Adam Zagajewski. Apie Josifą Brodskį, chaotiškai
2021 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Drįstu manyti, kad ši Adamo Zagajewskio (1945–2021) esė ypatinga. Ypatinga todėl, kad, ko gero, yra viena paskutiniųjų, o gal ir paskutinė, prieinama lietuvių skaitytojui.
Prieš gerą dešimtį metų išverčiau ir lietuvių kalba pasirodė A. Zagajewskio esė knyga „Du miestai“. Tai tapo dingstimi užmegzti asmeninę pažintį su autoriumi. Teko persimesti keliais žodžiais Krokuvoje vykusiame Pasauliniame lenkų literatūros vertėjų kongrese, pabendrauti, kai rašytojas lankėsi Vilniuje, taip pat kasmetiniame literatūros renginyje Gdanske. Ir kartkartėmis parašydavome vienas kitam elektroninį laiškelį.
Pelnęs pasitikėjimą turėjau A. Zagajewskio leidimą versti į lietuvių kalbą ir spausdinti literatūriniuose leidiniuose jo esė, kurios pasirodydavo žurnale „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“).
Neskaičiavau, kiek jų išverčiau ir išspausdinau, visų pirma „Metuose“, – tikriausiai daugiau dešimties… Juk šios esė negali nežavėti – tokios jos skaidrios, išmintingos, gilios, sklidinos erudicijos, filosofinių pamąstymų apie gyvenimą, istoriją, literatūrą, poeziją ir poetus, kurių pažinojo daug, su kuriais bendravo, draugavo, bičiuliavosi. Vienas tų jo bičiulių buvo ir Josifas Brodskis, apie kurį žodis šioje esė.
A. Zagajewskis – vienas realiausių lenkų literatūros kandidatų į Nobelio premiją – šių metų kovo mėnesį iškeliavo ten, iš kur nerašoma, iš kur negrįžtama.
Taigi ši esė – gal paskutinė – tebūnie ir atsisveikinimas su didžiu poetu, eseistu.
Kazys Uscila
Kadaise, kai dar skirdavau daugiau dėmesio elegantiškumui, puikavausi dailiu juodu kašmyro švarku. Tai buvo dovana. Gavau jį iš Josifo Brodskio pačioje dešimtojo dešimtmečio pradžioje Paryžiuje. Tai galėjo būti 1991-aisiais, vakarieniaujant pas Johną Willettą ir jo žmoną Chantal, bute trečiajame ar ketvirtajame aukšte su vaizdu į Sen Žermen de Prė bažnyčią ir į Apollinaire’o biustą, Picasso kūrinį (poetas primena vaiką didele galva – visada labai mėgau tą šiek tiek kubistinį poemos „Zona“ autoriaus atvaizdą).
Johnas Willettas, artimas Josifo bičiulis, buvo amerikiečių diplomatas. Jiedu pažinojo vienas kitą jau daug metų, o juos supažindino Jonathanas Aaronas, Kembridže, Masačusetse gyvenantis poetas. Reikia paaiškinti, kad JAV yra nepaprastai daug žmonių, teigiančių, kad jų protėviai atvyko į tą žemyną ant „Mayflower“ denio, ir vos mažesnė grupė besigiriančių tuo, kad buvo seniausi Josifo bičiuliai amerikiečiai. Bet Jonathanas Aaronas iš tikrųjų jiems priklausė ir didysis rusų poetas laikė jį broliu ar artimiausiu amerikiečiu giminaičiu; kai tik atvažiuodavo į Bostoną, aplankydavo, gyvendavo pas jį ir jie nuolatos susiskambindavo. Savo ruožtu Jonathanas ir Johnas buvo pažįstami nuo vaikystės (tikino, kad gimdymo namuose jų lopšiai stovėję šalia ir jau tada jiedu kalbėjęsi), būtų buvę dvyniai, jeigu tai būtų buvę įmanoma.
Taigi Josifas įteikė man tą puikų švarką, beveik naują, iš tikrųjų visai naują, ką tik nupirktą – kiek supratau, tam pirkiniui jį prikalbino Véronique Schiltz, poeto bičiulė, buvusi jo ambasadore Prancūzijoje, jo eilėraščių ir esė vertėja. Susipažino su ja dar septintajame dešimtmetyje Leningrade. Véro, kaip ją vadindavo pažįstamųjų rate, taip pat ėjo Josifo globėjos vadinamųjų gyvenimiškų reikalų srityje pareigas – kai poetas lankydavosi Paryžiuje, paklusdavo Véro instrukcijoms, JAV veikdavo kiti asmenys, kiti vektoriai. Pats Josifas kartais ryšėdavo kaklaryšius net su Amerikos kandžių pragraužtomis skylutėmis ir buvo linkęs nesiskirti su vieninteliu švarku – tad Véro rūpinosi jau labai garsaus poeto dekoru. Įteikė man tą puikų kašmyro švarką, tikrai labai brangų, jo atsiradimą aiškindamas tai tam tikru filosofiniu paklydimu (ir dalį kaltės dėl jo suversdamas Véro). Mat tik po to, kai tapo pirkinio savininku, suvokė, kad tas švarkas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jis netrukus turėjo atsidurti ant savininko pečių, buvo savotiško buržuazinio konvencionalumo sinonimas, kad tam tikro lygio socialiniame sluoksnyje būtent tokio kašmyro švarko dėvėjimas – rudenį ir žiemą – yra lyg ir privalomas, taigi trivialus ir poetui nepriimtinas. Aš tokių skrupulų neturėjau.
Bet gana apie švarką. Kodėl ketinu kalbėti apie Josifą chaotiškai? Jau tiek daug laiko nuplaukė nuo jo mirties, nuo šalčio 1996-ųjų sausį, tais negerais metais, kada taip pat, po dviejų mėnesių, per anksti išėjo Krzysztofas Kieślowskis (prisimenu, kaip Josifas kartodavo: labai prašau, kalbėkite sau apie 2000 metus, prognozuokite, planuokite, aš žinau, kad iki jų negyvensiu), bet pažinties su juo tikrumas man ir toliau yra kažkas gyva, yra kaip persipynimas įvairių materijų, gyvenimo ir literatūros, draugystės ir lektūrų, kad nenoriu tvarkyti tų prisiminimų džiunglių. Jos pilnos priešingybių, kurios visai netrokšta būti analizuojamos. Jose yra dar neatrastų užkaborių. Tegu tokios ir lieka. Josifas buvo nepaprastai sudėtingas žmogus – tegu toks ir lieka. Gedulas dėl kai kurių draugysčių (ir tėvų), priešingai, nei teigia Freudas ir kiti įžvalgūs psichologai, nesibaigia niekada. Prisiminimų chaoso sutvarkymas būtų žingsnis į gedulo užbaigimą, į jo uždarymą dėžutėje su užrašu J. B. 1940–1996, urnoje su draugystės pelenais. O chaosas yra gyvas, leidžia pasilikti ką nors iš žmogaus. Žmogus yra chaosas. Ir tas, kuris išėjo, ir tas, kuris jį prisimena.
Apie Josifą galiu kalbėti vien gerai, vien žavėdamasis. Ne tik dėl bendrų, objektyvių priežasčių, kuriomis dalinuosi su kitais jo skaitytojais, bet ir dėl asmeninių, ne tokių esminių. Tai jis, be mano žinios, pasiekė, kad mano eilėraščiais susidomėjo vienas geriausių JAV leidėjų, neužmirštamas Rogeris Strausas. Bet svarbiau buvo tai, kad jis su manimi draugavo ir ta draugystė tęsėsi iki jo gyvenimo pabaigos. Josifas žiūrėjo į žmones arba kaip į bičiulius – arba kaip į svetimus, abejingus jam. Manau, kad, susipažinęs su kuo nors, žaibiškai nutardavo, prie kurios grupės priskirs naujai prisidėjusį. Ir su ne bičiuliais (nepainioti su priešais) būdavo išdidus ir arogantiškas. Taip pat manė, kad žmonės dalijasi į poetus ir į visus kitus. Į verslo pasaulio žmones žiūrėjo labai įtariai. Vertino tik išmintį, ne piniginę (the life of the mind, kaip sako amerikiečiai). Kitus kriterijus gal taikė jaunoms moterims, bet čia nesu kompetentingas. Bičiuliams buvo geras ir jautrus. Tai matyti net ir nuotraukose: daugelyje jų regime bent du Brodskius. Nuotraukose, kuriose jis nufotografuotas autorinių vakarų metu, matome Josifą valdingą, Josifą-faraoną, Josifą-žynį – jis yra absoliutus sužavėtų klausytojų valdovas. Tose nuotraukose jis atrodo aukštesnis, didesnis, negu buvo iš tikrųjų – lyg poezija, jo gyvenimo pamatas, pridėdavo jam ūgio centimetrų. O nuotraukose, kuriose stovi tarp bičiulių, jis atsipalaidavęs, linksmesnis, tarsi mažesnis, smulkesnis, o iš jo veido dingusi įtampa. Būtent toks, sumažintas (fiziškai) bičiulystės (žinau, kad tai paradoksas, bet ar draugystė nepriverčia mūsų riboti išpuikimo?) jis įamžintas vienoje man patinkančioje nuotraukoje.
Turiu omenyje nuotrauką, kurią 1986 metų sausį – likus lygiai dešimčiai metų iki jo mirties – padarė Jill Krementz priešais Josifo namą (iš sodo pusės) Niujorko West Village. Morton Street 44. Toje nuotraukoje stovi, iš kairės į dešinę, Markas Strandas, Josifas, šių žodžių autorius ir Derekas Walcottas, visi besišypsantys – ir ne ta automatiška grimasa, kurią esame pratę nutaisyti, kai tik kas nutaiko į mus objektyvą. Josifas tada sveiko po šuntavimo operacijos ir globėjiškai jį apkabinusio Marko gestas nėra vien tiktai retorinis. Mėgstu tą nuotrauką taip pat todėl, kad prisimenu momentą, kada ji buvo padaryta, grynos draugystės akimirką, akimirką, kai poetai užmiršta menkus tarpusavio pavydus ir jaučia džiaugsmą, kad gali būti šalia vieni kitų – sausio diena buvo šilta, kaip pasitaiko Niujorke, palanki geroms mintims. Ir man atrodo, kad nuotrauka įamžino ne tik keturis vidutinio amžiaus vyrus, bet ir pačią Draugystę.
Kadangi mylėjo kates, mėgdavo savo artimiesiems suvaidinti mielo murklio vaidmenį – atsisveikindamas su bičiuliais noriai atlikdavo „kačių letenėles“ imituojantį judesį, kurį palydėdavo draugiškiausias, visomis kalbomis suprantamas „miau, miau“. Saugiame bičiulių rate jis nusimesdavo didžiojo poeto kostiumą, kurį apsivilkdavo oficialiomis progomis. Neprivalau pridurti, kad turėjo nemažą garbintojų, pažįstamų, studentų ratą. Iš teisybės, domėdavosi praktiniais bičiulių reikalais, būdavo pasirengęs pagelbėti, klausdavo, ar viskas gerai, negyveno užsidaręs savo dramblio kaulo bokšte. Nebent rašydavo naują esė ir jį labai sudomindavo kas nors iš intelektualinės sferos, naujas tyrinėjimų objektas. Kartą paskambinau jam iš Hjustono, netrukus po to, kai atskridau iš Europos. Pirmosios dienos Teksase buvo man sunkios, kupinos melancholijos – todėl skambindamas Josifui tikėjausi, kad pasikalbėsime intymiai, bičiuliškai (kitaip tariant, paprasčiausiai paplepėsime). Bet Josifas nė girdėti nenorėjo apie mano melancholiją, tik tučtuojau paklausė manęs, ką manau apie Horacijaus poeziją. Jis kaip tik tada rašė straipsnį apie Horacijų. Man teko mobilizuotis, prisiminti viską, ką manau apie Horacijaus eilėraščius, ir mano nuotaika pagerėjo.
Yra dar kai kas, ką nelengva apibūdinti ir su kuo sutiktų tikriausiai visi Josifo bičiuliai – kalbėtis su juo, būti šalia jo buvo didelis malonumas, džiaugsmas, nes nuo jo sklido nuolatinis išminties, talento pulsavimas. Mūsų laikais piktnaudžiaujama būdvardžiu „kūrybingas“, visi yra „kūrybingi“, creative: darželinukai, „Formulės 1“ lenktynininkai ir zoologijos sodo šimpanzės, bet Josifas toks buvo iš tikrųjų.
Man atrodo, kad jį gerai pažinojau, esu tikras, kad priskirdavo mane prie savo bičiulių. Bet suprantu, kad pažinojau jį tik iš vienos pusės – numanau, kad skirtingoms pažįstamųjų ir bičiulių grupėms jis atrodė vis kitoks. Žinoma, jis turėjo labai įvairių bičiulių ratus, pradedant pačiais ankstyviausiais, Leningrado laikų, paskui prisidėjo bičiuliai ne rusai, Tomas Venclova, ar lenkai Czesławas Miłoszas (iš pradžių susirašinėjant), Wiktoras Woroszylskis, Andrzejus Drawiczas, paskui labai daug amerikiečių, Jonathanas Aaronas, Markas Strandas, Rogeris Strausas, Leonas Wieseltieras ir daug, daug kitų, daugiausia poetų ir poezijos studentų, taip pat Derekas Walcottas ir Seamusas Heaney’is, rusų emigrantai (Baryšnikovas, Dovlatovas), švedai, italai, vokiečiai bei kita lenkų grupė, Stanisławas Barańczakas, Barbara Toruńczyk, Irena Grudzińska-Gross, galiausiai Adamas Michnikas ir Zbigniewas Herbertas.
Pažinojau jį iš geriausios pusės, kaip gerą bičiulį, bet taip pat ir kaip aukštos kultūros išpažintoją, metafizinio impulso poezijoje gynėją. Buvo negailestingas totalitarizmui, nabokoviškam ir bet kuriam kitam, ir priešininkas to, ką Nabokovas apibrėždavo žodžiu pošlost’ [vulgarumas – rus.], banalumas, neskoningumas, menkumas. Mokėjo sutaikyti savo kultūrinį elitarizmą su didžiule simpatija amerikiečių gyvenimo būdui – kuris juk yra elitarizmo priešingybė. Mėgo Ameriką, taip pat tą paprastą benzino kolonėlių, barų Ameriką, kur dominavo gigantiški televizijos ekranai, kuriuose visada, bet kuriuo paros metu vyko nesibaigiančios beisbolo rungtynės, pažinojo ir mėgo ne tokius ištaigingus Niujorko kvartalus, China Town turėjo mėgstamų restoranų. Kai kažkada (1988 metais) atsidūrė Hjustone, pareikalavo nuvežti jį į NASA būstinę, o tai jo palydovams po tą amorfinį, didžiulį miestą niekada nebūtų šovę į galvą. Dievino anglų kalbą, taip pat ir šnekamąją, amerikietišką – mėgo vartoti amerikietiškas idiomas, nors pasitaikydavo – kaip pasitaiko svetimšaliams – kad neskirdavo jau mirusių idiomų nuo vis dar gyvų. Idiomos gyvena kelerius ar keliolika metų, o paskui atsiduria muziejuje, tai yra žodyne, ir ten jas aptinka svetimšaliai. Su jam būdinga arogancija (dažniausiai kupina žavingumo) neigdavo skirtumus tarp native speakers ir tų, kurie išmoko kalbą vėliau, – net pasitaikydavo, kad taisydavo native speakers (buvau to liudytojas, nors, aišku, jis nebuvo teisus, visada teisūs native speakers), o jie nuolankiai pritardavo jo korektūroms.
Žinojau, kad jam būdingos įvairios idiosinkrazijos. Taip pat žinojau, kad jis savaip myli Lenkiją – ne tik lenkų poeziją, kurią vertė jaunystėje ir kurią deklamavo iki gyvenimo pabaigos, bet ir kai ką daugiau. Nesu tikras kodėl. Kartą pasakė: „Nes jūs kovojote.“ Ir priešino lenkus čekams, kurie pasidavė be kovos. Ir jam visiškai netrukdė tai, kad lenkai ne kartą kovojo prieš rusų imperiją (ir tik kartą nugalėjo). Visa tai kartu intrigavo, nes rodė, kad jo filosofiniame žemėlapyje taip pat buvo esminis ikikultūrinis sluoksnis – beveik taip, lyg jo pasaulio vizija būtų jungusi savyje elementus didžiausio brandumo, įžvalgumo, vertus žavėjimosi ir dėmesio, tiesiog gelbėjusio jo meto kultūrą nuo banalumo, vidutiniškumo, su Leningrado kiemo (žinau, kad kiekvienas Leningrado kiemas saugo devynių šimtų dienų blokados atmintį) inteligentiško ir aistringo paauglio pažiūromis.
Johnas Willetas, kurį jau minėjau, papasakojo man su Josifu susijusią istoriją. Tiksliai ją įsiminiau, nes pasirodė man fantastiškai juokinga. Johnas, kaip jau sakiau, pažinojo Josifą labai seniai; tam tikra prasme jis buvo egzotiška figūra tarp Josifo amerikiečių draugų, kurių daugumą sudarė poetai, poetės, rašytojai ir kritikai. O Johnas buvo profesionalus diplomatas, savo karjerą jis pradėjo Afrikos valstybėse, paskui dirbo Valstybės departamente, daugybėje šalių, be kitų, Italijoje ar Turkijoje ir du kartus Paryžiuje (vartoju būtąjį laiką, nes, deja, to išsilavinusio, sąmojingo ir draugiško žmogaus jau nėra tarp gyvųjų). Taigi Johnas prasitarė, kad atskleis man istoriją, kurios niekam nepasakoja. Buvo taip: Josifas domėjosi ne tik labai įvairiomis temomis, ne tik literatūra – bet ir, pavyzdžiui, karine aviacija (viską žinojo apie Antrojo pasaulinio karo kovinius lėktuvus; klausiamas, kokia linija skrenda į Europą, sakė: „Luftwaffe“) arba garsių britų šnipų – the Cambridge Four (kurie vėliau tapo Cambridge Five) istorija; beje, parašė apie juos esė.
Viena šalutinių Josifo aistrų buvo – pagrindinė devintajame dešimtmetyje – branduolinio nusiginklavimo problema, missile-gap, kaip ją tada vadindavo. Skaitydavo visus straipsnius ta tema, išmanė apie raketas, peršingus ir minutemanus, abiem pusėms priklausančius atominius užtaisus, žinojo, kaip vadinasi tos raketų rūšys, kokių jos nuotolių, kokia jų naikinamoji galia. Ir, aišku, turėjo savų teorijų. Pasakė Johnui, kuris tada pertraukoje tarp dviejų misijų gyveno Vašingtone, kad mielai perskaitys paskaitą Valstybės departamente, pristatys savo koncepcijas nusiginklavimo klausimais. Johnas ilgokai mėgino atkalbėti Josifą nuo to ketinimo. Aiškino jam, kad Valstybės departamente dirba geriausi pasaulio ekspertai, kurie kiekvieną akimirką skiria tų problemų studijavimui, žino ta tema viską, ir kad jis, diletantas, nepaprastai sumanus, bet vis tiek diletantas, neturi šansų užmegzti su jais lygiaverčio pokalbio, nė nekalbant apie tai, kad įtikintų juos dėl savo teorijų.
Bet Josifas spyrėsi, ir galų gale Johnas nusileido ir suorganizavo jo paskaitą Valstybės departamente Vašingtone, į kurią atėjo aukšti raketų ir atomo, dviejų arsenalų lyginimo ir skaičiavimo specialistai.
„Na, ir kaip jam pavyko?“ – paklausiau Johno. „Žinai, tai anaiptol nebuvo sėkmė“, – atsakė jis.
Leszekas Kołakowskis dar šeštajame dešimtmetyje parašė esė „Kunigas ir klounas“, kuri tapo labai žinoma ir skaitoma įvairiose šalyse ir įvairiomis kalbomis. Tas daugiareikšmis, ryškus rašinys, galintis turėti kelias interpretacijas, atkreipia dėmesį į gilų šiuolaikinės kultūros perskilimą.
O pats Kołakowskis, mano nuomone, kaip mąstytojas buvo tuo pat metu ir kunigas, ir klounas. Galima sakyti, kad kai kurie, bent dideli, poetai taip pat kartu yra ir kunigai, ir klounai. Ir taip buvo Brodskio atveju. Tai – jeigu pažvelgtume į matomiausius išorinius dalykus – pasireikšdavo būdu, kokiu jis skaitydavo (deklamuodavo, rečituodavo) savo eiles, ištikimas vienai pagrindinių rusų poetinių tradicijų, kur deklamavimas siejamas su giedojimu cerkvėse. Bet atidus klausytojas negali nepastebėti, kad savo eilėraščius jis išgiedodavo tragišku tonu – nors jie dažnai būdavo ironiški, ir pats jų prezentacijos būdas buvo stipri – stipri ir įdomi – priešingybė.
Jis turėjo puikų humoro jausmą, jo žaibiški, taiklūs atsikirtimai buvo dar vienas jo genialumo patvirtinimas. Ir taip pat mėgo sąmojį, kartais anaiptol ne genialų. Kai susitikdavo, pavyzdžiui, su Dereku Walcottu, su malonumu smagindavosi šmaikštaudami, keisdamiesi juokingomis ar ne tokiomis juokingomis replikomis. Galų gale sąmojis kaip literatūrinis genre yra aukštų žanrų kopėčių pačioje apačioje.
Beje, nebūtina būti labai atidžiam jo eilėraščių ir esė skaitytojui, norint pastebėti esminius jų autoriaus dvasingumo ir pasaulėžiūros pokyčius.
T. S. Eliotas, kuris jaunas mėgino išeiti iš dvasinės dykumos, parašė garsią „Bevaisę žemę“, poemą, kuri paliko pėdsaką visam XX amžiui – liudijimą apie mūsų civilizaciją, apie didelį ir liūdną miestą, beviltiškumo sklidiną liudijimą. Elioto poezija niekada nebuvo nihilistinė, tai buvo veikiau neviltis negu nihilizmas, skvarbi ir skausminga neviltis, kylanti iš jauno menininko ir mąstytojo nusivylimo pasauliu, bet neviltis labai kūrybinga.
Akivaizdu, kad Josifui ta poema buvo svarbus atskaitos taškas. Ji ne kartą radosi jo svarstymuose – kartais kritiškai, kaip tada, kai šaipėsi iš poemos pabaigos: prisimename, kad jos pabaigoje atsiranda iš sanskrito pasiskolintas žodis Shantih, kuris reiškia „taiką“ („taiką, kuri pranoksta mūsų gebėjimą suvokti“, – kaip komentuoja tai poemos išnašose Eliotas), ir jis pakartotas tris kartus. O Josifas sakė: na, taip, prašau, nežinojo, kaip užbaigti „Bevaisę žemę“, ir todėl pakartojo tą patį žodį tris sykius… Kartais jis juokaudavo, kad garsusis sakinys April is the cruellest month („Balandis yra žiauriausias mėnuo“), kuriuo prasideda poema, yra susijęs su balandžio 15-ąja, kai JAV reikia sumokėti mokesčius už praeitus metus.
O vis dėlto rimtai. Kai Eliotas keliavo krikščionybės esmės link, ko kulminacija buvo ciklas „Keturi kvartetai“, Josifo kelias, beje, be geležinio nuoseklumo, buvo veikiau priešingas. Jo su Kalėdomis susiję eilėraščiai, vienas nuostabiausių Josifo kūrybos ciklų, iš lėto sudžiūvo Jungtinėse Valstijose. Daugelyje kasmet rašytų „Christmas poems“ randame atsakymus į tai, ką Karlas Jaspersas vadino „transcendencijos šifrais“; skaitytojui susidaro įspūdis, kad religinė, krikščioniška jausena ten yra skydas, ginantis nuo sovietinės sistemos brutalumo ir bjaurumo. Panašiai yra ir ankstyvajame, gražiame ir svarbiame Brodskio eilėraštyje „Sustojimas dykumoje“, kuriame autorius apverkia ekskavatoriaus griaunamą, į nebūtį garmančią graikų apeigų katalikų bažnyčią, kuri turi užleisti vietą koncertų salei. Koncertų salė ir šventovė; jaunasis poetas skaudama širdimi atsisveikina su bažnyčia, stebėdamas griovimo procesą iš bičiulių, „vienos totorių šeimos“, buto, ir kritiškai vertina būsimosios „meno šventovės“ architektūrą. To nepaprasto eilėraščio pasakojimas tarsi be tiesioginės emocijos, jo ekspresija prislopinta – kaip virtuozų džiazo trimitininkų, kai jie partijose lento arba largo uždeda ant trimito dulsiklį – ir tai, kas vyksta, matoma lyg pro apverstus žiūronus; girdime komentarą ramų, filosofinį, kupiną išminties, prisodrintą susirūpinimo ne tik dėl dabarties, bet ir dėl būsimosios kartos. Jaunasis Josifas čia demonstruoja didelį brandumą. Vartoja daugiskaitą, „mes“, lyg – nepaisant faktų – sutikdamas prisiimti dalį atsakomybės už nusikalstamą sistemą ir griaunantį ekskavatorių.
Bet atrodo, kad, metams bėgant ir keičiantis žemynams, kito ir proporcijos, poeto simpatijos pasislinko labiau į „koncertų salės“ pusę. Brodskio poezijoje „meno šventovė“ auga, o graikų apeigų katalikų bažnyčia vis labiau mažėja. Taip pat akivaizdu, kad savo kūrybinį gyvenimą Josifas praleido ne tik dviejuose žemynuose, bet ir dviejose skirtingose civilizacijose. Nors matė tam tikras dviejų, sovietinės ir amerikietiškos, imperijų paraleles, vis dėlto tai buvo iš tikrųjų du visiškai skirtingi pasauliai, ir poetas, kuris pusiau instinktyviai ir pusiau sąmoningai paprastai gina mažumas, gina persekiojamuosius, Jungtinėse Valstijose staiga atsidūrė visiškai kitoje topografijoje. Atsidūrė šalyje, kur sunku rasti miestą – gal išskyrus rytinę pakrantę ar Kaliforniją – kuriame prieš vietinę bažnyčią, nesvarbu, ar baptistų, ar metodistų, nebūtų pigaus neoninio užrašo „Jėzus nugalės“ arba „Jėzus ateis pas tave“ (numanoma: ir paprašys paaukoti bažnyčiai). Daugelyje valstijų Jėzus užėmė Lenino vietą. Tai skamba makabriškai…
Beje, tai, kas ištiko Josifą – vieno žemyno pakeitimas kitu – daug vėliau teko visiems rašytojams ir menininkams, Vidurio ir Rytų Europos piliečiams.
Kadaise, 1988 metais, Hjustone, creative writing susitikime su studentais kažkas paklausė Josifo, ar Sovietų Sąjungoje, kur Lenino veidas tūkstančiais kopijų matomas ant kiekvieno mūro, jam labiau trukdė tas beprotiškas vado atvaizdo kartojimasis ar su juo susijęs politinis turinys. Josifas, akimirką pamąstęs, atsakė: kartojimasis (bet nemanau, kad tai buvo jo galutinė pozicija).
Josifo metodologijoje dažnai susiduriame su tuo, dėl ko jis buvo žavintis pavadintas „metafiziniu chuliganu“ (Rolfo Fiegutho). Tas kiek akiplėšiškas apibūdinimas gerai atspindi Brodskiui būdingą akademiškai ar konvencionaliai nusistovėjusių pažiūrų ir tikėjimų respektavimą. Jo „chuliganizmas“ (visiškai kitoks, negu Jesenino „chuliganizmas“) radosi iš jo inteligencijos, nelinkusios ilgai tverti ant vieno fotelio, judrumo ir tam tikru mastu iš jo išsilavinimo prigimties; jis buvo eruditas, bet jo žinių atrama buvo poezija, nuo Homero iki Achmatovos. Ne filosofija, ne civilizacijos istorija, ne gilios filologinės žinios, tik būtent poezija; mūsų laikais gal jau nėra eruditų, kurių kultūra remiasi į visus tuos stulpus, bet gal ne pro šalį bus pastebėti savotišką Josifo žvilgsnio „įstrižumą“. Kitas dalykas, kad esė – ne autobiografinėse, tokiose kaip spindulingoje „Pusantro kambario“ – autorius leidžiasi į intelektualinį žaidimą. Įsitaisęs ant ribos tarp tiesos ir efektingo paradokso, jis kartais pasirenka pastarąjį. Cioranas kadaise parašė: „Tikras rašytojas aistringai myli regimybes, nemėgsta Tiesos.“ Bet nebūčiau tuo toks tikras. Beje, tai Cioranas pabrėžė, kad jeigu pripažįsti kokį nors požiūrį, pripažįsti ir jo priešingybę.
Tai gal nelabai reikšminga, bet puikiai įsiminiau pokalbį su Brodskiu religijos tema. Josifas – žinoma – inicijavo polemiką (mėgdavo mane provokuoti ir įtraukti į diskusijas). Jis paskelbė tezę, kad didžiosios institucionalinės religijos pasižymi viena didele yda: turi per mažai begalybės. Žiūrėk, sakė jis, Juozapas, Marija – asmenys iš kraujo ir kaulų. Derėtų, aiškino jis, paimti begalybės fragmentus, glūdinčius įvairiose religijose, didžiausiose religinėse sistemose, ir sujungti juos. Tai bent būtų ideali religija. Iš tikrųjų pasipriešinanti tam, kas mirtinga. Nesvarbu, ką į tai atsakiau (nepritariau tokiam požiūriui, prikišau Josifui, kad norėtų sukurti kažką panašaus į religinį esperanto, dirbtinį agregatą – juk ne taip gimsta religijos, ne kabinete, tik viešoje, dulkėtoje ir nešvarioje aikštėje). Svarbiau tai, kad šios rūšies sofistika tolino poetą nuo beveik naivaus religijos išgyvenimo jo ankstesniuose Kalėdų eilėraščiuose. Dvasinės inžinerijos elementas, poezijos, suprantamos kaip konstrukcija, kaip poiesis, begalinio galimų sąsajų skaičiaus tyrimas pamažu ėmė viršų virš tyro lyrinio impulso – bet niekada iki galo.
Kartą jis pasakė: kaip gaila, kad Jėzus nepažinojo romėnų elegikų, tai yra tokių poetų kaip Katulas, Propercijus ar Tibulas, kurių kūryboje nestinga erotinių eilėraščių. Tai, pagalvojus, atrodo gana komiška.
Josifo meilės eilėraščiai priklauso prie gražiausių jo kūrinių. Melancholiški, dažniausiai grįžtantys pas mylimąją, kurią pažino ir kurios neteko ankstyvojoje jaunystėje, už Leningrado. Iki gyvenimo pabaigos jis išsaugojo tai, kas yra poezijos esmė – dideles lyrizmo atsargas. Jo poetinėje kūryboje persipina du pagrindiniai gaivalai – lyrizmas ir intelektualumas, kaip ir turi būti, nes tos dvi energijos reikalauja viena kitos, nors neretai grumiasi tarpusavyje. Vien lyrinis poetas gali kelti nuobodulį. Vien intelektualus poetas lemia, kad veikiau siekiame filosofijos. 1993-iaisiais (likus trejiems metams iki mirties) parašytas melancholiškas eilėraštis „Dedalas Sicilijoje“ rodo Dedalą kaip senolį, inžinierių, kuris visą gyvenimą nepailsdamas ką nors išradinėjo. Skaitytojas puikiai supranta, kas yra jo eilėraščio Dedalas. Ir taip pat gražus eilėraštis – kurį lengvai galima laikyti vėlyvuoju, atsisveikinimo kūriniu, nors iš tikrųjų yra labai ankstyvas („Nemirtingumo mirties neprašysiu“), – sklidinas tyro lyrizmo, pasibaigiantis eilutėmis: „Bet virš mano žydiško kapo / jaunas gyvenimas nuolat teaidi.“ Nuo Kalėdų iki žydiško kapo – štai gyvenimo stotys poeto, kuris gimė žydų, bet nereligingoje šeimoje, o, kaip ir Mandelštamas, poezijoje ilgą laiką pirmenybę teikė krikščionybei.
Brodskis buvo atakuojamas iš dviejų pusių – Aleksandras Solženicynas, kurio poetas anksčiau irgi negailėjo, kritikuodamas jį dėl estetinių priežasčių, jau po Josifo mirties, 1999 metais, pasisakė apie jį negatyviai (pasisakymo stilius, deja, priminė senus, primityvius pasmerkimus). Prikišo jam, kad atitrūko nuo šaltinių, nuo rusiškumo, „tapo svetimas“, negrįžo į Rusiją kaip jis, Solženicynas. Taip, Josifas nusprendė, kad negrįš į šalį, kurioje gimė. Žinojo, kad savo jaunystės ten neras. Negrįžo į Rusiją, – manė Solženicynas, – nes baiminosi, jog tada paaiškėtų, kad neteko ryšių su didžiąja rusų literatūros tradicija, Tolstojaus ir Dostojevskio tradicija. Neva net išdavė Anos Achmatovos, nors kadaise su ja draugavo, priklausė prie jos favoritų, tradiciją.
O iš kitos pusės jam buvo prikišama kai kas priešinga – didžiarusiškas šovinizmas. Iš to, ką žinau, šios rūšies kritika atsirado vėlai ir buvo susijusi su vieno jo kūrinio paskelbimu (tik garso įrašu). Atskaitos taškas yra iš tikrųjų neregėtas eilėraštis, pamišėliška ataka prieš Ukrainą, eilėraštis „Ukrainos nepriklausomybei“ [„Na nezavisimost’ Ukrainy“], parašytas 1992 metais. Tai keisčiausias, radikaliausias Brodskio eilėraštis, eilėraštis, kurio skelbti „ant popieriaus“ poetas niekada neleido. Bet „YouTube“ galima aptikti tą Josifo deklamuojamo eilėraščio įrašą; kai kurie Brodskio gynėjai teigė, kad ne jis buvo šio paskvilio autorius. Gal tai buvo paskvilis – bet techniškai tobulas, virtuoziškas eilėraštis, kuriame poetas pasitelkė savo meno pajėgas. Ir tas eilėraštis baigiasi:
Su Dievu, ereliai, kazokai, etmonai, vertuchajai1.
Tik kai ateis laikas mirti ir jums, bugajai2,
Krioksite, kabinsitės į kraštą matraco,
Į eiles Aleksandro, o ne į paistalus Taraso.
Poeto bičiuliams ir tiems, kurie jaučia dideles simpatijas Ukrainai, suvokti to puikaus ir bjauraus eilėraščio motyvų praktiškai neįmanoma. Aleksandras čia, žinoma, yra Puškinas, Tarasas – Ševčenka. Epochos masto įvykis, Ukrainos atsiskyrimas nuo Rusijos suvestas iki dviejų poetų mačo lygio (kas dar kartą didįjį Brodskį rodo kaip Leningrado kiemo vaikėzą). Girdi, mūsų poetai geresni. Likite su mumis. Svarbi tik poezija.
Esame toli nuo klasikinės slavofilijos, kur valstietis buvo nesąmoningas rusiškumo nešėjas.
Nenoriu ilgam apsistoti prie to keisto, ekstremalaus įvykio – jau kažkada, 1988 metais, Lisabonoje, vienoje konferencijoje Josifas išsakė panašią poziciją, kurią galima apibūdinti kaip aristokratišką rusų kultūros šovinizmą. Tada Lisabonoje kalbėjausi apie tai su Josifu pietaujant iškart po sesijos, dalyvaujant Susanai Sontag. Josifas ėmėsi gynybos taktikos, aiškino, kad „privalėjo ginti Tatjaną Tolstają“, kuri „pirmą kartą atsidūrė Vakaruose“. Bet jeigu kas nors yra matęs Tatjaną Tolstają kalbant, žino, kad jai jokio gynimo nereikia. Veikiau jos intelektualiniams priešininkams tenka pasižvalgyti sąjungininkų, kad apsigintų.
Beje, jeigu JTO, pripažindama narystės joje siekiančių tautų nepriklausomybę, vadovautųsi „didžiosios poezijos“ kriterijais, nežinia, kiek mūsų planetoje būtų tautų, besidžiaugiančių politine nepriklausomybe.
Bet grįžkime prie to, kuo Brodskis buvo nuostabiausias. Taigi jis suvaidino svarbų vaidmenį viename iš dalies jau istoriniame pokalbyje apie poezijos reikšmę – ne tik savo eilėraščių jėga, bet ir energingais veiksmais skleidžiant poeziją. Nes tai jis pasiūlė, kad dideli viešbučių tinklai savo svečiams be Biblijos egzemplioriaus padėtų ir poezijos antologiją. Bet tai buvo vėlesniu jo gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau tapo pripažintu meistru, verstu į daugybę kalbų, vainikuotu didžiausiais apdovanojimais. Bet ir būdamas dar labai jaunas poetas jis laikėsi požiūrio, energingai teigiančio poezijos pirmumą kitų humanistinių disciplinų, net ir visų žmonijos veiklos rūšių, atžvilgiu.
O tai vyko gana seniai, septintajame dešimtmetyje. Tai buvo visuotinio abejojimo poezijos verte ir reikšme metas. Abejones reiškė daug kas, skaitytojai, kultūros filosofai (prisimename garsų, gal net pernelyg, Theodoro Adorno teiginį, kuriuo jis net dvejojo, ar po Aušvico dar galima rašyti eilėraščius) – kėlė klausimą, kuris pakibo virš poezijos meno praktikų galvų.
Europos poetai – nes juos turiu omenyje – gyveno ir rašė įsitikinę, kad yra mirštančios meno šakos atstovai. Buvo įvairių tos rezignacijos, tų saulėlydžio nuotaikų priežasčių. O svarbiausias gal buvo dvasinis nuovargis, sukeltas neįtikėtino Antrojo pasaulinio karo žiaurumo, holokausto. Galima sakyti, klasikinis to jautrumo atstovas buvo Tadeuszas Różewiczius, gimęs 1921 metais, tai yra priklausęs kartai, kurios didžiausią dalį pasiglemžė karas ir holokaustas. Jis pats dalyvavo pasipriešinimo judėjime, matė baisių dalykų, dalykų, kurių neteko matyti kitoms Europos rašytojų kartoms (bent kol kas, ateitis gal dar parodys, ką gali), ir grindė savo estetiką įsitikinimu, kad poezija baigiasi, miršta.
Różewiczius buvo puikus poetas, nesiekiu menkinti jo rango – mokėjo statyti ant griuvėsių ar tarp griuvėsių, kas, kaip žinome iš istorijos, yra mėgstamas europiečių užsiėmimas – jie sugebėjo net Sirakūzuose pastatyti katalikų bažnyčią, sumaniai panaudoję graikų Minervos šventyklos kolonas.
Brodskis buvo fenomenalus – žinoma, be nepaprasto talento, – ir beveik vaikišku tikėjimu poezijos galia. Atsitiktinumas – teismo proceso dėl jo „veltėdžiavimo“ pavidalu, kai teismo protokolas pateko į Vakarus, – lėmė, kad jo balsas labai anksti buvo išgirstas Europoje; tai, be abejo, tapo dingstimi susimąstyti daugeliui tariamų poezijos laidotuvių dalyvių. Nesugebėsiu to įrodyti – ką apskritai įmanoma įrodyti humanistikoje? – bet manau, kad tas fanatiškas tikėjimas poezija, kurios Josifas niekada neišsižadėjo, suvaidino tam tikrą vaidmenį pasaulinėje Dvasios istorijoje (kaip pasakytų profesorius Hegelis).
Josifas buvo lyg biblinis Juozapas, kurį pavydūs broliai įmetė į šulinį, pasmerkė neišvengiamai mirčiai, bet jis stebuklingai išsigelbėjo, atvežtas į Egiptą, kur jo talentai sulaukė įvertinimo, ir po daugelio pakilimų bei nuopuolių (kaip apie tai žino hebrajų arba Senojo Testamento ir Thomo Manno romano skaitytojai), tiesiai iš kalėjimo atsidūrė faraono rūmuose ir tapo jo artimiausiu patarėju. O Josifas man kadaise pasakojo apie priėmimą Baltuosiuose rūmuose, kuriame jį pasodino šalia George’o Busho (vyresniojo), tuo metu dar viceprezidento. Ir sakė, kad jam patiko Bushas, nes buvo panašus į „romėnų valstybės veikėją“.
Kai atvažiuodavo į Paryžių – o tai atsitikdavo dažnai – apsistodavo bute prie place de l’Odéon, nedidelės klasikinės aikštės pačioje miesto širdyje, per du žingsnius nuo Liuksemburgo sodo. Pasakiau jam, kad čia pat, šalia (21, rue de l’Odéon), gyveno Emile’is Cioranas, visiškai kitoks nei Brodskis kūrėjas. Į tai Josifas šyptelėjo ir pacitavo Ciorano aforizmą: „Įvykdyti savižudybę? Kam, juk vis tiek jau per vėlu.“ Tada jis rašė esė apie Veneciją, kuri daliai skaitytojų yra jo nuostabiausias tekstas. Turėjo ypatingą darbo metodą – rašė maža nešiojama rašomąja mašinėle „Olivetti“ (apie tokią mašinėlę tuomet, iki kompiuterių invazijos, svajojo visi Vidurio Europos poetai). O A4 formato lapus suklijuodavo į nesibaigiančią balto popieriaus juostą. Gal tam, kad negaištų nė akimirkos, kai sulaukdavo įkvėpimo, kai protas staiga paspartėja ir diktuoja sakinius didžiuliu greičiu – ir tuomet nereikėtų išiminėti iš mašinėlės prirašyto lapo ir dėti į ją kito. Kai šiandien apie tai mąstau, tame elegantiškame Paryžiaus bute matau kažką, kas man primena egiptietį skriptorių – kokį galima pamatyti Luvre, – jis susikaupęs vedžioja hieroglifus ant nesibaigiančio papiruso ritinio. Ir prisimenu, kad egiptologai noriai rašo apie Maat.
Maat yra kartu ir filosofinė-moralinė kategorija, ir gyvybės bei gėrio deivė, senovės Egipto panteono centrinė figūra. Maat apėmė visus egiptiečių tikėjimus ir papročius, buvo tiesos, teisės ir tvarkos įsikūnijimas (nuogąstauju, kad jai nepatiktų mano raštų chaotiškumas). Taip pat ji buvo teisėja ant dviejų pasaulių slenksčio, svėrė į mirusiųjų kraštą atvykstančių širdis, buvo civilizacijos globėja. Ir kiekvienas to vardo vertas skriptorius, kiekvienas rašytojas, poetas, menininkas, suvokdamas tai ar ne, tapdavo daugiau ar mažiau įžymiu teisingumo deivės tarnu, pavaldiniu, amatininku ar virtuozu.
Būtent toks nepaprastas virtuozas buvo Josifas Brodskis.
Versta iš: „Zeszyty Literackie“, 2020, gegužė.