kiek silpni ar netinkamai vartojami vaistai; tai, ką turėtų mumyse išvalyti, kaip tik įjaudrina, suerzina ir pablogina dėl nuolatinės prieštaros, be to, palieka mūsų kūnuose. Jie negali mūsų pagydyti, nes yra per silpni, tik mus pačius nustekena. Galiausiai mes nebegalime jais atsikratyti, o jų sukeltas poveikis pasireiškia nuolatiniais vidiniais skauduliais.

Pasitaiko ir taip, kad likimas, kurio galybė visuomet yra viršesnė už mūsų kalbas, kartais pastato mus į tokią netikėtą padėtį, kad įstatymai turi šiek tiek užleisti jam vietos. O kai priešinamasi naujovės, įvestos per prievartą, plitimui, visur ir visuomet laikytis nuolankiai bei vykdyti nustatytas taisykles tų, kuriems viskas galima ir kuriems įstatymas bei tvarka reiškia nuosavos naudos siekį, yra itin pavojinga pareiga bei nelygi kova.

Aditum nocendi perfido praestat fides[63].

Tinkami suvaržymai įprastinėje valstybėje, pasižyminčioje puikia sveikata, nesukelia jokių nuokrypių; jie primena kūną, kur visi ryšiai ir funkcijos dera tarpusavyje, kaip ir bendras susitarimas tai pripažinti bei paklusti. Veikti laikantis įstatymų reiškia veikti ramiai, pamatuotai, santūriai, tačiau tai nėra tai, ko reikia siekiant užkirsti kelią neteisėtai ir nevaldomai elgsenai.

Kaip žinome, dar ir šiandien priekaištaujama dviem svarbiems asmenims – Oktavijui[64] ir Katonui už tai, kad pirmasis pilietinio karo metu prieš Sulą, o antrasis – prieš Cezarį labiau buvo linkę savo šalį pastatyti į didžiausią pavojų, nei gelbėti įvedant bent menkiausius pakeitimus įstatymų sąskaita. Tačiau kartais, sunkiausiomis akimirkomis, kai nebeįmanoma priešintis, ko gero, išmintingiau būtų truputį nulenkti galvą ir iškęsti kirčius, nei užsispyrus kovoti nė per plauką nenusileidžiant, taip suteikiant smurtui progą viską aplink sutrypti. Įstatymams nepajėgiant padaryti tai, ko jie nori, geriausia būtų priversti juos norėti to, ką jie pajėgūs padaryti. Pavyzdžiui, taip pasielgė tasai, kuris juos užmigdė dvidešimt keturioms valandoms[65], taip iš kalendoriaus išbraukdamas vieną dieną, bei tasai, kuris iš birželio mėnesio padarė antrą gegužę[66].

Netgi lakedemoniečiai, kurie taip skrupulingai laikydavosi savo šalies įstatymų, suvaržyti vieno jų, draudžiančio antrą kartą admirolu išrinkti tą patį asmenį, bei prispirti susiklosčiusių aplinkybių, kai šių pareigų dar kartą privalėjo imtis Lisandras, admirolu paskyrė kažkokį Araką, o Lisandrą pavadino vyriausiuoju jūrų pajėgų valdytoju[67]. Panašią vingrybę jie panaudojo ir tuomet, kai siuntė vieną savo ambasadorių pas atėniečius derėtis dėl kažkokio priesako pakeitimo. Perikliui užginčijus, kad draudžiama pajudinti lentelę, kai joje įrašomas įstatymas, ambasadorius patarė apsukti ją kita puse, kas nėra uždrausta[68].

Štai dėl ko Plutarchas taip gyrė Filopemeną, sakydamas, jog šis gimęs valdyti, nes sugebėjęs ne tik valdyti pagal įstatymus, bet, esant visuotinei būtinybei, valdyti ir pačius įstatymus[69].

Versta iš: Montaigne. LES ESSAIS. Bibliothèque de la Pléiade. Paris: Gallimard, 2007.

Paaiškinimai

[1] Plinijus Senasis, XXV, 2.
[2] „Įpratimas yra galingiausias visa ko mokytojas.“ Plinijus Senasis, XXV, 2.
[3] Žymus viduramžių filosofas (1193–1280).
[4] Amerikoje.
[5] „Didi yra pripratimo jėga: medžiotojai gali naktis praleisti sniegynuose arba kentėti svilinami saulės kalnuose. Kovotojai, žalojami cesto [specialios gladiatorių pirštinės] smūgiais, niekuomet neišleidžia net menkiausios dejonės.“ Ciceronas, II, 17.
[6] Pagal Ciceroną „Scipiono sapne“ (VI, 19), šie žmonės apkurto nuo krioklių triukšmo.
[7] Šis pasakojimas aprašytas Diogeno Laertiečio (III, 38), tačiau kalbama ne apie vaiko žaidimą su riešutais, o žmogų, metantį kauliukus.
[8] „Ar ne gėda fizikui, tai yra gamtos tyrinėtojui ir stebėtojui, tiesos liudijimo ieškoti sielose, priklausomose nuo įpročio!“ Ciceronas, „Apie dievų prigimtį“, I, xxx, 83.
[9] Pagal Gomaros „Visuotinę Indijos istoriją“.
[10] François de La Rochefoucauld, nužudytas 1591 m.
[11] Paimta iš Plutarcho.
[12] Šis ir toliau minimi faktai taip pat paimti iš Gomaros „Visuotinės Indijos istorijos“.
[13] Paimta iš Herodoto, IV.
[14] Šis paprotys priklausytų Benemopatos karalystei, jei tikėtume Gularo „Portugalijos istorija“, iš kurios M. de Montaigne’is pasiskolino ir kitus toliau minimus faktus (VII, 12; IX, 29; XIV, 15).
[15] Paimta iš Herodoto, IV, 168.
[16] Paimta iš Herodoto, II, 35.
[17] Ten pat.
[18] Pagal Gomaros „Visuotinę Indijos istoriją“, II, 83.
[19] Šioje vietoje M. de Montaigne’is pasikartoja.
[20] Šis ir toliau minimi faktai taip pat paimti iš Gomaros, II, 85.
[21] Paimta iš Kvinto Kurcijaus, IX, 9, 8. Kaip teigia Pierre’as Villey, M. de Montaigne’is šį sakinį pasibraukė savo turimame egzemplioriuje.
[22] Šie du faktai paimti iš Herodoto, IV, 191 ir 180.
[23] Kvintas Kurcijus, I, 37. M. de Montaigne’is šį sakinį taip pat pasibraukė savo turimame egzemplioriuje.
[24] Kvintas Kurcijus, VIII, 2.
[25] Šiame paragrafe minimi papročiai yra paimti iš Herodoto, Plinijaus, Aulo Gelijaus, Valerijaus Maksimo ir kitų dažnai cituojamų XVI amžiaus kompiliatorių.
[26] Herodotas, III, 38.
[27] Herodotas, IV, 77.
[28] Herodotas, IV, 176.
[29] Pavyzdžiui, Amazonės, aprašytos istoriko Justino, II, iv.
[30] Ypatingai trakai, pagal Valerijų Maksimą, II, 6.
[31] Spartoje. Dažniausiai cituojamas pasiaukojimo pavyzdys.
[32] Persijoje. Ksenofonas, „Kyropedija“, I, 2.
[33] Pagal Plutarcho „Apie dorus moterų poelgius“.
[34] Pagal Herodotą, III, 12.
[35] Paimta iš Aristotelio „Nikomacho etikos“, VII, 6.
[36] Ten pat.
[37] „Bordeaux egzemplioriuje“ M. de Montaigne’is išbraukė anksčiau buvusį žodelį „veikiau“, pakeisdamas jį į „vienodai tiek“.
[38] Valerijus Maksimas, XII, 2.
[39] 1595 m. „Esė“ leidime yra įterptas sakinys: „Tik dėl įpročio kiekvienas yra patenkintas ta vieta, kurioje Gamta jį įkurdino: Škotijos laukiniams nėra ką veikti Turenėje, o skitams – Tesalijoje.“
[40] Herodotas, II, 12.
[41] Nieko nėra tokio, kas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs didingas ir žavus, pamažu liautųsi mus stebinęs. Lukrecijus, II, 1023–5.
[42] 1588 m. leidime šios pastraipos nėra, „Bordo egzemplioriuje“ M. de Montaigne’is įrašo „ydingos“ meilės formos“, vėliau išbraukdamas ir pakeisdamas į „prieštaraujančios prigimčiai” meilės formos“. 1595 m. egzemplioriuje palikti abu variantai.
[43] Platonas, „Įstatymai“, VIII, vi.
[44] Graikų filosofas, stoikas.
[45] Diogenas Laertietis, „Chrisipo gyvenimas“.
[46] Iš graikų kalbos: „Privalu paklusti savos šalies įstatymams.“
[47] Diodoras Sicilietis įstatymdaviu nurodo Charondą, XII, 14.
[48] Likurgas. Pagal Plutarcho „Likurgo gyvenimą“, XXII.
[49] Senovės Spartoje būdavo penki magistratai – eforai.
[50] Valerijus Maksimas, II, 6, Marselis (Masilija) buvo Graikijos kolonija.
[51] 1588 m. leidime: „paskutinius dvidešimt penkerius ar trisdešimt metų“. Naujove čia vadinama Reformacija ir religijų karai.
[52] „Deja, aš kenčiu nuo žaizdų, padarytų savo paties strėlėmis.“ Ovidijus, „Didvyrės“, Filidės laiškas Demofontui, 48.
[53] Tukididas, III, 52.
[54] „Garbinga dingstis“. Terencijus, „Andrija“, I, i, 114.
[55] „Tikra tiesa yra ta, kad joks nuokrypis nuo senojo būdo negali būti priimtinas.“ Titas Livijus, XXXIV, 54.
[56] „Tai labiau dievų reikalas nei jų; dievai patys pasirūpins, kad jų kultas nebūtų niekinamas.“ Titas Livijus, X, vi.
[57] Paimta iš Herodoto, VIII, 36.
[58] Herodotas, VIII, xxxvi.
[59] „Ar rasis toks žmogus, nesižavintis senove, kurią liudija ir įamžina patys įstabiausi paminklai?“ Ciceronas, „De divinatione“, I, 11.
[60] Isokratas, „Ad Nicoclem“, IX, xxxiii.
[61] „Religijos klausimais mano autoritetai yra T. Korunkanijus, p. Scipijonas, P. Scevola, tai jie aukščiausieji dvasininkai, o ne Zenonas, Kleantas ar Krisipas.“
[62] Tarp katalikų ir protestantų.
[63] „Pasitikėjimas išdaviku suteikia jam galimybę kenkti.“ Seneka, „Edipas“, III, 686.
[64] Pagal Plutarcho „Marijaus gyvenimą“, XV.
[65] Tai buvo Agesilajas, kuris įsakė atšaukti Spartos įstatymus vienai dienai, kuri būtų užtraukusi bausmę dideliam karių skaičiui. Plutarchas, „Agesilajas“, VI.
[66] Aleksandras Didysis įsakė birželio mėnesį vadinti „antrąja geguže“, kad išvengtų kovų birželį, kas prieštaravo Makedonijos karalių įpročiams.
[67] Plutarchas, „Lisandro gyvenimas“, IV.
[68] Plutarchas, „Periklio gyvenimas“, XVIII.
[69] Plutarchas, „Flaminijaus ir Pelopomeno gyvenimų palyginimas“.