Elžbieta Banytė. Lėtas intelektualus trileris

2015 m. Nr. 11

Undinė Radzevičiūtė. 180. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. – p. 280.

Turbūt visi žino ir supranta, kad Lie­tuvoje kultūrinis gyvenimas yra truputį kaimietiškas, pagrįstas pažintimis, reko­mendacijomis, protekcijomis ir balažin kuo. Dar vienas šito ramaus provincijos būvio požymis – aštrių debatų stoka: kadangi kraštas mažas, o kuriančiųjų ir kritikuojančių bendruomenė apskritai miniatiūrinė ir dargi uždara, visi tyliai rainiai pakenčia netgi tuos, kurių ne­mėgsta ar su kurių nuomonėmis kate­goriškai nesutinka. Kažkas kartais gali įsižeisti, pakišti kam nors kokią kiaulę, bet net ir tuomet iš tos kiaulės telieka mažytis rožinis paršelis. Taigi susidaro įspūdis, kad nieko svarbaus pas mus ne­vyksta. Kas nors ką nors pabando daryti, pavykus ar nepavykus sumanymui visi tori ką apkalbinėti, bet po kurio laiko visos kalbos nutyla ir vėl ramu. Kitaip tariant, esame it tie miestelėnai iš pro­vincialaus kurorto, rodomo naujausiame Undinės Radzevičiūtės romane „180“.

Pati U. Radzevičiūtė yra iš tų, kurie ramų literatūrinį provincialumą, jei jau tęsiame šią alegoriją, sujudina kiekvie­na naujai išleista knyga. Ji – ta „nelie­tuviška“, „išskirtinė“ rašytoja, kaip ją vadina ir kritikai, ir skaitytojai. Vieša autorės laikysena koreliuoja su jos rašy­mo stiliumi: atsakymai trumpi, ironiš­ki, kartais net subtiliai demaskuojan­tys klausimo banalumą. Nenuostabu, kad knygos laukiamos, perkamos, kad knygų mugėje prie autografus dalijan­čios rašytojos stendo nusidriekia eilės. „180“ recepcija buvo dvejopa: vieni sa­kė, kad romanas, kaip ir visi kiti rašyto­jos kūriniai, yra labai geras (pvz., Jūratė Čerškutė), o kiti – kad ne toks geras, nuobodokas, kad nusivylė (pvz., Virgini­ja Cibarauskė, Indrė Audenytė). Įdomu pasižiūrėti, kodėl šis tekstas provokuoja tokius skirtingus atsiliepimus.

Visų pirma, to priežastis galėtų būti kone neegzistuojanti šio romano intri­ga. U. Radzevičiūtės knygose veiksmo ir šiaip ne per daugiausia: krūvis kon­centruojamas į taupią ironišką frazę, kruopščiai nušlifuotą sakinį, subtilų neatitikimą tarp to, kaip dalykai atro­do, ir to, kokie jie iš tikrųjų yra. „180“ visą šitą savitumą išlaiko – pateikus bent penkių sakinių ištrauką iš romano, bet kuris lietuvių literatūra besidomin­tis iškart pasakytų, kas tą tekstą parašo. Škoto lojalumas slypi ne ten, kur jis apsimeta jį rodantis; Geografas, iš pat pradžiu nepatikimas, pabaigoje pasrodo besąs labai pavojingas; net Vinstonas Čerčilis, minėto provincijos miestelio meras, nėra toks išprotėjęs, koks gali pasirodyti dėl galvos sužeidimo. Rodos, kone hamletiška situacija: visuomenės atstumtas ir bepročiu laikomas herojus stengiasi sužinoti tiesą… Tačiau roma­no veiksmas lėtas iki nuobodumo – kai kurie dialogai, rodos, skirti tik autori­niams lankams plėsti:

– Merkatorių rado? – paklausė Meras.
– Jo.
– Kur?
– Belgijoj.
– Kiek?
– Virš.
– Limono?
Škotas linktelėjo.
– Eurų? (p. 142)

Kas nors galėtų sakyti, kad šiame dialoge kuriami ironiški personažai: iš pernelyg trumpos, kone beprasmės be konteksto frazės matyti žmonių ir jų santykių neadekvatumas. Tačiau kai tokie pokalbiai kartojasi nuolat, o kny­goje jie visi atlieka ta pačią funkciją ir nė vienas jų nėra kuo nors reikšmingas ar savitas, darosi panašu į žodžių spau­dimą ir „gumos tempimą“.

Ištęstumas, lėtumas nedera ir su ant viršelio nurodytu žanru „intelektualus trileris“. „Intelektualumą“ turbūt turė­tų pateisinti vardai – Talis, Vinstonas Čerčilis ir kt. – ir, be abejo, U. Radzevi­čiūtės „firminis patiekalas“ – gera, sod­ri ironija: „Jos kaip dvi priešiškos ato­minės supervalstybės, susikabinusios protokoliniam šokiui ir tyčia taikančios užlipti viena kitai ant kojos.“ „Trileris“ galbūt dėl šeimyninės neištikimybės motyvo, galimo nusikaltimo atrakcio­nų parke „tyrimo“, žmogžudystės ir sąmokslo knygos pabaigoje? Bet ku­riuo atveju, iki gero ir įtempto trilerio (o thrill juk ir reiškia įtampą) romanas nepakyla: tam jis pernelyg praskiestas pseudointelektualiu vandenėliu. Pvz,:

„Žmogus visada turi būti pasiruošęs.
Kad visas tavo gyvenimas gali baigtis.
Bet kurią minutę.
Net jei nevyksta joks karas.“ (P. 71)

Taip ir lieka neaišku, kodėl tekstas suskaidytas trumpomis vieno eliptiško sakinio pastraipėlėmis ir ką tai turėtų reikšti. Skaitymą toks manevras, žinoma, apsunkina. Gal čia ir slypi mi­nėtasis „intelektualumas“ – jei keista ir net ne visada malonu skaityti, vadinasi, intelektualu? Tokiomis frazėmis suku­riamas radikalus nusišalinimas, nesuin­teresuotumas tuo, kas vyksta. Bet naujų metaforų ir įvaizdžių neatsiranda, teks­tas nepadaro to, ką turėtų padaryti bet kuris trileris, kad ir koks intelektualus būtų – įtraukti. Niekada nemaniau, kad galima tuščiažodžiauti vieno žodžio sa­kiniais, bet, pasirodo, įmanoma viskas. Matyt, todėl intriga nebe taip intriguo­ja, kaip galbūt galėtų. Laikinė struktūra irgi neįdomi ir, mano nuomone, nelabai tikslinga: pasakoti pradedama nuo vidu­rio, vėliau šokama į praeitį, o tada ke­liaujama smarkiai pirmyn. Pagal laiko atkarpas į tris dalis sukapotas ir romano tekstas.

Žinoma, U. Radzevičiūtės talentui nugesinti reikia kur kas daugiau nei kiek praskydusio teksto. Kaip ir kituose romanuose, taip ir šiame ryški eseistinė su mūsų kasdienybės realijomis sietina plotmė. „Strekaza“ šaipėsi iš visko – flirto, meilės romanų, darbo, kasdieny­bės apskritai, „Frankburge“ pašaipos objektu tapo biurai ir jų banali tuštybė. „Žuvys ir drakonai“, beje, į užsienio kalbas smarkiai verčiama knyga, pasakoja apie globalizaciją…

Apie ką tuomet yra „180“? Argi apie provincialumą? Šyptelėti verčia punktyriškos sąsąjos su jomis: dvokiantis kurorto ežeras, tilto statyba ir kt. Pati rašytoja viename interviu sakė, kad jai rūpėjo situacijos, kai viskas staiga pasikeičia „180 laipsnių kampu“, kai per vieną minutę žmogus gali viską prarasti. Išties knygoje tokių pasikeitimų fiksuojama nemažai, ypač įsimintina šiuo požiū­riu pabaiga. Savotiškų įspūdį daro ir ironiškai ramus, netgi ciniškas tonas, kuriuo pasakojama apie asmenines vei­kėjų tragedijas ar džiaugsmus – žiūrint kieno perspektyvą bandysime išlaikyti. Ko gero, ir gyvenime taip yra: labai jau neįspūdingas tas virsmas, kur kas ba­nalesnis ir kasdieniškesnis, nei jį mums piešia patetišką muziką fone grojantys ir perkreiptus veikėjų veidus rodantys Holivudo filmai.

Pasakojimo perspektyva yra vienas tų dalykų, kurie šį nešedevrą kiek pakylėja. Nors pasakotojas visažinis (kal­bama gramatiniu trečiuoju asmeniu) ir ironiškai nusišalinęs, jo figūra nesu­tampa su įvykių suvokėju. Suvokėjas yra Vinstonas, minėtasis meras, tačiau pasakotojas kartais nustoja fokusuoti ji žvilgsnį ir gilintis į jo percepciją. Paste­bėtina, kad pirmojoje ir trečiojoje daly­je, kuriose įvykiai klostosi Vinstonui jau patyrus galvos traumą, jo perspektyvos itin daug. Jei ne trečias gramatinis as­muo ir ribotam Vinstono protui aiškiai nebūdingi ironijos blyksniai, beveik ga­lėtum pamanyti, kad pasakotojo ir veikėjo figūra sutampa. Tai dar viena prie–astis, kodėl „180“ nėra labai lengvai paskaitoma knyga (tačiau pabrėžiu, kad tai nėra priekaištas, netgi priešingai).

Antroje dalyje, kurioje Vinstonas dar sveikas, pasakotojo vaidmuo daug ryš­kesnis, taigi ir įvykių seką suvokti daug lengviau, jie nėra sudrumsti neįprastų kiek besiveliančių minčių ir vos nesociopatiško, tačiau logiškai suvokiamo ^elgesio. Kadangi pasakotojo ir suvokėjo perskyra nuolat žaidžiama, perspektyva ir pasakotoju nereikėtų pasitikėti. Tad klausimas, kiek Vinstonas iš tikrųjų paveiktas galvos traumos. Ar jis šiek tiek apsimetinėja esąs kvailesnis nei yra? Ar toks elgesys, desperatiškas bandymas aiškintis tiesą – apsėdimas, obsesija? Galvojant apie tai bent truputį praskaidrėja nuobodulys, šiaip kiek pakankinantis skaitytoją.

Taigi vargu ar romanas yra nesu­prastas ir dėl to smerkiamas šedevras, tačiau jis tikrai ne blogesnis (minėtais atvejais – ir geresnis) nei didžioji dalis likusio 2015–ųjų prozos derliaus. Kny­gos nereikia smerkti – manau, daugelio kritikų lūpomis, šiek tiek ir mano pa­čios, kalba kiek nuvilti lūkesčiai arba šioks toks pakrikimas. Undinė Radzevi­čiūtė pelnytai užsitarnavo savo „išskir­tinės rašytojos“ reputaciją: ji išties kiek­vienoje knygoje parodo šį tą naujo ir, tu­rėdama savitą stilių, geba netiražuoti ir nenubanalinti savo rašymo. Tenka pri­pažinti – „180“ tikrai visai kitoks nei iki tol jos parašyti romanai. Nors jį laikau vienu iš silpniausių rašytojos tekstų, ta­čiau kaip visada godžiai ir su nekantru­mu lauksiu naujos knygos.