Mūsų publikacija
Italo Calvino. Tikslumas
2023 m. Nr. 5–6
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Italo Calvino (1923–1985) – italų prozininkas, publicistas, vertėjas ir leidėjas, šiemet minime jo 100-ąsias gimimo metines. Jaunystėje dalyvavo pasipriešinimo judėjime, partizaninę patirtį aprašė debiutiniame romane „Takas į voratinklius“ (1946). Vėliau iš neorealizmo pasuko į savitą magiškąjį realizmą, vis labiau žongliruodamas žanrais ir vaizdinių kalba. Rinko itališkas pasakas, domėjosi semiotika ir struktūralizmu, atnaujino riterinį ir barokinį romaną; bendraamžių pramintas „plunksnos vovere“, I. Calvino laužė literatūrinės kalbos dėsnius ir braižė naujas naratyvinių galimybių kreives. 1984-aisiais pakviestas į Harvardo universitetą, savo mintis apie kūrybą apibendrino penkių paskaitų cikle (planavo parašyti ir šeštą). Harvardo paskaitose, savotiškose esė, I. Calvino aptarė, jo įsitikinimu, svarbiausius meninės raiškos ypatumus: lengvumą, greitumą, tikslumą, vaizdingumą, daugialypumą ir nuoseklumą – kardinalias ir nekintančias literatūros vertybes, anot autoriaus, vertas išsaugoti ateinančiam tūkstantmečiui. „Mano tikėjimas literatūros ateitimi remiasi žinojimu, kad esama dalykų, kuriuos gali duoti tik literatūra savo ypatingais gebėjimais.“ „Amerikietiškos paskaitos“ (su paantrašte „Šeši pasiūlymai artėjančiam tūkstantmečiui“) – tikras kūrybinis manifestas ir drauge italų rašytojo palikimas, kurio paskutinę dalį – taip ir nepradėtą šeštąjį skyrių apie nuoseklumą – I. Calvino išsinešė amžinybėn.
Antroji paskaita „Greitumas“ 2004 m. publikuota „Metuose“, Nr. 7 (vertė Linas Rybelis).
Preciziją senovės egiptiečiams simbolizavo plunksna, tarnavusi už svarstį anapusybės svarstyklėmis sveriant mirusiųjų sielas. Toji lengvutė plunksna buvo vadinama Maat ir priklausė svarstyklių deivei. Dar Maat hieroglifas reiškė ilgio matą (trisdešimt trijų centimetrų ilgio plytą) bei vieną pagrindinių fleitos garsų.
Šį įdomų faktą savo paskaitoje apie senųjų civilizacijų preciziją stebint dangaus reiškinius aptarė Giorgio de Santillana1: paskaitos klausiausi Italijoje 1963-iaisiais ir ji paliko man gilų įspūdį. Nuo tada, kai atvykau čionai, dažnai prisimenu Santillaną: man pirmąkart keliaujant po Ameriką 1960-aisiais, jis sutiko būti už vedlį po Masačusetsą. Atmindamas šią bičiulystę, savo paskaitą apie tikslumą literatūroje norėčiau pradėti būtent nuo svarstyklių deivės Maat. Juolab kad ir mano paties Zodiako ženklas – Svarstyklės.
Visų pirma pasistengsiu apibrėžti temą. Tikslumas man reiškia iš esmės tris dalykus:
-
puikiai įvardytą ir apgalvotą kūrinio visumą;
-
ryškių, paveikių ir įsimintinų vaizdinių pasitelkimą; italų kalboje turime būdvardį, kurio nerandu anglų kalbos žodyne – icastico, iš graikų k. εἰκαστικός2;
-
kuo tikslesnę kalbą tiek leksikos, tiek mąstymo ir vaizduotės atspalvių perteikimo prasme.
Kodėl jaučiu poreikį apginti vertybes, daugeliui galbūt pasirodysiančias akivaizdžiomis? Spėju, pirmasis postūmis susijęs su mano padidintu jautrumu ar alergija: man rodosi, kad kalba dažnai vartojama apytiksliai, lyg atsitiktinai ar išsiblaškius, o tai mane ne juokais erzina. Tik nemanykite, kad ši reakcija kyla iš mano nepakantumo kitiems: labiausiai suirztu, kai girdžiu kalbantį patį save. Štai kodėl stengiuosi kalbėti kuo mažiau, ir jei mieliau renkuosi rašymą, taip yra todėl, kad rašydamas galiu ištaisyti bet kurį sakinį, ir tiek, kiek reikia, kad likčiau jei ir ne visiškai patenkintas savo žodžiais, tai bent panaikinęs nepasitenkinimo priežastis, kurias dar gebu suvokti. Literatūra – turiu galvoje literatūrą, atliepiančią šiuos poreikius – tai Pažadėtoji žemė, kurioje kalba tampa tuo, kuo ir turėtų būti.
Kartais man atrodo, lyg žmoniją būtų užklupusi maro epidemija ir smogusi esminei jos savybei – gebėjimui vartoti žodžius; toks kalbos maras pasireiškia pažinimo ir betarpiškumo jėgos praradimu, automatizmu, linkusiu niveliuoti raišką pagal bendresnes, anonimiškas ir abstrakčias formules, praskiesti reikšmes, gludinti ekspresyvias smailes ir slopinti bet kokią kibirkštį, kaskart įsižiebiančią žodžiams atsimušus į naują tikrovę.
Šiuo tekstu visai neketinu aiškintis, kur derėtų ieškoti šios epidemijos ištakų – politikos, ideologijų, homogeniškos biurokratijos ir medijų ar vidutinybių kultūros sklaidoje. Mane kur kas labiau domina galimybė pasveikti. Literatūra (ir galbūt tik literatūra) geba gaminti antikūnus, stabdančius tolesnį kalbos maro plismą.
Norėčiau pridurti, kad minėtasis maras smogė, man rodos, ne tik mūsų kalbai, bet ir regai. Gyvename talžomi nepaliaujamos vaizdinių liūties; visagalės medijos baigia paversti pasaulį vaizdų kratiniu ir išdidinti jį į fantasmagorišką žaidimą veidrodžiais: šie vaizdiniai dažniausiai neturi jokio vidinio pajėgumo, kuris įprasmintų konkretų vaizdinį kaip formą ir kaip turinį, kaip dėmesį prikaustančią jėgą, kaip galimų reikšmių sampyną. Dažniausiai ši vaizdinių ūkana spėriai išsisklaido, lyg pėdsako atmintyje nepaliekantys sapnai, nepradingsta tik svetimumo ir nejaukos prieskonis.
O gal esybę praranda ne tik vaizdiniai ar kalba – galbūt jos netenka ir pasaulis. Maras susargdina žmonių gyvenimus ir tautų istorijas, paverčia jas beformėmis, atsitiktinėmis, painiomis, be pradžios ir pabaigos. Man neramu dėl formos praradimo, regiu tą vykstant aplink ir bandau tam priešintis vienintele man žinoma savigyna: literatūros idėja.
Taigi galėčiau ir neigiamai apibrėžti savybę, kurią rengiuosi apginti. Telieka išsiaiškinti, ar įmanoma su ne mažiau paveikiais argumentais apginti priešingą tezę. Štai Giacomo Leopardi3 tvirtino kalbą esant tuo poetiškesnę, kuo ji nekonkretesnė ir netiksli.
Atkreipsiu dėmesį, kad italų kalba tikriausiai yra vienintelė, kurioje žodis vago – „neaišku, miglota“ – reiškia dargi „gracinga, patrauklu“: turint galvoje pradinę reikšmę – wandering – būdvardis vago slepia užuominą į judesį ir kismą, o tai italų kalboje asocijuojasi tiek su nežinomybe ir neapibrėžtimi, tiek su grakštumu, taigi su kažkuo, kas malonu.
Tikslumo kaip vertybės kultui patikrinti darkart skaitau tas „Dienoraščio sąsiuvinių“ vietas, kuriose Leopardi taria pagiriamąjį žodį būdvardžiui vago.
Leopardi rašo: „Žodžiai „tolimas“, „senovinis“ ir panašūs yra itin poetiški ir malonūs, mat iššaukia plačių užmojų idėjas, beribiškumą…“ (1821 m. rugsėjo 25 d.). „Žodžiai „naktis“, „naktinis“ ir nakties aprašymai yra itin poetiški, mat naktis klaidina mūsų regą, o siela užčiuopia vien miglotus, neaiškius ir neišbaigtus daiktų pavidalus, tiek formos, tiek turinio prasme. Taip pat nutinka ir su „tamsybe“, „gelmėmis“ ir t. t.“ (1821 m. rugsėjo 28 d.).
Leopardi argumentus puikiai iliustruoja jo eilės, suteikiančios jiems to, kas įrodoma faktais, solidumo. Toliau vartau „Dienoraščio sąsiuvinius“ ieškodamas papildomų šios poetinės aistros pavyzdžių ir štai aptinku ilgesnę nei įprasta pastabą – visą sąrašą situacijų, pakurstančių „neapibrėžiamumo“ jauseną:
…saulės arba mėnulio šviesa, regima ten, kur šių nematyti ir kur neatseksi šviesos šaltinio; iš dalies jų šviesos nutvieksta vietovė; minėtosios šviesos atspindys ir įvairūs iš to kylantys medžiagiški įspūdžiai; minėtosios šviesos skverbimasis vietovėn, kur toji šviesa tampa nepatvari ir trūkinėja beigi sunkiai įžiūrima, lyg žvelgiant pro nendryną, priemiškį, pusiau pravirą balkoną ir t. t.; minėtoji šviesa, regima tam tikroje vietoje, daiktų pavidaluose ir t. t., kur toji šviesa neprasiskverbia ir tiesiogiai neprisiliečia, tačiau atsklinda iš kažkur kitur ar atsispindėdama nuo paviršių, į kuriuos atsimuša; pereinamojo kambario viduje ar išorėje, lodžijoje ir kitur, visose tose vietose, kur šviesa liejasi su šešėliais, dar ir portikuose ar dengtame balkone, virš stačių uolų ir skardžių, slėnyje, nuo kalvos, regimos iš šešėlinės pusės taip, kad matyti nuauksintos viršūnės; atspindys, kurį meta, pavyzdžiui, spalvotas stiklas ant tų paviršių, į kuriuos atsimuša minėtąjį stiklą skrodžiantys spinduliai; kitaip tariant, visi tie daiktai, kurie dėl skirtingo medžiagiškumo ir tam tikrų aplinkybių pasiekia mūsų regą, klausą ir t. t. neaiškiu, sunkiai atskiriamu, netobulu, neužbaigtu ar neįprastu būdu.
Tad štai, ko iš mūsų reikalauja Leopardi, kad patirtume neapibrėžties ir miglotumo grožį! Iš kiekvienos vaizdinių kompozicijos, detalių išdėstymo, daiktų, apšvietimo ir atmosferos parinkimo poetas reikalauja be galo preciziškos ir smulkmeniškos atidos, kad pasiektų taip trokštamą neaiškumą. Vadinasi, Leopardi, kurį išsirinkau už tobulą manosios tikslumo apologijos oponentą, pasirodo besąs lemiamas liudininkas mano naudai… Neapibrėžties poetas tegali būti tikslumo poetas, gebantis užtikrinta akimi, klausa ir lytėjimu užčiuopti subtiliausias detales. Verta iki galo perskaityti likusią šių Leopardi pastabų dalį – neapibrėžties paieška tampa daugialypumo, knibždesio, dulkėtumo stebėsena…
Ypač maloni ir jaudinanti miestuose regima šviesa, kur jon įsirėžia šešėliai, o tamsa daug kur atsveria skaidrą, kur šviesa pamažėl ir vietomis sumenksta, kaip kad ant stogų, ir kur slapstosi švytinčio dangaus kūno vaizdai ir t. t. Prie šio malonumo prisideda įvairumai, neaiškybė, neįžiūrėjimas iki galo, taigi ir galimybė vaizduotei laisvai klajoti po erdvę apimant tai, kas neregima. Tą patį pasakyčiau ir apie poveikį, kokį sukelia medžiai ar medžių eilės, kalvos, pergolės, trobesiai, šieno kupetos, dirvos nelygumai laukuose. Priešingai, plati ir visur vienoda lyguma, kur šviesa juda ir skleidžiasi po erdvę be įvairovės nei kliūties; kur akis nuklysta ir pan. taip pat teikia malonumą, dėl neapibrėžtos tęstinumo minties, kokią prišaukia toks reginys. Panašiai kaip dangus be debesėlio. Beje, pabrėšiu, kad įvairovės ir neapibrėžties malonumas lenkia tariamos begalybės ir neaprėpiamo vienodumo malonumą. Todėl dangus, nutaškytas debesimis, veikiau bus mielesnis akiai už giedrą dangų; ir dangaus vaizdas greičiausiai ne toks malonus nei žemės, laukų ir t. t., mat ne toks įvairiopas (bei mažiau primenantis mus, mažiau mums savas, mažiau artimas mūsų potyriams ir pan.). Taigi atsigulkite aukštielninki taip, kad priešais nematytumėt nieko, išskyrus dangaus skliautą, patirsite kur kas menkesnį malonumo jausmą nei žvelgdami į laukus ar mąstydami apie dangaus santykį su žeme ir tik išvien su ja nuo to paties žiūros taško.
Dargi labai malonus, dėl aukščiau minimų priežasčių, nesuskaičiuojamos gausos vaizdas, kaip kad žvaigždžių ar žmonių ir pan., daugialypis jų judesys, neapibrėžiamas, painus, netaisyklingas, chaotiškas, miglotas bangavimas ir kt., kurio siela negali įžodinti nei galutinai ar aiškiai perprasti, dargi lapo ar begalės skruzdžių judesio, audringos jūros. Panašiai ir gausybė garsų, sumišusių be tvarkos, neatskiriamų vienas nuo kito ir pan. (1821 m. rugsėjo 20 d.).
Taip prieiname prie vienos iš kertinių Leopardi poetikos temų, išsakytų bene žymiausiomis ir įstabiausiomis jo eilėmis „Begalybė“ („L’infinito“). Supamas gyvatvorės, anapus kurios tematyti dangus, poetas, vaizduodamasis begalines erdves, vienu metu patiria ir baimę, ir palaimą. „Begalybė“ gimė 1819-aisiais, o mano perskaityta „Dienoraščio sąsiuvinių“ ištrauka parašyta porą metų vėliau ir rodo Leopardi toliau sukus galvą tema, kurią jam pakurstė šių eilių rašymas. Poeto apmąstymuose nuolat sugretinami terminai indefinito ir definito („neaiškus, neapibrėžtas“ ir „aiškus, apibrėžtas“). Tokiam nelaimingam hedonistui, koks buvo Leopardi, nežinomybė visad patrauklesnė už žinojimą, o viltis ir vaizduotė – vienintelė paguoda nuo būties kančios ir nusivylimų. Žmogus nukreipia savąjį geismą begalybėn ir malonumą patiria tik esaties beribiškumo akivaizdoje. Bet kadangi žmogiškasis protas nepajėgus suvokti begalybės, netgi traukiasi įbaugintas pačios minties, belieka neapibrėžtis, taigi pojūčiai, kurie maišydamiesi kuria beribiškumo įspūdį, iliuzišką ir vis dėlto malonų. „Ir gera man lyg laivui jūroj šioj sudužti“: malonumas nugali baimę, ir ne tik „Begalybėje“ – per žodžių muziką eilės skleidžia saldumo pojūtį, net ir tada, kai kalba apie nerimą.
Pagavau save bandantį paaiškinti Leopardi išimtinai pojūčių terminais, lyg būčiau perėmęs paties poeto diegtą jo kaip tariamo XVIII a. sensualizmo sekėjo įvaizdį. Iš tikrųjų klausimas, kurio imasi Leopardi, yra spekuliatyvus ir metafizinis, keliaujantis per filosofijos istoriją nuo Parmenido iki Descartes’o ir Kanto laikų – klausimas apie santykį tarp begalybės kaip absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko idėjos ir mūsų empirinės erdvės ir laiko pajautos. Leopardi atsispiria nuo abstrakčios matematinės laiko ir erdvės idėjos logikos ir gretina ją su neapibrėžtu ir neaiškiu pojūčių sruvenimu.
Tikslumas ir neapibrėžtis taip pat yra poliai, tarp kurių virpčioja ironiškai filosofinės Ulricho konjunktūros begaliniame ir neužbaigtame Roberto Musilio romane „Žmogus be savybių“ („Der Mann ohne Eigenschaften“).
…Ir jeigu stebimas elementas bus tikslumo įsikūnijimas, bus išskirtas ir jam bus leidžiama vystytis, matant jame įprotį mąstyti ir manierą gyventi ir duodant jo pavyzdingai jėgai veikti visa, su kuo jis susiliečia, bus prieita prie žmogaus, kuriame paradoksaliai derės skrupulingumas ir neapibrėžtumas. Jis turės to nepaperkamo sąmoningo šaltakraujiškumo, kuris ir yra tikslumo temperamentas; tačiau visa kita, kas neįeina į šią savybę, bus neapibrėžta (I tomas, 2 knyga, 61 skyrius)4.
Labiausiai prie galimo sprendimo Musilis priartėja tada, kai prisimena egzistuojant „matematines užduotis, kurioms nėra bendrų sprendimų, tik atskiri, ir kurių kombinacija priartina prie bendrojo sprendimo“ (83 skyrius)5, ir mąsto, kad toks metodas tiktų taikyti žmogaus gyvenimui. Po daugelio metų kitas rašytojas, kurio galvoje tikslumo demonas sugyvena su jautrumo demonu, Roland’as Barthes’as, klausė savęs, ar nebūtų įmanoma išgalvoti mokslo apie tai, kas unikalu ir neatkartojama: „Kodėl negalėtų kažkaip atsirasti naujas mokslas kiekvienam objektui? Koks nors Mathesis singularis (ir nebe universalis)?“6.
Jei Ulrichas netrukus susitaiko su pralaimėjimais, į kuriuos neišvengiamai atveda aistra tikslumui, kitas didis mūsų šimtmečio intelektualusis personažas ponas Testas, Paulio Valéry kūrinys, nė kiek neabejoja: žmogiškoji siela gali realizuotis tiksliausia ir griežčiausia forma. Ir jei Leopardi, gyvenimo skaudulių poetas, ypač tiksliai piešia eilėse neapibrėžties pojūtį, teikiantį malonumą, tai Valéry, šalto proto ir nuoseklumo dainius, didžiausią preciziją demonstruoja išbandydamas savąjį poną Testą skausmu, priversdamas jį kautis su fizine kančia pasitelkiant geometrinio abstrahavimo pratybas.
Nieko tokio… – atsiliepė jis. – Man… viena dešimtoji sekundės, kuri rodos… palaukit… Būna akimirkų, kai mano kūnas nušvinta… Tai labai įdomu. Staiga regiu save iš vidaus… Išskiriu savo kūne skirtingo gylio sluoksnius, jaučiu skausmo zonas: skausmo žiedus, polius, adatėles. Matot šias gyvas figūrėles? Mano skausmo geometriją? Jose yra žaibų, panašių į mintis. Jie leidžia sekti – nuo čia iki ten… Ir vis dėlto man iki galo neaišku… Neaišku – netgi ne tas žodis… Kai tat įvyksta, manyje kažin kas susijaukia, pasklinda. Manyje atsiranda vietų… miglotų, atsiveria ertmės. Tuomet surandu atmintyje klausimą, kokią nors problemą… Panyru į ją. Skaičiuoju smėlio kruopeles… ir tol, kol jas matau… – smarkėjantis skausmas man suteikia jėgų stebėti save. Galvoju apie jį! – Laukiu tik savo riksmo, …ir vos tik jį išgirstu – toks objektas, baisus objektas, vis mažėdamas ir mažėdamas, pasislepia mano viduje…7
Valéry – mūsų amžiaus asmenybė, geriausiai nusakiusi poeziją kaip įtampą siekiant tikslumo. Kalbu daugiausia apie jo kaip meno kritiko ir eseisto kūrybą, kurioje tikslumo poetika įsipina į giją, vedančią nuo Mallarmé iki Baudelaire’o ir nuo Baudelaire’o iki Edgaro Allano Poe.
Edgaro Allano Poe kūryboje, kokią ją mato Baudelaire’as ir Mallarmé, Valéry įžvelgia „aiškumo demoną, analizavimo genijų, viliojančių ir naujų kombinacijų išradėją, derinantį logiką su vaizduote, misticizmą su apskaičiavimu, išimčių psichologą, literatūros inžinierių, neriantį į gylį ir pasitelkiantį visus meno resursus“.
Taip Valéry rašo straipsnyje „Situation de Baudelaire“, kuris, mano galva, prilygsta poetikos manifestui drauge su kitu Valéry tekstu, nagrinėjančiu poemą proza „Eureka“ ir kosmogonijos temą Poe kūryboje.
Straipsnyje „Eureka“ Valéry gilinasi į kosmogoniją kaip literatūros žanrą, o ne mokslinę spekuliaciją, ir imasi įspūdingos Visatos idėjos paneigimo, o tai reiškia ir mitinės jėgos, slypinčios kiekviename Visatos vaizdinyje, įtvirtinimą. Ir vėl stipri begalybės trauka beigi atstūmimas, kaip ir Leopardi kūryboje… Ir vėl kosmologinės konjunktūros kaip literatūros žanras, Leopardi lygiai tą patį išdarinėjo savo „apokrifiniais“ apsakymais: pavyzdžiui, „Apokrifinis Stratono Lampsakiečio fragmentas“ kalba apie Žemės kilmę ir baigtį, Žemei ėmus plokštėti ir galop ištuštėjant kaip Saturno žiedui, sutrupant ir sudegant Saulėje; arba talmudinis apokrifas „Laukinio gaidžio giesmė“ apie gęstančią ir nykstančią Visatą. „Nuoga tyla ir giliausia ramybė užpildys begalinę erdvę. Taip šioji įstabi ir baisinga Visatos egzistavimo paslaptis, prieš spėjant ją įvardyti ar įminti, išsiplės ir pranyks su visam.“ Akivaizdu, kad bauginanti ir neperprantama čia yra ne begalinė tuštuma, o pati esatis.
Šioji paskaita nesileidžia vedama kryptimi, kurią buvau užsibrėžęs. Man norėjosi kalbėti apie tikslumą, o ne apie kosmosą ar begalybę. Norėjosi pasidalinti su jumis manuoju pomėgiu geometrinėms figūroms, simetrijai, serijoms, deriniams ir skaičių proporcijoms, paaiškinti tai, ką rašau, per ištikimybės ribos ir saiko idėjai prizmę… O gal tokia idėja ir atliepia tai, kas neturi baigtinumo: sveikųjų skaičių seka, Euklido tiesės… Galbūt, užuot mėginęs jums papasakoti, kaip aš parašiau tai, ką parašiau, labiau sudominsiu problemomis, kurių dar neišsprendžiau ir nežinau, kaip jas išspręsti nei ką jas nagrinėdamas parašysiu ateityje…
Kartais pastebiu, kad, susitelkus į norimą istoriją, mane pradeda dominti visai kiti dalykai, tiksliau, ne vienas konkretus dalykas, o visa, kas lieka išstumta į paribius iš to, ką turėčiau papasakoti – santykis tarp apibrėžtos temos ir visų galimų jos variacijų beigi alternatyvų, laiko ir erdvės talpinamų įvykių visumos. Tai griaunanti obsesija, naikintoja, ir ji kaskart mane paralyžiuoja. Grumtynėse su ja vis bandau apsibrėžti pasakojimo lauką, paskui sudalinti jį į dar smulkesnius vienetus, tada į dar ir dar smulkesnius. Bet štai mane ir vėl įtraukia svaigulys, įsuka detalių detalių detalės, esu nusviedžiamas į mikroskopiškumą, į begalinę smulkmę, kaip kad pirma buvau nusviestas į beribes platumas.
Gustavo Flaubert’o pareiškimą „Le bon Dieu est dans le détail“8 aiškinčiau pasitelkęs Giordano Bruno, didžiojo vizionieriaus kosmologo, filosofiją: Bruno regi begalinę ir iš begalės pasaulių sudarytą Visatą, tačiau negali jos įvardyti kaip „visiškai begalinės“, mat kiekvienas šių Visatos pasaulių yra baigtinis, tuo tarpu „visiškai begalinis“ yra tik Dievas, nes jis „esti visa ir visur, ir visose pasaulio dalyse esti begalinai ir visapusiškai“.
Iš italų kalba pastaraisiais metais pasirodžiusių knygų toji, apie kurią mąsčiau dažniausiai ir nekart skaičiau iš naujo, buvo Paolo Zellinio „Trumpa begalybės istorija“ („Breve storia dell’infinito“, Milanas: Adelphi, 1980). Knyga prasideda garsiąja Borgeso invektyva prieš begalybę – „sąvoką, korumpuojančią ir iškraipančią visas kitas sąvokas“, – tada peržvelgia gausias argumentacijas šia tema ir galop apverčia begalybės išplėstį į mikroskopiškumo tankį.
Ryšys tarp literatūros kūrinio formos pasirinkimų ir kosmologinio modelio (ar tiksliau, bendro mitologinio vaizdinio) būtinybės, tikiu, svarbus net ir tiems autoriams, kurie atvirai to nedeklaruoja. Polinkis į geometrizuotus kūrinius – galėtume atsekti šią tradiciją pasaulinės literatūros istorijoje pradedant Mallarmé – susijęs su šiuolaikiniam mokslui, regis, centrine tvarkos–chaoso priešprieša. Visata suyra į karščio debesį, negailestingai įpuola į entropijos verpetą, ir vis dėlto šio neatšaukiamo proceso viduje įmanoma aptikti tvarkos zonas beigi esaties dalis, linkstančias į formą, nustatyti išskirtus taškus, nuo kurių galėtum įžiūrėti brėžinį, perspektyvą. Literatūros kūrinys yra viena šių minimalių dalių, kur esatis kristalizuojasi į formą ir įgauna prasmę, ne pastovią ir ne baigtinę, ne suakmenėjusią į minerališką nejudrą, veikiau menančią gyvą organizmą. Poezija yra didžioji chaoso priešė ir nesvarbu, kad ji – chaoso vaikas ir žino galop laimėsiant atsitiktinumą. „Kauliuko metimas niekada nepanaikins tikimybės“9.
Tokiame kontekste derėtų aiškinti loginių-geometrinių-filosofinių plėtočių atnaujinimą, įsitvirtinusį vaizduojamuosiuose menuose XX a. pradžioje, o vėliau ir literatūroje: kristalo emblema galėtų sujungti ištisą žvaigždyną be galo skirtingų rašytojų ir poetų, tokių kaip Paulis Valéry Prancūzijoje, Wallace’as Stevensas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gottfriedas Bennas Vokietijoje, Fernando Pessoa Portugalijoje, Ramónas Gómezas de la Serna Ispanijoje, Massimo Bontempelli Italijoje, Jorgė Luisas Borgesas Argentinoje.
Kristalas – su savo briaunišku tikslumu ir gebėjimu laužti šviesą – man visada įkūnijo tobulumą, ir manasis potraukis kristalams dar sustiprėjo sužinojus, jog tam tikros kristalų gimimo ir augimo savybės atkartoja elementarių biologinių būtybių savybes, sakytum, egzistuotų tiltas tarp mineralų pasaulio ir gyvosios materijos.
Vienoje iš mokslinių knygų, į kurias kartais kyšteliu nosį ieškodamas stimulų vaizduotei, neseniai aptikau faktą, kad gyvųjų būtybių formavimosi procesui paaiškinti galima būtų pasitelkti tokį pavyzdį: „iš vienos pusės kristalas (specifinių struktūrų nekintamumo ir taisyklingumo vaizdinys), iš kitos – liepsna (bendros ir pastovios išorinės formos, nepaisant nepaliaujamo vidinio virpesio, vaizdinys)“. Cituoju iš Massimo Piatellio-Palmarinio įvado diskusijai tarp Jeano Piaget ir Naomo Chomsky’io, vykusiai Centre Royaumont („Théories du langage, Théories de l’apprentissage“ („Kalbos teorijos, mokymosi teorijos“), Paryžius: Seuil, 1980). Liepsnos ir kristalo vaizdinių priešprieša norima įvaizdinti alternatyvas, iš biologijos mokslo keliaujančias į kalbos ir mokymosi teorijas.
Trumpam paliksiu nuošaliau skirtingų pozicijų implikacijas mokslo filosofijai – kaip žinia, Piaget pasisako už „tvarkos iš triukšmo“ principą, taigi už liepsną, tuo tarpu Chomsky’is linkęs į self-organizing-system, taigi už kristalą.
Mane labiau domina šių dviejų figūrų sugretinimas, panašiai kaip XVI a. junginiai, kuriuos esu aptaręs ankstesniame skyriuje10. Kristalas ir liepsna – dvi tobulo grožio formos, nuo kurių sunku atplėšti žvilgsnį, du augimo laike ir aplinkinės materijos įtraukties būdai, du moraliniai simboliai, absoliutai, dvi kategorijos faktams, idėjoms, stiliams ir potyriams klasifikuoti. Prieš tai minėjau mūsų amžiaus literatūroje gyvavusią kristalo partiją; panašų sąrašą, ko gero, galėtume sudaryti ir liepsnos partijai. Save patį visad priskyriau kristalų partizanams, ir vis dėlto pacituotasis puslapis moko mane nepamiršti liepsnos kaip egzistavimo būdo, kaip esaties formos. Todėl norėčiau, kad tie, kurie laiko save liepsnos šaukliais, nepamestų iš akiračio ir kristalų ramybės bei įstabios pamokos.
Sudėtingesnis simbolis, leidęs man įvairiapusiškiau perteikti įtampą tarp geometriškos racijos ir žmogiškosios būties raizgumo, buvo miestas. Knyga, kuria jaučiuosi pasakęs bene svarbiausius dalykus, tebėra „Nematomi miestai“, mat visus savo apmąstymus, patirtis ir konjunktūras galėjau sutelkti į vieną bendrą simbolį, o ir todėl, kad pavyko sukurti daugiabriaunę struktūrą, kurioje visi trumpieji tekstai sugyvena vieni su kitais sekoje, nereikalaujančioje nuoseklumo nei hierarchijos, tai veikiau tinklas, kurio ribose įmanoma nubrėžti begalę tiesių ir prieiti daugkartinių, išsišakojančių išvadų.
Knygoje „Nematomi miestai“ kiekviena sąvoka ir vertė skleidžiasi dvejopai, taip pat ir tikslumas. Kublai Chanas tam tikru momentu įkūnija intelekto racionalizavimo, geometrizavimo ir algebrizavimo tendenciją ir savo imperijos pažinimą suveda į šachmatų figūrų kombinaciją lentoje: miestus, kuriuos Markas Polas jam nupasakoja pasitelkęs gausybę detalių, imperatorius vaizduojasi kaip vienokį ar kitokį bokštų, rikių, žirgų, karalių, karalienių ir pėstininkų išdėstymą ant baltų ir juodų lentos kvadratų. Toks matymas atveda Chaną prie galutinės išvados, kad užkariavimų objektas yra ne kas kita, kaip medžio kvadratėlis, ant kurio stoja šachmatų figūra – niekio simbolis… Bet tada įvyksta lūžis: Markas Polas paragina Kublai Chaną atidžiau patyrinėti tai, kas jam rodosi niekis:
Didysis Chanas stengės įsijausti į žaidimą: tačiau prasmė netrukus tapo neapčiuopiama. Kiekvienos partijos baigtis yra laimėjimas arba praradimas: bet ko? Kokia tikroji statoma suma? Paskelbus šachą ir matą, po laimėtojo rankos nublokšto karaliaus kojomis telieka juodas arba baltas kvadratas. Abstrahuodamas savo pergales, kad paliktų vien esmę, Kublai ryžosi kraštutiniam ėjimui: galutinė pergalė, kurioje įvairialypiai imperijos turtai tebuvo vien iliuziniai apvalkalai, susitraukė į nuobliuoto medžio kvadratėlį – į niekį… <…>
Tada prabilo Markas Polas:
– Tavo šachmatų lenta, sire, inkrustuota dviem medžiais: juodmedžiu ir klevu. Kvadratas, už kurio užkliuvo tavo šviesusis žvilgsnis, buvo išpjautas iš per sausrą išaugusio kamieno sluoksnio: matai, kaip išsidėsčiusios jo skaidulos? Štai čia gali įžvelgti neryškų mazgą: pumpuras stengės prasikalti ankstų pavasarį, bet jį pakando nakties šerkšnas. – Didysis Chanas iki tol nesuvokė, kad svetimšalis geba laisvai išdėstyti jo kalba mintis, bet jį apstulbino ne šitai. – O štai ši akutė kur kas didesnė: čionai gal buvo lervos lizdas; ne kinivarpos, nes, vos tik atsiradusi, ji būtų pradėjus graužtis, o vikšro, ryjančio lapus, dėl ko tas medis ir buvo pasirinktas nukirsti… Štai šitas kraštas buvo išskaptuotas medžio raižytojo taip, kad priglustų prie labiau kyšančio gretimo kvadrato…
Toji aibė dalykų, kuriuos galėjai išskaityti glotnaus ir tuščio medžio gabalėlyje, plūste užplūdo Chaną; o Polas jau kalbėjo apie juodmedžio miškus, apie medžių kamienų plaustus, plukdomus upėmis žemyn, apie prieplaukas, apie moteris prie langų…11
Nuo tos akimirkos, kai parašiau šį puslapį, man tapo aišku: manoji tikslumo paieška skyla į dvi trajektorijas. Viena vertus – atsitiktinių įvykių redukavimas į abstrakčias schemas, kurias panaudočiau spręsdamas lygtis ir grįsdamas teoremas; kita vertus – žodinė pastanga kuo tiksliau perteikti jautriąją dalykų pusę.
Tiesą sakant, mano kūrybos priešakyje visad vėrėsi du galimi keliai, rodantys skirtingus pažinimo būdus: vienas kelias veda per protinę skaidomo racionalumo erdvę, kurioje galima braižyti linijas, sujungiančias pavienius taškus, projekcijas, abstrakčias formas ir jėgos vektorius; kitas driekiasi per daiktų sausakimšą erdvę ir bando kurti verbalinį tos erdvės atitikmenį, taigi užpildyti puslapį žodžiais ir kuo kruopščiau suderinti to, kas užrašyta ir neužrašoma, ir to, kas pasakyta ir nenusakoma, visumą. Tai du skirtingi postūmiai tikslumo link, ir nė vienas jų niekad nepajėgs visapusiškai įtikinti kūrėjo: pirmiausia todėl, kad natūrali kalba visada pasako šį tą daugiau už formalizuotą kalbą ir atsineša su savimi tam tikrą triukšmo kiekį, trukdantį informacijos esmingumui; na, o visų antra todėl, kad mūsiškė kalba yra fragmentiška ir turi pernelyg daug spragų, kad perteiktų supančio pasaulio tankį ir tęstinumą, ir visada pasako šį tą mažiau nei patirties visuma.
Nuolat klaidžioju tarp šių dviejų kelių ir pajutęs, kad su kaupu ištyrinėjau vieno iš jų galimybes, metuosi į priešingą pusę, ir atvirkščiai. Štai kodėl pastaraisiais metais vis kaitaliojau pasakojimo struktūros pratybas su aprašymo – šiandien ypač užleisto meno – pratybomis. Tarsi mokinys, gavęs užduotį „Aprašyk žirafą“ arba „Aprašyk žvaigždėtą dangų“, aš kruopščiai pildžiau pratybų sąsiuvinį ir galop paverčiau jo turinį medžiaga naujai knygai. Knygą pavadinau „Ponas Palomaras“, ji ką tik pasirodė anglų kalba: man tai savotiškas dienoraštis, fiksuojantis minimalias pažinimo dilemas ir paieškas, kaip užmegzti saitus su pasauliu, džiaugsmus ir pralaimėjimus vartojant tylą ir žodį.
Šiame paieškų kelyje man itin pravertė poetinės patirtys: mąstau apie Williamą Carlosą Williamsą, skrupulingai aprašantį ciklamenų lapelius ir besiskleidžiantį žiedą, apie jo gebėjimą suteikti poezijai augalo lengvumą; mąstau apie Marianne Moore, kuri, norėdama įžodinti skujuočius, nautilus ir visus kitus jos poetinio bestiariumo gyvūnus, sujungia zoologines žinias su simbolinėmis bei alegorinėmis prasmėmis, paversdama eiles pasakėčiomis; ir mąstau apie Eugenio Montalę12, sakytum, susumuojantį anų dviejų poetų rezultatus eilėmis „Ungurys“ („L’anguilla“), kurias sudaro vienas ilgas sakinys, įgaunantis ungurio formą, aprėpiantis visą ungurio gyvenimą ir paverčiantis jį etiniu simboliu.
O ypač mąstau apie Francis’ą Ponge’ą, savo trumposiomis poemomis sukūrusį unikalų šiuolaikinės literatūros žanrą: kaip tik tokį „pratybų sąsiuvinį“, kuriame mokinys pirmiausia praktikuojasi dėliodamas žodžius apie pasaulio pavidalų tęstinumą, tobulinasi bandymas po bandymo, įnikęs į bruillons13 ir aproksimacijas. Man Ponge’as – neprilygstamas mokytojas, ir jo trumpieji tekstai iš „Le parti pris de choses“14 ar kitų rinkinių, judančių šia kryptimi (nesvarbu, kalbėtų apie crevette, galet ar savon15), puikiausiai perteikia grumtynes su kalba siekiant, kad šioji taptų daiktų kalba – atsispiriančia į daiktus ir grįžtančia atgal įsikrovus žmogiškumo, kuriuo apdalijame pasaulį. Francis’o Ponge’o išsakyta intencija – savo trumpaisiais tekstais ir jų artikuliuotais variantais sukurti naują De rerum natura; manau, drąsiai galime vadinti jį mūsų laikų Lukrecijumi, atkuriančiu pasaulio fiziškumą per neapčiuopiamas žodžių dulkeles.
Man regis, Ponge’as bando patekti ton pačion plotmėn kaip ir Mallarmé, tik kiek kita, šalutine kryptimi: Mallarmé kūryboje žodis tikslumo viršūnę pasiekia palietęs radikalų abstraktumą ir įvardijęs niekį kaip galutinę pasaulio medžiagą; tuo tarpu Ponge’o kūryboje pasaulis turi žemiško, atsitiktinio ir asimetrinio daiktiškumo pavidalą, ir žodis yra sąlyga neišmatuojamai šių netaisyklingų ir sudėtingų formų įvairovei įsisąmoninti. Yra galvojančių, kad žodis – tai priemonė unikaliai ir baigtinei pasaulio esmei pasiekti; vis dėlto žodis ne tiek perteikia esmę, kiek su ja tapatinasi (štai kodėl klaidinga žodį vadinti priemone): žodis gali pažinti tik pats save ir joks kitoks pasaulio pažinimo būdas nėra įmanomas. Bet esama ir tų, kurie žodžio vartoseną suvokia kaip nepaliaujamą daiktų vijimąsi, kaip aproksimaciją ne tiek daiktų esmei, kiek jų beribei įvairovei, kaip prisilietimą prie daugiabriaunio ir neišsemiamo būties paviršiaus. Kaip kadais yra pasakęs Hofmannsthalis: „Gelmę būtina paslėpti. Kur? Paviršiuje.“ Wittgensteinas žengė dar toliau nei Hofmannsthalis sakydamas: „Tai, kas paslėpta, mūsų nedomina.“
Nebūčiau toks drastiškas: manau, mes visad ieškome kažko užslėpto, įmanomo ar hipotetiško, judėdami paskui daiktų paviršiun išnyrančius pėdsakus. Manau, kad mūsų elementarūs protiniai mechanizmai atsikartoja nuo pat paleolito laikų, perimti iš protėvių medžiotojų ir rankiotojų, jie kartojasi per visas žmonijos istorijos kultūras. Žodis sujungia matomą pėdsaką su tuo, kas nematoma, ko nėra, ko bijoma ar trokštama, lyg trapus paskubomis virš tuštumos suręstas tiltas.
Štai kodėl teisingu kalbos vartojimu vadinčiau tokį, koks leidžia priartėti prie daiktų (esamų ar nesamų) santūriai, jautriai ir rūpestingai, su pagarba tam, ką daiktai (esami ar nesami) mums kalba be žodžių.
1 Giorgio de Santillana (1902–1974) – italų kilmės amerikiečių fizikas, mokslo ir filosofijos istorikas, padaręs I. Calvino didelę įtaką.
2 Gebantis atvaizduoti, perteikti, daryti panašų (sen. gr.).
3 Giacomo Leopardi (1798–1837) – italų poetas, mąstytojas, vertėjas, plėtojo istorinio pesimizmo tradiciją; bene svarbiausias G. Leopardi palikimas yra memuarai „Dienoraščio sąsiuviniai. Įvairios mintys apie filosofiją ir literatūrą“ („Zibaldone. Pensieri di varia filosofia e di bella letteratura“, 1817–1832), apimantys literatūros kritiką, filosofines ir filologines įžvalgas.
4 Musil R. Žmogus be savybių / vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – P. 229.
5 Ten pat. – P. 335.
6 Barthes R. Camera lucida / vertė Agnė Narušytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – P. 16.
7 Valéry P. Vakaras su ponu Testu / vertė Rūta Babavičiūtė (prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/buvo/versti/teste.htm).
8 Dievas slypi detalėse (pranc.).
9 Stéphano Mallarmé eilėraštis.
10 Turima omenyje skyriuje „Greitumas“ minimos viduramžių legendos apie Karolį Didįjį ir žiedą variacijos XVI a. pasakojimuose, kai buvo pinami ir gretinami skirtingi elementai.
11 Calvino I. Nematomi miestai / vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Rara, 2021. – P. 115–123.
12 Eugenio Montale (1896–1981) – italų poetas ir vertėjas, Nobelio premijos laureatas.
13 Juodraščiai (pranc.).
14 „Daiktų atkaklumas“ (1942).
15 Krevetė, akmenukas, muilas (pranc.).
Clifford Geertz. Menas kaip kultūros sistema
1998 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Edgaras Platelis
Cliffordas Geertzas (g. 1926 m.) šiandien yra Mičigano, Jeilio, Princetono universitetų garbės daktaras. 1956 m. Harvardo universitete jam suteiktas antropologijos profesoriaus laipsnis. 1950–1960 metais C. Geertzas rinko etnografinę medžiagą Javoje ir Indonezijoje, vėliau atliko antropologo praktiką Maroke. Šią darbo vietos bei tiriamų kultūrų kaitą atspindi tokie veikalai: „The Religion of Java“ („Javos religija“, 1960), „The Social History of an Indonesian Town“) („Socialinė Indonezijos miesto istorija“, 1965), „Islam Observed“ („Pastabos apie islamą“, 1968). Žymiausias ir įtakingiausias C. Geertzo veikalas, išleistas 1973 m., vadinasi „The Interpretation of Cultures“ („Kultūrų interpretacijos“). Iš jo ir patelkiamas šis skyrius. Čia susijungia ir javietiškos, ir indonezietiškos, ir marokietiškos mokslininko patirtys, jos apibendrinamos, vedamos įdomios kultūrų paralelės, ieškoma skirtumų, siekiant įrodyti, kad tokias universalias sąvokas kaip „menas“, „ideologija“, „sveikas protas“, „religija“, „asmuo“, „savastis“ etc. kiekvienoje socialinėje aplinkoje artikuliuoja savita tos aplinkos kultūra.
Čia pateikiamoje esė „Menas kaip kultūros sistema“ plėtojama įdomi menininko-žiūrovo (klausytojo, vertintojo) bei menininko ir kūrybos priemonių (kalbos, dažų) santykio traktuotė, autorius intriguoja iškalbingais pavyzdžiais.
Menas garsėja savo atsparumu analitiniam diskursui. Atrodo, kad menas, ar kuriamas iš žodžių, ar komponuojamas iš pigmento, garso, akmens ar dar ko nors, egzistuoja savame pasaulyje, kurio diskursas nepasiekia. Apie meną kalbėti ne tik sunku, bet atrodo, kad ir nebūtina. Jis pats viską pasako: eilėraštis neturi ką nors reikšti, o tik būti; ir niekas neatsakys į klausimą, kas yra džiazas.
Ypač tai jaučia menininkai. Dauguma jų mano, kad visa, kas parašyta ar pasakyta apie jų darbus, geriausiu atveju neatitinka tikrovės, blogiausiu – iškraipo ją. „Visi nori suprasti meną, – rašė Picasso. – Kodėl tada nenorite suprasti paukščio giesmės?.. Mėginantys aiškinti paveikslus dažniausiai prašauna pro šalį.“ Jei šis požiūris atrodo per daug avangardiškas. prisiminkime Millet, prieštaraujantį jo priskyrimui saintsimonistams: „Paskalos apie mano „Vyrą su kauptuku“ man atrodo labai keistos, ir aš džiaugiuosi gavęs dar vieną progą sužinoti, kokias idėjas žmonės man priskiria… Mano kritikai yra gero skonio ir išsilavinę žmonės, bet aš negaliu įsijausti į jų suvokimą. Nuo gimimo nemačiau nieko, išskyrus laukus, kiek galėdamas geriau bandžiau perteikti tai, ką tapydamas mačiau ir jaučiau.“
Meno neapčiuopiamumą jaučia kiekvienas estetinėms formoms jautrus žmogus. Net tie, kurie nėra nei mistikai, nei sentimentalistai, kurių nekankina estetinio pamaldumo priepuoliai, po ilgų kalbų apie vertingą meno kūrinį pasijunta nepatogiai. Mes pastebime, ar tik įsivaizduojame pastebį tokius dalykus, kurių didybė tiek pranoksta apie tą kūrinį išspaudžiamus lemenimus, kad žodžiai atrodo tušti, pretenzingi ir neteisingi. Kalbant apie meną, posakis „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“ atrodo labai patrauklus.
Nors vargu kas, nebent iš tikro abejingi, atsisakys kalbėti apie meną. Netyli ir patys menininkai. Tai, kad tam tikrame meno kūrinyje ar apskritai mene yra kažkas svarbaus, verčia žmones be perstojo kalbėti (ir rašyti) apie jį. Neįmanoma ko nors mums vertingo tiesiog reikšmingai nutylėti, todėl ir apibūdiname, analizuojame, lyginame, vertiname, klasifikuojame; atsiranda teorijos apie kūrybingumą, formą, jutimą, visuomenės funkciją; meną apibūdiname teigdami jį esant kalba, struktūra, sistema, veiksmu, simboliu, jausmo modeliu; pasitelkiame mokslines, dvasines, technologines, politines metaforas; o jeigu ir šitai nepadeda, jungiame miglotus teiginius ir laukiame, kol kas nors mums juos paaiškins. Atrodo, kad paviršutinis kalbų apie meną bergždumas tik dar labiau kaitina diskusijas. Noriu panagrinėti šią savitą padėtį – mėginsiu bent iš dalies ją paaiškinti, ypač nustatyti jos reikšmę.
Dažniausiai apie meną kalbama amatininkiškai: nurodomos atspalvių gamos, spalvų santykiai ar prozodinės formos. Ypač tai pasakytina apie Vakarus, kur harmonijos ar paveikslo kompozicijos teorijos išsivystė tiek. kad pasiekė nedidelio mokslo proporcijas, ir šiuolaikinis judėjimas estetinio formalizmo link, kurį dabar išreiškia struktūralizmas ir juo sekančios semiotikos pakraipos, tėra mėginimas apibendrinus paversti šį metodą visa aprėpiančiu, sukurti techninę kalbą, sugebančią abstrakčiais, pakeičiamais terminais įvardyti vidinius mitų, eilėraščių, šokių ar melodijų santykius. Tiesa, amatininkiškas požiūris į meną nėra išskirtinė Vakarų ar moderniųjų laikų savybė, tuo mus įtikina įmantrios indiškos muzikologijos teorijos, javiečių choreografija, arabiško eilėraščio menas ar reljefiniai jorubų ornamentai. Net Australijos aborigenai, visų mėgstamas primityvių žmonių pavyzdys, analizuodami savo kūno puošmenas ir piešinius ant žemės, išskaido juos į tuzinus atsiejamų ir vardus turinčių formalių detalių, vienetinių ikoniškos vaizdavimo gramatikos diagramų1.
Daug įdomiau ir, manau, svarbiau yra tai, kad tikriausiai tik šiais laikais ir tik Vakaruose kai kurie žmonės (jie vis dar sudaro mažumą ir, matyt, ja ir liks) sugebėjo save įtikinti, jog techninės kalbos, jeigu ji yra tobula, visiškai pakanka suprasti menui, o visa estetinės jėgos paslaptis – formalūs garsų, įvaizdžių, garso stiprumų, temų ar gestų santykiai. Dauguma vakariečių kalbėdami apie meną vartoja sąvokas ir terminus, kylančius iš kultūros, kuriai jis tarnauja. Jie mano, jog menas gali atspindėti tam tikrus kultūros dalykus, apibūdinti ar abejoti jais, tačiau pats jų nekuria. Toks kalbėjimas siekia savitą meno energiją įjungti į bendrą žmogaus patirties dinamizmą. „Tapytojo tikslo, – rašė Matisse’as, kurį vargu ar galima kaltinti formos nevertinimu, – negalima suvokti atvirai nuo jo tapybos priemonių, ir šios tapybos priemonės turi būti juo įvairesnės (nesakau – sudėtingesnės), juo gilesnė jo mintis. Aš nesugebu savo gyvenimo jausmo atsieti nuo būdo, kaip šį jausmą išreiškiu.“ Nuostatas, kurias individui arba, dar svarbiau, – tautai (nes joks žmogus nėra sala, o žemyno dalis) suformuoja gyvenimas, parodo, be abejo, ne tik menas, ji išreiškiama ir tautos religija, morale, mokslu, prekyba, technologija, politika, pasilinksminimais, teise, net savo kasdienės būties tvarkymo būdu. Kai kalbama apie meną ne vien techniška ar sudvasinta techniška kalba, o taip kalba dauguma, – meną siekiama pateikti kaip vieną žmogaus tikslus ir patirties modelius saugančių išraiškų. Kaip seksualinės aistros ar susidūrimo su šventenybe – dar dviejų sunkiai sprendžiamų, tačiau neišvengiamų temų – estetinės objektų patirties negalima palikti už socialinės sferos ribų.
Jokioje visuomenėje meno apibrėžimas niekada nėra grynai estetinis, retas atvejis, kad toks apibūdinimas būtų labai vertinamas, pagrindinė problema, kurią iškelia pats estetinės jėgos fenomenas, nesvarbu, kokia forma jis reikštųsi ar iš kokių sugebėjimų atsirastų – kaip tą estetinę jėgą įsprausti tarp kitų visuomeninės veiklos formų, kaip ją įjungti į tam tikro gyvenimo modelio audinį. Toks reiškinys, kai meno objektui suteikiama kultūrinė reikšmė, visada yra lokalinis; tai, kas vadinama menu klasikinėje Kinijoje ar klasikiniame islame, ir tai, ką menu laiko žmonės, gyvenantys pietvakarių Pueble ar kalnuotoje Naujosios Gvinėjos dalyje, nėra visiškai tas pat, nors vidinės savybės (nenoriu jų neigti), realizuojančios emocinę meno jėgą, būtų universalios. Savybės, kurias antropologai pradeda atskleisti susipažindami su skirtingų tautų gimininėmis struktūromis, įsitikinimais ir klasifikacinėmis sistemomis (ne tik su jų formom, bet ir gyvenimo būdu, geriausiai tas savybes ir parodančiu), būdingos ir tų tautų būgnų menui, ir pjaustiniams, ir skanduotėms, šokiams.
Dauguma besidominčių nevakarietišku menu (ypač vadinamuoju „primityviu menu“) šito nesuvokia, dažnai manoma, kad tokių kultūrų žmonės apie meną nekalba arba kalba labai nedaug. Jie tiesiog tylomis lipdo skulptūras, audžia, kuria dainas ir taip toliau. Noriu pasakyti, kad jie apie meną nekalba taip, kaip kalba stebėtojas, ar taip, kaip stebėtojas norėtų girdėti juos kalbant – tai yra apie formalias meno savybes, simbolinį turinį, jausmines vertybes ar jo stilistines ypatybes. Tokių kultūrų žmonės apie meną šneka lakoniškai, paslaptingai, visiškai nesitikėdami, kad kas juos supras.
Tačiau jie, aišku, kalba apie meną kaip ir apie bet kokį kitą jų gyvenime pasitaikantį įspūdingą, sugestyvų ar jaudinantį dalyką. Kalba apie kaip menu naudotis, kam jis priklauso, kada atliekamas, kas jį kuria, koks jo vaidmuo, kuo jį galima pakeisti, kaip vadinti, kaip jis prasidėjo ir taip toliau. Ir šitai linkstama laikyti ne kalbomis apie meną, bet apie kažką kitą – kasdienybę, mitus, prekybą, dar ką nors. Žmogaus, kuris galbūt nežino, kas jam patinka, bet žino, kas yra menas, manymu, tivas, aklai siuvinėjantis rafiją ant dažyti paruoštos medžiagos (jis net nežvilgteli į medžiagą, kol darbas nevisiškai baigtas) ir sakantis Paului Bohannanui: „Jei raštas neišeis, parduosiu medžiagą ibui; jei išeis, pasiliksiu sau, o jeigu bus nepaprastai gražus, atiduosiu jį savo uošvei“, aptaria ne konkretų darbą, o tik kai kurias savo visuomenines pažiūras. Į meną žiūrėdami iš Vakarų estetikos (kuri, kaip parodė Kristelleris, atsirado tik aštuonioliktojo amžiaus viduryje kartu su keistoka „aukštųjų menų“ sąvoka) pozicijų ir iš bet kokio išankstinio formalizmo pusės nesugebame net įžvelgti, kad egzistuoja informacija, iš kurios lyginant galima susidaryti savo nuomonę. Tad mums telieka, kaip anksčiau atsitikdavo tiriant totemizmą, kastas ar nuotakos turtą – ir dabar to neišvengia struktūralistiniai tyrimai – apgaulinga samprata, atrodo, tas reiškinys intensyviai analizuojamas, bet iš tikrųjų jis nė neįžvelgiamas.
Nėra ko stebėtis, Matisse’as buvo teisus: negalima atskirti meno priemonių nuo jo gaivinamos gyvenimo pajautos, o estetinių objektų suprasti kaip grynosios formos atšvaitų lygiai kaip neįmanoma suvokti kalbos kaip sintaktinių variantų parado ar mito kaip struktūrinių transformacijų rinkinio. Sakykime, toks labai abstraktus ir visoms kultūroms pažįstamas dalykas – linija. Paanalizuokime jos reikšmę nuostabiai Roberto Fariso Thompsono aprašytoje jorubų skulptūroje. Pasak Thompsono, jorubų drožinėtojams ypač svarbus linijos tikslumas, jos aiškumas. Į tai atkreipia dėmesį ir drožinėtojai, ir jų darbo vertintojai. Jorubai turi sukūrę didelį ir subtilų linijos savybių žodynėlį, jo terminus vartoja ir kasdieniniuose pokalbiuose, ir apibūdindami daug platesnį nei skulptūra reiškinių lauką. Linijomis ji išpiešia ne tik savo skulptūras, puodus ir pan. Jomis dabina ir savo veidus. Ant žandų išrėžtos, randus paliekančios skirtingų gylių, ilgių ir krypčių linijos parodo žmogaus kiltį, asmeninį patrauklumą ir statusą. Skulptoriaus ir randų specialisto terminologija visiškai sutampa – įpjovos skiriamos nuo įkirtimų ir įkalimų, įdrėskimai – nuo atvirų įskilimų. Maža to, linija jorubams asocijuojasi su civilizacija: verčiant pažodžiui sakinys „Ši šalis tapo civilizuota“ jorubietiškai reiškia: „Ant šios žemės veido yra linijų“.
„Civilizacija“ Joruboje, – tęsia Thompsonas, – yra ilaju – veidas su linijų žymėmis. Tas pats veiksmažodis, kuris „civilizuoja“ veidą, pažymėtą miestietiškos kilmės linijomis, „civilizuoja“ ir aplinką, Ó sá kéké; Ó sáko (jis pjausto [randų] žymes; jis iškerta krūmus). Tas pats veiksmažodis, kuris atveria jorubietiškus veido randus, atveria ir kelius, miškų ribas: Ó lanonl Ó la aala; Ó lapa (Jis praskynė naują kelią; jis pažymėjo naują ribą). Iš tiesų pagrindinis randų darymą reiškiantis veiksmažodis (la) turi daugybę asociacijų su žmogiškų modelių primetimu gamtos netvarkai: medienos gabalai, žmogaus veidas, miškas – visa tai „atveriama“ … leidžiant vidinei esmei prasiskverbti į šviesą.
Stropus jorubiečio drožinėtojo dėmesys linijai ir tam tikroms jos formoms kyla ne tik iš atsieto žavėjimosi vidinėmis jos savybėmis, skulptūros technikos problemomis ar net kažkokia apibendrinta kultūros samprata, kurią menininkas išskiria pavadindamas gimtąja estetika. Šis dėmesys išauga iš viso gyvenimo formuojamo išskirtinio jautrumo – tokio, kai iš linijų, įrėžtų daiktuose, sprendžiama apie jų reikšmę.
Tad suvokimas, jog studijuodami meno formas tiriame jautrumą, ir kad tas jautrumas yra kolektyvinis darinys, o jo pagrindai platumu ir gilumu prilygsta socialinei būčiai, paneigia požiūrį, jog estetinė Jėga yra amatininkiško meistriškumo rezultatas. Taip pat jis paneigia vadinamąjį funkcionalistinį požiūrį, kuris dažnai būdavo priešinamas pirmajam: tai yra, kad meno darbai yra sudėtingi mechanizmai, skirti socialiniams santykiams apibūdinti, visuomenės taisyklėms palaikyti ir jos vertybėms stiprinti. Nieko ypatingo jorubų visuomenėje nenutiktų, jei drožinėtojai imtų nebekreipti dėmesio į linijos tikslumą ar jei išvis nustotų drožinėję. Dėl to visuomenė nenustotų gyvavusi. Tik kai kurie nujaučiami dalykai liktų nepasakyti, o po kurio laiko jorubai jų ir nebejaustų, gyvenimas taptų pilkesnis. Visuomenės gyvenimą stimuliuoti gali bet kas, neišskiriant ir tapybos ar skulptūros, bet ir prisidėti tą visuomenę ardant gali bet kas. Tačiau svarbiausias meno ir kolektyvinio gyvenimo ryšys slypi ne instrumentinėje, o semiotinėje plotmėje. Spalvoti Matisse’o brūkšneliai (šiai technikai jis pats sugalvojo pavadinimą) ir jorubiečių linijų išdėstymai neatskleidžia socialinės struktūros ir neperteikia naudingų doktrinų. Šie metodai materializuoja patirti ir daiktų pasauliui suteikia tam tikrą proto atspindį.
Ženklai ar ženklų elementai – Matisse’o geltona, jorubiečių pjūviai – sudarantys semiotinę sistemą, kurią teoriniais tikslais norėtume pavadinti estetine, idėjiškai, o ne mechaniškai siejasi su visuomene, kurioje jie egzistuoja. Jie yra, pasitelkus Roberto Goldwaterio frazę, pirminiai dokumentai, ne jau įprastų sąvokų iliustracijos, bet tokios sąvokos, kurios ieško – ar kurioms žmonės ieško – reikšmingos vietos kitų pirminių dokumentų repertuare.
Norint išvystyti konkretesnę sampratą ir išsklaidyti intelektualinę ir literatūrinę aurą, apsiautusią tokius žodžius kaip „idėjinis“ ir „koncepcija“, tiktų žvilgtelėti į kai kuriuos kitų gentinio meno diskusijų aspektus, diskusijų, kurios sugeba išlaikyti dėmesį semiotikos problemoms, ir nepavirsti formulių labirintu: turiu omenyje Anthony Forge’o analizę, aiškinančią Naujojoje Gvinėjoje gyvenančių abelamų kuriamus keturspalvius monotoniškus piešinius. Ant plokščių sago lapų žmonių grupė sukuria, anot Forge’o, „piešinių laukus“. Viskas atliekama vienokio ar kitokio pobūdžio kultinių apeigų metu (šio proceso smulkmenos pateikiamos jo tyrimuose). Iškart dėmesį patraukia tai, kad abelamų piešiniai, nors ir įvairuoja nuo aiškiai metaforiškų iki visiškai abstrakčių (šitai jiems neturi jokios reikšmės, kadangi abelamų piešiniai yra deklamaciniai, ne deskriptyvūs), jie dažniausiai būna susieti su platesniu abelamų patirties pasauliu, turi nuolat pasikartojantį motyvą – pailgą ovalą, kuris yra vadinamas moters pilvu. Žinoma, vaizdavimas yra bent miglotai portretiškas, tačiau abelamams ryšio jėga – ne tiek pats vaizdavimas, o jų pačių gebėjimas, panaudojus formas ir spalvas (linija čia savaime yra estetinis elementas, o dažai pasižymi magiška galia), vaizdavimu spręsti ypač svarbią problemą, su kuria jie susiduria darbe, ritualų metu, šeimyniniame gyvenime – natūralų moters kūrybingumą.
Visą abelamų kultūrą persmelkia susidomėjimas skirtumu tarp moters kūrybingumo, kurį abelamai laiko ikikultūriniu (todėl pirminiu, fizinės moters būties išdava), ir vyro kūrybingumo, laikomo kultūriniu, todėl išvestiniu, priklausomo nuo vyrų sugebėjimo ritualais įgyti antgamtinės jėgos. Moterys pažino augmeniją ir rado batatus, skirtus vyrų maistui. Moterys pirmos susitiko su antgamtinėm būtybėm ir buvo jų meilėmis, kol vyrai, kilus įtarimams, šitai išsiaiškino ir į tuos padarus, dabar pavirtusius medžio drožiniais, nukreipė savo apeigas. Moterys iš savo pilvų išsipūtimo gimdo vyrus, Vyrų galią, kuri priklauso nuo slapto ritualo, apgaubia biologiškai motyvuota moters galia: apie šį stebuklingą faktą ir pasakoja raudonų, geltonų, baltų ir juodų ovalų pilni piešiniai (viename mažame piešinyje Forge’as rado vienuolika ovalų, galima sakyti, iš jų piešinys ir buvo sukomponuotas).
Piešiniai apie tai pasakoja tiesiogiai, o ne iliustruoja. Lygiai sėkmingai galima teigti, jog ritualai, mitai, šeimyninio gyvenimo tvarkymas ar darbo pasidalijimas įgyvendina piešinyje išrutuliotas koncepcijas, kaip ir įsivaizduoti, kad piešinys atspindi socialinį gyvenimą grindžiančias sampratas. Visus šiuos dalykus lydi suvokimas, kad kultūra užsimezga gamtos įsčiose, kaip ir žmogus prasideda moters pilve, ir tai kultūrai suteikia savitą reikšmės atspalvį. Spalvoti abelamų piešinių ovalai, kaip ir linijos, išrėžtos jorubiečių skulptūrose, yra reikšmingi, nes jie skatina suvokti kūrinio jautrumą. Tiktai čia tas jautrumas susijęs ne su randais žymima civilizacija, o su spalvomis žymima jėga:
„Apskritai spalvų (arba, tiksliau, dažų) pavadinimais apibūdinami tik ritualui svarbūs žodžiai. Tą aiškiai parodo abelamų sukurta gamtos klasifikacija. Medžių rūšys klasifikuojamos ypač smulkiai, tačiau… skirstoma pagal sėklų ir lapų formas. Retai minimi kriterijai, ar medis žydi ar ne, kokia jo žiedų spalva. Apskritai abelamai išskiria tik dedešvas ir geltonas gėles, abi yra naudojamos [ritualiniams] vyrų ir batatų papuošimams. Mažos bet kokios spalvos gėlės nėra naudojamos, todėl jos laikomos paprasčiausia žole. Panašiai yra ir su vabzdžiais: visi kandantys ir kraują siurbiantys kruopščiai klasifikuojami, tačiau drugeliai, nepaisant jų spalvos ir dydžio, sudaro vieną milžinišką klasę. Tiesa, klasifikuojant paukščius, spalva įgauna didelę reikšmę… bet paukščiai – tai totemai, ir kitaip nei drugeliai ar gėlės ritualuose jie užima centrinę vietą… Atrodytų, kad norint apibūdinti spalvą ją reikia sieti su ritualu. Keturių spalvų pavadinimai… iš tikrųjų yra dažų pavadinimai. Iš esmės dažai laikomi didžiai galinga substancija, todėl nenuostabu, kad spalvų pavadinimai teikiami tik rituališkai svarbiems gamtos dalykams.
Spalvos ir ritualinio reikšmingumo ryšį rodo ir abelamų reakcijos į europiečių atvežtus daiktus. Kartais į kaimą patenka spalvoti žurnalai, neretai jų puslapiai išplėšiami ir prisegami ceremonijų pastato išorėje prie demblio… Tam pasirenkami ryškių spalvų puslapiai, dažnai maisto produktų reklamos… Abelamai nesupranta, kas ten vaizduojama, tačiau mano, kad tokių ryškių spalvų ir tokie nesuprantami puslapiai turėtų būti europiečiams šventi (ir todėl galingi) piešiniai.“2
Taigi bent dviejose vietose tokiems iš pažiūros paprastiems dalykams kaip linija ir spalva gyvybinę jėgą teikia ne vien vidinis jų patrauklumas, nors jis būtų ir labai tikroviškas. Kad ir kokie būtų įgimti sugebėjimai reaguoti į skulptūrines pozas ir chromatines dramas, šias reakcijas užgožia platesnės, ne tokios vienakryptės, turiningesnės paskatos. Atsiskleidžia jų kūrybinė jėga. Formos ir turinio vienovė, nesvarbu, kokio masto ji būtų – yra kultūros laimėjimas, o ne filosofinė tautologija. Jei bus lemta atsirasti meno semiotikai, ji turės šitai paaiškinti. Tik reikės daugiau dėmesio skirti įvairesniems, ne vien estetiniams kalbėjimams.
II
Antropologai, svarstydami tokius teiginius, dažnai pareiškia, kad visa tai gal ir pritaikoma primityvioms tautoms, kurios savo patirties karalystes suplaka į vieną didelę, neapmąstytą visumą, tačiau šių principų nepritaikysi labiau išsivysčiusioms kultūroms, kur menas tampa išskirtine veikla, paklūstančia tik saviems reikalavimams.
Bet koks požiūris į tautas, po raštingumo revoliucijos likusias skirtingose stovyklose, yra neteisingas abiejų išsivystymo lygių tautų atžvilgiu: čia ir nuvertinama vidinė meno dinamika (kaip ją pavadinti neraštingose visuomenėse?), ir pervertinamas jo autonomiškumas raštingose. Nekalbėsiu apie pirmąją klaidą – įsitikinimą, kad jorubų ir abelamų tipo meno tradicijos nėra dinamiškos, gal prie jos grįšiu vėliau. Dabar, siekdamas ištaisyti antrąją, apžvelgsiu meninio jautrumo matricą, kurią pateikia du visiškai išvystyti estetiniai mechanizmai: kvatročento tapyba ir islamo poezija.
Kalbėdamas apie italų tapybą, pirmiausia remsiuosi neseniai pasirodžiusia Michaelio Baxandallo knyga „Painting and Experience in Fifteenth Century Italy“ („Tapyba ir patirtis penkioliktojo amžiaus Italijoje“), kur pateikiamas toks požiūris, kokį čia ir propaguoju. Baxandallas bando apibūdinti tai, ką jis vadina „laikotarpio akimi“ – tai yra sugebėjai, kuriais penkioliktojo amžiaus dailininko aplinka [kiti dailininkai ir jį remiančios klasės] stimuliuoja susidaryti vaizdini, pavyzdžiui, paveikslą“. Pasak jo, paveikslas pasiduoda įvairiems proto primetamiems interpretaciniams sugebėjimams – modeliavimui, kategorizavimui, išvadoms ir analogijoms:
„Žmogaus sugebėjimas išskirti tam tikrą formos ar formų santykio rūšį lemia paveikslui teikiamą dėmesį. Pavyzdžiui, jei žmogus yra Įgudęs pastebėti proporcijų santykius, jei jis sugeba sudėtingas formas suskaidyti į paprastas struktūras arba turi platų kategorijų rinkinį skirtingiems rudumo ar raudonumo atspalviams žymėti, tai šie įgūdžiai jam padės kitaip susisteminti Piero della Francesco „Apsireiškimo“ patyrimą, nei tai padarys šių savybių neturintys žmonės. Jam paveikslas sukels daug aštresnius pojūčius nei žmonėms, kurių patirtis nesuformavo paveikslui suvokti reikalingų įgūdžių. Juk aišku, kad tam tikram paveikslui vienoki pastabumo įgūdžiai reikalingesni už kitokius: virtuoziškas kreivių klasifikavimas – sugebėjimas, kuriuo tuomet pasižymėjo daugelis vokiečių… nedaug kuo padėtų suvokiant „Apsireiškimą”. Čia nemažą vaidmenį vaidina skonis – kai sutampa įgūdžiai, kurių reikia paveikslui suvokti ir tie, kuriais pasižymi žiūrovas.“
Dar svarbiau, kad tie reikiami įgūdžiai ir žiūrovui, ir menininkui dažniausiai nėra įgimti kaip kad retinos jautrumas fokusavimo taškui. Jie iškyla iš bendros patirties, šiuo atveju kvatročentiško gyvenimo patirties, iš daiktų matymo kvatročento akimis:
„…kai kurie protiniai sugebėjimai, kuriais žmogus organizuoja savo regėjimo patirtį, kinta, ir didelė jų dalis yra kultūriškai reliatyvi, nes ją lemia žmogaus patirčiai įtaką daranti visuomenė. Tarp šių kintamųjų įsiterpia kategorijos, pagal kurias žmogus klasifikuoja vaizdinius dirgiklius, žinios, taikomos tiesiogiai matomiems dalykams atpažinti, ir požiūriai, susiformavę matomo negamtinio objekto atžvilgiu. Stebėtojas, žvelgdamas į paveikslą, gali remtis tik tokiais matymo įgūdžiais, kokius turi, paprastai labai nedaug jų būna specialiai pritaikytų paveikslui suvokti ir visai tikėtina, kad stebėtojas pasitelks jo visuomenės gerbiamus ir vertinamus įgūdžius. Dailininkas į visa tai kreipia dėmesį; jo mediumu turi būti žiūrovų matymo įgūdžiai. Kad ir kokios specializuotos būtų menininko profesinės savybės, pats jis yra visuomenės, kuriai dirba, dalis ir jam būdingi jos įpročiai bei patirtys.“
Be abejo, svarbiausias faktas (nors abelamų atveju – tai tik viena iš daugelio meną formuojančių realijų), į kurį tenka atkreipti dėmesį, yra tas, kad dauguma penkioliktojo amžiaus italų piešinių buvo religiniai – ne tik savo tematika, bet ir tikslais. Paveikslais dailininkai siekė pagilti žmonių suvokimą apie dvasinę būties dimensiją; tapybos darbai buvo tarsi vaizdiniai kvietimai mąstyti apie krikščionybės tiesas. Susidūręs su dėmesį kaustančiais Apsireiškimo, Dangun ėmimo, Trijų karalių patikinimo, šv. Petro apkaltinimo ar aistros vaizdais, stebėtojas juos regi apmąstydamas savo susidarytą įvykio vaizdinį ir asmeninį santykį su piešinio reiškiamomis misterijomis. „Nes viena yra žavėtis paveikslu, – pareiškė vienas meno dorybę ginantis dominikonų pamokslininkas, bet visai kas kita yra iš piešinių kalbos išskaityti, kuo reikia žavėtis.“
Tarp religinių idėjų ir pieštų vaizdinių (manau, kad tai pasakytina apie meną apskritai) egzistavo ne vien paaiškinamasis ryšys; paveikslai nebuvo tik sekmadieninės mokyklos knygelių iliustracijos. Tapytojas, arba bent religinių temų tapytojas, siekė pakviesti žiūrovus pamąstyti apie pirmuosius ir paskutiniuosius dalykus, tačiau jis nesistengė žmonėms pateikti tokio apmąstymo recepto, pakaitalo ar transkripcijos. Jo, arba tiksliau, jo darbo, santykiai su platesne kultūra buvo pagrįsti abipuse sąveika arba, anot Baxandallo, abipusiu papildymu. Kalbėdamas apie Giovannio Bellinio „Kristaus pasirodymą“, apibendrintą, beveik tipologišką, tačiau, be abejo, nuostabiai plastišką tos scenos sprendimą, jis pavadina Bellinio ir jo žiūrovų bendradarbiavimo reliktu: „Penkioliktame amžiuje „Kristaus pasirodymo“ patirtį komponavo paveikslo, jo pristatymo ir žiūrovų matymo būdo sąveika, o šis matymo būdas pasižymėjo visiškai kitokiomis savybėmis ir nuostatomis nei mūsų“. Bellinis galėjo tikėtis kūrybinio indėlio iš kitos pusės, jis nepateikė gatavo žiūrovo lūkesčių išsipildymo, o taip sukonstravo savo piešinį, kad ir žiūrovas būtų kviečiamas prisidėti. Jo pašaukimas buvo kurti vaizdinį, į kurį stipriai galėtų reaguoti ryški individualybė. Žiūrovams nereikia to, pastebi Baxandallas, ką jie jau turi. Jiems reikia sodraus objekto, tokio sodraus, kad dar pagilintų turimus dvasinius įgūdžius.
Žinoma, kvatročento jautrumą, kuris susiliejęs su tapyba pagimdė „laikotarpio akį“ formavo daugelis kultūros institucijų, ir ne visos jos buvo religinės (kaip ir ne visi paveikslai buvo religiniai). Svarbiausiu veiksniu reiktų laikyti liaudiškus pamokslus – jie klasifikavo ir suklasifikavo apsireiškimo įvykius ir krikščioniško mito personažus. Pamokslai skleidė tam tikras tinkamas pažiūras ir nusistatymus į kiekvieną personažą ar būseną – nerimą, refleksiją, smalsumą, nuolankumą, savigarbą, žavėjimąsi, taip pat siūlė patarimus, kaip šiuos dalykus perteikti vizualiai. „Liaudies pamokslininkai… treniruotėmis ir pratimais savo parapijiečiams įdiegdavo interpretacinius įgūdžius, kurie ir atspindėjo bendrą penkioliktojo amžiaus reakcijos į paveikslą pobūdį.“ Judesiai buvo klasifikuojami, išvaizdos – tipizuojamos, spalvos įgaudavo simbolinę reikšmę, o apie pagrindinių asmenybių išorę buvo įprasta atsargiai apologetiškai diskutuoti.
„Klausiate, – skelbė dar vienas dominikonų pamokslininkas, – ar Marija buvo šviesiaplaukė, ar tamsiaplaukė? Albertus Magnus teigia, kad ji nebuvo nei tamsiaplaukė, nei paprasta rudaplaukė, nei šviesiaplaukė, nes bet kuri iš šių spalvų primestų jos asmeniui savotišką netobulumą. Žmonės sako: „Dieve, apsaugok mane nuo raudonplaukio lombardo“ arba „Dieve, saugok nuo „juodaplaukio vokiečio“, ar „nuo šviesiaplaukio ispano“, ar „nuo bet kokio plauko belgo“. Marijos veide susijungė įvairūs gymiai, ir toks veidas yra gražus. Dėl šios priežasties žymūs gydytojai pataria, kad raudonų ir šviesių atspalvių veidą ir plaukus geriausia papildyti trečiąja spalva – juoda. Ir vis dėlto, sako Albertus, reikia pripažinti: ji buvo linkusi į tamsesnį gymį. Tokį manymą pagrindžia trys priežastys – pirmiausia, tauta; ji buvo žydė, o žydai pasižymi tamsiais plaukais; antra, yra liudininkų – šv. Lukas nupiešė tris jos paveikslus Romoje, Loretoje ir Bolonėje, ir Čia Jos veidas rusvas; trečia, giminystės ryšiai. Sūnus dažnai panašus į motiną ir atvirkščiai, Kristus buvo tamsiaplaukis, todėl…“
Iš Renesanso kultūros sričių, formavusių žvilgsnį, kuriuo italai tyrinėjo paveikslus, dvi, Baxandallo nuomone. Išsiskyrė ypatinga svarba: pirmoji buvo kitas, tiesa, mažesnis menas – viešieji šokiai, ir antroji, gana praktiška veikla, kurią jis vadina matų nustatymu – tai yra kiekių, stiprumų, proporcijų, racionų apskaičiavimu prekybos tikslais.
Šokis siejosi su paveikslų žiūrėjimu, nes jis buvo, kitaip nei pas mus, ne tiek laikinis, artimai susijęs su muzika, klek grafiškas, su reginiais – religiniais karnavalais, gatvės maskaradais ir taip toliau – susijęs menas; šokį įkūnijo figūrų grupavimas, o ne ritmingas judesys (ar bent jis nebuvo svarbiausias). Iš esmės jis tik aštrino gebėjimą pastebėti psichologinę sąveiką tarp statiškų į subtilias konfigūracijas sugrupuotų figūrų. Šiuo gebėjimu pasižymėjo ir tapytojai. Figūrinio grupavimo modelius ypač ryškiai išreiškė bassa clanza, tuomet Italijoje populiarus lėto žingsnio, geometrizuotas šokis; šį modelį naudojo ir Boticelli savo „Primaveroje“, kurio kompozicija grindžiama gracijų šokiu, ar „Veneros gimime“. Pasak Baxandallo, jautrumą, kurio reikalavo bassa clanza, rodė žiūrovų sugebėjimas interpretuoti figūrų išsidėstymą, bendra pusiau dramatinės [žmonių kūnų] konfigūracijos patirtis, kuria remdamasis Boticelli ir kiti tapytojai numanė, kad žiūrovai yra pasirengę interpretuoti ir nutapytas figūras. Žinodamas, kad visuomenė yra gerai susipažinusi su stilizuotomis šokio figūromis, kurias iš esmės sudarė paskiros tableaux vivant sekos, tapytojas galėjo tikėtis, kad jo sukurtos gyvų paveikslų figūros bus bemat suprastos. Šis supratimas mūsų kultūrai nėra toks atviras, nes mes šokį įsivaizduojame daugiau kaip judesį, kurį įrėmina pozos, o ne kaip pozas, į kurias veda judesys, ir apskritai mes menkai suprantame nebylų gestą. „Sunkiausia liaudišką, visuomeninį grupavimų meną transformuoti į tokį, kur negestikuliuojančių, šokinėjančių ir grimasas darančių žmonių konfigūracija galėtų sukelti stiprų… psichologinės sąveikos pojūtį; abejotina, ar mes turime susidarę reikiamas nuostatas, leidžiančias spontaniškai pajusti šią rafinuotą užuominą.“
Polinkis šokius ir paveikslus suvokti kaip suprantamų reikšmių turinčius išsidėstymo modelius rodo visos visuomenės, ypač apsišvietusių klasių, tendenciją manyti, kad tai, kaip žmonės susigrupuoja, ar pozos, kuriomis žmonės dažniau sustingsta kompanijose, nėra atsitiktiniai dalykai. Tačiau kitas aspektas, kurį Baxandallas mano formavus Renesanso žmonių žvilgsnį į paveikslus – matų nustatymas – parodo gilesnį matymo įpročių įsiskverbimą į visuomenės gyvenimą ir visuomenės gyvenimo skvarbą į matymo būdą.
Autorius pastebi, kad meno istorijai labai svarbus faktas, jog tik nuo devynioliktojo amžiaus (galėjo pridėti, ir tik Vakaruose) visokie produktai buvo pradėti tiekti standartinio tūrio taroje. „Anksčiau talpa – statinė, maišas ar pakas – buvo vienetinė, ir verslo sėkmė priklausė nuo greitesnio ir tikslesnio jos apskaičiavimo.“ Tą patį galima pasakyti apie ilgius, ypač aktualius prekiaujant medžiagomis, proporcijas, užimančias svarbią vietą maklerio veikloje, ar santykius, kuriais rėmėsi žemės matavimai. Prekyboje be šių įgūdžių nebuvo įmanoma išsiversti ir pirkliai dažniausiai užsakinėjo piešinius ar net, kaip Piero della Francesca, parašęs matematikos vadovėlį apie matus, juos tapė.
Šiuo atžvilgiu ir tapytojai, ir jų rėmėjai pirkliai buvo išėję panašius mokslus – būti raštingam reiškė išmanyti sukurtus daiktų matavimo būdus ir metodus. Susidūrus su stambiais objektais, šie sugebėjimai buvo laikomi suskaldant netvarkingus ir nepažįstamus masyvus į tvarkingus. pažįstamus ir todėl apskaičiuojamus Junginius: kvadratus, apskritimus, trikampius, šešiakampius. <…>
Taigi, anot Baxandallo, tokiame specifiškai intelektualiame pasaulyje ir gyveno išsilavinusios visuomenės klasės Venecijos ar Florencijos miestuose. Jo ryšys su menu ar meno suvokimu daugiau išreiškiamas ne skaičiavimo procesais, o nusistatymu sudėtingų formų struktūras versti paprastesnių, tvarkingesnių lr suprantamesnių formų kombinacijomis. Paveiksluose vaizduojami objektai – sisternos, kolonos, mūriniai bokštai. grindiniai ir taip toliau – buvo tų pačių vadovėlių, mokančių studentus matavimo, pavyzdžiai. Taigi, kai Piero, įsikūnijęs į antrąją – dailininko tapatybę, „Apsireiškimą“ pateikia taip, tarsi Jis būtų Įrėmintas kolonomis daugiasluoksniame artėjančiame ir tolstančiame perugietiškame portike ar Madonos suknią kaip kupolišką, pusiau apvalų paviljoną, jis tikisi, kad žiūrovai supras šias formas esant kitų formų sudėtinėmis dalimis ir pagal tai interpretuos (kitaip tariant – išmatuos) jo kūrinius, suvoks jų reikšmę:
„Prekybos žmogus sugebėdavo beveik visur įžvelgti geometrines figūras. Išoriškai netaisyklinga grūdų krūva buvo suvokiama kaip kūgis, statinė – kaip cilindras ar darinys iš dviejų kūgių nupjautais galais, apsiaustą toks žmogus įsivaizdavo kaip medžiagos apskritimą, kuris pakabintas nuvilnija sudarydamas kūgį, plytų bokštas jam buvo kubinis masyvas, sudarytas iš apskaičiuojamo kiekio kitų kubinių detalių. Ir šis analizavimo būdas atrodo labai artimas dailininko atliekamai paviršių analizei. Kaip paprastas žmogus išmatuodavo paką, taip dailininkas nustatydavo figūros proporcijas. Abiem atvejais buvo sąmoningai bandoma netvarkingus masyvus ir tuštumas pakeisti suprantamais geometriniais vienetais. Kadangi penkioliktojo amžiaus italai gerai mokėjo manipuliuoti proporcijomis ir analizuoti sudėtinių kūnų tūrius ir plotus, jie jautriai reaguodavo ir į paveikslus, kuriuose buvo matyti panašių procesų žymės.“
<…> Visi šie (ir kiti, kurių nepaminėjau) platesnės kultūros dalykai sąveikaudami ir sukūrė jautrumą, pagimdžiusį ir palaikiusį kvatročento meną. (Ankstesniame savo veikale „Giotto and the Orators“ vaizdinės kompozicijos vystymąsi Baxandallas sieja su humanistinės retorikos pasakojimo formomis, ypač su retoriniu sakiniu; Albertis ir kiti sąmoningai lygino retorinio sakinio, šalutinio sakinio, frazės ir žodžio hierarchiją su paveikslo, masyvo, detalės ir plokštumos hierarchija.) Įvairūs menininkai naudojosi skirtingais šio jautrumo aspektais, tačiau, sujungus religinio pamokslavimo moralizmą, visuomeninių šokių spalvingumą, prekybinių matavimų tikslumą ir lotyniško oracijos meno didybę, susidarė tikriausias dailininko mediumas: jo žiūrovų gebėjimas įžvelgti paveiksluose prasmes. Senovinis paveikslas, teigia Baxandallas (nors jis galėjo būdvardį „senovinis“ ir praleisti) yra matymo būdo liudijimas, kurį reikia perprasti, lygiai kaip turime perprasti kitos kultūros tekstą. „Pastebėję, kad Piero della Francesca yra linkęs kurti išmatuotus paveikslus, Fra Angelico – pamokslaujančius, o Boticelli – šokančius darbus, kai ką sužinome ne tik apie pačius menininkus, bet ir apie jų visuomenę.“
Tiek atskirų individų, tiek tautų sugebėjimas paveiksluose (eilėraščiuose, melodijose, pastatuose, puoduose, dramose, skulptūrose) įžvelgti prasmę yra skirtingas. Jį, kaip ir visus kitus vien žmogui būdingus sugebėjimus, ugdo daug turtingesnė kolektyvinė patirtis, nors gana sudėtinga ją į meno kūrinį įkelti. Tik įsijungus į bendrąją simbolinių formų sistemą, kurią vadiname kultūra, įmanoma suvokti meną, nes jis iš esmės yra tos sistemos dalis. Tad meno teorija drauge yra ir kultūros teorija, o ne kokia nors autonomiška veikla. Ir jei ši meno teorija yra semiotinė, ji turi tirti ženklų egzistavimą visuomenėje, o ne išgalvotame dualybių, transformacijų, paralelių ir atitikmenų pasaulyje.
Versta iš: Geertz Clifford. Art As a Culture System. Local Knowledge: Basic Books, 1983.
1 Žr.: Munn N. D. Walbiri Iconography. – N. Y.: Ithaca, 1973.
2 Forge A. Learning to See in New Guinea // Socialization, the Approach from Social Anthropology. – London, 1970. – P. 184–186.
Hannah Arendt. Totalitarizmas ir vienišumas
1999 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris
Hannah Arendt (1906–1975) – politologė ir filosofė, reikšmingų studijų apie totalitarizmą ir žydų politinę istoriją autorė. H. Arendt buvo priversta emigruoti iš Vokietijos po nacių įsigalėjimo 1933 m., o po 1940-ųjų – visai palikti Europą. Po karo ji velkė Niujorko politinėse ir kultūrinėse žydų organizacijose, vėliau dėstė Berklio, Prinstono, Čikagos ir kituose JAV universitetuose.
Ši publikacija – fragmentas iš monumentalios H. Arendt studijos „Totalitarizmo kilmė“ („The Origins of Totalitarianism“, 1951). Joje totalitarizmas kildinamas iš XIX a. anisemitizmo, imperializmo ir tradicinės valstybės bei nacijos suirimo. Šis veikalas išgarsino H. Arendt kaip vieną didžiausių politinių XX a. antrosios pusės mąstytojų.
Klausimas <…> yra toks: koks pamatinis žmonių bendro gyvenimo patyrimas įsismelkia į tą valdžios formą, kurios esmė yra teroras ar kurios veiksmo principas yra ideologinio mąstymo logiškumas? Kad įvairiausios politinio viešpatavimo formos niekada anksčiau nesinaudojo tokiu deriniu, yra akivaizdu. Ir vis dėlto tas pamatinis patyrimas, kuriuo remiasi totalitarizmas, turi būti žmogiškas ir pažįstamas žmonėms, kadangi net šis, pats „originaliausias“ politinis darinys yra sugalvotas žmonių ir kažkaip išreiškia jų reikmes.
Dažnai būdavo pažymima, kad teroras gali absoliučiai valdyti tik tokius žmones, kurie izoliuoti vienas nuo kito, ir kad todėl vienas svarbiausių visų tironiškų valdžių rūpesčių – pasiekti tokios izoliacijos. Izoliacija gali būti teroro pradžia; ji, be abejonės, yra pati vaisingiausia jo dirva; ji visada yra ir jo padarinys. Ši izoliacija, galima sakyti, yra ikitotalitarinė; jos bruožas yra bejėgiškumas, kadangi jėga visada kyla iš žmonių, veikiančių kartu, „veikiančių darniai“ (Burke); izoliuoti žmonės yra bejėgiai pagal apibrėžimą.
Izoliacija ir bejėgiškumas, t. y. pamatinis nesugebėjimas veikti, visada buvo būdingas tironijoms. Politiniai ryšiai tarp žmonių tironijos yra nutraukiami, o jų sugebėjimas veikti ir jėga – palaužiami. Bet nutraukiami ne visi žmones siejantys saitai ir sunaikinami ne visi žmogaus sugebėjimai. Lieka nepaliesta visa privataus gyvenimo sritis, kuri leidžia išsaugoti patyrimo, kūrybos ir mąstymo sugebėjimus. Mes žinome, kad geležinis totalinio teroro spaustuvas nebepalieka erdvės tokiam privačiam gyvenimui ir kad totalitarine logika grindžiamas savęs prievartavimas sunaikina tiek žmogaus sugebėjimą patirti ir mąstyti pasitikint savimi, tiek ir jo sugebėjimą veikti.
Tai, ką mes vadiname izoliacija politikos srityje, socialinio bendravimo srityje yra vadinama vienišumu. Izoliacija ir vienišumas nėra tas pat. Aš galiu būti izoliuotas – tai situacija, kurioje aš negaliu veikli, kadangi šalia manęs nėra nė vieno, kuris veiktų kartu su manimi, – nebūdamas vienišas; ir aš galiu būti vienišas – tai situacija, kurioje aš kaip asmuo jaučiuosi netekęs bet kokios žmogiškos bendrystės, – nebūdamas izoliuotas. Izoliacija yra tas aklagatvis, į kurį žmonės įstumiami, kai politinė jų gyvenimo sritis, kurioje jie veikia kartu, siekdami bendrų interesų, yra sunaikinta. Tačiau izoliacija, nors ji gali sunaikinti sugebėjimą veikti ir veiksmo jėgą, ne tik nepaliečia vadinamosios produktyvios žmonių veiklos, bet netgi reikalinga tokiai veiklai. Žmogus kaip homo faber linkęs izoliuotis kartu su savo kūriniu, t. y. laikinai palikti politikos sritį. Dirbdinimas (poiesis, daiktų dirbimas), ne taip kaip veiksmas (praxis), viena vertus, ir grynas darbas, kita vertus, visada atliekamas šiek tiek izoliuotai nuo bendrų interesų, nesvarbu, ar rezultatas yra amato dirbinys, ar meno kūrinys. Esant tokiai izoliacijai žmogus dar susiliečia su pasauliu kaip žmogaus dirbiniu; tik tada, kai pati elementariausia žmogaus kūrybiškumo forma, kuri yra sugebėjimas pridėti šį tą sava prie bendro pasaulio, yra sunaikinama, izoliacija tampa visiškai nebepakeliama. Taip gali atsitikti tokiame pasaulyje, kurio svarbiausios vertybės yra diktuojamos darbo, t. y. ten, kur visos žmogaus veiklos formos virto darbo procesu. Tokiomis sąlygomis žmogui paliekama tik gryna darbo pastanga, kuri kartu yra pastanga išlikti gyvam, ir ryšys su pasauliu kaip žmogaus dirbiniu nutrūksta. Izoliuotą žmogų, praradusį savo vietą politinėje veiksmo srityje, kartu apleidžia ir daiktų pasaulis, jei tik žmogus nebepripažįstamas kaip homo faber, bet traktuojamas kaip animal laborans, kurio gyvybiškai būtinas „metabolizmas su gamta“ niekam nerūpi. Tada izoliacija virsta vienišumu. Izoliacija, pagrįsta tironija, produktyviuosius žmogaus sugebėjimus palieka nepaliestus; tačiau tironija „darbininkams“, pavyzdžiui, vergų valdymas senovės pasaulyje, savaimingai tampa ne tik izoliuotų, bet ir vienišų žmonių valdymu ir yra linkusi tapti totalitarine.
Izoliacija susijusi tik su politine gyvenimo sritimi, o vienišumas – su žmogaus gyvenimu kaip visuma. Totalitarinė valdžia, kaip ir visos tironijos, tikrai negalėtų egzistuoti nesunaikindama viešojo gyvenimo srities, t. y. nesunaikindama žmonių politinių sugebėjimų, neįstumdama jų į izoliaciją. Tačiau totalitarinis viešpatavimas kaip valdžios forma naujas tuo, kad jis nesitenkina šitokia izoliacija, bet sykiu sunaikina ir privatų gyvenimą. Jo pamatas yra vienišumas, patyrimas, kad apskritai nebepriklausai pasauliui, o tai yra vienas radikaliausių ir beviltiškiausių žmogaus patyrimų.
Vienišumas – bendras teroro pagrindas, totalitarinės valdžios esmė ir (dėl ideologijos bei logiškumo) budelių ir aukų mokykla – yra glaudžiai susijęs su bešakniškumu ir nereikalingumu, virtusiu moderniųjų masių prakeikimu nuo pramoninės revoliucijos laikų, o ypač skaudus jis tapo praėjusio amžiaus pabaigoje, atsiradus imperializmui, bei mūsų laikais, sugriuvus politinėms institucijoms ir socialinėms tradicijoms. Būti bešakniam – tai neturėti vietos pasaulyje, pripažintos ir užtikrinamos kitų žmonių, būti nereikalingam – tai apskritai nebepriklausyti pasauliui. Bešakniškumas gali būti išankstinė nereikalingumo sąlyga, kaip izoliacija gali (bet neturi) būti išankstinė vienišumo sąlyga. Savaime, nekreipiant dėmesio į dabartines istorines priežastis ir naują vienišumo vaidmenį politikoje, jis tuo pačiu metu prieštarauja pamatinėms žmogaus situacijos reikmėms ir kartu yra vienas fundamentaliausių patyrimų kiekvieno žmogaus gyvenime. Netgi tiesiogiai atsiveriančio pasaulio medžiagiškumo ir juslumo patyrimas priklauso nuo mano ryšio su kitais žmonėmis, nuo mūsų bendro jutimo, kuris reguliuoja ir kontroliuoja visus kitus pojūčius ir be kurio kiekvienas iš mūsų būtų uždarytas tik į savo juslinių duomenų, savaime nepatikimų ir apgaulingų, kokoną. Tik todėl, kad mes turime bendrą jutimą, t. y. tik todėl, kad ne vienas, o daug žmonių gyvena žemėje, mes galime pasitikėti savo tiesioginiu jusliniu patyrimu. Tačiau drauge turime nuolat sau priminti, kad vieną dieną mums reikės palikti šį bendrą pasaulį, kuris kaip ir anksčiau eis savo keliu, ir jo tęsčiai mes nereikalingi; tik šitaip suvoksime savo vienišumą, patirsime, kad esame nutolę nuo visų ir nuo visko.
Vienišumas – tai ne vienatvė. Vienatvei reikia paprasčiausiai būti vienam, o vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais. Būta tik kelių atsitiktinių pastabų, dažniausiai išreikštų paradoksaliai, taip kaip sakė Katonas (perduota Cicerono, De Re Publica, I, p. 17): numquam minus solum esse quam cum solus esset („labiausiai jis nebūdavo vienišas, kai būdavo vienišas“ ar veikiau, „labiausiai jis nebūdavo vienišas, kai būdavo nuošaliai“), o pirmas žmogus, pamatęs skirtumą tarp vienišumo ir vienatvės, atrodo, buvo Epiktetas, emancipuotas graikų kilmės vergas-filosofas. Tam tikra prasme jo atradimas buvo atsitiktinis, nes labiausiai jis domėjosi ne vienišumu ir ne vienatve, o galimybe būti vienam (monos) absoliučios nepriklausomybės prasme. Pasak Epikteto (Dissertationes, Book 3, ch. 13), vienišas žmogus (eremos) yra tas, kuris būdamas tarp kitų žmonių negali su jais bendrauti arba susiduria su jų priešiškumu. Priešingai, nusišalinęs žmogus yra vienatvėje, todėl „gali būti kartu su savimi“. Kitaip tariant, būdamas vienatvėje „savo valia“ aš esu kartu su savimi, todėl mano būklė yra „du viename“, o būdamas vienišas aš iš tikrųjų esu vienas, apleistas visų kitų. Bet koks mąstymas, griežtai kalbant, vyksta vienatvėje ir yra dialogas tarp „Aš“ ir manęs; bet šitoks „dviejų viename“ dialogas nepraranda ryšio su man artimų žmonių pasauliu, kadangi jiems atstovauja ta „savastis“, su kuria aš mąstydamas vedu dialogą. Vienišumo problema yra ta, kad šitokiam „du viename“ reikia kitų tam, kad jis vėl taptų vienu: vienu nekintamu individu, kurio tapatumo niekada negalima supainioti su bet kurio kito žmogaus tapatumu. įtvirtindamas savo tapatumą, aš visiškai priklausau nuo kitų žmonių; o didžioji vienišą žmogų gelbstinti bendrystės malonė yra ta, kad ji vėl padaro jį „pilnatvišką“, išvaduoja nuo mintinio dialogo, kurio terpėje žmogus visada lieka dviprasmiškas, ir atkuria tapatumą, leidžiantį jam kalbėti nepakartojamu vieno nekintančio asmens balsu.
Vienatvė gali virsti vienišumu; tai atsitinka, kai paliktą pačiam sau mane apleidžia manasis „Aš“. Žmonėms, gyvenantiems vienatvėje, visada grėsdavo vienišumo pavojus, kai jie nebegalėdavo rasti gelbstinčios bendrystės malonės, kuri juos apsaugotų nuo susidvejinimo, netikrumo ir abejonės. Istoriniu požiūriu atrodo, jog šis pavojus tapo pakankanti didelis, kad būtų pastebėtas ir išreikštas, tik XIX šimtmetyje. Jis pasirodė visiškai aiškiai, kai filosofai, kuriems vieniems vienatvė yra gyvenimo būdas ir jų darbo sąlyga, nebesitenkino faktu, kad „filosofija skirta tik nedaugeliui“, ir ėmė pabrėžti, kad jų niekas „nesupranta“. Šiuo po žiūriu charakteringas anekdotas apie Hegelį, gulintį mirties patale, kuris vargu ar galėjo būti pasakojamas apie bet kurį ankstesnį didį filosofą: „Niekas manęs nesuprato, išskyrus vieną žmogų, bet ir jis suprato mane neteisingai.“ Ir atvirkščiai, visada esama galimybės, kad vienišas žmogus suras save ir pradės mąstantį vienatvės dialogą. Atrodo, tai nutiko Nietzsche’i Gils Maria kaimelyje, kai jam gimė sumanymas parašyti knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“. Dviejuose eilėraščiuose („Gils Maria“ ir „Aus hohen Bergen“) jis pasakoja apie bergždžią vienišojo lūkestį ir ilgesingą laukimą, kai staiga: „Um Mittag wars, da wurde Eins zu Zwei… // Nun feiern wir, vereinten Siegs gewiß, / Das Fest der Feste: / Freund Zarathustra kam, der Gast der Gäste!“ („Vidurdienis, ir Vienas tapo Dviem <…>. Dabar mes švenčiam, tikri bendrąja pergalę, / o švenčių šventė; / bičiulis Zaratustra čia, o, pats mieliausias svečias!“).
Vienišumas toks nepakenčiamas todėl, kad aš prarandu savastį, kuri gali būti įgyvendinta vienatvėje, tačiau jos tapatumą gali patvirtinti tik man lygių, man ištikimų ir manimi pasitikinčių žmonių bendrystė. Tokioje situacijoje žmogus praranda pasitikėjimą savimi kaip savo minčių partneriu ir tą elementarų pasitikėjimą pasauliu, kuris būtinas tam, kad apskritai būtų įmanomas koks nors [intensyvus] patyrimas. „Aš“ ir „pasaulis“, sugebėjimas mąstyti ir sugebėjimas patirti prarandami kartu.
Vienintelis žmogaus proto sugebėjimas, kuriam nereikia nei „Aš“, nei Kito, nei pasaulio, kad jam būtų įmanoma normaliai funkcionuoti, ir kuris nepriklauso nei nuo patyrimo, nei nuo mąstymo, yra sugebėjimas logiškai protauti, kurio prielaida visiškai akivaizdi. Elementarios nenuginčijamo akivaizdumo taisyklės, tas truizmas, kad dukart du yra keturi, negali būti paneigtos netgi esant absoliučiai vienišam. Tai vienintelė patikima „tiesa“, kurios gali griebtis žmonės, jei jie prarado abipuses garantijas, bendrą jutimą, kurio žmonėms reikia tam, kad jie patirtų bendrą pasaulį, gyventų jame ir žinotų savo kelią. Tačiau šitokia „tiesa“ yra tuščia, ar, veikiau, tai išvis nėra jokia tiesa, kadangi ji nieko neatveria. (Tiesą apibrėžti kaip neprieštaringumą – taip daro kai kurie logikai – vadinasi, apskritai neigti tiesos egzistavimą.) Todėl vienišumo sąlygomis savaiminis akivaizdumas nebėra tik intelekto priemonė ir tampa produktyvus; jis pradeda braižyti savąsias „minties“ linijas. Apie tai, kad mąstymo procesai, kuriems būdingas griežtas, savaime akivaizdus logiškumas, aiškiai nepateikiantis jokios išeities, kažkaip siejasi su vienišumu, kartą užsiminė Lutheris (jo vienatvės ir vienišumo patyrimui, galimas daiktas, negali prilygti jokio kito žmogaus patyrimas; jis kartą išdrįso prasitarti, kad „Dievas turi egzistuoti, kadangi žmogui reikalinga bent viena būtybė, kuria jis galėtų pasitikėti“) beveik nežinomoje pastaboje apie Biblijos teiginį „negerai žmogui būti vienišam“. Vienišas žmogus, sako Lutheris, „vieną dalyką visada išveda iš kito ir viską išmąsto iki paties blogiausio“. Įžymusis totalitarinių sąjūdžių ekstremizmas, neturintis nieko bendro su tikru radikalizmu, tiesą sakant, ir yra toks „išmąstymas iki paties blogiausio“, toks dedukavimo procesas, kuris visada prieina prie pačių blogiausių išvadų.
Netotalitariniame pasaulyje totalitariniam viešpatavimui žmones parengia tas faktas, kad vienišumas, kadaise buvęs tik ribiniu patyrimu, paprastai kankinančiu tik tam tikromis marginalinėmis socialinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, senatvėje, mūsų šimtmetyje tapo vis didėjančių masių kasdieniu patyrimu. Tas negailestingas procesas, į kurį totalitarizmas įstumia ir kuriam organizuoja mases, atrodo tarsi koks savižudiškas pabėgimas nuo masinio vienišumo tikrovės. „Kaip ledas šaltakraujiškas protavimas“ ir „galingi dialektikos čiuptuvai“, „sugriebiantys tave lyg replės“, atrodo tarsi kokia paskutinė atrama pasaulyje, kur niekas nepatikima ir niekuo nebegalima pasitikėti. Atrodo, kad tik toji vidinė prievarta, kurios vienintelis turinys yra griežtas prieštaravimų vengimas, dar patvirtina žmogaus tapatumą nepriklausomai nuo visų ryšių su kitais žmonėmis. Ji įspraudžia žmogų į geležini teroro spaustuvą net tada, kai jis yra vienišas, o totalitarinė valdžia stengiasi niekada nepalikti jo vieno, išskyrus kraštutinę įkalinimo vienutėje situaciją. Sunaikinant bet kokią erdvę tarp žmonių ir juos suspaudžiant į vieną daiktą, sunaikinamos net produktyviosios izoliacijos galimybės; mokant loginio protavimo ir jį šlovinant vienišumo sąlygomis, kai žmogus žino, kad jis visiškai pražus, jei bent per milimetrą nukryps nuo pirmosios prielaidos, nuo kurios prasidėjo visas loginio protavimo procesas, nunyks, ta net menkiausia galimybė, kad vienišumas virs vienatve, o logika – [gyvu] mąstymu. Jei tokią totalitarinę praktiką lyginsime su tironijos praktika, mums pasirodys, kad totalitarizmas rado būdą išjudinti net pačią dykumą ir šitaip sukėlė smėlio audrą, kuri gali užgriūti visas apgyvendintas Žemės rutulio dalis.
Sąlygoms, kuriomis mes šiandien veikiame politikos srityje, tikrai gresia tokios niokojančios smėlio audros. Jų pavojingumas reiškiasi net ne tuo, kad jos gali sukurti nuolatinę totalitarinę santvarką. Totalitarinė valdžia, kaip ir tironija, puoselėja savo žūties sėklas. Kaip baimė ir bejėgiškumas, iš kurio toji baimė atsiranda, yra antipolitiniai principai, bloškiantys žmones į situaciją, priešingą politiniam veiksmui, taip ir vienišumas, ir loginis-ideologinis protavimas, dedukuojantis tai, kas blogiausia, sukuria antisocialinę situaciją ir puoselėja principą, naikinanti bet koki bendrą žmonių gyvenimą. Ir vis dėlto organizuotas vienišumas yra žymiai pavojingesnis už neorganizuotą bejėgiškumą, būdingą visiems tiems žmonėms, kuriuos valdo tironiška ir kaprizinga vieno žmogaus valia. Jis pavojingas tuo, kad gali nuniokoti mums pažįstamą pasauli – tą pasaulį, kuris, atrodo, visur priėjo pabaigą anksčiau, negu nauja pradžia, kylanti iš šios pabaigos, dar galėtų suspėti įsitvirtinti.
Nepriklausomai nuo šių svarstymų – kurie kaip prognozės beveik nenaudingi ir visai neguodžiantys – išlieka faktas, kad mūsų epochos krizė ir jos svarbiausias patyrimas sukūrė visiškai naujo tipo valdžią, kuri – kaip galimybė ir visada gresiantis pavojus – atrodo, nuo šiol su mumis pasiliks ilgam, kaip ir kitos valdžios formos, atsiradusios skirtingais istorijos momentais ir pagrįstos skirtingais pamatiniais patyrimais – monarchijos, respublikos, tironijos, diktatūros ir despotizmai – pasiliko kartu su žmonija, nors ir patyrė laikinų pralaimėjimų.
Tačiau dar lieka ir kita tiesa, kad kiekviena pabaiga istorijoje būtinai puoselėja naują pradžią; ši pradžia yra pažadas, vienintelė „žinia“, kurią apskritai gali atnešti pabaiga. Prieš tapdama istoriniu įvykiu, pradžia yra aukščiausias žmogaus sugebėjimas; politiniu požiūriu ji sutampa su žmogaus laisve. Initium ut esset homo creatus est („Pradžia įvyko, buvo sukurtas žmogus“), pasakė Augustinas. Tokią pradžią garantuoja kiekvienas naujas gimimas; tiesą sakant, tokia pradžia yra kiekvienas žmogus.
Versta iš: Hannah Arendt. THE ORIGINS OF TOTALITARIANISM. New York, London, 1979.
Italo Calvino. Greitumas
2004 m. Nr. 7
Iš italų k. vertė Linas Rybelis
1984 m. birželio 6 d. Harvardo universitetas pakvietė Italo Calvino perskaityti „Charles’o Elioto Nortono paskaitas apie poeziją“ („Charles Eliot Norton Poetry Lectures“) 1985–1986 metams. Tai šešių paskaitų ciklas, kurias skaityti vieneriems akademiniams metams dažniausiai kviečiamas garsus menininkas ar kritikas. Anksčiau jas skaityti teko, pavyzdžiui, T. S. Eliotui, Leonardui Bernsteinui, Igoriui Stravinskiui, Jorge Luisui Borgesui, Octavio Pazui, tačiau iš italų rašytojų I. Calvino buvo pirmasis. Terminas poezija traktuojamas plačiau ir reiškia bet kurį poetinį – literatūrinį, muzikinį, vaizduojamąjį – kūrinį visiškai laisva tema. Iš pradžių šitokia pasirinkimo laisvė varžė rašytoją, tačiau kai tik jis apsisprendė, jog jo tema bus kardinalios literatūrinės vertybės ir jų išsaugojimas ateinančiam tūkstantmečiui – su įkarščiu atsidavė šiam darbui. I. Calvino planavo parašyti aštuonias esė, tačiau vėliau šios minties atsisakė. Atėjus laikui vykti į Jungtines Valstijas, jis buvo spėjęs parašyti penkias. Šeštąją, pavadintą „Nuoseklumas“, rengėsi rašyti Harvarde. Deja, šiam sumanymui nebuvo lemta išsipildyti: 1985 m. rugsėjo 6 d. rašytoją ištiko insultas. Nuvežtas į Sienos Santa Maria della Scala ligoninę, jis išgyveno dar dvi savaites ir mirė naktį iš rugsėjo 18 d. į 19 d., po antrojo insulto. Ant rašomojo stalo liko penkių esė mašinraštis, tvarkingai įdėtas į apianką ir paruoštas kelionei į Ameriką. Šeštoji esė taip ir nebuvo pradėta. Pirmąkart „Amerikietiškos paskaitos“ („Lezioni americane“ su paantrašte „Šeši pasiūlymai artimiausiam tūkstantmečiui“) išėjo po rašytojo mirties 1988 metais.
Šios esė yra literatūrinis I. Calvino manifestas ir testamentas. Trumpoje pratarmėje rašytojas teigia, jog savo paskaitas skiria nekintančioms literatūros vertybėms, kurios yra itin artimos jo širdžiai ir kurių perspektyvas jis mėgina nuspėti artimiausiame tūkstantmetyje. Jo nuomone, tokios amžinos ir esminės literatūros vertybės yra lengvumas, greitumas, tikslumas, vaizdingumas, daugialypumas ir nuoseklumas. Remdamasis savo paties kūryba ir cituodamas daugybę autorių, jis plėtoja ir gvildena įvairiausius argumentus šiai teorijai pagrįsti. Kiekviena iš penkių esė yra atskira ir išbaigta. Skaitytojai galės patys įsitikinti I. Calvino meistriškumu ir virtuoziškumu iš antrosios rinkinio esė „Greitumas“, kurią su vertėjo komentarais pateikiame šiame numeryje.
Pradėsiu nuo senovinės legendos.
Susenęs imperatorius Karolis Didysis įsimylėjo vieną vokietaitę. Rūmų didikai didžiai sunerimo matydami, kad valdovas, užsiliepsnojęs meile ir pamynęs karališkąjį orumą, užleido karalystės reikalus. Kai mergina ūmai mirė, dvariškiai lengviau atsiduso, bet neilgam, nes Karolio Didžiojo meilė nemirė kartu su ja. Imperatorius liepė išbalzamuotą mylimosios kūną nunešti į jo menę ir niekaip nenorėjo skirtis su ja. Arkivyskupui Turpinui, nusigandusiom tokios tos aistros, kilo įtarimas ir jis pasišovė apieškoti kūną. Po numirėlės liežuviu jis rado žiedą su brangakmeniu. Vos tik žiedas pateko į Turpino rankas, Karolis Didysis įsimylėjo arkivyskupą ir suskubo atsikratyti kūno. Kad išvengtų šitos nesmagios padėties, Turpinas įmetė žiedą į Konstanco ežerą. Imperatorius įsimylėjo ežerą ir nė už ką nenorėjo palikti jo krantų.
Šią legendą, „nurašytą iš vienos knygos apie magiją“, dar glausčiau negu aš savo neskelbtų užrašų knygutėje atpasakoja prancūzų romantikas Barbey d’Aurevilly1. Ją galima perskaityti Barbey d’Aurevilly raštų Plejados (Pleiade) bibliotekos komentaruose (I, p. 1315). Nuo tada, kai ją perskaičiau, ji niekaip neišeina man iš galvos, tarsi žiedo burtai tebeveiktų mane per pasakojimą.
Pamėginkime išsiaiškinti, kodėl šis pasakojimas mus taip žavi. Jame susiduriame su absoliučiai anomaliais įvykiais, kurie glaudžiai susiję vienas su kitu: senyvo imperatoriaus meilė merginai, nekrofiliška manija, polinkis į homoseksualumą, o galiausiai viskas nugrimzta į melancholišką kontempliaciją – senyvas karalius, pagautas ekstazės, žiūri į ežerą. „Charlemagne, la vue attachée sur son lac de Constance, amoureux de l’âbime caché“2, – rašo Barbey d’Aurevilly viename romano skirsnyje („Une vieille maîtresse“3, p. 221), kurį jis pakomentuoja atpasakodamas legendą išnašoje.
Šių įvykių grandinei sujungti egzistuoja žodinis ryšys – žodis „meilė“, arba „aistra“, – užtikrinantis skirtingų potraukio formų tęstinumą. Taip pat egzistuoja siužetinis ryšys – užburtasis žiedas, – susiejantis įvairius epizodus loginiu priežasties ir padarinio saitu. Didžiulį norą įsigyti neegzistuojantį dalyką, niekį arba stoką, kurį simbolizuoja tuščias žiedo apskritimas, labiau išreiškia legendos ritmas negu pasakojami įvykiai. Kartu visą pasakojimą persmelkia mirties, kuriai Karolis Didysis atrodo karštligiškai priešinasi kabindamasis į gyvenimą, dvelksmas, karštligė, kuri numalšta kontempliuojant ežerą.
Vis dėlto tikrasis ir pagrindinis pasakojimo veikėjas yra užburtasis žiedas, nes tik žiedo veiksmai nulemia veikėjų veiksmus; tik žiedas susieja juos tarpusavyje. Aplink magiškąjį objektą susiformuoja lyg jėgos laukas – kaip paties pasakojimo erdvė. Galime sakyti, kad magiškasis objektas yra atpažinimo ženklas, atskleidžiantis asmenų ir įvykių sąryšį: pasakojimo funkcija, kurios istoriją galime atsekti skandinavų sagose bei riterių romanuose ir kuri toliau šmėkščioja Italijos renesansinėse poemose. Ariosto „Pašėlusiame Rolande“4 mus užplūsta nepabaigiama vienas kitą keičiančių kardų, skydų, šalmų, žirgų virtinė, pasižyminti konkrečiomis savybėmis; taigi siužetą galima apibūdinti kaip tam tikrų objektų su tam tikromis galiomis, kurios nulemia kai kurių veikėjų santykius, nuosavybės kaitą.
Realistiniame pasakojime Mambrino šalmas tampa barzdaskučio dubeniu, tačiau nepraranda savo konkrečios svarbos ar reikšmės. Taip pat labai svarbūs yra visi objektai, kuriuos Robinzonas Kruzas ištraukia iš sudužusio laivo ar pasidaro pats. Tarkime, kad vos tik pasakojime pasirodo objektas, jam iškart priskiriama ypatinga galia, ir jis tampa lyg magnetinio lauko ašimi, neregimų saitų rezginio mazgu. Objekto simbolizmas gali ir nebūti daugmaž akivaizdus, tačiau jis visada yra. Galima sakyti, kad pasakojime kiekvienas objektas visada yra magiškas.
Grįžus prie Karolio Didžiojo legendos, paaiškėja, jog italų literatūroje ji egzistuoja nuo seno. „Šeimyniniuose Laiškuose“ (I, 4) Petrarca pasakoja išgirdęs šią „grakščią pasakaitę“ (fabella non inamena), kuria jis esą netikįs, prie Karolio Didžiojo kapo Achene. Petrarcos lotyniškas pasakojimas pateikia gerokai daugiau detalių, jausmų (Kelno vyskupas, paklusdamas antgamtiniam balsui iš dangaus, grabinėja po šaltu, sustingusiu lavono liežuviu, sub gelida rigentique lingua) ir moralinių pamokymų, tačiau aš pats teikiu pirmenybę glaustai santraukai, kuri palieka apsčiai vietos vaizduotei, o sparti įvykių kaita perteikia neišvengiamos lemties nuojautą.
XVI amžiuje vėl pasirodo įvairių įmantria italų kalba parašytų versijų, kurios itin pabrėžia nekrofilišką legendos aspektą. Sebastiano Erizzo, novelisto iš Venecijos, versijoje Karolio Didžiojo rauda lovoje šalia lavono tęsiasi per kelis puslapius. Priešingai, homoseksualios imperatoriaus meilės arkivyskupui aspektas lieka bemaž nutylėtas ar tiesiog išbrauktas, kaip tai atsitiko viename iš garsiausių šešioliktojo amžiaus traktatų apie meilę (parašyto Giuseppe’s Betussi’o), kuriame suradus žiedą istorija baigiasi. O finale nei Petrarca, nei jo itališkieji sekėjai apskritai nekalba apie Konstanco ežerą, nes viskas vyksta Achene, o legenda siekia paaiškinti imperatoriaus rūmų ir pastatytos bažnyčios atsiradimo istoriją; žiedas įmetamas į pelkę, kurios dumbliną smarvę imperatorius uosto lyg kvepalus ir kurios „vandeniu mėgaujasi“ (čia matome ryšį su kitomis vietinėmis legendomis apie karštųjų versmių kilmę); tai detalės, kurios dar labiau akcentuoja nekrofilišką visos istorijos pobūdį.
Dar senesnės yra Gastono Paris5 tirtos vokiečių viduramžių tradicijos; jos liudija apie Karolio Didžiojo meilės mirusiai moteriai variantus, kurie istorijai suteikia visai kitą atspalvį: dabar mylimoji yra teisėta imperatoriaus žmona, kuriai užburtasis žiedas yra priemonė laimėti jo ištikimybę; kartais ji yra fėja ar nimfa, mirštanti numovus jai žiedą; kartais ji yra moteris, kuri atrodo gyva, bet numovus žiedą paaiškėja, jog ji – atšalęs lavonas. Ko gero, visų šių istorijų pradžia yra viena skandinavų saga: Norvegijos karalius Haroldas miega su negyva žmona, susupta į užburtą apsiaustą, kuris sukuria regimybę, jog ji yra gyva.
Žodžiu, Gastono Paris surinktoms viduramžių versijoms trūksta įvykių sekos, o Petrarcos ir Renesanso rašytojų literatūrinėms versijoms trūksta greičio. Todėl aš teikiu pirmenybę Barbey d’Aurevilly pateiktai, tegu ir nenugludintai, versijai. Jos paslaptis yra priemonių glaustumas: įvykiai, nepaisant jų trukmės, tampa tiesėmis sujungtais taškais, kurių zigzaginis raštas rodo nepaliaujamą judėjimą.
Tuo aš nenoriu pasakyti, jog greitumas yra vertybė pati savaime: pasakojimo laikas taip pat gali būti sulėtintas, cikliškas ar statiškas. Šiaip ar taip, pasakojimas yra laiko trukmės operacija, kerai, veikiantys laiko tėkmę jį sutraukdami ar ištęsdami. Sicilijoje pasakotojai, panūdę praleisti epizodus ar nurodyti ištisų mėnesių ar metų pertraukas, ištaria vieną šabloninę frazę: „Lu cuntu nun metti tempu“ („Pasakai skalsu ant laiko“). Sakytinio pasakojimo technika tautinėje tradicijoje remiasi funkciniais kriterijais: ji atsijoja nereikalingas detales, tačiau išskiria pasikartojimus, pavyzdžiui, tada, kai pasakos siužetą sudaro eilė kliūčių, kurias reikia įveikti. Vaikai mielai klausosi pasakų dar ir dėl to, kad laukia pasikartojančių dalykų: situacijų, posakių, šablonų. Lygiai kaip eilėraščiai ir dainos rimais pabrėžia ritmą, taip proza surimuoja įvykius. Legenda apie Karolį Didįjį yra įtaigus pasakojimas todėl, kad legendoje įvykiai kartojasi tarsi eilėraščio rimai.
Jeigu tam tikru savo literatūrinės veiklos etapu aš ir domėjausi liaudies pasakomis ir padavimais, šitai lėmė ne ištikimybė tautinei tradicijai (turint galvoje, kad mano šaknys glūdi vien šiuolaikinėje ir kosmopolitiškoje Italijoje) ar vaikystės skaitinių ilgesys (mano šeimoje vaikas galėjo skaityti tik šviečiamąją, ypač mokslinio pobūdžio literatūrą), o mano susidomėjimas jų stiliumi ir struktūra, glaustumu, ritmu ir griežta pasakojimo logika. Perdirbdamas praėjusio amžiaus tyrinėtojų užrašytas italų pasakas, aš patirdavau ypatingą malonumą, kai originalas būdavo itin lakoniškas ir man tekdavo pasistengti kuo tiksliau jį atpasakoti išlaikant maksimalų pasakojimo ekspresyvumą ir poetinį įtaigumą. Pavyzdžiui:
„Karalius susirgo. Susirinkę gydytojai jam tarė: „Jūsų Didenybe, jei norite pasveikti, jums reikia gauti nors vieną žmogėdros plunksną. Tai bus nelengva padaryti, nes žmogėdra praryja visus žmones, vos tik juos pamato“.
Karalius visiems paskelbė šią žinią, tačiau niekas nenorėjo eiti. Tuomet pagalbos jis kreipėsi į vieną savo pavaldinį, labai ištikimą ir narsų vyrą. Šis tarė: „Eisiu.“
Jam parodė kelią: „Kalno viršūnėje yra septyni urvai, viename iš jų gyvena žmogėdra.“
Vyras išėjo ir keliavo iki sutemų. Tuomet jis pasiprašė nakvynės pakelės užeigoje…“ („Italų pasakos“, 57)
Nė vieno žodžio apie tai, kuo serga karalius, kaip žmogėdra gali turėti plunksnas ar kokie buvo tie urvai. Tačiau visi paminėti dalykai yra būtini fabulai: būdingiausias liaudies pasakos bruožas yra išraiškos priemonių taupumas; patys keisčiausi siužeto vingiai pasakojami praleidžiant visas nereikalingas detales; tai visada kova su laiku, su kliūtimis, kurios trukdo ar atitolina noro išsipildymą ar prarastų gėrybių atgavimą. Pats laikas gali visiškai sustoti kaip Miegančiosios gražuolės pilyje, ir tam pavaizduoti Charles’ui Perrault užteko tik parašyti:
„Les broches mêmes qui étaient au feu, toutes pleines de perdrix et de faisans, s’endormirent, et le feu aussi. Tout cela se fit en un moment : les fées n’étaient pas longues à leur besogne.“
„Nustojo kepti kurapkos ir fazanai, užmauti ant iešmų, užgeso ir pati ugnis. Tas viskas įvyko akimirksniu: fėjos juk mėgsta viską greitai daryti.“
Laiko reliatyvumas yra kone labiausiai paplitusi pasakos tema: kelionė į aną pasaulį keleiviui atrodo tarsi truko tik kelias valandas, tačiau grįžęs jis neatpažįsta gimtųjų vietų, nes prabėgo daugybė metų. Probėgšmais paminėkime, kad ankstyvoje amerikiečių literatūroje šis motyvas davė pradžią Washingtono Irvingo6 Ripui van Vinkliui, tapusiam pamatiniu jūsų7 nuolat kintančios visuomenės mitu.
Šitą motyvą taip pat galima aiškinti kaip pasakojimo laiko, nesuderinamo su realiuoju laiku, alegoriją. Tą pačią reikšmę galima įžvelgti ir atliekant atvirkštinį veiksmą – tempiant laiką vidiniais vienos istorijos išsišakojimais į kitas istorijas, o tai būdinga rytietiškoms pasakoms. Šecherezada pasakoja istoriją, kurioje pasakojama istorija, joje pasakojama vėl kita istorija ir taip toliau.
Menas, leidžiantis Šecherezadai išsigelbėti kiekvieną naktį, yra mokėjimas jungti vieną istoriją su kita ir staiga nutraukti jas tinkamu metu – du laiko tolydumo ir pertraukiamumo būdai. Tai ritmo paslaptis, laiko sugavimas, kurį galime atpažinti nuo pat pradžios: epiniame pasakojime – metrinėmis poezijos priemonėmis, proziniame pasakojime – priemonėmis, kurios palaiko mūsų norą klausytis toliau.
Visiems žinomas tas nesmagus jausmas, kuomet kažkas pasišauna papasakoti anekdotą, dorai nemokėdamas to padaryti, ir supainioja visus elementus, tai yra siužetinius ryšius ir ritmą. Šį jausmą atkuria viena iš Boccaccio novelių (VI, 1), kaip tik skirta pasakojimo menui.
Linksma damų ir riterių draugija, vienos Florencijos damos svečiai, apsistoję jos užmiesčio rūmuose, po pietų eina pasivaikščioti, kad praleistų laiką kitoje malonioje apylinkių vietoje. Kad kelionė būtų lengvesnė, vienas iš jaunikaičių pasisiūlo papasakoti novelę.
„– Dona Orėta, kad kelias neprailgtų, jeigu norite, aš papasakosiu gražiausią pasaulyje novelę, ir jums atrodys, kad jojate ant žirgo.
Dama jam atsakė:
– Mesere, aš netgi labai jus to prašau, man bus be galo malonu.
Ponas riteris, kuriam kalavijas prie šono gal tiek pat menkai tiko kaip ir kalba jo lūpoms, šitokio atsako paskatintas, ėmė regzti novelę, kuri pati savaime iš tikrųjų buvo nepaprastai graži; bet jis baisiai gadino ją, tris, keturis ar net šešis sykius kartodamas tuos pat žodžius, čia grįždamas atgal, čia nuolat sušukdamas: „Ak, aš ne taip pasakiau!“ Jis tolydžio painiojo vardus, vietoj vieno kaišiodamas kitą, ir visiškai nesugebėjo perteikti nei veikėjų savybių, nei dėstomų įvykių. Doną Gretą, beklausančią jo, dažnai išpildavo prakaitas, ir taip alpo jai širdis, lyg būtų ligonė ar jau merdėtų. Nebegalėdama ilgiau kęsti ir suprasdama, kad riteris įsmuko į klampynę ir iš ten neišbris, ji meiliai tarė:
– Mesere, šis jūsų žirgas per daug kratus, todėl malonėkite nulaipinti mane žemėn.“8
Novelė yra kaip žirgas: transporto priemone, turinti savo žinginę, risčią ar šuolius, nelygu, kokį kelią reikia nujoti, tačiau greitis, apie kurį kalbama, yra mąstymo greitis. Boccaccio išvardytos nerangaus pasakotojo ydos pirmiausia yra ritmo nukrypimai bei stiliaus klaidos, nes jis vartoja tiek veikėjams, tiek įvykiams netinkančius posakius. Kitaip tariant, netgi stiliaus tikslumas yra nuovokos ir prisitaikymo, mąstymo ir išraiškos lankstumo dalykas.
Žirgas kaip greičio, netgi mąstymo greičio simbolis ženklina visą literatūros istoriją, tiesiog pranašaudamas visą mūsų technologinio akiračio problematiką. Transporto ar informacijos greičio amžių atskleidžia viena iš nuostabiausių anglų literatūros esė – Thomaso de Quincey9 „The English Mail-Coach“. Jau 1849 m. jis suvokė visa, ką mes dabar žinome apie motorizuotą autostradų pasaulį, neišskiriant ir mirtinus susidūrimus didžiuliu greičiu.
De Quincey aprašo naktinę kelionę greitutėlės pašto karietos pasostėje, šalia kietai įmigusio milžiniško ūgio vežiko. Techninė vežimo tobulybė ir važnyčiotojo transformacija į aklą bedvasį objektą palieka keleivį nenumaldomai tikslios mašinos malonei. Opijaus tinktūros išaštrinta pagava De Quincey suvokia, kad žirgai šuoliuoja trisdešimties mylių per valandą greičiu dešiniąja10 kelio puse. Tai gresia tikra katastrofa, bet ne pačiai itin greitai ir tvirtai karietai, o pirmam pasitaikiusiam vežimui, kuris judėtų priešpriešiais šia kelio puse. Iš tikrųjų tiesios, medžiais apsodintos alėjos, panašios į katedros navą, gale jis išvysta trapų it nendrė kabrioletą su jauna porele, artėjantį mylios per valandą greičiu. „Between them and eternity, to all human calculation, there is a minute and a half“ („Nuo amžinybės, žmogiškuoju masteliu matuojant, juos skiria tik pusantros minutės“). De Quincey sušunka: „Mine had been the first step; the second was for the young man; the third was for God“ („Aš žengiau pirmąjį žingsnį; jaunuolis turėjo žengti antrąjį; Dievas – trečiąjį“).
„Glance of eye, thought of man, wing of angel, which of these had speed enough to sweep between the question and the answer, and divide one from the other? Light does not tread upon the steps of light more indivisibly than did our all–conquering arrival upon the escaping efforts of the gig.“
„Akies žvilgsnis, žmogaus mintis, angelo sparnas – kas iš visų trijų buvo pakankamai greitas, kad šmėkšteltų tarp klausimo ir atsakymo ir atskirtų vieną nuo kito? Šviesa nesiveja šviesos veržliau negu mūsų nesulaikoma karieta kabrioletą, veltui vengiantį susidūrimo.“
De Quincey vykusiai perteikia nepaprastai trumpo laiko tarpsnio įspūdį, per kurį jis suspėja numatyti tiek techniškai neišvengiamą susidūrimą, tiek neapčiuopiamą veiksnį – Dievo apvaizdą, dėl kurios abu vežimai prasilenkia.
Mus dominanti tema yra ne fizinis greitis, o fizinio greičio ir minties greičio santykis. Šis dalykas taip pat domino didįjį italų poetą, De Quincey amžininką, Giacomo Leopardį11. Jaunystėje buvęs tikras namisėda, jis išgyveno vieną iš nedažnų džiaugsmo akimirkų, kai savo „Minčių kratinyje“ („Zibaldone di pensieri“) rašė: „Pavyzdžiui, žirgų greitis, regimas ar patiriamas, kai jie neša tave <…> pats savaime yra didžiulis malonumas; toks jis yra dėl savo veržlumo, energijos, jėgos, tokio jausmo potyrio. Išties toks dalykas sužadina mums amžinybės idėją, pakylėja sielą, užgrūdina ją…“ (1821 m. spalio 27 d.)
Vėlesnių mėnesių „Zibaldone“ užrašuose Leopardi plėtoja savo samprotavimus apie greitį ir viename skirsnyje prabyla apie stilių: „Mums patinka greitas ir glaustas stilius, nes protui jis pateikia visą kirbinę minčių, egzistuojančių vienu metu ar taip sparčiai keičiančių viena kitą, kad jos atrodo vienalaikės, ir užtvindo protą tokia gausybe įspūdžių, vaizdinių ar dvasingų jausmų, jog šis arba negali iki galo apimti jų visų kartu ir atskirai, arba neturi laiko dykinėti ir atsipūsti nuo jausmų. Poetinio stiliaus jėga, kuri daugiausia yra tas pat kas greitumas, yra maloni tik dėl šių pasekmių ir nieko daugiau. Vienalaikes idėjas sužadina tiek kiekvienas atskiras, tiesiogine ar perkeltine prasme pavartotas žodis, tiek žodžių junginys, tiek frazės konstrukcija ar net kitų žodžių ar frazių nutylėjimas“ (1821 m. lapkričio 3 d.).
Žirgą kaip minties greičio metaforą, man regis, pirmasis pavartojo Galileo Galilei. Traktate „Saggiatore“ („Prabuotojas“) polemizuodamas su priešininku, kuris savo teiginius grindė galybe klasikinių citatų, jis rašė:
„Jei kalbėti apie sudėtingą problemą būtų tarsi nešioti sunkumus, kai daug arklių nuneša daugiau grūdų maišų negu vienas arklys, aš sutikčiau, kad daug kalbų duotų daugiau naudos negu viena; bet kalbėti (discorrere) yra lyg bėgti (correre), o ne nešti, ir vienas berberų ristūnas nubėgs greičiau negu šimtas fryzų arklių“ (45).
„Kalbėjimą“, „kalbą“ Galilei supranta kaip samprotavimą ir dažnai kaip dedukcinį samprotavimą. Kalbėti yra lyg bėgti: šis teiginys yra tarytum programinė Galilei’o nuostata – stilius kaip mąstymo būdas ir kaip literatūrinis skonis. Samprotavimo greitumas, guvumas, įrodymų taupumas bei pavyzdžių vaizdingumas Galilei’ui yra esminės teisingo mąstymo savybės.
Čia taip pat pasireiškia Galilei’o polinkis vartoti su arkliais susijusias metaforas ir Gedanken-Experimenten12: vienoje studijoje apie Galilei’o veikalų metaforas aš suskaičiavau bent vienuolika reikšmingų pavyzdžių, kai jis kalba apie arklius kaip apie judėjimo simbolį ir todėl kaip apie kinetinių tyrimų įrankį; kaip apie gamtos formą visu sudėtingumu ir visu gražumu; kaip apie formą, kurį uždega vaizduotę su prielaida apie arklius, patiriančius neįtikimiausius išbandymus ar pasiekiančius gigantiškas proporcijas – jau nekalbant apie samprotavimo palyginimą su bėgimu: „Kalbėti yra lyg bėgti.“
„Dialoge apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“ minties greitį įkūnija Sagredas, veikėjas, kuris dalyvauja Ptolemajo šalininko Simplikijo ir Koperniko Alininko Salviačio pokalbyje. Salviatis ir Sagredas atstovauja dviem skirtingiems Galilei’o charakterio bruožams: Salviatis yra griežtas ir metodiškas racionalistas, samprotaujantis lėtai ir apdairiai; Sagredas su jam būdinga „nepaprastai gyva kalbėsena“ ir išlavėjusia vaizduote daro dar neįrodytas išvadas ir kiekvieną mintį išplėtoja iki kraštutinumų net ir tuomet, kai hipotetiškai svarsto apie tai, kas galėtų gyventi Mėnulyje ar kas atsitiktų, jei Žemė nustotų suktis. Tačiau kaip tik Salviatis apibrėžia vertybių, kurioms Galilei priskiria mąstymo greitį, skalę: momentinis mąstymas be perėjimų yra dieviškojo proto, neribotai pranašesnio už žmogiškąjį, mąstymas; vis dėlto šio proto nereikėtų žeminti ar niekinti, nes jis Dievo sukurtas ir ilgainiui pats pažino, ištyrė ir atliko nuostabiausius dalykus. Tuomet įsiterpia Sagredas, liaupsindamas didžiausią žmogaus išradimą – alfabetą:
„Bet pranokęs visus stulbinančius išradimus, kieno protas buvo toks iškilus, kad sugalvotų, kaip perteikti savo slapčiausias mintis bet kuriam kitam asmeniui, nesvarbu, koks atstumas ar laikas jį skirtų? Kalbėtis su tais, kurie yra Indijoje, su tais, kurie nėra dar gimę ir nebus gimę dar tūkstantį ir dešimt tūkstančių metų? Ir kaip? Įvairiausiais dvidešimties ženkliukų deriniais ant popieriaus (Pirmos dienos pabaiga).“
Ankstesnėje savo paskaitoje apie lengvumą aš citavau Lukrecijų, kuris alfabeto kombinacijas suvokė kaip neapčiuopiamos atominės struktūros materijos modelį. Dabar aš cituoju Galilei’ų, kuris alfabeto kombinacijas („įvairiausius dvidešimties ženkliukų derinius ant popieriaus“) suvokė kaip neprilygstamą bendravimo priemonę. Bendravimo su žmonėmis, nutolusiais erdvėje ir laike, priemonę, sako Galilei; tačiau taip pat reikia pridurti tiesioginį ryšį, kurį rašymas užmezga tarp visa, kas egzistuoja ar įmanoma.
Turint galvoje, kad kiekvienoje iš savo paskaitų aš užsibrėžiau pasiūlyti kitam tūkstantmečiui tam tikrą mano širdžiai artimą vertybę, vertybė, kurią noriu pasiūlyti šiandien, yra tokia: amžiuje, kada triumfuoja kitos fantastiškai sparčios ir plačiai paplitusios media13 ir kyla grėsmė visą bendravimą suplokštinti iki vienodo ir vienalyčio paviršiaus, literatūros funkcija yra susieti dalykus, kurie yra skirtingi, tiesiog todėl, kad yra skirtingi, ne užglaistyti, o išryškinti jų skirtumus įsiklausant į tikrąją rašytinės kalbos prigimtį.
Motorizacijos amžius primetė greitį kaip vertybę-matą, kurios rekordai yra mašinų ir žmonių pažangos istorijos riboženkliai. Tačiau mąstymo greitis negali būti išmatuotas ir nepripažįsta palyginimų ar varžybų, kaip ir rezultatai negali būti išdėstyti pagal istorinę perspektyvą. Mąstymo greitis yra vertybė pati savaime dėl jo teikiamo malonumo tam, kuris jam jautrus, o ne dėl praktinės naudos, kurį iš jo galima gauti. Greitas samprotavimas nebūtinai yra geresnis už pasvertą samprotavimą. Anaiptol, bet jis perteikia kažką ypatinga, o tai būdinga tik guvumui.
Pačioje pradžioje esu sakęs, jog bet kuri vertybė, kurią pasirenku savo paskaitų tema, turi ir savo priešybę: kaip mano duoklė lengvumui implikuoja pagarbą sunkiui, taip mano greitumo apologija neturi tikslo paneigti vėlavimo malonumų. Literatūra išplėtojo įvairias technikas laiko tėkmei sulėtinti: aš jau minėjau pakartojimą, tad man lieka tarti žodį apie digresiją.
Praktiniame gyvenime laikas yra turtas, kurio šykštaujame; literatūroje laikas yra turtas, kurį dera leisti maloniai ir nerūpestingai. Mums nereikia pirmiems pasiekti iš anksto numatyto finišo; priešingai, laiko taupymas yra geras dalykas, nes kuo daugiau jo sutaupome, tuo daugiau galima jo prarasti. Stiliaus ir mąstymo greitumas pirmiausia reiškia gyvumą, judrumą, laisvumą, – žodžiu, savybes, derančias su rašymu, kuriam būdinga nukrypti į šalį, šokinėti nuo vienos temos prie kitos, šimtąkart pamesti giją ir po šimtų vingių ir posūkių ją vėl surasti.
Didysis Lawrence’o Sterne’o14 atradimas buvo vien iš digresijų nupintas romanas; pavyzdys, kuriuo netrukus paseks ir Diderot. Nukrypimas, arba digresija, yra strategija pabaigai atitolinti, laiko dauginimas kūrinio audinyje, nuolatinis bėgimas; bėgimas nuo ko? Žinoma, nuo mirties, – rašo Tristramo Shandy itališko leidinio pratarmėje Carlo Levi15, italų rašytojas, kurį vargu ar kas įsivaizduotų kaip Sterne’o gerbėją, tačiau jo paties paslaptis buvo digresijos dvasia ir beribio laiko pojūčiu persmelktas socialinių problemų stebėjimas.
„Laikrodis yra pirmasis Shandy simbolis, – rašo Carlo Levi. – Jam mušant valandas jis gimsta ir prasideda jo nelaimės, mat jos ir šitas laiko simbolis yra tas pat. Mirtis slypi laikrodžiuose, sakydavo Belli; ir asmeninio gyvenimo, šito fragmento, šito padalyto ir susiskaldžiusio, vientisumo netekusio dalyko nelaimė, yra mirtis, kuri yra laikas, savastėjimo (individuazione), atskyrimo laikas, abstraktus laikas, riedantis savo pabaigos link. Tristramas Shandy nenori gimti, nes nenori mirti. Bet kuri priemonė, bet kuris ginklas tinka gelbėtis nuo mirties ir laiko. Jeigu tiesė yra trumpiausias atstumas tarp dviejų lemtingų ir neišvengiamų taškų, nukrypimai ją prailgina; o jei šitie nukrypimai tampa tokie sudėtingi, painūs, vingiuoti, tokie veržlūs, kad nuslėptų savo pėdsakus, kas žino – gal mirtis neras mūsų, gal laikas pasiklys, ir mes galėsime likti pasislėpę mūsų kilnojamose slėptuvėse.“
Žodžiai, kurie verčia mane susimąstyti, nes aš nesu nukrypimų šalininkas; sakyčiau, kad man labiau patinka tiesė, mat viliuosi, kad ji tęsis iki amžinybės ir leis man tapti nepasiekiamam. Man labiau patinka ilgai skaičiuoti mano bėgimo trajektoriją, nes tikiuosi, jog galėsiu pasileisti lyg strėlė ir išnykti už horizonto. Arba jei pernelyg daug kliūčių užtveria man kelią, esu linkęs apskaičiuoti tiesias atkarpas, kurios kuo greičiau išves mane iš labirinto.
Nuo pat jaunystės mano asmeninis moto buvo senas lotyniškas posakis Festina lente (skubėk lėtai). Turbūt labiau nei žodžiai ar mintis mane patraukė jo emblemų įtaigumas. Čia galima prisiminti, kad didysis Venecijos humanistas ir leidėjas Aldus Manutius16 visuose savo tituliniuose lapuose posakį Festina lente vaizdavo inkarą apsivijusiu delfinu. Šis grakštus grafinis ženklas, kuriam Erazmas Roterdamietis skyrė kelis įsimintinus puslapius, vaizduoja intelektualinio darbo intensyvumą ir pastovumą. Tiek delfinas, tiek inkaras priklauso tų pačių jūrinių vaizdinių pasauliui, tačiau man visada labiau patikdavo emblemos, kurios suvienija nesuderinamas ir paslaptingas figūras, tokias kaip rebusas, kaip peteliškė ir krabas, puošiančias Festina lente Paolo Giovio17 šešioliktojo amžiaus emblemų kolekcijoje; tai dvi gyvūnijos formos, abi įmantrios, abi simetriškos, tarp kurių netikėtai užsimezga harmonija.
Savo, kaip rašytojo, veikla nuo pat pradžių siekiau susekti žaibišką minčių grandinės, sugaudančios ir susiejančios erdvėje ir laike nutolusius taškus, eigą. Mėgdamas nuotykių apysakas ir pasakas, aš visada ieškojau tam tikros vidinės energijos, tam tikro proto judėjimo atitikmens. Aš visada orientavausi į vaizdinį ir į judesį, natūraliai išplaukiantį iš judesio, vis dėlto žinodamas, kad negalima kalbėti apie literatūrinį rezultatą, kol šis vaizduotės srautas netapo žodžiu. Ir poetui, rašančiam eilėraščius, ir prozininkui sėkmę lemia vykusi žodinė išraiška, kuri kai kada gali išplaukti iš netikėtai nušvitusios įžvalgos, tačiau ji paprastai ateina po kantrios mot juste18, po frazės, kurioje kiekvienas žodis yra nepakeičiamas, po veiksmingiausios ir turiningiausios garsų ir sąvokų sąjungos paieškos. Esu įsitikinęs, kad prozos rašymas neturėtų skirtis nuo poezijos rašymo; abiem atvejais tai tik tinkamo posakio, unikalaus, turiningo, glausto ir įsimintino, paieška.
Nelengva palaikyti tokią įtampą labai ilguose veikaluose. Kita vertus, iš prigimties aš krypstu į trumpąjį literatūros žanrą: mano kūrybą daugiausia sudaro short stories19. Pavyzdžiui, tai, kuo aš eksperimentavau „Kosmikomiksuose“ („Le Cosmicomiche“) ir „T su nuliu“ („Ti con zero“) – suteikti pasakojimo formą abstrakčioms erdvės ir laiko idėjoms, – galima įkūnyti tik ankštuose novelės rėmuose. Tačiau apysakoje „Nematomi miestai“ („Le citta invisibili“) ir visai neseniai „Palomar“ aprašymuose, aš išmėginau dar trumpesnius kūrinius, dar glaustesnės apimties pasakojimus, kažką per vidurį tarp pasakėčios ir petit-poème–en-prose20. Žinoma, teksto ilgumas ar trumpumas yra tik išoriniai kriterijai, tačiau aš kalbu apie ypatingą turiningumą, kuris – net jei jo galima pasiekti didesnės apimties pasakojimuose – vis dėlto deramą mastą įgyja tik viename atskirame puslapyje.
Linkdamas į trumpuosius žanrus aš tik seku tikruoju italų literatūros pašaukimu, kurioje maža romanistų, tačiau gausu poetų, kurie net tada, kai rašo prozą, geriausių rezultatų pasiekia tais tekstais, kur išmonės ir minties kūrybiškumas sutelpa į kelis puslapius. Kaip pavyzdį galima pateikti kitose literatūrose analogų neturinčią knygą – Leopardi „Esė ir dialogai“ („Operetti morali“).
Amerikos literatūra turi šlovingą ir gyvybingą novelių tradiciją, ir aš net sakyčiau, jog tarp jų esama neprilygstamų perlų. Tačiau griežtas leidėjų nusistatymas – arba short stories, arba novel21 – ignoruoja kitas galimas trumpas formas, kurių pasitaiko didžiųjų Amerikos poetų prozoje, pradedant Walto Whitmano „Specimen Days“22 ir baigiant daugeliu Williamo Carloso Williamso23 puslapių. Leidybos rinkos reikalavimas yra fetišas, kuris neturėtų varžyti eksperimentavimo naujomis formomis. Šičia aš norėčiau pakovoti už trumpų literatūros formų sodrumą dėl to, ką jos duoda suprasti savo stiliumi ir turiningumu. Galvoju apie Paulio Valéry24 „Monsieur Teste“ ir daugelį jo esė, apie Franciso Ponge’o25 daiktus–eilėraščius proza, apie Michelio Leiriso26 saviiešką ir savo kalbos tyrinėjimus, apie paslaptingą ir haliucinogeninį Henry Michaux27 humorą trumputėliuose „Plume“28 apsakymuose.
Mūsų laikais paskutinis didis naujo literatūros žanro išradimas priklauso trumpos formos meistrui, Jorgei Luisui Borgesui. Jis sugalvojo savo kaip pasakotoja kaip „Kolumbo kiaušinį“29, leidusį jam įveikti vidinį barjerą, kuris bemaž iki keturiasdešimtmečio trukdė jam pereiti nuo eseistikos prie grožinės literatūros. Borgesui toptelėjo mintis apsimesti, kad knygą, kurią jis nori parašyti, jau yra parašęs kažkoks kitas tariamas autorius – kitos kalbos, kitos kultūros autorius – ir aprašyti, reziumuoti, recenzuoti tą tariamą knygą. Dalį Borgeso legendos sudaro anekdotas, pasakoj antis, jog kai pagal šį sumanymą parašytas pirmas išskirtinis apsakymas, „El acercamiento a Almotásim“30, 1940 m. pasirodė žurnale „Sur“31, visi iš tiesų patikėjo, jog tai yra indų autoriaus knygos recenzija. Kartu Borgeso kritikai jaučia pareigą pažymėti, kad bet kuris jo tekstas dvejiną ar daugina savo matmenis per kitas menamai ar realiai bibliotekai priklausančias knygas – klasikines, mokslines ar tiesiog pramanytas knygas. Pirmiausia, ką aš noriu pabrėžti, yra tai, kaip Borgesas realizuoja savąjį atsivėrimą amžinybei neperkraudamas teksto, rašydamas skaidriu it krištolas, blaiviu ir skambiu stiliumi; kaip jo sintetinis ir netiesioginis pasakojimo būdas visur eina išvien su konkrečia ir tikslia kalba, kurios išradingumą išreiškia ritmų įvairovė, sintaksės vingrybės, visada netikėti ir pribloškiantys būdvardžiai. Borgesas davė pradžią literatūrai, pakeltai kvadratu, ir kartu literatūrai, kuri yra tarsi iš savęs pačios ištraukta kvadratinė šaknis; „potencialiajai literatūrai“, jei vartosime vėliau Prancūzijoje nukaltą terminą. Pirmieji pranašiški jos požymiai pasirodė „Ficciones“32, užuominose ir formulėse to, kas būtų galėję tapti tariamo autoriaus, vardu Herbertas Quainas, veikalais.
Glaustumas yra tik vienas temos, kurią norėjau nagrinėti, aspektų, ir man užteks jums pasakyti, kad aš svajoju apie milžiniškas kosmologijas, sagas ir epopėjas, suslėgtas iki epigramos. Mūsų laukia dar daugiau užimti laikai, tad literatūros paskirtis bus siekti maksimalios poezijos ir minties koncentracijos.
Borgesas ir Bioy Casares33 yra sudarę trumpų ir nepaprastų apsakymų antologiją („Cuentos breves y extraordinarios“, 1955). Aš pats norėčiau parengti rinkinį apsakymų, susidedančių iš vieno sakinio ar bet vienos eilutės. Kol kas neradau nieko, kas prilygtų Gvatemalos rašytojo Augusto Monterroso parašytajam: „Kai pabudau, dinozauras dar buvo ten“ („Cuando despertó, el dinosaurio todavía estaba allí“).
Suprantu, kad ši paskaita, paremta nematomais ryšiais, išsišakojo įvairiomis kryptimis ir jai kyla grėsmė išsibarstyti. Tačiau visas šįvakar ir, ko gero, net praėjusį kartą nagrinėtas temas galbūt vienija tai, kad jos visos yra pavaldžios tam Olimpo dievui, kurį aš ypač garbinu – Hermiui-Merkurijui, bendravimo ir tarpininkavimo dievui, egiptiečių Totui, rašto išradėjui, kuris (taip savo alcheminės simbolikos tyrinėjimuose teigia C. G. Jungas) kaip „Merkurijaus dvasia“ taip pat atstovauja principium individuationis34.
Merkurijus su sparnuotais koturnais, lengvas ir gracingas, apsukrus, guvus, lankstus ir nesivaržantis, užmezga ryšius tarp dievų bei tarp dievų ir žmonių, tarp visuotinių dėsnių ir atskirybių, tarp gamtos jėgų ir kultūros formų, tarp visų pasaulio objektų ir visų mąstančių subjektų. Kokį dar geresnį globėją galėčiau išsirinkti savo literatūrinei paskaitai?
Senovės žmonėms, maniusiems, kad mikrokosmo ir makrokosmo ryšį pakartoja psichologijos ir astrologijos, humorų, temperamentų, planetų ir žvaigždynų sąryšiai, Merkurijaus prigimtis buvo pati neaiškiausia ir nepastoviausia. Tačiau, remiantis labiau paplitusia nuomone, Merkurijaus temperamento, linkusio į permainas, prekybą ir miklumą, priešybė buvo Saturno temperamentas, melancholiškas, mąslus ir vienišas. Nuo pat antikos laikų manoma, kad saturniškasis temperamentas dera dailininkams, poetams, mąstytojams, ir, man regis, toks teiginys atitinka tiesą. Iš tiesų literatūros niekada nebūtų buvę, jei kai kurie žmonės nebūtų tvirtai linkę susitelkti savyje, nepasitenkinti aplinkiniu pasauliu, valandų valandas, dienų dienas užsimiršti ir nukreipti žvilgsnį į nebylių žodžių rimtį. Iš tiesų mano charakteris atitinka tradicinius gildijos, kuriai priklausau, bruožus. Aš taip pat visada buvau saturniškas, nors ir užsidėjęs įvairiausias kaukes. Mano Merkurijaus kultas turbūt yra sielas būti tokiam – aš esu Saturnas, svajojantis būti Merkurijumi, ir visa mano rašyba išduoda šiuos du stimulus.
Bet jei Saturnas-Kronas šiek tiek valdo mane, teisybės dėlei turiu pridurti, kad jis niekada nebuvo mano mėgstama dievybė. Aš niekada nejaučiau jam nieko, išskyrus tik pagarbią baimę. Tačiau esama kito dievo, susijusio giminystės ryšiais su Saturnu, kuriam aš esu atsidavęs. Tai yra Dievas, kuris nėra užsitarnavęs tokios pat astrologinės, taigi ir psichologinės pagarbos, nes antikos žmonės nesuteikė jo vardo kuriai nors vienai iš septynių planetų, bet vis tiek sulaukęs nemažos literatūrinės šlovės nuo pat Homero laikų; aš kalbu apie Vulkaną-Hefaistą, dievą, kuris neklajoja po dausas, tačiau slepiasi kraterių dugne užsidaręs savo kalvėje ir nenuilsdamas kala deivėms ir dievams neregėtai dailius dirbinius – papuošalus ir ornamentus, ginklus, skydus, tinklus, spąstus, Gracingą Merkurijaus skrydį Vulkanas atsveria šlubčiojančia eisena ir ritmingais kūjo dūžiais.
Čia aš taip pat turiu nurodyti vieną atsitiktinai skaitytą veikalą – retkarčiais skaitant keistas ir rimtu akademiniu požiūriu sunkiai klasifikuotinas knygas kyla išganingų minčių. Minėta knyga, kurią aš skaičiau studijuodamas Taro kortų simbolizmą, yra Andrė Virelio „Histoire de notre image“35 (Ženeva, 1965). Pasak autoriaus, kolektyvinės pasąmonės mokyklos – manau, Jungo mokyklos, – mokinio, Merkurijus ir Vulkanas atstovauja dviem neatskiriamoms ir viena kitą papildančioms gyvybinėms funkcijoms: Merkurijus atstovauja sintonijai, arba įsitraukimui į mus supantį pasaulį; Vulkanas – fokusavimui (focalitti), arba kūrybinei koncentracijai. Abudu – Merkurijus ir Vulkanas – yra Jupiterio sūnūs, o pastarojo amžius yra individualios ir socialios sąmonės amžius. Tačiau iš motinos pusės Merkurijus giminiuojasi su Uranu, kurio amžius buvo „ciklofreniškas“ (ciclofrenico) nediferencijuoto tolydumo laikas. O Vulkanas giminiuojasi su Saturnu, kurio amžius buvo „šizofreniškas“ egocentrinės vienatvės laikas. Saturnas nuvertė nuo sosto Uraną, o Jupiteris – Saturną. Galų gale harmoningas ir šviesus Jupiterio, Merkurijaus ir Vulkano amžius kartu su jais išlaiko gyvą tų tamsių, pirmykščių amžių atminimą, destruktyvią negalią transformuodamas į teigiamą pradą – sintoniją ir fokusavimą.
Nuo tada, kai perskaičiau šį aiškinimą apie tai, kaip Merkurijus ir Vulkanas atsveria ir papildo vienas kitą, aš ėmiau suprasti šį tą, ką lig tol tik miglotai nujaučiau, – šį tą apie save, apie tai, koks esu ir koks norėčiau būti, kaip rašau ir galėčiau rašyti.
Vulkano koncentracija ir meistriškumas yra būtini Merkurijaus nuotykiams ir metamorfozėms užfiksuoti. Merkurijaus judrumas ir vikrumas yra būtini nepaliaujamiems Vulkano darbams įprasminti. Ir iš beformės mineralo uolienos dievų atributai įgauna savo lyrų ar tridančių, iečių ar diademų formas. Kurdamas rašytojas turi atsižvelgti į daugelį ritmų: Merkurijaus ir Vulkano ritmą, nuoširdumo, pasiekto kantriomis ir kruopščiomis pataisomis, įspūdį, momentinę intuiciją, kuri, vos suformuluota, užbaigia tai, kas kitaip nebūtų galėję būti; taip pat ir į laiką, kuris slenka neturėdamas jokio kito tikslo, kaip leisti jausmams ir mintims nusistovėti, subręsti, nusimesti bet kokį nekantrumą ir efemerišką atsitiktinumą.
Pradėjau šią paskaitą legenda, tad leiskite ją užbaigti kita, šįkart kinų legenda.
Vienas iš daugybės Zhuangzi36 talentų buvo mokėjimas piešti. Karalius liepė jam nupiešti krabą. Zhuangzi atsakė, kad jam reikia penkerių metų ir dvaro su dvylika tarnų. Po penkerių metų piešinys dar nebuvo pradėtas. „Man reikia dar penkerių metų“, – pasakė Zhuangzi. Karalius sutiko. Praėjus dešimčiai metų, Zhuangzi paėmė plunksną ir akimirksniu, vienu brūkštelėjimu nupiešė krabą, – tobulesnio už jį niekas nebuvo matęs.
Versta iš: Calvino I. LEZIONI AMERICANE. Milano: Mondadori Editore, 2002.
1 Jules Barbey d’Aurevilly (1808–1889) – prancūzų rašytojas. Pagrindiniai veikalai – „Vedęs kunigas“ („Un Prêtre marié“, 1865), „Šėtoniškosios“ („Les Diaboliques“, 1874) ir kt.
2 Karolis Didysis įsmeigia žvilgsnį į Konstanco ežerą, įsimylėjęs paslaptingą gelmę (pranc.).
3 „Sena meilužė“ (pranc.).
4 Ludovico Ariosto (1474–1533) – italų poetas, didžiulės epinės poemos „Pašėlęs Rolandas“ (pirmas leid, 1516; galutinis variantas, 46 giesmės, 1532) autorius.
5 Gastonas Paris (1839–1903) – prancūzų lingvistas, literatūrologas, prancūzų viduramižų literatūros tyrinėtojas. I. Calvino tikriausiai turi omenyje jo veikalą „Viduramžių legendos“ („Legendes du Moyen Age”, 1903).
6 Washingtonas Irvingas (1783–1859) – JAV rašytojas, istorikas. Išgarsėjo apsakymais „Ripas van Vinklis“ („Rip Van Winkle“) ir „Legenda apie Tykųjį klonį“ („The Legend of Sleepy Hollow“) iš apybraižų rinkinio „Eskizų knyga“ („The Sketch Book“, 1819–1820).
7 Paskaita buvo skirta amerikiečių auditorijai, todėl I. Calvino čia ir kitur rašo jūsų, o ne mūsų,
8 Bokačas D. Dekameronas / Vertė E. Viskanta – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 341–342.
9 Thomasas de Quincey (1785–1859) – anglų rašytojas, esoistas. Išgarsėjo autobiografine knyga „Anglų opiomano išpažintis“ („Confessions of an English Opium–Eater“, 1821, papildytas 1866), kur aprašė narkotikų sukeltas ekstazės būsenas ir pragariškas kančias. Iš daugybės filosofijos ir literatūros kritikos darbų paminėtinos burleskinė esė „Apie žmogžudystę, kaip vieną iš vaizduojamojo meno rūšių“ („On Murder Considered as One of the Fine Arts“, 2 d. 1827–1839) ir subtili psichologinė studija „Anglų pašto vežimas“ („The English Mail Coach , 1849).
10 D. Britanijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse.
11 Giacomo Leopardi (1798–1837) – italų poetas romantikas, sukuria pesimistinę infelicita – pasaulinio blogio, esančio viso, kas gyva, amžinų kančių šaltiniu, teoriją. Žymiausias kūrinys „Giesmės“ („Cunti“, 1831). Jo poezija – pesimistinė, joje vyrauja gyvenimo tuštybės, nuobodulio, nevilties ir pasaulio sielvarto motyvai.
12 Minties eksperimentus (vok.).
13 Žiniasklaida (angl.).
14 Lawrence Sterne (1713–1768) – anglų rašytojas humoristas. Vienas iš žymiausių literatūrinės krypties – sentimentalizmo – atstovų. Literatūrinis palikimas nedidelis. Pagrindiniai kūriniai – „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“ („The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman“, 1759–1767) ir „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“ („A Sentimental Journey through France and Italy“, 1768),
15 Carlo Levi (1902–1975) – italų rašytojas, žurnalistas, dailininkas ir gydytojas. Labiausiai išgarsėjo pirmuoju romanu „Kristus stabtelėjo Ebolyje“ („Cristo si è fermato a Eboli“, 1945).
16 Aldus Manutius (1449–1515) – Venecijos spaustuvininkas ir leidėjas, tapęs klasikinės knygos formos pradininku.
17 Paolo Giovio (1483–1552) – italų humanistas, istorikas, meno kūrinių kolekcionierius.
18 Tinkamo žodžio (pranc.).
19 Novelės, apsakymai (angl.).
20 Eilėraščio proza (pranc.).
21 Romanas (angl.).
22 Pavyzdinėmis dienomis (angl.).
23 Williamas Carlosas Williamsas (1883–1968) amerikiečių poetas, pagal profesiją gydytojas. Labiausiai išgarsėjo milžinišku epu „Patersonas“ („Paterson“, 1963).
24 Paulis Valéry (1871–1045) – prancūzų poetas, oaoistus, kritikas, L Calvino turi omeny intelektualų romaną „Vakaras su ponu Testu“ („La Soirée avec monsieur Teste“, 1806),
25 Francisas Ponge (1899–1988) – prancūzų poetas ir eseistas. Savo kūryba siekė „vizualinio atitikimo“ tarp žodžių ir jais aprašomo dalyko. Svarbiausi poezijos rinkiniai – „Daiktų balsai“ („Le Parti pris des choses“, 1942), „Naujasis rinkinys“ („Nouveau Recueil“, 1967) ir kt.
26 Michelis Leirisas (1901–1990) – prancūzų poetas, eseistas, meno kritikas, etnogTafas. Svarbiausi veikalai – etnografinė kelionės studija „Vaiduokliškoji Afrika“ („L’Afrique fantome”, 1934), autobiografinis romanas „Žmogaus amžius“ („L’Age d’Homme“, 1939) ir keturtomė autobiografija „Žaidimo taisyklė“ („La Règle du Jeu“ 1948–1976).
27 Henry Michaux (1899–1984) – iš Belgijos kilęs prancūzų dailininkas, žurnalistas ir poetas. Linko į siurrealistų sąjūdį, tačiau niekada jam nepriklausė. Siekdamas naujų pažinimo formų, eksperimentavo su haliucinogeniniais narkotikais, vėliau patirtus įspūdžius aprašęs knygose „Apgailėtinas stebuklas, meskalinas“ („Miserable Miracle, la Mescaline“, 1956), „Sūkuriuojanti begalybė“ („L’infini turbulent“, 1957) ir kt.
28 Pažodžiui – plunksna (pranc.). Tai garsiausios H. Michaux apybraižų knygos „Tūlas Plumas“ („Un certain Plume“, 1930) herojus.
29 „Kolumbo kiaušiniu“ vadinamas bet kuris paprastas sprendimas, kuriam reikia šiek tiek vaizduotės ir kūrybinio mąstymo. Posakiui pradžią davė anekdotas apie Kolumbo sugalvotą būdą, kaip išlaikyti kiaušinį stačią ant stalo. Jis suplojo kiaušinio apačią, kad šis galėtų stovėti niekieno nelaikomas.
30 „Artėjant prie Almutasimo“ (isp.).
31 „Pietūs“ (isp.).
32 „Fikcijos“ (isp.).
33 Adolfo Bioy Casares (1914–1999) – argentiniečių rašytojas, išgarsėjęs romanu išradimas“ („La invencion de Morel“, 1940), apsakymų rinkiniais „Padangių mįslė“ („La trama celeste“, 1948), „Skandalingosios istorijos“ („Historias desaforadas“, 1986) ir kt. Kartu su Borgesu bendru slapyvardžiu Honorio Bustos Domecq parašė ir išleido penkias knygas.
34 Individuacijos principui (lot.). Individuacijos principas yra pradas, teikiantis objektui individualumą.
35 „Mūsų vaizdinio istorija“ (pranc.).
36 Zhuangzi (3697–268 ra. pr. ra. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymu. Jam priskiriamas traktatas „Zhuangzi“ yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosizmo filosofijos tekstų, kuriam būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija.
Mark Lilla. Įniršusios dvasios archyvas: Thomas Mannas ir jo „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“
2023 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Markas Lilla, amerikiečių politologas, žurnalistas ir humanitarinių mokslų profesorius Kolumbijos universitete Niujorke, yra pagarsėjęs savo darbais apie Vakarų politinį mąstymą, idėjų istorijos tyrinėjimais. Šiame straipsnyje, publikuotame žurnale „Commentaire“, jis analizuoja garsaus vokiečių rašytojo Thomo Manno – piliečio ir menininko – atsivertimo istoriją. Meno ir politikos arba menininko ir piliečio klausimas ypač aktualus šiandien, karo Ukrainoje akivaizdoje. „Menas dėl meno“, menininko „apolitiškumas“, t. y. nusišalinimas ar pakilimas virš pasaulio, kuriame gyvena, politikos ir estetikos priešingybė bei kiti panašūs klausimai buvo ypač svarbūs Th. Manno gyvenime ir kūryboje. Įvykus atsivertimui rašytojas pripažino, kad politinė ir meninė laisvė suderinamos, kad tikras menininkas gali būti pilietiškai aktyvus, bet liko įsitikinęs, jog menininkas turi laisvai reikšti savo idėjas, nes kitaip rizikuoja tapti ideologijos instrumentu.
Thomas Mannas: menas ir politika
Daugumai žmonių Thomas Mannas yra didis rašytojas, gynęs žmogiškąsias vertybes nuo nacizmo, net rėmęs sąjungininkus ir karo metu priėmęs Amerikos pilietybę. Tačiau žinoma ir tai, kad jis karštai gynė Vokietijos bylą per Pirmąjį pasaulinį karą, remdamas aiškiai „reakcionierišką“ poziciją: Vokietija kovoja, kad apgintų „kultūrą“ nuo liberalios ir demokratinės „civilizacijos“, kurią įkūnija Anglija ir Prancūzija. „Užburto kalno“ autoriaus angažavimasis kovai su nacių beprotyste leidžia manyti, kad jis atsisakė doktrinos, pateiktos savo knygoje „Betrachtungen eines Unpolitischen“ („Apolitiško žmogaus pasvarstymai“).
„Noriu viską išsakyti – tokia šios knygos ambicija“1
1914 m. rugpjūčio 4 d., penktadienį, vokiečių kariuomenė įsiveržė į neutralią Belgiją, o vakare jau kariavo Anglija ir Vokietija. Pirmadienį laiške broliui Heinrichui Th. Mannas parašė stebinantį prisipažinimą:
Man atrodo, kad sapnuoju… Koks vaizdas! Kaip atrodys Europa, iš vidaus ir išorės, kai viskas baigsis? Jei karas užsitęs, aš tikrai būsiu, kaip sakoma, „žlugęs“. Tebūnie! Argi tai svarbu šių sukrėtimų akivaizdoje, ypač matant visuotinį psichinį sukrėtimą, ką neišvengiamai išprovokuoja karas? Ar neturėtume būti dėkingi visiškai netikėtai suteiktai galimybei išgyventi tokius svarbius įvykius? Jaučiu neįtikėtiną smalsumą ir, prisipažįstu, begalinę užuojautą smerkiamai, nesuprastai, niekinamai Vokietijai.
Tuo metu Th. Mannui – trisdešimt devyneri metai, jis jau pripažintas autorius. 1901 m. pasirodė pirmasis jo romanas „Budenbrokai“ (jam buvo dvidešimt šešeri), išgarsinęs jį visoje Europoje, o 1929 m. Th. Mannui buvo įteikta Nobelio literatūros premija. Nors nauji romanai pasirodydavo maždaug kas du dešimtmečius, bet dėl savo novelių ir novellas, tokių kaip „Mirtis Venecijoje“, jis išliko literatūrinio dėmesio centre. Rašytojas gerbiamas aukštosios ir išsilavinusios Miuncheno visuomenės, vaikšto į koncertus, bendrauja su kompozitoriais, skaito Johanną Wolfgangą Goethę, leidžia vaikus į Volksschule ir niekuomet neišreiškia politinės nuomonės. Jis buvo, kaip pats su humoru teigė, tikras vokiečių buržua.
1914 m. įvyko jo virsmas. Tokio pasikeitimo priežastis nežinoma – lyg būtų išsilaisvinęs vidinis demonas. Per naktį jis tapo nesukalbamu ir karštu vokiškosios pozicijos gynėju tarptautinėje arenoje, ruošė straipsnius bei pasisakymus ir tapo nacionalistinės dešinės völkisch numylėtiniu. Karui besitęsiant, Th. Mannas atidėjo trumpam savo literatūrinius projektus, kad pasišvęstų Vokietijos gynybai atremiant „svetimas“ vakarietiškas idėjas – progresą ir demokratiją. 1918 m. pradžioje jis baigė rašyti knygą „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ – tuo metu Vokietija ruošė paskutinį savo puolimą, pasibaigusį nesėkme. Kūrinys pasiekė knygynus spalio mėnesį, kelios savaitės iki paliaubų pasirašymo, išties nelabai tinkamas metas knygos pasirodymui.
Jei Th. Mannas galvojo, kad „Pasvarstymai“ padės pasitraukti iš politikos, jis labai apsiriko. Politika jo nepaliko ir niekuomet nepaliks. Po karo Vokietija paniro į ekonominį ir politinį chaosą, kraštutinės dešinės ir kraštutinės kairės grupuotės aršiai kovojo tarpusavyje ir bandė nuversti jauną Veimaro respubliką. Ši krizė galiausiai privertė autorių naujai įvertinti ne vieną knygos idėją. Kai 1930 m. nacionalsocialistai laimėjo nerimą keliantį vietų skaičių parlamente – įspėjimas apie audrą, pasak Th. Manno, – jis pasakė drąsią ir atvirą kalbą, pavadintą „Kreipimasis į protą“, kad įvardytų fanatišką ir reakcionierišką nacizmo ideologiją: „Fanatizmas tampa išsigelbėjimo ratu, entuziazmas – epileptine ekstaze, politika – opiumu liaudžiai, proletarine eschatologija; o protas slepia savo veidą.“
Netrukus Vokietijoje jis tapo nepageidaujamu žmogumi.
Kai 1933 m. Hitleris sustiprino savo valdžią, Th. Mannas keliavo po Europą skaitydamas paskaitų ciklą apie Richardą Wagnerį. Po kelių dienų šeima ir draugai perspėjo jį negrįžti į Miuncheną. Jis ten niekada daugiau ir negrįš. Po trumpos viešnagės Prancūzijoje jis išvyko į Šveicariją, kur praleido penkerius metus, o 1938 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas – pradžioje į Prinstoną, paskui į Los Andželą. Jis tapo svarbiu emigrantų intelektualų balsu, be perstojo kalbėjo apie vakarietiškų demokratijų nuolaidžiavimą ir izoliaciją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, keliaudamas po JAV jis ne kartą viešai pasisakė už demokratiją, nuolatos įrašinėjo laidas vokiečių kalba, skirtas tėvynei. Už šiuos darbus jam bus suteikta nemažai apdovanojimų, jis sutiks prezidentą Frankliną Rooseveltą, o 1944 m. gaus Amerikos pilietybę.
Daugeliu atžvilgių „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ yra centrinis taškas, apie kurį sukasi rašytojo likimas. Panašu, kad knyga ne tik privertė jį dalyvauti didžiausiuose to laikotarpio istorijos įvykiuose, bet ir išlaisvino kaip rašytoją. Baigęs traktatą, jis grįžo prie dar iki karo pradėto kūrinio, „satyrinio pasakojimo… juokingo makabriško nuotykio ir buržuazinio pareigos jausmo konflikto“, kurį pradžioje rašė kaip komišką „Mirties Venecijoje“ antitezę. Po šešerių metų šis pasirodė kaip „Užburtas kalnas“ – nuostabus, tragikomiškas kūrinys, kalbantis apie viską: laiko prigimtį, erosą, kūną ir dvasią, humanizmą, mirtį, progresą, politiką ir sniegą (jei jums neįdomu „Užburtas kalnas“, vadinasi, neįdomus ir gyvenimas). Vėliau jis skyrė penkiolika metų ambicingai biblinei tetralogijai „Juozapas ir jo broliai“, ketvirtas tomas išleistas 1943 m. Ir, visų nuostabai, tik po ketverių metų pasirodė jo paskutinis šedevras „Daktaras Faustas“.
Nors „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ ypač svarbūs Th. Manno gyvenime, tai mažiausiai skaitomas ir vertinamas jo kūrinys. Daugumai šiandienos skaitytojų čia išdėstytos mintys atrodytų pasibjaurėtinos, taip galiausiai įvertino jas ir pats rašytojas. Tad knygos skaitytojų ratas gana ribotas – istorikai, besidomintys intelektualiu Vokietijos gyvenimu per karą ir Veimaro periodu, bei tie, kuriems įdomi Th. Manno transformacija į demokratijos gynėją, jo moralinių ir politinių idėjų kaita. Bet nemažiau svarbu suprasti, ką jis norėjo ginti šioje knygoje. Žinoma, jis oponuoja revoliucijai, demokratijai, liberalizmui, internacionalizmui ir laukiniam anglų kapitalizmui. Aišku, jis gina Vokietijos poziciją kare. Bet kieno labui? Kas šis „apolitiškas“ žmogus, kurį, jo manymu, privalu ginti, ir kodėl?
Apie „Pasvarstymus“, kaip apie istorinį ir biografinį darbą, parašyta nemažai, bet jie dar deramai neišanalizuoti, nors yra labai aktualūs, ypač veikale plėtojama diskusija apie meno ir politikos ryšį. Th. Mannas parašė jį tuo metu, kai buvo juntamas, kaip ir šiandien, didelis spaudimas menininkams, kad šie išreikštų savo politinę priklausomybę ir kad tai matytųsi jų kūryboje. Jis niekuomet nepasidavė tokiam spaudimui ir ragino kitus taip elgtis. Jam reikėjo išgyventi du pasaulinius karus, kad suprastų, jog menininko vaidmuo tikrai svarbus normaliame politiniame gyvenime. Tai pamoka, kurią galiausiai gavo iš šios nežabotos ir kandžios apologia pro vita sua.
„Vokiškas – tai neišsemiama koncepcija“2
Th. Mannas gimė Liubeke 1875 m., netrukus po vokiečių suvienijimo ir Reicho paskelbimo. Jis augo prekybininko šeimoje – „Budenbrokų“ atspindys – kuri tuo metu išgyveno sunkmetį. 1891 m. staiga mirus tėvui, jo testamente buvo griežtai nurodyta parduoti įmonę, nes sūnūs nerodo gabumų tęsti šį darbą. Tad ketveriais metais vyresnis brolis Heinrichas paliko namus ir tapo keliaujančiu rašytoju; jis trumpam apsistodavo įvairiuose miestuose ir šalyse, nuolat kūrė aštrias satyras apie Vilhelmo eros vokiečių visuomenę ir politiką.
Thomas puoselėjo savas literatūrines ambicijas, kurios ne tik siejo su broliu, bet ir buvo jų konflikto šaltinis. Daugiau nei metus, nuo 1895 m., abu broliai gyveno Italijoje, daugiausia nedideliame Palestrinos miestelyje netoli Romos. Jie rašo, skaito vienas kito darbus, žaidžia šachmatais ir stengiasi atsiriboti nuo likusio pasaulio. Įsimintinos brolių diskusijos išryškino skirtingus jų temperamentus, ir tai visą gyvenimą trukdys jų santykiams. Heinrichas lengvai bendraujantis, jį žavi Pietų gyvenimas, kuris, jo manymu, stimuliuoja tiek erotine, tiek menine prasme. Jis lengvabūdiškas, rašo lengvai – pernelyg lengvai, pasak Thomo, jo manymu, viskas, ką išleidžia brolis, yra blogo skonio, paviršutiniška ir nieko verta.
Thomas santūresnis, jis labiau introvertas. Jo polinkis į homoerotizmą – ypač saugota paslaptis – galėjo prie to prisidėti. Svarbus dar vienas faktorius – jo ypatingas meninės integracijos jausmas, išvystytas nuo vaikystės. Thomas priklauso senajai mokyklai: jo visai netraukia menas dėl meno, bohema ar revoliuciniai judėjimai. Jo manymu, menininkas turi egzistuoti mūsų pasaulyje, bet nedalyvauti jame, jis lyg angelai iš Wimo Wenderso „Troškimų sparnų“, sklandantys virš Berlyno, jie yra mūsų nukrypimų liudininkai, bet visuomet geravaliai, kartais net būna gundomi prisijungti prie mirtingųjų luomo. „Tonijus Kriogeris“, mylimiausias to meto Th. Manno kūrinys (1903), pasakoja apie rašytoją, „griaužiamą ironijos ir dvasios, sunaikintą ir paralyžiuotą aiškaus suvokimo“, bandantį nesėkmingai pritapti prie gyvenimo srovės ir iš naujo pažinti „banalybės ekstazę“. Pasakojimas baigiasi personažo pasidavimu: „Esu tarp dviejų pasaulių, ir nė viename nesijaučiu savas.“ Nežinia, ar Th. Mannas kada nors pajuto tokį nusiraminimą, bet galiausiai priims savo natūralų atsiskyrimą kaip laisvės šaltinį ir būtiną sąlygą meno, verto to vardo. Jis tai suformulavo „Pasvarstymuose“ – „subtili meno viršenybė, lyginant su paprastu intelektu, yra gilus dviprasmiškumas, visiškas įsipareigojimo nebuvimas ir intelektuali laisvė“. Įsipareigoti – vadinasi, apleisti savo postą kaip menininkui.
Tačiau 1914 m. rugpjūčio mėnesį Th. Mannas apleido savo postą. Jo entuziastinga reakcija dėl karo, nors ir sunkiai suvokiama šiandien, iš tiesų buvo visai banali. Kai Heinrichas, vienas iš nedaugelio vokiečių intelektualų, iškart viešai pasmerkė karą ir pakartojo besiviliantis, kad, nugalėjus Vokietiją, bus sukurta demokratiška respublika, Thomas griežtai atmetė brolio poziciją, kuri, pasak jo, yra „belezza radikalizmas“ ir neapykantos išraiška viskam, kas vokiška. Heinrichas taip pat sukritikavo jaunesniojo brolio pastabas, kurios jam atrodė pasenusios; kaip sakė vienam draugui, „mano brolis karą vertina estetiniu požiūriu, kaip ir visa kita“.
Regis, Heinrichas nebenorėjo diskutuoti šia tema, tačiau ne Thomas. Brolis jo gyvenime vaidino didžiulį vaidmenį. Tad kai šis pasirinko – jo manymu – netikro menininko gyvenimą, Thomas reagavo taip, lyg būtų iškilęs pavojus jo paties pašaukimui. Jis tai ypač emocingai išsakė viename laiške: „Tu negali suprasti mano gyvenimo ir etikos, nes esi mano brolis.“ Heinrichas išliko santūrus ir neprarado savitvardos: „Visuomet suvokiau, kad tavo dvasia priešiška manajai“, atsakė Regis, Heinrichas nebenorėjo diskutuoti šia tema, tačiau ne Thomas. Brolis jo gyvenime vaidino didžiulį vaidmenį. Tad kai šis pasirinko – jo manymu – netikro menininko gyvenimą, Thomas reagavo taip, lyg būtų iškilęs pavojus jo paties pašaukimui. Jis tai ypač emocingai išsakė viename laiške: „Tu negali suprasti mano gyvenimo ir etikos, nes esi mano brolis.“ Heinrichas išliko santūrus ir neprarado savitvardos: „Visuomet suvokiau, kad tavo dvasia priešiška manajai“, atsakė jis, vildamasis, „kad vieną dieną suprasi, jog nereikia į mane žiūrėti kaip į priešą“.
Bet Thomas yra tokio tipo asmenybė, kuriai, norint apsibrėžti tapatybę, būtinas priešas. Čia puikiai tinka Carlo Schmitto formuluotė, kad priešas įkūnija mūsų pačių abejones. Karui prasidėjus Thomo dvasią apėmė sumaištis – Heinricho, kaip menininko-priešininko, įvaizdis susiliejo su kariniais Vokietijos priešais – Antante, ir ypač Prancūzija. Arba, kitaip sakant, jo paties Sonderweg susipynė su Vokietijos istorijos gynyba. Jis pripažino viename laiške, kad „poreikis viską vertinti intymiu aspektu leido matyti mus su broliu kaip simbolišką Vokietijos likimo personifikaciją“. Net rašytojui tai buvo išskirtinai egocentriška.
Praėjus trims mėnesiams nuo karo pradžios, Th. Mannas paskelbė pirmąjį politinį straipsnį „Pamąstymai karo metu“, kuris šokiravo ne tik jo brolį, bet ir tarptautinę literatų bendruomenę. Visoje Europoje rašytojai svarstė: kaip tokio subtilaus ir puikiai parašyto romano kaip „Budenbrokai“ autorius gali rašyti tokias frazes:
Netikėjome karu, mūsų politinis mąstymas negalėjo pripažinti, kad mums reikia europinės katastrofos… Savo širdies gelmėje jautėme, kad pasaulis, mūsų pasaulis, nebegali taip tęstis. Mes puikiai pažinojome šį taikų pasaulį ir jo lengvabūdiškas manieras… Pasibjaurėtiną pasaulį, kuris nebeegzistuoja – arba kuris nebeegzistuos, pasibaigus audrai! Argi jis neprikimštas dvasinių parazitų ir tarakonų? Argi jis neleidžia dūmų ir nedvokia yrančia civilizacija?
Straipsnis yra akivaizdi karo deklaracija – pasak Th. Manno terminologijos, tai karas už „kultūrą“ prieš „civilizacijos“ ambicijas. Pagal seną vokiečių tropą, civilizacija reprezentuoja protą, skepticizmą, meilę, demokratiją ir progresą, o kultūra, kuri daug svarbesnė, semia energiją iš tamsiosios žmogiškosios prigimties dalies ir skatina daug intensyvesnius jausmus, tad ir geresnę meninę kūrybą. Thomas buvo įsitikinęs, kad prancūzų, anglų, kartu ir Heinricho tikslas yra sunaikinti išsilavinusią Vokietiją ir transformuoti ją į pavergtą demokratizuotą tautą, apgyvendintą neišsilavinusių buržuazinių kapitalistų. „Jie nori padaryti mus laimingus, – rašė jis su panieka, – bet mes, vokiečiai, atsisakome paklusti civilizacijos procesams.“
„Pamąstymai karo metu“ yra įvadas į „Pasvarstymus“. Ši knyga tikriausiai niekuomet nebūtų pasirodžiusi, jei ne Heinricho reakcija. Susinervinęs dėl šios publikacijos ir Thomo konferencijos apie Frydrichą II Didįjį, 1915 m. Heinrichas paskelbė platų polemišką straipsnį, kurio centre – intelektualai nacionalistai, kaip ir jo brolis. Pavadintas „Zola“, jis pristato empatišką Emile’io Zola vaidmenį Dreifuso byloje ir netiesiogiai lygina karą palaikančius vokiečių intelektualus reakcionierius su nesąžiningais prancūzais antidreifusininkais. Ši odė, skirta aktyvaus prancūzo intelektualo heroizmui, nepasižymi originalumu, bet Thomas tai priėmė kaip į jį nukreiptą piktybišką ataką. Jį ypač žeidė Heinricho pastaba apie antidreifusininkus – jam atrodė, kad tai skirta asmeniškai jam, – priklausančius „eilinei bandai, kuri vieną dieną išnyks. Jie pasirinko tarp istorijos ir dabarties ir parodė, kad, nepaisant visų talentų, jie tik juokingi parazitai“.
Perskaitęs šią publikaciją, Thomas su broliu nutraukė bet kokius ryšius. Visi Heinricho bandymai atnaujinti ryšius būdavo griežtai atmetami, ir nors jie gyveno Miunchene vos vieno kilometro atstumu, vienas kitam nepratarė nė žodžio iki 1922 m. Jie prasilenkia tylomis operoje, iš toli pamato vienas kitą per laidotuves, bet nieko daugiau. Heinrichas toliau darbuojasi prie savo romanų ir darosi vis svarbesne kairiųjų intelektualų figūra. O Thomas užsiveria savyje ir visą energiją skiria tiesos atkūrimui.
„Manifestas, net ir būdamas stiprus, gali geriausiu atveju fanatizuoti, bet tik meno kūrinys gali išlaisvinti“3
„Pasvarstymai“ nėra klasikinis traktatas, kuriuo siekiama įtikinti skaitytojus vienu ar kitu dalyku. Tai įniršusios, bandančios atrasti save dvasios archyvas, kuriame susilieja nerimą keliantys pakilūs diskursai ir brutalios frazės, polemika ir net žiaurumas. Čia randame įsimintinų pareiškimų apie vokiečių temperamentą, europinę istoriją, rusų literatūrą ir Th. Manno intelektualaus gyvenimo šviesulius: Arthurą Schopenhauerį, Richardą Wagnerį ir Friedrichą Nietzschę. Kai kurie paragrafai atrodo kone ištraukti iš Fiodoro Dostojevskio „Užrašų iš pogrindžio“ arba Danielio Paulio Schreberio „Denkwurdigkeiten eines Nervenkrauhen“ („Neuropato užrašai“). Kūrinyje vienas kitą keičia blaivus mąstymas, fantazija ir realybė, tad skaitytojas niekuomet iki galo nėra tikras, kuriai iš šių pozicijų atstovauja paties autoriaus asmenybė. Kartais čia gali pasijusti psichoanalitiku, besiklausančiu monologo, pilno idėjų sukeliamų asociacijų, besisukančių apie dar neatrastą centrą. O kartais atrodo, lyg dalyvautum egzorcizmo seanse.
Skaitant kaip politinį pamfletą, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“ yra klasikinė moderniosios reakcijos išraiška. Dėl kraštutinių minčių knyga tapo populiari tarp pokario vokiečių dešiniųjų, o autorius buvo keliamas ant to paties pjedestalo kaip Oswaldas Spengleris bei Arthuras Moelleris van den Bruckas. Joje visos įprastos klišės: volkish nacionalizmas, karo romantizavimas, proto nuvertinimas, priešiškumas demokratijai, humanitarizmo menkinimas ir net amerikanizacijos peikimas. Panašiai kaip ir „Pamąstymuose karo metu“, čia pilna tokių deklaracijų:
Žodžių junginyje Deutches Volk girdime ne tik tautybę, bet tai, kas išsiskiria savo esme, kas yra geriau, aukščiau, tyriau, švenčiau nei kad žodžiai „anglų tauta“, „prancūzų tauta“. Volk tikrai yra sakralus garsas.
Atsikratykime šio svetimo ir pasibjaurėtino šūkio „demokratinis“! Niekuomet mechaninis-demokratinis Vakarų būvis nebus mums priimtinas. Germanizuokim žodį, geriau sakykim „nacionalinis“ nei demokratinis.
Dažnai matėme, kaip karas atlieka teleologinį vaidmenį – apsaugoti, patvirtinti ir sustiprinti nacionalinę tapatybę. Tai didžiulė gynybinė jėga prieš racionalistinį mūsų nacionalinės kultūros naikinimą.
Kaip Th. Mannas įsivaizduoja, kad tokios polemiškos deklaracijos galėtų pasitarnauti ginant „apolitišką“ žmogų? Tai sunku suprasti skaitant „Pasvarstymus“. Ką nori jis pasakyti žodžiu „politika“? Perskaitę trečdalį teksto randame teiginį „Politika yra estetikos priešingybė“. Tai tikrai didžiausia šio termino apibrėžimo idiosinkrazija. Bet čia ji atskleidžia, kad „politika“ yra bendrinis terminas, nurodantis visas modernaus gyvenimo formas, kurios, pasak Th. Manno, stato į pavojų tai, ką Michaelis Oakeshoffas įkvepiančiai pavadino „poezijos balsu žmonijos pokalbyje“. Šiame labai asmeniniame skyrime tarp estetikos ir politikos slypi daugybė opozicijų: menas prieš intelektą, siela prieš visuomenę, ironija prieš moralę, nacija prieš respubliką, 1914 m. idėjos prieš 1789 m. idėjas, ir taip toliau. Regis, Th. Mannas retoriškai sako – aš, „apolitiškas žmogus“, prieštarauju visam tam. (Visi reakcionieriai turi visa tai.)
Tad kas gi yra šis intelektualas, „politikos“ gynėjas? Th. Mannas vadino jį Zivilizationsliterat, galima versti kaip „civilizacijos literatas“. Jo manymu, terminas Literat yra pašaipus ir reiškia „blogą rašytoją, diletantą, susireikšminusį ir manantį, kad gali būti moraliniu pasaulio vedliu“. Tokio tipo asmenys tiki teisingumu, progresu, demokratija ir trokšta kuo greičiau pakelti Vokietiją į Paragvajaus lygį, – pagiežingai rašo Th. Mannas. Bet svarbiausia, toks asmuo yra įsitikinęs, kad menas nėra tikslas pats sau, kad tai tik įrankis civilizacijos progresui vykdyti, pasiekti politinius, ideologinius tikslus. Literat – tikrojo menininko priešingybė, net priešas, tai prozelitas, kuris siekia, kad „intelektas ir menas paklustų demokratinei išgelbėjimo doktrinai“. Ir tai didžiulė išdavystė.
Panašu, kad geriausias Literat pavyzdys yra „Heinrichas“. Dar iki prasidedant karui Thomui nepatiko brolio teiginiai, ypač kai šis 1911 m. parašė, kad „intelektualas, palaikantis šiandienos dominuojančią klasę, nusikalstamai išduoda dvasią“. Negana to, Thomo atmintyje skamba ištrauka iš „Zola“, kur brolis teigė, kad „literatūros ir politikos objektas bei tikslas yra tas pats“, ir kad „Zola žinojo, jog kuo labiau angažuojasi politiškai, tuo labiau jo kūryba humaniškėja“. Keliose pastraipose Heinrichas kalba lyg politinio biuro narys, propaguojantis socialistinį realizmą: „Būtina pažadinti mases! Ar tai gali būti mūsų objektas? Taip. Tas pats ir dėl literatūros, reikia, kad masės pabustų!“
Nežinia kas labiausiai Th. Manną pribloškė tose ištraukose: mesijinė angažuoto autoriaus poza, įsivaizduojant, kad atstovauja „liaudžiai“ (kurios beveik nepažįsta), morališkai aukštesnė būtis, drįstanti sakyti tiesą galingiausiems (kuriuos dar mažiau pažįsta), ar kvietimas daryti iš meno egzaltuotą propagandą. Tai, kas iš tiesų domina šiuos žmones – juos Th. Mannas vadina jakobinais – „visiškai ne menas, bet manifestas“.
Kuo labiau jie įsijaučia, tuo slogesnė ir priešiškesnė darosi erdvė, kurioje tikrasis menininkas kuria. Šioji pastraipa apie jakobiną galėtų būti parašyta ir šiandien:
Cenzūra ir atmetimas tų, kurie mąsto kitaip, visiškai atitinka jų laisvės koncepciją… Kadangi jis įsitikinęs, jog pažįsta tiesą, „tiesą, kuri apakina savo ryškumu“, jo meilė tiesai tampa pavojinga… Jis įsivaizduoja turįs teisę – ką čia kalbu – morališkai įpareigotas perduoti iš pačių giliausių šaltinių kylantį ir aiškiai apibrėžtą mąstymo būdą, kuris negali ir nenori pripažinti nieko kito, kaip tik savo absoliučią tiesą. Yra tik „taip“ arba „ne“, tik avys arba ožkos, ir nedelsiant reikia „pasisakyti“. Tolerancija ir delsimas būtų kriminalinis nusikaltimas. Jis yra įsitikinęs, kad turi gelbėti savo sielą ir negali gaišti nė valandos broliaudamasis, net ir dėl įvaizdžio, su užkietėjusiais idiotais, kurie nemato to, ką mato jis.
Tad kas gi yra „Pasvarstymai“, jei ne manifestas? Čia daugybė idėjų, 1914 m. surinktų nuo Vokietijos miestų ir kaimų grindinio. Absoliutus Th. Manno realybės ignoravimas šiuo atveju paverčia „Pasvarstymus“ įdomia psichologinio atvejo studija. Šiame kūrinyje jis liaujasi būti menininku ir tiesiog tampa kitu tipu, reakcionieriumi. Ir prireikė nemažai metų, kad jis pats tai pripažintų.
„Kiekviena introspekcija keičia savo objektą… niekas nelieka toks pat po to, kai atranda save“4
Pasaulis, kuriame gimė „Pasvarstymai“, neturi nieko bendro su pasauliu, kuriame buvo kurti. Vokietijos pralaimėjimo šokas, baudžiamasis Versalio sutarties pobūdis ir viską apsunkinusi ypač didelė infliacija transformavo ideologinį šalies peizažą. Pagrindiniuose politikos laukuose jau nebe liberalūs respublikonai, konservatoriai ir socialistai; dabar Vokietija turi gyventi su tarpusavyje kovojančiomis ir agresyviai nusiteikusiomis revoliucinėmis frakcijomis. Kairėje radikalios grupuotės, įkvėptos rusiškos revoliucijos, – jos išprovokavo 1918 m. lapkričio mėnesį revoliucinius sukilimus Vokietijoje – ir efemeriška Bavarijos socialistinė respublika. Dešinėje nacionaliniai militaristai, kurių karinga ideologija yra sudaryta iš F. Nietzschės, O. Spenglerio ir Ernsto Jungerio idėjų mišinio, o pagrindinis ginklas – politinės žudynės. Th. Mannas buvo siejamas su kraštutinės dešinės figūromis, kurių jis nekentė, jį supo gerbėjai, pažodžiui priėmę retorines „Pasvarstymų“ idėjas apie civilizacijos nuopuolį ir kultūros šaknis.
1922 m. jis suprato, kad turi nedelsdamas veikti. Metų pradžioje brolis Heinrichas vos nemirė nuo apendicito, todėl Thomas atskubėjo prie jo lovos. Panašu, kad jų susitaikymas išlaisvino Thomą iš nusistatymo brolio atžvilgiu ir atvėrė akis. Vėliau, birželio mėnesį, vokiečių užsienio reikalų ministras žydas Waltheris Rathenau buvo užpultas gatvėje nacionalistų antisemitų. Po šio įvykio Th. Mannas nusprendė išsakyti nuomonę įspūdingoje kalboje „Apie vokišką respubliką“, kurioje jis aiškiai palaikė naująjį režimą. Jo duktė Erika palygino tai su bomba, kurią tėvas susprogdino namuose. Th. Mannas ypač norėjo viešai išreikšti savo poziciją dėl reakcionieriškų aistrų, sklandančių visuomenėje, ir, kaip jis vadino, „sentimentalaus vulgarumo“. Rašytojas suvokė, kad vokiečių jaunimas yra patrauktas šio naujo žiauraus politinio romantizmo (prisiminkime šviečiančius jaunų nacių veidus žudynių akivaizdoje) ir kad reikia parodyti kitą žavėjimosi objektą. Tad ėmėsi emocingai šlovinti demokratiją, kurią įžvelgė senose vokiškose tradicijose. Tačiau jo kalbos nieko neįtikino, tik išstūmė iš pirmųjų kraštutinės dešinės spaudos puslapių.
Romane „Užburtas kalnas“ įvyksta tikroji konfrontacija su reakcionieriška dvasia. Jis buvo pradėtas kaip novella, o jo centre turėjo būti Hansas Kastorpas – jaunas, iš buržuazijos kilęs svajotojas, atvykęs į Šveicarijos sanatoriją. Jis įtraukiamas į politines-filosofines diskusijas tarp Setembrinio, racionalaus italo humanisto (komiška Heinricho versija), ir protestantų pastoriaus (Thomo versija). Kadangi to meto rašytojo užrašai dingo arba buvo sunaikinti, nežinome, kaip turėjo baigtis šis kūrinio variantas. Tačiau žinome, kad, pirmaisiais Veimaro respublikos metais kaistant politinei situacijai, Th. Mannas perdarė savo kūrinį į daug ambicingesnį romaną, atspindintį to meto situaciją. Taikus pastorius Bungė virto vienu įsimintiniausių rašytojo personažų Leo Nafta – tuščiagarbiu, negražiu ir nemaloniu žydu, priklausančiu jėzuitams, kurio svarstymuose – ekscentriškas katalikiško integralumo ir marksistinės revoliucijos mišinys, ir jis nekantriai laukia krauju srūvančios apokalipsės, sukursiančios Dievo Karalystę žemėje.
Scena prasideda Naftos ir Setembrinio debatais siekiant įtikinti Hansą. Tačiau skaitant toliau tampa aišku, kad nė vieno personažo pozicijos nėra logiškos ir prieštarauja viena kitai, o jų skirtumai yra didesni nei tiesiog paprasti nesutarimai. Setembrinis, nors ir naivus racionalistas, puikiai save pažįsta. Nafta yra apsėstas blogio dvasios, kuri priima visas idėjas, galinčias maitinti jo visuotinę neapykantą – iš čia jo plataus sinkretizmo šaltiniai, nuo Viduramžių teologijos iki „Kapitalo“. Nafta turi pateisinamas priežastis nekęsti pasaulio – dar vaikas jis matė, kaip per pogromą buvo nužudytas tėvas, ir pats netrukus mirs nuo tuberkuliozės – jis reaguoja transformuodamas savo pyktį į politinę žudymo teologiją. Nafta nėra tradicinis dešinės ar kairės konservatorius, veikiau „revoliucinis reakcionierius“, kurio tikslas – užvaldyti ateitį, taip atgaivinant civilizaciją užmirštoje praeityje. Th. Mannas puikiai aprašo tokį mąstymo būdą vienoje savo kalboje 1930 m.:
Tuomet buvo skelbiamas naujo mentaliteto atsiradimas, skirtas visai žmonijai, kuris neturės nieko bendro su buržuaziniais principais, tokiais kaip laisvė, teisingumas, kultūra, optimizmas, tikėjimas, progresas… Tai reiškė iracionalų grįžimą atgal, jo mąstymo centre atsidūrė gyvenimo koncepcija… Jis statė ant pjedestalo ir garbino kaip tikrąją gyvenimo širdį Chtoninę Motiną, sielos tamsą, sakralizuotus prokreacijos pragarus.
Kontrastas tarp šios ištraukos ir 1914 m. pirmosios „Pamąstymų karo metu“ pastraipos yra akivaizdus. Th. Mannas ten aprašo „laukinę kultūros eleganciją“, kurios jėga yra „orakulai, magija, pederastija, dievai kariautojai, žmonių aukos, inkvizicija, eretikų laužai, baisios ligos, raganų procesai, orgiastinės sektos, nuodijimo mada ir dar daugybė pasibaisėtinų detalių“. Jis iš vidaus supranta šį „naująjį mentalitetą“.
Kai galiausiai „Užburto kalno“ pabaigoje Nafta paleidžia kulką sau į galvą, sunku nepagalvoti, kad Th. Mannas pagaliau atsikratė vienos savo dalies. Regis, taip manė ir Walteris Benjaminas: 1925 m. laiške Gersomui Scholemui jis rašo, kad nors ir nekentė „Pamąstymų karo metu“ autoriaus, bet žavisi „Užburto kalno“ autoriumi: „Manau, kad autoriaus viduje berašant vyko didžiulis pasikeitimas. Tiesą sakant, esu tikras, kad taip buvo.“
Nuo 1914 m. Th. Mannas išgyveno vidinę transformaciją, bet ne visišką metamorfozę. „Kultūra ir politika“ (1939) labiausiai priartėjo prie mea culpa dėl politinių „Pasvarstymų“ kliedesių. Šioje esė jis aprašo, kaip visas jo auklėjimas vedė į požiūrį, kad demokratija yra pavojus kultūrai ir vidinei menininko laisvei. Nors ir „nelabai supratau, koks ryšys tarp moralės ir pilietinės laisvės, ir tuo beveik nesidomėjau“. Jis suprato apolitiško vokiečio palikimą, kurį kadaise šlovino ir kuris tapo istoriniu pasaulio košmaru:
Jo išskirtinė panieka demokratinei revoliucijai pavertė jį instrumentu kitos revoliucijos – anarchiškos, nekontroliuojamos revoliucijos, kuri kėlė pavojų visos Vakarų moralės ir civilizacijos pagrindui bei ramsčiams: tai pasaulinė revoliucija, sunaikinusi daugiau nei visi hunų išpuoliai praeityje.
Vis dėlto Th. Mannas niekuomet neatsisakė estetinių idėjų, suformuluotų „Pasvarstymuose“. Jis negrįžo ir prie angažuotų menininkų puolimo. Įdomu kodėl?
„Objektyvumas – tai laisvė“: ši frazė lyg mantra kartojama „Pasvarstymuose“, bet nėra tai, ką paprastai suprantame kaip mokslinį objektyvumą. Užuot perdavęs iškreiptą ir neaiškią realybės viziją, meninis objektyvumas leidžia likti šalia aprašomų dalykų haecceity; jis suponuoja konkretų, nešališką, praktišką požiūrį. Tai reiškia leisti būti taip, kaip viskas yra, nesisavinti, nes tai riboja aprašomų dalykų reikšmes. Th. Mannui ypač patiko XIX a. literatūra – priešingai nei XVIII a. – tai, ką vadino jos klusnumu realybei, taip iškeldamas jos dviprasmiškumą ir pasipriešinimą bet kokiems nurodymams. Jo mėgstamiausi autoriai – tokie kaip Flaubert’as, F. Dostojevskis ir Ivanas Turgenevas – mato tikrą gyvenimą už visų stereotipų, vienu metu iš įvairių požiūrio taškų; ir Levas Tolstojus toks buvo, pabrėžia Th. Mannas, iki užsidėjo negražų krikščionišką monoklį ir tapo nuobodus.
Menininkas politikas gerai jaučiasi tik su monokliu, nes jam reikia įvykdyti ypač svarbią misiją. Kad tarnautų savo tikslui, jis turi transformuoti trimatę realybę į paprastą dviejų dimensijų schemą, kuri perteikia žinią. Šis menininkas įsivaizduoja, kad kuria laisvai, nors iš tiesų yra idėjos vergas. Bet koks realybės aspektas, kuris netarnauja tai idėjai, jam yra draudžiamas. Estetas laisvai semia iš realybės ir viską filtruoja per savo vaizduotę: jis visuomet suvokia, kad realybė gali pasirodyti visai kitaip iš kitos pusės. Jo didžiausias talentas – „pristatyti įvairius požiūrius, pasitelkti dialektiką ir visuomet leisti kalbančiajam tuo metu jaustis teisiam“. Kai personažai sukyla, suprantam, kad tai literatūros kūrinys; tai ženklas, kad autorius buvo dėmesingas. Th. Mannas vysto šią idėją kalbėdamas apie I. Turgenevo romaną „Tėvai ir vaikai“. Šis buvo labai kritikuojamas, kai pasirodė 1862 m., nes nė vienas personažas nesielgė taip, kaip tikėjosi didžiojo „nihilizmo“ šalininkai Rusijoje XIX a. viduryje. Publika, pabrėžia Th. Mannas, neatleidžia I. Turgenevui, kūrinyje palankiai pristačiusiam ir konservatorius, ir kraštutinius revoliucionierius. Knyga buvo blogai priimta, nes skaitytojai laukė manifesto, o pasijuto ribojami meno kūrinio.
Th. Mannas galiausiai suprato, kad politinė laisvė ir meninė laisvė suderinamos. Bet jis niekuomet neatsisakė įsitikinimo, kad menine laisve galima pasinaudoti – pavyzdžiui, užvaldant sąmonę – dėl politinių tikslų. Gyvenime vertybių ir įsipareigojimų pasirinkimų yra daug daugiau, nei įsivaizduojame, tačiau visuomet reikia išlaikyti vidinį atstumą. Svarbu pabrėžti ir tai, kad jei Th. Mannas tapo demokratu politine prasme, jis niekuomet netapo menininku demokratu – o tai subtilus, bet esminis skirtumas.
1 Thomas Mannas, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“.
2 Thomas Mannas, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“.
3 Thomas Mannas, „Apolitiško žmogaus pasvarstymai“.
4 Thomas Mannas, „Kultūra ir socializmas“.
Michel de Montaigne. Apie įpročius ir apie tai, kad nelengva keisti priprastus įstatymus
2023 m. Nr. 2
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Prieš 490 metų, 1533 m. vasario 28 d., gimė Michelis de Montaigne’is, vienas žymiausių Renesanso epochos filosofų. Mokėsi Bordo mieste, baigė teisės studijas, dirbo teisme bei parlamente. 1581–1585 m. dviem kadencijoms buvo išrinktas Bordo meru.
Mirus tėvui, Michelis tapo didžiulio turto ir XIV a. pilies, kurią kartu su kilmingu titulu įsigijo dar jo prosenelis, paveldėtoju. Po poros metų nusprendė išeiti į pensiją ir likusias dienas ramiai praleisti Montaigne’ių pilies valdose Perigoro regione. Didžiąją laiko dalį jis paskyrė meditacijai ir tūkstančių knygų, sukauptų jo bibliotekoje, skaitymui. Viršutiniame pilies bokšto aukšte įrengtoje bibliotekoje jis ir miegodavo, taip pabėgdamas nuo šeimyninių ir visuomeninių įsipareigojimų. Ant bibliotekos lubų sijų jis išraižė antikos skeptikų maksimas, Šventojo Rašto citatas.
Kiek vėliau jis pradėjo užrašinėti savo apmąstymus ir 1580 m. išleido pirmąjį savo „Esė“ rinkinį dviem tomais (essais prancūzų k. reiškia „bandymai“). 1582 m. pasirodė papildytas leidimas, o 1588 m. – trečias „Esė“ tomas. Paskutinius gyvenimo metus filosofas praleido pilies bokšte, kur paruošė ketvirtąjį „Esė“ leidimą, pasirodžiusį tik po jo mirties. M. de Montaigne’is mirė 1592 m. savo bokšto bibliotekoje.
Pažinti save buvo svarbiausias M. de Montaigne’io tikslas, o į klausimą, iš kur jis kilęs, Sokrato pavyzdžiu atsakydavo: „Esu iš pasaulio“, taip neigdamas bet kokią geografinę ar luominę diskriminaciją tarp žmonių. Jis gerbė socialinius ir religinius skirtumus, o ne aklai laikėsi siaurų visuomenėje įsigalėjusių principų. M. de Montaigne’is padėjo pirmuosius humanizmo pagrindus, teigiančius, kad visuomenė turėtų tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai.
Šioje esė M. de Montaigne’is aptaria papročius, ritualus ir įsitikinimus skirtingose kultūrose ir visuomenėse. Jo manymu, bet kurios visuomenės atstovui atrodo, kad tik jo gyvenimo būdas yra teisingas, o kitų – ne. Žmogui būna sunku pabėgti nuo įpročių ir įsitikinimų įtakos ir grįžti prie savo tikrosios prigimties, tačiau tai nėra neįmanoma, nes kiekvienas gali sąmoningai pasirinkti gyvenimo būdą, kuris galbūt ir neatitinka jam primestų visuomenės nuostatų.
Atrodytų, jog puikiai įpročio jėgą perprato pasakos apie vieną kaimietę, įpratusią glostyti ir nešioti ant rankų ką tik gimusį veršiuką, kūrėjas. O jai taip nuolat besielgiant, vien dėl papratimo pavykdavo jį pakelti jau ir užaugusį[1]. Ir iš tiesų, nėra negailestingesnio ir klastingesnio mokytojo už įprotį. Jo įtaka mums didėja pamažu, nepastebimai; tačiau po kuklios ir nuolankios pradžios, su laiku sustiprėjęs ir įsitvirtinęs, jis netrukus parodo mums siaubingą ir despotišką savo veidą, į kurį mes nebedrįstame net pažvelgti. Mes pastebime, kaip jis laužo pačios gamtos nustatytas taisykles: Usus efficacissimus rerum omnium magister[2].
Kalbėdamas šia tema, prisimenu Platono urvą „Respublikoje“ ir gydytojus, kurie įpročio veikiami nuvertina savo meno priesakus, o štai vienas karalius pripratino savo skrandį prie nuodų. Albertas Didysis[3] pasakoja, kad viena mergina paprato valgyti vien vorus.
O Naujosios Indijos pasaulyje[4] buvo aptiktos ištisos tautos, gyvenančios skirtingo klimato sąlygomis, kurios taip pat mito vorais, kaupdavo jų atsargas ir net augindavo juos lygiai taip pat, kaip tą darydavo ir su skėriais, skruzdėlėmis, driežais bei šikšnosparniais. Sykį badmečiu rupūžė buvo parduota už šešis ekiu. Jie visa tai kepdavo ir ruošdavo naudodami įvairius padažus. Buvo rasta ir tokių tautų, kurioms mūsų mėsiškas maistas buvo nuodingas ir mirtinas.
Consuetudinis magna vis est. Pernoctant venatotes in nive: in montibus uri se patiuntur. Pugiles caestibus contusi ne ingemiscunt quidem[5].
Šie svečių šalių pavyzdžiai neatrodys tokie keisti, jei mes pasitelksime asmeninę patirtį ir suvoksime, kaip įprotis atbukina mūsų jausmus. Tam visiškai nebūtina griebtis pasakojimų apie žmones, gyvenančius prie Nilo krioklių[6], nei filosofų veikalų apie dangiškąją muziką, dėstančių, kad tvirtos ir glotnios dangaus sferos, sukdamosi ratu, liečiasi ir trinasi viena į kitą, o tai neišvengiamai skleidžia nuostabius, harmonijos kupinus garsus, pagal kurių ritmą ir bangavimą juda ir danguje ratelį šoka šviesuliai. Kad ir koks stiprus šitas nepaliaujamas skambėjimas, žemės padarų ausys nieko nebeįstengia girdėti, nes jų ausys apkurtintos kaip tų egiptiečių prie Nilo krioklių.
Kalviai, malūnininkai ir ginklakaliai negalėtų ištverti juos supančio triukšmo, jei girdėtų jį taip, kaip mes. Iškvėpintos manosios odinės liemenės kvapas iš pradžių kutena mano nosį, tačiau jei panešiočiau ją tris dienas iš eilės, jos aromatą užuostų jau tik greta manęs esantys žmonės. Stebina ir tai, jog įprotis mūsų pojūčiuose geba išlikti ir pasireikšti nepaisydamas nei ilgesnių laiko tarpų, nei pertraukų, kaip tai žino gyvenantieji šalia varpinių. Aš pats gyvenu bokšte, kuriame yra didžiulis varpas, saulei tekant ir leidžiantis skambinantis „Ave Maria“. Nuo jo griausmo dreba visas mano bokštas. Iš pradžių man tai buvo nepakeliama, tačiau praėjus kuriam laikui aš taip prie jo pripratau, kad dabar jis manęs visiškai nebeerzina, o kartais net ir nepabudina.
Platonas subarė vieną vaiką, žaidžiantį su riešutais[7]. Vaikas atsikirto: „Tu bari mane už menkniekį.“ „Įprotis, – atsakęs Platonas, – nėra menkniekis.“ Mano nuomone, pačios blogiausios ydos įsirėžia mumyse nuo pat gležnos vaikystės, o mūsų charakterio formavimas yra žindyvių rankose. Dažnai motinoms būna maloni pramoga stebėti, kaip vaikas nusuka vištai kaklą ar linksminasi kankindamas šunį ar katę. Kai kurie tėvai yra tokie kvaili, kad, matydami, kaip jų sūnus žiauriai muša negalintį apsiginti valstietį ar liokajų, laiko tai džiaugsmą keliančiu stipraus charakterio pranašu, arba sumanumo ženklu, jei šis apmulkina savo draugą griebdamasis klastos ir apgaulės.
Juk tai ir yra tikrosios žiaurumo, despotizmo ir išdavystės sėklos bei šaknys: jos būtent taip ir sudygsta, vėliau gausiai suželia ir galiausiai klesti globojamos įpročio. Toks auklėjimas, kai šie vulgarūs polinkiai pateisinami dėl jauno amžiaus ar dėl aplaidumo, yra labai pavojingas. Pirmiausia dėl to, kad tuomet girdimas pačios Gamtos balsas, skambus ir aiškus, dar nespėjęs sugrubti. O antra, apgavystės bjaurastis nepriklauso nuo to, ar kalba eina apie pinigus, ar apie smeigtukus: ji šlykšti pati savaime.
Manau, kad daug teisingesnė išvada yra ši: „Argi jis nesiryžtų apgaulei su pinigais, jei apgaudinėja su smeigtukais?“, nei ta, prie kurios prieinama dažniausiai: „Juk jis sukčiauja tik su smeigtukais, jis niekuomet to nepadarytų su pinigais.“ Nuolat reikia mokyti vaikus neapkęsti ydų, atskleisti joms būdingą šlykštumą taip, kad jie vengtų jų ne tik savo poelgiuose, bet svarbiausia – ir širdyje: net mintis apie jas turėtų būti pasibjaurėtina, kad ir kokia kauke jos prisidengtų.
Nuo vaikystės mane auklėjo rinktis vien tiesius ir atvirus kelius, visada niekinti apgavystės ar klastos griebimąsi vaikiškuose žaidimuose, o juk į juos reikėtų žiūrėti ne kaip į žaidimus, o kaip į pačius rimčiausius poelgius. Nėra tokio užsiėmimo, kad ir paties lengvabūdiškiausio, kuriuo užsiimdamas aš nejausčiau savyje tūnančio prigimtinio pasibjaurėjimo sukčiavimu. Lošdamas kortomis iš sū, skaičiuoju juos taip, lyg tai būtų ekiu, nesvarbu, ar kortuočiau su žmona ir dukterimi (kai man tas pats, laimėsiu ar pralaimėsiu), ar rimtai lošdamas. Visur ir visada man pakanka savų akių, kad vykdyčiau prideramą pareigą, jokios kitos akys taip akylai manęs nestebi, ir nėra tokių, kurioms jausčiau didesnę pagarbą.
Neseniai savo namuose teko matyti nedidelio ūgio žmogų, kilusį iš Nanto, kuris gimė be rankų. Jis taip gerai ištreniravo savo kojas, kad jos pasitarnautų jam vietoj rankų, kad kojos, tiesą sakant, primiršo pusę joms priklausančių prigimtinių pareigų. Be to, jis jas ir vadina rankomis: jis moka pjaustyti, užtaisyti pistoletą ir iššauti, įverti siūlą į adatą, siūti, rašyti, nusitraukti kepurę, susišukuoti, lošti kortomis ir kauliukais, mesdamas juos su tokiu pat miklumu, kaip ir kiti. Kai jam daviau truputėlį pinigų (mat jis juos užsidirba pasirodydamas kitiems), jis juos paėmė su koja taip, kaip mes tai darome rankomis. Būdamas vaiku, mačiau kitą berankį žmogų, kuris dvirankį kalaviją ir alebardą laikė smakru spausdamas prie krūtinės: jis svaidė juos į viršų ir gaudė, mėtė durklą ir taip šauniai pliauškino botagu, kaip ir bet kuris kitas vežikas Prancūzijoje.
O dar geriau įpročio poveikį mes galime suvokti iš tų keistų atspaudų, kuriuos jis, nesutikdamas didelio pasipriešinimo, įspaudžia mūsų sielose. Ar esama tokių pažiūrų ir įsitikinimų, kurių įprotis negalėtų paveikti? Nekalbėsiu čia apie religijų, kurios apkvailino tiek daug didžių tautų ir išmintingų žmonių, pasibjaurėtiną apgaulę, bet kadangi ši sfera yra už žmogiškojo proto ribų, tai jei kieno neapšvietė dieviškoji malonė, ne nuodėmė ir pasiklysti. Vis dėlto, ar esama tokių pažiūrų, kad ir kokios keistos jos mums atrodytų, kuriose įprotis nebūtų įsišaknijęs ir įstatymais įsitvirtinęs visur, kur tik jam tai atrodė reikalinga? Iš tiesų, koks teisingas šis senas šūkis: Non pudet physicum, id est speculatorem venatoremque naturae, ab animis consuetudine imbutis quaerere testimonium veritatis![8]
Manau, kad nėra žmogaus vaizduotėje užgimusio tokio išsigalvojimo, kad ir koks beprotiškas jis būtų, kurio negalėtume rasti kur nors kaip papročio ir kurį, būtent dėl to, pateisina ir palaiko mūsų pačių protas. Yra tokių tautų, kur sveikinamasi atsukant nugarą ir kur niekuomet nepažvelgiama į tą, kurį norima pagerbti. Yra ir tokia tauta, kur, karaliui panorus nusispjauti, jo dvaro mylimiausia dama ištiesia delną. O štai kitame krašte įtakingiausi valdovo aplinkos žmonės panašiu atveju lenkiasi iki žemės ir išvalo spjūvį skudurėliu[9].
Skirkime šiek tiek vietos vienos istorijos aprašymui. Vienas prancūzų didikas[10] buvo įpratęs išsišnirpšti nosį pirštais, o tai visiškai prieštarauja mūsų įpročiams. Norėdamas apginti tokį savo poelgį (o jis garsėjo savo samojingumu), manęs užklausė, ar tos šlykščios išskyros tikrai nusipelno tokios privilegijos, kad nuvalymui paaukotume puikų audinį, į kurį jas suvyniotume, bei kuo rūpestingiausiai nešiotumės prie savęs? Tai sukelia daug didesnį pasibjaurėjimą, nei kad jų palikimas kur papuolė, juk taip mes elgiamės ir su kitomis savo atmatomis? Pagalvojau, kad visa, ką jis kalbėjo, nėra taip jau neprotinga: aš pripratau prie šios keistenybės ir nebekreipiau į ją dėmesio, nors panašiais kitų šalių papročiais mes vis dėlto bjaurimės.
Stebuklai kyla ne iš pačios gamtos, o dėl to, kad mes ją nepakankamai pažįstame. Papratimas atbukina mūsų nuovoką. Barbarai mus stebina ne mažiau nei mes juos, o juk tam nėra jokių priežasčių; kiekvienas tai pripažintų, jei tik pajėgtų, peržvelgęs iš toli mus pasiekiančius pavyzdžius, susitelkti ties savaisiais bei sveiko proto lydimas juos palygintų. Žmogaus protas yra kaip nuoviras, gaminamas iš daugmaž panašios masės, talpinančios savyje visus įpročius ir papročius, nepriklausomai nuo jų pavidalo: o jų apraiškos yra beribės, beribė ir jų įvairovė.
Tačiau grįžtu prie pagrindinės temos. Yra tokių tautų, kur, išskyrus žmoną ir vaikus, į karalių galima kreiptis tik per vamzdelį. Vienoje ir toje pačioje šalyje nekaltos merginos atvirai visiems rodo intymias savo kūno dalis, o ištekėjusios moterys jas skrupulingai dangsto ir slepia nuo svetimų akių. Su šiuo papročiu tam tikra prasme siejasi ir kitas: ten padorumas vertinamas tik santuokoje, o merginos gali atsiduoti kam tik įsigeidžia, o sykį pastojusios, nesislapstydamos darosi abortus, panaudodamos tam tinkamus vaistus. O be to, jei veda pirklys, tai pirmiausia su jaunąja permiega visi sukviestieji į vestuves pirkliai, o kuo jų būrys didesnis, tuo moteriškė įgyja daugiau garbės bei pagarsėja kaip ištverminga ir seksualiai pajėgi. Viskas vyksta lygiai taip pat, kai veda pareigūnas, tas pat taikoma ir didikams bei visiems kitiems. Tačiau jei tai valstietis arba koks žemakilmis, ši pareiga atitenka jo ponui. Vis dėlto santuokiniame gyvenime raginama griežtai laikytis ištikimybės.
Yra tautų, kur galima išvysti vyrų viešnamius, ar net leidžiamos vyrų santuokos; kur moterys lydi į karą savo sutuoktinius ir ne tik dalyvauja kovose, bet ir vadovauja joms; kur žiedai nešiojami ne tik nosyje, lūpose, skruostuose ar ant kojų pirštų, bet gana sunkūs auksiniai strypeliai veriami ir į spenelius ar sėdmenis; kur valgant pirštai šluostomi į šlaunis, sėklidžių kapšelius bei kojų padus; kur ne vaikai tampa paveldėtojais, o broliai ir sūnėnai (o dar kitur tik sūnėnai, išskyrus karališkąją įpėdinystę); kur viskas yra bendra nuosavybė ir tik tam tikri aukščiausieji pareigūnai yra atsakingi už žemių dirbimą bei derliaus paskirstymą žmonėms pagal poreikius; kur raudama mirus vaikui, o švenčiama mirus senoliui; kur vienoje lovoje miega po dešimt ar dvylika vyrų kartu su žmonomis; kur moterys, kurių vyrai mirė smurtine mirtimi, gali ištekėti dar kartą, o visos kitos – ne; kur moterys taip mažai vertinamos, kad vos gimusios mergaitės užmušamos, o reikalui prispyrus, moterys nusiperkamos iš kaimyninių kraštų; kur vyrai gali išguiti savo žmonas net nenurodę priežasties, tačiau šioms neleidžiama palikti savo vyrų, kas benutiktų; kur vyrai turi teisę parduoti savo žmonas, jei šios pasirodo esančios nevaisingos; kur žmonės verda mirusiojo kūną, paskui sutrina, kol iš jo gaunasi kažkas panašaus į košę, tuomet sumaišo su vynu ir geria; kur geidžiamiausias laidojimo būdas yra būti suėstam šunų, dar kitur – sulestam paukščių[11]. Yra tautų, kur žmonės mano, jog palaimintos sielos gyvena įstabiose lankose, besimėgaudamos visiška laisve, aprūpintos visokiausiomis gėrybėmis, ir kad tai jos sukelia aidus, kuriuos retkarčiais mums tenka nugirsti[12]. Kur žmonės kaunasi vandenyje ir plaukdami geba pasiųsti strėles iš savų kilpinių tiesiai taikinio link. Kur reikia kilstelėti pečius ir nuleisti žemyn galvą, norint išreikšti savo nuolankumą, bei nusiauti batus prieš įeinant į karaliaus kambarius. Kur eunuchams, saugantiems pasišventusias religijai moteris, nupjautos netgi lūpos ir nosys, kad nebūtų įmanoma jų pamilti; arba kur šventikai išsibado sau akis, kad galėtų suartėti su demonais ir sužinoti jų pranašystes. Kur kiekvienas Dievu pasirenka tai, kas tik jam patinka: medžiotojas – liūtą arba lapiną, žvejys – kokią nors žuvį; kur kiekvienas žmogiškasis poelgis ar aistra tampa stabu; kur saulė, mėnulis ir žemė yra pagrindiniai dievai: duodant priesaiką žemė liečiama ranka, žiūrint į saulę. Kur mėsa ir žuvis valgoma žalia. Kur svarbiausios priesaikos išsakomos mirusio žmogaus, užsitarnavusio geriausią vardą tame krašte, vardu, uždėjus ranką ant jo kapo[13]. Kur karaliaus Naujųjų metų dovana, siunčiama kunigaikščiams, jo vasalams, yra ugnis[14]: pasiuntiniui ją pristačius, senoji ugnis dvare užgesinama, o visi žmonės, pavaldūs tam vasalui, verčiami ateiti ir pasiimti sau naujos ugnies, grasinant jiems bausme už jo didenybės įžeidimą. Kur, karaliui nusprendus apleisti savo pareigas ir atsidėti pamaldumui (o tai pas juos nutinka gan dažnai), jo įpėdinis privalo pasekti jo pėdomis, o sostas perleidžiamas trečiajam karalystės paveldėtojui. Kur šalies valdymo forma keičiama pagal susidariusias aplinkybes: žmonės pašalina savo karalių, kai tai jiems atrodo naudinga, ir valdžią perleidžia senoliams, o kartais vadovavimas atiduodamas tiesiog į visuomenės rankas.
Yra tautų, kur tiek vyrai, tiek moterys apipjaustomi ir krikštijami vienodai; kur kariui, kuriam pavyksta po vieno ar keleto mūšių pristatyti valdovui septynių priešininkų galvas, suteikiamas kilmingojo titulas. Kur žmonės gyvena manydami, jog sielos yra mirtingos, kas itin retai pasitaiko ir nėra priprasta. Kur moterys gimdo nedejuodamos ir be jokios baimės; kur jos ant abiejų kojų nešioja varinius antblauzdžius; ir kur, įkandus utėlei, jos laiko kilnia pareiga savo ruožtu įkąsti jai atgal. Kur merginos nedrįsta tekėti už vyrų prieš tai neatsiklaususios valdovo, ar kartais šis nepageidaująs jų nekaltybės[15]. Kur sveikinamasi pridedant pirštą prie žemės, o paskui – iškeliant jį į dangų. Kur vyrai nešioja nešulius ant galvos, o moterys – ant pečių[16]. Kur moterys šlapinasi stovėdamos, o vyrai – tupėdami[17]. Kur nuosavas kraujas siunčiamas kaip draugystės ženklas ir kur smilkalai deginami žmonėms nelyginant dievams, norint juos pagerbti[18]. Kur giminystės ryšiai vedybose yra draudžiami ne tik iki ketvirtojo laipsnio – visiškai nepateisinami jokie, kad ir kokie tolimi jie būtų. Kur vaikai žindami iki ketverių, o dažnai net ir iki dvylikos metų, nors tame pat krašte laikoma mirtinai pavojinga maitinti kūdikį krūtimi pirmąją jo gyvenimo dieną. Kur tėvams priklauso pareiga bausti berniukus, o motinoms, savo ruožtu, – mergaites. O bausmę vykdydavo pakabindami vaikus už kojų virš dūmų. Yra tauta, kur apipjaustomos moterys[19]. Kur žmonės valgo visokiausių rūšių žoles, išskyrus tas, kurios jiems pasirodo nemalonaus kvapo[20]. Kur viskas yra atvira: kad ir kokie dailūs bei prabangūs būtų namai, neturi jie nei durų, nei lango, nei skrynios, kurią būtų galima užrakinti, o vagys ten baudžiami dukart griežčiau nei kitur. Kur utėlės sutrinamos dantimis, kaip tai daro beždžionės, o jų traiškymas nagais sukelia pasibjaurėjimą. Kur per visą gyvenimą nekerpami nei plaukai, nei nagai; dar kitur – kerpami tik dešinės rankos nagai, o kairiosios auginami estetikos sumetimais[21]. Kur plaukai paliekami tokie, kokie yra, dešinėje kūno pusėje, o kairėje – nuskutami plikai. O kaimyniniuose regionuose plaukai auginami vienur iš priekio, kitur – iš užpakalio, nuskutant priešingąją pusę[22]. Kur svečiams palinksminti tėvai perleidžia savo vaikus, o vyrai – žmonas, gaudami už tai atlygį[23]; kur visiškai garbinga turėti vaikų su nuosava motina, tėvui lytiškai santykiauti su savo dukterimi ar sūnumi[24], o visiems susirinkus į kokią nors šventę, smagintis apsikeitus vaikais, nekreipiant dėmesio į giminystės ryšį.
Štai čia mintama žmogiena[25], o ten – laikoma garbinga pareiga užmušti tam tikro amžiaus sulaukusį tėvą[26]; kitur, vaikams dar tebebūnant motinos įsčiose, tėvas nurodo, kuriuos geidaus pasilikti ir auginti, o kurių teks atsisakyti ir užmušti. Štai ten pagyvenę vyrai skolina savo žmonas jaunesniesiems pasidžiaugti; dar kitur – vėlgi, jokia nuodėmė turėti bendras žmonas[27]. O štai aname krašte kaip išskirtinį garbės ženklą moteriškės palei suknelės apvadą nešioja tiek puošnių kutų, kiek vyrų teko pažinti[28].
Argi ne įprotis pagimdė moterų respubliką? Argi ne jis įbruko joms ginklus į rankas, privertė burtis į kariuomenes ir kovoti mūšiuose[29]? Argi įprotis savais būdais nepamoko eilinio prasčioko to, ko filosofija nepajėgi įkalti į išminčių galvas?
Juk žinomos ištisos tautos[30], kur mirtis būdavo ne tik niekinama, bet ir su džiaugsmu sutinkama: kur septynmečiai leisdavosi mirtinai užplakami, o jų veide nekrustelėdavo nė raumenėlis[31]. Kur turtas būdavo taip neapkenčiamas, jog net skurdžiausias miesto varguolis nesiteikdavo pasilenkti ir pasiimti prigrūstos monetų piniginės. Mums taip pat žinomos tokios vietovės, kur galima rasti gausybę visokiausio maisto, tačiau įprasčiausiais ir skaniausiais patiekalais ten laikomi duona, pipirnės ir vanduo[32].
Argi ne įprotis padarė stebuklą Chioso saloje, kur septynis šimtus metų niekas neatminė tokio atvejo, kad moteris ar mergaitė būtų praradusi savo garbę[33]?
Taigi, apibendrinant, mano manymu, nėra nieko, ko įprotis nesukurtų ar negalėtų sukurti, tad Pindaras[34] visiškai teisėtai jį vadina (kaip man buvo sakyta) „pasaulio karalium ir imperatorium“.
Tas, kurį užklumpame mušantį savo tėvą, aiškinasi, kad toks jų šeimos paprotys: jo tėvas lygiai taip pat mušė jo senelį, o tas – prosenelį, bei rodydamas į savo sūnų priduria: „O štai šis mane muš, kai sulauks mano metų“[35].
O kuomet sūnus, nutvėręs tėvą, tąsė jį po gatvę, šis liepė jam sustoti ties vienomis durimis, kadangi, jo paties teigimu, savojo jis irgi toliau nebetempė: tai buvo šio paveldimo užgaulaus elgesio su tėvais, priprasto tos šeimos sūnums, riba.
Dėl tradicijos, nė kiek ne rečiau nei dėl ligos, teigia Aristotelis[36], moterys raunasi plaukus, graužia nagus, valgo anglį ir žemę. Ir veikiau[37] dėl įsigalėjusio įpročio nei dėl natūralaus poreikio vyrai gulasi su vyrais.
Sąžinės principai, kurie, mūsų įsitikinimu, užgimsta natūraliai, iš tiesų yra papročių kūrinys: kiekvienas giliai viduje gerbia tas pažiūras ir tradicijas, kurios aplink jį susiklosčiusios ir visuotinai priimtos, niekas negali jų atsisakyti be tam tikros graužaties nei laikytis nepritardamas joms.
Kai senųjų laikų Kretos gyventojai panorėdavo ką prakeikti, maldaudavo dievų, kad tas žmogus įgytų kokį blogą įprotį[38].
Vis dėlto svarbiausias įpročio galios pasireiškimas tas, kad jis taip geba mus sugriebti ir suspausti savuose gniaužtuose, jog tik per didžiausius vargus mums pavyksta išsivaduoti ir atgauti laisvę tam, kad galėtume apmąstyti ir užginčyti jo priesakus.
Išties, kadangi mes papročius sugeriame kartu su motinos pienu vos gimę, o pasaulis mūsų vaikiškoms akims pirmiausia pasirodo būtent tokiu pavidalu, atrodytų, jog mums lemta ir toliau eiti tik tuo vieninteliu keliu. O vyraujantys samprotavimai ir įsivaizdavimai, kuriuos mes sutinkame savo aplinkoje, įskiepijami mūsų sielose kartu su tėviška sėkla, todėl mums atrodo prigimtiniai ir visuotini.
Dėl šios priežasties tai, kas yra už papročių ribų, yra laikoma esant ir už proto ribų: tik vienas Dievas težino, kaip dažnai mes šitaip neprotingai elgiamės.
Jei ir kiti gilintųsi į save taip, kaip mes, įprastų tai daryti nuolat, beigi, nugirdę kokį išmintingą posakį, tučtuojau pasistengtų susivokti, kiek jis galėtų būti naudingas jiems patiems, tuomet suprastų, kad toji mintis tai ne tik taiklus pasakymas, bet ir taiklus smūgis jo priprastų nusistatymų kvailumui. Tačiau Tiesos patarimus ir nurodymus norima suprasti kaip skirtus bendrai visiems žmonėms, bet niekuomet sau asmeniškai. Užuot pritaikę savo elgsenoje, mes kaupiam juos savo atmintyje, be jokio tikslo ir naudos. Bet grįžkim į įpročio imperijos valdas.
Tautos, išauklėtos laisvės dvasia ir turinčios savivaldą, bet kokią kitą valdymo formą mano esant iškreiptą ir dirbtiną. Įpratusieji prie monarchijos elgiasi ne kitaip: net jei likimas jiems suteikia pačią palankiausią progą pokyčiui, jie, per didžiausius vargus atsikratę kokio nors vieno valdovo jungo, lygiai taip pat vargsta skubėdami jo vieton pasodinti kitą, nes neįstengia šlykštėtis valdžia[39].
Darijus pasiteiravo graikų, už kokią kainą šie sutiktų perimti indų tradiciją suvalgyti savo mirusius tėvus (toks buvo jų papratimas, mat jie manė nerasią geresnės vietos kapui nei savyje)[40]. Šie atsakė, kad už nieką pasaulyje to nepadarytų. O bandydamas įkalbėti indus atsisakyti šio papročio ir perimti graikiškąją tradiciją – mirusius kūnus sudeginti – įvarė jiems dar didesnį siaubą nei graikams. Kiekvienas reaguoja savaip, nes įprotis užgožia tikrąsias daiktų formas.
Nil adeo magnum, nec tam mlrablle quicquam
Principio, quod non minuant mirarier omnes
Paulatim[41].
Sykį, norėdamas patikrinti vieną mūsuose itin paplitusį įsitikinimą, kurį daugelis mano esant neginčijamą, ir, nesitenkindamas vien tik nuorodomis į teisės aktus ir atitinkamais pavyzdžiais, kaip paprastai tokiais atvejais elgiamasi, bet kaip visuomet stengdamasis prisikasti prie pačių ištakų, aptikau tokį menką jo pagrindimą, jog mažai tetrūko, kad pats būčiau jo atsisakęs – ir tai aš, tas, kuris ruošėsi jo teisingumu įtikinti ir kitus.
Tokio pat būdo, vadinto esminiu ir vieninteliu, Platonas ėmėsi, kad išguitų jo gyvenamuoju metu populiarias meilės formas, prieštaraujančias prigimčiai[42]: svarbiausia siekti, kad viešoji nuomonė jas pasmerktų, o poetai ir visi kiti vien bjauriai apie jas atsilieptų. Tuomet ir gražiausios dukros nebekurstys tėvų geismo, o broliai, kad ir kokie nuostabūs jie būtų, nevilios seserų. O mitai apie Tiestą, Edipą ir Makarą savo eilių puikumu įtvirtins jautriose vaikų galvelėse pasibjaurėjimą panašiais dalykais[43].
Tikra tiesa, skaistumas yra šauni dorybė, kurios nauda visuotinai pripažinta, tačiau itin keblu ją vertinti ir teisinti vien prigimtiniais pagrindais, nors tą visiškai nesunku padaryti remiantis tradicijomis, įstatymais ir moralės priesakais. Bandyti pagrįsti pirmines ir universalias tiesas nėra lengva. Mūsų mokytojai jas visuomet apžvelgia tik paviršutiniškai, nedrįsdami pažvelgti iš arčiau, ir skubinasi slėptis po įpročio teikiama priebėga, kur pasipūtę gali didžiuotis lengvomis pergalėmis.
O tie, kurie nesileidžia atitolinami nuo pradžių pradžios ir visa ko ištakų, dar labiau klysta, apsiribodami vien laukine nuovoka, kaip, pavyzdžiui, Chrisipas[44], daugelyje vietų savo raštuose leidęs suprasti, koks jis atlaidus kraujomaišai, kad ir kokia ji būtų[45].
Kas siekia visiškai atsiriboti nuo visagalio įpročio prietarų, tas pastebi daugybę dalykų, kurie lyg ir nekelia abejonių, bet sykiu neturi jokio kito pagrindo, kaip tik juos lydinčių papročių žilus plaukus ir raukšles. Sykį nuplėšus kaukę ir viską pastačius tiesos ir proto šviesoje, toks žmogus pajustų, kad nors ankstesnis suvokimas ir apvirto aukštyn kojomis, vis dėlto jis atsirėmė į tvirtesnį pamatą. Ir tuomet aš jo užklausčiau, ar kas nors gali būti keistesnio nei matyti liaudį, verčiamą laikytis įstatymų, kurių jinai nesupranta, matyti ją visuose namų reikaluose, santuokose, dovanojimuose, testamentuose, pardavimuose ir pirkimuose nuolankiai paklūstant taisyklėms, kurių ji negali žinoti, nes jos užrašytos ar atspausdintos ne liaudies kalba, ir dėl to ji privalo susimokėti už jų išaiškinimą ir tinkamą taikymą?
Visa tai toli gražu neprilygsta išmintingam Isokrato pasiūlymui, kuriuo jis pataria savo valdovui leisti pavaldiniams laisvai, pelningai ir be jokių suvaržymų prekiauti, o jų ginčus ir prieštaras apsunkinti apkraunant juos dideliais mokesčiais. Priešingai, laikomasi tos siaubingos tvarkos, kuri net patį žmogiškąjį protą paleidžia į rinką, o įstatymams nustatinėja kainas nelyginant prekėms. Ir aš be galo dėkingas likimui, kad, mūsų istorikų teigimu, pirmasis, pasipriešinęs Karolio Didžiojo lotyniškiems ir imperatoriškiems įstatymams, buvo kažkoks dvarininkas gaskonas, mano žemietis.
Ar gali būti kas nors atgrasesnio nei matyti tautą, kurioje paprotinės teisės pagrindu pardavinėjamos teismų pareigos? Kur už sprendimus atsilyginama grynaisiais? Kur teisingumas visiškai teisėtai nepasiekiamas tam, kas neturi pinigų už jį susimokėti? Ir kur ši prekė yra tokia svarbi, jog visuomenėje be trijų įprastinių sluoksnių – bažnyčios, aukštuomenės ir liaudies – susiburia ketvirtasis, sudarytas iš intrigantų teisininkų? Pastarasis, turėdamas savo rankose įstatymus ir absoliučią valdžią tiek tvarkant piliečių gyvenimus, tiek jų nuosavybę, sudaro atskirą nuo aukštuomenės darinį. Dėl to ir turime dvi rūšis įstatymų: garbės ir teisingumo, kurie daugelyje vietų prieštarauja vieni kitiems. Pavyzdžiui, vieni kuo griežčiausiai pasmerkia apšmeižtuosius melu, kurie nuolankiai priima mestą kaltinimą, kai tuo tarpu kiti nepritaria keršijantiems už tai. Pirmuoju atveju, ginklą nešiojantis žmogus, besitaikstantis su įžeidimu, yra laikomas negarbingu ir nevertu kilmės titulų, tuo tarpu pagal civilinę teisę, atsilyginęs už savo reputacijos teršimą, prisišaukia mirties nuosprendį. Tai reikštų, jog tas, kuris kreipiasi į teisingumą, siekdamas apginti savo įžeistą garbę, netenka gero vardo, o kuris nesikreipia – įstatymo vardu yra kaltinamas ir baudžiamas. Ir iš šių dviejų taip tarpusavyje skirtingų sluoksnių, pavaldžių, beje, vienam ir tam pačiam valdovui, vieni užsiima karu, kiti – taika, vieniems rūpi nauda, kitiems – garbė, vieniems – žinios, kitiems – dorybė, vieniems – žodis, kitiems – veiksmas, vieniems – teisingumas, kitiems – narsa, vieniems – protas, kitiems – jėga, vieniems – ilgas apsiaustas, kitiems – trumpas.
Kas dėl paprasčiausių dalykų, kaip antai drabužių, geidaujančiam grąžinti tikrąją jų panaudojimo paskirtį, tai yra pasitarnauti mūsų kūnams, suteikiant jiems kuo didesnį patogumą, – o tai nulėmė jų pirminį dailumą bei patrauklumą, – aš pasiūlyčiau imtis mūsų kvadratinės kepuraitės, kaip paties keisčiausio apdaro, kokį tik begalima įsivaizduoti, o tiksliau, tos ilgos klostyto aksomo uodegos, svyrančios nuo moteriškių galvų, išsiuvinėtos visokiausių spalvų papuošimais. Tas pretenzingas ir nenaudingas daiktas labai primena organą, kurio padorumas neleidžia įvardyti, tačiau mes juo puikuojamės ir demonstruojame viešumoje.
Beje, šie pamąstymai neturėtų atkalbėti žmogaus nebesidomėti madomis, netgi priešingai, nors man ir atrodo, kad keisti ir įmantrūs drabužiai yra veikiau kvailumo ar puikybės ženklas nei sveiko proto pasireiškimas, ir nors išminčius turėtų laikytis nuošalėje nuo minios, kad ši galėtų pati laisvai ir tinkamai viską vertinti, kalbant apie išorę kaip tik reikia griežtai laikytis savo laiko stiliaus taisyklių. Visuomenei visiškai nerūpi, ką mes galvojame, tačiau visa kita, tai yra mūsų veiksmai, darbai, padėtis ir privatus gyvenimas, turi būti pašvęsta josios paslaugoms ir viešam vertinimui; taip pasielgė šaunus ir didis Sokratas, atsisakęs gelbėti savo gyvybę vien dėl to, kad tuo būtų parodęs nepaklusnumą valdžiai, kad ir labai šališkai bei neteisingai. O juk tai yra taisyklių taisyklė, įstatymų įstatymas: privalai paisyti tos vietos, kurioje gyveni, nustatytos tvarkos.
Nomoiz epesuai toisin egcwrioz[46].
O dabar šis tas iš kitos statinės: didžiai abejotina, ar pakankamai naudos duotų priprasto įstatymo pakeitimas, palyginus su tuo, kiek blogio tai atneštų. Juk valstybė yra kaip pastatas, sudarytas iš atskirų dalių, taip tarpusavyje sujungtų, jog neįmanoma pajudinti vienos jų, nepakenkus visumai. Turijų įstatymdavys[47] pareiškė, kad bet kuris žmogus, panorėjęs atšaukti senąjį ir vietoj jo paskelbti naująjį įstatymą, turės stoti prieš žmones su virve ant kaklo, kad būtų iškart pakartas tuo atveju, jei kas nors atsisakytų priimti jo siūlomą naujovę. O spartiečių įstatymų kūrėjas[48] praleido gyvenimą bandydamas išgauti iš piliečių pažadą nesulaužyti nė vieno jo įsako.
Eforas[49], taip grubiai nutraukęs dvi stygas, kurias Frinisas buvo papildomai pritvirtinęs prie savo lyros, net nepasivargino pasidomėti, ar jos patobulina muzikos instrumentą, ar papildo akordais: jam pakako vien to, kad buvo nukrypta nuo įprastojo būdo. Tokia buvo ir to seno surūdijusio teisingumo kardo, kabančio Marselyje, prasmė [50].
Aš bjauriuosi bet kokiomis naujovėmis, nesvarbu, kokiu pavidalu jos mums pasirodo, ir turiu teisę taip elgtis, nes pačiam yra tekę regėti, kokias pražūtingas pasekmes jos gali sukelti. Toji, kuri mus slegia jau daugelį metų, nėra vienintelė dėl visko kalta[51], tačiau galima drąsiai teigti, kad visiškai nenorėdama ji sukėlė ir daugybę kitų nelaimių. Nors visos negandos ir griuvėsiai randasi ir be jos, ji privalo prisiimti atsakomybę. Ir tekaltina pati save: Heu! patior telis vulnera fasta meis[52].
Tie, kurie klibina valstybės pamatus, dažniausiai pirmi ir pražūva jos griuvėsiuose. Nesantaikos vaisiais džiaugiasi ne tie, kurie ją pradeda: jie tik išjudina ir sudrumsčia vandenį, o žuvį gaudo jau kiti. Vos tiktai mūsų vieningoji monarchija buvo sudrebinta minėtos naujybės, jos didis statinys susvyravo ir ėmė griūti, o kadangi tai nutiko jau garbiame amžiuje, panašiems puolimams vartai buvo atkelti kuo plačiausiai. Valdovo didybė, kaip rašė kažkuris senovės rašytojas, nuo viršūnės iki vidutinio lygio nusileidžia daug sunkiau nei nuo ten iki dugno.
Nors iniciatoriai ir pridaro daugiau žalos, tačiau juos mėgdžiojantieji yra dar labiau sugedę, nes jie seka pavyzdžiais, kurių sukeltą siaubą ir nelaimes patys išgyveno bei pasmerkė. O jei egzistuoja kokie garbės laipsniai, net ir blogo elgesio, tai pirmųjų privalumas prieš antruosius tas, kad jie patys viską sumanė ir išdrįso žengti pirmąjį žingsnį.
Visokio plauko naujos suirutės semiasi patirties iš to pirminio neišsenkančio šaltinio, rasdamos ten formas ir modelius visuomenei kiršinti. Netgi mūsų įstatymuose, sukurtuose šiam blogiui šalinti, galime rasti pamokymų apie netinkamus poelgius bei jų pateisinimo apraiškas. Su mumis vyksta tai, ką Tukididas[53] įžvelgė kalbėdamas apie savojo laiko pilietinius karus: tuomet, siekiant sumenkinti bei pateisinti visuomenės ydas, jos būdavo perkrikštijamos naujais, gražesniais vardais, pasaldinant ir iškreipiant tikruosius jų pavadinimus. Tokiu būdu norima perkeisti mūsų sąmonę bei įsitikinimus. Honesta ratio est[54]. Tačiau net ir geriausia dingstis naujovei yra pavojinga: Adeo nihil motum ex antiquo probabile est[55].
Taigi, kalbant atvirai, man atrodo, kad tik savimylos ir pernelyg savimi pasitikintys žmonės gali būti taip įsitikinę savo požiūrių teisumu, jog, siekdami juos įgyvendinti, jie pasiryžta sudrumsti visuotinę ramybę ir sukelti tiek neišvengiamo blogio bei tautos moralės nuosmukį, kurie visuomet eina tokių reikšmingų įvykių kaip pilietiniai karai ar politiniai perversmai įkandin, ir visa tai vykdoma savoje šalyje. Nejau neapsirinka toks žmogus, kuris duoda valią akivaizdžioms ir visiems gerai žinomoms ydoms vien dėl to, kad pašalintų ginčytinus ir abejotinus trūkumus? Ar begali būti blogesnė nedorybė nei ta, kuri sukrečia mūsų sąmonę ir prigimtinius jausmus?
Romos Senatas ginčo su liaudimi religijos patarnavimo klausimais metu drįso jį išspręsti išsisukdamas štai tokiu būdu: Ad deos id magis quam ad se, pertinere: ipsos visuros ne sacra sua polluantur[56].
Panašiai atsakė ir Delfų orakulas karo su medais metu[57]: bijodami persų įsiveržimo, žmonės klausė dievo, kaip jiems elgtis su šventaisiais šventyklos lobiais, juos paslėpti ar gabentis su savimi. Jiems buvo atsakyta nieko neliesti ir žiūrėti tik savęs, mat jis gebąs ir pats pasirūpinti savo nuosavybe[58].
Krikščionių religija yra grįsta pačiais teisingiausiais ir naudingiausiais principais, tačiau aiškiausiai tą liudija tvirtas jos priesakas paklusti valdžiai ir išlaikyti nustatytą tvarką. Kokį nuostabų pavyzdį mums pateikia dieviškoji išmintis. Norėdama užtikrinti visos žmonijos išsigelbėjimą ir laimėti garbingą pergalę prieš mirtį bei nuodėmę, ji vis dėlto nusprendė veikti neprieštaraudama mūsų politinei sistemai, atiduodama savo be galo kilnaus bei vertingo tikslo įkūnijimą aklam mūsų papročių ir įsitikinimų neteisingumui į rankas. Ji leido pralieti tiekos išrinktųjų, savo numylėtinių, šventą kraują ir sutiko laukti daugybę metų, kol sunoks tas neįkainojamas vaisius – mūsų išsigelbėjimas.
Giliausia praraja skiria žmogų, kuris paklūsta savo šalies įstatymams ir įpročiams, nuo to, kuris gviešiasi jais manipuliuoti bei pakeisti naujais. Pirmasis, teisindamas savo pasirinktą kelią, mini paprastumą, paklusnumą, pavyzdingumą: kad ir ką jis darytų, niekuomet nebus vedamas piktų kėslų, nebent (blogiausiu atveju) jį ištiktų nesėkmė.
Quis est enim quem non moveat clarissimus monumentis testata consignataque antiquitas?[59]
Be to, kaip teigia Isokratas, trūkumas yra artimesnis nuosaikumui nei pertekliui [60]. Antrasis yra daug keblesnėje padėtyje; juk tas, kuris imasi viską keisti, prisiima sau ir sprendimo teisę, dėl to turi būti tvirtai įsitikinęs, jog geba įžvelgti trūkumus to, kuo siekia nusikratyti, bei gėrį to, ką naujo atneša. Štai toks elementarus mąstymas pastatė mane į vietą bei sutramdė nežabojamą mano jaunystę: pasižadėjau sau neužsikrauti ant pečių nepakeliamos naštos, kaip antai atsakomybės už tokį svarbų mokslą, bei nedrįsti jame imtis to, ko, sveiko proto vedamas, neišdrįsčiau padaryti pačiuose paprasčiausiuose dalykuose, kurių buvau mokomas, net jei neapdairus sprendimas niekam ir negalėtų pridaryti žalos.
Man rodos, labai neteisinga keisti susiklosčiusias visuomenėje taisykles bei papročius, pajungiant juos permainingos individualios vaizduotės savivalei (kadangi individualus mąstymas teturi individualią vertę), ir kėsintis į dieviškuosius įstatymus, ko jokia valdžia nepakęstų civilinių įstatymų atžvilgiu, ir nors šie labiau siejasi su žmogiškuoju protu, vis dėlto išlieka aukščiausiais savo teismų teisėjais. Daugiausia, ką mes galime padaryti, tai aiškinti ir plėtoti taikymą to, kas jau priimta, o ne atšaukinėti ir siūlyti kažką nauja. Jei kartais dieviškoji apvaizda ir prasilenkia su taisyklėmis, kurių mus neišvengiamai privertė laikytis, tai tikrai ne dėl to, kad suteiktų mums laisvę elgtis kaip tinkamiems. Tai jos rankos prisilietimai, kuriuos turime ne atkartoti, o žavėtis jais; nuostabūs pavyzdžiai, aiškaus tikslo pasireiškimo ženklai, kaip stebuklai, kuriuos ji mums siunčia paliudyti savo galybei, toli gražu pralenkiančiai mūsiškius sugebėjimus. Būtų kvaila ir šventvagiška bandyti atkurti kažką panašaus, mes neprivalome jais sekti, tiesiog su nuostaba juos tyrinėti. Toks pasireiškimas priklauso dieviškumui, o ne mums.
Gajaus Aurelijaus Kotos pasisakymas šiuo klausimu čia būtų pačiu laiku: Quum de religione agitur Т. Coruncanium, Р. Scipionen, Р. Scaevolam, pontifices maximos, non Zenonem aut Clearithem aut Chrysippum, sequor[61].
Dievas mato, šiuo metu esame priešinami nesantaikos[62], kalbama apie tai, kad reikia panaikinti ir pakeisti visą šimtą dogmų, ir dar tokių svarbių bei reikšmingų; o ar daug yra galinčių pasigirti, kad atidžiai išnagrinėjo tiek vienos, tiek kitos pusės argumentus bei motyvus? Jų skaičius, jei tai galima iš viso pavadinti skaičiumi, per menkas, kad sukeltų sąmyšį. Tačiau kur link traukia likusiųjų minia? Po kieno vėliava jie dangstosi? Jų pagalba veikia tiek pat, kiek silpni ar netinkamai vartojami vaistai; tai, ką turėtų mumyse išvalyti, kaip tik įjaudrina, suerzina ir pablogina dėl nuolatinės prieštaros, be to, palieka mūsų kūnuose. Jie negali mūsų pagydyti, nes yra per silpni, tik mus pačius nustekena. Galiausiai mes nebegalime jais atsikratyti, o jų sukeltas poveikis pasireiškia nuolatiniais vidiniais skauduliais.
Pasitaiko ir taip, kad likimas, kurio galybė visuomet yra viršesnė už mūsų kalbas, kartais pastato mus į tokią netikėtą padėtį, kad įstatymai turi šiek tiek užleisti jam vietos. O kai priešinamasi naujovės, įvestos per prievartą, plitimui, visur ir visuomet laikytis nuolankiai bei vykdyti nustatytas taisykles tų, kuriems viskas galima ir kuriems įstatymas bei tvarka reiškia nuosavos naudos siekį, yra itin pavojinga pareiga bei nelygi kova.
Aditum nocendi perfido praestat fides[63].
Tinkami suvaržymai įprastinėje valstybėje, pasižyminčioje puikia sveikata, nesukelia jokių nuokrypių; jie primena kūną, kur visi ryšiai ir funkcijos dera tarpusavyje, kaip ir bendras susitarimas tai pripažinti bei paklusti. Veikti laikantis įstatymų reiškia veikti ramiai, pamatuotai, santūriai, tačiau tai nėra tai, ko reikia siekiant užkirsti kelią neteisėtai ir nevaldomai elgsenai.
Kaip žinome, dar ir šiandien priekaištaujama dviem svarbiems asmenims – Oktavijui[64] ir Katonui už tai, kad pirmasis pilietinio karo metu prieš Sulą, o antrasis – prieš Cezarį labiau buvo linkę savo šalį pastatyti į didžiausią pavojų, nei gelbėti įvedant bent menkiausius pakeitimus įstatymų sąskaita. Tačiau kartais, sunkiausiomis akimirkomis, kai nebeįmanoma priešintis, ko gero, išmintingiau būtų truputį nulenkti galvą ir iškęsti kirčius, nei užsispyrus kovoti nė per plauką nenusileidžiant, taip suteikiant smurtui progą viską aplink sutrypti. Įstatymams nepajėgiant padaryti tai, ko jie nori, geriausia būtų priversti juos norėti to, ką jie pajėgūs padaryti. Pavyzdžiui, taip pasielgė tasai, kuris juos užmigdė dvidešimt keturioms valandoms[65], taip iš kalendoriaus išbraukdamas vieną dieną, bei tasai, kuris iš birželio mėnesio padarė antrą gegužę[66].
Netgi lakedemoniečiai, kurie taip skrupulingai laikydavosi savo šalies įstatymų, suvaržyti vieno jų, draudžiančio antrą kartą admirolu išrinkti tą patį asmenį, bei prispirti susiklosčiusių aplinkybių, kai šių pareigų dar kartą privalėjo imtis Lisandras, admirolu paskyrė kažkokį Araką, o Lisandrą pavadino vyriausiuoju jūrų pajėgų valdytoju[67]. Panašią vingrybę jie panaudojo ir tuomet, kai siuntė vieną savo ambasadorių pas atėniečius derėtis dėl kažkokio priesako pakeitimo. Perikliui užginčijus, kad draudžiama pajudinti lentelę, kai joje įrašomas įstatymas, ambasadorius patarė apsukti ją kita puse, kas nėra uždrausta[68].
Štai dėl ko Plutarchas taip gyrė Filopemeną, sakydamas, jog šis gimęs valdyti, nes sugebėjęs ne tik valdyti pagal įstatymus, bet, esant visuotinei būtinybei, valdyti ir pačius įstatymus[69].
Versta iš: Montaigne. LES ESSAIS. Bibliothèque de la Pléiade. Paris: Gallimard, 2007.
Paaiškinimai
[1] Plinijus Senasis, XXV, 2.
[2] „Įpratimas yra galingiausias visa ko mokytojas.“ Plinijus Senasis, XXV, 2.
[3] Žymus viduramžių filosofas (1193–1280).
[4] Amerikoje.
[5] „Didi yra pripratimo jėga: medžiotojai gali naktis praleisti sniegynuose arba kentėti svilinami saulės kalnuose. Kovotojai, žalojami cesto [specialios gladiatorių pirštinės] smūgiais, niekuomet neišleidžia net menkiausios dejonės.“ Ciceronas, II, 17.
[6] Pagal Ciceroną „Scipiono sapne“ (VI, 19), šie žmonės apkurto nuo krioklių triukšmo.
[7] Šis pasakojimas aprašytas Diogeno Laertiečio (III, 38), tačiau kalbama ne apie vaiko žaidimą su riešutais, o žmogų, metantį kauliukus.
[8] „Ar ne gėda fizikui, tai yra gamtos tyrinėtojui ir stebėtojui, tiesos liudijimo ieškoti sielose, priklausomose nuo įpročio!“ Ciceronas, „Apie dievų prigimtį“, I, xxx, 83.
[9] Pagal Gomaros „Visuotinę Indijos istoriją“.
[10] François de La Rochefoucauld, nužudytas 1591 m.
[11] Paimta iš Plutarcho.
[12] Šis ir toliau minimi faktai taip pat paimti iš Gomaros „Visuotinės Indijos istorijos“.
[13] Paimta iš Herodoto, IV.
[14] Šis paprotys priklausytų Benemopatos karalystei, jei tikėtume Gularo „Portugalijos istorija“, iš kurios M. de Montaigne’is pasiskolino ir kitus toliau minimus faktus (VII, 12; IX, 29; XIV, 15).
[15] Paimta iš Herodoto, IV, 168.
[16] Paimta iš Herodoto, II, 35.
[17] Ten pat.
[18] Pagal Gomaros „Visuotinę Indijos istoriją“, II, 83.
[19] Šioje vietoje M. de Montaigne’is pasikartoja.
[20] Šis ir toliau minimi faktai taip pat paimti iš Gomaros, II, 85.
[21] Paimta iš Kvinto Kurcijaus, IX, 9, 8. Kaip teigia Pierre’as Villey, M. de Montaigne’is šį sakinį pasibraukė savo turimame egzemplioriuje.
[22] Šie du faktai paimti iš Herodoto, IV, 191 ir 180.
[23] Kvintas Kurcijus, I, 37. M. de Montaigne’is šį sakinį taip pat pasibraukė savo turimame egzemplioriuje.
[24] Kvintas Kurcijus, VIII, 2.
[25] Šiame paragrafe minimi papročiai yra paimti iš Herodoto, Plinijaus, Aulo Gelijaus, Valerijaus Maksimo ir kitų dažnai cituojamų XVI amžiaus kompiliatorių.
[26] Herodotas, III, 38.
[27] Herodotas, IV, 77.
[28] Herodotas, IV, 176.
[29] Pavyzdžiui, Amazonės, aprašytos istoriko Justino, II, iv.
[30] Ypatingai trakai, pagal Valerijų Maksimą, II, 6.
[31] Spartoje. Dažniausiai cituojamas pasiaukojimo pavyzdys.
[32] Persijoje. Ksenofonas, „Kyropedija“, I, 2.
[33] Pagal Plutarcho „Apie dorus moterų poelgius“.
[34] Pagal Herodotą, III, 12.
[35] Paimta iš Aristotelio „Nikomacho etikos“, VII, 6.
[36] Ten pat.
[37] „Bordeaux egzemplioriuje“ M. de Montaigne’is išbraukė anksčiau buvusį žodelį „veikiau“, pakeisdamas jį į „vienodai tiek“.
[38] Valerijus Maksimas, XII, 2.
[39] 1595 m. „Esė“ leidime yra įterptas sakinys: „Tik dėl įpročio kiekvienas yra patenkintas ta vieta, kurioje Gamta jį įkurdino: Škotijos laukiniams nėra ką veikti Turenėje, o skitams – Tesalijoje.“
[40] Herodotas, II, 12.
[41] Nieko nėra tokio, kas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs didingas ir žavus, pamažu liautųsi mus stebinęs. Lukrecijus, II, 1023–5.
[42] 1588 m. leidime šios pastraipos nėra, „Bordo egzemplioriuje“ M. de Montaigne’is įrašo „ydingos“ meilės formos“, vėliau išbraukdamas ir pakeisdamas į „prieštaraujančios prigimčiai” meilės formos“. 1595 m. egzemplioriuje palikti abu variantai.
[43] Platonas, „Įstatymai“, VIII, vi.
[44] Graikų filosofas, stoikas.
[45] Diogenas Laertietis, „Chrisipo gyvenimas“.
[46] Iš graikų kalbos: „Privalu paklusti savos šalies įstatymams.“
[47] Diodoras Sicilietis įstatymdaviu nurodo Charondą, XII, 14.
[48] Likurgas. Pagal Plutarcho „Likurgo gyvenimą“, XXII.
[49] Senovės Spartoje būdavo penki magistratai – eforai.
[50] Valerijus Maksimas, II, 6, Marselis (Masilija) buvo Graikijos kolonija.
[51] 1588 m. leidime: „paskutinius dvidešimt penkerius ar trisdešimt metų“. Naujove čia vadinama Reformacija ir religijų karai.
[52] „Deja, aš kenčiu nuo žaizdų, padarytų savo paties strėlėmis.“ Ovidijus, „Didvyrės“, Filidės laiškas Demofontui, 48.
[53] Tukididas, III, 52.
[54] „Garbinga dingstis“. Terencijus, „Andrija“, I, i, 114.
[55] „Tikra tiesa yra ta, kad joks nuokrypis nuo senojo būdo negali būti priimtinas.“ Titas Livijus, XXXIV, 54.
[56] „Tai labiau dievų reikalas nei jų; dievai patys pasirūpins, kad jų kultas nebūtų niekinamas.“ Titas Livijus, X, vi.
[57] Paimta iš Herodoto, VIII, 36.
[58] Herodotas, VIII, xxxvi.
[59] „Ar rasis toks žmogus, nesižavintis senove, kurią liudija ir įamžina patys įstabiausi paminklai?“ Ciceronas, „De divinatione“, I, 11.
[60] Isokratas, „Ad Nicoclem“, IX, xxxiii.
[61] „Religijos klausimais mano autoritetai yra T. Korunkanijus, p. Scipijonas, P. Scevola, tai jie aukščiausieji dvasininkai, o ne Zenonas, Kleantas ar Krisipas.“
[62] Tarp katalikų ir protestantų.
[63] „Pasitikėjimas išdaviku suteikia jam galimybę kenkti.“ Seneka, „Edipas“, III, 686.
[64] Pagal Plutarcho „Marijaus gyvenimą“, XV.
[65] Tai buvo Agesilajas, kuris įsakė atšaukti Spartos įstatymus vienai dienai, kuri būtų užtraukusi bausmę dideliam karių skaičiui. Plutarchas, „Agesilajas“, VI.
[66] Aleksandras Didysis įsakė birželio mėnesį vadinti „antrąja geguže“, kad išvengtų kovų birželį, kas prieštaravo Makedonijos karalių įpročiams.
[67] Plutarchas, „Lisandro gyvenimas“, IV.
[68] Plutarchas, „Periklio gyvenimas“, XVIII.
[69] Plutarchas, „Flaminijaus ir Pelopomeno gyvenimų palyginimas“.
Karl Popper. Ar istorija turi prasmę?
1998 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris
Karlas Raimundas Popperis (1902–1994) – vienas žymiausių XX a. mąstytojų. Gimė Vienoje, studijavo matematiką Vienos universitete, dirbo pedagoginį darbą Vienos mokyklose. 1937–1945 m. gyveno Naujojoje Zelandijoje ir dirbo vyresniuoju dėstytoju Kenterberio universiteto kolegijoje Kraisčerče (Chistchurch). Čia 1938–1943 m. išleido pagrindinį savo veikalą „Atviroji visuomenė ir jos priešai“ („The Open Society and it’s Enemies“). 1946 m. atvyko į Angliją ir iki pensijos dirbo Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos Filosofijos, logikos ir mokslinio metodo katedroje.
Pamėginęs savo pažinimo teorijos idėjas taikyti politinio ir socialinio visuomenės gyvenimo analizei, K. R. Popperis priėjo sensacingas išvadas, kuriomis paneigė tradicinius Platono, Hegelio ir Marxo filosofinius vertinimus. Šiuos Vakarų mąstytojus K. R. Popperis ir laiko didžiausiais laisvės priešais, kurių filosofinėse doktrinose esą glūdinčios „totalitarizmo“ ir „istoricizmo“ idėjos tiesiogiai ar netiesiogiai lėmė šiuolaikinio fašizmo ir bolševizmo atsiradimą. Negailestingai totalitarizmo pradų ir istoricistinių pranašysčių kritikai ir skirtas veikalas „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, kurią pats K. R. Popperis vadina „karo knyga“. Ją, profesoriaus Arvydo Šliogerio išverstą į lietuvių kalbą, „Pradų“ leidykla netrukus išleis Atviros Lietuvos fondo knygų serijoje „Atviros Lietuvos knyga“. Tai bus antroji K. R. Popperio knyga lietuvių kalba – 1992 m. „Minties“ leidykla yra išleidusi jo „Istoricizmo skurdą“ („The Poverty of Historicism“, 1944).
Skaitytojui siūlome susipažinti su „Atvirosios visuomenės ir jos priešų“ baigiamuoju, 25-uoju skyriumi, kuris spausdinamas šiek tiek sutrumpintas.
Antanas Rybelis
II
<…> Vadinamuosiuose teoriniuose arba apibendrinančiuose moksluose (tokiuose kaip fizika, biologija, sociologija ir t. t.) mus pirmiausia domina universalūs dėsniai arba hipotezės. Norime žinoti, ar jie teisingi. Kadangi niekada negalime tiesiogiai įsitikinti jų teisingumu, taikome neteisingų hipotezių atmetimo metodą. Mūsų domėjimasis specifiniais įvykiais, pavyzdžiui, eksperimentais, kurie aprašomi pradinėmis sąlygomis ir prognozėmis, yra šiek tiek ribotas; pirmiausia jie mus domina kaip priemonės pasiekti tam tikriems tikslams, priemonės, kuriomis mes galime patikrinti universalius dėsnius, kurie vėliau traktuojami jau kaip svarbūs savaime, kaip dėsniai, unifikuojantys mūsų žinias.
Taikomuosiuose moksluose mūsų interesai yra kitokie. Inžinierius, naudojantis fiziką tam, kad pastatytų tiltą, pirmiausia domisi prognoze: ar tiltas, aprašytas tam tikru būdu, išlaikys tam tikrą apkrovimą. Universalūs dėsniai jam yra priemonė siekti tam tikro tikslo ir priimami kaip savaime suprantamas dalykas.
Taigi grynieji apibendrinantys mokslai domisi universalių hipotezių tikrinimu, o taikomieji apibendrinantys mokslai – konkrečių įvykių numatymu. Bet esama ir kito uždavinio – paaiškinti specifinį arba pavieni įvykį. <…>
Mokslai, kurie kaip tik ir domisi šitokiais įvykiais ir stengiasi juos paaiškinti, priešingai apibendrinantiems mokslams, gali būti pavadinti istoriniais mokslais.
Šitoks požiūris į istoriją paaiškina, kodėl daug žmonių, tyrinėjančių istoriją ir jos metodus, primygtinai pabrėžia, kad juos domina ne vadinamieji visuotiniai istorijos dėsniai, o pavieniai įvykiai. Juk, mūsų manymu, istorijos dėsnių apskritai negali būti. Apibendrinimas paprasčiausiai priklauso tokioms procedūroms, kurios turi būti griežtai atskirtos nuo domėjimosi specifiniais įvykiais ir jų priežastinio aiškinimo – tai ir yra istorijos uždavinys. Tie, kuriuos domina dėsniai, turi imtis apibendrinančių mokslų (pavyzdžiui, sociologijos). Mūsų pozicija paaiškina ir tai, kodėl istorija dažnai buvo apibūdinama kaip „praeities įvykiai, tokie, kokie jie buvo iš tikrųjų“. Šitoks teiginys, nors jam galima ir prieštarauti, visai aiškiai išreiškia ypatingą istorijos tyrinėtojo interesą, priešingą apibendrinančių mokslų šalininko interesui. Be to, mūsų pozicija paaiškina, kodėl istorijoje daug dažniau nei apibendrinančiuose moksluose susiduriame su „objekto beribiškumo“ problemomis. Juk apibendrinančio mokslo teorijos arba universalieji dėsniai, kaip ir tam tikra „pozicija“, sukuria vieningumą; kiekviename apibendrinančiame moksle jie iškelia problemas, nulemia interesų, tyrinėjimo, loginių konstrukcijų ir žinių pateikimo būdų centrus. Tačiau istorijoje tokių unifikuojančių teorijų mes neturime; tiksliau pasakius, daugybė trivialių universalių dėsnių, kuriais naudojamės, laikomi savaime suprantamais; jais visai nesidomima, todėl jie negali sutvarkyti tyrinėjamos medžiagos. Jei, pavyzdžiui, pirmąjį Lenkijos padalijimą, įvykusį 1722 m., aiškinsime nurodydami, kad ji veikiausiai negalėjo pasipriešinti suvienytoms Rusijos, Prūsijos ir Austrijos jėgoms, tada netiesiogiai naudosimės tokiu universaliu dėsniu: „Jei iš dviejų armijų, kurios beveik vienodai gerai apginkluotos ir vadovaujamos, viena daug gausesnė, tai kita armija niekada nelaimės“. (Ar mes sakome „niekada“ ar „beveik niekada“, mūsų tikslams tai ne taip svarbu, kaip komiškos operos personažui kapitonui Pinafore.) Toks dėsnis gali būti apibūdintas kaip karybos sociologijos dėsnis; bet jis yra pernelyg trivialus, kad keltų rimtas problemas mokslininkams sociologams ar juos domintų. Arba jei Cezario sprendimą peržengti Rubikoną aiškiname, tarkime, jo ambicijomis ir energija, tada naudojamės labai trivialiais psichologiniais apibendrinimais, kurie vargu ar apskritai sudomintų psichologą. (Tiesą sakant, daugumoje istorinių aiškinimų slapčia naudojamasi ne tiek trivialiais sociologiniais ir psichologiniais dėsniais, kiek tuo, ką aš vadinu situacijos logika; t. y. be pradines sąlygas aprašančių asmeninių interesų, tikslų ir kitų situacinių veiksnių, pavyzdžiui, apie tam tikrą asmenį gaunamos informacijos, slapčia tariama – kaip savos rūšies pirmoji prielaida, – kad esama trivialaus bendro dėsnio, jog sveiki žmonės dažniausiai elgiasi daugiau ar mažiau racionaliai.
III
Taigi matome, kad universalūs dėsniai, kuriais naudojamasi istoriniame aiškinime, neturi jokio selektyvinio ar visuotinio principo į „požiūrio taško“, leidžiančio apžvelgti istoriją. Labai siaurose ribose tokį požiūrio tašką galima nusistatyti istoriją apribojant kurio nors konkretaus dalyko istorija; pavyzdžiui, politinės valdžios istorija, ekonominių santykių, technologijos ar matematikos istorija. Bet dažniausiai mums reikia papildomų atrankos principų, požiūrio taškų, kurie kart išreiškia mūsų interesus. Kai kurie tokie principai glūdi mūsų išankstinėse idėjose, bent kiek panašiose į universalius dėsnius; pavyzdžiui, tai gali būti idėja, kad istorijoje svarbiausia „Didžio žmogaus“ charakteris arba „nacionalinis charakteris“, moralinės idėjos arba ekonominės sąlygos ir t. t. Taigi svarbu pažymėti, kad daugelis „istorinių teorijų“ (galimas daiktas, jas geriau vadinti „kvaziteorijomis“), savo pobūdžiu labai skiriasi nuo mokslinių teorijų. Juk istorijoje (įskaitant ir istorinius gamtos mokslus, pavyzdžiui, istorinę geologiją) mūsų disponuojamų faktų labai nedaug, be to, jų negalima pakartoti ar sukurti savavališkai. Jie buvo surinkti vadovaujantis išankstine nuostata; vadinamieji istorijos „šaltiniai“ perduoda tik tokius faktus, kurie atrodė pakankamai įdomūs, kad būtų užfiksuoti, todėl tie šaltiniai dažnai apima tik tokius faktus, kurie atitinka išankstinę teoriją. O jei neįmanoma gauti papildomų faktų, dažnai neįmanoma patikrinti vienos ar kitos istorinės teorijos. Todėl tokias nepatikrinamas istorines teorijas galima pagrįstai apkaltinti tuo, kad jos sukasi užburtame rate; ta pačia prasme, kuria šitoks kaltinimas būdavo nepagrįstai metamas mokslinėms teorijoms. Priešingai mokslinėms teorijoms, tokias istorines teorijas aš vadinsiu „bendrosiomis interpretacijomis“.
Interpretacijos yra svarbios, nes jos išreiškia tam tikrą žiūros tašką. Bet mes matėme, kad vienoks ar kitoks žiūros taškas neišvengiamas ir kad istorijoje retai gali atsirasti teorija, kurią galima patikrinti ir kuri dėl šios priežasties būtų mokslinė. Taigi mes neturime manyti, kad bendrąją interpretaciją galima patikrinti, net jeigu ji atitinka visus mūsų turimus istorinius duomenis; juk mes turime neužmiršti jai būdingo sukimosi ratu, taip pat ir to fakto, kad visada esama daug kitų (galimas daiktas, ir nesuderinamų) interpretacijų, atitinkančių tuos pačius istorinius duomenis, ir kad mes retai galime gauti naujų duomenų, galinčių atlikti tą patį vaidmenį, kaip viską nulemiantis eksperimentas fizikoje. Istorikai dažnai nemato jokios kitos interpretacijos, kuri atitiktų faktus taip pat gerai, kaip jų pačių interpretacija; jei pagalvosime, kad netgi fizikoje, kur daugiau faktų ir jie patikimesni, mat reikalingi vis nauji lemtingi eksperimentai, nes visi senieji eksperimentai neprieštarauja dviem besivaržančioms ir nesuderinamoms teorijoms (prisiminkime ekliptikos eksperimentą, kurio reikėjo išspręsti ginčui tarp Newtono ir Einšteino gravitacijos teorijų), atsisakysime naivaus tikėjimo, kad kuri nors apibrėžtą istorinių faktų rinkinį galima interpretuoti tik vienaip.
Bet, žinoma, tai nereiškia, kad visos interpretacijos vienodai vertingos. Pirma, visada esama interpretacijų, kurios iš tikrųjų neatitinka faktų; antra, esama interpretacijų, reikalaujančių daugiau ar mažiau įtikinamų pagalbinių hipotezių tam, kad būtų galima išvengti interpretacijų falsifikavimo remiantis faktais; be to, esama interpretacijų nepajėgiančių susieti įvairių faktų, tuo tarpu kita interpretacija tuos faktus gali susieti ir šitaip juos „paaiškinti“. Vadinasi, galima net istorinių interpretacijų reikšminga pažanga. Be to, gali egzistuoti visokiausios tarpinės grandys tarp daugiau ar mažiau universalių „žiūros taškų“, taip pat ir tos specifinės ar konkrečios, anksčiau minėtos istorinės hipotezės, kurios aiškinant istorinius įvykius atlieka veikiau hipotetinių pradinių sąlygų negu universalių dėsnių vaidmenį. Pakankamai dažnai tokias hipotezes galima sėkmingai tikrinti, kartu ir palyginti su mokslinėmis teorijomis. Bet kai kurios specifinės hipotezės labai panašios į tas universalias kvaziteorijas, kurias aš pavadinau interpretacijomis, todėl irgi gali būti vadinamos „specifinėmis interpretacijomis“. Juk faktai, patvirtinantys tokią specifinę interpretaciją, dažnai yra tokio pat „judėjimo ratu“ pobūdžio, kaip ir faktai, pagrindžiantys tam tikrą universalų „žiūros tašką“. Pavyzdžiui, vienintelis mūsų turimas šaltinis gali mums pateikti tik tokią tam tikrus įvykius nušviečiančią informaciją, kuri atitinka jo paties specifinę interpretaciją. Dauguma tokių faktų specifinių interpretacijų, kurių mes galime imtis, tada suksis ratu, nes jos turės atitikti tą interpretaciją, kuria buvo naudojamasi pirmą kartą atrenkant faktus. Bet jei tokią medžiagą interpretuosime visai skirtingai nuo šaltinyje pateikiamos interpretacijos (taip ir yra iš tikrųjų, pavyzdžiui, interpretuojant Platono veikalus), tada mūsų interpretacija, galimas daiktas, taps bent kiek panaši į mokslinę hipotezę. Bet iš esmės būtina turėti galvoje tą faktą, kad jei teigiama, jog tam tikra interpretacija gali būti lengvai pritaikoma ir kad ji paaiškina viską, ką mes žinome, tai toks argumentas anaiptol nelaikytinas visiškai patikimu, patvirtinančiu tą interpretaciją. Juk teoriją galima patikrinti tik tada, kai esama galimybės rasti priešingų pavyzdžių. (Šios aplinkybės dažnai nepastebi įvairių „demaskuojančių filosofijų“, ypač psichoanalizės, socioanalizės ir istorinės analizės entuziastai; juos dažnai gundo tai, kaip lengvai jų teorijas galima pritaikyti bet kam.)
Anksčiau aš sakiau, kad interpretacijos gali būti nesuderinamos: bet kol mes jas traktuojame tik kaip tam tikrų žiūros taškų kristalizacijas, taip nėra. Pavyzdžiui, interpretacija, kad žmogus nuolat daro pažangą (atviros visuomenės kryptimi arba artėdamas prie kito tikslo), nesuderinama su interpretacija, kad jis nuolat degraduoja. Bet „žiūros taškas“ tokio žmogaus, kuris žmonijos istoriją traktuoja kaip pažangos istoriją, nebūtinai nesuderinamas su pozicija tokio žmogaus, kuris į istoriją žvelgia kaip į degradacijos vyksmą; t. y. galima parašyti žmonijos pažangos laisvės link istoriją (apimančią, pavyzdžiui, kovos su vergove istoriją) ir kitą – žmonijos degradavimo ir priespaudos istoriją (galimas daiktas, apimančią tokius dalykus kaip baltosios rasės įtaka spalvotosioms rasėms); šios dvi istorijos nebūtinai turi prieštarauti viena kitai; veikiau jos gali papildyti viena kitą kaip du to paties kraštovaizdžio, į kurį žvelgiama iš skirtingų taškų, vaizdai. Ši mintis labai svarbi. Kadangi kiekviena karta turi savo rūpesčių ir problemų, taip pat savo interesų bei savo žiūros tašką, kiekviena karta turi teisę žvelgti į istoriją ir ją interpretuoti savotiškai, papildydama ankstesnių kartų pateiktas interpretacijas. Galiausiai istoriją mes tyrinėjame todėl, kad ji mums rūpi, o galimas daiktas ir todėl kad norime geriau suprasti savąsias problemas. Bet jeigu veikiami nevaisingos objektyvumo idėjos mes nesiryšime istorinių problemų spręsti remdamiesi savuoju žiūros tašku, istorija nepasitarnaus nė vienam iš šių dviejų tikslų. Nedera manyti, kad mūsiškis žiūros taškas – jei kokiai nors problemai jis taikomas sąmoningai ir kritiškai – kuo nors nusileis pozicijai tokio autoriaus, kuris naiviai tiki, kad neužsiima interpretacijomis ir kad jis pasiekė objektyvumo lygį, leidžiantį parodyti „praeities įvykius tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų“. (Todėl aš ir esu įsitikinęs, kad net tokie iš dalies asmeniniai apmąstymai, kurie pateikiami šioje knygoje, yra pagrįsti, nes jie atitinka istorinį metodą.) Svarbiausia įsisąmoninti savo žiūros tašką ir būti kritiškam, t. y. kiek įmanoma vengti nesąmoningų, todėl ir nekritiškų šališkumų pateikiant faktus. Bet kuriuo kitu požiūriu interpretacija turi byloti pati savaime; jos privalumai yra jos vaisingumas, jos sugebėjimas paaiškinti istorijos faktus, be to, ir galimybė ja remiantis nušviesti nūdienos problemas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nesama istorijos apie „tokią praeitį, kokia ji buvo iš tikrųjų“; įmanomos tik istorinės interpretacijos, ir nė viena iš jų nėra galutinė; kiekviena karta turi teisę į savąją interpretaciją. Maža to, ji turi ne tik teisę, bet ir pareigą sukurti savąją istorijos interpretaciją, nes tam tikri atsakymai į aktualius klausimus tiesiog reikalauja šito. Mes norime žinoti, kaip mūsų rūpesčiai susiję su praeitimi, be to, norime matyti kelią, kuriuo eidami galėtume sėkmingiau spręsti rūpimus dalykus ir mūsų pasirinktus svarbiausius uždavinius. Kaip tik šitoks poreikis (jeigu jis nepatenkinamas, remiantis racionaliomis ir sąžiningomis priemonėmis) skatina atsirasti istoricistines interpretacijas. Spaudžiamas šio poreikio istoricistas, užuot kėlęs racionalų klausimą: „Kokias problemas turime laikyti svarbiausiomis, kaip jos atsirado, kaip mes turime elgtis, kad jas išspręstume?“, kelia iracionalų ir akivaizdžiai į faktus orientuotą klausimą: „Kokiu keliu mes einame? Koks esminis vaidmuo, skirtas mums istorijos?“
Bet ar aš turiu teisę iš istoricisto atimti teisę istoriją interpretuoti savaip? Ar ką tik nesakiau, kad tokią teisę turi kiekvienas? Atsakau į šį klausimą taip: istoricistinės interpretacijos yra ypatingos. Aš sakiau, kad tos interpretacijos, kurių mums reikia, kurios pateisinamos ir kurias (vienokias ar kitokias) mes neišvengiamai priimame, yra panašios į prožektorių. Mes jį nukreipiame į mūsų praeitį ir atsispindėjusią šviesa tikimės apšviesti dabartį. Tuo tarpu istoricistinę interpretaciją galima palyginti su prožektoriumi, kurį nukreipiame į save. Jis trukdo arba išvis neleidžia matyti to, kas yra aplink mus. todėl paralyžiuoja mūsų veiksmus. Paaiškinsiu šią metaforą. Istoricistas nepripažįsta, kad istorijos faktus atrenkame ir sutvarkome mes patys; jis įsitikinęs, kad mūsų egzistavimą, mūsų problemas, mūsų ateitį ir net mūsų žiūros tašką nulemia „pati istorija“ ar „žmonijos istorija“, veikdama per jai būdingus dėsnius. Užuot pripažinęs, kad istorinė interpretacija turi patenkinti mūsų praktinių problemų ir sprendimų sukeliamas reikmes, istoricistas tiki, jog mūsų troškimas interpretuoti istoriją išreiškia gilią intuiciją, kad kontempliuodami istoriją mes galime atskleisti žmogaus likimo paslaptį ir esmę. Tačiau istoricizmas nepajėgia surasti kelio, kuriuo lemta eiti žmonijai; jis nepajėgia surasti istorijos rakto (pasak J. Macmurray) ar istorijos prasmės.
IV
Bet ar tokio rakto išvis esama? Ar istorija turi prasmę?
Nesinori gilintis į „prasmės“ prasmės problemą? Ramiai tarsiu, kad dauguma žmonių pakankamai aiškiai žino, ką turi galvoje, kalbėdami apie „istorijos prasmę“ arba „gyvenimo prasmę ar tikslą“. Turėdamas galvoje tokią prasmę, kuri turima omenyje, kai keliamas klausimas apie istorijos prasmę, aš sakau: istorija prasmės neturi.
Kad pagrįsčiau tokią nuomonę, pirmiausia turiu šį bei tą pasakyti apie tą „istoriją“, kurią žmonės turi galvoje, keldami klausimą apie jos prasmę. Kol kas aš ir pats kalbėjau apie „istoriją“ taip, tarsi jos nereikėtų niekaip aiškinti. Toliau taip elgtis nedera, nes aš noriu aiškiai pasakyti, kad „istorija“ ta prasme, kurią jai suteikia dauguma apie ją kalbančią žmonių, paprasčiausiai neegzistuoja; tai mažų mažiausiai viena priežastis, dėl kurios aš sakau, kad istorija prasmės neturi.
Kaipgi dauguma žmonių įpratę vartoti terminą „istorija“? (Turiu galvoje „istoriją“, kurią turime galvoje, kalbėdami apie knygą apie Europos istoriją – o ne kurią turime galvoje, sakydami: tai yra Europos istorija.) Apie tokią istorijos sampratą sužinome mokykloje ir universitete. Apie tai skaitome knygose. Sužinoma, kas tose knygose rašoma, kai kalbama apie „pasaulio istoriją“ arba „žmonijos istoriją“, ir įprantama į istoriją žvelgti kaip į daugmaž apibrėžtas faktų serijas. Ir tikima, kad tie faktai sudaro žmonijos istoriją.
Bet mes jau matėme, jog faktų karalystė yra begalinė, tad reikalinga jų atranka. Atsižvelgdami į savo interesus, galime rašyti, pavyzdžiui, meno istoriją; arba kalbos, maitinimosi įpročių, dėmėtosios šiltinės istoriją (žr. Zinsserio „Žiurkės, utėlės ir istorija“). Žinoma, nė viena iš jų nėra žmonijos istorija (kaip ir visas jas kartu sudėjus). Tai. kas turima galvoje, kai kalbama apie žmonijos istoriją, veikiau yra Egipto, Babilono, Persijos, Makedonijos, Romos ir t. t. – iki pat mūsų dienų – imperijų istorija. Kitaip tariant: kalbama apie žmonijos istoriją, tačiau turima galvoje ir mokykloje išmokstama politinės valdžios istorija.
Nėra žmonijos istorijos; yra tik visokiausių žmogaus gyvenimo aspektų istorijų. Ir viena iš jų yra politinės valdžios istorija. Ji tapatinama su pasauline istorija. Tačiau, mano galva, tai kiekvienos padorios žmogaus koncepcijos pažeminimas. Politinės valdžios raidą sutapatinti su žmonijos istorija neką geriau kaip su ta istorija sutapatinti vogimo, plėšikavimo ar nuodijimo istoriją. Juk politinės valdžios istorija yra ne kas kita, kaip tarptautinių nusikaltimą ir masinių žudynių (teisybė, įskaitant tam tikras pastangas jas nuslopinti) istorija. Šios istorijos mokoma mokyklose, o kai kurie didžiausi nusikaltėliai šlovinami kaip istorijos didvyriai.
Bet ar tikrai nesama tokio dalyko kaip visuotinė istorija, t. y. konkrečios žmonijos istorijos? Ne, jos negali būti. Man atrodo, toks turi būti kiekvieno humanisto, ypač kiekvieno krikščionio, atsakymas. Konkreti žmonijos istorija, jeigu ji apskritai būtų įmanoma, turėtų būti visų žmonių istorija. Tai turėtų būti visų žmogaus vilčių, kovų ir kančių istorija. Juk nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų kuo nors svarbesnis už kitą. Akivaizdu, kad tokios konkrečios istorijos parašyti neįmanoma. Mes turime abstrahuoti, daug ko nepaisyti, atrinkinėti. Šitaip atsiranda daug istorijų, tarp jų ir tarptautinių nusikaltimų bei masinių žudynių istorija, kuri reklamuojama kaip žmonijos istorija.
Bet kodėl iš jų visų buvo pasirinkta politinės valdžios, o ne, pavyzdžiui, religijos ar poezijos istorija? Esama keleto priežasčių. Viena priežastis ta, kad valdžia veikia mus visus, o poezija – tik nedaugelį. Kita priežastis ta, kad žmonės linkę sudievinti valdžią. Tačiau neabejotina, kad politinės valdžios dievinimas yra viena bjauriausių ir blogiausių žmogaus stabmeldystės rūšių, urvinio žmogaus ir vergijos epochos liekana. Valdžios sudievinimas kyla iš baimės, t. y. iš tokio jausmo, kuris pagrįstai niekinamas. Trečioji priežastis, dėl kurios valdžia ir politika buvo padaryta „istorijos“ šerdimi, yra ta, kad pasaulio galingieji troško būti sudievinti ir galėjo priversti kitus tenkinti šį savo norą. Daugelis istorikų rašė prižiūrimi imperatorių, generolų ir diktatorių.
Žinau, kad šios mintys sukels didžiulį pasipriešinimą iš daugelio pusių, įskaitant kai kuriuos krikščionybės apologetus, ir nors Naujajame Testamente beveik nėra minčių, pagrindžiančių tokią doktriną, krikščioniškosios dogmos dalimi laikoma idėja, kad istorijoje apsireiškia pats Dievas, kad ji turi prasmę, o ši prasmė yra paties Dievo tikslas. Taigi istoricizmas laikomas būtinu religijos elementu. Bet man tai nepriimtina. Mano galva, toks požiūris yra gryniausia stabmeldystė ir prietaras ne tik racionalisto ar humanisto, bet ir paties krikščionio požiūriu.
Kas glūdi už šitokio teistinio istoricizmo? Kaip ir Hegeliui, tokio istoricizmo šalininkui, istorija – politinė istorija – yra scena ar veikiau savos rūšies ilgas šekspyriškas spektaklis, o „didžiuosius istorinius asmenis“ arba abstrakčią žmoniją žiūrovai traktuoja kaip spektaklio herojus. Po to jie klausia: „Kas parašė pjesę?“ Ir mano, kad duoda pamaldų atsakymą, tardami: „Dievas.“ Bet jie klysta. Jų atsakymas yra bjauri šventvagystė, nes šią pjesę parašė (ir jie tai žino) ne Dievas, o generolų ir diktatorių prižiūrimi istorijos profesoriai.
Neneigiu, kad istoriją galima interpretuoti krikščioniškai taip pat pagrįstai, kaip ir kiekvienu kitu požiūriu. Būtinai reikia pabrėžti, kad, pavyzdžiui, mūsiškius, vakarietiškus, tikslus ir siekius – humanizmą, egalitarizmą, laisvę ir lygybę – labai paveikė krikščionybė. Bet kartu vienintelis racionalus ir tikras krikščioniškas požiūris net į laisvės istoriją yra toks: už laisvę esame atsakingi mes patys taip, kaip atsakingi už tai, ką padarome iš savo gyvenimo, ir tik mūsų sąžinė, o ne pasaulinis procesas gali mus teisti. Teorija, kad Dievas apsireiškia istorijoje ir ši esanti Dievo teismas, nesiskiria nuo teorijos, kad pasauliškoji sėkmė yra galutinis mūsų veiksmų teisėjas ir pateisinimas. Tokia teorija prilygsta doktrinai, jog istorija yra tikrasis teisėjas, t. y. kad teisus yra tas, kuris stiprus; tai ta pati doktrina, kurią aš pavadinau „moraliniu futurizmu“. Būti įsitikinus, kad Dievas apsireiškia toje terpėje, kuri paprastai vadinama „istorija“, t. y. tarptautinių nusikaltimų ir masinių žudynių istorijoje, – tai tikra šventvagystė. Juk šitos žiaurios, o kartu ir vaikiškos avantiūros iš tikrųjų beveik nesisieja su tuo, kas iš tikrųjų nutinka žmonių gyvenime. Užmiršto, nežinomo, pavienio žmogaus gyvenimas, jo rūpesčiai ir džiaugsmai, jo kančia ir mirtis – toks yra tikrasis žmogiškojo patyrimo turinys per amžių amžius. Jei tai galima pavadinti istorija, tada aš tikrai nesakyčiau, kad įžvelgti joje Dievo pirštą yra šventvagystė. Tačiau tokios istorijos nėra ir jos negali būti. Tuo tarpu visa esama istorija, mūsiškė didžiųjų ir galingųjų žmonių istorija, geriausiu atveju yra lėkšta komedija. Tai bufonada, kurioje vaidina jėgos, esančios už tikrovės ribų (panašiai kaip Homero bufonada, kurią vaidina Olimpo jėgos, esančios žmonių kovos užkulisiuose). Kad tokie dalykai tikri, mus privertė tikėti blogiausi mūsų instinktai, stabmeldiškas valdžios ir sėkmės sudievinimas. Ir šitokioje, net ne sukurtoje, o sufabrikuotoje „istorijoje“ kai kurie krikščionys drįsta įžvelgti Dievo ranką! Priskirdami Jam savo niekingas istorijos interpretacijas, jie tariasi suprantą, ko Jis siekia! „Priešingai, – sako teologas K. Barthas savajame „Credo“, – mes turim pradėti nuo prielaidos <…>, kad viskas, ką mes manome žiną, tardami žodį „Dievas“, nepasiekia ir nepagauna Jo, o tik išreiškia vieną iš mūsų susigalvotų ir pasidarytų stabų – ar tai būtų „dvasia“ ar „gamta“, „likimas“ ar „idėja“…“ (Todėl neoprotestantiškąją Dievo apsireiškimo istorijoje doktriną K. Barthas vadina „neleistina“ ir traktuoja ją kaip įsibrovimą „į karališkąją Kristaus šventovę“.) Tačiau krikščioniškuoju požiūriu tokių pastangų šaltinis yra ne tik arogantiškumas; tiesą sakant, tai antikrikščioniškas požiūris. Juk krikščionybė moko, kad sėkmė pasaulyje neturi lemiamos reikšmės. Kristus „kentėjo prie Poncijaus Piloto“. Aš vėl cituoju K. Barthą: „Kaip Poncijus Pilotas pateko į Šventąjį Raštą? Iškart galima duoti paprastą atsakymą: tai susiję su įvykių datavimu.“ Taigi žmogus, kurį lydėjo sėkmė, kuris atstovavo ano meto istorinei galybei, atlieka tik techninį vaidmenį, žymėdamas laiką, kai nutiko tam tikri įvykiai. O kokie gi tai buvo įvykiai? Jie neturėjo nieko bendra su politine sėkme ir su „istorija“. Tai nebuvo net nesėkmingos, neprievartinės žydų tautos revoliucijos (a la Gandhi) prieš užkariautojus romėnus istorija. Tie įvykiai buvo žmogaus kančios. Barthas primygtinai pabrėžia, kad žodis „kentėti“ siejasi su visu Kristaus gyvenimu, ne tik su Jo mirtimi. Jis sako: „Jėzus kenčia. Todėl Jis nenugali. Jis netriumfuoja. Jo nelydi sėkmė… Jis nepasiekia nieko, išskyrus… Savo nukryžiavimą. Tą patį galima pasakyti apie Jo santykius su savo tauta ir mokiniais.“ Cituodamas Barthą, aš noriu parodyti, kad ne tik dėl manojo „racionalistinio“ ar „humanistinio“ požiūrio istorinės sėkmės garbinimas pasirodo esąs nesuderinamas su krikščionybės dvasia. Krikščionybei svarbu ne galingųjų romėnų užkariautojų istoriniai darbai, o (pasak Kierkegaard’o) „tai, ką pasauliui davė keletas žvejų“. Tuo tarpu visų teistinių istorijos interpretacijų šalininkai užrašytąją istoriją bando traktuoti kaip valdžios istoriją, o istorinę sėkmę – kaip Dievo valios pasireiškimą.
Į šią „Dievo apsireiškimo istorijoje doktrinos“ kritiką, matyt, galima atsakyti, kad kaip tik Kristaus sėkmė, jo sėkmė po mirties buvo tai, kas nesėkmingą Kristaus gyvenimą žemėje galiausiai pavertė didžiausia dvasine pergale, apsireiškusią žmonijai, kad kaip tik šitokia sėkmė, jo mokymo vaisiai įrodė ir pateisino jo gyvenimą ir patvirtino pranašystę: „Kas buvo niekas, taps viskuo, kas buvo viskas, taps niekuo.“ Kitaip tariant, tai buvo krikščionių Bažnyčios sėkmė, per kurią ir apsireiškė Dievo valia. Tačiau tai pats pavojingiausias gynybos būdas. Juk jei tariama, kad pasauliškoji Bažnyčios sėkmė yra argumentas krikščionybės naudai, aiškiai parodoma tikėjimo stoka. Pirmieji krikščionys nesinaudojo šitokiais pasaulietiniais argumentais. (Jie tikėjo, kad valdžią turi teisti sąžinė, o ne priešingai.) Tie, kurie mano, kad krikščioniškojo mokymo sėkmės istorija apreiškia Dievo valią, turėtų savęs paklausti, ar ši sėkmė iš tikrųjų buvo krikščioniškosios dvasios sėkmė ir ar ši dvasia netriumfavo tuo metu, kai Bažnyčia buvo persekiojama, o ne tada, kai ji triumfavo. Kuri Bažnyčia tą dvasią įkūnijo gryniau: kankinių ar pergalingoji inkvizitorių Bažnyčia?
Atrodo, kad esama daug žmonių, kurie apskritai mano, kad krikščionybės tikslas – nuolankumas, tačiau kartu tiki, kad to paties moko ir istoricizmas. Tokiam požiūriui iškiliai atstovauja J. Macmurray savo veikale „The Clue to History“ („Istorijos raktas“), įrodinėjantis, kad krikščioniškojo mokymo esmė – istorinė pranašystė, ir krikščionybės įkūrėją traktuojantis kaip „žmogaus prigimties“ dialektinio dėsnio atradėją. <…>
Mano minties, kad sėkmės nedera sudievinti, kad sėkmė negali būti mūsų teisėjas ir neturi mūsų apakinti, ir pastangų parodyti pažiūros sutampa su tuo, kas, mano galva, yra tikrasis krikščioniškas atsakymas, nedera suprasti neteisingai. Aš neketinu remti „antipasaulietiškosios“ orientacijos. Nežinau, ar krikščionybė orientuota į aną pasaulį bet ji tikrai moko, kad vienintelis būdas įrodyti savo tikėjimą – tai praktiškai (šiame pasaulyje) padėti tiems, kuriems reikia tokios pagalbos. Visiško abejingumo pasauliškajai sėkmei, t. y. valdžiai, šlovei ir turtui, ir paniekos jai nuostatą tikrai įmanoma susieti su pastanga šiame pasaulyje daryti gera ir siekti tikslų, ketinant juos įgyvendinti ne dėl pasauliškos sėkmės ar istorinio pateisinimo, o dėl jų pačių.
Šitokią orientaciją, ypač istoricizmo ir krikščionybės nesuderinamumą, įtikinamai pagrindžia Kierkegaard’o kritika, nukreipta prieš Hegelį. Nors Kierkegaard’as niekada visiškai neatsikratė hėgeliškosios tradicijos, pagal kurią buvo išauklėtas, vargu ar kas geriau už jį suprato, ką reiškia Hegelio istoricizmas. „Būta filosofų, – rašė Kierkegaard’as, – kurie dar iki Hegelio bandė paaiškinti… istoriją. Matydama tokias pastangas Apvaizda gali tik šyptelėti. Tačiau Apvaizda nesijuokė atvirai, nes tiems filosofams netrūko žmoniškumo, sąžiningumo ir nuoširdumo. Bet Hegelis! – Čia jau reikia Homero kalbos. Kaip kvatojo dievai? Toks bjaurus profesoriūkštis, paprasčiausiai supratęs, kad bet kas ir viskas yra būtina, ir visą šią istoriją dabar grojantis savo ryla: tik paklausykite, Olimpo dievai!“ Turėdamas galvoje tai, kaip ateistas Schopenhaueris kritikuoja krikščionybės apologetą Hegelį, Kierkegaard’as priduria: „Schopenhauerio skaitymas suteikė man neapsakomą malonumą. Tai, ką jis sako, absoliučiai teisinga; be to – taip vokiečiams ir reikia – jis yra toks grubus, koks gali būti tik vokietis.“ Tačiau paties Kierkegaard’o posakiai beveik tokie pat grubūs kaip ir Schopenhauerio; juk Kierkegaard’as sako, kad hėgelizmas, kurį jis vadina „nuostabia moralinio supuvimo dvasia“, pasak jo, esąs „šlykščiausią palaidumo forma“; be to, jis kalba apie hėgeliškosios „pompastikos pelėsius“, apie hėgelizmo „intelektualinį gašlumą“ ir jo „gėdingą sugedimo spindesį“.
Tikrai, mūsų intelektualinis bei etinis auklėjimas yra sugedęs. Jį iškreipia žavėjimasis žodžių skambesiu, užgožiantis kritinį sakomo turinio (ir veiksmų) vertinimą. Jis iškreiptas romantiškos vizijos, kurios centre – istorijos scena ir joje esantys aktoriai – mes patys. Mes auklėjami veikti nuolat žvairuodami į parterį.
Šitokia šlovės ir likimo etika, šitokia moralė, būdinga dabartinei auklėjimo sistemai, vis dar grindžiama klasikine orientacija, kuriai būdingas romantiškas požiūris į valdžios istoriją ir nuo Herakleito laikų vyraujantis romantiškas gentinis moralumo supratimas, visiškai supainiojo esminę problemą: kaip auklėti žmogų, kad jis sugebėtų blaiviai vertinti savo svarbą bendraudamas su kitais žmonėmis. Tokios auklėjimo sistemos pamatas yra valdžios sudievinimas. Užuot blaiviai siejusi individualizmą ir altruizmą (dar sykį pasinaudokime šiomis etiketėmis), t. y. užuot įtvirtinusi nuostatą: „Svarbūs yra tik individualūs žmonės, tačiau tai nereiškia, kad aš pats esu labai svarbus“, tokia auklėjimo sistema kaip savaime suprantamą dalyką propaguoja romantišką egoizmo ir kolektyvizmo junginį. Tai reiškia, kad romantiškai perdedamą savojo asmens svarba, emocinis gyvenimas ir „saviraiška“, kartu didinama įtampa tarp „asmenybės“ ir grupės bei kolektyvo. Savoji „asmenybė“ užgožia kitus individus, kitus žmones, kartu trukdo formuotis racionaliems asmeniniams santykiams, „Valdyk arba paklusk!“ – štai koks tokios poezijos devizas; arba būk Didis žmogus, Herojus, besigrumiantis su likimu ir pelnantis šlovę („kuo didesnis kritimas, tuo didesnė šlovė“, – sako Herakleitas), arba priklausyk „masėms“, paklusk vadams ir aukokis aukštiesiems savojo kolektyvo tikslams. Taip perdėtai akcentuojant įtampą tarp asmens ir kolektyvo, esama neurozės ir isterijos, ir aš neabejoju, kad ši isterija, ši reakcija į civilizacijos spaudimą yra paslaptis, paaiškinanti didelį emocinį herojų sudievinimo, viešpatavimo ir paklusnumo etikos patrauklumą. <…>
Aš tvirtinu, kad istorija prasmės neturi. Bet tai nereiškia, kad mes galime tik su siaubu žvelgti į politinės valdžios istoriją ar kad turime ją suvokti kaip žiaurų pokštą. Ją galime interpretuoti atsižvelgdami į tas politinės valdžios problemas, kurias šiuo metu bandome išspręsti. Politinės valdžios istoriją galime interpretuoti mūsų kovos už atvirą visuomenę, už proto viešpatavimą, už teisingumą, laisvę, lygybę ir už tarptautinių nusikaltimų kontrolę požiūriu. Nors istorija neturi tikslų, mes galime jai primesti savuosius; ir nors istorija neturi prasmės, mes galime jai suteikti prasmę.
Dabar mes vėl susiduriame su prigimties ir sutarties problema. Nei gamta, nei istorija mums negali pasakyti, ką turime daryti. Nei gamtos, nei istorijos faktai negali nuspręsti už mus pačius, jie negali nulemti, kokius tikslus mes pasirinksime. Tik mes patys gamtai ir istorijai suteikiame tikslą ir prasmę. Žmonės nelygūs; bet mes galime siekti lygių teisių. Žmonių sukurtos institucijos, pavyzdžiui, valstybė, nėra racionalios, bet mes galime nuspręsti stengtis padaryti jas racionalesnes. Mes patys ir mūsų kasdienė kalba apskritai yra ne racionali, o emocinė, bet mes galime pabandyti tapti šiek tiek racionalesni ir galime mokytis savo kalbą vartoti ne kaip saviraiškos (kaip pasakytų mūsų auklėtojai romantikai), o kaip racionalios komunikacijos instrumentą. Pati istorija – žinoma, turiu galvoje politinės valdžios istoriją, o ne neegzistuojančią žmonijos vystymosi istoriją – neturi nei tikslo, nei prasmės, bet mes galime nuspręsti suteikti jai ir viena, ir kita. Toks tikslas gali būti mūsų kova už atvirą visuomenę ir kova su jos priešais (kurie, užspeisti į kampą, visada reiškia savo humanistinius jausmus, tarsi klausydamiesi Pareto patarimo); vadinasi, istoriją galime interpretuoti kaip tokios kovos areną. Galiausiai tą patį galime pasakyti ir apie „gyvenimo prasmę“. Mes patys turime nuspręsti, koks bus mūsų gyvenimo tikslas, kad nustatytume savo tikslus.
Man atrodo, kad šitoks faktų ir sprendimų dualizmas yra pamatinis. Faktai patys savaime neturi jokios prasmės; jie gali tapti prasmingi tik mūsų sprendimų dėka. Istoricizmas yra tik vienas iš daugelio bandymų įveikti šį dualizmą; jį sukelia baimė, nes jis atsiranda iš nenoro suprasti, kad galiausiai mes esame atsakingi net už mūsų pačių pasirenkamus kriterijus. Bet man atrodo, kad šitoks bandymas yra ne kas kita, o tik tai, ką paprastai vadiname prietaru. Juk šitaip mąstant tariama, kad galima pjauti ten, kur nešėjai; bandoma mus įtikinti, kad viskas bus gerai, jei tik žengsime koja kojon su istorija, o jokio pamatinio mūsų apsisprendimo net ir nereikia; mūsų atsakomybę bandoma perkelti istorijai, kartu ir už mūsų nugarų veikiančioms demoniškoms jėgoms; bandoma mūsų veiksmus grįsti slaptais šių Jėgų tikslais, kurie gali atsiskleisti tik mistiniu įkvėpimu ar intuicija. Taigi istoricizmo šalininkai mūsų veiksmus ir mus pačius nužemina iki moralinio lygmens žmogaus, kuris, įkvėptas horoskopų ir sapnų, bando ištraukti laimingą loterijos bilietą.
Kaip ir lošimas, istoricizmas kyla iš mūsų nusivylimo racionalumu ir atsakomybe už mūsų veiksmus. Tai karikatūriška viltis ir karikatūriškas tikėjimas, pastanga išsižadėti vilties ir tikėjimo, kylančio iš mūsų moralinio entuziazmo ir paniekos sėkmei, ir pakeisti tikrą viltį bei tikėjimą tikrumu, kylančiu iš pseudomokslo apie žvaigždes, apie „žmogaus prigimtĮ“ arba apie istorinį likimą.
Aš tvirtinu, kad istoricizmas ne tik racionaliai nepagrindžiamas; ne, jis prieštarauja ir kiekvienai sąžinės svarbą skelbiančiai religijai. Juk tokia religija sutampa su racionalistiniu požiūriu į istoriją, nes pabrėžia mūsų ypatingą atsakomybę už savo veiksmus ir už jų įtaką istorijos eigai. Žinoma, vilties reikia; veikti ir gyventi be vilties mes neįstengiame. Bet mums nereikia ko nors daugiau, ir daugiau mums neturi būti duota. Mums nereikia tikrumo. Todėl religija neturi pakeisti svajonių ir norų išsipildymo; ji neturi būti panaši nei į laimingą loterijos bilietą, nei į draudimo kompanijos polisą. Istoricistinis elementas religijoje yra stabmeldystės, prietaringumo elementas.
Šitoks faktų ir sprendimų dualizmo akcentavimas nulemia ir mūsų požiūrį į tokias idėjas kaip „pažanga“. Jei manome, kad istorija žengia į priekį ar kad mes patys turime žengti į priekį, tada darome tą pačią klaidą kaip ir tie. kurie tiki istorijos prasme, glūdinčia joje pačioje, o ne jai suteikiama. Juk progresuoti – tai judėti prie tam tikro tikslo, t. y. prie tokio tikslo, kuris duotas mums, kaip žmonėms. „Istorija“ to negali padaryti; tai padaryti galime tik mes patys, individualūs žmonės; tai padaryti mes galime, gindami ir stiprindami demokratines institucijas, nuo kurių priklauso laisvė, todėl ir pažanga. Tai mes darysime juo geriau, juo labiau suvoksime faktą, kad pažanga priklauso nuo mūsų pačių, mūsų budrumo, pastangų, mūsų suvokiamų tikslų aiškumo ir jų realistiško pasirinkimo.
Vengdami pranašų pozos, turime tapti savo likimo kūrėjais. Mes turime išmokti dirbti taip gerai, kaip įmanoma, ir aiškiai matyti savo klaidas. Ir jei atsisakysime minties, kad politinės valdžios istorija bus mūsų teisėjas, jei nebesuksime sau galvos, ar istorija mus pateisins, tada galbūt vieną gražią dieną pavyks palenkti valdžią kontrolei. Šitaip galime tikėtis, kad mes net pateisinsime istoriją. Nors vargu ar ją reikia pateisinti.
Versta iš: Popper K. The Open Society and It’s Enemies. – London: Routledge. 1995
Roberto Calasso. Apie leidybos meną
2023 m. Nr. 1
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Roberto Calasso (1941–2021) – italų rašytojas, vertėjas ir leidėjas, nuo 1971-ųjų vadovavęs vienai stambiausių bei ilgaamžiškiausių Italijos leidyklų „Adelphi“. Leidykla išsiskyrė savo braižu ir užmojais, pirmiausia Vidurio Europos literatūros atradimais – R. Calasso dėka italų kalba buvo išleisti tokie autoriai kaip Josephas Rothas, Elias Canettis ir Czesławas Miłoszas, filosofijos klasikos veikalai (nuo tibetiečių iki Friedricho Nietzschės raštų), bet šalia ir detektyvinio žanro kūriniai.
Pats R. Calasso išgarsėjo biografiniais ir mitologiniais romanais – „K.“ (romanas apie Franzą Kafką), „Baudelaire’o beprotybė“, „Kadmo ir Harmonijos vestuvės“ ir kt., ne kartą nustebindamas skaitytojus įspūdinga erudicija ir estetiniu skoniu. R. Calasso savitai žvelgė ir į patį knygų leidimo meną, o leidybą suvokė kaip literatūros žanrą, pavaldų formos bei tapatybės įtampai.
Tikroji leidybos istorija didžiąja dalimi yra žodinė – tokiai jai, regis, ir lemta likti. Leidybos menas taip ir neišsikristalizavo į teoriją ir galbūt per vėlu, kad taip nutiktų. Plaukdamas prieš šią nenuginčijamo fakto srovę bandžiau sujungti du elementus: viena vertus, norėjosi papasakoti kažką esmingo iš leidyklos „Adelphi“, kurioje pats praleidau pusšimtį metų, istorijos; kita vertus, magėjo užčiuopti ne tiek menamą leidybinės teorijos trajektoriją, kiek pačią idėją ar, tiksliau, vaizdinį, kaip galėtų atrodyti tam tikra leidybinė veikla: leidykla kaip forma, kurią įmanoma tyrinėti ir sklaidyti it knygą, „Adelphi“ atveju subrandinusią daugiau kaip du tūkstančius įsimintinų poskyrių.
Aldo Manuzio skrajutė
Leidėjo amatas, praėjus maždaug pusei tūkstantmečio nuo jo ištakų, regis, taip ir neįgijo solidžios reputacijos. Truputį prekeivis, truputį cirko impresarijus – į leidėjo figūrą tebežiūrima kiek nepatikliai, kaip į apsukrų sąvadautoją. Vis dėlto tikėtina, kad neseniai išlydėtąjį šimtmetį vieną dieną pavadinsime leidybos meno aukso amžiumi. Ir išties būtų siauraregiška kalbėti apie XX a. prancūzų kultūrą ir nepaminėti leidyklos „Gallimard“ raidos vingių; net ir apsiribojus trumpesniu laikotarpiu, vargu ar pavyktų panirti į aštuntojo dešimtmečio intelektualinę atmosferą nepermąsčius to hipnotizuojančio įspūdžio, kurį spinduliavo „Éditions du Seuil“ leidiniai; kaip kad mažai ką tesuprastume apie vokiečių literatūrinę sceną, pradedant septintuoju dešimtmečiu, jei pamirštume aptarti Frankfurto mokyklos, sugulusios į „Suhrkamp“ filosofijos seriją, įtakas; ir dar mažiau išpeštume apie pokario italų kultūrą, jei ignoruotume šviečiamąjį (aukščiausia žodžio prasme) leidyklos „Einaudi“ užmojį; galop liktume neužfiksavę to ypatingo akrobatinio šuolio iš diktatoriaus Francisco Franco Ispanijos į šiųdienę tikrovę, jei neturėtume prieš akis trijų didžiųjų Barselonos leidėjų – Carlos Barral, Jorgės Herralde’o ir Beatriz Tusquets – chronologinio katalogo. Pagrįsta toji nuojauta, teigianti, kad, norint apibrėžti tam tikros kultūros kontūrus, prasminga leistis pirmiausia į leidybinį šalies kraštovaizdį, ne į akademinį, kuriame didieji mokslininkai, sakytum, tūno priverstinėje saviizoliacijoje, daugiau ar mažiau palaimingoje, priklausomai nuo šalies ir pavienių universitetų biudžeto.
O ar gali būti taip, kad XX a. leidybos meno aukso amžius tęsiasi iki mūsų dienų? Abejonių begalė ir įvairios prigimties. Pirmoji susijusi su tam tikru požiūriu į savąjį amatą, dominuojančiu tarp pačių leidėjų. Tiesą sakant, leidybos pasauliui šiandien derėtų pasisaugoti ne vien Google, bet ir savęs pačių, turiu galvoje pamažėl silpstantį tikėjimą mūsų amato svarba. Ypač pastebiu šį požiūrį anglakalbėse šalyse, pirmaujančiose pasaulinėje leidybos rinkoje dėl, akivaizdu, anglų kalbos dominavimo. Užsukęs į kurį Londono ar Niujorko knygyną vis sunkiau tarp naujienų atpažįsti individualų leidėjo braižą. Su išdidžiu santūrumu leidyklos vardas neretai sutraukiamas iki inicialų ant leidinio nugarėlės. O knygų viršeliai tokie skirtingi, kad galop visiškai supanašėja – kaskart daugiau ar mažiau vykę bandymai įpakuoti tekstą. Ir kiekvienas kalba tik už save, paklusdamas one shot principui. Galvojant apie autorių, tai, kad visos jo knygos telkiasi po vienos kurios leidyklos ženklu ir ne kitu – tai pirmiausia derybų tarp literatūros agento ir konkretaus leidėjo beigi asmeninių santykių tarp autoriaus ir editor pasekmė. Tuo tarpu leidykla kaip tokia virsta iš principo atliekama grandimi. Žinoma, tarp leidyklų vis dar egzistuoja ryškūs kokybiniai skirtumai, ir vis dėlto jie sugyvena bendroje rinkos vėduoklėje, kurios kraštutinumai keliauja nuo labai komerciška (suprask, vulgaru) iki labai literatūriška (suprask, kelia snaudulį). Per vidurį rikiuojasi įvairiausias asortimentas su atitinkamais prekiniais ženklais. Tokiu būdu niujorkiečių leidykla „Farrar, Strauss and Giroux“ glaudžiasi arčiau literatūrinio kraštutinumo, o kitas niujorkiečių ženklas, „St. Martin’s“, prie komercinio, bet tai visai neimplikuoja papildomų apmąstymų ir tikrai nekliudo įsigeidus prasiveržti į priešininko lauką: literatūrinis leidėjas retkarčiais gali susigundyti vienu ar kitu komerciškesniu tekstu, svajodamas apie verslo suklestėjimą, o komercinis leidėjas leisis, ir dargi nekart, paviliojamas literatūros, mat prestižo ambicija – gaji piktžolė.
Labiausiai šiame skirstyme – kuris, beje, atliepia tam tikrą mąstymo struktūrą – kelia abejonių tai, kad jis falsifikuoja tikrovę. Mano ką tik nupieštoje vėduoklėje toks autorius kaip, pavyzdžiui, Georges’as Simenonas ar kuri jo dabartinė reinkarnacija, neabejotinai turėtų būti ištremtas į komerciškumo teritoriją, taigi be literatūrinių pretenzijų galimybės, o daugelis priklausančiųjų gedulingai kategorijai „rašytojai rašytojams“, akivaizdu, turėtų būti automatiškai iškraustomi į literatūriškumo ašigalį. Bet juk tai kenkia ir literatūrai, ir mėgavimuisi ja. Tikras leidėjas – mat tokių keistų būtybių dar esama – niekada nemąsto išimtinai literatūriškumo ir komercijos terminais. Veikiau senomis gera ir bloga literatūra kategorijomis (o gera literatūra, kaip žinia, dažnai būna pražiūrėta ir neatpažinta). Ir ypač tikras leidėjas yra tas, kuriam netrūksta įžūlumo neabejoti, kad iš principo nė viena jo išleista knyga neiškris skaitytojui iš rankų suėmus žiovuliui ar tam sunkiai pergalimam svetimumo jausmui.
Maždaug prieš šimtmetį užgimė ar pirmuosius žingsnius žengė kelios reikšmingiausių XX a. leidyklų: „Insel“, „Gallimard“, „Mercure de France“. Visas jas vienijo du elementai: leidyklos susikūrė bičiulių (su didesniais ar mažesniais finansiniais ištekliais beigi literatūriniais polinkiais) rate ir prieš virsdamos leidyklomis pirma egzistavo literatūrinių žurnalų pavidalu – „Die Insel“, „La Nouvelle Revue Français“ ir „Mercure de France“. Vėliau kiekvienas šių ratelių išskyrė po figūrą, galop tapusią leidėju: Antoną Kippenbergą, Gastoną Gallimard’ą ir Alfredą Vallette’ą. Šiandien tokia patirtis būtų sunkiai įsivaizduojama, mat radikaliai pakito prielaidos. Be to, išsisėmė ir pats literatūrinis žurnalas kaip tam tikra spaudos rūšis, ar veikiau prarado tą trapų kadaise turėtą vaidmenį. Kone vienintelis periodinis leidinys, išsaugojęs tvirtą autoritetą ir kritikos balso įtaką, šiandien yra „New York Review of Books“, bet ir jis prisistato labiau kaip recenzijų rinkinys, taigi nutolęs nuo pradinės idėjos, į tobulumo aukštumas pakilusios apie 1930-uosius, kai po globėjišku Marguerite Caetani sparnu pasirodė dvidešimt devyni „Commerce“ numeriai.
Paklausus, kas gi XX a. pradžioje laikė draugėj, ir dar taip stipriai, anuos bičiulių ratelius, atsakymas būtų susijęs ne tiek su jų troškimais (dažnai miglotais ir neįvardijamais), kiek su atmetamais dalykais. Tai buvo skonio forma, ir ta prasme, kurią šiam žodžiui taikė Friedrichas Nietzschė, savotiškas „savigynos instinktas“ („Daug ko nematyti, negirdėti, neprisileisti artyn – tai protingiausia, tai pirmas įrodymas, kad esi ne atsitiktinumas, o būtinybė“1). Ir tai išties turėjo būti protingas matas, jei įrodė esąs toks paveikus. Prancūzijoje „Gallimard“, praėjus šimtmečiui nuo įkūrimo ir spėjus išaugti dviem kartoms, tebėra dominuojantis leidėjas, vis dar unikalus savo Gallimard’o skoniu. Nors kultūrinė aplinka ir pasikeitė, skonio fiziologija, kadaise vienijusi anas kūrėjų grupeles, šiandien taip pat galėtų pasirodyti veiksmingu priešnuodžiu, kai leidyklas periodiškai ima kamuoti nerimas dėl išnykimo ar blankstančios tapatybės. Bet tada atsiskleistų ir kita problemos pusė: didžiąja dalimi pranyko ir pats skonį lydėjęs aplinkos jautrumas, galbūt dabar jis tik paviršinis, su giliais esminiais įtrūkiais.
Kad ir kaip būtų, tai neturėtų mūsų liūdinti. Akivaizdu, šiandien leisti knygas sunkiau, o ir vargiai apsimokėtų remiantis vien uždaro bičiulių klubo pomėgiais. Vis dėlto leidybos pasaulis – jei tik norėtų, jei tik išdrįstų – priešais save turi tokį potencialą, apie kokį kadais būtum galėjęs tik pasvajoti. Per pastaruosius šimtą metų tiesiog stulbinamai išsiplėtė publikuotinų tekstų erdvė – užteks paminėti visą tą gausą antropologinių, mokslinių, istorinių ir literatūrinių tekstų, susikaupusių per XX a., tik ir laukiančių įgauti naują leidybinę formą. Leidyklos „Adelphi“ knygų serija „Biblioteka“, o ir kitos knygos, nuo pradžių rėmėsi kaip tik šia prielaida. Buvo bandoma suburti padrikai pasklidusius, tolimus vienas kitam tekstus į bendrą veržlią srovę, plukdančią viską, ką tik gali trokšti perskaityti budrus ir atviras skaitytojo protas. Iš tiesų, leidybos pasaulis šiandien labiau nei kada anksčiau gali sau leisti išsikelti esminį uždavinį stumtelėti slenkstį to, kas publikuotina, ir įtraukti į galimų dalykų sąrašą dalį vis dar principingai atmetamos medžiagos. Tai nemenkas iššūkis, bet ne ką didesnis lyginant su pačiomis amato ištakomis, siekiančiomis Aldo Manuzio2 triūsą Venecijoje. Ir galbūt pats metas prisiminti, kaipgi atrodė fundacinis mūsiškio amato leidinys.
Pirmoji pasirodė skrajutė, foglio volante, atspausdinta paties Manuzio ir stebuklingai išlikusi iki mūsų dienų įklijuota viename iš graikų kalbos žodyno rankraščių, saugomų Vatikano bibliotekoje. Atspausdinta apie 1502-uosius, skrajutė išsaugojo tekstą, bylojantį apie susitarimą tarp mokslininkų, Manuzio leidykloje kuravusių graikiškus klasikų leidimus. Pasak amerikiečių istoriko Anthony’io Graftono, šie mokslininkai „buvo davę sutikimą tarpusavyje kalbėtis tik senąja graikų kalba, susimokėti baudą, jei kartais neatliktų pavestos užduoties, ir panaudoti gautąjį honorarą (kai šio atlikdavo) simpoziumui, taigi dosniai vakarienei iškelti, paprastai gausesnei už tą, kurią darbuotojams siūlydavo leidėjas. Laikui bėgant prie jų galėjo jungtis ir kiti filohelenai“. Deja, mums nelemta sužinoti, ar šios taisyklės, skirtos Manuzio įsteigtos Naujosios akademijos nariams, buvo pritaikytos. Vis dėlto bus pravartu prisiminti, kad garsiosios devyniasdešimt penkios Martyno Liuterio tezės beigi 1789-ųjų rugpjūčio 26-osios Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija taip pat pasirodė pirmiausia skrajutės pavidalu. Tą paminėjus akivaizdu, kad pasaulio ir leidybos tendencijos ligi šiol krypo ir tebekrypsta priešinga linkme. Ir toliau siaurinama erdvė įgyvendinamiems dalykams: „Būtų šaunu, bet vargiai pavyks“, – tokį atsidūsėjimą leidybos pasaulyje tenka išgirsti dažnokai ir įvairiose šalyse.
Jei bent trumpam sugrįžtume į XX a. pradžią pas leidėjus, susiformavusius mažo bendraminčių būrelio aplinkoje, nesunkiai pastebėtume, kad, vedami prigimtinės pajautos ar pasidavę beprotybės postūmiui, šie leidėjai ištarė, ir nekart: „Būtų šaunu, pabandom.“ Antraip kaip galėtume paaiškinti, kodėl vokiečių leidykla „Insel“ nutarė leisti prancūzų klasikus ir tokiu tipografiškai precizišku pavidalu (pavyzdžiui, Stendhalio „De l’amour“), o dargi prancūzų kalba vokiečių auditorijai, arba kodėl leidėjas Eugenas Diederichsas išdrįso 1914-aisiais, pačiose karo išvakarėse, publikuoti monumentalų in-folio su pagrindinėmis upanišadomis, išverstomis Paulio Deusseno, Nietzschės bičiulio? Šie du iš pažiūros akiplėšiški užmojai nesužlugdė nei „Insel“, nei Diederichso – net ir po šimtmečio jie tebėra sunkiasvoriai Vokietijos leidybos ženklai.
Šiandien panašių projektų ničniekas nesiimtų. Ar todėl, kad nūdienos leidėjams stinga vaizduotės pamišėliškiems polėkiams? O gal todėl – kas nors puls prieštarauti, – kad panašias išdaigas kaipmat pažabotų akylūs leidybos pasaulio pardavimų strategai? Mano minėtieji praėjusio amžiaus leidėjai vietoj strategų samdėsi buhalterius ir tai jiems galbūt suteikė šiokią tokią rizikos laisvę. Nors esama ir dar kažko. Per pastarąjį šimtmetį pakito ir pati leidėjo fizionomija – žinoma, jei ir toliau leidėju vadinsime tą, kuris susipažįsta su leidžiamomis knygomis ir sprendžia, kokiu pavidalu joms pasirodyti. Sutikę su tokiu apibrėžimu, šiandien tik nedaugeliui galėtume priskirti leidėjo profesiją. Greičiausiai užtektų dviejų rankų pirštų. Vietoj to turime begalinį ir toliau kasdien didėjantį vadinamųjų editor skaičių, jei editor laikysime tą, kuris atranda, palydi, subrandina ir paleidžia į gyvenimą tam tikrą knygų skaičių vienos leidyklos katalogo rėmuose. Kiekvienas editor turi savą autorių ir knygų sąrašą, tačiau ne pačią formą, programą ar katalogą, priklausantį leidyklai, kurios vardu darbuojasi. Tačiau kai leidykla nėra suvokiama kaip forma, kaip savita struktūra, išsilaikanti dėl gyvybinės pavienių dalelių dermės, ji rizikuoja virsti atsitiktinių dalykų kratiniu, nepajėgiu iškibirkščiuoti to magiško elemento, kurį net rinkodaros ekspertai laiko esminiu sėkmingam gyvavimui rinkoje: leidybinio ženklo galios.
Kaip tik čia ir formuojasi paradoksas, į kurį atsitrenkia kaktomuša bet kuris leidybos pardavimų strategas, toji šviežutėlė ir šiandien knygų pasaulyje invazinė profesija: viena vertus, jo svarbiausieji tekstai iškelia ženklo svarbą ir vertę; kita vertus, jo veikimo būdas gali kaip tik „praskiesti“ ir galop paleisti vėjais ženklo išskirtinumą.
Savo platoniška laikysena pardavimų strategas tiki atstovaujantis universaliai doktrinai, pritaikomai absoliučiai viskam ir be išimčių, kuria vadovaujantis rezultatai, kaip ir kitose šios doktrinos šakose, vertinami išimtinai pagal skaičius galinėse stulpelių eilutėse. Šie skaičiai – tai bottom lines ir gali būti džiuginantys, apgailėtini, vidutiniški, patenkinami, ir visai nesvarbu, ar kalbama apie knygų leidybą, ar apie sagų, kosmetikos ar kokio kito produkto gamybą bei paslaugas. Deja, koją čia kiša mažytis faktas: knygų leidyba – tokių knygų, kurios nėra vadovėlinės ir funkcinės paskirties – yra klastingiausia ir bene didžiausią frustraciją kelianti gamybos šaka, su kokia tik rinkodaros doktrinai yra tekę galynėtis. Faktas, kuris, užuot atitolinęs, regis, tik dar labiau uždega minėtosios kategorijos atstovus, nelyginant laukinių žirgų tramdytojus, panūdusius įrodyti, jog geba palaužti ir labiausiai užsispyrusį eržilą.
Taip formuojasi galimai naujas leidybinis kraštovaizdis, sausakimšas editors, literatūros agentų bei pardavimo ekspertų ir vis skurdesnis tikrų leidėjų. Bijau, jog tam įvykus beveik niekas tokio radikalaus pokyčio nė nepastebėtų. Esama dalykų, kurie išnyksta patyliukais, ir kartais tai būna esmiški dalykai. Vis rečiau išgirstume klausimą, kas išleido tą ar aną knygą. O ir atsakymas mažai ką bepasakytų. Viskas plauktų beveide tėkme paskui vieną nežinomą skaitytoją, kurią kartą nugirdau tvirtinant, kad ji niekada nesidomi nei knygos leidėju, nei autoriumi. Kas galų gale nutiktų? Knygos ir toliau egzistuotų – tiek geros, tiek blogos. Tačiau tos gerosios apsireikštų tik kaip sporadiški ir nesusiję reiškiniai be palankios dirvos, pasirengusios jas priglausti.
Anaiptol nenoriu sudaryti įspūdžio, neva leidyba šiandien ta prasme, kuria bandžiau ją aprašyti – taigi tokia, kur leidėjas su pasimėgavimu pluša leisdamas tik geras knygas, – yra prarastas reikalas. Tiesiog leidyba yra sudėtingas reikalas. Bet ne ką sudėtingesnis, nei buvo 1499-aisiais, kai Manuzio Venecijoje išleido nežinomo autoriaus romaną, parašytą maišyta italų, lotynų ir graikų kalba. Neįprasto formato, su dar neįprastesnėmis gausiai tekstą puošiančiomis ksilografijomis. Ir vis dėlto šis romanas iki pat mūsų dienų išlieka gražiausia visų laikų spausdintine knyga: „Hypnerotomachia Poliphili“ („Meilės mūšis sapne“). Galbūt vieną dieną kuris nors leidėjas surizikuos leistis į panašią avantiūrą.
Georges’as Simenonas. Leidėjo strategija
Leidyklos knygų serijos „Biblioteka“ sėkmei lemtingu tapo suokalbiškas ryšys, užsimezgęs tarp serijos ir jos nujaučiamos, bet sunkiai nusakomos skaitytojų auditorijos. Būtų galima pateikti keletą ryškių pavyzdžių, tačiau išties stulbinamas buvo Simenono atvejis.
Kai 1982-aisiais nuvykau į Lozaną su juo susitikti – kartu su Danieliu Keelu ir Vladimiru Dimitrijevićiumi (pirmasis buvo Simenono leidėjas vokiečių kalba, antrasis išmanė rašytojo kūrybą kaip niekas kitas) – Simenono romanų Italijoje situacija atrodė taip: buvo išleista begalė istorijų su Megrė personažu, daugiausia traukinių stoties kioskuose pardavinėjamų knygiūkščių formatu, ir nė vienos istorijos be Megrė ar „sunkiasvorio“ romano, kaip juos mėgo vadinti pats autorius. Daugelį detektyvų dar ketvirtame dešimtmetyje išleido italų leidykla „Mondadori“, pirmas stambus Simenono leidėjas užsienyje. Tačiau visi jie palaipsniui dingo iš prekybos. Simenonas ničnieko apie tai nežinojo ir liko priblokštas. Pridūriau, kad mūsų leidyklos planas – publikuoti knygų serijoje „Biblioteka“ jo sunkiasvorius romanus, be Megrė, ir pristatyti juos kaip vieno iškiliausių šio amžiaus rašytojų kūrinius.
Tokia buvo pati pradžia, bet iškilo kliūčių dėl sutarties. Buvau beprarandąs viltį, kad mums pavyks, kai galop, praėjus bene dvejiems metams, Simenonas – pagarsėjęs savo nenuolaidžiu požiūriu į santykius su leidėjais – pranešė, jog galime dirbti toliau. Įtariu, apsispręsti jam padėjo ilgiausias Federico Fellinio laiškas mūsų leidyklos naudai. Fellinis ir Simenonas kalbėjo ta pačia kalba, be to, Fellinis buvo užkietėjęs Simenono skaitytojas.
Pirmoji Simenono knyga, mūsų išleista 1985-ųjų balandį, buvo „Laiškas motinai“, pristatyta kaip viena iš serijos „Mažoji biblioteka“ naujienų. Pasirinkome ją ne tik todėl, kad tai nutvilkantis ir emociškai intensyvus tekstas, bet ir dėl autoriui svarbių priežasčių. Simenoną buvo užgavęs tas faktas, kad „Mondadori“ kelis kartus atsisakė išleisti šią jo knygelę, motyvuodama tuo, kad ji „per trumpa“. „Laiškas motinai“ ne iš karto susilaukė skaitytojų dėmesio, nors vienas kitas akylesnis skaitytojas užčiuopė, kad prieš jį skleidžiasi kažkas unikalaus.
Vis dėlto puikiai žinojome, kad eksperimentą su Simenonu galėsime tinkamai įvertinti tik tada, kai bus pasirodę „sunkiasvoriai“ romanai, be Megrė. Jei mes būtume buvę šeštojo dešimtmečio leidėjas „Einaudi“, kaipmat būtume pasirūpinę įžangų rašinėtoju, kuris būtų pagrindęs mūsų pasirinkimą ir nukreipęs skaitytoją derama kūrinio perskaitymo linkme. Tačiau „Adelphi“ niekada nesiėmė spraudimo į rėmus ir pamokslavimo, neišvengiamai lydinčių tam tikrą paternalistinį požiūrį į skaitytoją. Tad nutarėme pristatyti Simenoną kaip vieną iškiliausių XX a. rašytojų, tačiau pateikdami tai kaip savaime suprantamą dalyką. O anuomet tikrai negalėjai teigti, kad tokia nuomonė būtų plačiai paplitusi: šiandien Simenonas įtrauktas į Bibliothèque de la Pléiade3, tačiau anuomet net ir pačioje Prancūzijoje jo vardą vargiai sutikdavai literatūros istorijos puslapiuose.
Apsispręsti, nuo kurio romano pradėti, tikrai nebuvo lengva. Ilgai apie tai diskutavome su Dimitrijevićiumi ir galiausiai pasirinkome romaną „Langai priešais“. Visų pirma todėl, kad tai vienas tobuliausių rašytojo kūrinių, beveik užmirštas Prancūzijoje ir visiškai ignoruotas Italijoje. Bet egzistavo ir kita priežastis: išleistas 1933-iaisiais ir nukeliantis į Batumį prie Juodosios jūros, šis romanas pasakojo apie sovietinę Rusiją taip, kaip jokiam užsienio autoriui iki tol nebuvo pavykę. Simenonas, tikras atmosferų magas, kaip dabar jį mėgsta vadinti kritikai, romaną parašė po trumputės viešnagės Tarybų Sąjungoje. Savo prisiminimuose iš 1933-iųjų Tigy, anuomet Simenono žmona, pasakoja: „Birželį burlaiviu plaukiame į Turkiją: Stambulas, Ankara… Tada pietinė Rusija: Juodosios jūros pakrantė, Odesa, Jalta, Sevastopolis, Batumis. Romanas „Langai priešais“ aiškiai atskleis, kokia giliai slogi, depresyvi ir nesaugi Rusijoje tvyranti atmosfera. Skundimai ir nepasitikėjimas vienas kitu čia – taisyklė. Rizikavome būti sulaikyti ir ilgam įstrigti Batumyje. Regis, kažkuo užkliuvo mūsiškės vizos. Laimei, ikrai – dieviški. Interviu su Trockiu Biujukados saloje.“
Bet ir tiek Simenonui užteko, kad jautriomis rašytojo antenomis sugautų Sovietų Rusijoje tvyrojusią įtampą ir pasitelkęs pasakotojo talentą leistųsi į pačias tos milžiniškos policinės valstybės, persekiojimo sistemos gelmes, tos šalies, kurią net ir praėjus dvidešimt ketveriems metams vieni iš garbiausių Italijos inteligentų vadino „šalimi vedle“.
Romano vertimas pasirodė 1985-ųjų spalį devynių tūkstančių egzempliorių tiražu. Visi leidykloje su nekantriu smalsumu laukėme, kokie gi atsiliepimai pasipils spaudoje. Ir lemiamas ženklas netruko apsireikšti. Lapkričio viduryje dienraščio „Corriere della Sera“ puslapiuose buvo publikuota rašytojo Goffredo Parisės literatūrinė apžvalga „Georges’as Simenonas ir metafizinis detektyvas“, kurią perskaičiau apimtas lengvo svaigulio, mat joje, su didžia elegancija beigi įtaiga, buvo susakyta viskas, ką vyliausi būsiant užčiuoptą, ir mąstant ne tik apie romano siužetą, bet ir apie formą, kuria šią knygą pristatėme publikai. Išeities tašku apžvalgai tapo leidinio atvartai ir viršelis (tąkart pasirinkome Carelo Willinko darbą, niekaip nesusijusį su Juodosios jūros kraštovaizdžiu). Savo recenziją Parisė nuaudė pradėdamas konkrečiais leidybiniais aspektais, o tada pažvelgė tiesiai į pačią romano širdį: „Parašytas ketvirtajame dešimtmetyje genialia ranka, šis mažas šedevras yra romanas apie policiją, apie kontrolę, apie totalų žmogaus sugniuždymą po galinga, slegiančia ir klastingiausia diktatūros ranka, kokią tik teko pažinti moderniam žmogui.“ Pamažu, meistriškais prisilietimais Parisė išskyrė „scenas, veikėjus ir vardus, regis, padengtus balta siurrealistinio ir metafizinio meniškumo pudra“. Ta pačia balta pudra, kuria yra padengti ir Willinko pastatai viršelio iliustracijoje.
Pasirodžius Parisės straipsniui nepamenu nė vieno, kas būtų drįsęs suabejoti Simenono verte ir teise patekti į iškiliausių XX a. rašytojų gretas. Parisės entuziazmas turėjo užkrėsti ir skaitytojus, jei visi tolesni keturiasdešimt penki Simenono romanai apsistojo ties pradiniu penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražo slenksčiu.
Savo straipsnyje Parisė narpliojo kuriozišką reiškinį, kai skaitytojas, knygyne stabtelėjęs prie jam visiškai nežinomos knygos ir pradėjęs ją vartyti, staiga „užsidegęs griebia knygą ir skuba namo, nekantraudamas ją perskaityti. Beskaitydamas suvokia, kad prieš jį – literatūros šedevras. Kaip gali būti, kad tout se tient?4 Visų pirma, leidėjas tikrai atrado šedevrą ir, pats perskaitęs, ne šiaip duoda kitiems skaityti, štai kodėl romano atvartai ir viršelis tokie, kad nereikia nė aiškinti, – jie atliepia šedevrą, yra jo įkvėpti ir prikelti gyvenimui. Štai kaip tai veikia ir štai kodėl skaitytojas griebia knygą, lekia namo, nustumia visus reikalus į šalį, panyra į knygos puslapius ir savo ruožtu taip pat pajunta skaitąs šedevrą. Paprasta, tiesa? Ir visgi nūdienos leidybos pasaulyje tai, rodos, ypač sudėtinga, taip sudėtinga, kad jei vis dėlto nutinka, sutikit – šventė.“
Parisės aptartas reiškinys implikuoja tarp leidėjo ir skaitytojo užsimezgant suokalbišką ryšį. Ryšį, kurį rinkodaros dogmatikai savo visiškos tamsumos refleksijose vadina „pridėtine ženklo verte“ – sąvoka, kuria jie tariasi galį viską paaiškinti. Tačiau kaip atsiranda toks ryšys? Bendrystė su nepažįstamais žmonėmis gali užsimegzti tik nenuviltų lūkesčių pagrindu. O kaip žinoti, kad nenuvilsi? Tai beveik neįmanoma, kai turi reikalų su minia tau nepažįstamų ir tokių skirtingų žmonių kaip tie, kurie galbūt paims į rankas tavo išleistą knygą. Geriau tokios minties išsižadėti arba sutraukti taisykles iki vienos esminės: tikėtis, kad skaitytojų nenuvils tai, kas nenuvylė bent mūsų pačių (t. y. tos mažytės bendraminčių grupelės, sudarančios leidyklos smegenis). Pritaikius šią taisyklę, rezultatas (išleista knyga) bus ypač idiosinkratiškas. Toks, kad daugelis skaitytojų nė nepaims knygos į rankas tiesiog pristigę susidomėjimo. Ir kaip tik šie skaitytojai neabejotinai bus nuvilti. Tačiau liks kiti, galbūt pradžioje mažuma – bet visad galinti išaugti. Būtent šie skaitytojai bus pajutę artumą, galbūt suvilioti, kaip pasakytų Parisė, knygos viršelio, leidžiančio „atkurti pasakojimo atmosferą ar Stimmung per iliustraciją“. Kaip tik jie ir bus tie nenuviltieji, su kuriais bėgant laikui leidėjas galbūt sutvirtins žodžiais neįvardijamą sąjungą.
Čia būtų galima paprieštarauti, kad Simenono kūryba pasižymi tokia gilumine energija ir nuodugniu skvarbumu, kad jos poveikis skaitytojams visai neturėtų stebinti. Bet tada tampa sunkiai paaiškinama, kodėl tai nepasitvirtino JAV ar Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar toje pačioje Prancūzijoje (kalbant vėlgi apie romanus be Megrė kaip protagonisto). Akivaizdu, kad tam tikriems kūriniams ir skaitytojams vis dar yra svarbu, kaip knyga pristatoma, o ir pasirodymo kontekstas – apie kurį leidėjas gali vos užsiminti, pavyzdžiui, apipavidalinimu. Štai jums esminė leidėjo funkcija. Kol suokalbiškas ryšys galės užsimegzti, tol leidybos amatas išliks įtraukiančiu žaidimu. Bet jeigu vieną dieną (kurią daugelis norėtų matyti netolimą) jis taptų nereikalingas ir bergždžias tiek pavieniams leidiniams, tiek skaitytojams, įžengtume į kitą epochą. Tada ir patį skaitymo aktą reikėtų apibrėžti kitaip. Ir neabejotinai būtų skaitomos kitokios knygos.
Versta iš: Roberto Calasso. L’IMPRONTA DELL’EDITORE. Adelphi, 2013.
1 Nietzsche F. Ecce homo: kaip tampama tuo, kas esi / vertė Rūta Jonaitytė. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – P. 49.
2 Aldo Manuzio (1450–1515) – italų humanistas, leidėjas ir spaustuvininkas, pasižymėjęs išskirtine erudicija. Išleido kruopščiai suredaguotus antikos ir Renesanso klasikų veikalus, Dantės Alighierio „Dieviškąją komediją“, 1502 m. įsteigė Naująją akademiją, reikšmingą helenistinės kultūros sklaidos centrą. A. Manuzio leidiniai ilgam tapo etalonu kitiems Europos leidėjams.
3 „Plejados biblioteka“ – žymiausia leidyklos „Gallimard“ grožinės literatūros serija (leidžiama nuo 1931 m.).
4 Viskas susiveda, dera tarpusavyje (pranc.).
François Cheng. Apie sielą. Septyni laiškai draugei
2022 m. Nr. 11
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
François Chengas (g. 1929) – Prancūzijos akademikas, rašytojas, poetas, kaligrafas. Gimė Kinijoje, 1948 m. su tėvais atvyko į Prancūziją. Tėvams persikėlus į JAV, nusprendė negrįžti į Kiniją ir pasiliko Prancūzijoje. 1971 m. įgijo jos pilietybę, o 2002 m. tapo Prancūzų akademijos nariu – pirmuoju Azijos kilmės asmeniu šioje garbingoje institucijoje.
F. Chengas ypač domėjosi prancūzų kultūra, studijavo kalbą ir literatūrą. Nuo 1960 m. dėstė įvairiuose šalies institutuose, universitetuose. Pradžioje vertė prancūzų poeziją į kinų kalbą, o vėliau – ir kinų poeziją į prancūzų. Pirmuosius eilėraščius paskelbė Taivane ir Honkonge, o 1977 m. pradėjo rašyti prancūzų kalba. Yra išleidęs ir romanų. 2002 m. per priėmimo į Prancūzų akademiją iškilmes sakė: „Esu prancūzas pagal įstatymą, protu ir širdimi.“
F. Chengas parašė daugiau nei trisdešimt knygų. Apdovanotas ne viena literatūrine premija, tarp jų ir Prix Femina.
Ši publikacija – pirmoji lietuvių skaitytojo pažintis su įdomiu rašytoju ir mąstytoju. Siūlome du laiškus iš F. Chengo knygos „Apie sielą. Septyni laiškai draugei“ (2016).
Pirmasis laiškas
Bangioji Drauge,
Į pirmąjį Jūsų laišką atsakiau nedelsdamas. Daugiau nei po trisdešimties metų gavęs iš Jūsų žinią taip susijaudinau, jog nejučia net šūktelėjau. Jūsų antrąjį laišką – jis guli priešais mane – ilgai nešiojausi ir tik šiandien bandau Jums atsakyti. Aišku, numanote, kodėl delsiu – Jūsų klausimas nelengvas.
Pavėluotai atskleidžiu savyje sielą. Tai nereiškia, jog nežinojau, kad ji yra, bet nejaučiau jos. Be to, mano aplinkoje niekas nebetaria šio žodžio. Bet pamažu, po to, kai teko daug ko atsisakyti, ši nepaaiškinama būtis apsireiškė manyje, neregima ir kūniškai reali. Ji apsigyveno manyje ir nebepaleidžia. Vieną dieną prisiminiau mūsų susitikimą – tokį tolimą, slėpiningą, lyg kitame gyvenime – besikalbant Jūs ištarėte šį žodį. Tuomet buvau pernelyg jauna, kad suprasčiau, apie ką kalbate. Laikui bėgant perskaičiau keletą Jūsų knygų. Dabar esu pasiruošusi klausytis: ar sutiktumėte pasidalinti, kas yra siela? Ir, man taip atrodo, vėl viskas įgaus prasmę, atsivers.
Sulaukęs Jūsų klausimo – perrašiau jį žodis žodin – iškart pagalvojau, kad geriau būtų išsisukti nuo atsakymo. Argi siela nėra tai, apie ką geriau nekalbėti, jei nenorim nejaukiai pasijusti? Nereikia ir negalima. O jei vis dėlto išdrįsti, iškart pasijunti bejėgis kaip tie, kurie, pavyzdžiui, bandytų paaiškinti, kas yra laikas, šviesa ar meilė. Nors tai elementai, kurių niekas negalėtų paneigti, nuo jų priklauso ir mūsų egzistencija.
Ar tai reiškia, kad nusprendžiau tylėti? Ne. Perskaitęs Jūsų laišką netrukus apsigalvojau. Nes frazę „Pavėluotai atskleidžiu savyje sielą“ ir pats ne kartą esu ištaręs. Bet tuojau užgniauždavau ją savyje bijodamas pasirodyti juokingas, senamadiškas. Tik keliuose tekstuose ir poemose drįsau panaudoti šį pasenusį žodį, tikriausiai todėl ir prašot manęs: „Papasakokite apie sielą.“ Jūsų prašymas padėjo suprasti, jog atėjo metas priimti iššūkį ir drąsiai sutikti priešpriešinius vėjus. Tiesa, kur mes esame? Prancūzijoje. Šis žemės kampelis laikomas vienu tolerantiškiausių ir laisviausių, nors čia viešpatauja kažkas panašaus į intelektualų „terorą“, įkūnytą volterinio sarkazmo. Šis bando dvasios vardu, vadovaudamasis ypač siauru supratimu, panaikinti bet kokią sielos idėją – laikomą nevisaverte arba obskurantizmo ženklu – kad nesutrikdytų jam patogaus kūno ir dvasios dualizmo. Pamažu apsiprantama su tokia ribota, nejautria aplinka. Keista, regis, tai pirmiausia prancūziškas fenomenas, nes kitur šis žodis ištariamas daug natūraliau, be grimasų ar gūžtelėjimo pečiais, nors ir ten jo turinys tampa vis neaiškesnis, miglotas.
Ko gero, sielos idėja netrukus išnyks iš mūsų horizonto ir išliks tik nuo seno susiformavusiuose, šnekamojoje kalboje išsaugotuose posakiuose: „savo sieloje ir sąžinėje“, „sielos galia“, „sielos draugas“, „siela sesė“, „pasmerktoji siela“, „apmirusi siela“, „išsaugoti savo sielą“ ir panašiai. Siekiant įvardyti realybę, kurią paprastai apibūdindavo žodis „siela“, bandoma ieškoti pakaitalo tarp daugybės vis gausėjančių ir nelabai apibrėžtų mūsų mentalinį pasaulį pripildančių terminų.
Kalbama apie „vidinį pasaulį“, „vidinę erdvę“ ar tiesiog „vidujumą“. Pasakojama apie „lauką“, „gelmę“, o išskirtinai dramatiškais atvejais „prarają“ ir „bedugnę“. Norint pasakyti poetiškiau naudojami žodžiai „intymus peizažas“, „slaptas sodas“… Kalbant abstrakčiau, remiantis pasąmonės idėja, kuriamos sąvokos „psichinis aparatas“, „identiteto centras“. Gausus ir specifinis psichoanalizės žodynas, bandantis aprėpti mūsų intymioje būtyje glūdinčius ir pažeistus aspektus: „pasąmonė“, individualia ir kolektyvine prasme, žodžiai „ego“, „manasis aš“, „tai“, „pulsacijos“…
Šių sąvokų ar koncepcijų lavinos akivaizdoje šiuolaikinis individas jaučiasi sutrikęs. Sunaikinta jo būties vienybė. Jis priima ją kaip įvairių vienas su kitu bet kaip suklijuotų elementų kratinį, lyg padalytą veidą, apkabinėtą nuorodomis, kurios negrąžina tikrosios asmens vienybės. Ir jei jis išdrįsta atsistoti prieš veidrodį, priešais savo padalytą atvaizdą, jis nebežino, ką daryti, į kurį šventąjį kreiptis pagalbos. Tikras Picasso arba Bacono stiliaus portretas! Vienu žodžiu, jis sumenkinamas iki „varganos paslapčių krūvelės“, kaip sakė André Malraux, ir, pasak Régio Debray, nebežino, ką veikti su „viso to krūva“. Todėl jis linkęs kreiptis pagalbos į laimės prekeivius bei plastikos chirurgus, kad perkeistų jo veidą ir šis atitiktų kanoną, nustatytą nežinia kokio socialinio arbitro. Tai skolintas veidas, kuriam kaip tik trūksta vieno elemento, svarbiausiojo – sielos.
Rašau iš Turino, atvykau čia trumpam pailsėti. Mane pasitinka ankstyvas pavasaris. Staiga viskas pražydo, paulovnijos ir vyšnios violetiniu bei rožiniu spindesiu nušviečia senas sienas. Visur bunda paukščiai – jie džiaugiasi švelnia sprogstančių šakelių žaluma ir daug tamsesne snieguolėmis nusėtų vejų žaluma. Žvirbliai ir zylės lesa grūdelius ant žemės, visas šlaitas aidi nuo džiaugsmingo jų čirškavimo. Grįžtančios kregždės raižo dangų, lyg iš susijaudinimo virpančios „tobulos rankos“ ruoštų pirmąjį šių metų aukštosios mados pasirodymą. Vakarėjant upės vandenys susitinka su saulėlydžiu. Ir paklusdami transfigūracijos dėsniams virsta degančiais debesimis. Ir vieną akimirksnį pasaulis pasirodo toks jaudinantis; o čia esantis, akimirkai pasimetęs amžinybės įsčiose, tai matydamas susijaudina. Ir tai atskleidžia siela. Tokį akimirksnį išgyvenau kone prieš keturiasdešimt metų.
Buvome jauni – Jūs daug jaunesnė už mane – važiavome metro. Sėdėjome vienas priešais kitą. Susižavėjęs klausiau savęs: „Iš kur toks grožis? Kaip atsirado toks grožis? Ir kodėl toks neįtikėtinas grožis netikėtai suspindo mano akivaizdoje?“ Mano susižavėjimą pakeitė nuostaba, kai Jūs šypsodamasi pakilote iš savo vietos ir priėjusi atsisėdote greta.
Kas įvyko? Nebuvau žinomas autorius ir Jūs mane atpažinote anoniminės minios vidury. Susijaudinę, nerišliai kalbėdami, bendravome visos kelionės metu. Tiesiai šviesiai tada paklausiau: „Kaip priimate savo grožį? Žinant, jog trokštate kito grožio, ar kas nors pajėgs Jus priimti?“ Atvirai šypsodamasi atsakėt: „Jei yra grožis, turiu jį priimti. O dėl kito – jei jis kitas, ar galima įvertinti jo gebėjimą priimti?“
Mes susitikome keletą sykių, Jūs paprašėte paaiškinti, ką, mano manymu, reiškia „priimti grožį“. Prisimenu savo trumpą atsaką: „Grožis visuomet susijęs su likimu!“ Ir pridūriau: „Išskirtinai gražios moters akivaizdoje esam sujaudinti ar net sukrėsti. Ir tuo pat metu išgyvename nerimą, ar, tiksliau, švelnią užuojautą. Esame lyg gamtos stebuklo, tikrai dieviškos dovanos akivaizdoje. Ir šis grožis, grynas porcelianas, labai trapus. Klausiam savęs: kodėl jis čia? Iš kur kyla šis grožis ir kodėl kelia susižavėjimą, jaudulį, troškimą pažinti, arba, pragaištinga forma, užkariavimo troškimą? Ar gyvasis pasaulis negali tenkintis paprastu, banaliu egzistavimu? Kodėl jam reikia pasireikšti tokiu išskirtiniu būdu?“
Taip, šis Jūsų grožio įkvėptas klausimas manęs nepalieka. Visos aušros ir visi saulėlydžiai, bet koks kalnas ar jūra, visi medžiai ir gėlės, koks nors katinas ar paukštis, puikūs žirgai, bėgantys risčia per bekraštę pievą, beribis dangus, spindintis žibančiomis žvaigždėmis… kas galėtų įtikinti, kad visos šios subtilios ir didingos grožybės tėra atsitiktinumo kombinacija? Argi nematome, jog nuo pat pradžių troškimą gyventi lydi grožio troškimas, pirmasis ir svarbiausias prasmės ir vertės ženklas? Yra pasaulio siela, trokštanti grožio, ir yra žmogiškoji siela, atsiliepianti įvairia menine kūryba, per mylinčiai ir mylimai sielai būdingą vidinį grožį – žvilgsnio, gesto, dovanojimo grožį, įvardytą gražiu „šventumo“ vardu.
Tačiau grožis, ypač kūniškas, trapus. Ir vėl, prisimindamas Jus, grįžtu prie moters grožio, vienos iš malonių, suteiktų šiam pasauliui. Jis išsiskleidžia žmogiškoje aplinkoje, kur daug prievartos, pavojų ir viskas pažeista. Šiuo grožiu reikia nuolat ir subtiliai rūpintis – „Mane labiausiai neramina grožis, kurio neperpranta mano siela / Tai lyg vandenyno potvynis ir atoslūgis“, – rašė Malherbe’as. Bet svarbiausia – jis nori būti mylimas, iš tiesų mylimas. Ar lengva mylėti? Kiek vyrų geba tinkamai mylėti moters grožį ir laikui bėgant jo nepaniekinti, nesužaloti? Ar moterimi besižavintis ir besididžiuojantis, kad užkariavo – vadinasi, valdo, – nėra linkęs įkalinti jos vien tik fizinėje dimensijoje, prievartaudamas, kad ji būtų be trūkumų, kad atitiktų visus reikalavimus ir tobulo grožio kanoną, nors šis tėra dirbtinis susitarimas, siekiant grožio subjektą transformuoti į papuošimo objektą? Taip suprantamas grožis labiau nei trapus – mažiausias sunkumas ar sielvartas gali jį nublukinti, o tai neišvengiamai išprovokuoja nusivylimą ar net visišką atmetimą. Pasak Pascalio, raupai „nenužudydami asmens nužudo grožį“ ir taip sunaikina jo galią sužadinti troškimą. Ar moteris dar ilgai leisis būti uždaryta šiuose spąstuose?
Ji gali staiga pabusti ir tai pastūmės ją pereiti nuo atrodymo iki būties, pakilti iki šaltinio, kur grožis nėra sustingęs iš anksto paruoštoje formoje, čia jis visuomet paties grožio troškimas ir grožio siekis. Kitaip sakant, moteris gyvena nostalgija sujungti savo grožį su nepalyginamai didesniu ir amžinesniu grožiu nei ji pati. Ji žino intuityviai, jog kelias bus ilgas. Jai reikia pasinerti į savo būties gelmę, peržengti visas bedugnes – tai skirta kiekvienam – baimės, vienatvės, sužeidimų ir kančios sukurtas bedugnes. Anapus šio horizonto dega tikrasis, sielos spindesys, kylantis iš kitos šviesos.
Kadaise visa tai bandžiau nemokšiškai Jums paaiškinti. Bet mano kalba, nors ir iš širdies, pasirodė pernelyg „auklėjamoji“, tad nutilau. Stabtelėjau ir padovanojau Jums kūrinį, kurio kopiją visuomet turiu su savimi, tai lyg elgesio taisyklės sau pačiam:
Kai tavyje apsigyvena grožis,
Kaip priimi jį?
Medis priima pavasarį,
O jūra saulėlydį,
O tu, kaip tu priimi jį,
Kaip priimi tave pripildžiusį grožį?
Tavyje gyvena grožis,
Tu trokšti kito grožio,
Veržlesnio nei pavasaris,
Gyvesnio nei saulėlydis, –
Plėšiančio ir perplėšto –
Ir kas galėtų tave prisiimti?
Nebent amžinasis Trokštantysis?
Netrukus palikote Paryžių, pats išgyvenau nemažai sunkumų. Nutrūko mūsų ryšiai. Ir štai po daugiau nei trisdešimties metų gaunu Jūsų laišką. Sužinau, jog išgyvenote daug skausmo, bet tapote aktore. Įsivaizduoju, kaip atrodote savo rudens pilnatvėje, o aš, nors ir sunku tuo patikėti, sulaukiau gilios senatvės. Ir vis dėlto, kas gi tuomet įvyko? Vieną pavasario popietę paryžietiško metro požemyje susitikus dviem būtims, gimė didžiulis jausmas, atskleidęs tiesą, kuri nepalyginamai tvirtesnė nei mūsų sąlygotumas. Tai kitas, visiškai kitas sielos lygmuo.
Rašau žodį „siela“ ir, ištardamas jį mintyse, įkvepiu gaivaus oro gurkšnį. Dėl fonetinio panašumo išgirstu žodį Aum1, kuriuo hinduizmas įvardija pirmapradę Dvasią. Iškart pasijuntu vėl susietas su pirminiu Troškimu, per kurį atsirado visata, ir savo būties gelmėje atrandu kažką, kas atsiskleidžia manyje ir ką seniai buvau praradęs, tai yra intymų autentiškos vienovės ir galimos vienybės pojūtį.
Turine dar užtruksiu, noriu padirbėti įgyvendindamas prisiimtą misiją. Vis pasidalinsiu atradimais ir asmeniniais pamąstymais.
Nuoširdžiai Jūsų
F. C.
Antrasis laiškas
Brangioji Drauge,
„Pavėluotai atskleidžiu savyje sielą“, – rašėte man. Džiaukimės, geriau vėliau negu niekada! Jei atskleidžiam, vadinasi, ji visuomet buvo čia, dar iki mums gimstant. Jei atskleidžiam vėliau, vadinasi, ji labiausiai užslėpta, slapčiausia mūsų būties dalis ir paties gyvenimo principas, neregimas principas, lyg oras, lyg elementas, naudojamas kiekvieną sekundę, bet apie kurį niekuomet nepagalvojam. Gyvenimo principas? Ką tai reiškia? Ar gyvenimas nėra tik šis natūraliai, vienas pats funkcionuojantis gyvas kūnas, ar jam reikia kokio įsikišimo iš šalies? Tai atrodo akivaizdu. Vis dėlto, žvelgiant atidžiau, esame priversti konstatuoti, kad šiam gyvam kūnui nuolat teikiama energija, vadinasi, jei yra kas priima, yra ir kažkas, kas teikia gyvybę. Tai, ką protėviai vadino binomu animus–anima. Klausimas: „Kas gyvybiniam procesui teikia gyvybę?“ Visos dvasingumo tradicijos atsako tą patį: gyvenimo Dvasia. Indų mąstytojai tai vadina Aum, kinų – Qi, hebrajų – Ruah, arabų – Rûh, o graikų – pneuma. Kiekvienoje būtyje anima vadovauja animus, ir yra jos vienybės bei išskirtinumo ženklas. Ir vėl visos tradicinės mąstymo srovės suteikia jai ypatingą vardą, nurodantį identišką esybę: Siela.
Šis priminimas pateikia patikimą, visuotina intuicija grįstą, viziją. Ši vizija skatina grįžti prie esminės realybės, susijusios su mūsų dabartimi ir tapsmu. Ir Jums, ir man būtina nieko nelaukiant iš naujo atrasti ir permąstyti, kas yra siela. Pradžioje tiesiog konstatuokim: mūsų gyvas kūnas turi visumą organų, leidžiančių gyventi – puikiai sureguliuotus organus, kad galėtume kvėpuoti, maitintis ir judėti, jutiminius organus jausti, širdį ir įsčias patirti emocijas, smegenys – dvasios vieta – padeda maitinti atmintį. Bet puikiai žinome, kad mūsų būties gelmėje slypi nenugalima, nenutildoma būtinybė ir troškimas kvėpuoti, maitintis, jausti, jaudintis, mylėti ir būti mylimam bei prisiminti, kad visi išgyvenimai, skausmas ir džiaugsmas, kančia ir laimė, vieną dieną galėtų būti perkeisti ir suvienyti į vienį. Būties gelmėje žinome, kad gyvenimas, ypač žmogaus, nėra vien tik aklas esančiojo funkcionavimas, kad jame visuomet slypi troškimas kilti aukščiau.
Kasdieniame gyvenime asmens siela regima jo žvilgsnyje, išreiškiama jo balsu. Du organai, akys ir burna, yra sukoncentruoti veide, jame įkūnytas žmogiškosios būties slėpinys. Stebėdami portretą piešiantį dailininką matome, kaip pradžioje jis nubrėžia kontūrus, kad veidas „įgytų kūną“ erdvėje. Ir tuomet ateina magiška akimirka, kai jis keliais brūkštelėjimais pavaizduoja akis. Tada – taškas tarsi skylutė gilyn – ir panyrame mįslingoje gelmėje. Tai, ką atspindi ir skleidžia du perlai, yra tikrasis pasaulis, kurį galima palyginti su žydru Bretanės dangumi, tai neišsenkantis šešėlių ir šviesos žaismas. Jame be perstojo rodosi slėpinys, peraugantis kūno, organine žodžio prasme, dimensiją.
Aišku, kad kūnas ir siela solidarūs. Be sielos kūnas negyvas, o siela be kūno neįkūnyta. Tačiau svarbu pabrėžti, kad jų tarpusavio ryšys nėra lygiavertis, jie nėra vienodai svarbūs. Norėčiau pacituoti dvi Descartes’o mintis. Jis teigia, kad sielos prigimtis visiškai nesusijusi su kūną sudarančia materija („Sielos aistros“). Ir: „Šis aš, tai yra siela, per kurią esu kas esu, visiškai nesusieta su kūnu“ („Samprotavimas apie metodą“). Ir dar gana stebinanti Hugo mintis: „Žmogaus kūnas galėtų būti tik regimybė. Jis slepia, kas esame… Realybė – tai siela“ („Jūros darbininkai“).
Gyvybę kūnui teikianti siela kyla iš Gyvenimo principo. Ji yra – išskyrus atvejus, kai dėl perversijos ir naikinimo instinkto veikia priešingai – gyvenimo troškimas. Natūralu, kad meilė jai suteikia dvasinį pakilimą. Jos meilės liepsna negęsta išgyvenant siaubą, kančią, net mirties akivaizdoje. Priešingai, visi šie išbandymai praturtina ją, suteikia drąsos, paskatina kilti į transcendentinį lygį. Tai originaliai išreiškė šiandien primirštas poetas Pierre’as Emmanuelis:
Kiekviena siela, išsiveržusi iš kalėjimo, kuriame ją uždaro baimė būti mylimai,
Pasaulyje pasirodo kaip galingas uraganas, keliantis iš jūros gelmės putas ir druską.
Tai didis gyvenimo žodis kūne, bet jis kitoks nei vien efemeriškas kūnas.
Viskas yra gyvybė, ypač pabaigoje, skylant kūno apvalkalui,
Nes deganti siela nebepakenčia vergovės:
Ir tuomet ne pūvantis kūnas, bet neregimas hiacintas
Triumfuodamas nuolankumu kyla lyg vynuogių kekė.
Palieku tave, sako Dievas. Tu laiminga. Palieku tave, nes nurimai.
Tu pirmoji išgelbėta iš Babelio, bet ne dėl savo nuopelnų,
O tiesiog, kad myli.
Gal ir Jūs esate patyrusi, ką pats išgyvenau. Pabundu naktį. Girdžiu širdies plakimą. Ar šis plakantis kūno gabalėlis, nežinia kaip palaikantis gyvybę, yra vienintelis mano gyvenimo motoras? Ar tikrai nėra gyvenimo principo, leidžiančio plakti širdžiai? Ar mano niekuo neišsiskiriančiame būvyje nėra troškimo gyventi, palaikančio širdies gyvybę? Ar dingus norui gyventi širdies plakimas nesulėtėtų ir netrukus visai nesustotų?
Tiesą sakant, nebežinau, ką reiškia troškimas gyventi. Dienų vienodumas ir metų svoris užslopino manyje gyvo polėkio jausmą. Man atrodo, kad vaikystėje, kai dar daug ko nesupratau, mano sąmonė buvo aiškesnė. Šviesi lyg pavasarinė mėnulio pilnatis, užtvindanti Anapus pulsuojančią erdvę. Gal atsimenate Bernanoso romano „Karmeličių dialogai“ priorės Blanšos de la Fors žodžius? „Kad įgytume tokį sielos paprastumą ar iš naujo atrastume, jei pažinojome, tam reikia pašvęsti visą gyvenimą, nes tai vaikystės dovana, paprastai dingstanti vaikystei pasibaigus… tik nuėjus ilgą kančios kelią galima jį atrasti, tai lyg besibaigiant nakčiai išvysta aušra…“ Ar pakankamai kentėjau per savo ilgą gyvenimą? Gal nereikėtų to sakyti, bet kartais man pasiseka iš naujo atrasti šį kosminį vaikystės jausmą. Begalybės gelmėje, Paukščių Take – tai lyg mėnulio sukeltas potvynis, trokštu jo lyg mylimojo kūniško buvimo. Vìsa aplinkui, emocijų apimti augalai ir gyvūnai džiūgauja būdami čia, visi trokšta augti, skleistis. Sklindantis ritmas sujungia viską į bendrą pulsaciją. Nebelieka skirtumo tarp mažiausio ir didžiausio: aplink skraidantys jonvabaliai atliepia krintančioms žvaigždėms. Suprantu, nutiko kažkas ypač svarbaus, vyksta nuostabus procesas. Ir vėl išgyvenu vaikystėje patirtas ypatingas akimirkas, bet dabar žinau, kad tai vadinama Keliu, o šiame Kelyje visuomet yra ir galia gyventi, ir troškimas gyventi. Vėliau prisimindamas laimingus ar nelaimingus patyrimus suvoksiu, kad, be instinktyvaus troškimo gyventi, žmonės turi daug kilnesnį siekį, tai troškimas būti, skatinantis jungtis prie pradinio Troškimo, per kurį atsirado pasaulis. Šį siekį palaiko nenugalimas emocijų, troškimo, priėmimo, dovanojimo bei bendrystės poreikis – ir visa tai gali apibūdinti vienas žodis: meilė – ji gali mus patraukti į transformacijos ir transfigūracijos procesą.
Kalbėjau apie mėnesienos naktis, kai pasaulis nušviesdavo savo akinama šviesa mano vaikystę, kviesdamas kūnišką būtį įsilieti į begalinį Troškimą. Ar galima užmiršti mėnesienos naktis, išgyventas pirmaisiais metais – inicijavimo metais – kai mano siela įgavo neišdildomus ženklus, padėjusius tapti išties unikaliai.
Po begalinio traukimosi, persekiojami užpuolikų barbariškumo, atsidūrėme kinų kaime. Tik ką perspėjimo signalas perrėžė orą katastrofą skelbiančiu kauksmu. Slenka minutės, mes vis einame, visos šviesos užgesintos. Galiausiai randame prieglobstį po uolos atbraila. Susigrūdam kone vienas ant kito, beviltiškai laukdami, iki mirtis atliks savo darbą. Mus supa gili, neišmatuojama naktis. Kaip kontrastas žmogiškai baimei gamtos gyvenimas nesustoja, ji nesudrumsčiama, rami. Ar kada taip atidžiai jos klausėmės kaip tą naktį? Teka upės vanduo, kaip visuomet garsiai čiurlendamas, jo neužgožia svirplių čirškimas. Iš tolo girdisi rupūžių kurkimas ir retkarčiais nuaidintys naktinių paukščių riksmai, nykūs, perspėjantys apie blogį. Išsiverždami iš nakties, virš mūsų pažeme praskrenda lėktuvai – netoliese esančio miesto, bombardavimo taikinio, link. Blyksniai, trenksmas, besikryžiuojantys prožektorių šviesos stulpai ir kylančių liepsnų į ugnikalnius perkeisti debesys. Įspūdinga scena – jei taip galima sakyti – žvelgiant iš tolo. Ir staiga scena priartėja: grįždami lėktuvai vėl praskrenda virš mūsų galvų, ištuštindami savo pabūklus. Jie skrenda taip žemai, kad pilotai, pasinaudodami mėnulio šviesa, iš piktdžiugiško malonumo, norėdami pasilinksminti, ima šaudyti į mus. Netrukus žmogiški riksmai susimaišo su gamtos garsais. Suplėšyti į gabalus kūnai, sumaitoti kūnai tų, kurie neapgalvotai įsitaisė po medžiais ar nesaugioje vietoje. Visai šalia bombos skeveldra pataikė vaikui į galvą. Riksmą po akimirksnio pakeitė ilga motinos rauda. Motina, rankose laikanti mirusį vaiką! Tavo vaizdas niekuomet neišnyks! Visuomet, visą savo gyvenimą, būdamas Pietos akivaizdoje, prisiminsiu tave…
Tai patyrusi siela niekuomet neužmirš. Tąnakt ji suprato, kad turės kovoti prieš tai, kas baisiau už kančią, tai yra prieš blogį. Blogis įsišaknijęs žmoguje, vadinasi, ir joje.
Vis dar traukimosi naktis. Stabtelim apleistoje, sugriautoje šventykloje. Maniau, apdairiai įsitaisiau nuošaliame kampe. Ant žemės ištiestos paklodės baltumas susilieja su mėnulio šviesa. Esu pernelyg pavargęs, kad trikdytų dusinantis dulkių kvapas. Krentu į miegą. Bet po vidurnakčio pažadina keistas garsas. Pramerkęs akis išvystu šiurpą keliančią gyvatę, atrodančią taip, kaip ir įsivaizduodavau: žvilganti oda, kerintys raštai, vingiuotas kūnas, besibaigiantis trikampe galvute, papuošta dviem apskritomis akimis, kurios gali sukelti stabligę išdrįsusiam ją nužiūrinėti. Šią akimirką aš žiūriu į ją. Fatališkas kompanjonas ir neapsakoma vienatvė. Kodėl gyvatė šventykloje? Kodėl ji būtent čia? Atsitiktinai ar priviliota mano kvapo? Beprasmiai klausimai. Surakina siaubas ir stingsta kraujas, kai ši ima šliaužti manęs link. Artėja pati mirtis su pavojingų įkandimų ir nuodingų injekcijų arsenalu. Privalau apsimesti miręs, jokio judesio. Nė amžinybė neapsaugos nuo akimirkos, kai pabaisa puls jauną bejėgę gyvybę. Ji artėja vis arčiau ir arčiau, be triukšmo, stabteli prie baltos paklodės krašto, pakelta galva atsukta mano pusėn. Absoliučioje tyloje dvi sustingusios būtys ilgokai žvelgia viena į kitą. Nors esu apimtas siaubo, negaliu nukreipti akių. Mano žvilgsnis – pilnas klaiko, būdingo žemės gyviesiems, kai šie tampa aukomis, – turi atlaikyti jos žvilgsnį. Vis labiau paralyžiuojantis, nepakeliamas siaubas. Ar tai niekuomet nesibaigs? Taip, mirtis viską pabaigs. Argi mirtis nėra puikus išradimas? Juk ji gali nutraukti bet kokią baimę, bet kokį skausmą.
„Dar ne šįkart“, sakau sau, kai mįslingas šliužas, pervėręs mane žalsvu žvilgsniu, ima tolti nuo mano kūno ir staiga dingsta savo tamsybių buveinėje. Bet ar pajuntu palengvėjimą? Mano jauna siela jau pabudusi ir nujaučia, jog ši gyvatė neša likimo žinią. Ji jau manyje, kad visam laikui susirangytų mano pasąmonėje ir atmintyje. Ji atėjo pranešti, kad mirtis nėra kažkas, kas nutinka tik kitiems, ir pasirodo ne tik susirgus ar įvykus avarijai, – ji yra ištikimiausia mūsų palydovė, slypinti šešėlyje. Tai dėl jos mūsų egzistencijoje vyksta nuolatinė kova dėl išlikimo – štai kodėl mūsų gyvenimas gali būti toks intensyvus.
Tad jau vaikystėje supratau, kad mirtis nėra paprasta idėja ar terminas, turintis dvigubą žodžio reikšmę. Dėl jos – arba jos dėka – nė vieno gyvenimas, nors ir kaip būtų saugomas, nevyksta pagal aiškiai numatytą programą. Visas gyvenimas yra nuotykis naviguojant tarp nelaukto ir netikėto. Vėliau gyvenimo kelyje ne kartą teks susidurti su savo gyvate. Ne kartą staiga išnirs brutali, siaubingais nasrais būtybė, pasiruošusi mane sunaikinti. Vis dėlto tas, kuriam pasiseka išgyventi, suvokia: nuolatinis gyvenimas su mirtimi gali išprovokuoti du požiūrius: absoliutų pesimizmą, arba absoliutų troškimą judėti anapus link, Atvirumo link, kur šis troškimas susijungia – jau minėjau – su pirmapradžiu Troškimu, kuris iš Nieko padarė Viską. Tarp šių dviejų renkuosi troškimą. Jo vedamas, būdamas jaunas, įsimylėjęs vyras, kviečiamas tokios spindinčios mėnulio šviesos, negaliu likti pasyvus, tad vieną dieną, palikęs ramius namus, žydinčiu keliu patrauksiu pas mylimąją.
Brangioji drauge, dalinuosi šiais prisiminimais, kad galėčiau pratęsti savo atsakymą kituose laiškuose.
Dvasios pamokyti išvystame, kaip atsiveria intymiausia mūsų būties dalis, kuriai mes suteikiam taip pat intymų vardą: siela. Siela – troškimų, emocijų ir atminties žemė – buvo mumyse dar iki mūsų gimimo, būvyje, kurį galima pavadinti ikikalbiniu ir ikisąmoniniu, ir kuri lydės mus iki galo, net kai prarasime sąmonę ir kalbą. Ji vientisa, nedaloma, neribojama, jos negalima paliesti, ji sugeria kūno ir dvasios dovanas. Vadinasi, visiškai įkūnyta. Ji yra kiekvieno žmogaus išskirtinumo ženklas, ir todėl yra asmens didybė. Ji atsiskleidžia kaip unikali įkūnyta dovana, kurią kiekvienas galime primiršti.
Nuoširdžiai Jūsų
F. C.
1 Prancūziškai „siela“ – âme, tariama panašiai kaip „am“ (vert. past.).
Jurij Andruchovyč. Pavergta beprotybė: antipasaulis
2022 m. Nr. 10
Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys
Jurijus Andruchovyčius gimė 1961 m. Stanislave (dabar Ivano Frankivskas). Poetas, prozininkas, vertėjas, eseistas, vienas žymiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojų, jo kūrybos išversta į daugelį Europos kalbų. Baigė studijas Lvovo poligrafijos institute ir Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1985 m. kartu su Oleksandru Irvanecu ir Viktoru Neboraku įkūrė poetinę grupę „Bu-Ba-Bu“, derinusią poeziją su sceninio vyksmo ir karnavalo elementais ir sulaukusią didžiulio populiarumo. Išleido keturis poezijos rinkinius, penkias esė knygas ir septynis romanus. Jo romanas „Dvylika ratilų“ išverstas į lietuvių kalbą, ketinama išleisti ir romaną „Moskoviada“. Vertė amerikiečių, vokiečių, rusų poeziją, Tadeuszo Konwickio, Bruno Schulzo, Roberto Walserio prozą, taip pat Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, „Romeo ir Džuljetą“, „Karalių Lyrą“.
Šis pranešimas skaitytas rugsėjo 15 d. literatūrinių susitikimų vakare iš ciklo „Šetenių skaitymai“, kurį rengia Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“, „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Kalbant apie didesnes tautas, kovos prieš antirusiškumą procesas yra suskirstytas ilgesniais etapais. Galima pažymėti nemažus laimėjimus Ukrainoje. <…> Ukrainiečių poetai ir kritikai, norėję kurti a t s k i r ą ukrainiečių literatūrą, pasitraukė iš gyvųjų tarpo. Nebėra gyvų aktorių, kurie didžiavosi tautiniu teatru ir nuėjo per toli, norėdami varžytis su rusų teatru.
Czesław Miłosz, „Pavergtas protas“, IX skyrius „Baltai“
1
2022-ųjų vasario dešimtą turėjau reikalų Kijeve. Tarp jų – susitikti su vienu iš savo leidėjų ir literatūriniu bendraamžiu (abu priklausome vadinamųjų „aštuoniasdešimtininkų“ kartai) poetu M. Jam kaip tik buvo pribyrėję pinigų pardavus mano knygas – tam, kas mūsuose jau kurį laiką vadinama simpatišku vakarietišku žodžiu royalty.
Užėjęs į M. biurą, pastebėjau, kad seno bičiulio žvilgsnis mažų mažiausia šiek tiek susijaudinęs, jei ne apskritai sutrikęs.
– Kaip manai, ar puls? – paklausė manęs M.
Nebuvo reikalo įvardyti subjekto: tomis dienomis kiekvienam savaime buvo aišku, kad jo vardas – putinas arba rusija.
– Labai tikėtina, – atsakiau. – Mano galva, jau netrukus.
Aš išties maniau, kad grasinimų ir kariuomenės vienaprasmės parengties pūlinys jau pritvinko ir tuoj pratrūks.
M. dar labiau išblyško ir pasiskundė siaubinga savo perspektyva: juk grėsė prarasti ne tik šalį, o kartu su ja ir laisvę, bet ir išties nemenką turtą, sunkiai sukrautą iš kelis dešimtmečius vykdytos neįtikėtinai sėkmingos leidybos. Prarasti viską.
– Nesiseka dirbti, – skundėsi M., – negaliu susikaupti. Pardavimai sumenko, jei apskritai dar kokių nors esama. Kam žmonėms knygos, jei jis netrukus smogs?
Aš neradau ramių, įtikinamų žodžių. Tiksliau pasakius – radau, bet tik mintyse, ir ne jam, o sau pačiam: kaip gerai, kad neturiu jokio verslo, net leidybos, ir šešiaženklių banko sąskaitų. Nėra ko pavydėti vargšeliui M.
Netrukus jis vis dėlto susiėmė ir kaip įprasta pakvietė mane papietauti. Šį kartą nuėjome į kažkokią plaza netoli jo leidyklos. Pakeliui M. atkreipė mano dėmesį, kaip dramatiškai čia, pačiame sostinės centre, sumažėjo automobilių ir praeivių. Pasak jo, pastarosiomis savaitėmis žmonės masiškai važiuoja iš Kijevo. Kai kas išlėkė į Lvovą, kai kas į kalnus, o kai kas ir dar toliau. Šis apibūdinimas akivaizdžiai reiškė užsienį.
Paskui M. grįžo prie to paties subjekto. Jo manymu, sulaikyti putiną galėjo tik kokia nors ypatinga mistikos apraiška, nes ir pats putinas yra mistikas, ir dar turintis akivaizdžių mentalinių sutrikimų. Kol kas jį sulaiko žiemos olimpiada Kinijoje, pasakė M., ir nežinia, ar mums geriau, kad rusija, tarkime, laimėtų ledo ritulį, ar pralaimėtų. Ir pirmąjį, ir antrąjį atvejį putinas gali perskaityti kaip mistinį paskatinimą pradėti karą.
– Mums reikėtų veikti neįprastai, užbėgant priešui už akių, – dalijosi sumanymais M. – Tarkime, raketomis sunaikinti Kerčės tiltą. Arba smogti jo laivynui Sevastopolyje. Galbūt tas šokas jį sustabdytų.
Man tai patiko. Nestandartiniai veiksmai – mano sritis. Užbėgti už akių – protingiausia, ypač kai kalbame apie kremliaus pabaisą.
Tačiau M. ryšiai su Ukrainos generaliniu štabu akivaizdžiai ne itin glaudūs: Kerčės tiltas iki šiol nesugriautas. Konstatuoju tai šiandien, 162-ą karo dieną, ir išties nenutuokiu, kaip viskas klostysis 204-ą, kai jūs klausysitės šių eilučių.
Italų restorane, kur mes užėjome, buvo patiekiamas skaniausias visame Kijeve sūrio pyragas. Čyzkeikas, kaip sako pavadinimas, – ne visai itališkas desertas, bet būtent šiame italų restorane jis pats geriausias. Bent jau taip atrodo M. žmonai.
– Ji lankosi čia dėl sūrio pyrago, – paaiškino M.
Nors dažniausiai esu abejingas saldumynams, kažkodėl įsiminiau tai.
Iš to, kad restorane sėdėjo nemažai jaunų ir labai gražių, manekenių išvaizdos moterų, buvo aišku, kad restoranas brangus. Kiekybe (ir, žinoma, kokybe) jos pranoko visus kitus lankytojus, įskaitant ir mus. Pamaniau, kad joms irgi neblogai būtų išvykti į kokią nors saugesnę vietą. Apie būsimus prievartavimus dar negalvojome, bet kažkur kirbėjo atmintis, kad tai neišvengiama, jei turi reikalų su rusais.
Komfortiška aplinka ir geras valgis gerokai apramino M. Jis net šiek tiek atitolo nuo katastrofos nuojautos ir ėmė pasakoti apie planus leisti Rilkę. Seniai neturėjome kokybiškos naujos laidos. Rekomendavau jam būsimo pabaigos žodžio autorių. M. iškart jam paskambino ir iš esmės susitarė. Kaip normaliais laikais, pamaniau aš.
Netrukus M. nerimas vėl atgijo.
– Arbatpinigių būtų du kartus daugiau, – pareiškė jis padavėjui, – jei iš mandagumo nors sykį būtumėt prakalbęs ukrainietiškai.
– Aš už Ukrainą, prieš maskolius, – teisinosi padavėjas. – Tiesiog esu iš Krymo, ne čionykštis.
Regis, arbatpinigių šiek tiek padaugėjo.
Kai vėl išėjome į bulvarą ir nutarėme atsisveikinti, mėginau rasti keletą žodžių jam padrąsinti. Gal mano atvirumas padės M. susivokti?
– Supranti, aš nebijau, – patikinau jį. – Tiesiog prisimink mūsų jaunystę, visus tuos brežnevus, andropovus, gorbačiovus. Juk mums teko didžiulė laimė – sulaukti tokios visai neprastos laisvos šalies. Ką papasakoti apie gyvenimą? Kad pasirodė esąs ilgas! Kitaip sakant, mūsų gyvenimai buvo tokie pavykę, kad dabar galima ir… Tai visiškai nebaisu, visiškai.
– Ak, kad jie tiesiog žudytų! – paprieštaravo man M. – Blogiausia, kad jie kankins ir mėgausis skausmu. Čia jie tokie išradingi. Mes net neįsivaizduojame, kokio skausmo iš jų tikėtis. Štai ko aš bijau.
Ir dar pridūrė:
– Juk ir mes esame jų sąrašuose. Tokie kaip mudu – tikrai kur nors tarp pirmojo tūkstančio.
– Taip aukštai? Aš vertinu save kukliau, – mėginau pajuokauti.
2
Tolesnės savaitės patvirtino: kas dėl sąrašų, viskas taip ir buvo. Britų (ar vis dėlto amerikiečių?) žvalgyba neperlenkė, negąsdino ir nieko neišsigalvojo: rusai metų metus, o gal ir dešimtmečius sudarinėjo juoduosius ukrainiečių sąrašus. Iš tiesų jie paprasčiausiai niekad nenustojo jų sudarinėti. Tikslino ir pildė juos net griūvant sovietų sąjungai. Jau nekalbant apie vėlesnius laikus.
Okupuotos Pietų Ukrainos teritorijos akivaizdžiausiai tai liudija. Žurnalistai, tinklaraštininkai, kultūros aktyvistai, menininkai. „Mažojo Donbaso karo“ veteranai. Vietos savivaldos tarnautojai. Politinių partijų nariai. Įvairaus rango vieši asmenys, aiškiai proukrainietiškų pažiūrų ir laikysenos. (Beje, o kokios dar gali būti Ukrainos šalies piliečių pažiūros ir laikysena?)
Visus tuos, kurie neišvyko arba neįstengė saugiai pasislėpti, gana greitai sugaudė. Adresai, kontaktai, maršrutai – viskas buvo kaupiama rusijos duomenų bazėse. Nemenka dalis šių žmonių iki šiol dingę be žinios. Nemenka – nužudyti. Kai kurie laikinai paleisti, toliau žaidžiant katę ir pelę. Anaiptol ne visi ryžtasi pasakoti, kas jiems nutiko.
Kodėl būtent jie? Kam apskritai tie sąrašai?
Itin vertinga įkaitų rūšis? Intelektuali, idėjiška, pilietiška, lyderiaujanti?
Apdoroti juos psichologiškai (iš pradžių – fiziškai), siekiant sugrąžinti „atgailaujančius nusidėjėlius“ į rusų pasaulį?
Dar vienas, pasak Czesławo Miłoszo, proto pavergimo aktas? Atnaujinta penktojo dešimtmečio antrosios pusės Rytų Europos šalių praktika?
Manau, kad ir pirma, ir antra, ir trečia. Labiausiai – trečia, nes, be teritorijų grobimo, rusijai visada svarbu grobti smegenis.
Kad šiaip ne taip sėkmingai vykdytų trečiąją užduotį, rusų propagandos mašinai reikalingas tam tikras pamatinis ideologinis simuliakras. Jis buvo išrastas dar prieš pat Oranžinę revoliuciją, daugmaž 2004-ųjų vasarą, kai (ne be aktyvaus klusnios valdžiai ukrainiečių žiniasklaidos vaidmens) opozicijos kandidatas į prezidentus buvo prikišamai siejamas su „fašizmu“ ir „nacizmu“. Visa galia šis „diskursas“ ėmė veikti 2014-aisiais, pasprukus janukovyčiui ir pasikeitus valdžiai.
Šiandien lakoniškiausias jo variantas atrodo taip: Ukraina – nacistų sukurtas valstybinis darinys, ir rusija privalo padaryti jam galą. Kad visa tai neturi nieko bendra su tikrove – niekis. Tuo blogiau tikrovei.
Prie specifinės rusiškos „nacizmo“ sampratos apsistosiu vėliau, o kol kas, įveikdami natūralų ir teisėtą pasibjaurėjimą, pažvelkime į vieną šaltinį.
Balandžio 3-iąją agentūra RIA Novosti paskelbė liūdnai pagarsėjusio rusų politikos technologo programinį straipsnį „Ką Rusija turi padaryti Ukrainai“. Tai, kad klaustuko nėra, rodo, jog į klausimą jau atsakyta. Autoriui jis nebeegzistuoja. Šis kūrinys turėtų labai praversti būsimam tarptautiniam rusijos nusikaltimų tribunolui. Jame visiškai atvirai išdėstytas veiksmų planas: sunaikinti mūsų šalį kaip nepriklausomą valstybę ir ukrainiečius kaip tautą. Tai – genocidocentrinis ir kartu kultūrocentrinis tekstas. Štai tik viena citata: „Tolesnė šios gyventojų masės [tai yra daugumos ukrainiečių – J. A.] denacifikacija – perauklėjimas politinėmis represijomis, slopinant nacistines nuostatas, ir griežta cenzūra: ne tik politikos srityje, bet būtinai ir kultūros bei švietimo srityse. Būtent per kultūrą ir švietimą buvo rengiama ir vykdoma giluminė masinė gyventojų nacifikacija, sutvirtinta žadamais dividendais iš nacistinio režimo pergalės prieš Rusiją, nacizmo propaganda, vidine prievarta ir teroru, taip pat aštuonerius metus trunkančiu karu su prieš ukrainiečių nacizmą sukilusia Donbaso liaudimi.“
Kitaip tariant, tų ukrainiečių, kurie bus palikti gyvi, „perauklėjimas“, toks svarbus straipsnio autoriui, įmanomas tik sunaikinus paskutinius ukrainiečių kultūros pėdsakus. Štai taip. Tai jums net ne stalinas ir jo rūpestis dėl meno „nacionalinės formos ir internacionalistinio turinio“.
Šešto dešimtmečio pradžioje Miłoszas atkreipė dėmesį į kultūros srities valymus stalininėje sovietų sąjungoje. Būtent apie tai jo eilutės, kurias pasirinkau epigrafu. Iš tiesų jose ataidi represijos, kurias ukrainiečių kultūra patyrė daugiausia ketvirtame dešimtmetyje, kai stalino režimas fiziškai sunaikino tūkstančius jos kūrėjų, pirmiausia – literatus. Šią unikalią hekatombą Miłoszo „Pavergto proto“ leidėjas Jerzis Giedroycas vėliau pasiūlė vadinti „Sušaudytuoju atgimimu“, ir šita formuluotė virs ne tik legendinės antologijos pavadinimu, bet ir istoriniu bei kultūrologiniu terminu, kuriuo vadinama ištisa tragiškai pasibaigusi epocha.
Rašydamas „Pavergtą protą“, Miłoszas pastebėjo tai, kas ir šiandien įrašyta tarp rusijos prioritetų: jokios Ukrainos!
Šis karas, ši „specialioji operacija“ – visa tai iš praeities. Net ne istorinė tąsa, bet dar blogiau – atsukamas atgal laikas.
3
Apgultis, apšaudymai ir bombardavimai ištisą parą, slapstymasis tamsoje, badaujant, be vandens ir vaistų, net cheminiai ar, neduok Dieve, branduoliniai antpuoliai – vis tiek geriau nei okupacija. Negalima gyviems pakliūti rusams į nagus, jokiu būdu. Mano bičiulis M. visiškai teisus.
Žinoma, dar buvo galimybė pabėgti į užsienį. Tačiau ji atrodė nepriimtina, nes banali ir apgailėtina. Tik įsivaizduokite beviltiškai senstantį rašytoją tremtinį, priverstą nugyventi likusį gyvenimą daugiau ar mažiau komfortiškose gailestingų Vakarų rezidencijose! Vienintelė šio rašytojo įgyta patirtis – viso jo gyvenimo planų žlugimas, o visiškas pralaimėjimas nuo šiol yra svarbiausias, nuolatinis jo palydovas. Kurį laiką juo dar domisi žiniasklaida, iš užuojautos jis vis dar spausdinamas laikraščiuose ir kviečiamas į eterį. Tačiau po dviejų ar trijų mėnesių viešuomenės dėmesį užvaldo kitos temos, galbūt net ne tokios pesimistiškos ir malonesnės aptarti viešai nei išplėštos ir sutryptos jo tėvynės tema. Jį apgaubia užmarštis ir tuštuma – net anksčiau, nei jis tikėjosi. Ką papasakoti apie gyvenimą? Kad pasirodė esąs ilgas? Liūdna, neapsakomai liūdna.
Okupacija – ne. Emigracija – irgi. Tuomet kas dar?
Mano apytikslis planas radosi pačiose karo išvakarėse, telefonu duodant interviu Varšuvai. Žurnalistas domėjosi, ar ketinu užsirašyti į kariuomenę. Klausimas buvo visiškai logiškas po to, kai jis išgirdo, kad nesiruošiu išvykti į saugesnę šalį. Į kariuomenę veikiausiai ne, – atsakiau. Veikiau pasirinksiu variantą, kuris pasipriešinimo atveju leistų man pasilikti daugiau asmeninės autonomijos. Susirasti ginklų ir patikimų draugų mažam partizanų būriui. Mūsų Karpatai – itin tinkama teritorija partizanauti. Pažįstu ten kiekvieną takelį, – pats nepastebėdamas perlenkiau. Iki šeštojo dešimtmečio išsilaikiusios sukilėlių kariuomenės patirtis niekur neišgaravo. Svarbiausia laiku atsisakyti išmaniojo telefono, kad priešas nebeturėtų technologinių galimybių susekti, kur esi. Atsisakyti technologinių reikmenų – nedidelė auka karo metu.
Tačiau visa tai, kaip sakoma, – maksimali programa. Juk aplinkybės gali susiklostyti ir kitaip. Jei nėra kaip ištrūkti iš miesto ir tiesiogiai nesusisieki su draugais partizanais, ginklas (net savadarbis, kaip buteliai su sprogstamuoju mišiniu) turėtų padėti mirti oriai ir naudingai. Atsišaudyti iš slėptuvės iki paskutinio šovinio – savo gatvėje, šalia namų, guldyti juos namų prieigose arba pro langą, iš balkono ar nuo slenksčio, užsiglaudus už smėlio maišų. Paskutinė kulka – sau, priešpaskutinė – žmonai. Tačiau čia vėl sutirštinu spalvas: abi būtų sau, priešpaskutinė ir paskutinė. Visa tai įmanoma. Kad tik nesileistum paimamas gyvas. Kad tik nepatirtum jų kankinimų, verbavimo, filtracijos, kastracijos. Kad tik nesileistum jų perauklėjamas!
Šitaip viskas man atrodė vasario 22-ą ir 23-ią. Tačiau 23-ią jie nepuolė, nors ir šventė raudonosios armijos dieną. Užpuolė 24-ą.
4
Iš tiesų viskas prasidėjo nuo garsų: kažkas kažkur sproginėjo. Ne čia, ne šalimais, ne už miegamojo langų, bet ir ne itin toli. Garsai buvo duslūs. Pro miegus pereidamas į naują tikrovę, raminau save mintimi, kad tikriausiai tie garsai atsklinda iš poligono, kur vyksta mūsiškių artilerijos pratybos. Teisingai daro mūsiškiai, šaunuoliai.
Ištiesęs ranką pasiėmiau planšetę ir perskaičiau dienos naujienos antraštę: PUTINAS PRADĖJO KARĄ.
Nuėjęs į svetainę ir apsižvalgęs pro langą, ėmiau suprasti, iš kur tie sprogimai. Tamsiame pilkame ryto danguje į visas puses plito juodų dūmų tumulai. Pirmosiomis raketomis karas žiebė ir į mūsų aerodromą. Tai buvo ir kvaila, ir įžūlu. Mūsų mažas senas sovietinis provincijos aerodromas, ištisus dešimtmečius nesulaukęs jokios rekonstrukcijos – tai bent taikinys! Už ką daužyti tokį aerodromą raketomis?
Tačiau iškart prisiminiau, kaip prieš dvi dienas putinas toje šiurpioje prakalboje kremliškiams vasalams neaplenkė ir jo: „Su amerikiečių pagalba modernizuotas Boryspilio, Ivano Frankivsko, Čuhujivo, Odesos ir kitų aerodromų tinklas leistų permesti NATO karinius dalinius per itin trumpą laiką.“ Mes tada prisijuokėme į valias iš jo fantazijų, kurias jam sumaitino arba jo žvalgyba, arba iš įniršio uždegimo apimtos jo smegenys. Amerikiečiai! Amerikiečiai modernizavo mūsų aerodromą! Tik pamanyk, o mes nežinojome.
Paskui tas rytas driokstelėjo ne vien raketomis. Pažįstami, draugai, tiesiog kitų šalių žurnalistai užvertė mano dėžutę laiškais – dešimtimis, šimtais. (Kada nors, ramesniais laikais aš dar tiksliai suskaičiuosiu juos, nuo pat pirmosios dienos – vasario 24-osios.)
Tarp tų, kurie rašė man tomis valandomis, dienomis ir savaitėmis, buvo tokių, su kuriais dar neseniai ginčijausi, ir tokių, su kuriais niekad nesiginčijau, nes tai beviltiška. Buvo tokių, kuriuos paskutinį kartą mačiau prieš mėnesį ar dvejus metus, bet nemažai ir tokių, su kuriais nesimačiau po dešimt, penkiolika, dvidešimt penkerius metus. Arba ir tokių, kad nesu tikras, ar iš viso esu juos matęs.
Apskritai labiausiai norėjosi nepaisyti visos tos korespondencijos ir pagaliau susikrauti (juk įvyko!) bent šiokią tokią „avarinę kuprinę“. Arba imtis ruošti sprogstamuosius kokteilius – laimė, tuščių butelių mūsų namuose netrūko.
Tiesa, ne vien paštas: dar ir telefonas. Labiausiai – telefonas. Tačiau ne itin norėjosi ir atsiliepti į skambučius, nors ekrane vis sušvisdavo įvairių šalių kodai, jau pažįstami ir iki šiol nepažįstami.
Tada išvaikščiojau pirmąjį šoką, kaip įprastai išvedęs šunį į parką – pasukus to paties aerodromo link, jo pusėje vis dar tvyrojo išplitęs per pusę dangaus juodų dūmų dryžis.
Ten aš nusprendžiau, kad vis dėlto svarbu atsiliepti. „Amerikiečiai“, viską čia „modernizavę“, nepaliko kitos galimybės. Melas neišvengiamai taps svarbiausiu priešo ginklu. Todėl svarbu atsiliepti į skambučius, net jei skambinama iš Taivano numerio. Ne – juo labiau jei iš Taivano.
Prasidėjo mūsiškės penkiolika šlovės minučių pagal Andy’į Warhollą.
5
Vakarai mumis netikėjo. Nenorėjo sutikti, kad Ukraina kitokia, kad ji – ne rusija. Kad Ukraina eina į Vakarus, ir net patys Vakarai jos nesustabdys.
Geriausiu atveju mus laikė atitrūkusiu ir nuklydusiu nuo rusijos organizmo trombu. Atitrūkusiu, bet gyvybiškai neatsiejamu nuo organizmo kraujo krešuliu.
Įtikindami save ir vadinamąją demokratinio pasaulio visuomenę, kad yra priešingai, mes padarėme iki tol neregėtą dalyką. Oranžinė revoliucija ir Orumo Euromaidanas – tai tik matomiausia to nepaliaujamo, atkaklaus ir pasiaukojamo (vos susilaikau nuo žodžio „didvyriško“) darbo viršūnėlė. Taip Ukrainos piliečiai skynė sau kelią į kitokią, nerusišką ateitį.
Tačiau mūsų vis tiek niekas nelaikė savais, europiečiais. Netgi būsimais europiečiais – ne kilme, bet iš pasirinkimo.
Ak, nagi taip, Ukraina. Amžina galvos kvaršatis. Failed state pilkojoje geros kaimynystės zonoje.
Kada nors. Galbūt. Jeigu. Ne dabar ir ne iš karto. Pagyvensim – pamatysim. Dirbkite, o mes įvertinsime.
Prisimenu 2009-uosius. Berlynas jau ėmė įvairiais būdais švęsti Sienos griuvimo dvidešimtmetį – istorinio lūžio, po kurio Europa pagaliau tapo vieninga. Berlyno Menų akademija suplanavo jubiliejinių vakarų ciklą ir užsakė iš manęs tekstą, kurį turėjau perskaityti nuo scenos. Naudodamasis kvietimu, parašiau esė „O vis dėlto – Siena“. Sąmoningai trikdydamas džiugią, vos ne šventišką kitų pranešimų gaidą, pradėjau taip: „Iki šiol negaliu susitaikyti, kad taip gražiai prieš dvidešimt metų prasidėjęs Europos, jos Rytų ir Vakarų vienijimasis baigėsi laimingai, ir kad, kita vertus, jis apskritai baigėsi. Kitaip tariant, man neatrodo, jog dabar, jubiliejiniais metais, mes turime teisę kalbėti apie „naująją Europą“ kaip apie neabejotiną sėkmės istoriją. Be abejo, aš žinau, kas dar, be pasaulio ekonomikos krizės šmėklos, trikdo mano jubiliejinę nuotaiką.“
Mane trikdė viskas, kas buvo susiję su Ukraina. Jai Siena vis dar nenugriuvo. Tiesa, jau atsivėrė plyšių, bet mes tebebuvome blogojoje pusėje. 2009-aisiais galutinai nuslūgo Oranžinės revoliucijos adrenalinas, prasidėjo begaliniai proeuropinės politinės stovyklos skilimai ir išdavystės, vis aršesnė ir žūtbūtinesnė kova tarp pono J. ir ponios T., vis įžūlesnė darėsi promaskvietiška opozicija ir plito kai kurios kitos be galo nemalonios apraiškos.
Europiečių santykis su mumis – ir elito, ir paprastų žmonių – prastėjo bematant ir vis sparčiau siekė dugną. Ką tik pasibaigė Antrasis dujų karas, pasirašant Maskvoje gėdingus vergiškus susitarimus. Europa suprato, kad Ukraina silpna, susiskaldžiusi ir labai nepatikima. Oranžinis Maidano grožis niekam nebedarė įspūdžio ir bet kokioje diskusijoje buvo laikomas ne argumentu, bet veikiau blogo tono dalyku.
Tuo tarpu rusijai buvo atleidžiama už viską – nuo karinio Gruzijos išdraskymo, užgrobiant jos teritorijas, iki niekšingo, ciniško Ukrainos šantažavimo dujomis. Šiek tiek perlenkiant, visą šitą šūdą galima apibendrinti labai paprastai: rusija darė ką panorėjusi – ir su Europa, ir su mumis. Viskas leista!
Užbaigiau esė taip: „Jau kurį laiką nebesu optimistas, bet vis dar atkakliai kartoju mėgstamą teiginį. Susitelkiau į vieną idėją: Europa vis tiek turės atsiverti Ukrainai. Tai visiškai prieštarauja dabartinei Ukrainos būsenai ir lygiai taip pat, nors ir kitu būdu, prieštarauja dabartinei Europos būklei. Šiek tiek sutirštinant spalvas galima teigti, kad savo „kelyje į laisvę, kur laukia Europos tautos“, Ukraina tebėra daugmaž ten pat, kur buvo prieš dešimt metų, daugmaž dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Pilkojoje postsovietinės aklavietės zonoje – vadinkime dalykus savo vardais. Vis dėlto esu tikras: mums teks būti kartu. Ir Europai neišvengiamai buvo lemta susivienyti. Tam yra vienas, bet gana patikimas garantas – rusija. Mūsų didysis ir galingasis tikras brolis šiaurėje ir rytuose padarys viską, kad tai įvyktų. Klausimas tik toks, kokią kainą sumokėsime už būsimą Europos pasirinkimą, jau kitame dešimtmetyje.“
Kai baigiau skaityti, man net paplojo. Manau, kad nedaug kas toje žėrinčioje intelektu auditorijoje įžiūrėjo mano sarkazmą, ypač dėl „tikro brolio šiaurėje ir rytuose“. Galbūt susirinkusiuosius nuoširdžiai nudžiugino mano šilti žodžiai apie jų numylėtinius rusus. Neįsivaizduoju, kaip kas suprato paskutinį mano sakinį apie kainą. Juk turėjau omenyje didžiausią įmanomą kainą: daugybę ukrainiečių gyvybių, sugriovimus, degėsių krūvas, kultūrines ir gamtos katastrofas – visa tai, ką dabar mums atnešė rusijos karo nusikaltėliai, praėjus lygiai trylikai metų nuo tada, kai rašiau tą esė.
Ką gi, rusija įvykdė žadėtą garantiją. Ne visai kitame dešimtmetyje, kaip rašiau: dar kitame. Nors jei prisiminsime, kad šį karą ji pradėjo dar 2014-aisiais – vis dėlto kitame.
6
Prieš penkerius metus šoumenas Antonas Mucharskis pakvietė mane spausdintis almanache „Modernios Ukrainos nacionalinė idėja“ – ir iš pradžių tai šiek tiek mane suerzino. Nacionalinė idėja? Kiek galima? Kaip ilgai trepsėsime aplink tuos rusiškus fantomus? Tai jiems, rusams, amžiais nebaigiantiems susiformuoti ir kartu kupiniems liguistų pasaulinės viešpatijos ar bent lyderiavimo ambicijų, nuolat reikia kokių nors panašių vingrybių „idėjos“ lygmenyje – daugiausia tam, kad paaiškintų (patys sau) arba pateisintų (irgi patys sau) ir savo niekingumą, ir nusikaltimus. „rusijos kelias savas, ypatingas“? Nuostabu. Tai ir čiuožkit juo kuo toliau nuo normalių žmonių į savo išsvajotą totalinę izoliaciją. Nelaimė ta, kad jie niekaip nenori smukti į savo juodąją skylę vieni. Jie trokšta nusitempti ir kitus. Pirmiausia – mus. Arba bent jau mus. Mes – jų „nacionalinė idėja“. Tiksliau, jų „nacionalinė idėja“ – mūsų ištirpdymas, mūsų neegzistavimas jų suprogramuotoje juodojoje skylėje. Kas čia kam nesuprantama? Apie ką dar rašyti?
Vis dėlto tuo metu neleidau sau ilgai purkštauti ir galiausiai priėmiau pasiūlymą. Mano kelyje staiga išniro Vladimiras Solovjovas – ne ta kipšų apsėsta televizijos menkysta, kuriai, regis, įšaldė nekilnojamąjį turtą Italijoje, bet filosofas, mistikas Vladimiras Sergejevičius Solovjovas (1853–1900). Šiek tiek teko jį skaityti studijų metais, paskui, žinoma, nusivyliau ir pamiršau.
Tačiau prie šio siužeto dar grįšiu.
Kol kas – apie kur kas artimesnių laikų epizodą. Galbūt ne visi pastebėjo, kaip kalbėdamas įdomiai suformulavo mintį – paskutinėmis savaitėmis iki dabartinio karo pradžios – populiarių airiškų oro linijų generalinis vadybininkas. Pasisakymo esmė tokia, kad Ryanair nenustos skraidyti į Ukrainą ir iš jos tol, kol neprasidėjo Soviet invasion.
Airio pasisakymą daug kas suprato kaip keistai anachronistinį: kokie sovietai, apie ką jis? Iš kurių laikų kalba tas oro linijų bosas, ką jis sapnuoja? Kam vargti su tomis amžinai šlubuojančiomis istorinėmis paralelėmis?
Tačiau visa tai buvo dar ikikarinė reakcija. Ji pasiliko tenai, ikikariniame pasaulyje, sunaikintame bombų ir raketų – kurio niekad nebebus.
Dabartinis karo pobūdis liudija, kad airis buvo teisus. Taip, tai – sovietų įsiveržimas. Jis labai sovietiškas, stebėtinai sovietiškas, – pridurčiau aš. Lygiai kaip prieš šimtą ar daugiau metų, mus užgriuvo raudonoji bolševikų masė. Štai jums ir visa „nacionalinė idėja“: masinis teroras, sušaudymai, kankinimai, prievartavimai – viskas pagal dzeržinskį, pagal staliną, pagal žukovą, pagal visus juos vienu metu. Visas liguistas imperijos palikimas, visas jos blogis. Viskas atitinka jų pasirinktą simbolį: Z – zombis.
Stebėtina, kaip putinas painiojasi kalbėdamas apie bolševizmo palikimą. Jau kurį laiką, paviešinęs nemenkos apimties ir diletantiškumo, be galo manipuliatyvią „istorinę studiją“, jis ėmė kiekviena proga pabrėžti griežtai neigiamą požiūrį į lenino nacionalinį projektą, padalijant rusijos imperiją į sąjungines respublikas. Maža to, pasak putino, Ukrainos nebūtų, jei ne leninas ir jo bolševikai. Ukraina buvusi itin klaidinga lenino, o vėliau ir stalino išmonė. Šiuo klausimu putinas, kaip matome, priešinasi įprastam (sakyčiau, klasikiniam) rusų imperinės propagandos teiginiui, kad Ukraina – „Pirmojo pasaulinio karo laikų Austrijos generalinio štabo išradimas“. Ne austrų generalinis štabas, o leninas ir visas bolševikų elitas esą iš tiesų kalti, kad pasaulyje atsirado kažkokia Ukraina, – teigia putinas.
Tuo pat metu jam vos ne pasiutligę varo 2015-aisiais Ukrainoje pradėta dekomunizacija, griaunami lenino paminklai (vadinamasis leninopadas, gaivališkai prasidėjęs dar anksčiau – per Orumo revoliuciją) ir kiti sovietiniai monumentai, simboliai bei daugiau ar mažiau nuoseklus ir vykęs sovietinių vietovardžių keitimas. Kam pakako ištvermės ir smalsumo stebėti putiną, kaip jis vasarį, prieš pat karo pradžią, likus trims dienoms iki įsiveržimo skaitė jau minėtą šiurpią agresyvią prakalbą, niekad nepamirš šios frazės: „Mes pasirengę parodyti jums, ką Ukrainai reiškia tikra dekomunizacija!“
Taip, jos autorius atseit nuoseklus. Norėjote Ukrainos be lenino? Padėsime jums. Taip, kad neliks nė Ukrainos, ir jei leninas ją sugalvojo – tegu ir ji eina į nebūtį kartu su leninu.
Tačiau kodėl iki šiol tebėra tos raudonosios vėliavos vardu pavadintos karinės formuotės – kaip „atskiroji žukovo, lenino ir spalio revoliucijos ordinų (!) dzeržinskio (!) divizija“? Argi ne absurdiška „dekomunizuoti Ukrainą“ po raudonomis komunistų vėliavomis?
Šiame itin simboliškame kontekste grįžtu prie simbolisto Solovjovo, tiksliau, prie jo apibūdinimo: nacionalinė idėja – ne tai, ką pati tauta galvoja apie save, bet tai, ką jai numatė Dievas, kokią Jis rado jai paskirtį. Prieš penkerius metus, rašydamas tekstą Mucharskio almanachui, nutariau padaryti prielaidą, kad mums Jis sumąstė gana neįprastą misiją. Tuo metu reziumavau: „Nuo ankstyvo 2014-ųjų pavasario tai, kad Ukraina darosi nepriklausoma nuo rusijos, tapo negrįžtamu procesu. Kad jis taptų galutinis, išsipildytų, reikia visai nedaug – rusijos valstybingumo žlugimo. Būtent tokią gerasis Kūrėjas sumanė Ukrainos nacionalinę idėją. Tai mes turime atvesti rusijos imperiją į žlugimą. Juokingiausia, kad visai ne kariniais metodais. Tai yra mūsų požiūriu – visai ne kariniais.“
Dabar turiu pasitaisyti: pirmiausia – kariniais. Taikus (bent jau sąlygiškai) imperijos demontavimas, kurio tada tikėjausi, neįvyko ir jau nebeįvyks. Zombiai pajuto artėjantį galą ir ėmė lįsti iš Rytų, iš Jūros ir iš Baltarusijos. Dabar teks daugybę kartų nužudyti kiekvieną iš jų. Šis darbas neįtikėtinai sunkus, varginantis, reikalaująs žygdarbio. Mažai kas šiame pasaulyje galėtų pasigirti garbingesne užduotimi. Tegu Dievas padeda mums užbaigti amžius trukusią jo daugelio ėjimų kombinaciją.
7
Ukrainos vietovių ir jų gyventojų likimą lemia geografinis atstumas nuo rusijos. Tačiau karo metu rusija ne visada prasideda ten, kur teisėtos jos sienos, kartais – iškart už fronto linijos. Odesą rusai apšaudo kur kas rečiau nei Mykolajivą ne todėl, kad ji mažiau juos domintų, o todėl, kad fronto linija kur kas arčiau Mykolajivo.
Kuo arčiau rusijos, tuo baisiau. Kuo toliau nuo jos, tuo saugiau.
Tačiau niekam nepasidaro lengviau suvokus šį pernelyg akivaizdų dėsningumą, ir rusų sparnuotosios raketos, jei nenumušime jų, pasieks bet kurį mūsų šalies kampelį. Skirtumas, nors kartais ir svarbus, yra vien tikimybės dalykas.
Nuo Demjaniv Lazo, Frankivsko priemiestyje Pasičnoje, kur aš gyvenu, iki Bučios prie Kijevo – maždaug šeši šimtai kilometrų ir aštuoniasdešimt viena upė. Iš tiesų tų atstumų nebeliko – nei laike, nei erdvėje. Tokių nusikaltimų aplinkybės susideda ir liudija tas pačias blogio formules.
Dabar mūsų mieste gausu pabėgėlių, ir kad jie naudingai leistų laiką, jiems rengiamos ekskursijos. Nežinau, ar juos vežioja į Demjaniv Lazą. Galbūt nevežioja, kad netraumuotų ir šiaip pažeistos psichikos. Tikriausiai taip geriau.
Tačiau kaip mums visiškai aiškiai, per istorinį cikliškumą suprasti, kas įvyko Bučioje? Borodiankoje, Irpinyje, Hostomelyje, Makarive? Iš tiesų sąrašas tų pavadinimų, visai neseniai iš vietovardžių virtusių žaizdų vardais, kur kas ilgesnis. Jo pradžia – ne, ne Demjaniv Laze. Ne, ta pradžia dar giliau.
Vis dėlto šis tas apie Demjaniv Lazą. Pirmasis jo aidas nusirito ties septinto ir aštunto dešimtmečių sandūra. Regis, radijas Svoboda – kas rizikavo klausytis, tas išgirdo – pranešė, kad toje girininkijoje dabartinio Frankivsko apylinkėse rusai (ar vadinti juos sovietais?) nuo 1939-ųjų, o daugiausia 1941-ųjų pavasarį ir birželį, sušaudė beveik pusę tūkstančio žmonių, jau nuteistų arba tiesiog sugaudytų šen bei ten ir atgabentų čionai, taip pat ir moterų bei vaikų. Jų palaikai, pasak radijo, veikiausiai guli kažkur šioje žemėje. Į tai iškart sureagavo tų laikų kompetentingi organai. Skubiame slaptame pasitarime buvo nutarta taip pakeisti kraštovaizdį, kad būtų neatpažįstamas, kaip įmanoma „užgrimuojant“ nelemtą vietą. Netrukus buvo iškirsti keli hektarai miško, šaltinis užverstas šiukšlėmis, kad sunaikintų upeliuką, o kad nebeliktų jokio panašumo, dirbtinai supylė žemes ir beveik lygus paviršius pasidarė kalvotas. Štai toks tų laikų politinis land-art.
Praėjo du dešimtmečiai, sovietų sąjunga ėmė klibėti – ir 1989-ųjų rugsėjį bei spalį „Memorialo“ aktyvistai, padedami vietos gyventojų, tarp kurių dar buvo likę gyvų liudininkų, atkasė pirmuosius žmonių kaulus ir kaukoles su būdingomis skylėmis pakaušyje. Kalbama, kad kasinėjimuose dalyvavęs tų pačių organų atstovas vainikavo nesėkmę žodžiais „jūsų viršus“. Tai nutiko dienai baigiantis, ir jei ta diena būtų pasibaigusi niekuo, leidimas kasinėti būtų atšauktas, o iniciatoriai būtų atsidūrę teisme už provokaciją bei humaniškiausios pasaulyje darbininkų ir valstiečių valdžios šmeižimą.
Prasidėjo kelias savaites trukęs kruopštus darbas: aptinkami žmonių palaikai, aptrūniję daiktai, vyksta teismo medicinos ekspertizė, pamažu identifikuojami nužudytieji. Iš viso (bijau, kad negalutinai) – penki šimtai keturiasdešimt dvi žmonių gyvybės. Žūties priežastis – jie buvo ukrainiečiai. Moterys, vaikai, paaugliai, jaunimas. Visi.
Komunistų valdžia iškart puolė aiškinti, kad tai atseit vokiečių darbas. Tačiau šis melas tvėrė labai neilgai. Jį atskleidė kiaurymės krūtinės ląstoje. Kad auka neišgyventų, žudikams nepakako ją sušaudyti, jie pribaiginėjo žmones durtuvais. Rombo formos keturbriaunės skylės liudijo, jog tai galėjo būti tik sovietų darbas. Vokiečių plokšti durtuvai labiau priminė vėlesnius sovietų durtuvus-peilius.
Žinia, kad rusai Bučioje žudė civilius ukrainiečius ir aukų skaičius prilygsta Demjaniv Lazo žudynėms (nors nei ten, nei ten galutinis skaičius nenustatytas), primena dar vieną panašumą: skyles pakaušyje. Kaukolės iš Lazo ir galvos iš Bučios liudija tą pačią technologiją. Seneliai perdavė ją anūkams, tarsi didžiosios masinių žudynių kultūros priesaką. Anūkai pasirodė besą verti pasekėjai. Rusų kalboje yra taiklesnis žodis – posledyšy.
Priešais mus – antipasaulis su savo tradicija, antižmogiškumas su savo ritualu. Priešais mus – itin slegiantis genetinis paveldas. Demjaniv Lazas, Bučia – iš tos pačios mirčių grandinės. Tiesa, yra ir skirtumas. Bučioje jie dar apmuturiuodavo aukos galvą jos pačios marškiniais. Niekaip nenumaniau, kodėl taip darė. Tarsi užrištų nuteistajam akis prieš vykdydami nuosprendį?
Paaiškinimą atsitiktinai išgirdau iš rusų komentatoriaus. Juk kas dar paaiškins, jei ne jie patys?
Kai šauni iš arti į pakaušį, kraujas ir smegenys gali aptaškyti tave visą – nusiplauk paskui kad gudrus. Todėl apvyniodavo galvą prieš šaudami į ją. Ar apvyniodavo patys, ar priversdavo auką apsivynioti – sužinosime ateities tribunoluose.
Seneliai 1941-aisiais tokiems atvejams užsisakydavo specialias odines prijuostes. Keista, kad 2022-aisiais vojentorgas neaprūpino anūkų panašiais reikmenimis. Tačiau šie vis tiek rado būdą.
Kartais pats skambesys atskleidžia prasmę.
Kai prezidentas Bidenas pavadino putiną skerdiku (butcher), pasaulis dar nežinojo Bučios pavadinimo. Dabar butčeris putinas ir Bučia visada šiurpiai skambės šalia vienas kito.
O žodį asvabaditeli („išvaduotojai“) Charkovo ir Sumų gyventojai dabar taria ta pačia intonacija, kaip ir galicijiečiai. Tik mūsuose taip pradėta tarti 1939-aisiais.
8
Dėl ko tos žudynės? Tie žvėriškumai?
Visiems aišku: tikslų tikrai daugiau nei vienas. Tačiau juk turi būti koks nors didžiausias. Pats tauriausias. Aukščiausias tikslas.
Toks tikslas – dabar jau tikrai galime pasakyti – yra visiškas Ukrainos pavergimas, neįmanomas be – rusai tai suvokia – fizinio nemenkos dalies ukrainiečių sunaikinimo. Pirmutinis tikslas, aukščiausias mistinės rusų sielos troškimas tarp visų jos „lūkesčių“.
Tačiau čia iškart prisimeni senąjį Gandhį ir jam priskiriamą aforizmą, iki šiol vieną iš mano mėgstamiausių: „Pirmiausia pasirūpinkime priemonėmis. Tikslas pats pasirūpins savimi.“
Taip ir aš, sekdamas Mahatma, kalbėsiu ne apie tikslą, o apie priemones. Jų galiu pririnkti ištisą katalogą ir, žinoma, suvokiu, kad jis toli gražu negalutinis. Tačiau jis ir taip gana ilgas, ir visa tai, kas jame sutilpo, jau šaukiasi sąlygiško Niurnbergo ar besąlygiškos Hagos. Štai jis, tas apytikslis sąrašas:
- masiniai mirtini antpuoliai prieš civilius nepasirinktinio taikymo ginklais (bombos, raketos, sviediniai), taip pat ir tais, kurie uždrausti visų esamų konvencijų;
- neišprovokuoti masiniai sušaudymai „be priežasties“;
- moterų, vyrų, vaikų, senų žmonių prievartavimai – labai primenantys satanizmo ritualus;
- nužudytų žmonių deginimas specialiuose kilnojamuose krematoriumuose – ar pėdsakams panaikinti, ar sanitarijos bei higienos užduotims palengvinti;
- žeminantis, žiaurus, nežmoniškas elgesys su karo belaisviais, taip pat ir genitalijų nupjovimo, tai yra kastravimo atvejai;
- statinių, gamtos plotų, viešųjų vietų, žmonių kūnų minavimas;
- pasirinktų asmenų medžioklė pagal iš anksto numatytus kriterijus ir sąrašus, jų grobimas, kankinimas, ir labai tikėtina – žudymas;
- prievartinis okupuotų teritorijų gyventojų išgabenimas į apleisčiausius rusijos regionus (masinės deportacijos);
- priverstinis vaikų atskyrimas nuo jų šeimų;
- marodieriavimas, plėšimai, vagystės;
- žmonių namų naikinimas, iš civilių masiškai atimamos elementarios žmogiško gyvenimo sąlygos;
- laukiniškas turto gadinimas – privataus ir bet kokio kito, masinis vandalizmas;
- Ukrainos pasų ir kitų dokumentų atiminėjimas iš piliečių;
- ukrainiečių vertimas dirbti vergiškus darbus;
- okupuotų teritorijų gyventojų prievartinis įtraukimas į kolaboraciją;
- prievartinis vyrų iš okupuotų teritorijų mobilizavimas („patrankų mėsa“);
- civilinės infrastruktūros naikinimas – sąmoningas, tikslingas ir metodiškas;
- šimtai tūkstančių žmonių pasmerkiami badui, šalčiui, dehidratacijai, tamsai, antisanitarijai;
- dešimtys tūkstančių žmonių negauna medicinos priemonių ir gydymo galimybių;
- nesuskaičiuojamų fizinių ir psichinių traumų sukėlimas;
- architektūros ir kultūros paminklų naikinimas;
- ūkio objektų naikinimas – gamyklų, fabrikų, kombinatų, naftos bazių, uostų, sandėlių, prekybos centrų ir grūdų saugyklų;
- laukiniškas elgesys užgrobtame atominės energetikos objekte – Zaporožės AE patalpos paverstos šaudmenų sandėliu;
- gamtos, jos turtų, ekologinių sistemų naikinimas;
- prievartinis mokyklų programų keitimas ir draudimas mokyti ukrainiečių kalba;
- bibliotekų valymai, vėliau „utilizuojant“ ukrainietiškas knygas – pagal iš anksto sudarytus juoduosius autorių sąrašus;
- iš Ukrainos piliečių agresyviai atimama jų informacinė ir kultūrinė erdvė.
Nepuoselėju iliuzijų, kad išvardinau viską, bet mano sąraše dvidešimt septyni įrašai.
Kad pasiektume Hagos tribunole teisingą bausmę už kiekvieną iš jų, mums nėra kitos išeities kaip tik karinė pergalė. Pasirinkimo nėra. Tai – pareiga. Žmonijos istorija, nepaisant praėjusio amžiaus vidurio istorijoje įrašyto nacizmo, dar nepažino tokio katastrofiško ir, svarbiausia, iš anksto suplanuoto baisiausių nusikaltimų kiekio.
Kad visiškai užkirstume bet kokius kelius jiems pasikartoti, privalome nugalėti blogį. Kartais tai pavyksta – ne vien pasakose. Kas yra šis karas, jei ne galimybė atimti iš blogio nuo amžių jam priklausiusią teritoriją?
9
Rašau šias eilutes 162-ą karo dieną, o balsu skaitysiu 204-ą. Ar atkreipėte dėmesį, kaip greitai prabėgo antroji dienų šimtinė palyginti su pirmąja?
Tačiau galbūt bendroje karo perspektyvoje tas menamas paspartėjimas nieko nereiškia – kad ir dėl vienos priežasties: bendra šio karo laiko perspektyva išsitęsia. Mes negalime numatyti jo trukmės. Jis gali tęstis ir tūkstantį dienų, ir kelis tūkstančius, ir dešimtis tūkstančių.
Iš tiesų jau dabar tas karas susideda iš tūkstančių (nuo 2014-ųjų) arba iš dešimčių tūkstančių dienų – jei išplėsime jo istorines ribas iki daugiau kaip prieš šimtą metų vykusių Išsivadavimo kovų. Kitaip tariant, jei manysime, kad jo pradžia – 1917–1922 metais. Tačiau neverta persistengti, istoriosofiškai plečiant jo ribas. Kad ir kaip svaigintų perimamumo grožis ir akintų kasdienybės momento išskirtinumas. Vis dėlto apsiribokime šiandiena ir dabartimi. Jei norite – dabartiniu tų pačių Išsivadavimo kovų etapu. Juk yra priežasčių tikėti, kad šis etapas lemiamas.
rusija – to buvo galima tikėtis – toliau painioja prasmes ir sukeičia sąvokas. Melas – svarbiausias jos ginklas, jos, kaip įsitikinome, pasenusios ginkluotės dalis. rusijos melas irgi toks pat pasenęs, nors dar 2014-aisiais visai neblogai veikė iš senų laikų inercijos. Dabar, kai tas melas akivaizdžiai praranda savo taikinius „kolektyviniuose Vakaruose“, dar lieka Afrika, Azija, Lotynų Amerika. Visa ta Likusi Geografija, kur kai kurias šalis valdantys kanibalų režimai įnirtingai tebesvajoja apie „laisvą nuo amerikiečių diktato“ pasaulį. Ir rusija kur buvusi, kur nebuvusi – jau čia.
Jos mėgstamų sukeistų sąvokų nėra labai daug.
Pirmiausia, apverčiama karo prasmė – dėl ko jis kariaujamas. Pasirodo, kariaujama „už rusijos laisvę ir nepriklausomybę“, nes marionetinio provakarietiško režimo užvaldyta Ukraina kėsinasi ją pavergti. Tai Ukraina ketino pulti rusiją, o ne priešingai. rusija tik prevenciniu smūgiu užbėgo už akių Ukrainos agresijai. Šis karas – šventasis rusijos karas prieš susivienijusius Vakarus, kurie „kariauja pasitelkę Ukrainą“. Šitas variantas ne visai dera su lygiagrečiu – „specialiąja Donbaso gynimo operacija“, bet antrasis skirtas vidiniam naudojimui, jo tikslinė auditorija šiek tiek kita.
Toliau – apverčiamos pamatinės ideologinės sąvokos, pavyzdžiui, „nacizmas“. rusijos supratimu, nacistai yra visi ukrainiečiai, kurie nelaiko savęs rusais, o savęs ir rusų – „viena tauta“. Pasirodo, kad to pakanka. Priešais jus – aš, vienas iš tokių nacistų. Man rusai svetimi, aš nelaikau jų nei broliška, nei draugiška tauta. Tarp nacizmo, ypač maniškio, apraiškų – kalbėti, skaityti, rašyti ukrainietiškai. Jokių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nėra, prieš rusiją kariauja „neteisėtos sukarintos nacistų formuotės“ (variantas – „neonacistų“, koks skirtumas – nė neklauskite). Ši „nacizmo“ ir „nacistų“ fiksacija, žinoma, labai froidistiška: rusų sąmonė trokšta tiesiog išstumti savo pačios polinkį į genocidą, masinius susidorojimus su kitaip mąstančiais, kalėjimo arba lagerio gyvenimo būdą, archajišką urvinę ksenofobiją, „slavišką“ biologinį rasizmą ir vos ne valstybinį antisemitizmą. Jokiai kitai dabartinio pasaulio šaliai nėra taip skubiai būtina denacifikacija kaip rusijai.
Apskritai – tai tarsi būtinas firmos ženklas: rusija visada primeta kitiems tai, ką iš tiesų daro pati.
Galiausiai – sukeistos aukos. Pasirodo, tikroji šio karo auka – rusų kultūra. Kažkur tenai, paribiuose – sunaikintos ukrainiečių gyvybės, sugriauti namai, sudeginti miestai ir kaimai, genocidinis „eliminavimas“ visų, kurie nelaiko savęs rusais, niokojimas visko, kas atsisako liudyti „vieną tautą“. Tačiau svarbiausia – kad „uždraus Puškiną“ ir „paneigs Dostojevskį“. Ir dar ritualinės raudos prie dešimties urnų su imperinių pretenzijų į universalumą dūlėsiais.
Šios sukeistų prasmių „kultūros“ rusija neatsikratys pati. Kitaip tariant, ji taip giliai paniro į totalinį melą, kad tai – jau liga, mirtinai pavojinga žmonijai, ir jos nebeįmanoma išsigydyti pačiam. Pati rusija nebepasitaisys.
10
Žmona, pokalbyje telefonu siūlanti vyrui, rusų karininkui: „Prievartauk jų bobas, bet apsisaugok.“
Motina, įtikinėjanti demoralizuotą sūnų – rusų kareivį, kad iš tiesų „specialioji operacija“ vyksta kaip numatyta ir „reikia daugiau žudyti“.
Tėvas, dėkojantis putinui už pristatytą į Buriatiją (daugiau kaip penki tūkstančiai kilometrų) žuvusio Ukrainoje sūnaus kūną: „Ačiū, kad nepaliekate savų.“
Kitas tėvas – patenkintas naujo balto automobilio „Lada“ savininkas, nusipirkęs jį už piniginę kompensaciją žuvus sūnui. Būtent balto, ne juodo. Sūnus svajojo apie baltą, – paaiškina tėvas.
Tokių pavyzdžių begalė. rusijos gyventojai ryžtingai pavergia patys save ir vis giliau grimzta į antipasaulį.
Simptomai akivaizdūs: savo noru atsiribojama nuo tikrovės, džiaugsmingai leidžiamasi būti zombinamiems, tenkinantis savuoju neišsemiamu (ribų nepripažįstančiu) blogiu. Ir dar tokio pavidalo blogiu, kurį žmonija daugeliu atvejų išgyvendino ir įveikė savyje jau tolimose tamsiose epochose. rusija – tai archajiško blogio, seniai paslėpto uždraustose muziejų saugyklose, renesansas.
Kelias į išgijimą – tik per triuškinamą pralaimėjimą, totalinę visko, kas vadinama rusijos valstybingumu, katastrofą. Mažų mažiausia dešimtys milijonų rusų turi išsigąsti savęs ir savo valstybės – visko, su kuo jie ne be pasitenkinimo susisiejo ir kam ne tik neužkirto kelio, ne tik nė trupučio nepasipriešino, bet ir pritarė, slapčia arba ir atvirai mylėjo ir kaskart patvirtindavo menkadvasišku prisitaikėlio abejingumu.
Šis pralaimėjimas – vienintelė rusijos perspektyva. Kuo labiau triuškinamas tas pralaimėjimas, tuo realesnė pasitaisymo perspektyva.
Šis rusijos pralaimėjimas – bendra laisvojo pasaulio užduotis. Ne dvokiantis kompromisas, ne dar vienas appeasement, ne įšaldymas, ne „bloga taika“, ne naivus siekis atsiriboti nuo pavojaus per saviapgaulę, Ukrainos, jos gyvybių bei ateities kaina. Iš tiesų reikia vieno labai paprasto dalyko – narsos. Reikia dalyvauti bendroje pergalėje prieš blogį. Geriausia – pasitelkus savo kariuomenes: ir greičiau, ir pigiau, ir geriau visai žmonijai.
11
Žodį „žmonija“ stengiuosi vartoti kaip įmanoma rečiau. Geriausia visai jo nevartoti. Ak, žmonija! Kaip nesileisti į patosą? Kaip kreiptis į tave, kad išgirstum? Kaip paaiškinti tau, žmonija, kad šitas „karas Ukrainoje“ iš tiesų yra antipasaulio specialioji operacija prieš tavo egzistavimo principus?
Ukraina priešinasi tam antipasauliui priešakinėse linijose. Ji – pirmoji iš tų, kuriuos tas antipasaulis ketina praryti. Ji nepasirinko būtent tokios geografijos ir negali pasirinkti kitos. Ji gali tik iš visų jėgų nesileisti praryjama, nepasiduoti, nesitaikstyti su neegzistavimu. Nekovoti – baisiau nei kovoti.
Todėl Ukraina nebijo ir kovoja.
Ukraina – šalis su daugybe „ne“.
Arba jūs nieko apie ją nežinojote, arba žinojote nedaug. Pirmiausia žinojote, kad ji skurdi, korumpuota, infantili, pabira ir suskaldyta. Tik tai dešimtmečius buvo pasakojama apie ją visų žemynų žiniasklaidoje. Jei apskritai kas nors buvo pasakojama. Dažniausiai dėmesys ją aplenkdavo.
Tačiau pamirškite visa tai: dabar ta suskaldyta, korumpuota ne visai šalis, ta failed state jau daugiau kaip du šimtus dienų nebijo didvyriškai, atkakliai, neviltingai, bet vis tiek sėkmingai priešintis beprotiškai diktatūrai ir tokiai pat beprotiškai, ginkluotai iki dantų, mirtį nešančiai „antrai pasaulio kariuomenei“.
Atsiminkite mus tokius ir būkite šalia. Ši misija negali mums nepavykti.