Kristina Kučinskaitė. Klaidžiojant po nupigintą Ulro dykumą
2008 m. Nr. 10
Kristina Jokštaitė. Karta SOS: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2008. – 263 p.
Ulras – tai iš Blake’o pasiskolintas žodis. Jis reiškia kraštą dvasios kančių, kurias kenčia ir privalo kentėti kiekvienas suluošintasis (Cz. Miłoszas).
Pirmoji Kristinos Jokštaitės knyga „Karta SOS“ drąsiai spraudžiasi į lentynas ne tik dėl solidžios apimties, bet ir dėl pavadinimo. Jis plika akimi regimais lynais mėgina prisitraukti prie pagarbą jau užsitarnavusių daugelio kartų – X, P ir kitų.
Karta, išdrįsusi turėti vardą, neišvengiamai nurodo į maištą. Į atsiskyrimą nuo kitų kartų, kurios, pasyviai tekėdamos gimimo/mirties trajektorija, susilieja į vieną amorfišką masę. Karta, turinti vardą, – gyva ir aktuali, dažnai jos kūnas išraižytas sužalojimų, o siela kupina nevilties. Tokia karta nebūtinai iškels ginklus kovodama su ėdančia dabartimi, bet ji būtinai išrėks savo skausmą ir įniršį. Gal beribėse erdvėse atsiras kažkas, kas jį išgirs. Kas toliau? Nežinia, svarbu, kad kas nors pamatys pasaulio žvėries išmėsinėtą vidujybę.
„Karta SOS“ (tai galima nuspėti iš autorės pasiekimų jaunųjų filologų konkurse bei jaunumo) išsiskleidžia kaip beveik epinė lietuviškai meksikietiška istorija, kurioje susigrūda visas įmanomas emocijų spektras. Tekstas lyg negailestingai perpjauta arterija plūsta įvykiais ir aistromis. Užsienyje dirbantys tėvai, vaikai, palikti nukvaišusių senelių priežiūrai, sužvėrėjusi mokykla, kurioje visi trokšta tik vieno – dulkintis, dulkintis ir dar kartą dulkintis. Visoje šitoje beprotybėje lyg trapi gėlė skleidžiasi meilės istorija. Bet juk vien meilė būtų pernelyg įprasta, tad siužetas kaip alkanas demonas dosniai pašeriamas brutalia žmogžudyste, ankstyvu nėštumu, beprotnamio palata, kalėjimu. Desperatiškai braunantis per įvykių džiungles, artėjama prie finišo tiesiosios, kuri kyla aukščiau, nei leidžia įsivaizduojami įtampos matai. Aukščiau, aukščiau ir aukščiau, kol skaitytojui, kaip kokiam maitėdai, bloškiama paskutinė griozdiška akimirka: „Tik kampe, prie spintelės šluotoms ir kibirams mėtėsi nuotrauka. Dar negimusio kūdikio“ (p. 263).
Autorė pirmajam romanui pasirinko aktualią ir skaudžią temą. Vienišų vaikų karta su daugybe skaudžių problemų tikrai egzistuoja. Pro eilines turčių pagyras ar nuolatines tų pačių skandalų variacijas žiniasklaidoje prasimuša ir tos kartos balsas. Tad mėginimą į knygą sudėti šiandieninę šalies tragediją turbūt galima vadinti sveikintina intencija. Vis dėlto autorė, imdamasi tokios temos, turėtų jausti didelę atsakomybę už savo žodžius.
Galima ginčytis dėl to, koks yra gyvenimo gylis, ar išvis svarbu mėginti jį pajusti, bet aišku tai, kad būtinas jautrumas ir atsakomybė, kai jis įsileidžiamas į tekstą. Kūrėjas, remdamasis tikrovės peripetijomis, konstruoja personažus ir jų gyvenimo linijas, tad knyga skaitytojui atsiveria kaip realaus pasaulio atspindys. Kokios emocijos kyla skaitytojui vertinant jam pateikiamą pasaulio vaizdą, priklauso nuo autoriaus kompetencijos.
„Kartos SOS“ veikėjai, deja, lėkštoki. Prieš akis jie pažyra kaip apipešiotos lėlės. Jų kalba kupina tolimųjų Vakarų atsainumo ir cinizmo. Skaitytojau, juokis iš visų tų frazių, kurias paprastai girdi skambant animaciniuose, bendruomenės sugedimą demaskuojančiuose filmukuose!.. Gaila, juoktis nebesinori, kai iš po visų kalbų prasimuša su niekuo nesupainiojamos ponios – tuštuma ir banalybė. Ir nesvarbu, kad po savo keistą pasaulį klaidžiojančių personažų širdys pripildytos neapsakomos meilės ir didelio švelnumo troškimo. Ir nesvarbu, kad jie sutrikę, kankinami vienatvės ir kupini skausmo. Per didelis dramatizmas, kai kur iš įtampos kaip seni karoliai trūkinėjantys sakiniai, kurie lieka įkalinti puslapiuose be jokios vilties patekti į skaitančiojo širdį. Kad ir toks kančios paveikslas:
Bet dažniausiai Roberta jausdavo viską iš karto. Tada čiupdavo peiliuką popieriui pjauti. Raudoną. Ryškiai. Bet ne tamsų, o beveik oranžinį. Ir raižydavo vidinę dilbio pusę. Odą prie pat alkūnės linkio. Skausmas. Plyštančios odos vaizdas, tekantis kraujas išlaisvindavo Robertą nuo kančių ir ji penkiolika minučių jausdavo palengvėjimą (p. 71).
Arba vyriškų minčių kūdra:
Deja, toji pupa uoga rūta lelijėlė buvo tikra nevėkšla. Visų pirma, nutaškė mane krauju. Antra, visą laiką raugėjo. Trečia, ji buvo kaulėtesnė net už Sigą. Nuėmęs jai liemenėlę radau tik vatos. Net neįžiūrėjau spenelių (p. 9).
Kūrėja, piešdama kuo gyvesnius ir aštresnius personažų paveikslus, atrodo, mėgina į juos sukrauti viską, ką aprėpia žvilgsnis, nuklydęs į televizijos dykumas, ar ką jis užgriebia slysdamas mokyklos programa. Dėl to jie atrodo labiau suluošinti vakarietiškų simbolių ir televizijos, nei juos vienus palikusių tėvų. „Karta SOS“ netikėtai atskleidžia dar vieną šiuolaikinio jaunimo problemą. Tai – prarasta galia įsigilinti (kita vertus, gal per daug reikalauti to iš jaunos autorės?). Komercinių, madingų smulkmenų debesis, tuščiavidurės frazės taip tankiai nukloja personažus ir įvykius, kad skaitant apima ne tik susierzinimas dėl beribės jų gausos, bet ir siaubas, kad galbūt po jomis iš tiesų nieko ir nėra. Nuolatinis slydimas paviršiumi, kartu tikint, kad pasiekta žmogaus jausmų gelmė. Toks yra dar vienas šiuolaikinės kartos veidas. Taip pat pažymėtas SOS ženklu.
Kai mėgini perprasti knygos struktūrą, sulauki dar vieno akibrokšto. Siužetui, kuris pinga kartu su įvykių tėkme, perteikti pasirinkta didelė stilių įvairovė: dienoraščiai, laiškai, pasąmonės srautas – tad knyga atrodo kaip karinių (literatūrinių) pratybų laukas. Nesunku suprasti, kad stilistinę įvairovę lemia personažai, kurių kiekvienas nori kalbėti savo balsu – kaip tik tokiu, kuris geriausiai atspindi jų dvasią. Todėl Tadas kalba šnekamąja kalba, kurioje gausu slengo, Rūta – pabrėžtinai „mergaitiškai“, kartkartėm įleisdama tarptautinių žodžių „karosiukų“, o Roberta prabyla sąmonės srautu (nes juk toks geriausiai atskleidžia bepročio mąstymo procesus). Deja, skirtingos išraiškos ne išlaisvina herojų asmenybes, bet izoliuoja juos kaip atskiras salas.
Laiko transformacijos taip pat gana įvairios, bet nelabai vykusios. Pasakojimas prasideda nuo pirmojo istorijos epizodo ir sąžiningai baigiamas paskutiniu. Erdvėje tarp šių dviejų polių užverda rašančiojo rankos visiškai nevaldoma maišatis. Teksto ritmas kaitaliojasi, blaškosi tarp įvykių ir būdų, kuriais jis pateikiamas. Vis labiau tolstama nuo darnaus kūrinio idėjos. Iš pradžių autorė pasirenka nuoseklią pasakojimo manierą, tačiau, knygai įpusėjus, jos atsisakoma ir metamasi į retrospektyvų įvykių fiksavimą, tuo pat metu tekstą dar ir defragmentuojant. Gal tikimasi sukurti didesnę įtampą? O gal tai dažnam rašančiajam būdinga pretenzija į „rimtumą“? Deja, toks padrikumas ir stilistinis blaškymasis demonstruoja tik viena – nesugebėta kaip reikiant suvaldyti pasakojimo.
Mėginant panaudoti kuo daugiau išraiškos priemonių, sukurti kuo margesnį pasaulį ir tą darant persistengus, atsiduriama prieš groteskišką melodramą, kurioje po blizgančiais niekučiais sunku pajusti tikrumo kibirkštį.
Jau minėtas Cz. Miłoszas ne be ironijos yra sakęs, kad „norima nustebinti pasaulį arba jį gelbėti, tačiau pasaulio nei nustebinsi, nei išgelbėsi“. Atrodo, tai puikiai tinka reziumuojant „Kartos SOS“ užmojį.