Mūsų publikacija
Iryna Finherova. Būti žydu. Gėda ir pasididžiavimas
2025 m. Nr. 2
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Iryna Finherova gimė 1993 m. Odesoje, žydų šeimoje. 2009 m. išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Tamagočiai“.
2017 m. išleistas antrasis rašytojos apsakymų rinkinys „Durtinis“. Tais pačiais metais ji baigė Odesos nacionalinį medicinos universitetą ir įgijo šeimos gydytojos specialybę.
2018 m. Iryna su šeima persikėlė gyventi į Vokietiją. Ten ji tęsė savo literatūrinę karjerą, derindama rašymą su gydytojos darbu. Netrukus pasirodė distopinis romanas „Placebo“ (2018), romanas jaunimui „Spynos“ (2019). 2020 m. Iryna debiutavo vaikų literatūroje su pasaka „Siaubų rijikas Kvibikas“.
2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, rašytoja aktyviai įsitraukė į savanorišką veiklą, rinko vaistus ir medicininę įrangą Ukrainos ligoninėms. 2023 m. kartu su fotografe Vera Dumke ji sukūrė ir pristatė projektą „Gemeinsam Heimatlos“ („Be namų“), kuriame surinko pabėgėlių, atvykusių į Vokietiją iš Ukrainos, Sirijos, Eritrėjos, Libijos ir Šiaurės Makedonijos, istorijas. Autorė ukrainiečių ir vokiečių kalbomis skelbia skiltis, kuriose aprašo ukrainiečių pabėgėlių Vokietijoje patirtį iš šeimos gydytojos perspektyvos ir apmąsto ukrainiečių ir žydų tapatybių sąsajas per Rusijos ir Ukrainos bei Izraelio ir „Hamas“ karą.
Kai vasario 24 d. rusija užpuolė Ukrainą, jaučiau įniršį.
Spalio 7 d., kai hamas skerdė žydus Izraelyje, jaučiau baimę.
Toks masinis žydų žudymas paskutinį sykį vyko per Holokaustą.
Net tinginys apie tai jau prabilo.
O aš vis dar ne. Kodėl? Apie įvykius Ukrainoje rašau nuolat. Galbūt tai yra mano mito apie save dalis. Būti politiškai aktyvia ukrainiete, rinkti paramą ginkluotosioms pajėgoms, organizuoti protesto akcijas. Būti žmogumi iš šalies, kurioje kovojama už nepriklausomybę ir kurioje laisvė laikoma pagrindine vertybe. Žmogumi iš šalies, kurioje, nepaisydamos nieko, veikia mokyklos, metro ir manikiūro salonai, o po naktinių bombardavimų žmonės sako: „Na, buvo garsu, bet šiandien reikia į darbą.“
Ko gero, būti žyde ne taip jau ir malonu. Ne dėl mano politinių pažiūrų. Tiesiog yra dalykų, apie kuriuos esu įpratusi tylėti.
Apie Holokaustą sužinojau anksčiau nei apie Holodomorą.
„Hava Nagila“ išmokau anksčiau nei Ukrainos himną.
Gimiau 1993 m., alkanajame dešimtame dešimtmetyje, žydų šeimoje, kuri laikėsi nuomonės, kad protingieji turi būti vargšai, turtingieji vagia, o visi rusai geria.
Sovietų žydai. Aškenaziai. Žmonės, kurie įprato gėdytis savo žydiškumo. Gėdytis savo nosies, savo tradicijų, savo inteligentiškos išvaizdos. Įprato susidūrę su chamais dėl viso pikto nusiimti akinius. Mušk, mušk, tik ne į veidą. Gintis neverta. Neapsimoka.
Mano tėvas nebuvo priimtas į Medicinos fakultetą. Penktoji grafa netiko. Tautybė. Tais laikais buvo ribojamas žydų skaičius kurse. Mamą priėmė, jos tėvas universitetui atliko elektros instaliacijos darbus. Limitas yra limitas, o laidai savaime nenusities.
Močiutė pateko į getą. Vinycios srityje. Prie rumunų. Dėl to ir išgyveno. Jie gyvastį į auksą keitė. Kaimynų vaikis (iš rusų, kaip ji sakydavo) tuos kelerius metus atnešdavo jai sužiedėjusios duonos už tai, kad kitados duodavo nusirašyt.
Senelis dirbo ginekologu Džuryne, mažame kaimelyje netoli Vinycos, močiutė dėstė prancūzų kalbą.
Juos gerbė, bet mano tėvą vis vien už akių „žydeliu“ vadindavo.
Kai manęs klausdavo, ar teko susidurti su antisemitizmu, atsakydavau, kad ne.
Nenorėjau liūdinti mamos.
Nenorėjau patvirtinti giliai įsišaknijusio tėvų įsitikinimo, kad niekur jie nelaukiami. Ne jų šalis, ne jų žmonės. O kur yra jų? Žydas, jei tik nėra gimęs Izraelyje – amžinas klajoklis. Savo kilmės šalyje jis – žydiška marmūzė, Izraelyje – rusas, ole hadash, naujasis repatriantas, bet kas, tik ne kaktusas. Ne tas, kuris gimė ir pražydo po svilinančia saule. Ne „sabra“, kaip pas juos sakoma.
Niekada nesu susidūrusi su antisemitizmu.
Kita vertus, dažnai gėdijausi ir bijojau prisipažinti, kad esu žydė.
Iki maždaug septyniolikos metų.
O tada išmokau naudotis saviironija kaip rapyra.
Ką reikėjo daryti anksčiau? Kai du barzdylos viso autobuso akivaizdoje pasakoja anekdotą apie žydus, kai tu, nepasidalijusi šokoladuku, išgirsti „nebūk žydu“, kai tavo geriausias draugas pasako gazuoto vandens automatui, kad greičiausiai jį įrengė žydai, mat šis neduoda grąžos. Kai tavo artima draugė armėnė tau sako, kad esi davatka, nes manai, jog memai apie hitlerį desakralizuoja Holokaustą. Kai tavo vaikino draugai juokaudami svarsto, ar tilptum į orkaitę. Juokais. O aš juokaudama sakau, kad ketinu pasitelkti savo žydišką magiją ir jiems visą likusį gyvenimą nestovės. Arba bus partrenkti tramvajaus. Kas blogiau? Visiems juokinga, visi išsiskirsto, o aš juokiuos garsiausiai iš visų.
Aš ir pati dažnai juokaudavau apie savo žydiškumą. Prevenciškai. Kad niekas negalėtų pajuokauti juokingiau.
Niekada nesusidūriau su antisemitizmu, bet 2014 m., kai Odesoje jau sklandė pamėkliškai pranašiška karo dvasia, sėdėjau su drauge ant suoliuko Oleksandro prospekte ir svarsčiau, ką daryti, jei staiga prasidėtų?
„O tau ko rūpintis? – tarė ji. – Važiuosi į savo Izraelį.“
Vaikystėje nuolat žaisdavau kieme. O kai artėdavo Velykos ir mano kiemo draugės, linkusios į keistus sadistinius žaidimus, eidavo namo marginti kiaušinių, aš joms baisiai pavydėdavau. Aš irgi norėjau marginti kiaušinius, bet mama sakydavo, kad vietoj to turiu valgyti macą ir tvarkyti butą. O blogiausia buvo, kai visi aplinkui sveikindavosi „Kristus prisikėlė“, o aš nežinojau, ką atsakyti. Derėjo ištarti: „Tikrai prisikėlė.“ Ir viskas. Bet aš nežinojau.
Lankiau žydų vaikų darželį. Ten gaudavome nemokamą maitinimą ir dovanų. Kartą laimėjau Torą. Vyko konkursas, reikėjo atsakyti į klausimus, ir iš visų penkiamečių aš daugiausiai žinojau apie Abraomą ir Sarą.
Būčiau ėjusi ir į žydų mokyklą, ten taip pat buvo nemokamas maitinimas, bet tėtis nenorėjo.
Vaikų darželyje maistas buvo košerinis, prieš valgį melsdavomės, nusimazgodavome rankas ir aptardavome kašruto taisykles. Kai tėvui sukėliau skandalą dėl to, kad jis valgo pieniškus produktus ir mėsą, šis išsiuntė mano dokumentus į paprastą mokyklą.
Pirmoje klasėje kartais atsistodavau vidury pamokos pasimelsti. Paskui lioviausi tai dariusi. Mano naujoji religija buvo Barbė, kuriai neturėjome pinigų.
Antroje klasėje ėjome į cerkvę. Į ekskursiją. Dvasininkas kažką pasakojo ir tada paprašė visų persižegnoti. Bet aš to nepadariau. Kažkas man sakė, kad jei žydas persižegnos, tai pateks pragaran. Bijojau pragaro, bet buvau maža konformistė ankštomis pėdkelnėmis, todėl sumelavau, kad esu kairiarankė ir nesuprantu, kurion pusėn žegnotis. Tada mokytoja suėmė mane už rankos ir parodė, kaip reikia. Galas viskam! Aš persižegnojau! Nemiegojau kiaurą naktį!
Kai man buvo aštuoneri, mama pamatė laikraštyje skelbimą apie žydų šeimų stovyklą prie jūros. Tai buvo pirmas kartas, kai nuvykome į „Chalomą“. Taip atsidūriau žydų kultūros centre „Migdolas“, kuriame praleisdavau veik visą savo laisvalaikį iki šešiolikos metų. Į „Chalomą“ mudvi su mama važinėjome daug metų. Pas mus dažnai atvykdavo izraeliečių. Jie atveždavo mums tų keistų izraelietiškų sūrių saldumynų ir sakydavo, kad galime vienas kitam sakyti „tu“. Virdavome kavą ant smėlio, maudydavomės jūroje, skaitydavome savaitinį Toros skyrių ir statydavome spektaklius. Prisimenu, kad visada norėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį. Nesvarbu, kad spektaklis apie pogromus. Tik jau niekad nesivesdavau ten savo draugų. Maniau, kad jie nesupras.
Kai man suėjo dvylika metų, švenčiau bat micvą ir vėl gavau dovanų Torą. O prieš pat ją perskaičiau kitą knygą – „Lolitą“. Jaučiausi labai suaugusi. Prisimenu tą vakarą – tai buvo grupinė bat micva „Migdole“, buvo šilta, ir aš jaučiau džiaugsmą dėl būsimo gyvenimo, nors, kai mus apmėtė saldainiais, vienas pataikė man į akį. Kai persikėliau į Vokietiją, Nabokovą pasiėmiau su savimi, bet Tora liko mano bute Odesoje. Turbūt turėjo būti atvirkščiai?
Prisimenu kiekvieną šabą, kai buvome kviečiami į svečius (namuose nešvęsdavome), kiekvieną Lag Baomerio šventę – Rašbi triumfo dieną, kurią švęsdavome su „Migdolu“ miške. Šimtai žmonių važiuoja išsikepti šašlykų ir pabendrauti! Kiekvieną nuobodų Pesachą, kai mus maitindavo neskaniais virtais kiaušiniais, bet paskui dovanodavo macų.
„Žydai“ mažne manęs neištekino. Stengėsi visas „Migdolas“. Anuomet man patikdavo ilgaplaukiai gitaristai, o ne trumpakojai ortodoksai. Net jei jie buvo iš labai turtingos amerikiečių šeimos. Taigi vizos į JAV negavau. Likau savo ukrainietiškoje žydiškoje Odesoje.
Kai man buvo devyniolika metų, mano vaikinas turėjo draugą. Matėsi, kad jis mulkis, bet buvo gražus ir nuolat man rašydavo, todėl bendraudavome. Vieną dieną jis man pasakė, kad nusipirko kolekcinį „Mein Kampf“ leidimą. Paklausiau, kodėl. Šis atsakė: „Jis stilingas.“ Paklausiau, ar jis žino, kad esu žydė. Jis žinojo. Pareiškė, kad ir aš esu stilinga.
Tada jis paklausė manęs, ar didžiuojuosi, kad esu žydė.
Pasakiau, kad nežinau. Nežinau, nes kaip galima didžiuotis tuo, ko nereikėjo užsitarnauti? Kas ir taip yra tavo vien dėl to, kad taip atsitiko.
Jis pritariamai linktelėjo ir paklausė, ar žinau, kad hitleris galėjo tapti talentingu dailininku.
Anuomet nežinojau, bet dabar žinau.
Didžiuojuosi, kad esu žydė.
Ir išties esu stilinga. Bet vis tiek nieko negaliu padaryti, jaučiu lipnią baimę kaskart, kai perskaitau dar vieną naujieną apie antisemitizmo bangą. Kokia to priežastis? Šeimos atmintis, įsigavusi po mano oda, Anos Frank muziejus Amsterdame ar Žydų muziejus Berlyne? Kodėl visur aplankau žydų muziejus, kodėl negaliu tiesiog nusipirkti magnetuko ant šaldytuvo arba paragauti keisto vietinio maisto?
O gal todėl, kad kai keturis mėnesius praleidau Izraelyje ir galiausiai patekau į Jad Vašemą, paaiškėjo, kad archyve yra dokumentas apie dingusį be žinios mano prosenelį? Gal filmas „Pianistas“, kurį žiūrėjau, kai buvau devynerių? Gal dėl to, kad mano tėvai barasi jidiš? O gal dėl mano nosies, kuri viską paaiškina? Nors mano draugė armėnė sako, kad kalta ne mano nosis, o liūdna skruostikaulių linija ir gilios akys.
Kodėl man baisu, kai Berlyne ant sienos piešiamos Dovydo žvaigždės? Kodėl man baisu, kai žiūriu vaizdo įrašus iš Dagestano, kuriuose banda testosteroninių patinų šaukia „gaudyk žydą“? Beje, kodėl jie taip neprotestavo prieš karą Ukrainoje? Tikriausiai protestas prieš karą yra mažiau socialiai pripažįstamas nei žydų medžioklė. Kodėl man darosi baisu, kai mano draugai veganai, aplinkosaugininkai ir visuotinio atšilimo aktyvistai pila superleftistines postkolonijines nesąmones apie tai, kad palestiniečiai nekalti? Žinoma, nekalti. Kalta teroristinė organizacija hamas. Kodėl man baisu, kad visi aplinkui (įskaitant mane) taiko dvigubus standartus?
Nekalti.
Kitaip tariant, rusams tenka kolektyvinė kaltė už režimo toleravimą, o hamas toleruojantys palestiniečiai yra paprasti civiliai. L – logika.
Tie patys žmonės sako, kad „gerų rusų nėra“, ir čia pat perpostina „al-Jazeera“ įrašą.
Tie patys žmonės rašo, kad Izraelis apšaudė ligoninę Gazoje, nepatikrinę informacijos, o paskui užverčia akis kalbėdami apie rusus, kurie netikrina šaltinių.
Aš neinu į rusišką parduotuvę Dresdene, vienintelę vietą, kur galima nusipirkti normalios varškės varškėčiams, nenoriu remti rusijos ekonomikos. Parduotuvę vadinu „priešiška“. O į turkišką taip pat nederėtų eiti? Pusė mano kolegų ligoninėje, kurioje dirbau, – sirai. Ar juos taip pat užblokuoti?
Neseniai su drauge D., taip pat žyde iš Odesos, užėjome į naują restoraną Noištate. Atsivertėme meniu. Puikios kainos, platus asortimentas.
Su mumis pasisveikino savininkas.
„Iš kur jūs?“ – paklausė mano draugė D.
„Iš Libano“, – atsakė vaikinas ir nusišypsojo.
„Tai kvaila, bet verčiau eikim iš čia“, – pasiūlė ji.
Prieš savaitę pas juos į svečius iš Izraelio atvyko garbaus amžiaus teta su vyru, gyvenantys netoli Ašdodo. Dabar D. blaškosi po visas miesto vaistines ieškodama jiems kokių nors raminamųjų.
Man taip patinka babaganušas! Nenorėjau išeiti iš restorano. Bet aš supratau D.
Taip, man nepakanka jėgų organizuoti mitingus Izraeliui palaikyti ar net eiti į juos, neparašiau pusei savo draugų, kurie yra Izraelyje, nors seku juos instagrame. Ir net nepasiteiravau, kaip sekasi mano dukterėčiai, kuri savanoriškai išėjo į kariuomenę, užtat atsisakiau babaganušo!
Man ne vis vien!
Kas toliau? Ar dabar turėčiau nebepirkti falafelių? Žinoma, ne. Bet pirmas impulsas, prasidėjus karui Ukrainoje, buvo būtent toks. Velniop visus rusus, kurie nerodė solidarumo arba sakė, kad ne vsio tak odnoznačno.
Viešpatie, mes gyvename dvigubų standartų pasaulyje, ir aš didžiuojuosi, kad esu žydė, nes kai šimtmečius esi klajoklis, tai tobulai įvaldai saviapgaulės meną. Tau tenka priprasti prie tikrovės, kurioje tau leista gyventi. Getas, sėslumo riba, trūkčiojantis socialinis liftas – nieko tokio, žydai susidoros, žydai išsisuks.
Jei ne – pagrieš skripkele.
Šitaip visi mato žydus. Aukos, nesugebančios apsiginti. Nagi, žydai, negriaukite savo istorijos leitmotyvo! Nesistenkite sunaikinti teroristinės organizacijos po „Al Aksos tvano“ – nežmoniškų skerdynių – nukirsdintų vaikų, išprievartautų moterų (mirusių taip pat) ir išžudytų vyrų. Negalite laikytis radikalios pozicijos, kad susigrąžintumėte įkaitus. Tai ne žydiška! Koks čia įniršis akyse vietoj ilgesio? Ir kodėl gi nesiderėti? Argi ne tai žydai daro geriausiai?
Tik štai derybos su teroristais prives prie prievartinio dempingo. O vos tik Izraelis parodys silpnumą – labas „From the river to the sea“.
Beveik visa mano mamos šeima gyvena Izraelyje. Mano pusbrolis ir pusseserė, jų vaikai ir anūkai. Pasiūliau jiems trumpam atvykti į Odesą. Kontroversiška, bet pirmosiomis dienomis, kai Izraelis buvo masiškai apšaudomas, man atrodė, kad Ukrainoje daug saugiau.
„Čia mūsų šalis, mes niekur nevažiuosime. Čia saugu. Jei nori, atvažiuok pas mus.“
Daugiau nesiūliau.
Tik pajutau nenumaldomą poreikį užsisakyti gražiausią pasaulyje Dovydo žvaigždę. Su mažu opalu per vidurį. Spindintis mėlynas opalas – pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą, kai pagalvoju apie Izraelį. Prisimenu, kaip naktį klaidžiojau Jeruzalės labirintais ir kaip senas arabas man parodė kelią, kaip lytėjau nuo saulės įkaitusius šiurkščius Ako akmenis, kaip po stažuotės Ram Bamo ligoninėje kasdien maudžiausi Haifos paplūdimyje, kaip kopiau į Karmelio kalną ir kaip man drebėjo keliai iš nuovargio po to, kai auštant išsiruošėme į Masadą, kaip vaikštinėjau po kibucus ir pažindinausi su visais, kuriuos mačiau, ir net tai, kaip, eidama į turgų nusipirkti alyvuogių, stengiausi kalbėti hebrajiškai, kad nuo manęs nenuplėštų triskart brangiau, kaip mes su grupe praleidome naktį su beduinais dykumoje ir aš mačiau didžiulį raudoną mėnulį (tokio didžiulio dar niekada nebuvau regėjusi), prisimenu, kaip vienas Izraelio kareivis ir ukrainiečių rašytojas man pasakojo, kad kartą, pasitelkęs karinį pasirengimą, jis išlaisvino kaimyno šunį, kuris per klaidą pateko į prieglaudą, ir tai, kaip mano draugas iš medicinos mokyklos, Izraelio arabas, susitiko su manimi Jeruzalėje, lydimas savo seserų, atnešė man parandžą ir mes išsiruošėme į Al Aksą stačiai per patį Ramadaną, kaip paskui klaidžiojome po Jeruzalės turgaus labirintus ir jis man pasakė: „Gerk, nekreipk į mus dėmesio, mes čia gimėme, o tu gerk, nes karšta.“
Galvoju apie Izraelį ir matau šalį, kuri atsirado iš sunkaus darbo ir atkaklumo, matau jaunus žmones, kurie savo gyvybės kaina nusausino maliarines pelkes, kad jų vietoje galėtų pasodinti medžius. Šalį, kuri gyvuoja nepaisydama nieko, nors ją drasko vidaus ir išorės rūpesčiai.
Pajutau poreikį nusipirkti Dovydo žvaigždę.
O įkandin jo apėmė lipni baimė. Visi žinos, kad esu žydė.
Prieš kelias dienas lydėjau savo keturmetę dukrą į šokių pamoką.
„Mama, kodėl čia gėlės ant žemės?“ – paklausė ji.
„Na, čia plokštės su nužudytų žmonių vardais. Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus, labai seniai, čia įvyko Krištolinė naktis. Tokia naktis, kai žudė žydus.“
Atsakau anksčiau, nei spėju prisiminti, kad esu jos mama, o ne Vikipedija.
„Visus žydus? Kaip tai? Juk jų daug!“
Lipame laiptais aukštyn.
„Nejau visus? O čia tikrai buvo seniai?“
Po pamokos maža mergaitė rūbinėje pavaišina dukrą saldainiu ir ši pamiršta apie Krištolinę naktį.
O aš prisimenu.
Ir nors jau mėnesį negaliu užbaigti šio teksto, pagaliau atsidarau „Amazon“ ir užsisakau gražiausią pasaulyje Dovydo žvaigždę.
Pačią paprasčiausią Dovydo žvaigždę.
Su mėlynu opalu, kuris niekada neišblės.
2024 m. birželio 26 d.
Versta iš: InfoPost.Media.
Vasyl Machno. Kultūros pragaištingumas
2025 m. Nr. 1
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Vasylis Machno – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1964 m. Čortkive, Ternopilio srityje, baigė Ternopilio pedagoginį institutą, ten apsigynė disertaciją, dėstė literatūrą Ternopilio universitete ir Krokuvos Jogailos universitete. Ukrainos ir tarptautinio PEN centro narys. Nuo 2000 m. gyvena Niujorke. Keturiolikos poezijos rinkinių, apsakymų knygos, romano „Amžinas kalendorius“ (2019) ir penkių eseistikos rinkinių autorius. Išvertė lenkų poetų Zbigniewo Herberto, Januszo Szuberio ir Annos Frailich poezijos. Jo paties eilėraščiai versti į daugelį kalbų, poezijos rinkiniai išleisti Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje, yra pelnęs įvairių literatūrinių apdovanojimų.
V. Machno pernai dalyvavo „Poezijos pavasaryje“, pasirodė ir jo poezijos knyga lietuvių k. „Patarimas kaip geriau parašyti eilėraštį“ (vertė Antanas A. Jonynas).
Rusijos karas prieš Ukrainą pakišo rusų kultūrai koją. Tokiai didžiai ir tokiai pasitikinčiai savimi.
Po Mariupolio ir Bučos pasaulis iš naujo ėmė skaityti rusų klasiką ir joje rado gausybę imperializmo pavyzdžių, rusų pasaulio užuomazgų, pretenzijų į dominavimą, antivakarietiškų tendencijų. Šios šimtmečius puoselėtos idėjos apie ypatingą Dievo išrinktos tautos kelią ir dvasinius ieškojimus kartu su Trečiosios Romos iliuzija dabar, pasirodo, išgyvena savotišką renesansą. Visa, ką buvo galima perimti iš imperinės ideologijos ir kultūros, Putino režimas pasisavino.
Korupcijos ir melo ideologija kaip Rusijos visuomenės pagrindas nėra joks netikėtumas, o antstatą, kaip jį supranta jų šiuolaikiniai politiniai technologai, rusai susiuvo iš įvairių skiaučių. Tiek Kyjivo Rusios kilmės teorija, tiek Romanovų dinastija, tiek revoliucija ir bolševizmas, Pirmasis pasaulinis karas ir jų Didysis Tėvynės karas – viskas buvo pritaikyta siekiant paaiškinti tėvynainiams karo su Ukraina tikslingumą. Jau nekalbant apie vienos tautos teoriją ar nuolatinę priešpriešą amžinam Vakarų sąmokslui prieš Rusiją. Žinoma, čia neapsieita be dvasinių tėvų. Na, juk reikia nuo ko nors atsispirti – štai kodėl Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, Tolstojaus „Chadži Muratas“ arba Solženicyno „Kaip mums statyti Rusiją“ bus padėti kaip desertas po pietų.
Kokia gi daržovė yra toji paslaptinga rusų siela? Vokiečių rašytojas Hermannas Hessė, kalbėdamas apie Levą Tolstojų, taip rašė: „Tolstojus derina savyje du būdingus rusų bruožus, čia glūdi… naivi intuityvi rusiška esmė ir sąmoninga rusiška esmė, doktriniška, antieuropietiška, ir abi jos reprezentuojamos aukščiausiu laipsniu.“ Ką Hessė turėjo omenyje pabrėždamas doktriniškumą? Galbūt viską. T. y. visas doktrinas, kuriomis naudojasi buvę ir esami rusų pasaulio ideologai. O tada ką jis turėjo minty sakydamas apie naivumą ir intuiciją? Mano nuomone, jis turėjo omenyje naivų tikėjimą ypatinga Rusijos paskirtimi istorinėje mūsų civilizacijos raidoje.
Tačiau persikelkime į 1988 m. Lisaboną.
Nuo tada, kai Amerikos JAV milijardierių fondas „Getty’s Witland Foundation“ Portugalijos sostinėje surengė Amerikos, Europos ir Sovietų Sąjungos rašytojų susitikimą, praėjo trisdešimt penkeri metai. Daugumos tų dialogų dalyvių šiandien nebėra tarp gyvųjų. Kai kurie iš jų paliko prisiminimus apie tą susitikimą. Išliko tų diskusijų stenogramos, kuriose atsispindi gana įdomi nuomonių apie meną, politiką, rusų kultūrą, Vidurio Europos literatūrą ir t. t. panorama. Kas gi buvo pakviesti: Czesławas Miłoszas ir Josifas Brodskis, Susan Sontag ir Danilo’as Kišas, György’is Konrádas ir Hrantas Matevosianas, Derekas Walcottas ir Tatjana Tolstaja, Levas Aninskis ir Anatolijus Kimas, Sergejus Dovlatovas ir Zinovijus Zinikas, Josefas Škvorecký’is ir Adamas Zagajewskis. Sunku įsivaizduoti margesnį rašytojų sambūrį, tačiau būtent ši įvairovė ir skatino polemiką.
Kai prieš kelerius metus rašiau esė apie Brodskį „Venecijos liūtas“, trumpai užsiminiau apie šį Lisabonos susitikimą, turėdamas omenyje tam tikrus Brodskio pasisakymus apie Milaną Kunderą, Dostojevskį, rusų kultūrą ir Vidurio europiečius. Žinoma, būtina gerai suprasti, kokiomis sąlygomis šis susitikimas vyko. Iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo likę treji metai. Anuometiniai politiniai procesai, griaunantys blogio imperiją, atitiko Vidurio Europos, t. y. Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos ir Rytų Vokietijos, politinius procesus. Lenkams nacionalinės patirties permąstymas prasideda nuo streikų Gdansko laivų statyklose, Čekoslovakijoje – nuo neužgyjančių 1968 m. įvykių žaizdų, Vengrijoje – nuo kruvinos 1956 m. atminties, o padalytoje Vokietijoje – nuo būdų susivienyti paieškų. Komunistiniai režimai Bulgarijoje, Jugoslavijoje ir Albanijoje skaičiuoja paskutines gyvavimo dienas. Galingas šiuolaikinės istorijos žingsnis keičia Europos politinį žemėlapį.
Būtent šiuo sudėtingu laikotarpiu vienas iš konferencijos organizatorių lordas George’as Weidenfeldas pabandė suformuluoti visiems tinkantį šūkį: literatūra be šovinistinio egoizmo ir nacionalinių barjerų. Taigi penktąją konferencijos dieną sovietų literatūros, rusų emigracijos ir visų kitų, kaip sakoma, slavų, tiksliau, Vidurio Europos: lenkų, serbų, vengrų, atstovai, prie kurių prisijungė Susan Sontag, Derekas Walcottas ir Salmanas Rushdie’is, stojo dvikovon.
Pirmasis kliuvinys, ties kuriuo suklupo rašytojai, buvo mums visiems gerai pažįstamas terminas – Vidurio Europa. Tai labai iškalbinga ir svarbu tolesniems mūsų apmąstymams. Akivaizdu, kad Vidurio Europa nėra nei Vakarų, nei, žinoma, Rytų Europa. Nustatyti, kur tiksliai prasideda ir kur baigiasi jos ribos, mums nepavyks, nes, viena vertus – tai geografinė, kita vertus – politinė ir kultūrinė sąvoka. Šios sąvokos, vaizdžiai tariant, ne visada sutampa. Visais laikais Rusija buvo tarsi atsvara visai Europai. Štai jau kelis šimtmečius ji kariauja su Europa, kartais sudarydama aljansus su kai kuriomis šalimis, bet dažniausiai visada viena.
Šiame amžiname kare, šioje amžinoje konfrontacijoje, Rusijos kultūra kartu su savo armija braunasi į Europos teritoriją. Ir čia yra vienas esminis dalykas: jeigu teritorijos visada sukelia problemų, t. y. jos užkariaujamos ir vėliau prarandamos, tai kultūra, įsitaisiusi bibliotekose, muziejų ir operos teatrų afišose, filosofinėse diskusijose ir istoriniuose veikaluose, tampa nematoma, bet labai įtakinga okupante.
Praktiškai taip nutiko Europai ir pasauliui XX a., kai Puškino, Tolstojaus ir Dostojevskio kūriniai, Čaikovskio ir Rachmaninovo muzika, Vasnecovo ir Vrubelio tapyba įėjo į Europos žemyno meninę apyvartą kaip lygiaverčiai ir didžiadvasiai. O tai, kad egzistuoja Skovorodos filosofija, Bortnianskio ir Vedelio barokinė muzika, Vasylio Stefanyko ir Michajlo Kociubynskio romanai, į šią paradigmą nepateko.
Žinoma, imperija rūpinosi, kad taip būtų visada. Tam tikri dalykai prasimušdavo – Leontovyčiaus „Ščedrykas“, Archipenkos skulptūros, tačiau paprastų Vakarų piliečių suvokimu visko šaltinis buvo Rusija, ir niekas nesigilino į detales. Juk ir mes nesigiliname į Indijos literatūrą – kas ten ir kaip, – kurią pažįstame dėl Rabindranatho Tagorės ar Arundhati Roy. O ten, patikėkit, yra daug įdomių dalykų, vertų mūsų dėmesio.
Tos konferencijos dalyvių pozicijų perkratymas, taip pat bandymas permąstyti rusų kultūrą pasauliniu mastu nėra toks paprastas uždavinys, tačiau esmę galima įžvelgti. Ji ryškėja keliose dichotomijose: rašytojas ir valdžia, imperija ir periferija, kultūra ir karas, Rusija ir Vakarai.
Rusijos ir Ukrainos karas paskatino kelti klausimą apie Rusijos kultūros peržiūrėjimą. Jo pradžia, nenuostabu, prasidėjo iš Ukrainos pusės nuo daugybės esė, konferencijų ir interviu, kuriuose ukrainiečių rašytojai ar mokslininkai bandė nuplėšti imperinę Rusijos kultūros kaukę. Tokie bandymai yra visiškai logiški, nes būtent imperinė kultūra visada yra pirmoji agresorė. Jos prigimtį nusako kelios funkcijos: užgrobti ir suvirškinti „mažąsias kultūras“; pagrįsti imperijos politinius sprendimus vadinamosiomis bendražmogiškomis vertybėmis; perorientuoti nacionalinę kultūrą į imperinę.
Tačiau savaime suprantama, kad ne tik Ukrainos intelektualai rašo apie šiuos procesus ir savo požiūrį į rusų kultūrą bei jos dabartinį statusą. Neseniai amerikiečių rašytoja Elif Batuman žurnale „New Yorker“ paskelbė straipsnį „Pakartotinis rusų klasikos skaitymas Ukrainos karo šešėlyje“. Su Batuman susipažinau Lvive, viename iš leidėjų forumų. Tąkart Amerikos ambasada surengė bendrą ukrainiečių rašytojų vakarienę su Batuman. Žinoma, kalbėjomės apie nieką, kaip tai nutinka žmonėms, atsitiktinai susėdusiems prie vieno stalo. Elif Batuman, kurios debiutinio romano pavadinimas primena garsųjį Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“, gerai išmano rusų literatūros klasiką, kad galėtų dalykiškai diskutuoti.
Batuman straipsnio pasirodymas man nėra atsitiktinis, nes akademinėje ir intelektualioje Amerikos aplinkoje po karo pradžios vis dar pasigirsta nedrąsių, bet gana teisingų balsų, permąstančių rusų kultūros dominavimą universitetų slavistikos fakultetuose. Prisimenu reakciją, ypač rusakalbės bendruomenės, dėl mano esė apie Brodskį, kurios vertimas į rusų kalbą pasirodė žurnale „Zvezda“. Jie teigė, kad pernelyg persistengiau kalbėdamas apie Brodskio imperializmą ir kad jo eilėraštis „Na nezavisimost Ukrainy“ yra ne apie tai, ką mes visi perskaitėme. Išties ilgą laiką imperijos mechanizmai buvo naudojami siekiant dezorientuoti ir sujaukti sąvokas. Prieš kelerius metus revizuoti Brodskį buvo net pavojinga, nes devynios galybės prievaizdų stebėjo vertinimų teisingumą. Dabar imtasi revizuoti – nejau to sulaukėme! – visą rusų kultūrą, ne tik literatūrą ar atskirus rašytojus. Koks čia visuotinis sujudimas? Negi visi meldėmės aukso veršiui? Nors aš asmeniškai esu prieš vienareikšmiškus teiginius ir nuomones. Niekas nėra vienareikšmiška.
Taigi, plėtodamas Lisabonos ir Batuman straipsnio temą, norėčiau panagrinėti svarbius mūsų kultūros ir intelektualios aplinkos procesus, nes jie verčia mus kelti tam tikrus klausimus ir lemia tam tikrus iššūkius. Nuo savęs pridurčiau štai ką: šiandien Ukrainoje tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su rašymu, knygomis ir skaitymu, išreiškia emocinį ir visiškai suprantamą požiūrį į rusų kultūrą ir literatūrą. Feisbuko draugai rusiškus leidinius arba išmeta kaip makulatūrą, arba keičia, arba perparduoda įvairiose komercinėse knygų svetainėse. Vieni tuo puikuojasi, kiti beždžioniauja, kad – Dieve apsaugok! – neatsiliktų, arba net lekia pirmiau tėvo į peklą. Pavyzdžiui, net Ukrainos PEN, kaip ne kartą mini Batuman, padarė pareiškimą apie rusų kultūros, kaip šalies agresorės, blokavimą. Toks emocinis visko, kas rusiška, suvokimo lygmuo man aiškus, ir aš nenoriu jo nei ginti, nei peikti. Užsienio rašytojai veikiausiai sunku suprasti visas mūsų nacionalinės Ukrainos ir Rusijos santykių istorijos subtilybes.
Kitą rusų kultūros atmetimo lygį reikėtų vadinti intelektualiu, ir tai, kaip sakoma Halicijoje – kita pora kaliošų. Kai dialoguose apie dabartines diskusijas dėl rusų kultūros iškeli nacistinės Vokietijos paralelę, dauguma žmonių šio argumento nepriima. Esą, čia taip pat „kita pora kaliošų“. Intelektinis lygmuo, mano nuomone, vis dėlto turėtų būti išlaisvintas nuo emocinio komponento; tai vis dėlto daugiau ar mažiau racionalus požiūris į reiškinius ir įvykius. Žinoma, sunku būti nešališkam, kai ant galvos krenta raketos ir kai kasdien žūsta Tėvynės gynėjai.
Taip pat nelengva suvokti, kad kaimyninės valstybės kultūra, kurią daugelis suvokė kaip jei ne šimtu procentų savą, tai bent jau ne svetimą, išaugino ir augina Mariupolio ir Bučos žudikus. Tačiau iškyla ir kitas klausimas: ar per visus Ukrainos nepriklausomybės metus net pažangūs Kyjivo, Charkivo ar Černihivo intelektualai nevartojo rusų kalbos kasdieniame gyvenime, argi nedirbo rusakalbėje žiniasklaidoje? Ar tada jie nejautė gėdos, negirdėjo sąžinės priekaištų? Šiandien dauguma jų „praregėjo“. Tebūnie, bet už visus kompromisus ir pofigizmą mokame mes.
Be to, sudėtinga tvarkytis su kultūra. Šioje srityje ne viskas matoma paviršiuje. Paslėpti mechanizmai, įdiegti dar prieš du šimtmečius, suveikia šiandien. Kaip? Ogi išviliojant tautinę tapatybę, pirmiausia per kalbą. Žydų tapatybė neišnyksta dėl religijos, tačiau kai kas buvo negrįžtamai prarasta dėl išblėsusios jidiš kaip kasdienės kalbos vartosenos ir literatūros kalbos. Atrodo, kad airiai liko airiais, bet be savo kalbos. Kitais žodžiais tariant, tauta be savo kalbos yra kai kas kita.
Niekada nelaikiau rusų kalbos savo kalba. Galbūt todėl, kad man pasisekė gimti ir užaugti ukrainietiškai kalbančioje aplinkoje. Atvirai pasakius, būti ukrainiečiu nėra koziris rankose. Dėl to visada prisimenu Paulį Celaną. Išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, šiek tiek susidūręs su rumunais, o vėliau ir su sovietų valdžia Bukovinoje, Celanas galiausiai atsidūrė Paryžiuje. Kaip jam, žydui, stebuklingai išgyvenusiam Uždniestrės koncentracijos stovyklas, reikėjo rašyti vokiškai? Priklausyti vokiškai ar vokiškai kalbančiai literatūrai?
Taigi 1988 m. penktąją konferencijos dieną įvyko diskusija apie rusų literatūrą, kuri, kaip matome, nesibaigė ligi šiol. Viskas – arba beveik viskas, – apie ką buvo kalbėta Lisabonoje, iškilo į paviršių per Rusijos ir Ukrainos karą. Galbūt tada, perestroikos ir vilčių dėl atsinaujinusių Europos namų laikais, tokios diskusijos turėjo rasti bendrų sąlyčio taškų, tačiau kertinis akmuo, už kurio užkliuvo ir parklupo rusai ir europiečiai, buvo rusakalbių rašytojų doktriniškumas, nesvarbu, ar jie būtų kilę iš Sovietų Sąjungos, kur apie perestroiką jau buvo išvien trimituojama, ar atsišaukę iš savo emigracijų Amerikoje.
Vengrų rašytojas György’is Konrádas paklausė Tatjanos Tolstajos ir Levo Aninskio, ar šie smerkia savo šalį dėl jos veikimo pasaulyje. Tame klausime skambėjo šauksmas dėl skriaudų, kurias Rusija šimtmečiais „dovanojo“ Europai. Salmanas Rushdie’is, pritardamas Konrádui, pabrėžė sovietinių rašytojų atsakomybę vertinant savo šalies politiką. Aštriai reagavo ir Danilo’as Kišas, sakydamas, kad visiems aišku, jog ne jūs, sovietų ar rusų rašytojai, sėdite tankuose ir juos valdote, bet klausimo esmė – ar tankų egzistavimo faktas pasiekia jūsų sąmonę. Kišas taip pat pridūrė, kad tankų buvimą jaučia rusų rašytojų atsakymuose. Susan Sontag kaltino Brodskį imperializmu, o Czesławas Miłoszas nesutiko su daugeliu Brodskio, Aninskio ir Tolstajos argumentų.
Prabėgo nemažai laiko, o problemos ir vertinimai išlieka panašūs. Dauguma mūsų kolegų rusų, tų, kurie šiandien liko Rusijoje, sėdi tykiai ir giliai it slyva vienoje vietoje.
Bet mums svarbu apie tai kalbėti, nes mes suprantame, t. y. jaučiame gyvuliško instinkto lygmeniu, kad tankai yra pragaištingi, tačiau svetima kultūra gali būti ne mažiau pragaištinga.
2022
Versta iš: Василь Махно. КУРИ НЕ ЛІТАЮТЬ. Львів: Видавництво Старого Лева, 2024.
Aleksander Fiut. Sužeistos kartos poetai – Zbigniewas Herbertas ir Paulis Celanas
2024 m. Nr. 12
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Išties sunku įsivaizduoti skirtingesnius poetus – kilme, vaizduotės ypatumais, jautrumo tipais, poetinės kalbos koncepcijomis. Bet būtent Paulį Celaną – kitus plunksnos meistrus itin retai ypatingai garbinęs! – Zbigniewas Herbertas pavadino „vienu didžiausių dvidešimtojo amžiaus poetų“. Šitaip jį įvertino savo interviu, kurį 1997 metų gruodžio 26 dieną transliavo Lenkijos radijo antroji programa. Tame pačiame interviu papasakojo apie susitikimą su Černivcų poetu septintajame dešimtmetyje ir apie jųdviejų pasivaikščiojimą naktinėmis Frankfurto gatvėmis, kartu tylint, bet jaučiant stiprų tarpusavio ryšį. Taip pat apibūdino ir savo susižavėjimo priežastis1.
Būtent šis išgirstas pokalbis mane suintrigavo tiek, kad drįstu pasidalinti keliomis pastabomis, jas dera traktuoti kaip prolegomenus studijai, kurią turėtų parašyti kas nors už mane kompetentingesnis, visų pirma, pažįstantis Celano poeziją originalo kalba, taip, kaip ją skaitė „Šviesos stygos“ autorius [Z. Herbertas]. Bet minėtas interviu man atrodo svarbus ir todėl, kad jame yra keli esminiai takai, vedantys į Celano poezijos gilumą, taip pat ir dėl tos priežasties, kad skatina iškelti klausimų ir pačiai Herberto poezijai. Šias pastabas surišu į nedidelį įvairių temų pėdą, viliuosi, kad jos viena kitą papildys ir sugretintos sušvytės naujomis prasmėmis.
Miestas žaizda
Herbertas atkreipia dėmesį į tai, kokią reikšmę jo paties ir Celano kūrybinėje biografijoje vaidina faktas, kad jiedu augo įvairiataučiuose, daugiakultūriuose, tarpusavyje persipynusių tradicijų, religijų ir kalbų miestuose. Jis lygina Černivcus, kur gyveno žydai sefardai, armėnai, lenkai, rumunai ir huculai, su savo jaunystės Lvivu. Vadina Bukovinos sostinę „paskutiniąja Europos Aleksandrija“, iš kurios kilę daug įžymių kūrėjų. Taip pat su nemažu pasididžiavimu pabrėžia, kad ir jo šeimoje, šalia lenkų, buvo nemažai anglų, austrų ir vokiečių kraujo, o jo senelė buvo kilusi iš Armėnijos.
Tačiau Černivcų daugiakultūriškumas neprasisunkia tiesiogiai į Celano eilėraščius. Rašyti vokiškai, jie visų pirma kalba apie žydų likimus. Žaliuojanti Ukraina yra tiktai prisiminimų apie nužudytą motiną (eilėraštis „Drebule, tavo lapai…“2) fonas. Kitur šmėkštelėja Paryžiaus, kuriame poetas gyveno, Kelno, Ciuricho, Tiubingeno ir Jeruzalės, kur jis lankėsi, vaizdai. Analogiškai ir Herberto kūryboje. Vaikystės miesto kultūrinė mozaika jo poezijoje išryškėjo labai vėlai, ir tik labai siauro, riboto šeimos rato lygyje. Panašiai kaip Černivcai Celanui, Lvivas Herbertui liko tokia skaudi žaizda, kad dešimtis metų jo eilėraščiuose arba dalyvavo mažai, arba buvo aprašomas šifru, prieinamu tik nedaugeliui žinančių paslaptį. Negana to, moraliniai įsipareigojimai žuvusiems bendraamžiams stūmė šalin iškylas į asmeninę praeitį, kurios galėjo būti pripažintos nesavalaikiu pasidavimu sentimentams, o auklėjimo įskiepyta tradicinio lenkiškumo dvasia, Lvivo ereliukų legendos aura darė sunkiai įmanomomis mintis, kad ukrainiečių pretenzijos į miestą, kuris nuo amžių buvo laikomas lenkišku, galėjo būti teisingos.
Sužeista karta
Jie buvo tos pačios kartos atstovai (Celanas buvo vos ketveriais metais vyresnis už Herbertą), o jų poezija gimė iš traumos, sukeltos paskutinio [Antrojo pasaulinio] karo. Celanui, vokiečių žydui, skaudžiausiu išgyvenimu buvo jo tautos išnaikinimas, Herbertui – kartos, kuriai jis priklausė, tragizmas. Abu juos ištiko milijonų žmonių, išvytų iš mažosios tėvynės, gimtojo miesto, nuo vaikystės pažįstamo kraštovaizdžio, likimas. Jie tapo – giliausia prasme – benamiais, ir buvo priversti tarsi iš naujo gimti. Herbertas, be abejo, pasirašytų po Celano išpažinimu: „Pasiekiama, artima ir neprarasta iš visų tų praradimų liko tiktai viena: kalba.“ Taigi poezija – „tai galynėjimasis to, kurį slegia žvaigždės, žmonių darbo vaisiai, kas išstumtas iš pastogės – taip pat ir ta, iki tol net nenumanyta prasme, o dėl to, pačiu neįprasčiausiu būdu likęs laisvėje, jis savo egzistavimu įžengė į kalbą, sužeistas tikrovės ir tikrovės ieškantis“3.
Benamystė
Paulis Celanas, primena Herbertas, „neturėjo šalies. Prancūzija nebuvo jo mylimas kraštas. Vokietija buvo šalis, į kurią jis reagavo alergiškai, <…> Austrijos nekentė dar labiau negu Vokietijos“4. Gyveno iki savižudybės taip, lyg jo likimas „priklausytų partitūrai, kurios jis neparašė, bet grojo“. Jo pasikėsinimas į savo gyvybę, Herberto nuomone, buvo ne „romantiškas gestas“, bet „pojūtis, kad tai išsipildė“5. Jo gyvenimo pozicija liko herojiška iki pat galo.
„Pono Cogito“ autoriaus [Z. Herberto] poezijos tyrinėjimai, ypač po jau klasika tapusios Stanisławo Barańczako knygos, ne kartą grįždavo prie paveldo praradimo problemos. Bet ar Herberto liudyta tragiškų savo kartos likimų atmintis ir prisirišimas bei lojalumas Lenkijai neužstojo jo asmeninės dramos? Tik kūrinyje „Rovigo“ jis išpažino, kad mylėjo Ferarą, nes ji priminė jam „apiplėštą tėvų miestą“. Pridurdamas:
<…> Gyvenau ištemptas
tarp praeities ir dabarties akimirkos
vietos ir laiko daug kartų nukryžiuotas
O vis dėlto laimingas nė kiek neabejodamas
kad auka nebus veltui
Savo ruožtu po tais žodžiais galėtų pasirašyti ir Celanas. Išskyrus eilėraščio konkliuziją – už savo benamystę ir visišką atskirtį jis juk sumokėjo aukščiausią kainą.
Sava kalba – kalba svetima
Ypač esminis atrodo kalbinis jautrumas, išlavintas kontaktų su kitomis kalbomis. Tas bruožas suartina Herbertą ne tik su Celanu, bet ir su Miłoszu, kuris savo lenkų kalboje irgi aukštino jos paribių savitumą, jos priešinimąsi rusų kalbos spaudimui. Kaip sako Herbertas, „daugiakalbystė įpratina žmogų prie to, kad kalba yra žaidimas“, kad gimtoji kalba kitų fone suvokiama kaip viena iš galimybių, o ne būtinybė. Interviu jis kalba apie jidiš kalbos mokėjimą, taip pat apie ypatingą klausos išlavinimą kitos kalbos garsams. Prisimena savo naktinius pasivaikščiojimus po Londoną su Canetti’iu, kuris prabilo į jį sefardų kalba. „Tai buvo stebuklas. <…> Visiškas nušvitimas, kalbinis nušvitimas kalbos garsais. Iš to gimsta kalba“6.
Analizuojant Herberto poeziją, į šį aspektą iki šiol nebuvo atsižvelgiama. Gal jo lenkų kalbos taupumą, rūstumą, lakoniškumą kartu su jautrumu eufoninei darnai bei ritmui, kartais moduliuojamam pagal antikinį metrą, dera pripažinti priešinimosi rusų ar ukrainiečių kalbų melodingumui forma? Taip pat paslėptų lenkų poezijos kalbos galimybių ieškojimais? Tai ypač liečia avangardinės tradicijos leidimą per skirtingo kalbinio jautrumo filtrą. Apie tai įtikina kad ir Herberto sugretinimas su Józefu Czechowicziumi, kurį juk „Šviesos stygos“ autorius labai vertino ir kuriam buvo už nemažai ką dėkingas. Visų pirma čia pribloškia Czechowicziaus dainingumo baiminimasis. Herberto kūryboje šitai stipriai išreikšta, bent jau polinkiu vartoti šiurkščius, aštrius, kasdienei kalbai artimos melodikos žodžius ir sakinius.
Žinoma, Celanas buvo nepalyginamai sunkesnėje ir kartu dviprasmiškoje padėtyje. Herbertas vartojo gimtąją kalbą, kartu totalitarizmo aukų, su kuriomis, jas užjausdamas, tapatinosi, kalbą. O Celanui teko kalbėti savo tautos ir savo šeimos budelių kalba. Tai buvo bene skaudžiausias paradoksas ir tragiškas jo kūrybinės biografijos bruožas. O juk jis gilinosi tik į vokiečių kalboje slypinčias galimybes, vartojo ją rašydamas eilėraščius, nors mokėjo jidiš, rumunų, prancūzų, anglų kalbas ir buvo vertinamas kaip daugelio vertimų, ypač prancūzų poezijos, autorius.
Poezijos tamsa
„Čia turime reikalą su poezija, kurią neteisingai pavadino tamsia“; „Tie visi eilėraščiai yra suprantami. Arba galimi suprasti, taip pasakytų filosofas, tai reiškia: tinkami suprasti“7. Herbertas vadina savo poetinį metodą „klasikinių kubelių“ dėliojimu, o Celanas, anot jo, stato eilėraščius pagal kitus gravitacijos dėsnius. Ir toliau aiškina: „Mano gravitacijos dėsniai yra niutoniški. Jo gravitacijos dėsniai yra traukos laukai.“ Tokių filosofų, kaip Gadameris ar Adorno’as, domėjimasis Celanu kyla iš to, kad, Herberto nuomone, tai yra poetas, kuris „sukūrė naują poetinio subjekto išraišką. Jo kūryboje „aš“ atsiranda labai retai“8. Taip pat randasi „nauja tikrovė: tai yra ta tikrovė nėra vaiduokliška, nėra idėjos atspindys; tai nėra daiktai, kurie yra netikri, tariami, tik jie yra ne tokie sunkūs, mažiau aplipę kažkuo žemišku“. Skirtingai negu filosofai, Celanas nei keičia savo santykį su tikrove, nei prilenkia tikrovę prie savęs. Lyrinis subjektas ir aprašomas daiktas yra „pakeisti“ perstūmus „gravitacijos lauką“. Priešingai negu eksperimentatoriai, tokie kaip Mallarmé (kurį Herbertas įvardija kaip savo „priešą numeris vienas“) ar Przybośis, taigi tie, kurie siekia esencijos, poezijos „išvalymo“, Celanas „gyvena tikrovėje“, bet ne „fantazijų“, o tokioje, „kuri turi sąsajų su realybe“. Ir paskutinė citata: „Paulio Celano tekstuose viskas vyksta plyšiuose. Jis vadina tai Gitter, tai grotos, <…> ortakiai, ertmės“9.
Išvados iš lektūros
Herbertas akivaizdžiai nesivelia į ginčus apie tai, kaip reikia suvokti Celano poeziją: ar pagal filosofinį modelį, kuris semiasi inspiracijų iš Heideggerio filosofijos, kaip Lacoue-Labarthe’as, ar pagal dekonstrukcinį modelį kaip Derrida, ar hermeneutinį kaip Gadameris10. Kartais, kai kalba apie semantinius poslinkius, atrodo esąs artimesnis struktūralistinei tradicijai, kitą kartą, kai kalba apie silpną subjektą, yra arčiau hermeneutikos, o kai skatina skverbtis į teksto plyšius, tarsi perima dekonstrukcionizmo terminologiją. Bet vis dėlto jį labiau domina praktinis, „gamybinis“ Celano eilėraščių aspektas nei interpretacijos teorija.
Taigi kyla esminis klausimas, ar iš tų eilėraščių skaitymo Herbertas padarė kokių išvadų savo kūrybos praktikai. Šiame kontekste ypač svarbus atrodo interviu tekstą ir jo mokslingas išnašas rengusios Joannos Roszak komentaras. Leidžiu sau pateikti jį čia in extenso.
Verta pabrėžti, kad „Kalbos grotų“ autorius tarsi nušviečia poetiniais spinduliais paskutinį Zbigniewo Herberto eilėraščių tomą „Audros epilogas“, išleistą nedaug likus iki jo mirties, prisodrintą kančios. Lenkų poetas rašo jame apie gerklėje stringančius žodžius, staigų, kalkinį baltumą, apie tuštumos ir nebūties grūdą, apie archipelagus ir žvaigždynus. Siunčia aiškius skausmo signalus. Jau anksčiau jo knygose buvo galima aptikti tokių Celanui charakteringų metaforų, sudarytų oksimorono pagrindu, kaip „juoda saulė“ ar „tamsi žvaigždė“, „Rovigo“ autoriaus poezijai nesvetimų akies ir akmens reikšmių laukų persidengimų. Kinta mirštančio poeto braižas, keičiasi ir jo kalbos būdas. „Brevijoriuje“ jis prašo gebėjimo kurti ilgus sakinius, tiesti gijas nuo įkvėpimo iki iškvėpimo: „kaip / branduolys pritraukia elektronus nematomų gravitacijos dėsnių jėga / ilgų sakinių tada meldžiu <…> tokių erdvių / kad kiekviename jų tilptų / veidrodinis katedros atspindys.“ Ilgi sakiniai dažniau yra buitinės kalbos sakiniai negu pokalbiai eilėraštyje. Susidaro įspūdis, kad „Brevijoriuje“ skamba aidai Celano kūrinio, gimusio Paryžiuje, praėjus keturioms dienoms po pokalbio su Nelly Sachs, vykusio viešbučio „Zum Storchen“ verandoje Ciuricho ežero pakrantėje, netoli romaninės katedros11.
Šių pastebėjimų taiklumą, atrodo, patvirtina citatos iš „Brevijoriaus“ sąskambis su pacituotu radijo interviu pasisakymu. Bet ar čia jau neryškėja esminis abiejų poetų skirtumas? Minėdamas „gravitacijos dėsnius“, eilėraščio subjektas meldžia „sakinių ilgų, išsišakojusių kaip ąžuolas, talpių“, „taip pat, kad pagrindinis sakinys tvirtai valdytų šalutinius, kontroliuotų painų jų vyksmą“12. Tokių sakinių Celano eilėraščiuose rasti sunku. Kas dar svarbiau, autoriaus malda tarsi lieka išklausyta dar jos metu, nes pats eilėraštis yra to idealaus, prašomo pavyzdžio įgyvendinimas. Be abejo, „Audros epiloge“ galima rasti eilėraščių, skambančių kaip žavėjimosi Celanu aidai. Prie jų priskirčiau tokius kūrinius kaip „Du pranašai“, „Balso bandymas“, „Lyrikos sfera“, „Laikas“, o ypač „Audinys“. Jų išskirtinis bruožas yra drausmingo intelektualinio diskurso atsisakymas dėl semantinių įtampų, nukreipiančių į teksto vidų ir išorę, aiškiai išreikšto pasisakymo subjekto ištrynimas. Pagal Celano taisyklę, kuri, taikliu Felikso Przybylako apibūdinimu, yra kaip „atskirų žodžių daugiapoziciškumas kūrinio visumos rėmuose <…>, darbo su žodžiais, vienu metu įkinkytais į reikšmių laukus, pagrindinių teiginių kolonijas, esminių žodžių ruožus, taisyklė“13.
Nutylėjimas
Į celaniškųjų inspiracijų ratą hipotetiškai galima įtraukti ir Herberto eilėraštį „Czesławui Miłoszui“ iš poezijos rinkinio „Rovigo“, kūrinį, kurį galima suvokti kaip savotišką Celano eilėraščio „Totnaubergas“ repliką14. Jau iš pirmo žvilgsnio tie du eilėraščiai panašūs savo pabrėžtinai juodraštiniu, eskiziniu pobūdžiu, neryškiu subjekto ir objekto pasisakymų santykiu, o visų svarbiausia – užšifruota išraiška. Susidaro įspūdis, kad jie išreiškia – žavėjimąsi? nusivylimą? – gimusį tiesioginio susitikimo su kažkuo, kas buvo laikomas mokytoju, metu.
Totnaubergas
Arnika, akišveitė,
gurkšnis iš šulinio su
žvaigždėkauliu viršuj,
toj
trobelėj,
kur į knygą
– kieno vardai patekę
į ją iki manęs, –
kur į knygą
įrašyta eilutė apie
viltį, šiandien,
mąstytojo
ateinančiam
žodžiui
į širdį,
miško velėna, nesulyginta,
gegužraibė ir gegužraibė, pavieniui,
rupumas vėliau, važiuojant,
aiškiai,
tas, kuris mus veža, žmogus,
kuris pasiklauso,
pusiau
praminti takai iš
rąstų per aukštapelkę,
drėgmė
kiek daug15
Czesławui Miłoszui
1
Virš San Francisko įlankos – žvaigždžių šviesa
rytą rūkas pasaulį skiria į dvi dalis
ir nežinia kuri geresnė ir svarbesnė o kuri prastesnė
net pašnibždom pagalvot nevalia kad abi vienodos
2
Angelai leidžias iš dangaus
Aleliuja
kai jis rašo
pasvirusias
praskiesto mėlio
raides16
Celano eilėraštis, aprašantis jo vizitą pas Martiną Heideggerį Švarcvaldo kalnuose 1967 metų vasarą, sulaukė nemažai prieštaringų komentarų. Gadameris ironiškai rašo, kad spėliones apie šio vizito nesėkmę dera palikti „biografų – kartu su autobiografu – pačiu poetu – išminčiai“17. Nes kūrinys gana tikroviškai atkuria kraštovaizdį, kurį sudarė šlapios pievos ir durpynai, troba ir prieš ją esantis šulinys su išraižytu žvaigždės ornamentu. Taip pat kalbama apie svečių įsirašymo į šeimininko knygą paprotį. Įsirašydamas Celanas „uždavė sau klausimą, ar mąstytojas, toks kaip šis“, „turi žodį, kuris tvinsta širdyje“18. Ką tai iš esmės reiškia? Artėdamas prie atsakymo į šį klausimą, Gadameris įrodinėja, kad bent kai kurie žodžiai peržengė gryną aprašymą ir turi paslėptą simbolinę prasmę: arnika yra vaistinis augalas (pažodžiui teikianti gėrį), eilutė „gegužraibė ir gegužraibė, pavieniui“ (originale „Orchis und Orchis, einzeln“) nėra augalų pristatymas, kalbama „apie vienatvę, atskirumą abiejų vaikštinėjančių, kurie štai ėjo kartu, bet liko atskirai kaip gėlės, pro kurias jie ėjo“19. Taigi viso eilėraščio atpasakojimas atrodo taip: „Pirma strofa susijusi su stiprinančiu kuklios sodybos kraštovaizdžiu, antroji, perkelianti į trobelės vidų, rodo šeimininko reikšmę ir slaptą svečio lūkestį; trečias posmas yra pasivaikščiojimas, buvimas atskirai vienas šalia kito, ir paskui grįžimas, kurio metu aptariami įspūdžiai. Tai, kas eina toliau, jau nėra „veiksmas“, tai lyg susumavimas to, kas įvyko grįžtančių žmonių pokalbyje: koks drąsus bandymas vaikščioti neperžengiama teritorija.“ Kokia viso to bendra prasmė? Gadameris teigia, kad tai Heideggerio „rizikingų minčių kelio paveikslas“, taip pat „situacija, kokioje mes visi, kaip žmonės, mažiau ar daugiau sąmoningai esame“20.
Bet kaip skiriasi Lacoue-Labarthe’o komentaras! Visų pirma, anot tyrinėtojo, visa Celano poezija yra dialogas su Heideggerio filosofija, o ypač su jo Hölderlino interpretacijomis. Iš to randasi užslėptos aliuzijos į romantinio poeto formules, taip pat į Heideggerio vedančius į niekur „Miško kelius“. Tačiau svarbiau yra kas kita: eilėraštis pirmiausia išreiškia kalbos santykį su būtimi, nes „stingantis žodis“ reiškia „žodžių stygių išreikšti tai, kas yra, nes tai nėra prigimtinė kalba, ne visai gimtoji kalba“21. O konkrečiau: tai yra negalėjimas išreikšti, ypač budelių kalba, Holokausto patyrimą. Dėl tos priežasties „Totnaubergas“ yra „apie kalbą, pasirinktą raiškai to, kuris išreiškė Aušvicą“. Todėl taip pat atspindi didelį nusivylimą. Kaip rašo Lacoue-Labarthe’as, „Celanas – poetas, ir dar žydų – atvyko pas Heideggerį – mąstytoją, vokiečių mąstytoją – su vienu vieninteliu, bet labai konkrečiu prašymu“. Kokiu? Kad tas filosofas, poezijos žinovas, kuris susikompromitavo bendradarbiaudamas su nacizmu, tiesa, su juo ginčijosi, bet „visiškai nutylėjo Aušvico temą, – taigi kad tas mąstytojas ryžtųsi tarti vieną žodį kančios tema“22. Tą žodį, dėl kurio tampa galima „egzistencija, poezija, kalbėjimas. Kalba. Tai yra santykis su kitu žmogumi“. Koks žodis turimas omenyje? Galima tiktai spėlioti. Anot prancūzų mokslininko, tai žodis, „kurio visi Vakarai savo atpirkimo patose niekada nemokėjo ištarti ir kurį mums belieka išmokti, jeigu patys nenorime nuskęsti: tas žodis yra a t s i p r a š a u“23.
Herberto eilėraštyje nėra tokių aiškių sąsajų su vieta. Ji yra tik pažymėta keliomis – tiesa, esminėmis, – detalėmis. „Vaizdas į San Francisko įlanką brėžtas lyg pro Miłoszo namo Grizzly Peak gatvėje langą, o, kaip žinoma, Herbertas tame name ne tik lankėsi, bet septintajame dešimtmetyje ir trumpai gyveno. Taip pat įmanoma nustatyti metų laiką, ir net mėnesį: tai yra liepa, kai rūkas virš įlankos užkloja San Franciską ir slenka ant Berklio. Tai klimato savybei Miłoszas eilėraštyje „Užburtas kalnas“ suteikė simbolinę prasmę. Europiečiui aiški metų laikų sekos sumaištis – „Karštas spalis, šalta liepa, vasarį žydi medžiai“ – skatina poetą medituoti apie įvairius laiko, kurį galima matuoti ir trapia vieno gyvenimo trukme, gamtos kalendoriumi bei sunkiai įsivaizduojama ir apibūdinama amžinybe, ritmus ir matmenis.
Sunku pasakyti, ar Herberto eilėraštis siejasi su „Užburtu kalnu“. O jeigu taip, jų sąsajos yra nepaprastai gerai užslėptos. Pirmoje strofoje poetas tarsi netiesiogiai nurodo į neognostikinius Miłoszo vaizduotės polinkius, bet kartu akivaizdžiai kvestionuoja pasaulio padalijimą į „geresnę svarbesnę“ ir „prastesnę“ dalis. Negana to, sako, kad „net pašnibždom pagalvot nevalia kad abi vienodos“. Kyla keli klausimai be atsakymų: kas tai, kad taip galima pagalvot, draudžia – ir dar taip griežtai? Ar padalijimo neigimas yra holistinės pasaulio koncepcijos priešpriešinimas dualistinei koncepcijai? Kam tarnauja beasmenė pasisakymo forma? Objektyvios, nepažeidžiamos ir nekvestionuojamos nuomonės formos pabrėžimui? Ar, priešingai, yra išsilaisvinimo iš autoriteto būdas, pašaipios distancijos nuo kažko, kas skelbia tokius įsitikinimus, išraiška? Tegalima kelti abejotinas hipotezes, rizikuojant prisišaukti klaidingą interpretaciją, kurios auka neretai tampa Celano eilėraštis Lacoue-Labarthe’o perskaityme.
Panašiai ir antroje strofoje: vaizdai, kuriantys išskirtinį, beveik sakralinį eilėraščių atsiradimo akimirkos matmenį (angelai leidžiasi iš dangaus ir gieda Aleliuja kaip Dievo gimimo momentu!), staiga silpsta ir desakralizuojasi. Pakilumo efektą tuoj pat panaikina detalė, kad poeto žodžiai, rašomi mėliu, yra rašomi „praskiestu“ mėliu. Panašiai kaip ankstesnėje strofoje, priešpriešų aštrumas užleidžia vietą išplaukusiems kontūrams, atsiranda žemyn krypstantis judėjimas (iš dangaus į žemę) vietoje kylančio judėjimo (į žvaigždes), opozicijos raiškumas užleidžia lauką neaiškiai, drumstai, menkai atpažįstamai sferai. Tad šis eilėraštis yra garbinimas ar pašaipa? Ypač, kad jis buvo publikuotas šalia eilėraščio „Chodasiewiczius“, kurio kandžiai pašaipi intencija nepalieka abejonių. Atsakymo raktu tampa pavadinimas. „Czesławui Miłoszui“ skamba kaip tiesioginis, intymus kreipinys, beveik pradžia poetinio laiško, kurių Herbertas parašė kelis. Bet eilėraščio tekste neatsiranda lauktas adresatui skirtas Tu! Vietoje privataus dialogo su mokytoju apie esminius reikalus, liečiančius abiejų poetų filosofinių pasaulėžiūrų skirtumų pagrindus, pateikiamas nerūpestingas susitikimo vietos aprašymas ir lengvai pažymėtas šeimininko užsiėmimo eskizas. Kitaip tariant, Herberto eilėraštis, panašiai kaip Celano eilėraštis, grindžiamas Dideliu Nutylėjimu. Gal žodis, kuris čia neatsirado, o kuris po „Chodasiewicziaus“ turėjo atsirasti, irgi yra žodis „atsiprašau“?
Ant tylėjimo ribos
Visi tie momentai, be abejo, svarbūs ir verti detalesnio nagrinėjimo, negali užgožti esminių abiejų poetų skirtumų.
Celanas žiūri į kalbą dvigubai įtariai. Nes tai yra budelių kalba, bet taip pat kultūros, kurioje jis užaugo ir kuri jam yra šaltinio svarbos, kalba. Kartu tai yra kalba, kurią poezija po Mallarmé, pernelyg distiliuodama, privedė iki abstrakcijos, visiškai atplėšusi nuo tikrovės. Herberto poezija tokių įtarimų nemaitina. Jo gimtoji kalba neperėjo, kaip Celano vokiečių, per „baisingus nutylėjimus, per tūkstančius kalbos mirtį nešančių tamsų“. Net kai cituojamame interviu jis sako, kad šiuolaikinė gimtosios kalbos būklė verčia jį „kurti lenkų kalbą“ iš naujo, tarsi nuo nulinės padėties, sielojosi vien dėl to, kad lenkų literatūros tradicijoje stinga poetinės kalbos esmės tyrimo, proceso, per amžius kuriančio filosofų dialogą su poetais – panašaus į Heideggerio dialogą su Hörderlinu ir Celano su Heideggeriu. Be to, išsakė būtinybę rasti tokį poetinį diskursą, kuris pajėgtų spręsti subtiliausias ir sudėtingiausias filosofines problemas.
Priešingai negu Celanas, Herbertas nesibrauna prie tikrovės per eilėraščius, kurie, būdami per plauką nuo tylėjimo ir murmėjimo, trokšta pademonstruoti pačią žmogaus egzistencijos ar žmogiškos esmės jų šakniniu pavidalu neišreiškiamumo problemą (čia esama aiškaus Celano panašumo su Leśmianu, Różewicziumi ar Białoszewskiu). Nors abu poetus sieja santūrumas ant tylėjimo ribos bei eilėraščių kaip slepiamo skausmo šifro traktavimas, Herberto eilėraščiuose nėra tokių aiškių, kaip Celano tekstuose, būties prošvaisčių – žaibiškų žvilgtelėjimų į būties siaubingumą. Būties, pažymėtos nebūtimi ir absurdo pojūčiu, taip pat nesiduodančiu suprasti ir būti paaiškintu blogiu, kurį vienas žmogus daro kitam. Todėl „Pono Cogito“ autoriui artimesni stoikai ir Elzenbergas negu Heideggeris.
Retorinių lotyniškų pavyzdžių pagrindu išlavintas Herbertas niekada neneigė komunikacinių kalbos galimybių. Todėl kitokią nei Celanas reikšmę teikė tylėjimui: tai ne po Holokausto išlikusio bejėgio žodžio „nutilimas“, bet veikiau kalbos netekimas svetimos kančios akivaizdoje, arba išdidus nutilimas prieš budelius. Bet kiekvieną kartą tylėjimas prabyla retoriškai: ar poetiniu vaizdu, ar metafora. Todėl ir savo geriausiuose kūriniuose Herbertas vartoja, pavadinsiu taip, susilpnintą alegorizaciją. Alegorizaciją, nes savo egzistencinį patyrimą išreiškia figūratyviai. O susilpnintą – arba ironija, arba kintančiais, aliuzijų prišaukiamais – nutolusiais laike ir šiuolaikiniais – kontekstais.
Žodžiu, Herberto poezijos atsižvelgimas į Celano poeziją virsta vienu iš „Šviesos stygos“ autoriaus mėginimų atšviežinti poetinį diskursą dviejose paskutinėse knygose, bet pati jo vaizduotės esmė lieka vis dėlto skirtinga. Tačiau negalima atmesti, kad Herberto žavėjimasis „Mirties fugos“ autoriumi nekilo iš nerealizuotos jo paties poezijos galimybės – atvertos keliais eilėraščiais ir staiga nutrauktos mirties.
Versta iš: Aleksander Fiut. PO KROPCE. Kraków: Wysoki Zamek, 2016.
1 Poeta i język. O poezji Paula Celana opowiada Zbigniew Herbert [Poetas ir kalba. Apie Paulio Celano poeziją pasakoja Zbigniewas Herbertas]. Poetą kalbino Piotras Kłoczowskis, užrašė ir išnašas parengė Joanna Roszak. Šio svarbaus interviu tekstu disponuoju poeto įpėdinių, ponių Katarzynos Herbert ir Halinos Herbert-Żebrowskos, taip pat pokalbį rengusio P. Kłoczowskio geranoriškumo dėka, visiems jiems čia noriu nuoširdžiausiai padėkoti.
2 Celan P. Utwory wybrane / wybrał i oprac. R. Krynicki. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 1998. – P. 13.
3 Ten pat. – P. 315, 317.
4 Cit. iš: Poeta i język. O poezji Paula Celana opowiada Zbigniew Herbert.
5 Ten pat.
6 Ten pat.
7 Ten pat.
8 Ten pat.
9 Ten pat.
10 P. Celano dialogas su Martinu Heideggeriu atidžiai išanalizuotas Philippe’o Lacoue-Labarthe’o knygoje „Poezja jako doświadczenie“ (vert. J. Margański; 2004); taip pat žr.: Derrida J. Szibbolet dla Paula Celana / vert. A. Dziadek. – Katowice: FaArt, 2000; Gadamer H.-G. Czy poeci umilkną / sud. J. Margański. – Bydgoszcz: Homini, 1998.
11 Savo pastebėjimus J. Roszak plėtoja esė „Geriau skaityti eilėraščius. Herberto Celanas“; žr.: Zeszyty Literackie. – 2006. – Nr. 94.
12 Herbert Z. Brewiarz II // Herbert Z. Epilog burzy. – Wrocław: Dolnośląskie, 1998.
13 Przybylak F. Posłowie // Celan P. Wiersze / vert. F. Przybylak. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 1988. – P. 288.
14 Žr. šio eilėraščio interpretaciją: Derrida J. Szibbolet dla Paula Celana.
15 Celan P. Kalbos grotos / iš vokiečių k. vertė Linas Rybelis. – Vilnius: Hieronymus, 2022. – P. 158–159.
16 Vertė K. Uscila.
17 Gadamer H.-G. Czy poeci umilkną. – P. 57.
18 Ten pat. – P. 58.
19 Ten pat. – P. 59.
20 Ten pat. – P. 59–60.
21 Lacoue-Labarthe Ph. Poezja jako doświadczenie. – P. 49.
22 Ten pat. – P. 49–50.
23 Ten pat. – P. 51.
George Orwell. Literatūros prevencija
2024 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis
George’as Orwellas (tikr. Ericas Arthuras Blairas, 1903–1950) laikomas vienu ryškiausių XX a. rašytojų ir neabejotinai įtakingu to laikotarpio intelektualu. Šiandien mažne kiekvienas žino garsiausius jo romanus: politinę satyrą „Gyvulių ūkis“ ir niūrią pranašišką antiutopiją „1984-ieji“. Kiek mažiau skaitytojų susipažinę su autobiografinėmis knygomis „Dienos Paryžiuje ir Londone“, „Lapok, aspidistra“, „Katalonijai pagerbti“, balansuojančiomis ties grožinės ir negrožinės literatūros riba. Ir tik patys rafinuočiausi literatūros gurmanai yra mėgavęsi eseistiniais G. Orwello grynuoliais – aštriais ir polemiškais, tačiau visuomet humanistiškais, skelbiančiais klasikinio humanizmo idėjas, pasisakančiais prieš totalitarizmą, už žmonių laisvę ir lygiateisiškumą.
Nors G. Orwellas labiau žinomas kaip romanų autorius, tačiau būtent eseistikos dvasia persmelkia visą jo kūrybą. Kaip yra pabrėžęs žinomas britų literatūros kritikas Johnas Carey’is, „esė išreiškia Orwello esybę geriau nei romanai, geriau nei negrožinės literatūros kūriniai. Jose atsiskleidžia Orwellas kaip žmogus, Orwellas kaip mąstytojas, Orwellas kaip politinis rašytojas“.
Esė „Literatūros prevencija“ („The Prevention of Literature“, 1946) yra iš numatomos išleisti G. Orwello knygos „Kodėl aš rašau“ ir kitos esė“ (sudarytojas Darius Pocevičius, vertėjas Arvydas Sabonis, leidykla „Kitos knygos“).
Darius Pocevičius
Gal prieš metus dalyvavau PEN klubo susirinkime, kur minėjome trišimtąsias Miltono „Aeropagitica“ metines – tas veikalas, jei pamenate, buvo parašytas ginant spaudos laisvę. Garsioji Miltono frazė apie knygos „nužudymo“ nuodėmę buvo išspausdinta susirinkimą skelbiančiuose lapeliuose, juos gavome iš anksto.
Pranešėjų buvo keturi. Vienas jų kalbėjo apie spaudos laisvę, bet remdamasis tik Indijos patirtimi. Kitas neryžtingai ir labai aptakiai papasakojo, kad laisvė yra geras dalykas. Trečiasis vainojo įstatymus, nukreiptus prieš nepadorybes literatūroje. Ketvirtasis didžiuma savo kalbos gynė represijas Rusijoje. Dalis pasisakiusiųjų iš vietos sugrįžo prie nepadorybių ir jas reguliuojančių įstatymų, kiti tiesiog šlovino Sovietų Rusiją. Dauguma, regis, pritarė moralės laisvei – laisvei atvirai svarstyti spaudoje lytinius reikalus, tačiau apie politinę laisvę neužsiminė nė vienas. Toje kelių šimtų žmonių minioje, iš kurių gal pusė buvo susiję su rašymo amatu, neatsirado nė vieno, galinčio konstatuoti, kad jeigu spaudos laisvė apskritai ką nors reiškia, tai ji reiškia laisvę kritikuoti ir prieštarauti. Svarbiausia, kad nė vienas kalbėtojas nepacitavo Miltono veikalo, kurio dingstimi buvome susirinkę. Niekas nė žodžiu neužsiminė ir apie visas tas knygas, kurios per karą „nužudytos“ Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose. Imant apskritai, susirinkimas pademonstravo palankumą cenzūrai.
Ir tai ne itin nustebino. Mūsų laikais intelektinės laisvės idėja puolama iš dviejų pusių. Vienoje – jos teoriniai priešai, totalitarizmo apologetai, kitoje – jos artimiausi, praktiniai priešai, monopolistai ir biurokratai. Rašytojas ar žurnalistas, jei nori likti principingas, susiduria su kliūtimis, kurias kelia ne tiek aktyvus persekiojimas, kiek bendra visuomenėje vykstanti slinktis. Prieš jį veikia ir spaudos koncentracija saujelės turtuolių rankose, ir radijo bei kino monopolizavimas, ir žmonių nenoras leisti pinigus knygoms, kone kiekvieną rašytoją verčiantis ieškoti darbų pašalyje, ir kišimasis oficialių organizacijų, tokių kaip Informacijos ministerija ar Britų Taryba, tarsi padedančių rašytojui išgyventi, bet kartu gaišinančių jo laiką bei formuojančių jo požiūrį, ir pastarųjų dešimties metų karinė atmosfera, kurios krikdančios įtakos dar niekam nepavyko išvengti. Mūsų laikais viskas kėsinasi paversti rašytoją – ar bet kurį kitą menininką – smulkiu tarnautoju, dirbančiu pagal iš aukščiau nuleistas temas ir niekada neprabylančiu apie tai, kas jam atrodo visa tiesa. O priešindamasis tokiam likimui jis negauna jokios paramos iš saviškių, t. y. negirdi stipraus bendraminčių balso, kuris patikintų jį, kad yra teisus. Praeityje, bent jau protestantizmo šimtmečiais, maišto ir intelektinio sąžiningumo sampratos buvo tapatinamos. Politinis, moralinis ar religinis eretikas buvo tas, kas nesutiko prievartauti savo sąžinės. Tokią laikyseną sumuoja revaivalistų himno žodžiai:
Drįsk būti kaip Danielius,
Drįsk stoti vienas prieš visus,
Drįsk atkakliai laikytis tikslo,
Drįsk jį patvirtinti balsu.
Norint šį himną sušiuolaikinti, prie kiekvienos jo eilutės pirmojo žodžio reikėtų pridėti „Ne“. Nes mūsų amžiaus ypatybė ta, kad maištininkai, pasikėsinę į egzistuojančią tvarką, bent jau dauguma pačių tipiškiausių, taip pat maištauja ir prieš individualaus sąžiningumo idėją. „Stoti vienam prieš visus“ – tai nusikalstama ideologiškai ir pavojinga praktiškai. Rašytojo ir menininko nepriklausomybę ėda migloti ekonominiai veiksniai, negana to, ją žlugdo tie, kas turėtų būti jos gynėjai. Būtent šis procesas čia man ir rūpės.
Minties ir spaudos laisvė paprastai atakuojama argumentais, kurių neverta nė ginčyti. Kiekvienas, turintis dėstymo ar debatų patirties, kuo puikiausiai juos žino. Neketinu čia svarstyti tokių nuvalkiotų teiginių, kaip kad „laisvė yra iliuzija“ arba kad „totalitarinėse šalyse laisvės daugiau negu demokratinėse“. Man rūpi kur kas atsparesnė ir pavojingesnė nuostata, kad laisvė nėra pageidautina ir kad intelektinis sąžiningumas – tai antivisuomeniško savanaudiškumo atmaina. Nors avanscenoje dažniausiai matomi kiti šio klausimo aspektai, ginčas dėl žodžio ir spaudos laisvės iš esmės yra ginčas tarp pageidaujamumo ir nepageidaujamumo meluoti. Kaunamasi dėl teisės dabarties įvykius aprašyti teisingai ar bent jau tiek teisingai, kiek tai leidžia neišmanymas, išankstinės nuostatos ir saviapgaulė, būdinga kiekvienam stebėtojui. Iš to, ką sakau, gali atrodyti, kad kalbu apie vienintelę literatūros atšaką – tiesioginį „reportažą“. Tačiau vėliau pamėginsiu įrodyti, kad ta pati problema iškyla visuose literatūros ir gal net menų sluoksniuose – vienur subtilesniais, kitur ne tokiais subtiliais pavidalais. O kol kas reikia nuplėšti visus tuos nereikšmingus dangalus, į kuriuos šis ginčas paprastai būna vyniojamas.
Intelektinės laisvės priešai visada bando savo tiesas pateikti kaip disciplinos viršenybę prieš individualizmą. Tiesos–netiesos klausimo stengiamasi neakcentuoti. Pasitaiko įvairių niuansų, bet rašytojui, atsisakančiam prekiauti savo pažiūromis, visada klijuojama paprasčiausio egoisto etiketė. Jis kaltinamas tuo, kad siekia užsisklęsti dramblio kaulo bokšte, kad ekshibicionistiškai demonstruoja savo paties asmenybę arba kad priešinasi neišvengiamai istorijos tėkmei mėgindamas išsaugoti nepagrįstas privilegijas. Katalikai ir komunistai panašūs tuo, kad nelaiko oponentų nei sąžiningais, nei protingais. Tiek vieni, tiek kiti netiesiogiai teigia, kad „tiesa“ jau yra atskleista ir kad eretikas, jeigu nėra visiškas kvailys, širdies gilumoje žino „tiesą“ ir priešinasi jai vien iš savanaudiškų paskatų. Komunistinėje literatūroje intelektinės laisvės puolimas paprastai maskuojamas retorika apie „smulkiaburžuazinį individualizmą“, „devyniolikto amžiaus liberalizmo iliuzijas“ ir pan.; jis paremiamas įžeidžiais žodeliais, tokiais kaip „romantiška“, „sentimentalu“, į kuriuos sunku atsikirsti, nes jie neturi sutartų reikšmių. Šitaip diskusija nuvedama šalin nuo to, kas svarbu. Galima sutikti – ir dauguma išsilavinusių žmonių sutiktų – su komunistų teze, kad gryna laisvė galės egzistuoti tik beklasėje visuomenėje ir kad tas, kas stengiasi, jog tokia visuomenė atsirastų, jau yra beveik laisvas. Bet čia priplakami ir visiškai nepagrįsti teiginiai, kad komunistų partijos kaip tik ir siekia sukurti beklasę visuomenę ir kad Sovietų Sąjungoje šis tikslas jau beveik įgyvendintas. Pripažinus, kad antrasis teiginys plaukia iš pirmojo, pasidaro pateisinami beveik bet kokie išpuoliai prieš sveiką protą ir padorumą. Šiaip ar taip, esminio diskusijos klausimo vengiama. Intelektinė laisvė reiškia laisvę vaizduoti tai, ką matei, girdėjai ar jautei, neprivalant klastoti faktų ar jausmų. Įprastinės tirados prieš „eskapizmą“, „individualizmą“, „romantizmą“ ir t. t. tėra retorinė priemonė siekiant, kad iškreipti istoriją atrodytų garbinga.
Prieš penkiolika metų intelektinę laisvę reikėjo ginti nuo konservatorių, katalikų ir truputį nuo fašistų – pastarieji Anglijoje nebuvo itin svarbūs. Šiandien ją reikia ginti nuo komunistų ir jų „bendrakeleivių“. Apie tiesioginę mažos Anglijos komunistų partijos įtaką kalbėti neverta, bet nuodingas rusiškų mitų poveikis anglų intelektiniam gyvenimui – visiškai kitas dalykas. Jis lemia tai, kad žinomi faktai slepiami ar iškraipomi tiek, jog net kyla abejonių, ar kada nors bus įmanoma parašyti tikrąją mūsų laikų istoriją. Štai vienas pavyzdys iš šimtų, kuriuos būtų galima paminėti. Žlugus Vokietijai paaiškėjo, kad begalė sovietų rusų – dauguma tikriausiai vadovaudamiesi nepolitiniais motyvais – buvo perėję į kitą barikadų pusę ir kovojo vokiečių pusėje. Be to, ne itin didelė, bet ir ne maža dalis rusų karo belaisvių bei perkeltųjų asmenų atsisakė grįžti į SSRS, tačiau kai kurie jų buvo grąžinti per prievartą. Šiuos faktus žinojo daugelis žurnalistų, dirbusių įvykių vietoje, bet britų spauda jų beveik neminėjo, o tuo pat metu rusofilai publicistai Anglijoje ir toliau teisino 1936–1938 metų „valymus“ ir trėmimus teigdami, kad SSRS „nebuvo kolaborantų“. Melų ir dezinformacijos rūkas, gaubiantis tokias temas kaip badas Ukrainoje, Ispanijos pilietinis karas, Rusijos politika Lenkijoje ir t. t., atsiranda ne vien dėl tyčinio nesąžiningumo, tačiau bet kuris rašytojas ar žurnalistas, simpatizuojantis SSRS, – t. y. simpatizuojantis taip, kaip iš jo tikisi patys rusai, – turi susitaikyti su tuo, kad svarbiais klausimais teks imtis sąmoningų klastočių. Prieš akis turiu, matyt, labai retą 1918 metų brošiūrą, kurioje Maksim Litvinov aprašo tuometinius Rusijos revoliucijos įvykius. Joje neminimas Stalin, bet labai giriamas Trockij, taip pat Zinovjev, Kamenev ir kiti. Kaip į tokį tekstą žiūrėtų net ir pats intelektualiai skrupulingiausias komunistas? Geriausiu atveju obskurantiškai teigtų, kad tai yra nepageidautinas dokumentas, kurį verčiau nuslėpti. O jeigu dėl kokių nors priežasčių būtų nuspręsta išleisti ją iškraipytą – sumenkinus Trockį ir įterpus Staliną, – joks partijai ištikimas komunistas negalėtų protestuoti. Pastaraisiais metais pridaryta nemažai panašaus masto klastočių. Bet svarbiausia ne tai, kad jos daromos, o kad kairiojo sparno inteligentai visiškai nereaguoja netgi tada, kai apie jas žino. Argumentas, kad sakyti tiesą „dar neatėjęs laikas“ arba kad tiesa „lietų vandenį ant kieno nors malūno“, jiems atrodo įtikinamas, ir mažai kas nerimauja dėl to, kad jų toleruojamas melas iš laikraščių gali persikelti į istorijos knygas.
Totalitarinių valstybių praktikuojamas organizuotas melas nėra, kaip kartais sakoma, laikina priemonė, lygintina su karine gudrybe. Tai neatskiriama totalitarizmo dalis, kuri niekur neišnyktų, net jeigu koncentracijos stovyklos ir slaptosios policijos pajėgos liautųsi būti reikalingos. Tarp inteligentiškų komunistų sklando nevieša legenda, kad Rusijos valdžia dabar yra priversta imtis melagingos propagandos, sufabrikuotų kaltinimų ir panašių dalykų, bet iš tikrųjų ji slapta registruojanti tikrus faktus ir kada nors ateityje juos paskelbsianti. Manau, galime tvirtai teigti, kad taip nėra, nes tokie veiksmai būtų būdingi liberalaus istoriko, kuris tiki, jog praeitis negali būti keičiama ir kad teisingos istorinės žinios yra vertingos pačios savaime, mentalitetui. O totalitariniu požiūriu istorija yra tai, ką reikia kurti patiems, o ne iš jos mokytis. Totalitarinė valstybė iš esmės yra teokratija, jos valdančioji kasta turi būti laikoma neklystančia, kad išsaugotų savo pozicijas. Bet kadangi neklystančių nebūna, gana dažnai prireikia praeities įvykius pertvarkyti taip, kad atrodytų, jog ta ar kita klaida nebuvo padaryta, jog ta ar kita įsivaizduojama pergalė iš tikrųjų buvo pasiekta. Vėlgi, didesni politikos pokyčiai reikalauja atitinkamai pakeisti ideologiją ir atrasti naujų iškilių istorinių asmenybių. Tokie dalykai vyksta visur, tačiau kur kas labiau tikėtina, kad šiurkščių falsifikacijų griebsis visuomenės, kuriose vienu ar kitu metu leistina tik viena nuomonė. Faktiškai totalitarizmui reikia nuolat keisti praeitį, o ilgainiui tikriausiai prireikia ir kad niekas nebetikėtų objektyvios tiesos egzistavimu. Totalitarizmo bičiuliai Anglijoje paprastai būna linkę tvirtinti: kadangi absoliuti tiesa nepasiekiama, didelis melas nė kiek ne blogesnis už mažą. Pasak jų, visi istoriniai liudijimai yra šališki ir netikslūs, be to, šiuolaikinė fizika yra įrodžiusi, kad tai, kas mums atrodo tikras pasaulis, iš tikrųjų yra iliuzija, todėl remtis savo suvokimu būtų tiesiog vulgarus miesčioniškumas. Kad išsilaikytų per amžius, totalitarinė visuomenė turbūt turėtų sukurti šizofrenišką mąstymo sistemą, kur sveiko proto dėsniai galiotų tik kasdieniame gyvenime ir kai kuriuose tiksliuosiuose moksluose, bet jų galėtų nepaisyti politikai, istorikai ar sociologai. Jau dabar esama begalės žmonių, kuriems atrodytų gėdinga klastoti kokio nors mokslo vadovėlį, bet jie nemato nieko bloga, kai iškreipiami istoriniai faktai. Būtent ten, kur persipina literatūra ir politika, totalitarizmas ir imasi didžiausio spaudimo intelektualams. Tiksliesiems mokslams šiuo metu nieko panašaus negresia. Tai iš dalies paaiškina, kodėl visose šalyse rikiuotis po savų vyriausybių vėliava mokslininkams lengviau negu rašytojams.
Kad labai nenukryptume į šalį, leiskite pakartoti tai, ką sakiau šio rašinio pradžioje: Anglijoje pirmučiausi tiesos, taigi ir minties laisvės, priešai yra spaudos baronai, kino magnatai ir biurokratija, tačiau, žvelgiant į ateitį, rimčiausiu simptomu laikytinas silpnėjantis pačių intelektualų laisvės troškimas. Kai kam gali atrodyti, kad iki šiol aš kalbėjau apie cenzūros poveikį ne apskritai visai literatūrai, o tik vienai jos sričiai – politinei žurnalistikai. Taip, britų spaudoje Sovietų Rusija yra tam tikra uždrausta zona, taip, tokios temos kaip Lenkija, Ispanijos pilietinis karas ar Rusijos–Vokietijos paktas atitvertos nuo rimtų diskusijų, taip, jeigu jūs turite informacijos, kuri kertasi su vyraujančiu požiūriu, iš jūsų tikimasi, kad tą informaciją iškraipysite arba nutylėsite, – bet kuo čia dėta literatūra plačiąja prasme? Argi kiekvienas rašytojas yra politikas, o kiekviena knyga – tiesioginis „reportažas“? Argi rašytojas net ir griežčiausios diktatūros sąlygomis negali išlikti mintimis laisvas ir taip pateikti savo eretiškas idėjas, kad valdžia būtų per kvaila jas atpažinti? O jeigu rašytojas pats pritaria vyraujančiai ortodoksijai, kodėl tai turėtų jį žlugdyti? Argi ne labiausiai tikėtina, kad literatūra ir kiti menai klestės tokioje visuomenėje, kur nėra nei didelių nuomonių konfliktų, nei ryškios atskirties tarp menininko ir jo auditorijos? Argi reikia manyti, kad kiekvienas rašytojas yra maištininkas ar netgi kad rašytojas yra išskirtinė asmenybė jau vien dėl to, kad rašo?
Su tokiais argumentais, vienaip ar kitaip suformuluotais, susiduri kaskart, kai intelektinę laisvę bandai ginti nuo totalitarizmo kėslų. Jie liudija visišką nesupratimą, kas yra literatūra ir kaip – turbūt reikėtų sakyti „kodėl“ – ji atsiranda. Jie paremti prielaida, kad rašytojas yra arba tik linksmintojas, arba parsiduodantis rašeiva, vienokią propagandą į kitokią galintis keisti taip pat lengvai, kaip ryla melodijas. Bet vis dėlto – kaip atsiranda knygos? Išskyrus žemiausią jos lygį, literatūra yra bandymas paveikti amžininkų pažiūras užrašant savo patirtį. Tad kalbėdami apie saviraiškos laisvę didelio skirtumo tarp eilinio žurnalisto ir pačio „nepolitiškiausio“ grožinio rašytojo neįžvelgsime. Žurnalistas nėra laisvas ir suvokia savo nelaisvę, kai verčiamas rašyti netiesą arba nutylėti tai, kas jam atrodo svarbu; grožinės literatūros rašytojas nėra laisvas, kai jam tenka falsifikuoti savo paties jausmus, kurie, jo požiūriu, yra faktai. Jis gali iškreipti ir sukarikatūrinti tikrovę, kad paryškintų mintį, bet negali iškreipti savo sąmonės peizažo; jis negali nors kiek tvirčiau pasakyti, kad jam patinka tai, kas nepatinka, arba kad tiki tuo, kuo netiki. O jei bus priverstas tai daryti, ilgainiui jo kūrybinės galios išseks. Šios problemos jis neišspręs net ir vengdamas kontroversiškų temų. Nėra tokio dalyko kaip grynai nepolitinė literatūra, bent jau mūsų laikais, kai baimė, neapykanta ir tiesioginės politinės simpatijos kyla į kiekvieno sąmonės paviršių. Netgi vienui vienas tabu gali traumuoti sąmonę, nes visada esama pavojaus, kad bet kuri laisvai plėtojama mintis gali atvesti prie draudžiamų minčių. Iš čia išplaukia, kad totalitarizmo atmosfera yra mirtina visiems prozininkams, nors poetai, ypač lyrikai, gal ir galėtų joje kvėpuoti. Taigi tikėtina, kad proza – tokia, kokia ji buvo pastaruosius keturis šimtus metų, – užbaigs savo dienas totalitarinėje visuomenėje, jei ši ištvers ilgiau nei porą generacijų.
Literatūra yra klestėjusi ir esant despotiškam režimui, tačiau, kaip jau ne kartą kalbėta, praeities despotijos nebuvo totalitarinės. Jų prievartos aparatas visada buvo neefektyvus, jų valdančiosios klasės paprastai būdavo arba korumpuotos, arba apatiškos, arba pusiau liberalios, o vyraujančios religinės doktrinos retai kada puoselėdavo perfekcionizmo ir žmogaus neklystamumo idėjas. Vis dėlto galima teigti, kad didžiausių aukštumų proza pasiekė demokratijos ir minties laisvės laikais. Totalitarizmui nauja tai, kad jo doktrinos yra ne tik nekritikuotinos, bet ir nestabilios. Jos skiepijamos per amžino pasmerkimo baimę, kita vertus, jos gali būti pakeistos bet kurią akimirką. Imkime, pavyzdžiui, skirtingas, viena su kita visiškai nederančias nuostatas, kurių Anglijos komunistas ar jo „bendrakeleivis“ turėjo laikytis Britanijos ir Vokietijos karo atžvilgiu. Ilgą laiką iki 1939 metų rugsėjo iš jo buvo tikimasi, kad jis nuolatos nerimaus dėl „nacizmo baisybių“ ir visuose savo rašiniuose smerks Hitlerį; po 1939 metų rugsėjo jis dvidešimt mėnesių turėjo manyti, kad prieš Vokietiją nusidėta labiau, negu nusidėjo pati Vokietija, ir iš savo žodyno išmesti žodį „nacis“, bent jau spaudoje. Vos išklausęs 1941 metų birželio 22-osios 8 valandos ryto žinias, jis vėl turėjo pradėti tikėti, kad didesnio blogio už nacizmą pasaulis nėra matęs. Politikas lengvai maino požiūrį, rašytojui kiek kitaip. Kad pakeistų savo lojalumą būtent reikiamą akimirką, jis turi arba meluoti apie savo subjektyvius jausmus, arba juos visiškai nuslopinti. Tiek vienu, tiek kitu atveju jis sunaikina savo kūrybinę energiją. Jį ne tik apleidžia idėjos, bet ir vartojami žodžiai tarsi sustingsta po jo plunksna. Politiniai rašiniai mūsų laikais susideda beveik vien iš gatavų frazių, kurios susukamos į vieną daiktą it vaikiško „Meccano“ konstruktoriaus detalės. Tai neišvengiama savicenzūros pasekmė. Norint rašyti aiškia, gyva kalba, reikia mąstyti be baimės, o tas, kas mąsto be baimės, negali būti ortodoksas politikos atžvilgiu. Kitaip galėtų būti „tikėjimo amžiuje“, kai vyraujanti ortodoksija seniai nusistovėjusi ir į ją nežiūrima pernelyg rimtai. Tuomet būtų arba galėtų būti įmanoma, kad nemažos žmogaus sąmonės sritys liks nepaveiktos to, kuo jis dedasi tikįs. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, kad per tą vienintelį „tikėjimo amžių“, kuris buvo tekęs Europos daliai, proza kone visai išnyko. Visus Viduramžius grožinės prozos beveik nebuvo, istorinių veikalų – labai mažai; intelektiniai visuomenės lyderiai savo rimčiausias mintis dėstydavo negyva kalba, kuri per tūkstantį metų mažai tepasikeitė.
Tačiau totalitarizmas žada ne tiek tikėjimo, kiek šizofrenijos amžių. Visuomenė pasidaro totalitarinė, kai jos struktūra tampa akivaizdžiai dirbtinė, t. y. kai valdančioji klasė praranda savo funkcijas, bet sugeba laikytis valdžioje jėga ar apgaule. Kad ir kiek ilgai tokia visuomenė tvertų, ji negali sau leisti būti nei tolerantiška, nei intelektualiai stabili. Ji negali sau leisti nei teisingo faktų fiksavimo, nei emocinio nuoširdumo, būtino literatūrinėje kūryboje. Tačiau totalitarizmas gali žaloti net ir negyvenant totalitarinėje šalyje. Vien tam tikrų idėjų dominavimas gali paskleisti nuodus, nuo kurių iš literatūrinės apyvartos ims kristi viena tema po kitos. Visur, kur primetama ortodoksija – ar netgi dvi jos rūšys, kaip irgi dažnai pasitaiko, – geras rašymas baigiasi. Tai puikiai parodė Ispanijos pilietinis karas. Daugeliui anglų intelektualų jis buvo itin jaudinanti patirtis, tik ne tokia, kokią jie galėjo nuoširdžiai aprašyti. Kalbėti buvo leidžiama tik apie du dalykus, ir abu jie buvo akivaizdus melas; rezultatas – apie karą prispausdinta hektarai, bet beveik nieko, ką būtų verta skaityti.
Neaišku, ar totalitarizmo poveikis poezijai toks pat mirtinas kaip prozai. Dėl daugybės persipinančių priežasčių autoritarinėje visuomenėje poetas jaučiasi kiek laisviau negu prozininkas. Visų pirma, biurokratai ir kiti „praktiški“ žmonės paprastai pernelyg niekina poetą, kad domėtųsi tuo, ką jis sako. Antra, tai, ką sako poetas, – t. y. ką jo eilės „reiškia“ išvertus į prozą, – nėra itin svarbu, netgi jam pačiam. Eilėraščio mintis visada paprasta ir nėra pagrindinis jo tikslas, kaip kad siužetas nėra pagrindinis paveikslo tikslas. Eilėraštis – tai garsų ir asociacijų kompozicija, kaip kad paveikslas – potėpių derinys. Trumpose atkarpose, pavyzdžiui, dainos priedainyje, poezija gali netgi visiškai apsieiti be prasmės. Todėl poetui gana lengva šalintis pavojingų temų ir vengti eretiškų ištarmių, ir netgi ištartų jų niekas turbūt nepastebės. O svarbiausia, geras eiles, skirtingai nuo geros prozos, nebūtinai kuria vienas žmogus. Kai kurių žanrų poeziją, pavyzdžiui, balades arba, tarkim, itin dirbtines eilėraščių formas, gali bendromis pastangomis kurti žmonių grupė. Nežinia, ar senovės anglų ir škotų balades sukūrė individai, ar tai buvo kolektyvinė kūryba; šiaip ar taip, jos nėra individualios jau vien dėl to, kad nuolat kinta keliaudamos iš lūpų į lūpas. Net ir išspausdintos dvi vienos baladės versijos niekada nebūna visiškai vienodos. Daugelis primityvių tautų eiles kuria bendruomeniškai. Kas nors pradeda improvizuoti, galbūt akompanuodamas sau muzikos instrumentu, kas nors kitas priduria eilutę ar rimą, kai pirmasis dainininkas pritrūksta žodžių, ir procesas tęsiasi tol, kol randasi visa daina ar baladė, neturinti aiškaus autoriaus.
Toks artimas bendradarbiavimas prozoje beveik neįmanomas. Šiaip ar taip, rimta proza turi būti kuriama vienumoje, o priklausymo grupei jaudulys iš tiesų padeda tik tam tikroms eilėrašybos atmainoms. Eilės – galbūt net savotiškai geros eilės, nors jos vargu ar bus aukščiausio lygio – gali neišnykti net žiauriausios inkvizicijos sąlygomis. Net jeigu visuomenėje išnaikinta laisvė ir individualumas, jai vis tiek reikia ir patriotinių dainų bei herojinių baladžių pergalėms pašlovinti, ir įmantresnių ditirambų; nors tokios eilės rašomos pagal užsakymą ar komponuojamos kolektyviai, joms nebūtinai trūksta meninės vertės. Proza – kas kita, nes prozininkas negali susiaurinti minčių aprėpties, nepražudydamas savo išradingumo. Tačiau totalitarinių visuomenių arba totalitarines pažiūras perėmusių žmonių grupių istorija rodo, kad laisvės praradimas pakenkia visoms literatūros formoms. Hitlerio laikais vokiečių literatūra beveik išnyko, Italijoje padėtis buvo ne ką geresnė. Kiek galima spręsti iš vertimų, rusų literatūra po revoliucijos smarkiai suprastėjo, nors kai kurie poetiniai kūriniai atrodo geriau už prozą. Per maždaug penkiolika metų neišversta bemaž nė vieno rusiško romano, nusipelnančio rimtesnio vertinimo. Didelė dalis Vakarų Europos ir Amerikos rašančios inteligentijos arba priklausė komunistų partijai, arba jai simpatizavo, bet visas šis kairiųjų judėjimas paleido į pasaulį itin nedaug knygų, kurias būtų verta skaityti. Regis, ir tradicinė katalikybė žlugdo kai kuriuos literatūros žanrus, ypač romaną. Kiek rašytojų per tris šimtus metų buvo ir geri romanistai, ir geri katalikai? Esmė ta, kad kai kurių dalykų žodžiais nepašlovinsi, o tironija – vienas iš jų. Niekas nėra parašęs geros knygos inkvizicijos garbei. Poezija galėtų išgyventi totalitarizmo amžiuje, kai kuriems menams ar pusiau menams, kaip antai architektūrai, tironija galėtų būti net naudinga, bet prozos rašytojas neturėtų kito pasirinkimo, tik tylą arba mirtį. Proza, kokią mes žinome, – tai racionalizmo, protestantiškų šimtmečių, autonomiško individo produktas. O užgniaužta intelektinė laisvė paralyžiuoja žurnalistą, sociologą, istoriką, romanistą, kritiką ir poetą – būtent tokia seka. Ateityje galbūt atsiras naujoviška literatūra, nesusijusi su individualiais jausmais ar objektyviu stebėjimu, bet kol kas sunku tai įsivaizduoti. Kur kas labiau tikėtina, kad jeigu ateis galas liberaliajai kultūrai, kurioje gyvenome nuo Renesanso laikų, kartu su ja pražus ir literatūros menas.
Žinoma, spausdintas žodis niekur nedings, tad įdomu paspėlioti, kokia lektūra išliks griežtai totalitarinėje visuomenėje. Laikraščiai, matyt, gyvuos, kol televizijos technika pasieks aukštesnį lygį, bet jau dabar abejotina, ar plačiosios žmonių masės industrinėse šalyse jaučia poreikį ką nors skaityti, išskyrus laikraščius. Jos net nerodo jokio noro išleisti skaitymui bent dalelę tų pinigų, kuriuos išleidžia kai kurioms kitoms pramogoms. Todėl veikiausiai romanus ir apsakymus visiškai išstums kino ir radijo produkcija. Galbūt išliks tik žemarūšė sensacinga beletristika, kuriama kokiu nors konvejeriniu būdu, iki minimumo sumažinančiu žmogaus indėlį.
Žmogui tikriausiai nepritrūktų išmonės kuriant mašiną knygoms rašyti. Tam tikrus automatizavimo procesus jau dabar galima įžvelgti kine ir radijuje, reklamoje ir propagandoje, žemuosiuose žurnalistikos sluoksniuose. Pavyzdžiui, Walto Disney’aus filmai daromi iš esmės gamykliniu būdu: dalis darbo atliekama mechaniškai, dalį nuveikia komanda menininkų, savo individualų stilių pajungiančių bendram reikalui. Radijo pasakojimus dažniausiai rašo pavargę plunksnagraužiai, kuriems tema ir jos traktuotė padiktuojama iš anksto; o ir tai, ką jie parašo, tėra tarsi žaliava, kurią paskui savaip perdirba prodiuseriai ir cenzoriai. Tas pats ir su daugybe knygų bei brošiūrų, kurias užsako vyriausybinės įstaigos. Dar panašesni į mašininę gamybą apsakymai, tęstinės istorijos ir eilėraščiai pigiausiuose žurnaluose. Tokie žurnalai kaip „Rašytojas“ („The Writer“) kupini skelbimų, kuriuose rašymo mokyklos už kelis šilingus siūlo pirkti gatavus siužetus. Kai kurios prie siužeto prideda ir visų skyrių pirmus bei paskutinius sakinius. Kitos žada duoti jums, sakytum, algebros formulę, kuria naudodamiesi kurtumėte savo siužetus. Dar kitos siūlo kortelių rinkinius su užrašytais personažais ir situacijomis: sumaišai, išdėlioji ir automatiškai gauni išmoningą istoriją. Tikriausiai kaip nors panašiai būtų kuriama totalitarinės visuomenės literatūra, jeigu ji dar atrodytų reikalinga. Iš rašymo proceso būtų pašalinta vaizduotė ir – kiek įmanoma – netgi sąmonė. Biurokratai pateiktų knygų apmatus, paskui jos pereitų per tiek rankų, kad užbaigtos atrodytų ne ką individualesnės negu „Ford“ automobilis konvejerio pabaigoje. Savaime suprantama, kad viskas, kas šitaip pagaminta, būtų šlamštas; viskas, kas nebūtų šlamštas, keltų pavojų valstybės pamatams. O dėl išlikusios praeities literatūros, tai ją tektų uždrausti ar bent nuodugniai perrašyti.
Kol kas totalitarizmas dar niekur nėra pasiekęs visiškos pergalės. Mūsų pačių visuomenė, apskritai imant, vis dar liberali. Norėdami pasinaudoti teise į žodžio laisvę, turite kovoti su ekonominiu spaudimu ir stipriomis visuomenės nuomonės srovėmis, bet dar ne su slaptąja policija. Galite kalbėti ar spausdinti beveik bet ką, jei tik nesistengiate patraukti platesnio dėmesio. Tačiau, kaip sakiau šios esė pradžioje, labiausiai nerimą kelia tie sąmoningi laisvės priešai, kuriems laisvė turėtų reikšti daugiausia. Plačiajai publikai dėl šitų dalykų nei šilta, nei šalta. Jai nerūpi persekioti eretiką, bet ji ir nestos jo ginti. Ji yra kartu ir per sveiko, ir per menko proto, kad persiimtų totalitarinėmis pažiūromis. Intelektinį padorumą tiesiogiai, sąmoningai atakuoja patys intelektualai.
Gali būti, kad jeigu rusofiliška inteligentija nebūtų pasidavusi tam konkrečiam mitui, ji būtų pasidavusi kitam panašiam. Šiaip ar taip, rusiškas mitas egzistuoja ir skatina bjauriai dvokiančius procesus. Matant didžiai išsilavinusius žmones, kurie abejingai žiūri į priespaudą ir persekiojimą, kyla klausimas, ką labiau niekinti – jų cinizmą ar trumparegiškumą. Pavyzdžiui, daug mokslininkų nekritiškai žavisi Sovietų Sąjunga. Regis, jie mano, kad laisvės užgniaužimas neturi jokios reikšmės, jeigu tai šiuo metu neatsiliepia jų veiklos sferai. SSRS – didelė, sparčiai besivystanti šalis, kuriai labai reikia mokslo darbuotojų, todėl su jais ji elgiasi maloniai. Mokslininkai ten yra privilegijuoti, jeigu tik vengia pavojingų disciplinų, tokių kaip psichologija. O rašytojai aršiai persekiojami. Tiesa, literatūrinėms prostitutėms, kaip antai Iljai Erenburgui ar Aleksejui Tolstojui, mokami didžiuliai pinigai, bet iš jų atimamas vienintelis rašytojui vertingas dalykas – saviraiškos laisvė. Iš tų anglų mokslininkų, kurie itin entuziastingai kalba apie mokslininkų galimybes Rusijoje, bent jau dalelė pajėgtų tai suprasti. Bet jie svarsto dažniausiai taip: „Rusijoje persekiojami rašytojai? Na ir kas? Aš nesu rašytojas.“ Jie nesupranta, kad bet koks pasikėsinimas į intelektinę laisvę ir objektyvios tiesos sampratą ilgainiui sukels grėsmę visoms mąstymo sritims.
Kol kas totalitarinė valstybė toleruoja mokslininką, nes jai jo reikia. Netgi nacistinė Vokietija palyginti gerai elgėsi su mokslininkais, išskyrus žydus, o Vokietijos mokslo bendruomenė kaip visuma nesipriešino Hitleriui. Šiuo istorijos laikotarpiu netgi pats autokratiškiausias valdovas yra priverstas atsižvelgti į fizinę tikrovę, iš dalies dėl liberalaus mąstymo reliktų, iš dalies dėl būtinybės rengtis karui. Kol fizinės tikrovės negalima visiškai ignoruoti, kol du ir du yra keturi, kai, tarkime, konstruojate lėktuvą, tol mokslininkas atlieka savo funkciją ir netgi gali turėti šiek tiek laisvės. Jis atsitokės vėliau, kai totalitarinė valstybė bus giliai įsišaknijusi. Todėl dabar, jeigu jam rūpi mokslo vientisumas, jis turėtų ugdytis šiokį tokį solidarumą su kolegomis literatais, neatmesti kaip menkniekio to, kad rašytojai tildomi ar stumiami žudytis, kad laikraščiai sistemingai falsifikuojami.
Kad ir kaip ten būtų su gamtos mokslais ar muzika, tapyba bei architektūra, viena yra aišku – ką ir bandžiau įrodyti: literatūra pasmerkta, jeigu išnyksta minties laisvė. Tai galioja ne tik šalims, kur yra totalitarinė santvarka; kiekvienas rašytojas, kuris prisiima totalitarinį požiūrį, randa pateisinimų persekiojimui ir tikrovės klastojimui, sunaikina save kaip rašytoją. Kitos išeities čia nėra. Jokios tirados prieš „individualizmą“ ir „dramblio kaulo bokštą“, jokios šventeiviškos frazės apie tai, kad „tikroji individualybė pasiekiama tik tapatinantis su bendruomene“, negali pakeisti fakto, kad nupirktas protas yra sugadintas protas. Be spontaniškumo prado literatūrinė kūryba yra neįmanoma, o pati kalba sustabarėja. Kada nors ateityje, jeigu žmogaus protas bus visiškai kitoks nei dabar, mes galbūt išmoksime literatūrinę kūrybą atskirti nuo sąžiningo mąstymo. Kol kas žinome tik tiek, kad vaizduotė, kaip ir kai kurie laukiniai gyvūnai, nelaisvėje nesidaugina. Tai neigiantis rašytojas ar žurnalistas – o beveik visose dabartinėse liaupsėse Sovietų Sąjungai tokį neigimą galima įžvelgti arba jį numanyti – iš esmės siekia savo paties žlugimo.
Witold Gombrowicz: „Nedaug tevertas žodis, kuris negeba žeisti“
2024 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Archyvinis dviejų bičiulių, rašytojo Witoldo Gombrowicziaus ir poeto Karolio Świeczewskio, Argentinoje gyvenančių lenkų emigrantų, pokalbis įvyko „Rex“ kavinėje Buenos Airėse. Po jo K. Świeczewskis, kaip pats teigia, namuose surašė klausimus ir „primetė“ W. Gombrowicziaus atsakymus. Netrukus pokalbio mašinraštį kruopščiai peržiūrėjo, pataisė ir papildė pats rašytojas. Būtent toks tekstas ir buvo pirmą kartą publikuotas Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“ 1956 m. Šio leidinio puslapiuose ne vienus metus W. Gombrowiczius skelbė ir Lietuvos skaitytojams gerai pažįstamą savo „Dienoraštį“.
Publikacija skirta W. Gombrowicziaus 120-ųjų gimimo metinių sukakčiai. Ją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
– Jūsų kūrybą apgaubė kažkokia neištyrinėtos Mare Tenebrarum1 atmosfera. Jūs „Dienoraštyje“ nuolat aiškinate, komentuojate save, bet vis tiek nedaug kas Jus supranta. Kaip manote, kodėl taip yra?
W. G. Pirmiausia pakalbėkime apie mano kūrybinį darbą. Tie kūriniai daugeliui nesuprantami tiesiog todėl, kad nėra jiems parašyti. Bet kodėl reikalaujama, kad rašyčiau visiems? Tokiais pageidavimais komplikuojate labai paprastą procesą: 1. Sėdu prie stalo ir rašau sau, savo lygiu, savo paties malonumui, ir gal dar grupelei prigimtimi ir kultūra artimiems žmonėms. 2. Leidėjas išspausdina, nes, jo manymu, tam tikrus skaitytojus tai gali sudominti. 3. Kiti neprivalo to nei pirkti, nei skaityti.
Esu privatus žmogus. Rašau privačią, netgi tam tikra prasme konfidencialią literatūrą. Niekas nekvietė manęs dirbti biure, teikiančiame Dvasinį Peną masėms, o pagaliau ir netinku būti valdininku.
Tai nereiškia, kad visuomenė man nerūpi. Savo kūriniams rašau pratarmes kaip tik todėl, kad jie netaptų nereikalingų ir kenksmingų nesusipratimų šaltiniu. Neaiškinu, kas mano rašyme yra menas, nes to paaiškinti neįmanoma. Bet sakau: ne, nurimkite, nesu demonas, beprotis, anarchistas, netrokštu skandalų, jei parašiau taip ir anaip, vadinasi, dėl tokių ir anokių priežasčių.
– Bet ar nemanote, kad jei savo kūriniuose kalbėtumėte ne taip pašėlusiai, jei tas kalbėjimas nebūtų toks kraštutinis, balansuojantis ant dienos ir nakties ribos, – argi tai nebūtų labiau priimtina ir suprantama?
W. G. Pone Karoli, norėčiau, kad rimčiau žiūrėtumėte į menininko darbą. Kas iš tikrųjų yra menas? Tai bandymas išsakyti tai, kas nebuvo pasakyta, nuplaukti iki nežinomų žemynų – būtent tokia kraštutinė dvasios būsena susidaro ten, kur ji susiduria su Nežinomu ir Neįvardytu.
Kuo čia, po galais, dėtas skaitytojas, pats vidutiniausias? Ar lenkų literatūra visada turi būti skirta „skaitytojams“? Argi neįstengtume parašyti poros knygų, siekiančių žmoniją supančią naktį? Nežinau, ar darau tai gerai, ar blogai – tačiau bet kokiu atveju mano vieta ten, ties pačia šviesos pabaigos riba.
Sakysite, kad tamsoje lengviau pranešti pigieną. Man dėl to skaudu, bet nieko negaliu padaryti. „Garantijos ir pasitikėjimas“ tinka taupomosioms kasoms. Tikras gyvenimas tokių patogumų neturi.
– O kaip paaiškinsite, kad netgi tai, ką rašote „skaitytojams“, pavyzdžiui, žurnale „Kultura“ spausdinamame „Dienoraštyje“, taip sunkiai sutelpa galvoje, kelia tiek prieštaringų interpretacijų?
W. G. Tai jau visai kas kita. Čia iš tikrųjų galima paklausti: kodėl esi neaiškus, kai nori būti aiškus? Ką savyje turi tokio, kad provokuoji ir kad žmonės nepagauna tavo kūrybos esmės? Atsakymas: mano pasaulis kitoks nei mano skaitytojų pasaulis.
– Pažvelkime į tai iš arčiau. Ar Jūsų pasaulis kitoks todėl, kad Jūsų kitoks požiūris? Tai yra: ar nemanote, kad jei skaitytojai susipažintų su šiuolaikine dialektika – turiu galvoje pirmiausia Hegelio ir egzistencializmo dialektiką – kelias į Jūsų kūrybą būtų lengvesnis?
W. G. Žinoma. Aš iš vienos mokyklos, jie iš kitos. Mano manymu, toji lenkų inteligentija, išskyrus kai kurias išimtis, visiškai nesiorientuoja šiuolaikiniame pasaulyje. Žinote kodėl? Todėl, kad mes, deja, turime savo tautinį meną, literatūrą, filosofiją – o visa tai nėra pakankamai išsamu ir universalu. Argentinietis, kuris nėra pernelyg apkrautas savo istorijos balastu, jei tik nori, ryte ryja svarbiausias pasaulio knygas. O mes vidurinėje mokykloje turėjome kišti į save romantizmus ir mesianizmus – todėl pritrūko laiko susipažinti su žmogumi, jo kultūra, istorija, mintimi, jo kūrimusi pasaulyje. Buvome pasmerkti antrarūšei ir lokaliai pasaulio interpretacijai. Skaitėme Rejų, bet neskaitėme Montaigne’io. Skaitėme Skargą ir todėl neskaitėme Pascalio. Neskaitėme Shakespeare’o, nes turėjome skaityti Słowackio pjeses. Prancūzas ar vokietis irgi mokosi visų pirma iš savo literatūros – bet tik pagalvokite, koks skirtumas: pažinti pasaulį per Molière’ą ir per Fredro’ą.
Vakarų Europos literatūra juda, ji nori eiti koja kojon su laiku. Mes velkamės laiko uodegoje. Iš lenkų inteligentijos rankų išsprūsta pati šiuolaikiškumo esmė. Dauguma mūsų intelektualiai tebegyvename Aristotelio ir Tomo Akviniečio pasaulyje. Užsirakinome nuo tokio žmogaus, kuris ėmė rastis prieš du šimtus metų – tas žmogus šiandien bręsta, jis jau ima ne juokais įsikūnyti ir jo egzistavimas darosi grėsmingai apčiuopiamas. Hegelio, Nietzschės, dialektikos, istorijos žmogus, egzistencializmo žmogus, Freudo ar Heideggerio žmogus, Dostojevskio žmogus – štai žmogus, kuriam nesilenkiame, nes jis ne comme il faut. Neužmezgame su juo santykių netgi tada, kai mus čiumpa už gerklės. Kaipgi galima! Juk mes turime Olenką, Skrzetuskį, Matejkos paveikslus ir apskritai esame skaistūs!
Kokia idilė užliejo mūsų smegenis! Nereikalauju išmanyti filosofijos, bet į pasaulį reikia žiūrėti atmerktomis akimis. Šiuolaikinis pasaulis tuo ir skiriasi nuo ankstesniojo, kad juda vis greičiau. Žmonija – tai laivas, kuris visam laikui atsiyrė nuo kranto, jau nebėra nei uostų, nei inkarų, tik begalinis vandenynas po dangumi, praradęs nepajudinamas tiesas. Turime priprasti prie tos vienatvės. Turime išmokti buriuoti tuose verpetuose. Reikia mokėti plaukti – ir jei neįvaldysime to gebėjimo, visada ilgėsimės kokios nors prieplaukos. Bet plaukti mūsų neišmokys nei lyrinė poezija, nei mūsų memuaristinė literatūra.
Suprantamas dalykas, kalbu apie inteligentiją. Žmonėms, apskritai nieko nesuvokiantiems, nė šventas Dievas nepadės.
– Dėl to „švento Dievo“ man ateina į galvą vienas klausimas. Katalikybė yra viena tokių prieplaukų, absoliuti ir nepajudinama tiesa, kurią Jūs supriešinate su degradavusiu šiuolaikybės dangumi. Negi esate katalikybės priešininkas?
W. G. Nesu tikintis katalikas. Norėčiau, kad Jūsų, pone Karoli, karštas tikėjimas nereikštų man jokių pretenzijų, niekas tikėjimo neprimes jėga. Bet mano ateizmas šimtą kartų artimesnis tikėjimui nei XIX a. ateizmas. Kodėl? Nes, manau, tikėjimas – tam tikras dvasios realizavimasis, tam tikras gyvenimo stilius. Sutinku su tokio „egzistencijos šuolio“ galimybe ir kartoju, jau neprisimenu kieno, žodžius: neįmanoma kovoti su tuo, ką pasirenka dvasia. Be to, idėjos, doktrinos, taisyklės man nelabai rūpi. Žiūriu į žmogų ir sakau: aha, štai koks tu esi! Patinki man ar nepatinki, esi nuoširdus, garbingas, dalykiškas, žmogiškas arba atvirkščiai – esi paskutinis niekšas ir gryniausias kretinas. Negaliu būti katalikybės priešas, nes katalikas, tam tikras kataliko tipas, patinka man kaip žmogus. Kodėl turėčiau kovoti su doktrina, kuri sukuria tokius žmones ir tokius gyvenimus?
Bet čia reikia matyti skirtumą. Katalikybės poveikis žmogui būna dvejopas. Katalikybė būna priemonė gilėti ir tobulėti – tada žmogus nepraranda nieko iš savo žmogiškumo, atvirkščiai, tas žmogiškumas darosi lankstesnis, talpesnis, stipresnis, įgauna daugiau svorio. Bet katalikybė gali nuvesti ir kitur – žmogus atbunka, sustingsta, sukaulėja, tada katalikas tampa pasibaisėtinas: doktrina užspaudžia jam gerklę kaip antkaklis, jį apima palaiminga būsena dėl išpuikėliško „nuolankumo“, toks žmogus jau viską žino, todėl jam niekas nebeįdomu, jis teisia Aukščiausiojo vardu – šitaip bet kuris ar bet kuri per penkias minutes paskelbia nuosprendį svarbiausiems ir išties per kraują sukurtiems kultūros pasiekimams. Ak, ne todėl, kad jaustųsi aukštesni, bet todėl, kad žino apreikštas tiesas. Čia katalikybė pakerta natūralią vertės ir žmogaus hierarchiją, tampa palengvinimu, su ja galima gyventi patogiai, mėgaujantis savo paties dorybėmis ir niekinant likusias neaprėpiamas žmogaus triūso sritis.
Gaila, kad tokių katalikų pas mus nemažėja. Lenkiškai katalikybei verkiant reikia suteikti naujų ir sunkių patirčių, pripumpuoti ją aštriausios mūsų dabartinio tapsmo doktrinos, kad katalikybė joje susiformuotų, pagilėtų, apsivalytų ir sustiprėtų. Apreikšta tiesa yra nepajudinama, bet katalikai judėti privalo. Katalikybė neturi būti dvasinė sinekūra, galimybė pabėgti nuo konfrontacijos, vaikiška baimė dėl „sugedimo“.
Todėl, mano manymu, literatai – tokie kaip aš – katalikams galime būti naudingi, nes verčiame konfrontuoti su pasauliu.
– Gal Jūsų veikla būtų veiksmingesnė, jei mažiau provokuotumėte. Bet Jūs provokuojate sąmoningai…
W. G. Man literatūra savo esme yra provokacija. Literatūrinį darbą apibrėžiu kaip kovą už dvasinę būtį – besąlygišką, kaip ir bet kokia kova už būtį. Nedaug tevertas žodis, kuris negeba žeisti. Tačiau esu ne toks dygus kaip daugelis kitų…
– Jeigu nuolatos neaitrintumėte tautinių jausmų…
W. G. Aitrinu? Veikiau tai jie patys save aitrina manimi. Na, ta mintis kiek komplikuota.
– Tai gal paaiškintumėte…
W. G. Primityvių tautų – dauguma skaitytojų yra primityvi tauta – vaizduotė su pasimėgavimu iš adatos padaro dramblį. Negali apsieiti be velnio. Retkarčiais baksteliu jiems adatėle, o jie šaukia, kad tai velnias su šakėmis!.. Neturiu pretenzijų tiems prastuoliams. Jie tamsūs, o demonams tamsa patinka, tai ko čia stebėtis, kad juos ir apsėda.
– Norėčiau paliesti elementariausius nesusipratimus būtent su tais primityviais skaitytojais. Toks skaitytojas nesugeba apimti visumos – ištraukia tik pavienius sakinius. Pavyzdžiui, toks pasakymas „Transatlante“ apie Lenkiją: „O kad liesa kumelė buvo, tai tegu ir dvesia!“
W. G. Žinote, kur tas sakinys skambėtų grėsmingai? Jei jis atsidurtų pačioje knygos pabaigoje kaip galutinė išvada. Bet jis parašytas pradžioje, o pabaiga yra juoko pliūpsniai!
– O Jūsų prakeiksmai, siunčiami Lenkijai, kai laivas atsiiria nuo kranto?
W. G. Nepamirškite, kad „Transatlantas“ – humoristinis romanas. Vadinasi, tai kūrinys, kuris pats juokiasi iš savo prakeiksmų, palūžimo, sielvartų. Tik paskutinis vėpla, neturintis ne tik humoro jausmo, bet ir visiškai nepažįstantis žmonių, neskiria tikro prakeiksmo nuo tokio, už kurio slypi juokas. Ir atvirkščiai: tam, kas moka skaityti, tokie ir panašūs sakiniai bus įrodymas, kad „Transatlantas“ yra neabejotino tautinio pasididžiavimo išraiška. Argi to nesuprantate? Tėvynės idealizavimas – tai bailaus patriotizmo forma. O iškelti visus savo trūkumus laisvai, su šypsena, nes visiškai pasitiki savimi, esi tikras dėl savo būties… sukurti ir išlaikyti tą griežtą atstumą tarp savęs ir mūsų tautinės dramos, tarp savęs ir to, kas gali su mumis vykti dabartyje – vardan gyvybingumo, vystymosi, tapsmo… būti lenku, kuris įveikia save ir įveikdamas pamato giliausią lenkiškumo prasmę… Siūlyčiau kaip tik tokią poziciją, nes tai ne lenkiškumas, kuris remiasi tuo, kad muiliname sau ir kitiems akis, idealizuojame ir „propaguojame“ (pasaulis dėl to tik atlaidžiai šypsosi), siūlyčiau tai, kas iš tiesų gali išsilaikyti ant kojų, išsilaikyti bet kokiomis aplinkybėmis.
Bet tai, kas be ko, pernelyg sudėtinga paprastam „skaitytojui“, kuris nežino, kad ir Lenkija, ir gyvenimas yra sunkūs, daug sunkesni, nei galima įsivaizduoti. O jei nežinočiau, kad gyvenimas toks purvinas… reikščiau pretenzijas būtent emigracijos intelektualų generalitetui, tiems vadams, globėjams ir dvasiniams mokytojams, rašantiems smagius feljetonus.
– Kodėl?
W. G. Prašau pagalvoti: emigracijoje tvyro visiškas idėjų badas. Smėlis ir dykuma. Nuo 1939 m. nesugalvojome visiškai nieko, nors viskas aplink mus pasikeitė. Tomis sąlygomis pasirodo knyga, kviečianti radikaliai pakeisti visą lenkų gyvenimo būdą. Argi nevertėjo tikėtis, kad tai bus bent apsvarstyta?
Gerai, sutikime, kad iš „Transatlanto“ nelengva išlukštenti mintį apie Lenkiją. Bet juk aš ne kartą formulavau ją pratarmėse, komentaruose, polemikose, savo dienoraštyje, ir šiandien jau visi tie ponai turi suprasti, kad į mūsų gyvenimą šį tą įnešiau – galbūt ne itin protingo, bet radikalaus. Ir štai tie veikėjai ir vadai, kurie temų trūkumą jau stengiasi pridengti net heraldika, nė nevirptelėjo atsidūrę priešais į akis krentančią idėją. Nužvelgę ją apsunkusiu žvilgsniu, nusižiovavo ir užmigo. Kaip tą mieguistumą suprasti? Tai anemija? Jie įsižeidė? Pasipūtė? Apėmė pedagoginis noras nepapiktinti mažutėlių? Ar tai kokia kvailoka „taktika“ (nedaryti propagandos)? Noras nieko nematyti, tartum stručiams sukišti galvas į savo seklumos smėlį? Žodžiu, sunku rasti ryškesnį abejingumo liudijimą. Ir tas intelektas, negebantis savo teritorijoje pamatyti jokios svarbios problemos, vis tiek nori daryti įtaką Tėvynei.
– O ką Jūs manote apie Tėvynę?
W. G. Tenykštė tikrovė niūri ir žeminanti, bet turi vieną nepaprastai kūrybingą savybę: ten pasiektas dugnas. Ligšiolinę lenkų kultūrą kūrė aukštesnysis sluoksnis, kurio gyvenimas buvo palengvintas – tad toji kultūra ne savo sferoje buvo neveiksminga. Lenkų gyvenimas galėjo būti peržiūrėtas tik nuo pamatų – bet šitai viršijo mūsų „superstruktūros“ jėgas. O dabartiniai laikai Lenkijoje yra pirma galimybė suarti lenkų būtį iki gelmių, iki žemiausių jos sluoksnių.
Todėl manau, kad niekad Lenkijoje nevyko tiek daug ir tokių fundamentalių dalykų kaip dabar. Tačiau tas brutalus procesas vyksta tyloje: jis nėra balsas, jis faktas. Sumeluotas tenykštis žodis visiškai nesvarbu. Ten valdo faktas – ir mes čia turime jį suvokti kaip šį tą neatšaukiamo. Pas mus vyrauja nuomonė, kad komunizmas Lenkijoje yra dirbtinis reiškinys ir todėl viskas, kas ten vyksta, primena maskaradą. Net jei komunizmas pasitrauks, paliks juos kitokius, nei buvo anksčiau, jie liks vieni, bet pasikeitę, sukrėsti iki sielos gelmių, kupini tikrovės, kurios nemokės išreikšti. Vadinasi, jei emigracijos rašytojai mano, kad jie ir toliau „sėdi“ lenkų tautoje, tai labai klysta – toji tauta jau seniai išslydo jiems iš po kojų. Todėl atsiranda toks reikšmingas paradoksas, kad mes jau negalėsime susikalbėti su jais kaip „lenkas su lenku“, galėsime tik kaip „žmogus su žmogumi“. Tai reiškia: pasaulyje turime pasijusti žmonėmis ir bendrauti su jais jau tik kaip su žmonėmis.
– Kaip manote, ar emigracinė literatūra deramai vykdo savo užduotis?
W. G. Gerbiu jos darbą, gal netgi pasišventimą, bet drįsčiau sakyti, kad tam tikru požiūriu tai nerimta literatūra. Juk ji nori išsaugoti mūsų 1939 m. dvasinį lygį. O tas dvasinis rezervatas trenkia naftalinu. Daugelis tos literatūros plunksnų tarsi atėjusios iš kapinių. Atrodo, kad mūsų ir be to beveidę sąmonę ji norėtų ištirpdyti ilgesyje ir anekdote. Tiesą sakant, neturėčiau į tai kištis, nes esu katinas, kuris vaikšto vienas. Rašau kaip „pavienis žmogus“… Bet jeigu jau klausiate…
Vienintelis dalykas, kas iš tikrųjų sieja emigracijos literatūrą su pasauliui aktualiais klausimais – tai nenuilstamas komunizmo puolimas. Bet apskritai tas puolimas neviršija spaudos propagandos lygio, o kaip pažiūros, būdas, mąstymo stilius tai irgi silpnoka; geriausias tam įrodymas yra tai, kad antikomunistinė diatribė niekuo nepraturtino pasaulinės polemikos komunizmo tema, nepateikė jokio naujo išgyvenimo, jokio nuosavo sprendimo. O ir kaip tai galėtų nutikti? Palyginkite kad ir Camus ir Sartre’o ginčą, prieš kelerius metus vykusį „Temps Modernes“ puslapiuose, su tuo, ką rašome mes. Tas Vakarų intelektualizmas, kad ir „supuvęs“, vis dėlto yra kur kas platesnių horizontų…
– Bet juk talentų pas mus netrūksta.
W. G. Tie talentai, kaip kariuomenė po pralaimėto mūšio, turėjo reorganizuotis ir atsitraukti į naujas, geresnes pozicijas. Tačiau to nepadarė. Prieš lemiamą mūšį reikia sutelkti stipriausius rezervus, savo viduje prieiti iki kraštutinės tikrovės – tik ten, pasiekus absoliutų autentiškumą, galima iš tikrųjų priešintis. Ši tezė apibrėžia užduotis, iškilusias mūsų emigracinei literatūrai – kurių ji, kaip man atrodo, neatliko.
Visų pirma: jos pareiga buvo įveikti savo „klasiškumą“, savo šlėktiškumą, buržuaziškumą, visa tai, kas ją apibrėžia kaip tam tikro socialinio sluoksnio produktą. Ji turėjo tapti rūsčia nuogų žmonių literatūra, bet liko tam tikro sluoksnio ponių ir ponų literatūra, palengvinto gyvenimo kūriniu. Kaip lengvas gyvenimas gali įveikti sunkų gyvenimą? Kaip tam tikra egzistencijos iškarpa gali išlaikyti būties visumos slėgį?
Antra: reikėjo prieiti prie tokio autentiškumo ir nuoširdumo, kai žmogus iš tikrųjų tampa savimi. Kai nesi besąlygiškai savimi, negali priešintis, neturi kuo remtis. Tačiau to negalima pasiekti be kategoriško vidinės laisvės siekio – tegu sunaikinant savyje brangiausius lobius. Jiems tokio ryžto pritrūko. Galėdami pasirinkti laisvę arba visa tai – mitus, sentimentus, tikėjimus, legendas, prie ko buvo „prisirišę“, jie pasirinko antrąjį variantą. Tai yra liko tuo, kas buvo. O aš sutinku su egzistencialistais, sakančiais, kad praeitis žmogų paverčia daiktu.
Be to, skundžiamės, kad mums skauda… bet tai vaikiški skundai. Lenkų antikomunizmas gali būti įtikinamas tik tada, jei įsiskverbs tiek į savo paties nelaimę, tiek į tą skausmą, kurį pagimdė komunizmas, į praradusiųjų savo palikimą skausmą, į dinamiką tos, proletarinės, nelaimės. Tai reiškia: kad sėkmingiau grumtumeisi su komunizmu, pirmiau turi išgyventi pasaulį iš proletariato pusės, pažvelgti jo akimis, suprasti jo tiesas, suvokti tos revoliucijos prasmę. Kad pasakytum „ne“, reikia parengti balansą, bet tas balansas turi būti sąžiningas. Taigi, mano manymu, emigracijos literatūra neįstengė pažvelgti į veidą komunizmui. Nė materialistinei dialektikai, kuri jį sukūrė. Mūsų literatūra – propaganda, o ne istorinis išgyvenimas…
Trumpiau tą galima pasakyti taip: šią valandėlę istorija iš mūsų reikalauja rūstaus ir visiško sąmoningumo – kraštutinio sąmoningumo – ir visiškos vidinės laisvės. Nebeturime nieko, tik pačius save… Bet taip ir likome iš balno išmesta buržuazija.
– Ką toje literatūroje vertinate labiausiai?
W. G. Nesunku numanyti, kad Miłoszą – ligšioliniai jo kūriniai labiausiai iš visų įveda į istoriją. Iš publicistų – Mieroszewskį, tai jautri, blaivi ir protinga galva. Man patinka ir daug kitų, bet beveik nė vienas jų manęs neįtikina.
Versta iš: WITOLD GOMBROWICZ. VARIA 3. LIST DO FERDYDURKISTÓW. WYWIADY, ODPOWIEDZI NA ANKIETY, LISTY DO REDAKCJI CZASOPISM. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2021.
1 Tamsioji jūra, paslaptinga, neištyrinėta vieta (lot.).
Howard Sounes. Charlesas Bukowskis: suspaustas beprotiško gyvenimo glėby
2024 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Howardo Souneso (g. 1965) parašyta legendinio JAV literatūros chuligano Charleso Bukowskio (1920–1994) biografija, angliškai pasirodžiusi 1998 m., – neeilinė ir skaitytojų, ir kritikų vertinama knyga: nors tai biografija, skaitydamas ją nejučia įsitrauki, tarytum tau prieš akis būtų geras detektyvas. Galima drąsiai teigti, kad tai žanro etalonas. Ir nenuostabu: biografijos autorius – garsus britų žurnalistas, parašęs ir tokių kultinių veikėjų kaip Paulas McCartney’is, Bobas Dylanas, Lou Reedas, Amy Winehouse ir kt. biografijas.
Išskirtinės autoriaus savybės – kruopštumas, atida šaltiniams, geras stilius, apgalvota struktūra. Šioje Ch. Bukowskio biografijoje H. Sounesas ne tik puikiai atskleidžia garsiojo JAV rašytojo gyvenimo dramas bei peripetijas, bet ir spalvingai aprašo jo gyvenamąjį kontekstą: vietas, laikotarpio ženklus, kultūrinę ir socialinę to meto aplinką, kitų rašytojų poveikį.
Publikuojame penkioliktojo knygos skyriaus fragmentą. Biografiją lietuviškai šiais metais išleis leidykla „Kitos knygos“.
Paskutinės lenktynės
Be to, kad būdamas trisdešimt penkerių vos mirtinai nenukraujavo, visą Bukowskio suaugusiojo gyvenimą ženklinusi nesveika gyvensena turėjo stebėtinai mažai neigiamų padarinių jo organizmui. Akivaizdu, kad jis buvo prastos formos – apkūnus ir nė kiek nesportavo, tik retkarčiais visiškai nesistemingai pakilnodavo štangą, tačiau jokia fizines galimybes apribojanti liga jo nekamavo nuo pat tais senais laikais ištikusios hemoragijos, po kurios, kaip jis ir pats mėgdavo dažnai prisiminti, gydytojai jį įspėjo šiukštu daugiau niekada negerti. Žinoma, nuo to laiko jis išmaukė marias alkoholio. Bukowskis daug rūkė, išbandė narkotikų, ne kartą buvo rimtai sumuštas per baruose įsiplieskusius konfliktus ir keliskart, nors ir visai trumpai, laiką leido belangėje. Ir vis dėlto jo sveikatos būklė nebuvo aiškiai prastesnė už daugumą kitų šešiasdešimt septynerių metų amžiaus vyrų.
Tačiau 1987 m. žiemą, po „Baro nuolatinio“ premjeros ir filmo kūrimo reikalus lydėjusio jaudulio bei streso, Bukowskio sveikata ėmė silpti. Iš pradžių jis manė, kad tiesiog apsirgo gripu, bet savaitės bėgo, o savijauta negerėjo. 1988 m. sausio 17 d. laiške Johnui Martinui jis parašė, kad nuo Kalėdų išgėrė vos vieną butelį vyno, o tai buvo aiškus požymis, kad jam kažkas negerai. Kraujo tyrimai parodė, jog praėjusiais metais jis buvo patyręs išsekimą, tačiau jokia konkreti liga nebuvo diagnozuota – vis dėlto jo gydytojas panoro atlikti papildomų tyrimų. O kol kas jis uždraudė gerti, ir Bukowskis stigo jėgų toliau rašyti neseniai pradėtą romaną „Holivudas“, paremtą jo patirtimi filmuojant „Baro nuolatinį“.
Laimė, Bukowskis ir Johnas Martinas jau buvo nusprendę, kad kita jų rengsima knyga bus ankstyvųjų jo eilėraščių, kadaise publikuotų nedidelio tiražo čiabukuose bei mažuosiuose žurnaluose ir dalis kurių rašyti dar penktajame dešimtmetyje, rinktinė. Ji buvo išleista tais metais kiek vėliau, pavadinta „Pigiai nuomojamų kambarių madrigalai“. Kaip Bukowskis pabrėžia knygos pratarmėje, šie eilėraščiai – kiek kitokie nei tie pasakojamojo pobūdžio, kokius jis ėmė rašyti paskesniais metais, „lyriškesni nei dabartiniai“, vis dėlto jis nesutiko su kartais vis pasigirstančia nuomone, kad ankstyvoji jo kūryba esanti kur kas geresnė.
Jį prisivijo ir dar vienas praeities prisiminimas: netikėtai sulaukė pusseserės Katherine’os Wood, jo vėjavaikio dėdės Johno dukros, skambučio. Bukowskis buvo pasirūpinęs išsiųsti savo kelionės užrašų knygos „Šekspyras to niekad nedarė“ leidimą vokiečių kalba savo tetai Eleonorai į Palm Springsą. Jos ši knyga anaiptol nesužavėjo, tad atidavė ją Katherine’ai, kuri ir suvis nesuprato, kas joje rašoma, mat tekstas buvo vokiečių kalba. Mėgino spėlioti apžiūrinėdama Michaelo Montforto nuotraukas.
– Kone kiekvienoje fotografijoje jis laikė butelį vyno, tad pamaniau, kad gal jis tapo vyno prekeiviu, – pasakoja ji. Pasirodžius filmui „Baro nuolatinis“, jai parūpo, ar tik jos pusbrolis Henry’is nėra vienas jo autorių, todėl iš pradžių susisiekė su leidykla „Black Sparrow Press“, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad sulaukė kvietimo apsilankyti pas Bukowskį San Pedre.
– Jis buvo šiek tiek pagiringas, – prisimena Katherine’a. – Aiškiai krito į akis, kad alkoholis ir rūkalai jam toli gražu nesvetimi. Jis tikrai nebuvo labai geros formos.
– Tau mano knygos turbūt nepatiktų, – pasakė Bukowskis, kuris jos nebuvo matęs nuo pat vaikystės.
Katherine’a sutiko, kad veikiausiai iš tiesų nepatiktų. Apie „išvirkščią gyvenimo pusę“ jai nesinorėjo nieko žinoti.
Romaną „Holivudas“ Bukowskis pabaigė 1988 m. rudens pradžioje, vėlyvą šeštadienio vakarą, nors jautėsi prastai. Gal net stebina, kokia tai optimistiška ir linksma knyga, kurioje vaizduojamas jau susitupėjęs ir finansiškai saugus Henris Činaskis, besišaipantis iš pasaulio – kur kas beprotiškesnio, nei liudytų visos ligtolinės jo patirtys, įgytos fabrikuose, baruose ir pigiai nuomojamuose būstuose bei aprašytos romanuose „Paštas“, „Faktotumas“ ir „Moterys“.
Kitą rytą Bukowskis pabudo karščiuodamas – turėjo 103 laipsnius temperatūros1, kuri nekrito ištisą savaitę. Negalėjo nei valgyti, nei miegoti ir drebėdavo taip, kad drauge kratydavosi ir visa lova – Bukowskis buvo įsitikinęs, kad miršta. Vis dėlto karščiavimas liovėsi, bet po kelių savaičių ir vėl ištiko, maža to, nemalonumai tuo nesibaigė – galiausiai vieną po kito jis pergyveno tris tokius alinančius priepuolius. Jo svoris nukrito iki šimto šešiasdešimt aštuonių svarų.
Bukowskis konsultavosi su kai kuriais iš geriausių Beverli Hilso gydytojų, nupasakojo jiems savo simptomus: nėra apetito, krinta svoris, svaigsta galva, negali užmigti, yra anemiškas ir sausai kosti. Rytais jis būdavo toks silpnas, kad sunkiai benueidavo į tualetą. Gydytojai konstatavo, kad jo kraujyje žemas hemoglobino kiekis ir geležies trūkumas, – nuo šių bėdų jis galėjo gerti tabletes, – vis dėlto jie negalėjo tiksliai nustatyti, kas jam iš esmės yra negerai.
Paslaptis buvo įminta, kai Bukowskis atnešė vieną savo kačių pas veterinarą, ir šis pasiūlė išsitirti, ar jis nesergąs tuberkulioze.
– Jis ėjo pas visus tuos Beverli Hilso gydytojus, ir nė vienas iš jų nesugebėjo nustatyti, kas jam yra, – pasakoja Johnas Martinas. – Jie sakė, kad jis tiesiog išsekęs, išrašydavo jam tablečių, liepdavo stengtis tausoti nervus ir negerti. O iš tiesų jis sirgo tuberkulioze! Tik nė vienas tų brangiai apmokamų gydytojų per visą savo praktiką nebuvo susidūręs su tuberkuliozės atveju, juk turčius tuberkuliozė dažniausiai aplenkia.
Veikiausiai šią ligą Bukowskis pasigavo dar vaikystėje nuo dėdės Johno, kuris nuo jos mirė 1933 m. Tik ji tūnojo latentiškai, ir pasireiškė, kai organizmas ėmė silpti. Jam buvo paskirtas šešių mėnesių antibiotikų kursas ir prognozuota, kad jis visiškai pasveiks.
Vieno dalyko liga jį išmokė, nors ir kiek pavėluotai, – pasirodo, jis kuo puikiausiai galėjo gyventi ir be alkoholio. Užpuolus ligoms jis išbūdavo blaivus, o galiausiai, vartodamas antibiotikų kursą, iš grynos būtinybės tapo praktiškai abstinentu.
– Kažkaip nebesinori ir išvis liestis prie butelio, – pasakojo jis vienam pas jį į svečius atvykusiam vokiečių žurnalistui. – Nebeturiu nė menkiausio noro gerti. Anokia čia ir auka.
Neskaitant retkarčiais pasitaikančių menkų atkryčių, jo smarkaus maukimo dienos jau buvo praeitis.
Dėl ligos jis ėmė atrodyti labai susenęs: neteko daug svorio, jo veidas sulyso, nosis atsikišo, prie akių atsirado bjaurių guzelių, dalis žilų plaukų nuslinko iki pat viršugalvio, aplink burną su apgailėtinos būklės pageltusiais dantimis žėlė baltutėlė barzda. Net ir jo judesiai pakito – jis ėmė vaikščioti atsargiau, lyg baimindamasis pargriūti. Tarytum siekdami dar ir oficialiai patvirtinti, kad Bukowskis pasiekė negrįžtamą senatvės stadiją, 1990 m. rugpjūtį valdžios atstovai jam pranešė, kad nuo šiol jis turįs teisę į senatvės pensiją.
Romanas „Holivudas“ sulaukė teigiamų recenzijų ir Johnas Martinas sugebėjo parduoti knygos užsienio leidybos teises įvairių pasaulio šalių leidėjams. Dienraščio „Toronto Star“ apžvalgininkas Jimas Christy’is teigė, kad tai nuostabi knyga apie veikiau vidutiniško filmo sukūrimo peripetijas. Romanas patiko ir „Los Angeles Times“ kritikui. Šį pasakojimą apie kino žvaigždžių tuštybę šykščiai pagyrė net Didžiosios Britanijos, kurioje Bukowskis niekada nesulaukė tokios sėkmės kaip kontinentinėje Europoje, laikraštis „The Times“ – leidinyje teigta, kad autoriaus proza pasižymi „taupiu vaizdavimo aiškumu“.
Kita jo knyga buvo sutikta irgi šiltai. „Į aštuntą dešimtį įžengusiojo troškinys“ išleista 1990 m., – taip jau sutapo, kad ji pasirodė jo septyniasdešimtmečio sukakčiai, – tai buvo poezijos ir prozos rinkinys, pademonstravęs, kad Bukowskis vis dar geba tūžti ant pasaulio. Ypač vykę šios knygos apsakymai, o „Valkatos gyvenimas“ – apskritai vienas geriausių jo sukurtų šio žanro pavyzdžių, puikiai atskleidžiančių, kaip meistriškai jis įvaldė nuo pat paauglystės kultivuotą formą. Pasitelkęs viso gyvenimo patirtį, jis sukūrė itin ryškų ir simpatišką Hario – benamio, neapkenčiančio įprastinės rutinos nuo aštuonių valandų ryto iki penkių vakaro ir mieliau geriančio bei miegančio parke, – personažą.
Bukowskio socialinė kritika įgavo ypatingą rezonansą, mat Amerikoje dešimto dešimtmečio pradžioje prasidėjo ekonominė recesija, per kurią daug žmonių prarado darbą ir susidūrė su sunkumais padengti kreditinių kortelių įsiskolinimus ir įmokas už pernelyg brangiai pirkto būsto paskolas. Bukowskis net numatė „slunkių“ kultūrą2, iškilusią koledžų bendruomenėje kaip atsakas į dešimtmetį klestėjusį godumą, – „Valkatos gyvenime“ šį žodį Hariui sušunka kažkuris iš būrio kareivių:
Kolona slinko pamažu. Kareiviai pamatė Harį, sėdintį ant parko suoliuko. Tada ir prasidėjo. Kilo baisiausias klegesys, persunktas šnypštimo, švilpimo ir keiksmų. Jie visi rėkė ant jo.
– EI TU, KALĖS VAIKE!
– SLUNKIUS!
Pravažiuojant kiekvienam kolonos sunkvežimiui, jame įsitaisiusieji perimdavo estafetę:
– TRAUK SAVO SUBINĘ NUO TO SUOLO!
– BAILYS!
– SUPISTAS PEDIKAS!
– MIŽNIUS!
Kolona buvo labai ilga ir judėjo labai lėtai.
– NAGI, DĖKIS PRIE MŪSŲ!
– IŠMOKYSIM TAVE KAUTIS, IŠSIGIMĖLI!
Jų veidai buvo balti ir rudi, ir juodi – tikros piktybės gėlės.
Apsakyme Haris nutuokia šį tą, ko kareiviai nežino arba apie ką yra nusprendę tiesiog negalvoti, – kad jie keliauja savo mirties link, ir ji, toji mirtis, bus visai beprasmė, tad verčiau jau jie liptų iš sunkvežimių ir prisidėtų prie jo, sėdinčio ant suoliuko. Būtent ši atsiribojimo nuo visko filosofija, persmelkianti Bukowskio kūrybą, yra viena priežasčių, dėl kurios jis tapo toks patrauklus jauniems ir maištauti linkusiems žmonėms.
Net hipodromuose aiškiai mažėjo žiūrovų, be to, Bukowskis pastebėjo, kad lošėjai gėrimams nebeišleidžia tiek pinigų, kiek išleisdavo anksčiau, kai visi čia rinkdavosi smagiai praleisti laiko. Tai, kad laikai keičiasi, Bukowskis pajuto ir tiesiogiai, kai Marina ir jos vyras Jeffrey’is Stone’as, už kurio ji ištekėjo praėjusį rudenį, – abu koledžus baigę protingi žmonės, dirbę inžinieriais aerokosmoso pramonėje, – tą pačią dieną neteko darbo. Atrodė, vėl grįžta visuotinė ekonominė depresija, radosi marios bedarbių, ne tik vyrų, nuo kurių „sunkiu laiku nusigręžė sėkmė“, bet dabar dar ir moterų.
Marinai per Kalėdas lankantis San Pedre, Linda Lee jai užsiminė, kad svarsto padovanoti Bukowskiui kompiuterį. Jis jau buvo perėjęs nuo mechaninės rašomosios mašinėlės prie elektrinės – paaiškėjo, kad šia dirbti jam buvo lengviau ir greičiau, – ir nors šių savo planų Linda Lee jam neatskleidė, jai atrodė, kad jis visai norėtų išmėginti tekstų rengyklę. Marina šį tą išmanė apie atitinkamas technologijas, todėl įtikino Lindą Lee pirkti „Apple Macintosh“, nes jis sukurtas taip, kad tiktų dirbti ir žmonėms, kurie apie kompiuterius labai mažai ką teišmano arba suvis nieko nenutuokia.
– Aiškiai jutau, kad, šiaip ar taip, tai turėtų būti toks įrenginys, kuriuo dirbti jis daugiausia galėtų išmokti pats, – prisimena Marina. Lindą Lee truputį trikdė tai, kad procesorius, ekranas, klaviatūra ir spausdintuvas, lyginant su įprasta rašomąja mašinėle, atrodė gremėzdiškai, o ir kaina už tai, ko norėta, buvo išties nemaža – penki tūkstančiai dolerių, – vis dėlto kompiuterį jos nupirko.
– Ot šūdas, – tarė Bukowskis, išpakavęs kalėdinę dovaną. – Dabar tai jau tikrai prarasiu sielą.
Jie nunešė kompiuterį aukštyn į jo darbo kambarį ir Marina ėmė aiškinti, kaip jis veikia.
– Visai kaip ir tikėjausi, jis manęs klausės, bet buvo akivaizdu, kad nekantrauja juo pasižaisti, išmėginti ir visko, ko jam reikia, išmokti pats, – pasakoja ji. Bukowskis eksperimentavo juo didžiumą dienos, nenorėjo net ateiti pavalgyti.
– Čiagi stebuklas! – pareiškė jis. – Tik pažiūrėk, jis taiso mano klaidas. Kartais nemoku užrašyt. Žinau, kokių žodžių man reikia, bet nemoku teisingai jų parašyti, o jis: va, žiūrėk, ką daro!
„Apple Macintosh“ Bukowskiui suteikė naują, papildomą postūmį rašyti. Jam patiko stebėti, kaip jo rašomi žodžiai pasirodo ekrane, – tiesiai ant sosto, pasak jo paties, – ir jis mėgavosi pasirinkdamas vis kitą šriftą ar jo dydį. Vis dėlto didžiausias privalumas buvo tai, kad dabar jis galėjo rašyti daugiau. Anksčiau Bukowskis būdavo įpratęs spausdinti naktį, gerdamas ir klausydamasis radijo, o tada kitą vakarą sėsdavo ranka taisyti to, ką parašęs, – išmesdavo, kas jam galiausiai pasirodydavo nevykę, ir kruopščiai iš naujo atspausdindavo tai, kas atrodydavo to verta. Tik į mašinraščius vis tiek įsiveldavo rašybos, sintaksės ar faktinių klaidų – dėl to jis visados jausdavosi nesmagiai. O dabar Bukowskis galėjo taisyti kūrinius žvelgdamas tiesiog į ekraną, ir iš spausdintuvo jo eilėraščiai išlįsdavo būtent tokie, kokių norėdavo.
Bukowskis visą laiką buvo produktyvus, net labai – buvo išleidęs virš keturiasdešimt knygų, didžiumą jų per pastaruosius du dešimtmečius, – tačiau gavęs kompiuterį ėmė darbuotis dvigubai vaisingiau, ir tai yra visiškai akivaizdu sprendžiant iš kūrinių, kuriuos jis siųsdavo paštu Johnui Martinui į naująjį jo biurą Santa Rosoje, Šiaurės Kalifornijoje, kiekio.
Martino siūlymu Bukowskis savo „Apple Macintosh“ kompiuteriu pradėjo rašyti ir dienoraštį, kuris po jo mirties buvo išleistas 1997 m. su Roberto Crumbo iliustracijomis, knyga buvo pavadinta „Kapitonas išėjo pietaut ir laivą užvaldė jūreiviai“. 1991 m. lapkričio 22 d. įraše Bukowskis paaiškina, koks pravartus jam tapo kompiuteris:
Ką gi, septyniasdešimt pirmieji gyvenimo metai buvo man velniškai produktyvūs. Ko gero, šiemet parašiau daugiau žodžių nei per bet kuriuos kitus paskirus savo gyvenimo metus <…>. Ir tai padaryti labiausiai padėjo šis kompiuteris, kuriuo ėmiau naudotis sausio 18 d. Tiesiog juo rašant daug paprasčiau, žodžiai kur kas greičiau persikelia iš smegenų (ar kur jie ten kyla pirmiausia) į pirštus ir nuo pirštų į ekraną, kuriame juos iš karto gali matyti – ryškiai ir aiškiai. Ir svarbiausia net ne greitis savaime, svarbiausia – srautas, žodžių upė, ir jei žodžiai yra tinkami, tai tegu sau ir liejas laisvai.
Žinoma, kildavo ir bėdų: pasitaikydavo naktų, kai jis tinkamai neišsaugodavo, ką parašęs, ir viskas tiesiog pradingdavo, nors jam pačiam tai atrodydavo tik smulkmena palyginti, tarkim, su gero vyno butelio sudaužymu. Sykį viena jo kačių aptaškė diskelių skaitytuvą, todėl kompiuterį teko vežti atgal į parduotuvę remontuoti. Nuo to karto eidamas gulti jis užklodavo jį didžiuliu paplūdimio rankšluosčiu. Nepaisant šių trukdžių, kūrinių sparčiai gausėjo, radosi galybė naujų eilėraščių, kuriuos Johnas Martinas turėjo paversti knygomis.
Maždaug pusė to, ką Bukowskis išsiųsdavo paštu į Santą Rosą, būdavo išbrokuojama ir atidedama į šalį. Johno Martino teigimu, atmestieji kūriniai – net ne eilėraščiai, o veikiau „žodžių srautas ant popieriaus“, ir nemenka Bukowskio nepublikuotos poezijos dalis yra iš tiesų nevykusi. Kartais ji nepamatuotai įžeidžianti ir jai stinga visa atperkančio šmaikštumo – toks, tarkim, yra eilėraštis, kuriame Bukowskis teigia, kad graikai dvokia. Sklaidydamas spėriai susidariusią didžiulę šūsnį atmestų eilėraščių, Martinas buvo priverstas padaryti išvadą, kad dauguma jų – paprasčiausi svaičiojimai. Tą suprato ir Bukowskis. Eilėraštyje „kai eilėraščiai pasklinda“ jis atkreipia dėmesį į tai, kad geriausi rašytojai yra pasakę mažai, o blogi – net per daug, šiaip ar taip, Bukowskis suprato, kad jei mėgins būti tobulas, nebepajėgs apskritai nieko sukurti, todėl nusprendė, kad geriau jau tiesiog ir toliau rašys, o redaguoti paliks kitiems.
Vis dėlto, nors pasitaikė ir minėtų kokybės netolygumų, nemaža vėlyvųjų Bukowskio eilėraščių dalis yra priskirtina geriausiai per visą gyvenimą jo sukurtai poezijai. Pirmoji knyga, kurią jis parašė naudodamasis „Apple Macintosh“ kompiuteriu, buvo 1992 m. išleista rinktinė „Paskutinės Žemės nakties eilėraščiai“ – tai viena geriausių jo knygų. Iš dalies ir dėl to, kad Bukowskis dirbo kaip pašėlęs, ši rinktinė tapo storiausia jo knyga, išleista leidykloje „Black Sparrow Press“. Bukowskis norėdavo, kad jo poezijos rinktinės būtų didelės, ir Johnas Martinas tam neprieštaraudavo, nes buvo įsitikinęs, kad eilėraščiai skaitytojus veikia geriau, kai yra sudėti į solidžios apimties tomą. Rinkiniai „Nuolatinis karas“ (1984) ir „Kartais tampi toks vienišas, kad tai tiesiog prasminga“ (1986) abu buvo nemenki. Tačiau rinktinę „Paskutinės Žemės nakties eilėraščiai“ sudarė virš keturių šimtų puslapių, šimtas penkiasdešimt devyni nauji eilėraščiai – daugiau, nei paprastai patenka į kai kurių poetų geriausių eilėraščių rinktines.
Metodas, pasitelktas sudarant „Paskutinės Žemės nakties eilėraščius“, buvo lygiai toks pat, kaip ir rengiant visas kitas „Black Sparrow Press“ leistas Bukowskio knygas. Bukowskis Johnui Martinui davė visišką veiksmų laisvę rinktis tai, ką jis norėtų spausdinti.
– Jis nė nežinojo, ką konkrečiai atrinksiu, o ir niekada negrįždavo peržiūrėti savo ankstesnių tekstų, todėl nelabai ir supaisydavo, ką aš būdavau atmetęs. Jam tai nerūpėjo, – pasakoja Johnas Martinas, kuris dažniausiai išdėstydavo eilėraščius chronologiškai, tad vėlyvosios Bukowskio rinktinės prasidėdavo nuo tekstų apie vaikystę, – šia tema jam niekada nepabodo rašyti, – ir baigdavosi kūriniais, kuriuose apmąstoma mirtis. „Paskutinės Žemės nakties eilėraščiai“ yra suskaidyti į keturis daugmaž chronologiška tvarka išdėstytus skyrius, kurių kiekvieno pradžioje pateikiama frazė, paimta iš kurio nors eilėraščio – arba knygoje esančio, arba tokio, kuris į knygą nepateko, nes neatitiko Martino iškeltos kartelės, tačiau jame buvo kokia nors įspūdinga strofa.
Į knygą įtraukta daug nuostabių eilėraščių, tarkim, „mes neturim pinigų, saldainiuk, bet turim lietų“, kuriame nepaprastai paveikiai atkuriami sodrūs vaikystės įspūdžiai, pavyzdžiui, epizodas, kuriame Bukowskis aprašo savo jaunų dienų liūtis ir garsus joms pasibaigus:
<…> ir tada ji ūmai
liaudavosi.
atrodė, kad ji visados
liaujasi
apie 5 ar 6 ryto,
stodavo ramybė,
bet ne visiška tyla,
nes ir toliau krisdavo lašai:
kapt
kapt
kapt,
ir tada nebūdavo smogo,
o apie 8-tą
nutvieksdavo
ryški geltona saulės šviesa,
vangogiškai geltona –
pašėlusi, akinanti!
ir tada
stogų latakai,
išsilaisvinę nuo plūstančio
vandens,
kaitroj imdavo
plėstis:
BRAKŠT! BRAKŠT! BRAKŠT!
Matome ištobulintą metų metus jo puoselėtą stilių – rašyti vieną paprastą eilutę po kitos, vengiant, kiek tik įmanoma, bet kokių įmantrybių.
Buvo eilėraščių, kuriuose žodžiai eilutėse dėstomi po vieną, du ar tris ir sudaro tarsi kažin kokio sąrašo įspūdį, tačiau tokiais atvejais Bukowskis kruopščiai apgalvodavo kiekvieną eilutės lūžį ir sugebėdavo perteikti įdomius vaizdinius ar mintis. Dažnai tokie tekstai būdavo dar ir juokingi. Pavyzdžiui, eilėraštyje „užtraukta užuolaida“ moteris svarsto apie savo partnerio trūkumus:
<…> pažįstu tave
6 mėnesius
bet neturiu
nė menkiausio
supratimo
kas tu toks.
<…>
bet kuri moteris
labai greit
galėtų pranykti tau
iš gyvenimo ir
pamiršti tave.
bet kuriai
moteriai
tave metus
viskas
klostytųsi
tik GERIAU
saldainiuk.
Be to, „Paskutinės Žemės nakties eilėraščius“ persmelkia ir apokaliptinės nuotaikos. Apie jas aiškiai byloja jau pavadinimas, – nors Bukowskis nuogąstavo, kad tik jis nebūtų per klaidą suprastas grynai ekologine prasme, – ir jos pasireiškia visuose gyvenimo Los Andžele aprašymuose, nesvarbu, ar kalbama apie Didžiosios depresijos laikus pateikiant košmariškas vizijas, kaip autoriaus dėdė „bėga gatve tolyn su peiliu nugaroj“, ar apie tėvą, pirmąkart jam išdrožiantį, kad jis, matyt, pamišęs, ar apie šiuolaikinį Los Andželą – krečiamą nusikalstamumo, draskomą rasinių konfliktų ir ekonominės nelygybės, dūstantį nuo taršos, su gyventojais, kurie net „iškvailėja“ nuo karščio bangų, kuriuos eismo spūstys išerzina tiek, kad jie pagatavi griebtis smurto, ir kurie privalo mokėti mokesčius skolose skęstančiai valdžiai. Kai tais pačiais metais buvo išteisinti keturi baltieji policininkai, užpuolę juodaodį Rodney’į Kingą, ir mieste dėl to kilo riaušės, paaiškėjo, kad šios Bukowskio vizijos – šiurpiai tikroviškos. Eilėraštyje „Mes, Dinozaurija“ jis rašė, kad „gatvėse nebaudžiamai bus žudomi žmonės“3. Tikrovėje galiausiai žuvo penkiasdešimt aštuoni žmonės, daugelis jų buvo mirtinai sumušti vidury baltos dienos.
<…>
Data, kurios Bukowskis kiekvienais metais laukdavo, buvo sausio 2-oji, – jo su Johnu Martinu sudarytos sutarties, pagal kurią šis jam kas mėnesį pasižadėjo išmokėti po šimtą dolerių, sukaktis. Ši diena žymėjo laimingiausią jo gyvenimo posūkį. Po dvidešimt trejų metų Martinas Bukowskiui šią išmoką padidino paskutinį kartą – dabar per mėnesį ši siekė septynis tūkstančius dolerių. Prekyboje cirkuliavo devyniolika jo knygų, kurių kiekvienos per metus Amerikoje būdavo parduodama mažiausiai po dešimt tūkstančių egzempliorių, maža to, visame pasaulyje nuolat atsiverdavo vis naujos rinkos – jo knygos verstos į daugiau kaip tuziną kalbų, tarp kurių buvo prancūzų, vokiečių, ispanų ir net japonų.
Kiekvienų Naujųjų metų proga leidykla „Black Sparrow Press“ išleisdavo bukletą su kuriuo nors Bukowskio eilėraščiu – leidinys būdavo skirtas dovanoti bičiuliams. 1993 m. šiam bukletui buvo pasirinktas eilėraštis „nuostabieji priešpiečiai“ ir Bukowskis prisėdęs pasirašė du šimtus dvidešimt šešis tiražo egzempliorius, tokiu būdu kiekvienas jų tapo vertas kelių šimtų dolerių. O juk nuo tada, kai jis girtas įrioglino į „Book City“ knygyną Holivudo bulvare ir pasisiūlė pasirašyti ant bet kurios iš savo knygų mainais į pinigus alaus bokalui, buvo praėję vos keleri metai.
„Nuostabiuosiuose priešpiečiuose“ aprašomi mokykliniai metai siaučiant Didžiajai depresijai, kai Bukowskio tėvai priešpiečiams jam įdėdavo žemės riešutų sviestu suteptų sumuštinių, mat kam nors kitkam jiems stigo pinigų. Bukowskis būdavo toks alkanas, kad prisivertė susidraugauti su Ričardsonu, rubuiliu „mamyčiuku“, kurį tėvai į mokyklą išleisdavo su priešpiečių krepšiu, pilnu vaisių, sumuštinių su kumpiu ir sumuštinių su jautienos griežinėliais, bei termosu šokoladinio pieno. Ričardsonas pavaišindavo Bukowskį skrudintomis bulvytėmis, o šis mainais už tai palaikydavo jam kompaniją grįžtant į namus.
<…> tada
nešinas krepšiu
palydėdavau
Ričardsoną namo.
mes nesikalbėdavom.
kai prieidavom jo namus,
krepšį
jam atiduodavau.
atsidarydavo durys
ir jis įeidavo
į vidų.
buvau vienintelis jo
draugas.
mamyčiukų gyvenimas nėra
lengvas.4
Tą popietę, kai Bukowskis pasirašinėjo ant bukletų, papildomai dar pripiešdamas po žmogeliuką su buteliu gėralo, lijo. Baigęs jis parašė laišką Johnui Martinui – nuoširdžiai padėkojo jam už iki septynių tūkstančių dolerių pakeltas kasmėnesines išmokas, o tai, jo manymu, buvo stulbinama suma, ypač turint omenyje faktą, kad jie nė nesirengė praturtėti, o tik norėjo leisti jiems patiems patinkančias knygas. Jis buvo išgyvenęs Didžiąją depresiją, o dabar jie abu skynėsi kelią ekonominės recesijos sąlygomis ir jiems vis dar nepaprastai sekėsi. Galbūt net geriau nei bet kada anksčiau. Bukowskis įspėjo, kad sensta, tad, galimas daiktas, ateityje neišvengs paslydimų, tačiau pareiškė tikįs, kad net jei jis ir slystelėtų, juos ir toliau lydės sėkmė, dievai jiems bus maloningi.
Versta iš: Howard Sounes. CHARLES BUKOWSKI: LOCKED IN THE ARMS OF A CRAZY LIFE. Grove Press, 1998.
1 Maždaug 39,4 laipsniai pagal Celsijų.
2 Angl. „slacker“ culture.
3 Bukowski Ch. Sriuba, kosmosas ir ašaros / vertė Gediminas Pulokas. – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – P. 123.
4 Vertė Gediminas Pulokas (Bukowski Ch. Pragaras skirtas vienišiems / vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. – Vilnius: Kitos knygos, 2007. – P. 17).
Milanas Kundera: „Visada svajojau apie didelę nelauktą neištikimybę“
2024 m. Nr. 4
Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas
Šių metų balandžio 1 d. Milanui Kunderai (1929–2023) būtų sukakę 95-eri. Šia proga skelbiame jo archyvinį 1983 m. pokalbį su prancūzų rašytoju, o devintajame dešimtmetyje ir asmeniniu paties M. Kunderos asistentu Christiano Salmonu.
Įprasta sakyti, kad M. Kundera buvo čekų rašytojas, antroje gyvenimo pusėje rašęs prancūzų kalba. Ar jis prancūzų rašytojas, gyvenimo pradžioje rašęs čekų kalba? O gal jis tiesiog Europos rašytojas, dešimties romanų autorius, taip pat ir romano teoretikas, teigęs, kad šis prozos žanras yra pats europietiškiausias.
Apie M. Kunderą bus dar daug ir įvairiapusiškai parašyta, tad norėčiau paminėti tik porą dalykų, kurie, manding, aktualūs ir mūsų padangėje. Pirma, antilyriškumas. Tema, plėtota romane „Gyvenimas yra kitur“, taip pat ir „Pokšte“. M. Kundera jau 1968 m. konstatavo, kad čekų literatūra yra pernelyg lyriška, joje dominuoja poezija, kas liudija nebrandumą ir intelekto stoką. Terminu „lyriškasis amžius“ jis žymėjo ne tik tokį kultūros tarpsnį, bet ir jaunystę, kurios polinkiu viską poetizuoti lengvai manipuliuoja politinės jėgos, dangstydamos kartais labai nepoetiškus dalykus.
Antra, kičas. Apie jį nemažai rašoma romane „Nepakeliama būties lengvybė“. Giliai prasismelkianti švelnioji kičo galia juntama ne tik menuose. Puošniomis dekoracijomis, pagaviomis melodijomis ir „jautriomis“ kalbomis ji apraizgo ne tik viešąjį, bet ir asmeninį gyvenimą. Literatūroje dažniausiai reiškiasi nevaldoma daugžodyste ir „aktualiomis“, „skaudžiomis“ temomis. Grafomanija nesunkiai atpažįstama iš stilistinio bejėgiškumo, o kičas skverbiasi lengviau – jis dailesnis, stilingiau apsitaisęs. Mūsuose braunasi ne tik į literatūrą, bet ir į anksčiau tokį reiklų teatrą, kiną, apie televiziją, aišku, nė nekalbant. Užglaisto viską, apmuilina, anot paties M. Kunderos, „neigdamas šūdo buvimą“.
Ir kičo sesutė imagologija, kurią rašytojas plėtojo romane „Nemirtingumas“. Tai dabar jau yra patekę į kasdienę apyvartą tiek politikoje, tiek kultūroje, tad nėra net ko plėtotis.
M. Kunderos dėka padidėjo dėmesys tiek Vidurio Europai, kuriai istoriškai mes taip pat priklausom, tiek ir jos literatūrai. Jis neslėpė pagarbos Robertui Musiliui bei Hermannui Brochui, paminėdamas ir Witoldą Gombrowiczių, Danilo Kišą ar Bruno Schulzą. Nėra gal plačiau žinoma, kad jis rūpinosi literatūrinių filosofinių H. Brocho tekstų vertimu į čekų kalbą, parėmė jų ir Louiso-Ferdinando Céline’o raštų leidybą. Atsidėjęs literatūrai pats nedalyvavo politinėje veikloje, bet visada užtardavo persekiojamus rašytojus, padėdavo jiems. Liudiju, kad susirašinėjant su juo „Nepakeliamos būties lengvybės“ vertimo ir leidimo reikalais reiškė širdingą paramą besilaisvinančiai Lietuvai, atsisakė tuomet ir autorinio honoraro.
M. Kundera – vienas paskutinių didžiųjų, kurių knygos dar buvo plačiai skaitomos ir sulaukdavo atgarsio. Nesitaikstymas, politinio korektiškumo nepaisymas ir kovingojo feminizmo įsigalėjimas lėmė, kad jis taip ir nesulaukė Nobelio literatūros premijos.
Esate sakęs, kad Vienos autoriai Robertas Musilis ir Hermannas Brochas artimesni Jums nei daugelis dabartinių prozininkų. H. Brochas, – kaip ir Jūs, – manė, jog psichologinio romano laikai jau pasibaigė. Tikėjo tuo, ką vadino poliistoriniu romanu.
M. K. R. Musilis ir H. Brochas užvertė romanui didžiulę atsakomybę. Suvokė jį kaip aukščiausią intelektualinę sintezę, paskutinę vietą, kur dar galima tyrinėti pasaulį kaip visumą. Jie buvo įsitikinę, kad romanas turi daug sintetinės jėgos ir gali apimti šiuolaikinę poeziją, fantastiką, filosofiją, aforizmus ir ese1.
Savo laiškuose H. Brochas išsako daug įžvalgių pastabų. Tačiau dingojasi man, kad savo užmojus prislopina naudodamas nevykusį „poliistorinio“ romano terminą. Iš tikrųjų tai H. Brocho tėvynainis, austrų prozos klasikas, Adalbertas Stifteris, buvo tas, kuris jau 1857 m. išleido tikrai poliistorinį romaną „Der Nachsommer“ („Bobų vasara“).Tai garsus romanas: Friedrichas Nietzschė priskyrė jį vokiečių literatūros šedevrų ketveriukei. Šiandien neįmanoma jo skaityti. Jis prigrūstas informacijos iš geologijos, zoologijos, amatų, tapybos ir architektūros sričių. Tačiau ši gigantiška, įkvepianti enciklopedija visiškai apleidžia žmogų ir jo likimą. Ir būtent dėl to, kad „Der Nachsommer“ yra toks poliistoriškas, jam stinga to, kuo pasižymi romanas.
Tuo tarpu H. Brocho atvejis yra priešingas. Jisai stengėsi atrasti tai, ką „atrasti gali tik romanas“. Specifinis objektas to, ką H. Brochas mėgo vadinti „romaniniu žinojimu“, yra egzistencija. Mano požiūriu, terminas „poliistorinis romanas“ turėtų būti apibrėžiamas kaip „tai, kas kiekvieną pažinimo priemonę ir kiekvieną jo formą sujungtų taip, kad nušviestų egzistenciją“. Taip, toks požiūris yra man artimas.
Žurnale „Le Nouvel Observateur“ paskelbėte ilgą ese, kuris paveikė taip, kad prancūzai iš naujo atrado H. Brochą. Kalbate apie jį su didele pagarba, tačiau ir kritiškai. Pabaigoje rašote: „Visi didūs veikalai (tiesiog dėl to, kad didūs) yra iš dalies neužbaigti.“
M. K. H. Brochas įkvepia mus ne tik tuo, ko pasiekė, bet ir tuo, ko siekė ir ko pasiekti jam nepavyko. Būtent tas jo kūrybos neužbaigtumas padės mums suvokti naujų meno formų poreikį, įskaitant, visų pirma, radikalų visko, kas neesminga, atmetimą (kad, neprarasdami architektūrinio aiškumo, aprėptume egzistencijos šiuolaikiniame pasaulyje sudėtingumą), o antra, „romaninį kontrapunktą“ (kad vienoje muzikoje sujungtume filosofiją, pasakojimą ir sapną), specifinį romano ese. Kitaip sakant, kad vietoj kokio nors apodiktinio pranešimo skelbimo išliktume hipotetiški, žaismingi arba ironiški.
Atrodo, kad šie trys punktai ir sudaro užbaigtą Jūsų kūrybinę programą.
M. K. Tam, kad romanu sukurtume poliistorinę egzistencijos iliuminaciją, turime įvaldyti elipsės techniką, kondensavimo meną. Kitaip pateksime į begalinius spąstus. R. Musilio „Žmogus be savybių“ yra vienas iš dviejų trijų mylimiausių mano romanų. Bet negaliu pritarti jo gigantiškai neužbaigtai ekspansijai. Įsivaizduokite pilį, tokią didelę, kad negali jos aprėpti žvilgsniu. Įsivaizduokite devynias valandas besitęsiantį smuikų kvarteto grojimą. Esama tam tikrų antropologinių ribų – žmogiškųjų matmenų – kurių nederėtų peržengti, pavyzdžiui, atminties galių. Svarbu baigus skaityti pajėgti prisiminti jo pradžią. Jeigu ne, romanas praras savo formą, jo „konstrukcinė skaidra“ bus užtamsinta.
„Juoko ir užmaršties knygą“ sudaro septynios dalys. Jei būtumėt dirbęs ne taip eliptiškai, būtumėt galėjęs parašyti septynis gana ilgus ir vienas nuo kito nepriklausomus romanus.
M. K. Bet parašydamas septynis nesusijusius romanus būčiau praradęs tai, kas svarbiausia: nepajėgęs užfiksuoti vienoje knygoje to „žmogiškosios egzistencijos šiuolaikiniame pasaulyje sudėtingumo“.
Elipsės menas yra tiesiog esminis. Jis skatina rašytoją siekti pačios dalyko šerdies. Čia aš visada prisimenu čekų kompozitorių, kuriuo žaviuosi nuo vaikystės, Leošą Janačeką. Jo ryžtas apnuoginti muziką iki esmės buvo revoliucingas. Suprantama, kiekviena muzikinė kompozicija reikalauja daug technikos: temų ekspozicija, jų vystymas, polifoninis darbas (dažnai gana automatiškas), orkestruotės papildymas, perėjimai ir kita. Šiandien muziką galima komponuoti kompiuteriu, tačiau toks kompiuteris visada buvo kompozitorių galvose, ir jei reikėtų, jie galėtų sonatas rašyti be jokios originalios minties, grynai „kibernetiškai“ atlikdami tai, kas būtina kompozicijai. L. Janačeko tikslas buvo sunaikinti šitą kompiuterį! Brutali jukstapozicija – sugretinimas vietoj perėjimų, pakartojimas vietoj variacijų – ir visada tiesiai prie dalyko šerdies. Teisę egzistuoti gauna tik ta nata, kuri suteikia ką nors esminga.
Visa tai tinka ir romanui. Ir jis apsunkintas „technika“, taisyklėmis, kuriomis tvarkomas rašytojo darbas: pristatyti personažą, aprašyti aplinką, išvystyti siužetą istoriniame fone, visą personažų gyvenimą užpildyti nenaudingais epizodais. Kiekviena scena reikalauja naujos ekspozicijos, aprašo, paaiškinimų. Mano siekis yra kaip L. Janačeko: atsikratyti romano technikos automatizmo, romaninio žodžių audinio.
Kita Jūsų paminėta meninė forma yra „romano kontrapunktas“.
M. K. Romano kaip didžios intelektualinės sintezės idėja kone automatiškai prideda „polifonijos“ problemą. Ji vis dar nėra išspręsta. Paimkime H. Brocho romano „Lunatikai“ trečiąją dalį. Ji yra sudaryta iš penkių heterogeniškų elementų: 1. Romano naracijos, pagrįstos trimis pagrindiniais personažais, – Pasenow, Escho, Hugenau; 2. Asmeninės Hannos Wendling istorijos; 3. Konkretaus gyvenimo karo ligoninėje aprašymo; 4. Mergaitės iš Gelbėjimo armijos pasakojimo (iš dalies eiliuoto); 5. Filosofinio ese (parašyto moksline kalba) apie vertybių devalvaciją. Kiekviena dalis puiki. Ir nors visos jos sujungtos simultaniškai, nuolat besikaitaliojant (kitaip tariant, polifoniškai), visi tie penki elementai lieka nesujungti – kitaip sakant, nesukuria tikros polifonijos.
Ar tik nekeliate romanui neįvykdomų reikalavimų, kai imatės polifonijos metaforos ir taikote ją literatūrai?
M. K. Romanas išorinius elementus gali absorbuoti dviem būdais. Don Kichotas savo kely sutinka įvairių personažų, kurie pasakoja jam savo istorijas. Tokiu būdu į visumą įterpiamos savarankiškos istorijos, kurios sugula romane. Toks kompozicijos tipas dažnas XVII ir XVIII amžiaus romanuose. O H. Brochas, neįtraukdamas Hannos Wendling istorijos į pagrindinę Escho ir Hugenau istoriją, palieka abi, kad vystytųsi simultaniškai.
Jeanas Paulis Sartre’as „Atidėjime“, o prieš jį Dos Passosas taip pat naudojosi simultaniška technika. Jų tikslas buvo sujungti skirtingas romano istorijas, kitaip tariant, labiau homogeniškus, o ne heterogeniškus elementus, kaip H. Brocho atveju. Be to, jų šitos technikos panaudojimas man atrodo pernelyg mechaniškas ir nepoetiškas. Aprašant šią kompozicijos formą, manding, tinkamesnės būtų „polifonijos“ ir „kontrapunkto“ sąvokos. Analogija su muzika yra naudinga. Pavyzdžiui, pirmas dalykas, kuris užkliuvo trečiojoje „Lunatikų“ dalyje, yra tai, kad tie penki elementai nėra visiškai vienodi. Tuo metu muzikiniame kontrapunkte pagrindinė taisyklė yra visų balsų lygybė, tai conditio sine qua non.
H. Brocho pirmasis elementas (Escho ir Hugenau pasakojimas) užima daug daugiau fizinės erdvės nei kiti elementai ir, kas dar svarbiau, yra privilegijuotas ta prasme, kad yra prijungtas prie dviejų ankstesniųjų romano dalių kaip jungtis. Taip jis pritraukia daugiau dėmesio ir atsiranda pavojus, jog likusieji elementai bus tiktai priedas. Kitas trikdantis dalykas yra tai, jog Bacho fuga negali prarasti nė vieno balso, o Hannos Wendling istorija arba ese apie vertybių praradimą gali ramiai gyvuoti patys savaime. Skaitant atskirai, niekuo nesumenkėja jų reikšmė nei vertė.
Mano požiūriu, romano kontrapunktui būtinos šios sąlygos: 1. Visų elementų lygybė; 2. Visumos nedalumas. Prisimenu dieną, kai baigiau „Juoko ir užmaršties knygos“ trečiąją dalį „Angelai“. Labai tuo didžiavausi. Buvau tikras atradęs raktą naujam naracijos sujungimo būdui. Tekstas buvo sudarytas iš šių elementų: 1. Anekdoto apie dvi studentes ir jų levitaciją; 2. Autobiografinio pasakojimo; 3. Kritinio ese apie feministinę knygą; 4. Pasakos apie angelą ir velnią; 5. Sapno apie virš Prahos skrendantį Paulį Eluard’ą. Nė vienas tų elementų negalėtų gyvuoti be likusiųjų. Kiekvienas nušviečia ir paaiškina kitus, nes visi tiria vieną temą ir klausia to paties – „kas yra angelas?“.
Šeštoji dalis, taip pat pavadinta „Angelai“, yra sudėta iš: 1. Sapno apie Taminos mirtį; 2. Autobiografinio pasakojimo apie mano tėvo mirtį; 3. Muzikologinių refleksijų; 4. Užmaršties epidemijos, naikinančios Prahą, refleksijos. Koks ryšys tarp mano tėvo ir Taminą kankinančių vaikų? Tai tartum būčiau pasiskolinęs garsų de Lautréamont’o vaizdinį apie „siuvimo mašinos ir skėčio susitikimą“ ant vienos temos stalo. Romano polifonija daugiau yra poezija nei technika. Neradau daugiau literatūroje jokio tokio polifoninės poezijos pavyzdžio, bet mane pribloškė naujausi Alaino Resnais filmai. Nuostabu, kaip jisai panaudojo kontrapunkto meną.
Kontrapunktas mažiau pastebimas romane „Nepakeliama būties lengvybė“.
M. K. Toks buvo mano sumanymas. Norėjau, kad sapnas, pasakojimas bei refleksija srūtų vientisa ir natūralia srove. Tačiau polifoninis to romano pobūdis labai ryškus šeštojoje dalyje: Stalino sūnaus istorija, teologinė refleksija, politiniai įvykiai Azijoje, Franco mirtis Bankoke ir Tomo laidotuvės Čekijoje sujungti vieno amžino klausimo: „Kas yra kičas?“ Šis polifoninis pasažas yra stulpas, paremiantis visą romano struktūrą. Jo architektūrinės paslapties raktas.
Kalbėdamas apie „specifinį romano ese“ išsakėte keletą priekaištų ese apie vertybių nuosmukį, kurį galime rasti „Lunatikuose“.
M. K. Tačiau tai puikus ese.
Abejojate dėl būdo, kuriuo jis įterptas į romaną. H. Brochas atsisako savo mokslinės kalbos, tiesiogiai išsako pažiūras, nesislėpdamas už jokio personažo, kaip tai padarytų Thomas Mannas arba R. Musilis. Ar kaip tik tai ir nėra tikroji H. Brocho inovacija, jo iššūkis?
M. K. Tai tiesa. Gerai suvokiau savo drąsą. Yra ir rizikos, – jo ese gali būti perskaitytas ir suprastas kaip ideologinis romano raktas, jo „pravda“, o tai galėtų likusią romano dalį paversti tiktai vienos minties iliustracija. Tuo būtų suardyta romano pusiausvyra, ese tiesa taptų pernelyg sunki ir grėstų subtiliai romano architektūrai. Romanas, užsimojęs išdėstyti filosofinę tezę (o H. Brochas nemėgo tokio tipo romanų), gali pasirodyti toks esąs ir būti taip perskaitytas.
Kaip įterpti ese į romaną? Reikia turėti omeny vieną esminį faktą: pats refleksijos pagrindas pakinta tą pačią akimirką, kai įterpiamas į romano visumą. Ne romano rėmuose kiekvienas esame savo sklype, kiekvienas – filosofas, politikas ar namų šeimininkė – esame tikri tuo, ką sakome. Tačiau romanas yra teritorija, kurioje žmogus neįtvirtina savo teiginių. Tai žaidimo ir hipotezių erdvė. Romane refleksija iš esmės yra hipotetiška.
Bet kodėl gi romano autorius turėtų atsisakyti teisės atvirai ir užtikrintai romane išreikšti savo filosofiją?
M. K. Todėl, kad tokios jis neturi! Dažnai kalbama apie Antono Čechovo, Franzo Kafkos arba R. Musilio filosofiją. Tačiau rimtai pabandykite jų raštuos atrasti kokią koherentišką filosofiją! Ir nors užrašuose išreiškia savo mintis, tos mintys yra labiau intelektinės pratybos, paradoksų žaismas arba improvizacijos nei filosofiniai teiginiai. Ir filosofai, kurie rašo romanus, nėra tikri romanų rašytojai, kurie naudojasi romano forma, kad išreikštų savo mintis. Nei Voltaire’as, nei Albert’as Camus niekada neatrado „to, ką gali atrasti tiktai romanas“.
Žinau tiktai vieną išimtį, tai Denis Diderot „Žakas fatalistas“. Tai stebuklas! Vos įžengęs į romano valdas tas rimtas filosofas tampa žaismingu mąstytoju. Romane nėra nė vieno rimto sakinio, – viskas viena žaismė. Todėl tas romanas taip skausmingai nuvertintas Prancūzijoje. Iš tikrųjų „Žakas fatalistas“ turi savy visa, ko Prancūzija neteko ir nenori vėl atgauti. Prancūzijoje pirmenybė atiduodama idėjoms, o ne veiklai. „Žako fatalisto“ negalima išversti į idėjų kalbą, todėl idėjų lopšyje negali jo ir suprasti.
„Pokšte“ Jaroslavas vysto muzikologinę teoriją. Hipotetiškas jo mąstymo pobūdis čia akivaizdus. Tačiau „Juoko ir užmaršties knygoje“ muzikologinės meditacijos yra autorinės, tai yra jūsiškės. Kaip turėčiau suprasti, ar jos hipotetiškos, ar savastingos?
M. K. Visa priklauso nuo tono. Nuo pirmųjų romano žodžių mano ketinimas buvo suteikti toms refleksijoms žaismingą, ironišką, provokuojamą, eksperimentinį arba klausiamą toną. Visa šeštoji „Nepakeliamos būties lengvybės“ dalis („Didysis žygis“) – ese apie kičą, proklamuojantis vieną pagrindinę tezę: kičas yra absoliutus šūdo egzistencijos neigimas. Ši meditacija apie kičą man gyvybiškai svarbi. Ji pagrįsta mąstymu, patirtimi, studijomis, galiausiai netgi aistra. Vis dėlto jos tonas nėra rimtas, jis provokuojantis. Tas ese neįmanomas už romano ribų, tai grynai „romaninė“ meditacija.
Jūsų romanų polifonijoje esama dar vieno elemento – sapnų atpasakojimo. Jis apima visą antrąją knygos „Gyvenimas yra kitur“ dalį, taip pat yra šeštosios dalies pagrindas „Juoko ir užmaršties knygoje“, o Terezos sapnų motyvai perpina „Nepakeliamą būties lengvybę“.
M. K. Tuos pasažus interpretuojant galima lengvai nuklysti, kadangi žmonės nori rasti juose kažkokį simbolinį pranešimą. Tačiau Terezos sapnuose nėra ko dešifruoti. Tai eilėraščiai apie mirtį. Jų reikšmė yra jų grožis, hipnotizuojantis Terezą. Beje, ar suvokiate, kad žmonės nežino, kaip skaityti F. Kafką, tiesiog todėl, kad nori jį iššifruoti. Užuot leidęsi nešami jo neprilygstamos vaizduotės, ieško alegorijų, – o randa vien klišes: gyvenimas absurdiškas (arba nėra absurdiškas), Dievas mums nepasiekiamas (arba tereikia ištiesti ranką) ir t. t.
Negalėsite suprasti meno (ypač moderniojo meno), jei nesuvoksite, kad vaizduotė pati savaime yra vertybė. Novalis žinojo tai, kai gyrė sapnus. Sakė, jog jie „saugo mus nuo gyvenimo monotonijos“, jog „savo žaidimų džiaugsmu išlaisvina iš rimtumo“. Jis pirmasis suprato, kokį vaidmenį sapnai ir sapnų vaizduotė gali atlikti romane. Norėjo parašyti antrąją „Heinricho von Ofterdingeno“ dalį, kurioje sapnas ir tikrovė būtų taip persipynę, kad jau niekas nesugebėtų jų atskirti. Deja, viskas, kas liko iš antrosios dalies, tai užrašai, kuriuose Novalis aprašo savo estetinį užmojį.
Šį užsimojimą šimtu metų vėliau įvykdė F. Kafka. Jo romanai yra sapno ir tikrovės sampyna, tai yra nei sapnas, nei tikrovė. Greičiau kažkas trečia. F. Kafka įvykdė estetinę revoliuciją. Estetinį stebuklą. Žinia, niekas negali pakartoti to, ką padarė F. Kafka. Tačiau dalinuosi su juo ir su Novaliu tuo sapnų ilgesiu ir jų įterpimu į romaną. Ieškau labiau polifoninės konfrontacijos nei sapno ir tikrovės susiliejimo. Sapno pasakojimas yra vienas iš kontrapunkto elementų.
Paskutinėje „Juoko ir užmaršties knygos“ dalyje nėra nieko polifoniško, tačiau tai pati įdomiausia knygos dalis. Ji susideda iš keturiolikos skyrių, kurie atpasakoja erotines vieno žmogaus – Jano – gyvenimo situacijas.
M. K. Dar vienas muzikinis terminas, pritaikomas tam pasakojimui, yra „tema su variacijomis“. Toji tema yra riba, už kurios dalykai praranda savo reikšmę. Mūsų gyvenimas bėga greta šios ribos ir kas akimirką rizikuojame, kad ją peržengsime. Tie keturiolika skyrių yra keturiolika vienos situacijos variacijų – erotika kaip riba tarp reikšmės ir nereikšmingumo.
„Juoko ir užmaršties knygą“ pavadinote „romanu variacijų forma“. Bet ar tai dar romanas?
M. K. Nėra ten jokios veiksmo vienovės, todėl ir neatrodo kaip romanas. Be tos vienovės žmonės neįstengia įsivaizduoti romano. Galiausiai net naujojo romano eksperimentai buvo grįsti veiksmo (arba neveiksmo) vienove. Laurence’as Sterne’as ir D. Diderot smaginosi tuo, kad gerokai susilpnindavo tą vienovę. Žako ir jo pono kelionė „Žake fataliste“ yra nelabai reikšminga. Tai niekas kitas kaip komiškas pretekstas autoriui į pasakojimą įpinti anekdotų, istorijų, minčių. Vis dėlto tas pretekstas, tas „rėmas“ reikalingas tam, kad „Žaką fatalistą“ vertintume kaip romaną.
„Juoko ir užmaršties knygoje“ tokio rėmo nėra. Tai, kas sutelkia visumą, yra temų ir jų variacijų vienovė. Ar tai dar romanas? Taip, toks. Romanas yra meditacija apie egzistenciją, regimą per įsivaizduotus personažus. Forma yra neribota laisvė. Vystydamasis romanas niekada nemokėjo pasinaudoti tomis beribėmis galimybėmis ir praleido savo šansą.
Bet, išskyrus „Juoko ir užmaršties knygą“, ir Jūsų romanai yra grįsti veiksmo vienove, nors, tarkim, „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ ji gerokai laisvesnė.
M. K. Taip, tačiau tai papildo kitokie vienijimo būdai: tų pačių metafizinių klausimų vienovė, tų pačių motyvų ir variacijų (pavyzdžiui, tėvystės motyvas „Atsisveikinimo valse“).
Norėčiau dar pabrėžti, kad romanas pirmiausia „statomas“ remiantis keliais raktiniais žodžiais, kaip kad Arnoldo Schoenbergo natų eilėse. „Juoko ir užmaršties knygoje“ yra tokia eilė: užmarštis, juokas, angelai, gailesys, siena. Romano eigoje tas penketas raktinių žodžių analizuojami, studijuojami, apibrėžiami ir vėl perbrėžiami, ir taip jie transformuojami į egzistencijos kategorijas. Romanas pastatomas ant keleto tokių kategorijų, kaip namas ant atramų. „Nepakeliamos būties lengvybės“ atramos yra tokios: sunkis, lengvybė, siela, kūnas, Didysis žygis, šūdas, kičas, atjauta, svaigulys, jėga ir silpnumas. Dėl kategoriško jų pobūdžio negalima šitų žodžių pakeisti sinonimais. Turiu vis iš naujo aiškinti tai vertėjams, kurie dėl „gero stiliaus“ stengiasi vengti pasikartojimų.
Architektūrinio aiškumo požiūriu mane patraukė faktas, kad visi Jūsų romanai, su vienintele išimtim, padalinti į septynias dalis.
M. K. Užbaigęs savo pirmąjį romaną „Pokštas“ nė kiek nenustebau, kad jis turi septynias dalis. Paskui parašiau „Gyvenimas yra kitur“. Prieš užbaigiant šis romanas turėjo šešias dalis. Nebuvau juo patenkintas. Staiga man šovė mintis pridurti istoriją, kuri vyksta praėjus trejiems metams po herojaus mirties, kitaip sakant, anapus romano laiko. Taip radosi šeštoji iš septynių dalių, pavadinta „Pusamžis vyras“. Ir romano architektūra staiga tapo tobula. Vėliau susiprotėjau, kad ta šeštoji dalis yra keistai analogiška šeštajai „Pokšto“ daliai („Kostka“), kuri taip pat įtraukia pašalinį personažą ir lygiai taip atveria slaptą langą romano sienoje.
„Juokingas meiles“ iš pradžių sudarė dešimt apsakymų. Baigdamas galutinę versiją, tris išmečiau. Visas rinkinys tapo labai koherentiškas ir yra tarsi „Juoko ir užmaršties knygos“ provaizdis. Vienas personažas, daktaras Havelas, sujungia ketvirtąją ir šeštąją dalį. „Juoko ir užmaršties knygoje“ irgi ketvirta ir šešta dalis sujungtos vieno asmens, Taminos.
Kai parašiau „Nepakeliamą būties lengvybę“, buvau nutaręs atsikratyti šio apsėdimo skaičiumi septyni. Jau pradžioje nusprendžiau, kad knygoje bus šešios dalys. Tačiau pirmoji dalis man vis rodėsi kažkokia beformė. Galiausiai suvokiau, jog ji sudaryta iš dviejų dalių. Teko atskirti jas vienu chirurginiu rėžiu tarsi Siamo dvynius. Vienintelė priežastis, kodėl apie visa tai kalbu, yra ta, jog noriu parodyti, kad neatsiduodu kažkokiai savimyliškai magiškų skaičių aistrai, ir kad tai nėra joks racionalus išskaičiavimas. Tiesiog mane gena gilus, nežinomas ir nesuprantamas poreikis, formalus archetipas, kurio negaliu išvengti. Visi mano romanai yra skaičiumi septyni grįstos architektūros variantai.
Septynių visai atskirų dalių naudojimas tikriausiai susijęs su tuo, kad Jūs siekiate į darnią visumą sujungti pačius skirtingiausius elementus. Kiekviena Jūsų romano dalis visada yra pasaulis pats sau, ir nuo kitų skiriasi savo forma. Tačiau jeigu jau romanas padalintas į skaičiais pažymėtas dalis, kam dar ir tas dalis skaidyti numeruotais skyriais?
M. K. Skyriai taip pat turėtų sudaryti mažus savarankiškus pasaulius. Turi būti reliatyviai nepriklausomi. Todėl vis primenu savo leidėjui, kad skaičiai būtų aiškiai matomi ir kad skyriai būtų reikiamai atskirti. Skyriai yra tarsi tempai natose! Yra dalys, kurių tempas (skyriai) ilgas, kiti trumpi, o dar kiti gali būti netaisyklingų ilgių. Kiekviena dalis galėtų būti pažymėta: moderato, presto, andante ir t. t. Šeštoji knygos „Gyvenimas yra kitur“ dalis yra andante: pritildyta melancholiška nuotaika pasakojama apie trumpą pusamžio vyro ir jaunos merginos, ką tik paleistos iš kalėjimo, susitikimą. Paskutinė dalis prestissimo, ji parašyta labai trumpais skyriais, šokčiojant nuo mirštančio Jaromiro prie Arthuro Rimbaud, Michailo Lermontovo ir Aleksandro Puškino.
Apie „Nepakeliamą būties lengvybę“ mąsčiau pirmiausia muzikiniu aspektu. Žinojau, kad paskutinė dalis turi būti pianissimo ir lento: susitelkiama prie gana trumpo, neįtampaus epizodo vienoje vietoje, o tonas pritildytas. Taip pat buvo aišku, jog prieš šią dalį turi būti prestissimo, dalis pavadinta „Didysis žygis“.
Išimtis iš skaičiaus septyni dėsnio yra romanas „Atsisveikinimo valsas“, kuriame tiktai penkios dalys.
M. K. „Atsisveikinimo valsas“ pagrįstas kitu formaliuoju archetipu: yra absoliučiai homogeniškas, pasakoja apie vieną subjektą, pasakoja vienu tempu. Yra labai teatrališkas, stilizuotas, ir formaliai susijęs su komedija. Lygiai taip pat sudėtas apsakymas „Symposion“ iš „Juokingų meilių“. Tai penkių veiksmų komedija.
Ką turite omenyje, sakydamas „komedija“?
M. K. Turiu omenyje intrigos bei visų netikėtų ir neįtikėtinų jos spąstų akcentavimą. Nėra nieko romane įtartinesnio, juokingesnio, senamadiškesnio, vulgaresnio ir banalesnio kaip intriga ir komedijiniai jos perdėjimai. Nuo Gustave’o Flaubert’o laikų romanų autoriai stengėsi susidoroti su intrigos dirbtinumu. Ir taip romanas tapdavo kvailesnis už kvailiausią gyvenimą.
Bet esama dar vieno būdo grumtis su abejotinu ir nudėvėtu intrigos mauduliu, o būtent atlaisvinant ją nuo panašumo į tiesą. Pasakojate neįtikėtiną istoriją, kuri sąmoningai nori nepanėšėti į tiesą. Tokia yra F. Kafkos „Amerika“. Tai, kaip Karlas pirmame skyriuje sutinka savo dėdę, yra visų mažiausiai tikėtinas atsitiktinumas. Į savo pirmąją „siurrealiąją“ visatą, pirmąjį „sapno ir tikrovės suliejimą“ F. Kafka žengė pro intrigos parodijos – komedijos duris.
Bet kodėl pasirinkote komedijos formą romanui, kuris visai nebuvo sumanytas kaip pramoginis?
M. K. Bet jis yra pramoginis! Nesuprantu tos paniekos, kurią prancūzai rodo pramogai, kodėl taip gėdijasi žodžio divertissement. Mažiau rizikuojama esant pramoginiam nei nuobodžiam. Rizikuojama taipgi patekimu į kičą, į tą pasaldintą, melagingą dalykų gražinimą, tą rožinį apšvietimą, kuriame maudosi ir tokie modernistiniai kūriniai kaip Paulio Eluard’o eilėraščiai arba naujausias Ettorės Scolos filmas, kurio paantraštė galėtų būti: „Prancūzijos istorija kaipo kičas“. Taip, kičas, ne pramoga yra tikroji estetinė liga!
Didžiojo Europos romano ištakose buvo pramoga, ir kiekvienas tikras jo autorius turėtų jausti tam nostalgiją. O iš tikrųjų tų didžiųjų pramogų temos yra žiauriai rimtos, – prisiminkite tik Cervantesą!
„Atsisveikinimo valse“ klausiama: ar žmogus nusipelno gyvenimo šioje žemėje? Ar neturėtume „išlaisvinti šios planetos iš žmogaus nagų“? Viso mano gyvenimo ambicija yra sujungti didžiausią klausimo rimtumą su didžiausiu formos lengvumu. Ir tai nėra grynai meninė ambicija. Trivialios formos ir svarbaus subjekto kombinacija akimirksniu demaskuoja mūsų dramų tiesą (dramų, vykstančių mūsų lovose, lygiai tų, kurios vaidinamos didžiojoje Istorijos scenoje) ir gailesčio vertą nereikšmingumą. Patiriame nepakeliamą būties lengvybę.
Vadinasi, galėtumėt šio romano pavadinimą priskirti ir „Atsisveikinimo valsui“?
M. K. Kiekvienas mano romanas galėtų vadintis „Nepakeliama būties lengvybė“ arba „Pokštas“, kaip ir „Juokingos meilės“. Jų pavadinimai galėtų keistis vietomis, aš reflektuoju keletą temų, kurios yra mano obsesija, apibrėžia mane, deja, taip pat ir supančioja. Be šių temų neturiu ką pasakyti nei parašyti.
Tad Jūsų romanuose egzistuoja dvi formalios archetipų kompozicijos: 1. Polifonija, jungianti heterogeniškus elementus skaičiumi septyni grįsta architektūra; 2. Komedija, kuri yra homogeniška, teatrališka ir balansuoja ant neįtikėtino ribos. Ar šalia šių dviejų archetipų gali būti dar koks Kundera?
M. K. Visada svajojau apie didelę nelauktą neištikimybę. Tačiau ligi šiol nepajėgiau ištrūkti iš savo bigamiško ryšio.
1 Šioje publikacijoje vartoju žodį „ese“ (vyr. g.), nes „esė“, mano manymu, yra nevartotina, – A. G.
Umberto Eco. Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus
2024 m. Nr. 3
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Kas yra skaitytojas ir kaip skirtingos skaitymo patirtys keičia teksto tikrovę? Ar egzistuoja tobulas skaitytojas? Umberto Eco nebūtų Umberto Eco, jei nesiryžtų beatodairiškam nuotykiui po klaidžią semiotikos ir naratologijos girią paskui, regis, sunkiai išsprendžiamus galvosūkius. 1992-aisiais pakviestas į Harvardo universitetą skaityti paskaitų apie literatūros meną („Norton Lectures“), italų rašytojas ir kalbos filosofas atiduoda duoklę savo iškiliam pirmtakui ir bičiuliui Italo’ui Calvino’ui, kuris 1984-aisiais taip pat svečiavosi Harvarde („Amerikietiškos paskaitos. Šeši pasiūlymai artėjančiam tūkstantmečiui“). Jei I. Calvino’ui rūpėjo nekintamos literatūros vertybės, tokios kaip teksto vaizdingumas ar lengvybė, U. Eco žvilgsnis krypsta į lector, tą paslaptingą ir iki galo nenusakomą būtybę, kurios kalbinės juslės, pasąmoninės ir kultūrinės patirtys modeliuoja grožinio teksto perskaitymo trajektorijas, taigi į skaitytoją – kaip į ne mažiau reikšmingą, o gal net už patį autorių svarbesnę instanciją. „Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus“ – tai solidžiai žaismingas ar šelmiškai rimtas, kaip ir įprasta ekiškam stiliui, literatūrologinis tyrinėjimas ir drauge pokalbis su jam brangiais autoriais, Jorge Luisu Borgesu in primis (būtent iš jo pasiskolinama miško metafora), taip pat tai savotiškas atsakas ar papildymas Michelio Foucault ir Roland’o Barthes’o akademinėms provokacijoms autoriaus mirties tema. Vaikštinėdamas po Homero, Franzo Kafkos, Gérard’o de Nervalio ir Alessandro Manzoni kūrinius, U. Eco tyrinėja skaitančiojo lūkesčius kaip teksto prasmės šaltinį, liaupsina vagabundišką prigimtį ir ragina nebijoti pasiklysti tankmėje.
Įžengti į mišką
Norėčiau pradėti atmindamas Italo’ą Calvino’ą, prieš aštuonerius metus čia pakviestą skaityti šešių Nortono paskaitų1, tačiau tespėjusį jų užbaigti penkias ir palikusį mus prieš pat viešnagę Harvardo universitete. Man norisi atminti I. Calvino’ą ne tik kaip artimą bičiulį, bet dar ir todėl, kad mano paties paskaitos daugiausia nagrinės skaitytojo santykį su grožinės literatūros tekstu, o juk skaitytojo vaidmeniui pasakojime skirtas vienas įstabiausių I. Calvino romanų „Jei keleivis žiemos naktį“.
Tą mėnesį, kai pasirodė ši I. Calvino knyga, italų leidėjas išleido mano studiją „Lector in fabula“ (tik iš dalies atitinkančią angliškąją versiją „The Role of the Reader“). Skirtumą tarp itališko ir angliško pavadinimų lėmė faktas, kad, išvertę itališką ar tiksliau lotynišką pavadinimą į anglų kalbą, turėtume the reader in the fairy tale, o tai ničnieko nereikštų. Tuo tarpu visi esame girdėję posakį lupus in fabula („vilką minint“) – anglišką speak of the devil atitikmenį: vartojame jį tada, kai netikėtai apsireiškia asmuo, apie kurį ką tik kalbėta. Kadangi itališkas posakis nurodo į žinomą liaudies personažą vilką, sutinkamą daugybėje pasakų, jis leido man, parafrazuojant citatą, prišaukti pasakoje ar tiksliau grožiniame tekste skaitytoją. Kartais, žinoma, vilko gali ir nebūti (kaip netrukus išvysime, jo vietoje gali apsireikšti žmogėdra), tuo tarpu skaitytojas egzistuoja visada ir ne tik kaip pasakojimo veiksmo komponentas, bet ir kaip pačios istorijos dalyvis.
Jei šiandien kuris tyrėjas ar kritikas imtųsi lyginti mano „Lector in fabula“ su I. Calvino romanu „Jei keleivis žiemos naktį“, galėtų pamanyti, kad mano studija – teorinis komentaras I. Calvino knygai. Vis dėlto abi knygos pasirodė kone vienu metu ir nė vienas iš mudviejų nežinojo, ką veikia kitas, nors, pasirodo, abu aistringai domėjomės ta pačia problema. Kai I. Calvino atsiuntė man savo romaną, tikrai jau buvo gavęs manąją studiją, nes man skirta dedikacija skambėjo taip: „Umberto, superior stabat lector, longeque inferior Italo Calvino.“ Citata akivaizdžiai pasiskolinta iš Fedro pasakėčios apie vilką ir ėriuką (Superior stabat lupus, longeque inferior agnus2) ir I. Calvino turi galvoje mano „Lector in fabula“. Lieka gana dviprasmiškas longeque inferior (galintis reikšti tiek „pasroviui toliau“, tiek „mažesnės reikšmės, žemesnis“). Supratę lector kaip de dicto, taigi kaip nuorodą į mano studiją, galėtume galvoti apie ironiško kuklumo apraišką ar drąsų pareiškimą prisiimti ėriuko vaidmenį, teoretikui paliekant Piktojo Vilko rolę. Tačiau jei lector interpretuotume kaip de re, tuomet tai jau skamba kaip pareiškimas apie poetiką – taigi I. Calvino nori pagerbti Skaitytoją. O aš, norėdamas pagerbti I. Calvino’ą, pradėsiu nuo antrosios iš „Amerikietiškų paskaitų“, jo parengtų Harvardo universiteto kvietimu, kurioje rašytojas samprotauja apie greitį ir cituoja penkiasdešimt septintąją pasaką iš jo sudaryto rinkinio „Itališkos pasakos“3:
Karalius susirgo. Susirinkę gydytojai jam tarė: „Jūsų Didenybe, jei norite pasveikti, jums reikia gauti nors vieną žmogėdros plunksną. Tai bus nelengva padaryti, nes žmogėdra praryja visus žmones, vos tik juos pamato.“
Karalius visiems paskelbė šią žinią, tačiau niekas nenorėjo eiti. Tuomet pagalbos jis kreipėsi į vieną savo pavaldinį, labai ištikimą ir narsų vyrą. Šis tarė: „Eisiu.“
Jam parodė kelią: „Kalno viršūnėje yra septyni urvai, viename iš jų gyvena žmogėdra“4.
I. Calvino pastebi, kad nepasakoma „nė vieno žodžio apie tai, kuo serga karalius, kaip žmogėdra gali turėti plunksnas ar kokie buvo tie urvai“. Ir tolesniais samprotavimais audžia liaupsę greitumui kaip literatūrinei vertybei, dėl visa ko primindamas: „mano greitumo apologija neturi tikslo paneigti vėlavimo malonumų“5. Vėlavimui ar tiksliau delsimui, apie kurį rašytojas plačiau nekalba, paskirsiu trečiąją Nortono paskaitą. Bet dabar norėčiau patikslinti, kad kiekviena naratyvinė fikcija neišvengiamai ir fatališkai pasižymi greitumu, nes – kol kuriamas menamas pasaulis su jo personažais ir įvykiais – fikcija negali apie šį pasaulį pasakyti visko. Ji tik užsimena, o toliau ragina skaitytoją bendradarbiauti ir pildyti tuščias vietas. Kita vertus, kaip jau nekart esu rašęs, kiekvienas tekstas – tai tingi mašina, reikalaujanti iš skaitytojo atlikti dalį jos darbo. Vargas, jei tekstas imtų ir pasakytų viską, ką būtina suprasti adresatui: toks tekstas niekada nesibaigtų. Jei skambtelėjęs jums sakau: „Tuoj įsuksiu į greitkelį ir būsiu už valandos“, turbūt neverta tikslinti, kad greitkeliu važiuosiu automobiliu. <…>
Miškas – grožinio teksto metafora, taikoma ne tik pasakoms, bet ir kiekvienam naratyviniam tekstui. Esama tokių miškų kaip Dublinas, kuriuose vietoj Raudonkepuraitės gali sutikti Molę Blum, ar tokių kaip Kasablanka, kur sutinkame Ilsą Lund ir Riką Bleiną.
Miškas, jei metaforą skolintumėmės iš Jorgės Luiso Borgeso (dar vieno Nortono paskaitų svečio, kurio dvasia lydės mus šiuose puslapiuose), yra lyg sodas išsišakojusiais takais. Net jei miškas neturi gerai pramintų takų, kiekvienas vaikštantysis gali nustatyti savo maršrutą ir rinktis apeiti vieną ar kitą medį iš dešinės arba iš kairės, iš esmės priimdamas sprendimą ties kiekvienu medžiu. Naratyviniame tekste skaitytojas nuolat kviečiamas rinktis. Tiesą sakant, ši pasirinkimo prievolė galioja net atskiro sakinio lygmeniu, bent jau susidūrus su tranzityviniais veiksmažodžiais. Kol kalbantysis artėja prie sakinio pabaigos, mes, skaitytojai, daugiau ar mažiau sąmoningai kertame lažybų, bandome numatyti kalbančiojo pasirinkimą ir nerimastingai laukiame, kas bus toliau (ypač itin dramatiškų sakinių atveju, pavyzdžiui, tokių kaip „vakar naktį kapinėse regėjau…“).
Kartais pasakotojas laisvę numatyti istorijos tąsą palieka pačiam skaitytojui. Tą matome Edgaro Allano Poe romano „Artūro Gordono Pymo nuotykiai“ finale:
Bet staiga mūsų kelyje išniro žmogaus figūra, gerokai aukštesnė už bet kurią kitą žemišką būtybę. Buvo apsigaubusi drobule, o jos veido spalva buvo akinamo baltumo, lyg sniegas.
Ten, kur pasakotojo balsas nutrūksta, autorius akivaizdžiai siekia, kad mes likusį gyvenimo laiką praleistume spėliodami, kas gi nutiko toliau, ir tarsi nuogąstaudamas, kad galime būti nepakankamai suintriguoti tuo, kas mums niekada nebus atskleista, autorius (ne pasakotojas) pabaigoje įterpia pastabą perspėdamas, kad pradingus Pymui „tie keli skyriai, užbaigiantys jo pasakojimą… tikėtina, nesugrąžinamai prapuolė nelaimingo nutikimo, pasiglemžusio herojaus gyvybę, metu“. Iš šio A. E. Poe miško niekada neišeisime, kaip niekada neišėjo Jules’is Verne’as, Charlesas Romynas Dake’as ar H. P. Lovecraftas, likę jame tam, kad pratęstų Pymo istoriją.
Vis dėlto kartais pasakotojas nori mums parodyti, kad esame ne kokie stenliai, o veikiau livingstonai6, pasmerkti klaidžioti naratyviniuose miškuose ir rinktis amžinai klaidingą kryptį. Prisiminkime Laurence’ą Sterne’ą ir jo romano „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“ pradžią:
Būčiau norėjęs, kad mano tėvas ar motina, nors tiksliau abu, mat vienodai buvo įsivėlę į tą reikalą, būtų atidžiau mąstę, ką daro mano pradėjimo akimirką.
Taigi, ką tokio sutuoktiniai Šendi darė aną delikatų momentą? Norėdamas suteikti skaitytojui laiko vienai kitai pagrįstai spėlionei (taip pat ir ne visai padoriai), L. Sterne’as ištisą skyrių krypsta nuo temos (o tai patvirtina, kad I. Calvino elgėsi protingai nepaniekinęs delsimo meno) ir tik beveik pabaigoje atskleidžia, kokia gi toji pradinė klaida:
– Nepyk, mielasai, – pačią svarbiausią akimirką prabilo motina. – Nepamiršai prisukti laikrodžio?
– Dieve švenčiausias! – suriko tėvas, baisiai suirzęs ir vis dėlto iš paskutiniųjų tramdydamas balsą. – Ar kada kuri moteris, nuo pat Ievos laikų, yra pertraukusi vyrą kvailesniu klausimu?
Akivaizdu, tėvas mąsto apie motiną tą patį, ką skaitytojas mąsto apie L. Sterne’ą. Ar kada kuris autorius, kad ir koks piktavalis, yra taip niekšiškai nuvylęs savo skaitytojus?
Žinoma, po L. Sterne’o avangardinė literatūra dažnai mėgo ne tik apvilti skaitytojo lūkesčius, bet ir bendrai ugdyti skaitytoją, kuris iš skaitomo teksto tikėtųsi visiškos pasirinkimų laisvės. Visgi tokia laisve mėgaujamasi kaip tik todėl – ir to mus moko tūkstantmetė literatūros tradicija, nuo pirmykščių mitų iki modernaus detektyvo, – kad žengdamas į naratyvinį mišką skaitytojas paprastai vadovaujasi logika, jog vieni pasirinkimai prasmingesni už kitus.
Paminėjau prasmingumą, lyg kalbėtume apie sveiko proto padiktuotus sprendimus. Bet būtų banalu tvirtinti, kad norint perskaityti romaną būtina mąstyti taip, kaip liepia sveikas protas. Akivaizdu, kad L. Sterne’as ir A. E. Poe mūsų prašo visai ne to, kaip ir pasakos apie Raudonkepuraitę autorius, jei toks apskritai egzistuoja. Sveikas protas niekada mums neleistų patikėti, kad po mišką bastosi kalbantis vilkas. Taigi, ką turiu galvoje sakydamas, kad skaitytojas naratyviniame miške turi rinktis, kas prasmingiausia?
Čia būtina grįžti prie dviejų esminių sąvokų, kurias esu aptaręs savo ankstesnėse knygose: pavyzdinis skaitytojas ir pavyzdinis autorius7.
Pavyzdinis vienos ar kitos istorijos skaitytojas nėra tapatus empiriniam skaitytojui. Empirinis skaitytojas – tai mes, aš, jūs ir bet kuris kitas tekstą skaitantis asmuo. Empirinis skaitytojas gali perskaityti tekstą keliais skirtingais būdais ir nėra tokio įstatymo, kuris reglamentuotų skaitymo veiksmą, o tekstą neretai naudojame kaip talpyklą savo aistroms ir emocijoms, ateinančioms iš anapus teksto arba prabundančioms beskaitant patį tekstą.
Jei kada teko žiūrėti komišką filmą gilaus liūdesio akimirką, atminsite, jog vargiai pavyksta patirti smagumą; negana to – gali būti, kad peržiūrėję tą patį filmą po kelerių metų vis tiek neišspausite šypsnio, nes kiekviena filmo scena primins jums apie anksčiau išgyventą liūdesį. Akivaizdu, kad kaip empirinis žiūrovas „perskaitysite“ kino juostą klaidingai. Tačiau klaidingai lyginant su kuo? Su idealiu žiūrovu, apie kokį mąstė kino režisierius statydamas komediją: žiūrovu, nusiteikusiu juoktis ir įsijausti į siužetą, asmeniškai jo neįtraukiantį. Tokį žiūrovo (ar knygos skaitytojo) tipažą vadinu pavyzdiniu skaitytoju – tekstas ne tik numato jį kaip bendrininką, bet ir pats bando jį kurti. Prasidėdamas žodžiais „Gyveno kartą“ tekstas paleidžia signalą, žaibiškai atrenkantį pavyzdinį skaitytoją, tikėtina, vaiką arba asmenį, pasirengusį tikėti fikcija, peržengiančia racionalaus mąstymo ribas.
Netrukus po to, kai pasirodė mano romanas „Fuko švytuoklė“, man parašė vienas seniai nematytas vaikystės laikų bičiulis: „Mielas Umbertai, buvau pamiršęs, jog esu tau pasakojęs aną patetišką istoriją apie savo dėdę ir tetą, visgi nemaloniai nustebau išvydęs, kad panaudojai ją savo knygai.“ Ką gi, romane tikrai yra keli epizodai apie dėdę Karlą ir tetą Kateriną, šioje istorijoje jie – pagrindinio veikėjo Jakopo Belbo giminaičiai, ir tikrai pasiskolinti iš tikrovės: pakeitęs vieną kitą detalę ir vardus aš pasakoju istoriją apie dėdę ir tetą iš savo paties vaikystės. Atsakiau bičiuliui, kad romano dėdė Karlas ir teta Katerina iš tikrųjų yra mano giminaičiai, tad autorinės teisės priklausančios man, ir kad nieko nežinojau apie jo giminaičių peripetijas. Bičiulis atsiprašė: kaip skaitytojas jis taip įsijautė į pasakojimą, jog patikėjo atpažinęs jo giminėje nutikusius dalykus, o tuo visai nesunku patikėti – karo metais (manieji prisiminimai siekė anuos laikus) panašių dalykų nutikdavę daugeliui dėdžių ir tetų.
O kas nutiko mano bičiuliui? Naratyviniame miške jis dairėsi to, kas iš tiesų kerojo jo privačioje atmintyje. Tikrai nėra klaidinga vaikščiojant po mišką remtis savo patirtimi ir įžvalgomis siekiant geriau suprasti gyvenimą, praeitį ir ateitį. Tačiau kadangi naratyvinis miškas sukurtas visiems, nederėtų ieškoti faktų ir emocijų, liečiančių tave vieną. Antraip, kaip jau rašiau knygose „Interpretacijos ribos“ ir „Interpretation and Overinterpretation“, tekstą nebe interpretuoji, o naudoji savo tikslams. Naudoti tekstą, kad atitrūkę nuo realybės svajotume atmerktomis akimis, nėra draudžiama ir retsykiais to griebiamės visi. Vis dėlto svajoti atmerktomis akimis nėra vieša veikla, antraip po naratyvinius miškus judėtume tarsi po aptvertą sodą.
Taigi, egzistuoja tam tikros žaidimo taisyklės ir pavyzdinis skaitytojas moka pagal jas žaisti. Mano vaikystės bičiulis trumpam užmiršo šias taisykles ir savo kaip empirinio skaitytojo lūkesčius sumaišė su autoriaus pavyzdiniam skaitytojui keliamais lūkesčiais.
Žinoma, autorius disponuoja ypatingais signalais, leidžiančiais nukreipti pavyzdinį skaitytoją reikiama linkme. Tiesa, kartais šie signalai gali būti gana dviprasmiški. Prisiminkime Carlo Collodi „Pinokio“ pradžią:
Kitados buvo…
– Karalius! – suskubs mano mažieji skaitytojai.
Tai kad ne, vaikai, apsirikot. Kitą sykį buvo medgalys8.
Kaip pradžia išties sudėtinga. Autorius pirmuoju sakiniu tarsi perspėja, jog prasideda pasaka, ir vos skaitytojas patiki, kad priešais jį – tikrai vaikiška pasaka, scenoje kaipmat pasirodo (autoriaus pašnekovų vaidmenyje) vaikai, mąstantys būtent kaip prie pasakų įpratę vaikai, ir padaro klaidingą prielaidą. Tai gal ši istorija skirta visai ne vaikams? Abejonėms išsklaidyti rašytojas kreipiasi vėlgi į vaikus, tiksliau į savo mažuosius skaitytojus, kurie galės toliau skaityti šią pasaką lyg ji būtų parašyta būtent jiems, tik priimdami faktą, kad pasaka kalba ne apie karalių, o apie medinę lėlę, ir priėję pasakos pabaigą neliks nuvilti. Kita vertus, tokia pradžia yra suokalbiškas akies mirktelėjimas suaugusiam skaitytojui. Ar gali būti taip, kad pasaka skirta ir jam? Tik skaityti ją derėtų kiek kitaip ir apsimesti vaiku, kad perprastum alegorines pasakos reikšmes? Tokia įžanga susilaukė begalės psichoanalitinių, antropologinių ir satyrinių interpretacijų, dalis jų visai pagrįstos. Galbūt C. Collodi tikrai žaidė dvigubą žaidimą ir tokia nuojauta neabejotinai lemia nemažą dalį šios išskirtinės knygos žavesio.
Kas gi primeta skaitytojui žaidimo taisykles bei suvaržymus? Kitaip tariant, kas modeliuoja pavyzdinį skaitytoją? Autorius, suskubs mano mažieji skaitytojai.
Visgi tiek privargę, kad atskirtume empirinį skaitytoją nuo pavyzdinio, ar galime mąstyti apie autorių kaip apie empirinį personažą, rašantį istoriją ir sprendžiantį, galbūt dėl viešai neišpažįstamų priežasčių, žinomų tik autoriaus psichoanalitikui, kokį pavyzdinį skaitytoją dera modeliuoti? Atvirai sakau, kad man asmeniškai empirinis grožinio teksto autorius (tiesą sakant, bet kurio teksto autorius) ne ką terūpi. Žinau, mano žodžiai užgaus ne vieną klausytoją, galbūt paskyrusį begalę laiko J. Austin, M. Prousto, F. Dostojevskio ar J. D. Salingerio biografijoms nagrinėti, ir puikiai žinau, kaip įdomu kapstytis po privačius realių žmonių, kuriuos esam pamilę lyg artimiausius bičiulius, gyvenimus. Man pačiam nerimastingų jaunystės studijų laikais nežmoniškai palengvėjo sužinojus, kad Immanuelis Kantas savo filosofinį šedevrą parašė sulaukęs garbingo amžiaus, taigi penkiasdešimt septynerių, lygiai kaip užvaldė sunkiai slopinamas pavydas sužinojus, kad Raymond’as Radiguet savąjį „Le diable au corps“ sukūrė būdamas vos dvidešimties.
Tačiau šie elementai niekaip nepalengvina užduoties sprendžiant, ar I. Kantas buvo teisus padidinęs kategorijų skaičių nuo dešimties iki dvylikos ir ar „Le diable au corps“ laikytinas šedevru (būtų šedevru net tada, jei R. Radriguet būtų jį sukūręs penkiasdešimt septynerių). Menami hermafroditiški Džokondos bruožai gal ir įdomi tema estetinei diskusijai, tačiau Leonardo da Vinci lovos įpročiai – bent jau mano asmeniniam šio paveikslo suvokimui – išlieka paskalomis, nieko daugiau.
Galimi miškai
Kitados buvo… „Karalius!“ – suskubs mano mieli skaitytojai. Tikrai taip, šįkart atspėjote. Kitados buvo paskutinis Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, po karo išsiųstas į tremtį. Šis karalius garsėjo kaip menko humanistinio išsilavinimo žmogus, labiau susitelkęs į ekonominius ir karinius klausimus, beigi aistringas senovinių monetų kolekcininkas. Pasakojama, kad kartą karalius buvo pakviestas atidaryti vieną tapybos parodą, taigi priverstas apeiti visas sales grožėdamasis paveikslais. Stabtelėjęs prie nuostabaus peizažo, vaizdavusio slėnį ir nedidelį priekalnės kaimelį, karalius ilgai spoksojo, o tada kreipėsi į parodos vadovą: „Kiek šiame kaimelyje gyventojų?“
Esminė taisyklė skaitytojui imantis naratyvinio teksto – priimti autoriaus siūlomą fikcinį paktą, S. T. Coleridge’o vadintą „tikroviškumo suspendavimu“. Skaitytojas turi suvokti, kad tai, kas jam pasakojama, yra išgalvota istorija, tačiau dėl to nekaltinti autoriaus melagyste. Kaip taikliai įvardijo Johnas Searle’as9, autorius apsimeta sakąs tikroviškus dalykus, o mes priimame fikcinį paktą ir taip pat apsimetame, kad autoriaus pasakojami dalykai nutiko iš tikrųjų.
Parašęs du romanus, kuriuos perskaitė net keli milijonai skaitytojų, pastebėjau vieną stulbinamą reiškinį: pasiekęs kelių dešimčių tūkstančių egzempliorių slenkstį (šis gali varijuoti priklausomai nuo šalies), paprastai sutinki skaitytojus, puikiai nutuokiančius apie fikcinį paktą, o perkopęs pirmą milijoną patenki į niekieno žemę, kur skaitytojai nebūtinai yra girdėję apie tokį susitarimą.
Romano „Fuko švytuoklė“ šimtas penkioliktame skyriuje personažas Kazaubonas 1984-ųjų birželio 23–24 d. naktį, po diaboliškos ceremonijos Paryžiaus Conservatoire des Arts et Métiers, lyg apsėstas žingsniuoja St Martin gatve, kerta Ours gatvę, pasiekia Bobūrą, o tada Saint-Merri bažnyčią ir iš ten lekia skirtingomis gatvėmis, kurias visas įvardiju, iki pat Vosges aikštės. Turiu prisipažinti, kad prieš rašydamas skyrių net kelias naktis klaidžiojau šiuo maršrutu su diktofonu rankoje, įrašinėdamas viską, ką aplink save mačiau ir bendrus įspūdžius.
Maža to: kadangi kompiuteryje turiu įdiegęs programėlę, kuri man leidžia atkurti dangaus skliautą bet kuriuo metų laiku ir paros metu bet kurioje geografinėje platumoje ir ilgumoje, prieš rašydamas pasidomėjau, ar pasakojimo vyksmo naktį švietė mėnesiena ir kur skirtingomis valandomis buvo galima matyti mėnulį. Ėmiausi to tikrai ne realizmo sumetimais, nesu Émile’is Zola. Tačiau rašydamas mėgstu regėti prieš akis aprašomą erdvę: tai padeda prisijaukinti siužetą ir geriau perprasti personažus.
Pasirodžius romanui sulaukiau laiško iš vieno pono, kuris nepatingėjo apsilankyti Bibliothèque Nationale archyvuose ir perversti visus 1984-ųjų birželio 24 d. laikraščius. Skaitytojas išsiaiškino, kad ties Réaumur gatve, kurios romane neminiu, bet kuri tikrai kertasi su St Martin gatve, minėtąją naktį po vidurnakčio – daugmaž tada, kai pro šalį eina Kazaubonas, – būta gaisro, ir nemenko, jei jau laikraščiai teikėsi apie jį pranešti. Skaitytojas priekaištavo, kaipgi galėjęs Kazaubonas gaisro nepastebėti.
Smagumo dėlei atrašiau, kad greičiausiai Kazaubonas gaisrą pastebėjo, bet jei nieko man apie jį neužsiminė, vadinasi, turėjo slaptų motyvų, o tai dar ir kaip būdinga tokiai tirštai istorijai, kupinai tikrų ir netikrų misterijų. Įtariu skaitytoją vis dar bandant išsiaiškinti, kodėl Kazaubonas nutylėjo apie gaisrą ir ar tai kaip nors susiję su tamplierių sąmokslu.
Nors ir lengvai paranojiškas, šis skaitytojas iš dalies neklydo. Tai aš, autorius, pastūmėjau jį patikėti, neva istorija vyksta tikrame Paryžiuje, ir net patikslinau veiksmo datą. Jei kuriame iš detalesnių aprašymų būčiau nurodęs, kad priešais Conservatoire stūkso Antoni’aus Gaudí suprojektuota Šventosios Šeimos bazilika, skaitytojas būtų visiškai teisėtai užsirūstinęs – jei jau esame Paryžiuje, prie ko čia Barselona? Bet ar tai suteikė skaitytojui teisę ieškojo gaisro, kuris Paryžiuje tą naktį tikrai vyko, bet apie kurį romane nerašau?
Manau, skaitytojas kiek perlenkė lazdą reikalaudamas, kad išgalvotas siužetas tobulai atitiktų realųjį pasaulį, į kurį tik nurodo, ir visgi reikalas ne toks paprastas. Prieš teisdami įžūlųjį skaitytoją pažiūrėkime, ar tikrai reikėtų smerkti parodoje apsilankiusį karalių Viktorą Emanuelį III.
Įžengę į naratyvinį mišką sudarome fikcinį paktą su autoriumi ir nusiteikiame patikėti, jei kartais vilkas imtų ir prabiltų, bet vilkui prarijus Raudonkepuraitę kaipmat patikime ją žuvus (šis įsitikinimas nepaprastai svarbus, kad patirtume galutinį katarsį bei malonumą personažui stebuklingai prisikėlus). Vilką vaizduojamės įprastai, su kailiu ir stačiomis ausimis, kokių esama tikruose miškuose, iš Raudonkepuraitės tikimės vaikams tipiško elgesio, o iš jos mamos – atsakingos suaugusios moters poelgių. Kodėl? Nes toks yra mūsų patyriminis pasaulis ir be didelių ontologinių išvedžiojimų vadinsime jį tikrovės pasauliu.
Tai, ką dabar sakau, gali pasirodyti stačiai akivaizdu, ir vis dėlto akivaizdu nėra, jei laikomės įsikibę tikroviškumo suspendavimo dogmos. Regis, skaitydami pramanytas istorijas mes suspenduojame tikroviškumą vienų, bet ne kitų dalykų atžvilgiu. Ir jei, kaip netrukus matysime, ribos tarp to, kuo turime tikėti ir kuo neturėtume tikėti, išties slidžiai dviprasmiškos, kaip galėtume kaltinti karalių Viktorą Emanuelį III neišmanymu? Jei žvelgdamas į paveikslą monarchas privalėjo grožėtis vien estetinėmis savybėmis, taigi spalvomis ir perspektyvos perteikimo tikslumu, domėtis kaimelio gyventojais buvo klaidinga. Bet jei monarchas žengė į paveikslą kaip žengiama į naratyvinį pasaulį, taigi fantazuodamas apie pasivaikščiojimą kalvomis, kodėl negalėjo domėtis ir tuo, ką galėtų sutikti kartą pasiekęs gyvenvietę ar užėjęs ramesnę smuklę? Jei paveikslo, kaip galime spėti, būta realistiško, kodėl monarchas turėjo manyti miestelį buvus negyvenamą ar gaubiamą košmarų, tarsi kurią iš H. P. Lovecrafto aprašytų vietovių? Galiausiai čia juk ir slypi kiekvieno žodinio ar vaizdinio pasakojimo žavesys: pasakojimas uždaro mus tam tikro pasaulio ribose ir vienaip ar kitaip priverčia žvelgti į jį rimtai.
Ankstesniuose puslapiuose aptarėme, kokiu būdu aprašydamas Komo ežerą Alessandro’as Manzoni kuria atskirą pasaulį, nors ir pasiskolinęs geografines tikrovės pasaulio koordinates. Galbūt kas nors paprieštaraus, kad toks principas taikytinas tik istoriniams romanams, bet jau matėme, kad tai būdinga ir pasakoms, tik iškreipiant proporcijas tarp tikrovės ir pramano.
Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu10.
Puiki pradžia neabejotinai išgalvotai istorijai. Arba patikime jos tikrove, arba verčiau nedelsiant mesti į šalį Franzo Kafkos „Metamorfozę“. Bet skaitykime toliau:
Jis gulėjo lovoje ant kietos kaip šarvas nugaros ir, mažumą kilstelėjęs galvą, matė savo išgaubtą rudą pilvą, suskaidytą suragėjusių lankų, pridengtą vos besilaikančios antklodės. Daugybė palyginti su visu kūnu pasigailėtinai plonų kojų bejėgiškai kirbėjo jam prieš akis11.
Toks aprašymas, regis, turėtų sustiprinti netikroviškumo įspūdį, o vis dėlto perkelia pasakojimą į priimtiną plotmę. Žinoma, kelia nuostabą, kad žmogus gali vieną rytą prabusti vabalu, bet kad jau taip nutiko, vabalas turi savo išvaizda priminti skaitytojui žinomus vabalus. Šios kelios F. Kafkos eilutės yra anaiptol ne siurrealizmo, o realizmo pavyzdys. Tereikia atminti, kad šis normaliausias vabalas yra „didžiulis“, o tai jokia smulkmena turint galvoje fikcinį paktą. Kita vertus, pats Gregoras sunkiai gali patikėti: „Kas man atsitiko?“ – suka galvą. Patekę į analogišką situaciją galvas suktume ir mes. Bet judėkime toliau. Tolesnis aprašymas neturi jokių fantastikos elementų ir yra absoliučiai tikroviškas:
Tai juk visai ne sapnas. Jis savo kambaryje, pažįstamoje, kiek per mažoje žmogui kamaraitėje12.
Aprašymas tęsiasi ir mums rodomas kambarys, primenantis tūkstančius kitų jau regėtų kambarių. Kiek vėliau skaitytojui pasirodys absurdiška, kad Gregoro tėvai ir sesuo neklausinėdami susitaiko su faktu, kad vienas jų šeimos narys netikėtai virto vabalu, nors jų reakcija regint šią pabaisą yra kaip tik tokia, kokia ištiktų kiekvieną tikrovės pasaulio gyventoją: šeimynykščius apima siaubas ir pasidygėjimas, jie yra priblokšti. Trumpai tariant, absurdiškam pasauliui sukurti F. Kafka pasitelkia tikrovės pasaulio foną. Jei kartais Gregoras išvystų savo kamaraitėje kalbantį vilką ir jiedu nutartų užsukti pas Skrybėlių arbatėlės, turėtume visai kitokią istoriją (nors šios fone taip pat užčiuoptume begalę tikrovės pasaulio nuorodų). <…>
Prieš tai minėjau skaitytoją, senuose Paryžiaus laikraščiuose ieškojusį gaisro, apie kurį romane nekalbu. Tas žmogus nepriėmė minties, kad naratyvinė visata pasižymi kuklesniu formatu nei tikrovės visata. Leiskite papasakoti jums dar vieną istoriją, susijusią su minėta paryžietiška naktimi.
Prieš keletą mėnesių pas mane apsilankė du studentai iš Paryžiaus Ecole des Beaux Arts, jie atnešė parodyti man fotografinį albumą, kuriuo atkūrė romano personažo maršrutą: studentai nufotografavo cituojamas vietas, vieną po kitos ir tikslią nakties valandą. Maža to: kadangi šimtas keturiolikto skyriaus gale miniu, kad Kazaubonas išlenda iš kanalizacijos ir pro pusrūsį su tuščiais buteliais patenka į rytietišką barą, pilną prakaituotų lankytojų, taukuotų iešmų ir alaus bokalų, studentai nufotografavo ir baro vidų. Niekada tame bare nesilankiau ir aprašiau jį mąstydamas apie panašius barus, kokių apstu tame Paryžiaus kvartale, bet tiedu studentai akivaizdžiai surado romane aprašytąjį barą. Jie anaiptol nepainiojo pavyzdinio skaitytojo pareigos su empirinio skaitytojo nerimu sutikrinti, ar mano romanas aprašo tikrąjį Paryžių, priešingai: studentai sugalvojo per fotografiją transformuoti tikrąjį Paryžių į romane vaizduojamąjį ir iš miesto visumos atrinko tik tas detales, kurios atitiko mano aprašomą pasaulį.
Studentai pasitelkė romaną, kad suteiktų tam tikrą formą beformei ir begalinei tikrojo Paryžiaus visatai. Taigi pasielgė priešingai nei Georges’as Perecas, bandęs atvaizduoti kiekvieną Saint-Sulpice aikštėje per dvi dienas nutikusią smulkmeną. Paryžius gerokai sudėtingesnis nei G. Pereco ar „Fuko švytuoklės“ aprašoma visata. Visgi pasivaikščiojimai po naratyvinį pasaulį įgauna tą pačią funkciją, kokią turi vaikiškas žaidimas: žaisdami su lėlėmis, mediniais arkliukais ar aitvarais vaikai jaukinasi fizikos dėsnius ir veiksmus, kuriuos vieną dieną turės atlikti. Panašiai ir skaitydami istorijas įsitraukiame į žaidimą, per kurį mokomės įprasminti tikrovės pasaulyje nutikusių, nutinkančių ar nutiksiančių dalykų neaprėpiamumą. Skaitydami romanus išsilaisviname iš nerimo, apninkančio tada, kai bandome pasakyti šį tą tikro apie realųjį pasaulį.
Tai terapinė grožinės literatūros funkcija ir pagrindinė priežastis, kodėl nuo pat savo ištakų žmonija pasakoja istorijas. Galiausiai tokia yra ir mito funkcija: suteikti formą patirčių chaosui.
Ir vis dėlto reikalas sudėtingesnis. Iki šiol mano kalbą lydėjo Tiesos šmėkla, kurios nederėtų sumenkinti. Manomės daugmaž žiną, ką reiškia sakyti, jog teiginys yra teisingas tikrovės pasaulyje. Tiesa, kad šiandien yra trečiadienis, kad Alexanderplatz yra Berlyne ir kad Napoleonas mirė 1821-ųjų gegužės 5-ą dieną. Remiantis tokia tiesos samprata daug ir ilgai diskutuota, ką reiškia sakyti, jog teiginys yra teisingas naratyviniame pasaulyje. Logiškiausia būtų sakyti, kad teiginys yra teisingas konkretaus menamo pasaulio ribose. Netiesa, kad tikrovės pasaulyje gyveno asmuo vardu Hamletas, bet jei kuris studentas per britų literatūros egzaminą pareikštų, kad Williamo Shakespeare’o tragedijos finale Hamletas veda Ofeliją, turėtume konstatuoti, kad studento teiginys klaidingas. W. Shakespeare’o tragedijos pasaulyje tiesa būtų ta, kad Danijos princas Ofelijos neveda, panašiai kaip „Vėjo nublokšti“ pasaulyje tiesa būtų ta, kad Rosela O’Hara išteka už Reto Batlerio.
Ar esame tikri, kad tikrovės pasaulyje mūsų tiesos samprata taip pat aiškiai apibrėžiama?
Įprasta mąstyti, kad tikrovės pasaulį galime pažinti per patirtį ir kad patirtis mums leidžia žinoti, jog šiandien yra trečiadienis, 1993-iųjų balandžio 14-oji, ir jog šią akimirką ryšiu mėlyną kaklaraištį. Ir vis dėlto faktas, kad šiandien yra 1993-iųjų balandžio 14-oji, yra tiesa tik remiantis Grigaliaus kalendoriumi, o faktas, kad mano kaklaraištis mėlynas, priklauso nuo to, kaip mūsų kultūra skirsto chromatinį spektrą (žinome, kad graikai ir romėnai kitaip nei mes skirstė mėlyną ir žalią). Čia, Harvarde, jūs turite galimybę užkalbinti Willardą van Ormaną Quine’ą13 ir paklausti, kaip mūsų tiesos sąvokas įtakoja holistinės sistemos prielaidos, ar paklausti Nelsono Goodmano14, kiek gali būti skirtingų ways of worldmaking, arba Thomaso Kuhno15, ką reiškia tiesa tam tikros mokslinės paradigmos atžvilgiu. Tikiuosi, jie visi sutiks, kad faktas, jog Rosela išteka už Reto naratyviniame „Vėjo nublokšti“ pasaulyje yra tiesa ne mažiau nei faktas, jog mano kaklaraištis yra mėlynas Farbenlehre16 naratyviniame pasaulyje.
Nesiruošiu apsimetinėti skeptiku metafiziku ar solipsistu (jau nekart kalbėta, kad pasaulis perpildytas solipsistų). Puikiai žinau, jog esama dalykų, mums pažįstamų per tiesioginę patirtį, ir jei kuris iš jūsų dabar perspėtų mane, kad man už nugaros tupi kurminis šarvuotis, žaibiškai atsigręžčiau patikrinti, ar tai tiesa, ir visi galėtume sutikti, kad auditorijoje jokio šarvuočio nėra (žinoma, jei sutariame dėl socialiai įtvirtintos zoologinės taksonomijos). Visgi paprastai mūsų santykis su tiesa gerokai sudėtingesnis. Sutinkame, kad šioje auditorijoje kurminių šarvuočių nėra, tačiau valandos laikotarpiu ši tiesa taps truputį labiau diskutuotina. Pavyzdžiui, kai šios mano paskaitos bus išspausdintos, jų skaitytojai sutiks su mintimi, kad šiandien mūsų auditorijoje šarvuočių nebūta, bet remdamiesi ne tiesiogine patirtimi, o nuostata, kad autorius – patikimas žmogus ir sąžiningai perteikė 1993-iųjų balandžio 4-osios įvykius.
Mąstome, kad tikrovės pasaulyje privalo galioti Tiesos (Truth) principas, tuo tarpu naratyviniuose pasauliuose privalo galioti Pasitikėjimo (Trust) dėsnis. Ir vis dėlto tikrovės pasaulyje Pasitikėjimo dėsnis ne mažiau svarbus už Tiesos principą.
Žinau Napoleoną mirus 1821-aisiais tikrai ne iš tiesioginės patirties – jei reiktų remtis išimtinai asmenine patirtimi, nė negalėčiau tvirtinti prancūzų imperatorių apskritai egzistavus (kažkas, beje, yra parašęs knygą, kurioje bandoma įrodyti Napoleoną tebuvus saulės kulto mitu); iš patirties nežinau, ar egzistuoja toks miestas Honkongas, ir ne iš patirties žinau, kad pirmoji branduolinė bomba veikė dalijimosi, o ne sintezės būdu: ir tikrai abejotina, kad patyrimiškai žinočiau, kaip veikia branduolinė dalijimosi reakcija. Kaip mus moko Hilary’is Putmanas17, egzistuoja socialinis lingvistinio darbo pasidalijimas, kuris galiausiai atliepia socialinį žinojimo pasidalijimą, dėl ko mes devynis dešimtadalius tikrovės pasaulio pažinimo deleguojame kitiems, o sau paliekame vos dešimtadalį tiesioginio pažinimo. Už dviejų mėnesių turėsiu vykti į Honkongą ir netrukus pirksiu bilietą tikėdamas, kad lėktuvas tikrai nusileis vietovėje vardu Honkongas – tokiu būdu aš galiu gyventi tikrovės pasaulyje išvengdamas neurozės. Išmokau dėl praeities dalykų kliautis kitų žinojimu, savo abejones sutelkiu į kurią specializuotą žinojimo atšaką, o likusia dalimi kliaujuosi Enciklopedija. Kalbėdamas apie Enciklopediją galvoje turiu maksimalų žinojimą: pats jo turiu tik mažytę dalelę, bet prireikus visada galiu susirasti trūkstamas dalis, nes žinojimas sudaro begalinę biblioteką, aprėpiančią visas pasaulio enciklopedijas ir knygas, visas skirtingų epochų rankraščių ar dienraščių suvestines, nuo pat hieroglifų piramidėse ir įrašų dantiraščio ženklais.
Patirtis ir esminis pasitikėjimas žmonių bendruomene įtikino mane, kad Didžiosios Enciklopedijos aprašoma visuma (kartais ne be prieštarų) yra patenkinamas vaizdinys to, ką vadinu tikrovės pasauliu. Visgi noriu patikslinti, kad tai, kaip mes priimame tikrovės pasaulio atvaizdavimą, ne ką tesiskiria nuo to, kaip priimame menamo pasaulio, kurį kuria grožinė literatūra, vaizdinį. Aš tariuosi žinąs, kad Rosela ištekėjo už Reto, kaip kad tariuosi žinąs, jog Napoleonas vedė Žozefiną. Skirtumą, žinoma, lemia pasitikėjimo laipsnis: mano pasitikėjimas Margaret Mitchell personažais nėra tolygus pasitikėjimui istorikais. Tik skaitydamas pasaką aš patikiu vilką kalbant, kitomis aplinkybėmis renkuosi mąstyti apie vilką vadovaudamasis zoologijos knygomis. Dabar neketinu aptarinėti priežasčių, kodėl zoologijos veikalais kliaujamės labiau nei rašytojo Charles’io Perrault aprašymais. Priežasčių, ir itin svarių, tam išties esama. Tačiau sakyti, kad priežastys svarios, dar nereiškia tvirtinti jas esant perprantamas iki galo. Priešingai, mano tikėjimo istorikais, tvirtinančiais Napoleoną mirus 1821-aisiais, priežastys gerokai sudėtingesnės nei tos, dėl kurių tikiu Roselą ištekėjus už Reto.
Romane „Trys muškietininkai“ teigiama, kad Bekingemo hercogą nudūrė Feltonas, vienas iš hercogo kariškių, ir, kiek man žinoma, tai yra istorinis faktas. Romano tęsinyje „Po dvidešimties metų“ sakoma, kad Atas nudūrė Miledi sūnų Mordantę, o tai neabejotinai yra fikcinė tiesa. Ką gi, faktas, kad Atas nudūrė Mordantę, išliks nekvestionuotina tiesa tol, kol pasaulyje egzistuos bent viena „Po dvidešimties metų“ kopija, arba tuo atveju, jei kas ateityje išgalvotų interpretacinį postdekonstruktyvistinį metodą. Tuo tarpu bet kuris rimtas istorikas turi būti pasiruošęs išsižadėti minties, kad Bekingemą nudūrė jo gvardijos kariškis, jei kartais britų archyvuose būtų aptikta naujų šį faktą paneigiančių dokumentų. Tokiu atveju Bekingemo mirtis nuo Feltono rankos taptų istorine netiesa, ir vis dėlto išliktų naratyvine tiesa („Trijų muškietininkų“ pasaulyje).
Greta kitų ne mažiau reikšmingų estetinių priežasčių, manau, romanus skaitome todėl, kad šie mums leidžia maloniai pabuvoti pasaulyje, kur tiesos samprata nekvestionuojama, kai mūsų tikrovės pasaulis skleidžiasi kaip gerokai painesnė vieta. Tokia „aletiška“ naratyvinių pasaulių privilegija drauge leidžia mums atpažinti parametrus sprendžiant, ar naratyvinio teksto perskaitymas neperžengia to, ką kitur vadinu „interpretacijos ribomis“.
Pasaka apie Raudonkepuraitę turi begalę interpretacijų: antropologinių, psichoanalitinių, mitologinių, feministinių ir daugybę kitų, dargi todėl, kad istorija mus pasiekė keliomis versijomis, pavyzdžiui, brolių Grimmų tekste esama dalykų, kurių nerasime Ch. Perrault užrašytoje pasakoje, ir atvirkščiai. Negalėjo stigti ir alcheminės interpretacijos. Vienas tyrėjas18 bandė įrodyti, neva ši pasaka nurodanti į mineralų išgavimo bei perdirbimo procesus, ir (išvertęs pasaką į chemines formuluotes) Raudonkepuraitės personaže atrado cinoberį – mergaitės apsiausto raudonį; ir kadangi cinoberis yra gyvsidabrio sulfidas, pasak tyrėjo, mergaitė slepianti savyje gryną gyvsidabrį, kurį būtina atskirti nuo sieros. Neatsitiktinai motina liepia dukrai niekur neklaidžioti ir nesmalsauti, juk gyvsidabris – judrus ir gaivališkas elementas. Vilkas įkūnija gyvsidabrio chloridą, dar žinomą kaip kalomelį (kalomelis graikų kalboje reiškia „gražų juodumą“), o vilko pilvas – tai alcheminė krosnis, kurioje cinoberis deginamas ir paverčiamas gyvsidabriu. Valentina Pisanty19 dalijasi paprastu pastebėjimu: jei Raudonkepuraitė išėjusi iš vilko pilvo yra nebe cinoberis, o grynas gyvsidabris, kodėl ji vis dar vilki raudonu apsiaustu? Jokia mus pasiekusi pasakos versija nemini, kad mergaitė iš vilko pilvo išlindo vilkėdama sidabro spalvos apsiaustu. Vadinasi, pasakos tekstas tokios interpretacijos nepatvirtina.
Skaitytojas gali išgauti iš teksto tai, ko tekstas tiesiogiai nepasako (interpretacinis bendradarbiavimas remiasi kaip tik šiuo principu), tačiau negali priversti teksto kalbėti priešingai, nei tekstas iš tiesų kalba. Negalime ignoruoti, kad galiausiai Raudonkepuraitė ir toliau vilki raudonu apsiaustu, ir būtent šis tekstinis duomuo atleidžia pavyzdinį skaitytoją nuo pareigos išmanyti cinoberio cheminę sudėtį. Ar įmanoma pasiekti tokį tikrumo laipsnį ir kalbant apie tikrovės pasaulio tiesą?
Versta iš: Umberto Eco. SEI PASSEGGIATE NEI BOSCHI NARRATIVI. HARVARD UNIVERSITY, NORTON LECTURES 1992–1993. Milano: Bompiani, 1994.
1 Turimas galvoje I. Calvino paskaitų ciklas „Amerikietiškos paskaitos“ („Lezioni americane“, su paantrašte „Šeši pasiūlymai artėjančiam tūkstantmečiui“, 1984), parengtas Harvardo universiteto kvietimu; jame I. Calvino aptarė, jo įsitikinimu, kardinalias ir nekintančias literatūros vertybes: lengvumą, greitumą, tikslumą, vaizdingumą, daugialypumą ir nuoseklumą (čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, – vert. past.).
2 „Vilkas – priekyje, // O pasroviui toliau – avelė“ (Fedras. Pasakėčios / vertė Leonas Valkūnas // Antikiniai romanai ir pasakėčios / Pasaulinės literatūros biblioteka. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 389).
3 „Fiabe italiane“ – 1956 m. leidyklos „Einaudi“ išleistas monumentalus dviejų šimtų pasakų rinkinys. Pasakas atrinko ir iš įvairių tarmių į bendrinę italų kalbą perrašė I. Calvino.
4 Calvino I. Greitumas / vertė Linas Rybelis // Metai. – 2004. – Nr. 7.
5 Ten pat.
6 Turimi omenyje britų keliautojai ir Afrikos tyrinėtojai Henry’is Mortonas Stanley’is (1841–1904) ir Davidas Livingstone’as (1813–1873): pastarasis ieškodamas Nilo ištakų 1866–1873 m. ekspedicijos po Centrinę Afriką metu pradingo ir H. M. Stanley’is buvo pasiųstas jo ieškoti.
7 Eco U. Lector in fabula. – Milano: Bompiani, 1979 (aut. past.).
8 Collodi C. Pinokis / vertė Audrius Musteikis. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – P. 5.
9 Searle J. Statuto logico della finzione narrativa („Loginis naratyvinės fikcijos statusas“) // VS. – 19/20. – 1978 (ypatingasis numeris „Semiotica testuale: mondi possibili e narratività“). – P. 149–162 (aut. past.).
10 Kafka F. Procesas. Novelės / vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – P. 249.
11 Ten pat.
12 Ten pat.
13 Willardas van Ormanas Quine (1908–2000) – analitinės krypties amerikiečių filosofas, logikas, semantinio holizmo teoretikas (vertimo neapibrėžtumo tezė).
14 Nelsonas Goodmanas (1906–1998) – amerikiečių filosofas, tyrinėjo kalbos logiką ir simbolių teoriją.
15 Thomas Samuelis Kuhnas (1922–1996) – amerikiečių filosofas ir mokslo istorikas.
16 „Zur Farbenlehre“ – 1810 m. pasirodęs Johanno Wolfgango von Goethės veikalas „Spalvų teorija“.
17 Putman H. Representation and Reality. – Cambridge: MIT Press, 1988. – P. 22 ir toliau (aut. past.).
18 Sermoni G. Le fiabe del sottosuolo („Pasakos iš pogrindžio“). – Milano: Rusconi, 1989 (aut. past.).
19 Pisanty V. Leggere le fiabe („Skaityti pasakas“). – Milano: Bompiani, 1993. – P. 97 ir toliau (aut. past.).
Oleksandr Myched. Requiem Tarantinui
2024 m. Nr. 2
Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė
Oleksandras Mychedas (g. 1988) – ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys. Baigė Kyjivo nacionalinį Taraso Ševčenkos universitetą, tapo filologijos mokslų daktaru. Yra išleidęs devynias knygas. Jo straipsniai apie kultūrą, meną, literatūrą bei karą skelbiami ne tik Ukrainos, bet ir pasaulinėje žiniasklaidoje. Nuo 2022 m. tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose.
Knygą „Šaukinys Jobui. Invazijos kronikos“, kurios fragmentas čia publikuojamas, O. Mychedas pradėjo rašyti pirmąją Rusijos invazijos dieną ir rašė metus, fiksuodamas naujosios tikrovės ir sąmonės lūžio momentus. Tačiau tai nėra vien jo paties refleksijos: jis surinko ir pateikė daugelio ukrainiečių mintis ir išgyvenimus. Anot autoriaus, „ši knyga yra apie mane, mano šeimą, mano tėvus, kurie per okupaciją beveik tris savaites negalėjo ištrūkti iš Bučos, ir draugus, tapusius mūsų šeima. Ir apie draugus, kuriuos padovanojo šie metai. Ši knyga – apie tai, kas mums nutiko.“
Viktorui Onyskai (1982 12 17–2022 12 30) atminti
1
Ketvirta diena po tavo laidotuvių. Vaizdo pokalbis su norvege televizijos žurnaliste, kuri norėtų papasakoti žiūrovams apie tave.
Pirmasis jos klausimų ciklas prasideda paprastu „Kaip jūs?“
Mane ištinka stuporas. Negaliu garsiai pasakyti tiesos. Negaliu pusbalsiu sumeluoti. Man reikia konkretaus klausimo.
Žurnalistė: „Juk čia paprastas klausimas.“
Ji sako: „Papasakokite – koks buvo Viktoras? Kokį jį prisimenate?“
Koks tu buvai, Vitia?
Sakau, kad tu geriausias tėtis, kokį tik galima įsivaizduoti. Dukrai Zacharijai padovanojai įstabius devynerius vaikystės metus su nuotykiais, primenančiais Heko Fino avantiūras. Įskaitant pasivažinėjimus jos mini motociklu, vaikiška snieglente ir galybę drauge parašytų bei atliktų dainų.
Sakau, kad tu puikus vyras, su žmona Olha praleidęs septyniolika laimingų santuokinio gyvenimo metų, sklidinų juoko, muzikos, vakarėlių, draivo ir supratimo. Meilės istorija, atsitiktinai prasidėjusi sausio pirmąją, kai tu pasirodei ant nepažįstamos merginos namų slenksčio su dviem buteliais šampano rankose.
Sakau, kad tu nuostabus brolis ir sūnus.
Kad esi ypatingas draugas, kurį norisi apkabinti. Tavo, šimtas devyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio žmogaus, glėbyje visada jauku ir pasijuntu lyg mažas vaikas, o šis lengvumo ir jaukumo jausmas yra sunkiai pasiekiamas suaugus. Sakau, kad esi gražus keturiasdešimtmetis skandinavų dievaitis, ir prisimenu, kaip kitados atėjai į vakarėlį užsidėjęs šalmą su ragais. Kai rašydavai iš fronto, dažnai įsivaizduodavau tave kaip sykis tokį.
Kai tu žuvai, apie tave dažniausiai rašė kaip apie „garsų montažo režisierių“. Akivaizdu, kad tai tiesa. Įskaitant ir meinstrymines didžiąsias juostas „Storoževa Zastava“, „Viddana“, „Zachar Berkut“. Bet yra, pavyzdžiui, režisūrinė, festivalinė filmo „Čerkasy“ versija. Arba Svitlanos Šymko dokumentinis eksperimentas „Leninopad“. Yra „DakhaBrakha“ vaizdo klipas „Plyve čoven“ (garso takelis filmui „Vulkan“), yra „Ukie’z“ vaizdo klipas dainai „Twin Styx“. Yra daugybė puikių vaizdo klipų, kuriuos sumontavai tarptautiniam žmogaus teisių dokumentinių filmų festivaliui „Docudays“. Ir, be kita ko, vaizdo įrašas apie Hostomelio miško, kurį gynėme netoli savo namų, kirtimą.
Oficialiuose pranešimuose apie tave neminima 2000-ųjų pradžioje įsikūrusi pankroko grupė „Pussy Grinder“. Vovka, tavo draugas, grupės solistas, žuvo dvidešimt septynerių. Kasmet sveikindavai jį gimtadienio proga feisbuke. Kiekvieną kartą rasdavai jam skirtų žodžių. Judu dabar – tose pačiose kapinėse.
Oficialių pranešimų paraštėse lieka tavo talentas siekti meistriškumo, kad ir ko imtumeisi. Pavyzdžiui, kai Ukrainos kinas išgyveno ne pačius geriausius laikus ir kai nebuvo jokios vilties artimiausiu metu dirbti kine, nusprendei mokytis masažuotojo amato.
Kartą, švenčiant Naujuosius Metus, į mūsų namus Hostomelyje tu atvilkai tikrą masažo stalą ir visiems naujametinio vakarėlio dalyviams padovanojai ranka pieštus sertifikatus masažo seansui. Ligi šiol prisimenu tą neįkyrią melodiją su delfinų krykštavimu ir kaip mano kūnas, nuvargintas alkoholio, pasklinda po masažo stalą.
Už paprasto nekrologo ribų lieka tavo humoro jausmas ir dešimtys juokingų paveikslėlių, kuriuos sukūrei mūsų čatams.
Ir vis dėlto visko pagrindas – tavo ritmo pojūtis. Tu kalbi muzika. Ant montažinio stalo rikiuoji kino epizodų ir mirguliuojančių kadrų šokį.
Keliskart švenčiame Naujuosius kartu, o sunkų sausio pirmosios rytą tu dažniausiai tyli, bet komunikuoji junginėdamas muziką. Kol rytinį vangumą išsklaido kava ir pirmoji šampano taurė, kurią pakeliame už judu su Olia. Juk kiekviena naujų metų pradžia, sausio pirmoji, – jūsų sukaktuvės. Tai metas, kai laukiame akimirkos, kad štai Vitia paleis dar vieną gabalą ir pasakys, esą nėr sutikęs geresnės moters ir nori su ja nugyventi dar galybę metų. O Zacha pasakys apie jus ką nors juokingo, ir judviejų bučinys bus gražus kaip kramtomosios gumos „Love is…“ popierėlyje.
2
Monitoriaus mirgėjimas. Norvegė žurnalistė klausia, kiek laiko buvome su tavimi pažįstami. Ar dirbome kartu. O tada netikėtai paklausia: „Kaip jaučiatės, netekęs draugo?“
Ką galiu jai pasakyti, Vitia?
Ant tavo pilvo ir šonkaulių didžiulė skruzdės tatuiruotė – grupės „Prodigy“ simbolis.
O ant tavo kairės rankos aštuonis kartus kartojasi ištatuiruoti žodžiai, kuriuos rašomąja mašinėle išspausdino Džekas Torensas, Stanley’io Kubricko „Švytėjimo“ pagrindinis veikėjas: „All work and no play makes Jack a dull boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką nuobodžiu berniuku“).
Gyvenimas be pramogų nieko vertas.
Tatuiruotėje atkartotas rašomosios mašinėlės šriftas ir klaida, kurią filme padaro Jacko Nicholsono personažas. Štai: „All work and no play makes Jack an adult boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką suaugusiu berniuku“). Tačiau ši tatuiruotė turi ir kitą, paslėptą, prasmę – Viktoras nuo pat savo gyvenimo internete pradžios turėjo slapyvardį „Jack James“. O Džekas Torensas, iš beviltiškumo nuvažiavusiu stogu, skleidžiantis pamišimo švytėjimu, čia taip pat nėra atsitiktinis.
Manęs neapleidžia jausmas, kad nugyvenai kelis neįtikėtinai turiningus gyvenimus. Ir kaskart, kai balsas pratrūksta patosu, viską sudaužo tavo šypsena ir klausimas: „Na, kodėl taip rimtai?“
Sąžiningai perskaičiau tavo feisbuką. Dešimtmetis gyvenimo metraščio, sekiau tavo informaciniu pėdsaku: gimtadienio sveikinimai, nuotraukos, memai, filmų ir koncertų apžvalgos, klausiausi muzikos, kuria daliniesi. Keletą kartų šioje kronikoje pasitaikė nekrologų, kuriuos rašei savo žuvusiems draugams.
Supratau, kad noriu išsaugoti tavo balsą. Bent kelias tavo istorijas.
Štai tu pardavei savo mėgstamą gitarą, menančią visus tavo pankiškus 2000-ųjų nuotykius, o praėjus dvylikai metų ją išpirkai. Ar išvis taip būna?
Kai tave sustabdo policininkai, tu sakai: Jei atrodau taip, kad policijai gali kilti klausimų, – tuomet viskas OK.
Truputį padirbėjęs taksistu, tu sakai:
Taigi dabar, pabudęs kaip nemenkai praturtėjęs žmogus, svarstau, gal įkurti savo fondą jaunam ir perspektyviam Ukrainos kinui remti, kad, vilkėdamas siaubingą švarką, galėčiau kvailai juokauti per pičingus ir arogantiškai tapšnoti per petį jauniems ir nelabai jauniems menininkams, o jie man pasakotų apie didžiulę socialinę savo projektų vertę. Ir aš sau galvočiau: „Jūs gyvenimo nepažįstat, žvirbleliai…“
Grįžęs iš kelionės į Drahobrato kalną, tu sakai:
Uazikas-batonas užkyla į kalną ne dėl visų varomų, o dėl Meladzės vokalo magijos.
Po dar vieno pribloškiamo filmavimo tu sakai:
Dabar noriu nufilmuoti tokią sceną, kurioje veikėjai šoka su parašiutu, o aš skrendu šalimais su kompiuteriu, lipnia juosta priklijuotu ant krūtinės, ir iki nusileidimo spėju numatyti montažą, o trečiąja ranka spragtelėti selfį.
Tu sveikini Olią gimtadienio proga:
Lai tau šokasi!
Per savo gimtadienį tu sakai:
Šiandien mano gimtadienis, žaidimas tęsiasi ir why so serious? Virštikslas ir viršsvajonė ateinantiems metams – kad Baibakovas visu garsu paleistų šitą gabalą. „Westbam“ – „You Need The Drugs“.
Zachai tu visada turi geriausių žodžių ir tėviškų patarimų:
Sužinojau, kad kiemo draugelis dukrą varle pravardžiuoja. Patariau savo ruožtu jį šliužu išvadinti.
Mirus draugui, tu sakai:
Mokykitės saugoti žmones, net tada, kai jų nebėra šalia.
Vyksta rusų invazija gimtosios šalies rytuose, tu žiūri ir montuoji filmą apie šį karą:
Filmuose apie karą yra romantikos, tik vargu ar pačiame kare.
Iš visų dainų apie karą cituoji vieną tekstą:
PER ŠĮ LAIKĄ JIS TAPO MAN BROLIU
ŽINAI SUTIKSI TOKĮ KAIP PATS
MINA JĮ PERPLĖŠĖ PUSIAU
IŠVYDĘS PRIE JO NUBĖGAU
UŽ PENKIŲ METRŲ AUTOMATAS GULĖJO
JIS SUPRATO KAD NEBENUŠLIAUŠ
PAPRAŠĖ – PADUOK PRISIBAIGSIU
ARGI NEPADUOTUM?
Demonstruoji romantišką gražios šviesos gaubiamo savojo motociklo nuotrauką ir sakai:
Kartais savęs klausiu – kaip, na, kaip galima būti tokiam kietam?
Bet toks jau mano kryžius.
Per Maidaną tu ginčijiesi komentaruose su kažkokiu kvaileliu ir sakai:
Po mirties aš pateksiu pragaran, o tu – į SSRS.
Tu sakai:
Tiesiog wanna have some fun, mėgstu kokteilius ir svetimas prieš grobuonį, na, ir kad pagaliau pataikytumėt my tempo (į mano ritmą).
Stebuklai atsitinka. Jei juos kuri.
Tu sakai:
Net jei tai apokalipsė, nenoriu jos sutikti surūgęs.
Tu sakai:
Aš – branduolinis reaktorius, veikiantis dėl prisodrinto breikbito, dance with me.
3
Žurnalistės balsas grąžina mane į tikrovę. Dar vienas klausimas, ir mano sąmonė vėl eina skausmingais prisiminimų ratais.
Nežinau, gal jos užuojautai ir empatijai trukdo mudviem svetima anglų kalba.
Bet netikėtai ji paklausia: „Ar manote, kad jis žuvo kaip didvyris?“
Iškart po įsiveržimo tu įstojai į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Tuos, katrie baigė Karybos katedrą ir gavo karinius laipsnius, kariuomenėje vadina „švarkais“.
Tau pavesta vadovauti daliniui – aštuoniems kariams. Prasideda kitas gyvenimas.
Tau prilimpa šaukinys „Tarantinas“. Juokiamės su tavimi, kad taip nutinka kiekviename dalinyje. Jei esi susijęs su kinu – vadinasi, „Tarantinas“, jei su sportu – „Treneris“, jei drūtas sportininkas su imtynininko patirtimi – „Šernas“.
Ilgainiui tu vadovausi jau šešiasdešimčiai karių. Tapsi kuopos vadu. Dar per vieną žingsnį arčiau tamsos širdies.
Prašau Olios atsiųsti invazijos meto susirašinėjimų skrynšotus. Ji atsiunčia PDF, sudėtą kaip fotoalbumas. Jame du šimtai aštuoni puslapiai skrynšotų iš „Signal“ mesendžerio, datuojamų 2022 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais.
Dokumentinis diafilmas apie jus, jūsų parašytas ir Olios sumontuotas. Jame aprašyta keturiasdešimties dienų Chersono deokupacija, rotacija ir savaitės Soledaro gynybos.
Skaitau judviejų meilę. Skaitau tavo karą. Tarp šonkaulių išauga akmuo.
Tu siunti vietinių vaikų, atklystančių į jūsų pozicijas, nuotraukas:
Čia vaikų išties gaila. Čia gūdus užkampis. Mokyklos nėra. Buvo šioks toks nuotolinis mokymasis, tačiau ne per labiausiai čia telefonų, interneto ar noro. Užtat jie maugliai, be baimės klaidžiojantys miškais.
Po ilgo pokalbio su Olia tu sakai:
Susitaikyti su mane supančia tikrove pavyksta tik tada, kai neužduodu sau bereikalingų klausimų. Vos pradedu knisti giliau, iškart susierzinu, nes atsakymai neatsiranda, o tie, katrie yra, – nepatinka.
Per daug kritinio mąstymo kare ne padeda, o trukdo. Čia ir yra šuo pakastas.
Netikėtai prašampa tavo superherojaus uniforma:
Grįžau iš budėjimo – nuo džiovyklos dingo naujos kelnės, juodi termoapatiniai! Kaip dabar persirengsiu Betmenu ir gelbėsiu pasaulį?
Kai sugedo jūsų mašina ir ieškojote skubaus remonto, paaiškėjo:
Skambini į kažkelioliktą servisą ir sakai, kad ZSU reiktų kuo skubiau, o tau atsako: „Mes jau gyvename šitam servise, nes pas mus visos mašinos ZSU.“ Taigi, va taip. Kariauja ne vien armija.
Tu sakai Oliai:
Labai tavęs trūksta.
Ir visko, kas mūsų bendra. Mes atsigriebsime!
Ir dar, Olečka, žinok, ir Zacharijai gali perpasakoti – jos tėtis turi plieninius kiaušius eiti priekyje, nes jis atsako už savo žmones. Ir mes visus juos nudėsim, žinoma, šunsnukius. Myliu tave, „ant ryšio“.
Iš Chersono srities siunti muzikos, su kuria einate į atakas, nuorodas:
Mes važinėjamės pagal „AC/DC“, jei apskritai yra muzika. Na, pagal daug ką riedame, bet „Thunderstruck“ labiausiai veža. Ne laikas reflektuoti, laikas chujarint su šypsena.
Ne pirmą sykį tave stebina supantys žmonės ir tai, kaip auga tarpusavio pasitikėjimas:
Rytą, po šios nakties, pagalvojau: apeisiu visus saviškius ir būsiu visų jų pasiųstas, ir voliosis jie sušalę šlapiuose apkasuose iki antskrydžio. Naktį pats buvau taip demoralizuotas, kapiec. O šitie šelmiai susikėlė, juokiasi, keikiasi, valgyti ketina. Pirmąsyk pravirkau. Bliat, iš ko tie žmonės padaryti.
Tu rašai iš Chersono:
Vienas, vienas, patikrinimas.
Pėstininkai iš tikrųjų turi paprastai suformuluotą užduotį: kentėti. Pėstininkai kenčia lietų, purvą, šaltį, nepriteklių, aviacijos, artilerijos, tankų, minosvaidžių, dronų ir visokeriopo šūdo apšaudymus. Tam, kad pralauktų apkasuose, besikeikdami išropotų iš jų su ginklu, jei netikėtai jų šturmovykai sugalvotų eiti kiaurai mus.
Kiekvieni penki šimtai metrų atsieina labai brangiai. Juo brangiau prarasti tai, ką pasiekei.
Mūsų chersoniškoji operacija tęsiasi.
Tu fiksuoji naujus pojūčius:
Kovojame už savo žemę ir savo žmones.
Jei kas, tai dabar žinau, ką reiškia, kai kaime, į kurį įeiname, tave pasitinka apsiašarojusi močiutė, o kaimas nuo kovo „po kacapais“.
Apie supančius tave žmones sakai:
Rašau apie vaikinus didvyrius. Tik nedaug kas apie tai sužinos. Jei žinosi tu – jau nėra beviltiška.
Tavo ateizmas nepalaužiamas:
Sako, apkasuose nėra ateistų. Šitai galiu užginčyti. O štai nerūkančių tikrai nėra.
Tu ilgiesi gimtojo Kyjivo:
Papasakosiu tau istoriją. Stebėjimo postus pavadinau pagal save. Obolonė, Podilas ir Pozniakai. Pozniakai – todėl, kad šiknoj dėl sankryžos, kurios taip lengvai neįveiksi. Kitas krantas.
Dabar per radijo stotelę šiek tiek malonesni dialogai.
Tarantinas.
Fiksuoji pasikeitusį požiūrį į karininką – „švarką“:
Gana dažnai žmonės čia sako man malonius dalykus, na, kad ėmė mane gerbti, kai atsidūrėme nulinėse pozicijose. Esą anksčiau manė mane esant kažkokį susikausčiusį, jokį ir neaiškų, o dabar tiesiai sako, kad džiaugiasi kovodami drauge ar mano dalinyje. Girdi, kai kas net norėtų atsikelti pas mane. Net nauji draugiški daliniai jau žino, kad čia „tas pats Tarantinas“. Turiu reputaciją.
Kai pasibaigia jūsų operacija prie Chersono, tu rašai:
Nuotaika puiki. Šita žemė degė, mano laukymė ir kiti rajonai, visi šitie pozniakai ir obolonės degė nuo gradų, fosforo, aviacijos, čia manieji 200-iniai ir 300-iniai [žuvę ir sužeisti – D. R.] vaikinai, o šiandien tarsi kas karą išjungė, ir mes vaikštinėjame po šitą lauką be liemenių.
Siuras, kurio negaliu aprašyti. Žinoma, būsime atsargūs.
Niekas nepasibaigė. Tiesiog įveikėme šitą ruožą kaip kompiuterinio žaidimo lygį. Next level is loading, please wait.
Grįžome prie Kryvyj Riho. Porai dienų. Aš nusiprausiau vaikų darželyje. Kai pamačiau mažas kėdutes ir loveles, vargiai susiturėjau nepravirkęs. Paskutines keturiasdešimt dienų buvo tik šiukšlės, žemė, sudaužyta technika ir suniokoti pastatai.
Miegosiu po stogu.
Pasikalbėjęs su Zacharija, tu rašai:
Pokalbis su ja viršijo mano jėgas. Padėjęs ragelį, apsipyliau ašaromis.
Aš nešiu mirtį kiekvienam rusui už visas raketas ir visas tas dienas, kai jūsų nėra šalia manęs.
Olečka, mylimoji. Dovanok, kad į tai įsivėliau.
Šitai baigsis. Aš būtinai grįšiu ir laikysiu tave savo glėbyje visą likusią mūsų biografiją.
Kacapynas sumokės už tavo ašaras. Ir už mano.
Tu tiksliai žinai, kokį palikimą gaus tavo dukrytė ir tūkstančiai vaikų visoje šalyje:
Dar kartą tai pasakysiu. Gal mes nepaliksime Zacharijai krūvos pinigų, bet tiksliai paliksime štai ką – žmogaus orumo ir laisvės vertę.
Tu pastebi pokyčius:
Vakar duše išvydau save veidrodyje. Kažkaip pasikeičiau. Pasenau galbūt.
Na, bet šiandien dešimt valandų su liemene – ir nieko neskauda.
Mes tai suvirškinsime. Tiesiog pasikeisime, žinia.
Bet pasikartosiu – man nebus jokio PTSS.
Tu prisimeni buvusį gyvenimą:
Man trūksta čia buvimo savimi. Svarstyti apie kiną, virtuvėje vakarais klausytis muzikos per kolonėles, šokti reive, eiti su Zacha pasivaikščioti.
Čia tiek mažai manęs to, kurį laikau tikru.
Yra sudėtingo veido Tarantinas.
Mudu su tavimi esame puikaus amžiaus. Matau, kaip palūžta jauni, nes nebegali šitaip ilgai. Matau, kaip girgžda seni bezdaliai, įsikinkę, bet nepavežantys. O keturiasdešimt – dievų amžius. Kaip sykis mes ir laimėsime.
Tu galvoji apie ateitį:
Įsipilk vyno. Ir pagalvok apie akimirką, kai drauge vartysime mano nuotraukas iš karo ir tavo nuotraukas iš Vienos. Ir abu gersime vyną. Taip bus.
Prisimenu dienas, kai vasaros pabaiga rodės be galo tolima akimirka.
O dabar beveik žiema. Ilgai – nereiškia amžinai.
Dabar nebebijau senti. Nebijau, kad pasensi tu. Žiūriu į šitą jaunimą ir suprantu, kad būti mumis smagiau.
Man nereikėjo karo, kad žinočiau, jog esu kietas. Tai, kad turiu tokią žmoną ir tokį vaiką, – jau reiškia, kad esu šaunus.
Reivas didvyriams, mirtis priešams.
Tu ieškai analogijų, kad paaiškintum, kaip jautiesi:
Labai sudėtinga organizaciniu požiūriu. Tai, bliamba, tarsi suorganizuoti festivalį per vieną dieną, nors žiūrovai jau eina į salę, pats kino teatras dega, o filmas dar tik montuojamas.
Tu pasakoji istorijas:
Kol čia vyksta įvairūs dramatiški procesai, papasakosiu tau šį tą linksmo.
Kovinis dalinys, kurį pakeitėme, per pertraukas tarp priešų smulkinimo įvairiausių rūšių ginklais smaginosi telefonu onlain naikindami tankus. Kartu ir kuopos vadas. Manau, puiku ilsėtis nuo karo žaidžiant karą. Jei žaisčiau, įsijungčiau „The Sims“. Eičiau į parduotuvę ir skalbčiau drabužius.
Tu įžvelgi džiaugsmo atspalvių per Soledaro gynybą:
Čia pas mus – keturi šunys, maždaug penkios–šešios katės, trys komandiniai punktai viename rūsyje ir viena soledariška šikna visiems.
Bene didžiausias džiaugsmas čia – priešo mirtis.
Mums labai trūksta kacapų mirčių, kad galėtume pakurstyti šiek tiek prigesusią savo gynybos krosnį.
Nežinau, bet gal dėl šios tamsios energijos šitie zombiai ir eina tiesiai į mus, kad sunaikintų dėl žudymo jausmo. Nes sėdėti gynyboje, šaltyje, šiknoje – varginantis ir labai demotyvuojantis dalykas.
Žodžiu, kur nors reikia semtis įkvėpimo.
Kitas pranešimas po šio:
Kad tu suprastum, kaip kai kurie vaikinai sugeba palaikyti giedrą dvasią. Mano vyrukai, kartu esantys stebėjimo poste, LIPDO VIRTINIUS. Turiu minty, nieko nėra – nei vandens, nei normalių indų, viskas dulkėta ir panašiai. Bet virtiniai!
Tu aprašai Soledaro kovų dieną:
Normali diena, klaidžiojau po aplinkinius suniokotus penkiaaukščius. Keistas jausmas kylant pirmaisiais aukštais – veik panašu į normalų gyvenimą, įprastas MIESTAS, supranti. O tada visa tai – išskrosti butai, išdaužytos durys, sienos.
Nuo kraštutinės linijos iki rusnios mažiau nei šimtas penkiasdešimt metrų. Iš esmės jau galima prisitvirtinti durtuvus.
Noriu pamušti tanką. Tai tarsi maža svajonė.
Savo buvusį prieštankinį skyrių iššvaisčiau. Vienas 200-inis, vienas 300-inis, dar Chersono srityje.
Dabar noriu keršto.
Tu pasakoji apie naujus draugus:
Pas mus užklydo šuo, panašus į liesą haskį. Pavadinau jį Šolcu. Nors jis ir su mumis, bet iš principo nusiteikęs prieš karą.
Tu fiksuoji praėjusio gyvenimo atmintis:
Retkarčiais nei iš šio, nei iš to atminty užkliūva kokių nors rusiškų dainų draiskalai, pavyzdžiui, andželika varum ar kažkas panašaus. Viena ar dvi eilutės tarsi sugadinta plokštelė sukasi galvoje…
Yra du iš esmės priešingi procesai: pirmasis – kai mano nauja patirtis suteikia naujos prasmės kam nors iš praeities, na, arba bent jau sustiprina esamas vertybes, leidžia jas aštriau pajusti…
Esama ir antro proceso – tai dezintegracija, kai iš dabarties akimirkos sunku užmegzti ryšį su praeitimi, su tuo, kas buvo svarbu.
Geriausia žinia – yra ką rūkyti.
Tiesiog žinok, kad viskas gali sulūžti, išskyrus mano humoro jausmą ir meilę tau.
Tebevyksta kovos už Soledarą. Tu nustoji miegojęs:
Labai sunku, kai skambina žuvusiųjų artimieji. Šiandien mūšio vidury skambino vakar žuvusio Mongolo žmona. Vylėsi, kad galbūt viskas gerai. Sunku. Baisiai gaila, kad žūsta išties geriausi.
Palaipsniui karo baimė ir skausmas, kurių daugėja sulig diena, tampa kažkuo kitu. Paliauja būti būtent siaubu, tampa veikiau siurrealistinis, išvirkščias. Tai tikrovė, bet su pakitusiomis vertybėmis ir jausmais.
Labai tikiuosi sugrįžti. Antraip iš tiesų kokia viso to prasmė?
Tavo kinas apie tave:
Vėl papasakosiu dramatišką istoriją.
Vakar buvo šturmuota šešių žmonių pozicija. Vyko labai artimas mūšis, po kurio vienas sužeistas karys atsitraukė ir pranešė, kad du yra tikrai 200-iniai, o kiti neaiškūs. Ryšio su jais nebuvo. Kacapai užėjo į tą poziciją, ir mūsų artilerija kelias valandas ją apšaudė. Skriejo juodai viskas, ką tik turėjo batalionas ir kaimynai.
Po kelių valandų su manimi internetu (!) susisiekė vairuotojas iš užnugario (!!) ir pasakė, kad jam į mobilųjį (!!!) iš ten paskambino vienas likęs gyvas (mobiliojo ryšio aš neturiu). Tada mes su dvigubu uolumu bandėme atmušti tą poziciją, kad jį ištrauktume. Ilgai nepavyko, bet paskiau jis sugebėjo iššokti iš apkaso, kuriame sėdėjo, ir nušliaužti iki mūsų. Jis ir dar du nesunkiai sužeisti.
Tą žmogų mintyse jau visi palaidojo, o jis kartu su kitais dviem ištrūko. Jo šalme įstrigo kulka, bet galva buvo tik šiek tiek įbrėžta. Man patinka tokie stebuklai.
Įsivaizduok mūsų emocijas, kai per radijo stotelę pranešė, kad Serhijus ir dar du ištrūko gyvi. Čia tai, bliat, drama.
Tarsi scena iš blokbasterio, kai didžiulėje skrydžių valdymo salėje per radijo stotelę visi klausosi orbitoje esančio Bruce’o Williso, skrendančio asteroido link. Tik čia purvinas, ankštas stebėjimo punktas ir viskas gerokai bjauriau.
/Stevenas Tyleris dainuoja: „Cause I’d miss you baby and I don’t wanna miss a thing.“/
Tuo metu vėl skambina ten žuvusiojo žmona, o aš niekaip negaliu susikaupti pakalbėti su ja. Turiu pateikti galybę sąrašų ir raportų apie prarastus daiktus su numeriais (kurių nėra kur patikrinti), ginklus ir visa kita.
Eina keturiasdešimt ketvirta bemiegė valanda.
Tu įspėji:
Olia, manosios istorijos nėra skirtos civiliniam vartojimui. Tau tiesiog pasisekė, kad nepaklusau brigados psichologei ir pasakoju tau apie sunkumus.
Apie saviškius sakai:
Plataus masto šiknoje mano vaikinai kovoja kaip dievai. Tai kaip sykis tas stebuklas, kurio man trūko.
Mano žmona Olena feisbuke pasakoja apie susapnuotą nuostabų sapną – visi mūsų belaisviai ir dingę be žinios grįžo namo. Tu skaitai Olenkos pasakojimą ir rašai Oliai: Skaičiau Olenos tekstą apie belaisvius mūsų, katrie jos sapne grįžta namo. Skaičiau ir tuo pat metu žiūrėjau į sučiuptą orką. Vaikų namai, devynios klasės, trys teistumai.
Ir vėl galvojau apie netektis. Žinai, kacapų vietoje aš taip pat neskaičiuočiau jų gyvybių. Tai netgi savotiškai elegantiška: išspręsti kovinę užduotį ir kartu selektyviai išretinti akivaizdžiai nereikalingus gyventojus.
Tačiau mes elgiamės priešingai. Ir pasirodo, kad laikas ne mūsų pusėje. Kasdien vis arčiau pergalės, bet vis daugiau netekčių, kurių neįmanoma atkurti.
Artėja jūsų rotacijos pabaiga Soledare. Dar diena dvi, tu sakai:
Kur toliau – nežinia. Galbūt kur nors „atnaujinsime kovinius pajėgumus“. Matysim. Vėlgi, iki to dar turime prieiti.
Kitą rytą Olia tau rašo:
Sveikas, Vitia. Kaip praėjo naktis?
Bet tavęs su mumis nebėra.
4
Tu žuvai nuo rusų sviedinio likus dienai iki kruvinų ir pražūtingų 2022-ųjų pabaigos.
Gruodžio 31 d. naktį tavo žmona su dukrele važiuoja traukiniu iš Vienos į Kyjivą.
Tavo pirma laiko suaugęs devynmetis vaikas gražiausiu Zacharijos vardu ramina savo mamą ir ieško paguodos žodžių.
Sausio 1-ąją, septyniolika metų nuo ano ryto, kai tik mezgėsi judviejų meilė, tavo žmona pirmą kartą po daugelio mėnesių žengia į Kyjivo geležinkelio stoties peroną. Kad paskutinį kartą susitiktų su tavimi.
Norvegų žurnalistė klausia: „Ką jaučiate, kai galvojate, kad dar daug jūsų draugų žus ir kad jūs taip pat galite žūti?“
Jaučiu, kad prarandu kontrolę. Sukyla nevaldoma pykčio banga.
Vitia, tavo kūną sudeginome praėjus kelioms dienoms po naujų metų pradžios.
Ukrainos vėliavą, kuri dengė tavo karstą, kariškiai perdavė Oliai.
Atsisveikinęs krematoriume, priėjau prie tavo bendražygių. Jie man papasakojo, kad tu – tikras kovų karininkas, kuris įkvepia savo vyrus didvyriškiems poelgiams, veda juos į mūšį, bet sykiu nuolatos saugo žmones. Jis gali prieštarauti vyresnybei, nes žino, kaip iš tikrųjų atrodo situacija mūšio lauke. Jis gali pasiūlyti geriausią sprendimą – kaip įvykdyti paskirtą užduotį.
Tavo dėka jie gyvi ištrūko iš Chersono ir Soledaro.
O vakare buvo vakarėlis. Kolonėlės visu garsu grojo tavo mėgstamiausius gabalus. Ant sienų sukabintos gražiai surikiuotos tavo citatos ir juokingi tavo susirašinėjimų su draugais skrynai.
Bare vaišinama kokteiliu „Debilas“ (žinovams siūlomas variantas „Debilas su citrina“).
Be to, galima pasidaryti laikiną vaikišką tatuiruotę, kuri dar kelias dienas primins apie šį vakarą.
Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką nuobodžiu berniuku.
Už didžėjų nugarų ant sienos buvo projektuojamos tavo nuotraukos ir vaizdo įrašai. Daugiausia įrašų, kaip tu žaidi su Zacharija ir kitais vaikais.
Ištisas vakaras – atsisveikinimo ritualas, kai mirtis užšokdinama, o skausmas išeina su prakaitu, ašaromis, juoku.
Vitia, tai buvo diena, kai, manau, visa kino kūrėjų, menininkų, autorių karta rimtai susimąstė apie savo testamentus, aiškius nurodymus – kaip jie bus palaidoti, kaip bus išsaugota atmintis apie juos.
O laidotuvių ritualas gali nukrypti nuo numatyto ortodoksų kanono, kuris drasko sielą laidotuvių maršu, laikosi religinių normų, atgiedojimų, kryžių ir beviltiškų šermenų, kai kartu su visais prie stalo būtinai yra prastos kokybės mirusiojo portretas su juodu kaspinu per kampą.
Tai buvo neapykantos mirčiai meistriškumo pamoka.
Tai buvo meilės gyvenimui meistriškumo pamoka.
Karo kalba – tai kai kovoji su tuo, kad dabar apie draugus, artimuosius ir bendražygius turi kalbėti būtuoju laiku.
5
Mėginu nuramdyti emocijas ir ieškau žodžių, kuriais galėčiau sustabdyti žurnalistės klausimus.
Galiausiai galiu tik pasakyti: „Jums įprasta klausti motinos prie nužudyto vaiko kūno, ką ji dabar jaučia?“
Peržiūrinėju mūsų susirašinėjimą.
Tu sakai:
Ir konstrukcija „niekas, išskyrus mane“ tapo labai apčiuopiama. Visos tos viltys dėl profesionalių kariškių, dėl lendlizo, dėl to, kad kažkas kitas privalo kažkaip tai sutvarkyti – ne.
Esu tik aš. Ukraina neturi geresnio kandidato į šią vietą. Aš ir esu išrinktasis.
Tu sakai:
Vienintelis patarimas, kurį dabar galėčiau duoti sau ankstesniam: „Vaikine, gyvenk visavertį gyvenimą, kol jį turi.“ Bet apskritai stengiausi jį įgyvendinti kaip galėdamas geriau.
Tu sakai:
Štai vežiojau žmones po postus, o vienam granata iškrito. Važinėjosi su manimi mašinoje, kol kitas rado. O aš girdėjau, kad kažkas ritinėjasi, bet dėmesio neatkreipiau, bala žino ko ten primėtyta.
Tu sakai:
Manęs nevimdo šalimais sudarkyto kūno vaizdas ir nepuolu į isteriją per apšaudymus. Tačiau tai neišgelbėja nuo mirties. Prarandu žmones. Prarandu, bliat, žmones po šitais gradais.
Iš Chersono apylinkių prašai manęs perduoti Oliai šią žinutę. Tavo žodžius jai persiunčiu gruodžio 31 d. rytą:
Mychedai, drauge, sveikas!
Turiu šį tą pasakyti.
Jei per artimiausias tris–keturias paras neišgyvensiu, įpareigoju tave pasakyti Oliai, kad tai buvo ne veltui, kad tai nebuvo nusikalstama vadovybės klaida, tiesiog turime sunkią herojišką užduotį ir ji kainuos gyvybių. Nors jokia užduotis nėra verta Olios apkabinimų. Visomis įmanomomis ir neįmanomomis pastangomis stengsiuosi ištrūkti gyvas ir išvesti savo būrį gyvą, bet, bliacha, laukia epinis mūšis. Mes sutvatysim kacapus taip, kad jie šiks krauju dar ištisas kartas tiek šiame mūšyje, tiek kare apskritai.
O Zacharijai kada nors vėliau, na, kai pasimatysite po pergalės, asmeniškai pasakyk, kad aš visada būsiu su ja, nes ji turi mano kojas, mano nagus ir mano humoro jausmą (net geresnį).
Dėl suprantamų priežasčių negaliu to parašyti Oliai, dovanok, kad užkraunu tai tau. Galop, esi rašytojas, tau reikia šiek tiek dramos.
O gegužę tu sakai:
Noriu sugrįžti. Bet noriu grįžti kaip didvyris.
Baigiasi pokalbio su žurnaliste valanda. Pabaigoje ji sako: „Atleiskite, nenorėjau jūsų įžeisti. Tiesiog atsakymai į šiuos klausimus leis mūsų žiūrovams susitapatinti su jūsų patirtimi.“
Pradedu šį „Requiem“.
Kai rašau šias eilutes, šeštadieninis Kyjivas nubunda nuo penkių sprogimų ir tik tada įsijungia oro pavojaus sirenos. Tai paskutinė Olios ir Zacharijos diena Kyjive prieš grįžtant į Vieną. Rašau joms, klausiu, kaip sekasi.
Tądien rusų raketa smogia į gyvenamąjį namą Dnipre, visiškai sunaikina laiptinę. Keturiasdešimt šeši žuvusieji, tarp jų – penki vaikai. Aštuoniasdešimt sužeistųjų. Dar devynių gyventojų likimas nežinomas.
Kai rašau šias eilutes, tebevyksta Soledaro gynimas. Du mūsų su Olenka pažįstami atsiduria netoli Bachmuto. Vienas iš jų atsiunčia prašymų ir būtinų išgyvenimo priemonių sąrašą. Kitą rytą priduria, kad per pirmąją dieną jie jau neteko šešių karių.
Kai rašau apie tave, Vitia, man grįžta vaikystės prisiminimai. Kaip Pergalės dieną mus, mažvaikius, vedė susitikti su senutėliais Antrojo pasaulinio veteranais. Prisimenu, kokia tolima, nesuprantama, sudiržusi, iš bronzos ir betono išlieta mums buvo ši tikrovė. Atrodė, kad jie niekados nebuvo jauni.
Šaukiu šį „Requiem“, kad bent taip įamžinčiau Zacharijai, mums patiems, tiems, kas buvo su mumis, ir tiems, kurių čia dar nėra:
Už kiekvieno statistinio skaičiaus – žmogus, jo istorija ir neišgyventa ateitis.
Mes buvome jauni.
Mes mylėjome.
Mes juokėmės.
Mes verkėme.
Nekentėme visa širdimi.
Geriausi – tapo didvyriais.
Ir nėra pernelyg garsios muzikos nei per skambių žodžių jų žygdarbiui apibūdinti.
Kai dirbu prie šio teksto apie tave, ateistą, skaitau Romos katalikų „Requiem“ ir negaliu nustoti galvojęs apie tai, kad neįmanoma pamiršti žuvusiųjų. Galvoju apie šias eilutes:
Išvaduok visų mirusių tikinčiųjų vėles
Iš pragaro bausmių ir iš gilios bedugnės,
Išvaduok jas iš liūto nasrų,
Kad nepagrobtų jų požemis,
Kad neprapultų tamsybėse…1
Kada nors išauš teisingo Teismo diena, ir mūsų rūstybės diena tęsis amžinai. Nes „Requiem“ pasakyta: „Rūstybės diena – diena, išvaduosianti kartas iš pelenų.“
Kartą su Zacharija siuvote medžiaginį paukštuką, ir tu paskelbei nuotrauką su žaisliuko brėžiniu bei trečiuoju proceso žingsniu: „Perverkite širdutę.“
Prie nuotraukos parašei: „Roger that.“ Kariuomenėje: „Bus įvykdyta.“
Dabar žinau, kaip netektis perveria širdutę kiaurai.
Tik vieno prašau. Atminkite, mes buvome.
Ir Viktoras Onyska. Viktoras. Petrovyčius. Tarantinas. Vitia. Mylimas vyras. Tėvas. Sūnus. Brolis. Draugas. Bendražygis. Vadas. Roko žvaigždė. Didvyris. Amžinai su mumis.
Versta iš: Олександр Михед. ПОЗИВНИЙ ДЛЯ ЙОВА. ХРОНІКИ ВТОРГНЕННЯ. Львів: Видавництво Старого Лева, 2023.
1 Žyd 4, 16.
Michel Foucault. Kas yra autorius?
2024 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Dobilė Kisieliūtė
Pirmą kartą Michelis Foucault (1926–1984) pranešimą „Kas yra autorius?“ perskaitė 1969 m. Prancūzijos filosofų draugijoje (Société française de philosophie), reaguodamas į keleriais metais anksčiau pasirodžiusią Roland‘o Barthes‘o esė „Autoriaus mirtis“ (lietuvių kalba šis tekstas skelbtas „Metuose“, 2022, Nr. 4, vert. Paulius Jevsejevas). Netrukus po to paskaita buvo publikuota filosofų draugijos leidinyje. Abu šie 7-o dešimtmečio pabaigoje pasirodę tekstai iš esmės pakeitė literatūros lauke, taip pat švietimo sistemoje tuo metu įsišaknijusią kritikos tradiciją, kuri buvo nukreipta daugiausia į autorių kaip monopolinį teksto prasmės šaltinį, jo biografiją bei psichologiją.
Kitaip nei vien literatūros lauku apsiribojusiam R. Barthes’ui, kuris savo esė-manifeste kritikavo autorių kaip kūrinio interpretacijas ribojančią instanciją, M. Foucault rūpi ne kūrinių prasmė, o veikalų funkcionavimas diskursų lauke. Įvairias diskursines praktikas bei skirtingo žanro diskursus (literatūrinius, mokslinius, filosofinius, teisinius) nagrinėjęs idėjų istorikas svarsto, kaip autoriaus vardas veikia kiekvieną iš jų, kuo šis vardas skiriasi nuo kitų tikrinių daiktavardžių, ką reiškia, kad tekstas turi autorinę funkciją ar jos neturi, kaip ši funkcija keičiasi istoriškai. Tad autorių M. Foucault apibrėžia ne kaip subjektą, o kaip istorinę instituciją, funkcinį principą, pagal kurį klasifikuojami diskursai ir nustatomas jų veikimas bei cirkuliacija kultūroje.
Šio darbo, rašyto tarpiniu laiku tarp žinojimo archeologijos („Žinijos archeologija“, „Diskurso tvarka“) ir galios genealogijos („Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“, „Tiesa ir teisinės formos“), M. Foucault netęsė, tačiau jo požiūris į subjektyvybę bei jos konstravimą įgavo naujus tęsinius vėlyvojoje kūryboje („Seksualumo istorija“).
Praėjus metams po „Kas yra autorius?“ pasirodymo Prancūzijoje, M. Foucault perskaitė kiek pakeistą esė versiją Bafalo universitete (Niujorko valstijoje), o 1979 m. ji buvo paskelbta poststruktūralistinės kritikos straipsnių rinkinyje (J. V. Harari (ed.), „Textual Strategies“, Ithaca, 1979). Laužtiniuose skliaustuose pateikiamos dalys, kurios nebuvo įtrauktos į Bafalo universiteto paskaitą. Vėlesni pakeitimai pažymėti išnaša. Publikuoti M. Foucault leido tiek vieną, tiek kitą teksto versiją.
Lietuvių kalba ši esė jau buvo skelbta pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais („Metai“, 1992, Nr. 9–10, vert. Vida Gumauskaitė). Tačiau nusistovėjusių humanitarikos terminų nebuvimas, sudėtinga ir lėta užsienio mokslo naujienų sklaida, kalbos specialistų trūkumas lėmė tai, kad tekstas buvo verstas iš anglų kalbos, o jame – nemažai praleidimų bei netikslumų, ne tik sunkinančių supratimą, bet ir iškraipančių originalo prasmę. Dėl didelės Foucault esė reikšmės humanitarikoje bei dėl savitos ir vis dar aktualios čia plėtojamos autoriaus sampratos atsirado būtinybė tekstą išversti pakartotinai.
Už pagalbą verčiant ir vertimo redagavimą dėkoju Nijolei Keršytei.
<…>
Šį galbūt šiek tiek keistą klausimą nusprendžiau svarstyti pirmiausia todėl, kad norėjau kiek pakritikuoti tai, ką kadaise esu pernelyg lengva ranka parašęs. Veikale „Žodžiai ir daiktai“ pabandžiau analizuoti verbalines mases, savotiškus diskursinius sluoksnius, kurių sudedamosios dalys nėra jokie įprasti vienetai – knyga, kūrinys ar autorius. Rašiau apskritai apie gamtos istoriją, turtų analizę arba ekonominę politiką, bet visai ne apie veikalus ar autorius. Vis dėlto tame savo veikale visą laiką naiviai, t. y. negrabiai vartojau autorių vardus. Minėjau Buffoną, Cuvier, Ricardo bei kitus ir leidau šiems vardams funkcionuoti su visa keblia dviprasmybe. Todėl man pagrįstai galėjo būti ir iš tiesų buvo pareikšti dviejų rūšių priekaištai. Vieni sakė: „Jūs netinkamai aprašote Buffoną ir visą jo kūrybą, o tai, ką sakote apie Marxą – juoko verta ir nepakanka jo mąstymui atskleisti.“ Žinoma, tie priekaištai buvo pagrįsti, bet nemanau, kad iš tikrųjų susiję su tuo, ką dariau, nes siekiau ne aprašyti Buffoną ar Marxą, ne rekonstruoti, ką jie pasakė ar norėjo pasakyti, – paprasčiausiai bandžiau surasti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi jie sukūrė tam tikrus jų tekstuose aptinkamus konceptus ar teorines aibes. Taip pat buvo pareikštas ir kitas priekaištas. Man sakė: „Jūs kuriate pabaisiškas šeimas, gretinate tokius akivaizdžiai vienas kitam priešingus vardus kaip Buffonas ir Linné’us, jūs minite Cuvier šalia Darwino ir visa tai darote nepaisydamas akivaizdžiausių natūralių giminystės bei panašumo ryšių.“ Vėlgi, manyčiau, tai man netinkantis priekaištas, nes niekada nesiekiau sudaryti kokios nors dvasinių individualybių genealoginės lentelės ar išryškinti kokio nors XVII arba XVIII a. mokslininko ar gamtininko intelekto dagerotipo; nenorėjau sukurti jokios – nei šventosios, nei išsigimusios – šeimos, mano tikslas buvo daug kuklesnis – tiesiog ieškojau sąlygų, pagal kurias funkcionuoja specifinės diskursinės praktikos.
Tada kam, sakysite, reikėjo knygoje „Žodžiai ir daiktai“ vartoti autorių vardus? Reikėjo arba jų neminėti iš viso, arba aiškiai apibrėžti, kaip juos vartojate. Kaip tik toks priekaištas, manau, yra visiškai pagrįstas: galimas jo implikacijas ir pasekmes pabandžiau įvertinti netrukus pasirodysiančiame tekste, kuriame siekiau suteikti statusą dideliems diskursiniams vienetams, tokiems kaip vadinamoji Gamtos istorija ar Ekonominė politika, svarsčiau, kokius metodus ir instrumentus pasitelkus galima tuos vienetus aptikti, juos išskirti, analizuoti ir aprašyti. Štai pirmoji prieš kelerius metus pradėto darbo dalis, kuri dabar užbaigta.
Tačiau kyla dar vienas – autoriaus – klausimas. Apie jį dabar ir norėčiau pakalbėti. Idėjų, pažinimo, literatūros, taip pat filosofijos ir mokslo istorijoje autoriaus sąvoka žymi ryškų individualizacijos periodą. Net ir šiandien, rašydami kokio nors koncepto, literatūrinio žanro ar filosofijos krypties istoriją, manau, vis tiek tokius elementus laikome sąlygiškai antriniais, neakcentuotais, padengiančiais pirminį, tvirtą ir pamatinį elementą – autorių ir kūrinį.
Bent jau šio vakaro paskaitoje istorinę-sociologinę autoriaus figūros analizę paliksiu nuošalyje. Žinoma, būtų verta nagrinėti, kokiu būdu autorius kaip individas įsitvirtino mūsų kultūroje, kokį statusą jis įgavo ir, pavyzdžiui, kada buvo imta tyrinėti tekstų autentiškumą ir jų atribuciją, pagal kokius kriterijus autorius buvo vertinamas, nuo kada pradėta pasakoti nebe herojaus, o autoriaus gyvenimo istorija ir kaip įsigalėjo ši pamatinė „žmogaus ir jo kūrybos“ kritikos kategorija. Kol kas norėčiau pasvarstyti tik apie teksto santykį su autoriumi, kokiu būdu tekste pateikiamos nuorodos į šią, bent jau iš pirmo žvilgsnio, už teksto ir iki jo esančią figūrą.
Norėčiau pradėti tema, kurios formuluotę pasiskolinau iš Becketto: „Koks skirtumas, kas kalba, – pasakė kažkas, – koks skirtumas, kas kalba.“ Šis abejingumas, manau, atskleidžia vieną esminių šiuolaikinio rašymo etinių principų. Sakau „etinių“, nes tai ne tiek rašymo ar kalbėjimo būdą nusakantis bruožas, kiek tokia nuolat kartojama, bet niekada iki galo nepritaikoma imanentinė taisyklė; tai toks principas, kurio pėdsakų neaptiksime rašymo rezultate, bet kuriuo yra grindžiama rašymo praktika. Ši taisyklė per daug gerai žinoma, kad reikėtų ją išsamiai aptarinėti – čia užteks išskirti dvi svarbiausias su ja susijusias temas. Visų pirma, galima pastebėti, jog šiandieninis rašymas išsivadavo iš prievolės ką nors išreikšti – jis nurodo tik į save patį ir vis dėlto neužsidaro vidujybės formoje, jis sutampa su savo paties išskleista išorybe. Tai reiškia, kad rašymas yra ženklų žaismas, sutvarkytas ne tiek pagal signifikato turinį, kiek pagal pačią signifikanto prigimtį. Bet kartu tai reiškia, kad nuolat išbandomos šio rašymo taisyklingumo ribos: rašymas be paliovos pažeidinėja, apvertinėja reguliarumą, kuriam paklūsta ir kuriuo žaidžia. Jis skleidžiasi kaip žaidimas, kuris neišvengiamai laužo savo taisykles ir taip peržengia savo paties ribas. Rašymu nesiekiama atkreipti dėmesio į rašymo veiksmą ar jį išaukštinti, nesistengiama subjektą užfiksuoti kalboje, veikiau atveriama erdvė, kurioje rašantis subjektas vis pranyksta.
Antroji, dar geriau žinoma tema – tai rašymo giminystė su mirtimi. Šiuo ryšiu apverčiama tūkstantmečių senumo tema. Pasakojimu, kurį graikai vadino epu, buvo siekiama įamžinti herojaus nemirtingumą, ir herojus sutikdavo žūti jaunas tik tam, kad, taip paaukojęs gyvybę ir mirties išaukštintas, jis taptų nemirtingas, tad pasakojimas atpirkdavo tą savanorišką mirtį. Taip pat ir arabų pasakojimuose – turiu omenyje jų pasakas „Tūkstantis ir viena naktis“ – tik kiek kitaip siekis nemirti buvo pasakojimo tema, paskata ir dingstis: iki aušros kalbant ir sekant istorijas, buvo bandoma atitolinti mirtį, tą lemtingą akimirką, turėjusią amžiams nutildyti pasakotoją. Savo pasakojimais Šecherezada atkakliai priešinasi gresiančiam nužudymui, kasnakt stengiasi neleisti mirčiai priartėti prie gyvenimo rato. Mūsų kultūroje pasakojimą ar rašymą, skirtą mirčiai užkalbėti, pakeitė rašymas, susijęs su auka, net su gyvybės paaukojimu, savanorišku išsitrynimu, kurio nereikia vaizduoti knygose, nes jis atliekamas pačiame rašytojo gyvenime. Kūrinys, privalėjęs suteikti nemirtingumą, dabar įgyja teisę žudyti, tapti savo autoriaus žudiku. Pažvelkite į Flaubert’ą, Proustą, Kafką. Tačiau tai dar ne viskas: šį rašymo ryšį su mirtimi rodo ir tai, jog ištrinami individualūs rašančiojo bruožai; įvairiausiom išmonėm atskirdamas save nuo to, ką rašo, rašantis subjektas kita kryptimi nukreipia visus savo individualumo ženklus, tad rašytoją žymi tik jo nesaties vienatinumas, rašymo žaidime jam tenka prisiimti mirusiojo vaidmenį. Visa tai gerai žinoma ir jau seniai kritikai bei filosofai konstatavo šį autorius išnykimą ar šią jo mirtį.
Vis dėlto nesu tikras nei kad buvo iki galo suvoktos visos šio konstatavimo pasekmės, nei kad buvo nuodugniai įvertintas šio įvykio mastas. Tiksliau, man atrodo, kad kai kurios sąvokos, šiandien turinčios užimti privilegijuotą autoriaus poziciją, iš tikrųjų jo privilegijas išsaugo ir nuslepia tai, kas turėtų būti iškelta. Pateiksiu tik dvi iš šių sąvokų, kurios šiandien, mano manymu, ypač svarbios.
Pirma, kūrinio sąvoka. Iš tiesų teigiama (tai dar viena plačiai paplitusi idėja), kad kritikos užduotis – ne atskleisti, kaip kūrinys susijęs su autoriumi, ne iš tekstų atkurti kokį nors mąstymą ar patyrimą, o analizuoti kūrinio struktūrą, architektūrą, jo vidinę formą ir jo vidinių santykių žaismą. Tačiau iš karto susiduriame su problema: „Kas yra kūrinys? Kas gi ši keista vienovė, vadinama „kūriniu“? Iš ko jis sudarytas? Argi kūrinys nėra tai, ką parašė tas, kuris yra autorius?“ Išsyk pastebime kylančius sunkumus. Jei koks nors individas nebuvo autorius, ar gali tai, ką jis parašė ar pasakė, jo palikti užrašai, visa, ką pavyko sužinoti apie jo ištaras, būti vadinama „kūriniu“? Kol Sade’as nebuvo laikomas autoriumi, kas tada buvo jo užrašai? Paprasčiausi popieriaus ritiniai, ant kurių jis be atvangos leido šėlti savo fantazmams kalėdamas.
Bet, tarkim, susiduriame su kokiu nors autoriumi: ar viskas, ką jis parašė ar pasakė, viskas, ką po savęs paliko – jo kūryba? Tai kartu ir teorinė, ir praktinė problema. Kai nusprendžiama publikuoti, pavyzdžiui, Nietszchės kūrinius, kur reikėtų sustoti? Žinoma, reikia spausdinti viską, bet ką reiškia „viską“? Aišku, viską, ką publikavo pats Nietszchė. O jo kūrinių juodraščius? Savaime suprantama. O tik planuotus aforizmus? Taip. Taip pat ir išbrauktus fragmentus, pastabas užrašų knygelės paraštėse? Taip. Bet kai knygelėje su aforizmais randame kokią nors nuorodą, priminimą apie susitikimą, kokį nors adresą ar skalbyklos kvitą – tai kūrybos dalis ar ne? O kodėl ne? Ir taip be galo. Kai kas nors po mirties palieka milijonus pėdsakų, kaip įmanoma apibrėžti, kas yra kūrinys? Kadangi kūrybos teorija neegzistuoja, tiems, kurie imasi su visu naivumu rengti kūrinius spaudai, tokios teorijos pritrūksta ir dėl to jų empirinis darbas būna greit paralyžiuojamas. Galima būtų tęsti ir toliau: ar galėtume sakyti, kad „Tūkstantis ir viena naktis“ yra kūrinys? O Klemenso Aleksandriečio „Stromatai“1 arba Diogeno Laertiečio „Gyvenimai“2? Matyti, kokia galybė klausimų kyla kalbant apie kūrinio sąvoką. Tad neužtenka sakyti: palikime nuošalyje rašytoją, galime apsieiti be autoriaus, tyrinėkime patį kūrinį. Žodis „kūrinys“ ir juo žymima vienovė kelia turbūt ne mažiau problemų nei autoriaus individualybė.
Kita sąvoka, kuri, mano manymu, trukdo iki galo konstatuoti autoriaus išnykimą, tam tikra prasme užlaiko mąstymą prie šio ištrynimo ribos ir vis tiek nejučia išsaugo autorių – tai rašymo3 sąvoka. Griežtai kalbant, ji turėtų leisti ne tik apsieiti be nuorodų į autorių, bet ir padėti apibrėžti jo naujos nesaties statusą. Iš tikrųjų šiandien rašymo sąvokai suteikiamas statusas nesusijęs nei su rašymo veiksmu, nei su to, ką kas nors norėjo pasakyti, žyme (simptomu ar ženklu); rašymo sąvoka stengiamasi itin nuodugniai apmąstyti apskritai bet kokio teksto sąlygą – tai, kaip jis išsidėsto erdvėje, o kartu skleidžiasi laike.
Vis dėlto įdomu, ar ši sąvoka, kartais redukuota iki kasdienės jos vartosenos, neperkelia empirinių autoriaus bruožų į transcendentalinį anonimiškumą. Neretai viso labo ištrinamos tik pernelyg matomos autoriaus empiriškumo žymės, raštą apibūdinant dviem tarpusavyje priešinamais ir gretinamais būdais – kritiniu ir religiniu. Argi tai, jog raštui suteikiamas pirmapradiškumo statusas, iš tiesų nėra būdas transcendentaliniais terminais išversti tiek teologinį tvirtinimą apie šventą rašto prigimtį, tiek [teksto] kritikos teiginį apie kuriančią jo galią? Kai tvirtinama, kad raštas turi savotiškai įveikti užmaršties ir slopinimo išbandymus, atsirandančius istorijos, kurią jis pats įgalino, eigoje, – argi tokiu būdu nėra transcendentaliniais terminais nusakomas religinis paslėptos prasmės (kurią būtina interpretuoti) principas ir [teksto] kritikos iškeltas implicitinių reikšmių, nutylėtų apibūdinimų, migloto turinio (kuriuos būtina komentuoti) principas? Pagaliau, argi mąstant apie raštą kaip nesatį nėra paprasčiausiai transcendentaliniais terminais pakartojamas religinis nekintančios, bet kartu niekad iki galo neišpildomos tradicijos principas ir estetinis kūrinio išlikimo, gyvavimo po autoriaus mirties ir jo mįslingos galios pranokti autorių principas?
Tad manau, kad taip vartojant rašymo-rašto sąvoką rizikuojama išlaikyti autoriaus privilegijas išsaugant tam tikrą a priori, kuris pilkoje neutralumo šviesoje išlaiko tam tikrą autoriaus vaizdinį suformavusias reprezentacijas. Autoriaus išnykimas – nuo Mallarmé besitęsiantis įvykis – pasirodo esąs įkalintas transcendentalumo mechanizme. Argi šiandien negalėtume pastebėti ryškios perskyros tarp tų, kurie mano vis dar galintys mąstyti apie šiandienos pertrūkius XIX a. istorinės-transcendentalinės tradicijos tąsoje, ir tų, kurie stengiasi nuo šios tradicijos galutinai atsiriboti?
Bet, žinoma, neužtenka vis tuščiai tvirtinti, kad autorius išnyko. Taip pat nepakanka ir be galo kartoti, esą ir Dievas, ir žmogus mirė bendra mirtimi. Veikiau reikėtų nustatyti tuščią erdvę, atsivėrusią pranykus autoriui, įdėmiai pasekti, kaip išsidėsčiusios lakūnos ir spragos, atidžiau pažvelgti į šio išnykimo atlaisvintas vietas bei funkcijas.
Pirmiausia, norėčiau keliais žodžiais aptarti problemas, kylančias vartojant autoriaus vardą4. Ką reiškia koks nors autoriaus vardas? Kaip jis funkcionuoja? Anaiptol neketindamas jums pateikti šių problemų sprendimo, aš tik nurodysiu kelis su tuo susijusius keblumus.
Autoriaus vardas – tikrinis daiktavardis, jis kelia tas pačias problemas kaip ir šio tipo daiktavardžiai. (Tarp daugelio analizių čia remiuosi pirmiausia Searle’io tyrinėjimais5.) Savaime suprantama, tikrinio daiktavardžio negalima vartoti kaip paprasčiausios nuorodos. Tikrinis vardas (taip pat autoriaus vardas) atlieka ne tik nurodymo funkciją. Tai daugiau nei nuoroda, gestas, į ką nors nurodantis pirštas; tam tikru mastu – tai aprašymo atitikmuo. Kai sakome „Aristotelis“, vartojamas žodis atstoja kokį nors aprašymą ar seriją apibrėžtų deskripcijų, tokių kaip „Analitikų“ autorius“6 arba „ontologijos pradininkas“ ir pan. Bet tai dar ne viskas – tikrinis daiktavardis turi ne vieną vienintelę reikšmę. Tarkim, išsiaiškinus, jog Rimbaud neparašė eilėraščio „Dvasinė medžioklė“, negalima teigti, esą pasikeitė šio tikrinio daiktavardžio ar šio autoriaus vardo prasmė. Tikrinis daiktavardis ir autoriaus vardas atsiduria tarp šių dviejų polių – aprašymo ir įvardijimo. Žinoma, juos sieja tam tikras ryšys su tuo, ką jie pavadina, bet tai specifinis ryšys – nei vien tik nurodymo, nei tik aprašymo. Tačiau tikrinio daiktavardžio ryšys su įvardytu individu ir autoriaus vardo ryšys su tuo, ką jis pavadina, nėra izomorfiški ir funkcionuoja skirtingai – būtent dėl to ir kyla autoriaus vardui būdingi keblumai. Štai keli šio skirtingo vartojimo pavyzdžiai.
Jei, tarkim, išsiaiškinsiu, kad Pierre’as Dupont’as nėra mėlynakis, gimė ne Paryžiuje, nėra gydytojas ir pan., šis vardas – Pierre’as Dupont’as – ir toliau nurodys į tą patį asmenį, o nurodymo ryšys vis tiek nepakis. Priešingai, vartojant autoriaus vardą, kyla daug sudėtingesnės problemos. Jei sužinosiu, kad Shakespeare’as negimė šiandien lankomame name – toks atradimas, aišku, autoriaus vardo funkcionavimo nepakeis, bet jei paaiškėtų, kad Shakespeare’as neparašė jam priskiriamų „Sonetų“ – tai jau būtų visai kitokio pobūdžio pokytis, kuris paveiktų tai, kaip funkcionuoja autoriaus vardas. O jei būtų įrodyta, kad Shakespeare’as parašė Bacono veikalą „Organonas“7, išsiaiškinus, kad Bacono ir Shakespeare’o kūrinių autorius yra tas pats – tai jau būtų trečio tipo pakitimas, dėl kurio autoriaus vardas funkcionuotų visiškai kitaip. Tad autoriaus vardas nėra lygiai toks pat tikrinis daiktavardis kaip kiti.
Paradoksalų autoriaus vardo ypatingumą rodo ir daug kitų detalių. Tvirtinti, kad Pierre’as Dupont’as neegzistuoja, ir sakyti, kad Homeras ar Hermis Trismegistas neegzistavo – visai ne tas pats. Vienu atveju tai reiškia, kad asmens vardu Pierre’as Dupont’as nėra, kitu – kad keli asmenys buvo klaidingai vadinami vienu vardu arba kad tikrasis autorius nepasižymi jokiais Homerui ar Hermiui tradiciškai priskiriamais bruožais. Teigti, kad X tikrasis vardas – ne Pierre’as Dupont’as, o Jacques’as Durand’as, ir sakyti, kad Stendhalio vardas buvo Henri Beyle’is – irgi ne tas pats. Taip pat būtų galima svarstyti, kaip funkcionuoja ir kokią prasmę turi tokie teiginiai kaip „Bourbaki8 – tai tas ir tas, ir tas, ir t. t.“ ir „Victoras Eremita, Climacus, Anti-climacus, Frater Taciturnus, Consantinas Constantius – tai Kierkegaard’as9“.
Šie skirtumai kyla turbūt todėl, kad autoriaus vardas nėra paprasčiausias kokio nors diskurso elementas (galintis eiti veiksniu ar papildiniu, būti pakeistas įvardžiu ir t. t.). Diskurso atžvilgiu jis atlieka tam tikrą vaidmenį – klasifikacinę funkciją: toks vardas leidžia sugrupuoti dalį tekstų, juos atskirti nuo kitų, kai kuriuos atmesti, vienus supriešinti su kitais. Be to, jis tekstus susieja tarpusavyje: nei Hermis Trismegistas, nei Hipokratas neegzistavo taip, kaip galėtume teigti apie Balzaco egzistavimą, bet, kelis tekstus priskyrę tam pačiam vardui, juos susiejame homogeniškumo arba giminingumo ryšiu, arba tokiu, kai tekstai autentifikuoja ar paaiškina vienas kitą, arba yra kartu vartojami. Pagaliau, autoriaus vardas funkcionuoja tam, kad apibūdintų tam tikrą diskurso buvimo būdą: tai, kad diskursas turi autoriaus vardą, tai, kad galima sakyti „šitai parašė tas ir tas“ arba „tas ir tas yra šio diskurso autorius“, rodo, jog toks diskursas nėra kasdienė, nereikšminga šneka, kuri išnyksta, eina ir praeina, kuri gali būti suvartojama vienu ypu, bet tai šneka, kurią reikia suvokti tam tikru būdu ir kuri vienoje ar kitoje kultūroje įgyja tam tikrą statusą.
Pagaliau, iš to būtų galima daryti išvadą, kad, kitaip nei paprastas tikrinis daiktavardis, kuris iš kokio nors diskurso vidaus nurodo į realų, išorėje esantį, tą diskursą sukonstravusį individą, autoriaus vardas tarsi juda tekstų pakraščiais, juos atkerta vienus nuo kitų, eina jų briaunomis, atskleidžia ar bent jau apibūdina jų buvimo būdą. Jis žymi tam tikros diskursų visumos įvykį ir nurodo šio diskurso statusą kokios nors visuomenės ir kultūros viduje. Autoriaus vardas nefunkcionuoja žmonių civilinėje metrikacijoje, bet jis nėra ir kūrinio pramanų dalis, jo vieta – pertrūkyje, kuris steigia tam tikrą diskursų grupę su jos savitu buvimo būdu. Todėl būtų galima teigti, kad tokioje civilizacijoje kaip mūsiškė egzistuoja tam tikras skaičius diskursų, turinčių „autorinę“ funkciją, o kiti diskursai jos neturi. Privatus laiškas tikrai gali turėti jį pasirašiusįjį, bet jis neturi autoriaus. Sutartis būna sudaryta kieno nors vardu, bet ji neturi autoriaus. Gatvėje ant sienos perskaitytą anoniminį tekstą kažkas užrašė, bet tai – ne autorius. Taigi autorinė funkcija yra kai kurių diskursų būdas egzistuoti, cirkuliuoti ir funkcionuoti visuomenės viduje.
Dabar reikėtų paanalizuoti šią „autorinę“ funkciją. Kas mūsų kultūroje būdinga diskursui, pasižyminčiam autorine funkcija? Kuo jis skiriasi nuo kitų diskursų? Manau, jei tik patyrinėsime kokios nors knygos ar teksto autorių, įžvelgsime keturis skirtingus tokio diskurso bruožus.
Visų pirma, diskursai yra objektai, kuriuos galima pasisavinti; tai gana ypatinga nuosavybės forma, kodifikuota jau gana seniai. Reikia pažymėti, kad istoriškai ši nuosavybės forma yra antrinė, atsiradusi tik įsitvirtinus tam, ką galėtume pavadinti baudžiamuoju pasisavinimu. Tekstams, knygoms, diskursams autorius (neskaitant mitinių personažų ir didžių sakralizuotų bei sakralizuojančių figūrų) iš tikrųjų priskirdavo tik tuo atveju, jei autorius galėjo būti nubaustas, t. y. jei diskursai galėjo būti pripažinti pažeidžiančiais tvarką. Iš pradžių mūsų kultūroje (ir turbūt nemažai kitų) diskursas nebuvo produktas, daiktas ar turtas, iš esmės tai buvo veiksmas – tarp dviejų polių patalpintas aktas: tarp to, kas sakralu ir pasaulietiška, leistina ir draudžiama, religiška ir šventvagiška. Istoriškai, dar prieš diskursą įtraukus į nuosavybinių objektų grandinę, tai buvo riziką nešantis gestas. O XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kai tekstams buvo įvestas nuosavybės režimas, kai buvo nustatytos griežtos taisyklės, apibrėžusios autoriaus teises, autorių ir leidėjų ryšius, kūrinių reprodukavimo teises ir t. t., būtent tada su rašymo veiksmu siejama galimybė pažeisti tvarką vis labiau įgavo literatūrai būdingo imperatyvo formą. Tarsi, vos tik tapęs mūsų visuomenę apibrėžiančios nuosavybės sistemos dalimi, autorius turėjo kompensuoti taip įgytą statusą grįždamas į senąjį dvipolį diskurso lauką, sistemingai pažeidinėdamas tvarką, neleisdamas išblėsti rašymo keliamam pavojui, nors kartu rašymui buvo užtikrinti visi su nuosavybe susiję privalumai.
Tačiau autorinė funkcija visų diskursų neveikia universaliu ir pastoviu būdu. Mūsų civilizacijoje ne visada tos pačios rūšies tekstai reikalavo atribucijos. Buvo laikai, kai tokie tekstai, kuriuos šiandien vadintume grožiniais (pasakojimai, pasakos, epai, tragedijos, komedijos), cirkuliavo, buvo priimami ir vertinami nekeliant jų autorystės klausimo; jų anonimiškumas nebuvo problema, tokių tekstų statusui užtikrinti užteko tikro ar numanomo jų senumo. O štai tekstai, kuriuos šiandien vadintume moksliniais, tyrinėjantys kosmologiją bei dangų, medicinos klausimus bei ligas, gamtos mokslus ar geografiją, viduramžiais buvo skaitomi ir laikomi perduodančiais tiesą tik tuo atveju, jei buvo pasirašyti autoriaus vardu. „Hipokratas pasakė“, „Plinijus pasakoja“ nebuvo tiesiog argumentavimo autoritetu formuluotės; tai buvo nuorodos, kuriomis pažymėtus diskursus reikėjo suvokti kaip įrodytus. Tam tikras chiazminis apvertimas įvyko XVII ar XVIII a.: mokslinius diskursus imta suvokti kaip savipakankamus, o juose nustatomą ar nuolat iš naujo įrodinėjamą tiesą – kaip anoniminę. Tokių diskursų laidas – jų priklausymas sisteminei visumai, o ne nuoroda į juos pagaminusį asmenį. Autorinė funkcija nusitrina, nes išradėjo vardas daugių daugiausiai reikalingas pakrikštyti kokią nors teoremą, teiginį, nepaprastą rezultatą, nuosavybę, kūną, elementų aibę ar patologinį sindromą. Tačiau „literatūriniai“ diskursai dabar gali būti priimami tik su autorine funkcija: gilinamasi į bet kurio poezijos ar grožinio prozos teksto kilmę, kas ir kada jį parašė, kokiomis aplinkybėmis ar pagal kokį sumanymą. Tekstui suteikiama prasmė, jam priskiriamas statusas ar vertė priklauso nuo to, kaip atsakoma į šiuos klausimus. O jei dėl kokio atsitiktinumo ar aiškiai išreikštos autoriaus valios mus pasiekia anoniminis tekstas, iš karto prasideda autoriaus paieškos. Literatūrinio teksto anonimiškumo negalime pakęsti, jį priimame tik kaip mįslę. Šiandien autorinė funkcija literatūriniams kūriniams taikoma pačiu didžiausiu intensyvumu. (Žinoma, reikėtų visa tai kiek niuansuoti: jau kurį laiką kritika kūrinius vertina atsižvelgdama į jų žanrą bei rūšį, į juose aptinkamus atsikartojančius elementus, į tai, kaip jie varijuoja kokio nors invarianto atžvilgiu, kuris nebėra individualus kūrėjas. Kartu, nors šiandien matematikoje nuoroda į autorių tėra būdas pavadinti teoremas ar teiginių grupes, biologijoje bei medicinoje autoriaus ir jo darbo datos nurodymas atlieka kiek kitokį vaidmenį: tai nėra tik būdas nurodyti šaltinį – taip suteikiamas tam tikras „patikimumo“ ženklas, susijęs su tuo metu vienoje ar kitoje laboratorijoje naudotomis eksperimentų techninėmis priemonėmis bei jų objektais.)
Trečiasis šios autorinės funkcijos bruožas: ji neatsiranda spontaniškai kaip diskurso atribucija kokiam nors individui. Tai sudėtinės operacijos, kuri sukonstruoja tam tikrą autoriumi vadinamą mąstinį10, rezultatas. Be abejo, šiam mąstiniui bandoma suteikti realistinį statusą, pabrėžiant, kad rašymo kilmės vieta esąs pats individas – „giluminė“ instancija, „kurianti“ galia, koks nors „sumanymas“. Bet iš tiesų tai, kas individe žymima autoriumi (ar tai, kas individą paverčia autoriumi), tėra tik tai, ką daugiau ar mažiau psichologizuojančiais terminais galima pavadinti projekcija to, kaip su tekstais elgiamės, su kuo juos lyginame, kokius jų bruožus laikome relevantiškais, kokius tęstinumus priimame ar kokius pašalinimus praktikuojame. Visos šios operacijos varijuoja priklausomai nuo epochos ir diskurso tipo. „Autorius filosofas“ konstruojamas kitaip nei „poetas“, o kokio nors romano autorius XVIII a. – kitaip nei dabar. Vis dėlto galima pastebėti tam tikrą autoriaus konstravimo taisyklių invariantą visais laikais.
Pavyzdžiui, man atrodo, kad ilgą laiką literatūros kritikoje gyvavęs būdas apibrėžti autorių ar, tiksliau, iš egzistuojančių tekstų ir diskursų sukonstruoti formą-autorių yra gana tiesiogiai išvestas iš to, kaip krikščioniškoje tradicijoje buvo autentifikuojami (ar, priešingai, atmetami) jai priklausę tekstai. Kitaip tariant, siekdama kūrinyje „atrasti“ autorių, modernioji kritika vadovaujasi labai panašiais principais kaip ir krikščioniškoji egzegezė, kai remiantis autoriaus šventumu buvo norima įrodyti kokio nors teksto vertę. Šv. Jeronimas veikale „De viris illustribus“11 aiškina, kad homonimijos nepakanka teisėtai sutapatinti kelių kūrinių autorius: skirtingi individai galėjo būti vadinami tuo pačiu vardu ar kuris vienas iš jų galėjo neteisėtai prisiimti kito pavardę. Tekstinėje tradicijoje vardas kaip individo žymė nėra pakankamas. Tad kaip vienam ir tam pačiam autoriui priskirti kelis diskursus? Kaip pasitelkti autorinę funkciją siekiant sužinoti, ar turime reikalą su vienu, ar su keliais individais? Šv. Jeronimas pateikia keturis kriterijus. 1) Jei viena iš knygų, priskiriamų kokiam nors autoriui, yra prastesnė už kitas, ją reikia pašalinti iš to autoriaus kūrinių sąrašo (čia autorius apibrėžiamas kaip turintis tam tikrą pastovią vertę). 2) Tą patį reikia daryti, jei kokie nors tekstai savo skleidžiama doktrina prieštarauja kitiems autoriaus kūriniams (čia autorius apibrėžiamas kaip tam tikras konceptualinio ar teorinio rišlumo laukas). 3) Taip pat reikia atmesti ir tuos kūrinius, kurie parašyti skirtingu stiliumi, kur vartojami įprastai rašytojo plunksnai nebūdingi žodžiai bei posakiai (čia autorius suvokiamas kaip stilistinė vienovė). 4) Pagaliau, tekstai, kuriuose minimi po autoriaus mirties nutikę įvykiai ar gyvenę veikėjai, turėtų būti laikomi interpoliuotais (čia autorius žymi apibrėžtą istorinį momentą ir tam tikro skaičiaus įvykių susikirtimo tašką). Taigi šiuolaikinė literatūros kritika, net kai nesirūpina tekstų autentifikavimu (kaip paprastai ir nutinka), autorių apibrėžia lygiai taip pat: autorius yra tai, kuo galima paaiškinti tiek tam tikrų kūrinyje aprašomų įvykių buvimą, tiek įvairias jų transformacijas, deformacijas, modifikacijas (o šiam tikslui pasitelkiama autoriaus biografija, bandoma atrasti jo individualią perspektyvą, analizuojama, kokiai visuomenės grupei autorius priklauso ir kokia jo socialinė padėtis, siekiama atskleisti jo pamatinį sumanymą). Taip pat autorius – tai tam tikros rašymo vienovės pagrindas: visos skirtybės turi būti redukuotos bent jau remiantis autoriaus raida, brendimu ar patiriama įtaka. Be to, autorius yra tai, kas leidžia įveikti tekstų serijoje galinčius atsirasti prieštaravimus: tam tikrame jo mąstymo ar geismo, sąmonės ar nesąmoningumo lygmenyje privalo slypėti tokia vieta, kur išsisprendžia visi prieštaravimai, nesuderinamiems elementams pagaliau jungiantis vieniems su kitais arba telkiantis aplink vieną pamatinį ar pirminį prieštaravimą. Galiausiai autorius – tai tam tikras išraiškos židinys, kuris daugiau ar mažiau išbaigtomis formomis, vienodai aiškiai bei akivaizdžiai pasireiškia kūriniuose, juodraščiuose, laiškuose, fragmentuose ir t. t. Keturi šv. Jeronimo pasiūlyti autentiškumo kriterijai (šiandienos egzegetams nebeatrodantys pakankami) apibrėžia keturis būdus, kaip modernioji kritika naudojasi autorine funkcija.
Tačiau iš tiesų autorinė funkcija nėra paprasčiausia antrinė rekonstrukcija, atliekama pagal konkretų tekstą, lyg jis būtų kokia inertiška medžiaga. Tekste visada slypi tam tikri autorių nurodantys ženklai. Šie ženklai gerai žinomi gramatikams – tai asmeniniai įvardžiai, laiko ir vietos prieveiksmiai, veiksmažodžių asmenavimas. Bet reikia pažymėti, kad šie elementai veikia skirtingai diskursuose, turinčiuose autorinę funkciją ir jos neturinčiuose. Pastaruoju atveju tokie „keitikliai“ [embrayeurs]12 nurodo realų kalbėtoją ir jo diskurso erdvėlaikio koordinates (nors pasitaiko tam tikrų modifikacijų, kaip tada, kai persakome kokio nors kito pirmojo asmens kalbėjimą). Tačiau autoriniuose diskursuose jų vaidmuo sudėtingesnis ir varijuojantis. Gerai žinoma, kad romane, kuris pateikiamas kaip kokio nors kalbėtojo pasakojimas, pirmojo asmens įvardis, esamasis laikas ir vietos ženklai niekada tiesiogiai nenurodo nei rašytojo, nei rašymo momento, nei paties rašymo veiksmo, bet žymi tam tikrą alter ego, kurį nuo rašytojo skiria kūrinyje galinti varijuoti didesnė ar mažesnė distancija. Autorių sieti su realiu rašytoju būtų lygiai taip pat klaidinga kaip ir su pramanytu kalbėtoju; autorinė funkcija vyksta pačiame jų skilime – tame jų pasidalijime ir nuotolyje. Galbūt, sakysite, tai tėra išskirtinis romano ar poetinio diskurso bruožas – žaidimas, kuriame dalyvauja tik tokie „kvazikalbėjimai“? Iš tiesų šis ego daugis būdingas visiems autorinę funkciją turintiems diskursams. Matematikos traktato pratarmėje jo sukūrimo aplinkybes nusakantis ego nei savo padėtimi, nei funkcionavimu nėra tapatus tam, kuris paskaitos metu ką nors įrodinėdamas kalba ir reiškiasi tokiais pasakymais kaip „aš darau išvadą“ ar „aš manau“. Pirmu atveju „aš“ nurodo nepamainomą individą, kuris konkrečiu metu apibrėžtoje vietoje atliko tam tikrą darbą. Antru atveju „aš“ žymi įrodinėjimo momentą ir išdėstymą, kurį gali užimti bet kuris individas, jei tik priima tą pačią simbolių sistemą, tą patį aksiomų funkcionavimą, tą pačią ankstesnių įrodymų visumą. Bet tame pačiame traktate būtų galima išskirti ir trečią ego – tą, kuris nusako atlikto darbo kryptį, kliūtis, su kuriomis teko susidurti, pasiektus rezultatus, vis dar kylančias problemas; šis ego užima vietą jau egzistuojančių ar dar būsimų matematinių diskursų lauke. Autorinę funkciją užtikrina ne vienas iš šių (pirmasis) ego kitų dviejų, kurie neva tik fiktyviai atkartoja pirmąjį, sąskaita. Priešingai, reikia pabrėžti, kad tokiuose diskursuose autorinė funkcija išsklaido šiuos tris vienalaikius ego po skirtingas erdves.
Turbūt įdėmiau paanalizavus būtų galima išskirti ir kitus autorinei funkcijai būdingus bruožus. Bet šiandien apsiribosiu tais keturiais, kuriuos ką tik paminėjau, nes jie, regis, ir svarbiausi, ir matomiausi. Juos apibendrinsiu taip: autorinė funkcija susijusi su teisine ir institucine sistema, kuri suveržia, apibrėžia ir artikuliuoja diskursų universumą; ji neveikia visų diskursų vienodu, reguliariu būdu ir skiriasi nelygu epocha bei civilizacijos forma; ją apibrėžia ne spontaniška diskurso atribucija jo kūrėjui, bet specifinių, sudėtinių operacijų serija; tai nėra paprasčiausia nuoroda į realų individą – autorinė funkcija lemia kelių vienalaikių ego ir kelių subjektinių pozicijų, kurių vietą gali užimti skirtingų klasių individai, atsiradimą.
Vis dėlto pripažįstu, kad iki šiol šią temą nagrinėjau ją nepateisinamai susiaurinęs. Žinoma, būtų reikėję aptarti, kas yra autorinė funkcija tapyboje, muzikoje, technikos srityje ir t. t. Tačiau, net jei neišeitume iš diskursų pasaulio, kuriame ir norėčiau likti šį vakarą, vis tiek manau, jog terminui „autorius“ suteikiau pernelyg siaurą prasmę. Apsiribojau tokiu autoriumi, kuris suvokiamas kaip kokio nors teksto, knygos ar kūrinio autorius, kuriam galima teisėtai priskirti visą šią produkciją. Tačiau nesunku pastebėti, kad diskurso sąrangoje autorius gali būti daugiau nei tam tikros knygos autorius, jis gali būti taip pat ir autorius kokios nors teorijos, tradicijos ar disciplinos, kur savo ruožtu tam tikrą vietą užims kitos knygos bei kiti autoriai. Vienu žodžiu, sakyčiau, kad tokie autoriai atsiduria „transdiskursinėje“ padėtyje.
Tai nuolat vykstantis reiškinys, neabejotinai toks pat senas kaip ir mūsų civilizacija. Šis vaidmuo teko Homerui, Aristoteliui, Bažnyčios Tėvams, taip pat pirmiesiems matematikams bei Hipokrato tradicijos pradininkams. Tačiau, man atrodo, XIX a. Europoje atsirado gana išskirtinis autorių tipas, kurio negalėtume tapatinti nei su „didžiaisiais“ literatūros, nei su kanoninių religinių tekstų autoriais, nei su mokslų pradininkais. Kiek savavališkai juos pavadinkime diskursyvumo pradininkais.
Šie autoriai išsiskiria tuo, kad jie nėra tik savo kūrinių, savo knygų autoriai. Jie sukūrė kai ką daugiau – galimybę konstruoti kitus tekstus ir jų konstravimo taisykles. Šiuo atžvilgiu jie smarkiai skiriasi nuo, tarkim, kokio nors romanisto, kuris iš esmės visada bus tik savo paties teksto autorius. Freudas nėra tik „Traumdeutung“ ar „Sąmojų“13, o Marxas – tik „Manifesto“ ar „Kapitalo“14 autorius: jie įsteigė neribotą diskurso galimybę. Žinoma, tam lengva paprieštarauti. Netiesa, kad romanistas – tik savo paties teksto autorius; tam tikra prasme ir jis, jei tik yra, kaip sakoma, bent kiek „reikšmingas“, valdo daugiau nei savo paties tekstus ir ne vien jiems turi galią. Paimkime labai paprastą pavyzdį: galima teigti, kad Anna Radcliffe ne tik parašė „Pirėnų pilies vizijas“15 bei kai kuriuos kitus romanus, bet ir XIX a. pradžioje įgalino atsirasti siaubo romanus, tad šiuo atveju jos autorinė funkcija pranoksta pačią jos kūrybą. Vis dėlto, manau, į tokį prieštaravimą galima atsakyti taip: diskursyvumo steigėjai (iš jų, man regis, Marxas bei Freudas yra pirmieji ir patys svarbiausi, tad juos pateikiu kaip pavyzdžius) ir koks nors romano autorius atveria galimybę visai skirtingiems dalykams. Annos Radcliffe tekstai sudarė sąlygas atsirasti tam tikram skaičiui panašumų bei analogijų, kurių modelis ar pagrindas – pati jos kūryba. Joje slypi skiriamieji ženklai, figūros, struktūros, santykiai, kuriuos iš naujo galėjo pasitelkti kiti. Sakyti, kad Anna Radcliffe – siaubo romano pradininkė, iš esmės reiškia, jog XIX a. siaubo romanuose, kaip ir Annos Radcliffe kūriniuose, aptiksime į savo pačios nekaltumo pinkles patekusios herojės motyvą, miestui priešpriešinamos slaptos pilies vaizdinį, prakeiktą tamsųjį herojų, pasmerktą siekti, kad pasaulis sumokėtų už jam padarytas skriaudas, ir t. t. Tačiau kalbėdamas apie Marxą ar Freudą kaip apie diskursyvumo steigėjus, turiu omenyje, kad jų dėka galėjo atsirasti ne tik tam tikras skaičius analogijų, bet (lygiai taip pat) ir kai kurių skirtumų. Jie atvėrė erdvę ne tik sau, bet ir kažkam daugiau, kas vis dėlto priklauso tam, ką jie įsteigė. Sakyti, kad Freudas – psichoanalizės pradininkas, nereiškia (tik to), jog Karlo Abrahamo ar Melanie Klein darbuose galima aptikti libido sąvoką ar sapnų analizės metodus, tai reiškia, kad Freudas įgalino atsirasti tam tikrus skirtumus nuo jo tekstų, sąvokų ar hipotezių, kurie būdingi pačiam psichoanalizės diskursui.
Man atrodo, iš karto iškyla naujas keblumas ar bent jau nauja problema: argi to paties negalėtume pasakyti apie bet kurį mokslo pradininką ar apie bet kurį autorių, tam tikroje mokslo šakoje atlikusį kokią nors transformaciją, kurią pavadintume vaisinga? Juk Galileo Galilei’us įgalino ne tik tuos, kurie po jo kartojo jo suformuluotus dėsnius, jis įgalino ir tokius pasakymus, kurie itin skiriasi nuo jo paties. Cuvier laikomas biologijos mokslo pradininku, o Saussure’as – lingvistikos ne dėl to, kad buvo mėgdžiojami, kad vieni iš jų perėmė organizmo, o kiti – ženklo sąvoką. Cuvier tam tikru mastu įgalino tokią evoliucijos teoriją, kuri visa kuo priešinga jo paties fiksizmui16, o Saussure’as – generatyvinę gramatiką, smarkiai besiskiriančią nuo jo struktūrinių analizių. Taigi, bent jau iš pirmo žvilgsnio, diskursyvumo įsteigimas ir bet kokio moksliškumo pagrindimas atrodo esą tos pačios rūšies. Vis dėlto, manau, tarp jų esama skirtumo, ir tas skirtumas ryškus. Iš tiesų kokiam nors moksliškumui pagrindą suteikiantis aktas priklauso tam pačiam lygmeniui kaip ir jo būsimos transformacijos; tam tikra prasme šis veiksmas – visų modifikacijų, kurias jis pats įgalina, dalis. Žinoma, šis jo priklausymas pasireiškia įvairiais pavidalais. Pats kokio nors moksliškumo pagrindimo aktas, tam mokslui vėliau transformuojantis, gali pasirodyti tesąs paskiras daug bendresnės, vėliau išryškėjusios visumos atvejis. Taip pat gali paaiškėti, kad jis pažeistas intuicijos ir empiriškumo; tokiu atveju reikia iš naujo jį formalizuoti, atlikti tam tikras papildomas jį tvirčiau pagrindžiančias teorines operacijas ir t. t. Pagaliau, jis gali pasirodyti esąs skubotas apibendrinimas, kurį reikia apriboti ir apibrėžti jo galiojimo lauką. Kitaip tariant, tam tikro moksliškumo pagrindimo aktą visada galima iš naujo įtraukti į jo paties sukeltų transformacijų mechanizmą.
O tam tikro diskursyvumo įsteigimas, manau, yra heterogeniškas jo vėlesnių transformacijų atžvilgiu. Išplėtoti kokią nors diskursyvumo rūšį, tarkim, tokią psichoanalizę, kokią įsteigė Freudas, – tai ne jai priskirti kokį nors formalų visuotinumą, kurio ji pradžioje nebūtų leidusi, o tiesiog jai atverti tam tikrą galimų pritaikymų skaičių. O ją apriboti – tai, tiesą sakant, mėginti steigiančiajame akte išskirti galimai ribotą skaičių teiginių bei pasakymų, kuriems vieninteliams pripažįstama steigiamoji vertė ir lyginant su kuriais kai kurios Freudo priimtos sąvokos ar teorija galėtų būti laikomos išvestinėmis, antrinėmis, šalutinėmis. Pagaliau, tokių steigėjų kūriniuose nėra atmetami kokie nors teiginiai kaip klaidingi – bandant perprasti jų steigties aktą, viso labo eliminuojami nerelevantiški pasakymai, nes jie laikomi arba neesminiais, arba „priešistoriniais“, priklausančiais kitam diskursyvumo tipui. Kitais žodžiais tariant, kitaip nei dedant pagrindus kokiam nors mokslui, diskursyvumo steigtis neįtraukiama į tolesnes jo transformacijas, ji neišvengiamai lieka nuošalyje ar pakraštyje. Dėl to kokio nors teiginio teorinis galiojimas vertinamas pagal jo steigėjų kūrinius, o Galilei’aus ar Newtono atvejais jų iškelto teiginio galiojimas gali būti patvirtinamas pagal tai, kas yra fizika ar kosmologija – pagal joms būdingą struktūrą ir jų vidines normas. Kalbant itin schematiškai, galima teigti, kad ne šių steigėjų kūrinių padėtis priklauso nuo mokslo ir jo apibrėžiamos erdvės, bet būtent mokslas arba diskursyvumas remiasi jų kūriniais kaip pirminėmis koordinatėmis.
Tai reiškia, kad tokiuose diskursuose tarsi neišvengiama būtinybė kyla poreikis „grįžti į pradžią“. [Čia dar reikėtų atskirti šį „grįžimą į…“ nuo moksluose dažno „atradimo iš naujo“ ir „pakartotinio aktualizavimo“ reiškinių. Sakydamas „atradimas iš naujo“, turiu omenyje analogijos ar izomorfizmo efektą, dėl kurio, remiantis tuo metu veikiančiomis žinojimo formomis, išryškinama kokia nors figūra, kuri iki tol buvo miglota ar visai išnykusi. Pavyzdžiui, manyčiau, kad savo knygoje apie dekartiškąją gramatiką17 Chomsky’is iš naujo atrado tam tikrą žinojimo figūrą, galiojusią nuo pat Cordemoy18 iki Humboldto: tiesą sakant, ją įmanoma sukonstruoti tik remiantis generatyvine gramatika, nes būtent pastarojoje slypi šios figūros konstravimo dėsniai; iš tiesų „atradimas iš naujo“ – tai retrospektyvus istorinio žvilgsnio kodavimas. Sakydamas „pakartotinis aktualizavimas“, turiu omenyje visai ką kita – tam tikro diskurso pakartotinį įtraukimą į kokį nors jam naują apibendrinimo, pritaikymo ar transformacijos lauką. O tokių reiškinių pilna matematikos istorijoje (čia reikėtų paminėti Michelio Serres’o matematinių anamnezių analizę19). Kaip reikėtų suprasti „grįžimą į“? Manau, šitaip galima vadinti savitą judėjimą, kuris tiksliai apibūdina diskursyvumo steigtis. Iš tikrųjų tam, kad būtų galima sugrįžti, iš pradžių reikia, jog būtų buvę pamiršta, ir tai būtų ne atsitiktinė užmarštis, ne dėl kokio nors nesupratimo atsiradęs pridengimas, o esminis, pamatinis užmiršimas. Iš tiesų steigimo aktas pačia savo esme yra toks, kurio neįmanoma nepamiršti. Jį išreiškia ir iš jo kyla būtent tai, kas kartu įveda nuotolį bei užmaskuoja. Šis neatsitiktinis užmiršimas turi būti įtrauktas į tikslias operacijas, kurias galima lokalizuoti, analizuoti ir redukuoti kaip tik grįžtant į tą steigties aktą. Užmaršties spyna yra ne išorėje – ji priklauso aptariamam diskursyvumui, pagal kurio suteiktus dėsnius ir funkcionuoja; šitaip užmiršta diskursinė steigtis kartu yra ir spynos buvimo priežastis, ir ją atverti leidžiantis raktas todėl, kad tik grįžimas gali pašalinti užmarštį ir kliūtį, trukdančią sugrįžti. Be to, šis grįžimas nukreiptas į tai, kas esti tekste, tiksliau, grįžtama prie paties teksto – teksto, pasirodančio visa savo nuogybe, o vis dėlto kartu ir prie to, kas tekste pažymėta paliekant įdubą, nesatį, lakūną. Grįžtama prie tam tikros tuštumos, kurią užmarštis praleido ar paslėpė, kurią pridengė tariamu ar netikru pilnumu, o sugrįžimas turi iš naujo atverti tą lakūną bei stoką. Taip prasideda nenutrūkstamas žaismas, būdingas šiems grįžimams į diskursinę steigtį. Tuo žaismu tarsi sakoma: „Šitai ten buvo, reikėjo tik perskaityti – viskas ten, reikėjo užmerktų akių ir užkimštų ausų, kad to nepamatytum ir neišgirstum.“ Ir priešingai: „Ne, nei šis žodis, nei tas – nė vienas matomas ir perskaitomas žodis nebyloja to, kas dabar svarstoma, tai veikiau kažkas, kas pasakoma tarp žodžių, jų tarpuose, juos skiriančiame atstume.“] Iš to savaime plaukia, kad, būdamas paties diskurso dalimi, šis grįžimas nuolat jį modifikuoja; grįžimas prie teksto nėra koks nors istorinis priedas, papildantis patį diskursyvumą ir jį dubliuojantis tarsi koks šiaip jau visai nesvarbus ornamentas; tai efektyvus ir būtinas paties diskursyvumo transformavimo darbas. Iš naujo perskaičius Galilei’aus tekstus gali pasikeisti mūsų žinios apie mechanikos istoriją, bet niekada nepasikeis pati mechanika. Tuo tarpu naujai išnagrinėjus Freudo ar Marxo tekstus modifikuojama pati psichoanalizė ar marksizmas. [Norėdami apibūdinti tokius grįžimus, turėtume paminėti ir paskutinį jų bruožą: jais padaroma tam tikra mįslinga kūrinio ir autoriaus siūlė. Iš tiesų tekstas turi steigiamąją vertę tiek, kiek jis yra autorinis tekstas ir šito, o ne kurio kito autoriaus tekstas, tad prie jo reikia grįžti būtent dėl to, kad jis yra šio konkretaus autoriaus. Niekad nenutiks taip, kad atradus kokį nors nežinomą Newtono ar Cantoro tekstą būtų modifikuota tam tikru būdu išplėtota klasikinė kosmologija ar aibių teorija (daugių daugiausiai tokia ekshumacija gali modifikuoti mūsų istorines žinias apie jų genezę). O štai tokio teksto kaip Freudo „Metmenys“20 – tiek, kiek tai yra Freudo tekstas – atradimas visada kelia riziką modifikuoti ne istorines žinias apie psichoanalizę, o jos teorinį lauką, net jei šis pokytis – tik jos akcento ar centro perkėlimas. Mano aptariami diskursiniai laukai tokiais grįžimais, kurie priklauso pačiam jų audiniui, užmezga ryšį su savo „pamatiniu“ ir tarpiniu autoriumi, kuris nėra tapatus bet kokio teksto ryšiui su jo betarpišku autoriumi.]
Žinoma, tai, ką čia eskiziškai išdėsčiau apie šias „diskursines steigtis“, itin schematiška. Ypač tokio įsteigimo ir kokio nors mokslo pagrindų padėjimo priešprieša, kurią bandžiau atskleisti. Galbūt ne visada taip paprasta nuspręsti, ar turime reikalą su vienu, ar su kitu; be to, nėra įrodymų, kad šios dvi procedūros eliminuoja viena kitą. Šią perskyrą siekiau išryškinti tik vienu tikslu: norėjau parodyti, kad ši autorinė funkcija, kuri būna ir taip sudėtinga, kai ją bandome išskirti vienos knygos ar konkretų parašą turinčių tekstų serijos lygmeniu, įgyja dar ir naujų apibrėžčių, kai ją mėginame analizuoti didesniuose rinkiniuose – kūrinių grupėse, ištisose disciplinose.
[Labai apgailestauju, kad netrukus vyksiančiai diskusijai negalėjau pasiūlyti nieko pozityvaus – geriausiu atveju nebent tolesnio darbo galimus analizės kelius. Tačiau pabaigai bent keliais žodžiais turiu jums paminėti priežastis, kodėl šiuos svarstymus laikau gana reikšmingais.]
Tokia analizė, jei tik būtų pakankamai išplėtota, galbūt leistų sukurti diskursų tipologiją. Iš tikrųjų, bent jau iš pirmo žvilgsnio man atrodo, kad tokia tipologija negalėtų būti sudaryta atsižvelgiant vien į diskursų gramatinius požymius, jų formalią struktūrą ar netgi jų objektus; be abejo, egzistuoja tik diskursams būdingos savybės ar santykiai (neredukuojami nei į gramatikos ar logikos taisykles, nei į objekto dėsnius) – būtent jais reikia remtis, siekiant išskirti pagrindines diskursų kategorijas. Ryšys (ar neryšys) su autoriumi bei skirtingos tokio ryšio formos išryškėja – ir gana aiškiai – kaip viena iš tų diskursinių savybių.
Kita vertus, manau, kad tai galėtų būti tam tikras įvadas į istorinę diskursų analizę. Galbūt jau laikas nagrinėti ne tik diskursų išraiškos vertę ar jų formalias transformacijas, bet ir jų buvimo būdus: diskursų cirkuliacija, jų vertinimas, atribucija ir pasisavinimas įvairiose kultūrose vyksta skirtingai ir modifikuojasi kiekvienos jų viduje; būdas, kuriuo diskursai susisieja su socialiniais santykiais, man regis, tiesiogiškiau perskaitomas iš autorinės funkcijos veikimo ir jos modifikacijų nei iš juose plėtojamų temų bei vartojamų konceptų.
Be to, argi ne tokios analizės leistų iš naujo nagrinėti subjekto privilegijas? Puikiai žinau, kad jau ėmusis vidinės bei architektoninės tam tikro kūrinio analizės (nesvarbu, grožinio teksto ar filosofinės sistemos, ar kokio nors mokslinio darbo), suskliaudus biografines ir psichologines nuorodas, buvo dar kartą užklaustas subjekto absoliutumas ir apskritai subjektas kaip visa ko pagrindas. Vis dėlto turbūt reikėtų grįžti prie šio suskliaudimo – ne tam, kad atgaivintume subjekto pirmapradiškumo temą, bet kad aptiktume vietas, kuriose subjektas įterpiamas, jo funkcionavimo būdus bei priklausomybės ryšius. Reikia apversti tradicinę problemą. Nebekelti klausimo, kaip subjekto laisvė gali įsiterpti į daiktų tìrštumą ir ją įprasminti, kaip ji gali iš vidaus išjudinti kalbos taisykles ir šitaip išryškinti savo užmojus. Veikiau reikia klausti, kaip, kokiomis sąlygomis ir kokiais pavidalais diskursų sąrangoje gali atsirasti kažkas panašaus į subjektą? Kokią vietą jis gali užimti kiekvienos rūšies diskurse, kokias funkcijas atlikti ir kokioms taisyklėms jis tokiu atveju paklūsta? Trumpai tariant, reikia iš subjekto (ar jo substituto) atimti jo kaip pirmapradžio pagrindo vaidmenį ir jį analizuoti kaip varijuojančią bei sudėtinę diskurso funkciją.
[Autorius – arba tai, ką mėginau aprašyti kaip autorinę funkciją – turbūt tėra vienas iš galimų subjekto funkcijos specifinių apibrėžimų. Tik ar toks specifinis apibrėžimas galimas ar būtinas? Pažvelgus į įvykusias istorines modifikacijas, anaiptol neatrodo būtina, kad autorinė funkcija nekistų nei savo forma, nei kompleksiškumu, nei buvimo būdu. Galima įsivaizduoti kokią nors kultūrą, kurioje diskursai cirkuliuotų ir būtų suvokiami be jokios autorinės funkcijos. ] Visi diskursai, kad ir koks būtų jų statusas, forma, vertė, kad ir kaip jie būtų apdorojami, skleistųsi lyg anoniminis murmesys. Nebegirdėtume taip ilgai nuolat kartotų klausimų: „Kas iš tikrųjų kalbėjo? Ar tikrai jis, o ne kas kitas? Ar kalbėjo autentiškai, originaliai? Kokias savo gelmes atvėrė tuo diskursu?“ Veikiau užduotume šitokius klausimus: „Kokie yra šio diskurso buvimo būdai? Iš kokios vietos buvo kalbama, kaip šis diskursas cirkuliuoja ir kas gali jį pasisavinti? Kokias vietas, paruoštas galimiems subjektams, jame galima aptikti? Kas gali atlikti tas skirtingas subjekto funkcijas?“ O už visų šių klausimų girdėtume vien tik abejingumo gaudesį: „Koks skirtumas, kas kalba.“
Versta iš: Michel Foucault. DITS ET ÉCRITS I. Paris: Editions Gallimard, 1994.
1 Klemensas Aleksandrietis. Stromatai (Stromate I) / trad. M. Caster. – Paris: Éd. du Cerf, 1951; Stromate II / trad. C. Mondésert. – Paris: Éd. du Cerf, 1954; Stromate V / trad. P. Voulet. – Paris: Éd. du Cerf, 1981.
2 Diogenas Laertietis. Apie garsiųjų filosofų gyvenimą ir pažiūras, III a. pr. (De vita et moribus philosophorum). – Lyon: A. Vicentium, 1556.
3 Atsižvelgiant į kontekstą écriture verčiamas kaip „rašymas“ arba kaip „raštas“, nes žymi abi šias sąvokas (čia ir toliau – vert. past.).
4 Le nom – „vardas“, „daiktavardis“, vartojant junginį le nom d’auteur turimas omenyje ne tik konkretus autoriaus asmenvardis, bet ir apskritai daiktavardis „autorius“.
5 Searle J. R. Kalbos aktai (Speech Acts. An Essay in the Philosophy of Language). – Cambridge: Cambridge University Press, 1969.
6 Aristotelis. Pirmoji analitika (Les Premiers Analytiques) / trad. J. Tricot // Organon. – T. 3. – Paris: Vrin, 1947; Antroji analitika (Les Seconds Analytiques) / trad. J. Tricot // Organon. – T. 4. – Paris: Vrin, 1947.
7 Bacon F. Naujasis organonas (Novum Organum Scientiarum). – Londres: J. Billium, 1620.
8 Nicolas Bourbaki – fikcinis matematikas, po kurio vardu slėpėsi 1935 m. susibūrusi gausi grupė prancūzakalbių matematikų, rašiusių matematinius traktatus, vedusių seminarus.
9 Visi minėti vardai – tai danų filosofo Søreno Kierkegaard’o slapyvardžiai.
10 Être de raison – filosofinė sąvoka, žyminti mąstymo objektą, mąstymo esinį, kuris neturi atitikmens objektyvioje tikrovėje. Dėl to įsivaizduojamas mąstymo esinys yra priešingas realiam esiniui.
11 Šv. Jeronimas. De Viris illustribus (Des hommes illustres) / trad. abbé Bareille // Œuvres complètes. – T. 3. – Paris: Louis Vivès, 1878.
12 Embrayeur – danų kalbininko Jenso Otto Harry’io Jesperseno pasiūlytas terminas, žymintis tokius žodžius, kurių reikšmė kinta pagal sakymo situaciją. Keitikliai dažnai vadinami ir deiksinėmis nuorodomis.
13 Freud S. Sapnų aiškinimas (Die Traumdeutung). – Vienne: Franz Deuticke, 1900; Sąmojai ir jų santykiai pasąmonėje (Der Witz und seine Beziehung zum Unbewussten). – Vienne: Franz Deuticke, 1905.
14 Marx K. Manifestas (Manifest der kommunistischen Partei). – Londres: J. E. Burghard, 1848; Kapitalas (Das Kapital. Kritik der politischen Oekonomie). – T. 1–3. – Hambourg: O. Meissner, 1867–1894.
15 Radcliffe A. Pirėnų pilies vizijos (Les Visions du château des Pyrénées). – T. 1–4. – Paris, 1810.
16 Fiksizmas [fixisme] – biologijos moksluose egzistavusi teorija, pagal kurią gyvosios rūšys nekinta, nes iš prigimties yra apsirūpinusios visomis išgyvenimui būtinomis savybėmis.
17 Chomsky N. Dekartiškoji kalbotyra (Cartesian Linguistics. A Chapter in the History of Rationalist Thought). – New York: Harper & Row, 1966.
18 Géraud de Cordemoy (1626–1684) – prancūzų filosofas, dekartiškos tradicijos atstovas, savo veikale „Fizikinis traktatas apie kalbėjimą“ („Discours physique de la parole“) apibūdino kalbą kaip dirbtinę ženklų sistemą, skirtą mintims perduoti.
19 Serres M. Matematinės anamnezės (Les anamnèses mathématiques) // Archives internationales d’histoire des sciences. – Nr. 78–79, janvier–juin. – 1967.
20 Freud S. Psichologijos metmenys (Entwurf einer Psychologie (posth.) // Aus den Anfängen der Psychoanalyse. – Londres: Imago Publishing, 1950.
Kitas variantas: „Tačiau esama priežasčių, susijusių ir su „ideologiniu“ autoriaus statusu. Tada kyla kitas klausimas: kaip išvengti didžiosios grėsmės, didžiojo pavojaus, kurį pramanai kelia mūsų pasauliui? Atsakytume, kad nuo jų galima apsisaugoti atsigręžus į autorių. Autorius leidžia apriboti kancerogeninį bei pavojingą reikšmių dauginimąsi pasaulyje, kuriame taupomi ne tik savi ištekliai, turtai, bet ir savi diskursai bei jų reikšmės. Autorius – tai ekonomijos principas dauginantis prasmei. Dėl to reikia iš esmės apversti tradicinę autoriaus sampratą. Kaip buvo aptarta anksčiau, esame įpratę sakyti, kad autorius – tai kuriančioji instancija, trykštanti iš kūrinio ir su begaliniu dosnumu į jį sudedanti visą neišsemiamą gausų reikšmių pasaulį. Įprasta manyti, kad autorius taip skiriasi nuo visų kitų žmonių, yra taip smarkiai pralenkęs visas kalbas, jog, vos jam prabilus, prasmė ima daugintis ir nepaliaujamai plisti.
Tiesa visai kitokia: autorius nėra begalinis kūrinį neva užpildančių reikšmių šaltinis, autorius nėra pirmesnis už savo kūrinius. Tai tam tikras funkcinis principas, pagal kurį mūsų kultūroje nustatinėjamos ribos, atmetinėjama, atrinkinėjama, trumpai tariant, tai principas, kuriuo pramanams trukdoma nevaržomai cirkuliuoti, jais laisvai manipuliuoti, juos visaip konstruoti, dekonstruoti ir konstruoti iš naujo. Esame įpratę autorių pristatyti kaip genijų, kaip nuolatinį naujovės radimąsi kaip tik todėl, jog iš tikrųjų jį verčiame veikti visiškai priešingai. Mes sakytume, kad autorius yra ideologinis produktas tiek, kiek mes turime apverstą jo realios istorinės funkcijos atvaizdą. Tad autorius – tai ideologinė figūra, kuria užkertamas kelias prasmės dauginimuisi.
Šitaip sakant gali atrodyti, jog apeliuoju į tokią kultūros formą, kurioje autoriaus figūra nemažintų pramanų gausos. Bet įsivaizduoti tokią kultūrą, kurioje pramanai cirkuliuotų visiškai laisvai, kurioje jie būtų kiekvienam prieinami ir plėtojami jų nepriskiriant kokiai nors neišvengiamai, apribojančiai figūrai – tai būtų grynas romantizmas. Nuo XVIII a. autoriaus vaidmuo buvo reguliuoti pramanus – tai industrinei ir buržuazinei, individualizmo bei privačios nuosavybės epochai būdingas vaidmuo. Vis dėlto, atsižvelgus į vykstančias istorines modifikacijas, nė kiek nebūtina, kad autorinė funkcija nekistų nei savo forma, nei kompleksiškumu, nei buvimo būdu. Tam tikru metu, mūsų visuomenei keičiantis, autorinė funkcija išnyks, dar kartą leisdama pramanams ir polisemiškiems jų tekstams iš naujo funkcionuoti kitu būdu, bet vis tiek varžomiems sistemos, kuri bus nebe autoriaus sistema, o tokia, kurią ateityje dar reikės apibrėžti, o galbūt išbandyti.“