Angelė Jasevičienė. Pasiklydę Minotauro labirinte

2010 m. Nr. 1

Rasa Aškinytė. Rūko nesugadinti: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2009. – 213 p.

Rasos Aškinytės romanų „Rūko nesugadinti“ leidykla „Tyto alba“ pri­skiria knygų serijai „Nauji vardai“, į kurią patenka netradiciniai, savo kūrybinį kelią pradedančių autorių kū­riniai. Kaip rašoma ant knygos virše­lio, „žanras čia mažai svarbu, pub­likuojami eksperimentiniai kūriniai. Serijos tikslas – praplėsti literatūrinės raiškos ir požiūrių lauką“. Tokia lei­dyklos pozicija gana keista, nes ro­mano autorė literatūros pasaulyje nėra debiutante. Rasa Aškinytė-Degėsienė yra parašiusi keturias knygas („Filosofija vaikams“, „Filosofija vai­kams, Mokytojo knyga“, „Etika 7–9 klasėms“, knygą vaikams „Beveik var­lės“). Matyt, knygų vaikams ir mokyk­linių vadovėlių minėta leidykla ne­laiko literatūra. Romanas (pageidauti­na – žurnalistinis) ar poezija (pagei­dautina – moderni) – jau kas kita.

Mano nuomone, iš tiesų talen­tingam žmogui nėra didelio skirtumo, kokio žanro stvertis – jis turėtų val­dyti įvairias žanrines formas. Žinoma, vienas kuris žanras visada yra „ar­čiausiai dūšios“ ir tampa vyraujančiu, tačiau tai nereiškia, kad jis užkerta kelius kitokiam rašymui. Naujas R. Aškinytės, kaip romanistės, amplua šią mintį tik patvirtina.

Koks šis naujai iškeptas romanas? Puikus. Tiek kalbant apie stilių, tiek apie struktūrą ar siužeto originalumą. Atrodo, kad visos temos jau aprašytos, problemos išgvildentos, visur tik pakaitalai, simuliakrai ir kopijos, bet autorė randa savitą požiūrį į pasaulį.

Romanas „Rūko nesugadinti“ nova­toriškas jau vien struktūra: po kiek­vieno skyrelio autorė pateikia jį api­bendrinančią išvadą, palikdama vietos ir skaitytojo komentarui. įtariu, kad tokią manierą lemia R. Aškinytės, kaip pedagogės, pašaukimas. Skaitytojas, tarsi paklusnus studentas, perskaitęs skyrių priverstas stabtelėti, kad ap­mąstytų medžiagą. Tačiau, nepaisant visų prielaidų, minėtos išvados ir paliktos komentarams vietos suteikia romanui originalumo. Perskaičius iš­vadas, jau nekyla abejonių, kad autorė – filosofijos magistrė. „Dažniausiai ha­liucinacijos būna kombinuotos, t. y. žmogus mato, girdi, jaučia tai, ko nėra“ (p. 205), „Dažniausiai vyrai galvoja, kad moterys galvoja, kad vyrai nori tik To“ (p. 48).

Šie ir dar daug kitų „dažniausiai“ priverčia ironiškai šyptelėti, nes ne­mažai abstrakčių autorės minčių galė­tume pritaikyti sau. Galbūt ne veltui įžanginis romano žodis skamba taip: „Šis pasakojimas paremtas tikrais įvy­kiais. Jei skaitant atrodys, kad tai pa­sakojimas apie jus, net neabejokite – taip ir yra.“

Filosofuodama, kurdama įvairias teorijas ir žaisdama sentencijomis, autorė išsaugo romano, kaip žanro, ribas. Veiksmo erdvė ir laikas nedeta­lizuojami, tačiau skaitytojas suvokia, kad vaizduojama šių dienų realybė. Įvykiai rutuliojami nuosekliai, veikėjų charakteriai taip pat aiškiai apibrėžti. Įpusėjus romaną, skyriuje, pavadin­tame „Veikėjai ir jų charakteriai“, pasakotoja bendriausiais bruožais pri­stato skaitytojui kiekvieną savo kny­gos personažą: koks jis, ką labiausiai myli ir pan. „Ersi – „priplaukusi“, ne­apčiuopiama, neprognozuojama, pati nežino, ką artimiausiu metu darys.

Melancholiška, liūdna, depresuota, bet stengiasi tam priešintis, stengiasi būti optimistė. Labiausiai gyvenime myli vaiką“ (p. 45).

Skaitytojui nebereikia gilintis j psi­chologinius personažų elgesio niuan­sus, spėlioti, ką kiekvienas iš jų jaučia. Atrodytų, paprasta, tačiau romano siužetas sukurptas itin apgalvotai, todėl galiausiai skaitytojas supranta, kad žinoti veikėjo charakterį – smulk­mena. Įvykius lemia ne tik vienokios ar kitokios asmeninės individo savy­bės, bet ir netikėti likimo posūkiai, nenumatytos aplinkybės, priverčiančios sukurti save iš naujo. Tiek pa­grindinė romano veikėja Ersi, tiek jos mylimasis Haris, vaiko tėvas didysis Bertoldas ar Moteris kritinėse situaci­jose elgiasi visiškai kitaip, nei galima spėti perskaičius jų charakteristikas.

Nenumatyti įvykiai, iš esmės kei­čiantys veikėjų likimus, romane įgau­na rūko metaforą. „Rūkas, apgau­biantis esybę, sustabdantis judesius, sulėtinantis įvykius. <…> Savas ir neišvengiamas. Ir romantiškas, ir pa­ranojiškas, ir šizofreniškas. Slepiantis viską, kas keičiasi. Rūkui išsisklai­džius visada kas nors yra nebe taip, kaip buvo. Rūko nesugadinti lieka tik tie, kuriems niekas nesvarbu, kurie neturi ko slėpti“ (p. 106). Neatsitik­tinai R. Askinytės romane „rūko nesugadinti lieka tik cigarai“ (p. 13). Visi veikėjai patiria didesnių ar ma­žesnių metamorfozių, todėl romano pabaigoje juos matome kitokius nei pradžioje.

Kas gi įvyksta? Juk niekas nemirš­ta, neišprotėja, nenusižudo. Romano veikėjai per savo gyvenimą eina lyg per rūką: prasilenkdami ar netyčia už­kliūdami vienas už kito. Netyčia Haris sutinka Ersi, tapusią didžiąja jo gy­venimo meile, taip pat netyčia pas jį užklysta Moteris, sugadinusi metus puoselėtą Hario ir Ersi (Harersi) mei­lę. Romano veikėjus įsuka nepertrau­kiama atsitiktinumų grandinė: jų ke­liai netikėtai susikerta, išsiskiria ir vėl susikerta. Jie sąmoningai renkasi išsiskyrimo skausmą: palikdami artimą žmogų bando pabėgti nuo savęs, tačiau jiems nepavyksta, nes yra „rūko sugadinti“, todėl pasmerkti amžinai jame klaidžioti.

„Mano laimė – gyventi be laimės“, – yra pasakęs Mika Waltari. Šiam ro­manui sugalvoti tinkamesnį moto var­gu ar įmanoma. Haris, labiau už viską gyvenime mylintis Ersi, ją palieka. Ir ne dėl Moters, kaip tikisi skaitytojas (Moteris pranyksta rūke taip pat ne­tikėtai, kaip ir atsirado). Visažinis pasakotojas romano pabaigoje prane­ša, kad po dvidešimties metų jis „ves moterį, kurios nemyli, ir bus su ja laimingas“ (p. 207).

Pateikiama nauja laimingos pabai­gos versija – didelė meilė neatneša lai­mės. Partneriai, sulipę tarsi magnetas su geležimi, negalintys gyventi vienas be kito, galiausiai „vienas kitą suėda“ (p. 29). Ne veltui laimingiausia šioje istorijoje lieka Moteris: ji nieko nesužino nei apie savo tėvą, nei apie Ersi, nei apie Hario ir vyro meilę jai, todėl gyvenimą nugyvena linksma ir laiminga.

Romane primenama, kad žinojimas buvo pražūtingas visais laikais. De­dalas patiria skrydžio laimę, tačiau, užsiliepsnojus sparnams, sudega. Tas pats Dedalas sukuria labirintą, ku­riame paklaidina Minotaurą. Mino­tauro labirinto vaizdinys šmėkšteli romano veikėjų kalbose: Haris sako, kad Ersi būtų naudinga jame paklai­džioti, nes, ieškodama išėjimo, ji turėtų laiko pagalvoti. Ersi užsimena, kad Minotauras išėjimo niekada taip ir nerado, todėl tikriausiai nerastų ir ji. Šie žodžiai atskleidžia Ersi personažo esmę kur kas geriau, negu knygos pradžioje pateikta jos charakteristika. Būdama veiksmo žmogus, pagrindini romano veikėja negaišta laiko pla­nams kurti, negalvoja apie savo veiksmų pasekmes – ji nesistengia išvengti komplikuotų situacijų, nebando pabėgti iš rūko. Nutrūkus ryšiams su brangiais žmonėmis, ji skaudžiai išgyvena netektis, bet „iš savo klaidų nepasimoko“ (p. 206).

Pagrindiniai romano veikėjai šiek tiek beprotiški, meniškos natūros. Tarsi savotiškos hipių reinkarnacijos šiuolaikinėje visuomenėje. Jie neap­sunkina savo gyvenimų darbu ar buities rūpesčiais, didžiąją laiko dalį praleidžia mąstydami ir filosofuodami. Galbūt tokių nerealistinių veikėjų vaizdavimas ir lemia leidyklos apsi­sprendimą priskirti romaną netradi­cinių kūrinių serijai?

Vis dėlto manau, kad svariausias leidyklos argumentas būtų romano kompozicijos novatoriškumas. Trumpi skyriai, išvados, komentarai, sunu­meruoti vienas kitam užduodami vei­kėjų klausimai ir atsakymai daro kūrinį labiau panašų į vadovėlį nei į romaną. Skaitytojui nebereikia spė­lioti: autorė pati pateikia visus atsaky­mus (pradžioje pristato veikėjus, pa­baigoje papasakoja jų likimus, prabė­gus dvidešimčiai metų).

Esminis trūkumas, kad nėra įtam­pos, nesukuriama intriga. Nekantriam skaitytojui net nereikėtų vargintis skaityti kelių šimtų puslapių teksto – užtenka pavartyti knygos pradžią bei pabaigą ir visa istorija bus aiški.

Laikyti knygą rimtu romanu ne­leistų jos apimtis: išmetus autorės iš­vadas bei tolesnio veikėjų likimo ap­rašymus, tuščias vietas skaitytojo ko­mentarams, kūrinys gerokai sutrum­pėtų. Tiesa, netektų savo originalumo, nebepretenduotų į „Naujų vardų“ kny­gų seriją. Bet būkim atviri – dažniau­siai autoriai svajoja rašyti bestsele­rius, o ne netradicinius romanus…

Žinoma, jei ieškosime priekabių – jų rasime visada ir visur. Tuo labiau, kad jauną autorių girti kažkaip „ne­padoru“ – juk negali rašyti gerai, kai toks jaunas…

Ar taip reikia? Spręsti ne man, galiu tik diskutuoti. Visgi sutikime, kad vien tai, jog jaunas žmogus rašo – jau yra gerai. O jei rašo dar ir pras­mingai – manau, vertėtų labiau džiaug­tis, nei priekabiauti. Sutinku, kad to­bulumui ribų nėra. Bet taip pat tvirtai tikiu, kad ne šventieji puodus lipdo.