literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. Noveliški portretai

2012 m. Nr. 2

Audronė Girdzijauskaitė. Nutolę balsai: portretų metmenys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 360 p.

Audronės Girdzijauskaitės knygoje pirmiausia žvilgsnį patraukia antraš­tės – taikliai pagauta ir užfiksuota kiekvieno portretuojamo asmens likiminė ar kūrybinė strategija: „Argi aš ne Barbora?!“ (Rūta Staliliūnaitė), „Aristokrato žingsniu“ (VU bibliotekos direktorius Jurgis Tornau), „Sena­miesčio žvirblis“ (dailininkas Vytautas Kalinauskas), „Moteris iš jūros“ (pia­nistė Aldona Dvarionaitė), „Mažas sce­narijus Sauliaus atminimui“ (kino kri­tikas Saulius Macaitis) ir kt. Todėl ir šiai recenzijai siūlėsi įvairūs pavadini­mai, kurie galėtų atspindėti knygos autorės intencijas, tikslus ir rezultatą: „Dvidešimt šeši atgiję balsai“ (nes visi, išskyrus du, jau laiko užribiuose), „Din­gęs elito laikas“, „Profesionaliai apie profesionalus“, „Užgniaužus tuštumą“, „Linksma ir tragiška knyga“, o gal „Portretologija“? „Žodinio portreto mokslas ir menas“? Arba „Portretinės novelės“?

Tie pavadinimai implikuotų, kad A. Gir­dzijauskaitės knygoje ne tik išvengta tradiciniams memuaristams būdingų žanro štampų, bet ir reprezentuojamos geram rašytojui būtinos dorybės. Pas­kutiniojo portreto pirmas sakinys „Dar gyvenant su žmona sudegė jo namo stogas.“ (tai „Karalius be karūnos“ – apie gydytoją ir sodo kaimyną Min­daugą Runkevičių) smigteli kaip kokia Bitės Vilimaitės novelės pradžia, jokio „vieno žymiausių“, „vieno mano mie­liausių“ ar pan. Šis paskutinis rašinys sukuria visos knygos žiedinę kompozi­ciją, sugrįžtama į pradžią, prie tėvų, vaikystės, paauglystės, sukabinama laiko gija su pirmuoju portretu „Dvi moteri“ ir su ankstesne prisiminimų knyga „Atminties salos“ (2008). Net sunku patikėti, kad A. Girdzijauskaitė sako: nemokėjau, nedrįsau rašyt ak­torių portretų (tai 1973–ieji, kai reikėjo straipsniu pagerbti Moniką Mironaitę) ar kad grįžus po studijų Maskvoje jos pačios „lietuvių kalba buvo negrabi, neraiški tarsi prastas vertimas“ (p. 227). Jei taip ir buvo, per kelis dešimtme­čius rašyti dar ir kaip išmokta. Bet kurio menininko portretas išeina sin­tetiškas, žmogiškas ir pakankamai vi­sapusiškas, tad paantraštės patikslini­mas „portretų metmenys“ atrodo tik mandagus pejoratyvas. Portretai turi keturgubą dimensiją – profesinę, psi­chologinę, asmenybinę, literatūrinę. Į kiekvieną „Nutolusių balsų“ kūrinį ga­lima žvelgti kaip į novelę, kur yra pra­džia ir pabaiga, pagrindinis herojus, foniniai veikėjai (tarp kurių ir ji pati, nors drauge ir pasakotoja, niekad nesibraunanti į pirmą planą, o tokios nuo­dėmės kiti memuaristai nevengia ar nesugeba išvengti) yra siužeto konstravimo ypatumai: peizažų fragmentai, kulminacijos, efektingos kūrinių pabaigos, emociniai ir intelektualiniai viražai ir daug ne tik dalykinės, bet ir estetines informacijos. Viskas, ko reikia gerai literatūrai. O čia juk dokumentika, tad ji turi papildomą kultūrinę vertę.

Kadangi A. Girdzijauskaitė nestokoja menotyrinių, teatrologinių kompetencijų, nuo tradicinių jausmingų memuarų ją skiria analitinis tiriamasis pradas, įvairių sričių menininkų, daugiausia aktorių ir dailininkų, profesinio darbo aptarimas, konkrečių kūrinių ar ir visos kūrybos bei veiklos interpretacijos. Tarkim, išsamiai pristatytas Vegos Vaičiūnaitės teatras „Miraklis“, rengęs spektaklius–misterijas atvirose erdvėse, praplėtęs lietuviškojo teatro sampratą ir laikytinas postdraminio teatro Lietuvoje pradininku, o režisierės drąsą liudija ne tik „spektaklių mastas, bet ir jų įvairovė“ (p. 312). Knygoje portretuojamos kelios viso XX a. šimtmečio kartos – nuo prieškario primadonų, turėjusių modifikuotis tarp pokario girnų, iki šių dienų, iki keturiasdešimtmetės Vegos.

Iš svarbių memuaristės bruožų pažymėčiau erudiciją, sociokultūrinio konteksto pritraukimą, ne tiek selektyvią, kiek sintetinančią atmintį, prozininkės pastabumą. Atida iškalbioms detalėms ypatinga, detalės kaupia apibendrinamąjį krūvį – ar epochą charakterizuoja, ar apibūdina konkretų personažą ir tarnauja jo portreto štrichams. Minima drabužių elegancija, spalvų deriniai, mezginiai, indai, reliktų statusą įgiję daiktai, nepaprastai Pradingos dovanos, stalo serviravimo ypatumai ir minimalistiniai meniu, kavos gėrimas sode, naktiniai pokalbiai telefonu, netikėtai užgriūvantys svečiai, kelionių azartas. Iš viso to sklinda pragmatizmo atmetimas, laisvo žmogaus raiška, peržengianti miesčionio supratimo ribas, nesitaikstymas su apsimestiniu padorumu. Glosto nusenusią kalę Kazimiera Kymantaitė, žvelgdama į raudonų saulėlydį. A. Girdzijauskaitė prisipažįsta, kad ieško kūrinio finalinės pastraipos ar sakinio specialiai, – tai beletristo išmiklintai rankai įprasta puanto būtinybe. Portretų pabaigos išties noveliškos – dvelkteli mirtimi nuo ištaigingų vestuvinių suknelių V. Kalinausko žmonos palėpėje, aktorius Algimantas Masiulis perduoda „mirties estafetę“ Viktorui Šinkariukui, skulptorius Kazys Teodoras Valaitis, renesansinių interesų ir užmojų žmogus, persiėmęs antikinės kultūros monumentalumu, laiko virš galvos didžiulį akmenį. Devyniasdešimtmetė dailininkė Juta Čeičytė dar čia, dar gali parašyti eilėraštį, žvelgti pro langą į „besikalančius peržiemojusių gėlių daigus“ (p. 84).

Niekad nesiverčiama bendrybėmis, kur būna skysta dažo ir daug vandens, čia potėpiai sodrūs. Jei sakoma, kad Lola Šaltenienė „buvo ryški ir originaIi, bet kukli ir natūraliai žavinga“, tai kiekvienam abstrakčiam žodžiui pagrįsti pateikiamas ne vienas išplėtotas pavyzdys apie prigimtį ir kilmę (Argentina su ispanakalbe kultūra), organiška kūno ir sielos dermė (pietietiškas grožis, šokio plastika, „geroji namų dvasia“, mielaširdingumas), pomėgius (siuvėja, mezgėja, egzotiškos virtuvės specė) ir t. t. Įspūdinga moteriška atida konkretumui, nelyginant Danutės Kalinauskaitės kūryboje, visos tos mažutėlaitės detalės, apibūdinančios buitį ar specifinius žmogaus įpročius: lempos secesiniais gaubtais, sidabruotas ąsotėlis Maskvos kavinėje, baltai siuvinėta N. Miliauskaitės paklodė, M. Mironaitės megztos skaros, damų ilgi sijonai, geros odos batai, medžiagų ir siūlų faktūros, ir jau visiškai fantastiški trys Algimanto Masiulio dovanoti žiedai:

„Ištiesė per stalą ranką su rausva širdies formos dėžute, kurioje buvo ypatingas aukso žiedas, atliktas viduramžiška technika – inkrustuotas daugybe įvairių akmenėlių. Paklausė, ar dovana man patinka, ir paprašė užsimauti. Bet žiedas man buvo per mažas. Algis nepaprastai susijaudino ir pasakė, kad užsakys pažįstamam meistrui kitą. Ir iš tikrųjų mes susitikome dar kartą“ (p. 129–130)

Tai jau trečiojo žiedo istorija (pa­taisytas variantas tiko), o žiedai, beje, buvo dovanojami kaip dėkingumo ir solidarumo ženklas, ir tokie karališki gestai liudija buvusį laiką nutolus negrįžtamai. Atskirai turiu pažymėti A. Girdzijauskaitės atvirumą gyveni­mo teisybei ir sykiu trapų pasakotojos delikatumą. Knygoje užburia gyveni­mo, „koks iš tikrųjų yra“, matymas ir vaizdavimas, adekvatus, tikroviškas visa ko suvokimas, nes jei apie sudė­tingo likimo ir neįprastų charakterių žmones kalbėsi apeidamas kontrover­siškus momentus, būsi nuobodus ar net melagis. Vienas iškalbingas simp­tomiškas epizodas paaiškins situacijos keblumą: kartą pajūry akvarelininkas, piešėjas ir filmų dailininkas Jeroni­mas Čiuplys nupiešė vietinės moters portretą, kuris „modeliui“ labai nepa­tiko, tad autorius nedelsdamas su­draskė jį į skutelius. Štai ką reiškia realizmas – tenka piešinį išmesti, nes tikroviškumas žmogui nepriimtinas, jis nori matyti save gražesnį. Ana­logiškas išbandymas laukia ir žodžiais portretuojančiojo – kaip nenusižengti autentikai, rasti pusiausvyrą tarp tiesos pasakymo ir neužgaulumo? Čia kalbu ne tik apie privataus gyvenimo detales, kurių, ypač iš jausmų ir san­tykių sferos, knygoje gausu. Esama ir bendresnio pobūdžio atvirų paabejojimų, kaip antai pastraipa apie Juozo Miltinio aplinkos savaip negatyvų „krikštą“ (p. 284) – kodėl režisierius tiek daug reikalavo, sulaužydamas ne vieną likimą, o neparodydamas kelio, kaip tų idealų siekti? Laima Rupšytė įžvelgia Justino Marcinkevičiaus „Min­daugo“ pačioje idėjoje „kažką stalinistiška ir svarsto, ar moralu kurti vals­tybę tiekos žmonių aukų ir užkaria­vimų kaina“ (p, 203). Gana kandžiai charakterizuojami Nijolė Miliauskaitė ir Vytautas Bložė – jis egocentriškas, ji vienuoliškai nuolanki, „gyveno aukoji­mosi svaiguliu“; su distancija rašoma apie jų įtikėjimus budistinėm tiesom ir jomis grįstas keistas kasdienes prak­tikas. Apie artimus draugus pasakoja­ma dar kitaip – su meile, neafišuojamu dramatizmu – ypač apie pianistę Al­doną Dvarionaitę, lėlininkę Laimą Lankauskaitę, kino žmogų Saulių Ma­caitį. Kad pastarasis portretas dėl ne­įprasto atvirumo dar 2007 m. buvo laikomas ginčytinu tekstu, sužinojau tik iš šios knygos, iš portreto apie Bro­nį Savukyną, „Kultūros barų“ redak­torių, drįsusį jį be korekcijų publi­kuoti. Svarbiausia, kad portretuojamų asmenybių prieštaringumai ir kam­puotumai parodyti supratingai, su meile. A. Girdzijauskaitei būdinga tik­ra vidinė inteligencija – neperžengti skonio, padorumo, saiko, deramo san­tūrumo – bet ir nenutylėti aistrų, ne­gatyvumo, destrukcinių momentų, nie­ko nesaldinti. Rūtos Staliliūnaitės portretas man pasirodė blankesnis už kitus, bet turbūt dėl to, kad aktorė bu­vo uždara ir nuolat palaikė susikurtą savo viešą įvaizdį, o jos pačios gyveni­mas už teatro ribų buvo gana pilkas.

Užgyventa išmintis ir jos pertei­kimo įgūdžiai kuria tankų prasmių tinklą, audžia epochos gobeleną, iš ku­rio vaizdžiai veriasi mūsų kultūros istorija, jos tirštuma, sovietmečio žmo­nių laikysenos. Konstatuojama, kad „[K]ompromisai – viena pagrindinių mūsų jaunystės realijų“ (p. 233), bet jokiais nebūtinais komentarais tai neapipinta, ištariama ramiai, be jokių pastangų baltintis, juodintis ar aiškintis, neimplikuojant nereikalingų ideologizavimų. Juk rašoma iš esmės apie laisvos dvasios žmones, kurie patyrė tam tikrų suvaržymų. Tas skurdus, su­spaustas, iškvėpuoto deguonies laikas savaip skatino kūrybinius proveržius; apie juos kalba Tadas Baginskas, apibūdindamas originalias K. T. Va­laičio darbų įkūnįjimo technologijas: „Turbūt mūsų visų išradingumas atėjo iš tų metų, kai nieko nebuvo“ (p. 280).

Atskirai dera paminėti bohemos „teoriją ir praktiką“, nes netyčia teko nugirsti, kad tai esanti knyga „apie sovietmečio bohemą“. Šitaip traktuodami labai susiaurintume „Nutolusių balsų“ reikšmių lauką. Gal tik nuo Bronio Savukyno portreto, kur aprašo­ma kavinė „Neringa“ kaip intelektualų traukos centras, vardijami jos lankytojai ir ten vykusios diskusijos, bohemiškasis leitmotyvas sustiprėja, bet taip atsitinka jau perskaičius 250 puslapių. Žinoma, ir ankstesniuose portretuose dažnai šmėsčioja vynas ir žvakei jauki atmosfera, poezijos skai­tymai, užsienietiškų muzikos plokš­telių klausymas, bet tai švelni roman­tiškoji bohema, kuri buvo daugelio kasdienybės dalis, o ne koks orgiastinis šėlsmas. Taip, vieno kito personalo likimą alkoholis sužalojo esmingai, bet tai lėmė kitos priežastys: ne bohe­miškoji bendravimo aura. Ne vienas, skaitantis portretus, galės tapatintis su išgyvenimais, kuriuos kėlė Andre­jaus Tarkovskio „Stalkeris“, Bulato Okudžavos dainos, Boriso Pasternako „Daktaras Živago“ ar verbos, dovano­jamos saviems ir svetimiems kaip etninės savasties raiškos ženklas.

Daugumos prisimenamų meninin­kų kūrybinis klestėjimas sutapo su sovietmečiu, o paskutiniai kiekvieno portreto štrichai tragiški. Intensyvi kūrybinė energija gyvenimo gale pavirsdavo nepagydomomis ligomis, vie­natve, liūdesiu, išsekimu, depresija. Į pabaigą knyga vis labiau slenka diminuendo. Žymus rusų filologas Ser­gejus Bočarovas yra išsitaręs, kad mūsų dabartinę būseną pirmiausia apibūdina asmenybių trukumas. Ne visai tiesa, nes šalia savęs esančius mes dažnai prižeminame. Bet aptariamoe knygoje – tikras asmenybių šėlsmas, klestėjimas, „perteklius“. Tur­būt baisoka būti tokio dingusio pasaulio portretuotoju. Bet viską atperka kūrybiškų sielų partnerystė, bičiulystė, retrospektyvus malonumas vėl panirti į tą turtingą praeitį, kai nevaržomam bendravimui užteko ir laiko, ir nor

P.S. Knygos informacinę vertę pakelia leidyklos rūpesčiu įdėta pavar­džių rodyklė, kuri paprastai tokio pobūdžio leidiniams nebūdinga.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Jūratė Sprindytė. Juozo Paukštelio orbitoje

2020 m. Nr. 3 / Juozas Paukštelis ir Juozo Paukštelio literatūrinės premijos laureatai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 342 p. Knygos dailininkė – Laura Inė.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Audronė Girdzijauskaitė. Jis niekada nebuvo ištikimas

2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą;

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Jūratė Sprindytė. Rudens rašytojas

2017 m. Nr. 11 / Šį vėlyvą rudenį prisimename rudens žmogų – Antanui Ramonui neštume gėlių, pasidžiaugdami jo 70-mečio sukaktimi. Gimęs lapkritį (1947) ir išėjęs anapus spalį (1993), buvo palytėtas esmiškai rudeniško dėmens (šiaurės topika,

Audronė Girdzijauskaitė. Žiemos, vasaros ir kiti universitetai

2017 m. Nr. 8–9 / Atsiminimų romano fragmentas / Režisūros pamokos. Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus….

Jūratė Sprindytė. In memoriam. Sudie, bičiuli (Algis Kalėda)

2017 m. Nr. 7 / Sudie, bičiuli. Apie ištisus dešimtmečius arti buvusį žmogų rašyti sunku – esi nuščiuvęs, sutrikęs ir staiga praradęs ne tik balsą, bet ir gabalą savo paties gyvenimo. Literatūrologas, polonistas, lituanistas, vertėjas….

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas