Eugenijus Žmuida. Paskutinis Akelos šuolis, arba Stipri kaip mirtis pagal Marių Ivaškevičių

2022 m. Nr. 7 

Marius Ivaškevičius. Tomas Mūras. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 320 p. Knygos dailininkas – Karolis Strauniekas.

Marius Ivaškevičius, europinio masto dramaturgas (garsesnio dabar neturime), šlovę susikrovęs tarytum lengvai, juokaudamas, ėmėsi sunkiasvorio žanro, rizikuodamas užsinerti kilpą ant kaklo. Kūrybos pradžioje, kaip žinoma, jis žaidė su romanu, bandė konvertuoti šį žanrą ir sopulingas lietuvių istorijos temas į žaidybinį formatą, bet tai pavyko tik iš dalies.

Dabar, turėdamas solidaus kūrėjo statusą ir rašymo patirtį, M. Ivaškevičius savanoriškai stoja akistaton su žudančiais žanro reikalavimais, klausdamas savęs: ar aš, žinantis, kas yra gera literatūra, pajėgus parašyti romaną?

Yra bent trys sąlygos geram tekstui: a) rašyti įtikinamai, t. y. rašyti apie tai, ką žinai ir pažįsti geriausia; geriausiai pažįsti save, šiuo atveju – save kaip kūrėją (neišvengiamai atsiranda autobiografiškumas, bet tai ne minusas); b) kalbėti, mąstyti, matyti, artikuliuoti savitai, rasti dar neištartų, bet tikslesnių žodžių atpažįstamoms patirtims, kurti stilių ir paslėptą, kaip pats autorius mini, prozos ritmą, kuris „vežtų“ visą pasakojimą; c) dar viena, šalia įdomaus siužeto, tik romanui būtina sąlyga, – tai „meilės istorija“; nors šis komponentas įrašytas žanro pavadinime, dabartiniai autoriai dažnai jį pamiršta arba apsimeta, kad pamiršta, nes ta sąlyga nelengvai įgyvendinama; o gera „love story“ romane atperka ir nugali viską.

M. Ivaškevičius šias aksiomas gerai suvokia, jų kiek įmanoma laikosi. Išbalansuoti ties šia plonyte linija nėra lengva; ir jam ne visada pavyksta, yra nusprūdimų, yra tuštokų puslapių, tačiau apskritai romanas stiprus idėjos ir išpildymo atžvilgiu, su aukštyn kylančia dramatizmo kreive ir „love story“.

Dabar – apie viską iš eilės.

Autorius sąžiningai žvelgia į žmogiškosios būties tamsą, norėdamas suvokti gamtos duoto talento ir gyvenimo prasmės santykį, jausdamas meilės keliančią ir žlugdančią galią.

Menininko kultą, menininko „vidinio pasaulio“ vertę, kūrėją į meno centrą iškėlė romantizmas. Tebesame tos pačios estetinės programos paradigmoje. M. Ivaškevičiaus romane regime šios tradicijos tąsą ir finalą, išvirkštinę pusę ir savotišką requiem.

Romantizmas sukūrė talpų, šimtmečius literatūrą maitinantį konfliktą tarp menininko, subtilaus, unikalaus, nuo realybės „atšokusio“ neramaus subjekto, ir filisterio, žemiško, riboto, neskubraus buitiško savimylos. Konfliktą kaip kardinalią idėją ir temą. Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmano knyga „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografijos fragmentai atsitiktinai išlikusiuose makulatūros lapuose“ (1820) yra vienas kertinių šio konflikto pavyzdžių. E. T. A. Hoffmanas, kurio 200-ąsias mirties metines šiemet galime minėti, nerastinas mūsų „Pasaulinės literatūros“ serijos tomuose, tačiau gražiai pagerbtas M. Ivaškevičiaus romano potekstėje. Čia irgi yra katinas: juodas ir paslaptingas, jis apsigyvena kartu su Tomu Mūru jo narve. Yra, lygiai kaip E. T. A. Hoffmano romane, ir pratarmė į malonųjį skaitytoją, kur lygiai taip pat tariamas leidėjas skelbia ranka rašytą rankraštį, pabaigoje sunkiai įskaitomą, o tarp jo lapų aptinka autoriaus buities pėdsakų ir tam tikrų faktinių įrodymų…

Tomas Mūras, menininko kūrėjo pseudonimas, sąmoningai panašus į Tomo Moro, „Utopijos“ autoriaus, nes Mūras gyvena Utopijos pasaulyje: turi visas sąlygas būti laimingas, kurti, rašyti, mylėti gyvenimą taip, kaip jį myli E. T. A. Hoffmano Murklys, kurio išpažintinė knyga prasideda tokiais sakiniais: „Vis dėlto gyvenimas gražus, puikus, didingas daiktas. „O, malonus įprotis gyventi!“ – sušunka tragedijoj Nyderlandų herojus. Aš irgi taip sakau, tik ne skausmingą valandą, kaip anas herojus, kada jam reikia su gyvenimu skirtis – ne! – tą akimirką, kai mane persmelkia džiugi mintis, jog aš taip tvirtai esu su tuo maloniu įpročiu suaugęs ir jokio noro neturiu kada nors su juo skirtis“¹.

Į šiuos sakinius telpa visas M. Ivaškevičiaus romanas. Mat jo protagonistas Tomas Mūras vienu metu ir menininkas, jautriai fiksuojantis aplinką ir savo sielos judesius, ir filisteris, nemokamai besimėgaujantis kastos privilegijomis, išskirtiniu dėmesiu ir pagarba, savimi patenkintas patinas, nuolat rūkantis ir gurkšnojantis viskį, vaidinantis kūrėją ir įžūliai parazituojantis kitų sąskaita; ir žmogus, ir gyvūnas; ir norintis mėgautis gyvenimu, ir žengiantis į mirtį. Praėjo geras šimtas metų nuo laikų, kai meno genijai skurdo, badavo ir buvo laidojami bendruose kapuose. Dabar jie – dievai (romano laikas porą dešimtmečių pastūmėtas į priekį). Egzistuoja dievų Olimpai – menininkų rezidencijos. Menininkai kviečiami jose apsigyventi: buitimi bus pasirūpinta – kurk, puošk gyvenimą, didink dvasinius lobius. Žmonija išperka savo klaidą: ilgai buvusi nereali menininkų svajonė išsipildė dabar, XXI amžiuje. Ir M. Ivaškevičius, ir Undinė Radzevičiūtė, du Lietuvos atstovai, vos ne vienu metu gyveno menininkų rezidencijoje Bamberge, senoviniame Vokietijos miestelyje, kuriame kadaise vaikštinėjo E. T. A. Hoffmanas, sunkiai sudūręs galą su galu; dabar ten yra paminklas jam – rašytojo figūra su rankraščių pluoštu po pažastimi ir katinu ant peties. Abiem lietuviams patekimas į tą Olimpą buvo dvasinis sukrėtimas, kurio poveikis – du romanai: „Minaretas 7“ ir „Tomas Mūras“. Pirmas impulsas būtų lyginti tuos Bambergo vaisius, tačiau palyginimas sunkiai įmanomas, nes trūksta bendro vardiklio. „Tomas Mūras“ yra kanoninis romanas. Tuo tarpu „Minaretas 7“ – tik pavadintas romanu, romano ten rasti neįmanoma. Yra permanentinis šokas įsivaizduotos metafizinės atsakomybės akivaizdoje ir nesibaigiantis inkštimas, suvokiant savo bejėgiškumą: dienos, savaitės, mėnesiai bėga, o aš nieko neparašau… Kad ši būsena neatrodytų beviltiškai komiška, U. Radzevičiūtė bando šmaikštauti, tačiau jai, sakyčiau, nesiseka. Sakoma, kad blogiau už kvailį yra tik kvailys su iniciatyva. Panašiai ir skaitant U. Radzevičiūtę: sunku ištverti nuolat sąmojus laidantį žmogų, neturintį humoro jausmo.

M. Ivaškevičius, kaip minėta, irgi yra patekęs į tokias pat Vakarų moralinio išsigimimo, kaip tartų nuoseklus marksistas, sąlygas, kurios kuriantį žmogų greičiau žlugdo nei skatina – ne veltui individualūs apartamentai viloje vadinami narvais. Tarytum į zoologijos sodą apžiūrėti menininkų ateina filisterių minia. Ji žino eksponatų vardus, seka rezidencijos naujienas ir įvykius – ne tik susitikimų su žiūrovais datas, bet ir menininkų komunos tarpusavio santykius, bendravimo, kartais agresyvaus, rezultatus. Ilgai vyriausiuoju bandos patinu jaučiasi Tomas Mūras, „mūriškai“ atsainus ir spjaunąs į globėjų, o išties persekiotojų ir elgesio fiksuotojų, pildančių charakteristikų anketas, skrupulingas pastabas, nes turi ne tik susikurtą vardą ir reitingą, bet ir trylikametę rezidavimo panašiomis sąlygomis patirtį, kuri sako, jog skandalai ne mažina, bet didina rezidencijų populiarumą. Romane šis patyręs vilkas kiek netikėtai sulaukia konkurento – kito patino, užsigeidusio tapti bandos galva – Vasios, sparčiai pasaulyje populiarėjančio kompozitoriaus. Viena siužeto kulminacijų – patinų fizinė dvikova – aprašyta puikiai.

Tomas Mūras pakluso savo talento balsui ir pasirinko gyvenimą rezidencijose. Kaip prasmingesnę alternatyvą eilinio filisterio, mylinčio moterį ir savo vaiką, egzistencijai, kaip laisvę nuo buitiškos erzelynės. Tačiau dabar suabejoja pasirinkimu. Taip pat ir visu nueitu keliu. Ir desperatiškai bando išpirkti kaltę, gelbėti tai, ką prarado – sūnų ir gyvenimo moterį.

Tomo Mūro laiškas sūnui, kurio aštuonioliktą gimtadienį jis pražiopsojo, – vieni įspūdingiausių romano puslapių. Poezija proza, scena, galinti tapti literatūros klasika, kokia, pavyzdžiui, yra tapusi Anos Kareninos pasimatymo su atimtu sūneliu scena.

Laiškas yra romano pradžioje. Romano užsklandą vainikuoja meilės ežero vizija – įsivaizduojamas susitikimas su amžinąja gamta, su visais gyvenime mylėtais žmonėmis, su amžina mylimąja, „Ewig Weibliche“ įsikūnijimu, skausmingo ilgesio, vis daugiau užvaldančio Tomą Mūrą, turiniu, lemiančiu jo keistėjantį elgesį menininkų rezidencijoje ir galiausiai likimą.

Kad artėtų prie mylimosios, Tomui Mūrui reikia liautis būti rašytoju – jis turi tapti personažu. Žmogumi, kuris pasiklydo, rinkdamasis vertybes, jaučiasi jis pats: „Žmonės, žmonės, fuck, menininkai! Šlykščiausi padarai Žemėje, pasiruošę suėsti savo rūšies atstovą, vos tik anas neatsargiai paslys ir, Dieve, pastumk jį, suklups – jie jį pribaigs pasimėgaudami“ (p. 71).

Siekdamas, kad gyvenimas virstų meno kūriniu, jis susigalvoja antžmogišką misiją Borneo džiunglėse, kur yra Ana: „Visą likusį laiką skirčiau to miško saugojimui. Manau, tai fantastiškas jausmas – kai tu, vienadienis drugys, gini tokį amžiną daiktą“ (p. 289).

Tomas Mūras su atradimo džiaugsmu meta ne tik patogų menininko kelią, bet ryžtasi eiti dar toliau – nustoti būti žmogumi. Paliečiami iš principo nesuderinami gamtos ir kultūros klodai, glūdintys giliai žmoguje. Judėjimas nuo žmogaus link žvėries sudaro romano slinktį, vieną iš jo aspektų. Kelias į finalinį tikslą motyvuojamas keleriopai. E. T. A. Hoffmano Murklys juda tarytum atvirkščiai – nuo žvėries prie žmogaus, išmokdamas žmonių kalbą bei raštą, tapdamas rašytoju, įamžinančiu savo biografiją ir pažiūras memuaruose. Tačiau jis lieka užtikrintas, kad gyvūnai – tobulesni už žmones jau vien tuo, kad jiems nereikia žodžių. Mintis jie perteikia kūno kalba – adekvačia, tikslia, preciziška, pranašesne už žmonių kalbą – užterštą, suveltą, praradusią adekvatumą, kurio tenka ieškoti įvairiomis raiškos formomis. Tomas Mūras prieina prie visiškai identiškų išvadų ir ruošiasi gyventi tarp orangutanų, sportuodamas, grauždamas žieves, šuoliams į antrą aukštą ir iš jo naudodamasis statybine virve.

Mylimoji Ana nėra sūnaus motina. Bet ji – Dievo siųstoji, gyvenimo moteris, likimo dovanota meilužė, varanti iš proto. „Aš neįsivaizduoju mūsų atskirai. Atskirai ir laimingų“, – rašė ji SMS žinutėje. Abipusės žinutės, išsaugotos sename telefone, kurį kaip uždraustą vaisių išsitraukia herojus ir ima jomis kliedėti, naujai įsiūbuoja meilės jausmą Anai, ilgesio bangas, kurios ima graužti ir ardyti Mūrą. Suvokimas, kad šios moters silueto ieškota visą laiką po išsiskyrimo, kad laimė su ja buvo absoliuti ir kad žūtbūt privalu tą moterį susiieškoti, nesvarbu, kiek metų jai bus, kaip ji atrodys, užvaldo herojų taip, kaip garsiajame Iris Murdoch romane „Jūra, jūra…“

M. Ivaškevičiaus romane meilė ir seksas apgaubti šventumo aureole (išnuomotas slaptas butas vadinamas „šventąja Pisykla“). Lietuvių romanas turbūt nuo Jurgos Ivanauskaitės laikų vaduoja skaitytojo sąmonę iš krikščionybės primestų tabu, ilgiems šimtmečiams suspendavusių meilės temą ir kūniškumą mene. Mūsų kultūrą nelabai palietė Vakaruose XX a. 6–7 dešimtmečiais vykusi seksualinė revoliucija. Nauja pažiūra atėjo per susidomėjimą Rytų kultūra, kur, tarkime, Indijoje, religinis tikėjimas neatsiejamas nuo džiaugsmo ir malonumo, o aukščiausią malonumą, kartu ir šventumą, palaimą, išsipildymą – dvasinį ir kūnišką, suteikia seksas su mylimu žmogumi. M. Ivaškevičiaus romanas tęsia šią terapiją, netgi įsitraukdamas į bravūriškas lenktynes ir, mano nuomone, kai kada perlenkdamas lazdą:

Toks nešvankus vėrinukas iš mūsų bendrų SMS’ų, kad ilgai neradau jam vietos. Nesinorėjo kabinti ant sienos, nes, pirmiausia, pats klaikiai vargčiau, ir, plius, tos prakeiktos valytojos… Ką, jei, pavyzdžiui, Irma arba pats Daktaras Kaizeris yra joms davęs nurodymą nuskenuoti šiuos mano „eilėraščius“ ir išversti su „Google Translate“? Taigi alles bobelėms. Motina griūtų vietoje, dukra nulėktų nuo laiptų su visom savo šluotom. Paskui iki grabo lentos pasakotų dievobaimingiems, kaip Tomo Mūro narve joms atsivėrė pragaras – pasimatė Sodomos špiliai kartu su Gomoros pašvaistėmis. (p. 247)

Viena, kad kas nors šiais laikais, kai pornopuslapiai prieinami aifonuose ir yra pirmose vietose pagal lankomumą, paskaitęs SMS „griūtų vietoje“ – nesąmonė. Antra, kas dar svarbiau, tai susiję su pradžioje minėta „love story“. Ji romane yra, ji gera ir įtikinanti, tačiau meilės anatomijos aprašymai, kurių, galima sakyti, apstu, „love story“ ne stiprina, bet silpnina. Įdomus paradoksas yra tai, kad pasakoje, kurią galima laikyti romano archetipu, dažniausiai tik vienintelį kartą pasakoma apie karalaitę, siužeto įvykių centrą, jog „ji buvo tokia graži, kad ją iš karto pamildavo visi, kas pamatydavo“ ar panašiai, ir visa kita – žygiai dėl jos, kliūtys, užduotys, kovos su slibinais – buvo meilės ir karalaitės grožio galios įrodymai. Tas vienas sakinys taip stipriai glūdėdavo pasakojimo potekstėje, kad ne tik motyvuodavo veiksmą, bet ir sukurdavo tokią psichologinę įtaigą, jog skaitytojas ar klausytojas besąlygiškai pamildavo karalaitę ir dėl jos jaudindavosi iki galutinio pasakos katarsio. Literatūra, atsispyrusi nuo tautosakos, juda kurdama įvairesnius siužetus ir charakterius, tačiau nebūtinai visada pranoksta elementarų pasakos psichologizmą. Kai štai tokiame postmoderniame M. Ivaškevičiaus romane imama aprašinėti moters grožį, nuogą ar sekso drabužėliais pridengtą kūną, sudrėkusią vaginą, sujaudintą klitorį, analinį aktą ar „į Munko nebylų šauksmą besiformuojantį veidą“, psichologinė įtaiga, tokia stipri pasakoje, mažėja arba visiškai išnyksta, meilė devalvuojama iki sekso, įtikinamumas meilės šventumu ir besąlygiškumu artėja prie nulio. Mat fizinis kūnas, jo galimybės yra ribotos, vienas kūnas pakeičiamas kitu; dvasinės savybės yra beribės, jos nepakeičiamos. Pasakoje karalaitės grožis dvasinis, galbūt sinkretinis – fizinis ir dvasinis vienu metu; ir toks neišskaidytas, nenušventintas išlieka.

Kitas, mano supratimu, nereikalingas balastas, įtakotas šiandieninės maisto „kultūros“ propagandos, o gal paties autoriaus preferencijų, yra valgymo kultas romane: tuoj po sekso abu partneriai būna žvėriškai išalkę ir kažką pamišėliškai ryja kad ir pigiausiame restoranėlyje arba idealų sekso vakarą įsivaizduoja su rinktiniais patiekalais, kurių aprašymui skiriamas nemenkas dėmesys. Galbūt šalia jau šabloniškais tapusių cigarečių ir alkoholio meilės scenose ir maistas taps meilės stiprumo argumentu romanuose, bet, mano galva, tai vienadieniai įspaudai, kurie vargiai prisideda prie literatūros ilgaamžiškumo.

Šiaip, žinoma, girtinas yra M. Ivaškevičiaus noras vadovautis gero romano taisyklėmis ir kurti „teksto malonumą“. Romane yra daug puikių sakinių, įžvalgų, originalių formuluočių, kurias būtų galima ilgai cituoti. Įdirbis čia geras, ir jis iškels kūrinį lietuvių romano tradicijoje į ganėtinai matomas aukštumas, tačiau iki pasaulinės klasikos teksto tankis vis dėlto nepakankamas.

Romano finalas – stipri kūrinio dalis. Susilaikęs nuo rezidencijos merginų, nuolat besisiūlančių į lovą, pasirinkęs celibatą iš pradžių, kaip jam atrodo, dėl ištikimybės Anai, įveikęs paskutinę pagundą – pasiūlymą vykti į vilą Toskanoje, kur laukia simpatiška našlė su galimai la dolce vita programa, galiausiai atsisakęs netgi Anos („Pamačiau savo kliedesio mastą – kaip iš senų mūsų nuolaužų bandžiau ištraukti jos meilę, nors čia jau ir bepročiui aišku, kad viskas seniai yra baigta“, p. 297), nuo jos galimų sprendimų susitikus, nuo talento demonų, kurie vis dar galėtų jį susigrąžinti, Tomas Mūras pasiekia absoliučią laisvę, išsivaduoja nuo pasaulio, paskutinėje scenoje paragindamas save finaliniam šuoliui: „Į vandenį, kam pasakyta! Mesk tą laivo žurnalą – laivas jau krypsta ant šono“ (p. 302).

Lietuvių literatūros tradicijoje M. Ivaškevičiaus romanas arčiausiai Antano Škėmos „Baltos drobulės“. Abu romanai kalba apie kūrėjo išsekimą, nuovargį, senėjimą, meilės netektį, „sudrožtą“ protą ir išsivadavimą iš sąmonės narvo. Antanas Garšva vardija menininkus šizofrenikus, į kurių gretą įsirašo save; Tomas Mūras – mėgstamus autorius „pijokus“ („pusė, jei ne du trečdaliai, visų literatūros šedevrų yra sukurti alkoholio“, p. 270), pajutusius, kad jiems duota gamtos dovana – rašytojo talentas – išsisėmė, ir sąmoningai nutilusius: „Ir daugelis šitaip nutilo (Tolstojus, Baironas, Selindžeris), pasiekę aukščiausią pavarą, už kurios kalba nebetraukia“ (p. 293).

Lyginant toliau, M. Ivaškevičiaus romano meilės istorija geresnė nei A. Škėmos. „Balta drobulė“ – modernistinis romanas, pažymėtas katastrofizmo ženklu, tragiškas. „Tomas Mūras“ – postmodernistinis, visos „tiesos“ ir mirtys čia – sąlyginės. Tik A. Škėmos tekstui gelmę suteikia, be paties herojaus būsenos, ligos, užlūžusios meilės refleksijos, dar ir paliktos Lietuvos bei bolševikų okupacijos prisiminimų kratinys, modernių Amerikos technologijų apsupties ir lietuviškos tautosakinės idilės sandūros refleksijos, nykstančios gimtosios kalbos ir kitos istorinės bei kultūrinės reminiscencijos, o iš esmės gerai „sukaltam“ Mariaus Ivaškevičiaus romanui trūksta tokio antrinio turinio, kuris prisodrintų tekstą taip, jog kiekvienam puslapy norėtųsi sušukti „genialu!“, kaip kad norisi skaitant didžiuosius prozos klasikus. Bet tai, kaip dabar korektiška pabrėžti, – tik nuomonė.

---

1 Hofmanas E. T. A. Katino Murklio pažiūros į gyvenimą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – P. 11.