„Metų“ komentarai
Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“
2020 10 17
Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė
Lenkų kultūros žurnalisto, knygų apžvalgininko Michało Nogaśio pokalbis su rašytoja Olga Tokarczuk lenkų dienraščio Gazeta Wyborcza portale publikuotas š. m. balandžio 11 d.
Michał Nogaś: Kai kalbėjomės prieš pusantrų metų, tvirtinai, kad pasaulis privalės sustoti. Nes žmonės jau suprato, kad valanda trunka minutę, gyvename bėgdami, nemokame pažvelgti į save ir pasaulį per nuotolį. Sakei: „Kažkas turi įvykti.“
Olga Tokarczuk: Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį. Jau ilgai nieko dramatiško nevyko, todėl mūsų vaizduotė prisnūdo. Jeigu prieš neseniai buvusias Kalėdas prie mūsų stalo būtų prisėdusi Kasandra ir pasakiusi: „Po trijų mėnesių stovėsite eilėse atsitraukę vienas nuo kito per du metrus, dėvėsite kaukes, o daugelis iš jūsų užsidarys namuose“, niekas ja nebūtų patikėjęs. Mums pritrūko vaizduotės ir mes ginėme tolyn mintį, kad šis globalus, judrus, žmonių pilnas pasaulis negali visą begalybę veikti pagal senus dėsnius. Gal reikėtų lavinti vaizduotę taip, kaip laviname kūną per fizinius užsiėmimus?
– Ar jau susigyvenai su mums visiems nauja užsidarymo, izoliacijos, priverstinės prastovos situacija?
– Epidemija užklupo mane prieš pat seniai suplanuotą, ilgą susitikimų su skaitytojais turą. Keliauti turėjau daugiau kaip mėnesį ir namo grįžti tik prieš pat Velykas. Jau buvau susikrovusi lagaminą, kai sužinojau, kad reikia atšaukti susitikimus. Žinoma, ne iš karto visus; pati save apgaudinėjau, manydama, kad tai tik laikini trukdžiai. Mano leidėjas ispanas mane ramino, kad nieko baisaus nevyksta. Tačiau tarsi domino žaidime epidemijai plintant buvo išbrauktos likusios susitikimų vietos.
Tam tikra prasme nuo to man palengvėjo. Pastaruoju metu beveik nuolatos gyvenau pašėlusiu tempu, per daug visko vyko ir iš tikrųjų jaučiausi pavargusi. Esu įpratusi dirbti namuose; mano vyras juokiasi, kad gyvename nakvynei pritaikytame biure. Savaitę pailsėjau, skaičiau, o paskui kibau į darbą – truputį gaila, nes galėjau tą laiką praleisti kaip nors ypatingai, kaip vaikystėje, kai nebaudžiama leidau sau nuobodžiauti arba tiesiog viskam turėti kur kas daugiau laiko. Atrodo, kad jaučiu pareigą ką nors daryti.
– Ar šis mums skirtas ir tebesitęsiantis laikas, kurio pabaigos niekas negali numatyti, kuo nors pravers?
– Jeigu bandyčiau rasti kokią nors metaforą tam, ką dabar – nepriklausomai nuo geografinės platumos – patiriame, pasakyčiau, kad esame testuojami. Kažkas mus išbando. Nežinau, ar tai likimas, demonas, Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas. Bando labai įvairiose plotmėse. Sako: „Tikrinu!“ Individualiame lygmenyje atrandame savo seniai užmirštus poreikius – ramybę, vienatvę, atsiskyrimą, susimąstymą, nuobodulį. Sėdėdami užsidarę namuose galime įdėmiai pasižiūrėti į save ir savo ribas. Kur yra ta mūsų ištvermės riba, kiek galime pakelti, kur tas mūsų centras? Ar iš tikrųjų gyvenu savo gyvenimą? Ar tai vis dar aš, o gal tik man primesti internalizuoti ritualai ir visuotinės elgesio normos?
Šis laikas yra testas mums ir mūsų artimiesiems. Gali išaiškėti, kad, nepaisant skambių deklaracijų, šeima anaiptol nėra pati svarbiausia ir gražiausia, kad daugeliui yra nepakeliama matytis ir būti diena iš dienos, visą laiką namuose su mylimu asmeniu. Kad savi vaikai nervina. Kad darbas – tai užsiėmimas, kurį darai per prievartą ir kurio iš tikrųjų nekenti. Tikriausiai mūsų laukia daug tokių karčių atradimų. Esu tikra, kad šis ilgas, priverstinis užsidarymas jautriems, psichinių problemų turintiems žmonėms bus neįveikiamas. Prie to dar prisideda nerimas dėl atskirai gyvenančių artimųjų – pavyzdžiui, tėvų. Iš tikrųjų jie ir yra pagrindinės šitos izoliacijos aukos – dažnai vieniši, nuolatos jaučiantys užsikrėtimo grėsmę, silpni fiziškai ir bejėgiai technologijų pasaulyje.
Man skambino bičiulė, skundėsi, kad jai trūksta fizinio artumo, kieno nors balso, prisilietimo. Kad nuo to laiko, kai viena būna namuose, pasaulis jai tapo kažkoks nerealus. Įsivaizduoju, kas vyksta daugiabučiuose, daugiaaukščiuose, dangoraižiuose ir gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose gyvena kelių kartų šeimos ir daugybė mokyklinio amžiaus vaikų. Galvoju ir apie gydytojus, slaugytojas – ką jie išgyvena palikti likimo valiai pirmose fronto linijose, kaip jaučiasi siuntas nešiojantys paštininkai ir kurjeriai. Tikrai sunku su tuo viskuo susidoroti. Bet – neįtikėtina – žmonės vėl tapo vieni kitiems malonesni. Išėję pasivaikščioti su šunimis iš tolo vieni kitiems šypsosi. Ir šuo tapo vertingu bilietu į laisvę.
Tačiau matau ir protingus, mielus žmones, diena iš dienos vis labiau pasiduodančius netikėtoms pagundoms tapti vietos kasandromis, su pasimėgavimu platinančiomis blogas pranašystes, pačius baisiausius scenarijus. Svarstau, koks tai mechanizmas, iš kur tas apokalipsės poreikis. O gal tik pykstu ant jų, nes bijau, kad jie gali būti teisūs?
Turbūt dominuoja Polianos sindromas, kitaip tariant, polinkis šitoje situacijoje surasti kokias nors gerąsias puses. Privalau sėdėti namuose, bet turiu laiko skaityti, susitvarkyti. Negaliu išeiti į miestą? Bet pagaliau pabūsiu su šeima. Negaliu eiti į darbą? Padarysiu užsilikusius darbus iš namų ir dar ką nors nuveiksiu namams.
– Bet šitas testas vyksta visuotiniu mastu.
– Todėl jis padės sužinoti, kokia iš tikrųjų esame visuomenė. Ar mokame vieni kitus užjausti? Ar esame atsakingi už save ir kitus? Ar prisitaikome ir laikomės nustatytų taisyklių, kad ir to dviejų metrų atstumo gatvėje? Ar netrukus, kai prasidės krizė, būsime solidarūs, o gal solidarumas – tai tik plakatuose atsirandantis šūkis, kaip postulatas, nes mums labiausiai jo trūksta? Ar mes, visuomenė, sugebėsime pasipriešinti pašėlusiems valdžios sumanymams, ar eisime kaip avinai į rinkimus? O gal išsiųsime į frontą savo paštininkus? Mūsų akyse šį galbūt svarbiausią testą laiko ir valstybė su visomis savo institucijomis, ir greitai pamatysime, ko yra vertos valdžios kalbos. Kaip tik dabar sužinosime, ar valstybinės institucijos yra pajėgios, efektyviai veikiančios, ar turi kovos su virusu strategiją ir sugeba kūrybiškai susidoroti su krizine situacija. Ar jos iš viso įsivaizduoja, kaip atrodys tas naujas, pokrizinis gyvenimas? Manau, daugelis svarbių politikų bijo, kad gali nesusitvarkyti.
– Lenkai visada turėjo problemų su savo valstybe, tiesa?
– Daugybę amžių mūsų valstybė buvo įsibrovėlė arba okupantė. Į valstybę iki šiol žiūrima kaip į priespaudos mechanizmą, duoklės rinkėją, pernelyg ambicingų nevykėlių platformą. Mūsų politinė kultūra niekada neišugdė karta iš kartos perduodamos pagarbos valstybinėms institucijoms ir valdžiai. Taip pat ir patys valdantieji valstybę traktuoja kaip savo per rinkimus perimamą dvarą. K…, dabar mes! Ir visa taip pinasi. Į valstybę žiūrima ne kaip į saugumo, teisės, teisingumo ir tolerancijos garantą, o tik kaip į priespaudos aparatą. Tuo pačiu metu žmonės žvalgosi į šalis, mato, kaip tvarkosi kitos valstybės, ir vėl girdima tai, ką kažkur labai giliai savyje nešiojamės, – įsitikinimas, kad esame niekam tikę. Kad Vokietijos valstybė remia, kad Švedijos – padeda.
– Atrodo, kad mūsų politinė klasė, o ypač valdantieji, susitelkę į kitas problemas…
– O kaip norėčiau dar sulaukti per savo gyvenimą kokio nors valdžios asmens, kuriuo galėčiau pasitikėti, kurį galėčiau gerbti, kuris yra kompetentingas, turi ateities viziją. Toks, kuriam tikrai rūpi visų mūsų gerovė, o ne bet kokia kaina išlaikyti valdžią, netgi – kaip dabar, rinkimų proga – einant per lavonus. Svajoju apie piliečius gerbiančią, tolerantišką valdžią, gebančią atliepti skirtingus, dažnai prieštaraujančius poreikius. Žinau, tai skamba naiviai, bet naivumas ne visada yra kvailystė, kartais jis išreiškia kokį nors nujaučiamą, natūralų, idealų, akivaizdų dalyką. Esu labai pavargusi nuo esamos Lenkijos politikos. Nuo „žvejojimo drumzliname vandenyje“, nuo brovimosi su ironiška šypsenėle savanaudiškų tikslų link. Nuo mažyčių naktinių perversmų. Nuo begėdiško cinizmo.
– Ir niekas nesugeba šių žaidimų sustabdyti.
– Valdžia tapo tokia ciniška, kad jau nežinia, ką daryti. Labai ilgai valdžią ir jos ritualus praktikuojantys žmonės yra taip įvaldę makiavelišką mąstymą, kombinacijas, procentų skaičiavimą, kad tam tikru momentu praranda sąsajas su tikrove. Jų psichika kenčia, jų mąstymas iškreiptas, jiems žmonės liaujasi buvę gyvomis individualiomis būtybėmis, o tampa tik žaidimo pėstininkais. Atrodo, kad juos amžinai galima valdyti ir stumdyti. Ilgai valdžią turintys žmonės gyvena tik ta valdžia, jie neturi jokių kitų gyvenimo sričių, jie prapuola šioje beprotybėje. Prisimenu paranojos apimtą Enverą Hoxhą, kuris Adrijos pakrantėse kas keliasdešimt metrų statė bunkerius.
– Kai kalbi apie testo laikymą, negalima pamiršti ir to, kad sužinosime, ar ir kokia esame bendruomenė.
– Įsitikinsime, kokią visuomenę po 1989 metų pavyko mums sukurti. Solidarią ar priešingai – labai nevienodą, kurioje turtingiesiems prieinama mokama sveikatos apsauga, gyvenimas privačiuose Mozūrijos pensionuose, o vargšai gali valandų valandas stovėti eilėse prie gydytojų kabinetų, toliau vairuoti tramvajus arba dirbti prekybos centruose. Šis laikas bus taip pat testas nustatyti, kas mums yra svarbu ir vertinga. Mane labai sujaudino ir privertė susimąstyti žinia apie Vokietijos valstybės skirtas lėšas menininkams paremti – apie tai balandžio pradžioje labai išsamiai parašė Antekas Komasa-Łazarkiewiczius, apžvelgdamas savo paties finansinio parašiuto atvejį. Lenkijoje ilgą laiką iš viso apie tai nebuvo kalbama, dabar ministras žada 20 milijonų po epidemijos pabaigos, kitaip tariant, nežinia kada, o paskui dar 50 milijonų kaip rekompensaciją visai kultūrai. Tai labai mažai, kai šiuos skaičius sulygini su ką tik, prieš keletą savaičių, valstybinei televizijai skirtais milijardais zlotų. Kultūra mūsų valstybėje yra gėlelė kailinių atlape. Tuo tarpu nėra Lenkijoje stipresnės pramonės šakos už kultūrą. Tik dėl kultūros apskritai išliko tautinė tapatybė. Ne kasyklos ir žemės ūkis ją išlaikė. Tai tik dėl kultūros buvome matomi pasaulio žemėlapyje komunizmo laikais, mūsų filmai užkariaudavo viso pasaulio žiūrovų širdis, lenkų menininkai dalyvavo pasauliniame kultūros vyksme. Tik dėl kultūros sugebame kūrybiškai mąstyti ir būti išradingi.
– Sakai „naujas mąstymas“, ką turi omenyje?
– Kalbu apie mąstymą ta prasme, kad ne iki galo esame įsisąmoninę, kaip mus formuoja įvairios metaforos, kurias aklai vartojame svarstydami apie pasaulį. Prisimenu metaforą apie trumpą patalą, kuri funkcionuoja kaip akivaizdi. Nuolatos ją kartoja ekspertai televizijoje. Girdžiu, kad reikia remti, bet kad kam nors duotum, reikia iš kažko atimti, nes visiems pinigų neužteks. Tai viena iš dažniausiai politikų žaidimuose kartojamų pasakų, labai sumaniai supriešinanti įvairias žmonių grupes. Galvoju, ar iš tikrųjų taip yra. Ar toks mąstymas neblokuoja mūsų noro ir pastangų rasti kitus finansavimo būdus? Ir ar iš tikrųjų esame tokia neturtinga visuomenė? Juk – kiek prisimenu – Lenkija turi ambicijų greitai būti tarp 20 didžiausių pasaulio ekonomikų, o ir dabar jau užima maždaug 25 vietą. Vadinasi, žmonės, per kelis dešimtmečius besivydami Europą, gal tik įprato šitaip mąstyti?
– Mąstyti kaip skurdesni.
– Būtent. Atsimenu, kaip kitados kalbėjau su miške dirbančiais, medžio anglių gamyba užsiimančiais žmonėmis. Tai sunkus, ne itin gerai apmokamas darbas. Suodini, prisigėrę dūmų kvapo, nuolatos dūsavo: „Juk nieko nėra už ačiū, nieko nėra už ačiū.“ Jie kartojo šiuos žodžius kaip mantrą. Šventai tikėjo šia tiesa, nesuvokdami, kad tai visiškas melas, nes – kad ir koks keistas sutapimas – iš tikrųjų yra taip, kad kuo esi turtingesnis, tuo daugiau turi visko už ačiū.
Tokių mąstymo spąstų yra labai daug. Mano mėgstamiausias, su kuriuo nuolatos kovoju: „Negailėk rožių, kai dega miškai“, moko mus klaidingo pragmatizmo. Kalbėdama apie vaizduotės lavinimą, kaip tik tokius dalykus turėjau mintyje.
Ši metafora ypač dažnai suskamba kalbant apie gyvūnus, apie jų likimą. Juk visada yra svarbesnių dalykų – vaikai, badas, karai. Vyrauja idealistinė prielaida, kad kai susidorosime su tuo, kas „iš tikrųjų svarbu“, galėsime užsiimti gyvūnais.
Tačiau taip nevyksta, tai spąstai ir apgaulė, nes požiūrio į gyvūnus pasikeitimas yra fundamentali naujo mąstymo prielaida, savotiškas kelionės į naujus laikus pasas. Kai sakau „naujas“, turiu mintyje mūsų santykio su gyvūnais keitimąsi, pramoninės gyvulininkystės atsisakymą, medžioklinės beprotybės pasmerkimą, laukinių žvėrių persekiojimo draudimą. Žmogaus keisčiausias ir dramatiškiausias elgesys, anksčiau dar kažkaip „sutilpęs“ ekosistemoje, šiandien tapo nevaldomas, – nes mūsų yra neįtikėtinai daug ir mūsų apetitai išaugo, – ir tiesiog išsprogdino šią sistemą. Mokslininkai gana aiškiai nurodo bendrą daugelio tokių didžiųjų epidemijų kaip AIDS, Ebola , MERS, SARS šaltinį – žiaurų elgesį su gyvūnais. Koronavirusas pateko žmogui vadinamajame šlapiajame Azijos turguje. Kas yra matęs tokį turgų, tas jo nepamirš niekada gyvenime. Man tai vienas akivaizdžiausių žmogaus nuopuolio įrodymų – gyvūnai ten yra galabijami, kankinami, užmušinėjami pačiais žiauriausiais būdais. Turiu vilties, kad bendra pasaulio visuomenės nuomonė darys spaudimą ir įsakys uždaryti tą košmarišką biznį, ir ne tik Kinijoje, bet ir visoje Pietryčių Azijoje, nuo Indokinijos pusiasalio iki Indonezijos ir Filipinų. Manau, kad tai, kaip mes elgiamės su gyvūnais, yra kraupi metafora to, kaip apskritai elgiamės su šiuo pasauliu.
– Matome aiškiai pavojingas globalizacijos pasekmes. Virusas pasklido po pasaulį per keliaujančius šimtus milijonų žmonių. Apie tą nepaliaujamą judėjimą, poreikį keisti vietą rašei „Nikę“ ir tarptautinį „Bookerį“ pelniusiuose „Bėgūnuose“.
– Taip, rašiau. Būtina permąstyti iki šiol egzistavusią turizmo formulę – tai dar vienas „naujas“ iššūkis. Tikrovė kas kiek laiko pati prirašo naujus „Bėgūnų“ skyrius, o šiuo metu kuria kažkokią dramatišką pabaigą. Šiandien šią knygą galima skaityti kaip buvusio pasaulio romaną. Nes kad ir kaip optimistiškai baigtųsi šių dienų situacija, turbūt jau negrįšime prie tokios keliavimo formos, kokia buvo prieš epidemiją. Turizmas šiandien tapo Žemei prakeiksmu. Kažkada buvau Meksikoje, Kankuno miestelyje – dideliame viešbučių komplekse ant vandenyno kranto. Tai dar kitokia pragaro atmaina, irgi baisi. Žmonės uždaryti vadinamuosiuose sektoriuose, sugrupuoti milžiniškuose viešbučių kompleksuose, maitinami didžiulėse valgyklose, atskirti nuo gamtos ir vietos kultūros. Visas dienas jie, lengvai apgirtę nuo dovaninių kokteilių, leidžia baseinuose ir vandens atrakcionuose.
Turizmas – tai parduodamą pasaulį skrodžianti pramonė. Suvienodėję pasaulėliai, kičinės atrakcijos, visur tokie patys Kinijoje pagaminti suvenyrai, suvaidinta vietos virtuvė, mechaniškas lankymas, užsakomieji skrydžiai iš ten į ten.
Tikrasis pasaulis prieinamas tik labai turtingiems. Man pasakojo vienas turtuolis, kad norėdamas pabėgti nuo visur esančių turistų nuskrido į Šiaurės Korėją ir ten dalyvavo įspūdingame žygyje. Neįmanoma? Žinoma, įmanoma. Sakė, kad išleido pasiutusiai daug kyšiams, valdininkų papirkinėjimui ir kelioninių lagaminų pirkimui, bet nuotykis buvo nepakartojamas. Juk jie buvo ten, kur joks europietis nėra kojos įkėlęs. Žinoma, ten nesutiko jokių turistų. Net ir kelionės mus padalija į geresnius ir prastesnius.
– Gyvenimiška patirtis sako, kad dabar nustos keliavę mažiau pasiturintys, visus metus taupantys pinigus paskutinės minutės kelionėms. Verslo pasaulis ir toliau suks ratus virš gaublio.
– Manau, kad ir tai bus „nauja“ patirtis – išmoksime gyventi per nuotolį. Pasikeis buvimo, dalyvavimo sąvokos, tapsime tarsi mažiau fiziški. Pasirodys, kad visai nebūtina dėl dviejų dienų konferencijos skristi į kitą pasaulio galą, kad galėsime joje dalyvauti sėdėdami savo virtuvėje. Greitai dar labiau išsivystys techninės tokio nuotolinio bendravimo galimybės ir dings visi šiandien dar jaučiami tiesioginės komunikacijos poreikiai. Tai visiškai kitokios kultūros užuomazgos. Ir čia, deja, irgi slypi pavojus, kad ne visiems vienodai bus prieinamas tas naujas pasaulis. Jau dabar įsitikinome pradėję mokyti vaikus nuotoliniu būdu. Neapsakomai liūdna, kad dabar, kai esame karantine, akivaizdžiai iškilo fundamentali prieinamumo prie žinių šaltinių ir edukacijos nelygybė. Vieni vaikai sėdi namuose su nešiojamaisiais kompiuteriais ant kelių, jiems prieinamas internetas ir turtinga tėvų biblioteka. Kiti neturi nieko, jokio interneto, išskyrus valstybinę televiziją, kuri jiems pasakoja, kaip yra.
– Jau esame girdėję, kaip pinigų arba valdžią turintys žmonės klausia, kodėl, kieno labui jie turėtų atsisakydami savo gėrybių, dalintis jomis su kitais.
– Tam, kad išliktų. Kad jaustųsi puikiai (nes lygioje visuomenėje žmonės jaučiasi laimingesni, taip sako tyrimai). Dievo ir krikščioniškų vertybių labui. Tai pat ir dėl baimės – revoliucijos kildavo kaip tik todėl, kad žmonės klausdavo: kodėl turiu dalintis? Manau, kad Lenkija yra gilius nelygybės klodus turinti šalis ir ta nelygybė įsišaknijusi labai stipriai, stebuklingai išliko netgi per lygybę deklaruojančius komunos laikus. Suskirstymas į bajorus ir valstiečius gyvas lig šiolei, išlenda per kalbą ir šiandien įvairiuose posakiuose, patarlėse, taip pat ir mūsų nesąmoningose mintyse, kitų apibūdinimuose. Tvarkau knygų lentyną ir skaitinėju senas knygas, pavyzdžiui, Kazimierzo Moszyńskio „Slavų liaudies kultūrą“. Tarpukariu išleistas didelis žinių apie mūsų protėvius rinkinys. Autorius jame svarsto estetinius lenkų tautos poreikius ir rašo: „Visų pirma, kalbant apie kai kurių individų iš liaudies estetinį jautrumą, reikia pabrėžti labai didelę svyravimų skalę. Tuo požiūriu valstiečiai yra visiškai panašūs į mus. Ir tarp jų, kaip ir tarp mūsų, galima sutikti labai gyvai reaguojančių į estetinį jaudulį keliančius objektus, kaip ir nelabai arba visiškai nereaguojančių.“ Šiame tragikomiškame fragmente stebina tas „mes“ ir „jie“, aprašomi taip, tarsi priklausytumėm visiškai skirtingai rūšiai ir tarp mūsų tvyrotų praraja. Tarsi tą „individą“ tyrinėjantis autorius stebėtų iš džiunglių išlindusį laukinį. Tai labai gilus mūsų visuomenės įtrūkis – ir tas aristokratiško pranašumo pojūtis, ir valstietiško nusižeminimo kompleksas suformuoja mūsų bendrą psyche, o mes patys blaškomės tarp vieno ir kito. Esame sulipdyti iš tų dviejų personažų – lenkiškoji daktaro Džekilo ir misterio Haido atmaina.
– Sarmatai, lenkų bajorai tikėjo, kad jie ir valstiečiai – skirtingų rasių.
– Taigi. Mūsų transformacijos laikas labai aiškiai parodė, kaip greitai galime susiskirstyti. Praturtėję, visuomenėje prasimušę žmonės jautė poreikį demonstruoti savo viršenybę tokiu probajorišku būdu, netgi pabrėždami tai per savo priemiesčiuose įkurtus „dvarus“ su medžiotojų metaforomis ir ne visada tikrai kilmingų protėvių portretais ant sienų. Niekada nemaniau, kad esame išskirtinai solidari tauta, nors tai ir galėjo stebinti, nes kaip tik mūsų šalyje šiuo žodžiu buvo pavadintas permainas pradėjęs judėjimas. Labai greitai įsitikinsime, ar šalis, kurios nuo neatmenamų laikų taip labai nemėgome, kuria nepasitikėjome ir kurią leidome užgrobti valdžios ekipai, susidoros su šiuo iššūkiu. Aš labai įdėmiai stebėčiau, kaip mūsų kaimynai – kur kas geriau išvystytos demokratijos – susidoroja su krize. Dabartine vyriausybe, kuri šioje dramatiškoje situacijoje užsispyrė organizuoti rinkimus, nors nuolatinę kampaniją tęsia tik vienas kandidatas, tiesiog nepasitikiu.
– Jau visiškai aišku, ir tai ne vien vengrų pavyzdys, kad pandemija valdantiesiems gali tapti puikiu pretekstu dar labiau įtvirtinti savo valdžią.
– Tokios situacijos yra nepaprastai gundančios visokio plauko satrapams. Tačiau, kita vertus, negalima viso to, kas vyksta, priešpriešinti XX amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui. Šiandien šis laikotarpis žavi žmones dėl daugelio priežasčių, atsispindi tai madoje, dizaine. Gal čia visuotinio nesąmoningumo manifestacija? Bet juk yra kitaip, kiti veiksniai atsiradę, pavyzdžiui, klimato kaita. Internetas pavertė mus nauja visuomene, kurioje žmonės nuolatos bendrauja tarpusavyje, vos ne kiekvienas turi telefoną su kamera. Daug dalykų vyksta pirmą kartą.
Kai kas jau turbūt pamiršo, kaip prieš pandemijos pradžią Greta Thunberg kreipėsi į visus šio pasaulio turtinguosius ir į paprastus žmones, prašydama saiko. Kad saikingai vartotume, kad taip dažnai neskraidytume tik tam, kad iš toli pasižiūrėtumėm į „Moną Lizą“. Biznio žmonės ir politikai jos žodžius priėmė su panieka.
Ši pandemija pradūrė negalėjimo ir bejėgiškumo balioną. Visokiose konferencijose, kur buvo svarstomi būtini veiksmai, padedantys išsaugoti mums įprastą klimatą, visi privačiais reaktyviniais lėktuvais atskridę įtakingi vyrai brangiais kostiumais kartojo: ne, jokiu būdu ne, tai neįmanoma, tai nepavyks. Ir staiga pasirodė, kad yra įmanomi ir netgi būtini labai radikalūs sprendimai, pavyzdžiui, izoliacija namuose. Todėl manau, kad tapsime atsakingesni ir ieškosime radikalesnių sprendimų. Pokyčiai vis dar yra įmanomi, neprivalome gyventi prislėgti ir jaustis bejėgiai.
– „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ puslapiuose savo feljetone rašei, kad „ateina nauji laikai“ ir, kalbėdama apie Europos Sąjungą, tvirtinai, kad „šiuo sudėtingu laiku atsiskleidė, kokia silpna tikrovėje yra Bendrijos idėja“.
– Kalbėdama apie Sąjungą, mąstau visų pirma apie Bendrijos idėją šiame nedideliame Europa vadinamame pusiasalyje. Jame gyvena įvairių kultūrų, įvairiomis kalbomis kalbantys žmonės, turintys kartais bendrą, o kartais atskirą istoriją. XIX amžiuje šios etninės grupės tapo tautinėmis valstybėmis. Ir vis dėlto pavyko vėl jas sujungti, atverti sienas, leisti žmonėms susitikinėti, būti kartu. Tai mano Europa, su ja jaučiuosi susijusi ne mažiau nei su Lenkija ar savo Žemutine Silezija. Vienu iš didžiausių pastarųjų savaičių nusivylimų buvo sienų uždarymas. Pirmas atavistinis judesys buvo nukreiptas prieš Bendriją; regresyvus sugrįžimas į praeitį ir apgaulingo saugumo jausmo link. Suprantu sanitarinį tokių veiksmų būtinumą, bet nebuvo pagalvota apie tai, kad būtų galima uždaryti tik didžiausiai rizikai priskiriamus regionus, atskirti Lombardiją ir didžiuosius miestus, kur įsisiautėjo virusas. O buvo visi nuo visų atskirti, ir dar įvairias pagiežas bei nuoskaudas keliančiu būdu: lenkai nuo vokiečių, prancūzai nuo ispanų… To dar negana, ėmė vyrauti tautiniai, kartais visiškai idiotiškai suvokiami, interesai. Pavyzdžiui, lenkai nenorėjo per savo teritoriją praleisti iš Vakarų grįžtančių estų. Juos teko pargabenti specialiais laivais Baltijos jūra. Vieną dieną staiga vėl atsirado sienos. Negalėjau atsistebėti, kaip ta sena tautinė tvarka gyvuoja čia pat po paviršiumi ir kaip lengva vėl ją įvesti. Labai bijau tokios situacijos, kurioje viskas, ką tiek metų kūrėme, staiga taptų griuvėsiais. Bijau ir vis labiau augančios, kartu su virusu sugrįžusios ksenofobijos, juk buvo sumuštas daugybę metų Lenkijoje gyvenantis azijietis tik todėl, kad jo akys siauros, o pandemija prasidėjo Kinijoje. Esu tikra, kad pandemijai praėjus Sąjunga privalės išlaikyti svarbiausią per visą savo istoriją testą. Arba Sąjunga taps dar labiau integruota, arba nustos egzistavusi.
– Ar sugrįš į normalias vėžes mums pažįstamas pasaulis? Ar tai pavyks?
– Visų pirma reikėtų apibrėžti žodžio „normalus“ reikšmę. Abejoju, kad galėtume sugrįžti prie to, kas buvo. Pasaulį prieš epidemiją prisiminsime kaip praėjusią epochą.
Pagal Wyborcza.pl
Antano Vaičiulaičio premija – rašytojai Jurgai Tumasonytei
2020 06 23
Birželio 23 d., minint rašytojo, diplomato, vertėjo Antano Vaičiulaičio gimtadienį, kas dveji metai teikiama šio klasiko vardo literatūrinė premija. Šiemet XIII-asis apdovanojimas už geriausią novelę, publikuotą literatūros žurnale „Metai“, atitenka rašytojai Jurgai Tumasonytei.
Autorės novelę „Karalystė“ („Metai“, 2019, Nr. 2), kaip vertą šio garbingo apdovanojimo, balsų dauguma pripažino ekspertų komisija, kurią sudaro rašytojai ir literatūros tyrinėtojai – Danutė Kalinauskaitė, Žydronė Kolevinskienė, Jūratė Sprindytė, Renata Šerelytė, Antanas Šimkus, Dainius Vaitiekūnas, Daina Opolskaitė.
Pasak A. Vaičiulaičio premijos komisijos pirmininkės Žydronės Kolevinskienės, premija Jurgai Tumasonytei skirta už tradicinio naratyvo netikėtą, originalią plėtotę, išsaugant aiškią kūrinio struktūrą ir keistą, gal net absurdišką kitokio pasaulio viziją novelėje „Karalystė“.
„Jurgos Tumasonytės novelės įsimena, įstringa, nepalieka skaitytojo, sekioja iš paskos lyg Jadvyga paskui Motę „Karalystėje“. Labai aiškus teksto įrėminimas, veiksmo užuomazga, kulminacija, atomazga – visi šie klasikinei novelei būtini sandai fiksuojami ir Jurgos Tumasonytės novelėse. Juos papildo nepamirštas siužetas, netikėta autorės išmonė, magiškojo realizmo ženklai, dvigubas pasakojimo planas, viduramžiškosios karalystės buities ir fantastikos lygmenų derinimas. Ne tik premijuotoji novelė, bet ir visa knyga bei ankstesni tekstai liudija labai platų Jurgos rašymo diapazoną. Neabejotinai, tai vienas ryškiausių prozos balsų šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke“, – teigia komisijos pirmininkė.
Šiemet, po ketverių metų pertraukos, taip pat skirta ir Jaunojo novelisto premija. Ji atiteko prozininkei Gailei Garnelytei už meistrišką kompoziciją ir klasikinio pasakojimo sklandumą novelėje „Ramybės diena“ („Metai“, 2018, Nr. 7).
Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos ir Jaunojo novelisto apdovanojimo iškilmingas teikimas numatomas šių metų rudenį.
Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija įsteigta 1994 metais, tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedros, literatūros žurnalo „Metai“ redakcijos ir Vaičiulaičių šeimos iniciatyva. Taip buvo nutarta prisiminti, tęsti Antano Vaičiulaičio kūrybos tradiciją ir skatinti šiuolaikinę lietuvių novelistiką. Premija skiriama kas dveji metai už geriausią novelę, per šį laikotarpį publikuotą literatūros mėnraštyje „Metai“. Šios premijos laureatais yra tapę Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Vidas Morkūnas, Alvydas Šlepikas, Renata Šerelytė, Valdas Papievis, Daina Opolskaitė ir kiti.
Šios premijos mecenatai: Joanos Vaičiulaitienės Memorialinis Fondas, kurį palaiko Aldona, Danutė ir Joana Vaičiulaitytės.
- Jurga Tumasonytė gimė 1988 m. birželio 22 d. Kaune, ten baigė „Aušros“ gimnaziją. Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, o Vytauto Didžiojo universitete – literatūrologijos studijų programos filologijos magistro laipsnį. 2007 m. debiutavo kultūrinėje spaudoje ir iki šiol aktyviai bendradarbiauja įvairiuose leidiniuose ir portaluose (370, „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Metai“, „Šiaurės Atėnai“, 15min.lt ir kt.) – skelbia interviu su Lietuvos ir užsienio kūrėjais, recenzijas ir apžvalgas kultūrinėmis temomis. Yra prisidėjusi prie įvairių kultūrinių renginių organizavimo (iš jų žymiausi – „Paviljono knygų savaitgalis“, „Vilniaus literatūrinio festivalis“, audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“). 2010–2013 m. dalyvavo slemo turnyruose. J. Tumasonytės tekstai versti į estų, latvių, vokiečių, rusų, kroatų ir anglų kalbas. „Kartais atrodo, kad kažkur turėtų klaidžioti tavo antrininkas – iš tų laikų, kurių prisiminti nebenorėtum…“ (J. Tumasonytė)
A. Vaičiulaičio literatūros premija apdovanota novelė „Karalystė“ pateko ir į 2019 metais pasirodžiusią Jurgos Tumasonytės knygą „Undinės“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019), o pati knyga – į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
- Gailė Garnelytė gimė 1987 Vilniuje, 2006–2010 m. studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, 2013 m. baigė kino dramaturgijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ji yra įvairių trumpametražių vaidybinių bei dokumentinių filmų scenarijų autorė ir bendraautorė, taip pat kuria nepriklausomus TV projektus, rašo teatro ir radijo teatro pjeses, moko scenarijaus bei kūrybinio rašymo.
Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai
2020 04 27
Partizaninė tematika šiuolaikinėje mūsų literatūroje nėra labai populiari. Tai neturėtų stebinti – tema iš tiesų stereotipizuota, skirta gana siauram vartotojų sluoksniui, be to, reikalauja daug įdirbio: skaityti šaltinius, studijuoti istorinę medžiagą, išklausyti gyvus liudijimus, kritiško požiūrio (ypač skaitant KGB dokumentus). Norint šią temą suvokti plačiau, prireikia istoriosofinio požiūrio ir apibendrinimo, bendro istorinio laikotarpio suvokimo (politinio, ekonominio) ir, be abejonės, autentiško paties autoriaus santykio su šia tema.
Šio santykio pavyzdžiais galėčiau laikyti Romualdo Granausko, Vlado Kalvaičio, Justino Sajausko kūrinius. Žinoma, jei jie nebūtų meistriškai parašyti, vargu ar vertėtų apie juos kalbėti. Jų kūriniuose dera tai, kas labai svarbu – tikslus faktas (liudijimas) ir santūri, tiksli meninė raiška, be to, įsimena ir empatiškas pasakotojas. Įdomus, žinoma, ir žvilgsnis „iš šalies“, kai liudininkų prisiminimus užrašo žmogus, kuriam sovietmetis, kaip bepažiūrėsi, vis dėlto labiau egzotiškas, nei autentiškas. Laimos Vincės „Mūsų nepalaužė“[1] intriguoja toks truputį „egzotiškas“ autorės (rašytojos „amerikonės“) dalyvavimas susipažįstant su liudininkais, juos išklausant, su jais bendraujant, galiausiai – komentuojant šių susitikimų rezultatus, siejant juos su šiandienos politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis realijomis. Tai autorė daro jautriai, bet paprastai, atsiribodama nuo lietuvių tradicijos skaudžias istorines temas persunkti neišvengiamu patosu, o personažų galerijoje pririkiuoti į paminklus panašių veikėjų. Be to, prisiminimus skaityti daug įdomiau, nei istorinę medžiagą ir dokumentus, nes prisiminimai – emocingi, jautrūs, asmeniški.
Egzistuoja ir žanro problema – apibūdinimas „istorinis“ prie partizaninio romano tarsi nelimpa, ypač jei turi omeny šiuolaikinę tendenciją istorinį romaną traktuoti kaip nuotykių, pramoginį. Ir kuo labiau nuo dabarties nutolęs istorinis laikotarpis, tuo labiau istorinis romanas linkęs virsti pramoginiu – rašytojas, jį kurdamas, keičia praeitį, nes nebėra gyvos atminties, kuri galėtų tam perkeitimui prieštarauti. Partizaninio romano atžvilgiu toji atmintis labai gyva. Todėl dažnas kūrinys susilaukia prieštaringų vertinimų – daugiausia, žinoma, dėl faktų iškraipymo ar netikslaus jų pateikimo, mažiausia – dėl meninės tiesos. Nors turėtų būti svarbu ir viena, ir kita – ir faktų, ir meninė tiesa, ir netikslinga būtų aukoti vieną dėl kito.
Kalbant apie žanrą, tenka apgailestauti, kad bene visi autoriai laikosi įsikibę romano (istorinio, biografinio, lyrinio, propagandinio). O juk partizaninė tematika puikiai tinka ir vaikų, ir jaunimo literatūrai (Vytauto V. Landsbergio „Žalčių karalienė“), ir maginei fantastikai (mes puikiai žinome, kas yra Johno R. R.Tolkieno pavaizduotas Mordoras), ir nuotykiniam romanui, ir detektyvui, ir netgi komiksams (tremties tematika sukurti Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“ susilaukė didelės sėkmės ir Lietuvoje, ir užsienyje). Tai, kad šie žanrai neišnaudoti – gal tik laiko klausimas. Norėčiau tikėti, kad partizaninė tematika – jaunosios kartos rašytojų uždavinys. Jiems jau nebėra netinkamų – nerimtų, per lengvų, nesolidžių – žanrų, svarbiausia, kad išliktų žanro suvokimas, kad būtų paisoma žanro taisyklių ir nenukrypstama į žanrų eklektiką. Ir, žinoma, vis dėlto svarbus santykis su gyva atmintimi: liudininkų pasakojimais, istoriniais šaltiniais, partizanų spauda, dokumentais ir dienoraščiais.
Esu romano „Pro rūdijančią naktį“, skirto paskutiniam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui, autorė. Bene penketą metų galvojau, ar turėčiau imtis šios temos. Nes visada kyla klausimas, kodėl. Nereikia savęs apgaudinėti, kad nori atiduoti skolą praeities didvyriams ir panašiai (tam galima pasirinkti neutralesnį istorinį laikotarpį, tarkim, kad ir XIII amžių), kad dabar ši tema „ant bangos“, o gal tiesiog trokšti pasižiūrėti, kas iš to išeis, nes esi barbė devyndarbė ir viską sugebi. Arba kad nori išeiti iš komforto zonos ir imtis iššūkio – dabartės tai labai madinga socialinė laikysena. Neigti visas šitas konotacijas būtų kvaila, nes jos visos daro vienokį ar kitokį poveikį ir pačiai temai, ir rašymui. Pagrindinė priežastis būtų labai paprasta, nors ir labai įmantriai skambanti – egzistencinės prasmės suvokimas, akcentuojant ribinę situaciją ir bekompromisį pasirinkimą „arba–arba“. Juolab kai daugelis žmonių paprasčiausiai nebekelia sau šio klausimo kaip egzistencinio: „arba–arba“ jau yra virtęs patogiu ir praktišku „ir–ir“, antikinės tragedijos katarsis mums jau svetimas, necivilizuotas ir tikrai „istorinis“, o visuotinis proto susmulkėjimas ir moralės dviveidiškumas tapęs ne tik politine, bet ir socialine, netgi kultūrine norma.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašė: „Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti. Sumiesčionėjo jie kažkaip, susmulkėjo. Jie sutiktų geriau apspjauti dabar tėvynę, o paskui už tai atgailauti, kad tik dabar nežūtų.“[2] Taigi tai proga pažvelgti ir į save: kas aš? Kas man svarbu? Norma ar iššūkis? „Arba–arba“ ar „ir–ir“? Kaip žvelgiu į pagrindinį veikėją – kaip į skausmingai žmogišką alter ego ar kaip į egzotišką ir įdomų eksperimentinį egzempliorių? Ko aš siekiu – pailiustruoti faktą, sukurti jausminius išgyvenimus, autentišką ar magišką realybę?
Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas? Ir kaip tą polifonišką kalbėjimą įvaizdinti, įrašyti?.. Ar jis apskritai įmanomas?.. Objektyviausias šiuo atžvilgiu gali būti istorikas (Mariaus Ėmužio „Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“[3]), kai pasakotojas yra nešališkas, objektyvus. Tačiau net ir istorikas pabrėžia savo asmeninį, autentišką, taigi subjektyvų santykį su savo objektu („…štai čia palaidotas žmogus, kurio istorija nuo pat pradžių mane sukrėtė ir įkvėpė. Žmogus, kurio gyvenimui analizuoti ir aprašyti skyriau tiek laiko“[4]). Tačiau istorikas nekuria personažų, jis juos tyrinėja, aprašo, analizuoja. Personažas valdo istoriką. O rašytojui ši priklausomybė yra nemaloni ir jis iš visų jėgų stengiasi jos atsikratyti, nes kiekvienas rašytojas – egoistas ir jam svarbiausi tik jo išgyvenimai, mintys ir vizijos, kurias jis bando įteigti savo personažams (Valdo Papievio „Brydė“[5]). Žinoma, visada išlieka iliuzija, kad tu būni tuo personažu, kitaip tariant, įlendi į jo kailį – ir partizano, ir stribo, ir prisitaikėlio, ir smogiko, ir okupanto. Kitaip tariant, supranti juos visus. Bet tai tik iliuzija, nes suprasti gali tik save, kito niekados nesuprasi.
Partizaninės literatūros naratyvas neretai kenčia nuo beveik užprogramuotos išankstinės patetikos ir paviršutiniškos herojiškumo sampratos (ypač neprofesionalų kūriniuose partizanine tematika). Tam įtakos turėjo ne tik totalitarinėje santvarkoje dirbtinai sukurti didvyriai su tiesos neatitinkančiomis biografijomis, bet ir masinės kultūros klišės. Vartotojiškai visuomenei ne mažiau reikia didvyrių, ir jinai taip pat mėgsta orientuotis į paprastus žmones. Taigi didvyrio portretui – ypač jeigu tas portretas skirtas masinei auditorijai – sukurti pakanka teisingo auklėjimo, teisingų pažiūrų ir nedidelių dvasinių sukrėtimų. O jeigu norima dvasinės gelmės, tai veikėjas paprastai panardinamas į gamtą taip, kad kyšo tik ausys (Papievio „Brydė“). Kadangi daugelis žmonių neskiria gamtos nuo transcendencijos taip pat, kaip neskiria angelo nuo paukščio, toks panėrimas atrodo labai dvasingas, o veikėjas, turintis spręsti, kalbėti, keistis, išnyksta. Todėl ir „Brydėje“ veikia ne partizanas, ne besiblaškantis mokytojas, ne socialinę atskirtį ir patyčias patyręs stribas (dėl šitų patirčių juo ir nepatikėjau), o „gamtiška“ autoriaus kalba, kuri audžia tokius virpulingus nėriniuotus būties kontūrus ir taip susuka į tuos nėrinius skaitytoją, kad visa tai, kas vadinama pasakojimo disciplina, dinamika, veikėjų metamorfoze, įvykių priežastingumu yra tik nujaučiama, o gal ir visai nereikalinga.
Kita vertus, Valdo Papievio romane vis dėlto gana ryškus aukos motyvas (ne tik partizanų, tremtinių, bet ir luošo stribo). Jis siejasi ir su Laimos Vincės knyga (autorė, turėdama omeny agentus-smogikus, rašo: „Visi šie žmonės buvo meto, kuriame gyveno, aukos, kad ir kokią pusę buvo pasirinkę“[6]). Atminty dar šmėkšteli Sauliaus Šaltenio „Demonų amžius“ ir Aldonos Ruseckaitės „Padai pilni vinių“, kuriuose Salomėja Nėris irgi iškyla kaip auka. O aukų, kaip jau įprasta, turime gailėtis.
Bet ar tai būtina? Ar aukos tema mūsų literatūroje nėra pernelyg stigmatizuota ir netgi iškreipta?.. Ar kartais nereikėtų atidžiau ir kritiškiau į ją pažvelgti ir blaiviai įvertinti?.. Ir papasakoti istoriją, pasitelkus kitokį naratyvą ir kitokį požiūrio tašką?.. Nebepanirti į gamtą – į jusliškumą, sentimentalumą. Nebeleisti tam dominuoti. Išgryninti prasmes ir moralines kategorijas. Juk, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, moralinis aiškumas ir yra transcendencija, o juslinis gamtiškumas susijęs su prisitaikymu prie nepalankių sąlygų, kova dėl būvio, išgyvenimo būtinybe ir viso to pateisinimu.
Jeigu aukos yra visi – ir išduotieji, ir išdavikai – kaip tada suprasti partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, tuos, kurie, nenorėdami pasiduoti ir išduoti draugų, nusišovė, susisprogdino, suvalgė termometrą ligoninėje ar prarijo adatą?.. Kam tada viso šito reikėjo?.. Galėjo gi pasielgti kaip tūlas Kapsas, teigęs, kad jis „gyvenąs tik dėl kūrybos. Kūryba esanti aukščiausias jo tikslas“[7]) ir nušovęs miegantį kovos draugą. Bet, kaip dažnai būna, priemonės tikslo nepateisina. Jeigu jau išdavikai yra aukos, partizanų kova – o tuo pačiu ir moralinės kategorijos, kurias ji įkūnijo – paprasčiausiai nuvertinamos. Kam tada skirti partizano žodžiai, kokią prasmę jie turi? („Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį“[8]).
Pasakoti partizaniškas istorijas yra labai sunku. Ir neturi būti lengva – jeigu lengva, geriau imtis kitos temos. Partizanų tematika apima tiek daug mirties ir smurto, kad kartais darosi neapsakomai slogu ir apima beprasmybės jausmas – atrodo, kad viršų ima gamta ir jos nepermaldaujami kovos už būvį dėsniai, jos dusinantis laiko cikliškumas. Ir vis dėlto… vis dėlto manau, kad partizanai priklauso ne gamtai, o transcendencijai.
Visos didžiadvasės sąvokos mūsų empirinėje kasdienybėje jau senokai pavirto truizmais ir, jei elegantiškoje draugijoje kokią netyčia leptelsi, būsi palaikytas banaliu. Na, bet George’o Orwello Vinstonas Smitas manė, kad būtent tokios tiesos ir yra tai, ką verta ginti. Ir kai tau nori įteigti, kad „Laisvė – tai vergija“, o „Nežinojimas – tai jėga“[9], galbūt išeitis ir yra tokia – būti banaliu ir to nesigėdyti.
[1] Vincė L. Mūsų nepalaužė. Partizanų, ryšininkų, tremtinių, Holokausto aukų ir jų šeimų likimai. – Vilnius: Alma littera, 2019.
[2] Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002.
[3] Ėmužis M. Partizanė. Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose. – Vilnius: Baltos lankos, 2020.
[4] Ten pat. – P. 177.
[5] Papievis V. Brydė: romanas. – Vilnius: Odilė, 2018.
[6] Vincė L. Mūsų nepalaužė. Partizanų, ryšininkų, tremtinių, Holokausto aukų ir jų šeimų likimai. – Vilnius: Alma littera, 2019.
[7] Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002.
[8] Ten pat. – P. 21.
[9] Orwell G. 1984-ieji: romanas. – Kaunas: Jotema, 2015.
Audrius Dambrauskas. Ko moko tarpukario Lietuvos fantastai?
2020 03 20
„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas“, aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti“, – atvirauja rašytojas Jaroslavas Melnikas galiniame naujausios knygos viršelyje[1].
Iš tiesų, neretai atrodo, jog žanrinė literatūra Lietuvoje mirusi, o terminus „detektyvas“, „fantastika“ reikia maskuoti keistomis žodžių konstrukcijomis, kad tik leidykla nesužinotų. Gal tai tik neteisingas įsitikinimas, bet tarp rašytojų, o, neduok Dieve, tarp rašytojų fantastų – jis tikrai dažnai sutinkamas. Todėl skaitytojai ir nežino, jog štai pernai buvo išleistas lietuviškas maginės fantastikos (fantasy) romanas (konkurencija, tiesa, nedidelė) – Gintauto K. Ivanicko Tamsa ryja tamsą (Umbros kronikos, 1 dalis). Nežino, nes devynios leidyklos atmetė[2], tad galiausiai autorius pats atspausdino ir net prisitrynęs prie svetimo stendo Knygų mugėj parašus dalino. Nebūtų skaudu, jei knyga būtų bloga, bet kai matai, kokios knygos kartais spausdinamos tūkstantiniais tiražais… Tiesiog, „rimtiems“ rašytojams per daug rizikinga rašyti, o „rimtoms“ leidykloms – spausdinti. Bet ar taip šioje Marijos žemėje buvo nuo senovės?
Faktai rodo, jog tikrai taip – nuo senovės. Dar 1929-aisias rašytojas, dailininkas ir teatralas Vytautas Pranas Bičiūnas (1893–1943) skelbė, jog „Didelis nuopelnas bus to žmogaus, kuris pirmas parašys lietuvišką „pinkertoną“[3]. Taip buvo vadinta XIX a. populiari JAV leistų detektyvinių istorijų serija, kurta tikro detektyvo ir šnipo Allano J. Pinkertono bei jo vardu pasirašinėjusių kitų rašytojų. V. Bičiūnas taip glostė ir savo savimeilę – prieš metus jis buvo išleidęs vieną pirmųjų lietuviškų detektyvų, knygą Paskendę milijonai. Knyga nestokojo nuotykių, fantastikos elementų ir tuo metu „sensacingų“ temų. Čia buvo ir lietuvių išradėjo sukonstruotas „žiūronas“, kuriuo galima ieškoti nuskendusių laivų ir jų turtų; veikė ir atsijauninti norintis senas Amerikos turčius, ir kraugeriški sovietų GPU agentai, ir nekaltas merginas vilioję Pietų Amerikos „baltųjų vergių“ prekeiviai.
Nuotykinė literatūra, detektyvai, fantastika buvo itin populiarūs tarp jaunimo, štai pagal 1930-ųjų duomenis, populiariausios užsienio autorių knygos Lietuvos karių bibliotekose buvo Alexandre’o Diuma Trys muškietininkai, Jules’io Verne’o Kapitono Granto vaikai ar E. R. Burroughso Tarzanas[4], o lietuviškų atitikmenų populiariems užsienio vertimams per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį veik nebuvo sukurta. Nors žiniasklaidoje abejota tokių kūrinių kaip Tarzanas literatūrine verte, tačiau pripažinta, jog būtent iš tokių knygų Lietuvos jaunimas mokosi skaityti ir apskritai pamilti knygą. Tačiau Lietuvos rašytojai į V. Bičiūno kvietimą kurti „tautinius pinkertonus“ neatsiliepė – panašu, jog jiems nei kvietimas nei kvietėjas neatrodė labai rimtai. Tačiau šauksmas neliko tyruose – jį išgirdo kiti…
Ir pasipylė! Vietoj patyrusių rašytojų pilnus gramatinių klaidų detektyvus, meilės romanus ir fantastines istorijas pradėjo rašyti fabrikų darbininkai, girininkai ar Brazilijon išsiboginę emigrantai. Jie tapo vienais pirmųjų tradicinės žanrinės literatūros pradininkų Lietuvoje. Žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos, vadinsiu juos tiesiog „fantastais“. Nors terminas „fantastika“ literatūros kūriniams apibūdinti tarpukario Lietuvoje dar nevartotas, o apibūdinimas „mokslinė fantastika“ užjūriuose pasirodė tik 1926-aisis[5]. Pirmuoju mokslinės fantastikos romanu nūnai yra laikomas Mary Shelley Frankenšteinas (1818), nors atidus skaitytojas pastebės, jog kūrinį galima apibūdinti ir kitais terminais, pavyzdžiui – „gotikiniu romanu“. Taip pat elgtis galima ir su minimais tarpukario Lietuvos autoriais. V. Bičiūnas kvietė rašyti detektyvinius „pinkertonus“, tačiau gavo visą žanrų pluoštą – ir detektyvų, ir meilės romanų, ir nuotykių literatūrą, o dažniausiai viso to kratinį. Fantastais šiuos autorius vadinsiu ne vien dėl didesnio ar mažesnio mokslinės fantastikos elementų kiekio jų kūryboje (pastaruosius atskiriant nuo tradiciniuose padavimuose, mituose ar pasakose randamų fantastikos elementų, kurie šiandien neretai tampa „fantasy“, lietuviškai verčiamo kaip „maginė fantastika“, žanro dalimi), bet ir dėl kartais netikėto ir neretai nevaržomo fantazijos polėkio.
Žymiausiu iš šių rašytojų tapo įvairių girininkijų raštinėse darbavęsis Justinas Pilyponis (1907–1947), tituluojamas tiek detektyvo, tiek fantastikos pradininku Lietuvoje. Pasižiūrėjęs į J. Verne’ą autorius parašė savo romaną Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų (1928). Autorius apvertė prancūzų rašytojo idėją, mat Lietuvą apkeliauti galima ir per kelias dienas, ką jau per visas aštuoniasdešimt. Romano veikėjai turėjo stengtis būti lėti ir Lietuvos pasienį apkeliauti lygiai per 80 dienų, pagal nustatytas griežtas taisykles. Verne’o įtaka matoma ir kitame rašytojo romane – Kaukolė žalvame čemodane (1934) – pilna didžiulių povandeninių laivų ir piratų. Fantazijos nestokojusiam rašytojas temų netrūko – galėjo ir po Nemuno vandeniu ties Kaunu nelegalų kazino įkurti (Klubas nepatenkintų žmonomis, 1929), ir sovietų lakūnų oro mūšius su nematomais mokančiais pasiversti padangių piratais aprašyti (S.O.S. 123 oro eskadrilė, 1936) ką jau kalbėti apie „tradicinius“ vampyrus (Vampyras iš Brijači pilies, 1939) ar paranormalius Indijos jogus (Paslaptingas svetys iš Indijos, 1939). Plačiausiai ši fantazija atsiskleidė romane Antrasis pasaulio tvanas (1930, 1934), kuris skaitytojus nukėlė į XXXVII amžių po Kristaus. O čia ir raketos ir kelionės į žemės centrą ir rasių karų pakeista pasaulio tvarka ir dar bala žino kas. Deja romanas taip ir liko nebaigtas – išleisti du iš trijų tomų.
Prie J. Pilyponio prisijungė iš Brazilijos pargrįžęs lietuvis Viktoras Kropas (1902–1973), šalyje publikavęs pluoštą knygų apie lietuvių nuotykius Amazonės džiunglėse, o taip pat fantastinę knygą jaunimui Svečiuose pas marsiečius (1936). Pastarajame kūrinyje pasakota apie Antano Smetonos vyriausybės ir JAV lietuvių pastangomis kuriamą raketą, turėjusią sėti „mirties spindulius“ ant visų Lietuvos priešų. Tačiau raketą trumpam užgrobia dvylikametis Vytukas ir išskrenda ja į Marsą. Autorius bene pirmasis Lietuvoje ėmėsi astrobiologijos bandymų ir knygoje aprašė galimą Marso florą ir fauną. Suprantama, vos keliolika valandų („pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos“) trukusi kelionė į Marsą nebuvo itin tiksli moksliškai… Spalvingą kompaniją papildė ir Rygos fabrikuose dirbę broliai Alfonsas (1906–?) ir Jonas (1912–?) Burčikai, pasirašinėję Brolių Tomdykų slapyvardžiu. Pastarieji kepė romanus apie meilę, patriotizmą, didmiesčių ydas ir istorinius herojus. Fantastiškiausiai skambėjo romano Meilės prakeiktos sielos (1934) turinys. Pagrindinis romano herojus – gydytojas, po savo mylimosios mirties atsidėjęs pomirtinio gyvenimo tyrinėjimams. Jis sukuria aparatą kurio pagalba gali ribotam laikui numirti ir vėliau prisikelti, jį išbandęs patenka į pomirtinį pasaulį – pragaro planetą. Čia jo laukia ne tik mylimosios paieškos, bet ir įdomios tokių asmenų kaip Leninas ar grafas Tolstojus pomirtinio gyvenimo aktualijos.
Justinas Pilyponis ir Viktoras Kropas
Juokingiausia, jog į V. Bičiūno siūlymą atsiliepę mėgėjai netrukus tiražais jau lenkė „rimtuosius“ rašytojus. J. Pilyponis per 11 metų publikuoja 16 skirtingų romanų (nemaža dalis kelių tomų apimties), kiekvienas pasirodė 2000–3000 tomų tiražu; Broliai Tomdykai per penkmetį lietuviškai išleido 9 romanus. Šie rašytojai tikrai galėtų konkuruoti dėl produktyviausių tarpukario Lietuvos autorių titulo. Kiekvienam geriau besigaudančiam literatūroje buvo akivaizdu, jog publikuojami kūriniai nebuvo itin aukšto kokybės, jei ne plokšti herojai ir begalvis veiksmas, tai gramatinės klaidos tikrai badė akis. „Bet jei tie rašytojai, nesirūpindami pažanga, gadina popierių net aštuntai knygai ir viliojančiais viršeliais nori iš skaitytojo ištraukti geresnei knygai skirtus litus, tai tenka pabrėžiamai priminti: skaitytojau, pats nepirk, ir kitam patark!” – vertindama Brolių Tomdykų kūrybą ragino spauda[6]. Ragino tuščiai – šaukštai buvo po pietų.
Šių autorių populiarumą diktavo rinka – jie užėmę terpę, kuri kitiems atrodė ar per daug rizikinga, ar per daug nerimta. Kita vertus, jie patys aktyviai stengėsi parduoti ir reklamuoti savo produktus, o tai buvo kažkas nauja Lietuvos rinkoje. Štai darbovietės kasą pragėręs ir už tai kalėti nuteistas J. Pilyponis iš viso to padarė reklaminį triuką – įtikino vienuolius Marijonus publikuoti jo knygą-išpažintį (Iš mano raisto, 1930) kurioje dievagojosi, jog kalėjime sutiko jaunuolius, kuriuos į nusikalstamą gyvenimą pastūmėjo tik jo detektyvai, prisekė daugiau gyvenime tokios „pornografijos“ neberašyti. Aišku, po „išpažinties“ publikavimo sėkmingai ir toliau spausdino savo „pornografinius“ detektyvus, tik jau didesniais tiražais. Viktoras Kropas, praėjus net 30 metų nuo paskutinės jo knygos tvirtino, jog jis pats Pietų Amerikoje ir aukso ieškojo, ir revoliucijose kovojo, o todėl ir sveikatą praganė[7]. Tai liudyti turėjo autoriaus knygose randamos jo fotografijos – vienose jis apsirengęs lyg kaubojus, kitose vilki kareivio uniforma. Tačiau ir akylesniam tarpukario skaitytojui buvo aišku – jog visi „tikri“ lietuvio nuotykiai tebuvo miglos pūtimas į akis: „Knygos autorius sakosi šiuos jo nuostabius aprašymus, plėšiko Lampeao nuotykius, ėmęs ne iš savo fantazijos, bet aprašęs tikrus šio narsaus plėšiko ir jo gaujos pergyvenimus. Tačiau sunku tikėti. Juk tada arba autorius turėjo su plėšiku bendradarbiauti, arba plėšikas turėjo iš visų savo „žygdarbių“ jam „išsispavėdoti“ – knygos Lampeao. Brazilijos banditų karaliaus nuotykiai pirmąjį tomą (1932 m.) vertino nepatiklus recenzentas[8]. Broliai Tomdykai apie save priminė klasikiniais būdais – iškrėtė „Valinską“. Lietuvos-Vokietijos santykiams esant politinėje krizėje, per 1935-ųjų Velykas Kaune išplatino netikrą ekstra telegramą, teigusią, jog vokiečių kariai jau žygiuoja į laikinąją sostinę. Autoriai nubausti pinigine bauda.
Tarpukario pavyzdžiai parodo, jog parašyti knygą tėra tik pusė darbo, o štai rasti jai skaitytoją, įtikinti jį ją įsigyti – tai jau visai kita opera, kurią mūsų rašytojai (ir rašytojai-fantastai) dažnai linkę apleisti. O juk sėkmingiausia šiandienos lietuviškos fantastikos knyga – Andriaus Tapino Vilko valanda (2013), tai ne jos turinio, o autoriaus įdirbio rezultatas. Išleisti ir prekiauti knyga pačiam – puiki to mokykla, na, tik reklamos būdus šiandien, gal reikėtų subtilesnius pasirinkti. Vargu ar kitaip pavyks leidyklas įtikinti, jog verta rizikuoti leidžiant lietuvių fantastų kūrinius.
Tačiau susikoncentruoti vien į skaitytojų poreikius ir pardavimus taip pat nevalia, tarpukario pavyzdys rodo, jog kaip kūryba paliekama vien rinkos dėsniams, jos kokybė nebūtinai yra labai aukšta. Profesionalai taip pat turi nebijoti rizikuoti ir „nusileisti“ į žanrinės literatūros plotmes. 1934-aisiais pasirodžiusi Igno Šeiniaus (1889–1959) fantastinė satyra Siegfried Immerselbė atsijaunina puikiai parodo, jog tokia rizika gali atsipirkti. Žymiojo Kuprelio (1913) autorius šia knyga sugrįžo po ilgos kūrybinės tylos. O knygos fabula daugeliui to laikotarpio Lietuvos rašytojų galėjo pasirodyti tikrai nerimta. Tačiau šioje knygoje sensacinę atsijauninimo procedūrą (minėta ji ir V. Bičiūno Paskendę milijonai, 1928) I. Šeinius pateikė aktualiame kontekste – atjauninimo proceso metu rasistinės nacių teorijos ideologą pavertė žydu, o tai autoriui leido šmaikščiai ir kritiškai pažvelgti į visą nacių rasinės teorijos absurdą, knygos poveikį dar labiau sustiprino jos pasirodymo metu visiškai subjurę Lietuvos–Vokietijos santykiai. Todėl tarpukario kritikai vienbalsiai liaupsino romaną kaip aktualų, Europinės minties kūrinį, vienintelis Kostas Korsakas tikino, jog tai tik „lengva lektūra, kurios visas svoris – intriga ir fantazija, atskiesta aktualija“, bet ir jis ilgainiui pakeitė nuomonę. Romaną įvertino ir skaitytojai, jis išleistas dideliu 4000 egz. tiražu (palyginimui, tiražas lenkė visus tarpukariu išleistus Kuprelio tiražus sudėjus), bei užėmė 5-ąją vietą žurnalo Literatūros naujienos skaitytojų rinktame geriausių lietuviškų grožinių knygų dešimtuke (Kuprelis liko 7-tas)[9]. Nepelnytai pamirštas romanas šiandien vėl atranda naujus skaitytojus – neseniai jis perleistas atskiru leidimu, pagal jį sukurtas spektaklis[10].
Tai, kad neseniai pasirodžiusios knygos viršelyje Jaroslavas Melnikas rašo, jog kadais rizikavo rašydamas „nerimtą“ knygą Maša, arba Postfašizmas, veikiausiai tik ir įrodo, jog rizikuoti – apsimoka. Juk Melniko Maša…, panašiai kaip Šeiniaus Immerselbė…, savu laiku buvo išrinkta į geriausių metų knygų penketuką tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Tai to ir palinkėsiu – daugiau rizikuoti, bent jau prie rašomųjų stalų ir knygų presų.
[1] Melnikas J. Adata: skandinaviškas detektyvas apie Lietuvą. – Vilnius: Alma littera, 2019.
[2] Įdomu – lygiai tiek pat leidyklų atmetė ir pirmą J. K. Rowling „Hario Poterio“ serijos knygą.
[3] Bičiūnas V. Knygų lentynoj // Naujas žodis. – 1929 02 01. – P. 16.
[4] Ks. Kario sielos valdovai // Karys. – 1931. – Nr. 24. – P. 484.
[5] Termino pradininku laikomas išradėjas, rašytojas, pirmojo mokslinės fantastikos žurnalo leidėjas Hugo Gernsbacheris (1884–1967). Jo vardu pavadinta premija ir šiandien teikiama geriausių mokslinės fantastikos knygų autoriams.
[6] T. A. Brolių Tomdykų. Atpirkta nuodėmė. (1905 m. siaubas). Karys. – 1934. – Nr. 25. – P. 499.
[7] Liekis A. Ieškojęs Eldorado… // Jaunimo gretos. – 1969. – Nr. 7. – P. 20–21.
[8] Lampea. Brazilijos banditų karaliaus nuotykiai // Karys. – 1932. – Nr. 22. – P. 448.
[9] Rimydis A. Skaitytojai išrinko 10 literatūros gražuolių // Literatūros naujienos. – 1935 07 01. – P. 1.
[10] Zygfrydas, rež. Gildas Aleksa.
Straipsnyje panaudotos nuotraukos paimtos iš epaveldas.lt archyvo.
„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje
2019 12 30
Pasižvalgymas po 2019 m. literatūroje, kultūroje ir spaudoje pagal „Metų“ redakciją. Į klausimus atsako vyr. redaktorius Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Deimantė Kukulienė, Neringa Butnoriūtė ir Gediminas Kajėnas.
Antanas Šimkus
poetas, vyriausiasis „Metų“ redaktorius
Kad metai būtų kupini geros literatūros
Kokie 2019 metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?
Nesiryžčiau apibendrintai kalbėti apie visą šių metų literatūros lauką nei pasaulio, nei mūsų šalies mastu, turbūt žvilgsniui ganyti tikrai pakanka „Metų“ laukelio, tarsi minimodelio. Galbūt tik pasakyčiau tokią ne naujieną – ir 2019 metais čia, mūsų krašte, išėjo daug knygų. Jau nekalbant apie užsienį. Ir nemažai gerų, svarbių. Literatūrai nėra ko būti įvardinamai kaip prasta, kol išeina tokios knygos kaip Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“ ar Ramūno Kasparavičiaus „Poezija“. Užsienio neliesiu. Tai tik keletas įsiminusių pavyzdžių… Vienas iš svarbesnių literatūros sandų – kalbos, stiliaus jausmas, gebėjimas jį taikyti. Kol yra kūrėjų, šią ypatybę išlaikančių, puoselėjančių, manyčiau, literatūra gyvybinga. Žinoma, yra daug kitų parametrų, bet man bene svarbiausias – šis…
Turiu silpnybę biografinėms knygoms – tad negaliu nepaminėti Juozo Baltušio dienoraščių, kurie po ankstesnių publikacijų „Metuose“ šiemet įgijo kitą pavidalą – tapo didelės apimties leidiniais, svariais sovietinės epochos liudytojais. Įdomus Kęstučio Navako projektas „Lyrika plius“ – jame poetai pasakoja eilėraščių atsiradimo aplinkybes. Džiugiai paminiu ir kolegos Gedimino Kajėno pokalbių su menininkais knygą „33 portretai“ – išsamesnės pažinties nerasite jokioje tam skirtoje svetainėje.
Be abejo, ne vien knygomis literatūros laukas klotas… Tarp įsimintinųjų įvykių – „Metų knygos rinkimų“ metu kilusi diskusija dėl vertinimo kriterijų, į kurią vienaip ar kitaip įsitraukė visi, kas tik turi prieigą prie interneto ar išmanaus lygintuvo. Be visų sukilusių emocinių drumzlių, tai – papildoma proga kalbėti apie literatūrą ir vertinimo kriterijus, vaizdą ir įvaizdį, tekstą ir potekstę… Nelįsdamas giliau į metaforų brūzgynėlius, tiesiog siūlau perskaityti jau minėtą Neringos Butnoriūtės tekstą, kas dar su juo nesusipažinęs. Ten, manding, sudėlioti visi reikalingi prasminiai akcentai.
Džiugiausi momentai – lietuvių autorių sėkmė pasaulyje. Pavyzdžiui, Alvydo Šlepiko romano „Mano vardas Marytė“ vertimas (vertė Romas Kinka) pateko į leidinio „The Times“ geriausiųjų šiųmečių knygų šimtuką istorinių grožinių kūrinių kategorijoje, taip pat pateko tarp 75 „World Literature Today“ įvardytų 2019 m. metų įsidėmėtinų vertimų. Argi ne smagu?
Kokie šie metai buvo kultūrai? Kas pasirodė aktualu, reikalinga, stebino?
Tikėtina, kad kultūros reikalai šiemet nebuvo itin prasti. Tiksliau, gerai sukosi įprasti. Bent jau vartotojiškai žvelgiant. Tikrai buvo (ir tebėra) galima aplankyti puikias parodas, pasiklausyti nuostabių koncertų, nueiti į gerus spektaklius. Yra tas pasirinkimas ir, ko gero, poreikis taip pat išliks.
Gerokai prastesnės melodijos skamba kultūros politikos bare. Turiu omeny ne tik politinių ambicijų įkaite tampančią, stringančią žiniasklaidos rėmimo reformą… Ne mažiau komplikuota situacija dėl paveldosaugos srities. Imkim tik sostinės erdves – neišdiskutuotos situacijos arba geriausiu atveju paverstos imitacinėm diskusijom (P. Cvirkos paminklo „iškeldinimo“ klausimas; stringantis Lukiškių aikštės įpaminklinimo projektas, peripetijos dėl atminimo lentos Vrublevskių bibliotekos sienoje, Frenko Zappos paminklo aukojimas dar vienam pastatui-monstrui, Neries krantinės rausimo darbai, nepaaiškinus, ar Gytenio Umbraso projektas „Meilės krantai“ bus grąžintas). Iš esmės – kol šie dalykai iki galo neišdiskutuoti su visuomene, tokius veiksmus (neveiksnumą) tegalima traktuoti kaip „buldozerinio“ požiūrio išraišką į kultūrinę atmintį, į visuomenę, jos atminties erdvę. Kitaip tariant, kultūros politikos, kuri apsaugo nuo skubotų pragmatikų veiksmų, nėra. Dėl to nenuostabu, kad melodijos šiemet šiame veiklos bare – ne visai linksmos.
Kokie 2019-ieji jums buvo „Metuose“?
„Metai“ buvo neblogi. Išėjo visi numeriai. Daugiau ar mažiau subalansuoti. Publikuota visų kartų kūrėjų tekstų, įvairiausių žanrų ir pakraipų. Ne tik lietuvių autorių, bet ir vertimų – nuo klasikos iki šiuolaikinės literatūros. Manau, kad vyr. redaktoriui nederėtų išskirti kurio nors kūrėjo ar kūrėjos iš pirmosios žurnalo pusės, kur spausdiname originaliąją kūrybą. Tačiau galiu pasakyti, kad džiaugiuosi visais, kurių prozos, poezijos ar dramos tekstus publikavome.
Šia prasme gal kiek paprasčiau kalbėti apie antrąją žurnalo pusę – šalia įprastinių rubrikų, kuriose buvo talpinami išsamūs literatūrologiniai tekstai, apžvalgos ir pokalbiai, šiemet buvo ir įvairioms sukaktims skirtų publikacijų – ypač norėčiau pasidžiaugti laiškais (Romualdo Granausko, Nijolės Miliauskaitės, Alfonso Nykos-Niliūno, Juozo Baltušio ir kt.). Esu dėkingas visiems šių medžiagų parengėjams ir tarpininkams už pasitikėjimą mūsų „Metais“.
Užsienio autorių sukaktims taip pat paskirta puikių tekstų – Waltui Whitmanui, Jeromui Davidui Salingeriui, Olgai Tokarczuk, Margaretai Atwood… Šių publikacijų nebūtų be Dianos Gancevskaitės ir Birutės Jonuškaitės indėlio. „Mikrohonorarų“ epochoje – tai didelė paspirtis…
Iš žurnale spausdintų literatūros kritikos tekstų vienu svarbiausiu šiemet laikyčiau N. Butnoriūtės straipsnį „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys literatūros kritika?“, kuris nubrėžia tam tikras gaires ir sudėlioja akcentus, į ką, vertindama šiuolaikinės literatūros situaciją, turėtų atkreipti dėmesį literatūros kritikų (ir ne tik) bendruomenė šiomis dienomis, mėnesiais ar net metais.
Smagu, kad „Metuose“ atsirado skiltis „Literatūros archyvai“, kurioje bendradarbiaudami su Lietuvos literatūros ir meno archyvo fondais turime galimybę paviešinti anksčiau neskelbtų lietuvių literatūros kūrėjų tekstų.
Džiaugiuosi, kad pastebimesnė tapo mūsų interneto svetainė, prigijo sekmadieninių „Metų“ tekstų skaitinių tradicija socialiniuose tinkluose.
Užkadrinės istorijos tegu kol kas lieka už kadro. Pakankamai daug dalykų fokusuojasi ir lauke, kurį aprėpia objektyvas. Tarp tokių įvykių – jau beveik kasdienybe tampančios įvairiausios peripetijos dėl naujojo žiniasklaidos rėmimo fondo modelio – ekskursijos į Seimo Kultūros komiteto posėdžius, įstatymo pakeitimų studijos, stengiantis suvokti teisines ir politines sankirtas tekste. Visų tų „kasdienių“ įvykių visuma nulemia savotišką būseną – nuolatinis nerimas dėl „Metų“ ir jame dirbančių bei visos kultūrinės spaudos ateities. Tikiuosi, kad kitąmet galėsiu daug ramiau kalbėti apie tai. Nors pasikartosiu, net jei skambės kiek pagyrūniškai – dėl turinio kokybės bent man abejonių nekyla. „Metai“ buvo neblogi, ir tai visų visų gerųjų bendradarbių dėka…
Apie ką šiemet norėjosi kalbėtis dažniau?
Metams baigiantis suprantu, kad daug dažniau galėjau pasakyti visiems „Metų“ šeimos nariams (Deimantei, Regimantui, Laurai Sintijai, Gediminui, Neringai, Marijai, Aurelijai ir šalia esantiems, kartu dirbantiems), kokie jie nuostabūs ir brangūs, kiek jėgų jie įdėjo kurdami 2019-uosius šiame žurnale… Neabejoju, kad galėjau labiau padrąsinti ar pritarti kai kurioms iniciatyvoms. Žinoma, viešai muštis į krūtinę lengviausia, tačiau tikiuosi, kad ateinantys metai šia prasme bus kitokie.
Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?
Linkiu, kad „Metai“ niekad niekam neprailgtų, – būtų skalsūs, įdomūs, kupini geros literatūros. Žodžiu, gyvybingi. Tikri. Kaip gyvenimas.
Laura Sintija Černiauskaitė
rašytoja, „Metų“ prozos ir vertimų redaktorė
Kokie 2019 metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?
Nespėju sekti naujienų, todėl nesiimu apibendrinti. Iš keleto naujų pastebėtų knygų labiausiai patiko Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“. Simpatizuoju smulkiajam žanrui ir drąsai jį rašyti, gal net ir leisti. Todėl ypač džiugina šitos knygos sėkmė.
Šiemet pagaliau įkišau nosį ir į lapkritį vykusią Paviljono knygų mugę – labai patiko atmosfera, nors iš pradžių abejojau, ar nebus klaustrofobiška tokiame nedideliame stikliniame namelyje. Kaip ir visada knygų mugėse – nesugebėjau pavartyti nė vienos knygos – toje gausoje ir šurmulyje man amžinai „užsiblokuoja“ skaitymo kanalas. Greičiausiai todėl, kad žmonės stipriai užgožia knygas. Taigi man mugės reiškia ne knygas, o visų pirma žmones, galimybę susitikti vienoje vietoje daug seniai matytų pažįstamų; ir tai yra gera.
Žinoma, palietė ir „Metų knygos rinkimų“ penketuko skandalas, bet šia tema kilo daugiau prieštaringų emocijų, negu išvadų – todėl nieko rišlaus ir nesuformuluosiu, išskyrus: buvo sukilusi tokia banga, užliejo, atslūgo, gyvenam toliau.
Kokie šie metai buvo kultūrai? Kas pasirodė aktualu, reikalinga, stebino?
Džiaugiausi, kai Mindaugą Kvietkauską išrinko kultūros ministru, pasitikiu juo. Liūdna ir neramu dėl RS būklės – šiųmetiniai pirmininko rinkimai dar sykį akivaizdžiai parodė, kad RS – merdėjantis organizmas, ir nežinia, kaip jam padėti. Apskritai esu nekultūringa ta prasme, kad viešas kultūrinis gyvenimas manęs visai netraukia ir dalyvauju jame tiktai iš būtino reikalo, taigi praleidžiu daugybę renginių ir tiesiog neturiu į šį klausimą ką atsakyti.
Kokie 2019-ieji jums buvo „Metuose“?
Visada džiugina nauji talentingi vardai, kurių apskritai pasitaiko ne taip jau daug. Šiemet turėjome keletą „Metų“ debiutų, iš kurių man asmeniškai įsiminė Eglės Marijos Frank (nr. 4), Jurgitos Balčiūnienės (nr. 5–6), Gretos Musteikienės (nr. 11) ir visai jauno, šiemet gimnaziją baigusio Jokūbo Šemetulskio (nr. 8–9) smulkioji proza. „Metų“ debiutantais laikome visus žurnale pirmą kartą publikuojamus autorius; kai kuriems tai būna ir pirmoji publikacija apskritai, kiti jau yra žinomi iš kitų leidinių arba aktyviai reiškiasi kultūriniame gyvenime.
Kaip visada turėjome stiprios verstinės prozos, labiausiai man patikusius kūrinius pasižymiu ir pasilieku ateities pasiskaitinėjimams. Šiemet atsidėjau Ievos Toleikytės iš danų kalbos išverstą Karen Blixen apsakymą „Atsiskyrėliai“ (nr. 1), romantiškai šiurpų, labai sodrios, „skanios“ kalbos, Arvydo Tamošaičio puikų vertimą iš vokiečių – Harry Mulisch apsakymą „Išrinktasis“ (nr. 2), du vertimus iš rusų – Guzel Jachinos „Mašalėlį“ (vertė Jurga Jasponytė, nr. 8–9) ir Michailo Bulgakovo apsakymus iš „Jaunojo gydytojo užrašų“ (vertė Jonas Vabuolas, nr. 11), taip pat jaunos slovėnų rašytojos Anjos Mugerli apsakymus „Pirštinės“ ir „Upė“ (vertė Laima Masytė, nr. 12).
Labai patiko Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai 10-ajame „Metų“ numeryje. Man jie daug įdomesni ir gyvesni už didelio atgarsio susilaukusius J. Baltušio dienoraščius, jie tiesiog kitu kampu atspindi sovietmečio Vilnių – jo universitetinį/kultūrinį gyvenimą. Daug reiškia jauno, savo statuso nesupančioto ir visomis prasmėmis „riebalais neapaugusio“ žmogaus imlumas; atvykusiai į Vilnių studijuoti N. Miliauskaitei viskas nauja ir įdomu, niūrioje sovietmečio atmosferoje ji susiranda visų pirma tai, kas gera, kas įkvepia gyventi, iš jos laiškų atrodo, kad kultūrinis gyvenimas virte verda – ir daug įdomesnis už dabartinį, o svarbiausia – ji reflektuoja save tame laike ir toje aplinkoje. Ko man labiausiai pritrūko buitiškuose J. Baltušio dienoraščiuose – tai refleksijos. Tad laukiu pasirodysiančios N. Miliauskaitės laiškų mokytojai knygos.
Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?
Nuoširdžiai linkiu mums visiems paprastumo ir dėkingumo, ir per juos ateinančio džiaugsmo. Tokio tiesiog; nes jis užkuria mus bendrauti ir kurti, jame ima ir įvyksta stebuklingos jungtys – viso šito linkiu labai labai.
Deimantė Kukulienė
akyloji kalbos redaktorė
Išmatavau: 10,5 cm.
Pasvėriau: 3,15 kg.
Suskaičiavau: 1664 puslapiai.
Pirštu perbraukiau nugarėlių slankstelius: žieminis, vėliavinis, saulėtasis, dangiškasis, žolytinis, bijūninis, šermukšninis, kaštoninis, prieblandinis, eglutinis.
Pasigrožėjau.
Tikrai, „Metai“ man gražūs. Ir jie patikimiausia laiko kapsulė.
Kad jau taip, tegu patys ir atsakinėja į klausimus.
Kokie 2019 metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?
„Dabar daromės atidesni. Įdėmesni. Norime suprasti ir kitaip supratusius.“
Kokie šie metai buvo kultūrai? Kas pasirodė aktualu, reikalinga, stebino?
„Publikos buvo pilna ir ten, ir ten. Pats aš nebuvau nei ten, nei ten. Atostogos!“
Kokie 2019-ieji jums buvo „Metuose“?
„Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas.“
Apie ką norėjosi kalbėtis dažniau?
„Ir kas gi nori būti tuo, kuris pasakys jaunam žmogui, kad pasaulis yra žiauri, šalta, beširdė vieta, tad tegu jis tikisi iš jo mažiau?“
Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?
„Būk realistas: reikalauk to, kas neįmanoma!“
Atsakyti padėjo „Metuose“ pasisakę Viktorija Daujotytė, Juozas Baltušis, Donatas Petrošius, Deborah Ellis, Sarah Bakewell.
Neringa Butnoriūtė
literatūros kritikė, „Metų“ interneto turinio redaktorė
Kokie 2019 m. metai buvo literatūrai? Kas šiemet įsiminė? Kodėl?
Šie metai man pasirodė geri, itin žadino smalsumą skaityti ir domėtis. O gal kaltas mano „burbulas“, jog atrodo, kad dabar tiek išleidžiama dėmesio vertų knygų, kažkas nuolat ką nors rekomenduoja ir iškart imi spirgėti, kaip įdomu? Todėl tuojau pat einu ieškoti, skolintis arba beldžiuosi pas kaimynystėje dirbantį Marių Buroką – jis visada ką nors jau pirmiau bus perskaitęs, pasiūlys apsikeisti nuomonėmis. Tačiau negaliu pasakyti, kad viešumoje tos naujos knygos būtų tiek svarstytos. Kalbant konkrečiau apie lietuvių autorių knygas, man atrodo, stinga platesnio, atidesnio, ne reklamuojančio, bet iš tiesų įsiskaičiusio žvilgsnio arba mėginimų diskutuoti apie tai, kas jau ištransliuota. To ypač laukia debiutai, šiuo metu kaip niekad anksčiau turintys galimybių išvysti dienos šviesą ir linkę rinktis neoficialias, neformalias viešinimosi akcijas (turbūt greit neliks skaitymų nerengusio baro), apie kurias sunkiau žinoti ne didmiesčio gyventojui. Tad man atrodo, kad literatūrai metai buvo geri, tačiau šiemet būta savotiško profesionalios kritikos štilio.
Įdomu stebėti, kaip lietuvių prozoje žanriškai mažėja neužimtų teritorijų ir „baltų dėmių“: išleistas detektyvas (Jaroslavas Melnikas „Adata“), pasirodė padorus lietuvių fantasy romanas (Gintautas K. Ivanickas „Tamsa ryja tamsą“), toliau eksploatuojamas gariūnlaikis ir autofikcija (Virginija Kulvinskaitė „Kai aš buvau malalietka“), nemažėja istorinio romano populiarumas, jau turime dėmesio ir apleistam tarpukariui (Antano Šileikos šnipų romanas „Laikinai jūsų“), išleista originali ekologinė distopija (Marijus Gailius „Oro“), antropologinis kelio romanas (Narius Kairys „Toliau nei vandenynas“)… Galbūt taip sutapo šiemet, tačiau labai smagu, kad jaunosios kartos prozininkai pagaliau po debiuto pradėjo rašyti, rodyti, kas juos domina. Dar visai neseniai latvių paprašyta išvardyti jaunų populiarių, įvertintų prozininkų pavardes tikrai galėjau gūžčioti pečiais, nes jie buvo išleidę knygas, bet visai ne ką tik ir tik po vieną. Poezijai šie metai taip pat, mano galva, buvo tikrai puikūs, o pakalbėjus su leidėjais susidaro įspūdis (tikiuosi, neklaidingas), kad yra atvejų, kai susidomėjimas ja vejasi prozą. Tačiau šioje vietoje norisi labiausiai atkreipti dėmesį į kelis įsidėmėtinus reiškinius: kaip ir Antanas Šimkus galiu pasidžiaugti W. Whitmano naujuoju „Žolės lapų“ vertimu (vertė M. Burokas, Kasparas Pocius), daugelio pražiūrėta „Vizualiosios lietuvių poezijos antologija“, kurią sudarė Benediktas Januševičius, o taip pat vasarą sudaryta galimybe „Ruperte“ paskaityti ankstyvųjų Jono Meko eilėraščių, kurie tapo puikia atspirtimi daug plačiau ir kritiškiau kalbėtis apie menininką istorijoje, estetiką ir laikyseną.
Apskritai, ko gero, skambesnės literatūrai priskiriamos problemos kyla ne iš pačios literatūros ar nebūtinai dėl joje keliamų klausimų (ji daro, ką gali), bet dėl savo ritmus diktuojančios šiuolaikinės gyvensenos, kai mažiau koncentruojamasi į individualumą, kiek į visuotinumą, kolektyvizmą, efektyvumą (daryti daug ir nuolat). Šioje šviesoje matau ir metų pradžios diskusijas apie liūdną novelės padėtį. Baigiantis metams panašu, kad esama pasiūla gali sudominti, o „Metų knygos rinkimų“ suaugusiųjų prozos ir „15 min“ organizuotų rinkimų lietuvių grožinės literatūros sąrašuose dominavo kaip tik trumpoji proza. Galbūt tai perša išvadą, kad daug kas pirmiausia priklauso nuo kokybiško teksto?
Kokie 2019 m. jums buvo „Metuose“?
Man šie metai redakcijoje buvo nauji! O skaičiau turbūt daugiau ne naujų tekstų, bet tų, kuriuos radau popieriniuose redakcijos archyvuose ir bandžiau perkelti į virtualius namus. Iš pradžių tikėjusis prikelti aktualijas galiu tik džiaugtis nesėkme: dabar matau, kaip pasikeitė mūsų kalbėjimas apie problemas, koks lengvesnis ir lankstesnis mūsų žodynas ir akiratis. Iš malonių atradimų man itin įdomi pati pirmoji archyvų publikacija internete, kurioje Liūtas Mockūnas pasakoja apie knygų kelius į sovietinę Lietuvą, ir poetų žodžiai, kuriuos jie galėtų pasakyti jubiliatui Alfonsui Nykai-Niliūnui.
Iš šiuolaikinio „Metų“ žurnalo leidybos ypač įsimena adrenalinas, kurį suteikia artėjantis leidybos terminas, ir nekantra sulaukti popierinio numerio. Kaip jam rašančiai autorei – galimybė pataikyti į aktualijas, gyvybingi pokalbiai redakcijoje, kaip žurnalo skaitytojai – geras ilgas interviu ir nustebinęs eilėraštis (šiemet tai buvo Ramūno Liutkevičiaus poezijos publikacija; nr. 10; ir Dámaso Alonso tekstai, kuriuos vertė Aistė Kučinskienė; nr. 4).
Apie ką norėjosi kalbėtis dažniau?
Atrodo svarbu, kad augant (tarptautiškai) kūrybos sklaidai turtėtų menininkų ir kultūrininkų suvokimas apie autorines teises, atlyginimą. Todėl džiaugiuos, kad savo atvejus garsiau pakedeno Donatas Petrošius, rašęs apie „Mo“, ir B. Januševičius, priešinęsis publikacijai lietuvių poezijos antologijoje kinų kalba.
Ko norėtųsi linkėti kitiems metams?
Kad skaitydami literatūrą daugiau juoktumėmės, dažniau suprastume ironiją ir žaistume.
Gediminas Kajėnas
„Metų“ publicistikos ir eseistikos redaktorius
Šviesoraščiai
Nėra ką pasakoti apie tekstus ir „Metus“ – jie arba yra, tuomet išspausdinti ir visiems laisvai prienami, arba nėra – apie tokius išvis nėra ką ir kalbėti. Nors kategorija tų „nesamų“ labiausiai vaizduotę ir dirgina, bet čia jau arčiau ezoterikos, todėl šiuos brūzgynus tenka palikti labiau pažengusiems.
Tai, kad „Metai“ yra labai šiuolaikiškas ir pažangus žurnalas, rodo naujasis maketas, kuriame šalia tekstų publikuojamos fotografijos. Ir ne šiaip fotografijos, o išimtinai rašančių, eiliuojančių, vienaip ar kitaip su literatūra susijusių šviesoraščiai. Dvidešimt žurnalo numerių ir kiekviename – vis naujo rašytojo fotografijos. Rašančiųjų vis dar daug. Fotografuojančių – tik daugėja. Kada ratas apsisusk ir viskas prasidės iš naujo – neaišku, nes nėra jokio baigtinio sąrašo, visi vardai randasi nejučiom. Fotografuoji? Tai aišku. Taip ir tęsiasi. Taip mes vizualėjame.
Ir mano paties prisiminimai jau daugiau vaizdiniai – atsimenu tai, ką nufotografavau ir perkėliau į diską. Neliktų disko, neliktų ir ko prisiminti. Todėl savo atmintį bandau patikrinti klajodamas nuotraukų labirintais, prisimindamas, kas ir kaip buvo. Tačiau kad ir kiek gigabaitų vaizdų būtum išsaugojęs, niekas nebesusiriša į nuoseklų pasakojimą. Visur tik fragmentai, iškarpos, detalės. Jungtys, sąsajos tarp jų dabar gali būti tik nuspėjamos. Arba – sukuriamos iš naujo.
Vieno redakcijos kambario sienos nukabinėtos nuotraukomis iš praeities „Metų“ gyvenimo. Jose – žmonės, su kuriais prasilenkiau, kurių man net nebuvo, nors šiandien ir vaikštau tais pačiais koridoriais, sėdžiu kabinete už to paties, jų išsėdėto stalo. Žiūriu pro tą patį langą, už kurio – šviesos nutviekstas šv. Jurgio fasadas ir klevas – savo lapija tai uždengiantis, tai atveriantis bažnyčios kryžių smailes.
Mes prasilenkėme laike, bet susitinkame fotografijose. Žvilgsniais, nučiupinėtais daiktais, šviesa ir šešėliais.
Bet įdomiausia tai, kas liko už kadro. Arba – kas įsiterpė tarp dviejų. Tai, ko nepamatei, nepagavai, neišsaugojai. Ko tau išvis net nėra. Kas neužrašyta, todėl matoma. Nenufotografuota – todėl skaitoma. Kaip peršviesta juostelė, kurioje – vien šviesa. Ir jokio šešėlio.
Eglė Baliutavičiūtė. Vaikų literatūros vertimai: pasižvalgymai ir žiupsnis pasvarstymų
2019 12 17
Kai kas niršta, kad skaitymas lyginamas su valgymu ir maistu. Nesiplėsiu, apie tokio sugretinimą (ne)legitimumą jau prisvarstyta, tepasakysiu, kad man tai patinka, nenusibosta, tad šiuose pasižvalgymuose šiek tiek pašokinėsiu po grožinės vaikų ir paauglių literatūros vertimų lauką (tiksliau kelis atvejus) – kai kuo pasidžiaugdama ir apie kai ką pasvarstydama, ar tik neprisikepame per daug? Ko ant mūsų stalo stinga? Apie kokius gardėsius tegalime pasvajoti?
Pradėsiu nuo statistikos – jos nėra daug, bet ji labai iškalbinga. Per metus Lietuvoje išleidžiama iki 600 knygų vaikams ir jaunimui.[1] Remiantis 2018 m. leidybos statistika, iš jų 66 proc. yra verstinė literatūra – nuo knygų mažiausiems iki vyresniųjų paauglių literatūros, nuo pažintinių knygų iki grožinių. Niekas nenustebs, tai jau ilgametis reiškinys – daugiausia verčiama iš anglų kalbos, net 60 proc. Vertimai iš vokiečių ir prancūzų kalbų sudaro po 7 proc., lenkų – 4 proc., ispanų – 3 proc., rusų, olandų ir italų – po 2 proc., viena kita knyga pernai išversta ir iš švedų, slovėnų, latvių, estų, suomių, norvegų ir dar kelių Europos kalbų. Paminėtina ir tai, kad iš principo šie duomenys atspindi bent kelių pastarųjų metų tendencijas.
Pradėkime nuo mažiausiųjų skaitytojų (klausytojų). Paveikslėlių knygos ar bent jau itin nedidelės apimtimi ir gausiai iliustruotos knygos tradiciškai laikomos pirmąją vaiko pažintimi su grožine literatūra (ir daile). Užtruko, kol tėvai Lietuvoje išmoko vertinti knygas, kuriose daug paveikslėlių ir labai mažai žodžių, laimei, dabar augant sąmoningumui apie ankstyvąjį skaitymą, šių knygų ir verstinių, ir mūsų kūrėjų sukurtų pasirodo vis daugiau ir vis puikesnių.
O ko reikia mažiausiems skaitytojams: žaidimų, šilumos ir džiugesių? Panašu, kad taip – paveikslėlių knygų sraute vyrauja universalūs pasakojimai, kalbantys apie bendražmogiškąsias vertybes (tėvų ir vaikų meilę, draugystę, santykius ir pan.), vaiko kasdienybę ir atitinkamo amžiaus problemas (tamsos baimė, higienos iššūkiai ir pan.) ir, aišku, nuotykius, žaidimus. Turime ir abstraktesnių pasakojimų apie įvairesnes problemas, kad ir identiteto klausimus (Orianne Lallemand ir Eléonore Thuillier „Vilkas keičia spalvą“ (iš prancūzų k. vertė Inga Liaubaitė, 2015), David McKee „Elmeris“ (iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė, 2014) ir kt.), kurias skirtingo amžiaus skaitytojai gali įvairiai suprasti ir interpretuoti.
Šiaip jau paveikslėlių knygų vertimai gana įvairūs, vis dėlto šio to labai pasigendu – tų sunkesnių ne tik problematika, bet ir menine kalba, kiek augesniems vaikams skirtų paveikslėlių knygų (pvz., Shauno Tano „Prarastas daiktas“ (iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė, 2015), Noelia Blanco, Valeria Docampo „Malūnų slėnis“ (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė, 2016) ir kt.). Tokios knygos, beje, intelektualinio malonumo gali atnešti ir suaugusiajam. Ir kone stebuklu laikau, kad sulaukėme Wolfo Erlbrucho knygos „Antis, Mirtis ir tulpė“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2018) vertimo. Viena vertus, už gana paprasto, minimalistinio pasakojimo, slypi daugiaklodė ir intertekstuali meninė kalba. Bet svarbiausia: ši knyga kalba apie mirtį – šiokį tokį tabu mažiausiųjų literatūroje, dargi jos neinfantilizuoja, neapdangsto sugestyviomis užuominomis (kaip, pvz., Violos Rohner ir Dorotos Wünsch „Kaip senelis mokėsi plaukti“, iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė, 2013).
Gaila, kad neturime paveikslėlių knygų, realistine maniera pasakojančių šių dienų pasaulio vaikų realijas, kurios nei malonios, nei džiugios, nepridengtos abstrakcijomis, alegorijomis ir antropomorfizuotais gyvūnų personažais. Kai kam šiaušiasi plaukai: argi reikia mažiesiems pasakoti apie pasaulio purvą – skurdą, badą, neteisybę, – gi paaugs ir sužinos. O jeigu ir reikia, kaip tai padaryti, juk vaikas nesupras?.. Laikausi pozicijos, kad kalbėti su vaikais reikia ir apie gerus, ir blogus dalykus, o žinios, dargi talentingai supintos su geru, ugdančiu pasakojimu, yra vertybė. Ne dvimečiams ar trimečiams, žinoma, bet kiek vyresniems. Už jūrų marių bandymų mažiesiems suprantamu būdu papasakoti apie ne pačius gražiausius dalykus yra. Vieno tarptautinio kongreso metu nugirdau minint paveikslėlių knygą apie skurdžią pabėgėlių stovyklą, kurioje dvi mergaitės dalijasi viena sandalų pora (vėliau atradau, kad tai Karen Lynn Williams ir Khadra Mohammed knyga „Four Feet, Two Sandals“, 2007). Pagalvojau, kad tai puikus būdas papasakoti ne tik pamokančią, įkvepiančią istoriją apie draugystę, gerumą, dalijimąsi, bet kartu ir galimybė parodyti, koks gali būti pasaulis, kad jis nebūtinai saugus, nebūtinai panašus į tą, kuriame gyvename, kad kai kurie žmonės atrodo šiek tiek kitaip, kad kartais yra priversti palikti namus, ieškodami saugumo, galiausiai, kad gyvenimas ne tik saldainiai, žaidimai ir nuotykiai. Gal kada viena kita tokia knyga atkeliaus į pas mus? Įvairovės dėlei.
Kalbant apie jau daugiau ar vien tik apie tekstinę literatūrą vaikams ir paaugliams, itin gausiai verčiama šiuo metu populiari literatūra, besipuikuojanti įvairių šalių perkamiausiųjų topuose, reikšmingiausius įvertinimus pelnę šiuolaikiniai kūriniai ir jau anksčiau kažkuo apdovanotų, Lietuvoje pritapusių autorių knygos. Menkutę vertimų dalį sudaro vaikų literatūros klasikos vertimai, dar kartais išeina vienas kitas įdomus, kiek anksčiau parašytas, o dabar, matyt, entuziastingo vertėjo leidėjams įsiūlytas kūrinys. O tai padaryti, anot Kęstučio Urbos, tampa vis sunkiau.[2]
Kaip jau minėjau, daugiausia verčiama iš anglų kalbos (pirmiausia, tai, be abejo, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos valstijų autorių kūriniai, rečiau kitų anglakalbių šalių). Nors, atrodytų, galime net paspringti nuo tokios gausos, tačiau iš tiesų tai vėlgi daugiausia didžiųjų leidyklų produkcija, nišinių autorių, eksperimentinių, mažiau populiarių kūrinių nelabai ir žinome. Turbūt todėl skaitant tą angliškos vaikų literatūros vertimų gausą apima nuobodulys – kad ir kokios įvairios tos knygos (nuo visai realistinių, sąlyginio realizmo iki fantastikos, distopijų, pasakų…), vis vien lyg ant vieno dviejų kurpalių pagamintos (su retomis išimtimis). Jokia paslaptis, kad redaktoriai nuglosto, suveržia tas knygas, paaštrina, pasirūpina, kad atitiktų pageidaujamą apimtį. Nors kitų šalių autoriai sparčiai mokosi iš angliškos literatūros, vis dėlto dar jose yra kažkokio gaivalo – kūrybinio rašymo vadovėlių nenualintos dvasios, mažiau nuspėjamos, kitoniškos vaizduotės (neišmokau gerai to pojūčio įsprausti į žodžius), gal ne visada jie tokie tvarkingi formos atžvilgiu, pasitaiko siužeto duobių. Kasmet su nekantrumu laukiu tos iš kitų šalių ateinančios (ne populiariosios) literatūros, o jos visai nedaug. Be abejo, tik retas vaikas perskaitys tiek, kad galėtų kada pajusti tą vienodumą ar nuobodulį. Bet įvairovė reikalinga. Ne tik pasaulio ir perspektyvų pažinimui, estetikos formavimui, plėtimui, vaizduotės ugdymui.
Beje, neretai net ir ta itin populiari literatūra neatkeliauja – juk leidėjai atsižvelgia, ar „mums“ vienos ar kitos problemos „tiks“. Beveik neverčiamos šiuo metu anglakalbėje literatūroje ant bangos esančios knygos apie rasizmą ar „vietines“ problemas (pvz., Angie Thomas „The Hate U Give“, 2017), LGBTQ+ (į lietuvių kalbą taip ir neišversta vieno populiariausių ir už Atlanto, ir Lietuvoje paauglių rašytojo Johno Greeno knyga „Will Grayson, Will Grayson“, 2010). Beje, vyresniųjų paauglių literatūros išleidžiama mažiausiai, leidėjai skundžiasi, kad ji mažai perkama, o skaitantys paaugliai, kiek teko su jais susidurti knygų klube ir atliekant paauglių skaitybos tyrimus, sakosi, jei neranda jiems aktualių knygų lietuviškai (kaip tyčia juos visai domina tos temos, kurios ir leidėjų, ir įstatymų stūmėjų nuomone, turėtų nedominti) – paprasčiausiai ima ir skaito angliškai.
Dar viena labai aiški tendencija – vaikų literatūros vertimai mums atskleidžia tik vieną pasaulio dalį – vakarietiškąją, net ir ją gerokai fragmentuotą. Tikrai negalime pasigirti turį visų Europos šalių vaikų literatūros, ypač leistos per pastaruosius 10–20 metų, ir nepasakinės literatūros, o daugiau realistinės, pasakojančios apie tų konkrečių vaikų ir paauglių patirtis. (Kai kartą buvau paklausta, ar turime kokios nors katalonų vaikų literatūros, teliko tik tuščiai gūžtelėti patikrinus „Libis“ duomenų bazę). O visa kitą pasaulį matome prasčiau nei pro rakto skylutę – tik šešėlius ir atspindžius. Neseniai apžvelgdama šių metų pabaigoje pasirodžiusią kanadiečių rašytojos Deboros Ellis knygą „Maitintoja“ (iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė, 2019), kurioje pasakojama apie vienuolikmetės patirtis Afganistaną valdant Talibanui, pasižvalgiau, ką vaikų literatūra mums pasakoja apie Afrikos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų ir stipriai kultūriškai nutolusių šalių vaikų gyvenimus. Apie tai mums pasakoja ne kas kitas, o tie patys anglakalbiai autoriai, pavyzdžiui, apie Pol Poto diktatūrą Kombodžoje amerikiečių rašytoja Patricia McCormick („Niekada nesuklupk“, iš anglų k. vertė Aušra Lapinskienė, 2014), apie trečiojo pasaulio šiukšlynų vaikus – britas Andy Mulligan („Šiukšlės“, iš anglų k. vertė Kamilė Vaupšaitė, 2016) ir kt. O jei ir turime ką nors autentiškesnio, tik labiau dėl to, kad autorius garsus ir rašo angliškai, pavyzdžiui, apie šių dienų Šiaurės Amerikos indėnų vaiko patirtis yra išversta autobiografinių detalių turinti Shermano Alexie apysaka „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ (iš anglų k. vertė Marius Burokas, 2011). Telieka džiaugtis, kad bent kiek trupinių turime, tik jie dar labiau sumenksta, kai pagalvoji, kad trūkumai ne tik teminiai, bet poetiniai bei estetiniai. Vakarietiška produkcijos ir kalba, frazeologizmai, palyginimai, vaizduotė vakarietiška.
Na, o apie vaikų poezijos vertimus telieka pasvajoti – geriausiu atveju sulaukiame eiliuotų paveikslėlių knygų mažiesiems vertimų (yra tikrai puikių!). Iš naujesnių, galėčiau, paminėti Mies van Hout „Ten, lauke, miega avelė“ (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius; eiliavo Alma Karosaitė, 2015) ir „Ant didžiulės musmirės“ (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius; eiliavo Alma Karosaitė, 2014), Debi Gliori „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ (š anglų k. vertė Reda Puodžiukė, 2019). Idėja išleisti geriausių įvairių šalių vaikų poezijos vertimų rinktinę seniai sklando ore, bet, matyti, kad bent kol kas tokį sumanymą dar sunku įgyvendinti.
Ką galėčiau pasakyti pabaigai? Pirmiausia turiu patikinti, kad tikrai nenoriu supeikti turimų vertimų. Į lietuvių kalbą išverčiama tiek smagių pramoginių knygų, tiek fantastiškų tekstų, ugdančių vaizduotę ir estetinį skonį, praplečiančių akiratį, įdomiais kampais keliančių įdomių moralės ir etikos klausimų. Ir visgi įvairovės trūksta. Labai. Nėra ko viltis, kad staiga situacija kažkaip kardinaliai pasikeis, suprantama, kad leidėjams pirmiausia galvoja apie išlikimą ir pelną, bet taip norėtųsi, kad didieji leidėjai garbės reikalu laikytų per metus išleisti vieną kitą gal ir mažai pelningą, bet įdomų, netikėtą (ar pražiūrėtą klasikos), praplečiantį vaikų literatūros lauką vertimą. Bet dažniau nutinka atvirkščiai – tai mažieji išieško, atranda arba patiki tokių pat entuziastingų kaip ir jie vertėjų rekomendacijomis.
[1] Čia ir toliau remiamasi Romos Kišūnaitės straipsnyje „2018 metų vaikų ir paauglių knygų leidybos analizė“ pateikta statistika, prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/naujienos/2018-metu-vaiku-ir-paaugliu-knygu-leidybos-analize/ (žiūrėta 2019 12 02)
[2] Renginių ciklo „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“ diskusija „Kur gyvena vertimai? Maurice‘o Sendako knygos sutiktuvės ir diskusija“, vykusi 2017 m. birželio 1 d, žiūrėti nuo 57 min.. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=DwU-GHX4bxU (žiūrėta 2019 12 04)
Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai
2019 09 06
Dainiaus Dirgėlos nuotrauka
Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Aišku, yra tikimybė, kad būtų visai ne taip, kaip dabar manau, bet vis vien… Mane pasiekia įvairios knygos – leidžiamos šiandien ir jau seniai išleistos. Senųjų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujausių. Tam tikra prasme jos net įdomesnės, nes ligi šiol nebuvo pastebėtos arba yra atrandamos iš naujo.
Naujos knygos periodiškai apžvelgiamos kultūrinėje spaudoje, recenzijos ar asmeninės nuomonės apie jas pasiekia mus internete, dažnai feisbuke. O su seniau leistomis ir pamirštomis knygomis taip nenutinka. Todėl šalia asmeninio atradimo džiaugsmo kyla ir liūdesys, kad apie tokią knygą retai gali su kuo nors pasikalbėti, paklausti nuomonės. Juolab kad dažnai knygas renkuosi iš etnologijos ir antropologijos srities, domiuosi Sibiro ir Tolimųjų Rytų tautų mitologija, gyvenimo būdu bei sankloda ar su tuo susijusiais grožiniais tekstais. Man artimas autochtonų santykis su gamta, požiūris į ją. Per jų kūrybos prizmę įdomu išvysti jų pasaulį.
„Senovinė sakmė iš Sojos pasakoja, kaip senovės žmogaus vaikas buvo paimtas dangun ir išaugintas gegučių. Jis daug verkė, kai šios miegojo ar valgė, todėl viena iš gegučių, apvyniojusi apdaro rankove, pasisodino jį ant nugaros ir, perskridusi šešis dangiškuosius medžio, akmens ir vandens sluoksnius, nusileido ant žemės: „Iki šiol tu augai danguj, tačiau verkei ir todėl esi grąžinamas žemėn. Mudvi su seserim broliai tikriausiai nužudys už tai, kad auginome žmogaus vaiką. Jeigu po šešių dienų ir šešių naktų lis kruvinas lietus, tai reikš, kad mes negyvos. Kai tu užaugsi ir imsi daryt sakę, atsiųsk mums grūdų nuoviro.“ Pasakiusi tai gegutė sugrįžo dangun. Kai berniukas užaugo, jis ėmė vaišinti gegutes sake. Su gegutės garsų pamėgdžiojimu yra susijęs vaikiškas žaidimas: Kušire vaikai ant rodomųjų pirštų užsimauna balzaminą „neliesk manęs“ ir sukiodami pirštus sako: „Kakkr kakko“ (gegutė, kukū); šią žolę vadina „gegute“ (kakko mun)“ (iš ainų mitų, „Senųjų Azijos tautų mitinė proza“, Šiaurės Atėnai, 2009 05 22, Nr. 941; čia ir kitur vertė Jurgita Jasponytė).
„Iš dangaus nukritęs žaibas1
Seniau žmonės gyveno viena orda. Ėmė mirt badu ir kaip tik miške lyg žaibą, lyg arklį rado. Kaži kaip iš dangaus nukrito. Orda vadinosi Bogdedjeng. Žmonės tą arklį padalijo ir suvalgė. Nuo to visi – vyrai ir moterys – sunkūs tapo. Vyrai numirė, moterys pagimdė. Jų mergiščios, vaikinai jau Koneng tapo. Paskui dar labiau išsiskyrė. Kentaan tapo.
Žmonės suvalgė patį mažiausią griaustinį, nuo to Bogdedjeng tapo. Juos dar Jekkadeng vadina. Jau tada atsirado Koneng ir Kentaan.“ („Senųjų Azijos tautų mitinė proza“, Šiaurės Atėnai, 2009 05 29, Nr. 942).
1 Ketų etninis žodis: mitas, pasakojantis apie egzogaminį ketų dalijimąsi į dvi giminės dalis – Bogdedjeng ir Kentaan.
Jei kūrinius atrandu man prieinamomis užsienio kalbomis, kyla noras juos išversti. Versdama tekstą, jį pažįstu iš itin arti, turiu progos prisiliesti prie subtilių kalbos ir jos išraiškos niuansų, rasti tos raiškos atitikmenis savąja kalba. Žinoma, vertimas visada yra tam tikra vertėjo interpretacija. Neišvengiamai. Bet verčiau dalintis taip, negu visai to nedaryti. Juolab kad mane sudominusios mažos tautelės, kaip ir pats jų gyvenimo būdas, yra be galo trapios, besitraukiančios, nebesutampančios su moderniu gyvenimu. Norisi prisiliesti prie jų skleidžiamos pasaulėžiūros, kol jos dar yra. Pažįstant kitas kultūras, randasi proga atsigręžti į savąjį identitetą ir su nuostaba suvokti, kad pamatiniai dalykai prigimtiniuose tikėjimuose susisiekia, yra suprantami ir mums, perskaitomi.
Kai atradau Nobelio premijai nominuotą nencų rašytoją Aną Nerkagi (g. 1952), pavyko gauti 1983 m. išleistą knygą „Šiaurės apysakos“ („Северные повести“, 1983). Knyga pasirodė verta dėmesio, ypač didelį įspūdį paliko apysaka „Iliras“, atskleidžianti viso, kas gyva, vienybę. Tai net gana tiesmukai parodoma našlaičio berniuko Iliro paveikslu. Našlaitis gelbstisi draugyste su nusenusiu šunimi, vardu Nuodėmėmis Gyvenantis. Vėliau, žiauraus šeimininko verčiamas gyventi šuniškomis sąlygomis, ir pats susitapatina su šunimi. Įvairiomis grimasomis pasirodo ir žiaurioji žmogiškosios prigimties pusė, kai stipresnis verčia silpnesnįjį ne tik paklusti, bet tiesiog mėgaujasi valdžia. Plačiau apie autorę A. Nerkagi ir jos kūrybą bei kitą veiklą esu rašiusi „Šiaurės Atėnuose“.
Šiaurietiška pasaulėjauta puikiai atskleidžia nencų animizmo esmę – visuotino aukštutinio, vidurinio ir žemutinio pasaulių sudvasinimo, žmonių, gyvūnų, žuvų ir tundros floros vienybę. Po kurio laiko sumaniusi versti A. Nerkagi tekstus, pasirinkau šios rašytojos apysakos „Baltoji elninė šiurė“ fragmentą.
„Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto, kaip kad upėn mestas riedulys nepajėgia pakeisti tekėjimo krypties. Vanduo jį apeis ir tekės toliau, taip duota.
Prieš metus į amžinąją naktį iškeliavo jo žmona, dar nesena moteris Lamdo. Nebeliko kas rytais pastato jų arbatinį stalelį, nebeliko kam taisyti kisus, kurti ugnį. Kai miršta moteris, ji išsineša su savimi pusę gyvenimo, tik tada imi suprasti, kad toji, su kuria dalinaisi dienas, išsinešė ir dalį tavosios sielos“ (iš „Baltosios elninės šiurės“).
Anot rašytojos, nencų žmonėms būdingos ilgos pauzės. „Nencai mąsto pauzėmis ir niekada nekalba dialogais. Vidinis monologas – tai didžiausia vertybė šiai mažai tautai. Jeigu tundroje tyla – nereikia manyti, kad žmogus tyli. Mano pauzės trunka po 15 metų. Kas penkiolika metų keičiasi mano gyvenimo būdas. Ne aš jį keičiu, Dievas keičia mano būdą ir jis mane panaudoja taip, kaip aš turiu būti panaudota“ (Ana Nerkagi: klajokliškai gyvenanti rašytoja, etnopedagogė ir kandidatė gauti Nobelio premiją, Šiaurės Atėnai, 2015 06 26)
Vertimui labiau tiktų koks apsakymas – tuomet būtų galima publikuoti visą kūrinį. Tačiau būtent apysakos yra autorės pamėgtas žanras, o jų apimtis publikacijoms kultūrinėje spaudoje yra per didelė. O labai norėjosi ir mūsų skaitytoją supažindinti su nencų autore A. Nerkagi. Apysaka talpina mitinę pasaulio sampratą ir paprasto rūstaus klajoklinio gyvenimo būdo buitį; taip pat šeimos tarpusavio bendravimo būdą, papročius, žmogaus santykį su gamta. Tarkime, per paprastą gamtos garsą – naro raudą – įvedama mitinė paralelė: kodėl naras rauda savo vaikų. Aprašytojo ir mūsų krašto gamtoje, nepaisant didžiulių skirtumų, galima atrasti tų pačių dalykų ir patirti metaforų taiklumą. Prieš kelias dienas prie Šiurpelio ežero Zarasų rajone išgirdau naro balsą ir įsitikinau, kaip jis žmogaus ausiai tikrai primena raudą, kaukimą…
Atsitinka ir taip, kad kaip tik neseniai pasirodžiusi knyga tampa postūmiu pasidomėti maloniai nustebinusiu autoriumi. Man taip nutiko su totorių kilmės rašytoja Guzel Jachina (g. 1977). Jos 2015 m. lietuviškai išleistas romanas „Zuleicha atmerkia akis“ lėmė, kad ėmiau domėtis ir kitais autorės darbais. Knygos anotacijoje minima, jog „Zuleicha atmerkia akis“ – romanas apie tremtį. Man pasirodė, kad tremtis čia tėra fonas, kuriame bręstanti ir stiprėjanti moteris pagaliau praregi, atsimerkia šioje tikrovėje. Romanas taip patiko, kad norėjosi labiau atkreipti į jį dėmesį. Todėl pirmiausia išverčiau interviu su autore.
Po kurio laiko ėmiau versti G. Jachinos apsakymą „Mašalėlis“, kuriuo ji ir debiutavo literatūrinėje spaudoje. Jis spausdinamas šiame rugpjūčio–rugsėjo „Metų“ numeryje. Sulaukti skaitytojų reakcijų yra ir džiugu, ir įdomu.
„Sala nė vieno nepaleisdavo. Kartą žengęs ant jos akmeningo kranto, žmogus atsidurdavo visiškoje šios iš pirmo žvilgsnio net niūrokos žemės valdžioje. Vieni tai suprasdavo anksčiau, kiti – vėliau, dar kiti – taip niekada ir nesuvokdavo. Tačiau visi baigdavo gyvenimą čia, vešliose kalvose, tarp galingų sidabrinių karklų ir juodais kryžiais vainikuotų kupolų, pačiame dviejų milžinių – Volgos ir Svijagos – santakos viduryje. Čia tyvuliavo tokie vandenų plotai, jog krantus galėjai įžiūrėti tik itin vaiskią dieną, ir toks gylis, kad apniukus dangui gelmė regėdavosi mėlynai juoda. “ (iš G. Jachina „Mašalėlis“, Metai, 2019 m. Nr. 8-9).
„Norėčiau, kad [kūrinys] skaitytojui sukeltų emocijas. Pagrindinis mano tikslas buvo sudominti – bet ne siužeto vingiais, o emocijomis, kad mano knygą skaitantis žmogus galėtų drauge su Zuleicha išgyventi tam tikras ryškias akimirkas ir šią emocinę patirtį įsimintų. Manau, emocijos mene svarbiausia, ir jeigu man pavyko jas sukelti skaitytojams, aš laiminga“ (iš interviu su G. Jachina „Mėgstu paprastas istorijas“)
Kai kurie mano surasti kūriniai būna ir ne visai grožinė literatūra, o balansuoja tarp mokslinio ir grožinio teksto. Taip nutinka, jei autorius yra ne tik rašytojas, bet ir kitos mokslo srities specialistas. Dalis jų atrandami labai netikėtai, o ir ne taip greitai, kaip galėtum pamanyti. Galbūt todėl, kad tai ne taip dažnai pasitaikanti literatūra knygynų lentynose ir jos tenka pasieškoti bibliotekų užkaboriuose. Prieš keliolika metų draugė atkūrinėjo kažkada degusią Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, esančio Vasaros g., biblioteką. Dalis fondo buvo nurašoma dėl to, kad knygos yra senos ir neaktualios arba sugadintos gesinant gaisrą. Iš ten parsinešiau grožinių kūrinių bei 1978 metais leistą geografijos straipsnių rinkinį, kuris vadinosi „Poliarinis ratas“ („Полярный круг“, 1978). Ši knyga ilgai gulėjo namų lentynose, kol pagaliau susiruošiau ją perversti. Tame rinkinyje publikuotas Jurijaus Simčenko (1935–1995) apsakymas „Berdanas“ tapo mano pirmąja pažintimi su šiuo autoriumi.
Antropologas grožiniame kūrinyje atskleidžia nganasanų gyvenimo sanklodą ir tikėjimo reikšmę – berdanas tampa talismanu, lemiančiu bendrą žmogaus gyvenimo sėkmę. Tuomet ir ėmiau ieškoti daugiau informacijos. Šis šiaurės tautų (ypač nganasanų, taip pat čiukčių, nencų, encų, kitų šiaurės samodų tautų) kultūras tyrinėjęs rusų antropologas, etnografas rašo ne tik mokslines studijas, bet ir grožinės literatūros kūrinius. Juose antropologas taip pat kalba apie savo tyrinėjamų tautų atstovus, jų kultūrą, savo patirtis ar įžvalgas. Rašo ir apie paprastus žmones, ir apie šamanus, jų šeimas. Atradau jo didelį įspūdį palikusią knygą „Įprastas šamanų gyvenimas“, kurioje mokslininkas ne visai mokslišku stiliumi pasakoja apie bendravimą su čiukčių ir kitų tautų šamanais bei savo gyvenimą tarp jų, keliones po Vidurinę Aziją, o kelis fragmentus išverčiau.
Pasakojimai atrodo ir magiški, ir tikroviški; jie daug pasako apie šiaurės tautų pasaulėžiūros skirtumus – štai musmirės, kurias vartoja paprasti čiukčių žmonės, norėdami susisiekti su kitais pasauliais, yra laikomos tiesiog kita tauta, vedžiojančia žmones po kitas tikroves. O čiukčių šamanai tas tikroves pasiekia be jokių psichotropinių priemonių. Paliečiamos įvairios kasdienybės temos, kuriose vis viena įžvelgi stebuklą. Pavyzdžiui, tekste „Valgirginas, papūga Robingruzas ir kiti veikiantieji asmenys“ kurčias savamokslis genialus nganasanų mechanikas iš lūpų judesių išmoksta kalbėti taip, jog ne iškart suvoksi apie jo negalią. Garsiai birbiant varikliui jo kurtumas net tampa pranašumu, kurį pokalbyje su autoriumi optimistiškai akcentuoja pats mechanikas. Arba su tyleniu naujuoju šeimininku kalbėti atpratusi papūga po paros šalia čiukčių šamano Valgirgino tuoj pat perima jo šamaniškus niūniavimus. Viskas ir buitiška ir stebuklinga tuo pat metu.
„Kiekvienam berniukui ir mergaitei jau buvo numatytos žmonos ir vyrai. Berniukui žmonos buvo nustatomos tik iš jau esančių gyvų, gimusių iki jo atsiradimo pasaulyje, moterų tarpo, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Žindomam kūdikiui buvo numatytos žmonos nuo seniausių senių iki tokių pačių kūdikių kaip ir jis, tik moteriškosios lyties. Mergaitei, be tų vyrų, kurie jau buvo gimę, į vyrus atitekdavo ir tie, kurie gimdavo viso jos gyvenimo metu“ (iš „Įprasto šamanų gyvenimo“).
„– Žiūrėk, – paaiškino jis. – Pirmiausia žmogus girdi. Dar būdamas motinos pilve jis jau girdi. Jis dar neišėjo, o jau žino, kas ten vyksta. Kai žmona laukiasi, reikia su ja švelniai bendrauti. Jei su ja būsi atžarus, tai tas, kuris ateis, visą laiką bus blogos nuotaikos. Jis ten, pilve, viską girdi, o atsakyti negali. Užtat jam blogai. Užtat jo būdas bus prastas. Yra toks mūsų įstatymas – apie vaiką, kuris dar negimęs, galima tik gera kalbėti, tarsi jis jau yra“ (iš „Valgirginas, papūga Robingruzas ir kiti veikiantieji asmenys“).
Pasitaiko ir itin keistų literatūros atradimo būdų, kaip, antai, per mineralinio vandens pavadinimą. Būdama Lvove aptikau ukrainietišką mineralinį vandenį „Devaytis“. Pasirodo, tam Karpatų kalnuose trykštančiam šaltiniui pavadinimą davė XIX–XX a. lenkų rašytojos Marijos Rodzevičiuvnos (Maria Rodziewiczówna, 1864–1944) romanas „Dievaitis“ (1888). Tačiau suabejoti lietuviška leksema neįmanoma, o tai šiuo atveju ir nustebino. Susidomėjusi perskaičiau ir šaltiniui vardą davusį romaną (kuris, beje, 1993 m. yra išverstas į lietuvių kalbą), o tada jau negalėjau nepasidomėti, iš kur tame romane atsirado ąžuolas, vadintas Dievaičiu. Paaiškėjo, kad jis turėjo realų prototipą – ąžuolas Dievaitis augo M. Rodzevičiuvnos gimtajame Grušavos dvarelyje (Baltarusija). Tas ąžuolas Grušavoje auga ir šiandien. Jo amžius siekia 500 metų.
O pati M. Rodzevičiuvnos biografija pasirodė ne mažiau įdomi. Jos tėvai dalyvavo 1863 metų sukilime ir už tai buvo ištremti į Sibirą, o dvaras konfiskuotas. Motinai išimties tvarka leista būti su dukterimi iki dviejų mėnesių amžiaus. Paskui Marija atiduota giminaičių globai: iš pradžių augino seneliai, po jų mirties – teta Karolina Skirmunt. 1871 m. po amnestijos iš Sibiro grįžę tėvai su dukterimi apsigyveno Varšuvoje. Po tėvo mirties rašytoja paveldėjo gimtąjį Grušavos dvarelį su garsiuoju Dievaičio ąžuolu. Galima tik numanyti, kad ąžuolo vardas nurodo į senuosius tikėjimus. Juolab kad tai tikrai ne vienintelis šimtametis medis Baltarusijos teritorijoje, pavadintas senajam lietuvių tikėjimui būdingos dievybės vardu (pavyzdžiui, netoli Lentupio yra Laimos liepa). Rašytojos brendimui Polesės gamta su visomis pelkėmis ir giriomis buvo itin svarbi. Buvo laikai, kai su bičiule Jadviga Skirmunt jos gyveno specialiai pastatytame namelyje miško glūdumoje. Net Pirmojo pasaulinio karo metais, daugeliui traukiantis į Rusiją, ji kategoriškai atsisakė palikti savo kraštą.
Pirmąja dvasine M. Rodzevičiuvnos mokytoja buvo Karolina Skirmunt, kuri sekdavo vaikams pasakas ir legendas, taip pat pasakojo LDK istoriją. Būtent mintis apie LDK pirmiausia ir ateina į galvą, mąstant apie šią lenkų rašytoją, gimusią Baltarusijos teritorijoje ir pasirašinėjusią lietuvišku slapyvardžiu Žmogus. Be to, savo kūriniuose ji liečia politines problemas, įskaitant lenkų ir lietuvių konfliktą, minėto romano „Dievaitis“ veiksmo vieta yra Žemaitija.
Turint omenyje laikotarpį, kuriame ji gyveno, Marija atrodo įdomi ir išskirtinė: vyriškai kirposi plaukus, dėvėjo vyriškus drabužius ir kartu su kumečiais dirbdavo sunkius fizinius darbus. Taip pat sąmoningai ir griežtai nusprendė niekados netekėti. Minima, jog retkarčiais apsivilkdavo moterišką tautinį kostiumą, kadangi itin vertino valstiečių rankdarbius.
*
Buvo laikas, kai visai nesinorėjo skaityti grožinės literatūros. Ir leidau sau jos neskaityti. Tuo metu jei skaičiau, tai daugiausia etnologijos, antropologijos, lingvistikos studijas. Iš pastarųjų tikriausiai turėčiau paminėti Kazimiero Būgos „Raštus“, kuriuos nuoširdžiai ir nuosekliai skaičiau, žavėdamasi lietuvių kalba ir atrasdama ją iš naujo. Taip pat rūpėjo K. Būgos hipotezės apie sėlių kalbą, kuri daugiausia tėra išlikusi gausiuose mano gimtojo Zarasų krašto hidronimų pavadinimuose. Per tas hipotezes atrasdavau ir savųjų, kuriomis mėginau sau paaiškinti senelių pavardžių kilmę ir pan.
„Mane su K. Būga sieja ir tai, kad norėčiau jį įvardyti savo mokytoju (jeigu ne pernelyg daug garbės prisiimu), nepaisant per kelias dešimtis metų prasilenkusių mūsų gyvenimų. Miręs vos keturiasdešimt penkerių, mokslininkas mokinių nepaliko. Ir todėl „mokinė“ aš esu savotiška, tiesiogiai nė netęsianti mokytojo darbų. Ir vis dėlto jaučiu jo įtaką, net rašydama eilėraščius. <…> Jo kalbos jausmas man kaip stebuklas, skaitydama jaučiausi ne tik kaip filologijos mokslų nebaigusi, bet kaip lietuvių kalbą besimokydama iš naujo, ar net apėmė jausmas, kad niekada jos nemokėjau, atsivėrė neįtikėtinos žodžių etimologijos gelmės.“ (iš J. Jasponytės atsakymų į „Metų anketą“)
Visa tai rašydama esu savo amžinatilsį senelių namuose, juose stovi mano prosenelių staklės – retkarčiais mėginu prisiliesti prie senelių ir prosenelių veiklos. Taigi skaitoma literatūra dažnai būna susijusi su man pačiai svarbiais dalykais ir mano savastimi. Tikriausiai panašiai yra ir su mano rašymu, turiu minty poeziją.
Šį rugpjūtį skaitymas ir rašymas turėjo daug rimtų konkurentų – mezgimas, audimas, grybavimas, uogavimas, ravėjimas… Visa tai yra man tam tikros meditacijos rūšys. Tada mano protas ima ilgėtis skaitymo, vertimo, rašymo.
Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos
2019 08 01
Skaitmeninėms medijoms užimant vis daugiau mūsų laiko ir erdvės, knyga pamažu netenka buvusių pozicijų ir atranda naujas. Iš dalies skaitymą pakeičia socialinės medijos ir skaitmeniniai žaidimai, todėl kinta ir literatūros funkcijos. Pavyzdžiui, didysis romano pasakojimas, įtraukdavęs skaitytoją kelioms valandoms ar paroms, dažnai pakeičiamas filmu, o detektyvas – tam tikrais kompiuterinio žaidimo žanrais. O literatūra tarpsta perimdama naujas skaitmenines formas (pvz., sms romanas ir novelė, „Twitter“ ir „Facebook“ poezija, tinklaraščio romanas). Būtent kūrinio materialumas dažnai atveria arba užkerta kelią skaitytojui išgyventi literatūrą. Tačiau literatūra gali daugiau, nei popierinis knygos formatas jai leidžia, jei tik skaitytojas gali kitaip skaityti, o rašytojas – rašyti.
Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris. Žinutės siunčiamos viena po kitos, gavėją pamažu apima panika. Siuntėjas rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti… Tad gavėjas paskambina policijai, kad praneštų apie persekiotoją. Policijos skyriaus viršininkas visuomeniniame žinių portale komentuoja įvykį… Tokia literatūra įdomi, tačiau skaitytojui reikėtų prisiminti, kad telefonu užsisakė detektyvą. Įsibraudama į skaitytojo kišenę, Steeno Langstrupo sms romanas „I morgen skal du dø“ („Rytoj tu mirsi“) siūlo skaitytojui komunikacijos ir grėsmės artumo iliuziją.
Ši iliuzija erzina. Tiesą sakant, ji siutina, nes, instinktyviai atrašius į sms žinutę, neįmanoma sulaukti kitokio atsako nei iš anksto numatyti kūrinyje. Norėtųsi, kad būtų pasitelkta išmoningesnių medijos žaidimų galimybių, tai pavyktų, jei su rašytojais darbo imtųsi patirčių dizaineriai ir medijų specialistai. Taip kadaise nutiko su spausdintine knyga: grafikai, dailininkai ir maketuotojai ėmė talkinti rašytojams. Minėti specialistai galėtų, pavyzdžiui, sukurti programą, kuri panaudotų skaitytojo GPS duomenis pasakojimo struktūrai ir veiksmui plėtoti, kad sms žinutes skaitytojas gautų pagal savo buvimo vietą, o detektyvas ten ir „įvyktų“, arba sudarytų galimybę skaityti tekstą panašiu principu, kaip kad veikia sisteminiai kompiuteriniai žaidimai: ergodiškai ir prisitaikant prie skaitytojo veiksmų. Nepaisant trūkumų, šis novelės žanras gyvuoja, nes jam sudarytos tinkamos kūrimo ir platinimo sąlygos: užsiprenumeruoti sms novelę iš bibliotekos galima viena nemokama trumpąja žinute. Nors kūrinio sandara paprasta (imituojamas sms susirašinėjimas), rašytojas turi numatyti žinučių gavimo laiką – skaitymo situaciją.
Ką daryti, kad parašytas romanas neištirptų? Užrašinėti „Sniegą“ Shelley Jackson pradėjo gimtajame Brukline, o 2014-ųjų sausį ėmė platinti žodžių nuotraukas internete (istorija vis dar tęsiama, kai tik pasninga). „Sniegas“ yra labai priklausomas nuo oro sąlygų. S. Jackson kas valandą parašo žodį sniege, jį nufotografuoja ir patalpina socialinėse platformose „Flickr“ ir „Instagram“. Pasak intermedialios literatūros tyrinėtojų Søreno Poldo ir Christiano Ulriko Anderseno, tai savotiškas bandymas sugrąžinti sniegą į debesis1. 2003-iaisiais S. Jackson sukūrė 2095 žodžių novelę „Oda, mirštantis kūrinys“. Novelės užrašymo principas panašus: ant savanorių kūnų ištatuiruoti po žodį, kurį jie nešiosis visą gyvenimą. Tokiu būdu novelė tampa gyvenančiu ir mirštančiu kūriniu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žodžiai praranda senas ir įgauna naujų reikšmių, keičiantis asmenybei ir kūnui, ant kurio yra užrašyti, jie miršta kartu su „popieriumi“. Laikui bėgant, tekste jų lieka vis mažiau.
Ištrauka iš Shelley Jackson Sniego, skaityti čia
Tiek „Sniego“, tiek „Odos“ žodžių tipografija nurodo į klasikinį popierinės knygos rašmenų stilių: „Caslon“, „Garamond“, „Bodoni“, „Times New Roman“, „Courier“ arba „Baskerville“. Novelės turinys – įvairių rūšių sniego fenomenologija: apleistas, stūksantis užkaboriuose, tirpstantis, „susicukravęs“, šviežias arba papilkėjęs sniegas. Rašymo paviršius, padengęs žemę, įvairius objektus. Skaitydami „Sniegą“, skaitome ir sniego „rūšis“ (purumą, storį, lygumą, kietumą ir t. t.), savo pačių sniego potyrius, atmintį, taip pat vietas, kurias matome fotografijose. Toks rašymas yra trumpalaikis, efemeriškesnis nei rašymas ant odos ar skaitmenoje, jo kismas priklauso nuo aplinkos veiksnių: saulės, lietaus, sniego valytuvo, vėjo, žmogaus pėdsakų. Toks paviršius susijęs su architektūra, su vietiniu kontekstu, tokiame paviršiuje užrašytas tekstas kinta kartu su erdve ir medžiaga. Tik sukeltas į skaitmeninius „debesis“, kūrinys mums yra pasiekiamas kaip apkarpyta detalė ir visuma, atsirandanti laike. „Sniegas“ yra tiek linijinis, tiek erdvinis kūrinys, grafine rašmenų išraiška pretenduojantis į įprastą literatūros kūrinį.
Minėti pavyzdžiai – tik maža dalis sudėtingos reikšmių kūrimo choreografijos, kuriai pasitelktos skirtingos materialios išraiškos formos šių dienų literatūroje.
Tobulėjant skaitmeninėms medijoms ir daliai tekstų persikeliant į skaitmenines erdves, esama nemažo susidomėjimo knygos kaip medijos materialumu. Taip nutiko ir dėl vadinamojo materialaus posūkio archeologijoje, antropologiniuose ir kultūros tyrimuose. Materialus posūkis kilo kaip atsakas į prieš tai buvusį lingvistinį posūkį. Materialumo tyrinėjimai ne paneigia kalba grindžiamą pasaulio supratimą, bet bando jį papildyti trūkstama dalimi. Rūpi ne klausti, „kas yra materialumas?“, tačiau nagrinėti, „kaip jis yra?“, „kaip jis veikia?“ Medija, kurioje tekstas įsikūnija, nėra neutrali, ji pati aktyviai kuria reikšmes. Svarbu klausti, kaip literatūros materialumas veikia reikšmių susidarymus tekste. Įvairios reikšmės gali atsirasti tarp daiktų, artefaktų, kūno, juslių, technologijų ir medijų.
Pasak danų filosofo K. E. Løgstrupo, filosofija geriausiu atveju gali padėti aiškiau suprasti tam tikrus dalykus ir reiškinius. Poezija juos padaro artimus ir svarbius. Taip nutinka ir su materialumo samprata literatūroje: materialumo filosofijos2 čia tampa apčiuopiamos ir artimos. Būtent grožinė literatūra leidžia suprasti ir pajusti, kaip įmanoma gyventi ten, kur ne tik žmogus yra visatos centras, bet ir veikiantys daiktai, aplinka, vibruojanti materija – iki galo nepažini ir neįvaldoma nei minties, nei kalbos būdu, nepaklūstanti žmogaus valiai.
Kai teksto materialumas kuria pasakojimo sudėtingumą, turi būti skaitomi ne vien žodžiai, bet perskaitomos ir jo materialumo kuriamos reikšmės. Skaitytojai turi susipažinti su teksto kvapu, spalvomis, išdėstymu erdvėje ir laike, sukeliamais pojūčiais. Štai ką reiškia skaityti knygų estetikos amžiuje, sako Katherine Hayles. Pasak šios mokslininkės, grožinio teksto materialumas yra trijų sluoksnių, ir jie visi turi būti perskaityti ir perprasti. Iš pradžių siūloma tyrinėti vidines teksto savybes, tuomet – jo fiziškumą, ir galiausiai – teksto buvimo būdus. Vidinėms teksto savybėms priskirtinas multimodalumas: skirtingų semiotinių sistemų derinimas viename kūrinyje. Teksto fiziškumui – vartotojo sąsaja, popierinis jo paviršius, tuo tarpu trečiasis materialumo lygmuo apima teksto santykį su pasauliu, kultūrinį teksto buvimo būdą.
Literatūros formų įvairumas, kai tas pats literatūros kūrinys išleidžiamas įvairiais pavidalais (teksto fiziškumas), yra skirtingo skaitytojo juslingumo, skaitymo įpročių bei galimybės rinktis pripažinimas. Kai literatūros kūrinys komponuojamas, pasitelkiant daugiau nei vieną semiotinę sistemą (vidinis teksto materialumas), jis atveria kelius įvairesnėms perskaitymo choreografijoms. Kūrinys tampa, gimsta, išsipildo tik skaitymo momentu, jame nėra paslėptų vienintelių teisingų prasmių, kurias skaitytojas privalo atkoduoti, tačiau jame esama tam tikros skaitymo choreografijos, kurią skaitytojas turi sušokti skaitydamas. Esant multimodaliai kūrinio išraiškai, kai vienu metu teksto reikšmė kuriama pasitelkiant kelias semiotines sistemas (pvz., vaizdo, garso, tipografijos, teksto elementai, papildantys vienas kitą arba prieštaraujantys vienas kitam), skaitymo įpročiai yra kaip niekad svarbūs. Multimodali literatūra perduoda pasakojimo informaciją ir neįprastais išdėstymais, keičiančiais įprastą skaitymo būdą ir laiką. Taigi kelių semiotinių sistemų taikymas – multimodalumas yra ne tik pasakojimo detalių perteikimo, bet ir skaitymo patirties pertvarkymo priemonė. Multimodalios literatūros perskaitymas ir visavertė multimodalaus teksto patirtis atsiranda tuomet, kai skaitytojas geba skaityti kaitaliodamas prasmių susidarymo sistemas, t. y. skaitoma vienu kartu suvokiant iš įvairių elementų sudarytą teksto visumą.
Literatūros kūrinio skaitymas visuomet yra situacinis, susijęs su laiku, vieta, skaitytojo akimirkos tikslais ir jausena. Pavyzdžiui, Londone įrengti nemokamai apsakymus dalijantys automatai yra tokio požiūrio į skaitymą ir situacinio patirčių dizaino (angl. Experience Design arba dan. situationbaseret oplevelsedesign) išdava. Užtenka paspausti mygtuką, ir viešojo transporto keleiviai gali išsitraukti popierinę juostą, kurioje esama vienos, trijų ar penkių minučių trukmės skaitinių, tarp kurių tokie autoriai kaip Virginia Woolf ir Charlesas Dickensas. Laikas šiuo atveju yra labai materialus, apčiuopiamas – tai nuobodulio trukmė, tuštuma, kurią reikia užpildyti. Įdomu, kaip dažnai keleiviai tą mygtuką paspaudžia, kur deda perskaitytą popieriaus juostelę? Kaip pasiskirsto kūriniai pagal kelionės visuomeniniu transportu trukmę ir kryptį? Kaip šie kūriniai įsikomponuoja į keleiviams būdingą socialinių tinklų naršymą keliaujant miesto transportu, kai jie kartu su išmaniuoju telefonu atsiduria skaitytojo kišenėje, ir jų skaitymas užima panašiai tiek pat laiko? Štai audioknyga dažniausiai pasirenkama klausytis nuobodžiai vairuojant ilgus atstumus, tačiau supaprastintas būdas skolintis audioknygas iš bibliotekos, patogi sąsaja su automobilio garso perdavimo sistema greičiausiai pagausintų tokių knygų klausytojų skaičių. Lietuvoje nesant nuodugnių tyrimų apie skaitymo įpročius bei naudojimąsi medijomis, kalbėti apie mūsų skaitytojo situacinį skaitymo patirčių dizainą, kuris grindžiamas būtent tokiu ištyrimu, kol kas nelabai įmanoma.
Lietuvoje literatūros materialumas suprantamas labai siaurai, dažnai pasireiškia kaip priešprieša elektroninei knygai, paverčiant knygą daiktu – objektu. Lietuvių literatūros pavyzdžių, kuriančių materialumo žaismę, esama, tačiau jie pavieniai. Pagaliau išleista vizualinės poezijos antologija, greta paprasto teksto emotikonais užrašyta novelė, šiek tiek multimodalios literatūros jaunimui (pvz., Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“), keli rimti komiksai (Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord darbai).
Stebint šiek tiek iš šalies, neramina tai, kaip Lietuvoje institucionalizuojama literatūra. Jei Šiaurės šalyse spausdintinė knyga ir dominuoja, prestižinės literatūros premijos suteikiamos ir už tinklaraščius (pvz., Danijoje, – Astos Olivios Nordenhof tinklaraštis gavo Montana literatūros premiją, kritikų dažnai apžvelgiamas poeto Caspero Erico tinklaraštis, Yahyos Hassano įvairialypė poetinė raiška, literatūros kūrinių pasklidimas po skirtingas platformas, jų žaismė), rūpinamasi skaitmeninės literatūros saugojimu (sukurta talpykla „Afsnit P“), diskutuojama, kada tinklaraštis tampa literatūra, o kada jis ja dar ar jau nebėra, aptariamas skaitmeninių formų efemeriškumas. Bandoma įvertinti tokią literatūros formą, kai du skirtingų kūrinių veikėjai (Astos Olivios Nordenhof knygos veikėja Emilly ir Bjørno Rasmusseno knygos veikėjas kunigas) kalbasi tarpusavyje bendrame tinklaraštyje. Nors Lietuvoje literatūrologui Virginijui Gasiliūnui už tinklaraštyje skelbiamą literatūros kritiką suteikta V. Kubiliaus premija, kitokios nei spausdintinė knyga literatūros formos ignoruojamos ne tik akademikų, kritikų, bet ir pačių rašytojų. Tai veikiausiai atliepia ir rašytojų poreikį būti pastebėtiems galios institucijų, polinkio rašyti legitimuotomis formomis. Pavyzdžiui, 2017 metais Agnė Grinevičiūtė interviu su rašytoja, literatūros kritike Virginija Cibarauske aptaria Virginijos Kulvinskaitės vardu išleistą elektroninės knygos formos poezijos rinkinį „Antrininkė“. Rašytoja pasakoja apie savo pasirinkimą:
Elektroninis formatas man buvo ne tik praktiškai parankus dėl prieinamumo ir to, kad knyga nemokama, bet ir konceptualiai patrauklus, nors daug kas stebėjosi, net piktinosi, kad sugadinau rankraštį, kad čia nesąmonė – elektroninė knyga neva menkavertis dalykas, vienadienis, reikia išsileisti „normaliai“. Konceptualiai patraukli elektroninė knyga man buvo kaip tik dėl to, kad neturi fizinio, materialaus kūno, jos negalima paliesti, paimti į rankas, taigi knyga yra ir kartu jos nėra.3
Panašiai žmonės iš pradžių jautėsi su skaitmeniniais pinigais ir gana kategoriškai atsisakinėdavo naudotis banko kortelėmis, iš banko pasiimdami grynuosius. Taigi, galima suprasti, kad būtent nepačiupinėjama knyga, tariamas skaitmeninis efemeriškumas, daugelio pastabos apie tai autorę vėliau paskatino perleisti poezijos rinkinį 30 egzempliorių popierinės knygos formatu. Tik šiuo atveju knyga išėjusi konceptualiai priešinga, kaip meno objektas, beveik nepasiekiamas skaitytojams. Šis atvejis labai taikliai iliustruoja Katherineʼos Hayles aprašytą knygiškumo estetikos (aesthetic of bookishness) kaip atsako į skaitmenines literatūros formas atsiradimą, būdingą poskaitmeninei literatūrai. Įdomu tai, kad materiali „Antrininkės“ išraiška vienu kartu derina abi kryptis: tiek elektroninei literatūrai būdingą popieriaus atsisakymą, tiek jos priešingybę – estetizuotą vienetinę knygą. Apie rašymo procesą autorė kalba taip: „Rašymas buvo ir yra labai asmeniška, prasminga, nesuteršta veikla, nes rašau tik tuomet, kai iš tiesų noriu, ir būtent taip, kaip noriu. Niekam nesu įsipareigojusi ką nors parašyti arba parašyti tam tikru būdu, stiliumi, žanru, arba – apskritai rašyti.“4 Galima paklausti, ar tokio nekaltumo iš tiesų esama? Rašymas yra labai materialus, įprotinis procesas. Vieni rašo šratinuku, kiti – pieštuku popieriaus lape, paskui trina ir perrašinėja, treti – tiesiai į baltą „Word“ ekraną, tinklaraščio puslapyje ar „Facebook“ langelyje, o ketvirti kuria erdvines formas, kurios nėra įprastos linijinei tradicinei literatūrai. Tad gal tai tik iš(si)ugdytas rašymo įprotis, stilius, žanras, materiali teksto išraiška, ateinanti iš sukauptos literatūrinės pajautos ir patirčių? Toje pačioje elektroninių knygų leidykloje „Naujas vardas“ išleista Dainiaus Dirgėlos knyga „Stebėto jo užrašai“ perleista popieriniu pavidalu su papildomais eilėraščiais. Taigi, kalbame apie susiformavusį lietuvių literatūros kanono požiūrį į literatūros formą, o šiais minėtais atvejais tikrą literatūrą nuo netikros skiria tik materiali, fizinė knygos išraiška. Kur tokios skirties priežastys, reikėtų patyrinėti plačiau. Gal tai tik tradicinėms leidykloms, bet ne pačiai literatūrai palanki skirtis?
Kalbant apie kiek kitokį iššūkį minėtam kanonui – kelių semiotinių sistemų derinimą reikšmei sukurti – minėtina Stasio Eidrigevičiaus „Giedanti gaidžio galva“. Tai – multimodalios literatūros pavyzdys, kai Mediniškių tarme parašytas tekstas, piešiniai, fotografijos, garso įrašas papildo vienas kitą, bandydami sukurti išnykusią gimtinę iš atsiminimų bei relikvijų. Kiek kūrinys peržengia knygos kaip medijos ribas, yra diskutuotinas klausimas (pvz., kiek knygos pristatymo metu demonstruojamos fotografijos yra kūrinio dalis?). Galimas ir kitas teksto prasmės kūrimo būdas: kai skirtingos semiotinės sistemos ne tik papildo, bet ir prieštarauja viena kitai, pavyzdžiui, vaizdu perteikiamas pasakojimas vietomis ar visur pasakoja visai kitą istoriją nei tekstas. Tokių lietuviškų kūrinių, rodos, neturime.
Skaitymo kultūra yra daugiasluoksnė, ji apima skirtingo turinio ir žanrų mylėtojus. Kiek skaitytojų domėsis kokybiška literatūra, o kiek kultivuos literatūros kritiko ir rašytojo Andriaus Jakučiūno minimą skaitymo kultūrėlę5, yra klausimas ir lietuvių kalbos bei literatūros programų sudarytojams. Ar baimė rašyti ir skaityti, nuolat primetant teisingą skaitymo turinį, užuot įgalinus savarankiškai atpažinti kokybišką literatūrą, nėra ugdoma nuo mažų dienų? Ar mokykloje vaikams privalomoji literatūra yra jiems aktuali, ar ji kalba apie vaiko išgyvenimus? Kodėl į mokyklas nėra įsileidžiama vaikų ir jaunimo literatūra, ypač turint omenyje jos pokytį? Šiaurės šalių vaikų literatūros atveju ji senokai yra pakitusi ir sunkiai gali būti priskiriama tik vaikams pritaikytai, nekaltą būtybę saugančiai, tiesiogiai edukuojančiai vaikų literatūros sampratai. Šiuolaikinė skandinaviška vaikų literatūra6 tiek tematiškai, tiek formos požiūriu greičiau yra tokia, kurios skaitytojas galėtų būti tiek vaikas, tiek ir suaugęs. Temos nėra nežeidžiančios, nes ir pasaulis aplinkui ne šiltnamis: jos paskata išgyventi, suprasti ir išsiaiškinti jo sudėtingumą, savo ir kitų jausmus. Toks vaikų literatūros pokytis paaiškinamas pasikeitusiu požiūriu į vaiką, kai jis matomas nebe kaip nepakankama būtybė, kuri suaugs ir kuo nors taps, bet kaip žmogus su visaverčiais dvasiniais išgyvenimais, į kuriuos būtina kreipti dėmesį ir mokytis apie juos kalbėtis. Edukologas ir psichologas Levas Vygotskis jau senokai rašė apie artimo vystymosi zoną bei tai, kad būtina vaiką (o ir bet kurį žmogų) rasti ten, kur jis tuo metu yra, ir pavedėti už rankos, jei norime, kad jis išmoktų daugiau. Tik tokiu būdu, skaitant ir kalbantis apie aktualias dvasines patirtis, galima išsiugdyti kokybiškos literatūros skaitytoją ir rašytoją. Ar vaikams pamokų metu pateikiami grožiniai kūriniai yra pajėgūs jiems tokius išgyvenimus suteikti ir tokiu būdu pavedėti juos link kokybiškos literatūros? Ar ji yra jiems egzistenciškai artima, ar priimtinos ir suprantamos jos formos?
Jei multimodali vaikų ir jaunimo literatūra Skandinavijoje prasiskynė kelią į universitetus ir būtent ji yra skaitoma mokyklose kaip tematiškai, problemiškai ir formos požiūriu artima vaikams ir paaugliams, Lietuvoje ji vis dar nėra laikoma tikra literatūra. Sms novelė nerado savo skaitytojo dėl nesamo tokios formos platinimo tinklo. Danijoje šios formos literatūra, perimta iš Japonijos, klesti, jaunimui rašoma žymių rašytojų (pvz., Svend Aage Madsen, Kim Fupz Aakeson), naudojama danų dalyko pamokose, o „Sms press“ leidykla sudaro sąlygas patiems rašyti, publikuoti bei platinti tokio tipo kūrinius.
Vaikai, atėję į pirmą mokyklos klasę, dažnai geriau moka žaisti kompiuterinius žaidimus, nei skaityti, o vaizdų ir garsų semiotika, šių formų pasakojimai jiems yra daug aiškesni nei raidėmis užrašytas tekstas. Kita vertus, skaitmeninėms medijoms tapus pajėgioms derinti visas semiotines sistemas tekste, išskyrus kvapą, raštas tampa vis mažiau dominuojančia išraiškos ir komunikacijos forma. 1994-aisiais mokslininkų grupė „The New London Group“ akcentavo būtent šį pokytį, jos paskelbtas multiraštingumo manifestas tapo ir vienu iš Skandinavijos gimtosios kalbos, literatūros ir komunikacijos disciplinos reformos pagrindų. Tuo tarpu lietuviškoje mokykloje tiek multimodali literatūra, tiek medijos, o juo labiau – kompiuteriniai žaidimai yra nepageidaujami, todėl susidaro įspūdis, kad savarankiškai mąstantis, jaučiantis ir savo paties mintis reiškiantis vaikas taip pat nėra pageidaujamas.
Tačiau vaikai savarankiškai kuria literatūrą, tik jie tai aistringai daro kitomis priemonėmis ir kitų medijų pagalba, nei juos moko mokykla. Tai gali nutikti ir kompiuterinio žaidimo platformose: pavyzdžiui, „Roblox“ aplinkoje sumeistrautas eilėraščio savybėmis pasižymintis Zoidberg656 „ANXIETY“ arba interaktyvus Yasuʼo Yoshidos pasakojimas „Life of an Otaku“. Kompiuteriniai žaidimai ir literatūra – tai sritys, kurių raiška persidengia ir susipina. Ypač tai ryšku ergodinės literatūros (kai skaitytojo veiksmai ir pasirinkimai lemia tolesnį turinio plėtojimąsi) ir nuotykinių žaidimų (adventure games) atveju. Tik jei vaikus skaityti knygas reikia versti, kompiuterinius žaidimus jiems suaugusieji draudžia. Kadaise mums drausdavo per ilgai skaityti knygas, kad nesusigadintume akių, turėdavome imtis naudingų namų ruošos darbų, bet tuo metu kompiuterinių žaidimų (o dažnai ir spalvoto televizoriaus) nebuvo.
Literatūra iš popierinių knygų greičiausiai neišnyks, tačiau vien jose ji nepasilieka. Kismas neaprėpia vien literatūros persikėlimo iš knygos į kitas medijas. Kismas – kitoks pasaulio supratimas, plintantis pačioje literatūroje. Technologijos pratęsia mūsų jusles, rašė M. McLuhanas 1964-aisiais. Jos sukuria naujas aplinkas, naujas galimybes mūsų potyriams. Nors potyriai ir nėra nulemti tik technologijų vystymosi, sunku nematyti besikeičiančio mūsų juslių jautrumo. Šis jautrumas atsispindi literatūroje, taip pat ir toje, kuri leidžiama popierinių knygų pavidalu. Technologijos paveikia ir anksčiau parašytų literatūros kūrinių perskaitymo būdus. Šiaurės šalių literatūros profesorius Danas Ringaardas šias naujas medijų aplinkas nusako keliais būdais. Pasak jo, šios aplinkos yra hibridinės, nes jungia skirtingas semiotines išraiškų sistemas (vaizdas, garsas, raštas, tekstūra yra kartu viename tekste ir taip kuria teksto prasmę). Skaitmeninių medijų pagalba prasiplėtusi socialinė erdvė susiaurino mūsų privačią erdvę. Ši nauja erdvė yra agresyvi ir uzurpuojanti, nes privati erdvė visuomet yra apsupta socialumo. Dėl šio prasiplėtimo literatūrai atsivėrė kolektyvinės raiškos galimybė. Naujosios aplinkos yra konceptualios, nes turi išlikti informacijos sraute ir įrėminti chaosą. Sunkiai apibrėžiamos, nes institucijos, anksčiau valdžiusios literatūrą, nebeturi (ar – Lietuvoje – pamažu netenka) buvusios galios. Procesinės, nes internetinė nuoroda, greitis ir remedijavimas atveria kūrinį ten, kur popierinė knyga jį uždaro. Dažniausiai be šeimininko, nes nuolat perkuriamos. Daugiakalbės, nes šnekamoji kalba bei kūrybinių sričių demokratėjimas vis labiau jungiasi globaliu mastu. Šios aplinkos išbando, kritikuoja literatūrą ir ja naudojasi. Šių aplinkų nepaisyti neįmanoma. Tai naujos literatūros gyvavimo sąlygos. Kaip šias sąlygas adaptuos rimtoji, žmogaus egzistenciją tyrinėjanti, intensyvų estetinį išgyvenimą kurianti literatūra, o ne vien tik knygos popieriškumu besinaudojanti skaitymo kultūrėlė, nors šioji ir labai naudinga leidyklų bei knygynų verslui? Ar mūsų įprotinis prisirišimas prie popierinės formos iš tiesų reikalingas literatūrai?
Ištrauka iš Shelley Jackson projekto Oda, mirštantis kūrinys
Daugiau apie literatūros materialumą:
Drucker, Johanna (2013). „The Virtual Codex from Page Space to E–Space“ In: A Companion to Digital Literary Studies, red. Ray Siemens and Susan Schreibman, New York.
Gibbons, Alison (2012). Multimodality, Cognition, and Experimental Literature. New York/London. Routledge.
Hayles, N. K. (2002). Writing Machines. Cambridge, MA: MIT Press.
Hayles, N. K. (2013). Combining Close and Distant Reading: Jonathan Safran Foer’s Tree og Codes and the Aesthetic of Bookishness. PMLA, 128:1, s. 226–231.
Høgh, Søren Langager (2013). Litteraturens ting. Træf. Træffet som litterær funktion. Disertacija, Det humanistiske Fakultet Københavns Universitet.
Løgstrup, Knud Ejler (1956). Den etiske fordring. Forlaget Klim.
Miller, D. (2006) “Materiality. An Introduction”. In: Miller, D. (red.), Materiality. Durham and London: Duke University Press.
Munster, A. (2014). “Materiality”. In: Ryan, M. L., Emerson, L. and Robertson, B. J. The Johns Hopkins Guide to Digital Media. Baltimore: Johns Hopkins University Press.
Pold, Søren ir Andersen, Christian Ulrik (2018). The Metainterface of the Clouds. The Art of Platforms, Cities, and Clouds. MIT Press.
Ringgaard, Dan. (2014). Litteratur. Aarhus Universitets forlag.
Stidsen, Marianne (2010). “Når den personlige brist bliver til en massebevægelse”, In: Information, 9.–10. Oktober, s. 16.
1 Turima omenyje, kad debesys šiuo atveju yra abstrakti skaitmeninė vieta, informacijos talpykla, pasiekiama iš bet kur.
2 Bruno Latour, Jane Bennett, Graham Harman, Karen Barad, Vicky Kirby, Stacy Alaimo, Ian Bogost, Rosi Braidotti, Timothy Morton, Elizabeth Grosz ir Donna Haraway.
3 „Kūryba man – kasdienybės antrininkė“. Virginiją Cibarauskę kalbina Agnė Grinevičiūtė. Bernardinai.lt, 2017-08-02. Prieiga per internetą.
4 Ten pat.
5 Andrius Jakučiūnas. Velnias detalėse. Apie barbarų pasaulį ir skaitymo kultūrėlę (komentaras). LRT.lt, 2015-03-09. Prieiga per internetą.
6 Pvz., Oscaro K. ir Dorteʼs Karrebæk kūriniai apie koncentracijos stovyklą, protinę negalią, abortą, intermedialus Camillos Hübbeʼs romanas „Tylenis“ („Tavs“) apie berniuką, netekusį dvynio brolio, Sarahʼos Engell romanas „Paukštažmogis“ („Fuglemanden“) apie iš Lietuvos įvaikintą mergaitę, susergančią šizofrenija, ir pan.
Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas
2019 07 24
Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)
Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.
Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.
Žinia, verslo įmonės, kurioms priklauso šimtatūkstantinius tiražus siekiantys dienraščiai, niekada nepublikuos nei 30, nei 80, juolab 100 procentų turinio, skirto kultūrai. Kodėl? Neapsimoka!
Mano įsitikinimu, mes kaip tik ir esame tas Lietuvos paštas, kuris keliauja į atokiąsias vietas, tik ne geografiškai. Kitaip tariant, pribrendo reikalas pasikalbėti apie tai, kuo esame ypatingi, kuo mūsų veikla, kriterijai ir funkcijos skiriasi nuo didžiosios žiniasklaidos. Kuo mes visi kartu ir atskirai ypatingi?
Erika Drungytė: „Nemunas“ gyvuoja daugiau kaip pusšimtį metų, kiti leidiniai dar ilgiau, ir per tą laiką nenutiko taip, kad žmonės, pradėję geriau gyventi ekonomiškai, spjovė į savišvietą, išmetė kultūros spaudą į šiukšliadėžę ir nuėjo į amžinąją fiestą, kurioje žybsi fejerverkai, skamba foninė muzika ir pilstomas rožinis šampanas. Misija, kurią prisiima kultūros ir meno leidiniai, yra be galo reikšminga – tai visuomenės erudicijos raumens lavinimas: kuo tas raumuo silpnesnis, tuo daugiau šansų jai suglebti, aptingti, sunykti. Visuotinę ekonominę naudą gali pelnyti tik tvirtai į švietimo ir kultūros pamatus įsirėmę žmonės. Todėl pačios turtingiausios šalys ir pasaulio milijonieriai tikrąja valiuta laiko kaip tik šiuos dalykus. Regis, Lietuvoje jau net verslas ima tai suprasti.
Antanas Šimkus: Keista pasakoti apie kultūrinės spaudos prasmę – tarsi privalu vis įrodinėti, kad esame reikalingi. Viskas gerai, kai turime galimybę kalbėti savo balsu. Tačiau rinkos žodyne daugeliu atveju patenkame į jau minėto žodžio „neapsimoka“ paunksnę, pridengiančią savo šešėliu bet kokią argumentaciją.
Pasitelksiu kažkur girdėtą kultūros ir verslo dialogo iliustraciją. Tarkim, dalis versliosios visuomenės atstovų nusprendžia, kad Gedimino pilis turėtų tapti konkurencingesnė… „Akropolis“ juk sugeba, tai ko ana negali? Na, ir išjudinta Gedimino pilis imasi diskutuoti su „Akropoliu“ apie lankytojų srautus, ekspozicijų išdėstymus, vitrinas etc. Kokia tokios diskusijos prasmė? Tai juk visiškai skirtingi pasauliai. Ir toks dirbtinis gretinimas geriausiu atveju kelia šypseną.
Gal neverta veltis tiesiogiai atsakinėjant į primestus argumentus? Juk aišku, kad kultūros ar kultūrinės spaudos rėmimui rinkos dėsniai iš esmės neturėtų būti taikomi – tai išimties zona. O didieji portalai ir jų projektai vis dėlto yra labiau verslo logika kuriamas pasaulis ir jo produkcija.
Tad ir ta kalba apie ypatingumą vis tiek tarsi ateina iš ginties pozicijų. Žinoma, galima sakyti, kad kartu mes esame ta subtili kultūros atminties ir aktualijų kaupykla, mozaika, į kurią kiekvienas leidinys įstato savo dalelę – literatūros, kino, teatro, muzikos, šokio ar kitokio meno. Turėdami šalyje tokią kultūrinių leidinių sanklodą, suteikiame skaitytojui papildomų galimybių atrasti, reflektuoti, plėsti akiratį. Tokių žmonių nėra labai daug, bet jie mūsų visuomenei svarbūs – jie padeda išlaikyti, bent iš dalies išsaugoti humanitariką, išlikti šiokia tokia atsvara vyraujančiam pragmatikos pasauliui. Tad ir kiekvienas atskiras leidinys čia svarbus. Tarkim, žurnalas „Metai“ yra rašytojų bendruomenės dalis, tad jame nuolat publikuojami šiuolaikiniai kūrėjai – didesnės romanų ištraukos, pjesės, kurios galbūt dėl apimties sunkiau patektų į kitų leidinių puslapius. Literatūrologai turi galimybių paskelbti išsamesnius straipsnius, recenzijas ar ilgėlesnį pokalbį, tačiau ne dydžiai ir atskiroji specifikacija čia svarbi. Svarbiausia, kad tuos leidinius, tas atskirybes sudėjus šalia atsiveria tarsi platesnis kultūros spalvų spektras, regimi atspalviai, suteikiantys galimybę įžvelgti daugiau nei juoda–balta.
Giedrė Kazlauskaitė: Atsimenu, prieš rinkimus vyko debatai apie kultūrą – ruošdamasis jiems, dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda savo feisbuko profilyje įsidėjo popierinių „Šiaurės Atėnų“ nuotrauką, girdamas į rinkimus nutaikytą viršelio publikaciją. Nesusijaudinome ir neapsalome iš dėkingumo, nes tai atvejis, kai ne kandidatas reklamuoja mus, bet mes jį. Mus prisimena tada, kai reikia demonstruoti intelektualumą, apsiskaitymą, rafinuotus kultūrinius įpročius – visais kitais metų laikais esame „neatraktyvūs“ ir patys dėl to kalti. Turiu nuliūdinti – mes iš tikrųjų gan „neatraktyvūs“, jei neišsiugdai įpročio nuosekliai skaityti. Bet antraščių mechanika ir vizualinė vulgarybė mums irgi nelabai atraktyvi. Ir platesniam skaitytojų ratui, beje, – žmonės ieško autentiškų ir sudėtingesnių dalykų.
Gytis Norvilas: Kultūra, kultūrinė spauda niekur pasaulyje neapsimoka. Niekur. Nuo Švedijos iki Indonezijos… Ji gali egzistuoti tik dotuojama. Galiu tada paklausti: o lietuvių kalba, Lietuvos valstybė, motina, tėvas apsimoka? Kol požiūris nesikeis, tol „Gyvulių ūkis“ tebus Europos dotacijų siekianti ferma. Būdama nepriklausoma, kultūrinė spauda gali ir turi likti neįtakojama, nešokanti pagal mistinę skaitytojų poreikių dūdelę. Beje, didžioji žiniasklaida šiuo argumentu labai mėgsta žongliruoti. Didžiosios žiniasklaidos skurdas ir vargas tas, kad, nors ir turi visus galios įrankius, ne pati formuoja skaitytojų, visuomenės požiūrį, skonį, poreikius, transliuodama gerą turinį, o atvirkščiai – skaitytojai neva diktuoja turinį.
O tie tendencingai kuriami mitai apie kultūros leidinių nišiškumą, nepaskaitomumą, neįdomumą – labai kažkam naudingi ir kryptingai kurstomi. Juolab kad didieji portalai turi visus mūsų leidimus straipsnius persispausdinti, nes mūsų tikslas yra kokybiško turinio sklaida.
Monika: Gyti, Erika, Antanai, Giedre, jūsų leidiniuose skiriama dėmesio poezijai, apskritai literatūrai. Suvokiu tokią spaudą kaip specifinę terpę rastis, augti, klysti ir klestėti Lietuvos rašytojams bei jų kritikams. Kol kas neįsivaizduoju, kad plačiąjai auditorijai skirtas portalas galėtų užauginti poetę ar rašytoją. Garsintis – kas kita. Jums tenka juodas darbas ir, žinoma, garbė. Gal galite pateikti kelias sėkmės istorijas, paminėti asmenybes?
Gytis: Dažnai mėgstame pasididžiuoti menininkų, prozininkų, poetų pasiekimais, sėkme užsienyje, kad ir „Auksiniu liūtu“, laimėtu Venecijoje, bet nelabai suvokiame, kad jie neatsirado šiaip. Išlindo iš rūsio? Nesumeluosiu sakydamas, kad lietuvių poezija pasauliniame kontekste yra aukšto lygio, tikrai gera. Čia ji tokia nuo šventų bočių laikų? Ji visada buvo auginama, buvo dirbama su jaunais autoriais (tas būtina, o dabar kartais dėl persidirbimo nebegali to daryti…). „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Metai“, „Nemunas“ tą darė ir daro. Iš šių leidinių išėjo begalė autorių – nuo Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio iki Sigito Parulskio, Alvydo Šlepiko, Giedros Radvilavičiūtės. Iš esmės būtų galima vardinti visas pavardes iš vadovėlių.
„Literatūra ir menas“ apskritai yra ilgiausiai (!) be pertraukų einantis leidinys Lietuvoje – skaičiuoja jau 73 metus. Ir visad bandėme apimti visus menus, stiprinti publicistikos bloką, žiūrėti plačiau. Nuo kokios 10, 11 klasės skaičiau litmenį, šatėnus. Pusės, ką rašo, nesuprasdavau, bet buvo erdvė augti. Noriu pasakyti, kad visi šie leidiniai svarbūs skaitytojams nuo moksleivio iki pensininko. Iš litmenio apskritai išėjo daug žurnalistų, publicistų, dabar dirbančių didžiojoje žiniasklaidoje. Beje, labai gaila, kad neliko žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, – jo dabar niekas neatstoja.
Erika: Yra tam tikras kokybės kriterijus, kai savo pirmąjį rankraštį drebančiose rankose laikantis debiutantas galvoja, kam jį pasiūlyti, kad po verdikto žinotų, kokioje lygoje jau gali žaisti. Visi minimi leidiniai kaip tik ir yra tie arbitrai. Visi galėtume girtis, kiek Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų mūsų leidiniai „išperėjo“ ir su kokiu pasididžiavimu, džiaugsmu prisimena pirmąsias publikacijas žymiausi rašytojai, kuriais dabar didžiuojasi Lietuva ir jų pavardėmis prisidengia tada, kai reikia reprezentuoti šalį. Ką reiškia tie pusšimčio ar daugiau metų prisiminimai – mano pirmoji publikacija buvo išspausdinta „Nemune“, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“? Kad nuo tos akimirkos prasidėjo pripažinimas ir rašytojo kelias. Žinoma, anais laikais prozos ar poezijos redaktoriai daugiau laiko skyrė darbui su jaunais autoriais, buvo laiko ir laiškams, ir susitikimams. Dabar dėl visiškai skurdaus biudžeto nėra tokių etatų, bet vyriausieji redaktoriai vis vien labai stengiasi atrasti, paskatinti ir publikuoti būsimus Lietuvos klasikus – juk patys yra rašytojai. O jei būtų tik vadybininkai?
Giedrė: Sudėję visas knygas, išleistas „Šiaurės Atėnų“ publikacijų pagrindu, gautume lentyną kaip reikiant. Pradedant Sigito Parulskio „Nuogais drabužiais“ ir baigiant Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiais“. Beje, autoriai po kurio laiko mėgsta atsiriboti nuo laikraščio, bet faktas – jų tekstų pirmoji publikacija įvyko kaip tik čia. Sigitas Geda, Gintaras Beresnevičius, Alfonsas Andriuškevičius, Gintarė Adomaitytė, Giedra Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Eugenijus Ališanka, Aistė Kisarauskaitė. Sakote, seni laikai?.. Gerai, tada Audronė Girdzijauskaitė, Virginija Kulvinskaitė, Audronė Urbonaitė, Julius Sasnauskas, Žydrūnas Drungilas, Miglė Anušauskaitė (nors mums ji piešė ne Greimo istorijas, vis vien yra skaitytojų pamilta komiksų autorė, asocijuojama su kampeliu dešimtajame puslapyje).
Antanas: Žinoma, kad viena iš tokios spaudos funkcijų yra autoriaus kūrybos palydėjimas viešumon. Jei rašytojas publikuoja savo kūrinį viename ar kitame kultūriniame leidinyje, aišku, kad jo tekstas perėjo tam tikrą atranką, tad jau savaime rekomenduotinas skaityti. Kadangi „Metuose“ taip jau susiklostę, jog nuo seno čia darbavosi puikūs kūrėjai ir redaktoriai (Juozas Aputis, Petras Dirgėla, Danielius Mušinskas, Mindaugas Kvietkauskas ir kiti), tai natūraliai čia savo kūrinius nešdavo ir daug pradedančių bei jau debiutavusių, tačiau patarimo ieškančių rašytojų. Dabartiniams redakcijos žmonėms (poeziją, prozą prižiūri puikūs rašytojai Regimantas Tamošaitis, Laura Sintija Černiauskaitė, publicistiką – ką tik nuostabią pokalbių su menininkais knygą išleidęs publicistas Gediminas Kajėnas ir kt.) belieka išlaikyti šią tradiciją ir siekti jos tęstinumo. Dažnas publikacijas „Metuose“ pasitelkia kaip kokybės rodiklį, stodamas į Lietuvos rašytojų sąjungą ar siūlydamas leidykloms rankraštį. Galbūt neminėsiu vardais ir pavardėm, gal tik pasakysiu, kad, ko gero, visi rašytojai, tapę Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais, lig tol mūsų žurnale yra publikavę savo kūrinių.
Monika: „Metuose“ skaičiau savo mėgstamą rašytoją Valdą Papievį iki išleidžiant jo „Eiti“, o „Šiaurės Atėnuose“ publikavau pirmąjį savo tekstą, kviečiama Alfonso Andriuškevičiaus. Jo nepraleisdavau nė vieno esė, man labai patiko ne tik teksto magija ir chirurginė analitika, bet ir tai, kad jis labai išrankus. Ir dabar tikiu, kad kritikas turi būti itin išrankus. Laukdavau Beresnevičiaus, Parulskio, o vėliau Radvilavičiūtės tekstų. Noriu pasakyti, kad mes savaip mintame vieni kitais, todėl esu suinteresuota, kad visi būtų geriausi, kokie gali būti.
Jei kalbame apie buvimą augimo terpe, „7 meno dienos“ didžiuojasi kadaise pasirodžiusia Paulinos Pukytės proza, Erikos Grigoravičienės, Laimos Kreivytės, Agnės Narušytės dailėtyra, Audronio Liugos, Rasos Vasinauskaitės teatrologija, Kamilės Rupeikaitės muzikologija, Santos Lingevičiūtės kinotyra ir t.t. Nuo pat įsikūrimo apie kiną nuolat rašančios Živilės Pipinytės straipsniais. Leidinio aprėpiamų sričių pagrindiniai kritikai (tieji premijų laureatai) rašo, kiti ir dažnai.
Autoriai, beje, migruoja per leidinius, kartais vienu žanru pasirodo vienur, kitu kitur. Manau, kai specialistas kreipiasi į plačią ir į siauresnę auditoriją (bet ne tik savo srities, o kultūra besidominčią), kitaip renka žodžius. Čia daug kam nereikia jokios įžangos. Ko gero, puikiems specialistams norisi pasikalbėti ir su prakutusia auditorija, tai gal net svarbus argumentas rašyti. Ir mes galime pasiūlyti tą nuostabiai distiliuotą publiką, kuri, mano skaičiavimais, nėra tokia jau maža – keliasdešimt tūkstančių, o sparčiai augančios edukacinės programos turbūt tą publiką padidins dar keleropai, ir ji turi rasti ką skaityti ir iš ko rinktis. „7 meno dienų“ publikacijų galima rasti daugybėje solidžių albumų ir knygų, šimtuose anonsų. Manau, pradėsiu rinkti viršelius, kad būtų lengviau (vizualiai) atsakyti į klausimą apie išliekamąją vertę.
Erika, atsinaujinęs „Nemunas“ įgavo išorinio patrauklumo, naujas formatas ir temos leidžia pajusti, kad leidinys skirtas ne tik specialistams. Gal dėl šio pokyčio atsirado naujų skaitytojų? Kokie leidinio, laikomo sėkmės istorija, siekiai turinio požiūriu?
Erika: Taip, „Nemunas“ mėgina vėl įplaukti į tuos vandenis, iš kurių pradėjo savo kelią. Žurnalo legenda dar gyva ir daug žmonių jį prisimena dėl ypač drąsių publikacijų. Tai ne tik pirmieji plačiajai publikai parodyti fotomenininkų sukurti moterų aktai, bet ir ties to meto ideologinės cenzūros riba balansavę vertimai, straipsniai, originalioji kūryba. Šiandien kultūros lauke viskas pasikeitė iš esmės, tačiau net ir be cenzūros norime tą įtampą išlaikyti. Kalbame taip, kad mus suprastų kiekvienas nors kiek išsilavinęs žmogus, nes mums svarbiausia profesionaliąją kūrybą ir šiuolaikinę kultūrą parodyti patraukliai kuo didesnei visuomenės daliai, kad „užsikabintų“, imtų domėtis, norėtų dalyvauti tame gyvenime, o ne patogiai lėkštame.
Stengiamės parodyti netikėtus menininkų pasaulėžiūros kampus, keistą ar net šokiruojančią kūrybą, literatūros, gyvenimo ir išmaniųjų technologijų dialogą, iš praeities iškapstyti archyvų deimantus. Bet nepakanka vien kokybiško turinio, reikia ir puikaus dizaino, geros poligrafijos, todėl išauga kaštai. Tačiau primityvus balsas „iš auštybių“ vis dar mėgina pamokyti: kam jums gerai atrodyti – taupykite. Ką tai reiškia? Kad kultūra ir savo išore turi atrodyti kaip nuskurusi ir delną ištiesusi vargšė, kurią galbūt kažkiek sušelps. Ne, kultūra nėra vargšė, ji ugdo ir lavina, duoda impulsą, koks turėtų būti šiuolaikinės estetikos, kūrybos vaidmuo, ji yra visų novatoriškiausių idėjų pirmeivė. Ar tikrai tokios Lietuvai nereikia? Netiesa, mus skaito ir įvairių specialybių studentai, ir skirtingiausių sričių brandūs žmonės, iš kurių gauname daug komplimentų ir raginimų laikytis.
Monika: Neringa, Artnews.lt turbūt yra vienintelis (elektroninis) leidinys, rašantis vien apie šiuolaikinį meną su orientacija į konceptualią jo kryptį, filosofiją ir kitus šiuolaikybės tyrinėjimus. Kas jūsų auditorija? Įtariu, kad kol kas dėl gana mažo visuomenės įsitraukimo į kultūrą tai nėra plačioji publika. Gal mes per mažai stengiamės?
Neringa: Iš tiesų, jei leidinių kokybė būtų matuojama vien kiekybe – nė vienas iš mūsų, kultūrinių leidinių, nė iš tolo neprilygtų populiariosios spaudos auditorijos dydžiui. Nepaisant to, nuo pat pradžių orientavomės į specializuotą šiuolaikinio, daugiausia vizualaus, meno žurnalą, taip siekdami jį ne tik analizuoti, bet ir populiarinti. Tad greta jau įprastų parodų apžvalgų ar interviu su kūrėjais pradėjome publikuoti pirmuosius fotoreportažus iš parodų ekspozicijų, tenkindami vis didėjantį vizualinės informacijos poreikį, taip pat kaupdami savotišką šiuolaikinio Lietuvos meno parodų archyvą, kuris jau tapo gana solidus.
Ypatingą dėmesį skirdami jaunajai kūrėjų kartai bei jų gvildenamoms problemoms ir temoms, sutelkėme nemenką jaunų skaitytojų auditoriją. Į jaunesnę auditoriją orientuojamės iki šiol, vis dėlto teminiu žurnalu siekiame praplėsti ją iki ne vien šiuolaikiniu menu, bet ir platesnėmis kultūrinėmis, filosofinėmis, ekonominėmis ar socialinėmis aktualijomis besidominčių skaitytojų.
Mums, kaip ir jums bei visiems kultūriniams leidiniams, pirmiausia svarbi kokybiška, autorinė medžiaga, gilesnės refleksijos, išliekamąją vertę turintys tekstai. Tiesa, kultūros skiltys populiariojoje spaudoje nėra mūsų konkurentai – žvelgiu į jas kaip į „masažuojančią“ operaciją, paruošiančią skaitytojus gilesniems kultūros reiškinių apmąstymams. Svarbu tik tai, kad populiariosos spaudos kultūros skilčių redaktoriai taip pat orientuotųsi į kokybiškus, o ne vien pranešimus spaudai perrašančius tekstus. Man atrodo, kai kurie redaktoriai tai gana sėkmingai jau daro. Tiesiog mūsų ir jų misijos yra gana skirtingos.
Monika: Daug mūsų leidiniuose ir bendroje humanitarinėje aplinkoje išaugusių autorių už didesnį honorarą ir gal dėl didesnės auditorijos eina rašyti į portalus. Tai, be jokios abejonės, praturtina bendrą visuomenės kultūros supratimą. Tačiau, mano nuomone, nekultūriniai leidiniai kol kas gali tik kartkartėmis pasikviesti profesionalius kultūros analitikus, kritikus, bet neturi potencialo juos auginti. Kaip jūs atsakote sau į klausimą – vardan ko aš čia draskausi, dėl ko stengiuosi?
Antanas: Tikiu, kad šis leidinys prasmingas ir reikalingas. Ir ateity jo vertė išliks. Išgyventi iš tokios veiklos neįmanoma, tenka vis prisidurti, tačiau jau minėtas prasmės kriterijus bent kol kas apsaugo nuo kitų, negatyvesnių emocijų ir jausmų.
Erika: Honoraras yra labai svarbu. Darbas turi būti atlyginamas. Vėl grįšiu prie pasakytų dalykų: ne, kultūros žmonės nėra vargetos, jiems neužtenka pasiūlyti pasitenkinti alaus buteliu vietoj atlygio. Atvirkščiai – jie yra elitas ir turėtų būti vertinami visai kitais kriterijais. Manau, kad visuomenė, vis garsiau išreiškianti nepasitenkinimą didžiosios žiniasklaidos „geltonėjimu“, t.y. panašėjimu į bulvarinį skaitalą, yra puikus lakmusas, tik kažkas nenori girdėti jau prasidėjusio bruzdesio. Tikiu, kad ir aš, ir kiti redaktoriai draskosi dėl to paties: mes norime matyti kultūringą visuomenę, nes juk tam ir atkūrėme savo vakarietišką valstybę. Draskosi, kad kasdieniai pokalbiai gatvėje, namuose ar pobūviuose suktųsi apie naują romaną, spektaklį, architektūrinį sumanymą, o ne apie tai, kas su kuo išsiskyrė ir kokios implantų kainos. Na, tiesiog dar tikime, kad eilėraštis yra didesnė vertybė nei reklaminis dešrelių stendas.
Neringa: Kai ne kartą Artnews.lt kilo išnykimo grėsmė dėl nepakankamo (ar visai negauto) finansavimo, nustebindavo nemenkas ir stiprus auditorijos palaikymas, gautos žinutės ir laiškai. Tuomet supranti, kad toji „pilka“ ir nematoma auditorija yra iš tiesų įsitraukusi ir įdėmi. Kai kartais tenka padaryti kelių dienų pauzę tarp publikuojamų tekstų, tiesiog jaučiu tos publikos alkį. Tas savas ir kitų alkis kultūrai ir varo į priekį.
Giedrė: Kultūriniai leidiniai nuo portalų (pvz., „15 min“, turinčio tikrai neprastą kultūros skiltį) skiriasi tuo, kad proteguoja lėtą skaitymą ir rašymą, įdėmesnį žvilgsnį į kultūros lauko problemas, o ne vien atraktyviai pateiktą informaciją. Į tą visus kamuojantį klausimą atsakau taip: man įdomu, aš gyvenu pavyzdingai ekologiškai, nesu tipinė planetą siaubianti vartotoja – nuo to apsaugo mano socioekonominė situacija. Dar egzistuoja toks kriterijus kaip švari sąžinė. Beje, Lietuvos žurnalistikos centre neseniai lankiau labai gerus Modern Media Managment kursus, kuriuose kooperavosi Stokholmo ekonomikos mokykla Rygoje ir Talino universitetas. Sužinojau, kad visame pasaulyje redaktorius jau nebėra tik redaktorius, – jis privalo galvoti ir apie pinigus, ne vien apie turinį. Tad gal natūralu, kad mes patys darome viską – ir kuriame finansines išgyvenimo strategijas, ir pildome ekselio lenteles, ir publikuojame savo medžiagas feisbuke.
Gytis: Yra dalykų, kurie pasimato tik po 10–30 metų, ilgojoje perpektyvoje. Tad grįžtamojo ryšio nelabai tikiuosi, apie jį negalvoju. Žinot, dėl ko draskausi? Dėl savo vaikų, anūkų, jei tokių bus, kad nebūtų buki, nebūtų stumdomi ir perpučiami. Ir, matyt, iš ožiaragiško durnumo. Galėčiau nesidraskyt – eiti dirbti „Maximos“ kilimėlių keitėju (yra tokia pareigybė) ir uždirbčiau daugiau. Reikia suprasti, kad yra dalykų, kurie negali augti be galo, yra tam tikra prasme nišiniai, bet be jų negalėtų egzistuoti ištisos struktūros. Išimkit iš gamtos uodus ir muses – pamatysit, kas nutiks. Išnyks ištisos paukščių, šikšnosparnių rūšys.
Vadybos fetišizavimas – man kvailas. Matau, kai atėję instagraminiai jaunikliai pradeda aiškinti, kad viskas yra reklama, piaras etc. Sudėtinio sakinio nebegali parašyti, o iškart apie honorarą šneka. Prioritetas visad buvo ir yra kokybė, analitika. Iš bet ko muilą verdančių ir taip per akis.
Monika: Iš Kultūros ministerijos kalbų man kilo įspūdis, jog baiminamasi, kad sukūrus geresnes sąlygas kultūros leidiniams (stuteikus trejų metų finansavimą, padidinus finansinį apribojimą), nebeliks „kokybę užtikrinančios tarpusavio konkurencijos“. Ką manote?
Man atrodo, kad konkurencija nėra ryški, nes esame gana skirtingų profilių ir net nepajėgiame savo apimtimis aprėpti visos puikiosios ir dėmesio vertos Lietuvos (ir kur jau ten plačiau) kultūros. Tiek daug nepadaryta, kad darbo užtektų dar dešimčiai leidinių. Iki sotaus bambos trynimo net viską padvigubinus labai toli. Visi sukasi netoli socialinės pašalpos sumų.
Antanas: Kultūros leidiniai reikalingi ne kaip prabanga, o kaip būtinybė – kaip siekis išsaugoti humanitarinio mąstymo erdvę. Konkurencingumas vėlgi yra iš rinkos atkeliaujanti sąvoka – manding, ne toje teritorijoje bandoma iškelti vėliava. Jei jau kalbant apie kokybę reikėtų ko nors į tos sąvokos vietą, tai šneka eitų apie vienas kito papildymą, dialogiškumą – nes tikrasis kultūros audinys, tekstas tik taip ir kuriamas. Ir mes esame jo kūrėjai.
Neringa: Manau, kad konkurencija tarp šioje (Kultūros periodinių leidinių) asociacijoje esančių leidinių yra minimali. Kiekvienas leidinys turi labai savitą auditoriją, kurią formuoja ne tik juose publikuojamas turinys, bet ir prie jų dirbančios asmenybės, jų ratas. Kultūros leidiniai turi savas misijas, savas orientacines gaires, savus požiūrius ir nuostatas. Padidėjęs finansavimas neištrintų konkurencijos dėl resursų, autorių ir publikos, o leistų leidiniams mokėti orius honorarus už rašytojų, fotografų, redaktorių darbą, leistų pritraukti specialistų, kurie anksčiau buvo nepasiekiami, tad turinio kokybė tik dar labiau išaugtų.
Giedrė: Man įdomu, kaip ministerija suvokia konkurenciją – negi kaip politinių partijų arba verslo tarpusavio niuksus ir stumdymąsi dėl valdžios (turto, gerovės)? Tačiau kultūros leidiniai ir yra tam, kad proteguotų šiokią tokią kultūrą – taip pat ir konkurencijos kultūrą.
Erika: Žinoma, kad konkuruojame. Mūsų išvaizda, autoriai, požiūriai, temos – viskas skiriasi, todėl esame įdomūs, aktualūs įvairiems skaitytojams. Tačiau jei neturėsime biudžeto, kurį galėtume pasiūlyti mums rašantiems, piešiantiems, fotografuojantiems, tai kaip mes konkuruosime? Didesnis ir stabilus finansavimas reikštų tik viena: kultūros leidiniai, išeinantys vos poros tūkstančių tiražu ir dėl to nepatrauklūs reklamdaviams, galės išlikti ne verslo grupių įtakos zonoje. O to ir turėtų siekti valstybė – kultūra negali proteguoti vieno požiūrio, kurį diktuoja darbdavys. Kad išliktume objektyvūs, kaip galima daugiau aprėpiantys ir aukštą kokybės kartelę iškėlę leidiniai, mums būtina nepriklausomybė, kitaip tariant – valstybės garantija.
Gytis: Darbo nišų – į valias. Nuskriausta yra provincija – neturime galimybių aprėpti joje vykstančių gerų renginių, parodų, atlikti socialinių tyrimų, o ten vyksta labai įdomių dalykų. Neturime resursų tiesiog elementariai siųsti žmonių į Panevėžį, Šiaulius, Plungę etc. Apie sotumą sunku, švelniai tariant, kalbėti. Vienas iš kultūrinės žiniasklaidos tikslų – lėtinti laiką, grąžinti žmogų prie lėto skaitymo, gilinimosi, kritiškumo, būti apsiavusį nepatogiais batais. Dar kitaip tariant – duoti alternatyvą plokštybei, prastam skoniui, trinkelėms, kreminiams tortams, kebabams ir kokiai nors Palangos Basanavičiaus gatvei.
Parengė Monika Krikštopaitytė
Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu
2019 05 14
Gegužės 5–7 d. Vilniuje įvyko pirmasis Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kuriame dalyvavo per 30 kūrėjų, vertėjų, literatūros tyrinėtojų iš 15-os šalių. Forumo dalyviai dalyvavo viešuose kūrybos skaitymuose, keliavo po žymias Vilniaus kultūrines vietas, dovanojo savo knygas Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, mezgė naujus ryšius.
Skelbiame suvažiavimo atidaryme skambėjusias kalbas ir kelis dalyvavusių rašytojų atsiliepimus.
Poeto, profesoriaus Tomo Venclovos kalba, sakyta suvažiavimo atidaryme
Kada Thomo Manno, emigravusio iš hitlerinės Vokietijos, paklausė, kaip jis jaučiasi atitrūkęs nuo vokiečių literatūros, jis atsakė: vokiečių literatūra yra ten, kur esu aš. Tai nebuvo šiaip sau išdidumo apraiška. Kiekvienas išeivis rašytojas gali – netgi turi – pasakyti: mano krašto ir tautos literatūra yra ten, kur esu aš. Jeigu aš kalbu apie Lietuvą, jeigu rašau lietuviškai, arba net nebūtinai lietuviškai, bet jaučiu ryšį su Lietuva ir stengiuosi jį perteikti, to visiškai pakanka, kad būčiau lietuvių literatūros dalis.
Mūsų laikais tautinės tapatybės sąvoka praranda ryšį su teritorija. Atsiranda naujoviškos tautinės bendruomenės, kurių nariai gali gyventi bet kuriame pasaulio taške. Tai liečia ne tik lietuvius. Kai kurie mūsų politikai skundžiasi, kad Lietuva nyksta: iš tikrųjų ji nenyksta, tiktai globalizuojasi, užkariauja pasaulį. Atsiduria tokioje pozicijoje, kokioje kelios pasaulio tautos yra jau labai seniai. Pati seniausia iš tų tautų yra žydai – jie turi Izraelį, bet žydą gali sutikti bet kur: diasporoje jų daugiau nekaip Izraelyje. Airiai turi Airiją – su jos keltiška tradicija, peizažu, istoriniais atsiminimais, svarbiais kiekvienam airiui. Bet airį gali sutikti bet kur, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten jų irgi daugiau negu tėvynėje. Trečiasis pavyzdys – Armėnija. Jos tikroji teritorija – Ararato kalno papėdė, bet didžioji dalis armėnų gyvena toli nuo tos papėdės. Beje, net ir Araratas yra už Armėnijos valstybės ribų. Tačiau yra pamokomas anekdotas: kada turkai pareiškė pretenzijas Armėnijai, kad Araratas – jų herbo dalis, nors jiems nepriklauso, armėnai į tai atsakė, kad Turkijos herbe yra mėnulis, kuris turkams taip pat nepriklauso.
Globalinę lietuviškąją bendruomenę daug kas vienija – taip pat literatūra. Ji vienija mus tiek, kiek yra kokybiška. Literatūros kartelę aukštai iškėlė mūsų klasikai: K. Donelaitis ir A. Baranauskas, Maironis ir Vaižgantas, J. Aistis ir A. Vaičiulaitis – ir, pridursiu, S. Nėris ir P. Cvirka. Tą kartelę visada reikia turėti omenyje, kada rašome – net ir tada, kada jos neįveikiame. Geriausieji lietuvių XX a. rašytojai, ne tik įveikę klasikų iškeltą kartelę, bet tikrai pasiekę tarptautinį lygmenį, gyveno diasporoje: Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Škėma. Taip, ko gero, gali būti ir toliau.
Pacituosiu emigranto H. Radausko eilėraštį „Žodis“, kurį mano karta, gyvenusi Lietuvoje, labai mėgo sovietmečiu:
Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu,
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.
———————————–
Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų žaros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme.
Saulė pramušė plutą švino,
Sultys ėmė ūžt kaip kadais,
Šakomis padangę užtvino
Ir užpylė žemę žiedais.
Henrikas Radauskas kalba apie spaudos draudimą, bet ir apie vėlesnius mūsų žodžio išbandymus, įskaitant savilaidą ir emigrantų knygų slaptą gabenimą į tėvynę – tai, ką aš dar gerai prisimenu. Literatūra, žodis visada yra pavojuje. Ir visada laimi, jeigu mes dorai dirbame žodžio naudai – jeigu dorai išlaikome žodį, duotą M. Mažvydui ir jo paveldėtojams.
Iš rašytojo Antano Šileikos sveikinimo, skaityto suvažiavimo atidaryme
<…>
Kai buvau jaunas, skaičiau daug mokslinės fantastikos – tai buvo laikai, kai Lietuva neegzistavo žemėlapyje ir aš vis jos ieškodavau. Tada atradau vieną iš mano pamėgtų rašytojų – Algį Budrį – kaip paaiškėjo – lietuvį. Budrys atvyko į Ameriką prieš Antrąjį pasaulinį karą. Atrodė, kad tais laikais toks tebuvo vienas – džiaugiausi jį suradęs, nes ir lietuviai, ir rašytojai man buvo brangūs.
Paskui išeivijoje pokariu rašė mano tėvų karta, kaip Juozas Kralikauskas, Kazys Bradūnas ir kiti. Buvo ir keli jaunesni, rašiusieji lietuviškai, kaip Lidija Šimkutė Australijoj.
Po kurio laiko pradėjau rašyti ir aš: anglų kalba apie lietuvius išeivius. Maniau, kad mūsų mažai, bet atradau, kad mūsų daug daugiau, visų pirma Kanadoje Ray Filip ir Irena Guilford, Amerikoje Birutė Putrius, Daiva Markelis, Irena Praitis, Gintaras Žukauskas, Laima Vincė, Eglė Juodvalkė, Milda de Voe ir kiti.
Aišku, šis sąrašas pasipildė vėliau emigravusiais rašytojais, minėtinas Valdas Papievis, kuris rašo lietuviškai ir gyvena Paryžiuje, ir Saulius Tomas Kondrotas – Amerikoje, Grigorijus Kanovičius ir jau, deja, seniai miręs Icchokas Meras – Izraelyje, Dalia Staponkutė – Kipre bei Tomas Venclova – ir Amerikoje, ir Lietuvoje.
Čia išvardijau tik keletą lietuvių rašytojų, kuriuos žinojau, ir štai – mūsu gretos pasipildė dabar šio suvažiavimo metu. Pasižiūrėjęs į atvykusių rašytojų sąrašą, matau daug man naujų rašytojų iš Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Austrijos, Norvegijos, Danijos, Ispanijos, Italijos, Baltarusijos, Mali, Kipro, Meksikos, Estijos, Airijos ir kitų valstybių.
Tie iš mūsų, kurie rašo apie Lietuvą – garsina jos vardą pasaulyje. Tie, kurie rašo bet kokia tema prisideda prie pasaulio literatūros turto, prie kultūros kraičio, kurį mes krauname visą savo gyvenimą, ir kurį dovanojame savo skaitytojams.
Rašytojų gyvenimas yra vienišas – daug metų dirbame prie savo stalų, arba kavinėse arba virtuvėse – kartais bandom atrasti susikaupimui tylos momentų tarp kitų darbų, tarp šeimyninio gyvenimo ir atsakomybės už tėvus ir bičiulius.
Ir tada po ilgos tylos, staiga pasirodom viešai, kaip ir per šitą puikų suvažiavimą, kuriame galime susipažinti vieni su kitais ir su savo publika.
Ačiū tiems, kurie suorganizavo šitą forumą, ir ačiū pasaulio lietuvių rašytojams, kurie dalyvauja čia dabar, ir tiems, kurie negalėjo atvykti.
Kartu mes kuriame literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu.
Klausimai suvažiavimo dalyviams:
1. Dalyvavote pirmajame Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime. Kokie įspūdžiai?
2. Iki šiol nėra buvę nuoseklesnių pastangų suburti išeivijoje gyvenančius lietuvių kilmės rašytojus, leisti antologijas, plėsti kontaktų tinklą, aktyviau bendrauti ir bendradarbiauti. Kokias perspektyvas matote? Kokie Jūsų lūkesčiai ateičiai?
Literatūrologė, vertėja doc. dr. Evelina Gužauskytė (Wellesley College, JAV):
1. Neabejotina, kad panašus renginys buvo reikalingas. Jį organizavusių žmonių – ypač PLB Valdybos pirmininkės Dalios Henke ir Kultūros komisijos pirmininkės Juratės Caspersen, LLTI direktorės Aušros Martišiūtės-Linartienės ir LRS pirmininkės Birutės Jonuškaitės – bei daugelio kitų prie jo prisidėjusių asmenų energijos ir kūrybingumo dėka šis suvažiavimas tikrai pasisekė. Įspūdžiai teigiami, užmegzti nauji kontaktai, pasidalinta patyrimais ir kūrybos ištraukomis. Renginio paliktus šiltus pėdsakus jausime dar ilgai.
Iškilo ir produktyvių klausimų – kas yra pasaulio lietuvių rašytojai? Koks jų ryšys su Lietuvoje dirbančiais rašytojais, literatūros kritikais, vertėjais ir kitais kūrėjais? Pagaliau, kas yra tas lietuvis? Kas mus visus, suvažiavusius iš įvairių pasaulio kampelių, atstovaujančius skirtingas kartas ir nešinais skirtingomis asmeninėmis patirtimis, sieja? Suvažiavimas vyko vos keletą dienų prieš referendumą dėl dvigubos pilietybės, kai anksčiau beveik nekvestionuojama samprata, kas yra lietuvis, staiga pakibo tarsi tuščias kabliukas ant ištrauktos meškerės. Nors rašant šiuos atsiliepimus, balsavimo rezultatų dar nėra, jau spekuliuojama, kad referendumas greičiausiai bus neįvykęs, ir šiuo atveju klausimas taip ir liks kaboti. Ar lietuvišką pasą praradęs tautietis per vieną naktį taps nebelietuviu? Ar nebelietuviu jis bus tik iki galimo referendumo pakartojimo? O kadangi tapatybės ir daugialypio identiteto bei šių sąvokų sąsajų su kalba, vieta bei teritorija temos plačiai nagrinėjamos tiek lietuvių, tiek ir daugelyje kitų pasaulio literatūrų, Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas ir yra forumas, kuris prašyte prašosi galimybės šiomis temomis pasikalbėti, suteikiant galimybę išreikšti daugiau nei vieną požiūrio tašką. Nemažai tokių pokalbių pradėjo megztis šio pirmojo suvažiavimo metu, todėl šiems ir kitiems pokalbiams – atsiveria galimybės ateities suvažiavimuose.
2. Renginiui išleista antologija „Egzodika“ – gražus ir prasmingas leidinys. Akivaizdu, kad į jo parengimą bei patrauklų apipavidalinimą įdėta nemažai pastangų, užtikrinant, kad atrinkti autoriai atspindėtų kuo platesnį atstovaujamųjų šalių, literatūros žanrų bei rašymo stiliaus ratą. Antra vertus, ateityje atsiranda galimybė pagalvoti apie tai, kaip rašytojų, vertėjų bei literatūrologų, rašančių tiek Lietuvoje, tiek svetur, darbuose gvildenamos temos „trikdo“ tokias sampratas kaip bendruomenė ir pilietiškumas, tauta ir teritorija, kalba ir kultūra. Tarp dažnai išeivijos autorių kūryboje besikartojančių temų būtų galima paminėti ir tokias – (ne)priklausymą, individualiąją ir kolektyvinę atmintį, santykius tarp pasaulio bei konkrečios vietos ir, žinoma, tapatybę. Tikiuosi, šis suvažiavimas bus turiningo bendradarbiavimo pradžia.
Rašytoja, eseistė, vertėja dr. Dalia Staponkutė (Kipras):
1. Kai renginys vyksta pirmąjį kartą, nežinai, ko iš jo tikėtis, ką jame sutiksi ir toji „pirmojo karto magija“ padeda jaustis kūrybingai, ji traukia. Tačiau ne visus. Yra tokių, kurie mėgsta „gerai išbandytus“, standartizuotus renginius, kur susilaukiama „laurų“, kur suspinta nemažai žiniasklaidos atstovų, kviečiančių pokalbiams ir fotosesijoms. Šiam forumui kol kas nebūdinga nei viena, nei kita, ir nors iš pradžių tai atrodė keista: „Nejau niekas nesidomi lietuviais, rašančiais svetur?“, renginiui įsibėgėjus buvo gera, kad jo dalyviai turėjo galimybės ilgiau ir ramiau pabendrauti vienas su kitu, susipažinti, pasėdėti kavinėse be nežmoniško įvykių ir kalbų „maratono“. Tai buvo įdomus, nuoširdus, kupinas gerų emocijų susitikimas, jaudinantis, neretai iki ašarų ir visai ne dėl sentimentalumo ar nostalgijos, o dėl panašių išgyvenimų, kurie kiekvieno unikalūs, tačiau sykiu taip gerai atpažįstami, savi. Kai apie savo patirtis gali kalbėtis su kitu, panašaus likimo žmogumi, lietuviškai, o tai yra – gimtąja kalba ir spontaniškai, kontaktas negali nejaudinti. Noriu pasakyti, kad organizacinis trūkumas, kuomet stinga informacijos ir pranešimų apie renginį plačiajai visuomenei (juk neretam šis forumas netgi pasirodė tarsi „uždaras“ renginys!) patiems dalyviams netrukdė, o išėjo tik į gera. Žinoma, apie tai, ką rašo lietuviai pasaulyje, galėjo sužinoti ir daugiau Lietuvos žmonių, bet tam visados yra ateities pažadas ir visagalis likimas – bus lemta, vėl suvažiuosime, juk tai (nelengva) ! Būti lietuvių rašytoju užsienyje yra labai nepaprasta, nes viskas daroma virš jėgų, po darbų, „po…“, „už…“, paribiuose, „ant ribos“, kovojant su visiška, hermetiška vienatve… Tikra rašymo asketika, o rezultatas? Kai negyveni apsuptas savo kūrybos kalbos, jos erdvėje ir dabartiniame laike, rezultatas neretai būna nuviliantis – tai pristingta žodžių kurti vaizdus, tai nejučia imi vartoti verstines formas (Lietuvoje redaktorių vadinamas „rusizmais“, nors tai gali būti ir verstinys iš anglų, vokiečių kalbos ir t. t.). Apie visa tai ir kalbėjomės pertraukose tarp skaitymų… Į šį forumą atvyko lietuviai, kuriantys už savo kalbinės tėvynės ribų arba tie, kurie yra lietuviškos kilmės, kuriantys kita kalba. Na, todėl jie ir buvo pavadinti „pasaulio“ – ne dėl to, kad jie būtų „plačiai žinomi pasauliui“ (kaip kai kas juokdavo). Forumą organizavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenė ir, iš esmės, jis buvo skirtas „2019 – Pasaulio Lietuvių metams“. Labai gerai, kad organizatoriams talkino Lietuvos Rašytojų sąjunga ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, nes be šio „lietuviško“ prisilietimo renginys būtų stokojęs koncepcijos, o ir antologijos daugiareikšmiu pavadinimu „Egzodika“ (ačiū jos kūrybingai dizainerei Gabrielei Vingraitei ir sudarytojams Loretai Mačianskaitei, Žydronei Kolevinskienei, Sauliui Vasiliauskui).
2. Antras klausimas išplaukia iš atsakymo į pirmąjį – matau perspektyvą tik tada, jei suvažiavimas virs prieinamu, žinomu ir matomu, pirmiausia, diasporos literatūros tyrėjams, universitetams ir bibliotekoms Lietuvoje. Juk literatūra – tai tekstas, kuris prašosi ne tik skaitomas, bet iškoduojamas, „išverčiamas“, interpretuojamas. Sakoma, kad teksto nereikia aiškinti, tačiau nė vienas iš atvykusiųjų į šį suvažiavimą rašytojų nerašo konkrečiai apie Lietuvą, o rašo apie savo, kaip lietuvio/lietuvės, „čia ir dabar“, t. y. gyvenimą kitoje šalyje. Rašo kaip lietuvis, tiksliau lietuvė (nes dauguma rašančių yra moterys, nors tai ne tik lietuviškasis, o europietiškasis fenomenas). Forumo skaitymuose girdėjome visokių tekstų – ir stiprių, ir mažiau įdomių, ir grafomaniškų, ir eksperimentinių, bet jie visi kreipiasi į lietuvių skaitytoją (Lietuvoje ir svetur), siekdami pranešti, iškomunikuoti vienokią ar kitokią patirtį – meilės, motinystės, ilgesio, emigracijos neišsipildymo, nebegalėjimo ir nebemokėjimo sugrįžti į Lietuvą, nuostabos dėl to, kas dedasi Lietuvos viešosiose erdvėse, kas nutinka skulptūroms ir medžiams. Juk tai yra abipusis žmogaus ir jo gimtosios vietos santykis. Žmogus iškeliauja, bet iškeliauja ir jo gimtinė, kartais į radikaliai „priešingą“ pusę, ji irgi nestovi vietoje, ir vienintelė vieta, kur tas santykis lieka, yra tekstas, nesvarbu, kad jis tiesiogiai apie tą santykį nekalba. Tyrėjams ir ne tik – tai įdomiausia medžiaga, jeigu ji būtų suvokta kaip vertybė, kaip mūsų lietuvių kultūros kismas, veikiant globalizacijos procesams, nes globalizacija smarkiausiai supurto būtent „mažąsias“, „paribio“ kultūras, kartais nepalikdama nė akmens ant akmens. Įdomu tai, kad kiekvienas už savo kalbinės tėvynės kuriantis rašytojas yra sykiu ir vertėjas tos kultūros, kurioje jis gyvena. Rašytojas, gyvenantis ir kuriantis už savo kalbinės tėvynės ribų, tarp eilučių įsileidžia kitos kultūros balsą, jausmines intonacijas ir idiomas, jų vertimą, tuo praturtindamas savo kalbą ir kultūrą, tapdamas jautresniu kitam. Jei rašytojas, daug metų gyvenantis užsienyje, tebekuria lietuvių kalba, dažniausiai jis gali kurti ir kita kalba, t. y. kalba to krašto, kur gyvena (forume matėme ne vieną pavyzdį) ir tai beveik taisyklė. Tik išimtis ta, kad jis/ji renkasi gimtąją kalbą, nes tiki, jog ją jaučia geriausiai. Riba tarp vieno ir kito pasirinkimo – iš tikro labai plona. Tokį autorių gali bet kada „pasisavinti“ kita kalba, juk kalbos tarsi kanibalai gyvena nuolatiniu „naujo kraujo troškimu“ (prisiminkite polemiškąjį Oswald‘o de AndradeManifesto Antropófago). Jos tuo gyvena ir šitaip turtėja – tik „negyvos“ kalbos nieko nesisavina. Norėtųsi, kad kalbinės tėvynės politika būtų kuo palankesnė gyvenančiųjų svetur kūrybai, nes ji trapi, laikina ir bet kada gali keistis. Svarbu, kad klasifikuodami, skirstydami į grupes – „savo/pasaulio“ „centro/periferijos“ – nenubrėžtume labai griežtų ribų, kuriomis iškart pasinaudotų kokia nors skaidymą mėgstanti politika (jautresniam rašytojui ji galėtų baigtis net kūrybine tragedija). Pasaulio lietuvių rašytojas, jei jis rašo lietuvių kalba, yra, pirmiausia, lietuvių rašytojas, kur jis begyventų, kaip ir tas, kuris rašo kita kalba, bet yra lietuviškos kilmės ir jo temos yra tampriai susijusios su Lietuva. Be to, svarbiausia, kuo rašytojas pats nori būti – lietuvių ar „kitų“ rašytoju, o gal (retais atvejais) įstengia būti ir, ir tuo, juk daugialypė tapatybė – pasaulio šiandiena. Tai yra šventas paties rašytojo pasirinkimas, netgi ne skaitytojų ar kritikų, kurie vertina jo kūrybą.
Rašytojas, žurnalistas Vasilij Jaškinas (Rusija, Vokietija):
1. Viskas buvo puikiai organizuota. Vyko įvairūs renginiai, supažindinantys su Lietuvos kultūra ir istorija, skatinantys rašytojų bendravimą tarp savęs ir su skaitytojais. Išleistas įdomus stilingo dizaino almanachas, kompaktiškai pateikiantis informaciją apie autorius dviem kalbomis. Aš nekalbu lietuviškai, bet man buvo sukurtos visos sąlygos, kad šiame forume nesijausčiau svetimas.
2. Manau, kad forumo dalyviai galėtų įsijungti į Lietuvos ir emigracijos žiniasklaidą, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių tautiečių galėtų sužinoti apie dabartinį Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Pavyzdžiui, aš pats esu pasirengęs aktyviai dalyvauti visuose renginiuose, kurie bus skirti kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį masinės informacijos priemonėse rusų ir vokiečių kalbomis.
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė-Charles (Australija):
1. Šis renginys buvo išskirtinis atvira, kolegiška, geranoriška atmosfera, pagarba kiekvienam. Kiekvieno kūryba ir gyvenimo istorija buvo verta ir būtina išklausyti. Organizatoriai nuveikė didžiulį darbą suburdami draugėn rašytojus, poetus ir vertėjus iš viso pasaulio. Visiems atsirado vietos – tiek žinomiems Lietuvoje ir už jos ribų, tiek savęs rašytojais iš kuklumo nevadinantiems. Esu dėkinga už galimybę pabendrauti su kūrėjais, su kuriais sieja bendros patirtys ir tikslai.
2. Tikiuosi, kad šis suvažiavimas bus surengtas dar ne kartą. Galbūt neturi būti kasmetinis, bet labai sveikinčiau mintį organizuoti tokį renginį kartą per dvejus ar trejus metus. Pirmajame suvažiavime daugiau dėmesio skirta pažintiniam aspektui, ryšių mezgimui, o kituose, jei jų bus, matau erdvės diskusijoms, pranešimams apie pasaulio lietuvių kūrybą, prozos ir poezijos skaitymams, vertėjų dirbtuvėms. Išties galimybės čia neišsemiamos, ypač matant, koks šis renginys buvo svarbus kūrėjams, gyvenantiems ne Lietuvoje, kartais – ir kuriantiems ne lietuvių kalba, kaip jis žmonėms iš skirtingų šalių tapo tiltu į Lietuvą.
Parengė Saulius Vasiliauskas
