Angelė Jasevičienė. Romanas kaip gyvenimo cirkas

2010 m. Nr. 10

Dalia Jazukevičiūtė. Gyvatė keičia odą: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2010. – 152 p.

Dalia Jazukevičiūtė, prieš kelerius metus (2006) atsakinėdama į „Nemuno“ jai užduotus klausimus, išsitarė: „Pridėjau prie dešimties Dievo įsakymų dar ir savąjį, vienuoliktąjį – „Nebijok“. Bet netiesa būtų manyti, jog išties niekada neišsigąstu. Drąsa – dar tik pastanga. Aš stengiuosi, aš mokausi drąsos. Tai mano spyruoklė. Stu­buras. Varomoji jėga.“

Nuo minėtojo pokalbio „Nemune“ praėjo vos keleri metai, tačiau jų užte­ko (su kaupu!), kad save nedrąsia, „gyve­nančia tarsi be odos“, vadinusi rašytoja taptų ryškiu meteoritu Lietuvos prozi­ninkų padangėje. Odą ji užsiaugino, ir, reikia pažymėti, visai neploną. O pas­kutiniame romane („Gyvatė keičia odą“, 2010) net nusprendė iš jos išsinerti.

Ar pavyko? Vargu, nes penktas D. Jazukevičiūtės romanas nelabai kuo ski­riasi nuo ankstesniųjų: „Anarchistės iš­pažintis“ (2007), „Juodasis kvadratas“ (2007), „Dviejų mėnulių baras“ (2008), „Stiklinis paukštis“ (2009). O kaip gali iš esmės skirtis, jei visuose pasakoja­ma apie tą patį žmogų, t. y. apie save? Riba tarp pasakotojos ir veikėjų ro­manuose labai neryški. Tai, beje, nei autorei, nei jos skaitytojams nėra joks tabu. Jau pirmose romano eilutėse autorė pripažįsta: „Mano draugužė Viktorija, klausydamasi iš atminties ištraukto praeities vaizdelio, sykį pa­sakė, kad manyje gyvena kokie sep­tyniolika romanų. Manau, ji klydo. Jų kur kas daugiau. Gal koks pusšimtis. <…> Kiekvienas manyje sėdintis ro­manas yra ir gražus, ir siaubingas, ir truputėlį juokingas. Kaip ir žmogaus gyvenimas. Jeigu jis, žinoma, tikras, o ne sumeluotas. Ir jeigu lemtingus sprendimus visuomet priimi pats, o ne plauki pasroviui, kaip koks šūdo gabalas“ (p. 9).

Skaitau pastarąjį autorės „bestse­lerį“ ir mąstau: kodėl D. Jazukevičiūtei nepradėjus rašyti viešo dienoraščio? Atsakymas būtų paprastas: nes tada autorė nerealizuotų savojo ego. Juk toks grafomaniškas rašymas ir yra sa­vo egoizmo ar net egocentrizmo de­monstravimas.

Pirmi D. Jazukevičiūtės romanai neginčijamai buvo sukurti pagal tą patį modelį, pasakojantys moterų – anarchisčių istorijas. Tiesa, anarchiz­mo sampratą savo romanuose rašytoja gerokai supaprastino. Anarchistas jai – ne tradicijas dėl novatoriškos ateities vizijos laužantis kūrėjas, o paprasčiau­siai lengvabūdišką gyvenimo kelią pasirinkęs asmuo. Taigi nors visų ro­manų herojės save išdidžiai vadina maištingomis anarchistėmis, besiža­vinčiomis Che Guevara, Stenka Razinų arba Jėzumi, jų pačių „maištas“ apsiri­boja alkoholizmu ir paleistuvyste. Jos nieko nekuria, vien tik griauna (šeimą, santykius su artimaisiais, vyrais). Tai jau nebe anarchija, o destrukcija.

Paskutinis autorės romanas nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad jame pa­grindinė veikėja Sibilė maištauja ne tiek prieš visą likusį pasaulį, kiek pati prieš save. Jos neprisitaikymas, amži­nas nepasitenkinimas ir cinizmas at­sisuka prieš ją pačią. Metus laiko ji gulinėja lovoje, vengia žmonių ir svai­čioja apie mirtį. Šis romanas nebėra pasakojimas apie drąsią moteriškę, pasiryžusią užkariauti pasaulį ir visų vyrų lovas. Tai – liūdna palūžusios moters gyvenimo istorija.

Tarsi uždelsto veikimo bomba tik­sinčiu savinaikos mechanizmu pagrin­dinė romano veikėja primena Jurgos Ivanauskaitės sukurtas herojes. Tačiau jų tapatinti neįmanoma, nes J. Iva­nauskaitės sukurtos moterys visiškai nesugeba mylėti savęs, o D. Jazuke­vičiūtės veikėjos save myli net per daug. Kad ir kaip būtų, harmoningas santykis su pasauliu nesukuriamas nei vienu, nei kitu atveju, Tiek neapy­kanta sau, tiek perdėtas egocentrizmas nesuteikia nei gyvenimo laimės, nei pilnatvės.

Kas yra gyvenimo laimė pastarojo D. Jazukevičiūtės romano veikėjai? Ankstesnių jos romanų personažės iki apsvaigimo kartodavo žodžius „laisvė“ ir „maištas“, o Sibilė į gyvenimą žiūri kur kas romantiškiau. Netgi, sakyčiau, moteriškiau, jei moteriškumą laiky­tume tam tikrų prigimtinių, psicho­loginių moters savybių visuma. Iki susi­tikimo su Semionu veikėja vyrus laiko antrarūšiais žmonėmis: „O vyrai… Et, aš pati juos pakeldavau nuo žemės, o žemė – kas? Purvas… Pakeldavau iki savęs. O paskui paleisdavau iš rankų ir jie krisdavo atgal į tą purvą“ (p. 65).

Tačiau lemiamas susitaikymas su vyrija vis dėlto įvyksta. Ieškodama dovanos dukrai, veikėja susipažįsta su vyru, apvertusiu jos cinišką pasaulėlį aukštyn kojomis. Niekinusi visą vy­rišką giminę, ji staiga nei iš šio, nei iš to panyra į siautulingą aistrų sūkurį ir atsiduoda gaivalingam jausmui. Meilė įprasmina Sibilės gyvenimą: „Tačiau manyje gyvenančiai moteriai vis tik reikėjo artumo. Toji moteris, įsikūrusi kažkurioje mano sielos kertelėje, vis dėlto geidė kito valios. Užkariautojo. Stipresnio. <…> Ir štai sutikusi Se­mioną, aš sutikau ne meilę – tamsą, ne meilę – geismą, o meilę – šviesą. Džiaugsmą“ (p. 74).

Grįžtama prie gana įprasto moterų rašomoje prozoje santykių modelio: stiprus, tėvo vaidmenį atliekantis vy­ras, ir silpna, infantili, psichologiškai nuo jo priklausoma moteris. Tiesa, kitų rašytojų sukurtos veikėjos silpnos tampa dėl kažkokių priežasčių: ne­laimingos vaikystės, komplikuotų san­tykių su motina, tėvo nebuvimo (J. Iva­nauskaitės „Ragana ir lietus“, „Placebas“), skaudžios pirmosios meilės patirties (D. Vaitkevičiūtės „Kamile nori mirti“), psichologinės traumos (V. Jasukaitytė „Aš nužudžiau savo dukterį“) ar pan. Tačiau Sibilės meta­morfozėms jokio realaus pagrindo lyg ir nėra. Pirmoje romano dalyje ji vaiz­duojama kaip nepalenkiamo (ir abso­liučiai nesugyvenamo) charakterio pa­gyvenusi moteris, o sutikusi Semioną kardinaliai pasikeičia, tapdama nuo­lankiu jo „vaikeliu“.

Tokį akibrokštą galima paaiškinti nebent pačios autorės žodžiais, užrašy­tais ant romano nugarėlės: „Jeigu jūs irgi ilgitės idealios meilės, kokios, kaip teigiama, apskritai nebūna, tenurimsta jūsų širdis. Aš sugalvojau tokią meilę, ir dabar ji jau yra.“ Paradoksalu tik tai, kad idealią meilę patiria itin netobula moteris, todėl ir ši meilė atrodo ne tiek ideali, kiek ironiška, dirbtinė. Rodos, kad visas romanas sudėliotas iš visiškai vienas su kitu nesusijusių gabalėlių, tarsi neišbaigta, neskoninga mozaika.

Įvykiai ir personažai nedera tar­pusavyje. Į vieną knygą sugrūsta senti­mentali meilės istorija, Kristaus garbini­mas ir piligrimiška kelionė į Jeruzalę konfliktuoja su egocentrišku pagrindi­nės veikėjos charakteriu, jos cinišku po­žiūriu į pasaulį ir galiausiai savižudybe romano pabaigoje. Apskritai antra ro­mano dalis dėl pagrindinės veikėjos ligos diagnozės ir staigaus atsivertimo į Dievą pernelyg primena J. Ivanauskaitės „Virš­valandžius“ (2007), todėl skaitant, no­rom nenorom, ieškoma paralelių. Skir­tumas tas, kad J. Ivanauskaitės tekstai – vientisi ir glotnūs, be minčių pertrūkių. D. Jazukevičiūtės romanai priešingai – dirgina.

Taip įvyksta todėl, nes autore są­moningai nesivargina ieškodama sub­tilesnių kūrybos formų. Rašymas jai tampa savojo „aš“ demonstravimu publikai pačiais primityviausiais bū­dais: „Tai kaipgi be Če Gevaros? „ Pasaulinis revoliucionierius numeris antras. Jis, kaip ir aš, gimęs Drakono metais, po Dvynių ženklu. Artima sie­la“ (P– 63). Didžiausio įkvėpimo sėmia­usi stebint ir reflektuojant savo gyvenimą (Sibilė – kaijerą savanoriš­kai metusi žurnalistė, rašanti knygą. Jos, kaip ir romano autorės, dukra nutekėjusi į Londoną. Aprašoma ke­lionė į Jeruzalę taip pat remiasi asme­nine patirtimi). Žinoma, kiekvieno rašytojo sukurti veikėjai – savotiškos jo paties autoprojekcijos, ir nieko čia nepadarysi. Tačiau santykis su savimi gali būti įvairių formų, ne vien egocent­riškas ar pagyrūniškas. Sveika saviironija ir šiokia tokia stebėtojo distan­cija nepakenktų, atvirkščiai – suteiktų romanui nors kruopelytę nuoširdumo.

Net sirgdama nepagydoma liga, Si­bilė lieka ištikima savo ego. Pasi­rinkdama mirtį, ji tegalvoja apie ne­skausmingą gyvenimo baigtį. Rūpi­nimasis artimaisiais (išskyrus savo kate) jai nebūdingas. Iki paskutinių gyvenimo akimirkų veikėja maištauja: prieš savo likimą, gyvenimą, ligą. Maištas D. Jazukevičiūtės romane tampa griaunančia jėga. Sibilė žlunga ne todėl, kad maištauja, atvirkščiai – ji maištauja todėl, kad po truputį žlun­ga. Visas veikėjos gyvenimas: nelai­mingos vedybos, anksti šeimą palikusi duktė, varginantis žurnalistės darbas, blaškymasis niekur nerandant sau vietos – nesibaigianti nesėkmių gran­dinė. Atžarus, vyriškas charakteris tėra poza, kaukė, už kurios slepiasi kompleksuota ir jautri asmenybė.

Vadindama savo romanų veikėjas „kariais“, D. Jazukevičiūtė tarsi pa­miršta, kad pirmiausia jos – moterys. Vyriškas mąstymas, triaukščiai keiks­mažodžiai, girtuoklystė ir vulgarumas galbūt daro jas išskirtines ir ryškias, bet toks išskirtinumas – atgrasus. Anot Regimanto Tamošaičio, „norma­lios visuomenės proporcijos pasižymi asimetrija: gerų dalykų yra mažai, ir labai vertingi, nors kartais beveik įmatomi, o cirko renginiai būna ryškus, vieši bei rėksmingi“. Tiesa, cirkas taip pat yra savotiškas menas, tačiau tai menas vien tik akims. Ryškus, bet trumpalaikis. Kaip apie save rašliavą dienraščiuose sako pagrindinė romano veikėja Sibilė: „Šūdas tai buvo, o ne vertybė. Jokie vienadieniai dalykai nė­ra vertybė, ponai mieliausieji. Vertybė yra tai, kas amžina“ (p. 35). Pačios au­torės kūriniai taip ir įstringa žurnalis­tinio romano lygyje, taigi jų vertė – ne­ką didesnė, nei vadinamosios „laikraštienos“. Didesnė tik apimtis ir rašan­čiosios ambicijos.

Tokia jau ta D. Jazukevičiūtė: puo­lama kritikų, mėgstama skaitytojų (kol šiems atsibos tos pačios istorijos variacijos). Pati autorė apie savo kūry­bą teigia: „Jeigu blogai vertinčiau savo kūrybą, seniai būčiau ją metusi šalin. Aš dar tik tikiuosi parašyti genialią knygą. Dar jai kaupiuosi… O parašyti penki romanai yra tik prologai tai ge­nialiai knygai.“ Ar ta knyga nebus kaip sparčiai Lietuvoje populiarėjan­tys „žvaigždžių“ ir „žvaigždučių“ me­muarai? Tik vargu ar po penkių roma­nų kas nors dar liko nepasakyta.