literatūros žurnalas

Eugenijus Žmuida. Lietuviškasis „Oro“ pardavėjas, arba Įžūlumo spindesys ir skurdas

2020 m. Nr. 10

Marijus Gailius. Oro. – Vilnius: Odilė, 2018. – 432 p. Knygos dailininkas – Nerijus Šimkus.

2019 metais Martyno Mažvydo biblioteka, tęsdama tradiciją, organizavo skaitomiausios knygos rinkimus1. Knygos suaugusiesiems kategorijoje neapsieita be skandalo – į rinktinų knygų penketuką neįtrauktas Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“. Šį penkių ekspertų atmetimo sprendimą gynė būrys aktyviai besireiškiančių literatų. Tokie rinkimai – ne vaikų žaidimas, bet literatūrinio gyvenimo ir jo istorijos faktas, vertas atidesnio dėmesio. Taigi K. Sabaliauskaitė, kaip neva nemokanti rašyti, tapo eliminuota ir „nugalėta“ dar prieš balsavimus, kuriems pasibaigus – paskelbtas nugalėtojas. Juo tapo Marijus Gailius ir jo „distopinis romanas“ „Oro“.

Fantastinis – utopinis ar antiutopinis (t. y. distopinis) – romanas yra gana palankus žanras pradedančiam autoriui. Mat čia skaitytojo dėmesys nukreipiamas į „neįprastus“ reiškinius, aktualizuojama vaizduotės dimensija, svarbi pasakojimo intriga, bet nekeliama didesnių reikalavimų charakterių kūrimui, tikrovės „tiesai“ ar kažkuriam kitam „įtikinamumui“ – tokio pobūdžio kūrinyje galima drąsiai ir „nebaudžiamai“ išplėtoti savo idée fixe. Bet iš tikrųjų tai nėra taip paprasta: ir fantastiniam kūriniui galioja bendri romano žanro reikalavimai. Jeigu jie išpildomi ir „veikia“ kartu su mokslinės fantastikos, artimos mokslo tiesai, „žiniomis“, jei sukuriamas įtikinamas alternatyvus pasaulis – kūrinys lygiai taip pat gali sujaudinti ar net sukrėsti adresatą, kaip ir bet kuris kitas tikro meno reiškinys.

1929 m. jaunas rusų rašytojas Aleksandras Beliajevas išleido romaną „Oro pardavėjas“, kuris jam pelnė „tarybinio“ fantastikos klasiko vardą. Nepaisant šiokio tokio „raudonumo“ (dar tuomet tikro, nesuvaidinto), šis nuotykių romanas stebina autoriaus lakia vaizduote, ateitį nuspėjančiomis vizijomis: gamtos anomalijos, žmonės, vaikščiojantys su skafandrais ir portatyviniais telefonais, tarpplanetinė prekyba, ciniškas maniakas komersantas, siekiąs užvaldyti pasaulį, galimas žmonijos katastrofos variantas. „Mokslinė“ kūrinio idėja – Žemėje ima trūkti oro, nes slaptas fabrikas Arktikoje galingais ventiliatoriais siurbia jį ir verčia užšaldyto skysčio kapsulėmis, kurias patogu eksportuoti į Marsą (mat ten trūksta atmosferos). Viską jungia nuotykinis siužetas, besiskleidžiantis kaip nenuspėjamas ir dinamiškas veiksmo trileris, su meilės linija, ištikimybės, apgaulės, išdavystės linijomis ir įtikinamais personažų tipais.

Viso to nė su žiburiu nerasime lietuviško „Oro“ pardavėjo kūrinyje. Neaišku net, kodėl knyga pavadinta „Oro“, jei dominuojanti stichija nuo pirmo iki paskutinio puslapio yra vanduo. Nėra net elementariausių prielaidų šį „romaną“ laikyti fantastiniu romanu. Klimato kaitos – šios įgrisusios temos – turbūt negalime laikyti nei siužetu, nei originalia idėja. Vis dėlto autorius šia apokaliptine „tiesa“ smarkiai naudojasi, vis „informuodamas“ adresatą, ką dar apsėmė vanduo (jau įvykusio tvano „atskaitos tašku“ tarnauja kartojama frazė „nuo tada, kai netekome Amsterdamo“), kiek tūkstančių žmonių prarado pastogę ir pan., lyg tokie pranešimai galėtų skaitytoją kažkaip sujaudinti ar išgąsdinti. Vandens teritorija romane vis didėja, sausumos – mažėja: čia ir yra visas kūrinio „suspense“, nesukuriantis jokios įtampos ar netikėtumo.

Kad bent kaip nors skaitytoją pagąsdintų, M. Gailius imasi „tapyti“ baugius peizažus: „Iš vandens kyšantys kaminai priminė antkapius“ (p. 11); „Krantas, kiek tik užmatė akis, šįkart mirgėjo ne nuo gintaro ar vabalų, o nuo apyšlykštės išvaizdos šoniplaukių, atklydusių iš tolimųjų vandenų. Mažųjų grobuonių ekskursijų nepavadinsi atsitiktinėmis: plataus masto kampanija nelyginant sąjungininkų invazija Normandijoje“ (p. 13); „Tolumoje į horizontą iš paskutiniųjų kabinosi rusvas brūkšnys, netoliese stirksojo masyvus, visus potvynius atlaikęs fabriko kamino kuoras, buvusio prieplaukos pastato poliai, bevardžio ūkinio pastato punktyras su tokiomis pat išmuštom, juodesnėm už juodžiausią reputaciją langų angom, sunkvežimio griaučiai, daugybės kūno dalių netekę pavieniai biuro baldai: atlošai, kojelės, stalčiai, rūdžių suėstas cisternos ovalas…“ (p. 111). Į tokio pobūdžio apokaliptinius peizažus, kurių smulkmeniškas aprašinėjimas išplėtojamas ilgiausiais sakiniais, prigrūstais sudurtinių žodžių ir gluminančių palyginimų, sudėta daugiausia kūrybinės energijos ir išradingumo. Tačiau šie pasažai neturi konkretesnės funkcijos, jie „kybo“ teksto monotonijoje kaip ornamentai, „kviesdami“ mėgautis rašančiojo leksine ekvilibristika, kuri teikia ne tiek skaitymo malonumo, kiek apsunkina pagrindinės minties (kurios skaitytojas vis tikisi) suvokimą.

Visas knygos stilius, jei apie tokį čia apskritai galima kalbėti, susideda iš šių dviejų „registrų“: „poetinių“ intarpų (kurių daugiausia pirmoje knygos pusėje, vėliau vis mažėja, paskutiniame trečdalyje beveik nelieka) ir paties banaliausio postringavimo, dažnai „nuslystančio“ į vulgarumą ir „pasipuošiančio“ keiksmažodžiais. Abu kalbėjimo „modusai“ turi bendrą vardiklį: įkyriai vargina skaitytoją, vis besitikintį reikšmingesnio siužeto ar minties vingio. Net ir futurologinės ateities vaizdo nėra: be „tinklaodės“, kuri yra koks tai žmogaus susijungimas su kompiuteriu (beje, jo nė kiek protingesnio nepadarančiu), ir virtualaus sekso, daugiau fantastinių elementų nesugalvota, o ir šie yra žinomi iš atitinkamos populiariosios mokslinės literatūros. Ir apskritai vaizduojamas gyvenimas mažai skiriasi nuo šiandieninio: tebevyksta politinės rietenos, plaukiojama laivais, važinėjama automobiliais, kurie dargi genda kaip ir mūsų dienomis…

Apokaliptinis knygoje vaizduojamas atšilimas lemia, kad lietuviai emigrantai iš apsemtos Anglijos pagaliau („po šimto metų“) masiškai grįžta į tėvynę, tarytum ji būtų kažkokioje aukštesnėje geografinėje platumoje. Dėl Lietuvos statuso toje aprašomoje „ateityje“ irgi nėra apsispręsta. Kartais ji traktuojama kaip kokia „pasaulio bamba“, pranašesnė už visas likusias šalis (štai Rusijai bankrutavus ir ėmus išpardavinėti savo meno lobyną, viena lietuvė, „just for fun“, įsigyja Aivazovskio paveikslą „Devintoji banga“, kuris sudrumsčia jos „atminties sietuvas“ ir todėl yra subadomas virtuviniu peiliu, mat veikėja nori atsikratyti nemalonių atsiminimų, p. 22–26). Arba Lietuva pasakojime tebėra šalis, kuriai taip ir nepavyko iškilti tarp kitų tautų dėl vietinių politikų rietenų ir godumo; čia lygiai kaip sovietmečiu kurorto bare gali gauti į galvą nuo „pigaus alaus“ prisigėrusių bernų, o dar kitur rašoma, kad joje degraduota iki tokio laipsnio, jog „nacionalinį“ krepšinį už Lietuvą žaidžia šioje šalyje adaptuoti azijatai.

Knygos finale kyla nauja tvano banga, apsemiama Nida, iš kurios kelios lietuvės gelbstisi laiveliu plaukdamos į Šilutę. Štai taip aprašytas kulminacinis momentas:

Apsivemsiu, – tarė Ramunė Kamilė, nugėrusi pusę puodelio. Būsenos įvardijimas menkai guodė: švieslentė rodė, kad kelionė tik prasidėjo, ir blaškytis per bangas dar teks pusantros valandos. – Ne, rimtai, apsivemsiu. Reikia prisijungti, kitaip pyzė.

Atitraukusi brangaus audinio purpurinę užuolaidą, Riči įsitaisė prie tamsaus lango ir žvelgė į vieninteles regimas figūras vakaro prieblandoje, vienas kitą paveržiančiuose mėlynos atspalviuose – metrinių bangų keteras. Jos akyse švelniai snigo. Ji buvo atsijungusi. Ji buvo išplaukusi. Nebijojo plaukti. Nebijojo net mirti nuo vandens.

Aš sakau, kad apsivemsiu! – pakartojo Ramunė Kamilė. Susidėjo du bjaurūs faktoriai – atjungties sausra ir velnioniškas supimas.

Poetės tinklaodė tapo beverčiu skuduru vos pro GAP rezidencijos duris įžengus į patvinusią Nidą. Jis dar šaukė pavymui: jūs ateitis! Juk jūs ateitis! Juk jūs, jaunime, ateitis!

Veltui.

Ji išgėrė dar arbatos: veltui. Staiga laivą taip krestelėjo, kad išvirto puodelis su arbatos likučiu, nuo baro nučiuožė kelios taurės ir automatiškai atšoko spintelių su gelbėjimosi liemenėmis durelės. (p. 425–426)

Vienintelė siužeto ašis – tai „garsaus“ mokslininko Vincento Šemetos nusižudymo mįslė. Garsus jis (visame pasaulyje) dėl to, jog dar 1977 metais konferencijoje Šveicarijoje išpranašavo visuotinį atšilimą. Vėliau „raudonieji“ šį genialų lietuvį užčiaupę, nors Vakaruose jo mintis buvo įsidėmėta, tik vėlgi – į ją tinkamai nereaguota ir nesiimta jokių gelbėjimosi planų. Šemeta (nežinia, sąmoningai ar atsitiktinai pavardė sutampa su garsioje Prospero Mérimée novelėje minima pavarde) nusižudo, tačiau taip ir neaišku kodėl. Greičiausiai tik dėl to, kad paliktų savo nusižudymo „mįslę“. Ši „mįslė“ šiek tiek įprasmina tuščią visų likusių personažų egzistenciją: bent kažkoks tikslas ima tabaluoti šioje „begalinėje“ istorijoje, personažai turi ką veikti – visą „romano“ laiką, tai ten, tai šen gerdami vyną (moterys) ir viskį (vyrai), spėlioja, ką Šemeta savo mįslingu nusižudymu „norėjo pasakyti“. Vyksta be galo vangi detektyvinė praeities rekonstrukcija (modelis nusižiūrėtas iš „Da Vinčio kodo“ ar „Rožės vardo“), o tiksliau, pats Šemeta yra gudriai „primėtęs“ nuorodų ir užuominų, kad suinteresuotieji asmenys galėtų atsekti jo praeitį ir „permanyti“ jo gudrų sumanymą: palikęs savo šeimai kvietimus į tris spektaklius (jie prasideda vienu metu, reikia „žaibiškai“ apsispręsti, į kurį eiti), „užšifravęs“ savo genialias mokslines įžvalgas emigracijos menininko Antano Mončio skulptūrose ir panašiai (paslaptingas Antano Mončio, Vincento Šemetos ir Tomo Venclovos susitikimas įvykęs Paryžiuje tais „lemtingais“ 1977-aisiais – tiesa, šis „įvykis“ – tik dar vienas sugalvotas „papuošalas“, nieko bendra su siužetu ar klimato kaita neturintis).

Be Šemetos „mįslės“, kuri ištempiama per visus keturis šimtus puslapių, romane nieko nevyksta, nors stengiamasi kurti intensyvų pasakojimą: „esama“ politinių batalijų – „geriečiai“ kovoja prieš atšilimą, „blogiečiai“ agituoja už dirbtinį apvaisinimą ir vaikų importą; „kabo“ elektroninio balsavimo „problema“; esama absoliučios globalizacijos šalininkų ir tebėra gajus sveikas nacionalizmas – žodžiu, temos visiškai „šiandieninės“. Personažai – visi neeiliniai, užimantys aukščiausius postus ir pareigas (ministro ir pan.), – tačiau niekaip neindividualizuoti, jokiu intelektu nepasižymi, kalbasi gatviniu žargonu, nieko konkrečiai nesprendžia, jokie konfliktai neparodomi, viskas – plepalų, muštynių ar sekso lygyje.

Sunku nusakyti, apie ką kalbasi personažai, nes jie kalbasi absoliučiai apie viską: daugiausia – seksą, taip pat politiką, barus, muziką, keliones prie jūros ir pan.; ir kas tik knygoje neminimas – ir Mikutavičiaus „Trys milijonai“, ir Rolandas Paksas, ir „rusišką silkutę“ pamėgęs Depardieu, ir Andy’is Warholas (su aštuoniomis spalvotomis Merlinomis), ir Sigmundas Freudas, ir Marčėnas, ir Brežnevo laikai, ir buvusi prezidentė, ir NATO, ir Konservatorių partija, ir krepšinis, ir t. t., ir pan. Žodžiu, viskas, kas tik „užeina ant seilės“. Rašantysis nesustodamas pilsto iš tuščio į kiaurą, mat yra įsitikinęs, kad romanas – tai labai daug prirašytų puslapių. M. Gailius tiesiog įsimylėjęs savo plepumą, juo iki apsvaigimo mėgaujasi, kai skaitytojas tiesiog nuobodžiauja.

Tiesa, kyla labai pagrįstas klausimas, ar apskritai to skaitytojo esama – sunku įsivaizduoti žmogų, kuris visa tai ištvertų, perskaitytų knygą iki galo. Esu beveik tikras, kad nė vienas iš (garsiosios) penketuko komisijos šio romano atidžiai ir neperskaitė. Nes suimti į sąmonę visą šitą „pulp fiction“ – neįsivaizduojamas „lažas“. Pagaliau, jei ir atsirado vienas kitas, kuris įveikė šią plepalų jūrą, tai galiausiai pabučiavo špygą, nes „didžioji“ Šemetos „paslaptis“ taip ir neišaiškėja. Viename interviu M. Gailius gyrėsi, kad sąmoningai paliko skaitytoją be galutinio patepimo – „be atomazgos malonės“2. Galima galbūt stebėtis tokia autoriaus galia „išdurti“ savo kantrųjį skaitytoją, bet greičiau jokios paslapties ir nebuvo, nes rašantysis jos tiesiog ir nesugalvojo. Nesugebėjo sugalvoti.

Taigi siužeto, galima sakyti, nėra. Meilės linijos nėra. Jokių naujų mokslo žinių ar fantastinės išmonės, jokių vertybių (išskyrus „pagerėjusią savijautą“), jokios lakesnės minties ar sąmojo. Net ir paslapties nėra. Kas gi yra? Koks storosios knygos tikslas? Ką norėta pasakyti? Koks įspėjimas ar moralas? Nieko nėra. Vis dėlto jei klaustume apie viso sumanymo idėją, tektų pripažinti, jog ji yra. Ir styrote styro iš kiekvieno puslapio ir kiekvienos eilutės – tai begalinis autoriaus noras tapti rašytoju.


1 Metų knygos rinkimus inicijuoja Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija ir juos rengia kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija bei Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.
2 „Metų knygos“ laureatas M. Gailius apie literatūros profesionalus: nesu tikras, ar visi turi įrankių perskaityti mano romaną (https://www.15min.lt/ kultura/naujiena/literatura/metu-knygos-laureatas- m-gailius-apie-literaturos profesionalus-nesutikras- ar-visi-turi-irankiu-perskaityti-mano-romana- 286-1298782).

Marijus Gailius. Šleikštulys

2020 m. Nr. 4 / Mano kelias išsišakojo sulaukus dvylikos metų, kai patyriau tėvo savižudybę. Nežinau, kada tapau teisuoliu – tikrai ne tą patį saulėtą birželio pabaigos rytmetį. Traumai reikėjo nusėsti į pasąmonę, kad po metų kitų sužadintų…

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Eugenijus Žmuida. Rūpintojėlio protestantizmas

2018 m. Nr. 3 / Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių

Eugenijus Žmuida. Smaragdinis metalo laužas, arba Nepaprasti Pelagijos nuotykiai azuritų šalyje

2017 m. Nr. 8–9 / Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 288 p.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.

Eugenijus Žmuida. Ką gano Alpių piemuo?

2015 m. Nr. 7 / Janina Survilaitė. Emigrantė ir Alpių piemuo. – Vilnius: Andrena, 2015. – 236 p.

Marijus Gailius. Niekam nelinkėčiau

2013 m. Nr. 1 / Skubu skaitytojus įspėti, kad tai dar ne blogiausia, ką esu padaręs, o po nederamo poelgio vis tiek tekdavo atkentėti, atsiimti, atsipirkti, ir taip iš naujo, ir vėl: prasižengi – susilauki bausmės, kad ir netiesioginės…