Seamus Heaney. Eilėraščiai
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
Seamusas Heaneyʼis (1939–2013) – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.
Rinkinį „Electric Light“, iš kurio versti šie eilėraščiai, jis man padovanojo po įsimintino vakaro Vilniaus rotušėje 2002-ųjų gegužės 21 dieną, kai ten pristatėme Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą dvikalbę jo 1966–1991 metais parašytų eilėraščių rinktinę „Kasanti plunksna / The Digging Quill“.
S. Heaneyʼio poezija ilgą tradiciją turinčios, bet staiga savo pagrindinę vagą nutiesusios kita kalba airių literatūros kontekste suteikia daug peno apmąstymams. Visa jo poezija airiška – pasaulėjauta, mąstymo būdu, sintakse, eiliavimu – bet parašyta anglų kalba, ir ji praturtino daugelį abiejų tautų mokslo vyrų, kaip ir didžiųjų jo pirmtakų kūryba.
Šios publikacijos pabaigoje pateiktas paties poeto verstas airių abato šv. Colmcilleʼo Raštininko (apie 521–597) eilėraštis*, apnuoginantis airiškas S. Heaney’io šaknis.
„Electric Light“ – ne paskutinis poeto eilėraščių rinkinys, po jo jis išleido dar du. Norėjo, kad sudaryčiau ir išversčiau vėlesnių jo eilėraščių rinktinę. Dedikuodamas knygą užrašė citatą iš čia skelbiamo eilėraščio „Fragmentas“:
„Nuo kada, – jis paklausė, –
Kuris nors eilėraštis prasideda ir pasibaigia
Savo pirmąja ir paskutine eilute?“
Nesibaigia eilėraščiai nei poezija. Pasibaigiame mes. Mūsų kalba nutrūksta, bet lieka kartotis suvokėjų sąmonėse.
Fragmentas
„Šviesa iš rytų pasirodė, – giedojo jis, –
Spindintis Dievo pažadas, bangos nurimo.
Išryškėjo iškyšuliai ir nudaužytos uolos.
Dažnai, dėl ženklios drąsos, likimas tausoja žmogų
Kurio dar nepažymėjo.“
Ir kai jis išgirdo jų priekaištus –
Kad jau sutrupėjo ir buvo juos bepaliekantis,
Nieko nebeįsitvėręs, jo pirmosios ir paskutinės
Eilutės nei čia, nei ten –
„Nuo kada, – paklausė, –
Kuris nors eilėraštis prasideda ir pasibaigia
Savo pirmąja ir paskutine eilute?“
Lubinai
Jie stovėjo. Kai ką užsistoję. Vien tik stovėdami.
Laukdami. Neveiksnūs. Tačiau ten –
Iš tikrųjų. Tvirti ir nepalenkiami.
Raudonpirštės aušros ir vidurnakčio mėlynos gėlės.
Sėklų kapšeliai pirmiausia, rausvi ir žydri,
Lengvabūdiškai barstantys smulkų, nervingą pažadą:
Būsimų lubinų špilius, ateities erotiką,
Žydrą lūpdažį jų, giliai įsavintą žemės.
O pasteliniai bokštai, ankštys, stiebai smailėjantys,
Savo dirvoj stovėję, pro šalį keliaujant vasarai,
Net nubalę jie nesipriešintų.
Ir niekas čia nepakeis supratimo mūsų.
Drabužių šventovė
Buvo saldybė tikra
Anąsyk stebėti plonas
Muslino palaidinukes
Ant permatomo nailono,
Ar varvančias voniose,
Ir jos apatinį sijoną,
Švytintį elektra –
Lyg vėl šv. Brigida
Spindulį būtų įkinkius,
Kaip tada, jį pagavus iš oro,
Kad apsiaustą išsidžiovintų
(Brigida pas vargšus skubėjo
Gaišti laiko tada negalėjo) –
Šlapias, apsmukęs, nedoras
Šiokiadienis, slinkęs iš lėto,
Sušvito ir pasimatė,
Kaip visada, nuostabiai.
Kūnai ir sielos
1. Pomirtiniame gyvenime
Tuomet lyg sekčiau Džimą Lougą, mokyklos sargą,
Einantį šluoti mūsų plaukų nuo klasės grindų, kurioje
Įsikurdavo kas dvi savaitės mokyklos kirpėjas
Ir pagaudavo ritmą apvalindamas mūsų galvas,
Tylių bendrabučių laiptinių šviečiantis laikrodis,
Valgykla su jos tvirtomis, sužymėtomis lėkštėmis,
Pirmo aukšto koridorius, skalbinių krūva,
Batai su etiketėmis batsiuviui. Ar tai tavo vardas
Ant jos? Ar kūnas buvai, ar siela?
2. 57-ųjų naktys
Tai nebuvo plėnūnių laukas, o nukirpta veja,
Ant kurios treniruodavomės kas naktį po vakarinių maldų,
Priekinę koledžo pievą šlifuodami basomis,
Kaulo kulnais, dunksinčiomis širdimis, išsižioję vasarai.
Kuo vyresnis tampu, tuo arčiau girdžiu
Tankėjantį sunkų alsavimą ir jaučiu jo vėsą.
3. Atplėštasis
Atskirtas. Pirmiausia link išėjimo nava
Kaip nuotakos. Ar berniukai, kuriems buvo leista
Kabinetą palikti anksčiau dėl muzikos užsiėmimų –
Privilegijuoti ir nepavydėtini, palikti vieni
Tarp keturių plikų sienų akistatoje su etiudais,
Akys užmerktos, pečiai atlošti, šaltos rankos ištiestos
Virš klaviatūrų. Ir tada klaidingos pianino
Muzikos barbariškumas.
Zbigniewo Herberto šešėliui
Buvai vienas tų, lydinčių šiaurės vėją,
Kurį Apolonas mėgo, ir grįžti su juo norėjai,
Žiemai atėjus. Tarp savo žmonių tu
Likai jo šauklys, kad ir kur jis teiktųsi skristi,
Žemė tylėjo, vasaros vylių lengva buvo palikti.
Mokeis iš jo groti lyra, ir ji visada derėjo.
Apie jo kūrinius anglų kalba
Tedo Hugheso atminimui
1
Skelbk-tą, skelbk-aną, skelbk-dar-tą, ir galų gale
Nieko nepraleisk. Ne suprasdamas ar sakydamas,
Ar atleisdamas.
O dažnai save peržengęs,
Sielvarto bangų daužomas tarsi krantas
Kalba, kuri vis dar gali kalbą nutrenkti į pakraščius.
2
Tai perskaičiau greitai ir atsigrįžęs stovėjau,
Lyg tai būtų tiltas, po kuriuo ką tik praplaukiau –
Vienas tarpatramis ir kažinkas taikiklyje
Virš geležinkelio bėgių Anahorishe –
Toks artimas ten, lašnojantis drebulys,
Kaukolinė akmens klausa,
Prie žemės prigludus ausis, ją įtempęs smiltainis,
Atsivėręs šviesai ir anapusiniam pasauliui
Sielos kely vienišam, abipus bėgiai,
Žvilgantys tyloje, neramioji mano dalis,
Sutvirtinta jų dantytos ir suvaržytos rimties,
Besijaučianti, it kažkas būtų išėjęs iš viršutinio kambario,
Idant nebeerzintų, lauk, tačiau toks pat nepakenčiamas.
3
Tyli kančia: kas pasakė, kad ji netinka
Poezijai? Jau Beowulfe atskleidžiamas
Pribloškiantis sielvartas, gniuždantis
Slepiamo skausmo slėgis –
Kai karaliaus Hretelo sūnus netyčia nužudo
Savo vyresnįjį brolį ir pagauna į sielvarto spąstus
Patį Hretelą, nukauto sūnaus
Gedintį tėvą, verčiamą meilės ir kraujo saitų
Siekti, kad likęs sūnus susilauktų atpildo –
Ir poetas traukia iš savo žodžių lobyno slaptingą gyvenimo
Ir atsižadėtos meilės istoriją, kurią čia persakau
Prisiminęs žemės drebėjimą kartą Dartmoore,
Elektrinę, kaukiančią dauboje
Po viržiais, lyg mūsų naktinis maršrutas turėjo vesti
Ne į žadėtą viršukalnę, o po žeme,
Į niūrias menes, kur apsunkę miegaliai vaitojo.
4
„Įsivaizduokite tokį skausmą: senas žmogus
Pragyveno tiek, kad išvystų sūnaus lavoną,
Siūbuojantį kartuvėse. Jis pradeda verkti,
Raudoti savo berniuko, o juodas varnas
Jau dairosi į jo palaikus: padėti niekas negali.
Amžių kaupta išmintis jam bevertė.
Kiekvieną rytą pabunda, kad prisimintų:
Jo vaiko jau nebėra; jam nebesinori
Gyventi toliau, kol rūmuose kitas
Įpėdinis užgims, dabar, kai šis vaikis
Amžiams įžengė pro mirties duris.
Jis žvelgia liūdnai į savo sūnaus buveinę,
Pokylių menę, praradusią buvusį žavesį,
Vėjo išpūstą židinį; raiteliai miega,
Kariai po žeme; kas buvo, to nebėra.
Arfos garsų nesigirdi, džiaugsmo šūksnių kieme.
Vienas su savo ilgesiu jis gulas į lovą
Ir gieda raudą; viskas jau per platu –
Laukai ir sodybos.
Toks buvo sielvartas
Ir liūdesys to pasmerkto žemių valdovo
Po to, kas nutiko. Karalius nepajėgė
Ištaisyti įvykusio blogio…“
5
Savo graužatis turi siela. Neišsakomus dalykus.
Dalykus mumyse, atlaikančius priešaušrio žvilgsnį,
Atvirą ir nekintantį. Dalykus Dievo akiai
Ir poezijai. Kurie, kaip Miłoszas sako,
Yra „mūsų pačių dividendai“, duoklė, sumokama
To, kurio atžvilgiu buvome teisūs. Dalykus pripažintus.
Elektros šviesa
Žvakės vaškas sustingęs, tamsiais ruoželiais
Nuo dagties suodžių… Perskeltas nykščio nagas,
Seno suknežinto nykščio, it suglamžytas perlas,
Raukšlėtas kvarcas, prišiukšlinti Kumai.
Name, kur aš pirmą kartą išvydau elektros šviesą,
Ji sėdėjo – fetro šlepetės su kailiu, užtrauktukai atvėpę –
Metai iš metų ant tos pačios kėdės, ir šnabždėjo
Savo stipriausiu balsu, kuriuo teįstengė
Šnabždėti. Mes skendėjome neviltyje tą naktį,
Kai paliko mane pas ją, verkiau ir verkiau
Po antklode, po eikvojama veltui šviesa,
Palikta miegamajame. „Kas tau, vaike,
Kas kankina tave, dėl Dievo meilės?“ Švokščiantis, neatlyžtantis
Skausmas, senas ir tolimas. Bauginantys požemių vandenys,
Supantys laivą. Negelbstintis bejėgiškumas.
Besikartojantis šveplumas. Sibiliškos anglų kalbos sūkurys.
Bangelių teškenimas tarp laivo ir doko,
Kuriame, Animula, dabar atsirasčiau gyvas, laiku
Kaip keltai, plakantys vandenį ir lėtėjantys Belfasto įlankoj
Linkui kakta-į-stiklą rytinio traukinio,
Link paties „esi-ten-bet-kur-tu esi?“
Pačios poezijos. Galiniai namų fasadai
Kaip nugara jos, mėsos šaldikliai, skalbinių lygintuvai
Prabėgančios Anglijos pagelžkelio kiemuose,
Daržo kaliausė su nutapšnotais drabužiais,
Futbolo aikštė miestelio pakraštyje, tolių slėpsnos,
Javai geltonuojantys tartum Aukso Brokato Laukas.
Ir štai atvykau į Southwarką,
Iš metro žiočių saulėkaiton,
Moyolos dvelksmas nuo Temzės, „svečios pakrantės“.
*
Jei užsilipčiau ant tos kėdės lenkta atkalte, tai pasiekčiau
Šviesos jungiklį. Jie man leido, tačiau stebėjo.
Palietus mažą mygtuką tas stebuklas įvyktų.
Pasukus radijo bumbulą skalė nušvito.
Jie man leido, tačiau stebėjo keliaujantį
Akiplotu per visas pasaulio stotis.
Paskui jos pradingo, Big Benas ir žinios
Pasibaigė. Buvo išjungtas imtuvas,
Rimtis ir tyla užtemus jo skalei, tiktai
Virbalų ciksėjimas mezgant ir vėjas dūmtrauky.
Ji sėdėjo – fetro šlepetės su kailiu, užtrauktukai atvėpę –
Elektros šviesa spindėjo virš mūsų, ir kėlė siaubą
Purvo ruoželiai ant titnago, skilęs nagas,
Kietas it plektras, žvilgantis, jis dar tikriausiai laikosi
Tarp rožinio karolių ir stuburo Derio žemėje.
* Saint Colmcille
Mano pirštai sugrubo nuo rašymo.
Mano plunksna gerai nusmailinta,
Nuo jos paukštiško snapo nukaręs
Tamsiai mėlyno rašalo lašas.
Išmintis trykšta, liejasi srautais
Nuo grakščios, pageltusios rankos,
Ant vaškinio popieriaus upė
Žaliažievio bugienio rašalo.
Eikli mano plunksna keliauja
Per storas ir plonas knygas,
Kad praturtintų mokslo vyrą –
Rašymas stingdo pirštus.