Adam Zagajewski. Apie mėginimus uždaryti atvirą visuomenę
2018 m. Nr. 3
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Poezija privalo ginti vaizduotę ir tuo pačiu metu nepamiršti apie didžiausią nusikaltimą (bet ir apie kiekvieną dieną). Ginti vaizduotės turtus ir kaskart leistis į nūdienos pragarus – tokiais žodžiais (ar begalima taikliau?) poeto, bet kokio tikro menininko misiją apibūdino Adamas Zagajewskis (g. 1945 m. Lvove), vienas įžymiausių lenkų poetų, prozininkų, eseistų, keturiolikos poezijos, devynių esė knygų, išverstų į daugelį pasaulio kalbų, autorius.
Tai ne tuščios deklaracijos – tai paties A. Zagajewskio gyvenimo būdas: komunistinės santvarkos metais už tai poeto kūryba buvo uždrausta cenzūros, jam teko patirti emigranto dalią.
Ir šiandien kūrėjas atkreipia dėmesį į nerimą keliančius reiškinius, kurie aktualūs anaiptol ne tiktai Lenkijoje…
Apie mėginimus uždaryti atvirą visuomenę
Nėra abejonių, kad Vidurio ir Rytų Europos intelektualai, menininkai ir rašytojai prisidėjo prie sovietinio totalitarizmo žlugimo. Jų idėjos buvo žinomos viešojoje erdvėje, jų drąsa įkvėpė. Pasitaiko, kad intelektualai, dvejojantys, neretai vartojantys abstrakčią kalbą, atitrūkę nuo gyvenimo, linkę į konformizmą, tampa truputį karikatūriškais personažais, bet tokie žmonės kaip Vaclavas Havelas ar Leszekas Kołakowskis buvo kitokie. Aišku, kad ne idėjos pačios savaime išvadavo mus iš totalitarinės priespaudos, bet, be kitų veiklos metodų, jos buvo svarbios sudėtinės dalys.
Koks liūdnas paradoksas, kad dabar suvienytoje Europoje, Europos Sąjungoje, kuri iš tiesų išgyvena rimtą krizę, bet juk vadovaujasi demokratiniais pagrindais, Europoje, apie kurią kitados tik svajojome, kurios parlamentą dabar galime laisvai rinkti, intelektualai, atrodo, yra kur kas bejėgiškesni nei seniau, blogais laikais. Aiškių aiškiausiai tam tikrais požiūriais lengviau buvo priešintis Centro komitetui negu dabar dideliems nebyliems skaičiams, juodajai kapitalizmo pusei ar niūriems nacionalizmams.
Mano šalyje – nors panašūs dalykai gali atsitikti arba net jau atsitiko ir kitur – stebime pavojingą reiškinį. Štai valdžią gavo viena nacionalistinė ksenofobinė grupuotė, skelbianti būtinumą ginti „tradicines vertybes“ nuo „naujoviškumo“ invazijos, taip pat būtinumą apsaugoti tai, kas yra „lokalu“, gresiant iš užsienio importuojamoms vertybėms (savumas ir svetimšališkumas). Toji grupuotė norėtų pakeisti istorijos vyksmą, nepaisydama to, ką garantuoja Konstitucija, teisė ir elementarus padorumas. Visuomenė yra radikaliai pasidalijusi – taip pat ir todėl, kad ši grupuotė sugebėjo išgirsti nuskriaustųjų žmonių balsus, – ir vis labiau įsikalina troškiame politinės dichotomijos narve.
Tie, kurie tuo domisi, žino, kaip seniai jau vyksta ginčas apie „naujoviškumą“. Kartais jis intriguojantis, jame pasitaiko taurių, filosofiškai gerai pagrįstų asmeninio įkarščio, gilaus įsitikinimo kupinų pasisakymų. Paradoksalu, kad nepaprastai įtakingam meniniam judėjimui, europiniam modernizmui, judėjimui, kuris daug ką pakeitė meno srityje, literatūroje, mūsų požiūryje į muziką, kuris tiesiog pakeitė mąstymo apie meną būdą, iš esmės buvo būdingas nepasitikėjimas kintančiu pasaulio veidu, matomos ir nematomos tikrovės modifikacija.
Tie, kurie toje srityje yra naujokai – ir gal karštligiškai rengiasi brandos egzaminui, – tikriausiai mano: ak, taip, modernizmas yra aprobavimas to, kas naujoviška, kitaip negali būti. Tai labai klaidinga pozicija. To judėjimo pionieriai apskritai kritiškai žiūrėjo į iš ūkų ir dūmų išnyrančią naują pramoninės (taip pat liberalios) revoliucijos Europą. Tokių pavyzdžių nestinga. Eugène’as Delacroix, dailininkas, atvėręs kelią į dar vieną revoliuciją, šį kartą estetinę, į impresionizmą ir kitus -izmus, buvo neišsilaisvinęs iš pasitraukiančios „seno grožio“ Europos nostalgijos ir ilgesio.
Savo garsiame „Dienoraštyje“, liudijančiame, kad jis buvo ne tik dailininkas, bet ir didis rašytojas (taip pat žmonių bei įvykių stebėtojas), Delacroix aprašė savo liūdesį ir pasipiktinimą, kai pamatė garu varomus laivus ir lokomotyvus (iš tiesų jis nenuėjo labai toli, neboikotavo geležinkelio, naudojosi juo, kas, beje, yra gana būdinga naujoviškumo kritikams – jų maištas paprastai baigiasi prie bilietų kasos). Bet jis ir toliau labiausiai žavėjosi burlaiviais ir jų didžiuliais baltais sparnais, lėtai slenkančiais per žalią vandenyną.
Panašiai savo meto civilizaciją matė ir Johnas Ruskinas. O geras mūsų pažįstamas Paulis Valéry (ar, kaip jį vadindavo prieš karą, Povilas Valéry) gynė tam tikrą klasikinės ramios literatūros viziją, priešinosi tam, ką vadino naujesnės literatūros brutalizmu; taip pat gynė pasaulį, kurį nužudė pramonės vystymasis, ramesnį, lėtą, meditacijoje paskendusį pasaulį. Raineris Maria Rilke su neapykanta kalbėjo apie naujo Paryžiaus bjaurumą, ilgėjosi „senojo Paryžiaus“, kurį sunaikino baronas Haussmannas. Pasibjaurėjimą jam kėlė ne tik šlykštūs nauji mūriniai namai (kurie, beje, šiandien mums veikiau patinka, nes jau nėra tokie visai nauji, atsirado naujesnių ir bjauresnių), taip pat maištavo prieš poezijos netekusį gyvenimą dideliame metropolyje, gyvenimą be ritualų ir be paslapties.
Charlesʼis Baudelaireʼas tiesiog nagrinėjo „senojo Pa-
ryžiaus“, sunaikinto valdant Napoleonui III ir jo pavaldiniui, Paryžiaus prefektui Haussmannui, temą; jo eilėraštyje „Gulbė“ matome statybos aikštelę (netoli Luvro, pačioje Paryžiaus širdyje) su tokioms aplinkybėms būdingu chaosu: „Vien tik dvasioj regiu visą lauką barakų, / Šėtras, ką tik iškeltas, eiles statinių, / Žolę, blokų krūvas, jos žalėsiais aptekę, / O ir šlamštas beformis ryklėj grindinių“ (vertė Sigitas Geda). Tame pačiame eilėraštyje – per sąsajas su Andromacha – Baudelaireʼas teigia, kad esama panašumo tarp senojo Paryžiaus sugriovimo ir nugalėjusių klastingų graikų sugriautos Trojos.
Ir T. S. Eliotas garsioje poemoje „Bevaisė žemė“ sukūrė pašaipų ir jaudinantį, poetiškai nuostabų antkapį naujoviškumui; vėl didelis miestas, šį kartą Londonas, yra toji vieta, kur gyvenimas virto savo paties karikatūra.
Prancūzų literatūros tyrinėtojas Antoine’as Compagnon’as parašė labai įdomią knygą „Les Antimodernes, de Joseph de Maistre à Roland Barthes“. Šiame kūrinyje, kurio pavadinimą galima būtų išversti „Antinaujoviškieji“, jis detaliai – nors neišsamiai – išdėsto istoriją aistringų ginčų, kuriuose žinomiausi prancūzų XIX ir XX amžiaus rašytojai grūmėsi su naujoviškumu įvairiausiais jo pavidalais.
Iš lenkų rašytojų – nesitrauksime net iki romantizmo, iki Adomo Mickevičiaus „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ – vieną labiausiai jaudinantį naujoviškumo kaltinimą pateikė Stanisławas Ignacas Witkiewiczius – juk tai jis kalbėjo apie metafizinių jausmų nykimą ir apie tai, kaip dėl to nuskurdo mūsų gyvenimas.
Taip pat galima rasti palyginti nedidelę grupelę didžiųjų rašytojų, kuriems naujos tikrovės radimasis patiko. Tarp jų tam tikra prasme buvo Marcelis Proustas (nors likęs sužavėtas ir veikiamas Ruskino prozos), stebėjęsis lėktuvais, aeroplanais ir žavėjęsis sensacingu išradimu – telefonu, per kurį jo romano Marcelas galėjo iš tolo girdėti mylimos senelės balsą. Taip pat nepamirškime, kad aistringame ginče, padalijusiame Prancūziją į dvi besigrumiančias tarpusavyje gentis, ginče dėl kapitono Dreyfuso kaltės (Prancūzijoje šis ginčas žinomas tiesiog kaip lʼAffaire), Proustas ryžtingai stojo neteisingai apkaltinto karininko pusėn, dėl ko atsidūrė liberalių pažiūrų žmonių gretose. Šiandien jau niekas neprivalo atsiminti, kieno jis tada pusėje buvo, neprivalo žinoti, kad, pavyzdžiui, didysis Dega buvo priešingoje stovykloje, panašiai kaip Austrijoje Karlas Krausas (kurį juk prisimename kaip liberalą). Tik nepamirštant, kad – jeigu žengsime gilyn į Marcelio Prousto prozos mišką – taip pat aptiksime ten esminės naujoviškumo kritikos, telefono ir aeroplano jai apginti nepakanka. Prousto kūrybos visuma yra kontempliacinio gyvenimo gynyba, meno ir atminties gynyba, o juk naujoviškumas su jais nesielgė pernelyg mandagiai.
Tarp palankiausių tam, kas nauja vyko Europoje, atsiras Jamesas Joyceʼas, kuriam naujoviškumas visai netrukdė. Bet trukdė jo tėvynainiui Yeatsui – tik kaip, kaip gražiai, kaip įdomiai!
Turiu prisipažinti, kad dauguma – nors ne visi – argumentų, kuriuos pasitelkia senosios Europos gynėjai, mane įtikina. Tai susiję su labai komplikuota idėjų kova, kurios neįmanoma apibrėžti paprasta formule, tokia kaip „pažanga prieš reakciją“ arba „Šviečiamasis amžius prieš viduramžius“. Tai pozicijų ir idėjų susidūrimas, susidūrimas, kurio negalima ignoruoti bent todėl, kad jis įkvėpė daug rašytojų ir menininkų kartų, suformavo mūsų jautrumą. Maža to – suformavo mūsų epochą. Mane įtikina tiesos tų, kurie apverkia religinio impulso silpimą, mažėjantį vaizduotės vaidmenį mūsų gyvenime ar polinkį matyti žmogų vien kaip biologijos objektą (Kūnas! Kūnas! Siela yra fikcija). Vis dėlto nė už ką pasaulyje nesileisčiau įtikinamas visiškai atsisakyti Šviečiamojo amžiaus palikimo, jeigu tai būtų apskritai įmanoma. Įmanoma, bet tik popieriuje, tik diskurse; pavyzdžiui, nepamirštamasis kardinolas Jeanas Marie Lustigeris, nepaprastas žmogus, kariavo su Šviečiamuoju amžiumi, kaltino jį tuo, kad pagimdė XX amžiaus totalitarines nelaimes.
Atrodo, kad mes, europiečiai, nesugebame susidoroti su pareiga harmonizuoti du pagrindinius savo patyrimo elementus, dieną ir naktį, sveiką protą, būtiną veikloje, blaivumą, kuris pravartus mokslo tyrimuose ir priimant politinius sprendimus, su ekstazės kupinu meno ar likimo išgyvenimu. Mums sunkiai sekasi suprasti, kaip suderinti religinį išgyvenimą ir šaltą nuovoką, aistrą ir žmogaus teises.
Pamenu, kaip prieš daugelį metų vienoje Czesławo Miłoszo esė aptikau pagyrimą Ericho Hellerio knygai „The Disinherited Mind“ („Teisės į palikimą netekęs protas“), kaip paskui atradau tą knygą ir susikaupęs ją skaičiau. Helleris buvo emigrantas, pabėgėlis iš hitlerinės Vokietijos, Šiaurės vakarų universiteto Evanstone, Ilinojaus valstijoje, germanistikos profesorius, daugelio puikių kūrinių apie vokiečių literatūrą autorius. „The Disinherited Mind“, žinoma, buvo ne vienintelis kūrinys, kuriame aptariamas metafizinio impulso nykimas europinėje literatūroje (pavyzdžiai joje buvo pateikiami iš vokiečių tradicijos), bet neabejotinai vienas įdomiausių. Be abejo, sunku būtų rasti poetą (gal išskyrus labai jaunus, kuriems egzistuoja vien ironija), kuris nebūtų giliai išgyvenęs tos knygos minčių. Rašau šį sakinį ir kartu suvokiu, kad sunku įsivaizduoti, jog šiandien kas nors dar skaito „The Disinherited Mind“… Tokia prielaida atrodo veikiau nelabai reali. Kaip žinome, nėra taip, kad reikšmingi veikalai, esminius klausimus nagrinėjančios knygos galėtų sulaukti esmingesnės diskusijos – skaitanti visuomenė su jomis paprastai elgiasi taip, kad po kurio laiko jas užmiršta ir užsiima kuo nors kitu… Ir paskui vėl užmiršta… Ir taip be galo.
Tie debatai yra gana seni, kartais žiūrime į juos taip, lyg jie priklausytų jau praėjusiai epochai. Vis dėlto atidus skaitytojas, atidus meno mylėtojas sutiks, kad ir toliau išlieka labai keista įtampa tarp to, kas mūsų civilizacijoje nauja ir racionalu, ir – iš kitos pusės – „senojo grožio“, Delacroix išsakyto apgailestavimo, Rilke’s ilgesio, Valéry ištikimybės senai europietiškai tradicijai.
Šioje vietoje galiu lengvai įsivaizduoti akivaizdų priekaištą: kas ta elitinė nostalgija, palyginus su naujų išradimų potvyniu, kas yra sentimentali epifanija, lyginant su pažanga kompiuterijos pasaulyje ar su fenomenaliais atradimais medicinoje. Kiek naujoviškumo priešininkų gyvybių išgelbėjo sudėtinga prieš dvidešimt metų dar buvusi neįmanoma operacija! Iš tikrųjų su tuo sunku nesutikti. Ir vis dėlto. O vis dėlto imponderabilijų pasaulyje – kurio nereikia ignoruoti – tam tikrų sąsajų, tam tikrų energijų stygius gali sukelti savotišką anemiją, kurios pagydyti negalės net ir geriausias daktaras.
Bet šičia reikia aiškiai atskirti: menininkų ir filosofų tarpusavio konversacija yra vienas dalykas, jis padėjo atsirasti daugeliui įžymių meno ir literatūros kūrinių. Ir visiškai kas kita yra momentas, kai tam tikri idėjiniai požiūrio taškai įgauna pragmatinį, vykdomąjį pobūdį, kai juos diegti į gyvenimą mėgina politikai, praktikai, partiniai funkcionieriai, prokurorai – ypač prokurorai! – ir šios grandinės (grandinė čia tikrai nebloga metafora) – gale – policininkai, tie su mundurais ir tie nematomi. Perėjimas nuo idėjos prie veikimo realiame pasaulyje yra itin subtilus. Tai didelė Europos ir ne tik Europos žaizda. Kai kurios idėjos, iš pradžių gražios, kylančios iš tauraus socialinio teisingumo ieškojimo, tai jau matėme, privedė iki gulagų. Idėjos diegimo akimirka taip pat kartais būdavo didelė tema rašytojams. Kaip Dostojevskiui, kuris romane „Broliai Karamazovai“ parodė bent du žmogiškojo pasaulio lygius: vienas – tai įsitikinimai kokio nors tokio kaip Ivanas Karamazovas, kuris skaito, mąsto ir abejoja, o kitas – primityvi Smerdiakovo veiklos sfera; vis dėlto Smerdiakovas egzistuoja nesavarankiškai, jis juda Ivano minčių mestame šešėlyje.
Pastaruoju metu, ne be pasibjaurėjimo, galime stebėti populistinių grupuočių mėginimus diegti gyvenime tam tik-ras pusiau apgalvotas idėjas. Galėtų atrodyti, kad tai gana nekalta operacija: sakoma „mūsų tradicijai iškilo pavojus“ (ar iš tikrųjų?). Iš kur? Iš naujoviškumo. Grėsmė iškilo mūsų „religingumui“, mūsų „tautinei tapatybei“. Iš kur? Irgi iš naujoviškumo. Iš įvairių ateistinių machinacijų, iš socialinių mažumų emancipacijos (toleruojamas ir net giriamas bei propaguojamas tik grynai ekonominis, techninis naujoviškumas). Iš to, kas yra „svetimšališka“, – lyg beveik viskas, kas dabar vyksta, nebūtų šiek tiek „svetima“. Iš Vakarų. Juk esame gera dievobaiminga tauta, kitos tautos gali užkrėsti mus bedieviškumu.
Jau seniai žinojome, kad tokios idėjos egzistuoja ir kad jos būdavo išsakomos kai kuriose marginalinėse publikacijose. Jau kurį laiką atvirą visuomenę, kurią iškovojome ir kurioje gyvenome, puldinėjo grupuotės, kurios neįgydavo per daug galimybių rinkimuose, kai kurie publicistai ir gal trys filosofai. Bet dabar, kai tie ideologai tapo ministrais ir jų kraštutinės dešiniosios kartais fanatiškos pažiūros iškilo iki valstybės interesų rango, viską ištiko dramatiškas pokytis – teisingumas verčia pridurti, kad ir valdžios netekusi grupuotė nebuvo be kaltės, be apsileidimo. Tačiau intelektinis teisingumas reikalauja pasakyti, kad prie to, kas atsitiko, prisidėjo ne tik „naujoviškumo“ ir tradicionalizmo konfliktas, bet ir teisėtas pasipriešinimas tų, kuriuos nuskriaudė pastarųjų dešimtmečių ekonominės reformos. Kad ir kaip būtų, dabar išvydome veidą demokratijos, kuri pametė busolę. Vis dar veikia – bet kiek dar veiks? – mechanizmai, ginantys mūsų asmens laisvę, laisvas žodis nepanaikintas, bet valstybės prigimtis išgyvena pavojingą evoliuciją ir netrukus vyriausybės priešininkus jau gins tik teisėjo ar valdininko asmeninis padorumas, bet ne privaloma teisė.
Jau matome ne šiuolaikinę lanksčią, su tam tikra (naujausios istorijos pagrįsta) skepticizmo doze, veiklią, bet vengiančią kištis į privatų piliečių gyvenimą valstybę, o tik valstybę, turinčią filosofinių ir teologinių ambicijų. Staiga grįžo valstybė, kuri skelbia supratusi, kokia yra gyvenimo prasmė, – visai kaip paauglys, kuris įraudęs proklamuoja savo naujai iškeptas pažiūras. O juk valstybė apie filosofiją neišmano. Valstybė nestudijuoja Kartezijaus, negeba suvokti Kanto filosofijos dviašmeniškumo. Būtų juokinga ir tragiška įsivaizduoti valstybę, kuri pereina tai, kas Vokietijoje vadinama die Kant-Krise, Kanto krizę, tai yra visišką abejonę bet kokiu pasaulio stabilumu (būtent tokią krizę giliai išgyveno Heinrichas von Kleistas). Valstybę, kurį įsimylėjusi Heideggerį. Valstybę, kuri cituoja vėlyvuosius Derrida raštus, žavisi Kierkegaard’u (nors baimė ir virpėjimas praverstų ne vienai vyriausybei). Valstybę, kuri studijuoja Carlą Schmittą. Bet ir valstybė spazminės, mistinės (arba ir mesianistinės) revoliucijos naguose, kuri atsakytų į visus klausimus ir dvejones, būtų tikrai siaubinga. Valstybė nėra šv. Teresė Avilietė nei šv. Faustina. Valstybės nemąsto ir neverkia. Valstybės organizuoja ir toleruoja. Valstybėms gresia maksimalizmo beprotybė, ją gydo išmintingas minimalizmas.
Įžymus kanadiečių filosofas Charlesas Tayloras garsiame veikale „Asmeniškumo šaltiniai“ pažymėjo štai ką: visuomenės gyvenime, ten, kur tai susiję su socialinės ar administracinės organizacijos taisyklėmis ir jėgomis, paprastai vadovaujamės premisomis, kilusiomis iš Šviečiamojo amžiaus, o tuo metu mūsų privačiame gyvenime, privačiomis mūsų gyvenimo valandomis, mūsų vidiniuose monologuose, sapnuose ir svajonėse, kūryboje, vakare, temstant, kai išdyla aiškūs namų ir medžių kontūrai, į mus labiau prabyla romantiniai pavyzdžiai.
Tos tvarkos negalima pakeisti. Gyvename ambivalencijoje, kuri yra nepašalinama, įtampoje tarp dviejų tikrovių, ir tai nėra lengvas dalykas. Bet kodėl jis turėtų būti lengvas?
Autoriui leidus versta iš: Adam Zagajewski. Poezja dla początkujących. Warszawa: Zeszyty Literackie, 2017