literatūros žurnalas

Asta Skujytė-Razmienė. Prisukamo vilkelio kronikos

2021 m. Nr. 1

Rimantas Kmita. Remyga. – Vilnius: Tyto alba, 2020. – 288 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Po 2016-aisiais, delfinėmis antraštėmis kalbant, populiarumo viršūnes išsprogdinusio popromano „Pietinia kronikas“ turbūt ne vieno skaitytojo buvo viltasi, jog pasirodys šios knygos tęsinys. Ir štai, 2020 m. atkeliavo žinia, jog pasaulį ruošiasi išvysti „Remyga“ – antrasis Rimanto Kmitos romanas. Dar neskaičiusi anotacijos pagalvojau, jog drąsu buvo paskirti visą pasakojimą pietinio Rimo kaimynui, apie kurį pirmajame romane tebuvo gal du sakiniai. Tačiau pagaliau atsivertusi knygą ir perskaičiusi prologą supratau, kad R. Kmita skaitytojui meta iššūkį – ne tik padėti į šalį tą tęsinio lūkestį, bet ir leistis nešamam teksto srovės, kad ir kokie netikėti posūkiai lauktų.

Remyga“ – tai romanas dvigubu dugnu. Galima jį skaityti kaip jauno vyro, iš Afganistano grįžusio kario, kuris greitai taps tėvu, refleksijas. Tuomet fokuse atsiduria Remigijus (Remyga) – našlaitis, ieškantis savo šaknų, o po tarnybos armijoje kenčiantis ir nuo potrauminio streso sindromo (PTSS). Tačiau niekas jo psichine sveikata nesirūpina, atvirkščiai – greitai įvyksta vedybos, gimsta vaikas, Remyga įsidarbina milicijoje, o aplink siūbuoja, kaip pavasarinė upė šniokščia Sąjūdis, kuriam toks kaip jis – nereikalingas („Remyga yra mentas, o mentams nevalia siūbuoti. Remyga grįžo iš Afgano ir su tokiu niekas rankomis susikibęs stovėti netrokšta“, p. 29). Tai ne tik vieno žmogaus, bet kelių tūkstančių XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devintajame dešimtmetyje brendusių lietuvių jaunuolių tragedija, kuri byloja Remygos bandymu paliudyti „savo teisybę“: „Kas aš? Buvęs kareivis.“ Tėvynę gyniau? Ka nieks nepuole. Mana tėvynes nieks nepuole. Mana tėvynę jau seniai buva užpuolę i aš tarnavau užpuolusių armijoj“ (p. 37). Remygos nesupranta nei jo žmona Sonata, nei gaveliškas Uošvis, kuris tarsi koks itališkos mafijos bosas akcentuoja la famiglia kaip didžiausią vertybę ir bando nugesinti nekonformistines protagonisto laikysenas: „Nu va, tai išgeriam už tai. Nes kiek aš pažinojau tokių, katrie šikančius katinus vaidina, kažkokius kitokius, negu visi, gerai jie nebaigė. I tu, Remyga, ne kitoks, tu viens iš mūsų. Nu tai už mumis, už šeimą!“ (p. 56). Remygos bandymai sužinoti savo šeimos praeitį virsta įtempto siužeto trileriu, kuriame persipina vietinės gaujos, bažnyčia, pažįstami, draugai ir giminės. Tad „Remyga“ nuo teatro scenos, kur pirmiausia jis ir užgimė pjesės pavidalu, galėtų lipti ir į plačiuosius ekranus. Nuobodu nebūtų.

Tačiau, kaip jau minėjau, yra ir antrasis dugnas. „Pramuši sidabrą – rasi auksą“, – mįslėje byloja liaudis, ir šio kūrinio atveju – ji teisi. Visas romano stiprumas atsiskleidžia, kai toji pirmoji, paviršinė (daugeliu prasmių) linija persipina su tąja, kuri skaitytoją pasitinka dar prologe – mistine, mitine, tarsi išnirusia iš karščiuojančio kareivio sapno.

Remyga“ Šiaulių miestą (be romane vartojamos šiaulietiškos tarmės, tai praktiškai vienintelis „reliktas“ nuo pietinia laikų, kuriuo gali džiaugtis pirmojo romano fanai) paverčia fantastine erdve, kurioje aiškiai atsiskiria tai, kas yra „ant žemės“ ir kas yra „po žeme“. „Ant žemės“ Remyga yra milicininkas, virstantis policininku, o „po žeme“ jis iš žmogaus virsta vilkolakiu, kurį atgijęs miesto herbas (Vaikiukas, Jautis ir Meška) pasitelkia į kovą su (istorinės) atminties vagimis – Buratinu ir Fredžiu. Realybėje iš tiesų po miestu pakasta Rūdės upė romane – pamiršta, užteršta, dvokianti, kartu yra ir Remygos vidaus parafrazė. Traumuoto, karo suluošinto jaunuolio vidus, į kurio paviršių iškyla prisiminimai, kuriuos bandyta nugramzdinti kuo giliau: „Manai, kad atsirenki svarbius prisiminimus, kad valdai savo atmintį, stengiesi fiksuoti brangiausias akimirkas, bet tokiais momentais būtinai išnyra šiukšlės, kurios net neaišku iš kur pateko į galvą“ (p. 215).

Paralelinės realybės sukūrimas „Remygoje“ leidžia, kaip ir minėjau, permąstyti istorinės atminties problematiką, ypač kalbant apie Sąjūdį: kaip iš apėmusios nesvarumo būsenos viskas perauga į euforiją, kai būtinai reikia ką nors versti, griauti ir jų vietoje statyti kažką kitą, kas reprezentuos naująją, tikrąją, teisingąją atmintį. Tai atsispindi Uošvio prakalboje į maloniuosius klausytojus, kur jis deklaruoja, jog „reikia valytis nuo praeities“ (p. 238). Tuo tarpu Vaikiukas Remygai paaiškina, kad savo istorijos cenzūravimas, ignoravimas gali atsisukti prieš tave patį: „Nėra geresnio ginklo negu istorija, kurios tau gėda ir kurią norėtum pamiršti ir ištrinti“ (p. 204). Dėl šios priežasties „muziejuose saugomos tikrai geros, patikrintos istorijos, tokios istorijos, kurios gali išsprogdinti ir vaizduotę, ir žmonių gyvenimus, ir net valstybių likimus“ (p. 204). Istorinės atminties korekcijos ilgainiui gali lemti vertybių kaitą, grimztančius dvasinius ir idėjinius orientyrus: „Žmonės kovojo dėl laisvės. Paskui laisvę sutapatino su pinigais. Tai dabar taip išeina, kad žmonės kovojo dėl pinigų. Prieš tankus dėl naujų džinsų, mašinų, baldų“ (p. 257). Dėl šios priežasties Remyga, neturintis praeities ir atminties, besilaikantis įsikibęs į praeinančios šalies istorijos atlapus, yra neparankus ir nepatogus idealistas. Sąjūdis romane – kaip karnavalas, kaip perėjimo ritualas ar teatras („Teatras, teatras. Visur daba teatras“, p. 36), o Remyga jame atsisako keisti kostiumus.

Didelį vaidmenį šioje fantasmagorinėje romano plotmėje vaidina baltiškoji mitologija ir folkloras. Be parafrazuotų mįslių („eina jautis rėkdamas, ragu dangų rėždamas“, p. 274), dainų („Motula mano, / Širdela mano, / Prikelk mane, motula, / Anksti rytoj rytelį“, p. 203) ar užkalbėjimų („Pulkas juodų, pulkas rudų, pulkas geležinių. Geležie, geležie, geležie, ką įleidai, išimk. <…> Jei neišimsi, aš paimsiu, mesiu akmenio ugnį, uždegsiu kalnus, pakalnes ir klonius, ir tau nebus kur išeiti. Jei paimsiu gaidžio skiauterės kraujo, užliesiu kalnus, pakalnes ir tau nebus kur išeiti“, p. 230), kurie užpildo Remygos atmintyje žiojėjančią tuštumą ir įgalina matyti anapus realybės, yra svarbios čia pasirodančios mitologinės būtybės. Jau minėtasis Remygos alter ego – vilkolakis neatsiranda iš niekur, tai užfiksuota jau jo – Volkūno – pavardėje. „Antžeminėje“ romano dalyje jis, sugrįžęs iš Afganistano, draugų jau laikomas „vienišu vilku“ („vieniši vilkai, sovietiniai kareiviai, niekada jie nepasikeis“, p. 35), o Uošvis vienoje iš savo „chaltūrkių“ jam duoda užduotį: „Tereiks vilkolakiu pasiverst. Nu ne visai. Vilkolakiai nėra milicininkai, jie tik su milicijas uniformom. Paded pervežt krovinius“ (p. 58). Remyga elgiasi taip, kaip sakmių vilkolakis, kai jis kartu laksto su vilkų gauja: negali bėgti priekyje jų pavėjui – vilkai užuos jo žmogišką kvapą ir pribaigs; negali kartu bristi per vandenį, nes jo paviršiuje atsispindi žmogaus pavidalu, vilkai pamatys – papjaus. Tačiau kartu sakmėse vilku paverstas žmogus negali grįžti ir pas savuosius, nes jo išvaizda pasikeitusi ir jam taip pat gresia mirtis. Remyga taip pat lieka kaboti tokioje ribinėje būsenoje, kuri ir įgalina jį pamatyti kitų žmonių skilusias, mitologines tapatybes, pavyzdžiui, fotografės Laimos, kurios alter ego chtoniškajame Šiaulių sluoksnyje yra laumė (p. 79).

Tiesa, Remygos vilkolakiškumas, kuris pirmoje romano dalyje skleidėsi labai subtiliomis užuominomis (ir nuorodomis į XVII a. latviškus rašytinius tekstus apie šias mitologines būtybes), į antrąją pusę tampa itin eksplicitiškas, imama kartotis, ypač kalbant apie jo misiją, pavyzdžiui: „Visokių nesąmonių apie vilkolakius žmonės prišnek, bet nieks juk nežina nieka, o pagrindine Dievą šunų užduotis yra atkovot blogų jėgų iš žmonių pavogtas gėrybes“ (p. 154) ir „Jis juk vilkolakis. Juk jo instinktuose yra staugsmas, kuris gena į kitus pasaulius kovoti už teisybę, kovoti už pagrobtas gėrybes iš žmonių“ (p. 200). Tiek pats Remyga, tiek pasakotojas taip dažnai ima kartoti, kad „aš esu vilkolakis“ arba „jis yra vilkolakis“, kad po kiekvieno tokio paminėjimo iš pradžių mintyse, o paskui jau ir balsu pradedi sakyti „ŽINAU!“ „Užsižaidžiama“ ir su Remygos tėvų dingimą gaubiančia paslaptimi – akylesnis skaitytojas netruks išsiaiškinti, kas jiems nutiko ir kas atsakingas, tačiau romane dar ilgokai koketuojama ir bandoma išlaikyti įtampą, nors kortos ant stalo jau atverstos guli senokai.

Vis dėlto, nepaisant šių poros skaitant knygą erzinančių aspektų, „Remyga“ yra romanas, kurį pražiūrėti būtų nedovanotina. Ne tik todėl, kad magiškasis realizmas lietuvių literatūroje yra „retas žvėris“, bet ir dėl to, kad Rimantas Kmita atsigręžia tiek į nereflektuotas „afgancų“ patirtis, tiek bando įsižiūrėti į gana šviežius mūsų šalies istorijos puslapius, keldamas itin svarbius klausimus apie kolektyvinę ir asmeninę atmintį bei tautinę tapatybę, kurioje (noromis nenoromis) kohabituoja baltiškieji klodai ir krikščioniškosios tikėjimo tiesos. „Remygos“ istorija, besiplėtojanti per du pasaulius, kam nors primins Michailo Bulgakovo, man pačiai – Harukio Murakamio knygas, tačiau abejonių nekelianti ir kaip ta Rūdės upė tekste srovenanti permanentinė lietuviška melancholija su sproginėjančiais, tarsi kaži ko ne itin legalaus pavartojus, intarpais susimaišo į unikalų kokteilį, kurį geriausiai apibūdina paties autoriaus terminas – „psichodelinė roko baladė“.

Asta Skujytė-Razmienė. Dekadanso reveransai

2020 m. Nr. 12 / Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 198 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Asta Skujytė. Baltasis postsovietinis hipsteris ir jo klajonių metai

2018 m. Nr. 2 / Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka. – Vilnius: Lapas, 2017. – 272 p.

Asta Skujytė. Drakonas, tapęs žuvimi

2014 m. Nr. 2 / Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 408 p.

Asta Skujytė. Žirafų periodo parkas

2013 m. Nr. 7 / Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė. Visi laiškai – žirafos. – Vilnius: Vaga, 2011– 2012. – 148 p.

Asta Skujytė. Atimtos atostogos

2012 m. Nr. 3 / Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – p. 120.

Asta Skujytė. Trumpas pasivaikščiojimas ant ilgo molo

2011 m. Nr. 6 / Giedra Radvilavičiūtė. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos. – Vilnius: Baltos lankos, 2010.