Eugenijus Žmuida. Nepaprasti Petro nuotykiai Gedimino mieste, arba Dar viena Parulskio avantiūra
2021 m. Nr. 11
Sigitas Parulskis. Laiko nusikaltimai. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 239 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.
Sigitas Parulskis, kurio kiekvieną naują knygą literatūros ekspertės laiko metų įvykiu, šįkart atlieka „ėjimą žirgu“: apsimeta popsiniu grafomanu, pakišdamas mums bulvarinį skaitalą, pats neva išlikdamas savimi. Bet ar jam pavyksta toks dvigubas žaidimas? Teigčiau, kad ne. Jis, mano nuomone, ir yra neaukštos prabos grafomanas. Šią akivaizdžią ir gal kam nors skaudžią tiesą šiek tiek plačiau pakomentuosiu, vengdamas nešvelnių žodžių.
Kad šis klasiko vardą praeityje susikūręs ir prestižinėse leidyklose vis dar paklausą turintis klasikas nebežino, apie ką rašyti, aišku jau senokai. Matyt, tai aišku ir jam pačiam, tačiau valgyti juk reikia. Štai ir aria jisai, pasikinkęs dar Juliaus Janonio apdainuotą kuiną, mūsų literatūrinius dirvonus, grieždamas dantimis, spjaudydamasis pykčio putomis ir išvoliodamas purve tai, ką dar randa išvolioti. Aria, nes nieko daugiau nemoka, o keisti profesiją kaip ir vėloka.
Kad kiek lengviau slystų žagrė, įšoka S. Parulskis į a. a. Kęstučio Navako išdirbtas ir jau paliktas literatūrinio žaidimo formas. Rašo nei tai romaną, nei tai scenarijų filmui, nei tai dėlioja komiksą. Žodžiu, bando šmaikščiai ir lanksčiai žongliruoti kultūrinėmis aliuzijomis, dėlioti postmodernistinį pasjansą, bet K. Navako lygio, sąmojo ir lengvumo, deja, nepasiekia, tik užmaišo tokį tirštą „Kruvinosios Meri“ kokteilį, simboliškai susapnuotą pirmajame puslapyje.
S. Parulskio sukonstruotas „play station“ žaidimas stumdomas nesunkiai atpažįstamoje erdvėje – semantiškai įkrautame Vilniuje, kuris nuo Ričardo Gavelio laikų yra nusikaltėlių, amoralių kriminalistų, girtuoklių, prostitučių ir kitokių sovietinio režimo sužalotų atmatų miestas. Jame vyksta nusikaltimai, geriama, krušamasi, žudomasi ir žudoma. Sukasi štai tokia karuselė, o šiaip tame kartoniniame mieste daugiau nieko nevyksta. „Play station“ lentoje pakanka nupiešti kelis atpažįstamus objektus – Rasų kapines, „Neringos“ restoraną, Katedrą, Gedimino pilį, Vilnelę, – ir to pakanka.
Siužetas, ties kuriuo dažnai stringama lietuvių romanuose, čia yra susuktas intensyvus, pasiremiant gerąja, kaip mėgstama sakyti, gangsterinių filmų patirtimi: iš pradžių daromas nusikaltimas, šalinami liudininkai, paskui gaudomas nepagaunamas nusikaltėlis, kurį finaliniame kadre nubaudžia pats „likimas“: aukso pririjęs kūnas palengva grimzta į Baltijos gelmes, o žuvytės delikatesiškai mėgaujasi iš jo išsprūstančiais kraujo lašais.
Visi veikiantieji žaidėjai yra, savaime aišku, dirbtiniai, fiktyvūs, visiškai neindividualizuoti (skiriasi tik bukumo laipsniu, kurį autorius primygtinai akcentuoja). Tai marionetės, veikiančios pagal klišes, sąlygotas vardo ir socialinės funkcijos. Kad būtų juokingiau šiame suaugusiesiems skirtame „Cartoon“ žanro animaciniame žaidime, veikėjai turi aiškiai konotuotas (istoriškai, kultūriškai, gal ir asmeniškai) pavardes – dėl to visą laiką minimi ne vardais, bet kaip vardas ir pavardė. Nusikaltėliai dar turi ir pravardes.
Taigi pagrindinis personažas ir didžiausias niekšas, skerdikas, gyvenimo mėtytas ir vėtytas, labai patyręs, visuose įmanomuose pasaulio ideologiniuose ir kariniuose konfliktuose dalyvavęs keleriopas agentas, dabar jau senis, yra ne kas kitas, bet Petras Brazauskas. Nusikaltėlių pasaulio bosas, stambiausias „mafijozas“ vadinasi Mobis D. (suprask – banginis Mobis Dikas), turintis du padėjėjus – Ringą ir Polą (vardai iš „The Beatles“). Visur besimaišantis gydytojas, kuriam Brazauskas nupjauna vieną pirštą, pavadintas Osvaldu Rubinovu. Brazauskas į Lietuvą atskrido iš Amerikos, o šalia jo, kaip tyčia, sėdėjo kažkoks Tomas, ne tai rašytojas, ne tai politikas, be perstojo porinęs apie rezistenciją ir slavų poetus genijus. Tomas rekomendavo ir viešbutį su restoranu – „Neringos“, suprantama. Jame valytoja dirba Narbekova, o jos sūnus Pavelas Narbekovas, pravarde Hasanas, yra viešbučio prostitučių suteneris, pats už pinigus dulkinantis vyresnę moterį – mokytoją Filomeną Macijauskienę. Ši keturiasdešimt trejų metų „senė“ vėliau bando žudytis, kai Hasanui vieną kartą nepasistoja (priežastis rimta), o finaliniuose kadruose jau atsigavusi, visai kaip kažkuriam Quentino Tarantino filme, vaikšto po ligoninę vienuolės drabužiais ir krečia šiokias tokias šunybes. Jei minėtume filmus, kurių pavadinimai tarytum varlės nuolat iššoka įvairiems personažams iš burnų, Q. Tarantino „poetika“ yra dominuojanti. Aidi šūviai, upeliais liejasi kraujas ir vinguriuoja moralité žanro ir parulskiško turinio postringavimai apie viską ir apie nieką. Ypač ilgas prakalbas į malonųjį skaitytoją mėgsta mirštantys arba iš mirusiųjų prisikėlę (pavyzdžiui, morge iš šaldytuvo ištrauktas minėtas gydytojas). Dar vienas kitas personažas (pavyzdžiui, gėjus Rytis, mafijozas Mobis D.) staiga ima ir nukrypsta į kultūrinius kontekstus, esamų situacijų analogus bei intertekstais inkrustuotas aliuzijas, niekaip nesiderinančias su jų veikla ir mentalitetu, bet leidžiančias mums atpažinti pasislėpusio autoriaus solo partijas, turinčias pakylėti bendrą skaitalo lygį.
Brazauskas iš oro uosto tiesiu taikymu vyksta į Rasų kapines pas atsargos karininką Jelizarą Poplavskį, kur šis gyvena sargo būdelėj ir turi sukaupęs sovietinių ginklų arsenalą. Jiedu – vaikystės draugai, karo metu įdavinėję ir apvaginėję žydus. Dėl trijų deimantais inkrustuotų žiedų, kadaise priklausiusių karališkajai šeimai, vėliau – žydams, o dabar esančių pas Poplavskį, Brazauskas ir atsidangino į buvusią tėvynę Lietuvą. Užsienio turtuolis kolekcininkas nori surinkti devynių papuošalų kolekciją, bet trūksta žiedų. Taigi Brazauskas turi konkrečią užduotį ir pirkėją, nes, pasirodo, iki šiol, nors ir nugyveno elitinį gyvenimą (likusį už skliaustų), taip nieko ir neužgyveno. Tačiau jis turi nežmonišką patirtį, ypač kaip seklys, tvirtą pasitikėjimą savimi (juk vardu Petras, kaip to įrodymas porą kartų apsireiškia tokiam Genadijui kaip marmurinė kolona); tarytum Džeimsas Bondas nežino neįveikiamų kliūčių, tad Vilniuje užsuka ciniškų žmogžudysčių karuselę, pabaigoje pagražintą sprogdinimų fejerverku, taip padrebinančiu ilgai kankintą kalną, kad nuo jo pagaliau nusirita tik sentimentų seilėmis besilaikiusi Gedimino pilis, subyrėdama į gabalus – šis veriantis paveikslas kaip tik puošia bulvarinio skaitalo viršelį.
Jelizaras Poplavskis irgi nuskęsta, bet pačioje pradžioje, vos antrame „pasirodyme“ dar keturioliktame puslapyje, tik ne taip dramatiškai – baseine, kuriame kaip tyčia tuo metu plaukiojo parfumais vandenį pakvėpinusi jau žinoma mokytoja, netrukus pasibaisėjusi plūduriuojančiu seniu, neįtardama, kad senį plūduriuoti įpareigoja pavardė ir kad netiesiogiai yra su juo susijusi per širdžiai ir kūnui artimus asmenis. Mat Hasanui dirba (ne kur kitur, o „Neringos“ restorane) prostitučių orbitai atstovaujanti Tamara, Jelizaro anūkė, mylėjusi senelį ir nekenčianti savo tėvo Genadijaus, Poplavskio sūnaus ir Mobio D. parankinio, kuris nutaria parduoti šefui savo nuskendusio tėvo kūną, nes to reikalauja situacija. Tamara, „nuėjusi“ į prostitutes tėvui „ant pykčio“, o dabar pasibaisėjusi jo šunybe, knygoje tampa antra pagal svarbumą, nes pas ją atsiduria mirusio senelio aptrintoje kiaulėje taupyklėje netikėtai rasti žiedai. Jais pasinaudodama, ji nori išspręsti kelis uždavinius: užsakyti žudiką savo tėvui (Genadijui), išpirkti į Petro nagus pakliuvusį gydytoją Osvaldą (tarp jų netikėtai, kaip tai būna tik S. Parulskio romanuose, užsiliepsnojo meilė) ir dar emigruoti. Pastarąjį veiksmą atlikti jai pavyksta (užsklendžiančiame skyrelyje ji besanti Kambodžoje), bet prieš tai žiedus susirenka Petras, iš Vilniaus Katedros požeminiais tuneliais pasprunkantis nuo persekiotojų ir pro kanalizacijos dangtį išlendantis Vilnelės šlaite. Bet prieš tai Katedroje, ne kur kitur, įvyksta Brazausko atlikto žygdarbio apvainikavimas, kartu – ir spektaklio kulminacija bei S. Parulskio sublimuotos valios triumfas: ten buvęs kunigas ir poetas Romeika, ką tik svajojęs apie Nobelio premiją, pistoletu priverčiamas atgręžti užpakalį ir pasilenkti; Petras, kaip pas budistus desantininku ruoštas misteris Bynas kažkuriam filme, iš visų jėgų spiria jam į tarpukojį, paskui iš tabernakulio išsitraukia Švenčiausiajam Sakramentui skirtą taurę ir į ją palaimingai nusišlapina; apstulbusią Tamarą apsvaigina kažkokiais milteliais ir išrengia – kunigo ir nuogos prostitutės sensacija Katedroje leis jam laimėti laiko. Nusileidęs į rūsį, sujungia dar nacių paruoštus sprogmenų detonatorius, nustato laikmačius ir žingsniuoja Vilnelės link.
Belieka priminti, jog analogišku švento išsituštinimo ritualu užbaigiama ir ankstesnė S. Parulskio knyga „Amžinybė manęs nejaudina“. Ten autoriaus antrasis „aš“, vardu Edvardas, tokį veiksmą atlieka nuo Santa del Fiore katedros Florencijoje kupolo – tiesiai ant apačioje esančių „idiotų turistų“ galvų. Šioje knygoje tokiais idiotais, matyt, turėtų pasijusti tautiečiai.
Štai taip ir atrodo S. Parulskio katarsis.
Glaustai papasakotas „Laiko nusikaltimų“ siužetas gali pasirodyti juokingas ir smagus. Tačiau, prisipažinsiu, skaičiau ilgai, nes buvo nuobodu, primityvu, atgrasu. Jausmas, lyg patamsyje braidytum po dvokiantį srutų baseiną, kuriame plūduriuoja kaukolės ir kruvini žmogienos mėsgaliai; gali užkliūti ir už „cielo“ lavono; kampuose kažkas kikena, stena, krušasi ar skardžiai šlapinasi; dundena pamokslaujantis balsas, periodiškai nuaidi šūvis ar žlegtelėja dar vienas papjautas kūnas. Supranti, jog visa tai netikra, bet tavo jausena – tikra. Nejauku, koktu, šleikštu ir visai nejuokinga – norisi greičiau išbristi iš to marmalo ir jį pamiršti.
Klausas Schwabas, dabar populiarus Lietuvoje, knygoje „Ketvirtoji pramonės revoliucija“ postringauja, kad skaitmeninė ateitis gana drastiškai keis senus įpročius, naikins daug profesijų, sukels įvairių konfliktų, psichologinių, etinių, moralinių ir kitokio plauko problemų. Vienoje vietoje pamini ir menininkus, tarp jų ir rašytojus, teigdamas, kad jau dabar pagal užduotus algoritmus kompiuteris gali sukurti grožinį tekstą, netgi romaną, ir kritikas neįtars, kad tai rašyta ne žmogaus. Skaitant Sigito Parulskio „Laiko nusikaltimus“, neapleidžia įspūdis, kad kompiuteris vis dėlto šią knygą būtų parašęs geriau – originaliau, patraukliau, šmaikščiau. Bet autentika yra autentika.