Marius Ivaškevičius: „Visi mes jos ieškome – viską deginančios meilės“
2023 m. Nr. 3
Rašytoją ir dramaturgą Marių Ivaškevičių kalbina Eugenijus Žmuida
„Man jau penkiasdešimt metų, o aš toliau murkdausi tuose postsovietiniuose griuvėsiuose, kurie niekaip iki galo nesugriūna“, – teigia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, prozininkas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius, kalbėdamas apie pastarųjų metų realijas bei mūsų tikrovę kasdien tebepurtantį karą Ukrainoje.
Savo feisbuko įrašais, publicistikos tekstais, pilietiška pozicija M. Ivaškevičius vis atsiduria žiniasklaidos bei kultūros bendruomenės dėmesio epicentre. Kovo mėnesį savo penkiasdešimtmetį minintis rašytojas pokalbyje dalijasi įžvalgomis apie sugrįžimą prie prozos, dabartinei kūrybai įkvepiančius autorius bei savo knygas, dramaturgo kelią ir likimo padovanotą visaverčio gyvenimo šansą.
– 2022 m. pasirodė Tavo romanas „Tomas Mūras“, sulaukęs skaitytojų dėmesio, kurio, beje, pasigedai iš kritikų. Daug minčių ir dvasinės energijos sudėjus į tokį imlų žanrą, norisi ir efektingos atsakomosios reakcijos. Suprantamas autoriaus nerimas, tačiau knyga – ne spektaklis, reakcijų į kurį ar recenzijų gali tikėtis jau kitą dieną. Romanas išvydo šviesą vasarį, o liepą jau buvo recenzija „Metuose“. Turint galvoje visą procesą, trys keturi mėnesiai – ne taip daug, nors pačiam autoriui – galbūt ir amžinybė. Nustebino Tavo prisipažinimas, jog E. T. A. Hoffmanno „Murklio“ nesi skaitęs. Neužkabino Tavęs ir kiti intertekstai. Per daug nenustebau, man įdomus literatūros, meno kaip fenomeno, „savarankiškumas“. Dažnai ne autorius, bet žanras ir siužetas pasirenka autorių, jam net neįtariant. Iš kai kurių folklorinių siužetų nei literatūra, nei kinas negali išsivaduoti. Norėjau Tavęs paklausti, kiek jauti, o gal visai nejauti kitų autorių įtakos? Kas buvo tie autoriai, kurie atvėrė akis į literatūrą? Ar seki pasaulio ir lietuvių literatūrą, jos tendencijas, ar priklausai prie daug skaitančių? Gal sąmoningai neskaitai, kad išliktum laisvas?
M. I. Į tą kritikos nebuvimą reagavau kaip literatūros proceso dalyvis, kuris buvo ilgam iškritęs iš to proceso. Galima sakyti, dvidešimt metų buvau išvykęs, o tada grįžau ir radau, ką radau. Ir taip: pasakiau, ką galvoju. Vis dar stengiuosi gyvenime kalbėti, ką galvoju, nes ir taip jau gyvename nutylėjimų amžiuje, nuolat bijodami ką nors įžeisti ar nepataikyti į daugumos nuomonę. Galbūt kas nors turi prabangą (ir kantrybės) laukti recenzijų metų metus, bet aš – ne. Po metų jau būsiu toli kitur ir manęs nebedomins refleksijos apie mano seną kūrinį.
Knyga, kokia sudėtinga ji bebūtų, turėtų būti perskaityta ir apmąstyta greičiau, nei kad yra rašoma. Suprantu, kad būna atvejų, kai nežinoma, kaip reaguoti. Ir čia, matyt, vienas tokių. Ta proga vis prisimenu Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“. Kai jis ją parašė ir pradėjo siuntinėti savo pažįstamiems filosofams Europoje, sulaukė absoliučios tylos, daugelis jų niekada taip ir neatsiliepė į jo laišką. Jokiu būdu nebandau čia lyginti savęs su juo, tiesiog rašiau apie tai pjesę, detaliai studijavau I. Kanto biografiją ir šis faktas tuomet giliai įstrigo į atmintį, kaip ir į pačią pjesę.
Beje, pastaruoju metu vis dažniau pastebiu, kad į kritiką jautriausiai reaguoja būtent kritikai. Kas jau kas, bet jie turėtų būti užsiauginę storiausią odą. Aš asmeniškai labai vertinu kritiką, iš čia ir ta reakcija į jos nebuvimą, manau, kad tai literatūros procesui ne mažiau svarbus dėmuo kaip ir pati literatūra. Kitaip sakant, mes esame to paties žaidimo sudedamosios dalys ir, norėdami, kad žaidimas išlaikytų aukštą lygį ir publikos susidomėjimą, turime rūpintis, kad mūsų varžovas nuolat palaikytų formą. Čia atsakant į pirmąją klausimo dalį.
O dėl autorių ir neperskaitytų knygų… Autorių, formavusių mano skonį, buvo tikrai daug, viename gyvenimo etape vieni vedliai, kitame – kiti. Buvo laikas, kai skaitymas tarnavo skonio lavinimui, estetiniam malonumui, favoritų paieškoms, tada siurbiau viską, kas tik žadėjo geros literatūros kvapą, paskui prasidėjo kitokio malonumo paieškos. Būtent – gilinimasis į tam tikrą siaurą laikotarpį, geografinę vietovę, istorines arba šiuolaikines asmenybes, kurių reikalauja rašomo kūrinio tema.
Kaip pavyzdį pateiksiu, kokias knygas vežiojuosi su savimi dabar: jaunystėje jau kartą skaitytą Čingizo Aitmatovo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“, uzbekų dailininko Uralo Tansykbajevo biografiją, Michailo Bulgakovo biografijas ir jo pjesę „Batum“… Jų man reikia pjesei, kurią rašysiu Estijos dramos teatrui. Pjesei, kurios darbinis pavadinimas yra „Interviu su Mankurtu“.
– Pakalbėkime apie dramaturgiją, kuri Tau tikriausiai artimesnė ir, mano nuomone, esi puikiai įvaldęs šį žanrą. Pjesės – vizualus menas, žiūrovas čia išvaduotas nuo prievolės skaityti. Tai daugiau atitinka šiuolaikinius įpročius. Užtenka nusipirkti bilietą, ir patenki į magišką erdvę: gali žiūrėti, klausytis, nustebti ir juoktis kartu su visa sale. Tavo talentingiausios pjesės (man tai „Madagaskaras“ ir „Rusiškas romanas“) žavi kūrybos laisve, postmoderniu sąmoju, subtiliu balansavimu ties riba, kai vienu metu šaipomasi iš atgyvenusių stereotipų ir kartu išlaikoma pagarba klasikams, jie nuvainikuojami ir naujai, šviežiai apvainikuojami netikėtu rakursu. Esi žaidžiantis žmogus, o tai reiškia – laisvas ir kuriantis. Nevengi istorijos temų, drąsiai renkiesi personažus garsiais vardais – Salomėja Nėris, Kazys Pakštas, Levas Tolstojus, Vincas Mykolaitis-Putinas, Adomas Mickevičius. Toks pasirinkimas reikalauja parengiamojo darbo – studijuoti biografijas, kūrinius, dienoraščius, prisiminimus. Kaip ta gausi medžiaga neprislegia, kaip pavyksta suvaldyti ir net imti su ja žaisti? Žaisti pavojingą žaidimą, nes kiekvieną tokį vardą lydi tam tikra aura, kultūros kontekstas, jau nusistovėjęs verdiktas, pagaliau vos ne kiekvieno asmeninis santykis. Kada atsiranda savitas regėjimas, būsimo kūrinio idėja – ar prieš studijuojant medžiagą, ar darbo metu?
M. I. Medžiagos studijavimas man yra viena maloniausių fazių. Tuo metu tavęs dar neslegia atsakomybė dėl būsimo kūrinio, esi laisvas, siurbi į save informaciją ir stebi, į ką ji ten formuojasi. Tikrai labai mėgstu šį etapą. Nes tai yra dar ir savišvieta, kuriai tu nepaprastai motyvuotas, nes esi pasiruošęs padaryti iš to kažką savo. Pasiruošęs, bet dar nedarai – tik mėgaujiesi būsima galimybe.
Tada vieną dieną pajunti, kad esi jau pakankamai prisirpęs, reikia sėsti formuoti tą „kažką savo“. Tai sudėtingiausia fazė – pradžia. Jos atveju visada išgyvenu naujoko sindromą, absoliutų nepasitikėjimą savimi. Tas persivertimas į pasitikėjimą užtrunka nuo keleto dienų iki kelių savaičių. Paskui jau važiuoji į priekį. Jei tai kūrinys apie istorines asmenybes, stengiuosi negalvoti apie kitų santykį su jomis. Kuriu savo žmogišką santykį, būtent už tų sukurtų stabų bandydamas pamatyti buvusį žmogų. Tam ir studijuoju viską, kas apie jį yra išlikę: laiškus, dienoraščius, jo amžininkų prisiminimus. Studijuoju, filtruoju, stengiuosi įžiūrėti, kur yra tiesa, o kur ne.
Ilgainiui ima atrodyti, kad realiai pažįstu tą žmogų, esu buvęs pas jį svečiuose, esame apie daug ką kalbėję. Ne, aš neišprotėju, bet medžiagos tankumas būna toks, kad tuo metu labiau gyvenu jo gyvenimą nei kad savo. Žodžiu, mes lyg ir tampame artimiausiais draugais ir toliau man norisi papasakoti apie jį visiems. Ir papasakoti taip, kaip dar niekas nepasakojo. Ieškau apžvalgos kampo jo gyvenime, kur galėčiau patogiai įsitaisyti ir užrašinėti viską, ką pats matau.
– Gyvename, kaip visi jaučiame, kitaip, nei žmonės gyveno XX amžiuje. Mūsų įsivaizduojama bendruomenė, kurią, pasak Benedicto Anderseno, sukūrė periodinė spauda, ilgą laiką sutapo su tauta, tam tikra prasme buvo kalbos apribota. Skaitėme, kas parašyta, išspausdinta lietuviškai, kas išversta ir pan. Dabar ta bendrija dėl interneto išaugo, ėmė sutapti su žmonija. Gyvename jos ritmu ir sergame jos ligomis ir virusais – tiesiogine ir perkeltine prasme. Jaučiame, kad nebėra vienybės, kuria alsavo Sąjūdis, visuomenė susiskaldžiusi ir susipriešinusi. Ir tai bendras, ne vienai šaliai būdingas reiškinys. Ar ši atmosfera trukdo kūrybai? Gal atvirkščiai – angažuoja, įkvepia polemikai ar drastiškiems sprendimams? O gal norisi nuo jos pabėgti, mąstyti apie didelius, „amžinus“ dalykus, kurių neliečia kasdienybės laikas?
M. I. Kartais būna tokių situacijų: parašau postą feisbuke ir užsieniečiai draugai reikalauja pasakyti, ką ten parašiau, nes robotas jiems labai prastai išvertė. Aš jiems sakau, kad tai grynai Lietuvos auditorijai skirtas tekstas apie mūsų problemas. Jie man sako: negali būti grynai jūsų problemų ir temų. Išversk, ką ten parašei, ir nors tu ką – esi tarptautinis autorius. Taigi, taip: internetas naikina tautų ir valstybių sienas. Ar tai blogai? Nemanau.
Gimęs Sovietų Sąjungos kalėjime aš visada svajojau apie didelį pasaulį. Ir Lietuvos nepriklausomybė man nebuvo naujų, kalba ir tauta apribotų linijų brėžimas. Tai buvo mūsų atsivėrimas pasauliui ir pasaulio atsivėrimas mums. O tai, kad šiandien tarp mūsų nėra vienybės, yra tik ženklas, kad, matyt, vis dar jaučiamės santykinai saugūs. Karas kiršina, įaudrina žmones, vieni nori atrodyti radikalesni už kitus, bet visi tebegyvename šiltai ir patogiai. Nenoriu to išbandyti realybėje, bet tikiu, kad, Rusijai užpuolus Lietuvą, vienybė sugrįžtų.
O kalbant apie atmosferą apskritai, ypač po vasario 24-osios, ji, be abejo, nepaprastai sekinanti. Dar 2014 metais, po Krymo aneksijos ir Donbaso karo, aš sau pasakiau, kad turiu reaguoti į viską, kas vyksta, reaguoti savo kūriniais ir pasisakymais. Iš to gimė pjesės „Didis blogis“, „Miegantys“, „Alpulis“ – taigi politinės pjesės, kurios visos buvo uždraustos Rusijoje. Paskui pavargau ir su „Tomu Mūru“, galima sakyti, ilsėjausi nuo šių temų.
Tačiau karas vėl privertė prie jų grįžti. „Dievų aušra“, rašyta Avinjono festivaliui, nauja pjesė Estijos teatrui – vėl viskas apie tai. Taip pat ir dokumentinės prozos knyga, kurią ruošiuosi rašyti. Man jau penkiasdešimt metų, o aš toliau murkdausi tuose postsovietiniuose griuvėsiuose, kurie niekaip iki galo nesugriūna. Kas rytą atsikėlęs puolu pirmiausia žiūrėti žinių iš Ukrainos fronto, vakare guluosi vėl su telefonu rankoje, kuris man skelbia paskutines naujienas. Žinau, kad šitaip dabar gyvena beveik visi mūsų regione, ir labai tikiuosi, kad kada nors vėl ateis laikas, kai galėsime užmigti tiesiog skaitydami gerą knygą.
– Režisieriaus Oskaro Koršunovo „skyrybų“ su Nacionaliniu dramos teatru istorija sutapo su Tavo garsiai reiškiamais samprotavimais apie asmenybę ir vidutinybę, apie prisitaikėliškumą. Pacituosiu: „Dviveidiškumas vidutinybei neatrodo amoralus, jei tik jis gali pasitarnauti svarbiausiam jos tikslui – bet kokia kaina išlikti paviršiuje. Įvykus socialiniams, politiniams ar kitokiems kataklizmams, ji be skrupulų pakeis savo anksčiau deklaruotas vertybes ir įsitikinimus, niekaip nesistengdama to pateisinti, o atkakliai gyvendama iki tos dienos, kol išmirs visi, matę šią jos transformaciją. Galutinis jos veidas bus toks, kokio tuo metu pareikalaus sociumas.
Tai, be abejonės, pati gajausia iš visų Homo sapiens rūšių ir jos dominavimas buvo tik laiko klausimas. Ar žmonija dėl to ką nors laimės, ar praloš? Nebent tik tai, kad naujas žmogus, užuot ieškojęs savyje išskirtinumo, puoselės vidutinybę. Pasaulis nebebus toks ryškus, arba tiksliau, jame nebebus naujų kvapą gniaužiančių knygų, filmų, spektaklių, architektūros šedevrų, meilės istorijų ir kitokių užmojų, kurių atsiradimo sąlyga yra rizika ir drąsa.“
Pranašauji kultūros nuosmukį, įsivyraujant savarankiškų asmenybių slopinimo politikai. Bet ar tai – tik šių dienų tendencija? Ar nėra Mozarto ir Salierio atvejis simbolinis, archetipinis? Pagaliau Levas Tolstojus buvo „persona non grata“ ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje – Nobelio komitetas nesiryžo jo paskelbti premijos laureatu.
M. I. Nesu joks pranašas, todėl nieko nepranašauju, o tik samprotauju, matydamas, kaip be gailesčio šluojami į užribį patys talentingiausi žmonės. Vienas suklupo ten, kitas ten, trečias dar kažkur. Matau, kad tai jau tendencija, noras visiems kartu suspardyti tą, kuris dar vakar buvo ant pjedestalo. O kadangi pats buvau šitaip spardomas, jaučiu didelę empatiją spardomiems ir panieką spardančiai miniai. Ar taip buvo visada? Turbūt taip. Bet per mano sąmoningą gyvenimą tokiu mastu tai vyksta pirmą kartą.
– Negaliu nepaliesti karo tarp Rusijos ir Ukrainos. Nelikome jam abejingi. Ir rusų, ir ukrainiečių tautos, tarp kurių karas buvo sunkiai įsivaizduojamas, yra ir mūsų istorijos dalis, esame turėję įtakos ukrainiečių, kaip ir baltarusių, etnoso susiformavimui. Gerai pažįstame jų kultūrą, ypač rusų literatūrą. Pats esi dirbęs su rusų menininkais, literatais, teatralais. Vienas rusų civilizacijos ypatumų yra tai, kad intelektualinis elitas atsiribojęs nuo politikos, valdžios struktūrų, tiesiog į jas nepatenka. Ta disproporcija tarp rusų kuriamo meno ir agresyvios, imperinės, Vakarų civilizacijai nepriimtinos politikos stebina ne pirmą šimtmetį. Taigi užduosiu jau pakankamai gvildentą klausimą – ar menas, literatūra gali turėti įtakos tokiems dalykams kaip karas? Ar ji yra kaip nors atsakinga? Prisipažinsiu, kad aš ir pats neturiu vienareikšmio atsakymo. Viena vertus, Putinas, kaip tvirtina jį gerai pažįstantys asmenys, gyvenime nėra perskaitęs nė vienos knygos, todėl galime sakyti, kad literatūra ir karas neturi nieko bendro. Kita vertus, Mahatma Gandhi, Levo Tolstojaus pasekėjas, pacifistas, be šūvio privertė iš Indijos pasitraukti anglų okupacinę kariuomenę. Taigi literatūra – visagalė. Pagaliau ir Putinas karą pradėjo ne iš neturėjimo ką veikti, bet veikiamas kažkokių pseudoidėjų, įsikalbėjęs istorinę misiją.
M. I. Taip, Gandhi atvejis nuostabus. Ir tai, kad jį įkvėpė L. Tolstojus. Tiesa, ne rašytojas, o jau mąstytojas Tolstojus, Tolstojus-pranašas, kokiu jis tapo savo gyvenimo pabaigoje. Tiesą sakant, kai mano profesinis žvilgsnis nukrypo į L. Tolstojaus asmenybę, pirmiausia galvojau rašyti pjesę būtent apie tai. Kaip vieno žmogaus idėjos viename pasaulio krašte gali išvaduoti kitą kraštą – šiuo atveju Indiją.
Bet esama ir priešingų pavyzdžių: Karlas Marxas ir jo įkvėpta Rusijos revoliucija bei vėliau prasidėjęs kruvinas pilietinis karas, ir galiausiai imperialistinė ekspansija, kurios auka tapo ir Lietuva. Arba romantizmas, XX amžiuje išsigimęs į nacionalsocializmą Vokietijoje. Čia tiltu galime laikyti kompozitorių Richardą Wagnerį. Taip pat Friedricho Nietzschės sesers savaip sumodeliuotą ir iškreiptą tuo metu jau mirusio brolio idėjų kratinį, kurį ji perdavė Hitleriui. Man visada buvo neįmenama paslaptis, kaip vokiečių tauta galėjo taip išprotėti. Tauta, davusi pasauliui tokius filosofus, rašytojus, muzikus.
Šiandien gyvenimas pamėtėjo atsakymą – turime visiškai išprotėjusią rusų tautą. Ar dabar jau galiu sakyti, kad suprantu, kaip tai įvyksta? Bendrais bruožais – taip. Ilgai, ne vienus metus dirbanti, gerai padaryta propagandinė mašina galų gale gauna visuomenės pritarimą net ir tokiam grobikiškam, neteisingam, racionaliai niekuo nepagrįstam karui. Ar rusų kultūra prie to prisidėjo? Nežinau, tegu tai analizuoja ateities kultūrologai. Aš tik matau, kaip viskas, kas buvo geriausia rusų teatre, literatūroje, kine, šiandien yra ten griaunama, uždraudžiama, beveik visi stipriausi menininkai paliko Rusiją.
Žinoma, yra visokių michalkovų ir prilepinų, kurie jau anksčiau suaugo su režimu ir šiandien tapo jo ruporais. Bet tai vienetiniai atvejai. Visi talentingi bėga nuo Putino kaip nuo smirdančio kraugerio. Ir, aišku, jie į Rusiją nesugrįš, kol Putinas bus valdžioje. Bet toks ir buvo vienas jo tikslų – išvaryti visus lojančius. Su likusia nekritiška ir įbauginta banda tvarkytis jam žymiai lengviau.
– Mūsų pokalbio rubrika „Apie kūrybą ir save“. Tai grįžkime prie gyvenimo – vaikystės, jaunystės, šeimos, mokyklos, aplinkos. Gal keletą žodžių apie tai? Kas buvo pirmieji dideli išgyvenimai, įsiminę žmonės, mokytojai, dėstytojai, menininkai, menai, formuojantys supratimą apie žmogų, pasaulį, gyvenimą? Kas „vežė“ jaunystėje – muzika, studentiškas gyvenimas, kelionės, teatras, kavinių kultūra, bohemiškas siautulys?
M. I. Sakyčiau, vaikystė kaip vaikystė. Aišku, pats laikotarpis buvo ypatingas – iš pradžių gūdus brežnevizmas, paskui Gorbačiovo atšilimas, Sąjūdis, Nepriklausomybė. Taigi, iš pradžių baisus laisvės ir pasaulio alkis, o vėliau – absoliuti laisvė ir pamažu atsiveriantis pasaulis. Todėl visada kartojau ir kartosiu, kad 1990–1991-ieji mano ir visos mano kartos gyvenime buvo ir turbūt jau liks svarbiausi, lemtingi. Net jeigu mus ištiks karas ar kitokia katastrofa, mes gavome savo visaverčio gyvenimo šansą ir išnaudojome jį kiek tik galėdami.
O grįžtant prie savęs, vaikystėje svajojau būti astronomu. Bet tada pradėjau rašyti apie šią svajonę ir paaiškėjo, kad man tai neblogai pavyksta. Aplinkiniai pradėjo kalbėti, kad turiu talentą. Patikėjau. Svajonė būti astronomu transformavosi į svajonę būti rašytoju. Aišku, gyvendamas miestelyje nelabai žinojau, ką su tuo veikti, tekdavo netgi gėdintis, kad kažką laisvalaikiu rašinėju. Bet paskui įstojau į VU Filologijos fakultetą ir ten atradau visą savo gaują. Paaiškėjo, kad tokių kaip aš esama daugiau. Ir netgi labai nemažai. Ten susitikę ir formavome vienas kitą.
Taip, studentiškas gyvenimas buvo audringas. Manau, daugelis šiandieninių studentų galėtų mums jo pavydėti. Jis sutapo su didžiausia ekonomine suirute, gangsterių siautėjimu, taigi greta studentavimo reikėjo dar galvoti, kaip prasimanyti pinigų. Buvo ir metalų kontrabandos, ir vakarietiškų automobilių perpardavinėjimo bandymai, ačiū Dievui, nesėkmingi.
Gyvenau Saulėtekio bendrabutyje, taigi tikrai su kaupu išgėriau visą studentavimo taurę. Bohema? Taip, ji buvo, kaipgi be jos. „Menininkų“ kavinė, į kurią šiandien durys užmūrytos ir ji tapusi vidine Prezidentūros valgykla. Ten praleisdavome visus pirmadienio vakarus, ištaškydami iš namų atsivežtus pinigus. Paskui, aišku, „Suokalbis“. Ir galiausiai kažkaip iš to išaugau. Pamažu visi išsivaikščiojome kas sau. Atsirado teatras ir teatralų kompanijos, pakeitusios mano buvusius draugus literatus.
– Pradėjau nuo naujausio Tavo romano „Tomas Mūras“, juo ir pabaigsiu, tęsdamas ne fikcijos, bet gyvenimo temą. Tiesa, jos glaudžiai susijusios. Kiekvienas rašantysis tapo savo portretą, yra Dorijanas Grėjus… Ir tai gerai. Romano herojus Tomas Mūras pasigenda meilės ir nori ją susigrąžinti. Jis turi sūnų. Pats turi dukrą. Sigmundas Freudas mums išaiškino Edipo kompleksą – sūnus pasąmonėje nori tėvo mirties; atitinkamai dukra į tėvą žiūri kaip į vyrą. Bet yra kitas, psichologų taip neišgarsintas kompleksas – tai tėvų kaltė vaikams. Jis iškyla romane. Vienaip ar kitaip galbūt kiekvienas tėvas nešiojasi kaltės savo vaikui jausmą. Kaip Tau sekasi su tuo jausmu dorotis? Gal esi ramus, nes duodi dukrai ką gali? Gal esi laimingas, būdamas kartu su ja? Ar kūrybai reikalinga meilė, tikra, neišsigalvota, ar ji dar įmanoma? Gal žmonės dabar kitokie – per daug kiaurai mato vienas kitą, tad galimas trumpas susižavėjimas, bet ne meilė, kuri baugina, gali būti žudanti? Gal tokia ji – įmanoma, bet geriau tegu lieka literatūroje, romanuose?
M. I. Manau, tėvystėje, kaip ir motinystėje, yra užprogramuota kaltė. Ji yra neatsiejamas rūpesčio priedas. Instinktai, chemija, žodžiu, kažkas, ko mes nelabai galime valdyti. Kaip moralinės pagirios – supranti, kad nieko blogo nepadarei, o vis tiek jauti pasąmoninę kaltę, kol alkoholis galutinai nepasišalina iš tavo kraujo. Ir tai turbūt yra pagrindinė žmonijos išlikimo sąlyga. Mes mylime savo vaikus, bijome dėl jų, visąlaik galvojame, kad per mažai jiems duodame, per mažai rūpinamės. Be abejo, ir aš taip galvoju. Arba, tiksliau, taip jaučiuosi, nes turbūt racionalumo čia labai nedaug.
Jau ketverius metus su dukra gyvename atskirai, ji viename žemyne, aš kitame, gyvai matomės vasarą ir per žiemos atostogas, kai ji pas mane atvažiuoja. Tai, suprantama, dar labiau paryškina tą kaltės jausmą. Bet mūsų ryšys yra stiprus, mūru stojame vienas už kitą, kai reikia. Ji yra gerame kelyje, labai motyvuota tuo, ką daro, ir aš nepaprastai ja didžiuojuosi. Beje, nuolat jai tą kartoju. Vaikams svarbu tai girdėti iš savo tėvų – tai yra jų užnugaris, jie tada jaučiasi saugūs ir stiprūs.
O apie meilę, kuri suveda du nepažįstamus žmones ir ar to reikia kūrybai? Nežinau, ar tikrai to reikia kūrybai, bet gyvenimui to labai reikia. Visi mes jos ieškome – tos didelės, viską deginančios meilės. Net ir žinodami, kokias žaizdas ji mums gali palikti. O kadangi ieškome gyvenime, natūralu, kad ieškome ir mene. Man dabar sunku prisiminti bent vieną savo kūrinį, kuriame visai nebūtų meilės. Ne, turbūt tokio nėra.
– Visiškai pabaigai – apie kūrybinius planus. Esi tarptautinis autorius ir pasiūlymai ateina iš visur. Kokias temas rinksiesi? Ar žymių asmenybių gyvenimai tebedomina? Tavo žaidimų aikštelė plati (ir geografine, ir kultūrine prasme), nuolat randi ar susikuri žaislų, o svarbiausia – esi kupinas energijos žaisti, tiesa?
M. I. Jau šiek tiek užsiminiau apie tai. Pjesė estams apie Centrinę Aziją, kaip atspindį viso to postsovietinio pasaulio griuvėsių, išsigimusių į margaspalves, žiaurias autoritarines karalystes. Ir tokia pusiau biografinė knyga, kur apie visa tai dar gerokai plačiau bus. Ji vadinsis „Mūsų vaikystės zona“. Pavadinimą sugalvojau seniai, kai Z dar nebuvo tapusi Putino svastika.
Pakeliui šiemet dar laukia keleto jau parašytų, bet dar nerealizuotų pjesių pastatymai. Vienos Berlyne, kitos Štutgarte. Vasario pradžioje su Oskaru Koršunovu skrendame į Timišoarą. Tai Rumunijos miestas, šiemet tapęs Europos kultūros sostine. Jų Nacionalinis teatras siūlo dar šią vasarą ten pastatyti „Išvarymą“. Kalbėsimės, ar juos tenkins esamas tekstas, kuriame herojai yra lietuviai, ar bandysime perdaryti į rumuniškas realijas. Visa tai maždaug iki rugsėjo.
Žymių asmenybių etapas, ko gero, jau man yra baigtas. Pjesė, kurią ruošiuosi rašyti estams, yra labiau koliažas, kuriame M. Bulgakovo ir kitų biografijų nuotrupos tik suteiks temai gylį. Nors, aišku, niekada nesakyk niekada. Gal vieną dieną kas nors prieis, kaip kadaise Rimas Tuminas su K. Pakšto istorija arba Eimuntas Nekrošius su I. Kanto „Grynojo proto kritika“, ir pasiūlys tokią medžiagą, kuriai neturėsiu jėgų atsispirti.