literatūros žurnalas

Asta Skujytė-Razmienė. Dekadanso reveransai

2020 m. Nr. 12

Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 198 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Kai 2011 m. pasirodžiusiame Undinės Radzevičiūtės trumpų istorijų rinkinyje „Baden Badeno nebus“ epizodiškai sušmėžavo Walterio Schultzo personažas (tada dar rašytas sulietuvintai – „Valteris Šulcas“, p. 98–109), turbūt niekas neįtarė, kad po beveik dešimties metų jį vėl sutiksime, tik šįsyk jo istorijai bus paskirtas visas romanas. Taip, ekscentriškasis rašytojo Giunterio Graso odos pirkėjas grįžo ir šįkart skaitytojui suteikiama proga žvilgtelėti į jo gyvenimą iki šios pažinties. Bet apie viską iš pradžių.

1924 m. Veimaro respublikos Berlynas, vadinamieji „siautulingi dvidešimtieji“ (angl. Roaring Twenties). Tačiau knygos centrinė figūra – Walteris Schultzas – yra visiška šio dešimtmečio antitezė: paveldėjęs savo senelio spaustuvininko Egono turtus, namus, „ratus“, biblioteką ir tarnaitę froilen Bertą, Walteris ruošiasi… mirti: „– Kuo skundžiatės? – paklausė vaistininkas kaip gydytojas. / – Aš mirštu. / <…> – Kaip seniai? / – Paskutinius dvidešimt metų“ (p. 25–26). Tam, kad knyga nesibaigtų dar net neprasidėjusi, Walteriui kartais kompaniją palaiko ir į diskusijas apie „degraduojantį Berlyną“ įsitraukia jo (pusiau) sesuo Lotta, savo pažiūromis diametraliai priešinga (pusiau) broliui („Taisyklės“ ir „tvarka“ buvo vieni svarbiausių žodžių Lottos žodyne“, p. 43), jos (beveik) šešiametis sūnus ir būsimasis Walterio turtų paveldėtojas Axelis, minėtoji froilen Berta ir dar saujelė antraeilių personažų – nuo prostitučių iki detektyvų.

Atrodytų, jog tokios nykios, nuolatiniame mirties laukime gyvenančios asmenybės pavertimas romano herojumi – mažų mažiausiai kvestionuotinas. Tačiau Walteris netrukus atsiskleidžia kaip aistringas kolekcionierius, bibliofilas, tvarkantis biblioteką pagal Warburgo metodą, ir savo kolekcijoje turintis keletą ypatingų eksponatų, vienas iš jų – knyga, aptraukta žmogaus oda. Tai, jog ši knyga – „pirmasis de Sado leidimas“ (p. 16), yra svarbu, ir prie to dar grįšiu kiek vėliau. Tačiau žmogaus oda apsėda Walterį taip, kaip Patriko Süskindo Žaną Batistą Grenujį nekaltos mergelės kvapas. Pasitaikius pirmai progai, Walteris savo odadirbiui Mausui atneša nebe ožkos ar kengūros, bet netyčia partrenkto ir ant automobilio galinės sėdynės paskutinį kvapą išleidusio jaunuolio kūną. Tad mieste, kur „lavonai, plaukiantys kanalu <…> – įprastas dalykas“ (p. 28), Walteris leidžiasi į pavojingo hobio kultivaciją, ieškodamas naujų „viršelių“ savo kolekcijai. Neišsipildęs dailininkas („ligos ir mirtis, nuolat jį laikanti už alkūnės, visiškai išblaškė įkvėpimą, o gavus Egono palikimą piešti ir tapyti Walteriui visiškai nebesinorėjo“, p. 33) tampa visas ribas peržengti drįstančiu ir į „beprasmiškus estetinius malonumus“ (p. 88) įnikusiu kūrėju. Tačiau iškyla klausimas: ar visa tai turi ribą? Ir „kur ta riba?“ (p. 83).

Pagrindinis konfliktas, įrašytas ir knygos pavadinime, yra tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo. Knygos personažai romano pradžioje svarsto, ar gali egzistuoti moralus grožis („Kartais tam, kad paprastas daiktas taptų ypatingu, unikaliu kūriniu, mums reikia užmiršti apie moralę“, p. 18), kodėl žmonėms norisi bjaurumo („Bjaurumas mene – tarsi nusikaltimas mūsų susikurtam idealiam pasauliui“, p. 19), tačiau pati diskusija filosofiniu požiūriu yra sekli ir argumentai pradeda kartotis („<…> grožis nėra gėris, nes, kaip jau sakiau: labai daug blogio padaryta dėl pačių gražiausių, kilniausių, moraliausių ir šviesiausių tikslų“, p. 20).

Atrodo, tarsi iškart norėta kondensuotai išdėstyti visą moralinę problematiką, kuri bus vystoma kūrinyje, tačiau susidaro įspūdis, jog rašytoja nepasitiki savo skaitytoju, jo pajėgumu interpretuoti, ir tai galima suvokti iš viso likusio teksto. Tokį įtarimą tik sustiprina kad ir toks sakinys: „Bet ar Walterio grožio ir blogio bibliotekai reikia tokios knygos?“ (p. 177). Vis dėlto, nepaisant tokio žaidimo atviromis kortomis, tekstas sugeba išlaikyti skaitytojo dėmesį ir intriguoja sekti Walterio (klyst)kelius toliau.

Lygiagrečiai (bet ne taip deklaratyviai) knygoje plėtojama praeities ir ateities dialektika, kurios išraiška – progresas ir žmonių požiūris į jį. Progreso baimę įkūnija froilen Berta, kuri net kalbiniame lygmenyje negali vadinti daiktų jų tikraisiais vardais (tožteris vietoj tosterio, „Mersedežas“ vietoj „Mersedeso“ ir t. t.). Anot Walterio, „technikos, progreso šiais laikais bijo net labai drąsūs žmonės. <…> Pasaulis jau naujas, o žmonės jame juk seni“ (p. 12). Pats Walteris, nors to ir nedeklaruoja, progresui taip pat pasyviai priešinasi, pavyzdžiui, niekaip neįsiveda telefono. Jis negali pamėgti ateities pasaulio, „atmetusio retą, unikalų daiktą kaip nevertingą senieną. Žmogaus unikalumą – kaip anachronizmą. <…> Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti visi“ (p. 82). Kai nusprendęs pasidaryti tatuiruotę su garsiąja Friedricho Nietzsche’s citata „Dievas mirė“ Walteris iš tatuiruotojo Josefo sužino, jog „turi dublikatą“ – t. y. egzistuoja kitas žmogus, kuris nori originalių, nenuvalkiotų tatuiruočių, – jis pajunta dvasinį skausmą (p. 84). Tačiau (o, ironija!) skaitant romaną ramybės neduoda klausimas, ar pats Walteris yra… autentiškas?

Romano personažai neretai Walterį lygina su jo seneliu Egonu, ypač dėl jo nuolatinio ruošimosi mirti („Žinai, Egonas irgi turėjo panašią ligą, jam irgi vis atrodė, kad miršta“, p. 10). Net ir neigdamas, Walteris panašumo į velionį negali atsiginti: „– Herr Walteri, ponas Egonas taip mėgo kiaušinius, – išsigandusi paaiškino froilen Berta. / – Aš ne Egonas. / – Bet, Herr Walteri, jūs – labai panašus“ (p. 48). Dar pačioje istorijos pradžioje Walteris reziumuoja: „Iki tol, kol numirsiu, aš gyvensiu Egono name, valgysiu Egono froilen Bertos omletą iš Egono indų, miegosiu lovoje, kur mirė Egonas, užsiklosiu Egono žaliu pledu, baisėsiuos Egono Kranachu prieš užmigdamas, tvarkysiu Egono knygas ir vaikščiosiu su Egono chalatu. Nes kai miršti, kaip ir nėra jokio skirtumo“ (p. 13). Žinoma, galima teigti, jog iš pirmo žvilgsnio (amorali) užgimusi Walterio pasija yra noras priešintis senelio visapusiškam palikimui, bandymas atskirti savo ir senelio tapatybes, tačiau aš linkusi Walterį matyti kaip Egono tęsinį, versiją 2.0 – tuo labiau kad romano herojus pats pabrėžia: „<…> Egonui sumanymo grožis visada buvo svarbiau nei buržuazinė, krikščioniškoji ar kokia nors kitokia moralė“ (p. 17). Ar tai ir ne paties Walterio mantra? Ši mintis koreliuoja su ta gyvenimo filosofija, kurią praktikavo žymusis markizas de Sadas, deklaravęs išsilaisvinimą nuo moralės, religijos ir įstatymų. Tad matoma idėjinė giminystė ir savotiška tradicijos tąsa, kai kuriamas grožis reikalauja aukų (tiesiogine šio posakio prasme).

Be Walterio, šioje knygoje yra dar vienas intriguojantis ir atidesnio įsižiūrėjimo reikalaujantis personažas – minėtasis odadirbys Mausas. Panašaus amžiaus kaip ir Walteris, Mausas gimė kurčias, nebylys ir, panašu, jog turintis protinę negalią. Tačiau jis, kaip ir jo a. a. tėvas, atvykęs iš Bavarijos, yra katalikas (p. 31), tad religija, jos įtvirtintos moralinės gairės jam yra labai svarbios, o pamatinių tiesų jis semiasi iš penkiolikmečio Walterio nupieštų ir ant sienos prikaltų dešimties Dievo įsakymų: „<…> Mausas tiki tuo, ką pasakoja paveikslėliai. Kad reikia gyventi taip, kaip paveikslėliuose. Ir jam, ir kitiems. Ir kentėti taip, kaip paveikslėliuose“ (p. 32). Tad kai Walteris odadirbiui vietoj negyvų gyvūnų pradeda tempti negyvus žmones (ir net įkalbina vieną padėti nudaigoti), jis ima instinktyviai priešintis („Walteris jau nešė negyvėlį ant išdirbtų odų krūvos, bet Mausas rėkė žvėries balsu, ir tas riksmas reiškė „NE“, p. 36).

Kuo Walteris labiau atsiduoda jį apėmusiam „kolekcionieriaus azartui“, svajodamas apie žmones, kurių odomis norėtų aptraukti savo knygas („Pirmiausia jis norėtų turėti jūreivio, kirtusio ekvatorių, o vėliau pasiekusio Horno ragą ir Gerosios Vilties kyšulį, odą. <…> Visų antra – Walteris norėtų piligrimo, nuėjusio skausmo kelią <…> odos, dar – japono nugaros odos su japoniškomis tatuiruotėmis <…>“, p. 134), tuo labiau Mausą slegia ir graužia jam primetama veikla („Mausas pakėlė kaip tik tą piešinį, kur Dievas laiko žmogų, suspaudusį peilį, už rankos ir neleidžia to peilio įsmeigti kitam į krūtinę. Rodė piešinį Walteriui ir rėkė, ir rėkė, ir rėkė žvėries balsu, kaip rėkia tik nieko negalintis pasakyti žmogus“, p. 153). Susidaro įspūdis, kad jeigu Walteris įkūnija nueinančio, senojo pasaulio (ekscentrišką) estetiką, tuomet Mausas – jo etika, sąžinė ir moralė. Nebyli ir kurčia, lindinti patamsyje ir retkarčiais pradžiuginama dėmesio trupiniais, tyliai naikinama, kol nebeatlaikiusi kaltės, graužaties ir tikėjimo, kaip savasties pamato griovimo, palūžta. Mauso pasitraukimas Walterį sustabdo, tačiau tai jam Dievo neprikelia – net ir apgailėdamas odadirbį, jis atsisveikina su „kolekcijos vizija, kolekcijos ateitimi“ (p. 175).

Perskaičius knygą suvokiau, kad, nepaisant jo veiklos, pono Schultzo neįmanoma nuteisti. „Grožio ir blogio biblioteka“ yra persismelkusi tuo egzistenciniu nuoboduliu, tuo dekadentišku ennui, nelyginant Walterio drabužiai „Cuir de Russie“ kvepalais. „Jei nebūtų jokio, nė mažiausio pavojaus, žmogų ir jo gyvenimą sunaikintų nuobodulys. Arba žmogus pats save suėstų“ (p. 19), – dar knygos pradžioje reziumuoja pas herojus. Berlyne, kuris nužudė ir palaidojo Dievą, kur „per prostitutes nėra kur kojos ant šaligatvio pastatyti“ (p. 43), o pauosčius stebuklingų vaistininko Horsto Hoffmano miltelių atrodo, kad „galima paslėpti bet kokį nusikaltimą“ (p. 35), Walteris Schultzas prieš numirdamas pabando gyventi taip, kaip jam, XX a. pradžios ekscentriškam dendžiui, atrodo derama.

Asta Skujytė-Razmienė. Prisukamo vilkelio kronikos

2021 m. Nr. 1 / Rimantas Kmita. Remyga. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 288 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Undinė Radzevičiūtė: „Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

2018 m. Nr. 3 / Rašytoją Undinę Radzevičiūtę kalbina Jurga Tumasonytė / Prozininkė Undinė Radzevičiūtė pirmą kartą debiutavo 2003-iaisiais romanu „Strekaza“.

Asta Skujytė. Baltasis postsovietinis hipsteris ir jo klajonių metai

2018 m. Nr. 2 / Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka. – Vilnius: Lapas, 2017. – 272 p.

Elžbieta Banytė. Lėtas intelektualus trileris

2015 m. Nr. 11 / Undinė Radzevičiūtė. 180. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. – p. 280.

Undinė Radzevičiūtė. 180

2015 m. Nr. 1 / Vinstonas ėjo namo kaip dangaus gaublys – purvinas, aplipęs nuodingaisiais ežero dumbliais, įplyšęs, su dėmėmis, nusitrynęs ir apšiktas musių. Iš vidaus. Švito.

Asta Skujytė. Drakonas, tapęs žuvimi

2014 m. Nr. 2 / Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 408 p.

Asta Skujytė. Žirafų periodo parkas

2013 m. Nr. 7 / Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė. Visi laiškai – žirafos. – Vilnius: Vaga, 2011– 2012. – 148 p.

Asta Skujytė. Atimtos atostogos

2012 m. Nr. 3 / Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – p. 120.

Asta Skujytė. Trumpas pasivaikščiojimas ant ilgo molo

2011 m. Nr. 6 / Giedra Radvilavičiūtė. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.