literatūros žurnalas

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė

1991 m. Nr. 6

Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas


Pirma dalis. Lengvybė ir sunkumas

1

Slaptinga yra amžinojo sugrįžimo idėja, Nyčė suglumino kitus filosofus: ir sugalvok tu man, kad visa pasikartos, ką jau esame išgyvenę, ir kad tai kartosis be galo. Ką galėtų reikšti šis beprotiškas mitas?

Amžinojo sugrįžimo mitas sako per negationem, kad gyvenimas, kuris kartą visiems laikams pradings, kuris nebesugrįš, panašus į šešėlį, neturi svorio, yra iš anksto miręs; kad ir koks jis baisus, puikus ar taurus būtų, tas baisumas, taurumas ar puikybė nieko nereiškia. Galime nekreipti į jį dėmesio, lygiai kaip į keturioliktajame amžiuje tarp dviejų Afrikos valstybių vykusį karą, kuris nė kiek nepakeitė pasaulio, nors jame neapsakomai kankindamiesi žuvo trys šimtai tūkstančių negrų.

Ar karas tarp dviejų Afrikos valstybių keturioliktajame amžiuje bent kiek pasikeis, jeigu jis be perstojo kartosis amžinai sugrįždamas?

Pasikeis: jis įgaus masę, jis kliudys, o jo kvailybė bus nepataisoma.

Jei amžinai kartotųsi Prancūzijos revoliucija, prancūzų istoriografija mažiau didžiuotųsi Robespjeru. Kadangi kalbama apie tai, kas nesugrįš, kraujo liejimo metai pavirsta tuščiais žodžiais, diskusija ir teorija tampa lengvesni už plunksnelę ir nekelia baimės. Begalinis yra skirtumas tarp vieną kartą istorijoje iškilusio Robespjero ir Robespjero, kuris vis grįžtų kapoti galvų prancūzams.

Taigi amžinojo sugrįžimo idėja reiškia tam tikrą perspektyvą, iš kurios daiktai atrodo kitokie, nei anksčiau pažinojome: jie išnyra iš lengvinančių savo laikinumo aplinkybių. Šios lengvinančios aplinkybės neleidžia mums skelbti nuosprendžio. Kaip gali teisti tai, kas išnyks? Nykulio žaros viską užlieja nostalgišku žavesiu; net giljotiną.

Neseniai patyriau neįtikėtiną pojūtį: vartinėjau knygą apie Hitlerį, ir kai kurios nuotraukos mane sugraudino. Jos man priminė vaikystę, sutapusią su karo metais. Kai kas iš artimųjų žuvo Hitlerio lageriuose. Bet ką reiškė jų mirtis, jeigu Hitlerio nuotraukos priminė išnykusį mano gyvenimo laiką, – laiką, kuris negrįš.

Toksai susitaikymas su Hitleriu atskleidžia kraupų moralinį iškrypimą, susijusį su pasauliu, kuriame būtiškai neįmanomas sugrįžimas, – tokiame pasaulyje viskas iš anksto atleidžiama, vadinas, ir viskas ciniškai leidžiama.


2

Jei kiekviena mūsų gyvenimo akimirka be paliovos kartotųsi, būtume prikalti prie amžinybės kaip Jėzus Kristus prie kryžiaus. Tai siaubinga perspektyva. Amžinojo sugrįžimo pasaulyje kiekvieną judesį slegia nepakeliamas atsakomybės svoris. Būtent todėl Nyčė amžinojo sugrįžimo idėją vadino sunkiausia našta (das schwerste Gewicht).

Jei amžinasis sugrįžimas yra. sunkiausia našta, tai jo fone mūsų gyvenimai gali kilti visa nuostabia lengvybe.

Bet ar išties sunkumas yra baisus, o lengvybė nuostabi? Sunkiausia našta mus traiško, po ja klumpame, ji slegia prie žemės. Bet visų amžių meilės poezijoje moteris trokšta būt prislėgtą vyro kūno sunkumo. Sunkiausia našta šiuo atveju tampa intensyviausio gyvenimo įvaizdžiu. Kuo našta sunkesnė, tuo mūs gyvenimas arčiau žemės, tuo jis tikresnis, tuo teisingesnis. Kai nėra absoliučiai jokios naštos, žmogus tampa lengvesnis už orą, pakyla į viršų, nutolsta nuo žemės ir žemiškojo buvimo, tampa tarytum netikras, o jo judesiai – laisvi ir bereikšmiai.

Ką tad turėtume pasirinkti? Sunkumą ar lengvybę? Tokį klausimą kėlė sau Parmenidas šeštame amžiuje iki Kristaus. Visą pasaulį regėjo padalintą į priešybes: šviesa – tamsa; švelnumas – šiurkštumas; šiluma – šaltis; būtis – nebūtis. Viena priešingybių pusė jam buvo teigiama. Toks dalinimas į pozityvų ir negatyvų polius gali mums pasirodyti visiškai paprastas. Kol nesusiduriame: kas pozityvu – sunkumas ar lengvybė?

Parmenidas atsakė: lengvybė pozityvi, sunkumas negatyvus.

Jis buvo teisus ar ne? Klausimas be atsako. Aišku viena: priešybė sunkumas – lengvybė yra slaptingiausia ir daugiausia reikšmių turinti priešybė.


3

Jau daug metų gyvenu prisimindamas T omą, tačiau tiktai pastarųjų samprotavimų nutviekstą išvydau jį visiškai aiškiai. Mačiau stovintį prie savo buto lango, žiūrintį į priešingo namo sieną ir svarstantį, ką daryti.

Terezą pirmą kartą sutiko gal prieš tris savaites mažame čekų miestelyje. Kartu praleido vos porą valandų. Ji palydėjo Tomą į stotį ir palaukė, kol įlipo į traukinį. Po dešimties dienų atvažiavo pas jį į Prahą. Tą pačią dieną mylėjosi. Naktį jai pakilo temperatūra, ir visą savaitę, gripo galuojama, išgulėjo jo bute.

Tada pajuto šiai beveik nepažįstamai merginai nepaaiškinamą meilę. Jam atrodė, jog tai kūdikis, kurį kažkas paguldė į derva išteptą pintinę ir paleido pasroviui, kad Tomas išgriebtų jį prie savo patalo krašto.

Išbuvo pas jį savaitę, kol pasveiko, o paskui vėl išvažiavo į savo miestą už dviejų šimtų kilometrų nuo Prahos. Tada ir stojo toji akimirka, apie kurią kalbu ir kuri, man rodos, esanti jo gyvenimo raktas: stovi prie lango, žiūri laukan į priešingo namo sieną ir mąsto – gal reikia pakviesti ją į Prahą visam laikui? Bauginosi atsakomybės. Jei dabar ją pakviestų, atvažiuotų, siūlydama jam visą savo gyvenimą.

O gal daugiau neatsiliepti? Tai reikštų, jog Tereza liks padavėja užkampio miestelyje, ir jos niekada nebepamatys.

Norėjo, kad ji čia atvažiuotų, ar ne?

Žvelgė į kiemą, į sieną priešais ir ieškojo atsakymo.

Vėl prisiminė ją gulinčią ant jo sofos; nepanėšėjo į nieką iš jo ankstesnio gyvenimo. Nebuvo nei žmona, nei meilužė. Buvo kūdikis, kurį ištraukė iš derva išteptos pintinės ir paguldė ant savo patalo krašto. Užsnūdo. Priklaupė šalia. Karštas jos kvėpavimas padažnėjo ir pasigirdo silpna dejonė. Veidu prigludo jai prie veido, šnabždėdamas raminančius žodžius. Po akimirkos pajuto alsavimą lėtėjant, o jos veidą nejučia kylant prie jo. Jautė iš jos burnos sklindantį švelnų karščiavimo kvapsnį ir traukė jį į save, tarsi norėdamas sugerti jos kūno patiklumą. Įsivaizdavo tuokart, kad ji čia gyvena jau daug metų ir dabar miršta. Staiga aiškiai pajuto, kad nepakeltų jos mirties. Atsigultų greta ir norėtų mirti kartu. Sujaudintas tokio vaizdinio, ilgai gulėjo įspaudęs veidą pagalvėn šalia jos galvos.

Stovėjo dabar prie lango, susigrąžindamas tas akimirkas. Ar galėjo tai būti kas kita, o ne meilė, kuri jam taip apsireiškė?

Bet ar tai meilė? Pojūtis, kad nori mirti šalia jos, buvo aiškiai per stiprus: juk matė ją antrą kartą gyvenime! Tad ar nebuvo tai tik įsitikinusio savo negebėjimu mylėti ir todėl bandančio simuliuoti meilę vyro isterija? O jo pasąmonė buvo tokia baili, kad savo komedijai pasirinko būtent šią vargšę užkampaus miestelio padavėją, šiaip jau neturinčią jokio šanso patekti į jo gyvenimą!

Žiūrėjo per kiemą į murziną sieną priešais ir juto nesuvokiąs, isterija tai ar meilė.

Ir jam buvo apmaudu, kad esant tokiai situacijai, kai tikras vyras reaguotų žaibiškai, delsia ir šitaip nuskurdina pačias gražiausias, niekad anksčiau nepatirtas akimirkas (klūpojo šalia guolio ir jautė nepakelsiąs jos mirties).

Niršo pats ant savęs, o paskui jam dingtelėjo, jog visai natūralu, kad nežino, ko nori.

Žmogus niekada negali žinoti, ko turėtų norėti, nes gyvena tik vieną gyvenimą ir negali jo lyginti su ankstesniais nei pataisyti būsimuose.

Ar geriau būtų gyventi su Tereza, ar pasilikti vienam?

Neįmanoma patikrinti, kuris sprendimas geresnis, nes nėra su kuo lyginti. Žmogus viską išgyvena pirmą kartą ir be jokio pasiruošimo. Tarsi aktorius vaidintų scenoje be repeticijų. Bet ko gi vertas toksai gyvenimas, jei jau pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Todėl gyvenimas visada panašus į škicą. Bet net ir škicas nėra tikslus žodis, nes škicas visada yra kažkieno apmatai, ruoša paveikslui, tuo tarpu škicas, kuris yra mūsų gyvenimas, nėra ruoša, tai apmatai be paveikslo.

Einmal ist keinmal, ištaria Tomas vokišką patarlę. Kas nutinka tik vieną kartą, tas tarsi niekad neatsitinka. Jei žmogus gyvena tiktai vieną gyvenimą, tai tarsi visai negyventų.


4

Tačiau kartą per pertrauką tarp dviejų operacijų medicinos sesuo pakvietė jį prie telefono. Ragelyje išgirdo Terezos balsą. Ji skambino iš stoties. Jis apsidžiaugė. Deja, vakare jau turėjo sutartą susitikimą, tad pakvietė ją ateiti rytoj. Vos pakabinęs ragelį ėmė priekaištauti sau, kodėl nepa– kvietęs jos tuojau pat. Juk dar turėjo laiko atšaukti susitikimą! Įsivaizdavo, ką Tereza veiks Prahoje ištisas trisdešimt šešias valandas iki jų pasimatymo, ir geidė sėsti į automobilį ir ieškoti jos gatvėse.

Ji atėjo kitos dienos vakarą. Ant permesto per petį ilgo diržo kabojo krepšelis, atrodė elegantiškesnė nei praėjusį kartą. Rankoje laikė storą knygą. Tai buvo Tolstojaus „Ana Karenina”. Juokėsi, gal net kiek per garsiai, ir stengėsi įtikinti, kad aplankė jį visiškai atsitiktinai, taip aplinkybėms susiklosčius: buvo Prahoje tarnybiniais reikalais, galbūt (jos aiškinimai buvo labai migloti) ieškosis čia naujo darbo.

Paskui gulėjo nuogi ir nuvargę ant sofos. Buvo jau naktis. Paklausė, kur apsistojusi, kad galėtų ją ten nuvežti. Sutrikusi atsiliepė, jog nesusiradusi viešbučio, o lagaminas padėtas stoties saugykloje.

Dar tik vakar jis baiminosi, kad, pakviesta į Prahą, atvažiuotų siūlydama visą savo gyvenimą. O kai dabar išgirdo, kad jos lagaminas saugykloje, tvykstelėjo mintis, jog tame lagamine ir yra jos gyvenimas, kurį nesiūlydama kol kas palikusi stotyje.

Sėdo kartu su ja į šalia namų pastatytą automobilį, nuvažiavo į stotį, paėmė lagaminą (buvo didžiulis ir nežmoniškai sunkus) ir parsivežė.

Kaip atsitiko, kad apsisprendė taip staiga, nors beveik keturiolika dienų svarstė, nė atviruko pasiųsti nesiryždamas.

Patsai stebėjosi. Prieštaravo savo principams. Su pirmąja žmona išsiskyrė jau prieš dešimtmetį ir po skyrybų džiūgavo taip kaip tūlas, švenčiantis vestuves. Įsitikino esąs ne iš tų, kur galėtų gyventi kartu su kokia nors moterimi, o pačiu savimi galįs likti tiktai viengungis būdamas. Rūpestingai stengėsi taip tvarkyti savo gyvenimą, kad ateity nė viena moteris negalėtų atsikraustyti pas jį su lagaminu. Būtent dėl šios priežasties bute turėjo tik vieną lovą. Ir nors tai buvo gan plati sofa, Tomas visoms meilužėms aiškindavo, kad negali užmigti, kai tam pačiam patale guli dar kas nors, ir po vidurnakčio visas jas parveždavo namo. Net ir kai praėjusį kartą pas jį susirgo Tereza, nė karto su ja nemiegojo. Pirmąją naktį praleido didžiuliame krėsle, kitomis išvažiuodavo į ligoninę, kur turėjo savo kabinetą, o jame naktiniams budėjimams skirtą kampą.

Šį kartą vis dėlto užmigo šalia jos. Prabudo rytą ir pamatė, jog Tereza, kuri tebemiegojo, laiko jo ranką. Ir laikė taip visą naktį? Jam tai atrodė beveik neįtikėtina.

Ji giliai alsavo per miegą, laikydama jo ranką (taip tvirtai, kad negalėjo išsilaisvinti iš jos gniaužto), o greta sofos stūksojo nežmoniškai sunkus lagaminas.

Bijojo ją pažadinti, traukdamas ranką iš jos pirštų, tad tik labai atsargiai apsivertė ant šono, kad galėtų geriau ją stebėti.

Vėlei grįžo mintis, jog Tereza kūdikis, kurį kažkas paguldė į derva išteptą pintinę ir paleido pasroviui. Juk negalima leisti, kad srovė nuneštų pintinę su kūdikiu į nirtulingus verpetus! Jei faraono duktė nebūtų išgriebusi iš bangų pintinėlės su mažuoju Moze, nebūtų buvę Senojo Testamento ir visos mūsų civilizacijos! Tiek senųjų mitų prasideda tuo, kad kas nors išgelbsti pamestą vaiką. Jei Polibas nebūtų priglobęs mažojo Oidipo, Sofoklis nebūtų parašęs puikiausios savo tragedijos! .

Tuo metu Tomas dar nežinojo, kokios pavojingos esti metaforos. Metaforomis nepatartina žaisti. Meilė gali užgimti iš vienut vienos metaforos.


5

Su pirmąja savo žmona jis išgyveno vos porą metų. Jiems gimė sūnus. Per skyrybas teismas priteisė sūnų motinai, o Tomas turėjo mokėti jai trečdalį atlyginimo. Kartu jam buvo garantuota, kad sūnų galės matyti kas antrą sekmadienį.

Bet kiekvieną kartą, kai turėdavo susitikti su sūnumi, motina surasdavo kokį nors pretekstą sukliudyti. Žinoma, jei būtų nešiojęs jiems brangias dovanas, susitikti būtų buvę daug paprasčiau. Suprato, kad už sūnaus meilę turi mokėti ir permokėti jo motinai. Įsivaizdavo, kad ateityje norės donkichotiškai įskiepyti sūnui savo pažiūras, kurios visais atžvilgiais buvo priešingos motinos pažiūroms. Ir iš anksto pajuto nuovargį. Kai vieną sekmadienį motina paskutinę akimirką vėl neleido susitikti su sūnumi, staiga apsisprendė, kad jau niekada nenorės jo matyti.

Kodėl galų gale šitam vaikui, su kuriuo nesaistė niekas, išskyrus vieną neapdairią naktį, turėtų jausti daugiau nei kam nors kitam? Rūpestingai mokės pinigus, bet tegul niekas nepageidauja, kad kovotų už teisę į sūnų kažkokių tėviškų jausmų vedamas!

Akivaizdu, kad su tokia idėja niekas nebuvo linkęs sutikti. Jo paties tėvai pasmerkė jį ir paskelbė, kad jeigu Tomas atsisako domėtis sūnumi, jie, Tomo gimdytojai, taip pat atsisako domėtis savo sūnumi. Kartu jie palaikė pabrėžtinai gerus santykius su marčia, visur girdamiesi pavyzdinga savo laikysena ir ištikimybe teisingumui.

Taip per gana trumpą laiką jam pavyko atsikratyti žmonos, sūnaus, tėvo ir motinos. Po visų jų liko vien moterų baimė. Troško jų, bet kartu ir bijojo. Tarp troškimo ir baimės teko surasti kompromisą ir pavadinti jį „erotine bičiulyste”. Savo meilužėms tvirtindavo: abiem laimės gali suteikti tiktai nesentimentaluš ryšys, nereiškiant pretenzijų į partnerio laisvę ir gyvenimą.

Norėdamas būti tikras, kad erotinė bičiulystė niekada neperaugs į agresyvią meilę, su kiekviena iš savo nuolatinių meilužių susitikdavo tiktai po labai ilgų pertraukų. Manė, jog tai tobulas metodas, ir gyrė jį savo draugams: „Reikia laikytis trejeto taisyklės. Galima susitikinėti su moterimi ir dažniau, tačiau niekada ne daugiau nei triskart iš eilės. Arba galima metų metais nenutraukti ryšio, bet kad pertraukos tarp susitikimų būtų ne mažesnės kaip trys savaitės”.

Tokia sistema leido Tomui nesiskirti su nuolatinėmis meilužėmis ir kartu turėti daugybę nenuolatinių. Ne visada jos jį suprasdavo. Iš visų draugių supratingiausia buvo dailininkė Sabina. Ji sakydavo: „Myliu tave, nes esi visiška kičo priešybė. Kičo imperijoje būtum tikras pabaisa. Nėra tokio amerikiečių arba rusų filmo scenarijaus, kuriame galėtum egzistuoti kitaip negu neigiamas personažas”.

Į ją ir kreipėsi pagalbos, kai reikėjo surast Prahoje kokį nors darbą Terezai. Kaip to ir reikalavo nerašytos erotinės bičiulystės taisyklės, ji pažadėjo, kad padarys visa, kas galima, ir netrukus iš tiesų surado vietą iliustruoto savaitraščio fotolaboratorijoje. Ši tarnyba nereikalavo ypatingos kvalifikacijos, bet vis dėlto kilstelėjo Terezą iš padavėjos į laikraščių darbuotojų eiles. Pati nuvedė Terezą į redakciją, ir Tomas kartojo sau, kad niekada nėra turėjęs geresnės bičiulės už Sabiną.


6

Nerašyta erotinių bičiulysčių sutartis įtaigojo, kad Tomo gyvenime nebus meilės. Pažeidus šią sąlygą, visos kitos meilužės atsidurtų antraeilių padėtyje ir sukiltų.

Todėl surado Terezai nuomojamą kambarį, į kurį turėjo pernešti sunkųjį lagaminą. Norėjo prie jos budėti, globoti ją, džiaugtis jos artumu, bet nejautė jokio poreikio keisti savo gyvenimą. Nenorėjo, kad būtų žinoma, jog Terezą miega pas jį. Nes bendras miegas buvo meilės corpus dėlioti.

Su kitomis meilužėmis niekada kartu nemiegodavo. Kai lankydavo jas, tai būdavo visai paprasta, – galėdavo išeiti kada tinkamas. Blogiau būdavo, kai jos aplankydavo jį ir tekdavo aiškinti, kad po vidurnakčio nuvešiąs jas namo, nes kamuojanti nemiga ir negalįs užmigti, kai šalia guli kitas žmogus. Tai nebuvo toli nuo tiesos, tačiau pagrindinė priežastis slypėjo giliau, ir jis nedrįsdavo jos išreikšti: akimirkomis, kurios eidavo po mylėjimosi, jausdavo neįveikiamą norą pabūt vienas; buvo nemalonu pabusti vidury nakties greta kitos būtybės; jį baugino bendras kėlimasis rytą; nenorėjo, kad kas nors girdėtų jį besivalant vonioj dantis, o pusryčių dviese intymumas visai jo neviliojo.

Todėl ir buvo toks nustebęs, kai nubudo, o Tereza tvirtai laikėši jo rankos. Žvelgė į ją ir negalėjo gerai suvokti, kas atsitiko. Prisiminė ką tik prabėgusias valandas ir jam rodėsi, – iš jų sklinda nežinomos laimės kvapas.

Nuo tol abu džiaugėsi miegu drauge. Beveik būtų galima pasakyti, kad mylėjimosi tikslas jiems buvo ne malonumas, o po jo einąs miegas. Ypač ji negalėdavo užmigti be jo. Kai kartais likdavo viena nuomojamam kambarėly (kuris ilgainiui tapo tiktai alibi), negalėdavo užmigti visą naktį. Jo glėbyje užsnūsdavo, nors ir labai susijaudinusi. Jis šnabždėdavo jai čia pat sugalvotas pasakas, visokias nesąmones, monotoniškai kartodavo raminančius ir juokingus žodelius. Tie žodžiai virsdavo supainiotais reginiais, kurie nuviliodavo ją į pirmąjį miegą. Jis visiškai valdė jos miegą, Tereza užmigdavo tą akimirką, kurią jis panorėdavo.

Miegant laikydavosi jo kaip ir pirmąją naktį: tvirtai gniauždavo jo riešą arba pirštą. Norėdamas atsikelti jos nepažadindamas, turėdavo imtis gudrybės. Išlaisvindavo pirštą ar riešą iš gniaužto, kas visada ją pusiau pažadindavo, nes ir miegodama gerai jį saugodavo. Nurimdavo, kai įspausdavo jai į ranką kokį nors daiktą (suvyniotą pižamą, šlepetę, knygą), kurį ji vėl tvirtai sugniauždavo, tarsi tai būtų jo kūno dalis.

Kartą tik ją užmigdęs, kai ji tebebuvo miego prieškambaryje ir dar galėjo atsakinėti į klausimus, pasakė: „Aš išeinu”. – „Kur?” – paklausė ji. „Išeinu iš čia”, – griežtai atsakė. „Ir aš su tavim!” – tarė ji ir atsisėdo lovoje. „Ne. Tu negali. Aš visai išeinu”, – pasakė jis ir iš kambario išėjo į koridorių. Ji atsistojo ir prisimerkusi nuėjo paskui. Buvo vien trumpais marškinėliais, o po jais nuoga. Jos veidas buvo ramus, be išraiškos, tačiau judesiai veržlūs. Iš koridoriaus jis išėjo į laiptinę (daugiaaukščio namo laiptinę) ir uždarė prieš ją duris. Ji greitai jas atidarė ir nuėjo paskui jį savo sapne tikėdama, kad jis nori visam laikui išeiti ir ji turi jį sulaikyti. Jis nulipo laiptais į pirmąją aikštelę ir ten palaukė. Atėjo paskui jį, paėmė už rankos ir nusivedė atgal į lovą.

Tomas sakydavo: mylėtis su moterimi ir miegoti su moterimi – ne tik dvi skirtingos, bet beveik priešingos aistros. Meilė – tai ne noras mylėtis (šis noras siejasi su nesuskaičiuojama daugybe moterų), o noras kartu miegoti (šis noras siejasi tik su viena moterimi).


7

Vidurnaktį ji pradėjo dejuoti per miegą. Tomas ją pažadino, tačiau, pamačiusi jo veidą, ji suriko neapykantos kupinu balsu: „Eik šalin! Eik šalin!” Paskui papasakojo, ką susapnavusi: jie abu buvo pas Sabiną. Atsidūrė dideliame kambaryje, kurio vidury, tarsi scena teatre, stūksojo lova. Tomas liepęs jai stovėti kampe, o pats jos akyse mylėjosi su Sabina. Vaizdas buvęs toks kankinantis, kad negalėjus tverti. Sielos skausmą norėjusi nuslopinti kūno skausmu ir smaigsčiusi sau po nagais adatas. „Labai skaudėjo”, sakė ji ir gniaužė pirštus, tarsi jie iš tiesų būtų buvę sužeisti.

Apkabino ją. Ji palengva (dar ilgai virpėjo) užsnūdo jo glėbyje.

Kitą dieną, pagalvojęs apie tą sapną, šį tą prisiminė. Atidarė rašomąjį stalą ir išėmė Sabinos rašytų laiškų ryšelį. Greitai rado tą vietą: „Norėčiau mylėti tave savo dirbtuvėje tarsi scenoje. Aplinkui būtų žmonės ir nė per žingsnį nedrįstų prisiartinti. Tačiau negalėtų nuo mūsų akių atplėšti…”

Blogiausia, kad laiškas buvo su data. Rašytas ne per seniausiai, kai Tereza jau buvo nuolatinai apsigyvenusi pas Tomą.

Tu rauseisi mano laiškuose! – užsipuolė ją.

Ji nesigynė, tik pasakė:

Tai išvyk mane!

Neišvijo. Matė, kaip ji glaudžiasi prie sienos Sabinos ateljė ir smaigsto sau adatas po nagais. Paėmė jos pirštus, glostė, glaudė prie lūpų ir bučiavo, lyg ant jų dar būtų likę kraujo pėdsakai.

Bet nuo tol tarsi visi prieš jį susimokė. Vos ne kasdieną ji sužinodavo vis naujų detalių apie jo slaptą meilės gyvenimą.

Iš pradžių jis viską neigdavo. Kai įrodymai būdavo per daug akivaizdūs, aiškindavo, jog poligaminis gyvenimas nė kiek nekliudąs mylėti ją. Nebuvo nuoseklus: kartais neigdavo savo neištikimybę, kartais ją teisindavo.

Kartą jis paskambino kažkokiai moteriai, norėdamas susitikti. Baigęs pokalbį, iš gretimo kambario išgirdo sklindant keistą garsą, tarsi kažkas garsiai kaukšėtų dantimis.

Negeras atsitiktinumas lėmė, kad atėjo pas jį nepastebėta. Laikė raminamuosius vaistus, bandė išgerti, o rankos taip drebėjo, kad stiklinė barškėjo į dantis.

Puolė prie jos tarsi skęstančią gelbėdamas. Buteliukas su valerijonų lašais nukrito ir išsiliejo ant kilimo. Ji gynėsi, stengėsi ištrūkti, o jis tramdė ją, spaudė glėby gal ketvirtį valandos, kolei nusiramino.

Suprato, kad susiklostė padėtis, kuri yra nepateisinama, nes grindžiama visiška nelygybe.

Dar prieš jai atrandant Sabinos laiškus, buvo su ja ir keliais bičiuliais bare, mat Tereza pakeitė darbovietę. Ji išėjo iš laboratorijos ir įsidarbino fotografe savaitraštyje. Pats nemėgo šokti, tad Terezą šokdino jo jaunesnis kolega. Šoko jie puikiai, ir Tereza jam atrodė gražesnė nei anksčiau. Nustebęs sekė, kaip darniai jie juda ir kaip tiksliai Tereza nuspėja partnerio valią. Šokis tarytum paaiškino, kad jos atsidavimas, entuziastiškas troškimas išpildyti visa, ką perskaitydavo Tomo akyse, nebuvo susijęs vien su Tomo asmenybe, rodės, Tereza buvo pasirengusi atsiliepti į bet kurio vietoj jo sutikto vyro šauksmą. Jis netgi įsivaizdavo, jog Tereza ir jo kolega yra meilužiai. Tokio įvaizdžio akivaizdybė jį įžeidė! Suvokė, jog nesunku įsivaizduoti Terezos kūną, susijungusį su kito vyro kūnu, ir tai sugadino nuotaiką. Tik vėlai naktį, jau grįžus namo, jis prisipažino jai pavyduliavęs.

Šis absurdiškas, vien iš teorinės galimybės kylantis pavydas įrodė, kad jos ištikimybę laikė besąlygiška. Tad kaip jis po to galėjo pykti, kai ji pavyduliaudavo visiškai realioms jo meilužėms?


8

Dieną Tereza stengdavosi (nors ir ne visada sėkmingai) tikėti Tomo žodžiais ir būti linksma kaip anksčiau. Bet tramdomas pavydas prasiverždavo sapnuose, kurie visada baigdavosi rauda, ir Tomui tekdavo ją žadinti.

Sapnai kartojosi tarsi temos su variacijomis arba televizijos serialai. Dažnai kartodavosi sapnas apie kates, kurios šokdavo jai į veidą ir suleisdavo nagus. Jį galima labai lengvai paaiškinti: čekų žargone katė reiškia gražią moterį. Tereza jautė, jog moterys, visos kiek jų yra, pavojingos. Jos visos buvo potencialios Tomo meilužės, ir ji jų bijojo.

Kitame sapnų cikle turėdavusi netrukus mirti. Kartą vidury nakties, Tomo pažadinta rėkianti iš siaubo, ji papasakojo: „Tai buvo didžiulis dengtas baseinas. Mūsų, moterų, buvo gal dvidešimt. Visos buvome nuogos ir turėjome žingsniuoti apie baseiną. Palubėje kabojo didžiulė pintinė ir joje stovėjo vyriškis. Platūs skrybėlės kraštai dengė veidą, bet žinojau, kad tai tu. Įsakinėjai mums. Šūkčiojai. Privalėjome žygiuodamos dainuot ir pritūpinėti. Kai kuri nors blogai pritūpdavo, šaudavai į ją iš, pistoleto, ir ji negyva krisdavo į baseiną. Tuo metu visos prapliupdavo juoktis ir dar garsiau dainuoti. O tu nenuleidai nuo mūsų akių ir, kai vėl kuri nors blogai pritūpdavo, nušaudavai ją. Baseinas buvo pilnas plūduriuojančių lavonų. Ir aš jau žinojau, kad nebeturiu jėgų daugiau pritūpti, ir tu mane nušausi!”

Trečiajame sapnų cikle ji buvo jau mirusi.

Gulėjo katafalke, kuris prilygo baldų furgonui. Greta gulėjo kitos negyvos moterys. Jų buvo tiek daug, kad užpakalines duris teko palikti praviras, ir kai kurių kojos kyšojo lauk.

Juk aš nesu mirusi! Aš viską jaučiu! – šaukė Tereza.

Mes taip pat viską jaučiame, – juokėsi lavonai.

Jos juokėsi taip pat, kaip kadaise gyvos moterys, džiaugsmingai aiškinusios, jog visiškai normalu, jei ir jos dantys suges, kiaušidės pasiligos ir atsiras raukšlių, nes jų dantys sugedę, kiaušidės nesveikos ir veidai raukšlėti. Dabar su tokiu pat juokeliu numirėlės tvirtino, kad ir ji esanti mirusi ir kad tai visai normalu!

Paskui ji staiga panoro šlapintis ir sušuko:

Aš juk noriu šlapintis! Vadinasi, nesu mirusi!

O jos vėl juokėsi:

Suprantama, kad tu nori šlapintis! Visi tie pojūčiai dar ilgai išliks. Lygiai kaip tas, kuriam amputuota ranka, dar ilgai ją jaučia. Mes jau neturime šlapimo, tačiau vis dar norisi šlapintis.

Visos sakė man tu, lyg būtų mane visą gyvenimą pažinojusios, lyg mes būtume buvusios draugės, ir mane ėmė siaubas, kad jau amžinai reikės likti su jomis! – Tereza lovoje glaudėsi prie Tomo.


9

Visos iš lotynų kalbos kilusios kalbos žodį „užuojauta” sudaro su priešdėliu „su” (com), jungiamu prie žodžio, anksčiau reiškusio kančią (cotn-passion). Į kitas kalbas, pavyzdžiui, į čekų, lenkų, vokiečių, švedų, jis verčiamas daiktavardžiu, sudarytu iš tos pačios reikšmės priešdėlio ir žodžio „jausmas” (čekiškai: sou-cit; lenkiškai: wspôl-czucie; vokiškai: Mitgefiihl; švediškai: med-kansla).

Iš lotynų kilusiose kalbose žodis „užuojauta” compassion reiškia: negalime abejingai žiūrėti į kito žmogaus kančias; arba: prisiimame ir kito kenčiančio skausmą. Kitame žodyje, prancūziškame pitié (anglų pity, italų pieta), turinčiame panašią prasmę, skamba net kažkas panašaus į nuolaidžią pagailą kenčiančiam. Avoir de la pitié pour une femme reiškia, kad esam aukščiau už moterį, kad nusileidžiame iki jos.

Būtent dėl šių priežasčių žodis compassion arba pitié kelia nepasitikėjimą; atrodo, kad jis reiškia blogą, antraeilį jausmą, nelabai susijusį su meile. Mylėti ką nors iš užuojautos reiškia nemylėti jo iš tiesų.

Kalbose, kurios žodį „užuojauta” sudaro ne iš „kančios” (passion) šaknies, o iš daiktavardžio „jausmas”, šis žodis vartojamas panašia prasme, tačiau negalima pasakyti, kad čia jis reikštų blogą ar antraeilį jausmą. Slaptoji jo etimologijos galia nutvieskia žodį kita šviesa ir praplečia jo prasmę; atjausti reiškia mokėti ne tiktai išgyventi kito nelaimes, bet ir visus kitus jausmus: džiaugsmą, baimę, laimę, skausmą. Tad tokia užuojauta (soucit, zvspolczucie, Mitgęfuhl, medkansla prasme) reiškia maksimalią jausmų vaizduotės galimybę, jausmų telepatijos meną; jausmų hierarchijoje tai pats aukščiausias jausmas.

Kai Tereza susapnavo sapną, kuriame smaigstė adatas sau į panages, išsidavė tikrinusi slaptuosius Tomo stalčius. Jeigu tai būtų padariusi kokia kita moteris, Tomas niekada daugiau su ja nebūtų nė kalbėjęs. Tereza tai žinojo, todėl ir pasakė: „Išvyk mane!” Tačiau jis ne tik kad neišvijo, bet pačiupo jos ranką ir ėmė bučiuoti pirštų galiukus, nes tą akimirką pats jautė skausmą jos panagėse, tarsi jos pirštų nervai būtų sujungti su jo smegenų žieve.

Jei žmogus nėra apdovanotas velniška dovana, vadinama užuojauta, jis gali šaltai pasmerkti Terezos veiksmą, nes kito žmogaus intymumas yra šventas ir nevalia atidarinėti stalčių su jo asmenine korespondencija. Bet kadangi atjauta jau buvo tapusi Tomo dalia (ar prakeiksmu), jam atrodė, kad jis pats klūpojo prieš atvirą rašomojo stalo stalčių ir neįstengė akių atplėšti nuo Sabinos ranka parašytų žodžių. Suprato Te– rezą ir ne tik negalėjo ant jos pykti, bet jautė jai dar didesnę meilę.


10

Jos judesiai darėsi staigūs ir kampuoti. Praėjo jau dveji metai nuo to laiko, kai ji atskleidė jo neištikimybę, bet kuo toliau, tuo buvo blogiau. Atrodė, nebėra išeities.

Negi jis iš tiesų nepajėgė nutraukti savo erotinių bičiulysčių? Nepajėgė. Tai būtų buvę tolygu susinaikinimui. Tomas neturėjo jėgų atsispirti potraukiui prie kitų moterų. Be to, nematė jokio reikalo spirtis. Niekas kitas geriau už jį patį nežinojo, kad jo avantiūros niekuo negresia Terezai. Kodėl būtų turėjęs jų atsisakyti? Tai atrodė visiškai beprasmiška, tarsi būtų turėjęs atsisakyti vaikščioti į futbolą.

Bet ar tai teikė džiaugsmo? Jau išeidamas susitikti su kuria nors meiluže, Tomas jausdavo jai atgrasą ir prisiekinėjo sau, kad matosi su ja paskutinį kartą. Akyse stovėdavo Terezos atvaizdas ir, kad negalvotų apie ją, turėdavo greit pasigerti. Nuo tada, kai pažino Terezą, blaivus negalėdavo mylėtis su kitomis moterimis! Bet būtent alkoholio kvapas buvo tas pėdsakas, pagal kurį Tereza dar lengviau atsekdavo jo neištikimybę.

Spąstai užsitrenkė: eidamas pas kitas jausdavo koktumą, bet pakakdavo be jų praleisti bent vieną dieną, ir vėl skambindavo telefonu, norėdamas susitikti.

Geriausia jam būdavo pas Sabiną, nes žinojo, kokia ji diskretiška, ir nebijojo būti išduotas. Jos dirbtuvė pasitikdavo jį tarsi buvusių dienų prisiminimas, idiliškų nevedusio vyro dienų atšvaitas.

Tikriausiai nė pats nejuto, kaip pasikeitė. Bijodavo grįžti namo per vėlai, nes tenai laukė Tereza. Vienąkart Sabina pastebėjo, kad besimylint jisai žiūri į laikrodį ir stengiasi priartinti akto pabaigą.

Paskui ji nuoga tingiai vaikštinėjo po dirbtuvę, atsistojo priešais pradėtą paveikslą ir šnairavo į skubiai besirengiantį Tomą.

Buvo jau apsivilkęs, tik viena koja likus basa. Dairėsi aplinkui, paskui keturpėsčias palindo po stalu.

Sabina pasakė:

Kai žiūriu į tave, rodos, kad virsti amžinąja mano paveikslų tema. Dviejų pasaulių sandūra. Dviguba ekspozicija. Pro Tomo palaidūno siluetą persišviečia neįtikėtinas romantiškas įsimylėjėlio veidas. Arba antraip: pro figūrą Tristano, kuris galvoja tik apie savo Terezą, matyti puikus, išduotas palaidūno pasaulis.

Tomas atsistojo ir išsiblaškęs klausėsi Sabinos žodžių.

Ko ieškai? – paklausė ji.

Kojinės.

Ji irgi ėmė dairytis po kambarį, o jisai vėl stojos ant keturių ir žvalgė pastalę.

Niekur nėra tavo kojinės, – atsakė Sabina. – Tikriausiai tu ir atėjai be jos.

Kaipgi galėjau be jos ateiti, – šaukė Tomas, žiūrėdamas į laikrodį. – Juk neišėjau tik su viena kojine!

Visiškai įmanoma. Pastaruoju metu esi labai išsiblaškęs. Vis kažkur skubi, vis žvalgaisi į laikrodį, tad nieko nuostabaus, jeigu užmiršti užsimauti kojinę.

Tomas buvo pasirengęs mautis batą ant basos kojos.

Lauke šalta, – tarė Sabina. – Paskolinsiu tau savo kojinę.

Padavė ilgą baltą madingai nertą didelėm akim kojinę.

Jisai suprato, jog tai kerštas už tai, kad žiūrėjo į laikrodį besimylint. Sabina kažkur paslėpė jo kojinę. Buvo tikrai šalta, tad neliko nieko kito, tiktai paklusti. Taip ir ėjo namo vieną koją apsimovęs savo kojine, o kitą dengė virš kulkšniuko suraitota balta moteriška.

Padėtis buvo be išeities: savo meilužių akyse buvo pažymėtas meilės Terezai gėdos ženklu, o Terezos akyse – savo meilės nuotykių gėdos žyme.


11

Norėdamas bent kiek sumažinti jos kančias, vedė ją (dabar galėjo nebenuomoti kambario, kuriame ji seniai nebegyveno), be to, padovanojo jai šunį.

Bendradarbio senbernare atsivedė šuniukų, kurių tėvas buvo kaimynų vilkšunis. Niekas nenorėjo mažųjų mišrūnų, o kolegai buvo gaila juos žudyti.

Tomas rinkosi šuniuką, žinodamas, kad tie, kurie liks, turės žūti. Jautėsi esąs respublikos prezidentas, stovintis prieš keturis pasmerktuosius ir galintis dovanoti gyvybę tik vienam iš jų. Pagaliau išsirinko kalytę, kurios liemuo panėšėjo į vilkšunio, o galva – į mamytės senbernarės. Nunešė ją Terezai. Ji paėmė šuniuką, priglaudė prie krūtinės, o šis bematant apšlapino jai palaidinukę.

Paskui jiedu rinko kalytei vardą. Tomas norėjo, kad jau iš vardo būtų aišku, kad šuo priklauso Terezai, ir prisiminė knygą, kurią ji spaudė po pažastim, kai iš anksto nepranešusi atvažiavo į Prahą. Pasiūlė šuniuką pavadinti Tolstojum.

Negali būti Tolstojus, – prieštaravo Tereza, – nes čia juk kalytė. Gali būti Ana Karenina.

Ana Karenina, ne, tokios draugės nereikia jokiai moteriai, – nesutiko Tomas. – Tai tikriausiai Kareninas. Tokį jį aš ir įsivaizduodavau.

O ar nepakenks jos seksualumui, jei vadinsime ją Kareninu?

Galimas daiktas, – tarė Tomas, – kad kalė, kurios šeimininkė nuolat šauks ją vyrišku vardu, turės lesbiškų polinkių.

Tomo žodžiai stebėtinai išsipildė. Nors dažniausiai kalės labiau linksta prie savo šeimininkų nei prie šeimininkių, Kareninas elgėsi priešingai. Jis pasirinko Terezą. Tomas už tai buvo jam dėkingas. Glostydavo jam galvą ir kartodavo: „Teisingai, Kareninai, taip ir reikia. To iš tavęs ir norėjau. Skiriu jai per mažai dėmesio, tu turi man padėti”.

Bet ir Kareninas nepadėjo suteikti Terezai laimės. Tomas įsitikino tuo gal po dešimties dienų, kai jų šalį užėmė rusų tankai. Buvo 1968-ųjų rugpjūtis, ir kasdien Tomui skambindavo Ciuricho ligoninės direktorius, su kuriuo buvo suartėjęs vienoje tarptautinėje konferencijoje. Jis jaudinosi dėl Tomo ir siūlė jam darbą.


12

Tomas beveik nesvarstęs atmesdavo šveicaro pasiūlymus, tačiau tik dėl Terezos. Buvo įsitikinęs, kad jinai nenorėtų ten išvykti. Pirmąsias septynias okupacijos dienas Tereza praleido tarsi ekstazėje, kuri beveik prilygo laimei. Lakstė gatvėmis su fotoaparatu ir dalino nuotraukas užsienio žurnalistams, kurie tik paprašydavo. Kartą, kai elgėsi per daug įžūliai ir iš arti fotografavo revolveriu į žmones nusitaikiusį karininką, ji buvo areštuota ir visą naktį išlaikyta rusų komendantūroje. Jai buvo grasinama, kad bus sušaudyta, bet vos išleista ji vėlei fotografavo gatvėse.

Todėl Tomas nustebo, kai dešimtą okupacijos dieną Tereza paklausė:

O kodėl tu nenori išvažiuoti į Šveicariją?

Kodėl turėčiau tenai važiuoti?

Jie turi ko prie tavęs prikibti.

O prie ko jie negali prikibti? – numojo ranka Tomas. – Geriau pasakyk, ar galėtum gyventi svetimoj šaly?

Kodėl ne?

Kai mačiau tave pasirengusią rizikuoti gyvybe dėl šio krašto, neįsivaizduoju, kad galėtum dabar jį apleisti.

Viskas pasikeitė, grįžus Dubčekui, – atsakė Tereza.

Tai tiesa: visuotinė euforija truko tik pirmąsias septynias okupacijos dienas. Rusų kareiviai tarsi nusikaltėlius kažkur išvežė krašto vadovus. Niekas nežinojo, kur jie, visi drebėjo dėl jų gyvybės, ir neapykanta rusams svaigino žmones kaip alkoholis. Tai buvo girta neapykantos šventė. Čekų miestai buvo išmarginti tūkstančiais ranka pieštų plakatų su pajuokiančiais užrašais, epigramom, eilėraščiais, Brežnevo ir jo armijos karikatūromis. Visi juokėsi iš kariuomenės kaip iš beraščių cirko. Bet nė viena šventė negali trukti be galo. Tuo metu rusai privertė suimtuosius vadovus Maskvoje pasirašyti kompromisinius dokumentus. Dubčekas su jais grįžo į Prahą ir per radiją skaitė savo kalbą. Po šešių kalinimo dienų buvo toksai sunykęs, kad beveik negalėjo kalbėti. Mikčiojo, stenėjo, gaudė orą. Vidury frazių atsirasdavo ilgiausios pauzės, kurios trukdavo vos ne pusę minutės.

Kompromisas išgelbėjo žemę nuo paties blogiausio: nuo egzekucijų ir masinių deportacijų Sibiran – jų visi bijojo. Bet viena jau buvo aišku: Čekija privalės nusilenkti užkariautojui; jau visada mikčios, stenės ir gaudys orą kaip Aleksandras Dubčekas. Šventė baigėsi. Atėjo pažeminimo kasdienybė.

Visa tai Tereza išsakė Tomui, o šis ir pats žinojo, kad tai tiesa, bet po šia tiesa buvo ir kita, esmingesnė priežastis, kodėl Tereza nori išvažiuoti iš Prahos: ji nelaiminga. Gražiausios jos gyvenimo dienos buvo tos, kurias praleido fotografuodama rusų kareivius Prahos gatvėse. Tai buvo vienintelis tarpas, kai jos sapnų serialas buvo pertrauktas ir naktys pasidarė laimingos. Rusų tankai grąžino jai pusiausvyrą. Dabar, jau po šventės, vėlei ėmė bijoti savo naktų ir norėjo nuo jų pabėgti. Patyrė, jog egzistuoja aplinkybės, kada gali jaustis rami ir stipri. Dabar ji troško išvykti į svečią pasaulį, tikėdamasi, jog ten atsidurs panašiose aplinkybėse.

O ar tavęs netrikdo, – paklausė Tomas, – kad Sabina taip pat emigravo į Šveicariją?

Ženeva – tai ne Ciurichas, – atsakė Tereza, – tikriausiai ten man mažiau trukdys nei Prahoje.

Žmogus, trokštąs palikti vietą, kur gyvena, yra nelaimingas žmogus. Todėl Tomas priėmė Terezos norą emigruoti taip, kaip kaltasis priima nuosprendį. Pakluso jam, ir vieną dieną su Tereza ir Kareninu atsidūrė didžiausiame Šveicarijos mieste.


13

Tomas nupirko ir pargabeno į tuščią butą lovą (kitiems baldams kol kas neturėjo pinigų), ir su visa keturiasdešimtmečio, pradedančio naują gyvenimą, narta metėsi į darbą.

Kelis kartus skambino Sabinai į Ženevą. Jai pasisekė, jos paveikslų paroda buvo atidaryta ten prieš pat rusų invaziją, tad Šveicarijos meno mylėtojai, apimti simpatijos mažai šaliai bangos, išpirko visus paveikslus.

Rusų dėka praturtėjau”, – juokėsi į ragelį ir kvietė Tomą pas save į naują dirbtuvę, kuri esą mažai kuo skiriasi nuo jo matytos Prahoje.

Mielai būtų ją aplankęs, tačiau nesurado jokio preteksto, kuris galėtų pateisinti kelionę Terezos akyse. Tad Sabina pati atvažiavo į Ciurichą. Apsistojo viešbutyje. Tomas po darbo paskambino jai iš registratūros, o paskui nuėjo į jos kambarį. Sabina atidarė duris ir stojo priešais ilgomis gražiomis kojomis, beveik nusirengusi, tiktai su kelnaitėmis ir liemenėle. Ant galvos buvo užsidėjusi juodą katiliuką. Ilgai žvelgė į jį nejudėdama ir neprabildama. Ir Tomas stovėjo tylėdamas. Paskui staiga pajuto susijaudinimą. Nuėmė jai nuo galvos katiliuką ir padėjo ant stalelio šalia lovos. Ir nė žodžio netardami pradėjo mylėtis.

Eidamas iš viešbučio į savo namus Ciuriche (kur jau seniai buvo atsiradę stalas, kėdės, krėslai, kilimas), laimingas kartojo sau, kad nešiojasi savo gyvenimo būdą nelyg sraigės namelį. Tereza ir Sabina buvo du jo gyvenimo poliai, tolimi, nesutaikomi poliai, bet abudu vienodai gražūs.

Bet būtent todėl, kad jis visur su savimi nešėsi tarsi prie kūno priaugusią savo gyvenimo sistemą, Terezą lankė ankstesni sapnai.

Jiedu buvo praleidę Ciuriche jau šešis ar septynis mėnesius, kai kartą vėlai vakare Tomas grįžo namo ir rado ant stalo laišką. Tereza pranešė jam, kad išvažiavo į Prahą. Išvažiavo todėl, kad nepajėgia gyventi svetimoje šaly. Žino, kad čia ji turėtų būti atrama Tomui, bet taip pat žino, kad to nesugeba. Naiviai galvojusi, kad svečia šalis ją pakeis. Tikėjo, kad po to, ką išgyveno invazijos dienomis, nebebus smulkmeniška, subręs, taps stipri, išmintinga, tačiau pervertinusi save. Nenorinti būti jam našta. Norinti būti nuosekli ir veikti, kol nevėlu. Ir atsiprašanti, kad pasiima Kareniną.

Tomas išgėrė stiprių migdomųjų, bet vis dėlto užmigo tik paryčiais. Laimei, buvo šeštadienis ir galėjo likti namie. Jau gal šimtas penkiasdešimtą kartą reziumavo esančią padėtį: sienos tarp jo tėvynės ir viso kito pasaulio jau nebėra atviros, kaip jiems išvažiuojant. Jokiomis telegramomis nei telefono skambučiais Terezos neprišauksi. Valdžia neišleis jos į užsienį. Jos išvykimas yra galutinis ir neatšaukiamas.


14

Suvokimas, kad Tomas nieko negali pakeisti, buvo tartum lazdos smūgis, bet kartu savotiškai nuramino. Niekas jo nevertė, neskubino spręsti. Nereikėjo žiūrėti į gretimą namą, klausiant savęs, norįs gyventi su ja ar ne. Tereza viską nusprendė pati.

Nuėjo papietauti į restoraną. Buvo liūdna, tačiau bevalgant pirmykštė neviltis tarsi nuvargo, tarsi išblėso ir liko tik melancholija. Mąstė apie išgyventus su ja metus ir jam rodės, kad jų ryšys nė negalėjo baigtis geriau, nei baigėsi. Jeigu kas nors kitas būtų išgalvojęs jų istoriją, nebūtų galėjęs baigti kitaip.

Tereza vieną dieną atėjo pas jį. Atėjo nekviesta. Vieną dieną lygiai taip pat išėjo. Atvažiavo su vienu sunkiu lagaminu. Su vienu sunkiu lagaminu ir išvažiavo.

Tomas užmokėjo, išėjo iš restorano ir, apimtas melancholijos, kuri kuo toliau, tuo gražesnė darėsi, vaikštinėjo gatvėmis. Septyneri su Tereza praleisti metai buvo praeityje, ir dabar paaiškėjo, kad prisiminimuose tie metai daug gražesni, nei buvo realybėje.

Jo ir Terezos meilė buvo nuostabi, bet ir kupina įtampos: Tomas visą laiką turėjo ką nors slėpti, dangstyti, vaidinti, taisyti klaidas, rūpintis, kad ji neprarastų geros nuotaikos, guosti, be perstojo įrodinėti savo meilę, gintis nuo jos pavydo, jos kančių, sapnų, jausti kaltę, teisintis ir atsiprašinėti. Ta įtampa dabar dingo, o grožis liko.

Artėjo šeštadienio vakaras, o jis pirmą kartą vienas vaikščiojo po Ciurichą kvėpuodamas laisvės aromatu. Už kiekvieno gatvės kampo tykojo nuotykis. Ateitis vėl buvo kupina paslapčių. Vėlei sugrįžo viengungio gyvenimas, kuriam, kaip anksčiau manė, jisai tik ir buvo skirtas.

Septynerius metus gyveno pririštas prie Terezos, ir kiekvieną žingsnį stebėjo jos akys. Jautėsi taip, tarsi prie kulkšniuko jam būtų prikaustytas geležies rutulys. Dabar jo žingsniai pasidarė daug lengvesni. Jis beveik sklendė oru. Gyveno tarytum magiškame Parmenido lauke ir svaiginosi saldžiąja būties lengvybe.

(Ar jis nenorėjo paskambinti į Ženevą Sabinai? Susitikti su kuria nors iš pastaraisiais mėnesiais Ciuriche pažintų moterų? Ne, neturėjo nė mažiausio noro. Nujautė, kad susitikus su kita moterimi prisiminimai apie Terezą iš karto taptų nepakeliamai skaudūs.)


15

Tie keistieji melancholijos apžavai veikė net iki sekmadienio vakaro. Pirmadienį viskas pasikeitė. Į mintis įsiveržė Tereza: Tomas jautė, kaip drebėjo jos rankos rašant atsisveikinimo laišką, matė ją viena ranka velkančią sunkų lagaminą, kita laikančią Karenino pasaitėlį, aiškiai regėjo, kaip ji atsirakina jų butą Prahoje, ir širdyje juto vienatvės apleistį, padvelkusią jai į veidą, kai atvėrė duris.

Per tas dvi nuostabias melancholijos dienas jo užuojauta tik ilsėjosi. Užuojauta miegojo, kaip sekmadienį po sunkios darbo savaitės išsimiega angliakasys, kad pirmadienį vėl galėtų leistis po žeme.

Tomas apžiūrinėjo ligonį, bet matė Terezą. Įsakinėjo sau mintyse: negalvok apie ją! Įtikinėjo save: visiškai teisingai pasielgė, nusprendusi išvažiuoti, kad jos daugiau nematyčiau, nes aš sergu užuojauta. Reikia išsivaduoti ne nuo jos, bet nuo užuojautos, ligos, kuria anksčiau niekada nesirgau; tai ji užkrėtė mane atjautos bacilomis.

Šeštadienį ir sekmadienį buvo patyręs saldžią būties lengvybę, plūstančią į jį iš ateities gelmių. Pirmadienį jį prislėgė lig šiol nepažintas sunkumas. Rusų tankų geležies tonos buvo niekis, palyginti su šiuo sunkumu. Nėra nieko sunkesnio už atjautą. Nė savas skausmas nėra toksai sunkus, kaip už kitą jaučiamas skausmas, kurį vaizduotė padidina ir atkartoja šimtais aidų.

Vis ragino save nepasiduoti užuojautai, ir užuojauta paklusdavo nuleidusi galvą, tarsi jausdamasi kalta. Užuojauta žinojo piktnaudžiaujanti savo teisėmis ir vis dėlto tyliai laikėsi savo, kol penktą dieną po Terezos išvykimo Tomas pranešė ligoninės direktoriui (tam pačiam, kuris po rusų invazijos kasdien skambindavo į Prahą), jog turįs tuoj pat grįžti. Jam buvo gėda. Žinojo, kad jo elgesys direktoriui atrodys neatsakingas ir nedovanotinas. Magėte magėjo atverti jam širdį ir papasakoti apie Terezą bei laišką, kurį ji paliko ant stalo. Bet nepadarė šito. Šveicarų gydytojui Terezos poelgis turėjo atrodyti isteriškas ir nesimpatiškas. O Tomas negalėjo sutikti, kad kas nors apie ją blogai pagalvotų.

Direktorius buvo iš tikrųjų sujaudintas.

Tomas gūžtelėjo pečiais ir pasakė:

Es muss sein. Es muss sritį.

Tai buvo užuomina į Bethoveną. Paskutinė jo paskutiniojo kvarteto frazė parašyta šiais dviem motyvais:

Muss es sein? (Tai turi būti?)

Es muss sein!                      Es muss sein!

(Tai turi būti!)

Kad šių žodžių prasmė taptų visiškai aiški, Bethovenas po paskutinės frazės prirašė žodžius: „der schwer gefasste Entschluss” – sunkiai pasiektas sprendimas.

Šita aliuzija į Bethoveną Tomas jau grįžo pas Terezą, nes būtent ji vertė pirkti plokšteles su Bethoveno sonatomis ir kvartetais.

Aliuzija pasirodė tinkamesnė, nei jis manė, nes direktorius buvo didelis muzikos mylėtojas. Jis švelniai nusišypsojo ir tyliai paklausė, pakartodamas Bethoveno melodiją: „Muss es sein?”

Tomas atsakė: „Ja, es muss sein”.


16

Bethovenui, ne taip kaip Parmenidui, sunkumas, matyt, buvo teigiamas dalykas. Der schwer gefasste Entschluss – sunkiai pasiektasis sprendimas siejasi su likimo balsu (es muss sein), sunkumas, būtinybė ir vertė – visos trys sąvokos susipina: tai, kas būtina, yra sunku; tai, kas turi svorį, turi ir vertę.

Šis teiginys gimė iš Bethoveno muzikos, ir nors visai galimas daiktas (jei ne tikėtiniausias), kad čia daugiau kalti Bethoveno interpretatoriai negu pats kompozitorius, šiandien beveik visi daugmaž jam pritariame: žmogaus didybė, mūsų manymu, glūdi tame, kad jis neša savo likimą kaip Atlasas ant pečių laikė dangaus skliautą. Bethoveno herojus yra metafizinių sunkumų kilnotojas.

Tomas važiavo Šveicarijos sienos link, ir aš įsivaizduoju, kad pats gauruotas ir niūkus Bethovenas dirigavo vietos gaisrininkų orkestrui, grojančiam atsisveikinimo su emigracija maršą Es muss sein!

Tačiau pervažiavęs čekų sieną, Tomas susidūrė su rusų tankų kolona. Turėjo sustabdyti automobilį prieš kryžkelę ir pusvalandį laukti, kol jie pravažiuos. Kraupios išvaizdos tankistas juoda uniforma stovėjo kryžkelėje ir reguliavo eismą, tarsi visi čekų plentai būtų priklausę jam vienam.

Es muss sein, – mintyse kartojo Tomas, tačiau greit pradėjo abejoti: ar iš tiesų privalėjo taip būti?

Taip, buvo nepakeliama likti Ciuriche ir vaizduotėje matyti Terezą vieną gyvenančią Prahoje.

Bet ar ilgai būtų kankinusi užuojauta? Visą gyvenimą? O gal mėnesį? Gal tik savaitę? Iš kur galėjo žinoti? Kaip galėjo tai išmėginti?

Kiekvienas mokinys per fizikos pamokas gali daryti bandymus, norėdamas patikrinti, ar teisinga kuri nors mokslo hipotezė. Tačiau žmogus neturi jokios galimybės patikrinti hipotezės bandymu, nes gyvena tik vieną kartą. Todėl niekas nesužinos, turėjo jis ar neturėjo paklusti savo jausmui.

Su tokiomis mintimis Tomas atidarė buto duris. Kareninas ėmė šokčioti jam prie veido ir šitaip palengvino susitikimo akimirką. Noras pulti Terezai į glėbį (noras, kurį juto, lipdamas į automobilį Ciuriche) visai pranyko. Jam rodės, kad stovi priešais ją vidur sniego plynės ir abudu dreba iš šalčio.


17

Nuo pirmosios okupacijos dienos rusų kariniai lėktuvai ištisom naktim skraidė virš Prahos. Tomas buvo atpratęs nuo tokio triukšmo ir ilgai negalėdavo užmigti.

Vartėsi šalia miegančios Terezos ir prisiminė, ką ji vieną kartą pasakė visai nereikšmingo pokalbio vidury. Kalbėjosi apie jo bičiulį Z., ir ji tarė: „Jeigu nebūčiau sutikus tavęs, tai tikriausiai būčiau įsimylėjusi jį”.

Jau tada tie žodžiai bloškė Tomą į netikėtą melancholiją. Nes staiga suvokė, jog tai tiesiog atsitiktinumas, kad Tereza myli jį, o ne jo bičiulį Z. Kad galimybių karalystėje šalia jos realizuotos meilės Tomui egzistuoja daugybė nerealizuotų meilių kitiems vyrams.

Visi mes negalime įsivaizduoti, kad mūsų gyvenimo meilė galėtų būti lengva ir besvorė, manome, kad ta meilė yra būtent tokia, kokią turėjo būti, kad be jos ir mūsų gyvenimas nebūtų mūsų gyvenimas. Tariamės girdį, kad patsai niūra Bethovenas, baisingą ševeliūrą purtydamas, groja es muss sein! mūsų didžiajai meilei.

Tomas, prisiminęs Terezos žodžius apie bičiulį Z., konstatavo, kad jo didžiajai meilei neskamba joks es muss sein!, o greičiau es konnte auch anders sein: galėjo ir visai kitaip būti.

Prieš septynetą metų miesto, kuriame gyveno Tereza, ligoninėje netyčia buvo aptiktas sudėtingas smegenų ligos atvejis. Konsultuoti buvo pakviestas Tomo ligoninės vyriausiasis gydytojas. Tačiau jis lyg tyčia sirgo išiju, negalėjo važiuoti ir į provincijos ligoninę pasiuntė Tomą. Mieste buvo penki viešbučiai, tačiau Tomas lyg tyčia apsistojo būtent tame, kur dirbo Tereza. Lyg tyčia prieš išvykstant traukiniui jam liko šiek tiek laiko pasėdėti restorane. Lyg tyčia buvo Terezos pamaina ir ji lyg tyčia aptarnavo stalą, už kurio atsisėdo Tomas. Reikėjo net šešių atsitiktinumų, kad juos suvestų, nes jisai pats savo valia to visai nesiekė.

Dabar vien dėl jos grįžo į Čekiją. Šis lemtingas sprendimas buvo padiktuotas tokios atsitiktinės meilės, kurios apskritai galėjo nebūti, jeigu jo šefas prieš septynetą metų nebūtų susirgęs išiju. Ir ši moteris, šis absoliutaus atsitiktinumo įsikūnijimas, dabar miega greta jo ir giliai alsuoja.

Buvo vidurnaktis. Tomas juto, kad pradeda skaudėti skrandį. Taip jam dažnai būdavo užėjus depresijai.

Kartą ar du kartus ji negarsiai knarktelėjo. Tomas nebejuto jokios užuojautos, tiktai sunkumą skrandy ir apgailestavimą grįžus.

 



Antra dalis. Siela ir kūnas

1

Būtų visai kvaila, jeigu autorius mėgintų įtikinti skaitytojus, kad jo personažai gyveno iš tikrųjų. Ne, jie gimę ne iš motinos įsčių, o iš vienos ar dviejų įtaigių frazių, iš vienos esmingos situacijos. Tomas gimė iš frazės: ritimai ist keitimai. O Tereza gimusi iš pilvo urzgimo.

Kai pirmą kartą įžengė į Tomo butą, jai pradėjo gurgti viduriai. Nieko nuostabaus, nebuvo valgiusi nė pietų, nė vakarienės, tik vidurdienį stoty, prieš lipdama į traukinį, sukrimtusi sumuštinį. Galvojusi vien apie savo narsią kelionę ir valgį užmiršusi. Bet kas negalvoja apie savo kūną, tas dar lengviau tampa jo auka. Siaubinga buvo stovėti priešais Tomą ir girdėti prabylant savo žarnas. Ji vos nepravirko. Laimei, po akimirkos Tomas ją apkabino, ir ji užmiršo pilvo garsus.


2

Tad Tereza gimė iš nesutaikomą sielos ir kūno dualizmą atskleidžiančios situacijos. Tai viena esminių žmogaus patirčių.

Kadaise senovėje žmogus nustebęs įsiklausydavo, kaip jo krūtinėje aidi reguliarūs dūžiai, ir nenutuokė, kas tai. Negalėjo susitapatinti su tokiu svetimu ir nepažįstamu savo kūnu. Kūnas buvo tarytum narvas, o iš jo vidaus kažkas žiūrėjo, klausėsi, kažkas bijojo, mąstė ir stebėjosi. Tai, kas likdavo atėmus kūną, buvo siela.

Šiandieną kūnas jau nėra mums nepažįstamas: žinome, jog krūtinėje daužosi širdis, nosis kyšo iš kūno tam, kad tiektų deguonį plaučiams. O veidas – tarytum denis, kuriame yra visi kūno mechanizmai: maitinimosi, regos, klausos, kvėpavimo ir mąstymo.

Nuo tada, kai viską galime įvardinti, kūnas nebekelia tokio nerimo. Taip pat jau žinome, kad siela yra ne kas kita, o pilkųjų smegenų ląstelių veikla. Sielos ir kūno dualizmą pridengėme mokslo terminais ir galime iš jo pasišaipyti lyg iš senobinio prietaro.

Tačiau tereikia įsimylėti lyg bepročiui ir išgirsti savo žarnų gurgėjimą. Bematant suyra sielos ir kūno vienybė, ta lyriška mokslo amžiaus iliuzija.


3

Tereza stengėsi įžvelgti save kiaurai kūną. Todėl taip dažnai stovėdavo priešais veidrodį. Bet bijodavo, kad taip stovint neužkluptų motina, todėl žiūrėjimas į veidrodį įgavo slaptos ydos atspalvį.

Ne savimeilė traukė ją prie veidrodžio, o nuostaba, kad gali išvysti savąjį „aš”. Užmiršdavo bežiūrinti į kūno mechanizmų denį. Jai rodės, kad mato savo sielą, atsispindinčią veido bruožuose. Užmiršdavo, kad nosis tėra veido dalis, kuri tiekia orą plaučiams. Matė joje tikslų savo charakterio atspaudą.

Ilgai žiūrėdavo į save ir suglumdavo, įžvelgusi savo veide motinos bruožus. Tuomet iš paskutiniųjų stengdavosi juos atmesti, matyti tik tai, kas būdinga vien jai. Kai pasisekdavo, net apsvaigdavo iš džiaugsmo: siela iškildavo į kūno paviršių tarsi kariauna, iš triumų įsiveržusi į denį ir užpildžiusi jį, mojuodama rankomis bei dainuodama.

4

Tereza buvo panaši į motiną ne tik išoriškai, bet kartais atrodydavo, kad ir jos gyvenimas buvo vien motinos gyvenimo tęsinys, kaip kad biliardo rutulio trajektorija tėra žaidėjo rankos judesio tęsinys.

Kur ir kada prasidėjo tas judesys, vėliau tapęs Terezos gyvenimu?

Tikriausiai tada, kai Terezos senelis, Prahos pirklys, pradėjo garsiai dievinti savo dukters, Terezos motinos, grožį. Jai buvo treji ar ketveri metukai, o jis pasakojo, kad ji esanti panaši į Rafaelio madoną. Ketverių metukų Terezos motina tai gerai įsidėmėjo ir vėliau, sėdėdama gimnazijos suole, ne mokytojos klausydavosi, o svarstydavo, į kurį paveikslą ji labiau panaši.

Kai atėjo laikas tekėti, turėjo devynis gerbėjus. Visi klūpojo ratu apie ją. O ji stovėjo vidury lyg princesė ir nežinojo, kurį išsirinkti: vienas buvo gražesnis, antras šmaikštesnis, trečias turtingesnis, ketvirtas sportiškesnis, penktas kilęs iš geresnės šeimos, šeštasis deklamuodavo jai eiles, septintasis apkeliavęs visą pasaulį, aštuntasis griežė smuiku, o devintasis buvo pats vyriškiausias. Ir visi jie vienodai klūpojo priešais ją ir buvo prisitrynę vienodas nuospaudas ant kelių.

Kad pagaliau pasirinko tą devintąjį, lėmė ne jo vyriškumas, bet tai, kad besimylint ji šnabždėjo jam į ausį: „būk atsargus, tik būk labai atsargus!”, o jisai tyčia visai nesisaugojo, ir jai teko greitai tekėti, nes laiku nesusirado gydytojo, galėjusio padaryti abortą. Taip gimė Tereza. Gyvas galas giminaičių suvažiavo iš visų šalies kampelių, apstojo lopšį ir kažką tauškė. Terezos mama nieko netauškė. Ji tylėjo. Galvojo apie kitus aštuonis gerbėjus, ir visi jai atrodė vertesni už devintąjį.

Kaip ir duktė, Terezos motina mėgo žiūrėti į veidrodį. Vieną kartą pamatė, kad apie akis jau daug raukšlių, ir nusprendė, kad jos santuoka tai nesąmonė. Sutiko nevyrišką vyriškį, padariusį jau kelis išeikvojimus ir išardžiusį dvi šeimas. Neapkentė meilužių su nuospaudomis ant kelių. Mat pati karštai troško pulti ant kelių. Puolė ant kelių prieš tą išeikvotoją ir paliko savąjį vyrą su Tereza.

Vyriškiausias vyriškis pavirto liūdniausiu vyriškiu. Buvo tikrai nuliūdęs, tad į viską ranka numojo. Visur garsiai kalbėjo, ką galvojo. Komunistinė policija, šokiruota bedieviškų pareiškimų, areštavo jį, nuteisė ir uždarė kalėjime. Tereza iš užantspauduoto buto buvo išvaryta pas motiną.

Netrukus liūdniausias vyriškis mirė kalėjime, o motina su antruoju vyru ir Tereza persikėlė į mažą butą kalnų papėdėje. Terezos patėvis dirbo kontoroje, motina – pardavėja krautuvėje. Ji pagimdė dar tris vaikus. Paskui vėl pažvelgė į veidrodį ir pamatė esanti sena ir bjauri.


5

Konstatavusi, kad viskas prarasta, pradėjo ieškoti kaltininkų. Kalti buvo visi: kaltas pirmasis vyras, vyriškas ir nemylimas, kuris nepaklausė, kai šnabždėjo jam ausin, kad būtų atsargus; kaltas antrasis vyras, nevyriškas ir mylimas, kuris išsivežė ją iš Prahos į mažą miestelį ir, jos pavydui niekad nenuslopstant, be paliovos keitė meilužes. Buvo visiškai bejėgė priešais abudu savuosius vyrus. Vienintelis žmogus, priklausąs jai ir negalįs ištrūkti, įkaitas, galįs atsilyginti už visus kitus, buvo Tereza.

Tiesą sakant, gal ji ir tikrai buvo kalta dėl motinos likimo. Ji – tai absurdiškas paties vyriškiausiojo garbintojo spermatozoido susitikimas su pačios gražiausiosios kiaušinėliu. Būtent ši lemtingoji sekundė, vardu Tereza, buvo ilgos sugadintos motinos gyvenimo distancijos startas.

Motina be paliovos aiškino Terezai, kad būti motina reiškia viską aukoti. Ir jos žodžiai skambėjo įtikinamai, nes už jų buvo viską dėl savo kūdikio praradusios motinos metai. Tereza klausėsi ir tikėjo, kad gyvenime didžiausia vertybė yra motinystė ir kad tai didžiulė auka. Jei motinystė yra Aukos įsikūnijimas, tai dukters dalia yra Kaltė, kurios niekad neįmanoma išpirkti.


6

Tereza, aišku, nieko nežinojo apie tą naktį, kai motina šnabždėjo į ausį jos tėvui, kad pasisaugotų. Jaučiamas prasikaltimas buvo neaiškus kaip gimtoji nuodėmė. Visaip stengėsi jį atpirkti. Motina paėmė ją iš gimnazijos, ir penkiolikos metų Tereza pradėjo dirbti padavėja, visą uždarbį atiduodama jai. Buvo pasirengusi daryti viską, kad tik užsitarnautų motinos meilę. Tvarkė namų ūkį, rūpinosi mažesniaisiais vaikais, ištisą savaitę ruošdavosi ir skalbdavo. Tai buvo skriauda, nes gimnazijoje buvo gabiausia klasėje. Ji norėjo siekti ko nors aukštesnio, tačiau šiame mažame miestelyje nieko aukštesnio jai nebuvo skirta. Tereza skalbdavo, o šalia vonios gulėdavo atversta knyga. Versdavo lapus, ir lašai varvėdavo ant raidžių.    .

Namuose neegzistavo gėdos jausmo. Motina vaikščiodavo po kambarius vienais apatiniais, dažnai ir be liemenėlės, kartais, vasarą, visiškai nuoga. Patėvis nuogas nevaikščiodavo, bet visada užeidavo į vonią Terezai besimaudant. Kartą vonioje ji užsirakino, o motina sukėlė triukšmą: „Kuo tu save laikai? Kas tu tokia? Manai, kad jis atsikąs tavo grožio?”

(Ši situacija vaizdžiai parodo, kad motinos neapykanta dukrai buvo stipresnė nei pavydas vyrui. Dukters kaltė buvo beribė, prieš ją nublankdavo net vyro neištikimybė. Terezos noras emancipuotis ir ginti savo teises, – kad ir užsidarant vonioje, – motinai buvo labiau nepriimtinas nei galimas vyro seksualinis dėmesys Terezai.) Kartą žiemą motina vaikštinėjo nuoga uždegusi šviesą. Tereza puolė užtraukti užuolaidų, kad niekas iš priešais stovinčio namo jos neišvystų. Išgirdo už nugaros motinos juoką. Kitą dieną motinos aplankyti susirinko draugės: kaimynė, bendradarbė iš parduotuvės, mokytoja ir dar dvi ar trys nuolatos ateinančios moterys. Tereza trumpai užėjo į kambarį su vienos iš jų šešiolikmečiu sūnumi. Motina tuojau tuo pasinaudojo ir papasakojo, kaip vakar dukra norėjusi apsaugoti ją nuo gėdos. Ji kvatojosi, ir jos draugės juokėsi kartu. Paskui pasakė: „Tereza negali susitaikyti su tuo, kad kūnas myža ir perdžia”. Terezą išpylė raudonis, tačiau motina kalbėjo toliau: „Ar tai taip jau blogai?” ir pati greit atsakė į savo klausimą – garsiai pagadino orą. Visos moterys juokėsi.


7

Motina garsiai šnypščiasi, pasakojasi visiems apie savo lytinį gyvenimą, demonstruoja dirbtinius dantis. Stebėtinai mikliai liežuviu išlaisvina viršutinį žandikaulį taip, kad, plačiai nusišypsojus, jis krenta ant apatinių dantų ir jos veidas staiga pasidaro siaubingas.

Visas jos elgesys tėra vienintelis staigus mostas, kuriuo bloškia šalin savo jaunystę ir grožį. Tuo metu, kai devynetas garbintojų klūpojo aplink ratu, baimingai saugojo savo nuogybę. Tartum gėdingumo laipsnis būtų atitikęs jos kūno vertę. Šiandien ji visiškai nesigėdi, tuo begėdiškumu ryžtingai perbraukdama gyvenimą ir šaukdama, kad anksčiau pervertinta jaunystė ir grožis iš tiesų visiškai beverčiai.

Man regis, Tereza yra tęsinys mosto, kuriuo motina nubloškė šalin savąjį gražuolės gyvenimą.

(O kad pačios Terezos judesiai yra nervingi ir nepakankamai grakštūs, stebėtis nederėtų: juk joje išliko, pačia Tereza tapo, tas platus, nirtulingas, net save pačią neigiantis motinos mostas!)


8

Motina reikalauja teisingumo sau ir trokšta, kad kaltininkas būtų nubaustas. Todėl nori, kad ir duktė liktų su ja pasauly, kur nėra gėdos, kur nieko nereiškia jaunystė nei grožis, kuris visas tėra didžiulė panašių vienas į kitą, be jokių pastebimų sielos pėdsakų kūnų koncentracijos stovykla.

Dabar galime geriau suprasti slaptosios Terezos ydos prasmę, tuos dažnus ir ilgus įsižiūrėjimus į veidrodį. Tai buvo grumtynės su motina. Atsisakymas būti tokiu pat kūnu kaip daugybė kitų, noras veide išvysti iš triumų išsiveržusią sielos kariauną. Tai nebuvo lengva, nes liūdna, baugšti, aprėkta siela slėpėsi giliai Terezos viduriuose ir gėdijosi pasirodyti.

Taip buvo ir tą dieną, kai pirmą kartą sutiko Tomą. Kilpa– vo tarpu girtų savo restorane, kūnas sulinkęs po padėklu su alaus bokalais, o siela glūdėjo gal skrandyje arba papilvėj. Ir tada į ją kreipėsi Tomas. Kreipimasis buvo reikšmingas, nes prabilo žmogus, nepažįstantis nei jos motinos, nei girtuoklių, kasdien svaidančių jai trafaretines nešvankybes. Atvykėlio statusas kėlė jį aukščiau kitų.

Ir dar vienas dalykas aukštino atvykėlį: ant stalo priešais save turėjo atverstą knygą. Šioje užeigoje dar niekas niekada nebuvo prie stalo atsivertęs knygos. O knyga Terezai buvo skiriamasis slaptosios brolijos ženklas. Nes prieš visą ją supantį šiurkštų pasaulį teturėjo vienintelį ginklą: knygas, kurias imdavo iš miestelio bibliotekos, ypač romanus. Perskaitė jų gausybę: tiek Fildingą, tiek Tomą Maną. Jie ne tik leisdavo bent vaizduotėje ištrūkti iš nykaus gyvenimo, bet ir buvo parankūs: ji mielai vaikštinėdavo gatvėmis, laikydama po pažastimi knygą. Knygos buvo jai reikalingos kaip praėjusio šimtmečio puošeivai elegantiška lazdelė. Jos skyrė ją iš kitų.

(Knygos palyginimas su elegantiška dendžio lazdele nėra visai tikslus. Dendžio lazdelė ne tik skyrė jį iš kitų, bet ir rodė jį esant madingą ir šiuolaikinį. Knyga Terezą skyrė iš kitų, tačiau darė ją senamadišką. Buvo, beje, dar per jauna, kad galėtų įsisąmoninti savo senamadiškumą. Vyrukai, vaikštinėjantys aplinkui su stūgaujančiais tranzistoriais, atrodė jai kvailoki. Ji nesuvokė, kad jie yra šiuolaikiški.) ‘

Tad prakalbinęs ją vyriškis buvo kartu ir atvykėlis, ir slaptosios brolijos narys. Prabilo į ją įtaigiu balsu, ir Tereza pajuto, kaip jos siela veržiasi į paviršių visomis venomis, arterijomis ir poromis, kad galėtų jam pasirodyti.


9

Sugrįžusį iš Ciuricho į Prahą Tomą apėmė bloga nuotaika, nes jis suvokė, kad susitikimas su Tereza buvo nulemtas šešių neįtikėtinų atsitiktinumų.

O gal kaip tik atvirkščiai, įvykis tuo reikšmingesnis ir svaresnis, kuo daugiau atsitiktinumų jį lėmė?

Vien atsitiktinumas gali nušvisti mums kaip apsireiškimas. Tai, kas privaloma, tikėtina, kas kartojasi kasdien, yra nebylu. Tiktai atsitiktinumas prabyla į mus. Stengiamės perskaityti jį, kaip čigonės skaito iš kavos nuosėdų puodelio dugne.

Tomas išniro priešais Terezą jos restoranėlyje kaip absoliutus atsitiktinumas. Sėdėjo už stalo atsivertęs knygą. Pakėlė akis į Terezą ir nusišypsojo: „Vieną konjako”.

Tuo metu iš radijo sklido muzika. Tereza nuėjo prie baro įpilti konjako ir paleido muziką dar garsiau. Pažino Bethoveną. Prisiminė jį nuo to laiko, kai į jų miestą buvo atvykęs kvartetas iš Prahos. Tereza, kuri, kaip žinome, troško kažko „aukštesnio”, nuėjo į koncertą. Salė buvo tuščia. Be jos, čia atėjo dar vietinis vaistininkas su žmona. Tad scenoje buvo muzikantų kvartetas, o salėje – klausytojų trio, tačiau muzikantai buvo tokie malonūs, kad koncertas įvyko, ir jie visą vakarą grojo jiems tris paskutiniuosius Bethoveno kvartetus.

Po koncerto vaistininkas pakvietė muzikantus vakarienės, o nepažįstamąją klausytoją paprašė prisidėti prie jų. Nuo tol Bethovenas tapo anapusio pasaulio atspindžiu, to pasaulio, kurio ji taip ilgėjosi. Nešdama nuo baro konjaką Tomui, ji stengėsi iššifruoti šį atsitiktinumą: kodėl būtent dabar, kai neša konjaką tam jai patinkančiam nepažįstamam vyriškiui, girdi Bethoveną?

Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.

10

Tomas pakvietė ją norėdamas užmokėti. Užvertė knygą (skiriamąjį slaptosios brolijos ženklą), o jai norėjosi paklausti, ką jis skaito.

Ar galite užrašyti į mano kambario sąskaitą? – paklausė Tomas.

Taip, – tarė ji. – Koks jūsų numeris?

Jis parodė jai raktą, prie kurio buvo pririšta lentelė su nupieštu raudonu šešetu.

Keista, – pasakė ji, – šeštas numeris.

Kas čia keisto? – paklausė Tomas.

Tereza prisiminė, kad, kai gyveno Prahoje pas dar neišsiskyrusius tėvus, jų namo numeris buvo šeštas. Bet pasakė visai ką kita (o mes galime įvertinti jos klastą):

Jūsų numeris šeštas, o man šeštą baigiasi pamaina.

O mano traukinys išvyksta septintą, – pasakė nepažįstamasis vyriškis.

Tereza nežinojo ką besakyti, padavė jam kvitą, kad pasirašytų, ir nunešė jį į viešbutį. Baigiant darbą, atvykėlio jau nebuvo už stalo. Ar jis suprato užšifruotą jos pranešimą? Susijaudinusi išėjo iš restorano.

Priešais buvo retutis parkas, skurdus žalias purvino miestelio sklypelis, kuris jai visada atrodė tikra grožio salelė: buvo tenai žolynas, keturios tuopos, suoleliai, svyruoklis gluosnis ir forzitijos krūmai.

Jis sėdėjo ant geltono suolelio, nuo kurio buvo matyti restorano durys. Ant to paties suolelio ji sėdėjo vakar su knyga rankose! Akimirksniu suvokė (atsitiktinumų paukščiai leidosi ant pečių), kad tas nepažįstamas vyriškis yra jai skirtas. Jis pašaukė ją, pakvietė atsisėsti šalia (josios sielos kariauna išsiveržė į kūno denį). Paskui Tereza palydėjo jį lig stoties, o jisai atsisveikindamas padavė savo vizitinę kortelę su telefono numeriu:

Jeigu kartais atsitiktinai būsit Prahoje…


11

Atsitiktinumų pynė (knyga, Bethovenas, šeštas numeris, geltonasis suolas parke) daug labiau, nei paskutinę akimirką paduota vizitinė kortelė, suteikė jai jėgų išeiti iš namų ir pakeisti savo likimą. Pakako kelių minėtų atsitiktinumų (beje, gana kuklių, pilkų, visai vertų to nykaus miestelio), kurie tapo jos meilės užuomazga ir energijos šaltiniu visam tolesniam gyvenimui.

Kasdieninis mūsų gyvenimas tiesiog bombarduojamas atsitiktinumų, tiksliau pasakius, atsitiktinių žmonių ir įvykių susidūrimų, kuriuos vadiname koincidencija. Koincidencija reiškia, kad du netikėti įvykiai atsitinka vienu metu, kad jie susiduria: Tomas apsilanko restorane, ir suskamba Bethoveno muzika. Aibės tokių koincidendjų žmogus beveik nė nepastebi. Jeigu restorane vietoj Tomo būtų sėdėjęs miestelio mėsininkas, Tereza nė nebūtų suvokus, kad iš radijo sklinda Bethoveno muzika (nors Bethoveno ir mėsininko susitikimas taip pat būtų įdomi koincidencija). Tačiau beužgimstanti meilė sustiprino jos grožio pajautas, ir ji jau niekada neužmirš tos muzikos. Visada susijaudins ją užgirdusi. Viskas, kas tuo metu vyks šalia, bus nutvieksta tos muzikos ir virs grožiu.

Romano, kurį Tereza laikė po pažastim, kai atėjo pas Tomą, pradžioje Ana keistomis aplinkybėmis susitinka su Vronskiu. Jie stovi perone, kur kažkas ką tik puolė po traukiniu. Romano pabaigoje po traukiniu puola Ana. Ši simetriška kompozicija, kurios pradžioje ir pabaigoje pasikartoja tas pats motyvas, gali jums pasirodyti per daug „kaip iš romano”. Sutinku, jei žodį „romanas” suprasite ne kaip „išgalvotas”, „dirbtinis”, „negyvenimiškas”. Nes kaip tik taip susiklosto žmonių gyvenimai.

Jie komponuojami kaip muzikos kūrinys. Grožio pajautos vedamas žmogus atsitiktinę aplinkybę (Bethoveno frazę, mirtį po traukiniu) paverčia motyvu, kuris išliks jo gyvenimo kompozicijoje. Grįžta prie jo, pakartoja, išvysto, kaip kompozitorius sonatos temą. Ana gedėjo ir kitaip nusižudyti. Tačiau traukinio ir mirties motyvas, – neužmirštamas, susijęs su meilės užgimimu, traukė ją nevilties akimirką savo tamsiu grožiu. Net nesuvokdamas to, žmogus ir giliausios nevilties akimirkomis komponuoja savo gyvenimą pagal grožio dėsnius.

Tad negalima priekaištauti romanui, kad jis žavisi paslaptingų atsitiktinumų susidūrimais (Vronskio ir Anos, perono ir mirties arba Bethoveno, Tomo, Terezos ir konjako), bet galima pagrįstai priekaištauti žmogui, kad jis nepastebi tokių atsitiktinumų kasdieniniame gyvenime ir todėl jo gyvenimas netenka grožio dimensijos.


12

Padrąsinta ant pečių tupiančių atsitiktinumų paukščių Tereza, nieko nesakydama motinai, paprašė savaitės atostogų ir įlipo į traukinį. Dažnai vaikščiojo į tualetą pasižiūrėti į veidrodį ir maldauti sielos, kad šią lemtingą gyvenimo dieną nė akimirkos nepaliktų kūno denio. Šitaip žiūrėdama į save išsigando, nes pajuto gerklėje perštesį. Negi turėtų susirgti lemtingąją dieną?

Bet kelio atgal nebebuvo. Paskambino jam iš stoties, o kai Tomas atvėrė duris, jai pradėjo bjauriai gurgti viduriai. Ji susigėdo. Rodės, tai motina lindi viduje ir kikena, norėdama sugadinti susitikimą su Tomu.

Tereza pagalvojo, kad dabar dėl tų bjaurių garsų bus išvaryta, tačiau jis apkabino ją. Buvo dėkinga, kad Tomas nepaiso gurgesio, todėl ėmė aistringai jį bučiuoti, o akis aptraukė migla. Nė minutei neprabėgus, jie jau mylėjosi. Ji šaukė. Paskui jai pakilo temperatūra. Prasidėjo gripas. Plaučiams deguonį tiekianti anga buvo užburkus ir paraudusi.

Paskui atvažiavo antrą kartą su sunkiu lagaminu, į kurį buvo sukrovusi visus savo daiktus, pasiryžusi niekada nebegrįžti miestelin. Tomas pakvietė pas save tiktai kitą vakarą. Tereza nakvojo pigiame viešbutyje, o rytą nunešė lagaminą į stoties saugyklą ir visą dieną vaikštinėjo Prahos gatvėm su „Ana Karenina” po pažastim. Vakare paskambino prie jo durų, jisai atidarė, o ji nepaleido knygos iš rankų, tarsi tai būtų buvęs bilietas į Tomo pasaulį. Suvokė neturinti nieko daugiau, tik šį varganą bilietą, net verkti norėjosi. Kad nepravirktų, šnekėjo daug ir garsiai, kvatojosi. Bet jisai vėl greitai ją apkabino, ir jie mylėjosi. Paskendo migloje, kurioje nieko nebuvo matyti, vien girdėti jos riksmas.


13

Tai buvo ne atodūsiai, dejavimai, o tikrų tikriausias riksmas. Rėkė ji taip garsiai, kad Tomas atitraukdavo galvą nuo jos veido. Jam atrodė, kad geili trūkti ausų būgneliai. Tas riksmas nebuvo geidulingumo išraiška. Geidulingumas yra kraštinė juslių įtampa: žmogus atidžiai seka partnerį ir klausosi kiekvieno garso. O jos riksmas, atvirkščiai, norėjo užtemdyti jusles, kad nieko nematytų ir negirdėtų. Tai rėkė naivusis jos meilės idealizmas, meilės, kuri norėjo sutaikyti prieštaravimus, panaikinti sielos ir kūno dualizmą, o gal ir patį laiką.

Ar akys buvo užmerktos? Ne, bet ji niekur nežiūrėjo. Jos buvo įsmeigtos į lubų tuštumą. Protarpiais ji staigiai imdavo kraipyti į šalis galvą.

Nutilusi Tereza užmigo Tomo pašonėje ir visą naktį laikė jo ranką.

Kai jai buvo tik aštuoneri, užmigdama vienos rankos delnu sugniauždavo kitą ir įsivaizduodavo, kad laiko mylimą vyriškį, savo gyvenimo vyrą. Todėl suprantama, kodėl dabar miegodama taip atkakliai laikė Tomo ranką, – juk nuo pat vaikystės ruošėsi ir treniravosi.


14

Mergina, kuri, užuot siekusi „kažko aukštesnio”, turi nešioti girtuokliams alų, o sekmadieniais skalbti nešvarius brolių ir seserų drabužius, sukaupia savy didžiules gyvybingumo atsargas, kokios nė nesisapnuoja studijuojantiems universitetuose ir žiovaujantiems prie knygų. Tereza ir perskaitė daugiau už juos, ir apie gyvenimą sužinojo daugiau nei jie, tačiau pati niekada šito nesuvoks. Studijavusį nuo savamokslio skiria ne žinių kiekis, o kitas gyvybingumo ir savimonės lygis. Įkarštis, su kuriuo Tereza puolė į gyvenimą Prahoje, buvo tiek plėšrus, tiek ir kupinas nepasitikėjimo savimi. Tarsi būtų laukusi, jog vieną dieną kas nors pasakys: „Čia ne tau! Grįžki, iš kur atėjusi!” Jos gyvenimo geismas kabojo ant vieno siūlelio: ant Tomo balso, kartą iššaukusio paviršiun josios sielą, baugiai besislapsčiusią viduriuose.

Tereza pradėjo dirbti fotografijos laboratorijoje, bet tai jos nepatenkino. Norėjo fotografuoti pati. Tomo draugė Sabina davė pasiskaityti jai keletą žymių fotografų monografijų, susitiko su ja kavinėje ir prie atverstų knygų paaiškino, kas tose fotografijose verta dėmesio. Tereza klausėsi patylom ir susikaupusi. Retas profesorius matė tokį dėmesį savo mokinių veiduose.

Sabinos dėka suprato fotografijos ir tapybos giminystę ir vertė Tomą vaikščioti su ja į visas Prahoje vykstančias parodas. Greitai jai pasisekė iliustruotame savaitraštyje išspausdinti keletą savo nuotraukų, ir vieną dieną laborantė tapo profesionalia fotografe.

Tą vakarą jie su draugais buvo nuėję į barą pažymėti Tere– zos paaukštinimo ir šoko. Tomą apėmė bloga nuotaika, ir, jai verčiant pasakyti, kas atsitiko, galiausiai namuose prisipažino, kad pavyduliavo, matydamas ją šokant su savo bendradarbiu.

Ir tu iš tiesų manęs pavyduliavai? – klausė ji gal dešimtą kartą. Tarsi jai būtų buvusi paskirta Nobelio premija, ir negalėtų tuo patikėti.

Paskui apkabino jį per juosmenį ir pradėjo šokti. Tai buvo ne balinis šokis kaip prieš valandą bare. Greičiau toksai kvailiojimas, kaimietiškas strapaliojimas, ji aukštai išmesdavo kojas, dramblotai sukiojosi ir tampė jį po kambarį iš kampo į kampą.

Visa bėda, kad Tomui greitai pradėjo pavyduliauti pati, ir jos pavydas nebuvo Nobelio premija, o sunki našta, kurią nusimes tiktai prieš pat mirtį.


15

Tereza nuoga žygiavo aplink baseiną kartu su daugybe kitų nuogų moterų. Tomas buvo palubėj, po baseino skliautu pakabintoje pintinėje, šūkčiojo joms įsakinėdamas dainuoti ir pritūpinėti. Kai kuri nors blogai pritūpdavo, jis nušaudavo ją.

Noriu dar kartą grįžti prie šio sapno: jo siaubas prasidėjo ne tą akimirką, kai Tomas pirmą kartą iššovė. Sapnas buvo siaubingas nuo pat pradžios. Žygiuoti nuogai maršo žingsniu kartu su kitomis nuogomis moterimis Terezai buvo patsai siaubo įsikūnijimas. Kai gyveno pas motiną, negalėdavo užsidaryti vonioje. Motina tarytum sakė: tavo kūnas toksai pat kaip ir visų kitų, neturi jokios teisės gėdintis, neturi jokio pagrindo dangstyti to, kas egzistuoja milijardais lygiai tokių pat egzempliorių. Motinos pasaulyje visi kūnai buvo vienodi ir žygiavo vienas paskui kitą. Nuo vaikystės nuogybė Terezai reiškė privalomą koncentracijos stovyklos uniformą ir pažeminimą.

Buvo ir dar kitas siaubas pačioje to sapno pradžioje: visos moterys turėjo dainuoti! Nepakako to, kad jų kūnai buvo vienodi, beverčiai, vien tušti skardenantys mechanizmai be sielos, bet moterys tuo dar ir džiaugėsi! Džiugus besielių solidarumas! Moterys džiaugėsi, numetusios sielos balastą, tą juokingą didybę, individualumo iliuziją. Džiaugėsi, kad niekuo viena nuo kitos nesiskiria. Tereza dainavo kartu su jomis, tačiau nesidžiaugė. Dainavo iš baimės, kad moterys užmuš ją, jei nedainuos.

Tačiau ką reiškė tai, kad Tomas šaudė į jas ir kad viena po kitos negyvos krisdavo į baseiną?

Savo vienodumu besidžiaugiančios moterys šitaip šlovino būsimą mirtį, kuri turėjo suabsoliutinti jų vienodumą. Tad šūvis tebuvo laiminga makabriškojo žygio baigmė ir išsipildymas. Todėl po kiekvieno šūvio jos prapliupdavo laimingai kvatotis, o lavonui grimztant dar garsiau užtraukdavo savo dainą.

Tačiau kodėl būtent Tomas šaudė, kodėl jisai norėjo nušauti ir Terezą?

Todėl, kad jisai pats pasiuntė Terezą tarp tų moterų. Tai ir yra žinia, kurią sapnas nori pranešti Tomui, nes Tereza nesugeba pati to pasakyti. Atėjo pas jį norėdama pasprukti iš motinos pasaulio, kuriame visi kūnai buvo lygūs. Atėjo pas jį, kad jos kūnas taptų išskirtinis ir nepakeičiamas. O jisai irgi padėjo lygybės ženklą tarp jos ir kitų: visas jas vienodai bučiavo ir glamonėjo nedarydamas jokio, absoliučiai jokio skirtumo tarp Terezos kūno ir visų kitų kūnų. Šitaip pasiuntė ją atgal į pasaulį, iš kurio ji norėjo pasprukti. Pasiuntė žygiuoti nuogą kartu su kitomis nuogomis moterimis.


16

Sapnuose vis kartodavosi vienas po kito trys serialai: pirmasis, kuriame siautėjo katės, pasakojo, koks skausmingas jos gyvenimas, antrasis – apie jos nužudymą, trečiasis bylojo apie jos gyvenimą po mirties, kai pažeminimas tapo nuolatine būsena.

Šie sapnai visai nebuvo užslaptinti. Kaltinimai, skirti Tomui, buvo tokie akivaizdūs, jog jam likdavo tik nuleidus galvą glostyti Terezos rankas.

Sapnai buvo ne tik iškalbingi, bet ir gražūs. Šioji aplinkybė kažkodėl liko nepastebėta Froido sapnų teorijoje. Sapnas yra ne tik pranešimas (kartais šifruotas), bet ir estetinis poveikis, vaizduotės žaismas, kuris jau savaime vertingas. Sapnai įrodo, kad fantazijos, svajonės apie tai, kas visai nevyko, priklauso gelminiams žmogaus poreikiams. Todėl sapnai atrodo apgaulingai nepavojingi. Jei sapnuose nebūtų grožio, visi greit juos užmirštų. O Tereza nuolat grįždavo prie savųjų sapnų, atgaivindavo atminty, paversdavo juos legendomis. Tomas gyveno kankinamai gražių Terezos sapnų hipnozės veikiamas.

Tereza, Terezyte, kur tu vis pranyksti? Juk kaskart sapnuoji apie mirtį, lyg iš tikrųjų norėtum išeiti… – pasakė jai sykį vyninėje.

Buvo diena, viešpatavo valia ir protas. Raudono vyno lašas lėtai riedėjo taurės stiklu, o Tereza atsakė:

Negaliu nieko pakeisti, Tomai. Pati viską suprantu. Žinau, kad myli mane. Žinau, kad visos tos tavo neištikimybės tėra niekai…

Su meile žvelgė į jį, bet bijojo nakties, kuri ateis su sapnais. Jos gyvenimas susidvejino. Dėl jo grūmėsi naktis ir diena.


17

Tas, kuris nuolat stengiasi pakilti „aukščiau”, turi būt pasiruošęs, kad vieną kartą jam apsisuks galva. Kas yra galvos sukimasis? Baimė nukristi? Bet kodėl mums apsisuka galva ir saugiai aptvertoje apžvalgos aikštelėje? Mat galvos sukimasis – tai visai kas kita negu baimė nukristi. Galvos sukimasis reiškia, kad mus traukia gelmė po mumis, ji vilioja, žadina mumyse norą kristi, bet jam išsigandę priešinamės.

Nuogų moterų eisena apie baseiną, negyvėlės katafalke, kurios džiaugėsi, kad Tereza tokia pat negyva kaip ir jos, – tai buvo „apačia”, kurios ji siaubingai bijojo, iš kur jau vieną kartą pabėgo, bet kuri vis dėlto slaptingai traukė. Taip ir galvos sukimasis: ją savęsp šaukė saldus (kone džiugus) nuolankumas likimui ir sielos atsižadėjimas. Ją savęsp šaukėsi besielių solidarumas, ir silpnumo akimirkom jai norėjosi paklusti tam šauksmui ir grįžti pas motiną. Jai norėjosi atšaukti nuo denio sielos kariauną, atsistoti tarp motinos draugių ir kvatotis, vienai iš jų garsiai pagadinus orą, norėjosi nuogai žygiuot su jomis apie baseiną ir dainuoti.


18

Tiesa, kad namuose Tereza kovojo su motina, tačiau neužmirškime, kad tuo pat metu ir mylėjo ją meile be atsako. Buvo pasirengusi viską dėl jos padaryti, jeigu tik motina paprašytų mylinčiu balsu. O rado jėgų išeiti vien todėl, kad tokio balso niekada neišgirdo.

Kai motina suvokė, kad jos agresyvumas prarado dukrai galią, pradėjo rašyti į Prahą graudulingus laiškus. Skundėsi savo vyru, savo viršininkais, vaikais ir sveikata, vadindama Terezą vieninteliu žmogumi, likusiu jos gyvenime. Terezai dingojos, kad pagaliau girdi motinos meilės balsą, kurio jai stigo dvidešimt metų, ir ji panoro grįžti. Noras grįžti būdavo tuo stipresnis, kuo silpnesnė ji jautėsi. Tomo neištikimybė netikėtai atskleidė jos bejėgiškumą. Nuo to bejėgiškumo ir ėmė suktis galva, apimdavo nesuvaldomas noras kristi.

Kartą motina paskambino telefonu. Esą serganti vėžiu. Galbūt gyventi belikę keli mėnesiai. Si žinia Tomo neištikimybės sukeltą neviltį pavertė maištu. Tereza priekaištavo sau, jog dėlei vyto, kuris jos nemyli, išdavusi motiną. Buvo nusiteikusi užmiršti visas motinos jai suteiktas kankynes. Terezai atrodė, jog dabar ją supranta. Juk abiejų padėtis vienoda: motina myli patėvį taip, kaip Tereza myli Tomą, o patėvis savo neištikimybe kankina motiną taip, kaip Tomas neviltin stumia Terezą. Motina blogai elgėsi su Tereza tik todėl, kad pati labai daug kentėjo.

Pasakė Tomui apie motinos ligą ir pareiškė paprašysianti savaitės atostogų, nes norinti ją aplankyti. Jos balse skambėjo pasipriešinimas:

Tarsi nujausdamas, jog prie motinos ją traukia anksčiau minėtasis svaigulys, Tomas nenorėjo, kad ji važiuotų. Paskambino į miestelio ligoninę. Vėžinių susirgimų tyrimo apskaita Čekijoje labai kruopšti, tad jis gan lengvai nustatė, kad Terezos motinai niekada nėra buvęs įtartas vėžys ir kad pastaraisiais metais ji apskritai nėra lankiusis pas gydytoją.

Tereza paklausė Tomo ir pas motiną nevažiavo. Dar tą pačią dieną pargriuvo gatvėje ir nusibrozdino kelį. Jai ėmė painiotis kojos, ir kone kasdien ji kur nors parvirsdavo, į ką nors susižeisdavo arba bent jau išmesdavo ir sudaužydavo kokį nors daiktą.

Joje slypėjo neįveikiamas potraukis kristi. Gyveno apimta nuolatinio svaigulio.

Krintantis prašo: „Pakelk mane!” Tomas ją kantriai keldavo.


19

Norėčiau mylėti tave savo dirbtuvėje tarsi scenoje. Aplinkui būtų žmonės ir nė per žingsnį nedrįstų prisiartinti. Tačiau negalėtų nuo mūsų atplėšti akių…”

Laikui bėgant tas vaizdinys nebekėlė ankstesnio skausmo ir net pradėjo ją jaudinti. Kelis kartus besimylint tokią situaciją šnabždėdama piešė Tomui.

Jai šovė galvon, kad yra būdas išvengti pasmerkimo, kurį įžvelgė Tomo neištikimybėje: tegu ima ir ją kartu pas savo meilužes! Galbūt šitaip jos kūnas vėlei taptų pirminis ir vienintelis. Josios kūnas taptų jo alter ego, jo adjutantu ir asistentu.

Nurenginėsiu jas, maudysiu vonioje, o paskui atvesiu tau… – šnabždėjo jo glėby. Troško, kad jiedu susilietų, taptų hermafroditu, ir kitų moterų kūnai būtų jų bendras žaislas.


20

Tapti jo poligaminio gyvenimo alter ego… Tomas nenorėjo šito suprasti, tačiau ji nepajėgė atsikratyti tokių vaizdinių ir stengėsi priartėt prie Sabinos. Pasisiūlė nufotografuoti ją.

Sabina pakvietė Terezą į savo dirbtuvę, ir pagaliau ji išvydo erdvų kambarį, kurio centre tarsi kvadratinė scena stovėjo plati lova.

Tiesiog apsileidimas, kad tu dar nebuvai pas mane, – kartojo Sabina, rodydama į sieną atremtus paveikslus.

Net iš kažkur ištraukė seną drobę, kurią buvo nutapiusi besimokydama mokykloje. Joje vaizdavo šachtos statybą. Piešė dar tuo metu, kai mokykloje buvo reikalaujama kuo griežčiausio realizmo (nerealistinis menas buvo laikomas griaunančiu socializmą), ir Sabina, sportinių aistrų akinama, stengėsi būti dar griežtesnė nei jos mokytojai ir tapė taip, kad nebūtų matyti nė teptuko brėžių, kad paveikslas prilygtų spalvotai fotografijai.

Sugadinau šį paveikslą. Užtiško raudonų dažų lašas. Iš pradžių susikrimtau, bet paskui tiškulys man ėmė patikti, nes atrodė kaip sprogis. Tarsi statyba nė nebūtų tikra statyba, o praplyšusi teatro dekoracija, ant kurios nupiešta statyba. Pradėjau su tuo plyšiu žaisti, plėsti jį, galvoti, ką gi būtų galima pro jį išvysti. Taip nupiešiau pirmąjį savo paveikslų ciklą, kurį pavadinau „Užkulisiai”. Žinoma, niekam negalėjau jų parodyti, nes būtų išmetę iš mokyklos. Visada prieky buvo tobulas realistinis pasaulis, o už jo, kaip už praplyšusio dekoracijos audeklo, galėjai matyti visai kitą – paslaptingą ar abstraktų. – Sabina nutilo, o paskui dar pridūrė: – Priešaky buvo suprantamas melas, o už jo – nesuprantama tiesa.

Tereza ir dabar klausėsi jos neįtikėtinai susikaupusi, tikrai retas profesorius mato tokį dėmesį mokinių akyse. Įsitikino, kad iš tikrųjų visi Sabinos paveikslai, tiek senieji, tiek dabartiniai, byloja tą patį, visuose susiduria dvi temos, du pasauliai, kad jie yra tarsi fotografijos su dviguba ekspozicija. Peizažas, pro kurį matyti stalinė lempa. Ranka iš anapus, praplėšianti idiliško natiurmorto su obuoliais, riešutais ir žiburiuojančia Kalėdų eglute drobę.

Tereza pajuto Sabinai pagarbą. Kadangi dailininkė elgėsi labai bičiuliškai, po pagarbos nėjo baimė ar nepasitikėjimas, ji virto simpatija.

Tereza net užmiršo atėjusi fotografuoti. Sabina pati turėjo jai tai priminti. Atitraukė akis nuo paveikslų ir vėlei išvydo lovą, stūksančią vidury kambario tartum scenos kvadratas.


21

Šalia lovos stovėjo naktinis staliukas, o ant jo žmogaus galvos formos stovas. Tokį naudoja kirpėjai, jie užmauna ant jų perukus. Ant Sabinos stovo buvo ne perukas, o katiliukas.

Tai mano senelio katiliukas, – nusišypsojo Sabina.

Terezai iki šiol tiktai kine buvo tekę matyti tokį katiliuką – juodą, standų, apvalainą. Tokį mūvėjo Čaplinas. Ji nusišypsojo, paėmė katiliuką ir ilgai jį apžiūrinėjo.

Nori, kad tave su juo nufotografuočiau? – paklausė.

Sabina prapliupo juoktis. Tereza padėjo katiliuką, paėmė

fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti.

Maždaug po valandos pasakė:

Gal nori, kad nufotografuočiau tave nuogą?

Nuogą? – nusijuokė Sabina.

Taip, – Tereza drąsiai pakartojo savo siūlymą.

Pirmiau turėtume išgerti, – tarė Sabina ir atkimšo vyno butelį.

Tereza pajuto silpnumą visam kūne, ji nutilo, o Sabina vaikštinėjo po kambarį su stikline vyno rankoje ir pasakojo apie savo senelį, buvusį mažo miestelio seniūną, kurio jai niekada neteko matyti. Vienintelis likęs jo daiktas buvo šis katiliukas ir dar fotografija, kurioje stūkso tribūna, tribūnoje šalia kits kito stovi keletas provincijos valdininkų, tarp jų ir senelis. Neaišku, ką toje tribūnoje veikia, gal dalyvauja kažkokioje šventėje, gal atidengia paminklą kokiam kitam valdininkui, kuris taip pat švenčių dienomis užsivoždavo katiliuką.

Sabina ilgai šnekėjo apie senelį ir katiliuką, o kai išgėrė trečią stiklinę, tarė „Palauk” ir nuėjo į vonią.

Grįžo apsisiautusi chalatu. Tereza paėmė aparatą ir priglaudė prie akies. Sabina atsistojo priešais ir praskleidė chalatą.


22

Aparatas Terezai buvo kartu ir mechaninė akis, kuria stebėjo Tomo meilužę, ir šydas, kuriuo dangstė nuo jos savo veidą.

Prireikė šiek tiek laiko, kol Sabina ryžosi numesti chalatą. Situacija, kurioje atsidūrė, buvo vis dėlto kiek sunkesnė nei tikėjosi. Po kelių fotografavimo minučių ji prisiartino prie Terezos ir tarė: „Dabar aš tave fotografuosiu. Nusirenk”.

Sabina daug kartų buvo girdėjusi iš Tomo „nusirenk”, ir šis žodis įstrigo atmintyje. Dabar tai buvo Tomo įsakymas, kurį Tomo meilužė peradresavo Tomo žmonai. Magiškas žodis sujungė abidvi moteris. Tokiu būdu Tomas nekaltą pokalbį su moterimi netikėtai paversdavo erotine situacija: ne palytėjimu, glostymu, komplimentais ar prašymais, bet įsakymu, ištartu staiga, nelauktai, tyliai, tačiau įtaigiai ir valdovo balsu per atstumą – niekada tokiu momentu moters neliesdavo. Ir Terezai dažnai pasakydavo visiškai tokiu pat balsu: „Nusirenk!” Net ir tada, kai ištardavo visai tyliai, kai tik sušnabždėdavo, visados tai būdavo įsakymas, ir ji visados patirdavo jaudulį paklusdama. Dabar išgirdo tą patį žodį, ir noras paklusti pašaliniam žmogui buvo gal dar stipresnis, nes paklusti pašalimam yra tiesiog beprotybė, juo gražesnė beprotybė šiuo atveju, nes įsakymą ištarė ne vyras, o moteris.

Sabina paėmė iš jos aparatą, ir Tereza nusirengė. Stovėjo priešais Sabiną nuoga ir beginklė. Tiesiogine prasme beginklė, tai yra be aparato, kuriuo prieš akimirką dangstė veidą ir tarsi ginklą buvo nutaikiusi į Sabiną. Ji atsidavė Tomo meilužės malonei. Sis nepaprastas atsidavimas ją svaigino. Tereza troško, kad ši akimirka – stovint nuogai prieš Sabiną – niekada nesibaigtų.

Manau, kad ir Sabiną nutvilkė ypatingas situacijos žavesys, – prieš ją stulbinamai atsidavusi ir baugi stovi jos meilužio žmona. Du ar tris kartus spragtelėjo aparatą, o paskui, tarsi išsigandusi to žavesio ir panorusi jį kuo greičiau išblaškyti, garsiai nusikvatojo.

Tereza taip pat nusijuokė, ir abidvi apsirengė.


23

Visos ankstesnės Rusijos imperijos piktadarybės buvo daromos prietemoje. Pusės milijono lietuvių deportacija, šimtų tūkstančių lenkų nužudymas, Krymo totorių likvidavimas, – visa tai liko atminty be fotodokumentų, lyg ir nebeįrodoma, viską anksčiau ar vėliau bus galima paskelbti mistifikacija. O Čekoslovakijos užėmimas 1968 metais, priešingai, – nufilmuotas ir nufotografuotas, saugomas viso pasaulio archyvuose.

Čekų fotografai ir operatoriai suprato, kad būtent jie gali padaryti tai, kas dar įmanoma: išsaugoti tolimai ateičiai prievartos paveikslą. Ištisas septynias dienas Tereza praleido gatvėse fotografuodama rusų kareivius ir karininkus kompromituojančiose situacijose. Rusai nežinojo, ką daryti. Juos tiksliai instruktavo, kaip turi elgtis, kai kas nors šaudys į juos arba svaidys akmenimis, bet niekas nedavė nurodymų, ką daryti, kai į juos nutaikomas fotoobjektyvas.

Ji išfotografavo daugybę juostų. Gal pusę jų neišryškintų išdalino užsienio žurnalistams (sienos vis dar buvo atviros, žurnalistai iš visur stengdavosi nors trumpai užsukti į Čekoslovakiją ir būdavo dėkingi už kiekvieną dokumentą). Dauguma jos nuotraukų pasirodė įvairiausiuose užsienio laikraščiuose: jose buvo matyti tankai, grūmojantys kumščiai, sugriauti namai, kruvina raudona–mėlyna–balta vėliava uždengti lavonai, jaunuoliai ant motociklų, pasiutusiu greičiu važinėjantys apie tankus ir mojuojantys tautinėmis vėliavomis ant ilgų kotų, merginos neįtikėtinai trumpais sijonais, provokuojančios seksualiai išbadėjusius rusų kareivius tuo, kad jų akyse bučiuodavosi su nepažįstamais praeiviais. Jau sakiau, kad rusų invazija buvo ne tik tragedija, bet ir neapykantos šventė, kupina savitos (ir niekam niekada nepaaiškinamos) euforijos.


24

Ir į Šveicariją Tereza nusivežė apie penkiasdešimt fotografijų, pati išryškinusi ir atspaudusi. Nuėjo jų pasiūlyti į žinomą iliustruotą žurnalą. Redaktorius ją sutiko maloniai (visi čekai dar vaikščiojo su savo nelaimės aureolėmis, jaudinančiomis geraširdžius šveicarus), pasodino į fotelį, peržiūrėjo nuotraukas, pagyrė jas ir ėmė aiškinti, jog dabar, kai praėjo tiek laiko, nebėra („nors jos ir labai vykusios”) jokios vilties išspausdinti.

Tačiau Prahoje niekas nesibaigė! – protestavo Tereza ir laužyta vokiečių kalba bandė išaiškinti jam, kad kaip tik dabar, kai visa šalis okupuota, gamyklose kuriasi darbininkų savivalda, protestuodami prieš okupaciją streikuoja studentai ir apskritai visi gyvena nenuleisdami galvos. Juk tai tiesiog stebėtini dalykai! Ir nejau tai nieko nebedomina!

Redaktorius apsidžiaugė, kai į kambarį įėjo energinga moteris ir pertraukė jų pokalbį. Padavė jam aplanką ir pasakė: „Štai tas reportažas iš nudistų pliažo”.

Redaktorius buvo subtilus žmogus ir baiminosi, kad fotografavusi tankus čekė palaikys begėdiškais nuogalių pliažo vaizdus. Todėl aplanką padėjo ant stalo pakraščio toliau nuo jos ir greitai ištarė atėjusiajai:

Susipažink su kolege iš Prahos. Atnešė mums puikių fotografijų.

Moteris paspaudė Terezai ranką ir paėmė jos nuotraukas.

Pažiūrėkit tuo tarpu manąsias, – pasakė.

Tereza ištiesė ranką ir ištraukė iš aplanko fotografijas.

Tai visiška priešingybė to, ką fotografavote jūs, – beveik atsiprašydamas tarė redaktorius.

Kur ten. Tai visai tas pat, – atsakė Tereza.

Niekas nesuprato šio sakinio, ir man gana sunku paaiškinti, ką būtent norėjo pasakyti Tereza, lygindama nudistų pliažą su rusų invazija. Žiūrėjo į fotografijas ir ilgėliau sustojo prie vienos, kurioje rateliu stovėjo keturių žmonių šeima: nuoga motina palinkusi prie vaikų taip, kad didžiuliai papai kabojo žemyn tarsi ožkos ar karvės tešmuo, o už jos matės taip pat palinkęs vyras, kurio mašnelė irgi panėšėjo į mažytį tešmenį.

Jums nepatinka? – paklausė redaktorius.

Nufotografuota gerai.

Ją šokiruoja tema, – tarė fotografė. – Iš karto matyti, kad niekada neitumėt į nudistų pliažą.

Ne, – sutiko Tereza.

Bemat galima atpažinti, iš kur atvykusi. Komunistų kraštai labai puritoniški, – nusišypsojo redaktorius.

Nuogas kūnas – nieko bloga. Tai visiškai normalu! Gražu visa, kas normalu! – moteriškai švelniai paaiškino fotografė.

Tereza prisiminė savo motiną, kaip ji nuoga vaikščiodavo po kambarius. Ir ausyse suskambo juokas, nuskardėjęs už nugaros, kai ji bėgo užtraukti užuolaidų, kad niekas nepamatytų motinos nuogos.


25

Fotografė pakvietė Terezą kavos.

Jūsų nuotraukos labai įdomios. Pastebėjau, kad puikiai jaučiate moters kūną. Žinote, ką turiu omeny? Tas merginas provokuojančiom pozom!

Kurios bučiuojasi prieš rusų tankus?

Taip. Galėtumėt būti garsi madų fotografė. Žinoma, reikėtų susipažinti su kokia nors modiste. Geriausia su tokia, kuri, kaip ir jūs, dar tik mėgina prasimušti. Paskui galėtumėt parodyti fotografijas kokiai firmai. Žinoma, ne iš karto jus lydėtų sėkmė. O tuo tarpu galėčiau jums padėti ir pristatyti skyrelio „Mūsų sodas” redaktoriui. Galbūt jiems reikia rožių, kaktusų ar panašių nuotraukų.

Labai jums dėkoju, – mandagiai atsakė Tereza, nes matė, kad priešais sėdinti moteris paslaugiai pasirengusi padėti.

O paskui pagalvojo: kodėl turėčiau fotografuoti tuos kaktusus? Nebenorėjo darkart išmėginti, ką buvo patyrusi Prahoje: kovą dėl darbo vietos, dėl karjeros, dėl kiekvienos spaudai siūlomos fotografijos. Niekada netroško garbės. Tenorėjo vieno: ištrūkt iš motinos pasaulio. Jai buvo visiškai aišku: fotografavo su įkarščiu, tačiau lygiai taip pat būtų galėjusi užsidegti ir visiškai kitai veiklai, nes fotografavimas tebuvo priemonė kilti „aukščiau” ir gyventi šalia Tomo. Ji tarė:

Žinote, mano vyras gydytojas ir išlaikys mane. Fotografuoti man nėra būtina.

Nesuprantu, kaip jūs, tokių puikių nuotraukų autorė, galite mest fotografiją, – pasakė fotografė.

Taip, invazijos dienų nuotraukos buvo visai kas kita. Darė jas ne dėl Tomo, o iš aistros. Tačiau ne iš aistros fotografijos menui, o iš neapykantos aistros. Tokia situacija jau niekada nepasikartos. Be to, kaip tik tų aistringai darytų fotografijų niekas ir nenori, esą jos neaktualios. Tiktai kaktusas amžinai aktualus. Tačiau kaktusai jos nedomina.

Esat labai maloni man, bet geriau liksiu namuose. Man nebūtina turėt darbą, – pasakė ji.

–  Ir būsit patenkinta likusi namuose? – paklausė fotografė.

–  Tai geriau, nei fotografuoti kaktusus, – atsakė Tereza.

Net kaktusus fotografuodama, gyventumėt savo gyvenimą. O gyventi vien dėl vyro – jau nėra jūsų gyvenimas, – tarė fotografė.

Tereza staiga susierzino.

–  Mano gyvenimas yra mano vyras, o ne kaktusai. ‘

Fotografė atsakė taip pat nervingai:

–  Tai norite pasakyti, kad esat laiminga?

Žinoma, esu laiminga! – vis dar susierzinusi atkirto Tereza.

–  Taip sakyti gali tik labai… – nebaigė sakinio fotografė.

–  Norite pasakyti: labai ribota moteris, – papildė ją Tereza.

Fotografė susivaldė ir pataisė:

–  Ne ribota. Anachroniška.

Jūsų teisybė. Lygiai tą patį sako ir mano vyras, – susimąsčiusi užbaigė Tereza.


26

Tačiau Tomas ištisas dienas praleisdavo ligoninėje, ir ji būdavo namuose viena. Gerai dar, kad turėjo Kare– niną ir galėdavo ilgai su juo vaikščioti! Grįžusi namo, sėsdavo prie vokiečių ir prancūzų kalbų vadovėlių. Tačiau jai buvo liūdna ir sunku susikaupti. Ji dažnai prisimindavo kalbą, kurią per radiją skaitė iš Maskvos grįžęs Dubčekas. Jau buvo visai užmiršusi, ką jis sakė, bet vis dar girdėjo drebant jo balsą. Įsivaizdavo, kaip svetimi kareiviai jį areštavo, jį, nepriklausomos valstybės vadovą jo paties šalyje, išsivežė su savim, keturias dienas laikė kažkur Ukrainos kalnuose, grasino nušausią, kaip kad prieš dvylika metų jo pirmtaką Vengrijoje Imrę Nadį, paskui atvežė į Maskvą, įsakė išsimaudyti, nusiskusti, apsirengti, užsirišti kaklaraištį, pareiškė, kad nenužudys, nurodė, kad vėl turįs laikyti save valstybės vadovu, pasodino už stalo priešais Brežnevą ir privertė pradėti derybas.

Paskui jis grįžo pažemintas ir prabilo į pažemintą tautą. Jautėsi toksai pažemintas, kad negalėjo kalbėti. Tereza niekada neužmirš tų siaubingų pauzių vidury jo sakinių. Ar jis buvo toksai išsekęs? Ligotas? Apnuodytas narkotikais? O gal tai buvo tik neviltis? Jeigu po Dubčeko ir nieko daugiau neliktų, liks tos ilgos siaubingos pauzės, kai jam užsikirsdavo balsas, kai gaudė orą prieš prigludusią prie imtuvų tautą. Šiose pauzėse slypėjo visas jų žemę užgriuvęs siaubas…

Buvo septintoji invazijos diena. Kalbą ji girdėjo vieno dienraščio, tuo metu tapusio pasipriešinimo laikraščiu, redakcijoje. Visi, kurie tenai klausėsi Dubčeko, neapkentė jo tą akimirką. Negalėjo atleisti jam kompromiso, su kuriuo jis sutiko, jautėsi pažeminti jo pažeminimo, juos žeidė jo silpnybė.

Dabar Ciuriche, prisimindama aną dieną, Tereza nebejautė Dubčekui paniekos. Žodis „silpnybė” nebeskambėjo jai kaip nuosprendis. Žmogus, susiduriantis su daug didesne galybe, visada yra silpnas, net jei ir turi, kaip Dubčekas, atletišką kūną. Silpnybė, kuri anuomet atrodė jiems nepakeliama ir atstumianti, kuri išvarė ją iš gimtinės, staiga pasidarė patraukli. Ji suprato priklausanti silpniesiems, silpnųjų stovyklai, silpnųjų šaliai, ir turinti būti ištikima kaip tik todėl, kad jie yra silpni ir gaudo orą vidury sakinio.

Silpnybė traukė ją tarsi galvos sukimasis. Traukė ją, nes pati jautėsi silpna. Vėl pradėjo pavyduliauti ir vėl jai drebėjo rankos. Tomas tai pastebėjo ir gerai pažįstamu judesiu suėmė jos delnus į savuosius, norėdamas nuraminti. Ji ištraukė rankas.

Kas nutiko? – paklausė jis.

Nieko.

Ką norėtum, kad dėl tavęs padaryčiau?

Noriu, kad būtum senas. Dešimčia metų senesnis. Dvidešimčia metų.

Tuo norėjo pasakyti: „Noriu, kad būtum silpnas. Kad būtum toksai silpnas, kokia esu aš”.


27

Kareninas niekad netroško persikraustyti Šveicarijon. Kareninas nekentė permainų. Šuns laikas nėra tie– siaeigis, nejuda vis į priekį nuo vieno daikto prie kito. Jo laikas sukasi ratu, panašiai kaip laikrodžio rodyklės, kurios taip pat niekur nelekia galvotrūkčiais, o vis bėga kas dieną tuo pačiu takeliu. Pakakdavo jiems Prahoje nusipirkti naują kėdę arba perstatyti gėles, Kareninas tuoj pareikšdavo nepasitenkinimą. Tai išstumdavo jį iš jo laiko. Tarsi laikrodžio rodyklėms kažkas vis keistų skaitmenis ciferblate.

Todėl jam pavyko ir Ciuriche greitai atnaujinti senąją dienotvarkę ir ceremonijas. Lygiai kaip Prahoje, anksti šokdavo pas juos į lovą, sveikindamas su nauja diena, lydėdavo rytinių pirkinių einančią Terezą ir reikalaudavo, kaip ir Prahoje, reguliarių pasivaikščiojimų.

Kareninas buvo jų gyvenimo kurantai. Kai apimdavo neviltis, Tereza sakydavo sau, kad privalo ištverti vien dėl šuns, nes jis dar silpnesnis už ją, gal dar silpnesnis už Dubčeką ir jų paliktą šalį.

Kai kartą Tereza sugrįžo pasivaikščiojus, suskambo telefonas. Ji pakėlė ragelį ir paklausė, kas skambina.

Moteriškas balsas kalbėjo vokiškai ir reikalavo Tomo. Balsas buvo nekantrus, Terezai net pasirodė, kad jame girdi panieką. Kai ji pasakė, kad Tomo nėra namie ir kad nežino, kada jis grįš, moteris kitame laido gale nusijuokė ir neatsisveikinusi padėjo ragelį.

Tereza suprato, kad nieko ypatingo neatsitiko. Tai galėjo būti medicinos sesuo iš ligoninės, pacientė, sekretorė ar dar kas kitas. Bet vis dėlto buvo sunerimusi ir nieko negalėjo veikti. Susivokė praradusi ir tą jėgų likutį, kurį anksčiau turėjo Čekijoje, ir kad šis visiškai nereikšmingas incidentas yra jai tiesiog nepakeliamas.

Būdamas svetimoj šaly, esi tuščioje erdvėj aukštai viršum žemės be jokio apsaugos tinklo, kurį žmogui atstoja gimtinė. Ten yra jo šeima, bendradarbiai, bičiuliai, ten lengvai susišneki nuo vaikystės mokama kalba. Prahoje Tereza buvo priklausoma nuo Tomo tiktai širdimi. Čia pasidarė visiškai nuo jo priklausoma. Jeigu jis paliktų ją, ką ji darytų?

Negi visą gyvenimą turės gyventi čia baimindamasi, kad praras jį?

Tereza tarė sau: jų susitikimas iš pat pradžių buvo grįstas klaida. Po pažastimi spaudžiama „Ana Karenina” buvo suklastotas pažymėjimas, suklaidinęs Tomą. Sukūrė vienas kitam pragarą, nors ir mylėjo vienas kitą. Tai, kad jie myli vienas kitą, yra įrodymas, kad klaida slypi ne juose pačiuose, ne jų veiksmuose, ne jų nepastoviuose jausmuose, tiesiog jie netinka vienas kitam, nes jisai stiprus, o ji silpna – štai kur ta klaida. Ji tarsi Dubčekas, kuris vidur frazės įterpia ilgėliausią pauzę, tarsi jų šalis, kuri mikčioja, gaudo orą ir negali rišliai kalbėti.

Bet kaip tik tas silpnasis privalo mokėti būti stiprus ir išeiti, kai tasai stiprusis yra per silpnas ir negali nuskriausti silpnojo.

Šitaip kalbėjo sau, glausdama veidą prie gauruotos Karenino galvos: „Nepyk, Kareninai. Tau teks dar kartą pakeisti namus”.


28

Sėdėjo įsispraudusi į kupė kamputį, sunkų lagaminą užkėlusi ant lentynos viršum galvos. Kareninas glaudėsi jai prie kojų. Ji prisiminė virėją iš restorano, kuriame anksčiau dirbo, kai gyveno pas motiną. Jis naudodavosi kiekviena proga pliaukštelėti jai per užpakalį ir daugelį kartų visų akivaizdoje kvietė su juo pergulėti. Keista, kad šiuo metu galvojo kaip tik apie jį. Jis buvo įsikūnijimas viso to, kuo ji šlykštėjosi. Tačiau dabar galvojo, kad taip susiradus jį ir pasakius: „Kalbėjai, kad nori su manim pergulėti. Štai aš”.

Troško padaryti tai, kas užkirstų kelią atgal. Troško brutaliai sunaikinti visus septynerius kartu nugyventus metus. Tai buvo galvos sukimasis. Svaiginantis, neįveikiamas potraukis kristi.

Galvos sukimąsi galėtume pavadinti ir girtumu nuo silpnybės. Žmogus įsisąmonina savo silpnybę ir nenori gintis nuo jos, geriau jau kristi. Apgirsta nuo savo silpnybės, nori būt dar silpnesnis, nori griūti vidury aikštės visų akivaizdoje, nori smukti žemiau ir žemiau.

Tikino save, kad neliks Prahoje ir daugiau nefotografuos. Grįš į tą miestelį, iš kurio ją anksčiau iškvietė Tomo balsas.

Bet atvažiavus į Prahą turėjo kurį laiką pasilikti, kad galėtų sutvarkyti daugybę reikalų. Pradėjo atidėlioti išvykimą.

Šitaip praėjo penkios dienos, ir bute staiga apsireiškė Tomas. Kareninas ilgai šokčiojo jam prie veido ir šitaip gelbėjo ją nuo būtinybės ką nors pasakyti.

Atrodė, abu jie stovi vidury sniego plynės ir dreba nuo šalčio.

Paskui prisiartino vienas prie kito tarsi įsimylėjėliai, kurie iki šiol dar nė karto nebuvo bučiavęsi.

Jis paklausė:

–  Ar čia viskas buvo kaip palikta?

–  Taip, – atsakė.

–  Ar buvai redakcijoje?

–  Skambinau ten.

Na ir?

–  Nieko. Aš laukiau.

Ko?

Ji neatsakė. Negalėjo pasakyti, kad laukė jo.


29

Sugrįžkime prie ankstesnės valandėlės. Tomas buvo nusivylęs ir jam skaudėjo skrandį. Užmigo tik vėlai naktį.

Netrukus pabudo Tereza. (Rusų lėktuvai suko ratus viršum Prahos, ir jų gaudesys drumstė miegą.) Pirmoji josios mintis buvo: sugrįžo dėl jos. Dėl jos pakeitė savo lemtį. Dabar jau ne jis bus atsakingas už ją, o ji dabar bus atsakinga už jį.

Tokia atsakomybė atrodė viršijanti jos jėgas.

Tačiau paskui staiga prisiminė, kad vakar, tuoj po to, kai jis pasirodė tarpdury, Prahos bažnyčios skambino šeštą valandą. Kai jie susitiko pirmą kartą, jos pamaina baigėsi šeštą valandą. Matė jį sėdintį skvere ant geltono suolelio ir girdėjo iš bokšto sklindančius dūžius.

Ne, tai buvo ne prietaringumas, o grožio jausmas, išvadavęs ją iš depresijos ir grąžinęs norą gyventi. Atsitiktinumų paukščiai vėlei leidosi jai ant pečių. Akys pasruvo ašarom, ji buvo be galo laiminga, girdėdama jį alsuojant šalia.

 



Trečia dalis. Nesuprasti žodžiai

1

Ženeva – tai fontanų ir baseinų miestas, miestas parkų su paviljonais, kuriuose anksčiau grodavo muzika. Ir universiteto pastatas skęsta medžiuose. Francas, ką tik baigęs priešpietinę paskaitą, išėjo lauk. Iš žarnelių ant žolynų tryško vanduo, ir jis buvo kuo geriausiai nusiteikęs. Iš universiteto ėjo tiesiai pas meilužę. Ji gyveno už poros kvartalų nuo čia.

Dažnai pas ją užeidavo, bet visada tik kaip dėmesingas bičiulis, ne kaip meilužis. Jeigu būtų mylėjęsi jos dirbtuvėje, tą pačią dieną nuo vienos moters jam būtų tekę eiti pas kitą, o kadangi Ženevoje, kaip ir Prancūzijoje, sutuoktiniai miega vienoje lovoje, tiktai kelios valandos būtų skyrusios jį nuo vienos moters patalo iki kito. Jam atrodė, kad šitaip pažemintų ne tik savo žmoną, savo meilužę, bet pagaliau ir patį save.

Meilė šiai moteriai, užgimusi prieš kelis mėnesius, buvo jam tokia brangi, kad stengėsi sukurti jai atskirą erdvę savo gyvenime, nepasiekiamą ir nesuteptą žemę. Francas dažnai būdavo kviečiamas skaityti paskaitų įvairiuose užsienio universitetuose ir dabar noriai priimdavo visus kvietimus. O kadangi jų nepakakdavo, išgalvodavo dar keletą kongresų ir simpoziumų, kad galėtų pateisinti dažnas išvykas. Laisvai savo laiku disponuojanti meilužė lydėdavo jį. Taip per gan trumpą laiką jis įgalino ją aplankyti daugelį Europos ir vieną Amerikos miestą.

Jei neprieštarautum, po dešimties dienų galėtume važiuoti į Palermą, – tarė Francas.

Pirmenybę teikiu Ženevai, – atsakė ji. Stovėjo priešais molbertą, ant kurio buvo baigta tapyti drobė, ir apžiūrinėjo savo paveikslą.

Kaip galima gyvent, neaplankius Palermo? – bandė juokauti jis.

O aš jau žinau, kaip atrodo Palermas, – pasakė ji.

Iš kur? – greit paklausė Francas, apimtas pavydo.

Pažįstama atsiuntė iš ten atviruką. Priklijavau tualete. Dar nepastebėjai?

Paskui pridūrė:

Buvo toksai šio šimtmečio pradžios poetas. Sekretorius vedė senuką pasivaikščioti. „Maestro, – sako jam, – pažvelkit į viršų. Šiandien pirmąkart virš miesto skrenda lėktuvas!” – „Įsivaizduoju”, – atsakė maestro savo sekretoriui ir nepakėlė akių. Mat kaip, o aš galiu įsivaizduoti Palermą. Tenai lygiai tokie pat viešbučiai ir automobiliai, kaip ir kituose miestuose. Mano dirbtuvėje bent paveikslai keičias.

Francas nuliūdo. Jis taip įprato sieti keliones su meilės glamonėmis, kad, ragindamas „Važiuokime į Palermą”, siuntė aiškų erotinį signalą. Todėl pareiškimas „Pirmenybę teikiu Ženevai” buvo suprastas taip: meilužė jau nebesiilgi jo mylavimų.

Kaip jis galėjo šalia jos taip prarasti pasitikėjimą savimi? Juk nėra nė mažiausio pagrindo! Tai ji, o ne jis, vos tik susipažinus, parodė pirmą erotinę iniciatyvą; jis buvo gražus vyras, pasiekęs mokslinės karjeros viršūnę ir net bauginąs kolegas, nes diskutuodamas būdavo užsispyręs ir išdidus. Kodėl tad kasdien persekiojo mintis, kad meilužė paliks jį?

Galiu tai paaiškinti tik tuo, kad meilė jam buvo ne viešojo gyvenimo tęsinys, o jo priešingybė. Mylėti jam reiškė visiškai atsiduoti mylimos moters malonei arba nemalonei. Buvo tarsi kareivis pasiduodantis į nelaisvę ir turintis mesti šalin ginklą. O negalėdamas apsisaugoti nuo galimo šūvio, negali savęs neklausti, kada tas šūvis nugriaudės. Galima pasakyti: mylėti Francui reiškė nuolat laukti šūvio.

Kol jis šitaip gąsdinosi, meilužė padėjo teptuką ir nuėjo į kitą kambarį. Grįžo su vyno buteliu. Tylėdama atkimšo jį ir pripylė dvi stiklines.

Akmuo nusirito Francui nuo širdies, ir jis vos neprapliupo juoktis. Žodžiai „pirmenybę teikiu Ženevai” nereiškė, kad ji nenorinti su juo mylėtis, o atvirkščiai, kad jai jau nusibodo meilės akimirkos vien svetimuose miestuose.

Ji pakėlė stiklinę ir išgėrė iki dugno. Francas taip pat pakėlė stiklinę ir gurkštelėjo. Jis džiaugėsi, kad atsisakymas vykti į Palermą virto raginimu mylėtis, tačiau kartu ir apgailestavo meilužei nusprendus sulaužyti tariamus įžadus: ji nesuprato jo nedrąsaus siekio apsaugoti jų meilę nuo banalybės ir atskirti nuo miesto, kuriame jis miegodavo su žmona.

Nesimylėti su dailininke Ženevoje buvo bausmė, kurią sau paskyrė už tai, kad yra vedęs kitą moterį. Jautėsi dėl to kaltas, lyg tai būtų buvęs jo trūkumas. Ir nors erotinis gyvenimas su žmona nebuvo vertas nė paminėti, vis dėlto jie miegodavo vienoje lovoje, pabusdavo naktį nuo garsesnio kito atsidusimo, kvėpė vienas kito kūno kvapus. Mieliau būtų miegojęs vienas, tačiau bendra lova buvo santuokos simbolis, o, žinia, simboliai yra neliečiami.

Kaskart guldamasis namie į lovą pagalvodavo, kad meilužė įsivaizduoja, kaip jis gulasi patalan šalia žmonos. Visada susigėsdavo tos minties ir būtent todėl troško bent erdvėje kuo labiau atitolinti guolį, kuriame miegodavo su žmona, nuo guolio, kuriame mylėdavosi su meiluže.

Dailininkė vėl įpylė vyno, nugėrė ir paskui patylom, su keistu abejingumu, tarsi Franco čia visai nė nebūtų, ėmė iš lėto sagstytis palaidinukę. Elgėsi lyg teatrinio fakulteto studentė, kuri per pratybas konservatorijoje turi parodyti, ką veikia, kai yra viena kambary ir niekas jos nemato.

Liko vien su sijonu ir liemenėle. Paskui (lyg tik dabar pamačiusi, kad ne viena kambary) įdėmiai įsižiūrėjo į Francą.

Žvilgsnis jį suglumino, nes nesuprato, ką jis reiškia. Tarp visų meilužių greitai susiklosto žaidimo taisyklės, kurių jie patys gerai nesuvokia, tačiau jos įsitvirtina sąmonėje ir negalima jų pažeisti. Dabar į jį įremtas žvilgsnis nesiderino su tomis taisyklėmis: tai nebuvo kvietimas mylėtis, nei iššūkis, nei koketavimas, gal labiau klausimas. Bet Francas visiškai nenutuokė, ko klausia tasai žvilgsnis.

Paskui nusivilko sijoną. Paėmė Francą už rankos ir atsuko į didelį veidrodį, kuris stovėjo atremtas į sieną per žingsnį nuo jų. Nepaleido jo rankos ir žiūrėjo į veidrodį tuo pačiu ilgu, klausiančiu žvilgsniu, tyrinėdama savo ir Franco atspindžius.

Šalia veidrodžio dunksojo stovas su juodu vyrišku katiliuku. Pasilenkė prie jo ir užsidėjo ant galvos. Vaizdas veidrodyje iškart pasikeitė, dabar tenai buvo moteris apatiniais drabužiais, graži, abejinga, neprieinama, užsimaukšlinusi ant galvos visiškai jai netinkantį katiliuką. Moteris laikė už rankos pilku kostiumu vilkintį vyrą su kaklaraiščiu.

Francas šyptelėjo, nesuprasdamas savo meilužės. Nusirengė ne ragindama mylėtis, o kad galėtų iškrėsti keistą pokštą, hepeningą jiems dviem. Jis supratingai ir pritardamas nusišypsojo.

Tikėjosi, kad tapytoja šypsena atsakys į jo šypseną, bet nesulaukė. Ji nepaleido jo rankos ir susikaupusi žiūrėjo čia į jį, čia į save veidrodyje.

Hepeningas aiškiai užsitęsė. Francui atrodė, kad pokštas (nors gan žavus ir vykęs) trunka pernelyg ilgai. Todėl švelniai dviem pirštais suėmė katiliuką, šypsodamas nukėlė jį dailininkei nuo galvos ir vėl užmovė ant stovo. Tarsi trintuku nutrindamas ūsus, kuriuos išdykęs vaikas nupiešė ant Mergelės Marijos paveikslėlio.

Dar keletą akimirkų ji stovėjo sustingusi, žvelgdama į save veidrodyje. Tada Francas užpylė ją švelniais bučiniais. Vėlei prašė, kad važiuotų su juo dešimčiai dienų į Palermą. Šį kartą ji sutiko be atsikalbinėjimų, ir jis išėjo.

Buvo vėl kuo geriausiai nusiteikęs. Ženeva, kurią visą gyvenimą keikė kaip nuobodulio metropoliją, atrodė esanti graži ir pilna nuotykių. Eidamas gatve, grįžčiojo aukštyn į platų dirbtuvės langą. Buvo pavasario pabaiga, karšta, langus dangstė ištempti dryžuoti tentai. Francas nuėjo iki parko, virš kurio tolumoje kilo auksiniai stačiatikių cerkvės kupolai. Jie atrodė lyg paauksuoti patrankos sviediniai, kuriuos neregima jėga sulaikė krintant netoli žemės ir paliko kyboti ore. Tai buvo nuostabu. Francas leidosi žemyn krantinėn, norėdamas laivu persikelti į šiaurinį ežero krantą, kur gyveno.


2

Sabina liko viena. Sugrįžo prie veidrodžio. Vis dar buvo neapsirengusi. Vėl užsivožė katiliuką ir ilgai į save žiūrėjo. Pati stebėjosi, kad jau šitiek metų ją persekioja vienas prarastas akimirksnis.

Kažkada prieš daugelį metų pas ją užėjo Tomas, ir katiliukas jį sudomino. Užsivožė ir atsisuko į didelį veidrodį, kuris tada, visai kaip čia, stovėjo atremtas į jos dirbtuvės sieną Prahoje. Norėjo pažiūrėti, ar būtų tikęs į seniūnus. Kai Sabina pradėjo pamažu nusirenginėti, užmaukšlino katiliuką jai ant galvos. Ji stovėjo prieš veidrodį (visada prieš jį stovėdavo nusirenginėdama) ir žiūrėjo į save. Buvo vienais apatiniais ir su katiliuku ant galvos. Ir staiga pajuto, kad abu juos įaistrino šitas vaizdas.

Kodėl taip atsitiko? Dar prieš akimirką katiliukas ant galvos jai atrodė besanti juokinga smulkmena. Negi nuo juokingo iki aistrinančio vaizdo tėra vienas žingsnelis? Taip. Kai tada žiūrėjo į save veidrodyje, iš pradžių tematė linksmą situaciją. Tačiau bemat situacijos komiškumą persmelkė jaudulys; katiliukas reiškė ne pokštą, o prievartą. Sabinos, jos moteriškos savigarbos prievartavimą. Matė savo nuogas kojas, plonytes kelnaites, pro kurias švietėsi tarpkojis. Apatiniai paryškino jos moteriškumą, o standi vyriška skrybėlė neigė, prievartavo, pajuokė. Šalia stovėjo apsirengęs Tomas. Buvo aišku, kad visa, ką jie mato, nėra žaismas (tąsyk juk ir jis turėtų stypsoti vienais apatiniais ir su skrybėle), o labiau pažeminimas. Užuot nesutikusi būti žeminama, jinai išdidžiai ir provokuojančiai prisitaikė, tarsi savo noru leistųsi viešai prievartaujama, bet staiga nebeištvėrė ir parvertė Tomą. Katiliukas nusirito po stalu, o jie blaškėsi ant kilimo priešais veidrodį.

Dar kartą grįžkime prie katiliuko.

Pirmiausia tai buvo neaiškus praėjusiame šimtmetyje gyvenusio senelio, mažo čekų miestelio seniūno, prisiminimas.

Antra, tai buvo tėvelio prisiminimas. Po laidotuvių jos brolis pasisavino visą tėvų turtą, o jinai išdidžiai numojo ranka ir sarkastiškai pareiškė, kad kaip vienintelį tėvo palikimą pasiima katiliuką.

Trečia, tai buvo jųdviejų su Tomu meilės žaidimų dalis.

Ketvirta, buvo jos originalumo, kurį sąmoningai pabrėždavo, žymė. Kai važiavo susitikti su Tomu į Ciurichą, atsivežė katiliuką ir užsidėjusi jį atidarė viešbučio kambario duris. Tada ir atsitiko tai, ko ji nesitikėjo: katiliukas pasirodė nesąs nei juokingas, nei aistrinantis, jis tapo prabėgusio laiko prisiminimu. Abu susijaudino. Mylėjosi kaip niekad anksčiau: be obsceniškų žaismų, nes šis susitikimas nebuvo ankstesnių erotinių pasimatymų, kai jiedu prisigalvodavo mažų nešvankybių, tęsinys, o nuoroda į praeitį, giesmė apie kartu praleistą laiką, sentimentali nesentimentalaus ryšio, pradingusio tolumoje, santrauka.

Katiliukas tapo muzikinės kompozicijos – Sabinos gyvenimo – motyvu. Tas motyvas sugrįždavo ir sugrįždavo, ir kaskart įgydavo naują reikšmę. Rodės, reikšmės srūva katiliuku tarsi vanduo upės vaga. Tai priminė Herakleito teiginį: „Negalima du kartus įbristi į tą pačią upę!” Katiliukas buvo vaga, kurioje Sabina matė tekant kaskart kitą upę, kitą semantinę upę, tas pats daiktas kiekvieną kartą įgaudavo kitą reikšmę, tačiau drauge (tarsi aidas, tarsi daugybė aidų) atsiliepdavo visos ankstesnės reikšmės. Kiekvienas naujas įspūdis nuaidėdavo vis sodresniu sąskambiu. Tomą ir Sabiną Ciuricho viešbutyje sujaudino katiliuko vaizdas, jie mylėjosi vos neverkdami, nes tas juodas daiktas priminė ne vien ankstesniuosius meilės žaidimus, bet ir Sabinos tėvą, ir senelį, gyvenusį šimtmetyje be automobilių ir lėktuvų.

Dabar gal galėsime lengviau įsivaizduoti bedugnę, skyrusią Sabiną ir Francą: jis godžiai klausėsi jos gyvenimo istorijos, o jinai taip pat godžiai jo. Jie tiksliai suprato loginę vienas kitam sakomų žodžių reikšmę, bet negirdėjo tais žodžiais tekančios semantinės upės šniokštimo.

Todėl Francas suglumo, kai Sabina prieš jį užsivožė katiliuką. Tarsi būtų prabilusi nesuprantama kalba. Neįžvelgė nei obsceniškos, nei sentimentalios to veiksmo prasmės, tai tebuvo nesuprantamas gestas, varąs į neviltį visiška beprasmybe.

Kol žmonės dar jauni ir skamba tik pirmieji jų gyvenimo muzikinės kompozicijos taktai, jie gali ją tęsti kartu ir keistis motyvais (taip kaip Tomas ir Sabina pasikeitė katiliuko motyvu), bet kai susitinka vyresni, jų muzikinė kompozicija būna beveik baigta, ir kiekvienas daiktas, kiekvienas žodis vieno kompozicijoje reiškia visai ne tai, ką kito.

Jei būčiau klausęsis visų Sabinos ir Franco pokalbių, būčiau galėjęs sudaryti platų jų nesusipratimų žodyną. Tačiau teks pasitenkinti mažu žodynėliu.


3

Trumpas nesuprastų žodžių žodynas (pirma dalis)

MOTERIS

Būti moterimi Sabinai yra dalia, kurios ji nesirinko. Tai, ko nesirinkome, negalime laikyti nei savo nuopelnu, nei savo nesėkme. Sabina mano, jog su tekusią dalia reikia elgtis korektiškai. Maištauti prieš tai, kad gimei moterimi, jai rodos taip pat beprasmiška, kaip ir didžiuotis tuo.

Kartą vieno pirmųjų susitikimų metu Francas pasakė, aiškiai pabrėždamas paskutinį žodį: „Sabina, Jūs esate moteris Ji nesuprato, kodėl jo veido išraiška tokia iškilminga, tarytum ką tik Amerikos krantus išvydusio Kristupo Kolumbo. Tiktai vėliau suvokė, kad žodis „moteris” jam reiškia ne lytį, o vertę. Ne kiekviena moteris verta būti vadinama moterimi.

Bet jei Sabina Francui yra moteris, tai kas tąsyk Mari Klod, tikroji jo žmona? Daugiau nei prieš dvidešimt metų, praėjus nuo jų pažinties pradžios keletui mėnesių, ji pagrasino nusižudysianti, jeigu ją paliksiąs. Francą užkerėjo šis grasinimas. Pati Mari Klod jo per daug nežavėjo, tačiau jos meilė atrodė nepaprasta. Manė nesąs tokios vertas ir turįs už tai žemai nusilenkti.

Tad nusilenkė iki žemės ir vedė ją. Nors Mari Klod jau niekada neparodė tokio jausmų karščio, kaip tą akimirką, kai grasino nusižudysianti, jam giliai išliko gyvas imperatyvas: niekada negalįs jos skriausti ir visada privaląs joje gerbti moteris.

Įdomi frazė. Jis nesakė sau: gerbti Mari Klod, bet – gerbti Mari Klod asmenyje moteris.

Kadangi Mari Klod pati yra moteris, kas yra ta antroji moteris joje, kurią jis turėjo gerbti? Gal tai platoniška moters idėja?

Ne. Tai Franco mamytė. Jam niekada nešovė į galvą sakyti, kad mamytės asmenyje gerbia moteris. Dievino savo mamytę, o ne kažkokią moterį joje. Platono moters idėja ir mamytė jam buvo tapačios.

Francui buvo dvylika metų, kai tėvas juos paliko. Berniukas jautė, kad atsitiko svarbus įvykis, tačiau mamytė uždangstė dramą taikiais ir neutraliais žodžiais, nes nenorėjo jaudinti sūnaus. Tą dieną abu ėjo į miestą, ir prie durų Francas pastebėjo, kad mamytė mūvi skirtingais batais. Sumišo, norėjo pasakyti, bet pabūgo, kad gali ją įžeisti. Mieste išbuvo su ja porą valandų, nenuleisdamas akių nuo jos kojų. Tada jis pirmąkart suprato, kas yra kančia.


IŠTIKIMYBĖ IR IŠDAVYSTĖ

Francas mylėjo ją nuo vaikystės iki palydų į kapines, mylėjo ir paskui – atminty. Jis juto, kad ištikimybė yra svarbiausia tarp visų dorybių. Ištikimybė suvienija mūsų gyvenimą, kuris antraip sutrupėtų į tūkstančius akimirkos įspūdžių.

Francas dažnai pasakodavo Sabinai apie motiną. Gal net pasąmonėje tikėjosi, kad Sabiną sužavės jo ištikimybė ir kad šitaip laimės ją.

Nežinojo, kad Sabiną žavėjo išdavystė, o ne ištikimybė. Žodis „ištikimybė” primindavo jai tėvą, provincijos miestelio puritoną, kuris sekmadieniais savo malonumui tapydavo saulėlydžius viršum miško bei rožes vazoje. Jo dėka dar vaikystėje ji pradėjo piešti. Būdama keturiolikos metų, įsimylėjo bendraamžį berniuką. Siaubo apimtas tėvas ištisus metus neišleisdavo jos vienos iš namų. Kartą jis parodė jai keletą Pikaso reprodukcijų ir jas išjuokė. Negalėdama mylėti keturiolikmečio klasės draugo, pamilo bent kubizmą. Baigusi mokyklą, išvažiavo į Prahą laiminga, kad pagaliau išduoda namus.

Išdavystė. Nuo vaikystės tėvelis ir tamsta mokytojas sakydavo mums, kad tai blogiausia, kas tik begali būti. Tačiau kas yra išdavystė? Išduoti reiškia atiduoti, kas nėra sava, ir išeit į nežinią. Sabinai nėra nieko gražiau, kaip eiti nežinion.

Ji studijavo meno akademijoje, bet negalėjo tapyti kaip Pikasas. Tai buvo metas, kai vyravo vadinamasis socialistinis realizmas ir mokykloje buvo gaminami komunistinių vadovų portretai. Josios noras išduoti tėvą liko nepatenkintas, kadangi komunizmas buvo antrasis tėvas, toks pat griežtas ir ribotas, draudžiantis meilę (laikai buvo labai puritoniški) ir Pikasą. Ištekėjo už nevykėlio Prahos teatro aktoriaus vien todėl, kad jis garsėjo kaip skandalistas ir neįtiko abiem tėvams.

Paskui mirė mama. Kitą dieną, kai Sabina po laidotuvių grįžo Prahon, gavo telegramą: tėvas iš nevilties nusižudęs.

Ji ėmė graužtis priekaištaudama sau: kas čia blogo, kad tėvelis tapydavo rožes vazoje ir. nemėgo Pikaso? Ar labai jau smerktina, kad jis bijojo, jog keturiolikmetė duktė nepareitų namo nėščia? Argi taip jau juokinga, kad nebegalėjo gyventi žmonai mirus?

Ją vėl apėmė troškimas išduoti: išduoti savo pačios išdavystę. Pranešė vyrui (jau nebe skandalistui, o tik baisiam girtuokliui), kad paliekanti jį.

Bet jeigu išduodame B, dėl kurio išdavėm A, dar nereiškia, kad susitaikome su A. Išsiskyrusios dailininkės gyvenimas nebuvo panašus į išduotų tėvų gyvenimą. Pirmoji išdavystė nepataisoma. Prasideda grandininė išdavysčių reakcija, ir kiekviena jų vis labiau ir labiau tolina nuo pirmosios išdavystės.


MUZIKA

Francui tai menas, tarytum girtumas labiausiai priartinąs prie dionisiškojo grožio suvokimo. Žmogus negali smarkiai apgirsti nuo romano arba paveikslo, bet gali ap– svaigti nuo Bethoveno Devintosios simfonijos, Bartoko Sonatos dviem fortepijonams ir mušamiesiems arba nuo The Beatles dainų. Francas neskiria rimtosios ir pramoginės muzikos. Tokia skaida jam atrodo esanti senamadiška ir veidmainiška. Jis mėgsta ir roką, ir Mocartą.

Jis laiko muziką išvaduotoja: ji išlaisvina iš vienatvės, uždarumo, bibliotekos dulkių, atveria jo kūne duris, pro kurias į pasaulį broliautis žengia siela. Jis mėgsta šokius ir apgailestauja, kad Sabina neturi tokio polinkio.

Sėdi abu restorane, trenkia garsi ritmiška muzika.

Uždaras ratas, – sako Sabina, – žmonės kurstą, nes vis garsiau leidžia muziką. Bet kadangi kurstą, nelieka nieko kito, tiktai leisti muziką dar garsiau.

Nemėgsti muzikos? – klausia Francas.

Ne, – sako Sabina. Paskui priduria: – Gal, jei gyvenčiau kitais laikais… – Ji galvoja apie epochą, kai gyveno Johanas Sebastianas Bachas ir muzika buvo panaši į neaprėpiamoje tylos sniego plynėj prasiskleidusią rožę.

Muzikos kauke prisidengęs triukšmas persekioja ją nuo ankstyvos jaunystės. Studijuodama meno akademijoje, ištisas atostogas turėjo leisti vadinamosiose jaunimo statybose. Visi krūvoj gyveno barakuose ir statė metalurgijos kombinatą. Muzika staugė iš garsiakalbių nuo penktos valandos ryto iki devintos vakaro. Verkti norėdavos, tačiau muzika buvo linksma ir nebuvo kur nuo jos pasislėpti, nei tualete, nei lovoje po antklode. Muzika persekiojo ją tarsi vilkinių Šimų ruja.

Tada maniusi, kad vien komunistiniame pasaulyje viešpatauja tokia muzikos barbarybė. Užsienyje pamatė, kad muzika visoje planetoje virsta triukšmu, šitaip žmonija žengia į totalios bjaurasties fazę. Totalūs bjaurasties bruožai ryškėja pirmiausia kaip visur esanti akustinė bjaurastis: automobiliai, motociklai, elektrinės gitaros, grąžtai, garsiakalbiai, sirenos. Ja paseks ir visur prasismelks vizualinė bjaurastis.

Po vakarienės jiedu užlipo į kambarį, mylėjosi. Prieš miegą Franco galvoje sukosi visokios mintys. Jis prisiminė garsią muziką vakarieniaujant ir pagalvojo: „Triukšmas turi vieną privalumą. Jame negirdėti žodžių”. Jam dingtelėjo, kad nuo vaikystės jis nedaro nieko kita, tiktai kalba, rašo, skaito paskaitas, išgalvoja sakinius, ieško tikslesnių formuluočių, taiso jas taip, kad galų gale žodžiai darosi neaiškūs, jų prasmė išskysta, praranda turinį ir virsta šiukšlėm, pelais, smegenis užpilančiu smėliu, jo galvos skausmu, jo nemiga, jo liga. Ir tą akimirką užsigeidė begalinės muzikos, absoliutaus triukšmo, linksmo ir gražaus griausmo, užliejančio, apglėbiančio ir apkurtinančio triukšmo, kuriame visiems laikams prasmegtų žodžių skausmas, bergždumas ir niekybė. Muzika – tai sakinio neigimas, muzika – tai antižodis! Jis troško būti Sabinos glėby, tylėti, niekada jau neištarti nė vieno sakinio ir, pajutęs malonumo viršūnę, susilieti su orgiastišku muzikos grumėjimu. Ir užmigo tokiam laimingam įsivaizduotam triukšme.


ŠVIESA IR TAMSA

Gyventi Sabinai reiškia matyti. Regėjimą riboja dvi sienos: ryški šviesa, kuri akina, ir visiška tamsa. Galbūt todėl Sabinai atgrasus bet koks ekstremizmas. Ekstremai žymi ribas, už kurių baigiasi gyvenimas, o ekstremizmo aistra ir mene, ir politikoje yra užslėptas mirties troškimas.

Žodis „šviesa” Francui sukelia ne žemės kampelio, virš kurio brėkšta diena, vaizdą, o primena patį šviesos židinį: saulę, elektros lemputę, reflektorių. Francui pakanka nuvalkiotų metaforų: tiesos saulė, akinanti proto aušra ir pan.

Jį traukia tiek šviesa, tiek tamsa. Jis žino, kad mūsų dienomis laikoma juokinga besimylint gesinti šviesą, todėl viršum lovos palieka įžiebtą mažytę lemputę. Tą akimirksnį, kai prasiskverbia į Sabiną, vis dėlto užmerkia akis. Jį pripildanti saldybė pageidauja tamsos. Tai yra švari tamsa be jokių įvaizdžių ar proregių, tamsa be galo, be sienų, tai pati begalybė, kurią kiekvienas nešiojame savyje. (Taip teužsimerkia ieškantis begalybės!)

Tą akimirką, kai Francas pajunta, kaip saldybė skleidžiasi kūne, jis ištirpsta ir ištįsta iki savo tamsos begalumo, pats tampa begalybe. Tačiau kuo didesnis tampa vyras savo vidinėj tamsoj, tuo mažesnis pasidaro jo išorinis pavidalas. Vyras užmerktomis akimis tėra vyro likutis. Užsimerkęs Francas Sabinai nemalonus, nenori matyti jo tokio, todėl pati užmerkia akis. Tačiau jai ši tamsa nereiškia begalybės, greičiau nesutikimą su regimu, matomo neigimą, atsisakymą matyti.


4

Sabina įkalbėta aplankė tautiečių bendruomenę. Vėl buvo diskutuojama, ar reikėjo kovoti prieš rusus su ginklu rankose. Suprantama, čia, emigracijos užuovėjoje, visi tvirtino, kad kautis reikėjo. Sabina tarė:

Tai grįžkite ten ir kovokite.

Nereikėjo jai to sakyti. Vyras žilstelėjusiais, žnyplėmis subanguotais plaukais dūrė jos pusėn ilgu smiliumi.

Nekalbėkite šitaip. Visi esame atsakingi už tai, kas ten įvyko. Ir jūs. Ką tėvynėje nuveikėte prieš komunistinį režimą? Tik tapėte paveikslus…

Piliečių tikrinimas ir vertinimas yra pagrindinė ir nenutrūkstanti visuomeninė veikla visuose komunistiniuose kraštuose. Sprendžiant, ar leisti dailininkui surengti parodą, ar išduoti piliečiui vizą, kad atostogas galėtų praleisti užsienyje prie jūros, ar priimti futbolininką į šalies rinktinę, pirmiausia reikalingos charakteristikos ir kiti duomenys (iš kiemsargio, bendradarbių, policijos, partinės organizacijos, iš profsąjungos), paskui visa tai perskaito atsakingi už tai valdininkai. Jie išnagrinėja duomenis ir apibendrina. Charakteristikose nekalbama apie piliečio sugebėjimą tapyti, žaisti futbolą arba apie jo sveikatą, kuriai pataisyti reikėtų atostogų pajūry. Jose atsispindi vien tik vadinamasis „politinis piliečio profilis” (ką pilietis kalba, ką galvoja, kaip elgiasi, ar dalyvauja susirinkimuose ir Gegužės pirmosios demonstracijose). Todėl viskas (kasdieninis gyvenimas, karjera ir atostogos) priklauso nuo to, kaip bus pilietis įvertintas, ir kiekvienas, kas nori žaisti rinktinėje, demonstruoti parodoj savo paveikslus ar praleisti atostogas pajūry, turi elgtis taip, kad būtų palankiai įvertintas.

Apie tai dabar mąstė Sabina, girdėdama kalbant žilstelėjusį vyrą. Jam nerūpėjo, ar jo tautiečiai gerai žaidžia futbolą, ar gerai tapo (nė vienas čekas niekada nesidomėjo, ką Sabina tapo), užtat rūpėjo, ar aktyviai, ar pasyviai jie kovoja prieš komunistinį režimą; rizikuodami ar tiktai dėl akių; nuo pat pradžios ar tik dabar.

Būdama tapytoja, ji gerai įsidėmėdavo žmonių veidus ir pažindavo žmones, kurių mėgstamiausias užsiėmimas buvo tikrinti ir vertinti kitus. Visų jų smiliai būdavo ilgesni nei didysis pirštas ir juo taikydavos į tuos, kuriems kalbėdavo. Juk ir prezidento Novotno, keturiolika metų iki 1968-ųjų valdžiusio Čekiją, plaukai buvo lygiai taip pat kirpėjo subanguoti, o smilius pats ilgiausias iš visų Vidurio Europos gyventojų.

Kai nusipelnęs emigrantas iš tapytojos, kurios paveikslų niekada nebuvo matęs, lūpų išgirdo esąs panašus į komunistinį prezidentą Novotną, paraudo, pabalo, dar kartą paraudo, paskui vėl pabalo, nieko neatsakė ir visai nutilo. Visi kiti taip pat tylėjo, kol Sabina pagaliau pakilo ir išėjo.

Buvo susikrimtusi, tačiau jau būdama gatvėje apsigalvojo: kodėl apskritai turėtų bendrauti su čekais? Kas ją su jais sieja? Žemė? Jei jie turėtų pasakyti, ką įsivaizduoja esant Čekija, kiekvienam prieš akis iškiltų visai skirtingi vaizdai, kurie nesudarytų jokio vientiso peizažo.

Gal kultūra? Bet kas tai? Dvoržakas ir Janačekas? Taip. Bet jeigu čekas nejaučia muzikos? Čekiškumo esmė iškart išsisklaido.

Tad gal didieji vyrai? Janas Husas? Nė vienas iš ten buvusių žmonių neskaitė nė eilutės iš jo knygų. Vienintelis dalykas, kurį jie visi galėjo suprasti, buvo liepsna, šlovė liepsnos, kurioje sudegė kaip eretikas, šlovė pelenų, kuriais pavirto, tad ir čekiškumo esmė, sako sau Sabina, jiems yra tiktai pelenai ir nieko daugiau. Tuos žmones sieja tik jų pralaimėjimas ir priekaištai, kuriuos svaido vieni kitiems.

Ji greitai ėjo gatve. Labiau nei kivirčas su emigrantais dabar ją jaudino jos pačios mintys. Žinojo esanti neteisi. Juk tarp čekų vis dėlto buvo ir kitokių žmonių, ne tik kaip vyriškis ilguoju smiliumi. Nejauki tyla, stojusi po Sabinos žodžių, toli gražu nereiškė, kad visi buvo jai priešiški. Susirinkusieji labiau atrodė priblokšti staigiai tvykstelėjusios neapykantos, to nesusipratimo, kurio aukomis čia, emigracijoje, tampa visi. Ar nevertėtų jų pasigailėti? Negi ji nemato, kokie jie vargani ir vieniši?

Mes žinome, kodėl ji mano, kad ne: išdavus tėvą, gyvenimas jai tapo ilga išdavysčių virtine, ir kiekviena nauja traukė ją tarsi yda, tarsi pergalė. Ne, ji nelaikys savu to, kas nėra jos. Atstums suvienodėjusius žmones ir vieno galo kalbas! Dabar ją taip sujaudino jos pačios neteisingumas. Tas susijaudinimas nebuvo nemalonus, atvirkščiai, Sabina jautė, kad ką tik kažką nugalėjo ir kažkas nematomas ploja jai už tai.

Bet greit šį malonų svaigulį išsklaidė baimė: juk tas kelias, ta virtinė turi kažkur ir baigtis! Vieną kartą turės paliauti išdavinėjus! Turės sustoti!

Buvo vakaras, ji skubiai ėjo peronu. Traukinys į Amsterdamą jau laukė. Surado savo vagoną. Atidarė duris kupė, iki kurios atvedė paslaugus palydovas, ir pamatė Francą, sėdintį ant pakloto patalo. Jis atsistojo pasisveikinti, o ji apkabino ir apibėrė jį bučiniais.

Baisiai troško pasakyti jam ką nors kaip pati banaliausia moteris: nepalik manęs, laikyk šalia savęs, sutramdyk, paverk mane, būk stiprus! Tačiau tai buvo žodžiai, kurių nemokėjo ir negalėjo ištarti.

Paleidusi jį iš glėbio, tepasakė:

Labai džiaugiuosi, kad esu su tavim.

Žinant santūrų jos charakterį, tai buvo daugiausia, ką galėjo pasakyti.


5

Trumpas nesuprastų žodžių žodynas (tęsinys)

EISENOS

Lengva žmonėms Italijoje ar Prancūzijoje. Kai tėvai verčia vaikščioti į bažnyčią, atsikeršijama tuo, kad įstojama į partiją (komunistų, maoistų, trockistų ir taip toliau). Sabinos tėvas pirmiau ją siųsdavęs į bažnyčią, paskui iš baimės vertė stoti į komunistinio jaunimo sąjungą.

Gegužės pirmosios eisenoje Sabina nemokėdavo žygiuot į koją, ir iš paskos žengianti mergina rėkdavo ant jos, tyčia mindama ant kulnų. Keli eisenoje reikėdavo dainuoti, niekada nemokėdavo dainos teksto ir tik žiopčiodavo be garso. Tačiau kolegės tai pastebėdavo ir ją apskusdavo. Sabina nuo vaikystės neapkentė visokių eisenų.

Francas studijavo Paryžiuje ir, būdamas nepaprastai gabus, jau nuo dvidešimties metų buvo užsitikrinęs mokslinę karjerą. Jau tada žinojo, kad visą gyvenimą praleis universitete, viešosiose bibliotekose ir auditorijose. Jam atrodė, kad uždus nuo šitokio vaizdo. Norėdavo išžengti iš savo gyvenimo taip, kaip iš buto žengiama gatvėn.

Todėl gyvendamas Paryžiuje mielai vaikščiodavo į manifestacijas. Buvo nuostabu ką nors švęsti, ko nors reikalauti, prieš ką nors protestuoti, nelikti vienam, būti po dangumi kartu su kitais. Jį žavėjo Šen Žermeno bulvaru arba nuo Respublikos aikštės link Bastilijos žygiuojančios eisenos. Ryžtingai žengianti ir šūkaujanti minia jam atrodė Europos ir jos istorijos paveikslas. Europa – tai Didysis Žygis. Žygis nuo revoliucijos prie revoliucijos, nuo mūšio iki mūšio, tiktai pirmyn.

Galėčiau ir kitaip pasakyti: gyvenimas tarpu knygų Francui atrodė nerealus. Ilgėjosi tikro gyvenimo, kitų žmonių, einančių šalia vienas kito, prisilietimo, jų šūksmų. Nesuvokė, kad kaip tik tas nerealumas (darbas bibliotekų ir kabineto vienatvėje) yra tikrasis jo gyvenimas, o vadinamoji realybė – eisenos – tėra tik vaidinimas, šokis, šventė, kitaip sakant: sapnas.

Studijuodama Sabina gyveno bendrabutyje. Gegužės pirmąją visi turėdavo labai anksti eiti į susirinkimo vietą. Kad nė vieno neliktų, studentų funkcionieriai tikrindavo kambarius. Todėl kartą ji pasislėpė tualete, o kai visi jau buvo išėję, grįžo į savo kambarį. Buvo tylu kaip niekad. Vien iš tolo aidėjo žygio maršai. Jai atrodė, kad slepiasi kriauklės gilumoje ir girdi šniokščiant nedraugiško pasaulio jūrą.

Prabėgus dvejiems emigracijos metams, Sabina visiškai atsitiktinai atsidūrė Paryžiuje kaip tik per rusų invazijos metines. Vyko protesto demonstracija, ir ji neatsispyrė pagundai joje dalyvauti. Jauni prancūzai grūmojo kumščiais ir skandavo šūkius prieš sovietinį imperializmą. Sūkiai jai patiko, tačiau staiga nustebo pajutusi, kad negali šaukti kartu su kitais. Eisenoje teišbuvo vos keletą minučių.

Sabina papasakojo savo įspūdžius bičiuliams prancūzams. Jie stebėjosi: „Tai tu nenori kovoti prieš savo krašto okupaciją?” Ji stengėsi aiškinti jiems, kad už komunizmo, fašizmo, už visų okupacijų ir invazijų slepiasi daug didesnis ir visuotinesnis blogis. Jo provaizdžiu jai yra žmonių eisena, mosuojanti rankomis ir vienu balsu šūkčiojanti tuos pačius skiemenis. Tačiau juto nesugebėsianti jiems paaiškinti. Nusivylusi stengėsi kalbėt apie kitką.


NIUJORKO GROŽIS

Ištisas valandas jiedu vaikščiojo po Niujorką; vaizdas mainės kas žingsnis, tarsi būtų ėję vingiuotu šaligatviu tarp stulbinančių kalnų: vidury šaligatvio klūpojo jaunuolis ir meldėsi, netoliese, atsirėmus į medį, snaudė juodaodė gražuolė, juodu kostiumu vilkįs vyras žingsniavo gatve ir plačiais mostais dirigavo nematomam orkestrui, iš fontano tryško vanduo, o ratu apie jį sėdėjo pietaujantys darbininkai. Geležiniai laiptai ropojo bjaurių raudonplyčių namų fasadais; tie namai buvo tokie bjaurūs, kad atrodė beveik gražūs, o jų kaimynystėje stūksojo didžiulis stiklinis dangoraižis, už jo kitas, ant kurio stogo buvo pastatyti maži arabiški rūmai su bokšteliais, galerijomis ir paauksuotais stulpais.

Sabina prisiminė savo paveikslus: juose taip pat susidurdavo daiktai, visai netinkantys vienas prie kito: metalurgijos kombinato statyba, o už jos – žibalinė lempa; arba kita lempa, kurios senamadiškas dažyto stiklo gaubtas buvo sutraiškytas į smulkutes skeveldras, sklandančias viršum pelkyno.

Europos grožis visada buvo intencionalus. Jis buvo estetikos kryptis ir ilgalaikis planas, pagal kurį žmogus ištisus dešimtmečius statė gotikinę katedrą ar renesanso miestą. Niujorko grožio pagrindas visai kitoks. Tai neintencionalus grožis. Jis atsirado be žmogaus valios, tarsi ola su stalaktitais. Bjaurios formos be jokio plano atsitiktinai atsiduria viena šalia kitos tokioj neįtikėtinoj kaimynystėje, kad sutviska pasakiška poezija, – tarė Francas.

Neintencionalus grožis. Taip. Dar būtų galima pasakyt: grožis per klaidą. Prieš visiškai išnykdamas iš pasaulio, grožis dar akimirką kitą gyvuos kaip klaida. Grožis per klaidą yra paskutinė fazė grožio istorijoje, – atsakė Sabina. Ir prisiminė pirmąjį savo brandų paveikslą, jis atsirado per klaidą – ant jo užtiško raudonų dažų. Taip, jos paveikslų esmė yra grožis per klaidą, o Niujorkas – slapta ir tikroji jos tapybos tėvynė.

Francas pasakė:                   .

Galbūt, nes neintencionalus Niujorko grožis yra daug turtingesnis ir margesnis negu per daug griežta ir sukomponuota žmogaus projekto grožybė. Bet tai jau ne Europos grožis. Tai svetimas pasaulis.

Tai gal pagaliau suradome, kur jųdviejų nuomonės sutampa?

Ne. Ir čia yra skirtumų. Svetimas Niujorko grožis Sabiną baisiai viliojo. Francą jis žavi, bet ir baugina; žadina Europos ilgesį.

 

SABINOS KRAŠTAS

Sabina suvokia, kodėl Francas nemėgsta Amerikos. Jis tikras europietis: motina kilusi iš Vienos, tėvas – prancūzas, o jis pats šveicaras.

Francas savo ruožtu stebisi Sabinos kraštu. Kai ji pasakoja jam apie save ir savo draugus iš Čekijos, Francas girdi žodžius: kalėjimas, persekiojimas, tankai gatvėje, uždraustos parodos, ir jaučia tam tikrą pavydą ir netgi nostalgiją.

Prisipažįsta Sabinai:

Kartą apie mane vienas filosofas parašė, kad visa, ką teigiu, yra neįrodomos spekuliacijos, ir pavadino mane „tariamu Sokratu”. Jaučiausi baisiai pažemintas ir šiurkščiai jam atrėžiau. Tik pamanyk! Tas kvailas epizodas buvo didžiausias konfliktas, kokį man teko išgyventi! Tada mano gyvenimas pasiekė savo dramatinių galimybių maksimumą! Mudu gyvename skirtinguose matmenyse. įžengei į mano gyvenimą tarytum Guliveris į nykštukų karalystę.

Sabina protestuoja. Sako, kad konfliktas, drama, tragedija apskritai nieko nereiškia, neverti nei pagarbos, nei nuostabos. Tai, ko kiekvienas gali pavydėt Francui, yra jo darbas, kurį galįs ramiai dirbti.

Francas purto galvą:

Kai visuomenė turtinga, žmonėms nebereikia rankų darbo ir jie užsiima dvasios veikla. Atsiranda vis daugiau universitetų, vis daugiau studentų. Norėdami baigti mokslus, studentai turi sugalvoti diplominių darbų temas. Temų yra begalė, nes apie kiekvieną dalyką pasaulyje galima parašyti. Prirašyti popieriaus lapai gula į archyvus, kurie liūdnesni už kapines, nes niekas net per Vėlines neįkelia į juos kojos. Produkcijos gausoje nyksta kultūra, ją slegia raidžių lavina, ardo kiekybės siautulys. Tai priežastis, dėl kurios viena uždrausta knyga buvusiam tavo krašte reiškia nepalyginti daugiau nei milijardai žodžių, kuriais trykšta mūsų universitetai.

Dabar gal suprantamesnė bus Franco silpnybė revoliucijoms. Anksčiau simpatizavo Kubai, paskui Kinijai, o kai jį atgrasė tenykščių režimų žiaurumai, melancholiškai susitaikė su mintimi, kad jam telieka raidžių jūra, bereikšmė ir negyvenimiška. Tapo profesorium Ženevoje (kur jokių manifestacijų nevyksta) ir pasinėręs askezėn (vienatvėj, be moterų ir eitynių) labai sėkmingai parašė keletą mokslinių knygų. Paskui vieną gražią dieną tarsi apreiškimas pasirodė Sabina. Ji atvyko iš krašto, kuriame jau seniai nuvyto visos revoliucinės iliuzijos, tačiau kur liko tai, kas jį labiausiai žavėjo revoliucijose: rizika, narsa ir mirties grėsmė. Sabina sugrąžino jam tikėjimą žmogaus lemties didybe. Atrodė dar gražesnė nei buvo, nes už jos pečių švytėjo skausminga jos krašto drama.

Tačiau Sabina tos dramos nemylėjo. Žodžiai: kalėjimas, persekiojimas, uždraustos knygos, okupacija, tankai jai bjaurūs, be jokio romantiško aromato. Vienintelis žodis, sukeliantis jai saldžią gimtinės nostalgiją, – tai žodis „kapinės”.

 

KAPINĖS

Kapinės Čekijoje panašios į sodus. Kapus dengia žalumynai ir spalvingai žydinčios gėlės. Kuklūs paminklai skendi lapų žalumoje. Sutemus kapinėse sužimba daugybė mažų žvakučių, tarytum numirėliai ruoštų vaikišką vakarėlį. Taip, vaikišką, nes mirusieji nekalti lyg vaikai. Net ir tuomet, kai gyvenimas buvo iš tiesų žiaurus, kapinėse viešpatavo ramybė. Ir karo metais, ir Hitlerio; ir Stalino laikais, visų okupacijų metais. Kai jai būdavo liūdna, sėsdavo į automobilį ir važiuodavo tolėliau už Prahos pasivaikščioti pamėgtomis kaimo kapinaitėmis. Mėlynų kalvų fone dunksančios kapinės buvo gražios tarsi lopšinė.

O Francui kapinės tėra šlykštus kaulų ir akmenų sąvartynas.


6

Niekada nesėsčiau į automobilį. Bijau avarijos! Jeigu ir neužsimuši, liks trauma visam gyvenimui! – tarė skulptorius ir nesąmoningai nusitvėrė mažojo pirštelio, kurio kartą vos nenusirėžė iš medžio skaptuodamas skulptūrą. Chirurgams tik per stebuklą pavykę jį išsaugoti.

Visai ne! – garsiai atsiliepė Mari Klod, kuri buvo kuo puikiausiai nusiteikusi. – Buvau patekusi į baisiausią avariją, ir tai buvo nuostabu! Niekur nebuvo taip smagu kaip ligoninėje! Negalėdavau miegoti, tai skaitydavau dieną naktį.

Visi sužiuro į ją su nuostaba, kuri jai teikė palaimą. Francas jautė atgrasą (nebuvo užmiršęs, kaip po minėtos avarijos jo žmoną buvo apėmusi gili depresija, kaip ji be paliovos aimanuodavo), sumišusią su keistoku pasigėrėjimu (šios moters galia transformuoti visus savo išgyvenimus liudijo ją turint imponuojančio gyvybingumo).

Mari Klod pasakojo toliau:

Tenai pradėjau skirstyti knygas į dienines ir naktines. Iš tiesų yra dienos knygos ir tokios, kurias gali skaityti tiktai naktį.

Visų veiduose atsispindėjo pagarbus nusistebėjimas, tik skulptorius vis laikėsi už pirštelio ir buvo susiraukęs nuo nemalonių prisiminimų.

Mari Klod kreipėsi į jį:

Kuriai grupei priskirtumėte Stendalį?

Skulptorius neišgirdo klausimo ir suglumęs gūžtelėjo pečiais. Šalia jo stovėjęs meno kritikas pasakė manąs, kad Stendalis skaitytinas dieną.

Mari Klod papurtė galvą ir garsiai pareiškė:

Klysti. Ne, ne, ne, tu klysti. Stendalis yra naktinis autorius!

Diskusiją apie dienos ir nakties meną Francas sekė neįdėmiai, nes laukė turinčios čia pasirodyti Sabinos. Abu daug kartų svarstė, ar verta jai eiti į šį kokteilių vakarėlį. Mari Klod rengdavo juos visiems tapytojams ir skulptoriams, kurie demonstruodavo savo darbus jos privačioje galerijoje. Susipažinusi su Francu, Sabina ėmė vengti jo žmonos. Kadangi abu bijojo išsiduoti, pagaliau nusprendė, kad atrodys natūraliau ir mažiau įtartina, jeigu ji ateis.

Francas vis žvilgčiojo prieškambario link ir išgirdo kitame salono gale aidintį aštuoniolikmetės dukters Mari Anos balsą. Atsitraukė nuo būrelio, kuriame karaliavo jo žmona, ir priėjo prie kito, kur dominavo duktė. Vienas svečias buvo įsitaisęs fotelyje, kiti stovėjo, o Mari Ana sėdėjo ant grindų. Francas žinojo, kad kitame salono gale Mari Klod taip pat greit atsisės ant kilimo. Sėdėti ant grindų svečių akivaizdoje šiuo metu reiškė natūralumą, laisvumą, pažangias pažiūras, polinkį bendrauti ir Paryžiaus papročių laikymąsi. Mari Ana taip noriai visur sėsdavosi ant grindų, kad Francas dažnai būgštaudavo, jog ji atsisės ir parduotuvėje, kur pirkdavosi cigaretes.

Ką dabar kuriate, Alenai? – paklausė Mari Ana vyriškio, prie kurio kojų sėdėjo.

Alenas buvo naivus doruolis ir panūdo galerijos savininkės dukrai atsakyti kuo išsamiau. Pradėjo aiškinti apie naująjį savo tapybos būdą – bandymą suderinti tapybą su fotografija. Jis tespėjo ištarti tris sakinius, o Mari Ana ėmė švilpčioti. Dailininkas kalbėjo pamažu ir įsijautęs, tad švilpimo nė neišgirdo.

Gal pasakysi man, kodėl švilpi? – sušnabždėjo Francas.

Nes nemėgstu kalbų apie politiką, – atsakė ji garsiai.

Iš tiesų du netoliese esantys vyrai kalbėjosi apie artėjančius rinkimus Prancūzijoje. Mari Ana, jaučianti pareigą vadovauti pokalbiui, pasiteiravo abiejų, ar ateinančią savaitę jie eisią pasiklausyti Rosinio operos, kurią Ženevoje attiksią italų dainininkai. O Alenas tuo metu tebeieškojo tikslesnių formuluočių, turinčių paaiškinti naująjį tapybos būdą, ir Francui buvo gėda dėl dukters. Norėdamas ją nutildyti pasakė, kad per operas jis baisiai nuobodžiauja.

Esi pabaisa, – tarė Mari Ana, stengdamasi ranka smogti tėvui į pilvą, – pagrindinis aktorius tikras gražuolis. Ak, koks jis gražus! Mačiau du kartus ir įsimylėjau.

Francas konstatavo, kad duktė labai panaši į motiną. Kodėl negalėtų būti panašesnė į tėvą? Nieko nepadarysi, į jį nepanaši. Jau dievažin kiek kartų jam buvo tekę girdėti Mari Klod skelbiant, kad ji įsimylėjusi tą ar kitą tapytoją, dainininką, rašytoją, politiką, o sykį net dviratininką. Žinoma, tai tebuvo tušti vakarėlių plepalai, tačiau jis tokiomis progomis prisimindavo, kad maždaug prieš dvidešimt metų ji tą patį sakė ir apie jį, ir dar grasino nusižudysianti.

Tuo metu į saloną įžengė Sabina. Mari Klod ją pastebėjo ir nuėjo pasitikti. Jos duktė toliau kalbėjo apie Rosinį, bet Francas klausėsi tiktai abiejų moterų šnekos. Po kelių draugiškų pasisveikinimo frazių Mari Klod siektelėjo Sabinai ant kaklo kabojusio keraminio medaliono ir labai garsiai pasakė:

Kuriam galui nešioji tokį negražų?

Francas sukluso. Žodžiai nebuvo ištarti užgauliai, atvirkščiai, jiems įkandin nuaidėjęs garsus juokas patvirtino, kad papuošalo išpeikimas nieku būdu nesietinas su Mari Klod simpatija tapytojai, bet, antra vertus, jie buvo pasakyti visai ne tokiu tonu, kokiu Mari Klod kalbėjosi su kitais.

Pati jį pasidariau, – tarė Sabina.

Tikrai negražus, – vėl labai garsiai pakartojo Mari Klod. – Verčiau tu jo nenešiotum.

Francas žinojo, kad žmonai vis vien, gražus papuošalas ar negražus. Negražu jai buvo tai, ką norėjo matyti negražų, ir atvirkščiai. Jų draugų papuošalai būdavo gražūs aprioriškai. Net jei jų negražumas kristų į akis, ji tai nuslėptų, nes komplimentų sakymas jau seniai buvo tapęs antrąja jos prigimtimi.

Kodėl tad dabar ji nusprendė, kad Sabinos pasidarytą papuošalą turi laikyt negražiu?

Francui staiga pasidarė visiškai aišku: Mari Klod pareiškė, kad Sabinos papuošalas negražus todėl, kad galėjo tai sau leisti.

Dar aiškiau: Mari Klod pareiškė, jog Sabinos papuošalas negražus, tam, kad parodytų galinti pasakyti Sabinai, kad jos papuošalas negražus.

Pernykštė Sabinos paroda neturėjo didesnio pasisekimo, ir Mciri Klod nelabai rūpinosi Sabinos draugyste. Atvirkščiai, Sabinai derėjo siekti Mari Klod palankumo. Tačiau iš jos elgesio to nebuvo matyti.

Taip, Francui tapo visiškai aišku: Mari Klod pasinaudojo proga parodyti Sabinai (ir kitiems), koks yra tikrasis jų jėgų santykis.

7

Trumpas nesuprastų žodžių žodynas (pabaiga)

SENA BAŽNYČIA AMSTERDAME

Vienoj gatvės pusėj stovi namai, kur pro didelius, panašius į parduotuvių vitrinas pirmo aukšto langus matyti mažyčiai prostitučių kambarėliai. Jos vienais apatiniais sėdi anapus stiklo pagalvėlėmis išklotuose foteliuose ir atrodo kaip didelės nuobodžiaujančios katės.

Kitoje gatvės pusėje – didžiulė gotikinė keturioliktojo amžiaus šventykla.

Tarp prostitučių ir Dievo pasaulių, nelyg upė tarp dviejų imperijų, tvyro stiprus šlapimo dvokas.

Šventyklos viduj iš seno gotikinio stiliaus likusios tik plikos baltintos sienos, kolonos, skliautas ir langai. Ant sienų jokio paveikslo, niekur jokios statulos. Bažnyčia tuštutėlė kaip gimnastikos salė. Tik josios vidury apie mažytę pakylą su pamokslininko stalu dideliu kvadratu sustatytos kėdės. Už kėdžių stovi medinės kabinos – turtingųjų miestiečių ložės.

Tos kėdės ir ložės sustatytos nepaisant sienų formos nei kolonų išdėstymo, tarsi tenorint paniekinti gotikinę architektūrą. Kalvino tikėjimas prieš kelis šimtmečius pavertė bažnyčią angaru, kurio vienintelė paskirtis – apsaugoti besimeldžiančius nuo lietaus ir sniego.

Francas buvo sužavėtas: šia milžiniška sale pražygiavo Didysis istorijos žygis.

Sabina prisiminė, kaip po komunistinio perversmo visos pilys Čekijoje buvo suvalstybintos ir paverstos amatų mokyklomis, senelių prieglaudomis, o kai kurios ir karvidėmis. Ji buvo užsukusi į vieną tokią karvidę: prie lipdiniais išpuoštų sienų buvo pritvirtinti kabliai su geležinėmis kilpomis, o prie jų pririštos karvės, svajingai besidairančios pro langus į pilies parką, kur lakstė vištos.

Ši tuštuma mane žavi, – tarė Francas. – Žmonės užsigriozdina altoriais, statulomis, paveikslais, kėdėmis, krėslais, kilimais, knygom, bet ateina ta džiugi akimirka, kai viskas nušluojama tarsi dulkės nuo stalo. Ar galėtum įsivaizduoti Heraklio, iššlavusio šią šventyklą, šluotą?

Sabina ranka parodė į medinę ložę:

Vargšams tekdavo stovėti, o turčiai statėsi ložes. Tačiau ir bankininką, ir beturtį siejo viena – neapykanta grožiui.

Kas yra grožis? – paklausė Francas ir prisiminė parodos atidarymą, kuriame neseniai dalyvavo su žmona. Begalinis šnekų ir žodžių bergždumas, meno bergždumas.

Studijuojant, kai sielą jaunimo statyboje visai apnuodijo be perstojo iš garsiakalbių griaudėjantys maršai, Sabina vieną sekmadienį sėdo ant motociklo ir nuvažiavo į kalvas. Sustojo nepažįstamame, kalnuose pasislėpusiame kaimelyje. Atrėmusi motociklą į bažnyčios sieną, užėjo vidun. Vyko mišios. Religiją tuomet persekiojo režimas, ir dauguma žmonių vengė vaikščioti į bažnyčią. Suoluose sėdėjo vien seniai ir senutės, kurie nebijojo režimo. Jie bijojo tiktai mirties.

Kunigas užgiedojo, Sabina ir žmonės choru jam pritarė. Tai buvo litanija. Vis tie patys žodžiai sugrįždavo į tą pačią vietą kaip keleivis, negalintis atsitolinti nuo brangių apylinkių arba su gyvenimu išsiskirti nepajėgiantis žmogus. Ji sėdėjo paskutiniame suole, kartais užsimerkdavo, kad geriau girdėtų tų žodžių muziką, paskui vėl atsimerkdavo: matė viršuje žydrai dažytą skliautą ir didžiules auksines žvaigždes. Jautėsi kaip apžavėta.

Tai, ką ji netikėtai aptiko bažnyčioje, buvo ne Dievas, o grožis. Be to, ji gerai žinojo, kad nei ta bažnyčia, nei litanija nebuvo gražios savaime, bet tiktai lyginant su jaunimo statyba, kurioje turėjo stumti dienas muzikai griaudžiant. Mišios buvo gražios, nes atsidūrė jose netikėtai ir slapta, kaip išduotame pasaulyje.

Nuo tada Sabina žinojusi, kad grožis yra išduotasis pasaulis. Jį galime atrasti tik ten, kur iki šiol neaptiko persekiotojai. Grožis slepiasi anapus Gegužės pirmosios eisenos kulisų. Jei norime jį rasti, turime praplėšti dekoracijos drobę.

Šiandien pirmąkart mane sužavėjo bažnyčia, – tarė Francas.

Jį sužavėjo ne protestantizmas ir ne askezė. Tai buvo kažkas labai asmeniška, apie ką nedrįso prabilti Sabinai. Jam rodės, kad girdi balsą, raginantį imtis Heraklio šluotos ir iššluoti iš savo gyvenimo Mari Klod vernisažus, Mari Anos dainininkus, kongresus ir simpoziumus, bergždžias kalbas, bergždžius žodžius. Didžiulė, tuščia Amsterdamo bažnyčios erdvė atrodė esanti jo paties išsilaisvinimo provaizdis.

 

JĖGA

Vieno iš daugelio viešbučių, kur jiedu mylėjosi, lovoje Sabina, žaisdama su Franco rankomis, tarė:

Tiesiog neįtikėtina, kokie raumenys.

Francas apsidžiaugė. Išlipo iš lovos, viena ranka paėmė už kojos apačios sunkią ąžuolinę kėdę ir ėmė iš lėto kelti į viršų.

Nieko nebijok, – pasakė jis, – bet kada tave apginčiau. Anksčiau dalyvaudavau dziudo varžybose.

Jam pavyko iškelti virš galvos sunkią kėdę, o Sabina paklausė:

Tikriausiai malonu jausti, kad esi toks stiprus?

O mintyse pagalvojo: Francas stiprus, bet tik išoriškai. Šalia žmonių, su kuriais gyvena, kuriuos myli, jisai silpnas. Franco silpnybė vadinama gerumu. Francas nedrįstų įsakinėti Sabinai. Nelieptų jai, kaip kartą Tomas, paguldyti ant grindų veidrodį ir nuogai juo vaikščioti. Ne todėl, kad jam stigtų geidulingumo, tiesiog jis neturi jėgos įsakinėti. Yra dalykų, kurių pasiekti galima tiktai prievarta. Kūniška meilė neįmanoma be prievartos.

Sabina žvelgė į Francą, žingsniuojantį su aukštai iškelta kėde, vaizdas buvo groteskiškas, ir ją apėmė keistas liūdesys.

Francas pastatė kėdę ir atsisėdo ant jos veidu į Sabiną.

Gerai, kad esu stiprus, – tarė, – bet kam man tie raumenys Ženevoje? Nešioju juos lyg ornamentą. Lyg povo plunksną. Dar nė karto su niekuo nesimušiau.

Sabinos galvoje toliau sukosi melancholiški apmąstymai: o jeigu turėtų įsakinėjantį vyriškį? Tokį, kuris norėtų ją valdyti? Ar ilgai tai pakęstų? Tikriausiai nė penkių minučių neištvertų! Vadinasi, jai netinka joks vyras. Nei stiprus, nei silpnas.

O kodėl kartais nepanaudoji jėgos prieš mane? – paklausė ji.

Meilė reiškia jėgos atsisakymą, – tyliai atsiliepė Francas. Sabina suvokė du dalykus: tie žodžiai esą tikri ir gražūs. Ir kad su šiais žodžiais jis netenkąs vertės jos erotiniame gyvenime.

GYVENTI TIESOJE

Tai formulė, įrašyta Kafkos dienoraštyje ar kažkuriame laiške. Francas gerai nepamena. Si formulė jį sudomino. Ką reiškia gyventi tiesoje? Lengva apibrėžti neigimu: nemeluoti, nesislapstyti ir nieko neslėpti. Susipažinęs su Sabina, Francas ėmė gyventi mele. Pasakoja žmonai apie kongresą Amsterdame, apie paskaitas Madride, kurių niekada nebuvo, ir bijo pereiti su Sabina Ženevos gatvėmis. Jam įdomu meluot ir slapstytis kaip tik todėl, kad niekuomet anksčiau to nedarydavo. Jis maloniai sudirgęs kaip pirmūnas, pirmą kartą gyvenime nusprendęs pabėgti iš pamokų.

O Sabina gyventi tiesoje, nemeluoti sau nei kitiems gali tik tada, kai niekas jos nestebi. Kai tik kas nors mato mūsų veiksmus, norom nenorom prisitaikome prie stebinčio, ir tai, ką darome, jau nėra teisybė. Gyventi prieš publiką, galvoti apie publiką, vadinasi, gyventi mele. Sabina atmeta literatūrą, kurioje autorius atskleidžia savo ir savo artimųjų gyvenimo detales. Žmogus, praradęs intymumą, praranda viską, mano ji. O žmogus, savanoriškai atsisakęs intymumo, yra pabaisa. Todėl Sabina nė kiek nesikremta priversta slėpti savo meilę. Atvirkščiai, tiktai slėpdama ji gali „gyventi tiesoje”.

Francas savo ruožtu yra įsitikinęs, kad melo priežastis – gyvenimo padalijimas į privačią ir viešąją sferas: žmogus būna vienoks patsai sau ir kitoks viešumoj. „Gyventi tiesoje” jam reiškia nuversti barjerą tarp viešo ir asmeninio gyvenimo. Jis mielai cituoja Andrė Bretono žodžius, kad norėtų gyventi „stikliniam name”, kurį kiekvienas galėtų matyti kiaurai ir kur nebūtų jokių paslapčių.

Kai Francas išgirdo žmoną sakant Sabinai: „Tas papuošalas negražus!”, suprato, kad toliau gyventi mele nebegalės. Jis turėjo užstoti Sabiną tą pat akimirksnį. Neužstojo, nes bijojo išduoti slaptą jųdviejų meilę.

Kitą dieną po vakarėlio abu su Sabina turėjo dviem dienom išvykti į Romą. Ausyse jam vis skambėjo: „Tas papuošalas negražus”, ir savo žmoną jis matė kitokią, negu visą gyvenimą jam atrodė. Jos nepažeidžiamas, triukšmingas ir temperamentingas agresyvumas išlaisvino nuo gerumo naštos, kurią jis kantriai vilko visus dvidešimt trejus santuokos metus. Prisiminė Amsterdamo šventyklos erdvę ir vėl pajuto kažkokį nesuprantamą entuziazmą, kurį jam sukėlė toji tuštuma.

Francas krovėsi lagaminą, kai į kambarį įžengė Mari Klod. Ji kalbėjo apie vakarykščius svečius, energingai girdama vienų pažiūras ir su pajuoka atmesdama kitų nuomonę.

Jis ilgai žiūrėjo į ją ir pagaliau pasakė:

Romoj nebus jokios konferericijos.

Tai ko ten skrendi? – nesuprato ji.

Jau devynis mėnesius turiu meilužę. Nenoriu susitikinėti su ja Ženevoje. Todėl taip dažnai išvykstu. Manau, kad turėtumei tai žinoti, – pasakė jis.

Francas išsigando ištartų žodžių, drąsa jį paliko. Nusuko akis, bijodamas išvysti Mari Klod veide neviltį, kurią manė sukelsiąs savo žodžiais.

Taip, aš irgi manau, kad turėčiau tai žinoti, – pasigirdo po trumpos pauzės.

Balsas skambėjo tvirtai, ir Francas pakėlė akis: Mari Klod neatrodė sugniuždyta. Ji tebebuvo panaši į moterį, vakar garsiai ištarusią: „Tas papuošalas negražus!”

Jeigu jau esi toks drąsus ir praneši, kad devynis mėnesius apgaudinėji mane, gal gali pasakyti ir su kuo? – paklausė ji.

Francas visada sau sakydavo, kad negalima Mari Klod skriausti, kad turi gerbti jos asmenyje moterį. Bet kur toji moteris pranyko? Kitaip tariant, kur pranyko mamytės paveikslas, kurį siejo su savo žmona? Mamytė, jo liūdna ir palaužta mamytė, avinti skirtingais bateliais, pradingo iš Mari Klod, o gal net nepradingo, gal niekada joje nė nebuvo? Suvokė tai užkluptas neapykantos.

Neturiu jokios priežasties slėpti.

Nors jos nepažeidė žodžiai apie neištikimybę, neabejojo, kad pažeis žinia, kas jos varžovė. Todėl pasakė jai Sabinos vardą, žiūrėdamas tiesiai į akis.

Netrukus Francas susitiko su Sabina oro uoste. Lėktuvas šovė viršun, ir jam tolydžio darėsi vis lengviau. Nudžiugo, kad pagaliau po devynių mėnesių vėl gyvenąs tiesoje.


8

Sabina jautėsi taip, tarsi Francas būtų pečiais išvertęs jos intymiojo gyvenimo duris. Tarsi vienu metu vidun būtų sulindusios Mari Klod, Mari Anos, dailininko Aleno ir skulptoriaus, vis tebespaudžiančio savo pirštą, galvos bei galvos visų žmonių, kuriuos pažinojo Ženevoje. Dabar ji prieš savo valią turėsianti tapti varžove moters, kuri jos visiškai nedomino. Francas skirsis, ir ji užimsianti vietą šalia jo plačioje sutuoktinių lovoje. Visi iš toliau ar iš arčiau stebėsią šitą spektaklį, kurį ji bus priversta vaidinti tarsi teatre. Negalėdama būti Sabina, privalėsianti vaidinti Sabinos vaidmenį ir dar laužyti galvą, kaip vaidinti. Tapusi vieša, meilė bus daug sunkesnė, virs našta. Sabina linko, vien tą naštą įsivaizdavusi.

Jiedu vakarieniavo Romoj restorane, gėrė vyną. Ji tylėjo.

Iš tiesų nepyksti? – klausinėjo Francas.

Ji patikino, kad nepyksta. Tebebuvo sutrikusi ir nežinojo, turėtų džiaugtis ar ne. Prisiminė susitikimą su juo miegamajam vagone, kai važiavo į Amsterdamą. Tada norėjosi pulti ant kelių ir prašyti, kad laikytų ją prie savęs ir niekada nepaleistų. Tada troškusi, kad pagaliau baigtųsi tas pavojingas išdavysčių kelias. Norėjusi sustoti.

Dabar stengėsi kuo intensyviau atgaivinti tuometinius troškimus, tikėdamasi, kad tai padės. Veltui. Atgrasą buvo daug stipresnė.

Vakare jie grįžo į viešbutį. Italai aplink juos šūkalojo, triukšmavo, mosavo rankomis, tad jie galėjo žingsniuot nesikalbėdami, klausydamiesi savo tylėjimo.

Paskui Sabina ilgai maudėsi vonioje, o Francas laukė po apklotu lovoj. Kaip paprastai švietė maža lemputė.

Išėjusi iš vonios Sabina ją užgesino. Taip pasielgė pirmą kartą. Francui vertėjo atkreipti į tai dėmesį, o jis ir nepastebėjo, nes šviesa jam neturėjo jokios reikšmės. Jau žinome, kad jis užsimerkdavo besimylėdamas.

O juk dėl tų užmerktų akių Sabina ir užgesino lemputę. Jau nė akimirkos nenorėjo matyti nuleistų jo vokų. Akys yra sielos langai, sako priežodis. Visada užmerktomis akimis ant jos besiblaškantis Francas jai buvo kūnas be sielos. Panėšėjo į dar aklą ir iš troškulio bejėgiškai inkščiantį žvėriuką. Reljefiškų raumenų gūbriais apipintas Francas atrodė esąs milžiniškas jos krūtis žindantis šunytis. Net ir dabar lūpomis čiulp– čiojo jos krūties spenelį tarsi žįsdamas! Suvokimas, kad žemiau juosmens yra subrendęs vyras, o aukščiau – krūtį žindantis naujagimis, kad ji myluojasi su kūdikiu, beveik kėlė pasišlykštėjimą. Ne, daugiau niekada nenorinti matyti ant savęs to nirtulingo raitymosi, jau niekada neatkišianti jam krūtinės kaip kalė šunyčiui, šiandien paskutinis, pats paskutinis kartas!

Žinia, Sabina numanė, kad jos sprendimas neteisingas, kad Francas geriausias iš visų jos vyriškių, kad jis inteligentiškas, suprantąs jos paveikslus, gražus, geras, tačiau kuo giliau tai smelkėsi į sąmonę, tuo stipriau ji troško išprievartauti tą inteligentiškumą, tą gerumą, išprievartauti tą bejėgę jėgą.

Tą naktį mylėjo jį daug aistringiau nei kada nors anksčiau, ją audrino supratimas, kad tai paskutinis kartas. Mylėjo jį ir buvo jau kažkur kitur. Vėl girdėjo toli aidint auksinį išdavystės trimitą ir žinojo, kad tai garsas, kuriam nepajėgsianti atsispirti. Jai atrodė, kad priešais dar plyti neaprėpiama laisvės erdvė, ir tos erdvės ją jaudino. Mylėjo Francą padūkėliš– kai, kaip laukinė, taip, kaip dar niekad nebuvo mylėjusi.

Francas kūkčiojo ant jos kūno ir buvo tikras, kad viską supranta: nors vakarieniaujant Sabina ir tylėjusi, nesakydama, ką galvoja apie jo sprendimą, atsiliepia dabar. Šitaip reiškia savo džiaugsmą, savo aistrą, pritarimą ir troškimą likti su juo visam laikui.

Jis buvo tarsi raitelis, jojantis į viliojančią tuštumą, tuštumą be žmonos, be dukters, be namų ūkio, į Heraklio šluota iššluotą nuostabią tuštumą, kurią pripildys savo meilės.

Jojo vienas ant kito tarsi ant žirgų. Abu jojo į viliojančias tolumas. Abu buvo apsvaigę nuo išdavystės, kuri juos išlaisvino. Išdavęs žmoną, Francas jojo ant Sabinos. Išdavusi Francą, Sabina jojo ant Franco.


9

Daugiau nei dvi dešimtis metų Francas žmonoje matė savo motiną, silpną būtybę, kurią reikia saugoti, – šis įvaizdis buvo taip įsišaknijęs, kad atsikratyti jo nepakako dviejų dienų. Grįžo namo sąžinės priekaištų graužiamas ir bijojo, kad, jam išėjus, žmona bus sugniužusi, kad pamatys ją sielvarto smaugiamą. Nedrąsiai atidarė duris ir žengė į savo kambarį. Valandėlę stovėjo tylėdamas ir klausėsi. Ji buvo namuose. Padvejojęs, kaip visuomet sugrįžęs, užėjo pas ją pasisveikinti.

Ji kilstelėjo antakius dirbtinai nustebdama.

Tu atėjai čia?

O kur turėčiau eiti?” – norėjo paklausti Francas (tikrai nustebęs), bet neištarė nė žodžio.

Tebūnie aišku: neprieštaraučiau, jeigu bemat pas ją persikeltum, – pasakė žmona.

Prisipažindamas jai Francas neturėjo jokio aiškaus plano ateičiai. Buvo nusiteikęs draugiškai pasikalbėti, kai sugrįš, aptarti, kaip viską sutvarkys, kad kuo mažiau ją įskaudintų. Nesitikėjo šalto ir atkaklaus reikalavimo išeiti.

Tai jį nuvylė, nors ir palengvino padėtį. Visą gyvenimą bijojo kuo nors ją įžeisti ir vien todėl savanoriškai užsivertė mulkinančios monogamijos dorybių naštą. Ir po dvidešimt trejų metų staiga įsitikino, kad jo savitvarda buvusi visai nereikalinga, kad tik per nesusipratimą atsisakydavęs kitų moterų!

Po pietų jis turėjo skaityti paskaitą, o paskui iš universiteto nuėjo tiesiai pas Sabiną. Norėjo paprašyti leidimo pasilikti pas ją per naktį. Paskambino prie durų, tačiau niekas neatidarė. Užėjo į priešais esančią aludę ir ilgai stebėjo jos namo įėjimą.

Buvo vėlyvas vakaras, ir Francas nesumojo, ką daryti. Visą gyvenimą miegojo vienoje lovoje su Mari Klod. Kur reikėtų gultis dabar, jeigu grįžtų namo? Žinoma, galėtų pasikloti ant sofos gretimam kambary. Bet ar tai nebūtų per daug demonstratyvu? Juk ir toliau norėtų likti savo žmonos draugu! Tačiau gultis šalia jos būtų nebeįmanoma. Rodos, jau girdėjo ironiškai klausiant, kodėl nesirenkąs Sabinos lovos. Todėl apsistojo viešbutyje.

Kitą dieną daug kartų be atsako skambino prie Sabinos durų. Trečią dieną užėjo pas kiemsargę. Ši nieko nežinojo ir davė namų savininkės telefoną. Paskambinęs jai sužinojo, kad Sabina užvakar atsisakiusi nuomos.

Dar keletą dienų užsukdavo, vildamasis surasti Sabiną namie, kol kartą rado buto duris praviras, o trejetas vyrų su kombinezonais nešė lauk baldus ir paveikslus į didžiulį kieme stovintį furgoną.

Francas paklausė, kur jie perveš baldus.

Atsakė, kad jiems liepta slėpti adresą.

Jau norėjo kyštelėti keletą banknotų, kad jie išduotų paslaptį, bet staiga pajuto neturįs jėgų. Liūdesys jį paralyžiavo. Jis nieko nesuprato, nieko negalėjo sau paaiškinti, žinojo tiktai, kad šios akimirkos laukė nuo pažinties su Sabina pradžios. Įvyko, kas turėjo įvykti. Francas nė nebandė gintis.

Susirado butuką senamiesty. Tokiu metu, kai nei dukters, nei žmonos nebūna namuose, pasiėmė drabužius ir pačias reikalingiausias knygas. Labai saugojosi, kad nepaimtų nieko, ko galėtų pasigesti Mari Klod.

Kartą pamatė ją pro kavinės langą. Sėdėjo tenai kartu su dviem damom, ir jos veidas, kuriame intensyvi mimika jau seniai įrėžė daugybę raukšlių, temperamentingai judėjo. Damos jos klausėsi ir be paliovos kvatojosi. Francas negalėjo atsikratyti minties, kad pasakojama apie jį. Tikriausiai Mari Klod sužinojo, kad tuo metu, kai Francas nusprendė gyventi su Sabina, ji pradingo iš Ženevos. Tai buvo išties komiška istorija! Nederėjo stebėtis, kad pasitarnausianti žmonos bičiulėms palinksminti.

Francas sugrįžo į savo naująjį butą, kur kas valandą skambėjo Šen Pjero bažnyčios varpai. Kaip tik tą dieną jam iš parduotuvės buvo atgabentas stalas. Užmiršo jis ir Mari Klod, ir jos bičiules. Akimirką užmiršo net Sabiną. Sėdo už stalo. Apėmė džiaugsmas, kad pats jį išsirinko. Ištisus du dešimtmečius gyveno tarp baldų, kurių nesirinko. Viską tvarkydavo Mari Klod. Pagaliau jis nustojo būti vaiku ir pasidarė savarankiškas. Rytdienai buvo pasikvietęs dailidę, kuris padirbs lentynas knygoms. Jau keletą savaičių Francas jas braižė ir svarstė, kaip išdėstys.

Dabar nustebęs susivokė visai nesąs laimingas. Fizinis Sabinos buvimas šalia buvo daug mažiau reikalingas nei tikėjosi. Svarbesnė buvo auksinė žymė, stebuklingas pėdsakas, kurį ji įspaudė jo gyvenime ir kurio jau niekas negalėjo pašalinti. Dar prieš pranykdama už akiračio, spėjo įspausti jam į rankas Heraklio šluotą, su kuria iš savo gyvenimo jis išsviedė visa, ko nemėgo. Si netikėta sėkmė, ši palaima, šis laisvės ir naujo gyvenimo suteiktas džiaugsmas buvo jam palikta dovana.

Juk jis visada teikdavo pirmenybę nerealiems dalykams, o ne tikrovei. Kaip kad visada geriau jausdavosi eisenose (kurios, kaip sakiau, tėra sapnas ir vaidinimas) negu katedroje, kurioje skaitydavo paskaitas, lygiai taip laimingesnis buvo su nematoma dievybe tapusia Sabina negu su ta, kuri lydėjo jį po pasaulį ir kurios meilę prarasti nuolat bijojo. Ji suteikė jam netikėtą laisvo vyriškio laimę, nutvieskė jį žavesiu. Jis pasidarė patrauklus moterims; viena studentė jį įsimylėjo.

Taip per neįtikėtinai trumpą laiką jo gyvenimas visiškai pasikeitė. Dar neseniai gyvenęs didžiuliame miesčioniškame bute su tarnaite, dukra ir žmona, dabar buvo įsikūręs mažame butelyje senamiesty, ir beveik kasdien pas jį nakčiai likdavo jauna meilužė. Su ja nereikėjo trankytis po viso pasaulio viešbučius, su ja galėjo mylėtis savo bute, savo patale, šalia savo knygų ir peleninės ant naktinio stalelio.

Mergina nebuvo nei bjauri, nei gražuolė, tačiau daug jaunesnė už jį! Ir žavėjosi Francu taip, kaip dar visai neseniai Francas žavėjosi Sabina. Tai nebuvo nemalonu. O jeigu ir būtų galėjęs, lygindamas Sabiną su akiniuota studente, pajusti šią pakaitą kaip mažytę degradaciją, būdamas iš prigimties geras, pasistengė mielai priimti naują meilužę ir tėviškai ja rūpintis, nes juk niekada anksčiau neturėjo progos realizuoti jausmų, – Mari Ana elgėsi ne kaip duktė, o kaip antroji Mari Klod.

Vieną dieną Francas aplankė žmoną ir pasakė, kad norėtų dar kartą vesti.

Mari Klod papurtė galvą.

Juk niekas nepasikeis, jei išsiskirsime! Nieko neprarasi! Paliksiu tau visą turtą.

Man ne turtas rūpi, – atsakė ji.

Tai kas?

Meilė, – nusišypsojo ji.

Meilė? – nustebo jis.

Meilė – tai kova, – šypsojosi Mari Klod. – Kovosiu ilgai. Iki galo.

Meilė – tai kova? Neturiu nė mažiausio noro kovoti, – tarė Francas ir išėjo.


10

Po ketvertų Ženevoje praleistų metų Sabina apsigyveno Paryžiuje, ir ją apniko melancholija. Jei kas būtų paklausęs, kas atsitiko, nebūtų galėjusi paaiškinti.

Gyvenimo dramą visada galima išreikšti sunkumo metafora. Sakoma, kad žmogų prislėgė kokia nors našta. Žmogus tą naštą pakelia arba nepakelia, parkrinta po ja, grumiasi su ja, pralaimi arba nugali. O kas atsitiko Sabinai? Nieko. Paliko vyrą, kurį ir norėjo palikti. Jis ją persekiojo? Ne. Jos drama buvo ne sunkumo, o lengvybės drama. Sabiną užgriuvo ne našta, o nepakeliama būties lengvybė.

Iki šiol išdavystės akimirkomis ją užliedavo malonus susijaudinimas ir džiaugsmas, kad priešais atsiveria naujas kelias, kurio pabaigoj laukia naujas išdavystės nuotykis. Bet jeigu tas kelias vieną kartą baigsis? Žmogus gali išduoti tėvus, sutuoktinį, meilę, tėvynę, bet kai nebėra nei tėvų, nei sutuoktinio, nei meilės, nei tėvynės, ką tada begalima išduoti?

Sabina jautė aplinkui tuštumą. O jeigu toji tuštuma ir buvo visų jos išdavysčių tikslas?

Iki šiol, žinoma, to nebuvo suvokusi, ir tai suprantama: tikslas, kurio žmogus siekia, visada yra paslaptis. Mergina, svajojanti ištekėti, nori kažko jai visiškai nepažįstamo. Šlovės trokštantis jaunuolis nenutuokia, kas yra šlovė. Tai, kas suteikia mūsų veiksmams prasmę, visada mums yra absoliučiai nepažįstama. Sabina taip pat nežinojo, koks tikslas slypi jos išdavystės geisme. Ar tas tikslas yra nepakeliama būties lengvybė? Išvykusi iš Ženevos gerokai prie jo priartėjo.

Buvo Paryžiuje praleidusi jau trejetą metų, kai gavo laišką iš Čekijos. Rašė Tomo sūnus. Kažkaip apie ją sužinojo, gavo adresą ir kreipėsi kaip į tėvo „artimiausią draugę”. Pranešė jai apie Tomo ir Terezos mirtį. Paskutiniais metais jie gyvenę kaime, kur Tomas dirbęs sunkvežimio vairuotoju. Kartais abu važiuodavę į gretimą miestelį, kur visada nakvodavę pigiam viešbuty. Kelias tenai serpantinais vingiuoja apie kalną, ir jų sunkvežimis nusiritęs nuo stataus skardžio. Jų kūnai buvo visiškai sumaitoti. Policija dar nustačiusi, kad stabdžiai buvo sugedę.

Sabina ilgai neatsigavo po šios žinios. Buvo nutrauktas paskutinis saitas, siejęs ją su praeitimi.

Senu įpročiu nutarė pasivaikščioti kapinėse. Artimiausios buvo Monparnase. Tarsi mažyčiai nameliai ant kiekvieno kapo stovėjo miniatiūrinės koplyčios. Sabina negalėjo suprasti, kam numirėliams tos rūmų imitacijos. Šios kapinės buvo akmenimis paversta savimeilė. Užuot po mirties pasidarę protingesni, kapinių gyventojai kvailiojo labiau nei gyvi būdami. Paminklais demonstravo savo reikšmingumą. Čionai ilsėjosi ne tėvai, broliai, sūnūs ar seneliai, o valdininkai ir visuomenės veikėjai, titulų, valstybinių postų ir apdovanojimų savininkai. Čia gulėjo ir pašto tarnautojas, išstatęs apžiūrai buvusias pareigas, – visą savo vertę ir orumą.

Žingsniuodama kapinių alėja, pamatė netoli tako kažką laidojant. Ceremonmeisteris turėjo glėbį gėlių ir dalino po vieną palydintiems. Atkišo ir Sabinai. Ji prisidėjo prie palydos. Aplenkė daug paminklų, kol priėjo kapą, prie kurio stovėjo antkapis. Palinko virš duobės. Ji buvo nepaprastai gili. Paleido iš rankos gėlę. Sukdamasi ratais, ji nukrito ant karsto. Čekijoje tokių gilių duobių niekas nekasa. Paryžiuje kapų duobės tokio gylio, kokio aukščio tenykščiai namai. Sabina pažvelgė į šalia duobės pastatytą antkapinį paminklą. Akmuo kėlė siaubą; ji nuskubėjo namo.

Visą dieną galvojo apie tą akmenį. Kodėl jo taip išsigando?

Atsakė sau: kai kapas prislegiamas akmeniu, mirusysis jau niekad neišeis lauk.

Bet miręs juk ir šiaip negali išeiti! Tad ar ne vis vien, užverčiam jį moliu, ar prislegiam akmeniu?

Ne vis vien. Užvertę akmeniu tartum pasakome, kad nenorime, jog miręs sugrįžtų. Sunkus akmuo reikalauja: „Lik ten, kur atgulei”.

Sabina prisiminė tėvelio kapą. Jo karstas užverstas moliu. Iš molio auga gėlės ir jovaras skverbiasi šaknimis karsto link, tad atrodo, jog mirusysis tomis gėlėmis ir šaknimis išlipa iš kapo. Jei tėvelis būtų prislėgtas akmeniu, ji niekada su juo negalėtų pasikalbėti, niekada medžio šakose neišgirstų atlaidaus jo balso.

Kažin kaip atrodo kapinės, kuriose guli Tomas su Tereza?

Sabina vėl pradėjo galvoti apie juos. Kartais važinėdavę į gretimą miestelį ir nakvodavę tenykščiame viešbuty. Ją sudomino šioji laiško vieta. Ji liudijo, kad jie buvo laimingi. Vėl matė Tomą, tarsi vieną iš savo paveikslų: prieky – Don Žuanas, nelyg primityvisto piešta dekoracija. Pro plyšį dekoracijoje matyti Tristanas. Tomas žuvo kaip Tristanas, o ne kaip Don Žuanas. Sabinos tėvai mirė tą pačią savaitę. Tomas su Tereza – tą pačią akimirką. Staiga ji pajuto, kad ilgisi Franco.

Kartą pasakojo jam apie savo klajones kapinėse, jis šlykštėdamasis nusipurtęs ir pavadinęs kapines kaulų ir akmenų sąvartynu. Tą akimirką tarp jų atsivėrusi nesupratimo bedugnė. Tik šiandien Monparnaso kapinėse ji suvokė, ką jis tuomet turėjęs galvoje. Jai apmaudu, kad buvusi tokia nekantri. Jei ilgiau būtų pagyvenę kartu, gal būtų pradėję suprasti kits kito žodžius. Jų žodynai būtų pamažu ir droviai, tarsi labai nedrąsūs meilužiai, suartėję, ir abiejų melodijos būtų pradėjusios lietis. Bet dabar jau per vėlu.

Taip, per vėlu, ir Sabina suvokia, jog nepasiliks Paryžiuje, jog keliaus toliau, dar toliau, nes jeigu numirtų čia, būtų užversta akmeniu, o niekur pastogės nerandančiai moteriai slogu įsivaizduoti, kad jos bėgimą kas nors gali nutraukti visiems laikams.


11

Visi Franco bičiuliai pažinojo Mari Klod ir jo studentę dideliais akiniais. Tik apie Sabiną niekas nebuvo girdėjęs. Francas klydo, manydamas, kad žmona papasakojo apie ją savo draugėms. Sabina buvo graži moteris, ir Mari Klod nenorėjo, kad kas nors imtų jas lyginti.

Vis bijodamas išsiduoti, jis nepaėmė nei vieno jos paveikslo, piešinio, net nei mažytės fotografijos. Tad ji dingo iš jo gyvenimo be pėdsakų. Neliko jokio apčiuopiamo įrodymo, kad praleido su ja pačius gražiausius savo gyvenimo mėnesius.

Tuo labiau troško likti jai ištikimas.

Kai būna kambary vienu du, jaunoji jo meilužė dažnokai pakelia galvą nuo knygos ir pasižiūri tiriančiu žvilgsniu: „Apie ką galvoji?” – pasiteirauja.

Francas grimzdi fotely, o akys pakeltos į lubas. Kad ir ką jis atsakytų, žinome, kad galvoja apie Sabiną.

Kai moksliniame žurnale paskelbia naują studiją, studentė pirmoji ją perskaito ir bando diskutuoti. Tačiau jam labiau rūpi, ką apie tekstą pasakytų Sabina. Kad ir ką jis darytų, daro vardan Sabinos, ir daro taip, kad jai patiktų.

Tai visai nekalta neištikimybė, ji atitinka Franco mastelį, – jis niekada negalėtų nuskriausti akiniuotosios savo studentės. Sabinos kultas puoselėjamas labiau kaip religija, o ne meilė.

Pagaliau ar šioji teologija nebyloja, kad jaunąją meilužę pasiuntusi jam pati Sabina. Todėl tarp jo žemiškosios ir nežemiškosios meilės vyrauja visiška santarvė. Jeigu nežemiškąją meilę (nes ji nežemiška) retkarčiais pritemdo nesupratimo šešėlis (prisiminkime nesuprastų žodžių žodyną, tą ilgą nesusipratimų sąrašą), tai žemiškoji meilė pagrįsta visišku supratimu.

Studentė daug jaunesnė už Sabiną, muzikinė jos gyvenimo kompozicija dar tik vos nužymėta, ir ji su dėkingumu naudojasi iš Franco perimtais motyvais. Ji irgi ima išpažinti Franco Didžiąją Eiseną. Muzika ir jai pasirodo esąs dionisiškasis girtavimas. Abu dažnai nueina kur nors pašokti. Gyvena tiesoje, neslapukauja. Mėgsta bičiulių, kolegų, studentų draugiją, nevengia ir nepažįstamų žmonių, mielai su visais leidžia laiką, gurkšnoja ir tauškia niekus. Dažnai kartu iškylauja Alpėse. Francas pasilenkia, mergina užšoka jam ant pečių ir, ja nešinas, jis lekia per pievą garsiai skanduodamas ilgą vokišką eilėraštį, kurį vaikystėje išmokiusi mamytė. Mergina kvatojasi apsikabinusi kaklą, žavisi jo kojomis, pečiais ir plaučiais.

Tiktai tos ypatingos simpatijos, kurią Francas jaučia rusų okupuotai šaliai, prasmė jai nesuprantama. Čekų bendruomenė Ženevoje surengė vakarą invazijos metinėms paminėti. Salėje labai mažai žmonių. Žili oratoriaus plaukai subanguoti kirpėjo žnyplėmis. Jis skaito ilgą kalbą, keliančią nuobodulį ir tiems keliems entuziastams, kurie atėjo jo pasiklausyti. Prancūziškai kalba be klaidų, tačiau su baisiu akcentu. Kartais, norėdamas pabrėžti mintį, kilsteli smilių, lyg grasintų sėdintiems salėje.

Akiniuotoji mergina sėdi šalia Franco ir stengiasi pergalėt žiovulį. O Francas laimingas šypsosi. Žiūri į žilaplaukį, kuris, kad ir iškeltu smiliumi, jam simpatiškas. Įsivaizduoja, kad tai slaptas pasiuntinys, angelas, palaikantis ryšį tarp jo ir jo deivės. Užsimerkia, kaip užsimerkdavo ant Sabinos kūno penkiolikoje Europos ir Amerikos viešbučių.

Almis Grybauskas. Aludės sfinksas

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavui Hašekui – 140 / Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas)…

Almis Grybauskas: „Atsilaikyti…“

2022 m. Nr. 3 / Rašytoją, vertėją Almį Grybauską kalbina Donata Mitaitė / Praėjusio amžiaus 8–9-uoju dešimtmečiu Almį Grybauską, Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną kritikai, o gal ir skaitytojai suvokė kaip maištaujančią jaunų nekonformistų kartą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Almis Grybauskas. Atminties tušu tuštumoj. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Šių metų spalio 31 d. sukako šimtas metų nuo Egono Schiele’s mirties. Jam ir skiriu ciklą „Atminties tušu tuštumoj“. Austrų tapytojas, piešėjas, grafikas Egonas Schiele …

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5–6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p.

Almis Grybauskas. Dievų gyvenimas ir mirtis

2015 m. Nr 12 / Ką tu esi praradus amžinai? – užklausė Aistis –
ne tik žemes ir žmones kaip Suvalkus ir Donelaičio ainius Tą
Nemuno pietinį krantą kurį Mačernis matė jau nepasiekiamą
todėl skeveldrą priėmė ramiai – Žodyno sakralumą? –

Almis Grybauskas. Iš menkų daiktų daugsyk

2014 m. Nr. 11 / kai įkaitęs oras garu virsta
kažkur klapanus vidinius virpindamas
ir membranos numeruotais tonais alpėdamos

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Vaclav Havel. Laiškas Gustavui Husakui

1992 m. Nr. 3 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Publikuojamas garsusis Vaclavo Havelo laiškas Gustavui Husakui

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.