Asta Skujytė. Atimtos atostogos

2012 m. Nr. 3

Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – p. 120.

„Baden Badeno nebus“ – žada Un­dinė Radzevičiūtė naujausios savo knygos viršelyje. Ir savo pažadą vykdo: jeigu jūs, kaip ir aš, prieš pradėdami skaityti šią knygą manėte, kad tai bus kažkas panašaus į pirmuosius du šios autorės miniromanus „Strekaza“ (2003) ir „Frankburgą“ (2010) – turė­site gerokai nustebti. Kodėl? Apie viską – nuo pradžių.

Knygos anotacijoje, kurią parašė Kęstutis Navakas, skaitome, kad U. Ra­dzevičiūtė atskleidžia „dar vieną <…> talentingos kūrėjos briauną – mokė­jimą pasakoti istorijas“. Tai pirmas ir didžiausias skirtumas nuo „Strekaza“ ir „Frankburgo“ – žanro pokytis. Še­šiolika trumpų istorijų, kurias, kaip teigia literatūros kritikė Aleksandra Fomina, vienija prieš filisterius nusi­teikusių asmenybių vėliava. Kiekvieno pasakojimo centre, kaip ir prieš tai buvusiuose romanuose, atsiranda pag­rindinis veikėjas, kuris turi kokių nors išskirtinių bruožų: „Berniukas gimė su vagies rankomis“ („Laikrodis“, p. 7); „Tarp jų buvo tik vienas skirtumas: Mišelis į konkursą atėjo visiškai vie­nas, o Markas su mama“ („Premija“, p. 41) ir pan. Tokiems, išskirtiniams, yra sunkiausia, nes jų gyvenimus gali imti režisuoti padaliniai: „Kai jai buvo trylika, jos rankas netikėtai pamato teta. Ji ką tik buvo išėjusi į pensiją, ir, atradusi laisvo laiko, pradėjo regu­liuoti kitų gyvenimus“ („Režisierė“, p. 17), tokiems tenka taikstytis prie minios, po truputį išsižadant savęs: „Ir nustok eidamas į gatvę galvoti apie Hegelį… Nuo to tik nereikalinga įtampa veide atsiranda“ („Koks įdo­mus gyvenimas“, p. 29), o neprisitai­kius gresia tapti visuomenės autsai­deriu: „Eilinis vyras, negeriantis Sleepleso, neturėjo jokios perspektyvos iš­likti“ („Vaistai“, p. 59). Kaip sako japonai – išsikišusi vinis įkalama pir­miausia.

Kelios U. Radzevičiūtės istorijos – apie žmones, kurie nesugeba rasti skirties tarp kūrinio ir realybės: nove­lėje „Nusifilmavo“ (p. 46) sutinkame aktorių, kuris ką tik baigė filmuotis filme apie Šerloką Holmsą: „Po tiek mėnesių gyvenimo filmavimo aikštelė­je buvo galima grįžti namo, bet Fran­cas namo nebegrįžo.“ Francas per daug įsijautė į vaidmenį, kad galėtų padėti tašką, ir tęsia filmą už ekrano ribų: „Savo projektui jis jau surinko visas sudedamąsias dalis. Trūko tik gydytojo ir smuiko. Rūtų gerai, kad bent gydytojas mokėtų groti, pagalvojo Francas. Po poros savaičių bus galima atidaryti biurą, pagalvojo Francas. Jis netgi sugalvojo pradžią skelbimui: Privatus detektyvas..“ (p. 50). Būčiau paskambinus jo agentui ir pranešus, kad kitame filmo jam teks vaidinti virėją prancūzą, Francas persimaino. „Dabar tuoj pat išeis pro turgaus var­tus ir pasuks į kairę, Eis tiesiai namo ir gyvens kaip prancūzas virėjas. Su žmona“ (p. 62).

Anot semiotikės Marijos Nikolajevos, „mažiems vaikams, o dažnai ir nepatyrusiems suaugusiems skaityto­jams kyla sunkumų suvokiant tikro vės ir fikcijos santykį bei literatūros tekstų aspektus“ („Rubinaitis“, 2010, Nr. 2), Iliustraciją šiam teiginiui ma­tome novelėje „Valteris Šulcas“: „Vis dar pasitaiko žmonių, kurių gyvenimą pakeitė knygos. Giunteris pažinojo net du vyrus, nukentėjusius nuo Nabokovo „Lolitos“. Vienas pagal ją netgi gy­veno, o kitas tik labai to norėjo“ (p. 98). Pasitelkdama „itin subtilų humorą“ (K. Navakas) autorė atskleidžia tokių žmonių gyvenimui būdingą aiškų ra­cionalumo ir intelektualinio tobulėji­mo stygių:

„Jam ypač patiko smuikai, ir nors suprato, kad jau niekada neišmoks smuiku groti, ilgai juos apžiūrinėjo, kol paprašė vieną parodyti:
– Tą altą? – paklausė muzikos instrumen­tą pardavėjas.
– O bosinio neturit? – paklausė Francas.“ („Nusifilmavo“, p. 49)

Dauguma „Baden Badeno nebus“ veikėjų – aristokratai, o tai, matyt, ir užkliuvo Tomui Marcinkevičiui, kuris savo „recenzijoje“ kaltina U. Radze­vičiūtę dendizmu ir „lipimu ant stati­nės“. Neva ji „skelbia evangeliją nuo piramidės, koks geras jo vynas, kokia pilna statinė, arba, dar geriau, apsimeta rusų aristokratu, Gunteriu Grassu, prancūzų žirafa…“ („Šiaurės Atėnai“, 2011 10 14).

Ar mums, lietuviams, nepakanka agrarinės–realistinės tematikos roma­nų, apsakymų ir apysakų? „Baden Badeno nebus“ istorijos subtiliai pul­suoja gyvenimo efemeriškumu, ku­riam perteikti autorė ir renkasi šiek tiek kitokius, nei mūsų literatūrai įprasta, herojus. Tokie veikėjai prašyte prašosi ir kitokio kalbėjimo būdo, intonacijų, nes jie aiškiai mato distan­ciją (kuri nebūtinai turi būti vertina­ma kaip „pasikėlimas“) tarp savęs ir kitų: „Revoliucijos jūreivio tu visą gyvenimą po gatves nevaidinsi. Už tai niekas pinigų nemoka. Be to, vieną dieną pasteles, kad sliškam parodysty, kad veidas per daug protingas, ir nušaus…“ („Koks įdomus gyvenimas“, p. 30). Tačiau, kaip galima suprasti, tekstų neperskaitymas netampa kliūti­mi apie tai viešai pasiskelbti, o dar po tokiu intriguojančiu pavadinimu: „Argumentai ad hominem“. Apibend­rinti tokį rašinį galima paties T. Mar­cinkevičiaus žodžiais: „Buvo labai ne­gražu, bet labai linksma“.

Iš ankstesnių U. Radzevičiūtės knygų šioje išlieka tas pats kalbėjimo būdas, lakoniški ir taikliai aštrūs sakiniai, kurie arba iš karto atbaido skaitytoją, arba persmeigia jį iki stu­buro smegenų: „Daugeliui žmonių jaus­mas, kad svarbiausių dalykų gyve­nime dar nepadarė, atsiranda po ke­turiasdešimties. Tada jie puola skirtis arba mokytis jogos“ („Laikrodis“, p. 12).

Postmodernistinis U. Radzevičiūtės judesys – diptikas „Valteris Šulcas“ ir „Ketvirtasis palikimas“, kur autorė su­žaidžia vokiečių menininko G. Grasso figūra (jos Vilniaus universiteto stu­dentui neatpažinti neįmanoma, nes viename Filologijos fakulteto korido­riuje jau kelintus metus eksponuoja­ma šiam kūrėjui skirta paroda). Tokie bandymai dažnai yra slidūs ir retai kam pavyksta, tačiau U. Radzevičiūtė G. Grassą naudoja atsargiai, istorijos su juo nesubanalina, netgi priešingai – kyla intriga: ar po kūrėjo mirties skaitytojas Valteris Šulcas apvilks knygas jo oda, ar ne, kadangi „Valterio Šulco pasiūlymas buvo konkretus ir neturėjo nė šešėlio vimdančios misti­kos“ („Valteris Šulcas“, p. 105).

Nors deklaruojama, kad tai istorijų knyga, tačiau „Baden Badeno nebus“ norėtųsi pavadinti ir novelių romanu. Kodėl? Pirma, kaip jau minėjau anks­čiau, visas knygos istorijas vienija bendra idėja, taikliai nusakyta novelėje „Laikrodis“: „Kultūra, kaip žmogaus veiklos anomalija, yra kaip tik ta vieta, kur lengvai gali pasislėpti bot kuri žmogiškoji anomalija“ (p. 12). Todėl ir visi istorijų veikėjai vienaip ar kitaip susiję su kultūra (aktoriai, rašytojai, balerinos, kompozitoriai…). Antra: kai kurie pasakojimai savotiškai krista­lizuojasi ir sudaro junginius („Laik­rodis“ ir „Režisierė“; „Koks įdomus gyvenimas“ ir „Konstantin Kofin – vielikij aktior“; „Grafo žmona“ ir „Majoro žmona“, „Valteris Šulcas“ ir „Ket­virtasis palikimas“). Todėl kyla mintis, kad autorė vis dėlto yra ilgesnių distancijų rašytoja – jai norisi pratęsti pasakojimą, papasakoti istoriją iki galo, ką ji sėkmingai pademonstravo roma­nuose „Strekaza“ ir „Frankburgas“.

Trumpam dar stabtelint prie teks­tų: vienas įdomiausių yra „Apversti pi­ramidę“, nes čia taip ir nepaaiškinama, koks tai gali būti žaidimas, kuris lai­mėtoją paverčia legenda. Bet šis ne­aiškumas netrukdo mėgautis kylančia pasakojimo įtampa ir autorės meist­riškumu kuriant intrigą: „Žmonės kal­bėjo, kad dar būdamas septynmetis Zi apžaidė tris tėvo draugus. Po to penkio­lika metų iš eilės jis treniravosi po aštuonias valandas per dieną su ge­riausiais provincijos žaidėjais. Kad le­genda atrodytų kaip tikra, trūko tik fakto, kad jį rado krepšyje plaukiantį upe, o šalia gulėjo žaidimo lenta“ (p. 80). Tačiau kartu pasakojimas lieka paki­bęs erdvėje – laikas nenuspėjamas, o ir aplinką sunku nustatyti: kažkas japoniška–kiniška–indiška. Autorės kozi­ris – skaitytojui pateikiamas platus geografinis spektras, nors, manyčiau, buvo verta apsiriboti kiek siauresniu laiko intervalu: „Niršieji pusdieviai“ yra labiausiai nuo kitų pasakojimų šiuo požiūriu nutolusi istorija, nukelianti skaitytoją į pseudomitinius laikus, kuomet buvo įmanomos sąjungos tarp žmonių ir dievybių, nors „istorija rodo, kad iš „santuokų“ su mitinėmis būty­bėmis dažniausiai neišeidavo nieko ge­ro“ (p. 115).

Beveik visos knygos istorijos nutin­ka XIX a, pab. – XXI a. pr., todėl galbūt autorei reikėjo ir apsiriboti kaip tik šiuo laikotarpiu, nes tekstams pakan­ka vien geografinės turbulencijos, o „Niršiuosius pusdievius“ taip ir norisi pavadinti ekskursu, kurio galėjo ir nebūti.

Perskaičiusi trečiąją U. Radzevi­čiūtės knygą likau kaip istorijos „Baden Badeno nebus“ veikėja Marija – be žadėtos išvykos į kurortą (o tokiais gerais kurortais aš laikau jos pirmuo­sius du romanus) ir dar su peršamu Dimitrijumi Dolgovu (nauju, kiek pa­kitusiu, aptakesniu šios autorės kal­bėjimo stiliumi). Tačiau nuolat galvo­dama apie šią knygą su ja savotiškai susigyvenau ir nors nebandysiu pagal ją gyventi, tačiau kaip ir „Valterio Šulco“ Gunteris pastebėjau, kad „įta­ką gyvenimui turi ne tik pripažinti šedevrai, bet ir beveik nepastebėti kūriniai“. O „Baden Badeno nebus“ jau pastebėtas.