Adomas Mickevičius. Gegužės trečiosios konstitucija
2021 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
„Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Šis pagrindinis įstatymas vertas tokio titulo – tai buvo pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje Konstitucija, ne tik lėmusi to meto Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimus, bet ir nemažai paveikusi Europos, net pasaulio raidos perspektyvas.
Neprilygstamos svarbos dokumentas, kurį rengė, už kurį balsavo ir Lenkijos, ir LDK atstovai, įtvirtino kertinius valstybių ir piliečių gyvavimo principus, tokius kaip pagarbą žmogaus teisėms, valdžios padalijimą, tai yra įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismų atskyrimą, kaip viešpataujantį įteisino Romos katalikų tikėjimą, suteikė asmens teisę ir priėmė valdymo globon valstiečius, panaikino liberum veto seimų veikloje, panaikino karaliaus rinkimus, numatė kitas galimybes eiti demokratėjimo, žmonių laisvių ir teisių plėtimo keliu.
Lietuvos Respublikos Seimas šiuos 2021-uosius metus paskelbė Gegužės trečiosios konstitucijos metais, taip pažymėdamas šio pagrindinio įstatymo priėmimo 230-ąsias metines. Didis LDK sūnus, lenkų poetas Adomas Mickevičius Gegužės trečiosios konstituciją pavadino senosios Lenkijos politiniu testamentu. Šis jo tekstas buvo publikuotas 1833 metų gegužės 3 dieną.
Lenkijos1 byla iš naujo pasaulio teisme prabils ne kitaip, kaip tik kokios nors visuotinės politinės audros balsu. Tada dėl didelio sukrėtimo iškils ir išsiplėtos nauji poreikiai, o žmonės ‒ politiniai genijai, veiklos genijai ‒ sugebės tuos poreikius suvokti ir patenkinti, išrasdami naujų priemonių, dabar arba nematomų, arba skelbiamų neįmanomomis. Tų poreikių ir priemonių veltui ieškotume ligšiolinėse konstitucijose ir rašytiniuose įstatymuose, nes tai ateities istorija ir ji gali būti atramos taškas, bet ne taisyklė į ateitį žengiantiems žmonėms. Todėl visos diskusijos apie rašytinius įstatymus, nors lengvos, yra nenaudingos lenkams, o ypač lenkų piligrimams2, atplėštiems nuo tautos kūno, nes pirma politinio veikimo taisyklė liepia nuolat žvelgti į liaudies masių širdis ir mintis.
Vis dėlto yra vienas praeities Aktas, vienas rašytinis įstatymas, į kurį turėtume gilintis, kurio dvasia turėtume stiprintis. Nes tas įstatymas neiškrito iš kokio išminčiaus galvos, iš kelių kalbėtojų lūpų, o buvo paimtas iš daugybės [žmonių] širdžių; jis nejuoduoja vien popieriuje, bet ligi šiol gyvena kartų atmintyje, troškimuose, tad yra gyvas, įsišaknijęs praeityje įstatymas, turintis atsiverti ateičiai. Tai Gegužės trečiosios konstitucija.
Keista ir verta dėmesio tai, kad nuo 1791 metų Europa matė tiek daug konstitucijų, dėl kurių ilgai diskutuota, stebėtasi, išmintingų, užmirštų. Prancūzija jų suvirškino keliolika. Italai, vokiečiai, ispanai, neapoliečiai joms prisiekinėjo, keikė, o dabar išjuokia ir niekina jas. Vienintelę Gegužės trečiosios konstituciją lenkų tauta garbina; ilgos vergovės metais jos paskelbimo diena buvo slapta minima visose senosios Lenkijos provincijose, nuo Karpatų net iki Dauguvos, namuose, bažnytėlėse, jaunimo susitelkimuose. Tai buvo daroma ne tik pagerbiant mirusius, ne todėl, kad Gegužės trečiosios konstitucija tik gimusi buvo nužudyta, nes daug buvo panašių velionių, bet nė vienam nebuvo rengta ir nerengiama panašių egzekvijų.
Gegužės trečiosios konstituciją lėmė du gaivalai, dvi dvasios. Vienas jų buvo svetimšalis, prancūzas, atvykęs iš Paryžiaus3. Tai jis Ketverių metų seime kurstė ilgas begalines diskusijas apie pagrindines teises, valdžios atskyrimus, titulus, konstitucijos galiojimo laiką, jos būsimas reformas – žodžiu, visus tuos retorinius tauškalus, kuriais taip puikiai naudojosi Maskvos šalininkai, taip koneveikti naivių provincijų pasiuntinių. Ta dvasia būtinai troško scenų, kokios vyko Paryžiuje4, išgalvodavo teatrališkų pompų, didžiulį triukšmą diegiant pokyčius, kuriuos galima būtų atlikti paprastai, senoviškai. Galiausiai ta dvasia ėmė šaipytis iš tautinių papročių, tautinių drabužių, kėsindamasi į protėvių tikėjimus atgrasė nemažai garbingų pasiuntinių, kurie, iš vienos pusės matydami maskviškę partiją, iš kitos frakuotus, perukuotus patriotus su Rousseau ir Montesquieu rankose, šaipėsi iš jų skustų galvų, jų papročių, jų kalbėjimo būdo, priblokšti nuleido rankas ir taip padarė daug žalos tautos reikalui.
Bet yra Gegužės trečiosios konstitucijoje kitas gaivalas, kuris atlaikė ir perukus, ir Rousseau teorijas, ir tuometinį bei vėlesnį doktriniškumą, – tautinis gaivalas, senųjų tradicijų kūdikis, nusitaikęs į naujus to meto tautos poreikius ir troškimus. To gaivalo neišėsdino keliasdešimt vergovės metų. Todėl teisingai ir gražiai sakoma, kad Gegužės trečiosios konstitucija yra senosios Lenkijos politinis testamentas.
Ko Lenkija tuo metu troško? Padaryti galą smunkančioje bajorijoje plitusiai netvarkai, viena vertus, sustiprinant centrinę valdžią, kita vertus, išplečiant pilietines teises visoms tautos klasėms, atgauti nepriklausomybę ir prarastas pozicijas Europoje, įtvirtinti Lenkijoje laisvės pagrindus, mirtinus despotams, Lenkijos priešams.
Kodėl per paskutinę revoliuciją, kurią Varšuva pradėjo kelių vaivadijų jėgomis, valdantys žmonės, to meto Lenkijos globėjai, atskirti nuo likusios šeimos, negalėjo girdėti jos prašymų, priimdami sprendimus dėl palikimo, nepasitarė bent su Tėvų testamentu? Kodėl neatsigręžė į Gegužės trečiosios konstituciją? Net doktriniška kalba kalbėdami paklausime jų, kokia teisėta valdžia ir kada atšaukė tą konstituciją? Vien atsigręžimas į Gegužės trečiosios konstituciją kiek padėtų išvengti nereikalingų ilgų formalumų, derybų, susitarimų. Nebereiktų šalinti iš sosto Nikolajaus5, kuris, sėdėdamas ant kelių vaivadijų sostelio, Mazovijos karaliukas, niekada likusios Lenkijos dalies nebuvo pripažintas karaliumi ir apie jo juridinį viešpatavimą sužinojome tik jį nuvertus nuo sosto. Pagal Gegužės trečiosios konstituciją jokios sutartys su caru kaip Lenkijos karaliumi nebuvo įmanomos, visi diplomatiniai santykiai su Prūsija ir Austrija beprasmiški, bet kokios proklamacijos į tautiečius nenaudingos, nes grįžimas į Gegužės trečiosios konstituciją provincijose būtų suprastas geriau ir greičiau negu visos proklamacijos.
Gegužės trečiosios konstitucija teikė tautai karalių. Nesprendžiame dėl praeities, bet nedvejodami sakome, kad revoliucijos metu tas straipsnis dar atspindėjo tautos troškimą. Apeliuojame į sukilimą Lietuvoje, Ukrainoje, Podolėje, Baltarusijoje. Kokį įspūdį tose provincijose padarė žinia, kad Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusios ir Prūsijos didysis kunigaikštis traukia atgauti mūsų senąjį paveldą! Ligi šiol mus slegiantis fatališkumas neleido įgyvendinti to straipsnio! Buvo žmonių, norėjusių atgaivinti karaliaus valdžią, ji pripažinta būtina santvarkai, bet akli sekėjai svetimšaliais norėjo karaliaus – arba pataisyto Nikolajaus, ar kokio diplomatų atsiųsto, patepto pripažinto, paskelbto protokolais bastūno. To meto karaliaus lopšiu galėjo būti nebent 29-osios naktis6, patepimu – didžiojo kunigaikščio ir visų maskolių ir jų bičiulių kraujas, paskelbimu – pirmos pergalės pabūklų griausmas. Beje, ir kam ketinta atiduoti Boleslovo karūną ir karūnavimo kalaviją, Vytauto kepurę, kai net ir etmono lazdos nenorėta imti, kai šitiek kartų ji imta tik tam, kad būtų nutašyta į plunksnelę susitarimams ir konvencijoms pasirašinėti. O revoliucijai einant į pabaigą jau buvo per vėlu; jau per daug bjaurėtasi karaliaus titulu patyrus tiek blogio iš tironų, kurie jį turėjo. O juk revoliucijos pradžioje tas titulas despotams būtų buvęs baisesnis negu Respublikos paskelbimas; vien Lenkijos karaliaus titulai reikalautų iš Šventosios sąjungos7 daugiau, negu įmanoma surašyti ant daugelio lapų protestacijų.
Jeigu tik įvykiai pašauks Lenkijos tautą veikti, tegu tas laimingas žmogus, kuriam Apvaizda leis turėti įtakos jos likimams, dar peržiūri Gegužės trečiosios konstituciją. Gal jis išskaitys joje daugiau, negu išskaitome mes; mes regime kelis dar iki šiol atliepiančius kardinalius tautos troškimus.
Pirmas troškimas yra karas su visais Lenkijos engėjais; nes konstitucija niekur neįtvirtina senų užgrobimų, priešingai, protestuoja prieš juos visa savo sandara, o Aleksandro pseudokonstitucija kaip tik remia Lenkijos padalijimą.
Antras troškimas yra laisvės propaganda, kuri, nors neišreikšta to meto politine kalba, dvelkia iš visos konstitucijos dvasios. Viename jos straipsnyje teigiama, kad kiekvienas, įžengęs į lenkų žemę, yra laisvas. Tas straipsnis siekia į ateitį toliau negu visos Europos konstitucijos.
Trečias tautos troškimas yra laisvės išplėtimas visoms tautos klasėms; laisvę čia suprantame kaip pilietinių teisių pilnatvę.
Galiausiai Gegužės trečiosios konstitucija teikė daug erdvės ir galios aukščiausiajai valdžiai. Kas mokės atspėti tautos valią, tam Lenkijos tauta suteiks didelę valdžią, tuo galingiau jis veiks, kuo geriau pajėgs išreikšti lenkų tautos mintį, plėsti laisvę.
Versta iš: Adama Mickiewicza Tłumaczenia Wierszem. Księgi Narodu i Pielgrzymstwa Polskiego. Pisma Rozmaite. Paryż, 1844.
1 Gegužės trečiosios konstitucijos tekste minima tik Lenkija, bet nėra nė mažiausių abejonių, kad joje kalbama apie Abiejų Tautų Respubliką – Ketverių metų seime dirbo, kuriant konstituciją aktyviai dalyvavo Lenkijos karalystės ir LDK atstovai.
2 Piligrimais čia, be abejo, vadinami emigrantai, išeiviai.
3 A. Mickevičius nepasakė, kas buvo tas prancūzas, trikdęs Ketverių metų seimo darbą. Galima manyti, kad jis turėjo omenyje Prancūzijos ambasadorių markizą Marie Louisą Descorches’ą, radikalių pažiūrų jakobiną, aktyviai dalyvavusį parlamento veikloje, todėl visoms Seimo grupuotėms galėjusį atrodyti įtartinai.
4 Prancūzijoje tuo metu jakobinai organizavo masinį terorą, 1793 m. nukirsdino karalių Liudviką XVI.
5 Lenkijos karalystės seimas 1831 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą, kuriuo pašalino iš Lenkijos sosto Rusijos imperijos carą Nikolajų I.
6 1830 m. lapkričio 29-osios naktį prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos sukilimas prieš Rusijos carinę imperiją.
7 Šventoji sąjunga – Austrijos, Rusijos ir Prūsijos monarchų 1815 m. rugsėjo 26 d. sudaryta sąjunga. Vėliau prie jos prisidėjo daugumos Europos šalių valdovai.