Nijolė Kliukaitė. Gyvenimo gaisro gaisuose

2020 m. Nr. 12

Diana Latvė. Memelio gaisras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 224 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Atsivertusi Dianos Latvės novelių romaną „Memelio gaisras“, pamaniau, kad tai tebus Mažosios Lietuvos istorija (ar istorijomis) švelniai pailiustruotas pasakojimas, na, toks pajūrinis, taigi vis dar šiek tiek egzotiškas tolėliau nuo jūros gyvenančiam žmogui, vis dar šiek tiek vokiškas, vietiniais artefaktais paspalvintas, bet šios knygos novelės įtraukia ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Tiesa, man asmeniškai vadinamosios novelės labiau primena apysakas, kuriomis atskleidžiamos daugelio žmonių patirtys, o ir istoriniai faktai, jų plotis ir gelmė ne punktyru nužymėti, o gana intensyviai panarplioti, bet dėl novelės žanro vis dar tebekyla karštų ginčų, tai tebūnie šie tekstai novelės, manau, ne tai esmė. Svarbiausia tai, kad romanas tvirtai ir išradingai supintas, per laiką keliaujama kartu su Jonu Keliu, airiu, likimo atblokštu į Memelį, pasėjusiu čia savo sėklą, o jau tie jo palikuonys čia savaip viską išjaučia ir interpretuoja. Visus juos jungia raudoni plaukai, greičiausiai simbolizuojantys gaivališką gyvenimo ir išgyvenimo jėgą, ir polinkis auginti balandžius bei stebėti jų, besivartančių laisvame danguje, šėlą.

Pirmąją novelę „Antpuolis“ būtų galima laikyti apsakymu, bet gal dėl neišryškintų charakterių ir vaizdų tapybiškumo tiktų ir novelės apibrėžimas. Tikrasis šio kūrinio veikėjas – karo absurdas, įsukantis į veiksmą ir švedą Bjonsą, atsidūrusį svetimame jam vienuolyne, ir airį Joną Kelį bei gėlą Vilį, bado ir netekčių nugintus į svetimą laivyną. Malonią nuostabą kelia autorės laivybos ir karybos technikos išmanymas bei vyksmo ryškumas. Pradžioje skaitant truputį neramu, nes tarp barokiškai ryškių mirties scenų paklysti ir darosi neaišku, apie ką čia kalbama ir kas yra pagrindiniai veikėjai, bet tai netrukdo mėgautis įsimenančiais vaizdais ir džiaugtis veiksmo energija. Yra ir dar keli žavūs veikėjai: „Mirandos“ kapitonas gražuolis Bilis Georgas ir „Brisk“ kapitonas vienakojis Styvas Rodžis, kuris, kaip išaiškėja per groteskišką dviejų kapitonų dvikovą, vieną galūnę prarado ne tokiomis jau garbingomis aplinkybėmis, kaip visiems pasakojasi. Bet labiausiai sužavi novelės pabaiga, keliais šykščiais, bet ryškiais potėpiais pavaizduojanti merdėjimo maldose panirusius vienuolius, kurių šventos sielos liko nepaliestos karo baisumų.

Jonas Kelis atkeliauja ir į „Memelio gaisrą“. Kita vieta, kiti veikėjai, tik pasakojimas išlieka negailestingai sodrus, ir tenka kartu su apysakos veikėjais kentėti dėl kai kurių žmonių suktumo bei godumo. Antai Mertinas Mutra – tikras bestija – apgavystėm ir nešvariais darbeliais kraunasi sau turtus, o vienas apgautųjų – Henrikas Steponken, išgyvendamas dėl kūdikio mirties, jaudindamasis dėl sergančios žmonos, lyg netyčia, prisidegęs nuo žibintininko deglo, švysteli atgalia ranka „it už nematomos virvės timptelėtas. Tamsoje deglas, nubrėžęs baltą dūmingą lanką, garsiai tarkšteli, atsitrenkęs į kažką kietą, ir tada viskas nutyla“ (p. 87). Bet neilgam, po minutėlės išstumta ugnies agresija sužėruoja skaudžia liepsna. Visame pasakojime be galo daug tamsos: „Iš juodo dangaus plūsteli nakties tamsa. Kyla žvarbus vėjas – šalčio pranašas. <…> Aplink tamsu, nors akin durk, nieko nematyti. Priekyje vien smuklės langai žybsi“ (p. 88). Į ją ir traukia silpnesnieji ar nuskriaustieji, trokšdami nors akimirką sušilti, užsimiršti. Atkurdama Bomelsvitės, Didžiosios Vitės ir kitus senojo Memelio rajonus, autorė taupiais, bet ryškiais potėpiais vaizduoja tarsi be priežasties kylančias muštynes. Priežastis, žinoma, yra – tai tiesiog veikėjų gyvastingumo perteklius, taip pat gal jų nepasitenkinimas dėl kokių neišspręstų problemų, bet muštynės aprašomos taip gyvai, kad matai viską labai aiškiai: ir į burną kišamus pirštus, ir padurkus susiglobusias laisvo elgesio merginas, ir muzikantą, drebančiais pirštais skambinantį padriką melodiją „iš pradžių tyliai, nedrąsiai, vėliau – vis stipriau, greičiau ir linksmiau. Dainelė panašėjo į „Katrę, kuri ėjo į darželį“ ar į „Šimtas kepurių“, gal tarp pirmos ir antros, tačiau niekam nerūpėjo“ (p. 95). Vesterniškas vaizdelis suasmeninamas, išgyvenimus nukreipiant į visas istorijas jungiantį veikėją Joną Kelį.

Kartais kinematografiškai atkartojami lyg ir kažkur matyti vaizdai, pavyzdžiui, Jonas ir Linda stovi susiglaudę, kai aplink juos pasaulis byra į šipulius, viskas nutolsta tarsi „liepsnojantis dangus būtų saulėlydžio žaros, o pelenai, krintantys jiems ant galvų – švelnūs žiedlapiai“ (p. 98), bet romantinį kinematografinį déjà vu autorė tuoj nušluoja: „Liepsnų liežuviai išlindo iš už gretimo namo vartų, peršoko į Gafinbey medienos sandėlį, pasiekė Mutros medienos aikšėje sukrautas dvi kanapių stirtas“ (p. 111) – ir stebina skaitytoją dokumentiniu tikslumu. Piešiamo gaisro vaizdas toks ryškus, kad atrodo, jog autorė atpasakoja tai, ką matė vakar ar net šį rytą: vieni gelbsti miestą, kiti pelnosi, gaisro sumaišty iš degančių namų plėšdami auksą, sidabrą ir perlus. Tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt ketvirtų metų Memelio gaisras visada juodavo praeityje kaip tolimas nepaneigiamas faktas, bet D. Latvė šį istorinį faktą pavertė išgyvenimų lavina, praturtinančia ir istorinėmis žiniomis, ir žmonių charakterių, jų poelgių analize.

„Istorija apie vaiduoklio plunksną“: šioje novelėje pateikiami seno redaktoriaus padėjėjo prisiminimai. Regis, autorė turi dovaną įsigyventi į vaizduojamą laikotarpį, netgi žmogaus kūno jauseną (nenorėčiau sakyti „įsijausti“, nes įsijautimas gal daugiau sietinas su abejotinais, pamato neturinčiais pranašavimais. D. Latvė remiasi surinkta istorine medžiaga), todėl bambeklis, į aštuntą dešimtį įkopęs redaktorius atrodo pribloškiamai įtikinamas, o prašmatni redakcija su lubų lipdiniais, kolonomis, marmuro grindimis ir spirale besisukančiais laiptais kelia pagarbą ir knygoms, ir leidybiniam darbui. Kartą jis iš jauno kūrėjo gavo originalų tekstą, rašytą ranka rašalu ir plunksna, o raidės buvę su įmantriais užraitymais. Pradedantys rašytojai, „neatlaikę užvirtusio ant jų pečių dėmesio ir netikėtos šlovės naštos, neretai pradėdavo lėbauti ir šlaistytis abejotinos šlovės užeigose“ (p. 141), panašiai su šlove dorotis sekėsi ir Peteriui A., atnešusiam rankraštį. Redaktoriui nesyk teko tempti jį iš barų ir keistų spiritizmo seansų, o vėliau rašytojas atskleidė jam savo paslaptį – rašąs visai ne jis! Puikiąsias eiles pati išraitanti rasta plunksna, o pats Peteris A. tėra tos plunksnos vergas. Labai vykęs alegoriškas pasakojimas. Vidury teksto fragmentiškai atsiranda ir iš Memelio liepsnų pasprukęs Jonas Kelis. Bet tik kaip nereikšmingas inkliuzas.

„Kaimas, kurio tarsi nebuvo“ – štai čia, manau, prasideda novelių apysaka, kurios pirmoji novelė „Nakienė“ leidžia smagiai pakeliauti po senąją Klaipėdą: „Orlaivis sklendė šiaurės vakarų kryptimi, į miesto centrinę dalį. Ties princo Karlo tiltu perskrido Dangę, pasuko link Joniškės, elektrinės, evangelikų liuteronų Jono bažnyčios, Turgaus gatvės ir atsisveikindamas – virš Dangės ties Biržos tiltu, Teismo rūmais, Bomelsvite, rotuše, geležinkelio stotimi ir Aulaukio dvaru“ (p. 157). Iš praeities išplėšiami ne tik miesto vaizdai, bet ir žmonės, jaunystės patyrimai supinami su seniokiškais prisiminimais, ir visa tai susiaudžia į vientisą vėjų, karų ir kitokių išgyvenimų grūdinamų Memelio žemės ir žmonių audinį.

Novelė „Laima“ jau pasakoja apie sovietmečio bufetininkę. Keliais ryškiais vaizdais autorei pavyksta atkurti tikrą „mokančios gyventi“ sovietinės bufetininkės etaloną (moteris – pienas ir kraujas, – žinanti, kaip suktis tarp vyrų ir kaip susikurti sau bent menką sovietinę gerovę). Jonas Kelis čia išnyra fantasmagorišku neaiškios kilmės našlaičio su dar neaiškesne praeitimi vaizdiniu: „<…> paausiuose nužilusiais raudonais plaukais, riebaluotais, nutįsusiais it senos lapės uodega“ (p. 163). Tie iš kartos į kartą perduodami raudoni plaukai leidžia spėti jį būsiant Jono Kelio provaikaičiu.

Kita novelė „Romas“ pasakoja apie sovietinius tikslus ir tokią gają sovietinę taisyklę (kartais, tiesa, ir dabar mus lydinčią) – vienas tikslas gali būti pasiektas tik kito sąskaita, atseit, kažką būtina paaukoti. Ir vėl kuriamas tipažas – sovietinis „šeimininkas“, kuris „išsižergia plačiai, kiek leidžia pirties rankšluostis – pečiai it uola, stambios rankos, vienoje – taurė su konjaku, kita įsijautęs mosuoja nematomai auditorijai“ (p. 166). Prakalbas „šeimininkas“ mėgsta sakyti ir pirtininkui Romui, tiksliau, užmėto įsakymais: nukasti sniegą, iškaitint pirtį, priimti mergų pilną „Volgą“, o tam belieka širsti, kad kalba su juo kaip su šunimi. To „šuns“ kilmę irgi išduoda šviesi ožio barzdelė. Žmonės čia nelinksmai gyvena. Ir „šeimininkus“, ir „skriaudžiamuosius“ nuo kasdienybės grimasų gina vienoks ar kitoks užsimiršimas, kam gėrimas ir ištvirkavimai, kam balandžiai, besivartantys danguje. Ir fantasmagoriškai ryškus dviejų girtų vyrų, išsirengusių naktį žvejoti, gelbėjimas.

Novelėje „Sakis“ – besikartojantis balandinės, balandžių įvaizdis ir anekdotinė situacija, kaip „električka“, kursavusi Klaipėdoje dar dvidešimto amžiaus pradžioje, nuplėšia moters sijoną.

Ir vėl sovietinė fantasmagorija triumfuoja absurdiškumu novelėje „Mikutis“: chloras popieriui baltinti, vežamas į celiuliozės fabriką, išsilieja prie Viduklės, žmonės negali įkvėpti, bet jiems įsakyta tvarkingai apsirengus, su lietpaltėliais ir šlapiais skudurėliais prie nosies pozuoti į ekraną, džiaugiantis, kad nieko baisaus iš tikrųjų neįvyko. O visų lūpose vienas nutylimas klausimas: „Žmogus juk negali virsti žvėrimi…“ Ar gali?

Novelėse „Nuosprendis“ ir „Kaimynės“ autorė vėl nagrinėja sovietinio melo temą. Nujaučiame, kad būtent melas verčia žmogų tapti žvėrimi. O skaitant „Kritimą“ iš viso apima neviltis. Ar ne žvėrys išniekina kapines? O visa tik tam, kad kapinių vietoje turi būti pastatytas gamyklos cechas. Netektis ir baimė prarasti paskutinius žmogiškumo likučius tvyro ir paskutinėse novelėse „Baigtis“ ir „X diena“. Viskas atrodo prarasta: „Mažasis pamarys susitraukė iki siauros juostelės, iki į marias nutolusio plonyčio žemės iškyšulio <…>. Medžiai kabo virš vandens atviromis apnuogintomis šaknimis, o kreivos, gumbuotos šakos virpėdamos iš paskutiniųjų laiko ką tik užgimusius jaunus obuoliukus“ (p. 211). Šia citata ir norėčiau užbaigti romano apžvalgą, nes tos tegu ir ant baigties slenksčio kabančios obels vaisių užuomazgos vis dar tebeteikia šiek tiek vilties totalitarinių sistemų nualintiems žmonėms. Norisi grįžti ir į romano pradžią, į pat pirmąją novelę – „Antpuolį“, kuriame niokojami ir žudomi vienuoliai išlaiko garbę ir orumą, tuo tarpu vėlesnėse novelėse žmogus šią savybę praranda, jam paliekama ne tokia jau didelė prabanga – galimybė kabintis už gyvenimo bet kokia kaina.