literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3

Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Tai, kad Daivos Čepauskaitės pjesių rinkinys „Aš tave užmiršau“ buvo išrinktas į Metų knygų prozos penketuką, visiškai nenuostabu, nes ši knyga to verta. Paprastai tokio žanro leidinių likimas nepavydėtinas – jie kur kas mažiau skaitomi ir aptariami nei dabar madingi istoriniai ar nūdienos realijas vaizduojantys romanai. Kita vertus, pjeses ir skaityti reikia kitaip – gerokai dėmesingiau, fiksuojant šalutines siužeto gijas, atidžiai žvelgiant į veikėjus ir jų poelgius. Čia, sakyčiau, reikalingas netgi ne skaitymas, o savotiška žiūra – juk pjesės ir įsivaizduojamos, veikėjų dialogai girdimi, o remarkos turi būti taupios ir nebeletristiškos. Netgi sunku pasakyti, ar pjesės yra literatūra, ar tik literatūrai artimas žanras: artimas tiek, kiek vieno ir kito tipo tekstus sieja popieriuje išspausdinti žodžiai.

D. Čepauskaitės knygą sudaro trys pjesės – „Pupos“, „Musė“ ir „Aš tave užmiršau“. Dvi pirmosios panašios savo struktūra ir tematika; autorė, imdama paprastą, banalią buitinę situaciją, išaugina ją iki apibendrinimo, išreikšto savitu simboliu, įkūnijančiu situacijos dviprasmiškumą, atveriančiu kitokią, nekasdienišką egzistencijos pusę.

Pirmojoje pjesėje kaip toks simbolis pasirinkta pupa – augalo sėkla, suskliaudžianti dviejų pagyvenusių sutuoktinių – Brigitos ir Alfonso – gyvenimą į mažutę ankštį. Sverdami ir skaičiuodami pupas, jiedu netyčia užstringa savadarbiame lifte; šioje ankštoje erdvėje besiriedami, ironizuodami, priekaištaudami vienas kitam sutuoktiniai tarsi bando atsiverti, bando išsiaiškinti, kodėl tiek metų gyvena kartu, jei tai neturi prasmės, jei atmintis užnuodyta kvailomis nuoskaudomis ir įtarimais, kam jie sveria ir vežioja liftu į rūsį tas pupas, jeigu jų niekam nereikia. Sutuoktinių dialogai skaitytojui iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šmaikštūs ir juokingi („Pabezdėk po jazminais“, p. 12), tačiau tai apgaulingas įspūdis. Štai todėl nereikia jų skaityti probėgšmais, kaip kad esame įpratę daryti su romano dialogais. Iš pažiūros paikame dviejų senukų plepėjime, atidžiau įsiskaičius, nėra nieko, kas nereikalinga; tai labai koncentruoti, tiršti, niuansais turtingi dialogai, kurių potekstėje slypi kartoka ironija ir, sakyčiau, netgi neviltis, fatališka nuojauta, kad šita paprasta situacija yra kur kas sudėtingesnė ir tragiškesnė, nei mums atrodo.

Nuojauta pasitvirtina: pupa nevirsta kopėčiomis į transcendenciją, kaip tai atsitinka pasakoje, ir neperkelia Brigitos su Alfonsu į mito (rojaus, dangaus) erdvę. Liftas ima veikti, durys atsidaro, ir jiedu lieka būti ten pat, kur ir buvo, – geležinėje dėžėje, kuri trumpą laiką atrodė „rojaus kampeliu su geležinėm sienom“ (p. 44). Jie lieka prie savo pupų – tvarkingai pasvertų, sudėliotų, – užuot lipę stebuklingu pupos stiebu į dangų ir išsivadavę iš įkyrėjusios buities rutinos. Šiuo atveju juntama aiški autorės ironija, turint omeny vieną iš populiariausių nūdienos psichologijos terapijų – išsipasakojimus ir atsivėrimus. Žmogui gal ir palengvėja, juolab kai jis išsipasakoja įstrigęs savadarbiame lifte, tačiau nuo to jis netampa kitoks. „Sakiau, durnius… Visiškas durnius“ (p. 57) – šiais žodžiais pjesė prasideda, jais ir baigiasi, lyg patvirtindama, kad žmogiškosios inercijos ratas yra nepajudinamas.

Kita vertus, subtiliai pjesės medžiagą jaučianti autorė, regis, ir neketino kurti nei ypatingų veikėjų charakterių, prisodrintų niūraus romantizmo ar fatalizmo, nei intriguojančio siužeto posūkio (tarkim, liftas atsiduria transcendentinėj erdvėj ar panašiai). Į kosmoso ateivius panašių veikėjų lietuvių literatūroje ir taip užtenka; jaučiu didelę pagarbą autorei, kuri išsivertė su tokiomis paprastomis priemonėmis.

Štai tokios visai ne hamletiškos Alfonso mintys apie gyvenimo prasmę: „Mano gyvenimo niekas nepratęs. Jis gyvens savo gyvenimą, ne mano, dirbs savo darbus, ne mano. Aš esu pirmas ir paskutinis <…>. Niekas nematys pasaulio mano akimis“, „<…> gyventi yra smagu. Be jokios prasmės“ (p. 36). Sakytum, banalu, nedidvyriška, bet tai juk paprasto šiuolaikinio žmogaus gyvenimo samprata!.. Ir visiškai natūralu, kad Alfonsas netrokšta patekti į dangų – į mitinę erdvę. Ne tiek dėl transcendencijos baimės, o paprasčiausiai dėl to, kad veikiausiai sunkiai įsivaizduoja, ką toji transcendencija apskritai reiškia.

Todėl suprantama, kad autorė grąžina savo personažus į tą pačią būseną, kurioje jie regi savo egzistencijos prasmę. Iš kvepiančių Dievo sodų, nukabinėtų pyragais ir obuoliais, – atgal prie pupų.

Švelni, tačiau kartoka ironija gaubia ir kitos pjesės veikėją – nepilnametę prostitutę, kuri net vardo neturi, visi vadina ją Muse. Kad paaštrintų savotišką šio vardo semantiką, autorė į pjesės siužetą įpina šuns vardą: pasirodo, pjesės veikėjas Robertas turėjo buldogę Musę, kurią ištiko neaiški lemtis (veikiausiai nugaišo). Dar labiau „šuniška“ vardo semantika sustiprėja, kai Musė Roberto šaldytuve aptinka ir suvalgo šuniui skirtą dešrą. Taigi toji vargšė mergaitė pjesėje ir vaizduojama kaip įkyriai prie „gero“ žmogaus Roberto priskretęs „parazitas“, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti. Roberto draugei Monikai socialinis Musės statusas yra visiškai aiškus ir ji žino, ką tokiu atveju daryti – „išspirk ją, tuojau pat“ (p. 79).

Kadangi autorė yra gera žmogaus psichologijos žinovė ir jos kūryboje veikiausiai nė su žiburiu nerastume socialistinio realizmo ar propagandinio meno atgarsių, kur dėl kilnaus tikslo geras kovoja su geresniu arba visi veikėjai tvarkingai atskiriami pagal politines pažiūras, ji neidealizuoja ir neteisina nei Musės, nei Monikos. D. Čepauskaitės pjesių veikėjai yra tokie, kokie ir turi būti normalūs žmonės – nei geri, nei blogi. Galima sakyti, kad juose glūdintis gėris ar blogis priklauso nuo aplinkybių, ir tai leidžia veikėjo charakteriui rutuliotis tarsi pačiam savaime, be išankstinės autoriaus numatytos schemos.

Taigi Musė ir Monika paprasčiausiai at-stovauja dviem skirtingoms socialinėms klasėms, gyvenimo būdams, kuriuos šiuolaikinės medijos visuomenei atitinkamai pateikia – su tokiu padažu, kokio reikalauja dienos meniu. Vaikiška, empatiška, „laimingų namų“ besiilginti, nirši ir protestuojanti Musė. Racionali, išdidi, pareiginga ir tuo pačiu silpna (ar tokia besidedanti) Monika. Lyg tos „dvi Lietuvos“, kurias pamėgusi cituoti žiniasklaida.

O „geras“ žmogus Robertas iš tikrųjų yra geras, šiuo požiūriu būdvardis neslepia jokios ironijos. Ir galbūt svarbiausias pjesės „Musė“ akcentas ir yra Roberto keitimasis, susidūrus dviem tokioms nepanašioms moterims: jų veikiamas, iš gero žmogaus jis pamažu virsta šiek tiek blogesniu. Tai pamažu patiria ir skaitytojas, iš pradžių smagindamasis situacija ir dialogais, pasiruošęs pasmerkti Moniką ir išteisinti Musę, o vėliau supranta, kad nei Musė čia nėra jokia herojė, nei racionalioji Monika – blogio įsikūnijimas. „Kodėl aš turiu nuolat spręsti ir veikti už tave? <…> Nes tu toks trapus. Nes tu toks geras! <…> tu negali pakovoti, supykti, pasiųsti velniop <…> šlykštus tas tavo gerumas <…> minkštakūnis. Bestuburis“ (p. 106). Negi po šiais Monikos žodžiais nepasirašytų dažna šiuolaikinė moteris?.. Ir ar iš tiesų labai jau žavėtų Musės maištingumas, kurio vienas bruožų – nuolatinis melavimas, nors kontekste jis ir labai juokingas?..

Ši iš pažiūros lengva ir žaisminga pjesė turi įdomią potekstę, kurią išrutulioti galėtų režisierius, praplėsdamas Roberto temą, – sužinotume, ką iš tiesų reiškia Roberto žodžiai „atviras lūžis atveria akis“. Gal visai ne tai, kaip tai supranta skaitytojas.

Autorė ir čia naudoja vadinamąjį dramaturginį apskritimą: „Pupose“ sutuoktiniai nuo pradėto dialogo grįžta prie to paties dialogo („Visiškas durnius“), taigi – atgal į inerciją, o „Musėje“ šią funkciją atlieka paslaptingos rankos mesta plyta, kuri pjesės pradžioje išdaužia kažkokių „laimingų namų“ langą, o pabaigoje, papildama šukes, įlekia į Roberto kambarį. Piktadarys neįvardijamas, bet aiškiai nujaučiamas, kaip ir jo siunčiama žinia – taip, aš esu parazitas, keliantis „laimingų žmonių“ pasipiktinimą, atskilusi Lietuva ir taip toliau, ir papūskit man į nosį.

Trečioji pjesė „Aš tave užmiršau“ – sudėtingesnė ir painesnė. Ji skiriasi nuo pirmųjų dviejų ne tik tematika (Holokaustas, kaltė ir atgaila), bet ir savotišku pagrindinių pjesės veikėjų susidvejinimu, kai siejamos kelios kartos – seneliai ir jų vaikaičiai, jų išgyventos istorijos. Pagrindinė pjesės veikėja Milda yra tarsi savo senelės Goldos atspindys laiko veidrodyje, ir jų abiejų sąsaja itin stipri – toks galėtų būti ir Andrius, Mildos mylimasis, kurio senelis Kostas buvo kartu ir žudikas, ir Goldos mylimasis. Šitos sąsajos iš pradžių suvokiamos kaip žaidimas, kaip spektaklis, kaip teatras. Milda išgyvena savo senelės likimą dabartiniais laikais ir išgyvena taip stipriai, kad ima nebelaikyti to žaidimu, tai jai tampa tikrove. Todėl Andriui, sakančiam „Aš nebežaisiu. Nusivilk tą suknelę. Tu Milda. Tu ne Golda“; „Tu gyveni su silpnaprote senele, kuri užkrėtė tave savo liguistom fantazijom <…> tai tavo senelės istorija“ (p. 118), Milda atsako – „Tai mano istorija“ (p. 120). Tačiau ir Andrius ilgainiui ima skausmingai suvokti, kad tai – ne žaidimas, kad visa tai, kas buvo, yra tikra ir nepamirštama.

Autorė, gvildendama itin skaudžią Holokausto temą, pasitelkia ir vyraujančias to meto socialines bei politines klišes, ir amžiną kitataučių „svetimumo“ temą („Skirtingos tos mūsų veislės, vaikine. Kitokie mes. Vadinasi, svetimi“ (p. 131), – sako Kostui Berelis), ir įsišaknijusį tamsų priešiškumą, į kurį sudūžta naivios jaunų žmonių viltys, kad užtenka tik mylėti vienas kitą, daugiau niekas nesvarbu („Aš nenoriu nieko žinoti. Aš norėjau tik mylėti tave“, p. 146).

Ir sunku pasakyti, kas šioje pjesėje nugali – žinojimas ar meilė, atmintis ar užmarštis. Galbūt nugalėtojo net ir nėra – nebent tai būtų poetinis autorės talentas. Kai išsenka visi racionalūs paaiškinimai ir nuslopsta netgi graudokas žydiškas humoras, lieka poezija. Visa tai, kas gaivališka, archajiška, nepaaiškinama ir kartu labai logiška. Įspūdingi pjesės dialogai, parašyti poetine forma, – ir žodžio spalva, ir potekstės gyliu, ir eilutės ritmika. Galbūt poezija galėtų padėti suvokti, kas yra toji atmintis ir užmarštis, nes juk tik poezija veikiausiai taip arti beprotybės ir meilės…

Ir toji frazė, kurią nuolat kartoja Golda, o vėliau jos anūkė Milda – „Aš tave užmiršau“ – liudija veikiau ne pilką užmarštį, kai atmintis išsitrina ar yra ištrinama, o veikiau meilės malonę, nes juk tik meilė pamiršta tai, kas yra bloga, nedėkinga, kerštinga ir nedora. Pasak Mildos, „kitaip nėra prasmės gyventi. Užmiršus – irgi nėra prasmės“ (p. 185).

Paradoksas, kad raginama užmiršti tai, ko neįmanoma užmiršti. Tarsi iš amžinybės perspektyvos, kur nykstančios žemiškosios prasmės nebeturi prasmės ir lieka tik tai, kas nemirtinga. Galima užmiršti žmogų – žudiką, kolaborantą, gelbėtoją – ir nepamiršti meilės. Užmiršau tave – bet nepamiršau, kaip tave mylėjau ir ką toji meilė man reiškė baisiais gyvybės ir meilės paniekinimo metais.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.