Nijolė Kliukaitė. Šilkinės ironijos ginklas

2021 m. Nr. 11 

Daiva Molytė-Lukauskienė. Kaligrafijos eskizai. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 134 p. Iliustracijos autorės.

Visose Daivos Molytės-Lukauskienės poezijos knygose žodis varžosi su vaizdu. Jau pirmojoje – „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2003) – vaizdas trumpam sustingdomas, skaitytojas verčiamas stabtelėti ir įsižiūrėti. Eilėraščiai rinkinyje „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006) leidžia į moters išgyvenimus pažvelgti pro aiškiai apibrėžtą, kvadratu įrėmintą erdvę. Vaizdo bei spalvos vaidmuo išryškėja ir kitose knygose: „Persodintos gėlės“ (2007) bei „Baltojo kiro giesmynai“ (2012). Teksto kuriamas vaizdas poetei visada buvo labai svarbus, per vaizdą išsakoma ir esminė mintis. Tarkim, eilėraštis apie save naujausiame rinkinyje „Kaligrafijos eskizai“:

Aš molinė esu.
Molio Motiejaus,
Mackos iš Barščių,
Brolio Vinco
Anūkė.

Smėliais užpustė mane.

Atėjau čia, kad pribertų
Į burną, ausis, akis,
Įsčias…
Molinė esu.
Molio dukra.
Pieskuos. (p. 75)

Eilėraštyje jausena ar nuojauta prasiveržia pro taupiais žodžių potėpiais piešiamą vaizdą. „Smėliais užpustė mane“ – išskirta ir vizualiai, ir semantiškai, o įnagininko linksnis atveria gretutinį suvokimo klodą. Eilėraštis būtų vykęs ir be tos frazės išskyrimo, tačiau išskirtoji eilutė leidžia eilėraščiui įvykti, jame švysteli nuostaba, perkeisdama turinį, vėlgi iki galo neįspėtą, nes tie pieskai eilėraščio pabaigoje, sušildę dzūkiškumu, taigi ir gimtumu, vis dėlto susišaukia su išskirtąja fraze: „smėliais užpustė mane“ (kas užpustė? kodėl?). Dėl tokio nedaugiažodžio, tokio taupaus vaizdo ir kartu tokio plataus vyksmo apima nuostaba.

Jau su pirmu knygos eilėraščiu pajunti priekaištais spengiančius ausyse vėjus ir smėlį, grikšintį tarp dantų. To tylos smėlio tiek daug – pilna burna, nenuplausi jo prasta arbata iš pakelio. Autorė drąsiai mus vaišina ta neskania arbata, užsimena apie mus supančią beskonybę, kurios „<…> tiek daug, kad / nesutalpinsi į jokią pakuotę, nesuvyniosi į celofaną“, bet pro atminties sietelį prasprūsta vasaros dermėse iškedenti sparnai, ačiūdie, nevirstantys banalybe, o priešingai – praveriantys duris į seniai užmarštin nuplautas erdves, kuriose kadaise pulsavo gyvenimas:

Spengia ausyse amžinieji priekaištai,
susilieja vėjai ir smėlis pripildo iki pat gerklės,
kad neįkvėptum, kad nesušuktum, nerėktum… (p. 5)

Nelabai viltingas eilėraštis, todėl knygą maga perskaityti visą ir lyg archeologui nužerti smėlį, iškelti į šviesą poetinės kasdienybės atvertis.

Antras knygos eilėraštis skirtas K. N. Netenka ilgai spėlioti, kas tas K. N., nes D. Molytė-Lukauskienė visada gėrėjosi Kęstučio Navako poezija, vis dėlto, nepuolusi sekti jo poetikos pėdomis, ji ieškojo savo balso, savų atramos taškų, naujų raiškos būdų. Eilėraštyje apie savu tapusį miestą prasprūsta nuo prasmių įvairovės plyštantis žodis – mano prieglauda (p. 14). Tame mieste telpa ir žvaigždėtos vitražų ugnys, ir sprogusi tyla, ir veido atspindys, įšalęs lange, ir turgavietės balsai, ir kažkoks menkas, šiek tiek skausmingas nutylėjimas. D. Molytės-Lukauskienės eilėraščių erdvės nėra labai tolimos, jos tipinės, gan ribotos, moteriškos, į kurias staiga ima ir įšoka kokia poetinės žiežirbos nušviesta Savijanės ežero žuvis, koją apsiveja gyvatė ar skaidrūs lašeliai ištykšta ant skruostų kaip ašaros. Rinkinio eilėraščiuose daug tų kaip. Čia, žiūrėk, kaip poetei ir dera, tiesi ranką į alyvos šaką, o kitą mirksnį imi ir įlipi į tikrų tikriausią kasdienybės šūdą (p. 16). Kartais eilėraštis švysteli moteriškos logikos paprastumu, pagal kurią yra ir nėra – labai aiškiai (labai moteriškai) atribotos erdvės, nes būti leista tik toms vietoms, kuriose esame abu, ten, kur tavęs nėra, nėra ir mūsų (p. 19). Nenuginčijama logika.

D. Molytė-Lukauskienė savaip pina eilėraštį: brūkšteli eskizą, ilgai ieško lape vietos, galų gale palieja šiek tiek akvarelės, visai nedaug, bet spalva ištvinsta į vyro – gal kunigo – kontūrą. Tada pažeria šiek tiek dužios freskos ar vitražo stikliukų iš atminties bažnyčios, iš tos pačios atminties įsirango ir saikingai tamsesnių tonų. Tarkim, alkoholikų klubas, glaudęsis prie bažnyčios, čia išgirstame kone dejones, murmesį ir nustembame, kad garsai irgi randasi iš spalvos, pro kurią prasiveržia vaikiškas šūksnis, iš jo „<…> juokėsi ir tėvas, ir jo sūnus…“ (p. 21). Nejučia žodis pakyla į sakralinę erdvę, galų gale, kiek pasūkuriavęs virš prisiminimų bažnyčios, vėl susitraukia, perkeisdamas atrastas prasmes, kuriose susipina rašymo, tapymo, skaitymo nuorodos, suteikdamos ir spalvai, ir erdvei interpretacijos laisvę: „rankose jis laikė vandens butelį / stovėjo laukė kol susimokėsiu už raudonąjį vyną“ (p. 22).

Kita D. Molytės-Lukauskienės mėgstama tema, kuriai skirtas visas „Kaligrafijos eskizų“ skyrius – kaimas, tiek gimtosios Dzūkijos, tiek įtėvynės Neringos. Vaizdas šiek tiek pakylėtas, poetizuotas. Iš įvairių kasdienybės rakandų poetė nuaudžia margą divonų raštą. Viskas ten – ypač senojoje Dzūkijoje – atrodo teisingiau ir geriau nei šiandienos erdvėje ir laike. Tais eilėraščiais nei teisiama, nei teisinama, tik pasakojama, ypač „Kuršininkų sakmėse“.

Viskas, net moteriškas susitaikymas tampa ženklu, iškaltu akmenyje, „žymint ribas ir jų pabaigą“ (p. 29). Ženklais virsta tekstai apie svarbiausias moters gyvenimo tiesas, ženklais sukrenta visi kasdienybės fragmentai: šeima, auganti meilėje, išmylėta pilnatvė (p. 52), po sodą vaikštinėjantis diedukas su angelu sargu (p. 52), ir paukštis, mojantis baltu sparnu, ir dabartinė autorė, tokia ryški toje atminties nepritekliaus gadynėje, tarsi „sugalvota, / šio miesto prieglaudos kamputyje, prie lango“ (p. 53).

Kartais autorė pasijunta miniatiūrinės freskos su kavos malūnėliu gyventoja, praeities ir atminties erdvės, nuglostytos rankų, viena kitą užkloja lygiai taip, kaip kad įvyksta Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje „Kavinukas su pastoralėm“, kur atsuktas čiaupas primena kriokliu ištekėjusį laiką. Nejučia jas lyginu, šias dvi poetes, kasdienybę iškeliančias į poetines aukštumas ir perkeičiančias savaip.

Žinoma, D. Molytė-Lukauskienė kitokia nei J. Vaičiūnaitė. Nors Daivos eilėraščiuose atmintis dažnai gilesnė, nei gali siekti jos gyvoji atmintis, vis dėlto kvapai, triukšmas veržiasi jau iš dvidešimt pirmojo amžiaus, ir skaudulių sprendimo būdai jau kiti. Didžiausias D. Molytės-Lukauskienės ginklas – šilkinė ironija. Tos ironijos, to šilko, tekančio tarp pirštų, kone nesugaunamo, jos eilėraščiuose daug, ypač skyriuje „Užkalbėjimai“, pavyzdžiui: „pasaulis nuostabus, tik drobė, / kreivai įplyšusi, kraujuoja“ (p. 99); „kieme šiukšliavežiai / iškrato mano minčių konteinerį“ (p. 105); „daugiaplaniai / komercinės rinkos dėsniai <…> keroja ekranuose“ (p. 105).

Ironija kyla iš jau subrendusios moters gebėjimo iš kai ko nusijuokti, kai kam – kad ir skaudesniam žodžiui – nusišypsoti. Anksčiau Daiva mėgo aprašinėti žuvies darinėjimą, tarsi minkštosiose rakinėjamo kūno jungtyse tūnotų atverties paslaptis, šiame rinkinyje ji „mėsinėja“ poetę, kuriai skaitant eilėraštį nuo odos lupasi spalvoti žvynai, ir autorei kyla noras čia pat, prie visų, poetei stovint su savo eilėraščiu scenoje, paimti druskos ir nušveisti tą žvynuotą odą, „nulupti suaižėjusias žieves, / Kad nušvistų, kad sumojuotų pelekais / Ir nusiirtų tolyn, prieš srovę“ (p. 85). Kitame eilėraštyje susitapatinama su rūkytu unguriu kaip su tam tikra kadaise mokėjusia plaukti, dar menančia klaidžias sroves būtybe: „Kaboti žemyn galva / gyvatės pavidalo kūnu, Preilos rūkykloje sustingti. / Vienatvės išbadytom akim“ (p. 132).

Tačiau D. Molytės-Lukauskienės poezija ne marinistinė. Ji pakrantinė. Bet vėjų, užkalbamų, užkalbančių, nestinga, kaip nestinga seserystės ir vandens, ir dangaus gyvasčiai, vis dėlto kiekviena eilutė smelkte persmelkta artumo per daug neminimam artimajam. Visa jo esatim matuojama:

sudėliosiu tave
iš auksinės žuvies žvynų.
kruopščiai sukomponuosiu
tarsi paveikslą. Gėrėsiuosi
kiekvieną kartą, kai panersi
kai sutviskėsi tarsi kirtis
žaibo… (p. 71)

Knygos sutiktuvių metu vienam klausytojui iškilo klausimas: tai kas ta poezija, jeigu galima rašyti apie skalbimo mašiną? Atsakyti tikrai nesunku. Poezija – visa tai, kas lieka neužrašyta, kas lieka iš žodžio po žodžio.