Asta Skujytė-Razmienė. Pandeminis derlius, arba Mūsų dienų slogučiai
2022 m. Nr. 2
Turbūt buvo naivu tikėtis, kad 2019 metais pasaulį apglėbusi pandemija savo pėdsako nepaliks ir literatūroje. Ir nors Undinės Radzevičiūtės romano „Minaretas ir 7“ personažę prieš kelionę į Bambergą paguldo SARS’as, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijų“ novelių rinkinyje personažų realybė jau daugiau ar mažiau (post)kovidinė, infiltruota testų ir kaukių. Valdas Papievis su romanu „Ėko“ žengia dar toliau, plėtodamas apokaliptinio ir užtvarais atitverto Paryžiaus vaizdinį, o Rolandas Rastauskas „Venecijoje tiesiogiai“ grąžina į pandemijos pradžią, kai užsidarančios sienos ir lenktynės su laiku dėl tirpstančių lėktuvo bilietų bei nežinomybė („sergi / nesergi?“) vieniems reiškė nuosprendį, kitiems – galimybes. Tad apie kovidinį derlių – iš arčiau (ir be baimės apsikrėsti).
Undinė Radzevičiūtė. Minaretas ir 7: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 176 p.
2021-iesiems einant į pabaigą Undinė Radzevičiūtė savo gerbėjams „paserviravo“ dar vieną romaną mįslingu pavadinimu „Minaretas ir 7“. Kadangi pati esu ištikima josios knygų skaitytoja (neįveikusi tik „180“, bet apie tai – gal kitą sykį), žinia buvo maloni ir knyga vos atsidūrusi prekyboje nugulė ir mano lentynoje. Ir ten užsiliko iki šių metų pradžios, kai nupūtusi jau susikaupusias dulkes jai įveikti paskyriau porą vakarų.
Su „Minaretu ir 7“ autorė tarsi apsuka pilną ratą ir grįžta prie to, nuo ko viskas prasidėjo su romanu „Strekaza“, t. y. literatūrinio alter ego gyvenimo realybėje, labai panašioje į šią. Naujausioje knygoje protagonistė rašytoja (heroje pavadinti liežuvis neapsiverčia, ypač kai knygoje šioji sau užduoda klausimą, ar jai norėtųsi, jog ją laikytų herojumi, ir atsako, jog „nė kiek. Neturiu jokio noro mirti darydama žygdarbius“, p. 113) gyvena senamiesčio tankinimo darbų fone, kuris jai kelia nerimą, manifestuojantį drebančiomis kojomis („Iki kelių. O galvoje atsivėrė juodoji skylė“, p. 8). Tad nuo nuolatinių remonto „simfonijų“ išvargusią moterį laiškas su kvietimu vienuolika mėnesių pagyventi Bamberge ištinka kaip stebuklas, tarsi bilietas pabėgti „iš viso to pamišusio: gręžiančio, pjaunančio, kalančio pasaulio“ (p. 13). Tačiau, nepaisant šios eskapistinės perspektyvos ir nusimatančio gyvenimo rūmuose, rašytoja rezidenciją pasiekia sirgdama ir pirmąjį mėnesį praleidžia gulėdama lovoje ir tyrinėdama ant lubų įsitvirtinusius keturis nuogus gipsinius reljefinius berniukus ir vertindama interjero dekorą atlikusių meistrų darbą (p. 26), o už sienos vajų kelia irakietis rašytojas, vardu Nadžimas. Tad protagonistei, kuri norėtų rašyti (pageidautina) visiškoje tyloje, šioji Bambergo kūrybinė rezidencija su nuolatiniu gyventojų kvietimu į „piknikus, vakarėlius, pasisėdėjimus, apžiūrėjimus, pasiklausymus“ (p. 62) atrodo kaip tikslo būti šioje vietoje paneigimas („Per du mėnesius dviem stipendiatams čia gimė du vaikai! Du vaikai! Ir ką tai rodo? Tik tai, kad žmonės čia užsiima ne tuo“, p. 63).
Romane tarsi gijos pinasi dvi pagrindinės temos: santykis su kūryba bei savųjų šaknų paieškos. Pirmoji išryškėja per rašytojos pamintijimus apie savo pačios santykį su parašytais kūriniais („Dabar aš rašau septintą knygą ir judėti į priekį man trukdo anksčiau parašytos knygos“, p. 92), kai susiduriama su tebesitęsiančiu knygos gyvenimu ir poreikiu kalbėti apie ją, pačiam kūrėjui savo darbus jau traktuojant kaip pasijas iš būtojo laiko, kai detalės blunka, istorija sutrūkinėja, o ir pats prisiminimo aktas yra skausmingas („O jums patiktų kelis kartus metuose išsikasti savo mirusias meiles ir apžiūrėti, kaip jos dabar atrodo?!“, p. 108). Taip pat, tarsi tarp kitko, tarsi kandžiai juokaujant, prasimuša ir reakcija į kūrybos recepciją – arši ir necenzūruota, įgalinta atradimų apie savo genetines ištakas („Ir pasakykite tam mižniui, kuris prirašė į Goodreadsą apie mano knygą visokių bjaurybių, kad jeigu aš jį sutiksiu siaurame, tamsiame akligatvyje, aš jam dantimis skalpą nuimsiu“, p. 144). Kūryba šiame romane atsiskleidžia kaip komplikuotas procesas, kuris tarsi voratinklis apraizgo ir keičia rašančiojo gyvenimą („Ir kiekviena knyga taip. Būtinai ką nors man padaro“, p. 131), viską atima, tačiau kartu ir atgaivina („labai gerai žinau, ką reiškia skristi ant erelio ir jį maitinti savo kūno dalimis vis atpjaunant peiliu po mažą gabalėlį, o kelionės pabaigoje, kai jau guli ant žemės visiškai nukraujavęs, paukštis viską išspjauna, prilipdo savo seilėmis ir tave atgaivina“, p. 163).
Kita, jau minėtoji tema apie savųjų šaknų, o kartu ir savasties paieškas susieja „Minaretą ir 7“ su ankstesniuoju U. Radzevičiūtės darbu „Kraujas mėlynas“ (p. 12), tačiau, kaip konstatuoja knygos protagonistė, „prieš užsisakydama genetinio testo mėgintuvėlį aš taip norėjau dovanos, kuri užimtų mažai vietos mano namuose, ir nepagalvojau, kad ji užims tiek daug vietos mano galvoje ir užpildys smegenyse „visas tuštumas“ (p. 172).
Šias dvi temas jungia vienas iš romano veiksmų – knygos rašymas, tačiau kartu tai ir kūrinio DNR (de)konstravimas: anot rašytojos-protagonistės, į Bambergą ji vyksta rašyti „knygos apie rafinuotą maniaką“ (p. 20), kuris „nuolat kuo nors sirgs“ (p. 26), kvepinsis Chanel Cuir de Russie (p. 83) ir nuolat šniaukš kokainą (p. 137). Aliuzija į „Grožio ir blogio biblioteką“ tik sustiprina reminiscencinį šios knygos pojūtį – tarsi ėjimą galerija, kurioje iš nišų dirsčioja „Frankburgas“, „Žuvys ir drakonai“, čirpauja „Strekaza“.
Ir čia, sakyčiau, išryškėja pagrindinis iššūkis, kurį ši knyga kelia, – tai skirties tarp rašytojos-autorės ir rašytojos-personažės išlaikymas. Biografinę kritiką seniausiai paguldžius į naftalinu dvelkiančią skrynelę ir tebetriūbaujant apie autoriaus mirtį, rodytųsi šiukštu negalima ieškoti autoriaus tekste, tą deklaruoja ir „Minaretas ir 7“ („Žmonėms sunku atskirti kūrėją nuo kūrinio“, p. 85). Obettačiau, aliuzijų į rašytoją-autorę tiek daug („Vienas pradedantysis rašytojas sako, kad mano „Grožio ir blogio biblioteka“ su manim neturi nieko bendro. Visos mano knygos su manimi turi labai daug bendro“, p. 154), kad tas puslapis po puslapio besitęsiantis flirtas su skaitytoju many ėmė vystyti kažkokį paranojišką, jei ne šizofrenišką, santykį su pasauliu. Ir tai vos per du vakarus!
Tad šis (autobiografinis) romanas neabejotinai patiks tiems, kurie U. Radzevičiūtės kūrybą mėgsta dėl aštraus ir trumpo sakinio – citatų iš „Minaretas ir 7“ galima išsirašyti apsčiai, tad pasiruoškite naują užrašinę. Taip pat tiems, kurie lietuvių literatūroje ieško ne nacionalinės, o europinės tapatybės patvirtinimo. Nepatiks tiems, kurie nemėgsta pasakų ir neseka bent vieno intravertams dedikuoto puslapio feisbuke, instagrame ar tiktoke. Nesuprasit, kodėl gražiausias peizažas – „be žmogaus ir be žmonių“ (p. 22).
Dovilė Raustytė. Tobulų žmonių istorijos: novelės. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 152 p.
Jeigu tokia antraštė pasirodytų kokiame nors portale, išsyk būtų aišku, jog tai – clickbait’as. Dovilės Raustytės debiutiniame novelių rinkinyje tobulų žmonių nėra, taip, kaip jų nėra realybėje. Autorė drąsiai apnuogina savo personažus (ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis), įstumia juos į situacijas, iš kurių kartais gelbsti tik magiškojo realizmo langelis, kai buitis persmelkiama sapnų logikos, o jau tuomet, kaip sako anglai, anything goes.
Kaip ir prieš tai aptartoji U. Radzevičiūtė, taip ir D. Raustytė yra miesto rašytoja. O jeigu dar tiksliau – miesto moterų rašytoja. Jos novelių personažės (su labai retomis išimtimis – personažai, pvz., „Šeši prisiminimai apie Aliną“) – ofisų („Kaip gerai, kad šiandien antradienis“) ar valstybinių įstaigų darbuotojos („Parkas“), kūrybininkės-freelancerės („Inspiracija“), rašytojos („Negraži moteris“). Moterys, kurios praranda mylimuosius („Mama, Manto nebėra.“ – „Mirė? Jėzau! Virusas?“ – „Ne, išėjo. Pas kitą“, p. 55, „Kasininkas“), netenka artimųjų („Gitanos močiutė mirė prieš dešimt vasarų, staiga, lyg viską gerai suplanavusi, kaip tik tada, kai dvidešimt šešerių Gitana, baigusi studijas, paniro į savo pirmąjį rimtą darbą“, p. 8, „Gelsvas paukštis“), patiria persileidimus („Pakirdusi nuo siaubingo skausmo pilvo apačioje, ilgai sėdėjau tualete ir kantriai laukiau, kol kažkas, kas nebuvo nėštumas, praeis“, p. 106, „Tobulų žmonių istorijos“), perdega ir pameta save („Neįsivaizduoja, kiek dienų nevalgė, pykina vien apie tai pagalvojus. Nebepamena ir kada kalbėjosi su vyru. Tas traškesys ausyje tiesiog veda iš proto. Taip sunku susikaupti dirbti, bet ji pabaigs, tegul jie nepanikuoja, viską ji pabaigs, viską padarys. Kiek galėdama geriau“, p. 84, „Inspiracija“). Rašytoją domina tamsioji moters gyvenimo pusė, kaip novelėje, davusioje rinkiniui titulinį pavadinimą, dėsto Kotryna: „Mano istorija. Juoda. Tobulos šeimos istorija“ (p. 119, „Tobulų žmonių istorijos“). Gyvendami visuomenėje, kur grožis, laimė, sėkmė ir teisingas to ištransliavimas tampa valiuta, kartais patys į giliausią kampą nustumiame negatyvias emocijas, skausmingus įvykius, savo viešąsias personas modeliuodami pagal esamus (socialinių tinklų) lūkesčius („Jis grįžo girtutėlis, su gėlėmis, atsiprašė, kad naktį buvo šiurkštus – tiesiog labai mane myli ir linki mums visko, kas geriausia. Pratrūkau, verkiau, šaukiau, elgiausi kaip isterikė. Žinojau, kad dabar viskas bus tik blogiau. Jaučiausi bejėgė, tarsi gyvenčiau su svetimu žmogumi. / Milžiniška puokštė sendintų rožių. „Myliu savo vyrą.“ Mano vakaro istorija“, p. 115, „Tobulų žmonių istorijos“).
D. Raustytės moterys yra nelaimingos moterys, o pasakojimai apie jas nelyginant nabašninkui skirta vynioti drobulė apvynioja skaitytoją ir nebepaleidžia, guldo kartu į tuos kapus mirusiems nebūtiems gyvenimams. Tačiau šalia sumeluotų akimirkų ir fanarais išmargintų veidų (p. 141, „Šeši prisiminimai apie Aliną“) egzistuoja ta kita dimensija, į kurią išplasnoja paukščiu pavirtusi vienatvės ir svetimumo smaugiama Gitana (p. 12–14, „Gelsvas paukštis“), kurioje negraži ir negabi rašytoja siurbia žodžius iš knygų ir kuria šedevrą (p. 38, „Negraži moteris“) ar moteris sutinka savo nepagimdytą sūnų (p. 26–27, „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“). Tačiau net ir tai nepakeičia nuojautos, kad tokiuose liūdnuose merginų ir moterų likimuose esti kažkokio sadizmo, kad tarp novelių protagonisčių tarsi vyksta varžytuvės, „kurios istorija bus tragiškesnė“. Ir kai puslapis po puslapio kūrinyje personažai yra mėtomi ir vėtomi vis stipriau, nelyginant viesulo sūkury blaškomas Dorotės iš „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“ namas, tiesiog atbunkama nuo to skausmo, nuo tos nykumos, kuri smelkiasi iš kiekvienos novelės. Sukrėtimo nebelieka. Lieka tik nuobodulys ir scenarijai tarsi iš „24 valandos“.
Šitame slogiai pilkame D. Raustytės moterų pasaulyje protagonistės gali būti ne tik aukos – ir čia autorė metasi į kitą kraštutinumą, kai gyvenimo sukrėsta moteris tampa gaivališka ir pražūtinga. Bet tik vyrams. Štai novelėje „Šeši prisiminimai apie Aliną“ bomželis Petras dėsto: „Mylėjau Ją, kaip nieko daugiau niekada nemylėjau, net savo motinos. <…> Vaikščiojau ratais aplink Jos namus kaip alkanas katinas, kol keturi mentai gerai bananais man inkstus atidaužė“, p. 142). Novelės „Laiptinės remontas, arba Kaštonai žydi gegužę“ veikėja Gabija tarsi apsėda doktorantą („Man atrodo, kad po mano kūną ne kraujas teka, o kažkas žirgais jodinėja“, p. 126), o jai dingus vaikinas nebesugeba būti su niekuo kitu („Simboliška, bet mudviejų su žmona, kurios taip ir nesugebėjau pamilti, skyrybos įvyko Gabijos kieme“, p. 128). Būtent šis mėtymasis tarp dviejų kraštutinumų ardo novelių rinkinio vientisumą, nepadeda net pabaiga, ant kurios kaip ant siūlo karoliukai turėjo būti suvertos nuorodos į prieš tai buvusias istorijas.
Vis dėlto, jeigu U. Radzevičiūtės naujajame romane buvo deklaruojama, jog „mes gyvename epochoje, kai žmonėms pats neįdomiausias dalykas yra kiti žmonės“ (p. 166), D. Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“ tai paneigia. Juk visi esam šiek tiek vojaristai, pandemijos kamuojamoje Žemėje išsiilgę kitų, ne tik savų gyvenimų.
Novelių rinkinys neabejotinai patiks tiems, kurie lentynose saugo Gabijos Grušaitės „Stasį Šaltoką“, taip pat tiems, kurie pusvalandį paskrolinę instagramo Reels’us nori sąlyčio su realybe* (*yra papildomų sąlygų). Nepatiks tiems, kurie ir taip kamuojami metų pradžios melancholijos, taip pat tiems, kuriems žodžių junginys „Stambulo konvencija“ yra keiksmažodis.
Valdas Papievis. Ėko: romanas. – Vilnius: Odilė, 2021. – 136 p.
Vasara, Paryžius nutyla. Gyventojai tarsi iškeliauja atostogų („Per radiją pranešinėjo, per televiziją rodė penkių, šešių šimtų kilometrų grūstis šalies keliuose: rugpjūtis – atostogų metas“, p. 8), tačiau netrunkama suprasti, jog miesto apleidimui gali būti ir kita priežastis („Tais metais turistai lenkė Paryžių. Visi žinom dėl ko“, p. 8). Bevardis knygos herojus stebi, kaip per neįtikėtinai trumpą laiką gamta glemžiasi miestą: „Kartojau sau, kad taip būti negali, kad cementas per kelias dienas nesuskeldėja, kad požeminiai vandenys taip greitai pamatų neišplauna, kad sodams laukiniais pavirsti reikia ne savaičių ir mėnesių“ (p. 11). Palikęs savąją palėpę, jis ima klajoti po miestą užeidamas į apleistus kitų žmonių gyvenimus. Viename bute jis randa šunį, kurį pavadina Ėko, ir taip jie ima klaidžioti kartu Paryžiaus gatvėmis, Senos pakrantėmis, stebėdami, kaip trupa tai, kas buvo kurta žmogaus. Spontaniškoje stovyklavietėje herojus sutinka Emi, berniuką Karimą, su kuriais tyrinėja miestą ir apie kuriuos mąsto. Ir kuriuos mąsto.
V. Papievio „Ėko“ yra „lėto degimo“ romanas. Klampus tarsi pelkėjančios žemutinės Senos pakrantės, tingus kaip popiečio kaitros prisotintas oras, „Ėko“ pasaulis neabejotinai įkvėptas karantininių vaizdų, kuris visose šalyse buvo vienodas, su tuščiomis gatvėmis, įsidrąsinusiais paukščiais ir gyvūnais, o kai kuriose šalyse – su pirmą sykį virš galvų išsigiedrijusiu dangum.
Šis kūrinys nėra (ar nėra vien tik) distopija. Veikiau tai petri lėkštelė, kurioje kaip bakterijos dauginasi ir evoliucionuoja šios pandemijos sukeltos mintys, kurios tikriausiai, einant 2022 AD, kilo ne vienam, – ypač klausimas, ar ko nors iš šios situacijos išmoksime. Knygos herojus mano, kad ne: „Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip ir kada tai, kas vyksta dabar, galėtų liautis, kieno ranka šią griūtį sustabdyti galėtų, bet jei vieną gražią dieną per kokį stebuklą toji griūtis pasibaigtų, nelabai tikiu, kad mes negrįžtume ten, kur jau buvome – kad ir kaip liūdnai skamba“ (p. 84–85). Vienoje iš romano scenų pranašišką monologą rėžia krantinėje vyną gurkšnojanti mergina: „Sakė, kad žmonės tokie jau yra – kad gyveno laimingus laikus, jie sužino tik jiems pasibaigus, kad mes kol kas dar gyvenam labai laimingus laikus, tik to nesuprantam, suprasime tik tuomet, kai oi, kas čia pasidarys“ (p. 70). Mintyse šią merginą protagonistas pakrikštija Kasandra.
V. Papieviui rūpi ne aprašyti veiksmą, kuris dedasi ištuštėjusiame Paryžiuje. Jo sukurtas personažas priverstinio stabtelėjimo akimirką ima gręžtis į save, o čia ir užgimsta paslaptingasis Ėko. Aidas, ištikimai sekantis paskui, drąsos akimirką galintis duoti atsakymus į klausimus, kurie galbūt dar net nekilo („Kartais, mudviejų su Ėko akims susitikus, pasidingodavo: jeigu iki galo suprasčiau, kas jose parašyta, krisčiau į pažinimo bedugnę. Ir savo paties“, p. 25). Ėko yra visų dalykų ir įvykių aidas žmoguje, „Ėko galįs būti Karimas, jog Ėko galįs būti ši stovyklavietė, jog Ėko galįs būti netgi visas šis griūvantis miestas, nesgi Ėko – tai aidai ir aidų ataidai, tarsi bažnyčių varpai tavo kaukolėj į smilkinius besidaužantys“ (p. 100).
„Ėko“, prisodrintas metaforų ir palyginimų („Taigi tariuosi, kad visus šiuos niuansus tobuliausiai gali pagauti literatūra, apibendrintai tariant, metaforos“, p. 78), yra tarsi desperatiškas ketinimas užčiuopti tai, kas sunkiai žodžiais fiksuojama. Galbūt todėl protagonistą knygyne sužavi vaikams skirtos knygutės su paveikslėliais – „Toptelėjo, kad čia galbūt ir yra tos mano bežodės, kurias be sakinių, žodžių, raidžių parašyti norėčiau“ (p. 98). Tačiau gausiai įžodintas romanas nukenčia užsižaisdamas ir užsiveldamas kartotėse, versdamas net kitus personažus replikuoti: „Klausyk, jau kartojiesi“ (p. 68). Kad jau užsiminiau apie kartotes, tai ne tik U. Radzevičiūtės knygos puslapiuose aidi „Minareto ir 7“ pirmtakai, – „Ėko“ pasakojime kartojasi ir veidai, ir vardai iš ankstesniųjų V. Papievio romanų. Ar tai naujas trendas, savosios literatūrinės visatos (nelyginant kokios Marvel Cinematic Universe) kūrimas?
Metaforų kupetose irgi ne viskas auksu žiba – kai kurie mintijimų pasažai net versdavo pasižiūrėti į viršelį, siekiant įsitikinti, ar į rankas nepakliuvo kokio pradedančio prozininko rankraštis („Gal todėl ir mūsų dienos su retomis išimtimis tokios nuobodžios, panašios į ekselio langelius, jokios paklaidos nepripažįstančius. Ir, aišku, dar baimė – auditoriaus, vieną nemigos naktį į duris pasibelsiančio ir visas buhalterines sąžinės sąskaitas sudraskysiančio, mūsų gyvenimus į beprasmybės miltus sumalsiančio, nors kas toji prasmė, nelabai ir suprantame“, p. 65).
Tad „Ėko“ ir lieka aidėti pustuštėmis gatvėmis, ieškodamas savojo skaitytojo. Cituojant patį autorių, „rast savo knygą – tai kaip susirasti naujus namus: vos peržengęs slenkstį jau žinai, įsigyvensi ar ne“ (p. 98). „Ėko“ taip ir liko svetimu atšvaitu, nelyginant toji deganti Paryžiaus katedra finalinėje scenoje.
„Ėko“ mėgausis tie, kuriems patinka viskas, kas „apie Paryžių“. Taip pat tiems, kuriems vaikystėje patiko šūkauti į šulinius ar pamiškėse, laukiant atsako. Nerekomenduojama tiems, kurie mokyklos suole nemėgdavo užduočių, reikalaujančių pabraukti metaforas. Taip pat tiems, kurie jau trejus metus iš Lietuvos nekelia kojos, – net ir apleistas Paryžius yra Paryžius.
Rolandas Rastauskas. Venecija tiesiogiai: proza. – Vilnius: Apostrofa, 2021. – 216 p.
Prieš kelerius metus smalsumo vedama bandžiau įsijungti pažiūrėti lietuvišką serialą. Nebepamenu, koks buvo jo pavadinimas, lyg ir kažkas apie žemai skraidančius angelus, bet vos pažiūrėjusi porą serijų supratau, kad lietuviai tikriausiai jaučia kiek iškreiptą simpatiją ne visiškai legaliam gyvenimui (gal dėl to pas mus taip graibstomos visokių eskobarų biografijos?) ir nostalgiją devyniasdešimtiniams, kai buvo visiški laukiniai vakarai. Arba bent jau taip įsivaizduoja serialų scenaristai, prifarširuodami siužetą ginklų, nelegalių priemonių svaiginimuisi ir protarpiais „pagardindami“ kokia žmogžudyste, kol toji ekraninė Lietuva ima atrodyti kaip legendinė Midsomerio grafystė. O iš detektyvinių serialų man patiko tik „Komisaras Reksas“. Suprantama, dėl šuns. Ir dėl Richardą Moserį vaidinusio Tobio Moretti’io.
Tai štai būtent tokį lietuviško serialo vaibą palieka naujausia Rolando Rastausko knyga „Venecija tiesiogiai“, tiksliau – pagrindinė trijų dalių apysaka „Berghainas“. Joje yra visko – tobulų žmonių istorijų, modelių, narkotikų, vienos nakties nuotykių, meilės trikampių, užsakomųjų skrydžių, kovido ir, žinoma, mirties. Pirmoji dalis „Venecija tiesiogiai“ yra tarsi „Žmonių“ žurnalo kaleidoskopas, kur sėkmingi („dešimt metų Berlyne buvo ne juokai, jis pamažu kilo karjeros laiptais – nuo eilinio „Shurkamp’e“ ligi elitinio „Taschen’e“ ir vėliau vieno svarbiausių „Lars Müler Publishers“, p. 31), įmones sukūrę, vardus užsitarnavę („jie pirmieji įkūrė reklamos ir dizaino studiją, kurios produktai greit tapo garsesni ir už pačius autorius“, p. 21), vaikus užauginę Akadės absolventai švenčia Naujųjų sutikimą. Jie mėgsta brendinius daiktus, dirba berlynuose, danijose, gyvena izraeliuose, bet vis susibėga Vilniuje, kuris čia tampa alfa ir omega, tašku, į kurį grįžta visi sūnūs palaidūnai.
Nors apysaka pavadinta žymaus Berlyno naktinio klubo vardu, R. Rastausko tekste techno aidai sklinda tik iš kovidu apsirgusios manekenės Vienaragės-Julijos pasakojimo, o ekstremalaus sekso, kuriuo šiaip tasai minėtasai klubas garsėja, scenos taip ir lieka už uždarų durų – viskas gana lietuviškai dorovinga („Sorry, pasakė ji. Don’t worry, atsiliepė jis“, p. 45).
„Berghainas“ tarsi bando kalbėti jaunimo kalba, tačiau, o ironija, pats tekstas šaiposi iš tokių personažų: „Iksas, tas tai jaučiasi protėviu tarp visų „mažių“ ir bando būt fainas, kiekvienam sakiny pavartodamas sulietuvintą ir siaubingo akcento sudarkytą anglažodžio versiją. <…> Niekad nesupratau žmonių, kurie pasiryžę padaryti bet ką, kad tik kitiems, o ypač vadinamajam jaunimui (fu, koks klaikus žodis) pasirodytų savi“ (p. 125). Ir čia iškart prieš akis stoja interneto memas, „How Do You Do, Fellow Kids?“ su Steve’u Buscemiu. How do you do, fellow RoRa, paversdamas savo jaunuosius personažus priklausomybių ir nelegalių veiklų įkaitais, kurių užpakalius sukoordinuotomis ir spec. operacijoms prilygstančiomis misijomis turi gelbėti jų daug pasiekę tėtukai (nes mamytės su nutrintais frotiniais chalatais retušuoja savo buvusius gyvenimus)? Skaitant neapleido jausmas, kad štai rankose laikau internete ironiškai vadinamosios boomerių kartos požiūrio koncentratą į mus, millenialsus ir gen Z, ir matau, kokie jų akyse mes atrodom vaikai. Vaikai, su fetišu pražilusiems vyrams („Ji sėdėjo pirmam suole ir asmenavimo įkarštyje galvojo, kad būčiau iš tiesų žavus, jeigu…“ „Jeigu?“ „…mano barzda būtų buvus žila“, p. 192, „Drambliai“). O kur dar aliuzijos į incestą, lesbietiškus santykius – taip ir dėliojasi kažkokios „pagyvenusio vyro pagundos“. Pagundos ir fantazijos.
Knyga patiks tiems, kuriems R. Rastausko kūryba visada patinka. Taip pat tiems, kurie mano, jog labai gerai supranta jaunąją kartą ir šitoje iliuzijoje nori toliau likti. O jeigu kuriat tiktokus, kas yra NFT, galit paaiškinti neįsijungdami Google, o juokai apie avocado toast užkniso juodai – nevarkit. V. Papievio knygos žodžiais tariant, ši knyga – ne jūsų nauji namai.