Angelė Jasevičienė. Gyvenimo arenoje užmerktos akys

2011 m. Nr. 6

Alvydas Valenta. Pradžios užkalbėjimai: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 206 p.

Kiekvienam žmogui jo gyvenimas atrodo ypatingas, o patirtis – neįkai­nojama. Gal dėl to lietuvių literatūros lobyne memuarų, prisiminimų, auto­grafijų – nors vežimu vežk. Kad ir kaip būtų, kiekviena tokia knyga yra savita, sukaupusi individualių pras­mių ir turinti galingą emocinį krūvį.

Užrašyti prisiminimus paprasčiau, negu sukurti kažką naujo? Manau, tokia mintis teisinga, tačiau negalima pamiršti, kad, rašant apie asmeninę patirtį, atsakomybės našta taip pat didesnė,

„Pradžios užkalbėjimai“ – pirmasis Alvydo Valentos romanas. Juo auto­rius tarsi prisistato skaitytojui, tapy­biškais ir neretai ironiškais sakiniais papasakodamas savo „pradžios“ istori­ją. Šioji prasideda pasakotojui esant vos trejų metukų amžiaus ir vingiuoja kelis dešimtmečius, įtraukdama mo­kyklos, studijų laikus bei įvairias kalbančiojo gyvenimo patirtis. Prisi­minimai knygoje tvarkingai suskirsty­ti į tris skyrius, kurių kiekvienas ap­ima vis kitą pagrindinio veikėjo gyve­nimo laikotarpį.

Skyriuje „Pirmasis užkalbėjimas“ atsigręžiama į vaikystės dienas. Rašo­ma apie nerūpestingiausias ir kartu laimingiausias pagrindinio veikėjo išgyventas akimirkas, šiam dar nesu­vokiant savo išskirtinumo. Pasakotojo kalba vaizdi, tapybiška, kiekviena detalė aprašyta itin apgalvotai. Gam­tos, buities vaizdai atpasakoti taip tikroviškai, kad skaitydamas pats nejučia imi save įsivaizduoti kalban­čiojo vietoje.

Kaltės jausmo užuomazgos ir su­pratimas, kad pasakotojo gyvenimas yra kitoks, nei daugelio bendraamžių, išryškėja vėliau, besimokant aklųjų ir silpnaregių mokykloje: „Šitaip kiekvie­nais metais – jaučiu, kaip virstu kaž­kokiu keistu gyviu, siurbiančiu tėvų jėgas, sveikatą, atimančiu iš jų ramy­bę. Pamažu, bet atkakliai, lyg žolė per asfaltą, manyje kalasi pirmieji nesu­prastos ir neįsisąmonintos kaltės dai­gai“ (p. 91).

Apie metus, praleistus mokykloje, pasakojama skyriuje „Antrasis užkal­bėjimas“. Aprašomos įvairios paaugliš­kos patirtys, nuotykiai: pirmas išger­tas alaus butelis, surūkyta cigaretė, šokiai, mintys apie mergaites. Jei kal­bantysis pats neužsimintų apie savo negalią, iš jo patirtų išgyvenimų ją suvokti būtų neįmanoma. Jaunuolių gyvenimas intensyvus, jų išdaigos, svajonės ir elgesys niekuo nesiskiria nuo už internato sienų dienas lei­džiančių bendraamžių. Būnant drauge su likimo broliais, nemąstoma apie sa­vo adaptaciją visuomenėje, vaikai tam neruošiami, jų išskirtinumas neakcen­tuojamas: „Šiek tiek keista, kad šitoje gyvenimu vadinamoje arenoje, tame būsimajame kovos veiksmų amfiteat­re, mūsų nuolatiniam antrininkui – mūsų aklumui, dėmesio beveik ne­skiriama. Kartais atrodo, kad jis tie­siog neegzistuoja. Apie jį mes beveik nekalbame, jo neaptarinėjame, ne­svarstome. Apeiname lyg kokią pelkę, kurioje gyvena nelabasis – geriau ne­kliudyti, nežadinti, neprovokuoti, nes išlindęs dar prišnekės ar pridarys, ko nereikia. Pasaulis geras ir gražus, jis visada ir visur nusiteikęs mums padėti – argi šito neužtenka?“ (p. 124). Seniau buvęs skausmingas namų ilgesys dingsta, lauktos atostogos nebedžiugina – vaikai saugiausiai jaučiasi būdami tarp tokių, kaip jie patys. Gyvenimas uždaroje erdvėje, sa­votiškame tikrovės simuliakre, jiems yra saugi slėptuvė ne tik nuo aplinki­nio pasaulio, bet ir nuo savo luošumo.

Pagrindinio veikėjo kuriami eilė­raščiai, jam gyvenant internate, taip pat yra nenatūraliai „saldūs ir putlūs“. Gyvenimas pažįstamas vien tik iš knygų, neturint jokio praktinio patyri­mo: „Rašau apie jūrą, prie kurios dar nesu buvęs, audras, kalnus, apie ku­riuos nieko nežinau, žydras akis ir raudonas lūpas, apie plyštančias iš skausmo uolas, sudužusią ir vis dėlto kažin kaip stebuklingai išlikusią meilę, – fantazuoju, susikuriu jokioje tikrovėje neegzistuojantį pasaulį ir patikiu jo realumu“ (p. 93–94).

Paaugliškas naivumas išnyksta įstojus į universitetą (skyrius „Užkal­bėjimas dviem balsais“). Čia patiriama pirma širdgėla dėl neišsipildžiusios meilės, susimąstoma apie gyvenimo prasmę ir savo vietą po saule. Šiame skyriuje šalia pagrindinio veikėjo koja kojon savo svarbumu žingsniuoja jo studijų laikų draugas, atvykęs sostinėn iš Žemaitijos. Besaikis girtuok­liavimas, praskaidrinantis niūrią bend­rabučio kasdienybę, po daugelio metų ištikimąjį kalbančiojo bičiulį pražudo, todėl šiame skyriuje jų abiejų vardu papasakotos universiteto laikų istori­jos yra savotiškas nekrologas miru­siam kambariokui.

Pasibaigus studijoms, kalbančiojo gyvenimas tarsi sustoja vietoje – die­nas, kupinas nuotykių, keičia kasdienė rutina, iš kurios nėra ko prisiminti, akcentuoti, užrašyti. „Turėjau stogą virš galvos, darbą – nešalau, neskurdau, nealkau, bet kartais imu manyti: geriau jau būtų buvę priešingai, ge­riau jau būčiau viso to neturėjęs. Gy­venimas nei labai daug davė, nei per­nelyg daug reikalavo. Pasaulis aplink mane pamažu panėšėjo į popiečio saulės prikaitintą nevėdinamą šilt­namį, o aš pats – į tame šiltnamyje be prasmės ir tikslo slampinėjantį nusipenėjusį, aptingusį katiną. Sklaidėsi iliuzijos, geso jaunystės idealizmas, mintis, jausmus, emocijas pamažu ėmė dengti kasdienybės dulkės“ (p. 200), – apie tolimesnį savo gyvenimą pasako­ja pagrindinis veikėjas. Niekas ne­vyksta, ir šita ramybė tampa baisesnė už galimas sielos audras, kritimus ar

nuopuolius.

Apie praeitį kalbama nostalgiškai, apie dabartį – ironiškai, kritiškai. Suvokiama, kad gyvenimas nėra blo­gas, tačiau jis ne toks, kokio norėtųsi. Bėda ta, kad prasmės susikurti nesi­stengiama, jos vien laukiama – kaip dovanos, nušvitimo, kol galiausiai ap­skritai imama abejoti prasmingos būties svarbumu: „Nežinau, kas yra gyvenimas, kokią jis turi prasmę. Ar įmanomas gyvenimas be jokios pras­mės – kaip augalo, nerūpestingos plaš­takės ar kokio jaukaus naminio gyvū­no…“ (p. 205). Kelti panašaus pobūdžio egzistencinius klausimus ir palikti juos atvirus jau daugeliui autorių tapo tradicija. Suprantama, aiškaus atsa­kymo ir negali būti, nes kiekvienas žmogus savo gyvenimą nugyvena skir­tingai. Vis dėlto reikia pripažinti, kad buvimo šioje žemėje faktas jau pats savaime yra prasmingas.

A. Valentos romanas yra vienas iš nedaugelio kūrinių, kuriuose išdrįsta­ma kritiškai pažvelgti į savo išskirti­numą, nieko neteisiant, nekaltinant, nedramatizuojant. Tikrovė priimama tokia, kokia ji yra. Kalbančiojo san­tykis su pasauliu stoiškas, vyriškas. Iš skaudžių dalykų, dviprasmiškų situa­cijų pasišaipoma, jos pasakojamos su humoru, saviironija (meilės prisi­pažinimas kurso draugei, savo kam­bario paieškos bendrabutyje apgrai­bomis, padauginus „velnio lašų“, ir Pan.). Tai brandus kūrinys, parašytas remiantis asmenine patirtimi, ją per­mąstant iš naujo. Į vaikystės ir paauglystės metus žvelgiama iš distanci­jos, tai leidžia įvykius atpasakoti gana objektyviai, išvengiant sentimen­talumo.

Vienatvė, stagnacija, rutina yra būsenos, su kuriomis susiduria visi tam tikrą gyvenimo dalį nuėję žmonės, tačiau tik nedaugelis iš jų stengiasi suprasti tokio sąstingio priežastis. „Tačiau ką reiškia net didžiausios politinės, ekonominės, socialinės per­mainos, revoliucijos ar griūtys valsty­bės gyvenime prieš griūtį ar virsmą, vykstantį atskiro žmogaus sieloje? <…> Kas yra minios laisvė: laisvė būti minioje, kartu su minia – ar priešin­gai: vienam, nuo visų atsiskyrus, niekieno netrukdomam, bet niekieno ir nepalaikomam?“ (p. 202) – retoriš­kai klausia kalbantysis. Gyvenant uždarą gyvenimą, neturint žmogaus, dėl kurio būtų verta aukotis (kal­bančiojo žodžiais tariant, neradus „paslaptingosios meilės formulės“), sunku susikurti aiškų gyvenimo tiks­lą. Tik buvimas kartu su kažkuo, gebėjimas dalytis įprasmina būtį, nes žmogus iš prigimties yra socialus. Mirus buvusiam kambariokui, kalban­tysis netenka ne tik draugo – jis neten­ka atramos gyvenime, todėl šis pra­radimas jam toks skaudus.

Skaitant pirmąjį A. Valentos roma­ną džiugina sklandi, tapybiška kalba. Pasakojama vaizdžiai, akcentuojamos detalės, ypač pirmuose skyriuose. Ne­sivaikoma modernių išraiškos formų, autoriui svetimas dirbtinis manie­ringumas. Tradicinis teksto kompo­navimo būdas, įvykius tvarkingai sudėliojant chronologiškai tikslia seka, leidžia geriau suvokti žmogaus istori­ją, pajausti rašančiojo nuotaikas.

Vis dėlto manyčiau, kad šis pir­masis romanas tėra tik pratybos, sa­votiškas autoriaus apšilimas prieš rimtesnius, daugiau pastangų reika­laujančius darbus. Sukurti fiktyvų siužetą yra neką menkesnis iššūkis, negu aprašyti realius praeities įvy­kius.