Angelė Jasevičienė. Dievui. Tėvynei. Artimui
2010 m. Nr. 7
Nijolė Kliukaitė: Bitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 272 p.
Žmones visada žavi asmenybės, kurios kelia sau taurius tikslus ir dėl jų išdrįsta elgtis ir gyventi taip, kaip daugelis norėtų, bet… bijo.
Gana įprasta, kad didvyriais ir herojais visose tautose ir kultūrose nuo pat antikos laikų dažniausiai tapdavo vyrai. Moterys tuo metu tenkindavosi namų židinio kurstytojų, motinų ar tiesiog gražių papuošalų vaidmenimis.
Šis reiškinys pernelyg nestebina, nes moterys buvo diskriminuojamos visais laikais. Situaciją iš dalies pakeitė XIX a. kilusi feministinio judėjimo banga, pradėjusi įnirtingai ginti moterų teises ir laisves (nebe tik pareigas ir priedermes). Dėl šio judėjimo šiuolaikinės moterys turi teisę balsuoti, dalyvauti politiniame gyvenime, siekti aukštojo mokslo, tikėtis vienodo atlyginimo ir profesinių galimybių kaip ir vyrai.
Praėjusiais metais skaitytojus pasiekė naujausia rašytojos Nijolės Kliukaitės knyga, skirta žymiai XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos kultūrinio gyvenimo veikėjai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Tai nebe pirmoji autorės knyga apie Lietuvos šviesuoles. Prieš kelerius metus (2007) N. Kliukaitė parašė panašaus pobūdžio romaną apie Mariją Pečkauskaitę (Šatrijos Ragana). „Man nepaprastai įdomios pasidarė to laikotarpio moterys, ir pati jaučiu, kad daug kas manyje keičiasi. Todėl, kad tos moterys turėjo žemę po kojomis, žinojo, ko siekia. Jose yra tiek pasišventimo, tikėjimo lietuvybe“, – taip savo pasirinkimą rašyti apie aktyvias praėjusių šimtmečių kultūrinio gyvenimo veikėjas moteris motyvuoja pati autorė.
Kodėl Šatrijos Ragana ir Bitė? Juk tuo metu Lietuvoje aktyviai reiškėsi, kūrė bei dalyvavo visuomeniniame gyvenime ir kitos moterys (Žemaitė, Liudvika Didžiulienė, Karolina Praniauskaitė, Marija Lastauskienė, Sofija Pšibiliauskienė ir kt.). Šatrijos Raganą ir Bitę nuo pulkelio išvardytų moterų skyrė išskirtinis pasiaukojimas savo darbui, patriotizmas, besąlygiška meilė Lietuvos kalbai, kultūrai, žmonėms. Nesukūrusios savo šeimų, jos galėjo atsidėti visuomeniniams tikslams, aukotis tėvynės gerovei.
G. Petkevičaitė-Bitė, kuriai skirtas beveik 300 puslapių apimties romanas, užsidegimu ginti lietuvybę ir patriotizmu pranoksta ne tik Šatrijos Raganą bei kitas šviesuoles, bet ir daugelį to meto vyrų. Draudžiamos spaudos platintoja, pedagogė, rašytoja, felčerė, pirmojo lietuviško spektaklio režisierė, pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo pirmininkė, viena iš Lietuvos moterų sąjungos steigėjų, Steigiamojo Seimo narė, pirmininkavusi pirmajam posėdžiui… Arba tiesiog moteris, mylėjusi savo veiklą bei darbus.
Bitės asmenybė įdomi savo dvilypumu: moteris, pati vengusi demonstruoti savo moteriškumą, pamynusi motinišką prigimtį, tampa aktyvi visų moterų teisių gynėja, kultūrinio moterų judėjimo (feminizmas Lietuvoje ne peraugo į drastiškesnį sąjūdį) dalyvė, jo ideologijos kūrėja. Asmeniniame gyvenime neišnaudotos, tačiau kiekvienai moteriai svarbios patirtys realizuojamos visuomeninėje veikloje bei kūryboje. Meilė šeimai ar konkrečiam asmeniui perkeliama tautai.
Bitės užuojauta engiamai, sunkiai fiziškai dirbančiai, neraštingai, neretai mušamai vyro moteriai akcentuojama ir N. Kliukaitės romane. Išskirtinai jautri moterų problemoms, Bitė žadina visų lietuvių sąmoningumą, stengiasi sumažinti neraštingumą. Nes „tas žmogus, kuris išmoko raidę dėti prie raidės, paskui – žodį prie žodžio, vienądien atsivers knygą. Ir vienądien toks žmogus gal net pats ims galvoti, kaip pakeitus pasaulį. Į gerąją pusę“ (p. 217).
Romano autorė yra puikiai susipažinusi su G. Petkevičaitės-Bitės biografija: stengiamasi nepraleisti nė vieno svarbesnio veikėjos gyvenimo žingsnelio, paminėti visus vienokios ar kitokios įtakos jai turėjusius asmenis, nesupainioti faktų. Romanas išsamus, informatyvus. Pasakojimas daugelyje vietų fragmentiškas, dienoraščio tipo, koks ir turėtų būti biografinis romanas. Truputį glumina tai, kad pagrindinės veikėjos gyvenimo detales neretai užgožia emocionalus autorės tonas. Romane daugiausia dėmesio skiriama psichologiniam Bitės portretui, todėl skaitytojams įdomesni jos darbai visuomeniniame bei kultūriniame tuometės Lietuvos gyvenime tarsi lieka periferijoje. Susidaro įspūdis, kad kiekvienas G. Petkevičaitės nuopelnas romane svarbus tik tiek, kiek yra paveikęs pačią veikėją emociškai.
Romanas sukurtas biografijos atpasakojimo principu, tačiau labai stinga pačios rašytojos refleksijų. Kalbėdama apie savo, kaip autorės, poziciją, N. Kliukaitė yra sakiusi, kad „tai yra romanas, išgyvenimas, to žmogaus pajautimas. Savotiškai susitapatini su viskuo, apie ką rašai: jeigu apie krokodilą, jautiesi krokodilas“. Deja, rašant biografinį romaną, pernelyg didelis emocionalumas labiau kenkia, negu padeda. Vis dėlto bandyta kurti biografinį romaną, o tam reikia ne tik įsijautimo, bet ir racionalaus požiūrio, blaivaus situacijų ar net paties personažo vertinimo, žvilgsnio iš šalies. Biografinis nėra autobiografinis – riba tarp autoriaus ir jo kuriamo personažo privalo išlikti. Autorės kreipimasis į veikėją tiesiog vardu (Gabriele) romane atrodo pernelyg familiariai, derėtų išlaikyti pagarbesnę distanciją.
Keista ir tai, kad Bitės personažas visame romane išlieka statiškas, rodos, nei praėję metai, nei širdies audros, netgi artimųjų netektys ar karas nepalieka jo sąmonėje jokių ryškesnių randų. G. Petkevičaitės asmenybė romane tapoma abstraktokai, pasitelkus kelis teigiamus jos asmenybės bruožus (patriotė, dorovinga, protinga, jautri). Veikėja vaizduojama pernelyg tobula, kad atrodytų tikroviška.
N. Kliukaitė piešia moters portretą vien tik šviesiomis spalvomis, akcentuoja teigiamas jos asmenybės savybes. Susidaro įspūdis, kad kalbama kone apie šventąją: kas kitas savo noru galėtų taip besąlygiškai aukotis kitų labui, Tėvynės gerovei, atsisakyti asmeninės laimės? Dar būdama jauna „panytė“, G. Petkevičaitė griežtai atsisako puoštis, nevertina išorinių blizgučių, vengia bendraamžių jaunuolių dėmesio. „Kantrybė – stipresnis ginklas už žavesio žvangučius“ (p. 71), – tvirtina ji. Labai anksti, mokydamasi mergaičių mokykloje Mintaujoje, G. Petkevičaitė suvokia Lietuvos tragediją, pasidaro arši „mirštančios tautos“ ir lietuvybės gynėja. Atrodo, kad Bitė niekada ir nebuvo jau nepažino nerūpestingos jaunystės. Toks asketizmas, akcentuojamas dorovingumas ir patriotizmas daro jos asmenybę vienpusišką, kelia daugiau gailestį nei taurius jausmus. Pabrėžiama nepatraukli Bitės išvaizda, jos luošumas (žemo ūgio, su kuprele). Taip veikėja iš šventosios pamažu virsta kankine. „Gyvensiu, – patikino Gabrielė. Pabandė nusišypsoti, bet lūpos neklausė. Tiek to. Gyventi galima ir be šypsenos“ (p. 269).
Vienas gražiausių ir stipriausių epizodų romane – paskutinis skyrius „Nobis maxima victoria“ (p. 270), kuriame sena, sunkiai serganti Bitė kalbasi su savo liga – vienintele jai likusia pašnekove. Žinoma, ir čia neapsieita be sentimentalių akordų, kuriuos autorė taip mėgsta: visą gyvenimą kitiems paaukojusi moteris vaizduojama vieniša, visų apleista, nelaiminga. Tačiau iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų ji tiki savo nueito kelio teisingumu, dėl nieko nesigaili, nepriekaištauja ją palikusiems. Ir tai – didžiausia jos pergalė. „Jie susirado vieni kitus. Nobis maxima victoria. Nobis victoria“ (p. 271). Mažutė, visiškai nepanaši į heroję, tačiau ištikima savo gyvenimo principams, ši moteris iš tiesų primena prancūzę Žaną D’Ark. Stipriausias yra tas, kuris geba įveikti save.
Autorę derėtų pagirti už gražią idėją – romanų puslapiuose atgaivinti daugelio mūsų primirštas aktyvias praėjusių šimtmečių Lietuvos kultūrinio gyvenimo veikėjas moteris. Tik gaila, kad N. Kliukaitė į šias šviesuoles pažvelgė pernelyg emocionaliai ir melancholiškai, Abu romanai persmelkti dramatizmo, rodos, kad, pasirinkdamos tarnystę žmonėms ir tautai, moterys sąmoningai paaukojo savo asmeninę laimę, tačiau pasirinktas kelias joms buvo per sunkus. Skaitytojai jas išvydo ne kaip didvyres, o kaip susiklosčiusių aplinkybių aukas,
Žmogui sunku gerbti kito auką, kad ir kokia prasminga ji būtų, jei po ta auka slypi daug kančios. Pagarba neturi kilti iš gailesčio.