literatūros žurnalas

Dovilė Kuzminskaitė. Užrašai iš niekur

2020 m. Nr. 3

Narius Kairys. Toliau nei vandenynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 277 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

„Toliau nei vandenynas“ – debiutinis Nariaus Kairio romanas, kuriame dėstoma paprasta ir netgi nelabai originali istorija – jaunas vaikinas ryžtasi pėsčiomis eiti piligriminį kelią ir kelionės metu rašo dienoraštį. Tame dienoraštyje, kaip ir dera, jis ne tik atpasakoja svarbiausius dienos nutikimus, bet ir pasižymi nuotaikas, emocijas, vizijas, mąsto apie gyvenimą ir matuojasi pakeliui sutiktųjų likimus. Dienoraštis turi ir numanomą adresatą – Ją, pas kurią turėtų galiausiai grąžinti kelias. Ir grąžina, tiesa, ne visai tokia forma, kokios galėtume tikėtis.

„Toliau nei vandenynas“ galėtų būti parašytas kaip dar vienas autobiografinis romanas apie Camino de Santiago piligriminį kelią, vedantį per šiaurės Ispaniją, kurį per paskutiniuosius dešimt metų nuėjo, nubėgo ar nuvažiavo kone kas penktas Europos pilietis. Tokių nušvitimo paliestų piligrimų istorijų, egzaltuotai aprašančių kelio gale užklupusį didįjį atsivėrimą Viešpačiui ar Visatai, apstu, dažnai jos būna atgrasios savo emociniu ir religiniu angažuotumu. N. Kairio kūrinys kitoks dėl kelių priežasčių – nepaisant to, kad tai vis dėlto yra kelionių literatūra (kurios Lietuvoje rašoma tikrai mažai, ypač jei turėtume galvoje kokybišką), romane esama literatūrinio darbo: struktūra apgalvota, mėginama žongliruoti skirtingomis kultūrinėmis referencijomis, justi intriga, kuriamo personažo psichologija išbaigta ir logiška. Kitaip tariant, esama užmojo realybę transformuoti, paversti meno kūriniu. Turint omenyje, kad tai pirmasis autoriaus romanas, šis ypatybių sąrašas nuteikia optimistiškai.

Tai, kad N. Kairys iš tiesų nuosekliai dirbo rengdamas šį romaną, o ne pasikliovė spontanišku užmoju, pirmiausia atskleidžia kūrinio struktūra. Džiugu, kad Lietuvoje pasirodantys pirmieji jaunų romanistų kūriniai leidžia suprasti, kad jų autoriai yra ne tik pradedantys rašytojai, bet ir pagavūs skaitytojai. Jiems pažįstama modernioji literatūra, literatūros teorija, o skaitytos ir matytos tendencijos pritaikomos praktiškai konstruojant savųjų kūrinių karkasą. Tam, kad būtų galima kalbėti skaitytojui, bandoma naudotis ne tik pačia pasakojama istorija. Vienu esminių reikšmės kūrimo elementų, kaip minėta, tampa romano struktūra. Ją sudaro prologas, keturiasdešimt skyrių ir nedidelis skyrelis, pavadintas „Vietoje epilogo“. Toks pavadinimas verčia šyptelėti, nes panašių mėginimų išvengti užbaigtumo ar kategoriškumo įspūdžio mūsų kultūros lauke iš tiesų daug – nuo Juozo Baltušio dienoraščių iki biografinių knygų apie Lietuvos moteris. Regis, mūsų rašytojai nuolankiai paklūsta Umberto Eco idėjai, bylojančiai apie tai, kad kaip tik skaitytojas yra atsakingas už kūrinio prasmę, tad negalima būti pernelyg įtaigiam. Galbūt besivadovaudamas panašiomis teorijomis ir N. Kairys palieka mus kaboti tarsi ant uolos krašto kur nors Ispanijos šiaurės vakaruose ir iki galo nepaaiškina, kas gi jo personažui nutiko. Taigi paradoksalu, kad prologas ir epilogo apmatai sudaro savitą naratyvinį rėmą, tačiau nesuteikia pasakojimui konkretumo, jo neuždaro, veikiau priešingai – autorius gana gudriai laužo tradicinę uždaro pasakojimo schemą, kad įsileistų skaitytoją.

Įdomi ir skyrių numeracija – pradedama nuo keturiasdešimtojo ir keliaujama atbuline tvarka. Kodėl? Tai, vėlgi, teks išsiaiškinti kiekvienam skaitytojui, pasikliaujant savo interpretaciniais gebėjimais. Peršasi mintis, kad tokia numeracija pabrėžia grįžimo, ėjimo atgal prie to, kas itin svarbu, idėją – juolab kad jaunatviškos prasmės, ryšio su kitu paieškos ir yra šio romano ašis. Tiesa, nevertėtų manyti, kad tokios mintys dėstomos atvirai ar prikišamai – priešingai, N. Kairio pasakojimo būdas grakštus, subtilus, netgi manieringas, daugelis dalykų pasakoma tarsi puse lūpų. Sakytume, tvirtai laikomasi dienoraščio logikos – juk rašydami sau nevardijame ir neaiškiname kiekvienos detalės, daug kas lieka „savaime suprantama“, taip nutinka ir čia.

Kadangi šio romano pasakotojas – jaunas vaikinas, tad ir jo kelionė, nors ir piligriminio atspalvio, tačiau tokia, kokia ir būna būdinga jaunai, nekomformistinei, ieškančiai asmenybei. Pagrindinis veikėjas klysta, atgailauja, piktinasi, niurzga, mąsto, stebi, mėgina daryti vykusias ar mažiau nusisekusias išvadas apie pasaulį, kitaip tariant – suvokti ir susivokti. Sakyčiau, kad pasakotojas sukurtas taip įtaigiai, kad kartais net ima erzinti – taip tikrai nutiks tiems, kuriems klajokliškas pseudofilosofinis asmenybės tipas yra kiek svetimas. Be to, naratyvas lėtas, kaip lėtos yra ir tokios kelionės, čia nėra vietos dideliems siužeto vingiams, laiko šuoliams, ypatingoms istorijoms, tad romanas, kaip ir ėjimas, įgauna šiokios tokios monotonijos, o su pagrindiniu veikėju, beveik jo kailyje, tenka praleisti labai daug laiko. Tai ne visuomet lengva – kartais kalbėtojas iš tikrųjų atrodo gana tuščias ir tuo pat metu pernelyg ambicingas, net arogantiškas. Tiesa, tokiais atvejais, ko gero, reikėtų prisiminti save dvidešimties. Šiek tiek dinamikos šiai istorijai suteikia tai, kad pasakotojas nuolat keičia vardus, mėgina įsijausti ir į kelyje sutiktų žmonių gyvenimus – papasakoja tai, ką išgirdęs, prisiima jų balsus. Taip istorija tarsi išskysta, susiformuoja skirtingi klodai, išvengiama vientisumo ir monumentalumo įspūdžio, o drauge mums leidžiama kiek pailsėti nuo jaunojo klajūno.

Verta paminėti ir tai, kad N. Kairio romanas ne tik paradoksaliai nesiužetiškas (čia esama smulkių pavienių įvykių, įspūdžių ir nutikimų, tačiau nėra „didžiosios istorijos“), jis taip pat ir nelokalus. Nepaisant to, kad tam tikras detales skaitytojas galėtų susieti su konkrečiu geografiniu kontekstu, šis kūrinys nėra apie jokią konkrečią vietą – taip veikiausiai mėginama itin tvirtai nubrėžti liniją tarp šio kūrinio ir klasikinių kelionių užrašų, kuriuos išleisti staiga pajunta pareigą kiekvienas, vienu ypu numaknojęs daugiau nei du šimtus kilometrų. Toks pasirinkimas nesukomercinti šios knygos ir nepasiduoti kelionių atpasakojimų vajui stebina tik iš pradžių – perskaitęs romaną skaitytojas supras, kad N. Kairio personažas mums kalba jau tarsi iš niekur – jį, kaip ir daugelį tikslių ar tikrinių detalių šioje knygoje, pasiglemžia nežinomybė.

„Toliau nei vandenynas“ dažnai pristatomas kaip piligriminis romanas ar romanas apie piligrimystę, todėl tuos, kuriems dievoieška ir visas su tuo susijęs diskursas nėra aktualūs, gali ir atbaidyti. Pripažinsiu, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl į šį kūrinį žiūrėjau su šiokiu tokiu atsargumu ir skepsiu. Džiugu tai, kad gebama piligrimystę atskleisti per kiek kitokią prizmę – visų pirma, ji nėra vaizduojama primygtinai, išvengiama sustabarėjusių klišių. Piligriminė kelionė čia tampa lydinčiu elementu, pretekstu šiai knygai atsirasti ir istorijai vykti, tačiau ne į ją sutelkiamas visas dėmesys. Veikiausiai būtų galima teigti, kad dėmesio centru tampa kiti motyvai – visų pirma riba, mat personažas vis susiduria su tam tikromis objektyviomis – kaip pinigų trūkumas – arba subjektyviomis ribinėmis patirtimis, prieina „slenksčius“, todėl turi priimti tam tikrus sprendimus (būtent šie nedideli sprendimai, nereikšmingos, subtiliai ir be dramatizmo pateiktos siužetinės gijos ir pina N. Kairio tekstą). Nepaisant to, kad jaunasis herojus dažnai akcentuoja savo norą atsitraukti nuo bandos (taip pat gana paaugliškai), jam ypač svarbus kiekvienas susidūrimas su aplinka, todėl dėmesingai fiksuojama tai, kas yra matoma, su kuo susitinkama, kas valgoma, ypač svarbi kūno patirtis, savęs kaip savotiško trapaus mechanizmo suvokimas. N. Kairio romanas labai vizualus, daiktiškas – čia gausu vaizdų, esama netgi kinematografiškumo įspūdžio (kuris, turint omenyje autoriaus profesinį gyvenimą, nestebina). Taigi, riba ir patirtis tampa ne tik pasikartojančiais motyvais, jos įgauna netgi šiokį tokį metaforiškumo atspalvį.

Perskaičius Nariaus Kairio romaną, prisiminus Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“ ar Valdo Papievio „Eiti“, kyla mintis, kad ėjimo, kelionės patirtis žmogui yra labai svarbūs būties momentai, kone sakralinės atvertys. Todėl nenuostabu, kad kyla noras tą judėjimą fiksuoti kultūriniame diskurse, judėti ir kartu stebėti save judantį. Iš romano apie piligrimystę galbūt bus tikimasi dramatiškų vingių, rimtų samprotavimų ar duoklės kultui atidavimo. Jų čia nėra ir būti negali – kelionių literatūra (ne literatūra apie keliones, tai tikrai ne tas pats) visada yra šiek tiek nesvari, tarsi mimezės principu atkartotų patį keliavimo įspūdį – į vienį vejasi nuolat besikeičiantys vaizdai, veidai, mintys ir buvimas vienu metu ir ten, iš kur pajudėjai, ir ten, kur dabar atsidūrei.

Dovilė Kuzminskaitė. Imperatoriškieji vargai

2019 m. Nr. 11 / Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 333 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Dovilė Kuzminskaitė. Tėvo eilėraštis tėvui

2019 m. Nr. 10 / Mindaugas Nastaravičius. Bendratis. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 64 p. Knygos dailininkė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Dovilė Kuzminskaitė. Vilniaus stigma

2019 m. Nr. 7 / Tomas Vaiseta. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990. – Vilnius: Lapas, 2018. – 271 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8–9 / Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Du viename

2016 m. Nr. 11 / Dainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.