Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių
2023 m. Nr. 11
Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.
Iki šiol Herkus Kunčius man buvo terra incognita, girdėta pavardė, ir tiek. Kaip negirdėsi – neįmanoma, juk prirašęs kalnus romanų. Kalnai keičia peizažą, kurį įprasta vadinti literatūros lauku. O išvydęs H. Kunčiaus kūrinių sąrašą, gali nejučiomis imti kartoti žinomo dainiaus žodžius: „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų / Kalnai ir maži kalneliai.“
Ėmus skaityti naujausiąją knygą, išties laukia pasivažinėjimas kalneliais: keturi eiliuoti kūrinėliai, paantraštėje įvardyti operetės žanru, su savo kulminacijomis ir atomazgomis. Beje, tik paskutinis siužetas turi šiokį tokį ryšį su apibendrinančiu pavadinimu – „Šaltasis karas“. Atskiros dalys vadinasi taip: „Trumpa didingos baltų genties istorija“; „Didysis traukinio apiplėšimas Bezdonyse“; „Danaja ir Piktadarys“; „Perestroika“. Visa tai prašytųsi pavadinti pagal Günterį Grassą – „Mano šimtmečiu“. Iš įvykiais turtingo ir lietuviams svarbiausio šimtmečio (XIX a. pabaiga – XX a. pabaiga) autorius išsirenka epizodus, kurie, jo nuomone, komiški, „operetiniai“. Visas sumanymas grindžiamas kvietimu išsivaduoti nuo istorijos rimtumo ir kartu pasijuokti. Tą juokinimo misiją, kaip jau kritikų pastebėta, autorius sąmoningai prisiėmęs.
„Trumpa didingos baltų genties istorija“ – pirmoji iš operečių sprendžia šimtamečio lietuvių kliedėjimo herojiniu epu klausimą. Dabar galima teigti, kad didysis epas parašytas trumpomis eilutėmis, atsižvelgiant į visuotinį pageidavimą matyti lietuvius kaip pasaulio bambą visais istoriniais ir, žinoma, priešistoriniais laikais. H. Kunčius sąžiningai suregistruoja tautines ambicijas, sveikas ir nesveikas (pastarosios dominuoja), tuo pačiu „draivu“ aštresnių prieskonių pridėdamas ir nuo savęs. Taip be mums jau girdėto fakto, jog Adomas ir Ieva buvo lietuviai1, sužinome, kad jie nusižengė, paragavę cukrinio runkelio, o išvaryti į žemę iš pradžių ten buvo pitekantropai, neandertaliečiai ir homo sapiens, taip pat homo erectus ir šumerai, kurį laiką – finikiečiai, žydai ir Egipto valdovai, netgi kinai, indai, actekai ir babiloniečiai, nekalbant jau apie skitus, hunus, majus ir apačius. Žengiant į istorinį laikotarpį primenama, jog romėnas Publijus Libonas, Nemuno žiotyse virtęs Palemonu, apsistoja mūsų nudainuotų upių slėniuose ir pasiprašo vietinių dievų globos. Pagonių dievai, kaip rodo tolesnė eiga, irgi yra laiko madų veikiami – nusibosta jiems įprastas meniu – belaisviai, vergai, krikščionys, iš vaidilučių ima reikalauti spagečių, tortilijų ir čipsų ar bent jau kugelio ir cepelinų. Trumpam arenoje pasirodo karalius Mindaugas, ilgiau tarpusavyje vaidijasi Vytautas su Jogaila, galiausiai, matydami, jog Lietuvoje neišsitenka, pasivadinę Saška ir Slavka, pasiskirsto – vienam – Lietuva, kitam – Lenkija. Renesanso laikais, kai Prūsijoje Mažvydas užtaiso klizmą katalikams (su savo Katekizmu), lietuviškame epe negęstančia šviesa suliepsnoja karališka meilė: Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite garsiai svajoja apie nevaržomas aistras pasakų mieste: „Mes išbandysim Vilniuje largo ir lento, / Allegro ir presto. / Prestissimo nuolat abu mus lydės, / Ad libitum laisvą meilę praplės“ (p. 44). Netrukus Šiluvoje apsireiškus Švč. Mergelei, Lietuva tampa Marijos žeme („Mano sūnus čia gimė, augo ir gyveno“, p. 51). Tačiau ne be reikalo Švč. Mergelė rauda: „Oi, sopa sopa / Mano galvelė. / Oi, skaudžia gaudžia / Mano širdelė. / Galvelė sopa / Tai nuo dūmelių. / Širdelė skauda / Tai iš vargelių“ (p. 51). Sunkūs laikai, kaip žinia, stoja: štai jau Mickevičius „iš širdgėlos parašė „Poną Tadą“ (p. 55), žlugus Respublikai; trumpam sušmėžuoja Bonapartas, šauniai „it Žana D’Ark“ prajoja Pliaterytė, bet valstybės atstatyti niekas nepajėgia. Sutemose siautėja Muravjovas: „Aš pažadu – visi čia rusiškai kalbės. / Nebus tikėjimo, vilties ir atminties <…> / Išlikusiems mes duosim vodkos, balalaiką, / Įvesime kirilicą, graždanką“ (p. 57). Kaleidoskopinėje įvykių kaitoje pasirodo kolektyvinis veikėjas – lietuvių valstiečiai, svarbūs visą XIX amžių, kurie choru atsako: „Lietuviškai kalbėjom ir kalbėsim, / Į savo Dievą mes tikėsim, / Nebus čia pliaskų, chorovodų, balalaikų, / Kaimas Koriko nepalaiko“ (p. 58). Tai viena geriausiai sueiliuotų strofų.
Penkis savo veikalo lapus H. Kunčius paskiria laikotarpiui nuo tautinio nubudimo iki sovietmečio, paminint „Auszrą“ ir „Varpą“, punktyru išvardijant chrestomatines pavardes: Basanavičių ir Kudirką, Smetoną ir Pilsudskį, Hitlerį ir Staliną, Mickevičių-Kapsuką, Justą Paleckį ir Antaną Sniečkų. Panašiai tiek pat vietos dar skiriama sovietmečiui ir perestroikai, naujajam atgimimui. Baigiasi epas kaip ir prasidėjęs – aukštybėse, kuriose išlaikytas antikinis pavadinimas – „Akropolis“: „Čia batų, rūbų, maisto, telefonų parduotuvė, / Kur mūsų siela šiandien glūdi“ (p. 80).
Antroji knygos dalis – „vesterniška“ operetė „Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“. Dalis pavadinimo pasiskolinta iš garsaus Michaelo Crichtono detektyvo („Didysis traukinio apiplėšimas“, 1975, liet. 1982), kuris pateikė pirmąjį, galima sakyti, archetipinį apiplėšimo, įvykusio JAV 1854 m., aprašymą. H. Kunčiui siužetą apie Juzefo Pilsudskio įvykdytą teroristinį aktą Bezdonyse 1908 m. greičiausiai pasufleravo vos prieš metus (2022) pasirodžiusi rašytojo ir internetinio blogerio Regimanto Dimos knyga „Žavingasis šunsnukis. Lietuviškoji J. Pilsudskio biografija“. Panašu, kad ši knyga buvo ne tik sumanymo stimulas, bet ir vienintelis informacinis šaltinis apie lenkų didvyrį. Jei H. Kunčius būtų kiek daugiau pasidomėjęs J. Pilsudskio biografija, būtų sužinojęs, jog tuo metu būsimasis Lenkijos prezidentas jau buvo dalyvavęs ne vienoje teroristinėje operacijoje (žymiausia jų – 1887 m. kėsinimasis nužudyti carą Aleksandrą III, pasibaigęs areštu ir penkerių metų tremtimi į Sibirą), taip pat dalyvavęs ne viename traukinio ir bankų apiplėšime. To meto kairiosios ir nacionalistinės partijos kaip tik taip apsirūpindavo finansais. Turbūt daugeliui žinoma, kad Leninas su Stalinu 1905 m. Gruzijoje apiplėšė traukinį, siekdami finansiškai sustiprinti bolševikų partiją. J. Pilsudskio 1908 m. įvykdytas aktas Bezdonyse, netoli jo gimtųjų vietų, tuose „laukiniuose šiaurės vakaruose“, anot H. Kunčiaus, buvo sėkmingiausias lenkų vado gyvenime. Jo idée fixe buvo kiek kuklesnė už Lenino – noras atkurti 1795 m. sunaikintą tarpjūrio valstybę. Nors ir tapęs tautos didvyriu, šis Vilniaus krašto bajoras, lenkų armijos kūrėjas ir Lenkijos prezidentas, mirties patale 1935 m. nesijautė laimingas, nes jo didžioji idėja nebuvo įgyvendinta. Tiesa, H. Kunčius savo „operetėje“ tiek toli nesiekia2, apsiriboja vienu apiplėšimo nuotykiu, bandydamas kiek įmanoma prajuokinti skaitytoją. Kelis kartus tai pasiseka: prieš rizikingą žygį visi plėšikai meldžiasi prie kultinių Aušros vartų ir tada Dievo motina, atsiliepdama balsu, laimina gaują; traukinio Varšuva–Peterburgas mašinistai rusai kalba apie „miško brolius“, o užpulti skuba pasiduoti: „Metas sudėt ginklus. / Kas nori kulką galvon gauti, / Lai gina imperatoriaus turtus“ (p. 126); įtemptu momentu plėšikai nepamiršta savo kilnių tikslų: „Stipriau, draugai, daužykim plieną kūjais, / Dviejų Tautų Respubliką prikelkim dūžiais!“ (p. 127); į gaują nepriimta, todėl su žandarais ėmusi bendradarbiauti Žozefina Gaidis sušunka: „Greičiau špagatą padarys undinė, / Nei Žozefinai ims rūpėt tėvynė“ (p. 132).
Trečiojoje knygos dalyje „Danaja ir piktadarys“ H. Kunčius į atminties ekraną sugrąžina lietuviams ne itin malonų, pasaulio žiniasklaidą apskriejusį vandalizmo aktą, Broniui Maigiui Ermitaže 1985 m. sužalojus Peterio Pauliaus Rubenso paveikslą. Ši istorija knygoje – su išsamia priešistore. Ji pradedama nuo paveikslo kūrimo, kai Rubensas tapo savo žmoną Hendrikę, pavargusią pozuoti, sušalusią ir alkaną, priverstą klausytis menininko argumentų: pakentėk, tuoj Dzeuso šviesa pavers tave moterimi, Persėjo motina, o ateityje – „Pasaulį šis šedevras šimtmečiais žavės“ (p. 171). Pierre’as Crozat, kolekcionierius, įsimyli Danają, o jo sūnėnai, nesulaukdami dėdės mirties, keikia paveikslą ir ištvirkėlę: „Danajai vietos čia nebus, / Lai tvirkina kitus senius“ (p. 176). Iš tų spekuliantų, Deni Diderot primygtinai rekomenduojant, Rubenso paveikslą įsigyja Rusijos imperatorė Jekaterina II, besiilginti Europos meno („Man reikia Senos, Luvro ir Versalio“, p. 182), todėl pastačiusi Ermitažą ir perkėlusi Europą arčiau savęs. Danają nuolat įsimyli valdovės meilužiai, Jekaterina priversta juos nuolat keisti.
Stojus sovietmečiui, Danaja tęsia savo destrukcinę veiklą, jos „nuodėmių“ sąrašas ilgėja, ji viešai giriasi: „Auroros“ įgulai atsidaviau aš tris kartus, / Aš Kirovą patenkinau, / Su Stalinu buvau“ ir t. t. Antikinio choro vaidmenį atliekantis Ermitažo paveikslų personažų choras patvirtina: „Kerai, Danajos burtai, apžavai – / Nuo jų pačiuožia net dievams stogai“ (p. 188). Danaja tarybų šalyje jaučiasi ypač puikiai: „Tarybų Sąjungoj, / Kai sekso nebėra, / Esu vienintelė jaunimui atgaiva“ (p. 190).
Bet prastai šioje šalyje jaučiasi lietuviai, pavyzdžiui, Bronius M., vienišius, besiklausantis slopinamų radijo stočių iš užsienio. Ant sienos pasikabinęs Danajos reprodukciją, jis ruošia save žygdarbiui, svarsto, kokiu būdu pranešti apie lietuvius, kokio veiksmo imtis („Sovietų lyderį pašalinti turėčiau?“). „Laisvoji Europa“, „Amerikos balsas iš Vašingtono“ ir „Vatikano radijas“ jam įkalba nepaprastą misiją, kuri sukonkretėja, kovotojo žvilgsniui sustojus prie reprodukcijos. Broniui M. atrodo, kad visi balsai ima pritarti sumanymui – aplieti nuogalę ne Dzeuso šviesa, bet sieros rūgštimi. Kai Bronius M. parodos lankymo metu Ermitaže savo sumanymą įvykdo, dar nori Romo Kalantos pavyzdžiu susisprogdinti vietoje, tačiau apsauginiai, parvertę ant žemės, jį nuginkluoja. Psichiatrinėje ligoninėje Bronius M. tebėra įsimylėjęs Danają ir laukia žinių, ar ji dar nepagimdė. Danaja, po dvylikos restauravimo metų vėl pakabinta Ermitaže, prisipažįsta: „Broniaus dėka aš daug ką supratau, / Visai kita moterimi tapau. / Su Bronium sieja metafizinis ryšys – / Jis niekad neišnyks“ (p. 233).
Paskutinėje (politinėje) operetėje „Perestroika“ Michailas Gorbačiovas, „pademonstruodamas antgamtišką energiją, sugeba gaivališku šuoliu bei neįtikėtinais akrobatiniais triukais atkreipti senųjų politbiuro narių dėmesį“ (p. 249) (gimnastinių ir akrobatinių triukų motyvas politinėje karjeroje žinomas nuo Jonathano Swifto satyros laikų). Už tai ką tik išrinktą generaliniu sekretoriumi jį daugiabučio virtuvėje giria žmona Raisa Gorbačiova: „Tu puikus / Meilužis, ateistas, komunistas, / Tu – žmogus“ (p. 251). Įžengęs į jam geriausiai pažįstamą laikotarpį, H. Kunčius, reikia pabrėžti, vientisos siužeto gijos neranda, tapo atskiras, savaip simbolines mizanscenas: štai į taros supirkimo punktą užklysta Gorbačiovas, norįs pasižiūrėti, kaip gyvena eilinė liaudis, ir savo kalbomis ją paveikti; netrukus čia su tuščių butelių nešuliais atbarška Borisas Jelcinas; mauzoliejuje Leninas nerimsta – pertvarka jam nepatinka, o Maskvos prospektu vaikštinėjantys Marksas ir Engelsas stebi, į ką išvirto jų teorijos; šmaikštesnė mizanscena – veiksmas atidarant pirmą kooperatinį tualetą, prie kurio būriuojasi minia ir groja orkestras. Perestroikos kulminacija – istorinis deputatų suvažiavimas, kur atstovai iš Lietuvos pareiškia: „Kol estai tyli, latviai delsia, / Lietuviai čia kalbės vienu balsu:/ Tarybų Sąjunga – tautų kalėjimas, / Mes išsprogdinsim ją kartu“ (p. 289). Gorbačiovas šaukia: „Išjunkit mikrofoną! / Pribaltai pučia dūdą ne į toną!“ (p. 291). Finale kolektyvinis veikėjas – tarybinė liaudis – konstatuoja: „Mirtis didingą šalį pasitiko, / Tarybų Sąjungos neliko. / Amžiams užgeso čia viltis, / Kad žmonės komunizmą pastatys“ (p. 307).
Kaip visada, H. Kunčiaus kūryba yra sąlygiška – ne tik žanro (romanu vadinama tai, kad išties nėra romanas), bet ir nuostatos, pasirinkimo atžvilgiu – jo beletristika panašesnė į beletrizuotą publicistiką (prie istorinių veikėjų skliaustuose nurodomos gyvenimo datos, siužetą dažniausiai atstoja chronologinė įvykių seka, retkarčiais sutrikdoma sufantazuotų intarpų, pavyzdžiui, pas Napoleoną Kaune 1812 m. apsilanko krepšininkų komanda3). Charakterius kurti autorius nepajėgus. Kūriniuose veikia tik vardai ir vardo apribotos funkcijos. Tai ne romano, bet pasakos veikėjai. Sekamosiose „gyvenimiškose“ istorijose (daugiausia iš sovietmečio) prikaišiota pašmaikštavimų: pasakojama, pavyzdžiui, kolūkių kūrimo istorija („Kolūkio metraščiai“, 2021) – pati banaliausia šios temos versija, persmelkta šaržo ir satyros (tai – būdingiausi H. Kunčiaus stiliaus bruožai). Taigi prie negyvo liūto – mūsų autorius drąsus ir įžūlus. Laivas nuskendęs, sovietinė sistema žlugusi. Visai kitą rezonansą ir vertę šie pasakojimai turėtų, jei būtų rašyti sovietmečiu. Dabar H. Kunčius perteikia tai, kaip anuomet lietuviai traktavo sovietmetį, kaip apie jį su ironija galvodavo, mintyse ar kompanijoje pašiepdavo. Toks bendras vardiklis buvo visiems žinomas, suprantamas ir sutartas, H. Kunčius tik dabar jį garsiai išsako. Buvęs sovietinis lietuvis viską nesunkiai atpažįsta ir pats kažką labai panašiai aprašytų, tik nemato reikalo, nes, rodos, tai – „bendra vieta“, pernelyg viskas žinoma. Tačiau H. Kunčius supranta, kad kartos keičiasi, viskas pasimiršta, tad jis (žinoma, vienpusiškai) primena praeitį ir iš to pelnosi duoną – porcijomis pardavinėja sovietmetį, jokių naujų įžvalgų nepateikdamas. Jo fabulos paprastai neturi netikėtos pabaigos, perpasakojamos būtos istorijos, jas pateikiant kiek įmanoma komiškiau. Sąmojo autoriui netrūkta, kartais ištisi puslapiai ir kiekvienas sakinys yra juokingi, darbo įdedama daug, pats rašantysis sąmoju save angažuoja. Neaišku, kiek toks sąmojis ilgalaikis, nes yra orientuotas į sovietmetį patyrusią kartą, adekvačią jį suvokti. Ilgaamžiškesnė galbūt yra atminties teatro rekonstrukcija. Nors ji subjektyvi ir šaržuota, vis dėlto vertinga. Tarkime, „Derviše iš Kauno“ (2014), šalia fabulinio pasakojimo, daug „dokumentinio“: šmaikščiai ir detaliai aprašytas Naujamiestis, išvardyti tuomet populiarūs restoranai, kavinės, kino teatrai, žymesnės parduotuvės, perteikiant kiekvienos vietos aurą, atkuriant ten „virusį“ gyvenimą, nupasakota, ką žmonės žiūrėdavo per televizorių ir kino teatruose, kuo ir kaip gyventa daugiabučiuose, atskleistas laiptinės gyventojų socialinis modelis ir apskritai viso miesto „dvasia“, kurios rekonstrukcija dabar įmanoma tik kultūrinėje atmintyje.
Rašytojas yra posovietinis autorius tikrąja žodžio prasme, minta iš tos epochos, yra nuo jos priklausomas, panašiai kaip koks grafas Drakula. Žinoma, jis ne vienintelis. Ta proga galima pagalvoti apie posovietinio lietuviško romano paletę – nuo hiperbolizuoto siaubo ir destrukcijos (Ričardas Gavelis ir Jurgis Kunčinas) iki lengvo popso (H. Kunčius).
Be abejo, H. Kunčiui, norint pastoviai užsidirbti, reikia ieškoti naujų horizontų, mažiau žinomų istorijos puslapių, nes kad ir koks platus, vis dėlto sovietmečio temų ratas yra baigtinis, per ilgai eksploatuojamas dirvožemis tampa nenašus. Todėl ir pasipildo Herkaus Kunčiaus repertuaras viena kita istorija „iš šono“, bet jo nuostatos ir maniera nesikeičia, iš beletrizuotos publicistikos jis neiššoka, nors ir bando, pavyzdžiui, kaip šį kartą (visai sėkmingai) – rašydamas eilėmis. Beje, su šia novacija, plečiančia žanro konvencijas, autorių galima pasveikinti. Apskritai tai, kaip minėta, popsinė, nors ir neblogai „padaryta“ literatūra. O tokios poreikis šiandien – bene didžiausias.
1 Apie tai rašo Andrius Vištelis-Višteliauskas eilėraštyje „Lietuwiszkoji Kalba“ („Auszra“, 1883 m., Nr. 1, p. 10), o vėliau Vilius Bruožis (straipsnis „Ar rojuje lietuviškai kalbėjo?“, „Tilžės keleivis“, 1885 m., Nr. 22) ir kunigas Kristupas Jurkšaitis „Tilžės keleivyje“ (1902 m. sausio 8 d., Nr. 2, p. 3).
2 Tiesa, trumpame „Epiloge“ nusikeliama į 1928-uosius, kai „Naručio“ viešbutyje susirinkę kovos draugai pamini žygio dvidešimtmetį.
3 Kunčius H. Lietuviškos apybraižos: istorijų romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.