literatūros žurnalas

Angelė Jasevičienė. Dievui. Tėvynei. Artimui

2010 m. Nr. 7

Nijolė Kliukaitė: Bitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 272 p.

Žmones visada žavi asmenybės, kurios kelia sau taurius tikslus ir dėl jų išdrįsta elgtis ir gyventi taip, kaip daugelis norėtų, bet… bijo.

Gana įprasta, kad didvyriais ir he­rojais visose tautose ir kultūrose nuo pat antikos laikų dažniausiai tapdavo vyrai. Moterys tuo metu tenkindavosi namų židinio kurstytojų, motinų ar tiesiog gražių papuošalų vaidmenimis.

Šis reiškinys pernelyg nestebina, nes moterys buvo diskriminuojamos visais laikais. Situaciją iš dalies pa­keitė XIX a. kilusi feministinio judėji­mo banga, pradėjusi įnirtingai ginti moterų teises ir laisves (nebe tik pareigas ir priedermes). Dėl šio judėji­mo šiuolaikinės moterys turi teisę bal­suoti, dalyvauti politiniame gyvenime, siekti aukštojo mokslo, tikėtis vienodo atlyginimo ir profesinių galimybių kaip ir vyrai.

Praėjusiais metais skaitytojus pa­siekė naujausia rašytojos Nijolės Kliukaitės knyga, skirta žymiai XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos kultūrinio gyvenimo veikėjai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Tai nebe pirmoji autorės knyga apie Lietuvos šviesuoles. Prieš kelerius metus (2007) N. Kliukaitė parašė panašaus pobūdžio romaną apie Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Ragana). „Man nepaprastai įdomios pasidarė to laikotarpio moterys, ir pati jaučiu, kad daug kas manyje keičiasi. Todėl, kad tos moterys turėjo žemę po kojomis, žinojo, ko siekia. Jose yra tiek pasišventimo, tikėjimo lietuvybe“, – taip savo pasirinkimą rašyti apie ak­tyvias praėjusių šimtmečių kultūrinio gyvenimo veikėjas moteris motyvuoja pati autorė.

Kodėl Šatrijos Ragana ir Bitė? Juk tuo metu Lietuvoje aktyviai reiškėsi, kūrė bei dalyvavo visuomeniniame gy­venime ir kitos moterys (Žemaitė, Liudvika Didžiulienė, Karolina Praniauskaitė, Marija Lastauskienė, So­fija Pšibiliauskienė ir kt.). Šatrijos Raganą ir Bitę nuo pulkelio išvardytų moterų skyrė išskirtinis pasiaukoji­mas savo darbui, patriotizmas, besąly­giška meilė Lietuvos kalbai, kultūrai, žmonėms. Nesukūrusios savo šeimų, jos galėjo atsidėti visuomeniniams tiks­lams, aukotis tėvynės gerovei.

G. Petkevičaitė-Bitė, kuriai skirtas beveik 300 puslapių apimties roma­nas, užsidegimu ginti lietuvybę ir pat­riotizmu pranoksta ne tik Šatrijos Ra­ganą bei kitas šviesuoles, bet ir dau­gelį to meto vyrų. Draudžiamos spau­dos platintoja, pedagogė, rašytoja, fel­čerė, pirmojo lietuviško spektaklio re­žisierė, pirmojo lietuvių moterų suva­žiavimo pirmininkė, viena iš Lietuvos moterų sąjungos steigėjų, Steigiamojo Seimo narė, pirmininkavusi pirmajam posėdžiui… Arba tiesiog moteris, my­lėjusi savo veiklą bei darbus.

Bitės asmenybė įdomi savo dvily­pumu: moteris, pati vengusi demonst­ruoti savo moteriškumą, pamynusi motinišką prigimtį, tampa aktyvi visų moterų teisių gynėja, kultūrinio mote­rų judėjimo (feminizmas Lietuvoje ne­ peraugo į drastiškesnį sąjūdį) dalyvė, jo ideologijos kūrėja. Asmeniniame gyvenime neišnaudotos, tačiau kiek­vienai moteriai svarbios patirtys rea­lizuojamos visuomeninėje veikloje bei kūryboje. Meilė šeimai ar konkrečiam asmeniui perkeliama tautai.

Bitės užuojauta engiamai, sunkiai fiziškai dirbančiai, neraštingai, nere­tai mušamai vyro moteriai akcentuoja­ma ir N. Kliukaitės romane. Išskirtinai jautri moterų problemoms, Bitė žadina visų lietuvių sąmoningumą, stengiasi sumažinti neraštingumą. Nes „tas žmo­gus, kuris išmoko raidę dėti prie rai­dės, paskui – žodį prie žodžio, vienądien atsivers knygą. Ir vienądien toks žmogus gal net pats ims galvoti, kaip pakeitus pasaulį. Į gerąją pusę“ (p. 217).

Romano autorė yra puikiai susipa­žinusi su G. Petkevičaitės-Bitės bio­grafija: stengiamasi nepraleisti nė vieno svarbesnio veikėjos gyvenimo žingsnelio, paminėti visus vienokios ar kitokios įtakos jai turėjusius asmenis, nesupainioti faktų. Romanas išsamus, informatyvus. Pasakojimas daugelyje vietų fragmentiškas, dienoraščio tipo, koks ir turėtų būti biografinis roma­nas. Truputį glumina tai, kad pagrin­dinės veikėjos gyvenimo detales nere­tai užgožia emocionalus autorės tonas. Romane daugiausia dėmesio skiriama psichologiniam Bitės portretui, todėl skaitytojams įdomesni jos darbai vi­suomeniniame bei kultūriniame tuo­metės Lietuvos gyvenime tarsi lieka periferijoje. Susidaro įspūdis, kad kiekvienas G. Petkevičaitės nuopelnas romane svarbus tik tiek, kiek yra paveikęs pačią veikėją emociškai.

Romanas sukurtas biografijos at­pasakojimo principu, tačiau labai stin­ga pačios rašytojos refleksijų. Kalbė­dama apie savo, kaip autorės, poziciją, N. Kliukaitė yra sakiusi, kad „tai yra romanas, išgyvenimas, to žmogaus pajautimas. Savotiškai susitapatini su viskuo, apie ką rašai: jeigu apie kro­kodilą, jautiesi krokodilas“. Deja, ra­šant biografinį romaną, pernelyg di­delis emocionalumas labiau kenkia, negu padeda. Vis dėlto bandyta kurti biografinį romaną, o tam reikia ne tik įsijautimo, bet ir racionalaus požiūrio, blaivaus situacijų ar net paties per­sonažo vertinimo, žvilgsnio iš šalies. Biografinis nėra autobiografinis – riba tarp autoriaus ir jo kuriamo personažo privalo išlikti. Autorės kreipimasis į veikėją tiesiog vardu (Gabriele) roma­ne atrodo pernelyg familiariai, derėtų išlaikyti pagarbesnę distanciją.

Keista ir tai, kad Bitės personažas visame romane išlieka statiškas, ro­dos, nei praėję metai, nei širdies aud­ros, netgi artimųjų netektys ar karas nepalieka jo sąmonėje jokių ryškesnių randų. G. Petkevičaitės asmenybė romane tapoma abstraktokai, pasitel­kus kelis teigiamus jos asmenybės bruožus (patriotė, dorovinga, protinga, jautri). Veikėja vaizduojama pernelyg tobula, kad atrodytų tikroviška.

N. Kliukaitė piešia moters portretą vien tik šviesiomis spalvomis, akcentuo­ja teigiamas jos asmenybės savybes. Susidaro įspūdis, kad kalbama kone apie šventąją: kas kitas savo noru galėtų taip besąlygiškai aukotis kitų labui, Tėvynės gerovei, atsisakyti asmeninės laimės? Dar būdama jauna „panytė“, G. Petkevičaitė griežtai atsisako puoš­tis, nevertina išorinių blizgučių, vengia bendraamžių jaunuolių dėmesio. „Kant­rybė – stipresnis ginklas už žavesio žvangučius“ (p. 71), – tvirtina ji. Labai anksti, mokydamasi mergaičių mokyk­loje Mintaujoje, G. Petkevičaitė suvokia Lietuvos tragediją, pasidaro arši „mirš­tančios tautos“ ir lietuvybės gynėja. Atrodo, kad Bitė niekada ir nebuvo jau nepažino nerūpestingos jaunystės. Toks asketizmas, akcentuojamas doro­vingumas ir patriotizmas daro jos asmenybę vienpusišką, kelia daugiau gailestį nei taurius jausmus. Pabrėžiama nepatraukli Bitės iš­vaizda, jos luošumas (žemo ūgio, su kuprele). Taip veikėja iš šventosios pa­mažu virsta kankine. „Gyvensiu, – pa­tikino Gabrielė. Pabandė nusišypsoti, bet lūpos neklausė. Tiek to. Gyventi galima ir be šypsenos“ (p. 269).

Vienas gražiausių ir stipriausių epizodų romane – paskutinis skyrius „Nobis maxima victoria“ (p. 270), ku­riame sena, sunkiai serganti Bitė kal­basi su savo liga – vienintele jai liku­sia pašnekove. Žinoma, ir čia neapsiei­ta be sentimentalių akordų, kuriuos autorė taip mėgsta: visą gyvenimą ki­tiems paaukojusi moteris vaizduojama vieniša, visų apleista, nelaiminga. Ta­čiau iki pat paskutinių gyvenimo aki­mirkų ji tiki savo nueito kelio teisingu­mu, dėl nieko nesigaili, nepriekaištau­ja ją palikusiems. Ir tai – didžiausia jos pergalė. „Jie susirado vieni kitus. Nobis maxima victoria. Nobis victoria“ (p. 271). Mažutė, visiškai nepanaši į heroję, tačiau ištikima savo gyvenimo principams, ši moteris iš tiesų prime­na prancūzę Žaną D’Ark. Stipriausias yra tas, kuris geba įveikti save.

Autorę derėtų pagirti už gražią idėją – romanų puslapiuose atgaivinti daugelio mūsų primirštas aktyvias praėjusių šimtmečių Lietuvos kultūri­nio gyvenimo veikėjas moteris. Tik gaila, kad N. Kliukaitė į šias šviesuoles pažvelgė pernelyg emocionaliai ir me­lancholiškai, Abu romanai persmelkti dramatizmo, rodos, kad, pasirinkdamos tarnystę žmonėms ir tautai, moterys sąmoningai paaukojo savo asmeninę laimę, tačiau pasirinktas kelias joms buvo per sunkus. Skaitytojai jas išvydo ne kaip didvyres, o kaip susiklosčiusių aplinkybių aukas,

Žmogui sunku gerbti kito auką, kad ir kokia prasminga ji būtų, jei po ta auka slypi daug kančios. Pagarba neturi kilti iš gailesčio.

Nijolė Kepenienė. Imanuelio Kanto katė

2023 m. Nr. 4 / Ne, jis nesipriešino. Nuo šiol miegos atskirai. Vienas. Mirusių brolių lovoje. Kantriai ištylėjo beveik nenugalimą norą vaikiškai pravirkti ir reikalauti dėmesio. Eidama pro vaikų lovelę, mama visada ją paglostydavo – taip norėjo…

Nijolė Kliukaitė. Šilkinės ironijos ginklas

2021 m. Nr. 11 / Daiva Molytė-Lukauskienė. Kaligrafijos eskizai. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 134 p. Iliustracijos autorės.

Nijolė Kliukaitė. Gyvenimo gaisro gaisuose

2020 m. Nr. 12 / Diana Latvė. Memelio gaisras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 224 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Saulė afelyje

2015 m. Nr. 3 / Štai ir grįžau į savo vėjų namus, kur man jauku ir lengva. Paleisiu sėklą su baltu skėteliu, su savo nužydėjusia širdim. Taip, būsiu įsišaknijusi čia, į tapetuotas kambario sienas, į apsipūkavusį kilimą…

Angelė Jasevičienė. Iš praeities šešėlių karališkai sugrįžusi

2012 m. Nr. 1 / Ineza Juzefa Janonė. Galudaržės krunė: romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2011. – 224 p.

Angelė Jasevičienė. Gyvenimo arenoje užmerktos akys

2011 m. Nr. 6 / Alvydas Valenta. Pradžios užkalbėjimai: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 206 p.

Angelė Jasevičienė. Įvadas į pasaulio pabaigą

2011 m. Nr. 1 / Algis Kuklys. Apokalipsė: romanas. – Vilnius: RDI Grupė, 2010. – 162 p.

Nijolė Kepenienė. Trys novelės

2011 m. Nr. 1 / Nežinau tik, kuo čia dėtas kvapas. Saulė L. visada kalba mįslėmis. Tądien nesiginčijau, man reikia pamąstyti, aš lėtapėdė, bet tame dialoge pasigedau logikos, pastaruoju metu man nuolat jos trūksta…

Angelė Jasevičienė. Romanas kaip gyvenimo cirkas

2010 m. Nr. 10 / Dalia Jazukevičiūtė. Gyvatė keičia odą: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2010. – 152 p.

Angelė Jasevičienė. Kai literatūra virsta politika

2010 m. Nr. 3 / Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje: apsakymų rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 254 p.

Angelė Jasevičienė. Pasiklydę Minotauro labirinte

2010 m. Nr. 1 / Rasa Aškinytė. Rūko nesugadinti: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2009. – 213 p.

Angelė Jasevičienė. Kur atsispindi pasaka?

2009 m. Nr. 12 / Asta Plechavičiūtė. Nelyginiai metai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 142 p.