literatūros žurnalas

Jūratė Sprindytė. Juozo Paukštelio orbitoje

2020 m. Nr. 3

Juozas Paukštelis ir Juozo Paukštelio literatūrinės premijos laureatai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 342 p. Knygos dailininkė – Laura Inė.

Mėgstame pašmaikštauti, kad literatūros premijų Lietuvoje per daug, kad joms nominuojami kūriniai savo verte ne visada prilygsta premijų gausai. Skepsis nukreiptas pirmiausia į provincijoje, rašytojų gimtinėse įsteigtas premijas, bet kai pasižvalgai dešimtmetį kitą atgal, konkrečiai pasigilini, kada, už ką ir kokie autoriai premijas yra gavę, žybteli optimizmo kibirkštėlė. Juozo Paukštelio (1899–1981) vardu pavadintą premiją 1985 metais įsteigė Knygos bičiulių draugijos Pakruojo skyrius ir ją, kaip vėlyvuoju sovietmečiu buvo įprasta, fundavo kolūkis, o nuo 1993 metų perėmė Pakruojo rajono savivaldybė (kai kurių rajonų vietinės valdžios įstaigos panašaus kultūros ženklo lengvai atsisakė, kitos ėmėsi naujų iniciatyvų).

J. Paukštelio premiją gavę rašytojai, juos interpretavę kritikai, atsiliepimus rašę bičiuliai ir artimieji, aptariamos knygos „Juozas Paukštelis ir Juozo Paukštelio literatūrinės premijos laureatai“ sudarytojai ir leidėjai, skaitytojai ir šiaip simpatikai galime nustebti, kokie žinomi vardai ir kūriniai šiuose puslapiuose iškyla. Pati jauniausia, septynioliktoji laureatė Rasa Aškinytė paskutiniame leidinio rašinyje tarsi apibendrina apdovanotųjų sambūrio prasmę: „Po vieną mes niekada negalime tiek, kiek galime kartu. Statyti ir perduoti namus iš kartos į kartą, organizuoti tokius renginius, kalbėtis, dalintis, kurti bendrą atmintį“ (p. 322). Jei ne ši premijų gausoje gal ir pasimetanti premija, nebūtų pagerbti septyniolika laureatų, nebūtų taip plačiai paskleisti jų kūriniai. Prozos pasakojimo registrų skalė plati, žanrai įvairuoja: premijuoti devyni romanai, viena apysaka, šešios novelių knygos ir vieni biografiniai užrašai.

Orbitos centras šiuo atveju – rašytojas realistas Juozas Paukštelis. Orbitos trauka įcentrinė, stipri, sinergiška. J. Paukštelis siuntė savo pirmus kūrinėlius žymiems XX a. pirmos pusės rašytojams, ypač Juozas Tumas-Vaižgantas jauną autorių „šiltu žodžiu pakėlė“. Stebėtina, kaip viskas susiję. Vytautas Martinkus, premijuotas už romaną „Simonija“, ne kartą šnekučiavosi su J. Paukšteliu, o būdamas Rašytojų sąjungos pirmininku rūpinosi jo atminimo įamžinimu. Juozas Aputis, apdovanotas už romaną „Smėlynuose negalima sustoti“, vis šmėžuoja nuotraukose – jis lydėjo ne vieną laureatą, visus pažinojo dirbdamas mėnraščio „Metai“ redaktoriumi, kaip ir vėliau iš jo šią pareigą perėmęs Danielius Mušinskas, pažymėtas už riterišką tarnavimą novelės žanrui. Henrikas Čigriejus – Jono Mikelinsko mokinys. J. Mikelinskas, pagerbtas už romaną „Juodųjų eglių šalis“, buvo mano pirmos kritikos knygelės geranoriškas recenzentas. H. Čigriejus smagiame rašinyje sako: „Mes buvome iš tos laimingos kartos, kuri turėjo autoritetų“ (p. 95).

Šiai knygai parinktos premijuotosios prozos ištraukos atliepia J. Paukštelio kūrybos dvasią. Juk jis kūriniais siekė „sukelti gerų jausmų ir minčių“. Anot Elenos Bukelienės, parašiusios apie jį monografiją, J. Paukštelis – autentiškas pasakorius, įkvėptas gimtojo kaimo, mamos ir kitų senolių pasakojimų. Fragmente iš „Atsiminimų“ pats sako, kad labai mylėjo Titonių kaimą ir „visą monotonišką, dažnai net graudžią buitį“. Iš skurdo ir vargo atėjęs, kaip ir daugelis lietuvių rašytojų, pynė paprastus gyvenimiškus siužetus. Per šimtmetį kardinaliai persimainė mūsų proza ir pati Lietuva. Marcelijus Martinaitis vienoje apdovanotųjų knygų „Mes gyvenome“ konkrečiomis detalėmis parodo, kaip per jo kartos laiką Lietuvoje pasikeitė kelios civilizacijos: pirmąsias raides vedžiojęs anglimi ar rašalu iš suodžių, vėliau dvidešimt metų rašė kompiuteriu. Sąmoningas ir refleksyvus santykis su praeitimi M. Martinaitį įgalino sukurti ne etnografijos apybraižą, o gyvenimo filosofiją, rekonstruoti agrarinio mentaliteto struktūrą. Nuo tiesioginių kaimo vaizdų pakilta į apibendrinančių apmąstymų dimensiją. J. Paukštelio premijos nuostatai formuluoti dar sovietmečiu – už kaimo vaizdavimą ir jo socialinius pokyčius. Pirmuose apdovanotuose kūriniuose (Romualdo Granausko, Vandos Juknaitės, J. Mikelinsko) daugiausia vaizduojamos destrukcinės jėgos, kurios kaimą ir likimus griovė, ir žmonių atsparumas, kuris kaimą palaikė. Ne kiekvienas premijuotas rašytojas gali pasakyti kaip Apolinaras Čepulis: „Aš – kaimo vaikas“, bet drauge su J. Paukšteliu A. Čepulis gali tarti, kad ir jo mama mokėjo labai vaizdžiai pasakoti ir net tapo romano „Likimo upė“ herojės Viktorijos prototipe.

Įdomu, kad ir iš kaimo kilę rašytojai kelia klausimą: ar gyvendamas mieste, vietoj gimtinės beregėdamas tik dykynę, bet ją nuolat sapnuodamas, esu miestietis? (V. Martinkus, Ema Mikulėnaitė). Bet svarbiausia, kad sovietmečiu akcentuota skirtis kaimo / miesto proza nebeteko prasmės. Juk kūrinių epicentre esti žmogus su iš esmės tomis pačiomis problemomis – meilė, gimimas, mirtis, kova už būvį, džiaugsmai ir netektys, tik kaimo aplinkoje jos matomesnės, lyg išdidintos, mėgdavo pabrėžti J. Aputis. Pagrindiniai premijuotųjų kūrinių personažai išsaugo vidinių nuostatų integralumą, vertybinį stuburą – o tai tikrai artima J. Paukštelio pasaulėvaizdžiui. Esminius „paukšteliškumo“, kaip gražiai įvardija E. Bukelienė, bruožus randame užfiksuotus trumpame jos tekste, paimtame iš „Žiemgalos“ leidyklos archyvų. Anot kritikės, išlikimą J. Paukštelio tekstams garantuoja „poetinė pirmapradžių jausmų deklaracija“ (p. 23). Tik ar tie pirmapradžiai jausmai nekinta strimgalviais kintant pasauliui?

Visos premijuotos knygos kadaise skaitytos, kai kurias perverčiau iš naujo, norėdama atgaivinti įspūdį. Romanai, novelės tikrai stiprios, įdomios, turi išliekamąją vertę. Anot V. Martinkaus esė „Kelias pas kaimyną“, iš pat pradžių buvo aukštai iškelta „prozos meniškumo (o ne politinės konjunktūros) kartelė“, o juk pirmieji premijuoti dar sovietmečiu parašyti kūriniai. Kūrinys nepriklauso politinei santvarkai, o literatūra „nesibaigia nė su vienu iš mūsų“ (p. 195–196). Šiandien rašoma proza atrodo gerokai smuktelėjusi ir turinio apimties, ir gylio, ir raiškos prasme. Perkamus populistinius dabarties kūrinius D. Mušinskas vadina papūstžandžiais – tokių jis nerašo sąmoningai, todėl jo kūrybinis kraitis skalsus, bet brandus, sudėtas į premijuotą rinktinę „Kalno saugotojas“. Pagerbtieji rašytojai širdingai bando įsijausti į paukštelišką dvasią ir ieškoti su jo kūryba sąlyčio taškų. E. Mikulėnaitei – tai priklausymas savo kraštui, gimtinei. J. Paukšteliui esmingas gimtinės pojūtis atitariamas R. Granausko: „Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nebepastebėjau“ (p. 64). J. Paukšteliui būdingą optimizmą ir šviesos pojūtį, empatiją, dosnumą („ką kitam duodi, tą sau gauni“) bene puikiausiai atliepia H. Čigriejaus premijuotoji novelių knyga „Vieškeliukas pro dobilus“, nestokojanti humoro, kad ir apie ką pasakotų. H. Čigriejus istorinius įvykius keičia buitinėmis mikroistorijomis, aplinkos prieštaringumą retušuoja komiškais nutikimais, o gerą ūpą sukelia mažorine sakinio intonacija.

Leidinio sudarytojos Romualdos Kulšytės „Pradžios žodyje“ lakoniškai ir aiškiai pasakyta apie knygos sumanymą, struktūrą. Ji įdėjo nemažai pastangų, kad knyga būtų kuo turiningesnė ir įvairesnė, prašė gyvų premijuotų autorių (iš septyniolikos septyni jau pasitraukė į laiko užribius) nors trumpai reaguoti į premijos gavimo faktą. Deja, atsiliepė toli gražu ne visi. Galėjo, bet nepanorėjo – ar kad negaus honoraro, ar iš puikybės, kad provincijoje leidžiamos knygos nėra tokios prestižinės. Sudarytoja sukosi kaip išmanė, pati klostydama įvairių su premija susijusių fragmentų dėlionę, neišvengdama tam tikros eklektikos. Kiekvienas laureatas knygoje pristatomas reprezentatyvių tekstų ištraukomis, kai kurie specialiai iškilmėms sakytomis kalbomis ar svarbiomis ištarmėmis apie literatūros paskirtį ir žodžio svarbą, kaip antai aforistiškasis R. Granauskas: „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“ (p. 65).

Leidinys turtingas vizualiai. Smagios faksimilės – laiškai, palinkėjimai, dedikacijos bibliotekai, skenuoti viršeliai, o rašytojų ranka rašyti žodžiai technologijų akivaizdoje – unikalūs. Pagerbti prie premijos ištakų stovėję žmonės, juntama ir šiokia tokia ano laiko patetika (pirmoji premija – Algirdui Pociui už noveles „Liepos šešėlyje“), juk ją teikė dar kolūkis ir dar anais laikais. J. Paukštelio premiją gavusieji prisipažįsta, kad tai ir garbė, ir našta, juos apima ir savikritika, ir išaugęs pasitikėjimas, ir graudulys, ir dėkingumas, ir pasididžiavimas, ir kankinantis įsipareigojimas, ir kiti prieštaringi jausmai. Iš spausdintų naujų pasisakymų, kaip antai Paulės Mikelinskaitės apie brolį, sužinome intriguojančių detalių. J. Mikelinskas bičiuliavosi su rezistencijos poetu Broniumi Krivicku ir net planavo abudu trauktis į Švediją, tačiau apsisprendė, kad čia būsią reikalingesni. O jei būtų pasitraukę? 1993 metais įteikiant premiją V. Juknaitei už romaną „Šermenys“, kuris laikomas R. Granausko „Gyvenimo po klevu“ moteriškuoju variantu, salėje buvo mažai žmonių – tai sužinojau iš aprašo laikraštyje „Auksinė varpa“. Tokie buvo pervartos metai, kai kultūra egzistavo visiškoje nuošalėje.

Pakruojo r. savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos iniciatyva išleista knyga paliudija šios premijos gyvybingumą.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Jūratė Sprindytė. Mes ir pynėm, ir rašėm

2021 m. Nr. 12 / Danielius Mušinskas. Vainiko pynimas. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 120 p. Viršelio autorė – Živilė Jackūnaitė.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Jūratė Sprindytė. Svetimšalės žvilgsnis

2021 m. Nr. 3 / Saulius Šaltenis. Geležiniai gyvatės kiaušiniai. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 197 p.

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

Jūratė Sprindytė. Vidaujos dimensijos

2019 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Vidaujos link. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 328 p. Knygos dailininkas – Bronius Leonavičius.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Jūratė Sprindytė. Vytauto Martinkaus opus magnum

2018 m. Nr. 5–6 / Vytautas Martinkus. Tavo bažnyčios rūsys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 512 p. / Penki šimtai puslapių ir kone penkių šimtų metų aprėptis – toks romano užmojis, kuriame koreliuoja erudicija ir užgyventa išmintis.

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas